Fragmentai ir eilėraščiai

Rolandas Rastauskas

***

PAMENU, vienam bendraamžiam poetui išleidus rinkinį, postmieželaitišku pavadinimu Peizažas su žmogumi, užstalės aštrialiežuviai kaipmat paleido nuodelį: „Nereikia teršti peizažo!“ Atmetus ironiją, tą patarimą galima įsivaizduoti kaip žiūrą… be žiūrinčiojo atgal, be menkiausio žvilgsnių pingpongo. Tarp atsiveriančio vaizdo ir tavęs, stebėtojo, nėra jokių trukdžių. Tarsi plytėtų milžiniška scena su besikeičiančiomis dekoracijomis, bet be aktorių. Tasai „aktorių be“ visada pribloškia. Prieš gerą savaitę perėjau pusę Klaipėdos. Senstelėjusio briedžio maršas truko valandą – tarp devintos ir dešimtos vakaro. Tam tikri tarpsniai buvo nutvieksti pastarojo žaros. Toks lygus paauksinimas miestą sutaurino, ties Biržos tiltu urbanistinės valios, vandens ir chlorofilo sąjunga po aukštu dangaus kupolu smelkė kiaurai. Kadras po kadro miestas vėrėsi it virtinė tobulai suaugusių vaizdingų grandžių. Mano galvoje veikė skaitmeninė kamera. Operatorius buvo beveik euforijos apimtas, kadangi jo akies trajektorijai nebereikėjo montažinės įsikišimo. Mažyčio palaimingo nušvitimo paslaptis slypėjo neutroninės bombos grožyje – nei ant tilto, nei patiltėje, nei krantinėje nešmėžavo žmonės. Tai, ką jie buvo apleidę, buvo sukurta tarsi ne jų, o kažkokios neįvardytos jėgos, spinduliuojančios absoliučiai nesuinteresuotą grožį.

Kur slėpėsi dvikojai? Šitas klausimas kalte kalė į smilkinius. Juk dar prieš pusvalandį aš stovėjau senamiesčio kieme prie švediško stalo, fotografavausi su naujai prisikėlusios „Bohemos“ (netrukus vėl atmirs) virėjomis prie šašlykų k(v)apavietės, sveikinausi su seniai matytais jaunystės bendražygiais, pokštavau ir žiūrėjau į visom prasmėm tėvus praaugusias bičiulių dukras. Negi visa Klaipėda taip ir liko klegėti tam Parodrūmio kieme? Manoji, turiu prisipažinti, išties jame sutilptų.

***

SOSTINĖS paprastai ištuštėja savaitgaliais, ir tada, kaip pasakyta jau kito, garsesnio, poeto, „į kiekvieną jų galima ramiai įvesti dalinius“. Štai apie ką turėjau pagalvoti Klaipėdoje! Kol čiabuviai rakinėja dantis savo kotedžuose ar šlamščia kebabus Turkijoje, vienos didelės kaimynės kariuomenė gali ramiai paržygiuoti atgal: universitetiniai desantininkų divizijos mūrinukai restauruoti, santechnizuoti ir kompiuterizuoti. Teatras neveikia, tad pulkininkui niekas nesutrukdys įkopti į legendinį Adolfo balkoną. Ką tik praūžęs džiazo festivalis atėmė paskutines pasipriešinimo energijos atsargas. Pusė miesto bus laiminga, tikėdama, kad sugrįžo saviškiai, kita – manydama, kad įžengė Holivudo pulkai. „Vėl smurtalą filmuoja!“ – paaiškins nesusipratėliams. O pagaliau nebus ir kam aiškinti – gatvės juk tuščios. Keli vokiečiai iš kruizinio laivo priims viską kaip naujo istorinio teisingumo apraišką. Apsuką. Pasaką. Arba dar svaigiau – priešas gali atplaukti tuo pačiu kruiziniu gigantu. Nusigrimavęs inturistu! Juokai juokais, bet tuštumą visada lydi gera siaubo dozė. Jau minėtam eilėraštyje apie savaitgaliais ištuštėjančias sostines esama ir telefono skambučio nespėjusiai į kurortą išvažiuoti draugės draugei (ypatinga moterų rūšis!): kitam laido gale girdėti tik nerišlūs juokai ir svetimkalbės papliūpos. Suprask: okupantas jau tūsinasi! Pilsto portveiną ir pasakoja nešvankius anekdotus, pokštauja. Ir tas volapiukas neišvengiamai išaugina vieną iš elementariausių baimės atmainų – nerimą. Tuščias miestas, prieš akimirksnį švytėte švytėjęs nenusakomu grožiu, dabar virto baimės švytuokle. Miesto tuštuma visada primena sapnų topografiją. Tau reikia žūtbūt nukakti už ano skersgatvio (ten – tikroji palaima ir išsivadavimas!), o koja įklimpo asfalte. Ir kažkoks beformis šešėlis ima augti už nugaros – gal šikšnosparnio, gal bombonešio, gal kokio etnografinio animatoriaus. Beje, vienam neuždrausta būti kitu. Tuštuma sankcionuoja bet kokį košmarą. Bet kokį ambivalentiškumą.

***

RUSIŠKI praėjusio amžiaus miestai (įskaitant, žinoma, ir Minską) vasarą išties būdavo akinamai tušti. Skystoka minia išaugdavo kokioj Gorkio gatvėj Maskvoj ar Nevos prospekte Piteryje. Tu prašmėžuodavai tarp tų svetimkūnių nelyg tarp lietaus lašų, nelyg tarp lianų ar palmių, kad vėlek atsidurtumei granito ir betono plynėje. Tapdavai operatoriumi ir aktoriumi vienam asmeny. Tik režisierius tradiciškai likdavo nežinomas. Kartais nuo tos tuštumos pabėgdavai į vėsias kino teatrų sales, kur juodai baltoje „Užsienio kronikoje“ pamatydavai linksmą Londono ar Paryžiaus… prieškalėdinę minią. Pustuštėje salėje aidėdavo kažkokia paika muzika, griaudėdavo patetiškas diktoriaus balsas, o ten – ekrane (o tiksliau – toli toli anapus!), žvarbiame Londone, linksmi žmonės atnašavo šopingui, kuris visados yra gero fakingo uvertiūra, ar šiaip, regis, be menkiausios širdperšos murkdėsi šaligatvių grūstyje. Kartais toptelėdavo, kad iš tų minios tirščių neįmanoma išbristi, ir sykiu būtum atidavęs viską, kad bent valandai kas leistų pasimurkdyti drauge su visais.

