Kinas 2010-aisiais: 10 subjektyvių tiesų

Kinas 2010-aisiais: 10 subjektyvių tiesų

Lyg ir lengva suraityti metų apžvalgą – matematiškai perkratai mintis ir geometriškai sudėlioji į lentynas – kaip prizų įteikimo ceremonijoje. Kita vertus, užverda epinis mūšis su abejonėmis. Galbūt kažkas praslydo – nuklydo, užsimiršo – pražuvo…

Aivaras Dočkus

…Nutinka kaip daugeliui kino kūrėjų per padėkos kalbą atsiimant apdovanojimus. Kai kurios vertingos smulkmenos išsiblaško pakeliui į sceną, nes norisi aprėpti viską, galvos lemputė neatlaiko įtampos – ir pokšt…

Todėl iš karto susimoku už draudimą: dešimtys įdomių filmų nepasiekė Lietuvos kino ekranų ir mano besaikiai pirataujančio kompiuterio. Rimčiausi pretendentai į šių metų „Oskarus“ tik dabar nutiesė raudonus kilimus į mūsų ekranus, tad jie kol kas lieka už borto. Kita nemaža dalis juostų atstovauja 2009-iesiems. Pažadu tiek – rašau apie tai, ką mačiau, ir taip, kaip man atrodo. Subjektyviai, bet sąžiningai.

1. „Įsikūnijimo“ šešėlyje

Pasirodęs 2009-ųjų lapkritį, Jameso Camerono fantastinis epas savo įspūdingas, artimas dešimčiai milijardų litų pajamas užpatentavo praėjusių metų pradžioje. Holivudo prodiuseriai trynė rankas taip, kad lėkė žiežirbos. „Įsikūnijimas“ sugrąžino žiūrovus į kino teatrus, tad belieka į tą pačią keptuvę šliūkštelėti naujo aliejaus. Deja, ne kiekviena vidutinybė, gavusi į rankas šimtus milijonų banknotų, pajėgia sukurti užburiantį reginį.

Todėl „holivudiniai blokbasteriai“ 2010-aisiais buvo šykščiai vidutiniški. Taupūs laiko – daugelio trukmė vos persivertė per pusantros valandos. Taupymo programa įjungta ir siužetuose. Vieni orientuojasi į antikinius mitus („Titanų susidūrimas“), kiti – į pasakas („Persijos princas“), dauguma – į tęsinius („Geležinis žmogus 2“, „Narnijos kronikos 3“, „Haris Poteris Nr. Bala žino kelintas“).

Mano pasirinkimas – „A komanda“. Efektingas ir linksmas „žiūralas“ su šmaikščiais dialogais ir išradingomis kautynėmis.

2. „Oskarai“ šypsosi mažiesiems

2009-aisiais Amerikos kino akademikai padirbėjo dėl reitingų, nes tiesioginių „Oskarų“ ceremonijų žiūrimumas nepavydėtinai smuko. Todėl buvo paantrinta liaudies balsui ir nugalėtoju išrinktas publikos numylėtinis „Lūšnynų milijonierius“. 2010-aisiais reikėjo išlyginti balansą ir parodyti dėmesį mažam, nepriklausomam kinui. Šešias statulėles išsinešė kino teatrų lankytojų beveik nepastebėto „Išminuotojų būrio“ komanda, vadovaujama generolės Kathryn Bigelow.

Geriausių vaidmenų dalybose akademikai preciziškai tikslūs – Jeffas Bridgesas, Sandra Bullock, MO‘Nique ir Christophas Waltzas persikūnijo juvelyriškai.

Už „dokumentinį“ „Oskarą“ šokiruojančiai „Įlankai“ – lankstausi kaip delfino pelekas.

O štai dėl geriausio užsienio filmo turiu šiokių tokių abejonių. Argentiniečių kriminalinė drama „Paslaptis jų akyse“ vietomis nugrimzta į banalokus vandenis. Mano balsas atitektų prancūzų „Pranašui“. Aštri, žiauri, prikaustanti jauno „zeko“ prasimušimo į „bosus“ istorija.

3. Ch.Nolano „Pradžios“ metai

Šio filmo reikšmė visai kino industrijai gal net didesnė nei „Įsikūnijimo“.

Tai reta juosta, suderinusi vizualumą ir idėjiškumą, tobula siužeto ir vaizdo sąjunga.

Tai absoliučiai autorinis kinas, ne pagal romaną ar komiksus. Scenarijaus autorius – Christopheris Nolanas.

„Pradžia“ – pirmas po „Matricos“ filmas, paliekantis „nematyta – negirdėta“ įspūdį. Ir antras po „Įsikūnijimo“, porai valandų nukeliantis į nerealiai tikrovišką dirbtinę realybę.

4. Labiausiai neįvertintas – „Pasiuntinys“

Kad laukia neįtikėtinai aštrūs pojūčiai, aišku jau vien iš scenarijaus. JAV kariuomenėje yra „juodasis skyrius“, asmeniškai pristatantis žuvusiųjų šeimoms žinią apie mirtį. Du kariūnai (puikūs Woody Harrelsono ir Beno Fosterio aktoriniai darbai) išrėžia našlėms ir gedintiems tėvams privalomą litaniją bei atlaiko nelaimingųjų prakeiksmų seriją, kuri dažnai virsta smūgių kruša.

Pasakojimo stilius – karčiai ironiškas. Veikėjų reakcijos nenuspėjamos. Pasibaigus filmui ilgai tyrinėji lubas, bet išsigelbėjimo nuo vidinių klausimų srauto paprasčiausiai nėra.

Gaila, bet „Pasiuntinys“ nepritraukė žiūrovų į kino sales ir tenkinosi dviem nominacijom „Oskarui“.

5. Siaubo ir fantastikos fronte – beveik nieko naujo

Jei „Pradžią“ perkeltume į šią kategoriją, metai jau būtų derlingi. Kitaip „meniu“ labai skurdus. Tie patys „patiekalai“ ir net su tuo pačiu „garnyru“. Nebaisūs vaiduokliai, žiovulį keliantys maniakai, ateiviai iš kino praeities, „Bleiro raganos“ stilistikos sugrįžimas…

Viskas, ką galiu išspausti, – meistriškai įtampą kurstę „Bepročiai“. Pakrapščius pakaušį – „Sušalę“. Pusėtinas „Paliktų vandenyne“ pritaikymas sniegynams. Neblogą įspūdį paliko „Piranijos“. Greita, trumpa, kruvina siaubo komedija.

Grynoji fantastika irgi skurdoka. Geriausi žanro pavyzdžiai – „Elijaus knyga“, „Numylėtieji kaulai“, „Mėsininkai“ (Repo Men).

Kosminė tema šiemet pamiršta, nes paskutiniaisiais metais visi tokie bandymai neatperka biudžeto. O kainuoja daug.

Nusivylimas – M.Nightas Shyamalanas. Po „Šeštojo jausmo“ vadintas naujuoju genijumi šis režisierius kasmet proporcingai barsto pasitikėjimo kreditą. „Paskutinis Oro valdovas“ – absoliutus nesusipratimas. Tiesa, M.N.Shyamalanas reabilituojasi mistiniu galvosūkiu „Šėtonas“, bet jau tik kaip scenaristas.

Apskritai geriausias 2010-ųjų įvykis „siaubomanams“ – Franko Darabonto prodiusuotas šešių dalių serialas „Vaikštantys numirėliai“. Stipru. Baugu. Žmogiška. Tęsinys bus.

Kita prošvaistė – Ridley Scottas pažadėjo dar šiemet „paleisti“ mokslinės fantastikos filmų ir serialų televizijos kanalą.

6. Metų atradimai – paradoksalūs

Įsimintiniausias trileris – Rodrigo Corteso „Palaidotas gyvas“. Ryanas Reynoldsas visą filmą tūno karste. Geriausias įrodymas, kokia svarbi atraminė siužeto idėja. Variklis – nežinomybė ir baimė.

Smarkiausias sukrėtimas – Louie Psihoyos dokumentinė drama „Įlanka“ apie delfinų skerdynes Japonijoje. Skaudi tema, išmintingas pateikimo stilius. Pasaulio galingieji apsimeta, kad tokio filmo nėra.

Du šauniausius kino komiksus sukūrė britų režisieriai. Matthew Vaughno „Ateini čia arba gausi į dūdą!“ ir Edgaro Wrighto „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ neapanašūs į jokius kitus šio žanro kūrinius. Personažai, juokeliai ir montažas „nurauna stogą“.

Romantinė drama, kurią įsimylėjau iki ausų… Dar vieno brito Garetho Edwardso „Monstrai“. Filmas, prie kurio prilipdyta kone fantastinio trilerio etiketė. Bet čia iš tų atvejų, kai rodoma viena, o parodoma kita. Atmosferos neįmanoma papasakoti žodžiais. Nors būtent žodžiai „rytoj mes grįšime į įprastą gyvenimą ir pamiršime, ką patyrėme“ gražiausiai iliustruoja „Monstrų“ esmę.

„Socialinio tinklapio“ režisierius Davidas Fincheris pats yra vaikštantis paradoksas. Kaskart brenda vis į naują upę ir išlipa ne tik sausas, bet ir su apdovanojimais. Trileriai ir epai – į šoną. „Socialinis tinklapis“ yra labai paprasta drama. Mažai judesio, daug aktorių ir dialogų. Bet nuo ekrano neįmanoma atsiplėšti.

Į metų geriausiųjų sąrašus uraganiniu greičiu įsiveržė Tony Scotto veiksmo drama „Nevaldoma grėsmė“. Jokių blogų vyrukų, ketinančių susprogdinti pasaulį. Vienintelis blogis ir niekšas – nebekontroliuojamas traukinys. Rekomenduoju pamatyti ir antrąjį Beno Afflecko režisūrinį darbą „Miestas“. Ryškūs charakteriai, netikėtas pagrobėjo ir aukos ryšys, senojo gerojo gangsterinio kino realistiškumas.

7. Rusija: nualinti N.Michalkovo

Ne iš blogos tikriausiai valios rusų kino caru tituluojamas Nikita Michalkovas griauna rusų kiną. „Saulės nualinti 2. Pasipriešinimas“ buvo laukiamas kaip karinis paradas pergalės dieną. Bet pastatė Nikituška ne filmą, o paminklą. Negyvą ir nekalbantį monumentą savo imperatoriškajai didybei. Koks caras, tokia ir kariauna: 2010-aisiais dauguma rusų kino kūrėjų bandė perspjauti Holivudą, nors iš tiesų jį tik nevykusiai mėgdžiojo.

O tikrojo rusų kino ieškokite dviejuose kukliai, bet nuoširdžiai pastatytuose filmuose – „Kaip aš praleidau šią vasarą“ ir „Ovsianki“ (nesiryžau versti). Ir nepamirškite 2009-ųjų pabaigoje pasirodžiusios Pavelo Lungino istorinės dramos „Caras“. Neabejotinai vienas geriausių kada nors sukurtų rusų filmų. Tik Rusijos kino akademikai sumąstė jo nepasiūlyti „Oskarų“ nominacijoms…

8. Europietiško detektyvo metai

Europa vėl atranda seną gerą detektyvą, nors šis žanras – nykstanti filmų aprašuose rūšis, kurią keičia platesnė sąvoka – trileris.

