Primena kraštiečius dailininkus

Primena kraštiečius dailininkus

Irmantė Šarakauskienė

Ievos Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje iki vasario eksponuojama antroji ciklo „XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba“ paroda „Mūsų kraštiečiai“.

Susiję su Klaipėda

Pirmajai buvo pasirinktos akvarelės, o šiuosyk supažindinama su dailininkų, gimusių Klaipėdoje ir jos apskrityje, ar čia atvykusių ir ilgiau gyvenusių, kūryba. Jų Rytų Prūsijos mylėtojų draugijos „Nidden“ dailės rinkinyje – 12.

Šeši iš jų – Bertha Schrader, Friedrichas Behrendtas, Edouardas Kado, Johnas Gleichas, Karlas Eulensteinas ir Archibaldas Bajoratas – gimę pačioje Klaipėdoje.

Keturi dailininkai – Robertas Gleichas, Gustavas Fenkholis, Horstas Skodlerrakas ir sąlygiškai Danielis Staschus – kilę iš Klaipėdos apskrities.

Du tapytojai – 1878 m. Šverine gimęs Gustavas Boese ir 1893 m. Godesberge gimęs Carlas Knaufas – „mūsų kraštiečiais“ tapo ne prigimtine, o laisvo apsisprendimo teise.

G.Boese Klaipėdą atrado 1914 m. atvykęs čia į karinę tarnybą. Jis taip pamėgo šį kraštą, kad čia nuolat lankydavosi ir gyvendavo vasaromis nuo 1919 iki 1924 m. bei po pertraukos – nuo 1939 m. Klaipėdoje šis aukštas, humorą mėgęs dailininkas buvo laikomas savu, o jo nutapyti Klaipėdos ir Kuršių nerijos peizažai bei portretai buvo labai mėgstami vietinių gyventojų.

C.Knaufas Klaipėdos kraštą pamilo apsilankęs Nidoje. Jį taip užbūrė Kuršių nerijos kraštovaizdis, kad 1931-aisiais šis iš Reino krašto kilęs dailininkas Nidoje pasistatė namą-studiją ir ten gyveno iki mirties 1944 m.

Garsino gimtąjį kraštą

Dar vienas dailininkas – Richardas Pfeifferis – parodoje dalyvauja labiau „svečio teisėmis“. Šis Karaliaučiaus dailės akademijos profesorius buvo mėgstamiausias žymiausio Klaipėdos krašto dailininko K.Eulensteino dėstytojas. Jis kurį laiką gyveno ir dirbo Šilutėje, kur 1925–1926 m. nutapė liuteronų bažnyčią puošiančią freską.

Kaip ir dauguma Rytprūsių krašto dailininkų, šeši parodoje pristatomi autoriai dailės mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje, tai – R.Gleichas, D.Staschus, E.Kado, F.Behrendtas, K.Eulensteinas ir H.Skodlerrakas. Vėliau dauguma jų mokslus tęsė kituose Vokietijos miestuose ir už šalies ribų. Kiti iš karto mokytis išvyko į Vokietijos gilumą bei dauguma ten pasiliko, o savo gimtą kraštą aplankydavo dažniausiai atvykdami į Nidą ir dalyvaudami jos dailininkų kolonijos veikloje.

Tačiau apsigyvenę Vokietijos didmiesčiuose ar svarbesniuose meno centruose, jie turėjo puikiausias galimybes susipažinti su naujausiomis meno kryptimis ir tendencijomis, kurių buvo gausu tiek XIX a. antrosios pusės, tiek XX a. pirmosios pusės dailėje. Jie įsiliejo į Vokietijoje virusį meninį gyvenimą ir dalyvaudami pa-rodose garsino Klaipėdos krašto vardą.

Modernesnio meno link

Parodoje atsispindi minėtam laikotarpiui būdinga stilistinė įvairovė. Matoma, kaip nuo dar gana akademistinių kūrinių (R.Pfeifferio drobė „Vasaros vakaras prie upės Rytų Prūsijoje“) dailininkai pereina prie kiek laisvesne maniera nutapytų, jau moderniajam menui atstovaujančių darbų.

R.Gleicho „Kraštovaizdis su vėjo malūnu potvynio metu“ iš pirmo žvilgsnio – gana realistiškas paveikslas, bet jame jau juntama „art nouveau“, Vokietijoje dar vadinto jugendu, o Lietuvoje – secesija, įtaka.

F.Behrendto „Vakaras Prūsų Lietuvoje“ ar J.Gleicho „Tristiebis barkas Hamburgo uoste“ jau aiškiai paveikti impresionistinės krypties atstovų kūrybos.

O B.Schrader nutapytas „Lune vienuolyno interjeras“ puikiai iliustruoja, kaip impresionistinės krypties sekėjai žengė dar vieną žingsnį modernesnio meno link ir tapo puantilistais, paveikslus konstruojančiais iš mažų spalvotų taškelių.

H.Skodlerrako „Mauduolės prie jūros“ yra puikus klasikinės modernistinės dailės pavyzdys, kuriame savitai susipina naivusis stilius, naujasis daiktiškumas, kubizmas ir polinkis į abstrakciją.

Toks kelių dailės krypčių susipynimas ar savitas jų derinys būdingas daugumai moderniojo meno kūrinių. Jis pastebimas ir D.Staschaus, ir C.Knaufo, ir daugelio kitų eksponuojamų autorių kūryboje.

Kritika, arba Regėjimo atstatymas be akinių

Kritika, arba Regėjimo atstatymas be akinių

Gitana Gugevičiūtė

Pasaulyje įprasta reflektuoti savo paties, miesto, valstybės identitetą; kultūros situaciją (centre ir periferijoje); kultūros vertikales, horizontales bei įžambines; jos (kultūros) raidos strategijas, pokyčių galimybes ir kitus klausimus virtuvės, regioniniu ar nacionaliniu lygmeniu. Ko gero, tai sietina su mąstančio (ir dar nebūtinai religingo) žmogaus „įpročiu“ abejoti ir ieškoti atsakymų į vis kylančius klausimus apie buvimą tam tikrame laike ir erdvėje.

Taigi visai „savaime suprantamas“ atrodo ir praėjusių metų vasarą dienraščio „Klaipėda“ meno leidinyje „Durys“ publikuotas vienos greičiausiai moteriškos lyties kultūros kritikės (apie lytį leidžia spėti ne tiek Klampėdos Žiurkės (toliau – K.Ž.) pseudonimas, kiek rašinio logika ir aistra) tekstas, kuriame ji – priekaištaudama nekritiškai miesto žiniasklaidai – veržiasi demaskuoti Klaipėdos kultūrinį skurdą: „Kaip atpažinti Klaipėdos kultūrinį skurdą? Juk apie jį tyli ir „Kultūros uostas“ – „Vakarų ekspresas“, ir „Durys“ su „Gintaro lašais“ – „Klaipėda“, jau visai nekalbant apie „Baltiją“, kurios inertišką metinį dvelktelėjimą pajunta dar mažesnis nuošimtis kultūrinės spaudos skaitytojų. Ir dar įdomiau – visi šie leidiniai ne tik pamažu „traukiasi“, bet ir virsta tik „pramogų gidais“ (laikraštis „Klaipėda“ čia niekuo dėtas – tiesiog vienas jo priedo pavadinimas Žiurkės tekstui dabar itin parankus / palankus). Tad kaip tokiame (ne)vyksme atpažinti kultūros skurdą?..“

Jos tekste „Dovanotam arkliui į dantis…“ į kritikuojamų objektų eilutę stoja klaipėdietiški „Poezijos pavasario“ renginiai, reikalingi tik keletui save įsimylėjusių poetų; literatūros ir muzikos festivalis „Naktigonės“, valantis dulkes nuo gęstančių scenos žvaigždžių; Klaipėdos koncertų salės rengtas koncertų ciklas „Nuo Joninių iki Žolinės“ ir, žinoma, kaip matyti iš aukščiau cituotos pastraipos, – kultūriniai spaudos puslapiai. Jei K.Ž. tekstą rašytų šiandien, galbūt pasidalytų mintimis apie permainas Klaipėdos muzikiniame teatre (vieną vadovą pakeitė kitas), apie susikūrusį „Memelio teatrą“ ir jame pastatytą miuziklą „(ne)laimingi žmonės“; Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vykusią šiuolaikinio Rusijos ir Lietuvos meno projekto „Estetika VS Informacija“ parodą ar penktuosius Klaipėdos metų knygos rinkimus. Bet gali būti, kad nė vieno iš paminėtų objektų ji neaptartų (tekstas neatskleidžia specialiųjų autorės kompetencijų). Tačiau apie kultūrinės spaudos anemiškumą (tiksliau – jai rašančiųjų nuolankią, net bailią poziciją) turbūt ir šį kartą nenutylėtų. Tik gaila, kad rėžti tiesą į akis savo pačios vardu autorė nedrįsta (nedrįso).

Kita vertus, visiškai suprantama – mieste, kuriame tavo kritikos subjektas būtinai sutampa su mylimuoju, draugu, kolega ar būsimo projekto partneriu, sąžiningai kritikuoti yra sunku. Juolab kad pastanga kritiškai vertinti kultūros reiškinius geriausiu atveju sulaukia ir tokios reakcijos: „O kas tu toks? Ką asmeniškai padarei, kad tavo gyvenamoji erdvė būtų su pliuso ženklu? Pa(si)statyk spektaklį, pa(si)rašyk knygą, nu(si)piešk paveikslų, su(si)organizuok bent 16 renginių, tada gal ir turėsi teisę pliurpti…“ Pagal tokią logiką iš kiekvienos mokytojos galėčiau reikalauti ataskaitos: „Mokote mane auklėti vaiką? O pati kiek vaikų išauginote? Dar neturite? Tai ko kalbate?“

Bet tiek to – šiame tekste laikomasi nuostatos, kad be kritinės minties neįmanoma susidaryti objektyvesnio, išsamesnio kultūrinio gyvenimo vaizdo, suvokti tam tikrų istorinių kultūros tarpsnių, nūdienos kultūros proceso ypatumų. Kritinė mintis yra ne reikalinga, o tiesiog būtina ir neatskiriama kultūros (vietinės ir globalios) dalis, be kurios kultūros organizmo imunitetas gerokai susilpnėja ir suserga arba „popso“ gripu, arba grafomanijos radikulitu, arba kitomis man nežinomų pavadinimų ligomis bei jų „puokštėmis“.