Filmas jau nepadarydavo įspūdžio, nes vis prisimindavai tikrus kronikos žmones tikroje gatvėje. Tie žmonės galėjo judėti visomis kryptimis: paimti taksą ir išskristi į Tanžerą, pirkti Bitlų plokšteles, sagstytis Dioro sijonus, skaityti Chandlerį ir vartyti porno, studijuoti Oksforde ar tiesiog eiti velniop. Jie visada galėjo pasirinkti. Tu tik svajojai apie pasirinkimą. Tos svajonės ir išmokė tave nieko neveikti. Arba, kaip kartą pasakė jau trečias poetas, „veikti nieką“. Štai kodėl tu taip gerai supranti tą savo bičiulį, kuris, pirmąsyk nukakęs į Paryžių, dienų dienom neatplėšiamai sėdėdavo kažkokioj banalioj gatvės kavinėj ir stebėdavo pro šalį nelyg iš tų prieštvaninių kino kronikų plaukiančią minią. Dešimteriopai, beje, gražesnę už visus Luvro šedevrus! Istorija byloja, kad šeimininkas jam ramiai pildavęs kalvadoso skolon, o nuolatiniai lankytojai šaukdavę vardu: „Pranas, tu tvarkoj?“ Ir jis atsakydavęs: „Aš tvarkoj, chebra!“

***

TEN, kur nėra žvilgsnio atsako, apie meilę galima tik dainuoti.

(2007)

***

TASAI galutinio taško programinis atmetimas, toji kelionė minus tikslas, kaip iš anksto suplanuotas siekinys, yra keliautojo programinė nuostata ir sykiu būsena, deklaruojama nuolatiniu bėgimu nuo, o ne į. Kažkas kelionių aistrą yra pavadinęs mėginimu pabėgti nuo mirties. Ponia M. ateina su dalgiu į tamstos namelius, o šeimininko nėra namie. Pūkuotuko trobelė tuščia. Tik fotošopinė mėnesiena nušviečia sodybos apybraižas. Likimas pasibeldžia tamstai į duris, o durų nėra kam atidaryti. „Ponas išvykęs“, – unisonu atsako tarnai, baldai, grindys, paveikslai ant sienų. Nežinoma kryptimi, sako jų (tarnų, veidrodžių, portretų) baikščiai gudrios akys. Ponas keliauja. Taigi. Kur dėti dalgį?

Keliautoją gena ne smalsumas ir ne snobizmas, o atsivėrusi dykuma. Dykuma, kuri dabar visados su tavimi, bičiuli. Štai nuo tos vidinės dykumos ir bėgama į tikrąsias. Niekada nepamiršiu vienos Maxo Frischo Dienoraščių frazės, sukrėtusios mane paauglystėje: keliaujama tam, kad sutiktumei žmones, kurie nemano pažįstą tave kiaurai. Štai dėl ko vaikai bėga iš namų – nuo tėvų jiems nukaltų „pažinimo“ grandinių! Nuo žudančio gimdytojų (vėliau mokytojų, bendradarbių, viršininkų) atsainumo, atmetančio bet kokią nuoširdaus dialogo galimybę. Vaikai bėga „teisingai“ – neskaičiuodami! Juos atranda nežinia kaip atsidūrusius nežinia kur. Tasai aklas dūris jau išpranašauja vaike tūnantį klajūną – toks nesustos. Tokio lengvai nepapirksi tėviškų ar patriotiškų banalybių rinkiniu. Tokiam tėvynė bus visas žemės rutulys ir netgi dar kažkas daugiau. Tokio nepririš jokia korporacija. Toks neis mirti už gražius žodžius. Toks paprasčiausiai eis. Eis ir eis. Kol nekris ant molinių aslos grindų kur nors Maroke. Taip ir nepasiurbčiojęs arbatos Sacharoje. Nusėstas musių. Visas.

Na, neįsijauskime. Pabėgti nepavyks, bet susikurti trumputę pabėgimo iliuziją visai įmanoma. Štai ir mes Tebaldo krantine temstant jau beldžiamės Garibaldžio tilto linkui, sugerdami šniokščiančios upės vėsą ir gaivą. Iš viršaus matome palei sraunų vandenį bėgantį vyriškį su raudonais marškinėliais. Jo figūrėlė pilkame statmenos sienos fone šokčioja nelyg taškelis snaiperio taikiklyje. Tas plikame regėjimo lauke bėgantis žmogus dabar atrodo it prarastos ramybės garantas. Bėgsmas irgi gali būti pabėgimo forma. Siksto tiltu einame sparčiau ir sparčiau – neatsigręždami į tyvuliuojančią žiburių jūrą už nugaros. Kojos pačios nuneša į ramią S.Maria in Trastevere aikštę, kur keli kandžiai geria vyną iš butelių. Tai geras ženklas. Bažnyčia priešais atrodo kaip šaltinis, prasimušęs iš pragarmių. Mozaikos fasade vos įžiūrimos, bet Marija krūtimi tebemaitina Kristusėlį. Štai TOJI istorija nesibaigia niekad: Jis kryžiuojamas kiekvieną dieną ir SYKIU kiekvieną dieną maitinamas Marijos pienu! Tą „sinchroną“ suvokti niekada ne vėlu, jis nušviečia viską aplinkui – čia, Užtibryje. Tada ir fasadų pleiskanos suskamba, ir šiukšlės virsta rožėmis. Ir surūdiję motoroleriai atrodo kaip asilėliai, o geriantys kandžiai romūs it piemenėliai. Ir sukilęs apetitas nemeta jokio apsirijimo šešėlio, ir turkiška „Kebabų planeta“ Užtibrio „Didžiojoje“ gatvėje joks tavo katalikiškųjų genų įžeidimas. Pavalgyk, neramus žmogau. Atsipūsk. Couscous freddo bus pats tas. Ir baklawa prie dvigurkšnio espresso.