Vis dėlto „Merginai su drakono tatuiruote“ ir „Vaiduokliui“ artimesnė detektyvo forma. Nei Stiego Larssono bestselerio ekranizacija, nei Europos kino apdovanojimuose triumfavęs Romano Polanskio darbas nepuola šaudyti – gaudyti. Įtampa auga laipsniškai, abiejų filmų stuburkaulis – mistika apgaubtos garsių šeimų istorijos. Tad ir malonumas žiūrint – klasikinis. Lėtas intrigos išlukštenimas suteikia išlaikytą išskirtinį skonį.

9. Per daug prijaukinta animacija

Pilnametražės animacijos plokštelė tebesisuka ant tos pačios adatos, kaip pirmojo „Šreko“ ir „Ledynmečio“ laikais. Tik biudžetai jau persivertė per 200 milijonų JAV dolerių, o animatorių vaizduotė skurdėja. Nors vaikiškai pastrypinėti yra dėl ko. „Kaip prisijaukinti slibiną“ – pamokanti, žaisminga, gėriu spinduliuojanti pasaka, išlaikanti spartų pasakojimo tempą.

10. Lietuviai: atsargiai, bet į priekį

Lietuviškas kinas 2010-aisiais kvėptelėjo gurkšnį gryno oro ir šiek tiek pravėdino sudilusius plaučius. Ketvertukas solidus. Pridėjus „Eurazijos aborigeną“, kurio neteko matyti, susidarytų įspūdingas startinis penketas.

1. „Duburys“. Gytis Lukšas parodė, kas yra aukštasis režisūros pilotažas. Ir kas yra geras nepriklausomas kinas, kurį būtina pristatinėti tarptautiniuose festivaliuose.

2. „Upė“. Geniali dokumentika. Nei pridėsi, nei atimsi.

3. „Zero 2“. Nelygus, bet pakankamai įtikinamas lietuviškas kriminalas. Ženklus komercinis proveržis. Ir išsigelbėjimas serialų nualintiems mūsų aktoriams.

4. „Kai aš tave apkabinsiu“. Akivaizdus Kristijono Vildžiūno progresas.

P.S. Pasidaviau „topų“ psichozei ir sudariau savo 2010 m. geriausių filmų dešimtuką. Tikrinkit. Žiūrėkit. Ginčykitės.

2010 m. geriausių filmų dešimtukas

1. „Pradžia“ (Inception)

2. „Įlanka“ (The Cove)

3. „Pasiuntinys“ (The Messenger)

4. „Mergina su drakono tatuiruote“ (Man som hatar kvinnor)

5. „Monstrai“ (Monsters)

6. „Vaiduoklis“ (The Ghost Writer)

7. „Socialinis tinklapis“ (The Social Network)

8. „Palaidotas gyvas“ (Buried)

9. „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ (Scott Pilgrim vs. the World)

10. „Miestas“ (The Town)

Primena kraštiečius dailininkus

Primena kraštiečius dailininkus

Irmantė Šarakauskienė

Ievos Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje iki vasario eksponuojama antroji ciklo „XIX–XX a. Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba“ paroda „Mūsų kraštiečiai“.

Susiję su Klaipėda

Pirmajai buvo pasirinktos akvarelės, o šiuosyk supažindinama su dailininkų, gimusių Klaipėdoje ir jos apskrityje, ar čia atvykusių ir ilgiau gyvenusių, kūryba. Jų Rytų Prūsijos mylėtojų draugijos „Nidden“ dailės rinkinyje – 12.

Šeši iš jų – Bertha Schrader, Friedrichas Behrendtas, Edouardas Kado, Johnas Gleichas, Karlas Eulensteinas ir Archibaldas Bajoratas – gimę pačioje Klaipėdoje.

Keturi dailininkai – Robertas Gleichas, Gustavas Fenkholis, Horstas Skodlerrakas ir sąlygiškai Danielis Staschus – kilę iš Klaipėdos apskrities.

Du tapytojai – 1878 m. Šverine gimęs Gustavas Boese ir 1893 m. Godesberge gimęs Carlas Knaufas – „mūsų kraštiečiais“ tapo ne prigimtine, o laisvo apsisprendimo teise.

G.Boese Klaipėdą atrado 1914 m. atvykęs čia į karinę tarnybą. Jis taip pamėgo šį kraštą, kad čia nuolat lankydavosi ir gyvendavo vasaromis nuo 1919 iki 1924 m. bei po pertraukos – nuo 1939 m. Klaipėdoje šis aukštas, humorą mėgęs dailininkas buvo laikomas savu, o jo nutapyti Klaipėdos ir Kuršių nerijos peizažai bei portretai buvo labai mėgstami vietinių gyventojų.

C.Knaufas Klaipėdos kraštą pamilo apsilankęs Nidoje. Jį taip užbūrė Kuršių nerijos kraštovaizdis, kad 1931-aisiais šis iš Reino krašto kilęs dailininkas Nidoje pasistatė namą-studiją ir ten gyveno iki mirties 1944 m.

Garsino gimtąjį kraštą

Dar vienas dailininkas – Richardas Pfeifferis – parodoje dalyvauja labiau „svečio teisėmis“. Šis Karaliaučiaus dailės akademijos profesorius buvo mėgstamiausias žymiausio Klaipėdos krašto dailininko K.Eulensteino dėstytojas. Jis kurį laiką gyveno ir dirbo Šilutėje, kur 1925–1926 m. nutapė liuteronų bažnyčią puošiančią freską.

Kaip ir dauguma Rytprūsių krašto dailininkų, šeši parodoje pristatomi autoriai dailės mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje, tai – R.Gleichas, D.Staschus, E.Kado, F.Behrendtas, K.Eulensteinas ir H.Skodlerrakas. Vėliau dauguma jų mokslus tęsė kituose Vokietijos miestuose ir už šalies ribų. Kiti iš karto mokytis išvyko į Vokietijos gilumą bei dauguma ten pasiliko, o savo gimtą kraštą aplankydavo dažniausiai atvykdami į Nidą ir dalyvaudami jos dailininkų kolonijos veikloje.

Tačiau apsigyvenę Vokietijos didmiesčiuose ar svarbesniuose meno centruose, jie turėjo puikiausias galimybes susipažinti su naujausiomis meno kryptimis ir tendencijomis, kurių buvo gausu tiek XIX a. antrosios pusės, tiek XX a. pirmosios pusės dailėje. Jie įsiliejo į Vokietijoje virusį meninį gyvenimą ir dalyvaudami pa-rodose garsino Klaipėdos krašto vardą.

Modernesnio meno link

Parodoje atsispindi minėtam laikotarpiui būdinga stilistinė įvairovė. Matoma, kaip nuo dar gana akademistinių kūrinių (R.Pfeifferio drobė „Vasaros vakaras prie upės Rytų Prūsijoje“) dailininkai pereina prie kiek laisvesne maniera nutapytų, jau moderniajam menui atstovaujančių darbų.

R.Gleicho „Kraštovaizdis su vėjo malūnu potvynio metu“ iš pirmo žvilgsnio – gana realistiškas paveikslas, bet jame jau juntama „art nouveau“, Vokietijoje dar vadinto jugendu, o Lietuvoje – secesija, įtaka.

F.Behrendto „Vakaras Prūsų Lietuvoje“ ar J.Gleicho „Tristiebis barkas Hamburgo uoste“ jau aiškiai paveikti impresionistinės krypties atstovų kūrybos.

O B.Schrader nutapytas „Lune vienuolyno interjeras“ puikiai iliustruoja, kaip impresionistinės krypties sekėjai žengė dar vieną žingsnį modernesnio meno link ir tapo puantilistais, paveikslus konstruojančiais iš mažų spalvotų taškelių.

H.Skodlerrako „Mauduolės prie jūros“ yra puikus klasikinės modernistinės dailės pavyzdys, kuriame savitai susipina naivusis stilius, naujasis daiktiškumas, kubizmas ir polinkis į abstrakciją.

Toks kelių dailės krypčių susipynimas ar savitas jų derinys būdingas daugumai moderniojo meno kūrinių. Jis pastebimas ir D.Staschaus, ir C.Knaufo, ir daugelio kitų eksponuojamų autorių kūryboje.

Kritika, arba Regėjimo atstatymas be akinių

Kritika, arba Regėjimo atstatymas be akinių

Gitana Gugevičiūtė

Pasaulyje įprasta reflektuoti savo paties, miesto, valstybės identitetą; kultūros situaciją (centre ir periferijoje); kultūros vertikales, horizontales bei įžambines; jos (kultūros) raidos strategijas, pokyčių galimybes ir kitus klausimus virtuvės, regioniniu ar nacionaliniu lygmeniu. Ko gero, tai sietina su mąstančio (ir dar nebūtinai religingo) žmogaus „įpročiu“ abejoti ir ieškoti atsakymų į vis kylančius klausimus apie buvimą tam tikrame laike ir erdvėje.

Taigi visai „savaime suprantamas“ atrodo ir praėjusių metų vasarą dienraščio „Klaipėda“ meno leidinyje „Durys“ publikuotas vienos greičiausiai moteriškos lyties kultūros kritikės (apie lytį leidžia spėti ne tiek Klampėdos Žiurkės (toliau – K.Ž.) pseudonimas, kiek rašinio logika ir aistra) tekstas, kuriame ji – priekaištaudama nekritiškai miesto žiniasklaidai – veržiasi demaskuoti Klaipėdos kultūrinį skurdą: „Kaip atpažinti Klaipėdos kultūrinį skurdą? Juk apie jį tyli ir „Kultūros uostas“ – „Vakarų ekspresas“, ir „Durys“ su „Gintaro lašais“ – „Klaipėda“, jau visai nekalbant apie „Baltiją“, kurios inertišką metinį dvelktelėjimą pajunta dar mažesnis nuošimtis kultūrinės spaudos skaitytojų. Ir dar įdomiau – visi šie leidiniai ne tik pamažu „traukiasi“, bet ir virsta tik „pramogų gidais“ (laikraštis „Klaipėda“ čia niekuo dėtas – tiesiog vienas jo priedo pavadinimas Žiurkės tekstui dabar itin parankus / palankus). Tad kaip tokiame (ne)vyksme atpažinti kultūros skurdą?..“

Jos tekste „Dovanotam arkliui į dantis…“ į kritikuojamų objektų eilutę stoja klaipėdietiški „Poezijos pavasario“ renginiai, reikalingi tik keletui save įsimylėjusių poetų; literatūros ir muzikos festivalis „Naktigonės“, valantis dulkes nuo gęstančių scenos žvaigždžių; Klaipėdos koncertų salės rengtas koncertų ciklas „Nuo Joninių iki Žolinės“ ir, žinoma, kaip matyti iš aukščiau cituotos pastraipos, – kultūriniai spaudos puslapiai. Jei K.Ž. tekstą rašytų šiandien, galbūt pasidalytų mintimis apie permainas Klaipėdos muzikiniame teatre (vieną vadovą pakeitė kitas), apie susikūrusį „Memelio teatrą“ ir jame pastatytą miuziklą „(ne)laimingi žmonės“; Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vykusią šiuolaikinio Rusijos ir Lietuvos meno projekto „Estetika VS Informacija“ parodą ar penktuosius Klaipėdos metų knygos rinkimus. Bet gali būti, kad nė vieno iš paminėtų objektų ji neaptartų (tekstas neatskleidžia specialiųjų autorės kompetencijų). Tačiau apie kultūrinės spaudos anemiškumą (tiksliau – jai rašančiųjų nuolankią, net bailią poziciją) turbūt ir šį kartą nenutylėtų. Tik gaila, kad rėžti tiesą į akis savo pačios vardu autorė nedrįsta (nedrįso).

