Pelnė Metų knygos titulą

 

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Pelnė Metų knygos titulą

Praėjusią savaitę paaiškėjo ir buvo apdovanoti 2010-ųjų Lietuvos metų knygos rinkimų laureatai, kuriuos tradiciškai iš ekspertų komisijos pasiūlytų knygų penketukų išrinko skaitytojai. Tarp trijų šalies rašytojų kūrinių, pelniusių Metų knygos laurus, – ir klaipėdiečio knyga.

Knygų suaugusiesiems kategorijoje rinkimus laimėjo Marcelijaus Martinaičio biografiniai užrašai „Mes gyvenome“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Autorius atsiminimų knygoje ne tik rašo apie savo vaikystę ir paauglystę, bet ir vaizdžiai pasakoja apie anų laikų Lietuvos kaimo gyvenimą, atskleidžia žmonių pasaulėžiūrą ir mąstyseną, įžvalgiai lygina su smarkiai pasikeitusiu vėlesnių laikų pasauliu.

Mažųjų skaitytojų valia 2010-ųjų Metų knyga vaikų leidinių kategorijoje tapo klaipėdiečio Rimanto Černiausko „Vaikai ir vaiduokliai“ („Versus aureus“ leidykla). Tai smagių istorijų knyga vaikams, kurie domisi neįprastais nuotykiais. Joje pasakojama, kaip smagu būtų eiti į mokyklą, jei vaikų ten kasdien lauktų mažas vaiduokliukas. Su juo būtų galima ne tik pasitarti, jei nežinai atsakymo į mokytojos klausimą, bet ir pasikalbėti, nes jis – tikras draugas. O svarbiausia – jo niekas nemato… „Vaikai ir vaiduokliai“ – septintoji R.Černiausko knyga vaikams. O Metų knygos laureatu jis tapo antrąsyk. Jaunieji skaitytojai jo „Slieko pasaką“ išrinko 2007 metų vaikų knyga.

Paauglių knygų kategorijoje 2010-ųjų Metų knyga išrinktas Vytauto Račicko romanas „Baltos durys“ (leidėjas V.Račickas). Jis pasakoja apie paauglius, jų svajones, ieškojimus ir klystkelius – liūdna istorija, kuri gali paliesti kiekvieną.

Šiemet už Metų knygą balsavo rekordinis skaitytojų skaičius – net 17932.

Šių metų akciją užbaigė iškilmingi Metų knygos laureatų apdovanojimai, įvykę praėjusį sekmadienį Vilniaus knygų mugėje.

Akcijos „Metų knygos rinkimai“ tikslas – skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra, kelti visuomenėje skaitymo prestižą. Jos idėja – pristatyti geriausius praėjusiais metais išleistus lietuvių literatūros kūrinius. Kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos organizuojamuose Metų knygos rinkimuose dalyvaujančios knygos skelbiamos kiekvieną rudenį.

D.Sobeckis: poetas – kaip trečias brolis

Trys klausimai rašytojui

D.Sobeckis: poetas – kaip trečias brolis

Klaipėdoje gimęs, augęs, studijavęs religijos mokslus, dešimtmetį vaidinęs jaunimo teatre „Be durų“ ir prieš dešimtmetį parašęs savo pirmąją knygą, 33-ejų poetas Dainius Sobeckis nuo praėjusio rudens su žmona ir dviem sūnumis apsigyveno Plungėje. Sako, ten gana įdomu, bet Baltijos jūros trūksta… Tik ne veiklos. Jis – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, nuo 2006-ųjų Palangos kultūros skyriaus vyresnysis specialistas. Dabar jam nemokamos tėvystės atostogos, kol pirmajam sūnui sueis treji, beveik iki vasaros galo, bet taip pat jis turi keletą pamokų Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijoje ir eina kultūros savaitraščio „Žemaičių saulutė“ redaktoriaus pavaduotojo pareigas.