(2005)

***

KAI gulėsi mirties patale, tos vienintelės frazės melsi nelyginant vaisto, gydytojas ir ligonis viename asmenyje, spjovęs į gyvenimo tiesą, patirtį ir kitus fantomus, prašysi tų kelių eilučių, kurias galbūt išsaugos vadovėliai: „Aspiriną užsigeriu pienu, pakeliu galvą ir garsiai sakau: kalbėk savo balsu, Dariau, užkimusiu ir tulžingu, kalbėk savo žodžius, kalbėk savo lytim, karštu žilvino kaklu, vienatvės gamom. Dabar už tavęs nestovi nė vienas išrinktasis, tu drąsus, patikrintas, jaunas. Šitoje ašarų pakrantėje atsisakyk dangaus šviesulių, kompasų ir žemėlapių. Eik, kur akys veda. Gal išbrisi iš liūno, iš raisto, iš kreidos rato. Neatstumk nė vienos moters, nė vieno ubago, nė vieno šliužo. Kalbėk savo balsu, Dariau, aižiu ir užlūžtančiu, kalbėk savo žodžius, suteik jiems kūną. Kalbėk savo kūnu. Dar ne vėlu. Dar ne visi broliai išskrido juodvarniais. Kalbėk, nebodamas auglio, smegenų nutekėjimo ir kalbos praktikos patarimų. Ieškok savo vietos nepriklausomybės erdvėje, kur plaka bėgiko, o ne bėglio širdis, ir išaugtus vaikystės daiktus laidoja kopų smėlis. Pamiršk sąmokslininkų pamokslus, prisileisk artyn delfinus ir žuvėdras. O kai paukščių gaudytojas aptiks ore tavo pėdsakus, neišsigąsk, neužsimerk, nepasuk atgal. Aukšti mūrai, senos dviračių grandinės, mediniai aeroplanai, visų amerikų ir japonijų elektronika neįveiks tavęs. Nepriklausomybės erdvė įkvėps gyvybės tavo vystantiems plaučiams, ir tu pirmąsyk nepaminsi savo veido ir vardo. Vabzdžiai, miegantys gintare, nubus, briedžiai laižys tau delnus. Tegelbsti tave šventa valia, Dariau Girėne, iš naujo sutvertas pasiryžėli, prisilietimo olimpieti, TAIP sakytojau“.

(1975)

Eiti namo

reikia eiti namo pro bažnyčių prisodrintą dangų
pro įšalusias išėdas ir iš balkono išspirtas egles
reikia eiti namo savo kūną įtempus it lanką
pro girtuoklių stotis ir vitrinų šaltas ugneles

reikia eiti namo be atodairos lig pamišimo
aidint šlagerių poteriams brautis pro ledo vartus
reikia eiti namo nes dangus jau tave pavaišino
apreiškimo skutais užmokėjęs už gatvių vardus

reikia eiti namo atsiduodant vėjuotai vietovei
speigo runos odoj išvedžiotos besvore ranka
reikia eiti namo tarsi neršiančios žuvys prieš srovę
kelių brydės sniege Karoliniškių bokšto anga

reikia eiti namo šitą kryptį atpasakos knygos
jas ir vėl kada nors mokiniai po pagalviais laikys
reikia eiti namo kol rakštis danguje neįstrigus
vėliavėlė purve kraujo lašas žiemos taikinys

Kelte „Nord Gotlandia“, 1997

Kitas krantas

Štai toks bernužėl tas krantas
Kuriuo nestraksėjo Kantas

Čia akmenys apledėję
Vėl primena savo idėją

Prašliuožia erotiška švedė
Ledynų eros miledi

Ir koja taikos paslysti
O jeigu mokėtum kristi

Kaip krenta baltos žuvėdros
Statiškos it iš Fedros

Atradę nuopuolio kampą
Jos net lietuj nesušlampa

Jų rankšluostis – Šiaurės vėjas
Tikrasis scenos veikėjas

Kur šauksmas „Tiktai be rankų!“
Sukeltų vien juoko bangą

Kuri ore suledėtų
Taip žiūri dvasios be vietų

Į kūno žingsnius iš anapus
Kur neveda laiptai statūs

Visby, 2000

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

R.Rastauskas: sau esu negailestingas

Nacionaline kultūros ir meno premija už žaismingos ir ironiškos eseistikos būtį pasaulyje, už sakinio eleganciją šiemet įvertintas palangiškis poetas ir eseistas Rolandas Rastauskas, be literatūrinės kūrybos, dar turi aibę pomėgių ir užsiėmimų. Studentų dievinamas 56-erių Klaipėdos universiteto Literatūros katedros docentas ne tik skaito paskaitas, bet ir dalyvauja tarptautiniuose kultūros projektuose, simpoziumuose bei konferencijose, kuruoja dailės parodas, bendradarbiauja su teatrais ir jų festivaliais, režisuoja spektaklius, rengia multimedinius projektus, verčia iš lenkų, anglų, rusų bei slovėnų kalbų. Jo paties tekstai versti į anglų, rusų, slovėnų, lenkų, baltarusių, švedų ir kitas kalbas. Nuo 2005-ųjų R.Rastauskas yra LRT „Kultūros savaitės“ komentatorius ir turi savo skiltį žurnale „Verslo klasė“.