Toliau tęsiant mintį derėtų pridurti, kad ne viena liga serga ir Klaipėda – tai gerai iliustruoja ir neseniai leidyklos „Druka“ išleista knyga „Vizijų Klaipėda“, kurios puslapiuose atrasite ne tik įdomios istorinės medžiagos, absoliučiai realių ir įgyvendinamų plastinių miesto veido operacijų aprašymų, bet ir galybę konditerinių opusų, saldžiai, romantiškai apgiedančių laisvo, demokratiško, tolerantiško, intelektualaus miesto šlovę. Kiek atidesnis aplinkai (kultūrinei – taip pat) skaitytojas, nei rožinių (anei juodų) akinių nenešiojantis „dėl stiliaus“, kabindamas panegirikų putėsius, jei neapsivems, tai susierzins. Nes jis vis tebegirdi apie sumuštus jaunuolius, kurie į Klaipėdą atvyko studijuoti iš kitų valstybių; gedi aukštos kvalifikacijos dėstytojų, išvykusių profesinių ambicijų tenkinti į kitus miestus; pasigenda subkultūrų ir nuomonių įvairovės; spektaklių išlavintiems skonio receptoriams ir nemano, kad vykdoma miesto kultūros politika yra nekvestionuojama. Žinoma, šlovinantis miestą atrodo simpatiškas. Jis tapatinamas su patriotu. Bet pagarbą miestui, rūpestį dėl jo ateities galima išreikšti ir kitaip: mandagiai, jautriai, bet kritiškai.

Tai, kad K.Ž. tekstas nesulaukė jokios oficialios reakcijos, nestebina. Net specialiai provokuojamos polemikos vyksta sunkiai ir pamažu virsta jei ne sentimentų ir romantikos kupinais pasimylavimais bei pasiseiliojimais, tai nuosaikiais, aptakiais pasakojimais, pagimdytais tarsi ne gyvenančių Klaipėdoje, o virš jos sklandančių. Kalbu apie praėjusiais metais tinklalapyje Kulturpolis.lt publikuotą tekstų ciklą „Klaipėdos veidai. Miestas kaip dienoraštis“: žadėjęs būti margas, kritiškas, smalsus dienoraštis net neįpusėjus projektui virto romantiškiausio puslapio konkursu.

Klaipėda turi svorį, bet kritinės minties trūkumas čia irgi akivaizdus. To priežastis – ne gebančių, galinčių, mokančių rašyti ir turinčių ką pasakyti trūkumas. Net ne baimė įsigyti nedraugų (noras gyventi ramiai ir taikiai su kultūrine aplinka), o kažkas kita, ką vienu žodžiu įvardyti sunku: nuovargis, abejingumas, tingulys, nenoras įsipareigoti, nesuinteresuotumas; net profesinis nusivylimas aplinka, neverta kritinių minčių arba prašyte besiprašančia neigiamų pažymių; fasadine, formalia, projektine kultūra – daug kas galėtų būti laikoma žodžių junginio kažkas kita sudėtine dalimi.

O jei taip, tai kokie metodai galėtų priversti talentingą, gabų, įžvalgų asmenį savo mintimis dalytis su visuomene ir tokiu būdu ją provokuoti mąstyti? Ar įmanoma Klaipėdoje suburti kultūros kritikų klubą, panašų į tą, kuris praėjusiais metais gimė Vilniuje (turiu omenyje Kritikų klubą – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto inicijuotą kritikų, eseistų, literatūros mokslininkų sambūrį, siekiantį stiprinti menų ir kultūros kritiką, skatinti poleminę dvasią ir kultūrinę refleksiją Lietuvoje)? Žinoma, neoficialiai kritikų klubą buria ir šio leidinio redaktorė (galite jos paklausti, ar daug autorių stovi su „raštingais“ tekstais už jos kabineto durų), bet kalbu apie pačios kritinės minties iniciatyvą.

Žodžiu, faktas, kad mieste apskritai egzistuoja užpildyti kultūros žiniasklaidos puslapiai, kelia nuostabą. Bet tas žinojimas, kad yra taip, kaip yra, neguodžia. Juolab kad Klaipėda skelbiasi esanti universitetinis miestas ir kiekvienais metais pro fakultetų duris išlydi ne vieną teatrologą, literatūrologą, istoriką, politologą, muzikos teoretiką ir t.t. Avansu dėkoju Dievui, jei jie plunksną miklina „Šiaurės Atėnuose“, „Metuose“, tinklalapyje Menufaktura.lt ar „The New York Times“, nes miesto dienraščiai išduoda esant tik Komunikacijų katedrą – jos studentai priversti atlikti praktiką žiniasklaidos priemonėse. O miesto kultūriniai leidiniai itin retai praturtėja naujais autoriais, neskubriai, profesionaliai, „nežurnalistiškai“ vertinančiais kultūrinę aplinką ne tik miesto, bet bent jau Lietuvos kontekste. Ką ten! Savo kailiu patyriau, kad teatrologijos studijas galima baigti neparašius nė vienos recenzijos. Atleiskite, studijas?..

„<…> Visą laiką buvo kalbama apie laisvą, laisvos dvasios miestą, apie laisvos minties universitetą. Iš pradžių tai veikė, paskui teko patirti, kad ir tos laisvės gana menkos, o kultūrinis skersvėjis talentingus žmones dažniau ne pakylėja šviežiems darbams, o nubloškia kur kitur. <…> Ištisos pradžios, naujų sumanymų užuomazgos, naujų žmonių pasirodymas ir… staigus dingimas. Nuolatinis nerealizuoto potencialo jausmas. Ir šalia tvyranti stagnacija, apie kurią dėl politinio korektiškumo rečiau išgirsi – gali tik susidurti, patirti. Ar Klaipėda yra universitetinis miestas? Jeigu nieko nežinotume apie aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas mieste, ką galėtume pasakyti? <…> Manau, kad šiuo metu kultūros institucijos, kultūros infrastruktūra ima lenkti intelektualines pajėgas mieste“, – rašė literatūrologas Rimantas Kmita minėtame cikle „Miestas kaip dienoraštis“. Negaliu oponuoti šioms mintims – jas skaitydama nesijaučiu pažeminta, neįvertinta; nemanau, kad autorius yra priekabiautojas; kad jis yra paukštis, teršiantis savo lizdą (esamuoju momentu R.Kmita duonelę lesa jau „lizdų lizde“, t.y. Vilniuje) ir pan. Sveikas kritiškumas dar niekam nepakenkė: kas mūsų nenužudo, tas padaro mus stipresnius.

… Jau daug metų viena man lojali persona gimtadienio ir kitų švenčių proga dovanoja visokias nesąmones, kurias aš skubiai ir pagarbiai išmetu arba kam nors (galinčiam jas panaudoti (sunaudoti) atiduodu. K.Ž., „rakinėjančios dantis“ dovanotiems, t.y. nemokamiems renginiams, mane įkvepia vieną dieną lojãliai man personai pasakyti: „Neleisk pinigų vėjams. Geriau išgerkime kavos ir pasikalbėkim…“

Klaipėdos fotografijoje – „Stagnacija“

Klaipėdos fotografijoje – „Stagnacija“

Jungtinė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių paro-da, pristatyta prieš didžiąsias metų šventes ir iki sausio vidurio veikusi Klaipėdos fotografijos galerijoje, atliepė nūdienos aktualijas ir sujungė uostamiesčio fotografų darbus stagnacijos tema.

Danguolė Ruškienė

Tradicinės metų palydos

Ilgamete tradicija tapusios parodos priešistorė siekia palyginti senus laikus.

Sovietmečiu, aktyviai fotografinę veikla užsiėmus tuometinei Lietuvos fotografijos meno draugijai (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjungai) ir ilgainiui įsteigtiems jos padaliniams Kaune, Klaipėdoje bei kituose miestuose, bendros fotografų parodos metų pabaigoje buvo įgavusios tam tikrą kūrybinių metų ataskaitos formą.

Jų metu fotografai pristatydavo tais metais sukurtus darbus, taip simboliškai palydėdami dar vienus kūrybinius metus. Temų, žanrų, stilių, formatų ir kita įvairovė dažniausiai nulemdavo chaotiškos, neišbaigtos, konceptualiai neapibrėžtos parodos įspūdį. Bendros tendencijos, kryptys paprastai taip ir neišryškėdavo. Todėl nieko nuostabaus, kad tokiose parodose reikšmingesnių atradimų nebūta.

Ilgainiui tradicija modifikavosi, įgavo naujų niuansų ne tik Lietuvos fotomenininkų sąjungoje Vilniuje, bet ir Klaipėdos skyriuje. Tiesa, kai kurie dalykai taip ir liko nepakitę. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, parodoje dalyvaujama savo noru, eksponuojami tik sąjungos narių darbai.

Tema užmezgė intrigą

Apžvalginio pobūdžio paroda, anksčiau neturėjusi ryškesnės koncepcijos ir apsiribojusi kūrybinių metų išklotine ar ataskaitos forma, pastaraisiais metais įgyja ryškesnius kontūrus.

Jau trečią kartą inicijuota teminė paroda, taip užmezgant intrigą ne tik parodos lankytojams, bet ir patiems autoriams.

Skirtingai nei anksčiau, šiose parodose pristatomi darbai neprivalo būti sukurti būtent tais metais, tačiau turi išsitekti apibrėžtoje temoje.

Svarbu ir tai, kad darbus parodai atrenka patys autoriai, kurie dažniausiai vadovaujasi labai skirtingais, neretai nenuspėjamais atrankos kriterijais. Tokiu būdu savotiškai demaskuojama ne tik autoriaus kūryba. Kartu išryškinama jo samprata, įžvalgos, autorinė pozicija ar poza. Be abejonės, pastarasis momentas sudaro tikrai nemažą intrigos dalį.

