Iš knygų dainuoti ir šokti dar niekas neišmoko

Iš knygų dainuoti ir šokti dar niekas neišmoko

Valentina Žigienė

Klaipėdos muzikinio teatro trupės atnaujinimas ir organizacinės sistemos tobulinimas buvo iš prioritetinių režisieriaus Ramūno Kaubrio temų, pateikiant programą naujo teatro vadovo konkursui. Netruko prabėgti vos daugiau nei mėnuo, ir konkursą laimėjęs R.Kaubrys ėmė įgyvendinti sumanymą. Teatre jau dirba du menininkai pedagogai – profesorius Eduardas Kaniava ir buvęs teatro baleto šokėjas Aleksandras Prijmenka.

R.Kaubrio žodžiais, teatro kolektyvą sudaro profesionalūs atlikėjai ir kūrėjai, tačiau kartais to neužtenka norint suformuoti jų pačių ir žiūrovų lūkesčius atitinkantį repertuarą. Maža trupės sudėtis varžo kūrinių pasirinkimo laisvę, o neatsinaujinantį kolektyvą sunku motyvuoti ryžtis šiuolaikiniams ir netradiciniams sprendimams. Dėl to teatrui ypač reikalingi kūrėjai pedagogai – režisieriai, dainininkai, šokėjai ir kitų meno sričių atstovai. Pirmas žingsnis žengtas: teatras jau turi du – vokalo ir baleto – pedagogus.

Pastebėjimai iš šalies būtini

Vasario pradžioje darbą pradėjęs profesorius E.Kaniava džiaugėsi sulaukęs kvietimo. Klaipėda – dainininko gimtasis miestas, jis – Muzikinio teatro gerbėjas ir patriotas. Pajūryje E.Kaniava įsikūrė prieš šešerius metus, tiek pat dirba Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje, gyvena Palangoje, tėvų namuose.

„Kiekvienam dainininkui, kad ir kokią patirtį jis turėtų, nuolatinė vokalo pedagogo kontrolė reikalinga, kad neapviltų vidiniai vertinimo kriterijai. Pastebėjimai iš šalies yra būtini“, – mano profesorius.

Ne šiaip sau ir maestro kolegos, dar du „Trijų tigrų“ nariai, dirba vokalo pedagogais: Virgilijus Noreika – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Vladimiras Prudnikovas – Kauno muzikiniame teatre.

Su uostamiesčio Muzikiniu teatru E.Kaniavą glaudžiai sieja šilti prisiminimai, prasmingi ir įdomūs darbai. Pirmieji spektakliai, kuriuose maestro debiutavo, buvo G.Rossini’o „Italė Alžyre“, G.Verdi’o „Traviata“ ir „Rigoletas“. Vėliau Klaipėdos scenoje buvo sukurta daug įsimintinų vaidmenų.

Dalysis sukaupta patirtimi

„Aš čia jaučiuosi savas, ne prašalaitis. Jei pajusiu, kad mano konsultacijos reikalingos, labai džiaugsiuosi“, – kalbėjo profesorius E.Kaniava, daugiau nei 25 metus dirbantis pedagoginį darbą, daugybę mokinių išleidęs į didžiąsias ne tik Lietuvos, bet ir kitas Europos bei Lotynų Amerikos scenas.

Šiuo metu teatre repetuojami nauji spektakliai. Dviejų premjeros numatytos gegužės ir rugpjūčio mėnesiais. Tai H.Purcello barokinė opera „Didonė ir Enėjas“ bei G.Puccini’o dvi vienaveiksmės operos „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“. Jau prisidėdamas prie šių pastatymų maestro sakė, jog ypač G.Puccini’o muzikinė medžiaga jam taps mielu įsiliejimu į naujas pareigas.

„Darbas su kiekvienu artistu – jautrus ir individualus dalykas. Apie dainavimą yra parašyta daug metodinių knygų, bet nė vienas iš knygų dainuoti dar neišmoko, kiekvieno fiziologija kitokia, kiekvienas – individualybė. Standartai yra bendri, bet ne kiekvienam jie pritaikomi“, – dėstė maestro.

Baletas – šokių pradininkas

Vasario pradžioje pradėjusio dirbti baleto pedagogo A.Prijmenkos nuostata irgi tokia pat – tobulėjimas. Paskutinįsyk teatro scenoje žiūrovai Aleksandrą matė 2008-ųjų gruodį. Anot choreografo, per tą laiką baleto trupė labai pasikeitė, senbuvių liko nedaug, tačiau dabar jis pamatė jaunus gabius žmones degančiomis akimis ir širdimis. Jaunimas tiesiog prašo išsakyti pastabas, patarimus.

„Šokėjai turi turėti gerą fizinę formą. Jiems dalyvaujant spektakliuose vaizdas turi būti estetiškas ir gražus. Baleto pedagogu dirbti Vilniuje būtų lengviau, nes ten į teatrą ateina jaunimas iš baleto mokyklų. O mūsų trupės pasirengimas skirtingas: kas mokėsi liaudies šokio, kas sportinio pramoginio, kas baleto, tačiau klasikinis baletas patogus visais atžvilgiais. Jo judesiai, plastika sudaro visų šokių – charakterinių, liaudies, modernių, džiazo ir kitų – pagrindą. Minėtuose šokiuose taip pat reikia išlavinti kiekvieną raumenuką, sąnariuką, sausgyslę“, – aiškino A.Prijmenka.

Prieš 26 metus iš Voronežo operos ir baleto teatro (Rusija) į Klaipėdoje besikuriantį profesionalų Muzikinį teatrą atvykęs Aleksandras iki šiol sukaupė bene 40 metų choreografinę patirtį. Be to, baigdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijo klasikinių šokių pedagogo specialybę, todėl mano, kad atsidūrė tinkamoje vietoje ir su dideliu patirties bagažu.

Baigęs artisto karjerą jis Klaipėdoje įkūrė šokio studiją „Duende“, pradėjo nuo flamenko, argentinietiško tango pamokų, dabar jau surinko vaikų ir net suaugusiųjų baleto grupes. Trejus metus choreografijos subtilybių Aleksandras moko ir čiuožėjus, tačiau, anot jo, visa minėta veikla – darbas su mėgėjais, tad natūralu norėti daugiau – profesionalaus kolektyvo.

Klaipėdos muzikinis teatras šiuo metu neturi baleto trupės vadovo, kuriuo daugiau nei dešimtmetį dirbo baletmeisteris Vaclovas Sasnauskas, sugrįžęs į savo jaunystės ir karjeros pradžios miestą Vilnių. Anot teatro vadovo R.Kaubrio, kol kas konkursas nebus skelbiamas. Tačiau kūrybinė veikla vyksta nesustodama. Ja rūpintis patikėta vienam ryškiausių trupės šokėjų Aurelijui Liškauskui, organizaciniai ir ūkiniai reikalai – taip pat šokėjui Valdemarui Marcinkui.

Kino šūvis į netikėjimo plotą

Kino šūvis į netikėjimo plotą

Vasario pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose Meno kūrėjų sąjunga (MeKuSa) uostamiesčio sinefilus pakvietė pažiūrėti naują lietuvišką vaidybinį filmą „Myliu kulką tavo širdyje”. Jis Klaipėdą pasiekė nuostabiu greičiu – jau kitądien po premjeros sostinėje.

Aivaras Dočkus

Jei kas dar nematėte veiksmo trilerio „Žaibiškas greitis“ su Dwaynu Johnsonu ir plyštate noru jį pažiūrėti, peršokite šią pastraipą žaibo greičiu, nes atliksiu siužeto išdavystę. Filmas – vienas geriausių žanro pavyzdžių, įtampa auga kaip tobulai sustyguoto orkestro grojamoje klasikinėje simfonijoje. Visos siužetinės linijos susipina aukščiausiame taške. Tuoj baigiamasis akordas ir griausmingi plojimai. Tačiau lemiamu momentu kažko pritrūksta. Situacija tarsi iš futbolo aikštelės. Įvartis įmuštas, bet buvo nuošalė. Dwayno herojus keršytojas nušaunamas, bet lieka gyvas dėl metalo gabalėlio, įstrigusio jo galvoje. Dėl kulkos liekanos. Scenaristai pateikia paaiškinimą, tačiau žiūrovą apsėda abejonės. Tikėti ar ne? Kadangi iki tol pasakota istorija buvo gana įtaigi, minimaliu rezultatu laimi scenaristai. Tačiau abejonės šešėlis neišsisklaido, ir tokia atomazga gerokai sumenkina visumos įspūdį. Tik „Žaibiškame greityje“ laiko apmąstymams nebėra – ekranu jau plaukia titrai.

Siužetas – be intrigos

O štai lietuviško filmo „Myliu kulką tavo širdyje“ visas stuburas sunarstytas iš tikėjimo ir netikėjimo. Iš labai hipotetiško siužeto. Ir žiūrovo nė sekundei neapleidžia į ausį šnabždantis netikėjimo jausmas.

Tuomet klausimas – jei net preciziškai „stanislavskiškame“ Holivude atsiveria neįtikinamumo properšos, kokiu plonu ledu turėtų vaikščioti filmo „Myliu kulką tavo širdyje“ autoriai? Kokio stiprumo turėtų būti režisūra, kad nešiotų tokio siužeto luitus? Kokie antgamtiški turėtų būti aktoriai? Koks oru vaikštantis operatorius?..

Cinikas vyras sutinka romantikę merginą. Pasivaikščioja. Pripučia miglų apie savo meilės tragediją. Nusiveda ją į lovą. Paskui vėl muiluoja jai smegenis didaktiškais žiaurios gyvenimo realybės dėsniais. Ji išeina, o po to sugrįžta su pistoletu. Štai ir visas siužetas.

Tik paviršius? Bet kinas – toks nepatogiai išorinis išradimas, kad gilesnio turinio ieškai tuomet, kai akimis prisiriši prie formos. O jei nesusivilioji, niekur nepersikeli ir lieki žemiškoje ekrano pusėje su savo netikėjimu.

