G.Skudžinskas: paskutinius marškinius atiduosiu

G.Skudžinskas: paskutinius marškinius atiduosiu

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Klaipėdietis menininkas Gytis Skudžinskas sausio pradžioje grįžo iš Vokietijos, o vasarį ruošiasi į Prancūziją. Kartu su juo po svečias šalis keliauja ir jo menai, kuriuos kūrėjas plėtoja fotografijos, instaliacijos, knygų dizaino bei garso meno srityse. Puiki proga – pasišnekučiuoti apie šiuolaikinį meną.

Išbandymas tarptautiniame kontekste

– Ką tik grįžai iš Berlyno – ką ten veikei ir kaip ten atsidūrei?

– Sausio 7-ąją Berlyno menininkų įsteigtoje ir valdomoje projektų erdvėje „WerkStadt Kulturverein Berlin E.V.“ atidariau personalinę parodą „Traces 011“, kuri ten veikia iki vasario. Galimybę ją surengti gavau dalyvaudamas konkurse, kurį paskelbė galerija. Tokia praktika, kai galerijos metų pradžioje surenka menininkų pasiūlymus ir iš jų atsirenka autorius, kuriuos galėtų pristatyti savo erdvėje, yra paplitusi visame pasaulyje, tik retai pakanka laiko siųsti paraiškas. Kita vertus, tai puikus savęs išbandymas. Pavyzdžiui, „WerkStadt“ komanda pasakojo, kad gavo per 600 paraiškų iš kurių atsirinko 12 parodų 2011 metams. Man tai leidžia įvertinti savo kūrybos ir veiklos aktualumą tarptautiniame kontekste, ir svarbiausia, kad tokiu atveju niekam neįdomios lietuviškos pažintys, čia menininkams negali „advokatauti“ ambasados ir kiti. O būtent taip pas mus įprasta rengti lietuvių menininkų parodas užsienyje.

– Gal galėtumei papasakoti šiek tiek apie parodą, kurią ten atidarei, ir jos kontekstą?

– „Traces / Erdvės“ fotografijų ir instaliacijų serija yra bene fundamentaliausia ir daugiaplaniškiausia mano veikloje. 1999-aisiais, kai padariau pirmąją šios serijos fotografiją, net nenumaniau, kad tai išsivystys į tokį ilgalaikį ir kaskart kintanti projektą. Pagrindiniai sumanymo elementai yra du. Pirmas – fotografijos iš realiai aplankytų vietų (kol kas nuo Ispanijos iki Rusijos). Antras – „piešiniai iš atminties“. Kalbant apie fotografijas, jos taip pat nėra tik tikslus tam tikros vietos užfiksavimas. Tai dvigubos ekspozicijos, neretai iš skirtingų vietų, dokumentuojančios urbanistinio landšafto fragmentus. Ir su tomis fotografijomis aš turiu labai aiškų asmeninį santykį. Piešiniai ir brėžiniai ant sienų yra jau kolektyvinės atminties ir patirties ženklai. Jiems sukurti naudoju žemėlapių, planų ir kitą panašią universalizuotą ir apstrahuotą grafiką. Žiūrint tiesiog formaliai, jau pastebėsime, kad šiuose darbuose žanrinė problematika prasideda nuo fotomedijos ir tęsiasi iki site specific instaliacijų, o gal ir toliau. Konceptualiai suvokti kūrinius padėtų tokie raktiniai žodžiai kaip „suvokimas“, „pažinimas“, „informacija“, „migracija“, „lokalumas“ ir pan. „WerkStadt“ projektų erdvėje įgyvendinta jau 11-oji šio projekto versija, iki šiol jis rodytas Lietuvoje, Ukrainoje, Vokietijoje ir Švedijoje.

Jei į kūryba žiūri rimtai…

– Apskritai, kokie tau buvo praėjusieji metai, ką nuveikei savo kūrybos ir meno labui?