Kita vertus, visiškai suprantama – mieste, kuriame tavo kritikos subjektas būtinai sutampa su mylimuoju, draugu, kolega ar būsimo projekto partneriu, sąžiningai kritikuoti yra sunku. Juolab kad pastanga kritiškai vertinti kultūros reiškinius geriausiu atveju sulaukia ir tokios reakcijos: „O kas tu toks? Ką asmeniškai padarei, kad tavo gyvenamoji erdvė būtų su pliuso ženklu? Pa(si)statyk spektaklį, pa(si)rašyk knygą, nu(si)piešk paveikslų, su(si)organizuok bent 16 renginių, tada gal ir turėsi teisę pliurpti…“ Pagal tokią logiką iš kiekvienos mokytojos galėčiau reikalauti ataskaitos: „Mokote mane auklėti vaiką? O pati kiek vaikų išauginote? Dar neturite? Tai ko kalbate?“

Bet tiek to – šiame tekste laikomasi nuostatos, kad be kritinės minties neįmanoma susidaryti objektyvesnio, išsamesnio kultūrinio gyvenimo vaizdo, suvokti tam tikrų istorinių kultūros tarpsnių, nūdienos kultūros proceso ypatumų. Kritinė mintis yra ne reikalinga, o tiesiog būtina ir neatskiriama kultūros (vietinės ir globalios) dalis, be kurios kultūros organizmo imunitetas gerokai susilpnėja ir suserga arba „popso“ gripu, arba grafomanijos radikulitu, arba kitomis man nežinomų pavadinimų ligomis bei jų „puokštėmis“.

Toliau tęsiant mintį derėtų pridurti, kad ne viena liga serga ir Klaipėda – tai gerai iliustruoja ir neseniai leidyklos „Druka“ išleista knyga „Vizijų Klaipėda“, kurios puslapiuose atrasite ne tik įdomios istorinės medžiagos, absoliučiai realių ir įgyvendinamų plastinių miesto veido operacijų aprašymų, bet ir galybę konditerinių opusų, saldžiai, romantiškai apgiedančių laisvo, demokratiško, tolerantiško, intelektualaus miesto šlovę. Kiek atidesnis aplinkai (kultūrinei – taip pat) skaitytojas, nei rožinių (anei juodų) akinių nenešiojantis „dėl stiliaus“, kabindamas panegirikų putėsius, jei neapsivems, tai susierzins. Nes jis vis tebegirdi apie sumuštus jaunuolius, kurie į Klaipėdą atvyko studijuoti iš kitų valstybių; gedi aukštos kvalifikacijos dėstytojų, išvykusių profesinių ambicijų tenkinti į kitus miestus; pasigenda subkultūrų ir nuomonių įvairovės; spektaklių išlavintiems skonio receptoriams ir nemano, kad vykdoma miesto kultūros politika yra nekvestionuojama. Žinoma, šlovinantis miestą atrodo simpatiškas. Jis tapatinamas su patriotu. Bet pagarbą miestui, rūpestį dėl jo ateities galima išreikšti ir kitaip: mandagiai, jautriai, bet kritiškai.

Tai, kad K.Ž. tekstas nesulaukė jokios oficialios reakcijos, nestebina. Net specialiai provokuojamos polemikos vyksta sunkiai ir pamažu virsta jei ne sentimentų ir romantikos kupinais pasimylavimais bei pasiseiliojimais, tai nuosaikiais, aptakiais pasakojimais, pagimdytais tarsi ne gyvenančių Klaipėdoje, o virš jos sklandančių. Kalbu apie praėjusiais metais tinklalapyje Kulturpolis.lt publikuotą tekstų ciklą „Klaipėdos veidai. Miestas kaip dienoraštis“: žadėjęs būti margas, kritiškas, smalsus dienoraštis net neįpusėjus projektui virto romantiškiausio puslapio konkursu.

Klaipėda turi svorį, bet kritinės minties trūkumas čia irgi akivaizdus. To priežastis – ne gebančių, galinčių, mokančių rašyti ir turinčių ką pasakyti trūkumas. Net ne baimė įsigyti nedraugų (noras gyventi ramiai ir taikiai su kultūrine aplinka), o kažkas kita, ką vienu žodžiu įvardyti sunku: nuovargis, abejingumas, tingulys, nenoras įsipareigoti, nesuinteresuotumas; net profesinis nusivylimas aplinka, neverta kritinių minčių arba prašyte besiprašančia neigiamų pažymių; fasadine, formalia, projektine kultūra – daug kas galėtų būti laikoma žodžių junginio kažkas kita sudėtine dalimi.

O jei taip, tai kokie metodai galėtų priversti talentingą, gabų, įžvalgų asmenį savo mintimis dalytis su visuomene ir tokiu būdu ją provokuoti mąstyti? Ar įmanoma Klaipėdoje suburti kultūros kritikų klubą, panašų į tą, kuris praėjusiais metais gimė Vilniuje (turiu omenyje Kritikų klubą – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto inicijuotą kritikų, eseistų, literatūros mokslininkų sambūrį, siekiantį stiprinti menų ir kultūros kritiką, skatinti poleminę dvasią ir kultūrinę refleksiją Lietuvoje)? Žinoma, neoficialiai kritikų klubą buria ir šio leidinio redaktorė (galite jos paklausti, ar daug autorių stovi su „raštingais“ tekstais už jos kabineto durų), bet kalbu apie pačios kritinės minties iniciatyvą.

Žodžiu, faktas, kad mieste apskritai egzistuoja užpildyti kultūros žiniasklaidos puslapiai, kelia nuostabą. Bet tas žinojimas, kad yra taip, kaip yra, neguodžia. Juolab kad Klaipėda skelbiasi esanti universitetinis miestas ir kiekvienais metais pro fakultetų duris išlydi ne vieną teatrologą, literatūrologą, istoriką, politologą, muzikos teoretiką ir t.t. Avansu dėkoju Dievui, jei jie plunksną miklina „Šiaurės Atėnuose“, „Metuose“, tinklalapyje Menufaktura.lt ar „The New York Times“, nes miesto dienraščiai išduoda esant tik Komunikacijų katedrą – jos studentai priversti atlikti praktiką žiniasklaidos priemonėse. O miesto kultūriniai leidiniai itin retai praturtėja naujais autoriais, neskubriai, profesionaliai, „nežurnalistiškai“ vertinančiais kultūrinę aplinką ne tik miesto, bet bent jau Lietuvos kontekste. Ką ten! Savo kailiu patyriau, kad teatrologijos studijas galima baigti neparašius nė vienos recenzijos. Atleiskite, studijas?..

„<…> Visą laiką buvo kalbama apie laisvą, laisvos dvasios miestą, apie laisvos minties universitetą. Iš pradžių tai veikė, paskui teko patirti, kad ir tos laisvės gana menkos, o kultūrinis skersvėjis talentingus žmones dažniau ne pakylėja šviežiems darbams, o nubloškia kur kitur. <…> Ištisos pradžios, naujų sumanymų užuomazgos, naujų žmonių pasirodymas ir… staigus dingimas. Nuolatinis nerealizuoto potencialo jausmas. Ir šalia tvyranti stagnacija, apie kurią dėl politinio korektiškumo rečiau išgirsi – gali tik susidurti, patirti. Ar Klaipėda yra universitetinis miestas? Jeigu nieko nežinotume apie aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas mieste, ką galėtume pasakyti? <…> Manau, kad šiuo metu kultūros institucijos, kultūros infrastruktūra ima lenkti intelektualines pajėgas mieste“, – rašė literatūrologas Rimantas Kmita minėtame cikle „Miestas kaip dienoraštis“. Negaliu oponuoti šioms mintims – jas skaitydama nesijaučiu pažeminta, neįvertinta; nemanau, kad autorius yra priekabiautojas; kad jis yra paukštis, teršiantis savo lizdą (esamuoju momentu R.Kmita duonelę lesa jau „lizdų lizde“, t.y. Vilniuje) ir pan. Sveikas kritiškumas dar niekam nepakenkė: kas mūsų nenužudo, tas padaro mus stipresnius.

… Jau daug metų viena man lojali persona gimtadienio ir kitų švenčių proga dovanoja visokias nesąmones, kurias aš skubiai ir pagarbiai išmetu arba kam nors (galinčiam jas panaudoti (sunaudoti) atiduodu. K.Ž., „rakinėjančios dantis“ dovanotiems, t.y. nemokamiems renginiams, mane įkvepia vieną dieną lojãliai man personai pasakyti: „Neleisk pinigų vėjams. Geriau išgerkime kavos ir pasikalbėkim…“

Klaipėdos fotografijoje – „Stagnacija“

Klaipėdos fotografijoje – „Stagnacija“

Jungtinė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių paro-da, pristatyta prieš didžiąsias metų šventes ir iki sausio vidurio veikusi Klaipėdos fotografijos galerijoje, atliepė nūdienos aktualijas ir sujungė uostamiesčio fotografų darbus stagnacijos tema.

Danguolė Ruškienė

Tradicinės metų palydos

Ilgamete tradicija tapusios parodos priešistorė siekia palyginti senus laikus.

Sovietmečiu, aktyviai fotografinę veikla užsiėmus tuometinei Lietuvos fotografijos meno draugijai (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjungai) ir ilgainiui įsteigtiems jos padaliniams Kaune, Klaipėdoje bei kituose miestuose, bendros fotografų parodos metų pabaigoje buvo įgavusios tam tikrą kūrybinių metų ataskaitos formą.

Jų metu fotografai pristatydavo tais metais sukurtus darbus, taip simboliškai palydėdami dar vienus kūrybinius metus. Temų, žanrų, stilių, formatų ir kita įvairovė dažniausiai nulemdavo chaotiškos, neišbaigtos, konceptualiai neapibrėžtos parodos įspūdį. Bendros tendencijos, kryptys paprastai taip ir neišryškėdavo. Todėl nieko nuostabaus, kad tokiose parodose reikšmingesnių atradimų nebūta.

Ilgainiui tradicija modifikavosi, įgavo naujų niuansų ne tik Lietuvos fotomenininkų sąjungoje Vilniuje, bet ir Klaipėdos skyriuje. Tiesa, kai kurie dalykai taip ir liko nepakitę. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, parodoje dalyvaujama savo noru, eksponuojami tik sąjungos narių darbai.

Tema užmezgė intrigą

Apžvalginio pobūdžio paroda, anksčiau neturėjusi ryškesnės koncepcijos ir apsiribojusi kūrybinių metų išklotine ar ataskaitos forma, pastaraisiais metais įgyja ryškesnius kontūrus.

Jau trečią kartą inicijuota teminė paroda, taip užmezgant intrigą ne tik parodos lankytojams, bet ir patiems autoriams.

Skirtingai nei anksčiau, šiose parodose pristatomi darbai neprivalo būti sukurti būtent tais metais, tačiau turi išsitekti apibrėžtoje temoje.

Svarbu ir tai, kad darbus parodai atrenka patys autoriai, kurie dažniausiai vadovaujasi labai skirtingais, neretai nenuspėjamais atrankos kriterijais. Tokiu būdu savotiškai demaskuojama ne tik autoriaus kūryba. Kartu išryškinama jo samprata, įžvalgos, autorinė pozicija ar poza. Be abejonės, pastarasis momentas sudaro tikrai nemažą intrigos dalį.