R.Rastausko išleistų knygų sąraše – eilėraščių rinkiniai „Albumas“ (1987), „Tinginio raudos“ (1992), „Aktorius pasitraukia“ (1996) ir „Metimas“ (2006), pjesių rinktinė „Lenktynių aitvaras. Talmantas Žuvėdra“ (1988), esė rinktinės „Kitas pasaulis“ (2004) ir „Privati teritorija“ (2009), Lietuvos metų knygos rinkimuose šiemet atsidūrusi pretendenčių į laurus penketuke. Prie jų dar reikėtų pridėti drauge su fotomenininku Remigijumi Treigiu Klaipėdos leidykloje „Druka“ išleistą fotoeseistikos albumą „Berlynalijos“ (2008).

– Ką šiuo metu rašote? – pasiteiravome R.Rastausko.

– Rengdamasis dabar Šiuolaikinio meno centre veikiančiai grupinei parodai „Formalizmas“, tvarkiau spaudai savo ankstyvąją prozą – apsakymus ir fragmentus, pavadintus „Svetimšalių legionu“. Šis ciklas dar studijų metais buvo sumanytas kaip a work in progress: deja, įstrigau jau trečioje dalyje „Requiem vienuoliui“ (pastarasis čia reiškė ir sąmoningą atsiskyrimą nuo sovietinio sociumo, ir sykiu atsisveikinimą su seniai susiformavusiu, kaip man tada atrodė, „vienuolžukauskišku“, arba tiksliau – „vienuolžudikišku“ lietuvių prozos tipu). Dabar galėčiau sakyti, kad elgiausi pabrėžtinai formaliai: fikciją priešpriešinau irgi itin formaliam „realistinio“ vaizdavimo modeliui. Sustojau taip pat dėl gana formalios priežasties: tie tekstai anuo metu neturėjo nė menkiausio šanso būti išspausdinti. Jų publikacija šiandien pirmiausia galėtų sudominti literatūros sociologą: kuo formos baimė anuomet skyrėsi nuo temos baimės? Ar formalizmą galima laikyti estetinio disidentizmo atmaina? Fikcija mano kūryboje gyvavo neilgai: jos paskutiniai akordai išblėso sulig niekada nestatytos pjesės „Bermudų trikampis“ veikėjų finalinėmis „arijomis“ – bene ilgiausiais (bent ligi 1982-ųjų) monologais tautinės dramos istorijoje. Į šitą veikalą atsikraustė ir „Svetimšalių legiono“ lyrinis herojus Darius – ideali autoriaus jaunystės aspiracijų projekcija. (Dariui „formalusis“ likimas negailestingas – jis „suteka“ į skylutes meilužės vonioje.) Čia buvo instaliuoti ir du fragmentai iš „Balerinų krantinės“ – ji pirmosios publikacijos (su klaidomis ir praleistomis frazėmis) susilaukė tik almanache „Veidai`86“ – artėjo perestrojkos gadynė. „Lengvoji atletika“ (irgi iškarpyta) savo publikacijos efemeriškame „Baltijos“ almanache laukė dar ilgiau – beveik 20 metų. Na, o kai kurie „Requiem vienuoliui“ fragmentai jau kitoje epochoje nusėdo keletoje mano skilties „Lietuvos ryte“ esė. Dabar pirmą sykį triptikas bus spausdinamas pirminiu pavidalu, su pieštinėmis iliustracijomis. Virtęs dar viena „vėluojančia sistema“, jis parodo potencialios krypties galimybę. Deja, taip ir nepanaudotą.

– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?

– Sau esu visiškai negailestingas. Tarkime, rengiant spaudai „Privačią teritoriją“, norėjau apskritai palikti vos keliolika tekstų.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Ir taip, ir ne. Labai ilgai mano tekstai buvo ypač akademinio kirpimo kritikų apeinami. Padėtis radikaliai pasikeitė pasirodžius „Kitam pasauliui“ – nuo tol nei dėmesiu, nei adekvačiu perskaitymu skųstis negalėčiau. Manau, kad turiu ir ištikimų skaitytojų ratą. Pastebėjau, kad jau minėtą esė rinktinę sau atranda ir jaunesnės skaitytojų kartos. Tas pats ir su eilėraščiais – mūsų poetinio džiazo programa su A.Gotesmanu daugeliui tapo „nežinomo“ poeto atradimu.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Jaunųjų kūrybos konkursas

Ernestas Noreika

ilgu
nulipdytas iš dulkių į pulką balandžių, prarytą lapo liežuvį,
į priemiestį skambant karoliams iš gatvių ir koją molinę šuns
dūžtančią, plasnojantį vėją suknelių sparnais ir ilgesį rojaus

vartų, sakyčiau liūdnu man šiandien. labai. kad noris ant plunksnos
kartis, kad noris pavirst į plunksną ryto išpeštą žaibui iš sparno,
nes aplink tik žirafos rudens besiramstančios ir medžiai pražydę

varnom. ir aklieji smuiko stygų lazdelėm kapsintys gatvei į burną
ir praslenka laikas atplyšusiais padais išlipęs iš purvinos upės.
kažkur pakelėj pasimetę sapnai, nutrūkę nuo sąmonės juostų,

atneša rezginį ryto, kadais, maketuoto, kad liūdną paguostų,
brėžiniuose ir moteris liko viena tik švelniai štrichuota rodos
ir dabar imu suprasti, kad ji tik iš užkasto žiemos sodo.