– O!.. Apie praeitį man visuomet sunku kalbėti, nes turiu daug planų ateičiai, neretai net savo gyvenimo aprašymą pamirštu papildyti. Manau, kad metai buvo neblogi ir aktyvūs. Pagrindinės parodos, kurias išskirčiau, buvo Maskvos grafinio dizaino bienalė, Kijevo fotografijos festivalis, Lietuvos menininkų projektas „Meno kūrinys lietuviškos pasakos motyvais“ (pastarojo projekto surengta per 10 parodų). Iš kuruotų projektų minėčiau „Erozijos“ bienalę ir „LT Pinhole fotografija“ renginį bei antologijos išleidimą. Pastaroji labai svarbi dar ir tuo, jog viską padaryti pavyko vien dėl menininkų entuziazmo, be jokio finansavimo iš fondų ar kitur. Kaip dizaineris džiaugiuosi Lietuvos fotomenininkų sąjungos žurnalais, kurios teko apipavidalinti, Vidmantės Černiauskaitės ir Antano Mončio knygomis. Ir dar praėję metai įsimins tuo, kad sugebėjau susikurti savo internetinį tinklapį – tai šiandien rimtai į savo kūrybą žiūrinčiam menininkui yra būtinybė.

– Kokie artimiausi planai, kokių turi sumanymų, svajonių, gal jau žinai šiemečius savo kūrybinius maršrutus?

– Šiuo metu ruošiuosi vasario viduryje Paryžiuje vyksiančiam festivaliui „Circulation(s)“. Jame pristatoma 30 jaunų Europos fotografų. Vienas įtakingiausių Europos fotografijos žurnalų „Image“ festivalio pristatymui pasirinko mano fotografijas iš serijos „Tyla“. Labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes šių darbu galutinį variantą plėtojau nuo 2008-ųjų. Surinkau labai daug informacijos apie man aktualią temą visoje vaizduojamojo meno istorijoje ir tik tada priėmiau finalinį sprendimą. Tas darbas nenuėjo veltui iškart buvau pakviestas į parodą Užutrakio dvare, vėliau sekė Kijevo fotografijos festivalis, o dabar – Prancūzija. Šiemet planuoju išleisti šios serijos albumą ir jam turiu labai ambicingų sumanymų, jei reikės paskutinius marškinius atiduosiu, kad juos pavyktų įgyvendinti. Kokybė visuomet yra lemiamas svertas.

– Kaip menininkas reiškiesi ne vienoje srityje – įdomu, kodėl jos kelios ir kaip sutaria tarpusavyje? Kuriai teiki pirmenybę?

– Apskritai niekada nesvarsčiau galimybės dirbti vienoje srityje, nes tai veda prie elementaraus amatininkiškumo. O juk ir visi didieji menininkai nuo renesanso laikų kūrė keliose žanruose. Visa veikla, kuria užsiimu, žinoma, papildo ir suteikia netikėtų sprendimų veikloms, kurios, atrodo, gali būti ir pakankamai nutolusios. Tarpdisciplininiai metodai jau daug metų yra naudojami moksle, sporte ar versle, siekiant kokybiškai geresnio rezultato. Nesuprantu, kodėl mene turėtų būti kitaip. Na, o mano kultivuojamų sričių prioritetų išdėstymas priklauso nuo tuo metu atliekamų darbų, taigi tie prioritetai nuolat keičiasi vietomis – irgi migruoja.

Kokybiškas menas ras auditoriją

– Pats organizuoji, kuruoji ir daug rašai apie šiuolaikinio meno projektus. O ką manai apie šiuolaikinį meną, jo situaciją pasaulyje, Lietuvoje ir Klaipėdoje? Kokias čia įžvelgi problemas ir perspektyvas?

– Jau seniai pasaulyje šiandien kuriamas menas yra diferencijuotas ir turi savas nišas. Grubiai galėtume suskirstyti… Pirmoji grupė – grandai, kurios pristato didžiausi ir pagrindiniai meno centrai, jų ir apie juos knygas leidžia prestižinės leidyklos, jų darbai publikuojami autoritetinguose žurnaluose. Antroji grupė – nepriklausomų galerijų atstovaujami menininkai, dažniausiai besireiškiantys projektinėje veikloje, keliaujantys po rezidencijas ir t.t. Ir trečioji – tai įvairių salonų bei meno mugių kūrėjų grupė.

Tenka pastebėti, kad trečioji grupė visur yra gausiausia, nors neretai tai šiandien kuriantys menininkai, bet neatstovaujantys šiuolaikiniam menui. Kita vertus, užsienyje pastaroji grupė ir supranta, kad jų darbai yra pragyvenimo šaltinis, skirtas dekoratyviais akcentais aprūpinti vidurinės klasės atstovų būstus. O Lietuvoje ir dar ryškiau Klaipėdoje toji trečioji grupė be jokios atsakomybės teigia, kad tai ir yra nūdienos menas. Galbūt ir galima diskusija, bet visų pirma parodykite man kokiame nors Pompidu centre Paryžiuje, Tate moderne Londone ar KW institute Berlyne kažką panašaus į tai, kas dominuoja Klaipėdoje.