Pasak Klaipėdos skyriaus nario Gintauto Survilos, teminės pa-rodos yra būtinos. Tai – galimybė Klaipėdos fotografams parodyti bendrystę tam tikra tema, savotišką gestą urbi et orbi. Tačiau, jo manymu, tema turėtų būti parenkama kolektyviai, aktuali kraštui ir pačiam autoriui.

Juntamas sąstingis

Fotomenininkas Remigijus Treigys samprotavo, kad pati parodos tradicija tapo stagnacija, rutina, ir šią idėją būtina kooreguoti ar keisti.

Kad pačiame Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje juntamas sąstingis, pritarė ir dabartinis jo pirmininkas Darius Vaičekauskas. Būtent analogiška situacija ne tik uostamiesčio, bet ir visos šalies kultūros lauke, pasak jo, padiktavo šių metų parodos temą. Kaip teigė organizatoriai, viešai vis garsiau pasigirstanti nuomonė, kad Klaipėdoje niekas nevyksta, neabejotinai turi pagrindo. Todėl, siekiant visapusiškos temos analizės, buvo skatinama nagrinėti ją kuo įvairesniais aspektais, rinktis skirtingus interpretavimo būdus, atidengiant ir menkiausius temos niuansus.

Pirmoje teminėje metų parodoje („Post scriptum’08“) dalis autorių sąmoningai ignoravo paskelbtą temą, praleisdami progą ne tik į pačią fotografiją, bet ir į savo ar kolegų darbus pažvelgti kiek neįprastu rakursu, o jau praėjusių metų parodoje („Nuogas kūnas’09“) kiekvienas iš dalyvių skyrė atitinkamą dėmesį vizualinei temos plėtotei.

Dekoratyvus sluoksnis – sodriausias

Savitą matymo kampą ir subjektyvią parodos temos traktuotę uostamiesčio fotografai pateikė ir parodoje „Stagnacija“.

Kaip ir anksčiau vykusiose teminėse parodose, šioje išlaikomas žaidybinis formatas. Fotografai dar kartą įtraukti į bendrą interpretacinį žaidimą, primygtinai siūlant jiems neapsiriboti vien tiesiogine temos traktuote.

Akivaizdu, kad ilgainiui autoriai labiau akcentuoja savo asmeninį, o ne gyvenamojo vietovaizdžio išskirtinumą, į kurį paprastai sutilpdavo tik fachverkiniai pastatų fasadai, laivų siluetai, marinistinė ar kopų tematika – tam tikri Klaipėdos, kaip uostamiesčio, identifikavimo kodai.

Aktyvėjantis kūrybinis individualizmas, subjektyvizuotos įžvalgos ar besiformuojančios autorinės technikos neabejotinai dar labiau praplėtė takoskyrą tarp atskirų autorių, kaip ir tarp jų interesų bei kūrybinio aktyvumo.

Ir vis dėlto, nors paskutiniais metais rengiamų parodų temos yra talpios įvairioms interpretacijoms, dekoratyvus kūrinio sluoksnis uostamiesčio fotografų darbuose ir dabar lieka nepalyginamai sodresnis nei probleminis, provokuojantis auditoriją atvirai polemikai su autoriumi.

Apmąsto paraleles

Bendros nuotaikos, lemiančios ir asmeninį snaudulį, pasireiškiantį apatija, nusivylimu, nuoboduliu ar panašiomis būsenomis, tampa ne tik fotografų kūrybine medžiaga, bet ir jų autorine pozicija, ironiška asmeninės kūrybos traktuote.

Savikritiškai į savo kūrybą nevengia pažvelgti net keli fotografai, taip demaskuodami visa tai, ką lig šiol yra sukūrę. Be abejonės, tai – tik momentinė nuotaika, emocijos išraiška, tą veiksmą inkriminuojant sau pačiam.

Nevengiama stagnacijos sąvoką tapatinti ir su sovietiniu režimu, brežnevine stagnacija, jos paliktais pėdsakais.

Nenuginčijamos istorinės peripetijos, kurios lėmė mūsų šalies ne tik kultūrinį, bet ir ekonominį, socialinį sąstingį, fotografų darbuose atsiskleidžia visiems dar gerai pažįstamais simboliais – kanonizuotais partijos lyderių atvaizdais, ano laikmečio reportažais, liudijančiais aštrėjančias socialines problemas ar politinės ideologijos stipriai pakoreguotą raudonos spalvos sampratą.

Tiek realybėje, tiek ir savo archyvuose autoriai ieško ano, (ne)teisingo gyvenimo liekanų. Taip apmąstydami istorinės praeities ir nūdienos paraleles.

Patys vertina kritiškai

Iš pirmo žvilgsnio glaudesnis ryšys su dabartimi, fiksuojant viešų teritorijų fragmentus ir privačias erdves, apimtas snaudulio ar visiško stingulio, ilgainiui virsta vizualinėmis manipuliacijomis, peršančiomis savitas temos interpretavimo versijas.

Čia neieškoma ryšio su praeitimi, neieškoma kontakto ir su asmenine autoriaus kūryba. Akcentuojami formų kuriami paradoksai, stiprių šviesos srautų ar ryškių spalvų poveikis turiniui, ne tik gerokai jį koreguojant, implikuojant jam naujas reikšmes, bet kartais net iš esmės pakeičiant užfiksuoto vaizdo prasmę.

Nors jau trečią kartą rengiamos bendros Klaipėdos skyriaus narių parodos yra teminės, vis dar sulaukiama ne tik renginio vertintojų, bet ir pačių fotografų kritikos. Atrodo, kad bandymai gaivinti senas, negyvybingas, prarandančias svarbą tradicijas tik aktualizuoja problemą, bet iš esmės jos nesprendžia. Šis teiginys galėtų išlikti pagrindine „Stagnacijos“ temos traktuote, jeigu nutylėsime apie tai, kad pats parodos vertinimas jau ketvirti metai priskirtinas tam pačiam autoriui. Tai neabejotinai dar labiau praplėstų šios sąvokos interpretacinį lauką.

Laukia jaunųjų kūrėjų

Laukia jaunųjų kūrėjų

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) kviečia jaunuosius menininkus (iki 35 m.) teikti paraiškas ir dalyvauti tarptautinėje šiuolaikinėje meno bienalėje „Jaunieji Europos kūrėjai“. Paraiškų laukiama iki 2011 m. kovo 15 d. Atrinkti 20 autorių dalyvaus balandį KKKC parodų rūmuose vyksiančioje atrankinėje „JEK Klaipėda“ parodoje. Joje bus išrinkti 8 autoriai, atstovausiantys Lietuvai „JEK 2011/2013“ bienalėje. Tai puiki proga jauniesiems kūrėjams prisistatyti ir pristatyti savo darbus Europai. Šiuo metu bienalėje dalyvauja aštuonios šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir jau kitais metais prisijungsianti Vokietija. Bienalės paroda apsilankys kiekvienoje.

Trumpai

Trumpai

Paskelbs Klaipėdos metų knygą

Baigėsi daugiau nei mėnesį vykę „Klaipėdos knygos – 2010“ rinkimai, kuriuos penktą kartą surengė miesto biblioteka. Konkursui 6 uostamiesčio leidyklos pateikė 13 knygų. Klaipėdos metų knygą skaitytojai rinko balsuodami telefonu, el. paštu, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos ir „Klaipėdos“ dienraščio interneto svetainėse, taip pat siųsdami laiškus Lietuvos paštu ir mesdami savo balsus į specialias balsadėžes šešiuose bibliotekos padaliniuose. Konkurso rezultatai bus paskelbti šiandien 16 val. Meno skyriuje (Janonio g. 9) vyksiančiame finaliniame renginyje. Klaipėdos metų knygos leidėjai bus apdovanoti konkurso prizu – menininko Svajūno Jurkaus sukurta bronzine statulėle.

Literatūrinė premija – aktorei

Minint garsiosios Klaipėdos krašto rašytojos Ievos Simonaitytės 114-ąsias gimimo metines, sausio 24-ąją jos vardu pavadinta biblioteka įteikė jau 25-ąją I.Simonaitytės literatūrinę premiją (2000 Lt). Ja apdovanota Virginija Kochanskytė už kompaktinę plokštelę „Ak, buvo visko…“, dedikuotą I.Simonaitytei. Tai pirmas atvejis, kai ši premija atiteko aktorei ir ne už knygą, o už plokštelę. Be rašytojų, jos laureatais yra tapę keli literatūrologai, istorikė, muzikologė, kraštotyrininkas ir fotografė. Nuo 1987-ųjų premija teikiama už brandžius kūrinius, atspindinčius Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasią, kultūrinę tradiciją ir istoriją arba įamžinančius lietuvių literatūros klasikės I.Simonaitytės atminimą.

Rengia vokalistų konkursą

Vasario 24-ąją Klaipėdos universitete (KU) vyks jaunųjų dainininkų konkursas „Vox ROTARY“, kurį tradiciškai rengia KU Menų fakultetas ir uostamiesčio „Rotary“ klubas „Aditė“. Jame kviečiami dalyvauti Klaipėdos miesto ir apskrities jaunieji dainininkai (iki 33 m.). Paraiškos priimamos iki vasario 18 d. el. paštu dnk.mf@ku.lt. Konkurso dalyviai turės atlikti keturis kūrinius – lietuvių kompozitoriaus originalų kūrinį arba liaudies dainą, po vieną XVII–XVIII a. barokinės operos ir XIX –XX a. operos ariją bei savo nuožiūra pasirinktą kūrinį. Nugalėtojų laukia 3000 Lt (pirmoji), 2000 Lt (antroji) ir 1000 Lt (trečioji) premijos, kurios bus įteiktos per laureatų koncertą vasario 25-ąją KU Menų fakulteto koncertų salėje.

Štai durys – štai raktas

Štai durys – štai raktas

Sausio 18-ąją Klaipėdos koncertų salėje įvyko, kaip skelbta, pirmasis šių metų koncertas „Trias Harmonica. Keliaujant po XVII–XVIII a. Europą“. Jis tapo tikru išbandymu tiek programos sumanytojui ir vadovui Dariui Stabinskui, tiek atlikėjams – Klaipėdos kameriniam orkestrui.

Laima Sugintienė

Iššūkis atlikėjams ir publikai

Kaip žinia, prie Klaipėdos kamerinio orkestro vairo stojus Mindaugui Bačkui, orkestro repertuaras gerokai prasiplėtė modernios muzikos link, o programoje „Trias Harmonica. Keliaujant po XVII–XVIII a. Europą“ kolektyvas pirmąsyk gilinosi į įvairius senovinės muzikos stilius: itališką pirmojoje koncerto dalyje (XVII a. Italija buvo tas centras, iš kurio po visą Europą sklido muzikos raidos naujovės) ir prancūzišką bei mišrų – antrojoje.

Iššūkis tai buvo ir senosios muzikos žinovui D.Stabinskui, besispecializuojančiam vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko muzikoje. Turėdamas didžiulę patirtį darbe su specializuotais senovinės muzikos atlikėjais, grojančiais autentiškais instrumentais, jis pirmąsyk dirbo su moderniu orkestru. Kaip muzikas vaizdžiai palygino, tai – kaip išmokyti svetimos kalbos per porą savaičių… Jo žodžiais, „atliekant muziką, kaip ir kalbant, vienas svarbiausių dalykų, be semantikos, yra tai, kaip tu nori išsakyti savo mintį. Jei atlikėjas „išsako“ muzikinę mintį teisingai sudėliojęs frazuotę, artikuliuodamas sakinį (jau net nekalbu apie atvejus, kai apskritai nėra jokios frazuotės ar artikuliacijos), tuomet informacija teisingai perteikiama klausytojui, o šis gali ją tinkamai suvokti“.