Beveik išgujo dirbtinumą

Taip, Donato Vaišnoro dramoje „Myliu kulką tavo širdyje“ buvo keli įtikinami momentai. Net kelios įsimenančios frazės. Tarp daugybės liūdnai tuščių pamąstymų apie nieką. Beje, su labai ambicingomis pretenzijomis į meną.

Taip, aktorius Eglę Nes ir tą patį D.Vaišnorą būtina pagirti už realistišką poetinių dialogų perteikimą. Eina jau kokie treti lietuviško kino nepriklausomybės nuo teatrališkos vaidybos metai. Jaunesnioji karta beveik išgujo dirbtinumą. Vyresnieji taip pat smarkiai pasitempė televizijos serialuose.

Neįtikinamas „Myliu kulką tavo širdyje“ vietas ir frazes Eglė ir Donatas nugali stulbinamai subtiliai. Nesidrasko. Nešaukia. Nemojuoja rankomis. Atvirkščiai – nutildo balsą iki vos sugaunamų dažnių. Išgelbsti nuo visiško netikėjimo.

Taip, operatoriaus sugebėjimais abejoti netenka. Prašovimų nėra. Tačiau kokių nors atradimų taip pat nulis. Ne itin kur yra ir pasireikšti. Kavinėje nepradėsi filmuoti iš lėkštės perspektyvos. Visur kitur – namai, butai, interjerai. Buitinis kinas.

Nei skaudu, nei juokinga

Režisieriaus ranka smarkiai trūkčioja. Daugelis epizodų tiesiog šiaip sau. Nueina, praeina. Nei skauda, nei juokinga, nei įdomu.

Kai kurie vidiniai herojų lūžiai perteikiami literatūriškai karikatūrišku tekstu. Užuot organiškai įvykę herojų širdyse ir galvose. Kai kur tekstai pavėluoti, nes lūžiai logiškai jau įvykę. Tiksliau, turėję įvykti. Žiūrovas jau suprato. Režisierius – dar ne.

Pusiau kriminalinė įžanga primena mėgėjišką abiturientų spektaklį. Ieškota ironijos, tačiau atrastas neįtikinamumas padiktuoja neteisingą ritmą visam likusiam filmui.

Su muzika susimauta absoliučiai. Tie keli elektroniniai pabumbsenimai labiau trukdo, nei prisideda prie įtaigumo.

Filmo įdomumo kreivė, užuot kilusi, tolygiai neria žemyn. Siužetas pažeria kilogramus absurdiškiausių – neįtikinamiausių antisiurprizų. Viršūnė – mergužėlė su pistoletu kuo ramiausiai ateina įsigyti drabužių. Keistas personažas – apsauginis. Įbruka draugei ginklą kaip vaisinius ledus. O finalas – trilerio parodija. Iššaus, neiššaus, nušaus, nenušaus. Jokio tikros dramos svorio. Vien šypseną sukeliantis antsvoris.

Už bandymą – ačiū

O juk pati istorija – apie vidinį skausmą ir vienatvę? Apie svajonių ir tikrovės neatitikimą? Apie randus ir žaizdas širdyje? Apie idealios meilės paieškas? Išvardijau didžiąją dalį emocinių būsenų, kurias stengiasi perkošti ir paversti visaverčiais kūriniais koks trečdalis planetos Žemė menininkų. Rašytojų, dailininkų, muzikantų, kino kūrėjų. Įtaigiai pavyksta ne visiems. Ne iš pirmo ir net ne iš antro karto. Todėl, kad ši medžiaga – apgaulingas „universumas“, bet kurią akimirką galintis pavirsti tuštybe.

Tikėjimo ir netikėjimo dalykai visuomet sudėtingi. Kine – sudėtingiausi. Todėl šį kartą nei šūvio, nei kulkos. Melagingas gaiduko spragsėjimas. Medžiaga trumpametražiam filmui. O priverstinis siužeto ištampymas baigiasi standartiniu lietuvišku depresuotu pauzuotu nuobodžiu neįtikinamu nelabai kinu pavadinamu kažkuo.

Bet už bandymą ačiū.

Vaidybinis filmas „Myliu kulką tavo širdyje“

Šalis: Lietuva.

Premjera: 2011 m. vasario 3 d. Vilniuje, kino teatre „Pasaka”.

Žanras: meilės istorija (drama).

Trukmė: 72 min.

Sukūrimo laikas: nufilmuotas per 8 pamainas – nuo 2010 m. liepos 19 d. iki rugpjūčio 6 d.

Kūrybinė grupė: Donatas Vaišnoras (scenaristas, režisierius, prodiuseris), Paulius Gvildys (operatorius), Vytis Puronas (kompozitorius, garso režisierius), Giedrius Svirskis (postprodukcija).

Kino studija: nepriklausomas kino projektas, kuriame dalyvavo kino kompanijos LapėSnapė, Arclight, PostFx sound studio, Rain studio ir Editos kastingas.

Vaidina: D.Vaišnoras, Eglė Nes, Airida Gintautaitė, Severija Janušauskaitė, Giedrius Simutis ir kiti.

L.Narvilaitės šauksmas ir šviesa

L.Narvilaitės šauksmas ir šviesa

Klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė vasario 3-iąją uostamiesčio melomanams pateikė savo pirmąją plokštelę – dvigubą autorinį albumą „Šauksmas – šviesa“, kuris vasario 10-ąją pristatytas ir Vilniuje.

Beata Baublinskienė

Iš poreikio kurti

L.Narvilaitę daugelis uostamiesčio kultūrai neabejingų žmonių greičiausiai pažįsta kaip pagrindinę Klaipėdos koncertų salės meninės veiklos organizatorę, festivalio „Permainų muzika“ meno vadovę. Tačiau ši įvairiapusė kūrybinga moteris, anot jos pačios, visų pirma yra kompozitorė. „Poreikis kurti slypi asmenybės viduje, ir negaliu nepaisyti savo šauksmo. Todėl rašau muziką ir taip išreiškiu save, taip gimsta gyvenimo ir kūrybos pilnatvė.“

Šie L.Narvilaitės žodžiai cituojami jos neseniai išleistos pirmosios autorinės kompaktinės plokštelės „Šauksmas – šviesa“ buklete. Nors, regis, „youtubų“ laikais diskų leidyba nebėra tokia aktuali, vis dėlto muzikos kūrėjui svarbu turėti savo civilizuotai išleistų įrašų, o muzikos meno vartotojui malonu paimti į rankas gražiai apipavidalintą „tikrą daiktą“. Pačios L.Narvilaitės žodžiais, ji jau priskiriama viduriniajai kompozitorių kartai, tad pats metas surinkti ir pateikti tiems, kam įdomu, savo kūrinių retrospektyvą.

Tačiau tai nėra tiesiog retrospektyva.

Ir garsu, ir vaizdu

Pradėkime nuo to, kad „Šauksmas – šviesa“ yra dviguba ne tik garso, bet ir vaizdo plokštelė. Beje, ypač įtaigus paskutinis antrojo disko kūrinys „Liūdesio sodai“, pateiktas muldimedijine versija, t. y., klausantis ansamblio „Giunter percussion“ atlikimo, kompiuterio arba televizoriaus ekrane galima matyti Džiugo Katino ir Grėtės Krivickaitės sukurtą vaizdo projekciją, kurioje jautriai „įvaizdinta“ pro racionaliuosius kompozitorės kūrybos klodus prasimušanti melancholija.

Ją siečiau ne tik su būdinguoju lietuvišku ar baltišku „liūdnumu“, bet ir… su intuityviąja Rytų grožio ir prasmės pajauta. Galbūt tokią asociaciją lėmė be galo spalvingi mušamųjų skambesiai (ir šie instrumentai puikiai perteikia lyriką!), o gal – vaizdo projekcijų sąsajos su gamtos, konkrečiai, jūros, kopų, medžių vaizdiniais.

Tiesa, meluosiu teigdama, kad visas 17 minučių trukmės kūrinys lyriškas. Yra čia ir energijos proveržių. Mat L.Narvilaitės muzikos tėkmė neapsieina be ekspresyvių emocinių pliūpsnių – tarsi lavos krateryje.

Skrodžia tarsi leitmotyvas

Ne veltui visas diskas pavadintas „Šauksmas – šviesa“, panaudojant prieš dešimtmetį parašyto kūrinio pavadinimą. Greičiausiai ši skambi metafora atskleidžia ir pačios kompozitorės požiūrį į kūrybą ir būtį – šviesa, praregėjimas pasiekiami tik per pastangas ir iš didelio vidinio poreikio – sielos šauksmo. O pats kūrinys tapo etapiniu kompozitorės kūryboje.

„Šauksmas – šviesa“ man yra labai brangus kūrinys. Su juo aš įšokau į pralekiantį šiuolaikinės muzikos ekspresą, kuriame iki šiol stengiuosi išsilaikyti“, – Lietuvos kompozitorių sąjungos portalui „Antena“ sakė autorė.

Iš tiesų po kūrinio premjeros 2000-aisiais tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“ sostinėje L.Narvilaitė atkreipė į save dėmesį, kaip į savitą ir įdomią kūrėją, „Šauksmas – šviesa“ tapo savotiška kompozitorės vizitine kortele.

O naujausią diską šis kūrinys skrodžia tarsi koks plokštelės leitmotyvas – skamba net triskart: lyg programos atsklanda – originalia akustine versija dviem trimitams (Algirdas Januševičius, Saulius Žvirblis) ir dviem fortepijonams (Jūratė Kundrataitė, Petras Geniušas) pradžioje. Garsinio disko pabaigoje išgirstame versiją su elektronika (programavo Gediminas Zujus), kuri buvo parengta 2009 m. neakademiškam Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto pasirodymui Klaipėdoje, naujosios muzikos festivalyje „Permainų muzika“. O trečią kartą „Šauksmas – šviesa“ pateikiamas DVD diske su abstrakčia vaizdo projekcija. Iš viso kompozitorė yra parengusi net keturias šio kūrinio versijas.