– Tavo nuomone, ką galėtume ir turėtume pakeisti, kad mūsų uostamiestyje užsimegztų aktyvesnis meno ir publikos dialogas, kad kultūros ir meno poreikis taptų viena iš gyvenimo būtinybių ne tik patiems kūrėjams – kaip saviraiška, bet ir visuomenei, kuriai iš tiesų tie kūriniai ir adresuojami? O gal menas puikiai gali egzistuoti pats sau, be aplinkinių dėmesio?..

– Čia vėl susiduriu su problema… Jau kuris laikas pats asmeniškai negaliu skųstis dėmesio stoka. Darbus spausdina metraščiai, žurnalai, esu kviečiamas į parodas, skiriamas finansavimas, į mano kuruotus projektus susirenka žiūrovai… Bet negaliu ir teigti, kad viskas gerai (juolab kad visi minėti privalumai ateina ne iš uostamiesčio). Mano galva, yra dvi pagrindinės problemos. Visų pirma, vizualinio raštingumo trūkumas, pati edukavimo sistema Lietuvoje nesuteikia vizualinio išsilavinimo. Gal tik pastaraisiais metais šiek tiek rimčiau imta žiūrėti į dailės pamokas, anksčiau juk tai buvo tiesiog „piešimas“. O kur kinas, fotografija, kūno plastikos kalba ir t.t.?!. Antra, nėra institucijų, vykdančių kryptingą veiklą. Dabar išsilavinęs ir žingeidus suvokėjas, atėjęs į parodų rūmus, gali „rasti“ tokių parodų, kurias ir virtuvėje kabinti būtų nejauku. Ar tas žiūrovas dar kada ryšis eiti į tuos rūmus – klausimas. Tad kol realiais kokybiniais kriterijais pagrįstų ir strategiškai vystomų projektų nebus, nebus ir auditorijos. Na, o menas, jei jis kokybiškas, tikrai ras savo auditoriją.

Vizitinė kortelė

Gytis Skudžinskas plėtoja fotografijos, instaliacijos, knygos dizaino ir garso meno praktikas.

Gimė 1975 m. Papilėje, Akmenės raj.

Nuo 1989 m. mokėsi Šiaulių aukštesniojoje technikos mokykloje.

Nuo 1994 m. studijavo Šiaulių universitete.

1999–2006 m. – dizaino studijos Vilniaus dailės akademijoje.

Nuo 2006 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

Nuo 1999 m. dalyvauja fotografijos ir šiuolaikinio meno projektuose Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, Švedijoje.

1999 m. – autorinė „Laboratorija garsas ir vaizdas“ ŠMC, Vilnius.

Nuo 1999 m. iki šiol surengė autorinio fotografijų ciklo „Traces / Erdvės“ 11 ekspozicijų Lietuvoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Švedijoje.

2001 m. – antroji vieta plakatų konkurse „Raudonasis kryžius – žmogiškosios misijos ženklas“, galerija „Akademija“, Vilnius.

Svarbesni garso leidiniai: solo projektai „Sable Mouvant“; „Out Of The Nightmare/Back To The Dream“, 7ep, Autarkeia.org; „Bridge Tat Leads Nowhere“, CD, Autarkeia.org.; koloboracijos – GyS & Gintas K., „When the drummer is smoking“, Net EP, http://www.con-v.org/cnv52.html, GyS + d.n.s., „Conspirence of silence“,CD, Dehidral Sound; su „Ensemble SP“ „Calligraphy“, CD, Blade records, Italija; „Botique de pense magique“, CD, Verato projects, Vokietija; „5×5“, 7ep, Austrija.

Gražiausiomis Klaipėdos metų knygomis pripažinti G.Skudžinsko apipavidalinti fotografijų albumas „Sukurta Nidoje“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Klaipėda, 2007) bei Rolando Rastausko ir Remigijaus Treigio fotoeseistikos albumas „Berlynalijos“ (leidykla „Druka“, 2008).

2009 m. už „Berlynalijų“ apipavidalinimą – Lietuvos knygos meno konkurso „Vilnius 2008“ diplomas ir Baltijos knygų meno premija Baltijos knygų mugėje.