Išbandymas tai ir publikai, nes, pasak svečio, „mūsų publika tapo bendros sistemos įkaite, ji nėra pilnai pasiruošusi ateiti į koncertus, neskaito, nekelia sau jokių klausimų; kita vertus, jos niekas nelavina. O atlikėjas verčiamas daryti kuo didesnį šou, idant atvertų to nevisiškai išprususio klausytojo ausį“.

Tiesiai sakau: visišką „neformatą“, („Daug kam toji muzika atrodo nuobodi: harmonija skaidri, tačiau „veiksmo“ nedaug“, – sakė muzikas.), reklamos „neįsuktą“ („Esu blogas eterinis pašnekovas, vengiantis radijo, TV ir viešumos, nes labiausiai bijau nenuoširdžių, trafaretinių klausimų, į kuriuos norėtųsi atsakinėti adekvačiai.“), jokiais E nepagardintą produktą klausytojai tiesiog gerte sugėrė. Taigi ir Klaipėdos publika išbandymą garbingai atlaikė: šįkart atlikėjus ne tik pelnytai pagerbė stovėdama, bet girdėjosi ir miesto Koncertų salėje tikrai nedažni šūksniai „Bravo“.

Senosios muzikos renesansas

Pastaraisiais metais visame pasaulyje stebimas susidomėjimas senąja muzika, pvz., nėra savaitės, kai muzikinis „Mezzo“ kanalas netransliuotų kontratenoro Philippe’o Jaroussky įrašų…

Klaipėdoje šio žanro muziką ilgai propagavo bene vienintelis klaipėdiečių kolektyvas „Ventus Maris“. Jam baigus savo veiklą, ilgam susidarė vakuumas. Tik pastarieji keleri metai buvo dosnūs ankstyvosios, tarp jos ir baroko muzikos gerbėjams – pasaulinių tendencijų atgarsiai pasiekė ir uostamiestį. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre gėrėjomės stilistiškai švariai pastatytomis, autentiškais instrumentais įgarsintomis Claudio Monteverdi’o operomis „Orfėjas“, „Popėjos karūnavimas“, o Klaipėdos koncertų salė parodė dar dvi to paties autoriaus madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ . Tuomet pirmą kartą šioje salėje susipažinome ir su pastarojo koncerto programos vadovu D.Stabinsku – jis buvo šių nuostabių pastatymų, kritikų pavadintų „pritrenkiančiu pragaro sielų teatru“, muzikinės dalies vadovas, pats padaręs jų redakcijas.

Dar vienas miesto Koncertų salės įnašas – du pernai metų gegužės projektai: klausėmės unikalaus balso savininko, beje, klaipėdiečio, S.Šimkaus konservatorijos ugdytinio Viktoro Gerasimovo (sopraninas), o koncerte „Vienos klasika“ hamerklavyru – XIX a. pr. instrumentu, fortepijono pirmtaku, 1806 metais pagaminto hamerklavyro tikslia, amerikiečių meistro sukonstruota kopija – solo grojo Alexanderis Puliajevas.

Domėtis paskatino smalsumas

D.Stabinskas studijavo violončelę pas Rimantą Armoną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei viola da gamba Milane, lankė senosios muzikos kursus pas garsiausius šio žanro žinovus Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Italijoje.

Didžiausiais autoritetais laikantis savo mokytojus, iš lūpų į lūpas perduodančius informaciją („Milane man teko mokytis pas Diego Fratelli, kitas mano mokytojas Roberto Gini mokėsi pas garsiausią pirmosios kartos senosios muzikos interpretatorių, šio judėjimo prikėlėją Nikolausą Harnoncourtą. Kaip sakė Harnoncourtas, štai durys – štai raktas“, – pasakojo D.Stabinskas.), studijas lyginantis su praktiko ir teoretiko laboratorija, pats tam, prisipažino, laiko skiriantis nedaug, tačiau vis dar daug ką norisi patyrinėti („Visuomet nepaprastai įdomu dirbti su pirmine medžiaga – rankraščiais ar faksimilėmis“, – tvirtino jis.).

Buvo smalsu sužinoti, kodėl buvęs Valstybinio simfoninio orkestro muzikantas, vienas iš styginių kvarteto „Chordos“ įkūrėjų, siekusių rinktis Lietuvoje neskambėjusias programas arba atlikti įprastines kitaip, pasuko mažiau saugiu ir ramiu keliu. Pasirodo, jam „kilo stiprus poreikis visiškai nutraukti ryšius su konformistiniu akademiniu pasauliu. Nors turėjo tikrai neblogą violončelių grupės koncertmeisterio vietą simfoniniame orkestre, kantrybė trūko supratus: dar keletas metų, ir taps žmogumi, daugiau nebekeliančiu jokių klausimų – nei kitiems, nei sau. Būtent tai paskatino domėtis mūsų atliekamos muzikos ištakomis“.

Privertė žiūrėti blaiviai

Kodėl sugrįžo būtent prie muzikos ištakų? Pastudijavus atlikėjo biografiją lyg ir natūralesnis atrodė kelias modernizmo link. Mat dar studijų metais jis prisipažino stovėjęs „avangarde“, su bendraminčiais atlikdavęs dar „šiltas“ partitūras bei organizuodavęs ir grodavęs užsienio autorių, kaip pats sakė, „šokiruojančias“ partitūras, o savo korifėjumi laikęs A.Weberną.

Darbą simfoniniame orkestre prilyginęs vergystei, jis atvirai prisipažino: „Praėjus jaunatvės audroms, vis tebebuvau šiuolaikinės muzikos bei naujos aistros – senosios muzikos – projektų iniciatorius. Būčiau gal ir vengęs susižavėjimo baroku, jei būčiau suradęs visų keturių kvarteto narių harmoniją su šiuolaikine muzika. Bet taip, deja, nebuvo. Blėso ir mano prisirišimas prie šiuolaikinės muzikos, kuo toliau vis dažniau pradėjau atrasti save baroko muzikos glėbyje. Gaunamų įrašų klausymasis ir analizė padėjo atverti sau visai kitą pasaulį: suvokiau, jog instrumentinė muzika gali turėti savo tekstą, kad ji – priešingai tiems atvejams, kai daugelio didžiųjų atlikėjų yra tiesiog interpretuojama remiantis jų asmenine pajauta, – turi savo imanentines prasmes, idėjas, ir kad jas galima perprasti taip pat, kaip kad suprantame svetimą kalbą. Tad galų gale visas į ją pasinėriau, nes čia pagaliau atradau ir savo paties harmoniją. Todėl ir išvažiavau studijuoti į Italiją. Galima pasakyti, kad baroko muzika privertė mane į pasaulį, ir į tai, ką pats jame anksčiau veikiau, pažiūrėti blaiviai“.

Kaip žinia, „senosios muzikos“ arba „istorinio atlikimo“ judėjimas yra grindžiamas pirminiais šaltiniais – išlikusiomis partitūromis, traktatais ir pan. Paklaustas, kokias užsienio kalbas moka, kokia kalba studijavo, kokiomis kalbomis parašytus traktatus „krimto“, muzikas atsakė: „Laisvai moku rusų, italų; skaitau anglų, lenkų; suprantu rašomąja prancūzų, ispanų kalbomis. Tačiau visa literatūra, išleista XVI–XVIII a., yra rašyta senosiomis kalbomis, tai galima laikyti visai kitomis kalbomis. Kažkada esu pradėjęs daryti senosios ir naujosios italų kalbos žodynėlį, dabar to mažiau prireikia, nes turiu puikių žodynų. Daugiausia esu susidūręs su senąja italų kalba parašytais traktatais muzikos teorijos, istorijos ar kontrapunkto tema. Jei kas manęs paklaustų, kokį traktatą galėčiau pasiūlyti populiaresne anglų kalba, nesusimąstęs pasiūlyčiau Thomas Morley „A Plaine and Easie Introduction to Practicall Musicke“, kuris nuo pirmojo leidimo 1597 m. leidžiamas kiekvieną šimtmetį iki dabar“.

Nesidomėti kontekstu – nuodėmė

Šiandien aktyviausias senosios muzikos propaguotojas Lietuvoje bendradarbiauja su Europos senosios muzikos atlikėjais ir kolektyvais, yra kviečiamas dalyvauti įvairiuose projektuose. Nuo 2006 m. jis vadovauja konsortui (taip XVI–XVII a. Anglijoje buvo vadinami nedideli instrumentiniai ansambliai) „Brevis“, kuriame griežia Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos ir Italijos atlikėjai. Be to, D.Stabinskas vadovauja ir Baltijos šalių baroko orkestrui bei ansambliui. Greitai bus dešimt metų, kai jis yra senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ meno vadovas…

Koncerto metu į tradicinių instrumentų garsų pynę įsipynė ir violos da gamba (kojinės violos) balsas. Violos ir smuikai greta egzistavo jau nuo XVI a. vidurio. Garsieji italų instrumentų meistrai gamino ir vienus, ir kitus, tad kompozitoriai galėjo pasirinkti labiau patinkantį ar konkrečiam sumanymui labiau tinkantį instrumentą. O mes turėjome retą progą (ypač gausiose solinėse partitūrų vietose) palyginti skambesnius ir dinamiškesnius dabartinius instrumentus su intymesnio tembro, „flegmatiškesnio charakterio“, kitokių obertonų ir energetikos viola.

Prieš koncertą prisipažinęs, kad gros nedaug – „orkestrui dar reikia vadovauti“, o tai jis darė ypač įtikinamai, profesionaliai ir energingai, – pats griežė ir vienu, ir kitu. Paklaustas, kokiais (amžius, meistras ir pan.) instrumentais jis groja, išvardijo tris violas. Viena iš jų – sopraninė – pagal Joachimo Tielcke’o XVII a. pab. modelį pagaminta vokiečių meistro Jorno Erichsono 1982 m. Kaselyje, Vokietijoje. Kita – tenorinė – pagal Henry’o Jay XVII a. pr. modelį pagaminta kinų meistro Lu-Mi prieš ketverius metus. Klausėmės septinstygės bosinės, pagal Nicolaso Bertrando XVIII a. pr. modelį 1998 m. Milane pagamintos meistro Pierre’o Bohro. Antra vertus, atlikėjas teigė, kad „instrumentas yra pakankamai reikšmingas, bet ne pats svarbiausias dalykas“. Tad kas svarbiausia? „Atsiribojimas nuo atlikėjiškų klišių“, kaip teigė muzikas, didžiausia nuodėme pavadinęs nesidomėjimą kontekstu.

Įspūdingos kelionės maršrutu

Koncerto pasiūlytos kelionės maršrutas driekėsi per nesibaigiančių karų, maro ir bado epidemijų, nusinešusių milijonus gyvybių, išsekintą, inkvizicijos laužų dūmais rūkstančią XVII–XVIII a. Europą. Lankėmės Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Skambėjo šešių įvairių tautybių kompozitorių, 50 metų laikotarpiu gimusių maždaug XVII a. viduryje, muzika.