baltas gyvenimas
jis sakė kad gulbės tik apsnigtos, tik kiniškas porcelianas,
vaikščiodavo išilgai kambarį ir mažai kalbėjo,
žiūrėdavo kaip ant riešo nutūpia rankinio laikrodžio paukštis,

jis daug galvojo apie marškinius, kokie jie veržiantys:
– vandens spaustuvai, lesindavo sparnuotąjį elementais ir
spoksodavo kas sukasi jo galvoje, kaip sukasi sakiniai,
geležinės lovos ir raktai. dar baltos spalvos išbalęs baltas
dar išbalusios spalvos jis rėkdavo, greičiau spiegdavo kaip
supynė prispausta nukaršusio vėjo, tas plakimas balsu per
koridorių prižadindavo miegančią gražuolę ir pridėjęs ausį prie
grindų girdėdavai kaip mažom kilpų pasagėlėm atbėga adatos,
tik apsnigta tik prisnigta visur ir tekdavo apsikloti antklode, kurią
nusikasdavo nuo durų. ilgai netruko, bijojo mažų įgėlimų vis dažnesnių

vis dažnesnių ir mirė. antkapio nebuvo, tik medinis kryželis padirbtas
vietinio sargo ir matau dabar kaip mano kambario naktis geria arbatą
su tavo šešėliu iki kol užsiliepsnoja mano sienos ir moteris žaidžianti
geležiniais degtukais atneša gulbę tvirtai apkabinančią kūną ir miegą.

sugedęs
po lietaus užuodžiu kaip sugedę dievai tyliai gula dėžutėse
virš galvų, varpo taurėje laša tik pienas ir gamta susisukus
į žiogo snukutį ima mėgdžiot šešėlį ugnies, dar truputį
vandens baleriną ant stiklo, karštą judesį pėdų prieš liūtį

lyg nebūtų čionai nieko žmogiško, tik įjungtas žurnalas
ties „būsime“ išlupti iš akies kreivo vėjo, nulipdyti iš seilių
marijos, pateptoji karta greit nuvyto po atėjusio vakaro.
rytą nebebus plagijuojančių veidrodžių, iškarpytų iš žvilgsnio

žvaigždėto, lapės plauką įsmeigęs į rytus, eisiu vakar į sapną,
į miglą nuskendusios saulės apverkti, dviem lašais iš voro
sodelio, kur musės kaip tigrai apakę užriaumoja ir kelia dievus
iš senovinių knygų citatų, pjaustančiais kojomis vandenį

tik prisukus dėžutę girdi, kaip muzika kapsi palangėje,
ant kurios prisuktieji gvildena naują temą kūrimui pasaulių,
čiaudo naktys žvaigždėtu lietum, tiesiančiu lieptą romantikų
griūčiai, gal todėl po lietaus gyvenu, sugedęs mėnulio dėžutėse.

pavasario pjūvis
mačiau, kad tąkart vakaras ir ant dešiniojo peties teliko
mažas šventojo šešėlis, o pats išėjo lošt pavasario kauliukais,
vis stengės išridenti septynakę boružėlę, kad vyras kemšantis
į pypkę smėlio laikrodį negimtų dusulingu laiko ištiktuku

kažkas įpjovęs skalpeliu negyvą rytą, jame talpino ilgą raidę,
jo balsas buvo pakirstas ligos, toks panašus į apdulkėjusios
dūdelės vėją ir jis ramino mane tyliai savo lūpos skambučiu
pilnu vėjuotų priebalsių ir panašiu į jūros švilpiančią suknelę

netyčia mestas ežeran akmuo išdaužė vandeny raibuliuojantį
langą, nepastebėjau, kad dešiniojo peties šešėlis apsiavęs
pora plunksnų čiuožė per nakties šukes, per pusę lūžusi
dūdelė pranašavo ilgą ryto atvėsimą iki mėlynai rašytos Y

raidės iki kūne šyvos odą perinčio dievo celsijaus ir graudžiai
kaulinės boružės lyg įtūptos mažų skylučių daužės tarp vaikiškų
rankų, kur pienininkės drugelio sparnais renka dantis kur vakaras
prasideda ant operacinės stalo ir baigiasi klinikine žiogo mirtimi.

Jaunųjų kūrybos konkursas: sveikiname laureatus ir švenčiame jubiliejų!

Gintaras Grajauskas

Kas mėnesį su „Klaipėdos“ dienraščiu pasirodantis literatūrinis leidinys „Gintaro lašai“ švenčia mažytę sukaktį: jau penkeri metai jauni rašytojai iš visos Lietuvos siunčia savo tekstus kasmetiniam Jaunųjų kūrybos konkursui.

Jaunųjų kūrybos konkursas, savo pradžią skaičiuojantis nuo 2006-ųjų sausio, iškart susilaukė net patiems organizatoriams kiek netikėto populiarumo. Per penketą metų redakciją pasiekė daugiau nei 300 rankraščių.

Kaip ir kasmet, šiemet buvo atrinkti stipriausieji autoriai, kurių tekstai publikuoti „Gintaro lašuose“. Tokių šįkart buvo 14, dauguma – poetų.

Šiandien su malonumu pristatome 2010-ųjų konkurso laureatus. Jais tapo:

Ernestas Noreika – pirmoji vieta,

Vainius Bakas ir Nerijus Cibulskas – antroji vieta,

Paulius Aušra, Deimantė Bandzevičiūtė ir Viktorija Vosyliūtė – trečioji vieta.

Sveikiname! „Gintaro lašų“ 2010-ųjų Jaunųjų kūrybos konkurso nugalėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais: pirmosios vietos laimėtojas – 500 Lt, užėmusieji antrąją vietą – po 400 Lt, trečiąją vietą – po 250 Lt.