R.Inčirausko metalo jausmas

R.Inčirausko metalo jausmas

Etapinį 60-mečio jubiliejų Romualdas Inčirauskas paminėjo taip, kaip geriausiai gali dailininkas – pakviesdamas į parodą. Intriguojančiai pavadinta „Durbė, Žalgiris ir dar kai kas“ ji iki vasario 6-osios veikia Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Kristina Jokubavičienė

Sumaniai dedikavęs parodą ir Žemaitijos krikšto 600-osioms metinėms (plg. 60 ir 600), šis kilimo aukštaitis dar kartą priminė visiems šiandien žinomą tiesą, kad yra tapęs tikrų tikriausiu žemaičiu. 1970 m. iš Anykščių atvykęs į Telšius mokytis taikomosios dailės technikume, Žemaitijos sostinę jis buvo palikęs tik penkeriems metalo plastikos studijų Taline metams. Grįžo atgal prie Masčio ežero ir, atrodo, kitaip kaip Samogitia piliečiu savęs ir kartu savo kūrybos nebeįsivaizduoja.

Prieš einant į parodą

Besižvalgydama, kas ir kiek yra apie R.Inčirausko kūrybą spausdinta ar skelbta visažiniame internete, suradau du vertus dėmesio dalykus.

Pirmiausia, informatyvią ir puikiai sutvarkytą dailininko svetainę www.incirauskas.lt kurioje patariu apsilankyti prieš einant į pa-rodą ar ją apžiūrėjus. Žinoma, ir į Telšius nuvažiuoti būtų neprošal; daug dailininko sukurtų objektų pamatytumėte gyvai miesto erdvėse. Pradžiai kad ir mešką laikrodžio bokšte, vėliau visa kita.

Antra – leidinys „Romualdas Inčirauskas“ iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ (Vilnius, Dailininkų sąjungos leidykla, 2005). Dailėtyrininkės Jurgitos Ludavičienės įžvalgos leidinio įvadiniame straipsnyje „Nerūdijanti atmintis“ atskleidžia stiprų pamatą, iš kurio kyla skulptoriaus, metalo plastikos kūrėjo, medalininko ir… tapytojo R.Inčirausko kūrybos sui generis.

Lipdo tai, kuo tiki

Noriu pacituoti minėto leidinio 49-ajame psl. išspausdintą dailininko miniautoesė.

Juolab kad ne kiekvienas šią knygelę po ranka turės, o ir mintys kaip tik jubiliejinių metų apmąstymui tinkamos: „Vargu ar galiu laikyti save suaugusiu, nes nuo vaikystės tebesvajoju būti dailininku. Giminaičiai prisimena, kad būdamas ketverių labai mėgau lipdyti iš plastilino. Keista, bet tą patį darau ir dabar (dariau visą gyvenimą). Tik tai, ką darau dabar, kartais tampa bronza ar aliuminiu. Brendimo požymiai: vaikystėje lipdžiau, ką mačiau. Vėliau lipdžiau, ką žinojau. Dabar lipdau, kuo tikiu (Visa per jį atsirado ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę, Evangelija pagal Joną 1,3)“.

Lengvai, grakščiai, užtikrintai

Paroda patvirtina – nemeluoja R.Inčirauskas.

Kaip vaikystėje žaidė su plastilinu, taip dabar „žaidžia“ su metalais – lengvai, grakščiai ir užtikrintai. Profesionaliai ir amato, ir kūrybos požiūriu. Kartais – su geraširdiška pašaipa, dažniau – su gilia pagarba tam, kas įkvėpimo akimirką formuojasi jo rankose, idėjai įgaunant apčiuopiamą pavidalą.

Stebėtinas idėjos ir įgyvendinimo etapų vieningumas, gebėjimas jautriai reaguoti, atskleisti paslėptus dalykus, suteikti jiems adekvačias formas, tiesiog natūraliai būti kūrybos erdvėje, randant savus, svarbius atsakus ir emocionalias jų raiškas.

Visapusiškas medžiagos – metalo pažinimas ir kūrybiškas jo įvaldymas patvirtina, kad autorius išties yra vienas ryškiausių šiuo metu meninio metalo apdirbimo srityje dirbančių lietuvių dailininkų.

Dvi kūrybos viršūnės

Tai patvirtina dvi R.Inčirausko kūrybos viršūnės: projektas „TELZ“ ir Telšių šv. Antano Paduviečio katedros durys.