Pasak Klaipėdos skyriaus nario Gintauto Survilos, teminės pa-rodos yra būtinos. Tai – galimybė Klaipėdos fotografams parodyti bendrystę tam tikra tema, savotišką gestą urbi et orbi. Tačiau, jo manymu, tema turėtų būti parenkama kolektyviai, aktuali kraštui ir pačiam autoriui.

Juntamas sąstingis

Fotomenininkas Remigijus Treigys samprotavo, kad pati parodos tradicija tapo stagnacija, rutina, ir šią idėją būtina kooreguoti ar keisti.

Kad pačiame Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje juntamas sąstingis, pritarė ir dabartinis jo pirmininkas Darius Vaičekauskas. Būtent analogiška situacija ne tik uostamiesčio, bet ir visos šalies kultūros lauke, pasak jo, padiktavo šių metų parodos temą. Kaip teigė organizatoriai, viešai vis garsiau pasigirstanti nuomonė, kad Klaipėdoje niekas nevyksta, neabejotinai turi pagrindo. Todėl, siekiant visapusiškos temos analizės, buvo skatinama nagrinėti ją kuo įvairesniais aspektais, rinktis skirtingus interpretavimo būdus, atidengiant ir menkiausius temos niuansus.

Pirmoje teminėje metų parodoje („Post scriptum’08“) dalis autorių sąmoningai ignoravo paskelbtą temą, praleisdami progą ne tik į pačią fotografiją, bet ir į savo ar kolegų darbus pažvelgti kiek neįprastu rakursu, o jau praėjusių metų parodoje („Nuogas kūnas’09“) kiekvienas iš dalyvių skyrė atitinkamą dėmesį vizualinei temos plėtotei.

Dekoratyvus sluoksnis – sodriausias

Savitą matymo kampą ir subjektyvią parodos temos traktuotę uostamiesčio fotografai pateikė ir parodoje „Stagnacija“.

Kaip ir anksčiau vykusiose teminėse parodose, šioje išlaikomas žaidybinis formatas. Fotografai dar kartą įtraukti į bendrą interpretacinį žaidimą, primygtinai siūlant jiems neapsiriboti vien tiesiogine temos traktuote.

Akivaizdu, kad ilgainiui autoriai labiau akcentuoja savo asmeninį, o ne gyvenamojo vietovaizdžio išskirtinumą, į kurį paprastai sutilpdavo tik fachverkiniai pastatų fasadai, laivų siluetai, marinistinė ar kopų tematika – tam tikri Klaipėdos, kaip uostamiesčio, identifikavimo kodai.

Aktyvėjantis kūrybinis individualizmas, subjektyvizuotos įžvalgos ar besiformuojančios autorinės technikos neabejotinai dar labiau praplėtė takoskyrą tarp atskirų autorių, kaip ir tarp jų interesų bei kūrybinio aktyvumo.

Ir vis dėlto, nors paskutiniais metais rengiamų parodų temos yra talpios įvairioms interpretacijoms, dekoratyvus kūrinio sluoksnis uostamiesčio fotografų darbuose ir dabar lieka nepalyginamai sodresnis nei probleminis, provokuojantis auditoriją atvirai polemikai su autoriumi.

Apmąsto paraleles

Bendros nuotaikos, lemiančios ir asmeninį snaudulį, pasireiškiantį apatija, nusivylimu, nuoboduliu ar panašiomis būsenomis, tampa ne tik fotografų kūrybine medžiaga, bet ir jų autorine pozicija, ironiška asmeninės kūrybos traktuote.

Savikritiškai į savo kūrybą nevengia pažvelgti net keli fotografai, taip demaskuodami visa tai, ką lig šiol yra sukūrę. Be abejonės, tai – tik momentinė nuotaika, emocijos išraiška, tą veiksmą inkriminuojant sau pačiam.

Nevengiama stagnacijos sąvoką tapatinti ir su sovietiniu režimu, brežnevine stagnacija, jos paliktais pėdsakais.

Nenuginčijamos istorinės peripetijos, kurios lėmė mūsų šalies ne tik kultūrinį, bet ir ekonominį, socialinį sąstingį, fotografų darbuose atsiskleidžia visiems dar gerai pažįstamais simboliais – kanonizuotais partijos lyderių atvaizdais, ano laikmečio reportažais, liudijančiais aštrėjančias socialines problemas ar politinės ideologijos stipriai pakoreguotą raudonos spalvos sampratą.

Tiek realybėje, tiek ir savo archyvuose autoriai ieško ano, (ne)teisingo gyvenimo liekanų. Taip apmąstydami istorinės praeities ir nūdienos paraleles.

Patys vertina kritiškai

Iš pirmo žvilgsnio glaudesnis ryšys su dabartimi, fiksuojant viešų teritorijų fragmentus ir privačias erdves, apimtas snaudulio ar visiško stingulio, ilgainiui virsta vizualinėmis manipuliacijomis, peršančiomis savitas temos interpretavimo versijas.

Čia neieškoma ryšio su praeitimi, neieškoma kontakto ir su asmenine autoriaus kūryba. Akcentuojami formų kuriami paradoksai, stiprių šviesos srautų ar ryškių spalvų poveikis turiniui, ne tik gerokai jį koreguojant, implikuojant jam naujas reikšmes, bet kartais net iš esmės pakeičiant užfiksuoto vaizdo prasmę.

Nors jau trečią kartą rengiamos bendros Klaipėdos skyriaus narių parodos yra teminės, vis dar sulaukiama ne tik renginio vertintojų, bet ir pačių fotografų kritikos. Atrodo, kad bandymai gaivinti senas, negyvybingas, prarandančias svarbą tradicijas tik aktualizuoja problemą, bet iš esmės jos nesprendžia. Šis teiginys galėtų išlikti pagrindine „Stagnacijos“ temos traktuote, jeigu nutylėsime apie tai, kad pats parodos vertinimas jau ketvirti metai priskirtinas tam pačiam autoriui. Tai neabejotinai dar labiau praplėstų šios sąvokos interpretacinį lauką.

Kinas 2010-aisiais: 10 subjektyvių tiesų

Kinas 2010-aisiais: 10 subjektyvių tiesų

Lyg ir lengva suraityti metų apžvalgą – matematiškai perkratai mintis ir geometriškai sudėlioji į lentynas – kaip prizų įteikimo ceremonijoje. Kita vertus, užverda epinis mūšis su abejonėmis. Galbūt kažkas praslydo – nuklydo, užsimiršo – pražuvo…

Aivaras Dočkus

…Nutinka kaip daugeliui kino kūrėjų per padėkos kalbą atsiimant apdovanojimus. Kai kurios vertingos smulkmenos išsiblaško pakeliui į sceną, nes norisi aprėpti viską, galvos lemputė neatlaiko įtampos – ir pokšt…

Todėl iš karto susimoku už draudimą: dešimtys įdomių filmų nepasiekė Lietuvos kino ekranų ir mano besaikiai pirataujančio kompiuterio. Rimčiausi pretendentai į šių metų „Oskarus“ tik dabar nutiesė raudonus kilimus į mūsų ekranus, tad jie kol kas lieka už borto. Kita nemaža dalis juostų atstovauja 2009-iesiems. Pažadu tiek – rašau apie tai, ką mačiau, ir taip, kaip man atrodo. Subjektyviai, bet sąžiningai.

1. „Įsikūnijimo“ šešėlyje

Pasirodęs 2009-ųjų lapkritį, Jameso Camerono fantastinis epas savo įspūdingas, artimas dešimčiai milijardų litų pajamas užpatentavo praėjusių metų pradžioje. Holivudo prodiuseriai trynė rankas taip, kad lėkė žiežirbos. „Įsikūnijimas“ sugrąžino žiūrovus į kino teatrus, tad belieka į tą pačią keptuvę šliūkštelėti naujo aliejaus. Deja, ne kiekviena vidutinybė, gavusi į rankas šimtus milijonų banknotų, pajėgia sukurti užburiantį reginį.

Todėl „holivudiniai blokbasteriai“ 2010-aisiais buvo šykščiai vidutiniški. Taupūs laiko – daugelio trukmė vos persivertė per pusantros valandos. Taupymo programa įjungta ir siužetuose. Vieni orientuojasi į antikinius mitus („Titanų susidūrimas“), kiti – į pasakas („Persijos princas“), dauguma – į tęsinius („Geležinis žmogus 2“, „Narnijos kronikos 3“, „Haris Poteris Nr. Bala žino kelintas“).

Mano pasirinkimas – „A komanda“. Efektingas ir linksmas „žiūralas“ su šmaikščiais dialogais ir išradingomis kautynėmis.

2. „Oskarai“ šypsosi mažiesiems

2009-aisiais Amerikos kino akademikai padirbėjo dėl reitingų, nes tiesioginių „Oskarų“ ceremonijų žiūrimumas nepavydėtinai smuko. Todėl buvo paantrinta liaudies balsui ir nugalėtoju išrinktas publikos numylėtinis „Lūšnynų milijonierius“. 2010-aisiais reikėjo išlyginti balansą ir parodyti dėmesį mažam, nepriklausomam kinui. Šešias statulėles išsinešė kino teatrų lankytojų beveik nepastebėto „Išminuotojų būrio“ komanda, vadovaujama generolės Kathryn Bigelow.

Geriausių vaidmenų dalybose akademikai preciziškai tikslūs – Jeffas Bridgesas, Sandra Bullock, MO‘Nique ir Christophas Waltzas persikūnijo juvelyriškai.

Už „dokumentinį“ „Oskarą“ šokiruojančiai „Įlankai“ – lankstausi kaip delfino pelekas.

O štai dėl geriausio užsienio filmo turiu šiokių tokių abejonių. Argentiniečių kriminalinė drama „Paslaptis jų akyse“ vietomis nugrimzta į banalokus vandenis. Mano balsas atitektų prancūzų „Pranašui“. Aštri, žiauri, prikaustanti jauno „zeko“ prasimušimo į „bosus“ istorija.