Ernestas Noreika (g. 1989): Gimiau Pravieniškėse, vadinamajame geležinių erškėčių krašte. 2008 m. baigiau Rumšiškių vyskupo A.Baranausko vidurinę mokyklą ir įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti lietuvių filologiją. Su kolegomis universitete esame įsteigę „Literatų arką“ – kuriančių studentų draugiją. Kviečiamės įvairius rašytojus, kritikus. Kalbam, skaitom, diskutuojam bei organizuojam literatūrinius renginius. Dalyvauju įvairiuose poezijos skaitymuose, kultūrinių renginių metu mėgstu pabūti ir stebėtojo pozoje. Taip pat užsiimu ir muzika – repu. Tikriausiai repo tekstai ir buvo tas taškas, nuo kurio atsispyrė mano poetinis aplinkos suvokimas ir jos siurrealistinio vaizdo kūrimas. O mano kambario erdvė byloja apie mėgėjišką tapymą bei „įdomių“ dalykėlių kūrimą. Tokių kaip „klepsidra“ ar „butelis-projektorius“. Kartais mėgstu ilgai sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką, kol jis virsta įvairiais vaizdais. Grožiuosi visokiais gamtos elementais: žiogais, snaigėm, sraigėm, žibuoklėm, lietum, povais, upėm ir mirtimi. Mirtis savotiškai žavi savo paslaptimi, todėl kūryboje nevengiu mirties tematikos. Sako, poezija yra iš liūdesio, ne iš džiaugsmo – tuo visiškai tikiu ir vadovaujuosi. Mano kūrybą yra publikavę „Šiaurės Atėnai“, „Gintaro lašai“, „Literatūra ir menas“, „Metai“ bei įvairūs poezijos almanachai. Poezija man yra poezija, ir jos kitaip negalėčiau apibrėžti. Tiesiog rašau, kai žinau, kad yra ką rašyti, ir nerašau, kai neturiu ko pasakyti. Tikriausiai jokios mistikos. Tik iškreipta realybė.

Ernestas Noreika

skiepas

paskiepijo ją nuo mirties, nuo paukščių,

sapno,

žvaigždžių vargonais tąkart grojo lietūs

tyliai

ir sprogo užtaisai žibuoklių baisiai kvapnūs,

taip baisiai, kad labiau labiau nebyliai,

susprogo paukščiai: kanarėlės ir lakštutės

ir dar vanduo, kuris retai retai čiulbėjo,

plokštelė sapno plyšo, nes ankštu taip,

lyg tolti sraigėmis nuo tavo apogėjaus,

paskiepijo ją nuo manęs ir nuo mirties,

ugnies mėnulį auginu mažam vazone,

kas rudenį sakai sapne – iries?

sakau, kad gyvenu rudens pašonėj,

sakau, kad trūksta tavo perlo man

ir veidrodėlio siuvinėto tavo veidu,

žvaigždžių lietaus, o tu sakytum kam?

dėl to, kad skiepijo, bet ne nuo aido,

kur sapnuose žuvim įplaukęs pasilieka

su veidrodėliais žvyno ir balsu anapus

ir kartais trūksta stipriai trūksta miego,

tas skiepas nuo mirties, bet ne nuo kapo

Nerijus Cibulskas (g. 1987): Su šiuo pasauliu pirmą kartą pasilabinau šalto vasario  dieną, jau tada azartiškai balansuodamas ant ribos, trumpam suliejančios žiemą ir pavasarį. Augau sparčiai, ir tėvai, mane stebėdami, kartkartėmis pagalvodavo, kad tapsiu  laikrodininku. Jie šiek tiek buvo teisūs. Mano tekstuose pačiais įvairiausiais pavidalais ir  šešėliais įsikūnija praeičių, dabarčių ir ateičių laikas. Tiksliau – mėginu jį įkūnyti, suveržti miniatiūriniais eilėraščio formos smagračiais, krumpliaračiais… Tačiau, kaip ir priklauso, laikas visada sėkmingai net nenukentėjęs ištrūksta. Tai man labiausiai patinka. Be laikrodžių, dar žaviuosi literatūra ir muzika, Vilniaus universitete 2010 m. baigiau  lietuvių filologijos studijas. Norėčiau vieną dieną jas ir toliau tęsti. Nes knygų gyvenimas visuomet labai arti manęs. Šią akimirką rašau iš tolimo, ūkanoto krašto, kuriame irgi bandau vienaip ar kitaip  gainioti, pagauti laiką, sužaisti su juo vieną kitą įdomesnį tekstą. Kol kas sekasi. Kol  kas jis laimingai pasprunka. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau. Ir dar. Kiekvienas eilėraštis man – trapus išsipildymas. Kažko neįvardijamo ir ko niekada nesugebėsiu parašyti.

Nerijus Cibulskas

Nutrinami
dar nedega, tačiau po truputį
į sniego marmurą geriasi
kovo, balandžio rankraščiai

pamiršęs nusikratyti sušalusiomis,
gintarinėmis uogomis, iš tolo
jaukiai žybčioja šaltalankis

tai skyryba pirmosios žiemos,
duobėtos vietovės, karjerai,
išsilydę pušyno kvapai

dulsvas ryškalas tyška ir tyška
ant manęs, ant supurtytos žemės,
ant šuns, kuris nesuspėja suloti

regiu, kaip žingsnis trina žingsnį,
mėlsta didelis, neatpažįstamas laukas
ir mes – aš, žemė ir šuo

mėlstame ir vis traukiamės
iš taupiai prirašytų, užmirštų lapų

lyg minkštas trintukas bėgiotų
virš skaidrėjančios galvos

Paulius Aušra (18 m.): Šiuo metu studijuoju. O kai atsimerkiu, tai skaitau. O rašau, kai užsimerkiu, kad nežiūrėčiau, kas išeina, ir būtų įdomu skaityti, kai atsimerkiu. Dar klausau, o tada groju. O kai neklausau, tai ir dainuoju, ir… Platinu rašymo kartu idėją. Bestija – ne gripas, pati neplinta. Jei įdomu, mano el. paštą turi „Gintaro lašų“ sudarytojas. Tiek šį momentą. Ačiū visiems, kurių dėka buvau perskaitytas ir kurie skaitė. Su šventėm.

