Iš knygų dainuoti ir šokti dar niekas neišmoko
Valentina Žigienė
Klaipėdos muzikinio teatro trupės atnaujinimas ir organizacinės sistemos tobulinimas buvo iš prioritetinių režisieriaus Ramūno Kaubrio temų, pateikiant programą naujo teatro vadovo konkursui. Netruko prabėgti vos daugiau nei mėnuo, ir konkursą laimėjęs R.Kaubrys ėmė įgyvendinti sumanymą. Teatre jau dirba du menininkai pedagogai – profesorius Eduardas Kaniava ir buvęs teatro baleto šokėjas Aleksandras Prijmenka.
R.Kaubrio žodžiais, teatro kolektyvą sudaro profesionalūs atlikėjai ir kūrėjai, tačiau kartais to neužtenka norint suformuoti jų pačių ir žiūrovų lūkesčius atitinkantį repertuarą. Maža trupės sudėtis varžo kūrinių pasirinkimo laisvę, o neatsinaujinantį kolektyvą sunku motyvuoti ryžtis šiuolaikiniams ir netradiciniams sprendimams. Dėl to teatrui ypač reikalingi kūrėjai pedagogai – režisieriai, dainininkai, šokėjai ir kitų meno sričių atstovai. Pirmas žingsnis žengtas: teatras jau turi du – vokalo ir baleto – pedagogus.
Pastebėjimai iš šalies būtini
Vasario pradžioje darbą pradėjęs profesorius E.Kaniava džiaugėsi sulaukęs kvietimo. Klaipėda – dainininko gimtasis miestas, jis – Muzikinio teatro gerbėjas ir patriotas. Pajūryje E.Kaniava įsikūrė prieš šešerius metus, tiek pat dirba Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje, gyvena Palangoje, tėvų namuose.
„Kiekvienam dainininkui, kad ir kokią patirtį jis turėtų, nuolatinė vokalo pedagogo kontrolė reikalinga, kad neapviltų vidiniai vertinimo kriterijai. Pastebėjimai iš šalies yra būtini“, – mano profesorius.
Ne šiaip sau ir maestro kolegos, dar du „Trijų tigrų“ nariai, dirba vokalo pedagogais: Virgilijus Noreika – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Vladimiras Prudnikovas – Kauno muzikiniame teatre.
Su uostamiesčio Muzikiniu teatru E.Kaniavą glaudžiai sieja šilti prisiminimai, prasmingi ir įdomūs darbai. Pirmieji spektakliai, kuriuose maestro debiutavo, buvo G.Rossini’o „Italė Alžyre“, G.Verdi’o „Traviata“ ir „Rigoletas“. Vėliau Klaipėdos scenoje buvo sukurta daug įsimintinų vaidmenų.
Dalysis sukaupta patirtimi
„Aš čia jaučiuosi savas, ne prašalaitis. Jei pajusiu, kad mano konsultacijos reikalingos, labai džiaugsiuosi“, – kalbėjo profesorius E.Kaniava, daugiau nei 25 metus dirbantis pedagoginį darbą, daugybę mokinių išleidęs į didžiąsias ne tik Lietuvos, bet ir kitas Europos bei Lotynų Amerikos scenas.
Šiuo metu teatre repetuojami nauji spektakliai. Dviejų premjeros numatytos gegužės ir rugpjūčio mėnesiais. Tai H.Purcello barokinė opera „Didonė ir Enėjas“ bei G.Puccini’o dvi vienaveiksmės operos „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“. Jau prisidėdamas prie šių pastatymų maestro sakė, jog ypač G.Puccini’o muzikinė medžiaga jam taps mielu įsiliejimu į naujas pareigas.
„Darbas su kiekvienu artistu – jautrus ir individualus dalykas. Apie dainavimą yra parašyta daug metodinių knygų, bet nė vienas iš knygų dainuoti dar neišmoko, kiekvieno fiziologija kitokia, kiekvienas – individualybė. Standartai yra bendri, bet ne kiekvienam jie pritaikomi“, – dėstė maestro.
Baletas – šokių pradininkas
Vasario pradžioje pradėjusio dirbti baleto pedagogo A.Prijmenkos nuostata irgi tokia pat – tobulėjimas. Paskutinįsyk teatro scenoje žiūrovai Aleksandrą matė 2008-ųjų gruodį. Anot choreografo, per tą laiką baleto trupė labai pasikeitė, senbuvių liko nedaug, tačiau dabar jis pamatė jaunus gabius žmones degančiomis akimis ir širdimis. Jaunimas tiesiog prašo išsakyti pastabas, patarimus.
„Šokėjai turi turėti gerą fizinę formą. Jiems dalyvaujant spektakliuose vaizdas turi būti estetiškas ir gražus. Baleto pedagogu dirbti Vilniuje būtų lengviau, nes ten į teatrą ateina jaunimas iš baleto mokyklų. O mūsų trupės pasirengimas skirtingas: kas mokėsi liaudies šokio, kas sportinio pramoginio, kas baleto, tačiau klasikinis baletas patogus visais atžvilgiais. Jo judesiai, plastika sudaro visų šokių – charakterinių, liaudies, modernių, džiazo ir kitų – pagrindą. Minėtuose šokiuose taip pat reikia išlavinti kiekvieną raumenuką, sąnariuką, sausgyslę“, – aiškino A.Prijmenka.
Prieš 26 metus iš Voronežo operos ir baleto teatro (Rusija) į Klaipėdoje besikuriantį profesionalų Muzikinį teatrą atvykęs Aleksandras iki šiol sukaupė bene 40 metų choreografinę patirtį. Be to, baigdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijo klasikinių šokių pedagogo specialybę, todėl mano, kad atsidūrė tinkamoje vietoje ir su dideliu patirties bagažu.
Baigęs artisto karjerą jis Klaipėdoje įkūrė šokio studiją „Duende“, pradėjo nuo flamenko, argentinietiško tango pamokų, dabar jau surinko vaikų ir net suaugusiųjų baleto grupes. Trejus metus choreografijos subtilybių Aleksandras moko ir čiuožėjus, tačiau, anot jo, visa minėta veikla – darbas su mėgėjais, tad natūralu norėti daugiau – profesionalaus kolektyvo.
Klaipėdos muzikinis teatras šiuo metu neturi baleto trupės vadovo, kuriuo daugiau nei dešimtmetį dirbo baletmeisteris Vaclovas Sasnauskas, sugrįžęs į savo jaunystės ir karjeros pradžios miestą Vilnių. Anot teatro vadovo R.Kaubrio, kol kas konkursas nebus skelbiamas. Tačiau kūrybinė veikla vyksta nesustodama. Ja rūpintis patikėta vienam ryškiausių trupės šokėjų Aurelijui Liškauskui, organizaciniai ir ūkiniai reikalai – taip pat šokėjui Valdemarui Marcinkui.
avo, įgavo tęstinumą ir vyksta tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus bei šio sumanymo kuratorės menotyrininkės Julijos Petkevičienės iniciatyva, palaikomas piniginius prizus skiriančių mecenatų, Lietuvos dailininkų sąjungos, Šiuolaikinio meno centro, kitų menus reprezentuojančių institucijų. Tai yra pirmas realus bandymas pradėti formuoti meno rinką Lietuvoje (neskaitant meno mugės „ArtVilnius“, 2010). Pradėti ją nuo menininko, suteikiant jam sceną pirmajam pasirodymui. JTP ne institucinis projektas, o atrankinio pobūdžio pa-roda, kurioje skatinami dalyvauti jaunieji kūrėjai iš visos Lietuvos.