3. Ch.Nolano „Pradžios“ metai

Šio filmo reikšmė visai kino industrijai gal net didesnė nei „Įsikūnijimo“.

Tai reta juosta, suderinusi vizualumą ir idėjiškumą, tobula siužeto ir vaizdo sąjunga.

Tai absoliučiai autorinis kinas, ne pagal romaną ar komiksus. Scenarijaus autorius – Christopheris Nolanas.

„Pradžia“ – pirmas po „Matricos“ filmas, paliekantis „nematyta – negirdėta“ įspūdį. Ir antras po „Įsikūnijimo“, porai valandų nukeliantis į nerealiai tikrovišką dirbtinę realybę.

4. Labiausiai neįvertintas – „Pasiuntinys“

Kad laukia neįtikėtinai aštrūs pojūčiai, aišku jau vien iš scenarijaus. JAV kariuomenėje yra „juodasis skyrius“, asmeniškai pristatantis žuvusiųjų šeimoms žinią apie mirtį. Du kariūnai (puikūs Woody Harrelsono ir Beno Fosterio aktoriniai darbai) išrėžia našlėms ir gedintiems tėvams privalomą litaniją bei atlaiko nelaimingųjų prakeiksmų seriją, kuri dažnai virsta smūgių kruša.

Pasakojimo stilius – karčiai ironiškas. Veikėjų reakcijos nenuspėjamos. Pasibaigus filmui ilgai tyrinėji lubas, bet išsigelbėjimo nuo vidinių klausimų srauto paprasčiausiai nėra.

Gaila, bet „Pasiuntinys“ nepritraukė žiūrovų į kino sales ir tenkinosi dviem nominacijom „Oskarui“.

5. Siaubo ir fantastikos fronte – beveik nieko naujo

Jei „Pradžią“ perkeltume į šią kategoriją, metai jau būtų derlingi. Kitaip „meniu“ labai skurdus. Tie patys „patiekalai“ ir net su tuo pačiu „garnyru“. Nebaisūs vaiduokliai, žiovulį keliantys maniakai, ateiviai iš kino praeities, „Bleiro raganos“ stilistikos sugrįžimas…

Viskas, ką galiu išspausti, – meistriškai įtampą kurstę „Bepročiai“. Pakrapščius pakaušį – „Sušalę“. Pusėtinas „Paliktų vandenyne“ pritaikymas sniegynams. Neblogą įspūdį paliko „Piranijos“. Greita, trumpa, kruvina siaubo komedija.

Grynoji fantastika irgi skurdoka. Geriausi žanro pavyzdžiai – „Elijaus knyga“, „Numylėtieji kaulai“, „Mėsininkai“ (Repo Men).

Kosminė tema šiemet pamiršta, nes paskutiniaisiais metais visi tokie bandymai neatperka biudžeto. O kainuoja daug.

Nusivylimas – M.Nightas Shyamalanas. Po „Šeštojo jausmo“ vadintas naujuoju genijumi šis režisierius kasmet proporcingai barsto pasitikėjimo kreditą. „Paskutinis Oro valdovas“ – absoliutus nesusipratimas. Tiesa, M.N.Shyamalanas reabilituojasi mistiniu galvosūkiu „Šėtonas“, bet jau tik kaip scenaristas.

Apskritai geriausias 2010-ųjų įvykis „siaubomanams“ – Franko Darabonto prodiusuotas šešių dalių serialas „Vaikštantys numirėliai“. Stipru. Baugu. Žmogiška. Tęsinys bus.

Kita prošvaistė – Ridley Scottas pažadėjo dar šiemet „paleisti“ mokslinės fantastikos filmų ir serialų televizijos kanalą.

6. Metų atradimai – paradoksalūs

Įsimintiniausias trileris – Rodrigo Corteso „Palaidotas gyvas“. Ryanas Reynoldsas visą filmą tūno karste. Geriausias įrodymas, kokia svarbi atraminė siužeto idėja. Variklis – nežinomybė ir baimė.

Smarkiausias sukrėtimas – Louie Psihoyos dokumentinė drama „Įlanka“ apie delfinų skerdynes Japonijoje. Skaudi tema, išmintingas pateikimo stilius. Pasaulio galingieji apsimeta, kad tokio filmo nėra.

Du šauniausius kino komiksus sukūrė britų režisieriai. Matthew Vaughno „Ateini čia arba gausi į dūdą!“ ir Edgaro Wrighto „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ neapanašūs į jokius kitus šio žanro kūrinius. Personažai, juokeliai ir montažas „nurauna stogą“.

Romantinė drama, kurią įsimylėjau iki ausų… Dar vieno brito Garetho Edwardso „Monstrai“. Filmas, prie kurio prilipdyta kone fantastinio trilerio etiketė. Bet čia iš tų atvejų, kai rodoma viena, o parodoma kita. Atmosferos neįmanoma papasakoti žodžiais. Nors būtent žodžiai „rytoj mes grįšime į įprastą gyvenimą ir pamiršime, ką patyrėme“ gražiausiai iliustruoja „Monstrų“ esmę.

„Socialinio tinklapio“ režisierius Davidas Fincheris pats yra vaikštantis paradoksas. Kaskart brenda vis į naują upę ir išlipa ne tik sausas, bet ir su apdovanojimais. Trileriai ir epai – į šoną. „Socialinis tinklapis“ yra labai paprasta drama. Mažai judesio, daug aktorių ir dialogų. Bet nuo ekrano neįmanoma atsiplėšti.

Į metų geriausiųjų sąrašus uraganiniu greičiu įsiveržė Tony Scotto veiksmo drama „Nevaldoma grėsmė“. Jokių blogų vyrukų, ketinančių susprogdinti pasaulį. Vienintelis blogis ir niekšas – nebekontroliuojamas traukinys. Rekomenduoju pamatyti ir antrąjį Beno Afflecko režisūrinį darbą „Miestas“. Ryškūs charakteriai, netikėtas pagrobėjo ir aukos ryšys, senojo gerojo gangsterinio kino realistiškumas.

7. Rusija: nualinti N.Michalkovo

Ne iš blogos tikriausiai valios rusų kino caru tituluojamas Nikita Michalkovas griauna rusų kiną. „Saulės nualinti 2. Pasipriešinimas“ buvo laukiamas kaip karinis paradas pergalės dieną. Bet pastatė Nikituška ne filmą, o paminklą. Negyvą ir nekalbantį monumentą savo imperatoriškajai didybei. Koks caras, tokia ir kariauna: 2010-aisiais dauguma rusų kino kūrėjų bandė perspjauti Holivudą, nors iš tiesų jį tik nevykusiai mėgdžiojo.

O tikrojo rusų kino ieškokite dviejuose kukliai, bet nuoširdžiai pastatytuose filmuose – „Kaip aš praleidau šią vasarą“ ir „Ovsianki“ (nesiryžau versti). Ir nepamirškite 2009-ųjų pabaigoje pasirodžiusios Pavelo Lungino istorinės dramos „Caras“. Neabejotinai vienas geriausių kada nors sukurtų rusų filmų. Tik Rusijos kino akademikai sumąstė jo nepasiūlyti „Oskarų“ nominacijoms…

8. Europietiško detektyvo metai

Europa vėl atranda seną gerą detektyvą, nors šis žanras – nykstanti filmų aprašuose rūšis, kurią keičia platesnė sąvoka – trileris.

Vis dėlto „Merginai su drakono tatuiruote“ ir „Vaiduokliui“ artimesnė detektyvo forma. Nei Stiego Larssono bestselerio ekranizacija, nei Europos kino apdovanojimuose triumfavęs Romano Polanskio darbas nepuola šaudyti – gaudyti. Įtampa auga laipsniškai, abiejų filmų stuburkaulis – mistika apgaubtos garsių šeimų istorijos. Tad ir malonumas žiūrint – klasikinis. Lėtas intrigos išlukštenimas suteikia išlaikytą išskirtinį skonį.

9. Per daug prijaukinta animacija

Pilnametražės animacijos plokštelė tebesisuka ant tos pačios adatos, kaip pirmojo „Šreko“ ir „Ledynmečio“ laikais. Tik biudžetai jau persivertė per 200 milijonų JAV dolerių, o animatorių vaizduotė skurdėja. Nors vaikiškai pastrypinėti yra dėl ko. „Kaip prisijaukinti slibiną“ – pamokanti, žaisminga, gėriu spinduliuojanti pasaka, išlaikanti spartų pasakojimo tempą.

10. Lietuviai: atsargiai, bet į priekį

Lietuviškas kinas 2010-aisiais kvėptelėjo gurkšnį gryno oro ir šiek tiek pravėdino sudilusius plaučius. Ketvertukas solidus. Pridėjus „Eurazijos aborigeną“, kurio neteko matyti, susidarytų įspūdingas startinis penketas.

1. „Duburys“. Gytis Lukšas parodė, kas yra aukštasis režisūros pilotažas. Ir kas yra geras nepriklausomas kinas, kurį būtina pristatinėti tarptautiniuose festivaliuose.

2. „Upė“. Geniali dokumentika. Nei pridėsi, nei atimsi.

3. „Zero 2“. Nelygus, bet pakankamai įtikinamas lietuviškas kriminalas. Ženklus komercinis proveržis. Ir išsigelbėjimas serialų nualintiems mūsų aktoriams.

4. „Kai aš tave apkabinsiu“. Akivaizdus Kristijono Vildžiūno progresas.

P.S. Pasidaviau „topų“ psichozei ir sudariau savo 2010 m. geriausių filmų dešimtuką. Tikrinkit. Žiūrėkit. Ginčykitės.