Atlikėjai, pradėję Johanno Sebastiano Bacho Kanonu Trias Harmonica, kuris, beje, nuskambėjo labai moderniai ir net kiek… lietuviškai, vėliau atliko du ciklinius baroko epochos perlus: Antonio Vivaldi’o Koncertą g-moll styginiams ir basso continuo, RV 155 (puikus orkestro koncertmeisterio Zigmanto Brazausko solo bei jo „dialogas“ su D.Stabinsku) ir dar vieną J.S.Bacho kūrinį – paskutinį, šeštąjį Brandenburgo koncertą, BWV 1051, kuriame sudėtingas solines partijas atliko altininkai Liuda Kuraitienė ir Edvinas Kaziukaitis, o su jais „rungėsi“ tik violončelės ir kontrabosas. Kiti orkestrantai, tarsi vieninga palaikymo komanda, net nealsuodami sekė kolegų pasirodymą.

Pirmosios koncerto dalies emocinė kulminacija – vos 37 metus gyvenusio, nesuprasto ir neįvertinto Henry’o Purcellio pirmosios angliškos operos „Didonė ir Enėjas“ dvylikos numerių siuita, kurią sudarė ir instrumentavo pats D.Stabinskas. Iš 38 operos numerių jis pasirinko 12. Šią dramą užbaigia vienas gražiausių ne tik H.Purcellio, bet ir apskritai baroko muzikos perlų – Didonės rauda. Kūriniui nuskambėjus stojo mirtina tyla…

Antrosios dalies pradžiai atlikėjai pasirinko polifoninės faktūros Jeano-Baptiste’o Lully operos „Rolandas“ uvertiūrą, o programą pratęsė čekų kilmės austrų kompozitoriaus ir smuikininko, savotiško senovinės muzikos „modernisto“ Heinricho Ignazo Franzo von Biberio muzika. Jo „Batalija“ tapo savotišku žanriniu vaizdeliu, gražiai įsikomponavusiu į prasmingai sudėliotą programą. Gausiai iliustratyviniais – t.y. tikrovę imituojančiais – elementais inkrustuota partitūra buvo „perskaityta“ labai efektingai. Atlikėjai trepsėdami imitavo arklių kanopų dundėjimą, trimitų, būgnelių garsus, „dainavo“ įvairių tautybių įkaušusių muškietininkų liaudiškas daineles – vienu metu, tačiau skirtingomis tonacijomis (čia modernumo galėtų pavydėti ir novatoriškiausi XXI a. autoriai). Z.Brazauskas, karo dievo Marso lūpomis, pritariant Jurgio Karbauskio būgnui, pranašavo artėjančią kovą, orkestrantai „fechtavosi“, labai narsiai „kovėsi“, taikliai „šaudė“ septintojoje dalyje ir raudojo netradicinėse dermėse, „aimanavo“ paskutinėje batalijos dalyje.

Koncerto pabaigoje skambėjo Georgo Philippo Telemanno, kurio 330-ąsias gimimo metines minėsime kovo 14-ąją, dvylikos dalių siuita (ją taip pat sudarė pats programos autorius) „Tautų siuita, senaisiais ir naujaisiais laikais“. Įtraukdami ją į koncerto programą, atlikėjai pristatė dar vieną itin populiarų – iš kontrastingų įvairių tautų to meto šokių sudarytos Senovinės (šokių) siuitos – baroko muzikos žanrą. Vieno drąsiausių tų laikų kompozitorių – jis mėgdžiojo visus tuolaikinius stilius, bet jungdamas juos išliko originalus, – kūrinys kėlė atlikėjams sudėtingus uždavinius, kuriuos jie meistriškai sprendė: vėl gėrėjomės puikiais solo (paties D.Stabinsko, M.Bačkaus, R.Agintaitės) bei darniais unisonais, subtiliais, logiškais ir prasmingai sudėliotais akcentais, įspūdingai išryškinta dramaturgija dažnai kintant tempams, faktūroms bei ritminiam piešiniui.

Švarūs ir ištikimi idėjai

Viso koncerto metu labai nuoširdžiai ir atsidavę (jie tiesiog „kvėpavo“ kartu), net kiek teatrališkai muzikavę atlikėjai įrodė esą pajėgūs profesionaliai pagriežti sudėtingą (beveik dvi valandos gyvos muzikos), jiems nelabai įprasto stiliaus muziką. Ji pareikalavo visai kitų artikuliacijos (be vibrato, atviros stygos, gausi ornamentika, kaip sakė viena atlikėja, „ant kiekvienos natos – informacija“ ir kt.), frazavimo, ritmikos pajautos būdų. Į kolektyvą puikiai įsiliejo ir klavesinu grojęs Vitalijus Neugasimovas.

Manyčiau, kad tos dvi savaitės (o jei tarp repeticijų dar ir savaitės pertrauka, užduotis tapo dar sudėtingesnė) orkestrui buvo aukšto lygio meistriškumo kursai, kuriuos vedė tikras, su muzikine sąžine nesipykstantis eruditas. Teigdamas, kad „be susidomėjimo, dar reikalingas ir pasišventimas, kad tai ne laisvalaikio užsiėmimas, bet labai daug jėgų reikalaujanti profesija“, D.Stabinskas tikisi, kad ir „ateinanti karta retsykiais sugebės padaryti kažką, nesivaikydama sensacijų, išlikdama švari ir ištikima savo idėjai“.

Tarp dviejų pasaulių: Veronikos ešafotas

Tarp dviejų pasaulių: Veronikos ešafotas

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos muzikiniame teatre 2009-aisiais pastatytą Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“ (režisierius Jonas Vaitkus), skirtą Antano Vienuolio „Paskenduolės“ 100-mečiui, lydėjo itin palanki ir išsami Daivos Šabasevičienės recenzija, kuriai „asistuoti“ įžūlu. Vis dėlto stimulas pakartoti kai kurias teatrologės mintis ir galbūt atrasti kai ką nauja yra: miuzikle debiutavo jauniausia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Judita Butkytė-Komovienė.

Kas per 100-metį nepakito

Tikriausiai daugelis sutiks, kad dainuoti Veroniką po Onos Kolobovaitės ir Rasos Ulteravičiūtės sunku, bet leisiu sau paliudyti, kad J.Butkytė su užduotimi tinkamai susidorojo. Solistei talkino ir patirtis, įgyta vaidinant Roziną G.Rossini’o operoje „Sevilijos kirpėjas“, Kerę R.Paulo miuzikle „Sesuo Kerė“, Buratiną J.Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“; dainuojant barokinėje C.Monteverdi’o operoje „Popėjos karūnavimas“.

Iš pirmo žvilgsnio nebeaktualus A.Vienuolio kūrinys, bylodamas nuo scenos, provokuoja kreipti dėmesį ne į nūdienos paviršių (buities pokyčius, madas ar į būtį besiskverbiančias technologijas), o į tai, kas daugiau nei per 100 metų nepakito, kas (nors ir pridengta tolerancijos, demokratijos lapeliu) tebeegzistuoja: netolerancija, prietaringumas, išdavystė, žiaurumas, emigracija ir kt.). Spektaklio finalu (G.Kuprevičius pasiūlė libreto autorei Birutei Mar sukurti kitokį nei apsakyme finalą ir įterpti menamą sceną Amerikoje) kūrėjai kviečia suklusti, pastebėti nekaltai kenčiantį, nepelnytai baudžiamą, kurį spektaklyje užjaučia tik mirusiųjų pasaulis.

Muzika – vizualioje erdvėje

Spektaklio lemtingas koziris – jautri, tiksliai dramos dramaturgiją perteikianti turtinga, daugiasluoksnė muzika, kuri, anot paties kompozitoriaus, „balansuoja ant pavojingos dviejų žanrų – operos ir miuziklo – ribos. Yra grynai operinių scenų, kurias tuoj pat keičia miuziklo dvasioje skambančios scenos“. Muzikos profesionalai dar įvertino nuoseklią muzikinę plėtotę, meninių paveikslų išbaigtumą, paprastas, gražias, melodingas temas, muzikinio veikalo vientisumą.

Svarbu, kad visas šis muzikinis spektaklio pumpuras skleidžiasi vizualioje veiksmo erdvėje, kurią apipavidalino scenografas Artūras Šimonis. Mėlynas spektaklio fonas – tai ne tik dangaus, tolių, vandens spalva. Spektaklio „mėlis“ tarsi atspindi šaltį, skleidžiamą žmogiškumo kategorijomis atsisakančios mąstyti kaimo bendruomenės; simbolizuoja skaidrumą, grynumą, kuriuo paženklinta Veronikos siela; nukreipia į nerealybę, sujungiančią šiapusinį ir anapusinį pasaulius. Mobilūs rėmai, horizontalės, kylančios ir nusileidžiančios uždangos leidžia kurti plastišką, gana judrų, neiliustratyvų vaizdą, kurio metaforiškumą dar sustiprina papildomi personažai (medžių, ežero meldų, kapinaičių dvasios etc.), choreografės Agnija Šeiko „išmokyti“ subtilių judesių, vaizdui suteikiančių minkštumo, net savotiško klampumo. Scenografiją papildo, suteikia jai papildomų prasmių Jolantos Rimkutės sukurti kostiumai…

Provokuoja apmąstyti plačiau

Spektaklio visatos centras – Veronika. Ji stoja prieš XXI a. žiūrovą it sopulingoji Madona, į kurios širdį skrieja brutalios, negailestingos, žiaurios kaimo bendruomenės neapykantos peiliai.

Sunku nesutikti su kompozitoriaus mintimis, kad Veronikos likimas šiandien atrodo naivokas, palyginti su išbandymais (prostitucija, narkomanija, darbinė vergovė, grožio konkursų apokalipsės etc.), kuriems atsiduoda dabarties merginos. Bet J.Butkytei pavyko jautriai, nebanaliai įkūnyti merginą, kurios neatjaučia nė vienas gyvas žmogus ir kurios širdies nesutepa net egoistiškas telkimasis savin (iš)vengiant motinystės – kaip aukščiausių dvasinių moters pareigų – apmąstymų (kurie – nors ir sunkiai – vis dėlto galėtų gimti ant kolektyvinės žmogžudystės ešafoto).

Tačiau pati Veronika nemeta iššūkio bendruomenei – ji yra silpna ir fiziškai, ir dvasiškai, todėl pasirenka mirtį, kurią literatūros kritika tapatina su noru sugrįžti į bendruomenę, į jos suformuotas normas (tai irgi artima šių dienų Lietuvai, retai drįstančiai pasipriešinti sustabarėjusioms antihumaniškoms „normoms“ ir taisyklėms). Kita vertus, visa spektaklio filosofija provokuoja apmąstyti ir dar negimusios gyvybės statusą bei katalikiškos tautos santykį su „atsitiktinai“ pradėtuoju…

Spektaklis nestebina režisūriniais sprendimais, bet akivaizdu, kad karkasą jam surentė tikras meistras. Tikslios mizanscenos, veiksmo asketiškumas, režisūros santūrumas nenustelbia nė vieno iš spektaklio komponentų. Atvirkščiai – tampa penkline spektaklio muzikai.

Kaip „svetimieji“ tampa savais

Kaip „svetimieji“ tampa savais

20-ieji jubiliejiniai Klaipėdos universiteto (KU) bei 15-ieji jo Humanitarinių mokslų fakulteto (HMF) Baltistikos centro metai pradėti dvasingu ir šiltu renginiu – naujos Guido Michelini’o knygos pristatymu ir jį papildžiusiu moksliniu seminaru.