Išleidęs du poezijos rinkinius D.Sobeckis nuo 2007-ųjų yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jo eilėraščiai publikuoti „Baltijos“, „Varpų“, „Poezijos pavasario“ almanachuose, kitoje kultūrinėje spaudoje, rusų kalba dviem knygomis išleisti Kaliningrade, taip pat išversti į anglų, baltarusių, lenkų ir ukrainiečių kalbas.

Šįsyk poetas ilgai nekėlė telefono ragelio, o kai atsiliepė, paaiškėjo, kad jis – Švedijoje. Visbyje, Gotlando saloje. Reziduoja Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų centre.

– Ką šiuo metu rašote?

– Čia rašau monografiją apie lietuvių išeivijos poetą, vienuolį, kunigą, visuomenės bei kultūros veikėją Leonardą Andriekų. Manau, kad dar yra žmonių, nežinančių apie šią asmenybę. Gana greitai – 2014 m. liepos 15-ąją minėsime jo 100-ąsias gimimo metines. L.Andriekus mirė 2003 m. gegužės 19 d. Niujorke. Jis per savo gyvenimą išleido 10 eilėraščių rinkinių, tačiau visuomeninėje-kultūrinėje veikloje nuveikė daugiau nei literatūrinėje: 1964–1970 m. buvo Šv. Antano pranciškonų gimnazijos rektorius, 1970–1980 m. – Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, o 1980–1991 m. – žurnalo „Aidai“ vyriausiasis redaktorius. Bandau apie visa tai parašyti.

Visbyje esu nuo sausio 28-osios ir būsiu iki vasario 25-osios. Beje, čia lankausi jau trečią kartą. Kai 2008-aisiais buvau antrąsyk, parašiau savo trečiąją eilėraščių knygą, kurią pavadinau „homo religiosus“. Bet jos finansiškai niekas neparėmė, kad būtų išleista 2009-aisiais, tai dabar laukiu atsakymo iš fondų, gal šiemet ji išeis lietuvių kalba, nes rusiškai jau pasirodė Kaliningrade baigiantis 2010-iesiems. O Visbyje labai malonu pavaikštinėti senamiesčiu, nueiti prie jūros, įkvėpti gryno oro, o paskui – vėl rašyti…

Be minėtos monografijos, taip pat bandau sau pačiam lyg ir naują literatūrinį žanrą – eseistiką. Norėčiau parašyti eseistinių straipsnių ciklą tikėjimo ir netikėjimo klausimu. Tai labai glaudžiai susiję su mano buvusiomis studijomis Klaipėdos universitete, kur baigiau teologiją ir religijotyrą. Galbūt tai būtų galima pavadinti profesine liga. Juk jeigu šešerius metus studijuoji religinius dalykus, tai kūryboje to išvengti yra labai sunku arba net neįmanoma. Jeigu pavyksta sukurti kokį kūrinį, niekaip nesusijusį su religija, tai pats būnu nuostabos ištiktas. Tačiau minėtas esė straipsnių ciklas yra tik idėjinio gyvavimo pradžioje, kas iš tikrųjų išeis, dar nežinau.

– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?