Paulius Aušra

***
apie stalą
ką galėčiau pasakyti

apie kėdę
ką galėčiau pašnekėti

apie tušinuką
ką galėčiau išgalvoti

apie rašytoją
ką galėčiau išmanyti

daug galėčiau papasakoti
kaip rašytojas prirašyti

o būtų tiek, kiek yra:
stalas, kėdė, tušinukas, rašytojas

ir viskas
nors tu ką

Deimantė Bandzevičiūtė (g. 1989): Esu Vilniaus pedagoginio universiteto lietuvių filologijos studentė (kas žino, gal net tapsiu mokytoja vienos iš mažiausiai visuomenėje vertinamų specialybių). Esu kilusi iš Kaišiadorių rajono, Žaslių. Domiuosi vaizduojamaisiais menais, animacija, lėlių teatru, jaunimo teatro studijomis, alternatyvia muzika, o labiausiai literatūra (klasika ir populiariąja). Nuo mažens rašau poeziją. Kūrybos pradžia – pirmoje klasėje sukurtas eilėraštis apie išdidų ąžuoliuką, stovintį prie kelio. Kūrybos akstinu vėliau tapo grupės „Nirvana“ muzika, lietuviškas kinas ir rožės. Taip pat rašau straipsnius, interviu, trumpus esė. 2005–2008 m.buvau prisidėjusi prie literatų klubo „Gija“ veiklos. Esu dukart epistolinio rašinio konkurso bei respublikinio vertimų iš anglų bei rusų kalbų bei iliustracijų konkurso „Tavo žvilgsnis“ prizininkė, respublikinio moksleivių darbų konkurso „Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ bei respublikinio moksleivių  rašinių „Skaitau – žinau – galiu“ konkurso dalyvė. 2008 m. Lietuvos gamtininkų centre baigiau jaunųjų gamtos žurnalistų mokyklą. Mano kūriniai įtraukti į moksleivių kūrybos almanachą „Mes iš Kaišiadorių krašto“. Daugiausia straipsnių publikuota rajoninėje spaudoje, t.y „Kaišiadorių aiduose“, „Atspindžiuose“. Taip pat nemažai publikacijų būta respublikinėje spaudoje – leidiniuose „Žaliasis pasaulis“, „Studentų era“ ir „Šiaurės Atėnai“. Rašau, ką matau, ką jaučiu, kas mane supa, kuo gyvenu aš ir kiti žmonės. Menas man yra laisvė. Manau, jog kiekvienas žmogus gali kurti. Kūryba žmogų augina. Rašymas – tai Laisvė.

Deimantė Bandzevičiūt

7 pragaro ratas

Besotė praeitis
ryja savo vaikus
su baltomis
Komunijos žvakėmis
eina kaliniai
į didįjį altorių
purvinais delnais
liečia avinėlį
žuvims tereikia pelekų
ir jos išskris
Nojaus laive
tyla
išeinant iš septintojo rato
rožančius rankose
pamojuoki Sizifui
ir akmuo
jo gerklėje

Humanity

Suvarykite žmones į plastiko butelius –
jie džiaugsis troškulio nepažinę
tavo altorėlį papuoš disko burbulais,
pins vainiką iš liaupsių.
Padovanoki žmonėms po voodoo lėlę,
kad tūrėtų kuo rūpintis savaitgaliais
Bet

Patiekite žmones ant tarantulų stalo –
jie melsis prisukamam Jėzui
tavo vardą adatėle badydami.

Mūsų žmonės neišmoko šypsotis

Šiandien vakaro rytojus

Vaikystėje,
turėjau anekdotų kasetę
klausiaus jos
tėvai sakė –
ištrink.
Vėliau
ploviau kavos puodelius
supratau –
tai mano šiandien vakaro rytojus.
Per Valentino dieną
prekybos centrai rėkė –
kiaulienos nugarinė
tik 19, 99.
Nusipirkau pelėsinio sūrio
irgi su akcija
aš intelektuali.
Ant tilto sakė užkabins
numerį,
jis prasidės 8 800
Alio…
Mama?

Gražuole

Gražuole,
tu tobulai nusipieši veidą
vakare švariai jį nusiprausi
ūkinis muilas tam pats tinkamiausias.
vaikštai pas kirpėją Jeleną,
kuri kerpa visus vienodai.

Gražuole,
tavo diena įpusėjus,
geri pigiausią arbatą
prabangiausioje kavinėje
ir keiki mintyse
arbatą šnypščiančią.

Gražuole,
tu leidi knygas
apie grožį, meilę, religiją,
o Budos skulptūrą
laikai tualete,
visgi tavo gyvenimas ypatingas.

Auklėjimas

Jai niekad neskiepijo
krikščioniškųjų vertybių,
neparodė folkloro lobynų,
neįdavė į rankas lotynų
sentencijų
ir nepasakė: „Kalk!“

Bet ji puikiai atsimena,
jog nevalia nusispjauti,
kai kelią perbėgs 
juoda katė,
galbūt tai bus geriausia,
ką pamatysi per dieną.
Jai sakė: „turėk daugiau
pinigų nei draugų,
nes už  pinigus jų prisipirksi.
Pirk drąsiai ir daug,
kol tavęs nepardavė ar nenupirko“.
Jai patarė:
„Tik daug šypsokis“,
todėl net girta
ji užmiega su šypsena.

Toks tas auklėjimas.

Viktorija Vosyliūtė (g. 1990): Gimiau prieš du dešimtmečius lapkričio 26 d. 1996 m. birželio 25 d. parašiau pirmąjį eilėraštį, kuriame buvo minimi paparčiai ir tyla. 1998 m. pradėjau savo poetinę karjerą, kuri žadėjo atnešti turtus ir pripažinimą. 2000–2004 m. planavau, kur išleisiu pinigus ir kaip atsiginsiu gerbėjų, taip pat būdama 14-os parašiau pirmąjį straipsnį į laikraštį. 2004–2008 m. daug rašiau, pradėjau rūkyti, du kartus nelaimingai įsimylėjau, visur dalyvavau, viską veikiau ir koneveikiau. 2008 m. nebedariau nieko. Mylėjau. 2009 m. baigiau Jonavos Senamiesčio gimnaziją ir įstojau į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutą. Kadangi jau neberašiau ir apskritai nieko neveikiau, nusprendžiau pradėti viską iš naujo. 2010 m. – atgimimas. Refresh.