Lina Petrošienė

KU HMF Baltistikos centro direktorė

Sausio 7-ąją Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje vienas žymiausių šių laikų baltistų, Parmos universiteto (Italija) profesorius habilituotas daktaras, Klaipėdos universiteto garbės daktaras G.Michelini’s pristatė savo naujausią monografiją „Jono Berento Isz naujo pérveizdėtos ir pagérintos Giesmû Knygos Mörlino traktato pritaikymas poezijoje“.

Knygos pasirodymas bei profesoriaus entuziazmas sužadino ir kitų mokslininkų, tyrinėjančių panašią problematiką, mintis, kuriomis su klausytojais pasidalyta seminare „Mažosios Lietuvos Bažnyčia Jono Berento laikais“.

G.Michelini’o moksliniai tyrinėjimai

Lietuvių kultūros tyrinėjimams nepaprastai didelių nuopelnų nuo seniausių laikų turėjo ir turi „svetimieji“, kurie ilgainiui tampa savais – tokią mintį, sveikindamas šventinio renginio dalyvius, išreiškė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Vyskupo mintį pratęsė HMF dekanas prof. dr. Rimantas Balsys, pastebėdamas, kad „svetimieji“ taip įsigilina į mums brangius dalykus ar reiškinius, kad ir patys sužiūrame, jog jau nemažai metų ir vos ne kiekvienais susirenkame į prof. G.Michelini’o monografijų sutiktuves. Regis, artėja laikas apibendrinti šio ypač Lietuvai nusipelniusio baltisto darbus ir juos tinkamai įvertinti.

Naujausios prof. G.Michelini’o monografijos „Jono Berento Isz naujo pérveizdėtos ir pagérintos Giesmû Knygos Mörlino traktato pritaikymas poezijoje“ pasirodymas vainikuoja profesoriaus 20 metų nuoseklių tyrinėjimų ciklą.

Pirmąsias dvi prof. G.Michelini’o knygas lituanistine tematika italų kalba 1991 m. išleido Potenzos (Italija) universitetas. Nuo 1997 m. išleisti dar aštuoni jo išsamūs Mažosios Lietuvos raštijos paminklų tyrinėjimai: vienas – Italijoje, kiti septyni – Lietuvoje.

1732-ųjų Jono Berento giesmynas „Isz naujo pérveizdėtos ir pagérintos Giesmû Knygos“, pasak prof. G.Michelini’o, buvo svarbus ir Mažosios Lietuvos giesmynų istorijai, ir lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio kūrybai. Tyrinėjime atskleistos šio giesmyno sudarymo aplinkybės, vėlesnių leidimų papildymai bei lietuviškų tekstų redagavimas. Antrojoje knygos dalyje pateikti visi naujieji 1732 m. giesmyno kūriniai kartu su vokiškais jų šaltiniais.

Sėkmę lemia sistemingas darbas

Svarbiausias mokslininko, kuriam sekasi, bruožas – sistemingas darbas. Kiekvienas, nors kartą girdėjęs prof. G.Michelini’o mintis apie savo tiriamąjį objektą, žino šią neginčijamą tiesą. Pats puikiai prisimindamas, kad apie tai jau ne kartą kalbėjo, šį svarbų dalyką jis nuolat primena mums. Jaunesniajai tyrėjų kartai, kuri įsukta į nepaliaujamą „produkcijos karuselę“, kartoja, idant nepasuktume lengvesniu, paviršutiniškesniu keliu.

Įgimtas talentas, ypatinga kultūrinė gimtojo Parmos miesto aplinka, mokslas klasikiniame Parmos licėjuje (1971), daug valandų mėgstamose bibliotekose – dalykai, nulėmę tolesnius jauno žmogaus pasirinkimus. Tai klasikinės filologijos studijos Bolonijos universitete (1974), Vilniaus ir Hamburgo universitetuose (1975–1977). Mokslininko karjera pradėta Vilniaus universitete, čia apgintos filologijos mokslų kandidato (1981), filologijos mokslų daktaro disertacijos (1988). Tuo pat metu dėstyta įvairiuose Italijos universitetuose – Milano katalikiškajame (1978–1987), Potenzos (1987–1994), Parmos (nuo 1994). Aukšta G.Michelini’o mokslinė kvalifikacija lėmė laimėjimą konkurse dėl valstybinio ordinarinio profesoriaus pareigų (1986).

Prof. G.Michelini’o moksliniai tyrinėjimai, knygų publikavimas, tarpvalstybinių ir tarpinstitucinių mokslinių ryšių plėtojimas yra įvertinti aukščiausiais Lietuvos valstybės apdovanojimais: Kultūros ministerijos medaliu (1998), Gedimino ordinu (2002). Neatsitiktinai profesoriui suteiktas ir Klaipėdos universiteto garbės daktaro titulas (2000) – bemaž visi jo tyrinėjimai susiję su Mažosios Lietuvos kultūra, senaisiais raštijos paminklais.

Žinoma, su meile atliekamas, meilės ir pasitikėjimo lydimas kiekvienas darbas sekasi daug lengviau. Ponia Birutė Žindžiūtė-Michelini, Parmos universitete dėstanti lietuvių kalbą, verčianti ir rašanti knygas, vertėjaujanti svarbiuose mokslo ir meno renginiuose Italijoje, yra ir įkvėpėja, ir pagalbininkė, ir bendramintė prof. G.Michelini’o gyvenimo šventėje.

Savo idėjomis uždega kitus

Prof. G.Michelini’o knygų pristatymai jokia naujiena Europoje ir juolab Lietuvoje. Per paskutiniuosius du dešimtmečius jų būta ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, ir mažesniuose miesteliuose – Kretingoje, Šilutėje, Priekulėje bei kitur. Publika, susirenkanti į šiuos renginius, rinktinė – tie, kurie domisi Mažosios Lietuvos kultūra, ypač liuteroniškais giesmynais ir jų istorija. Todėl profesorius visada sulaukia išskirtinio dėmesio ir apmąstytų suinteresuotų žmonių klausimų.

Šie klausimai bei platus kultūrinis akiratis atveria kelią išsamesnėms diskusijoms, kurias G.Michelini’s mielai palaiko, jis inicijuoja mokslinius seminarus, konferencijas.

Seminaras „Mažosios Lietuvos Bažnyčia Jono Berento laikais“ atskleidė platesnį 1732 m. išleisto J.Berento giesmyno istorinį, kultūrinį, socialinį kontekstą.

Seminarą pradėjęs Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis kalbėjo apie Mažosios Lietuvos bažnyčią ir pietizmą XVIII a., to laikmečio dvasią, visuomenę. Paradoksaliausia šių dienų žmogaus akimis žiūrint mintis: po maro, nusiaubusio šį kraštą XVIII a. pradžioje, Mažosios Lietuvos bažnyčioje idėjinis potencialas buvęs labai didelis.

Prof. dr. Daiva Kšanienė, aptardama muzikinį ugdymą Mažojoje Lietuvoje XVIII a., nurodė, kad lavinimo pagrindas net nuo XVI a. buvęs giesmių giedojimas, jų mokymuisi buvo skiriamos net trys pamokos per savaitę. M.Mažvydo katekizmo giesmių gaidos buvusios naudingas ir mokantis muzikinio rašto.

Prof. habil. dr. G.Michelini’s svarstė 1732 m. J.Berento giesmyno poveikį K.Donelaičio kalbiniam DNR. Profesoriaus manymu, K.Donelaičio kūrybos stilistikai, kalbai jo laikų giesmynų poveikis buvęs didesnis, negu iki šiol manyta.

Doc. dr. Darius Petkūnas pristatė 1730 m. J.Berento agendą „Dawádnas pamokinnimas“, kuri tuo laiku buvusi labai reikalinga ir svarbi liturginė knyga lietuviškoms parapijoms.

Laikmečio, apie kurio įvykius visą popietę kalbėjo mokslininkai, dvasią perteikė gyvai skambėjusi J.Berento laikų muzika. Giesmes giedojo Kretingos evangelikų liuteronų parapijos jaunimo ansamblis, vadovaujamas Ingos Petkūnienės. J.S.Bacho kūrinius vargonams atliko Olivija Kundrotaitė.

Šiandien galime pasidžiaugti turiningu praėjusiu renginiu ir pasakyti, kad jis buvo vaisingas. „Svetimieji“ ir savieji turi naujų planų ir 2011 m. rugsėjo 9 d. kviečia susitikti KU HMF Baltistikos centro, Evangelikų liuteronų bažnyčios ir Parmos universiteto organizuojamoje mokslinėje konferencijoje „Liuteronų giesmynai praeityje ir dabartyje”.

G.Michelini’o knygos lituanistine tematika

„Le traduzioni dal latino di un volume lituano dėl 1600. Studio sulla lingua della Margarita theologica“ (Potenza, 1991)

„La versione in lituano antico dėl XVI capitolo dell’Articulus di Hunnius“ (Potenza, 1991)

„Simono Vaišnoro 1600 metų ‘Žemczuga Theologischka’ ir jos šaltiniai“ (Vilnius, 1997)

„Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai“ (Vilnius, 2000)

„Jonas Bretkūnas, „Giesmes Duchaunas“ ir kitos 1589 metų liturginės knygos: tekstai ir jų šaltiniai“ (Vilnius, 2001)

„Gli inni sacri dei lituani di Prussia. Da Mažvydas a Kleinas“ („Prūsijos lietuvių bažnytinės giesmės. Nuo Mažvydo iki Kleino“ (Parma, 2002)

„1589 m. Giesmes Duchaunas: Lutherio Geistliche Lieder lietuvių kalba“ (Vilnius, 2005)

„Mažvydo Gesmes Chriksczoniskas: pirmas lietuviškas giesmynas“ (Vilnius, 2007)

„Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos“ (Klaipėda, 2009)

„Pietistų „Psalmių knygos” istorinis kontekstas” (Klaipėda, 2009)

„Jono Berento Isz naujo pérveizdėtos ir pagérintos Giesmû Knygos Mörlino traktato pritaikymas poezijoje“ (Vilnius, 2011)

G.Skudžinskas: paskutinius marškinius atiduosiu

G.Skudžinskas: paskutinius marškinius atiduosiu

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Klaipėdietis menininkas Gytis Skudžinskas sausio pradžioje grįžo iš Vokietijos, o vasarį ruošiasi į Prancūziją. Kartu su juo po svečias šalis keliauja ir jo menai, kuriuos kūrėjas plėtoja fotografijos, instaliacijos, knygų dizaino bei garso meno srityse. Puiki proga – pasišnekučiuoti apie šiuolaikinį meną.

Išbandymas tarptautiniame kontekste

– Ką tik grįžai iš Berlyno – ką ten veikei ir kaip ten atsidūrei?

– Sausio 7-ąją Berlyno menininkų įsteigtoje ir valdomoje projektų erdvėje „WerkStadt Kulturverein Berlin E.V.“ atidariau personalinę parodą „Traces 011“, kuri ten veikia iki vasario. Galimybę ją surengti gavau dalyvaudamas konkurse, kurį paskelbė galerija. Tokia praktika, kai galerijos metų pradžioje surenka menininkų pasiūlymus ir iš jų atsirenka autorius, kuriuos galėtų pristatyti savo erdvėje, yra paplitusi visame pasaulyje, tik retai pakanka laiko siųsti paraiškas. Kita vertus, tai puikus savęs išbandymas. Pavyzdžiui, „WerkStadt“ komanda pasakojo, kad gavo per 600 paraiškų iš kurių atsirinko 12 parodų 2011 metams. Man tai leidžia įvertinti savo kūrybos ir veiklos aktualumą tarptautiniame kontekste, ir svarbiausia, kad tokiu atveju niekam neįdomios lietuviškos pažintys, čia menininkams negali „advokatauti“ ambasados ir kiti. O būtent taip pas mus įprasta rengti lietuvių menininkų parodas užsienyje.