2010 m. geriausių filmų dešimtukas

1. „Pradžia“ (Inception)

2. „Įlanka“ (The Cove)

3. „Pasiuntinys“ (The Messenger)

4. „Mergina su drakono tatuiruote“ (Man som hatar kvinnor)

5. „Monstrai“ (Monsters)

6. „Vaiduoklis“ (The Ghost Writer)

7. „Socialinis tinklapis“ (The Social Network)

8. „Palaidotas gyvas“ (Buried)

9. „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ (Scott Pilgrim vs. the World)

10. „Miestas“ (The Town)

G.Skudžinskas: paskutinius marškinius atiduosiu

G.Skudžinskas: paskutinius marškinius atiduosiu

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Klaipėdietis menininkas Gytis Skudžinskas sausio pradžioje grįžo iš Vokietijos, o vasarį ruošiasi į Prancūziją. Kartu su juo po svečias šalis keliauja ir jo menai, kuriuos kūrėjas plėtoja fotografijos, instaliacijos, knygų dizaino bei garso meno srityse. Puiki proga – pasišnekučiuoti apie šiuolaikinį meną.

Išbandymas tarptautiniame kontekste

– Ką tik grįžai iš Berlyno – ką ten veikei ir kaip ten atsidūrei?

– Sausio 7-ąją Berlyno menininkų įsteigtoje ir valdomoje projektų erdvėje „WerkStadt Kulturverein Berlin E.V.“ atidariau personalinę parodą „Traces 011“, kuri ten veikia iki vasario. Galimybę ją surengti gavau dalyvaudamas konkurse, kurį paskelbė galerija. Tokia praktika, kai galerijos metų pradžioje surenka menininkų pasiūlymus ir iš jų atsirenka autorius, kuriuos galėtų pristatyti savo erdvėje, yra paplitusi visame pasaulyje, tik retai pakanka laiko siųsti paraiškas. Kita vertus, tai puikus savęs išbandymas. Pavyzdžiui, „WerkStadt“ komanda pasakojo, kad gavo per 600 paraiškų iš kurių atsirinko 12 parodų 2011 metams. Man tai leidžia įvertinti savo kūrybos ir veiklos aktualumą tarptautiniame kontekste, ir svarbiausia, kad tokiu atveju niekam neįdomios lietuviškos pažintys, čia menininkams negali „advokatauti“ ambasados ir kiti. O būtent taip pas mus įprasta rengti lietuvių menininkų parodas užsienyje.

– Gal galėtumei papasakoti šiek tiek apie parodą, kurią ten atidarei, ir jos kontekstą?

– „Traces / Erdvės“ fotografijų ir instaliacijų serija yra bene fundamentaliausia ir daugiaplaniškiausia mano veikloje. 1999-aisiais, kai padariau pirmąją šios serijos fotografiją, net nenumaniau, kad tai išsivystys į tokį ilgalaikį ir kaskart kintanti projektą. Pagrindiniai sumanymo elementai yra du. Pirmas – fotografijos iš realiai aplankytų vietų (kol kas nuo Ispanijos iki Rusijos). Antras – „piešiniai iš atminties“. Kalbant apie fotografijas, jos taip pat nėra tik tikslus tam tikros vietos užfiksavimas. Tai dvigubos ekspozicijos, neretai iš skirtingų vietų, dokumentuojančios urbanistinio landšafto fragmentus. Ir su tomis fotografijomis aš turiu labai aiškų asmeninį santykį. Piešiniai ir brėžiniai ant sienų yra jau kolektyvinės atminties ir patirties ženklai. Jiems sukurti naudoju žemėlapių, planų ir kitą panašią universalizuotą ir apstrahuotą grafiką. Žiūrint tiesiog formaliai, jau pastebėsime, kad šiuose darbuose žanrinė problematika prasideda nuo fotomedijos ir tęsiasi iki site specific instaliacijų, o gal ir toliau. Konceptualiai suvokti kūrinius padėtų tokie raktiniai žodžiai kaip „suvokimas“, „pažinimas“, „informacija“, „migracija“, „lokalumas“ ir pan. „WerkStadt“ projektų erdvėje įgyvendinta jau 11-oji šio projekto versija, iki šiol jis rodytas Lietuvoje, Ukrainoje, Vokietijoje ir Švedijoje.

Jei į kūryba žiūri rimtai…

– Apskritai, kokie tau buvo praėjusieji metai, ką nuveikei savo kūrybos ir meno labui?

– O!.. Apie praeitį man visuomet sunku kalbėti, nes turiu daug planų ateičiai, neretai net savo gyvenimo aprašymą pamirštu papildyti. Manau, kad metai buvo neblogi ir aktyvūs. Pagrindinės parodos, kurias išskirčiau, buvo Maskvos grafinio dizaino bienalė, Kijevo fotografijos festivalis, Lietuvos menininkų projektas „Meno kūrinys lietuviškos pasakos motyvais“ (pastarojo projekto surengta per 10 parodų). Iš kuruotų projektų minėčiau „Erozijos“ bienalę ir „LT Pinhole fotografija“ renginį bei antologijos išleidimą. Pastaroji labai svarbi dar ir tuo, jog viską padaryti pavyko vien dėl menininkų entuziazmo, be jokio finansavimo iš fondų ar kitur. Kaip dizaineris džiaugiuosi Lietuvos fotomenininkų sąjungos žurnalais, kurios teko apipavidalinti, Vidmantės Černiauskaitės ir Antano Mončio knygomis. Ir dar praėję metai įsimins tuo, kad sugebėjau susikurti savo internetinį tinklapį – tai šiandien rimtai į savo kūrybą žiūrinčiam menininkui yra būtinybė.

– Kokie artimiausi planai, kokių turi sumanymų, svajonių, gal jau žinai šiemečius savo kūrybinius maršrutus?

– Šiuo metu ruošiuosi vasario viduryje Paryžiuje vyksiančiam festivaliui „Circulation(s)“. Jame pristatoma 30 jaunų Europos fotografų. Vienas įtakingiausių Europos fotografijos žurnalų „Image“ festivalio pristatymui pasirinko mano fotografijas iš serijos „Tyla“. Labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes šių darbu galutinį variantą plėtojau nuo 2008-ųjų. Surinkau labai daug informacijos apie man aktualią temą visoje vaizduojamojo meno istorijoje ir tik tada priėmiau finalinį sprendimą. Tas darbas nenuėjo veltui iškart buvau pakviestas į parodą Užutrakio dvare, vėliau sekė Kijevo fotografijos festivalis, o dabar – Prancūzija. Šiemet planuoju išleisti šios serijos albumą ir jam turiu labai ambicingų sumanymų, jei reikės paskutinius marškinius atiduosiu, kad juos pavyktų įgyvendinti. Kokybė visuomet yra lemiamas svertas.

– Kaip menininkas reiškiesi ne vienoje srityje – įdomu, kodėl jos kelios ir kaip sutaria tarpusavyje? Kuriai teiki pirmenybę?

– Apskritai niekada nesvarsčiau galimybės dirbti vienoje srityje, nes tai veda prie elementaraus amatininkiškumo. O juk ir visi didieji menininkai nuo renesanso laikų kūrė keliose žanruose. Visa veikla, kuria užsiimu, žinoma, papildo ir suteikia netikėtų sprendimų veikloms, kurios, atrodo, gali būti ir pakankamai nutolusios. Tarpdisciplininiai metodai jau daug metų yra naudojami moksle, sporte ar versle, siekiant kokybiškai geresnio rezultato. Nesuprantu, kodėl mene turėtų būti kitaip. Na, o mano kultivuojamų sričių prioritetų išdėstymas priklauso nuo tuo metu atliekamų darbų, taigi tie prioritetai nuolat keičiasi vietomis – irgi migruoja.

Kokybiškas menas ras auditoriją

– Pats organizuoji, kuruoji ir daug rašai apie šiuolaikinio meno projektus. O ką manai apie šiuolaikinį meną, jo situaciją pasaulyje, Lietuvoje ir Klaipėdoje? Kokias čia įžvelgi problemas ir perspektyvas?

– Jau seniai pasaulyje šiandien kuriamas menas yra diferencijuotas ir turi savas nišas. Grubiai galėtume suskirstyti… Pirmoji grupė – grandai, kurios pristato didžiausi ir pagrindiniai meno centrai, jų ir apie juos knygas leidžia prestižinės leidyklos, jų darbai publikuojami autoritetinguose žurnaluose. Antroji grupė – nepriklausomų galerijų atstovaujami menininkai, dažniausiai besireiškiantys projektinėje veikloje, keliaujantys po rezidencijas ir t.t. Ir trečioji – tai įvairių salonų bei meno mugių kūrėjų grupė.

Tenka pastebėti, kad trečioji grupė visur yra gausiausia, nors neretai tai šiandien kuriantys menininkai, bet neatstovaujantys šiuolaikiniam menui. Kita vertus, užsienyje pastaroji grupė ir supranta, kad jų darbai yra pragyvenimo šaltinis, skirtas dekoratyviais akcentais aprūpinti vidurinės klasės atstovų būstus. O Lietuvoje ir dar ryškiau Klaipėdoje toji trečioji grupė be jokios atsakomybės teigia, kad tai ir yra nūdienos menas. Galbūt ir galima diskusija, bet visų pirma parodykite man kokiame nors Pompidu centre Paryžiuje, Tate moderne Londone ar KW institute Berlyne kažką panašaus į tai, kas dominuoja Klaipėdoje.

– Tavo nuomone, ką galėtume ir turėtume pakeisti, kad mūsų uostamiestyje užsimegztų aktyvesnis meno ir publikos dialogas, kad kultūros ir meno poreikis taptų viena iš gyvenimo būtinybių ne tik patiems kūrėjams – kaip saviraiška, bet ir visuomenei, kuriai iš tiesų tie kūriniai ir adresuojami? O gal menas puikiai gali egzistuoti pats sau, be aplinkinių dėmesio?..