Konceptualiai sudėliota

Įšokusi „į šiuolaikinės muzikos ekspresą“ kompozitorė nuosekliai realizavo savo kūrybinius sumanymus, kurie „dokumentuoti“ autorinėje plokštelėje: 2002 m. meditacija obojui solo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“ (Robertas Beinaris) bei „kontrastų, siurprizų ir malonumų“, anot kompozitorės, kupinas „Visby – Bike“ instrumentiniam kvintetui. Šiam kūriniui L.Narvilaitę paskatino „fantastiškas mėnuo Gotlando saloje“, kur ji viešėjo kaip reziduojanti kompozitorė Visbio tarptautiniame kompozitorių centre (Švedija).

Kitais, 2003 m., „Kaskadų“ trio koncerte Vilniaus filharmonijoje nuskambėjo įsimintinai trapus „žiemos peizažas“ fortepijoniniam trio „Kai liepto nebus, pereisiu upę“ (pavadinimui panaudota eilutė iš Sigito Parulskio eilėraščio), o 2004 m. – nauja versija seno, tik baigus studijas parašyto kūrinio „Con variationi“ varinių pučiamųjų kvintetui (Vilniaus brass kvintetas). Dėl racionaliojo komponavimo grūdo iškėlimo šį savo ankstyvąjį stilių kompozitorė įvardijo kaip „skambančią matematiką“. Įdomu, kad plokštelėje šis emociškai ir akustiškai nuosaikesnis opusas atsidūrė maždaug per vidurį ir tarsi siūlo klausytojui – „sustok ir susimąstyk“.

Apskritai visi kūriniai plokštelėje sudėlioti taip, jog klausantis jų iš eilės net nefiksuoji, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Nauja nuotaika, instrumentinis skambesys suvokiami tarsi dar viena, organiška nuolatinio vyksmo pakopa.

Akustinę plokštelės „Šauksmas – šviesa“ dalį papildo „Žaibai ir vėjai (Pamačius vakarą dangaus dugne)“ trombonui (Mike Svoboda) ir mušamiesiems (Saulius Astrauskas) bei jau minėtų „Liūdesio sodų“ akustinė versija.

Tarp Klaipėdos ir Vilniaus

„Turbūt vienas svarbiausių L. Narvilaitės kūrybos simbolių yra miestas: sudėtinga struktūra, kurioje daugybė žmonių gyvena savo gyvenimus, koncentruota erdvė, kurioje kasdien gimsta naujos idėjos“, – disko „Šauksmas – šviesa“ buklete rašo muzikologė Austė Nakienė. Iš tiesų didmiesčio magija yra vienas iš L.Narvilaitės inspiracijų polių, juk būtent sostinėje yra „šiuolaikinės muzikos ekspreso pagrindinė stotis. Ji nuolat pilna judėjimo, nes čia sueina visi keliai“.

Stiprus racionalusis L. Narvilaitės kūrybinės mąstysenos grūdas neabejotinai susijęs su „miesto“ inspiracijomis. Tačiau kitas polius – intuityvusis, man regis, taip pat lemiantis tam tikrus reikšmingus jos kūrybos pavidalus, ko gero, kyla iš buvimo arti gamtos stichijų – jūros, vėtrų… „Klaipėda tam tikra prasme man yra pasaulio kraštas, joje nusiraminu ir sėdu kurti. Nuolatinė įtampa tarp jos ir Vilniaus – geras variklis veikti. Kartais net pajuokauju, kad gyvenu autostradoje“, – yra sakiusi kompozitorė.

Matyt, tas buvimo kelyje tarp reikšmingų gyvenimo centrų pojūtis paskatino pernai pradėti didelės apimties darbą „Miestas: judėjimo energija“… Bet tai jau bus nauja istorija. O dabar tik belieka pridurti, jog visi pirmojoje autorinėje L.Narvilaitės plokštelėje skambantys kūriniai buvo įrašyti studijoje. Tad techninė įrašų kokybė – garantuota.

Vilnius

Triumfavo knygos meno konkurse

Triumfavo knygos meno konkurse

 

Jau 18-tąsyk paskelbti ir apdovanoti knygos meno konkurso „Vilnius 2010“ nugalėtojai. Pastebėtos, premija bei diplomu įvertintos ir dvi pajūryje gimusios knygos.

Pagal knygos meno ekspertų komisijos rekomendacijas apdovanotos originaliausiai apipavidalintos ir nepriekaištingai atspausdintos 2010-ųjų knygos. Konkursui 48 leidyklos, spaustuvės ir knygų dailininkai pateikė 148 knygas.

Pagrindinė Metų premija (5,2 tūkst. litų) atiteko Tomui Mrazauskui už Rūtos Janonienės knygos „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“ apipavidalinimą.

Vilniaus dailės akademijos premija įvertintas klaipėdietis dizaineris Ernestas Šimkūnas už Klaipėdos universiteto leidyklos išleistos dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės monografijos „Tarp atėjimo ir išėjimo. Algis Kliševičius“ apipavidalinimą.

Dailininkų sąjungos premija apdovanotas Bronius Leonavičius už knygą „Bronius Leonavičius. Knyginė grafika / plakatai / pašto ženklai / piešiniai / kaligrafinės kompozicijos ir objektai“.

Kultūros ministerija skyrė dar šešias 2,6 tūkst. litų premijas šešiose teminėse grupėse ir dešimt knygos menininkų apdovanojo diplomais. Knygos meno konkurso diplomą gavo ir Jokūbas Jacovskis už klaipėdiečio rašytojo Rolando Rastausko esė rinktinės „Privati teritorija“ apipavidalinimą (leidykla „Apostrofa“, spaustuvė „Petro ofsetas“).

Konkurso „Vilnius 2010“ laureatai pagerbti vasario 17-ąją tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, nuo 1993-iųjų kasmet organizuoja knygos meno konkursą. Jo tikslas – išrinkti meniniu ir poligrafiniu atžvilgiu gražiausias kalendoriniais metais Lietuvos leidyklų išleistas knygas, skatinti knygų dailininkus, leidėjus ir poligrafijos specialistus, kad jie puoselėtų Lietuvos knygos meną ir knygos kultūrą.

„Durų“ inf.

Civilizacijai – dailės receptai

Civilizacijai – dailės receptai

 

Ramunė Pletkauskaitė

Vilniaus galerijoje „Aukso avis“ veikia Klaipėdoje kuriančios dailininkės Bronės Neverdauskienės personalinė paroda „Civilizacijos receptai“.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktoriaus pavaduotoją, meno projektų organizatorę ir žinomą dailininkę tekstilininkę B.Neverdauskienę, išbandžiusią įvairias autorines technikas, visada viliojo tekstiliniai paribiai, išvirkščioji jos pusė, jos struktūra. Tiek tiesiogine – formos, tiek asociatyvia – siužeto prasmėmis.

Vasario 3-iąją sostinėje pristatytoje parodoje – du naujausi B.Neverdauskienės kūrybos ciklai „Atėnės ir Nikės istorijos“ bei „Ex Oriente Lux“.

Nikės ir Atėnės įvaizdžio erozija, perteikta marmuriniame fone, byloja apie estetika grįstą egzistencinę moters kovą. Panaudodama terminius medžiagų „naikinimo“ būdus, „Atėnės ir Nikės istorijose“ autorine technika menininkė perkūrė tekstilinius-pramoninius gaminius, „nutapė“ juos tekstile. Siekdama išgauti pastozinės tapybos įspūdį, skirtingų struktūrų bei atspalvių audinius autorė sluoksniavo ir lydė. Tapybos – kaip neginčijamos dailės konstantos ir tapybiškumo – kaip įspūdžio vertės čia sukeistos vietomis. Materialiam tapybos svoriui, apčiuopiamai ekspresijai priešinamas lengvumas, minkštumas, peršviečiamumas, dinamika. Imitacija pasinaudota kaip vienu iš gretimų dailės sričių autentiškumo patikros būdų.

Cikle „Ex Oriente Lux“ B.Neverdauskienė informacinį erdvėtaškį – vieną išdidintą kilimo rišimo mazgą prilygino grožio pixel’iui ir pavertė jį asociatyvios reikšmės meno objektu. Iš begalės ornamentų tik keliems, labiausiai išreiškiantiems Rytų simboliką, labiausiai kontrastingiems, emociškai aštriems, autorė suteikė erdvinį skambesį.

Ciklu „Ex oriente lux“ menininkė teigia, jog iš Rytų mus visada pasiekdavo ne tik mokslo, technikos naujovės, bet ir grožis. „O ką šiandien slepia šis kultūrinis miražas?..“ – kelia klausimą parodos autorė.

B.Neverdauskienės meno receptus šiuolaikinei civilizacijai galima pamatyti Vilniaus galerijoje „Aukso avis“ iki kovo 5 d.

Dailininkų įspūdžiai iš „Šiaurės Sacharos“

Dailininkų įspūdžiai iš „Šiaurės Sacharos“

 

Ievos Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje iki kovo veikia jau trečioji paroda iš ciklo „Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba“. Joje eksponuojami Kuršių nerijos peizažai.

Irmantė Šarakauskienė

Žavėjo įstabios kopos

Parodoje pristatomi VšĮ Rytprūsių mylėtojų draugijos „Nidden“ rinkinyje sukaupti Nidos dailininkų kolonijos atstovų kūriniai.

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje gyvavusi Nidos dailininkų kolonija Lietuvos kultūriniame kontekste – unikalus reiškinys, europiniame – gana dažnas. Mat XIX a. vis spartėjanti industrializacijos plėtra skatino menininkus bėgti iš miestų į ramesnes, anot jų, kūrybai labiau tinkamas gražaus kraštovaizdžio vietas. Juolab kad nuo 1830 m. vis labiau populiarėjo plenerinė tapyba, kai tapoma ne studijoje, bet gryname ore.