Abu šiuos objektus parodoje pristato fotografijos, tačiau jų dvasia juntama beveik kiekviename eksponuojamame kūrinyje.

Projektas „TELZ“, skirtas buvusios gausios Telšių žydų bendruomenės atminimui, įgyvendintas 2004–2005 m.; jis apima 20 metalo plastikos objektų. Juose įkūnyta istorinė atmintis apie mieste gyvenusių žydų kultūrą ir tradicijas bei garsiąją rabinų mokyklą „Ješiva“.

Autentiškos plytos panaudojimas kartu su bronza kūriniams suteikė stiprų emocinį užtaisą, tapo prasmingu ir melancholijos kupinu buvimo / praradimo simboliu. Kartu labai asmenišku, ir tuo asmeniškumu nuoširdžiai bei įtaigiai atveriančiu žydų tautos tragediją šių dienų žmogui. Dabar projekto „TELZ“ kūriniai eksponuojami Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre.

Didžiausias darbas – durys

Telšių katedros durys – pats didžiausias iš R.Inčirausko darbų (2007–2009 m.).

Žemaičių krikštas ir katalikybės raida Žemaitijoje tapo leitmotyvu, vienijančiu aštuonias vario reljefines kompozicijas: šešios iš jų skirtos konkretiems istoriniams laikotarpiams, dvi apatinėje durų dalyje traktuojamos kaip apibendrinančios. Užrašai, tekstai organiškai įsiterpia į pulsuojantį vaizdą; jie visi pateikti žemaitiškai, kaip ir ant reljefų rėmų išrašyta malda „Tievė mūsa, katras ėsi…“ Virš katedros durų kyla bronzinė Dievo Avinėlio skulptūra, apgaubdama malonės šviesa visa, kas vyksta.

Šiuo kūriniu dailininkas simboliškai įsijungė į durų kūrėjų sakraliniams pastatams „broliją“ – atsidūrė greta senųjų Hildesheimo, Pizos, Orvieto katedrų durų meistrų, šlovingojo Lorenzo Ghiberti, Florencijos katedros baptisterijaus dviejų durų autoriaus, XX a. vidurio skulptorių Giacomo Manzu, Ewaldo Mataré ir daugelio kitų senosios tradicijos atstovų bei jos gaivintojų moderniaisiais laikais.

R.Inčirausko Katedros durys – daugiavaizdis ir daugiaprasmis, istorija paremtas kūrinys, kuriame randame ir paties autoriaus poziciją, interpretacijas, ir autentišką tikėjimo paliudijimą.

Medžiagų ir formų žaismės

Betgi grįžkime prie „gyvų“ parodos eksponatų.

Medalių sekcijai parodoje reikia nepagailėti laiko, sugrįžti prie jų dar kartą. Nes čia yra tikrai netikėtų sprendimų, kurie ne tik privers prisiminti asmenybes ar įvykius, bet ir peržiūrėti šiuolaikinio medalio sampratą, medalio žanro specifiką.

Ne veltui R.Inčirausko nuopelnai lietuvių medalininkystei visuotinai pripažinti. Medalių ir skulptūrinės plastikos apžiūra teikia didžiulį malonumą medžiagiškumo aspektu. Daug „auksinės“ bronzos ir „sidabrinio“ aliuminio, truputis melchioro, natūralaus ar dažyto medžio, porceliano, stiklo, keramikos arba tikros raudonos plytos, gausiai smulkaus metalo laužo (virdulių dalys, autoriaus darbų fragmentai, varžteliai, baldų furnitūros likučiai ir t.t.).

Toliau – formų žaismės. Autorius mėgsta kurti serijomis ar ciklais. Jis vis sugrįžta prie jau turimų motyvų, varijuoja jais ir juos multiplikuoja. Smagu atpažinti konkrečius smulkius motyvus – senio veidą, ranką, raitelį, paukščio galvelę, avinėlį ir atrasti, kaip naujame kontekste tie patys motyvai gauna kitas konotacijas.

Pasijunti lyg vaikas…

Tada jau laikas nuo „TELZ“, Katedros, memorialinių medalių pagarbaus susikaupimo pereiti prie skulptūrinės plastikos paprasto žaismingumo, jam pasiduoti.