– Čia vėl susiduriu su problema… Jau kuris laikas pats asmeniškai negaliu skųstis dėmesio stoka. Darbus spausdina metraščiai, žurnalai, esu kviečiamas į parodas, skiriamas finansavimas, į mano kuruotus projektus susirenka žiūrovai… Bet negaliu ir teigti, kad viskas gerai (juolab kad visi minėti privalumai ateina ne iš uostamiesčio). Mano galva, yra dvi pagrindinės problemos. Visų pirma, vizualinio raštingumo trūkumas, pati edukavimo sistema Lietuvoje nesuteikia vizualinio išsilavinimo. Gal tik pastaraisiais metais šiek tiek rimčiau imta žiūrėti į dailės pamokas, anksčiau juk tai buvo tiesiog „piešimas“. O kur kinas, fotografija, kūno plastikos kalba ir t.t.?!. Antra, nėra institucijų, vykdančių kryptingą veiklą. Dabar išsilavinęs ir žingeidus suvokėjas, atėjęs į parodų rūmus, gali „rasti“ tokių parodų, kurias ir virtuvėje kabinti būtų nejauku. Ar tas žiūrovas dar kada ryšis eiti į tuos rūmus – klausimas. Tad kol realiais kokybiniais kriterijais pagrįstų ir strategiškai vystomų projektų nebus, nebus ir auditorijos. Na, o menas, jei jis kokybiškas, tikrai ras savo auditoriją.

Vizitinė kortelė

Gytis Skudžinskas plėtoja fotografijos, instaliacijos, knygos dizaino ir garso meno praktikas.

Gimė 1975 m. Papilėje, Akmenės raj.

Nuo 1989 m. mokėsi Šiaulių aukštesniojoje technikos mokykloje.

Nuo 1994 m. studijavo Šiaulių universitete.

1999–2006 m. – dizaino studijos Vilniaus dailės akademijoje.

Nuo 2006 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

Nuo 1999 m. dalyvauja fotografijos ir šiuolaikinio meno projektuose Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, Švedijoje.

1999 m. – autorinė „Laboratorija garsas ir vaizdas“ ŠMC, Vilnius.

Nuo 1999 m. iki šiol surengė autorinio fotografijų ciklo „Traces / Erdvės“ 11 ekspozicijų Lietuvoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Švedijoje.

2001 m. – antroji vieta plakatų konkurse „Raudonasis kryžius – žmogiškosios misijos ženklas“, galerija „Akademija“, Vilnius.

Svarbesni garso leidiniai: solo projektai „Sable Mouvant“; „Out Of The Nightmare/Back To The Dream“, 7ep, Autarkeia.org; „Bridge Tat Leads Nowhere“, CD, Autarkeia.org.; koloboracijos – GyS & Gintas K., „When the drummer is smoking“, Net EP, http://www.con-v.org/cnv52.html, GyS + d.n.s., „Conspirence of silence“,CD, Dehidral Sound; su „Ensemble SP“ „Calligraphy“, CD, Blade records, Italija; „Botique de pense magique“, CD, Verato projects, Vokietija; „5×5“, 7ep, Austrija.

Gražiausiomis Klaipėdos metų knygomis pripažinti G.Skudžinsko apipavidalinti fotografijų albumas „Sukurta Nidoje“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Klaipėda, 2007) bei Rolando Rastausko ir Remigijaus Treigio fotoeseistikos albumas „Berlynalijos“ (leidykla „Druka“, 2008).

2009 m. už „Berlynalijų“ apipavidalinimą – Lietuvos knygos meno konkurso „Vilnius 2008“ diplomas ir Baltijos knygų meno premija Baltijos knygų mugėje.

R.Inčirausko metalo jausmas

R.Inčirausko metalo jausmas

Etapinį 60-mečio jubiliejų Romualdas Inčirauskas paminėjo taip, kaip geriausiai gali dailininkas – pakviesdamas į parodą. Intriguojančiai pavadinta „Durbė, Žalgiris ir dar kai kas“ ji iki vasario 6-osios veikia Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Kristina Jokubavičienė

Sumaniai dedikavęs parodą ir Žemaitijos krikšto 600-osioms metinėms (plg. 60 ir 600), šis kilimo aukštaitis dar kartą priminė visiems šiandien žinomą tiesą, kad yra tapęs tikrų tikriausiu žemaičiu. 1970 m. iš Anykščių atvykęs į Telšius mokytis taikomosios dailės technikume, Žemaitijos sostinę jis buvo palikęs tik penkeriems metalo plastikos studijų Taline metams. Grįžo atgal prie Masčio ežero ir, atrodo, kitaip kaip Samogitia piliečiu savęs ir kartu savo kūrybos nebeįsivaizduoja.

Prieš einant į parodą

Besižvalgydama, kas ir kiek yra apie R.Inčirausko kūrybą spausdinta ar skelbta visažiniame internete, suradau du vertus dėmesio dalykus.

Pirmiausia, informatyvią ir puikiai sutvarkytą dailininko svetainę www.incirauskas.lt kurioje patariu apsilankyti prieš einant į pa-rodą ar ją apžiūrėjus. Žinoma, ir į Telšius nuvažiuoti būtų neprošal; daug dailininko sukurtų objektų pamatytumėte gyvai miesto erdvėse. Pradžiai kad ir mešką laikrodžio bokšte, vėliau visa kita.

Antra – leidinys „Romualdas Inčirauskas“ iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ (Vilnius, Dailininkų sąjungos leidykla, 2005). Dailėtyrininkės Jurgitos Ludavičienės įžvalgos leidinio įvadiniame straipsnyje „Nerūdijanti atmintis“ atskleidžia stiprų pamatą, iš kurio kyla skulptoriaus, metalo plastikos kūrėjo, medalininko ir… tapytojo R.Inčirausko kūrybos sui generis.

Lipdo tai, kuo tiki

Noriu pacituoti minėto leidinio 49-ajame psl. išspausdintą dailininko miniautoesė.

Juolab kad ne kiekvienas šią knygelę po ranka turės, o ir mintys kaip tik jubiliejinių metų apmąstymui tinkamos: „Vargu ar galiu laikyti save suaugusiu, nes nuo vaikystės tebesvajoju būti dailininku. Giminaičiai prisimena, kad būdamas ketverių labai mėgau lipdyti iš plastilino. Keista, bet tą patį darau ir dabar (dariau visą gyvenimą). Tik tai, ką darau dabar, kartais tampa bronza ar aliuminiu. Brendimo požymiai: vaikystėje lipdžiau, ką mačiau. Vėliau lipdžiau, ką žinojau. Dabar lipdau, kuo tikiu (Visa per jį atsirado ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę, Evangelija pagal Joną 1,3)“.

Lengvai, grakščiai, užtikrintai

Paroda patvirtina – nemeluoja R.Inčirauskas.

Kaip vaikystėje žaidė su plastilinu, taip dabar „žaidžia“ su metalais – lengvai, grakščiai ir užtikrintai. Profesionaliai ir amato, ir kūrybos požiūriu. Kartais – su geraširdiška pašaipa, dažniau – su gilia pagarba tam, kas įkvėpimo akimirką formuojasi jo rankose, idėjai įgaunant apčiuopiamą pavidalą.

Stebėtinas idėjos ir įgyvendinimo etapų vieningumas, gebėjimas jautriai reaguoti, atskleisti paslėptus dalykus, suteikti jiems adekvačias formas, tiesiog natūraliai būti kūrybos erdvėje, randant savus, svarbius atsakus ir emocionalias jų raiškas.

Visapusiškas medžiagos – metalo pažinimas ir kūrybiškas jo įvaldymas patvirtina, kad autorius išties yra vienas ryškiausių šiuo metu meninio metalo apdirbimo srityje dirbančių lietuvių dailininkų.

Dvi kūrybos viršūnės

Tai patvirtina dvi R.Inčirausko kūrybos viršūnės: projektas „TELZ“ ir Telšių šv. Antano Paduviečio katedros durys.

Abu šiuos objektus parodoje pristato fotografijos, tačiau jų dvasia juntama beveik kiekviename eksponuojamame kūrinyje.

Projektas „TELZ“, skirtas buvusios gausios Telšių žydų bendruomenės atminimui, įgyvendintas 2004–2005 m.; jis apima 20 metalo plastikos objektų. Juose įkūnyta istorinė atmintis apie mieste gyvenusių žydų kultūrą ir tradicijas bei garsiąją rabinų mokyklą „Ješiva“.

Autentiškos plytos panaudojimas kartu su bronza kūriniams suteikė stiprų emocinį užtaisą, tapo prasmingu ir melancholijos kupinu buvimo / praradimo simboliu. Kartu labai asmenišku, ir tuo asmeniškumu nuoširdžiai bei įtaigiai atveriančiu žydų tautos tragediją šių dienų žmogui. Dabar projekto „TELZ“ kūriniai eksponuojami Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre.

Didžiausias darbas – durys

Telšių katedros durys – pats didžiausias iš R.Inčirausko darbų (2007–2009 m.).

Žemaičių krikštas ir katalikybės raida Žemaitijoje tapo leitmotyvu, vienijančiu aštuonias vario reljefines kompozicijas: šešios iš jų skirtos konkretiems istoriniams laikotarpiams, dvi apatinėje durų dalyje traktuojamos kaip apibendrinančios. Užrašai, tekstai organiškai įsiterpia į pulsuojantį vaizdą; jie visi pateikti žemaitiškai, kaip ir ant reljefų rėmų išrašyta malda „Tievė mūsa, katras ėsi…“ Virš katedros durų kyla bronzinė Dievo Avinėlio skulptūra, apgaubdama malonės šviesa visa, kas vyksta.

Šiuo kūriniu dailininkas simboliškai įsijungė į durų kūrėjų sakraliniams pastatams „broliją“ – atsidūrė greta senųjų Hildesheimo, Pizos, Orvieto katedrų durų meistrų, šlovingojo Lorenzo Ghiberti, Florencijos katedros baptisterijaus dviejų durų autoriaus, XX a. vidurio skulptorių Giacomo Manzu, Ewaldo Mataré ir daugelio kitų senosios tradicijos atstovų bei jos gaivintojų moderniaisiais laikais.

R.Inčirausko Katedros durys – daugiavaizdis ir daugiaprasmis, istorija paremtas kūrinys, kuriame randame ir paties autoriaus poziciją, interpretacijas, ir autentišką tikėjimo paliudijimą.

Medžiagų ir formų žaismės

Betgi grįžkime prie „gyvų“ parodos eksponatų.