Į Kuršių neriją XIX a. antroje pusėje menininkus, be abejo, taip pat traukė įstabaus grožio, civilizacijos beveik nepaliestas kraštovaizdis, savitas vietinių gyventojų – žvejų tipažas ir gana archajiškas jų gyvenimo būdas. Išvardyti aspektai ir tapo pagrindiniais Nidos dailininkų kolonijos atstovų kūrybos motyvais.

Kuršių nerijos kraštovaizdžio tapatinimas su „smėlio kalnais“, „dykuma“, anot istorikės N.Strakauskaitės, rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas nuo pat XVI a. Dar ir XIX a. pradžioje balta smėlio juosta driekėsi vos ne ištisai visas Kuršių marias. Tad ne veltui Kuršių nerijai prigijo „Sacharos“, „prūsiškosios Sacharos“, ar „šiaurės Sacharos“ pavadinimai. Ir nors XIX a. vykę kopų sutvirtinimo bei apželdinimo darbai vėjo pustomų smėlio kalvų plotą gerokai sumažino, dar ir dabar dažnas iš apsilankiusiųjų Kuršių nerijoje išsiveža dykumos įspūdį.

Įstabaus grožio ir dydžio kopos stebino ir žavėjo ir čia atvykusius dailininkus, jos tapo dažno jų kūrybos objektu. Jas regime įamžintas ir parodoje eksponuojamuose H.Lindloffo ir M.M.Kieferio nutapytuose paveiksluose.

Įamžino kurėnus

Tuo tarpu B.Bielefeldo drobėje „Kuršių nerija su Didžiąja kopa ir kurėnu“ bei I.Wolfermann-Lindenau paveiksle „Kurėnai Kuršių nerijoje“ įamžinta dar viena svarbi dailininkų labai pamėgta Kuršių nerijos kraštovaizdžio dominantė – kurėnai. Jų atvaizdai – pavienių ar grupėmis, plaukiančių mariose ar stovinčių prie kranto, nutapytų tikroviškai ar gana apibendrintai ir dominuoja šioje parodoje.

Kaip rašė XIX a. viduryje Kuršių nerijoje apsilankęs L.Passarge, vien nidiškiai kurėnų turėjo daugiau nei 60, tad kaimo siluete vyravo namų stogai ir laivų stiebai, ant kurių žvejai ištempdavo džiūti tinklus. Bedžiūstantis kurėno stiebe tinklas, vadintas kiudeliu, aiškiausiai matyti F.Luttke’s nutapytoje drobėje „Žvejo žmona“.

Čia pat galime pereiti prie dar vieno dailininkų pamėgto vaizdavimo objekto – vietinių gyventojų. Jie yra neatsiejama Kuršių nerijos kraštovaizdžio dalis. Vietinius gyventojus, dažniausiai žvejus bei jų žmonas dailininkai mėgo vaizduoti ir dirbančius, kaip E.Bischoffo-Culmo grafikos darbe „Moteris su nešuliu“, kuriame greičiausiai įamžinti kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai, ir poilsiaujančius, kaip to paties menininko nutapytoje drobėje „Skaitytojas. Nida“. Jie kūrė ir realistiškus ar apibendrintus ir kiek romantizuotus neringiškių portretus, kaip H.J.B.Kallmeyerio „Marių mergaitė“. Parodoje eksponuojami darbai byloja, kad Kuršių nerijoje apsilankiusius dailininkus žavėjo ir jos miškuose besiganantys briedžiai, didingos ar vėjo ir pustomo smėlio suformuotos keistos pušys, vietiniai namai, paplūdimiai.

Tapo traukos objektu

Kuršių neriją atrado ir jos užburiantį grožį savo kūriniuose pirmiausia įamžino iš Rytprūsių kilę menininkai, Karaliaučiaus dailės akademijos dėstytojai ir studentai. Vėliau jų kviečiami ar parodose pamatę jų darbus, kuriuose užfiksuotas įstabaus grožio kraštovaizdis, į Kuršių neriją pradėjo vykti dailininkai ir iš tolimesnių Vokietijos kampelių.

XX a. pradžioje ji tapo visuotinės traukos objektu. Juolab kad tuo metu susisiekimą su nuošaliais žvejų kaimeliais gerokai palengvino Kuršių mariose pradėję kursuoti garlaiviai. Vienas iš jų įamžintas ir čia eksponuojamame H.K.Rottgerio darbe „Grįžtantis į Rasytės uostą garlaivis. 1930“.

Per Nidos dailininkų kolonijos gyvavimo laikotarpį (nuo XIX a. pabaigos iki 1945 m.) Kuršių nerijoje apsilankė beveik 300 menininkų. Ten sukurtuose jų darbuose atsispindi ne tik savito grožio kraštovaizdis, bet ir tuo metu Europos mene vyravusios pagrindinės stilistinės tendencijos: realizmas, impresionizmas, ekspresionizmas, naujasis daiktiškumas bei kitų moderniojo meno išraiškos priemonių paieškos.

Gal būtų Vokietijos menininkai į Kuršių neriją vykę ir toliau, jei ne po Antrojo pasaulinio karo pasikeitusios geopolitinės aplinkybės. Negalėdami atvykti į savo pamėgtą kraštą, jie kūrė bent jau vadinamuosius „prisiminimų paveikslus“, kuriuose atgydavo į atmintį įsirėžę vaizdai, kaip 1956 m. A.Teichmanno nutapytoje drobėje „Grįžtantys į įlanką žvejai“.

Atvilnijo naujoji tapybos banga

Atvilnijo naujoji tapybos banga

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose ir Baroti galerijoje galima susipažinti su Lietuvos naujosios bangos tapyba.

Ignas Kazakevičius

Taip skatinami ateinantys

Iki kovo 13-osios Parodų rūmuose vieši personalinė Konstantino Gaitanži paroda „Neushwabenland“ bei jungtinė paroda „Upcoming“, kurią siūlyčiau versti „Ateinantys“, t.y. turimi omeny neseniai baigusieji studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Tapybos katedroje ir ten dar besimokantys. Pastaroji paroda yra 2009 ir 2010 m. Vilniuje vykusio „Jaunojo tapytojo prizo“ (toliau – JTP) konkurso santrauka, kurioje galima pamatyti ne tik laureatus, ne tik finalinio dešimtuko, iš kurio ir buvo išrinkti nugalėtojai, bet ir pirminei atrankai pateiktus autorių darbus.

JTP projektas startavo, įgavo tęstinumą ir vyksta tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus bei šio sumanymo kuratorės menotyrininkės Julijos Petkevičienės iniciatyva, palaikomas piniginius prizus skiriančių mecenatų, Lietuvos dailininkų sąjungos, Šiuolaikinio meno centro, kitų menus reprezentuojančių institucijų. Tai yra pirmas realus bandymas pradėti formuoti meno rinką Lietuvoje (neskaitant meno mugės „ArtVilnius“, 2010). Pradėti ją nuo menininko, suteikiant jam sceną pirmajam pasirodymui. JTP ne institucinis projektas, o atrankinio pobūdžio pa-roda, kurioje skatinami dalyvauti jaunieji kūrėjai iš visos Lietuvos.

Šias dvi ekspozicijas savotiškai papildo ir iki kovo 17-osios Baroti galerijoje veikianti JTP – 2010 pirmosios vietos laimėtojos vilnietės Jolantos Kyzikaitės autorinė tapybos paroda „Menų ligoninė“.

Kai kartos nekonkuruoja

O, kaip norėtųsi parašyti ne KKKC, ne jo Parodų rūmuose, ne atsiritusi iki Klaipėdos, net ne Klaipėdoje, o Klaipėdos naujoji tapybos banga.

Neraudodamas ir nesiraudamas plaukų, nes dėsningumas priverčia būti objektyviam, tarsiu, jog šią naująją bangą derėtų vadinti vilnietiškąja, kadangi beveik visi tapytojai gyvena ir kuria Vilniuje. Tokia situacija susiklostė todėl, kad VDA Kauno dailės fakulteto Tapybos katedra transformavosi į mažesnį vienetą – studiją, jos studentai aktyviau meniniame gyvenime nepasireiškia, o Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (KU MF) Dailės katedra kol kas ir vis dar tebežengia pirmuosius žingsnius.

Proceso aktyvumo ir neaktyvumo priežastys yra dvi – dėstytojai, jų asmeninė charizma, sugebėjimas „užkurti“ studentą, dėstymo kokybė bei novatoriškumas ir kiekvieno miesto meninio (šiuo atveju kalbėkime apie šiuolaikinį meną) gyvenimo aktyvumas (parodinių erdvių veiklos strategijos, kuratorių, tapytojų, kitų meno proceso dalyvių tankis ir kt.).

Analizuojant naujos tapybos Klaipėdoje radimosi problemiškumą, reikėtų paminėti, jog šios trys parodos – tai jaunosios kartos vizualinė raiška. Todėl nenuostabu, kad Klaipėdoje nėra nė vieno šios tendencijos tapytojo, nes viduriniosios kartos vietiniai tapytojai remiasi postimpresionistine-ekspresionistine tradicija, kuria komunikuoja, deja, ne itin originaliai. Tokią situaciją lemia kartų konkurencijos nebuvimas, o vieninteliu reveransu KU MF Dailės katedrai galėtų tapti absolventės Astos Stasionytės atvejis – ji 2010 m. pelnė JTP žiūrovų simpatijų prizą. Nemažai Astai padėjo ir asmeniškas užsispyrimas bei aktyvi meninė veikla, mat jos kūrinys, palyginti su diplominio darbo atlikimo kokybe bei koncepcija, ženklina stiprią autorės pažangą.

Evoliucija ir perspektyva

Dabartinio tapybos evoliucijos medžio šakos tarsi auga iš XX a. paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nupjauto kamieno ir nė viena nedominuoja. Tokią situaciją galime vadinti postevoliucija. Jaunųjų, „nutrūkusios tapybos evoliucijos“ menininkų, kūryboje nebėra tiesiogines lietuviškos ekspresionistinės mokyklos traktuotės, jau minėtos kartų perimamumo tendencijos. Jų kūrybą paveikė absoliučiai arba iš dalies įsišaknijusios pasaulinės konceptualaus meno tendencijos, kurios bendrame lietuviškos tapybos kontekste atrodo tarsi išaugusios pačios iš savęs.