– Gal galėtumei papasakoti šiek tiek apie parodą, kurią ten atidarei, ir jos kontekstą?

– „Traces / Erdvės“ fotografijų ir instaliacijų serija yra bene fundamentaliausia ir daugiaplaniškiausia mano veikloje. 1999-aisiais, kai padariau pirmąją šios serijos fotografiją, net nenumaniau, kad tai išsivystys į tokį ilgalaikį ir kaskart kintanti projektą. Pagrindiniai sumanymo elementai yra du. Pirmas – fotografijos iš realiai aplankytų vietų (kol kas nuo Ispanijos iki Rusijos). Antras – „piešiniai iš atminties“. Kalbant apie fotografijas, jos taip pat nėra tik tikslus tam tikros vietos užfiksavimas. Tai dvigubos ekspozicijos, neretai iš skirtingų vietų, dokumentuojančios urbanistinio landšafto fragmentus. Ir su tomis fotografijomis aš turiu labai aiškų asmeninį santykį. Piešiniai ir brėžiniai ant sienų yra jau kolektyvinės atminties ir patirties ženklai. Jiems sukurti naudoju žemėlapių, planų ir kitą panašią universalizuotą ir apstrahuotą grafiką. Žiūrint tiesiog formaliai, jau pastebėsime, kad šiuose darbuose žanrinė problematika prasideda nuo fotomedijos ir tęsiasi iki site specific instaliacijų, o gal ir toliau. Konceptualiai suvokti kūrinius padėtų tokie raktiniai žodžiai kaip „suvokimas“, „pažinimas“, „informacija“, „migracija“, „lokalumas“ ir pan. „WerkStadt“ projektų erdvėje įgyvendinta jau 11-oji šio projekto versija, iki šiol jis rodytas Lietuvoje, Ukrainoje, Vokietijoje ir Švedijoje.

Jei į kūryba žiūri rimtai…

– Apskritai, kokie tau buvo praėjusieji metai, ką nuveikei savo kūrybos ir meno labui?

– O!.. Apie praeitį man visuomet sunku kalbėti, nes turiu daug planų ateičiai, neretai net savo gyvenimo aprašymą pamirštu papildyti. Manau, kad metai buvo neblogi ir aktyvūs. Pagrindinės parodos, kurias išskirčiau, buvo Maskvos grafinio dizaino bienalė, Kijevo fotografijos festivalis, Lietuvos menininkų projektas „Meno kūrinys lietuviškos pasakos motyvais“ (pastarojo projekto surengta per 10 parodų). Iš kuruotų projektų minėčiau „Erozijos“ bienalę ir „LT Pinhole fotografija“ renginį bei antologijos išleidimą. Pastaroji labai svarbi dar ir tuo, jog viską padaryti pavyko vien dėl menininkų entuziazmo, be jokio finansavimo iš fondų ar kitur. Kaip dizaineris džiaugiuosi Lietuvos fotomenininkų sąjungos žurnalais, kurios teko apipavidalinti, Vidmantės Černiauskaitės ir Antano Mončio knygomis. Ir dar praėję metai įsimins tuo, kad sugebėjau susikurti savo internetinį tinklapį – tai šiandien rimtai į savo kūrybą žiūrinčiam menininkui yra būtinybė.

– Kokie artimiausi planai, kokių turi sumanymų, svajonių, gal jau žinai šiemečius savo kūrybinius maršrutus?

– Šiuo metu ruošiuosi vasario viduryje Paryžiuje vyksiančiam festivaliui „Circulation(s)“. Jame pristatoma 30 jaunų Europos fotografų. Vienas įtakingiausių Europos fotografijos žurnalų „Image“ festivalio pristatymui pasirinko mano fotografijas iš serijos „Tyla“. Labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes šių darbu galutinį variantą plėtojau nuo 2008-ųjų. Surinkau labai daug informacijos apie man aktualią temą visoje vaizduojamojo meno istorijoje ir tik tada priėmiau finalinį sprendimą. Tas darbas nenuėjo veltui iškart buvau pakviestas į parodą Užutrakio dvare, vėliau sekė Kijevo fotografijos festivalis, o dabar – Prancūzija. Šiemet planuoju išleisti šios serijos albumą ir jam turiu labai ambicingų sumanymų, jei reikės paskutinius marškinius atiduosiu, kad juos pavyktų įgyvendinti. Kokybė visuomet yra lemiamas svertas.

– Kaip menininkas reiškiesi ne vienoje srityje – įdomu, kodėl jos kelios ir kaip sutaria tarpusavyje? Kuriai teiki pirmenybę?

– Apskritai niekada nesvarsčiau galimybės dirbti vienoje srityje, nes tai veda prie elementaraus amatininkiškumo. O juk ir visi didieji menininkai nuo renesanso laikų kūrė keliose žanruose. Visa veikla, kuria užsiimu, žinoma, papildo ir suteikia netikėtų sprendimų veikloms, kurios, atrodo, gali būti ir pakankamai nutolusios. Tarpdisciplininiai metodai jau daug metų yra naudojami moksle, sporte ar versle, siekiant kokybiškai geresnio rezultato. Nesuprantu, kodėl mene turėtų būti kitaip. Na, o mano kultivuojamų sričių prioritetų išdėstymas priklauso nuo tuo metu atliekamų darbų, taigi tie prioritetai nuolat keičiasi vietomis – irgi migruoja.

Kokybiškas menas ras auditoriją

– Pats organizuoji, kuruoji ir daug rašai apie šiuolaikinio meno projektus. O ką manai apie šiuolaikinį meną, jo situaciją pasaulyje, Lietuvoje ir Klaipėdoje? Kokias čia įžvelgi problemas ir perspektyvas?

– Jau seniai pasaulyje šiandien kuriamas menas yra diferencijuotas ir turi savas nišas. Grubiai galėtume suskirstyti… Pirmoji grupė – grandai, kurios pristato didžiausi ir pagrindiniai meno centrai, jų ir apie juos knygas leidžia prestižinės leidyklos, jų darbai publikuojami autoritetinguose žurnaluose. Antroji grupė – nepriklausomų galerijų atstovaujami menininkai, dažniausiai besireiškiantys projektinėje veikloje, keliaujantys po rezidencijas ir t.t. Ir trečioji – tai įvairių salonų bei meno mugių kūrėjų grupė.

Tenka pastebėti, kad trečioji grupė visur yra gausiausia, nors neretai tai šiandien kuriantys menininkai, bet neatstovaujantys šiuolaikiniam menui. Kita vertus, užsienyje pastaroji grupė ir supranta, kad jų darbai yra pragyvenimo šaltinis, skirtas dekoratyviais akcentais aprūpinti vidurinės klasės atstovų būstus. O Lietuvoje ir dar ryškiau Klaipėdoje toji trečioji grupė be jokios atsakomybės teigia, kad tai ir yra nūdienos menas. Galbūt ir galima diskusija, bet visų pirma parodykite man kokiame nors Pompidu centre Paryžiuje, Tate moderne Londone ar KW institute Berlyne kažką panašaus į tai, kas dominuoja Klaipėdoje.

– Tavo nuomone, ką galėtume ir turėtume pakeisti, kad mūsų uostamiestyje užsimegztų aktyvesnis meno ir publikos dialogas, kad kultūros ir meno poreikis taptų viena iš gyvenimo būtinybių ne tik patiems kūrėjams – kaip saviraiška, bet ir visuomenei, kuriai iš tiesų tie kūriniai ir adresuojami? O gal menas puikiai gali egzistuoti pats sau, be aplinkinių dėmesio?..

– Čia vėl susiduriu su problema… Jau kuris laikas pats asmeniškai negaliu skųstis dėmesio stoka. Darbus spausdina metraščiai, žurnalai, esu kviečiamas į parodas, skiriamas finansavimas, į mano kuruotus projektus susirenka žiūrovai… Bet negaliu ir teigti, kad viskas gerai (juolab kad visi minėti privalumai ateina ne iš uostamiesčio). Mano galva, yra dvi pagrindinės problemos. Visų pirma, vizualinio raštingumo trūkumas, pati edukavimo sistema Lietuvoje nesuteikia vizualinio išsilavinimo. Gal tik pastaraisiais metais šiek tiek rimčiau imta žiūrėti į dailės pamokas, anksčiau juk tai buvo tiesiog „piešimas“. O kur kinas, fotografija, kūno plastikos kalba ir t.t.?!. Antra, nėra institucijų, vykdančių kryptingą veiklą. Dabar išsilavinęs ir žingeidus suvokėjas, atėjęs į parodų rūmus, gali „rasti“ tokių parodų, kurias ir virtuvėje kabinti būtų nejauku. Ar tas žiūrovas dar kada ryšis eiti į tuos rūmus – klausimas. Tad kol realiais kokybiniais kriterijais pagrįstų ir strategiškai vystomų projektų nebus, nebus ir auditorijos. Na, o menas, jei jis kokybiškas, tikrai ras savo auditoriją.

Vizitinė kortelė

Gytis Skudžinskas plėtoja fotografijos, instaliacijos, knygos dizaino ir garso meno praktikas.

Gimė 1975 m. Papilėje, Akmenės raj.

Nuo 1989 m. mokėsi Šiaulių aukštesniojoje technikos mokykloje.

Nuo 1994 m. studijavo Šiaulių universitete.

1999–2006 m. – dizaino studijos Vilniaus dailės akademijoje.

Nuo 2006 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

Nuo 1999 m. dalyvauja fotografijos ir šiuolaikinio meno projektuose Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, Švedijoje.

1999 m. – autorinė „Laboratorija garsas ir vaizdas“ ŠMC, Vilnius.

Nuo 1999 m. iki šiol surengė autorinio fotografijų ciklo „Traces / Erdvės“ 11 ekspozicijų Lietuvoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Švedijoje.

2001 m. – antroji vieta plakatų konkurse „Raudonasis kryžius – žmogiškosios misijos ženklas“, galerija „Akademija“, Vilnius.

Svarbesni garso leidiniai: solo projektai „Sable Mouvant“; „Out Of The Nightmare/Back To The Dream“, 7ep, Autarkeia.org; „Bridge Tat Leads Nowhere“, CD, Autarkeia.org.; koloboracijos – GyS & Gintas K., „When the drummer is smoking“, Net EP, http://www.con-v.org/cnv52.html, GyS + d.n.s., „Conspirence of silence“,CD, Dehidral Sound; su „Ensemble SP“ „Calligraphy“, CD, Blade records, Italija; „Botique de pense magique“, CD, Verato projects, Vokietija; „5×5“, 7ep, Austrija.

Gražiausiomis Klaipėdos metų knygomis pripažinti G.Skudžinsko apipavidalinti fotografijų albumas „Sukurta Nidoje“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Klaipėda, 2007) bei Rolando Rastausko ir Remigijaus Treigio fotoeseistikos albumas „Berlynalijos“ (leidykla „Druka“, 2008).

2009 m. už „Berlynalijų“ apipavidalinimą – Lietuvos knygos meno konkurso „Vilnius 2008“ diplomas ir Baltijos knygų meno premija Baltijos knygų mugėje.