Medalių sekcijai parodoje reikia nepagailėti laiko, sugrįžti prie jų dar kartą. Nes čia yra tikrai netikėtų sprendimų, kurie ne tik privers prisiminti asmenybes ar įvykius, bet ir peržiūrėti šiuolaikinio medalio sampratą, medalio žanro specifiką.

Ne veltui R.Inčirausko nuopelnai lietuvių medalininkystei visuotinai pripažinti. Medalių ir skulptūrinės plastikos apžiūra teikia didžiulį malonumą medžiagiškumo aspektu. Daug „auksinės“ bronzos ir „sidabrinio“ aliuminio, truputis melchioro, natūralaus ar dažyto medžio, porceliano, stiklo, keramikos arba tikros raudonos plytos, gausiai smulkaus metalo laužo (virdulių dalys, autoriaus darbų fragmentai, varžteliai, baldų furnitūros likučiai ir t.t.).

Toliau – formų žaismės. Autorius mėgsta kurti serijomis ar ciklais. Jis vis sugrįžta prie jau turimų motyvų, varijuoja jais ir juos multiplikuoja. Smagu atpažinti konkrečius smulkius motyvus – senio veidą, ranką, raitelį, paukščio galvelę, avinėlį ir atrasti, kaip naujame kontekste tie patys motyvai gauna kitas konotacijas.

Pasijunti lyg vaikas…

Tada jau laikas nuo „TELZ“, Katedros, memorialinių medalių pagarbaus susikaupimo pereiti prie skulptūrinės plastikos paprasto žaismingumo, jam pasiduoti.

Lyginti medalių ir erdvinių kompozicijų apskritimus, ratus ir aptakumus… Svarstyti spyglys tai, ar padaiga, spėti, ar ketvirtoji kompozicijos „Durbės, Žalgirio ir kiti vaikystės mūšiai (1954–2010)“ koja bus kampuota, ar lenkta?.. Skaičiuoti karius, kniedes, patrankėles, tuos pačius spyglius, nagrinėti, kuo turtingi „1413–2013“ (2010)…

Pasijusti vaiku, kuris ant nutrintų medinių gimtojo namo grindų vadovauja plastilininei kariuomenei…

Vizitinė kortelė

Romualdas Inčirauskas – metalo plastikos kūrėjas, skulptorius, medalininkas, tapytojas.

Gimė 1950 m. Anykščiuose, gyvena ir kuria Telšiuose.

1970–1974 m. mokėsi meninio metalo apdirbimo tuomečiame Telšių taikomosios dailės technikume.

1974–1979 m. meninį metalo apdirbimą studijavo Estijos valstybiniame dailės institute Taline.

Nuo 1979 m. dirbo Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje dėstytoju.

Nuo 1998 m. – Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto dėstytojas, nuo 2002 m. – docentas, nuo 2010 m. – profesorius.

Nuo 1986 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Nuo 1998 m. – FIDEM (tarptautinės medalininkų federacijos) narys.

Parodose dalyvauja nuo 1979 m. Kuria medalius, metalo plastiką, skulptūras, molbertinės tapybos paveikslus.

Surengė per 30 autorinių parodų, dalyvavo daugelyje jungtinių parodų, simpoziumų, plenerų, pelnė apdovanojimus daugiau nei 10 tarptautinių medalių konkursų.

Jo darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai (vienas iš jų – Britų muziejus), privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje, JAV ir kitur.

Gyvenimo ir meno virtuozas

Gyvenimo ir meno virtuozas

Iki vasario 18-osios uostamiesčio Baroti galerijoje galima pamatyti Audriaus Puipos (1960–1997) darbus – 19 litografijų, šilkografijos kūrinių ir ofortų, virtuoziško piešėjo sukurtų paskutinį jo gyvenimo dešimtmetį.

Ramutė Rachlevičiūtė

Nepakeičiamų žmonių nėra. O menininkų? 14 metų, prabėgusių po A.Puipos mirties, įrodė, kad niekas jo nepakeis nei Lietuvos mene, nei bendravime – auditorijoje, parodos atidaryme, svečiuose, kelionėje…

Leido sau būti savimi

Mūsų laikais nedaug yra menininkų, dėl kurių ir plačiosios, ir meninės visuomenės opinija sutaptų. Retai pasitaiko, kad žiūrovai dviejose ekspozicijų salėse praleistų po valandą ir daugiau: apžiūrinėja smulkiausias kūrinių detales, smalsiai studijuoja prierašus, visa tai komentuodami ir aptardami tarpusavyje. Kur slypi šio menininko ypatingo populiarumo paslaptis?

A.Puipa nesivaikė nei naujų technologijų, nei naujoviškų meno formų ar žanrų vien jų pačių dėlei, jis laikėsi realizmo, svarbu pabrėžti – ne anonimiško, beveidžio, anachronistiško, o sąmojingo ir kūrybingo realizmo – principų.

Nepriklausomybės epochos pradžioje atrodė, kad dailininkams profesionalams realizmas nepriimtinas, tik mėgėjas ar kuklus amatininkas iš nežinojimo ko griebtis ima kopijuoti realybę. Bet A.Puipa, savo dėstytojo Algimanto Švėgždos paskatintas, tikėjo, kad galima būti savimi ir nereikia apsimetinėti, ieškant madingų kelių. „Būkite savimi, savimi…“ – aiškino jis [Algimantas Švėgžda] Bartkui, Ivanauskaitei, Valantinui, man… Mene taisyklių nėra.“

Ir A.Puipa ramia širdimi leido sau būti savimi.

Abu paprašė… paveikslo

„Anksčiau, dar Dailės institute, meno esmę aiškindavau taip: gyvena štai žmogelis be pinigų, rūpesčių prislėgtas, ujamas darbe, mušamas žmonos… Ir sugalvoja, kad nueis meno pažiūrėti į Dailės parodų rūmus. Nueina. O ten viskas taip nesuvokiama, svetima, kad jam dar blogiau pasidaro… Aš nejuokauju, aš tikrai noriu priartinti meną prie gyvenimo. Vienąkart atėjo į mano namus santechnikas, pasikrapštė, pinigų neėmė. Ir plytelių meistras, ir tinkuotojas – abu paprašė… paveikslo“.

Apie A.Puipos kūrybos svarbą meniniam gyvenimui byloja ir tai, kad 1997-ųjų vasarą, iškart po menininko mirties liepos mėnesį, Nidoje buvo surengtas tapybos pleneras, skirtas jo atminimui. O kai Lietuvos dailininkų sąjungos Dailės leidybos ir informacijos centras 2000 metais atnaujino seriją „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, tarp trijų pirmųjų knygelių buvo ir „Audrius Puipa“.

Sujungė polėkį su kruopštumu

Nors buvo piešėjas par excellence, puikus Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas, jis, viena vertus, nesilaikė nusistovėjusių kanonų, antra vertus, nekreipė dėmesio į svarstymus apie pakitusias piešinio funkcijas ir svarbą, į neva nuvertėjusį akademinio piešimo metodą ir piešė iš natūros, gilinosi į modelių studijas.

„Neteisingas“ kūrybos metodas, kaip matome, davė puikių rezultatų. A.Puipai pavyko autentiškai ir prasmingai sujungti šiuolaikinio menininko polėkį su amatininko kruopštumu (pvz., popierių subtiliai tonuodavo kaštonų nuoviru ir panašiai). Todėl jo kūriniai ne tik nepaseno, bet tapo dar įspūdingesni, atraktyvesni. Detalios, mėnesių mėnesius dokumentiškai pieštos, akvarele lietos figūrinės kompozicijos interjeruose neturi sau lygių ne tik ir ne tiek dėl stulbinamo perfekcionizmo, kiek dėl autentiškos meninės vizijos.

A.Puipa nebuvo egocentrikas, bet labai didžiavosi savo profesija, itin gerbė amatą, visokeriopai puoselėjo visas kūrybiškumo apraiškas ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Kiekvienas darbas – net atvirlaiškio rašymas, namų aplinkos puoselėjimas, dovanų dukrai ar draugams parinkimas – turėjo jo saulėtos asmenybės ženklą.

Turėjo subtilų humoro jausmą

Bravūriškai, bet meiliai ir atlaidžiai pašiepdamas žmonių silpnybes, jis atidžiai tarsi metraštininkas stebėjo aplinkui verdantį gyvenimą ir fiksavo jį vaizdais. Tačiau A.Puipos metodo nepavadinsi socialine kritika, juolab kritiniu realizmu. Nuoširdi ironija ir autoironija atskleidžia gilius ir gerbtinus jo asmenybės bruožus. Jis niekada nesigėdijo savo praeities ir savo nugyvento laiko, nesistengė atrodyti geresnis negu yra.

A.Puipos tekstai, piešiniai, akvarelės, knygų iliustracijos stulbina neblėstančiu gyvenimo džiaugsmu (joie de vivre), galinga ir dosnia menine išmone. Dailininkas turėjo itin subtilų humoro jausmą – ne įžeidžiantį, ne pašiepiantį, o atjaučiantį ir skleidžiantį džiaugsmą.

„Jeigu būnu nuobodžioje kompanijoje, pradedu pasakoti Šešuolių kaimo istorijas. Apskritai labiausiai įsimenu linksmas, anekdotiškas situacijas, nors dažnai su kurioziškais, komiškais dalykais susipina tragedija“, – yra sakęs jis.

Savas tarp savų ir svetimų

A.Puipa buvo savas ir tarp savų, ir tarp svetimų. Su tokiu pat atsidėjimu ir meile jis vaizdavo ir inteligentų, menininkų gyvenimo scenas, ir nykstančio lietuviško kaimo (pvz., Šešuolių) vaizdus ir buitinius veiksmus.

Kiaulės pjovimas, vaiko ar senelio maudymas vonelėje, triūsa prie krosnies ir panašūs buitiniai veiksmai įamžinti su šelmišku humoru, tragikomišką kasdienybę atskleidžia akvarelių „aprašai“, su smulkiai išvardytais, „išaiškintais“, neretai moraliai demaskuotais herojais ir mizanscenomis.