Atėjusiems į Parodų rūmus siūlau pradėti nuo jaunųjų tapytojų parodos, kurioje atkreipkite dėmesį į stipriausio plastiškai Andriaus Zakarausko (2009 m. JTP laureato) ir stipriausio koncepciškai Lino Jusionio kūrinius. A.Zakarauskas socialinį peizažą užpildo savo paties transformuotomis figūromis, leidžia pasimėgauti glotniu kukliai faktūriniu dažų sluoksniu, o L.Jusionis paveiksle palieka tik tai, kas reikalinga tapybinei kalbai ir „pokalbio“ įtampai palaikyti, atmeta visus siužetinius vingius. Jo paveiksluose, be kelių daiktiškųjų užuominų ir šešėlių, beveik nieko nėra. Tačiau būtent todėl jie erzina „teisinga“ kompozicija ir pačiu egzistavimo faktu, t.y., jeigu paveikslų parodoje nebūtų, jų trūktų.

Byloja apie „eurostandartą“

Siužeto prasme stipriausia praėjusių metų JTP laureatė J.Kyzikaitė. Socialumu išsiskiria pamėkliškai negyvų rausvai pilkų tonų A.Danusevičiaus ciklas apie tolima istorija tapusios tarybinės armijos naujokus.

Eglės Karpavičiūtės „Nutapyta L.Tuymance’o ekspozicija“ tiesiogiai byloja apie „eurostandartinę“ tapybą, kurią taikliai apibrėžė menotyrininkas dr. Vidas Poškus: „Eurostandartas“ – tai paskutinių dešimtmečių europietiškoji tapyba, kuriai būdinga globali niveliacija ir ypatingai stipri kelių autoritetų – visų pirma Gerhardo Richterio ir Luco Tuymance’o – įtaka. Ji reiškiasi fotografiniu regėjimo aspektu, lygiagrečiu, riebiu, slidžiu potėpiu, figūratyvumu, socialine analize ir kritika (ypatingai dominuojantis yra anksčiau toks tikrai nebuvęs lytinės tapatybės klausimas – kiek jis yra natūralus, kiek iš piršto laužtas ir nulemtas politinio korektiškumo psichozės, anot Vladimiro Bukovskio). Lietuviškoji šio dešimtmečio tapyba taip pat linkusi į „eurostandartą”, kuris, kaip niekas kitas, ir žymi senosios (vietinės) tradicijos pabaigą ir naujosios formavimąsi“.

Priežastis kalbėtis ir ginčytis

Kita mano kolegė, menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė JTP iniciatyvą vertina „labiau kaip priežastį kalbėtis apie tapybą, ginčytis ir diskutuoti, jauniems menininkams – kritiškai peržiūrėti savo kolekciją bei atrinkti ir tinkamai pristatyti vieno paveikslo konkursui labiausiai tinkantį savo kūrinį, kitiems – išmokti vieną ar kitą naują vardą“ .

Patyrę visą naujosios bangos esmę ir prisižiūrėję į visas įmanomas stilistines variacijas, galite leistis į pirmąjį aukštą, dar užsukti į Baroti galeriją ir apžiūrėti J.Kyzikaitės paveikslų seriją bei gretimoje salėje susipažinti su kiek vyresnio K.Gaitanži tapyba.

Kažkada startavęs šiurkščiu, džergžliu komiksiniu stiliumi, naujausioje parodoje dailininkas panaudojo itin minimalias priemones, vienodą formatą, pilką toninę gamą, piešinį primenančią tapybą. Tai jam leido pasiekti norimo efekto – sukurti pseudodokumentinius fotokadrus apie „Trečiojo reicho“ okultinės arijų rasės pėdsakų paieškas Antarktidoje. Nors K.Gaitanži tapyba taip pat yra vadintina eurostandartu, ji byloja apie menininko pastangas plėsti šios tendencijos ribas.

Išvados apžvelgus parodas

Šiandieną Lietuvos tapybą išsamiausiai reprezentuoja keli viduriniosios kartos tapytojai (apie juos – kitame straipsnyje) ir naujausia serija VDA Tapybos katedros absolventų (pastarieji visi – vilniečiai).

Lietuvoje nėra nė vieno „post-ekspresionisto“, kuris įdomiai, originaliai ir šiuolaikiškai interpretuotų vis dar mitologizuojamą lietuviškąjį ekspresionizmą. Taigi nebėra poreikio reikštis būtent tokia kalba.

Dominuojantį „eurostandartą“ galima laikyti jauniausios kartos (kuriai šiandiena apie 25–35 m.) pasipriešinimu ilgai Lietuvoje vyravusioms ekspresionizmo ir abstrakcionizmo tendencijoms. Kita vertus – šis maištas yra prisitaikėliškas (ir greičiausiai neilgalaikis) ir nieko naujo, be tapybos – kaip vis dar gyvos meno sferos restauracijos, neduodantis. T.y. „eurostandarte“ yra visko, ko reikia, kad revoliucija neįvyktų. Esama aplinkos neigimo per anonimiškumą, tyčiojimosi ir kartu pasąmoningo noro patikti publikai – kičo, pakankamai nuosaikios išraiškos – tinka ir interjerui, ir bet kuriai kolekcijai (paveikslai nėra kontrastingi, išsišokantys spalvomis, dominuoja jausmų nežeidžiantis (pseudo)socialinis siužetas). Sykiu per lengvą slystantį potėpį ir dažus pabrėžiama pati tapyba.

Naujoji banga – tai tapytojų karta, su kuria ateityje dirbs, tikėtina, ne tik Lietuvos galerininkai ir parodų kuratoriai. Taigi, mieli meno gerbėjai, kolekcininkai, pradedantieji tapytojai ir tapybos klasikai, štai bene pagrindinė priežastis, dėl kurios verta aplankyti šias parodas.

Laukia „Padėkos kaukės“

Laukia „Padėkos kaukės“

Tarptautinės teatro dienos išvakarėse Klaipėdos miesto teatralams jau šeštąsyk bus įteiktos „Padėkos kaukės“. Apdovanojimo steigėjai iki kovo 10 d. ragina uostamiesčio kultūros institucijas bei kūrybines sąjungas svarstyti kandidatūras ir siūlyti pretendentus metų aktoriaus, aktorės, vaidmens, spektaklio, režisieriaus, scenografo, teatro kompozitoriaus, choreografo, šokių projekto, debiuto, už nuopelnus teatro menui nominacijoms. Laureatus išrinks teatro specialistų komisija, vertinsianti pretendentų 2010–2011 m. teatro sezono darbus ir nuopelnus scenai. Ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“ bus įteiktos kovo 26-ąją per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kuri šiemet vyks Klaipėdos žvejų rūmuose.

Buria jaunuosius kūrėjus

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) kviečia jaunuosius menininkus (iki 35 m.) teikti paraiškas ir dalyvauti tarptautinėje šiuolaikinėje meno bienalėje „Jaunieji Europos kūrėjai“. Paraiškų laukiama iki kovo 15 d. Atrinkti 20 autorių dalyvaus balandį KKKC Parodų rūmuose vyksiančioje atrankinėje „JEK Klaipėda“ parodoje. Joje bus išrinkti 8 autoriai, atstovausiantys Lietuvai „JEK 2011/2013“ bienalėje. Tai puiki proga jauniesiems kūrėjams prisistatyti ir pristatyti savo darbus Europai. Šiuo metu bienalėje dalyvauja aštuonios šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir jau šiais metais prisijungsianti Vokietija. Bienalės paroda apsilankys kiekvienoje iš jų.

Renka naują „kursą“

Vilniaus menų spaustuvė paskelbė jaunųjų talentų „šaukimą“: iki vasario 28 d. jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ laukia drąsių, kūrybingų, novatoriškų idėjų scenai. Atrinktoms meninėms idėjoms įgyvendinti bus pasiūlytos ne tik Menų spaustuvės erdvės, finansiniai, techniniai ištekliai, galimybė „išeiti į viešumą“, bet ir patyrusių scenos menininkų pagalba. „Atviros erdvės“ programoje gali dalyvauti pavieniai menininkai ir neformalios kūrybinės grupės. Paraiškas gali teikti teatro, šokio, naujojo cirko spektaklių, performansų, multimedijų kūrėjai. Jų amžius ar išsilavinimas neribojami, svarbiausia – paraiškų meninis turinys. Projektų atrankos rezultatus numatoma paskelbti iki kovo 21 d.

Skambės džiazo balsai

Kovo 31 – balandžio 3 d. Klaipėdoje vyks Stepono Januškos organizuojamas X tarptautinis džiazo vokalistų konkursas „Jazz voices 2011“. Jo nacionalinė atranka įvyko dar pernai. Konkurso pusfinalyje su kitų šalių džiazo vokalistais jėgas išbandys E.Bodrovaitė ir J.Gončarenko (Klaipėda), E.Gerasimovaitė (Kaunas), V.Čičinskaitė ir V.Matačiūnaitė (Vilnius). Su jomis varžysis džiazo vokalistai iš 16 užsienio šalių. „Jazz voices 2011“ pusfinalis ir finalas vyks Klaipėdos koncertų salėje. Joje ir džiazo klube „Kurpiai“ taip pat numatyti ankstesnių „Jazz voices“ laimėtojų R.Vaičiūtės, K.Svolkinaitės, K.Jatautaitės, S.E.Hughes (Didžioji Britanija) bei „Jazz voices 2011“ laureatų ir svečių koncertai.

„Obags on tėlta siedieje…“, arba Kodėl po duonkubiliu reikės kišti gaidį?

„Obags on tėlta siedieje…“, arba Kodėl po duonkubiliu reikės kišti gaidį?