Viktorija Vosyliūtė

Poetės

tos moterys kuriančios poeziją
tos moterys
mane užveda

ne todėl, kad
nežino kas yra nuošalė
ar neslėpdamos krūtų
pasislėpusios rašo
ne todėl, kad balsuoja
rinkimuose ar apsikarsčiusios karoliais
kelyje
ir net ne todėl
kad dažniausiai jos rūko
yra vegetarės
mezga
nusikerpa trumpai
visai kaip ta prancūzų aktorė
ar serga isterija
kaip aštuoniolikto amžiaus
knygos

dažnai jos būna negražios
tačiau rašo poeziją ir užveda
jas mylėti ar
bent jau galvoti apie savižudybę

ne todėl
kad dėl jų būtų verta mirti
tik todėl kad sendamos kartu
su katėmis ir vazonais
jos vis dar bijo
vienatvės

nuoširdžiai nemėgstu moterų
jos per dažnai gyvena kartu
užsako poemas
per ilgai miega per jaukiai
šukuojasi
jos labai retai pasitempia kojas
dar rečiau rūko cigarus
turi savybę įplyšti

jos per dažnai gyvena
nekantriai nemiega
vyro pašonėje glostydamos
nugarą braukydamos
ilgus trumpus susuktus
tarsi eilėraščiai plaukus

nekaltai nemėgstu moterų
nuoširdžiai nepakenčiu rašančių moterų
nes jos būna per daug
svarbios
ir nesibaigia

brangusis,
viskas įskaičiuota
jie net pridėjo tas naktis
kai meldėmės kad uraganas
sugriovęs namus paliktų bent
adatą
kad galėtume pasisiūti
naujus pasaulius
jie net paliko mums raštelį
su auksinėmis raidėmis
tarp kurių pasislėpus nustotų
skaudėti
mielasis, viskas apmokėta
mano lankas ir tavo strėlės
paduodu lanką –  šauni
paduodi strėlę – nepataikau

mano didysis vyre,
jie net paliko tau kaklaraištį
ir kvietimą į kitą erdvėlaikį

o man bilietą
atgal

Vainius Bakas (g. 1989): Gimiau Ukmergėje gegužės 9-ąją. Tuomet visi kaip tik šventė Pergalės dieną (mane priėmęs medicinos personalas – taip pat). Skardžiu balsu aš irgi bandžiau įsilieti į šventinį triukšmą. Tai buvo mano pergalė. Urraa! Įžengdamas į šio pasaulio ringą svėriau 2800 g – buvau lengvutis sunkiasvorių kategorijoje. Vaikystėje labai mėgau stebuklines pasakas, kurias man skaitydavo tėvai. Išmokęs rašyti pradėjau savuosius kūrybinius bandymus, kurie 2003 m. atrado savo vietą pirmojoje knygelėje „Lietaus spalvos“. Nuo pat mažens klaidžiodavau ir šniukštinėdavau tarp aukštų knygų lentynų Ukmergės bibliotekoje, kur dirbo mama. Ten atradau daug nuostabių dalykų. 2008 m. baigiau „Šilo“ vidurinę mokyklą. Šiuo metu mokausi Vilniaus universitete, Filologijos fakultete, kur studijuoju lietuvių kalbą ir literatūrą. Atradęs / radęs / paskyręs laisvo laiko, skaitau Šventąjį Raštą, mėgstu keliauti Biblijos puslapiais kartu su Johno Vernono McGee parengta radijo laida. Laisvalaikiu groju gitara, virtuvinėje aplinkoje atlieku ir savo kūrybos dainas. Būdamas vienas mėgstu garsiai klausytis vargonų muzikos – J.S.Bacho, Buxtehude’o,Pachabelio arba kurios nors iš tų senų gerų 7–8 dešimtmečio grupių – pasirenku iš didelės vinilo plokštelių kolekcijos, kurią paveldėjau iš dėdės. Taip pat visada žavi stebuklingas kino pasaulis – A.Tarkovskio, I.Bergmano, K.Kieslowskio ir kitų kino genijų filmai naktimis dažnai mirguliuoja mano kompiuterio ekrane. Mane dažnai kankina nemiga, naktimis kažkas į veidą nuolat spigina su mėnulio lempa. Tardo. Kadangi neatsilaikau – taip dažniausiai ir išgauna iš manęs kokią paslaptį – asmenišką eilėraštį – prisipažinimą. Prisipažįstu – rašau.

Vainius Bakas

Be Dievo valios nė vienas plaukas

Tau nuo galvos nenukris

Dievo valia, kad kasmet vis labiau plinka tėvas,

Slenka vis dienos, vos perbrauki – kuokštai tarp pirštų,

Žilsta žolė, gula sniegas pirmasis į pievas,

Tėvas riša mazgelį, gal tam, kad savęs nepamirštų.

Koks dar skirtumas kaltas-nekaltas, ar gyvas prikaltas?

Ir koks skirtumas, kiek nemuštų už tą muštąjį duoda,

Jei užpusto vienodai visus šitas sniegas švarutis ir baltas,

Bet po juo užsimerki, vis viena tavy šitaip juoda.

Ir nei šilta, nei šalta, užsnigo ir niekas nematė,

Nes delnais tuo metu patys dengėsi veidus nuo vėjo,

Bet kažkas lyg netyčia skubėdamas paliečia petį:

– Ar geriau jau, sakyk, ar praėjo…? – Atrodo, praėjo.

Iš klausos neatskirsi, ar vaikas praėjo, ar paukštis,

Tik į atmintį sniego įspaustos giliai lieka pėdos.

Namuose negesinam šviesų, kad tavęs neužmigęs sulaukčiau,

Nerakiname durų, jei kartais ateitų…

Kalėdos