Lyginti medalių ir erdvinių kompozicijų apskritimus, ratus ir aptakumus… Svarstyti spyglys tai, ar padaiga, spėti, ar ketvirtoji kompozicijos „Durbės, Žalgirio ir kiti vaikystės mūšiai (1954–2010)“ koja bus kampuota, ar lenkta?.. Skaičiuoti karius, kniedes, patrankėles, tuos pačius spyglius, nagrinėti, kuo turtingi „1413–2013“ (2010)…

Pasijusti vaiku, kuris ant nutrintų medinių gimtojo namo grindų vadovauja plastilininei kariuomenei…

Vizitinė kortelė

Romualdas Inčirauskas – metalo plastikos kūrėjas, skulptorius, medalininkas, tapytojas.

Gimė 1950 m. Anykščiuose, gyvena ir kuria Telšiuose.

1970–1974 m. mokėsi meninio metalo apdirbimo tuomečiame Telšių taikomosios dailės technikume.

1974–1979 m. meninį metalo apdirbimą studijavo Estijos valstybiniame dailės institute Taline.

Nuo 1979 m. dirbo Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje dėstytoju.

Nuo 1998 m. – Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto dėstytojas, nuo 2002 m. – docentas, nuo 2010 m. – profesorius.

Nuo 1986 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Nuo 1998 m. – FIDEM (tarptautinės medalininkų federacijos) narys.

Parodose dalyvauja nuo 1979 m. Kuria medalius, metalo plastiką, skulptūras, molbertinės tapybos paveikslus.

Surengė per 30 autorinių parodų, dalyvavo daugelyje jungtinių parodų, simpoziumų, plenerų, pelnė apdovanojimus daugiau nei 10 tarptautinių medalių konkursų.

Jo darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai (vienas iš jų – Britų muziejus), privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje, JAV ir kitur.

Gyvenimo ir meno virtuozas

Gyvenimo ir meno virtuozas

Iki vasario 18-osios uostamiesčio Baroti galerijoje galima pamatyti Audriaus Puipos (1960–1997) darbus – 19 litografijų, šilkografijos kūrinių ir ofortų, virtuoziško piešėjo sukurtų paskutinį jo gyvenimo dešimtmetį.

Ramutė Rachlevičiūtė

Nepakeičiamų žmonių nėra. O menininkų? 14 metų, prabėgusių po A.Puipos mirties, įrodė, kad niekas jo nepakeis nei Lietuvos mene, nei bendravime – auditorijoje, parodos atidaryme, svečiuose, kelionėje…

Leido sau būti savimi

Mūsų laikais nedaug yra menininkų, dėl kurių ir plačiosios, ir meninės visuomenės opinija sutaptų. Retai pasitaiko, kad žiūrovai dviejose ekspozicijų salėse praleistų po valandą ir daugiau: apžiūrinėja smulkiausias kūrinių detales, smalsiai studijuoja prierašus, visa tai komentuodami ir aptardami tarpusavyje. Kur slypi šio menininko ypatingo populiarumo paslaptis?

A.Puipa nesivaikė nei naujų technologijų, nei naujoviškų meno formų ar žanrų vien jų pačių dėlei, jis laikėsi realizmo, svarbu pabrėžti – ne anonimiško, beveidžio, anachronistiško, o sąmojingo ir kūrybingo realizmo – principų.

Nepriklausomybės epochos pradžioje atrodė, kad dailininkams profesionalams realizmas nepriimtinas, tik mėgėjas ar kuklus amatininkas iš nežinojimo ko griebtis ima kopijuoti realybę. Bet A.Puipa, savo dėstytojo Algimanto Švėgždos paskatintas, tikėjo, kad galima būti savimi ir nereikia apsimetinėti, ieškant madingų kelių. „Būkite savimi, savimi…“ – aiškino jis [Algimantas Švėgžda] Bartkui, Ivanauskaitei, Valantinui, man… Mene taisyklių nėra.“

Ir A.Puipa ramia širdimi leido sau būti savimi.

Abu paprašė… paveikslo

„Anksčiau, dar Dailės institute, meno esmę aiškindavau taip: gyvena štai žmogelis be pinigų, rūpesčių prislėgtas, ujamas darbe, mušamas žmonos… Ir sugalvoja, kad nueis meno pažiūrėti į Dailės parodų rūmus. Nueina. O ten viskas taip nesuvokiama, svetima, kad jam dar blogiau pasidaro… Aš nejuokauju, aš tikrai noriu priartinti meną prie gyvenimo. Vienąkart atėjo į mano namus santechnikas, pasikrapštė, pinigų neėmė. Ir plytelių meistras, ir tinkuotojas – abu paprašė… paveikslo“.