Pačioje praėjusių metų pabaigoje vienas kitas aktyvesnis ar besidomintis skaitytojas galėjo suspėti pavartyti (ir paklausyti!) naują folkloro leidinį „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“, pasirodžiusį su kompaktine plokštele.

Rimantas Balsys

Knygą sudarė Klaipėdos universiteto (KU) Humanitarinių mokslų fakulteto (HMF) Baltistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Lina Petrošienė bei to paties fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros docentas dr. Jonas Bukantis.

Autentiška ir originalu

Tai jau ne pirmas etnomuzikologės ir kalbininko bendras darbas. Iki tol jau parengti bent trys panašaus pobūdžio leidiniai: Klaipėdos krašto dainų rinkinys „Bėgau jūružėm“, mažlietuvės A.Mažeivos dainų, žemaitės V.Mizinienės tautosakos rinktinės. Išvardintieji leidiniai susilaukė ne tik palankaus folkloristų atsiliepimo, bet ir itin didelio visų Mažosios Lietuvos bei Žemaitijos etnine kultūra besidominčiųjų pripažinimo, nes visi tiražai, Klaipėdos universiteto leidyklos duomenimis, per gana trumpą laiką buvo išpirkti.

Idėja sudaryti ir išleisti Žemaitijos kalendorinės tautosakos rinktinę, paskirtą Užgavėnių dainoms, ypač sveikintina. Ir tam yra bent kelios priežastys.

Rinkinys sudarytas iš KU HMF folkloro laboratorijos archyvuose saugomų, 1992–2008 m. KU studentų ekcpedicijose užrašytų kūrinių. Tad publikuojamoji medžiaga yra ir autentiška, ir originali. Iš viso leidinyje skaitytojas ras šešiasdešimt tautosakos kūrinių (55 dainos, 3 maldų parodijos bei 2 etnografiniai pasakojimai), surinktų šiaurės ir pietų žemaičių tarmių plote.

Iki šiol bemaž nepublikuotos

Žemaičių Užgavėnių dainos iki šiol bemaž nepublikuotos. Skelbti tik pavieniai Žemaitijoje užrašytų Užgavėnių dainų variantai. Viena galimų to priežasčių – Užgavėnių dainos, lyginant su kitų Lietuvos regionų kitų žanrų kalendorinėmis dainomis (ypač Kalėdų, Velykų) yra žymiai vėlyvesnės kilmės, akivaizdžiai paveiktos autorinės kūrybos, todėl, kai kurių fokloristų nuomone, vargiai apskritai publikuotinos. Kita priežastis – Užgavėnių dainų (tas pats pasakytina ir apie kitus Užgavėnių folkloro žanrus) net ir Žemaitijoje nedaug teužrašyta.

Reikšminga, jog rinkinys parengtas atsižvelgiant į šiuolaikinius reikalavimus panašaus pobūdžio leidiniams – skelbiami tekstai (visi kokybiški variantai), melodijos ir kompaktinė plokštelė, kurioje 28 dainų įrašai (vienas – vaizdo), 3 maldų parodijų įrašai, bei iliustracijos. Toks pateikimo būdas labai naudingas tiek folkloristams-praktikams, tiek fokloristams-teoretikams. Pirmiesiems tai puikus repertuaro papildymo šaltinis, antriesiems – įvairialypis tyrimo objektas.

Leidinio sudarytojų parašytas nepaprastai platus, išsamus ir dalykiškas įvadas, padedantis perprasti Užgavėnių folkloro specifiką tiek specialistams, tiek ir visiems mūsų etnine kultūra besidomintiesiems.

Jame ne tik charakterizuojamos Užgavėnių dainos, aptariama ir pagrindžiama jų klasifikacija, paplitimo arealas, melodikos ypatybės, bet ir iškeliama minėtų dainų žanro problema.

Argumentai svarūs ir įtikinami

L.Petrošienės argumentai, kuriais remiantis visos šiame leidinyje publikuojamos dainos priskirtinos kalendorinių dainų (Užgavėnių) žanrui, gana svarūs ir įtikinami. Vienas jų – Užgavėnių dainų tiesioginės sąsajos su papročiais, taip pat Užgavėnių dainų ir etnografinių pasakojimų apie Užgavėnes sinkretizmas (žr. p. 10-11). Tad folkloristams artimiausiu metu gali tekti peržiūrėti kai kurių dainų žanrų ribas, papildyti atskirų dainų priskyrimo vienam ar kitam žanrui kriterijus ir t. t.

Atkreiptinas dėmesys ir į dar vieną įžangos autorės L.Petrošienės originalų pastebėjimą – Užgavėnių folkloro (dainų, oracijų) bei kitų šios šventės elementų (pvz., persirengėlių eitynių personažų, kaukių) bent dalinį unifikavimą, populiarinimą, sklaidą po kitus Lietuvos regionus praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečiais, kai visuotiniu Užgavėnių šventimu rūpinosi Kultūros ministerija, išleisdama ir platindama šios šventės scenarijus. Suprantama, kad norint šią hipotezę patvirtinti arba siekiant ją paneigti, reikėtų inventorizuoti minėto laikotarpio leidinius, skirtus kultūros namų darbuotojams, įvertinti jų galimą poveikį šventės struktūrai bei turiniui.

Galima būtų diskutuoti…

To paties įvado dalis, skirta Užgavėnių dainų tarminėms ypatybėms išryškinti, regis, galėjo būti parašyta labiau orientuojantis į šiame rinkinyje publikuotų dainų tekstų analizę. Deja, apsiribota fonetinių patarmių skirtumų nuo bendrinės kalbos aprašu, o tai nėra nei nauja, nei originalu. Reikalą kiek gelbsti paskutinėse pastraipose aptarti publikuojamųjų dainų leksikos ypatumai.

Žinoma, dėl vieno kito įvadinio straipsnio teiginio galima būtų diskutuoti. Antai charakterizuodama persirengėlių „ubagų“ dainas / giesmes, L.Petrošienė iškelia ir tokių dainų / giesmių genezės problemą. Pasiremta vien Jono Balio įžvalga, kad „jų atsiradimą ir plitimą galėjo lemti ir XVII a. vienuolynų gausėjimas Lietuvoje, iš tikėjimo dalykų mokymo ir elgetavimo pragyvenantys vienuoliai“.

Kad elgetų visoje Lietuvoje būta daug, liudija dvasininkijos rūpestis nuo XVI a. prie bažnyčių steigti špitoles (l. szpital) – parapijos elgetų ir senelių prieglaudos namus, kuriuose sykiu gyveno ir bažnyčios tarnai. Špitolninkai už maistą ir pastogę turėjo bažnyčioje atlikti tam tikrus darbus: palaikyti švarą, skambinti varpais, taip pat špitolninkai buvo įpareigojami giedoti. Žemaičių vyskupijos 1636 m. sinodas iš elgetų reikalavo, kad šie, norėdami prie bažnyčios durų prašyti išmaldos, turi mokėti visus poterius ir po sumos atsisėdę prie durų giedoti. O 1655 m. rašoma, jog „elgetų Dievo įsakymų paaiškinimai, vaikų atmintin įspaustos pamaldžios giesmės sklinda per kaimus iš namų į namus, išstumdamos pasaulietiškas dainas…“.

Lietuvoje radosi paprotys

Ilgainiui Lietuvoje radosi paprotys, kad ne tik špitolninkas, tačiau ir bet koks elgeta, atėjęs į namus, pagieda kokią nors giesmę, sukalba poterius.

Kadangi Žemaičių Kalvarija buvo paskelbta šventove, tai jos giesmės buvo špitolninkų platinamos skersai išilgai tiek savoje, tiek ir svetimose parapijose, ypač per šermenis. Beje, Žemaičių Kalvarijoje, skirtingai nei kituose miesteliuose, buvo įsteigtas ne „ubagynas” bet „maldanumis”, t. y. maldos namai, kur gyveno vietiniai elgetos. Jie meldėsi už mirusiuosius ir giedojo Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelius Kalnuose, o esant blogam orui – bažnyčioje.

Tą patį savo XIX a. raštuose liudija ir vyskupas Motiejus Valančius: „Nors žemaičių žemė gan yra vaisinga, o jos gyventojai retai tetrūksta duonos, vienok visame krašte daugybė yra pavargėlių. Dideliais būriais susieina į atlaidus ir jomarkus, sėdas eilėmis ant takų, kiekvieno, pro šalį einančio, meldžia, kad ką norint duotų. Vieni, rankas ištiesę, kalba poterius, kiti, visų stiprieji, giesta ir šaukia atsispirdami“.

Pamažu susiformavo tradicija per atlaidus pas „ubagus“ užpirkti „Kalnus“ už giminės mirusiuosius, o kartais, Alfonso Motuzo teigimu, per mirusiųjų paminėjimus kartu su elgetomis giedodavo ir namiškiai.

Dėl ubagų nesuklydo

Iš viso to, kas pasakyta, matyti, jog ubagų dainų / giesmių šaltinis – ne tiek „iš tikėjimo dalykų mokymo ir elgetavimo pragyvenantys vienuoliai“, kaip teigė J.Balys, o perdėtai ar net apsimestinai pamaldžių ir įkyrių elgetų, špitolninkų ne itin „elgetiška“ elgsena.

Juk ne vieno tyrinėtojo atkreiptas dėmesys ir į dar vieną svarbų faktą – jog elgetų būta bent dviejų rūšių: pirmieji – tikri pavargėliai, t.y. Dievo ar gyvenimo nuskriaustieji; antrieji – sveiki ir „drūti“, bet lengvos duonos ir laisvo, palaido gyvenimo paviliotieji. Pastarieji, L.Jucevičiaus teigimu, net ir susikrovę pakankamai kapitalo bei galėję puikiausiai toliau gyventi be jokios išmaldos, nemetė šio amato. Jie buvo kritikuojami didaktinėje literatūroje, su jais visokiais būdais kovojo kunigai, policija, labdaros organizacijos. Pašiepiant, demaskuojant, parodijuojant tokius, kurie „šunis lodo“ ne bėdos ištikti, greičiausiai ir radosi vadinamosios ubagų dainos / giesmės. Tai iš dalies patvirtina ir M.Valančius, sakydamas, kad Palangos Juzė šią dainą sukūrė neapsikentęs prasto elgetų, atėjusių pas Pasvalio miestelio ūkininką Šenterį į mirusios motinos atminimų pietus, giedojimo.