Galime tik spėlioti, kur dar A.Puipą būtų nukreipusi audringa jo fantazija, jei ne tokia ankstyva mirtis. Tačiau viena neabejotina: A.Puipa meną artino prie gyvenimo, o pats priartėjo prie Lietuvos dailės klasikų.

Klaipėdiečiai šoks Vilniuje

MENO LEIDINYS Nr. 1 (187)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Klaipėdiečiai šoks Vilniuje

Sausio pabaigoje Vilniaus žiūrovų laukia reta galimybė išvysti Klaipėdos šokio kūrėjų darbus. Menų spaustuvės scenose viešės menininkų grupė „Žuvies akis“, pristatysianti du šokio spektaklius: subtilumu ir estetika dvelkiančias „Paikos mergaitės maldas“ ir džiuginančiomis spalvomis nutviekstą „Apkabinsiu tave“.

Sausio 28-osios vakarą Menų spaustuvės Juodojoje salėje bus galima pamatyti naujausią choreografės Agnijos Šeiko šokio spektaklį „Paikos mergaitės maldos“. Jo pagrindu tapo XIX a. pabaigos dailė ir filosofija. Šis laikotarpis spektaklio kūrėjus sudomino kaip meno ir socialinio gyvenimo lūžio taškas, modernizmo pradžia. Literatūrinį spektaklio pagrindą sudaro Arthuro Rimbaud poema „Paika mergaitė“, o filosofinį – Friedricho Nietzsche’s idėjos. Scenoje trys šokėjos pasakoja vienos moters būties laike ir erdvėje istoriją. Šokio spektaklyje judesio ir vaizdų kalba kuriama vidinių išgyvenimų drama, apgaubta laukimo dvasios.

Idėja prabilti apie šiuolaikines problemas, remiantis XIX a. estetika, choreografei A.Šeiko gimė bendradarbiaujant su scenografu Artūru Šimoniu. Rūmų gracija, šviesų žaismas ir sustojęs laikas – šis klaipėdiečių spektaklis iš tiesų išsiskiria vizualumu ir subtilia, išgryninta estetika. Kartkartėmis sudužusį veidrodį primenantį moters vidinį pasaulį scenoje įkūnijo klaipėdietės šokėjos Aušra Krasauskaitė ir neseniai Anos Kareninos vaidmeniu Anželikos Cholinos šokio spektaklyje sužibėjusi Beata Molytė. Šokėjos jautriai, šiuolaikinio šokio leksika tiesia pasakojimo, nusidriekiančio per laiko sustabdytus ir atgaivintus paveikslus, giją. Spektaklyje šoka ir pati „Žuvies akies“ vadovė, choreografė A.Šeiko, prieš pat Naujuosius metus Kultūros ministerijos pagerbta Jaunojo kūrėjo premija.

Sausio 29-ąją taip pat Menų spaustuvėje „Žuvies akies“ šokio kūrėjai lauks mažųjų žiūrovų. Jiems skirtas choreografės Dovilės Binkauskaitės šokio spektaklis „Apkabinsiu tave“, kuris vilniečiams bus parodytas dukart. Vaikams iki 11 metų skirtas spektaklis sukurtas remiantis pedagogo Rudolfo Štainerio išskirtais vaiko raidos etapais, todėl jame kuriami vaizdai, kostiumų spalvos ir scenovaizdžio transformacijos atitinka įvairių amžiaus tarpsnių vaikų piešimo gebėjimus ir pasaulėjautą bei yra lengvai atpažįstami ir suprantami mažiesiems žiūrovams. Šokio spektaklyje „Apkabinsiu tave“, kuriame šoka A.Šeiko, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas ir Darius Berulis, vyresnysis brolis mėgina išmokyti jaunesniąją sesutę žaisti rankutėmis ir apkabinti. Nes juk apkabinimas – visiems suprantamas atvirumo ir nuoširdumo gestas. Taigi čia vaizduojami suaugusiųjų ir vaikų tarpusavio santykiai, stengiamasi suprasti, kaip paliesti pasaulį, įsikibti į mamą ir žengti pirmyn. Šokio spektaklyje taip pat kalbama ir apie tai, kaip sunku būti mažam milžinų pasaulyje. Tačiau primenama ir tai, kaip gera turėti didelę svajonę, kurią galima spalvinti įvairiausiomis spalvomis, kad vieną dieną ji išsipildytų.

Benas Šarka parodys premjerą

Klaipėdos avangardo ir kultūros simboliu, teatro šamanu ir kitaip skambiai tituluojamas aktorius bei režisierius Benas Šarka pastaraisiais metais nardo platesniuose vandenyse ir vis rečiau bepasirodo uostamiestyje. Bet sausio 28-ąją Žvejų rūmuose jis vėl vaidins. Ir ne bet ką, o premjerinį savo spektaklį.

Savąjį teatrą jis vadina teatro trupais „Gliukai“. Beno žodžiais, jo misija – „padėti nemokamai kremuotis menininkams, daryti amžinus vainikus ir trupinti kultūros lemputes, kad būtų tamsiau”.

Pernai B.Šarkos spektaklius matė Estijos, Kroatijos, Latvijos, Rusijos, Suomijos, Švedijos žiūrovai. Jis kartu su iškiliais Lietuvos menininkais dalyvavo unikaliame A.Čechovo „Vyšnių sodo“ pastatyme. Tarptautiniame projekte suomių režisierius Kristianas Smedsas sujungė skirtingus menus – teatrą, kiną, muziką, performansą.

Naująjį savo judesio spektaklį B.Šarka pavadino „Vabi Sabi Vasabi“. Anot autoriaus, Vabi sabi principai kilę iš dzenbudizmo. „Vabi“ galima versti kaip kuklumą, vienišumą, neryškumą, liūdesį, asimetriją. „Sabi“ reiškia archaiškumą, neapibrėžtumą, tikrumą. Tai sunku paaiškinti vakarietiškomis sąvokomos, tačiau „vabi sabi“ japonų estetikoje yra tas pats, kas vakariečiams – graikų grožio idealai.

B.Šarkos teigimu, šio spektaklio kodai: „Vabi“ – tas, kuris gyvena pagal „vabi“, yra supratęs uolų ir žiogų išmintį; „Sabi“ – archaiškas netobulumas; „Vabi sabi“ – nieko nėra tobulo, niekas nėra užbaigta ir nieko nėra amžina.

„Durų“ inf.

Laukia jaunųjų kūrėjų

Laukia jaunųjų kūrėjų

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) kviečia jaunuosius menininkus (iki 35 m.) teikti paraiškas ir dalyvauti tarptautinėje šiuolaikinėje meno bienalėje „Jaunieji Europos kūrėjai“. Paraiškų laukiama iki 2011 m. kovo 15 d. Atrinkti 20 autorių dalyvaus balandį KKKC parodų rūmuose vyksiančioje atrankinėje „JEK Klaipėda“ parodoje. Joje bus išrinkti 8 autoriai, atstovausiantys Lietuvai „JEK 2011/2013“ bienalėje. Tai puiki proga jauniesiems kūrėjams prisistatyti ir pristatyti savo darbus Europai. Šiuo metu bienalėje dalyvauja aštuonios šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir jau kitais metais prisijungsianti Vokietija. Bienalės paroda apsilankys kiekvienoje.

Trumpai

Trumpai

Paskelbs Klaipėdos metų knygą

Baigėsi daugiau nei mėnesį vykę „Klaipėdos knygos – 2010“ rinkimai, kuriuos penktą kartą surengė miesto biblioteka. Konkursui 6 uostamiesčio leidyklos pateikė 13 knygų. Klaipėdos metų knygą skaitytojai rinko balsuodami telefonu, el. paštu, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos ir „Klaipėdos“ dienraščio interneto svetainėse, taip pat siųsdami laiškus Lietuvos paštu ir mesdami savo balsus į specialias balsadėžes šešiuose bibliotekos padaliniuose. Konkurso rezultatai bus paskelbti šiandien 16 val. Meno skyriuje (Janonio g. 9) vyksiančiame finaliniame renginyje. Klaipėdos metų knygos leidėjai bus apdovanoti konkurso prizu – menininko Svajūno Jurkaus sukurta bronzine statulėle.

Literatūrinė premija – aktorei

Minint garsiosios Klaipėdos krašto rašytojos Ievos Simonaitytės 114-ąsias gimimo metines, sausio 24-ąją jos vardu pavadinta biblioteka įteikė jau 25-ąją I.Simonaitytės literatūrinę premiją (2000 Lt). Ja apdovanota Virginija Kochanskytė už kompaktinę plokštelę „Ak, buvo visko…“, dedikuotą I.Simonaitytei. Tai pirmas atvejis, kai ši premija atiteko aktorei ir ne už knygą, o už plokštelę. Be rašytojų, jos laureatais yra tapę keli literatūrologai, istorikė, muzikologė, kraštotyrininkas ir fotografė. Nuo 1987-ųjų premija teikiama už brandžius kūrinius, atspindinčius Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasią, kultūrinę tradiciją ir istoriją arba įamžinančius lietuvių literatūros klasikės I.Simonaitytės atminimą.

Rengia vokalistų konkursą

Vasario 24-ąją Klaipėdos universitete (KU) vyks jaunųjų dainininkų konkursas „Vox ROTARY“, kurį tradiciškai rengia KU Menų fakultetas ir uostamiesčio „Rotary“ klubas „Aditė“. Jame kviečiami dalyvauti Klaipėdos miesto ir apskrities jaunieji dainininkai (iki 33 m.). Paraiškos priimamos iki vasario 18 d. el. paštu dnk.mf@ku.lt. Konkurso dalyviai turės atlikti keturis kūrinius – lietuvių kompozitoriaus originalų kūrinį arba liaudies dainą, po vieną XVII–XVIII a. barokinės operos ir XIX –XX a. operos ariją bei savo nuožiūra pasirinktą kūrinį. Nugalėtojų laukia 3000 Lt (pirmoji), 2000 Lt (antroji) ir 1000 Lt (trečioji) premijos, kurios bus įteiktos per laureatų koncertą vasario 25-ąją KU Menų fakulteto koncertų salėje.