Apie A.Puipos kūrybos svarbą meniniam gyvenimui byloja ir tai, kad 1997-ųjų vasarą, iškart po menininko mirties liepos mėnesį, Nidoje buvo surengtas tapybos pleneras, skirtas jo atminimui. O kai Lietuvos dailininkų sąjungos Dailės leidybos ir informacijos centras 2000 metais atnaujino seriją „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, tarp trijų pirmųjų knygelių buvo ir „Audrius Puipa“.

Sujungė polėkį su kruopštumu

Nors buvo piešėjas par excellence, puikus Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas, jis, viena vertus, nesilaikė nusistovėjusių kanonų, antra vertus, nekreipė dėmesio į svarstymus apie pakitusias piešinio funkcijas ir svarbą, į neva nuvertėjusį akademinio piešimo metodą ir piešė iš natūros, gilinosi į modelių studijas.

„Neteisingas“ kūrybos metodas, kaip matome, davė puikių rezultatų. A.Puipai pavyko autentiškai ir prasmingai sujungti šiuolaikinio menininko polėkį su amatininko kruopštumu (pvz., popierių subtiliai tonuodavo kaštonų nuoviru ir panašiai). Todėl jo kūriniai ne tik nepaseno, bet tapo dar įspūdingesni, atraktyvesni. Detalios, mėnesių mėnesius dokumentiškai pieštos, akvarele lietos figūrinės kompozicijos interjeruose neturi sau lygių ne tik ir ne tiek dėl stulbinamo perfekcionizmo, kiek dėl autentiškos meninės vizijos.

A.Puipa nebuvo egocentrikas, bet labai didžiavosi savo profesija, itin gerbė amatą, visokeriopai puoselėjo visas kūrybiškumo apraiškas ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Kiekvienas darbas – net atvirlaiškio rašymas, namų aplinkos puoselėjimas, dovanų dukrai ar draugams parinkimas – turėjo jo saulėtos asmenybės ženklą.

Turėjo subtilų humoro jausmą

Bravūriškai, bet meiliai ir atlaidžiai pašiepdamas žmonių silpnybes, jis atidžiai tarsi metraštininkas stebėjo aplinkui verdantį gyvenimą ir fiksavo jį vaizdais. Tačiau A.Puipos metodo nepavadinsi socialine kritika, juolab kritiniu realizmu. Nuoširdi ironija ir autoironija atskleidžia gilius ir gerbtinus jo asmenybės bruožus. Jis niekada nesigėdijo savo praeities ir savo nugyvento laiko, nesistengė atrodyti geresnis negu yra.

A.Puipos tekstai, piešiniai, akvarelės, knygų iliustracijos stulbina neblėstančiu gyvenimo džiaugsmu (joie de vivre), galinga ir dosnia menine išmone. Dailininkas turėjo itin subtilų humoro jausmą – ne įžeidžiantį, ne pašiepiantį, o atjaučiantį ir skleidžiantį džiaugsmą.

„Jeigu būnu nuobodžioje kompanijoje, pradedu pasakoti Šešuolių kaimo istorijas. Apskritai labiausiai įsimenu linksmas, anekdotiškas situacijas, nors dažnai su kurioziškais, komiškais dalykais susipina tragedija“, – yra sakęs jis.

Savas tarp savų ir svetimų

A.Puipa buvo savas ir tarp savų, ir tarp svetimų. Su tokiu pat atsidėjimu ir meile jis vaizdavo ir inteligentų, menininkų gyvenimo scenas, ir nykstančio lietuviško kaimo (pvz., Šešuolių) vaizdus ir buitinius veiksmus.

Kiaulės pjovimas, vaiko ar senelio maudymas vonelėje, triūsa prie krosnies ir panašūs buitiniai veiksmai įamžinti su šelmišku humoru, tragikomišką kasdienybę atskleidžia akvarelių „aprašai“, su smulkiai išvardytais, „išaiškintais“, neretai moraliai demaskuotais herojais ir mizanscenomis.

Galime tik spėlioti, kur dar A.Puipą būtų nukreipusi audringa jo fantazija, jei ne tokia ankstyva mirtis. Tačiau viena neabejotina: A.Puipa meną artino prie gyvenimo, o pats priartėjo prie Lietuvos dailės klasikų.