Juk neatsitiktinai ir Užgavėnių persirengėlių būrys kartais būdavo vadinamas Užgavėnių ubagais. Ubago vardą turintis personažas dažniausiai mėgdžiodavo, parodijuodavo įprastą kaimo elgetą – rengdavosi sudriskusiais drabužiais, pasiremdavo lazda, šlubuodavo, nešdavosi didelę terbą išmaldai sukrauti ir t. t. Pastarosios dvi pastabos – papildomi argumentai, rodantys, kad leidinio sudarytojai, priskyrę šias ubagų dainas / giesmes Užgavėnių žanrui, nė kiek nesuklydo.

Apie kaukes – šykščiai

Pagirtinas ir knygos dailininkės Zitos Mazaliauskaitės darbas. Viršeliui apipavidalinti vykusiai panaudota viena liaudies meistro Adolfo Viluckio sukurtos kaukės iliustracija iš tolo traukia akį, o parinktos spalvos ir užrašų šriftai (dermės ir kontrastai) atspindi Užgavėnių mitologines ištakas.

Tas pats pasakytina ir apie visas talentingo žemaičio A.Viluckio Užgavėnių kaukes, kurių iliustracijos puošia leidinį. Tiesa, ir liaudies meistras, ir jo kūryba pristatyta gana šykščiai. Čia būtų nepakenkęs ir menotyrininko požiūris. Juk Žemaitijoje (ir ne tik) kaukių drožėjų (gamintojų) būta ir yra ne vienas ir ne du. Tad A.Viluckio kaukių išskirtinumas, originalumas galėjo būti aptartas lyginant šio liaudies meistro kūrybą su kitų kūrėjų darbais. Juolab kad lyginimui medžiagos yra pakankamai. Ir ne vien muziejų fonduose ar privačiose kolekcijose. Galima buvo pasinaudoti kad ir Arūno Vaicekausko 2009-aisiais sudarytos knygos iliustracijomis. Pakankamai medžiagos galima rasti ir įvairiuose internetiniuose puslapiuose.

Na, tikėkimės, kad šiuos palyginus, sugretinimus, o sykiu ir išvadas sėkmingai padarys ir pats skaitytojas.

Iškėlė įdomių klausimų

Apibendrinant belieka pasidžiaugti, kad L.Petrošienės ir J.Bukančio sudarytas leidinys „Žemaičių kalendorinė tautosaka: Užgavėnių dainos“, viena vertus, užpildė tokio pobūdžio leidinių stygiaus spragą, kita vertus, iškėlė nemažai įdomių ir originalių klausimų, į kuriuos iki šiol tyrinėtojai, rašę apie Užgavėnes, dar nebuvo atkreipę dėmesio.

Į keletą tokių klausimų (pvz., kodėl Užgavėnių dainų iš viso neužrašyta Vakarų Lietuvos žemaičių tarmių plote, kokie žemaitiškų Užgavėnių dainų elementai per unifikuotus scenarijus paplito po kitus Lietuvos regionus, koks liaudies dainų ir krikščioniškų giesmių melodijų santykis Užgavėnių dainose ir t. t.) vilkimės ateityje atsakys originalių įžvalgų nestokojantys šio darbo autoriai.

Belieka paraginti visus kūlvirsčiom ruoštis Užgavėnėms. Jei pavyktų prisiminti ar išmokti bent dalį šiame rinkinyje paskelbtų dainų / giesmių, Užgavėnių vakarą tektų pavožti po duonkubiliu gaidį, kitaip iki gavėnios, t. y. vidurnakčio, vargiai pavyktų visas išdainuoti.

Pasakyti (ne)būtina, bet tylėti (ne)valia

Pasakyti (ne)būtina, bet tylėti (ne)valia

Juozas Šikšnelis

Metams bėgant, užuot tapęs tolerantiškas ir pilnas atlaidumo, imi abuojėti ir daraisi irzlus. Metai aštrina žvilgsnį ir nudilina pieniškus romantizmo dantukus. Belieka iltys, kurias maga suleisti kam į sprandą. Brrr. Nusivažiavau jau pirmose eilutėse. Straipsnį turėjo iššaukti dviejų damų rašinių „Duryse” refleksijos. Vieną pasirašė Žiurkė (pseudonimas, bet, sprendžiant iš žiūrėjimo bei vertinimo taško, gali būti visiškai reali požemių graužikė), kitą – teatrologė Gitana Gugevičiūtė. Skaitant abiejų tekstus atsidengė nusmailintos iltys. Jie suerzino, bet diskutuoti nepaskatino.

Abi autorės virkauja, griežia dantimis, rypauja, neva apgailestauja, bet dažnose savo tekstų pastraipose net nesugeba gana aiškiai suformuluoti, ko jos nori, apie ką jos rašo. Kad viskas Klaipėdoje blogai, raudona, o gal liuminiscencine linija eina per abu rašinius, ir jeigu pirmoji, bijodama pasirašyti savo pavarde, priekaištų nesijoja saujomis, bet verčia iš savivarčio, tai antroji, pasitelkusi kiek pralavintą stilių, žaidžia žodžiais. Abi autorės džiaugiasi savimi, nes joms atrodo, kad taip sklandžiai parašyti niekas kitas negali. Apie ką? Argi tai svarbu, bet geriau apie miesto kultūrą, kuri yra provinciška, skurdi. Ar gali parašyti, ar negali, nesigilinsime.

Ar reikėjo abiejų autorių straipsnių, ar nereikėjo, vėlgi palikime spręsti laikui ir atminčiai. Kitkas rūpi. Miesto kultūra. Ar ji beviltiška, o gal jos visai nėra? Gal ir miesto nėra? Arba jis netikras. Arba apie jį galima kalbėti tik taip, kaip kalba viena straipsnio autorė, nes visi kiti ne jos rato kalbantieji ir rašantieji „panegirikų putėsius“ privalo ant stalo pasidėti miesto policijos kriminalinę kroniką, kad žinotų, kiek tą dieną mieste užmušė, primušė, apvogė, dar pravartu būtų po ranka turėti migracijos tarnybos ataskaitą, iš kurios aiškėtų, kiek „aukštos kvalifikacijos dėstytojų, išvykusių profesinių ambicijų tenkinti į kitus miestus“. Na, žinote, G.Gugevičiūtės tekste minimos knygos „Vizijų Klaipėda“ autorių amžiaus ribos – nuo 17 iki 70 metų. Kaip suniveliuoti jų meilės miestui išraiškas, kad jos atitiktų kritikės skonį? Šis klausimas ne personalinis, tai raktas į tokių straipsnių ir tokį miesto problemų traktavimą. Kol mes apsimetinėsime, jog rašome analitinius straipsnius, o iš esmės, praplovę savo drabužėlius, nešvarų vandenį su pamuilėmis pilsime skaitytojams ant galvų, tol bus daugiau tokių gudruolių, kurie apsisukę darys tą patį.

Klaipėda serga viena, tikriausiai nepagydoma liga. Tiksliau, klaipėdiečiai ja serga. Ligos pavadinimo nežinau, pabandysiu nupasakoti jos simptomus: aš turiu, bet neduosiu, aš žinau, bet nesakysiu, aš galiu, bet nedarysiu, tačiau taip parašysiu, kad raugėsite.

Klaipėdoje susitinki ryškių meno ir kultūros veikėjų, analitiškų, netradiciškai mąstančių žmonių, energingų, galinčių kalnus nuversti organizatorių, bet staiga nuo jūros pakyla rūkas ir pasiglemžia viską – idėjas, sumanymus, pačius žmones. Tiesa, kai kas lieka, bet prėskai.

Štai prieš 30 metų turėjom vieną ideologiškai kryptingą laikraštį, vieną ideologiškai suvaržytą teatrą, šimtus ideologiškai suraizgytų kultūros eilinių, ne mažiau rūsčių kultūros prievaizdų. Ką dar turėjom? Vieninteliame laikraštyje netrūko kritikos straipsnių apie spektaklius, dailės kūrinių parodas, naujas knygas. Ar galima dabar ranką ant širdies padėjus imti ir nurašyti visą ano laikmečio meną, kultūrą – kaip ideologiškai žalingą? Ar šiais laikais galime sukurti tokį fenomeną kaip Skulptūrų parkas, spektaklį „Dramblys“?.. Kalbos apie vieną ar kitą meno reiškinį mieste netildavo ilgai.

Dabar būna dienų, kai Klaipėdoje vienu metu vyksta keliolika meno akcijų, bet visos Žiurkei yra niekinės. Kyla klausimas: ar gyvenant pagreitintu ritmu galima spėti aplankyti kelias galerijas, kelias koncertų sales ar bibliotekas? O gal neverta, jei vienu mostu gali visus renginius nurašyti: „Poezijos pavasario“ vakarai reikalingi tik keliems save įsimylėjusiems poetams, „Naktigonės“ valo dulkes nuo gęstančių scenos žvaigždžių, ir taip toliau.

Nurašyti, sukritikuoti, sutrypti, sumenkinti, suniekinti galima viską. Galima rypauti, kad Klaipėda netapo universitetiniu miestu, o universitetas netapo miesto savastimi. Galima verkti, kad tokioje renginių gausoje trūksta renginių. Galima džiaugtis, galima liūdėti, galima rašyti skundus Strasbūrui. Bet galima ir nerašyti, o skalambyti: aš žinau – kaip, bet nesakysiu, aš galiu, bet nedarysiu, aš moku, bet… Užtat parašysiu ir išdėsiu į šuns dienas.

Įdomi atrodo G.Gugevičiūtės mintis suburti mieste kultūros kritikos klubą, be abejonės, panašų į Vilniaus, nes Vilnius – pažadėtoji žemė, kur nubėgo R.Kmita ir kiti. Dėl to man kyla daugybė klausimų: ar yra pakankamai medžiagos kritikų klubui, jei visą kultūrą įvertiname vienu žodžiu – šššš?.. Tuomet kuo mis kritikai? Savo kūnais? Toliau: ar yra mieste kultūrinės spaudos plotų, kad G.Gugevičiūtės straipsnyje kelis kartus išlenda nerimas dėl kultūrinės spaudos anemiškumo? Ar daug nepriklausomų kultūrinių iniciatyvų buvo numarinta įsčiose? Kodėl tad mieste, kur rengiami aukštos kvalifikacijos masinių renginių bei švenčių režisieriai, pačios šventės ir renginiai būna apgailėtini? Ką, be kritikų klubo įkūrimo, siūlo ši autorė? Ką siūlo Žiūrkė, be žiurknuodžių ne sau? Nenutolstant nuo kritikų. G.Gugevičiūtė pastebi: „Juolab kad pastanga kritiškai vertinti kultūros reiškinius geriausiu atveju gali susilaukti ir tokios reakcijos: „O kas tu toks? Ką asmeniškai padarei?“. Taigi senas ginčas apie kiaušinio ir vištos pirmumą. Ar kritikas privalo nieko nemokėti ar bent minimumą, tarkime, iškepti kiaušinienę. Vienas pažįstamas paatviravo: nenorįs eiti namo, nes žmona nemoka gaminti, nebent kiaušinius išverda elektriniame virdulyje. Esu įsitikinęs, jeigu kritikas meno virtuvėje moka šį bei tą daugiau, nei toji pažįstamo žmona, jis turi teisę burtis į klubus ir net rašyti. Tik būtų šaunu, jei kritikos straipsnis nors kiek skirtųsi nuo internetinio komentatoriaus paistalų.

Mes galime apverkti, apraudoti nepasisekusį universitetą. Raudos ir ašaros bus teisingos, tik vieno dalyko nevalia pamiršti: yra universitete žmonių, kurie įsiaudę į miesto kultūrinį audinį. Ir niekas neiškirps jų iš šio audinio, nes jie seniai, dar ikiuniversitetiniu laikotarpiu, tapo miesto savastimi. Ir nesirengia dėl duonos gabalo ar garbės krislelio palikti Klaipėdos. Taigi universiteto bėda, manyčiau, elementari: mokslo šventovėje trūksta mokslo, jau neminint apie asmenybes, jį kuriančias. Kada ir kur buvo padaryta klaida – akylus tyrėjas galėtų nustatyti. Dabar ten jiems belieka virti savo sultyse ir puikuotis patiems prieš save tuščiai skambančiais moksliniais vardais. Miestui jie svetimi, miestas jiems svetimas. Išskyrus kelis, kaip buvo paminėta įaugusius į miesto kraštovaizdį.

Tiek to universiteto. Jis atsirado neseniai ir, kaip Lietuvoje įprasta, ne taip, kaip visame mielame pasaulyje. Manyčiau, mums be galo svarbu suvokti elementarią tiesą: kiek vienam žmogui tenka kultūros ir kiek reikia, kokia ES norma, juk dabar be ES normatyvų nei ten, kur karaliai pėsti vaikšto, nenueisi. Kuo matuojama kultūra? Kiekybiniais ir, be abejonės, kokybiniais parametrais. Kilogramais, metrais, kvadratiniais ar kubiniais, puslapiais, egzemplioriais, paveikslų skaičiumi, spektakliais ar juose užimtų aktorių skaičiumi, poetais ir jų perskaitytomis eilutėmis, masinėmis šventėmis, valstybinių švenčių minėjimu, skulptūrų statymu progomis ir be jų, naujų kultūros židinių atidarymu ar, priešingai, senųjų uždarymu negrįžtamai, niekinant vietinius kūrėjus, svetimų gastrolierių kvietimu, kuo? Kas gali atsakyti? Abiejų autorių straipsniuose tuo atsakymu net nekvepia, tiesa, jų tikslas buvo kitoks.

Jeigu mes kalbame apie miesto kultūrą, tai būtinai suplakame viską, išskirdami ir paminėdami, kad tas ar anas renginys blogas. Kyla klausimas, ar galima viską suniveliuoti? Ar visi kultūros vartotojai yra vieno intelektinio lygio su abiem straipsnių autorėmis (beje, baigusiomis gimtojo miesto alma mater, kurios nepamiršta pakeiksnoti)? Ar gali kiekviena gyventojų grupė vienytis pagal interesus ir reikalauti, kad šios dvi ir dar dešimtys miesto kultūros kritikų nekištų nosies ir nagų prie jų mėgstamų renginių, tarkime, vakaronių su ansambliais „Sidabrinė styga“, „Prie šaltinio“ ir kitų? (Čia pateikiu pavyzdį net nežinodamas, ar tokie ansambliai egzistuoja, bet puikiai žinau, kad į grupes susibūrę senjorai turi savo vokalinius ansamblius, jų noriai klausosi, manydami, kad kultūringai ir prasmingai praleidžia laiką.) Lenkiu štai kurlink: kalbame apie kultūrą, net neminėdami, kiek sluoksnių ji turi, menkiname reiškinius ir renginius, net nebandydami įsivaizduoti, kas juose lankosi, tad ar nereikėtų pradėti nuo bandymo nustatyti, ko reikia Klaipėdos publikai, ir ar ji to nusipelnė?

Atskiro žvilgterėjimo nusipelnė nemokami koncertai tam tikromis progomis ir be progos. Regis, juos išpopuliarino džiazo festivaliai. Jei apie džiazą, tai jam netinka būti grojamam atvirose milžiniškose erdvėse šimtams žmonių; juk džiazas – jauki, intymi muzika, ir vargu ar tikrieji jo melomanai lankosi Teatro aikštėje. Bet čia kalbama ne apie tai. Nemokami koncertai nėra kultūros dalis, ir kokia nors proga dovanoti lietuviškos estrados žvaigždę ar žvaigždutę yra tik valdžios bandymas eiti lengviausiu keliu. Plane padėtas paukščiukas, tauta gavo žaidimų. Nemokami koncertai – tai tas pats, kas labdara vaikų namams. Dabar visi rodo gailestingumą vargšams vaikų namų auklėtiniams, kurie vartosi lyg inkstai taukuose, net nenumanydami, kad gyvenimas – tai ne nesenkančiu srautu plaukianti labdaros upė. Nemokami koncertai neskatina kultūros ir negali vadintis kultūringai leidžiamu laisvalaikiu.

Kas gali pasakyti, kad Klaipėdos kultūroje viskas gerai? Niekas ir niekada nepasakys. Jeigu koncertuos pasaulinio lygio žvaigždės, tai Radži gerbėjai skųsis, kad jų dievaičio nekviečia ir apie jo kilmę teisybės niekas nesako. Jeigu S.Parulskis susitiks su gerbėjais, tai D.Vaitkevičiūtės ar E.Kalėdos gerbėjai jausis be galo nuskriausti. Taip pat ir su teatrais, koncertų salėmis, parodų salonais ir panašiai. Derinamės rūbą prie savęs, o jei jis netinka, atmetame. Tik ar dėl to reikia kaltinti blogą orą? Prisimenant Marko Tveno posakį: visi kaltina blogą orą, tik niekas nieko nedaro. Tiesa, šioje istorijoje visi vieningai turi atpirkimo ožį – miesto valdžią, kuri net šiais rinkos laikais kalta dėl to „blogo oro“. Valdžia visą laiką buvo kalta. Juk tautiečiui yra įdiegta nepaneigiama ir pneumatiniais plaktukais neišmušama mintis: kiekvienas valdžiažmogis yra kaltas. Dėl to, kad jis kaltas. Toks suvokimas įgavo sparnus su Garliavos fenomenu, pagimdžiusiu naują tautos didvyrį, kuris yra aukščiau įstatymų. Taigi Klaipėdoje dėl skurdžios kultūros kaltų ieškoti nereikia – jie sėdi savivaldybės Kultūros skyriuje. Tik niekas net nemėgina pagrįsti kaltinimų. Kaltas, nes kaltas.

O man norisi paprieštarauti visiems: kalti esame. Kalti, nes skubame išpilti vandenį su pamuilėmis. Kalti, kad patys sau patinkame. Kalti, kad nežinome, ko norime. Kalti, kad dažnai norime to, ko nėra ir būti negali. Kalti, kad dažnai neprasitriname užmiegotų ir traiškanotų akių ir nebandome pažvelgti plačiau ir toliau savo nosies galiuko. Kalti, kad žinome, galime, sugebame, bet nenorime, nesakome, nedarome. Kalti, kad miestas netampa mūsų savastimi. Kalti, kad nieko neduodami norime tik imti, ir ne tai, ką siūlo, bet tai, ko mes norime. Kalti, kad kaltiname kitus, dažniausiai mažiausiai to nusipelniusius. Kalti, kad dar neįsileidome miesto į savo vidaus dvasios apytaką, kad miestas dar yra šalia, ir mes jo neapglėbiame, nepriglaudžiame, nesusiliejame su juo. Jis dar yra ne mumyse, dar ne mūsų…

O gal visai be kaltės kalti…

Rašyti apie Klaipėdą niekam neužginta ir niekas nėra gavęs rašymo apie Klaipėdą indulgencijos. Rašyti gali visi. Su „putėsiais“, anot G.Gugevičiūtės, ir be jų. Piktai ir gražiai. Protingai ir ne visai.

Regis reikėtų visai nedaug: suvokimo, ne ką miestas man duoda, bet ką aš jam galiu duoti. Ir dar: dažnai mes skausmingai nežinome, ką norime pasakyti, bet džiaugsmingai visam pasauliui tai pareiškiame. Tarsi vaikai…