– Dar nelabai daug ką turiu vertinti: dvi eilėraščių knygos lietuvių kalba, dvi – rusų kalba ir vienas sudarytas fotoalbumas apie Palangos kultūros paveldą. Su savo kūrybos vertinimu yra taip pat, kaip su studijų baigiamaisiais darbais. Kai parašai bakalauro arba magistro darbą, tai manai, kad jis beveik tobulas ir vertas paties geriausio įvertinimo. Tačiau praėjus laikui – metams, dvejiems ar trejiems – ateina suvokimas arba nušvitimas, kad iš tiesų ten nieko gero nebuvo. Dėstytojai ir vertintojai buvo teisūs, bet gerai, kad nesugadino gyvenimo įvertindami teigiamai. Taip ir su knygomis. Kai parašai knygą, imi galvoti, kad tai, ką sukūrei, yra rimčiausias ir geriausias dalykas, jei ne pasaulyje, tai bent Lietuvoje. Jei kas nors atsiliepia apie tavo knygą spaudoje ir dar nepalankiai, iškart imi nesutikti su priešinga pozicija. Tačiau praėjus keleriems metams kritiškai peržvelgi savo ankstesnę kūrybą ir pamatai, kad kritikai bent iš dalies buvo teisūs. Tikrai, tai, kas buvo parašyta ir išleista, atrodo kiek naivoka ir nerimta. Tačiau tuo metu, kai knyga buvo parašyta, nieko geriau parašyti negalėjau. Išmintis ateina su metais. Jeigu ateina. Jei žvelgtume iš tokios pozicijos, kaip iš laiko perspektyvos, tuomet galėtume prieiti išvadą, kad apskritai neverta ir nereikia leisti knygų, nes po kurio laiko pats autorius suvoks, jog tai nereikalingas popieriaus švaistymas. Tačiau tuomet neturėtume kūrėjų ir negalėtume įvertinti jų kūrybinio progreso arba regreso. Kiekviena parašyta ir išleista knyga skatina tobulėti, atsižvelgti į pastabas ir nebekartoti tų pačių kūrybinių klaidų, galbūt net eksperimentuoti ir siekti kažko naujo literatūroje, nors, anot išminčiaus Saliamono, nieko nėra nauja po saule, visa, kas atsiranda nauja, yra tik pamiršta sena, tik gal kitokiomis formomis.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Kritika skatina tobulėti. Literatūros kritikai yra savo srities specialistai, tačiau svarbiausias yra skaitytojas, kuriam ir turi būti rašomos knygos. Ar knygos rašomos išskirtinai tik literatūros kritikams? Nors pastaruoju metu gali susidaryti tokia nuomonė, nes tiražai jau senokai nedideli, o literatūros kritikai, sekdami šiuolaikinės literatūros tendenciją, labai daug skaito, nors turbūt ne viską. Tad yra tikimybė, kad parašytą knygą perskaitys pusė skaitytojų ir tiek pat literatūros kritikų. Buvo kažkada laikas, kuomet buvo rašoma sau. Apskritai ir dabar kiekvienas rašytojas pirmiausia rašo sau, į savo kompiuterį, sąsiuvinį, užrašų knygutę, ir tik paskiau jo kūrybą perskaito kažkas kitas. Bet šis rašymas yra orientuotas į skaitytoją. Galbūt poezijoje kryptingai rašyti kažkokiai konkrečiai auditorijai yra neįmanoma. Tą kategoriją ir galime pavadinti tiesiog poezijos mėgėjais. Prozoje lengviau, nes gali orientuotis į meilės romanų, detektyvų, fantastikos ar kitokio žanro gerbėjus. Todėl prozininkas jau iš karto gali pasirinkti kryptį, o poetas, kaip trečias brolis, plūduriuoja tam tikroje nežinioje.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Dainius Sobeckis

Dainius Sobeckis

Paskutiniai
gyvenimo metai

paskutiniai gyvenimo metai
taip parašyta
to nesuklastosi

gali lapą išplėšti
sudeginti suvalgyti
niekas nepasikeis

perkopus trečiąją dešimtį
išganymas vis artyn

savo baisiausiom vilionėm
šoktiniu suktiniu
vandeniu vynu

ar mano gyvenimas
tiek tevertas

trisdešimt treji
gyvenimo metai

trisdešimt


Mirsiu
žinau
ateis tokia diena
gal rytas vakaras naktis

juk dar neišrastas
amžinasis variklis
amžinybės eliksyras

tad teks keliauti
pėsčiomis
gal skristi

nežinau
kas laukia
kelionei pasibaigus

kai baigsis
viskas aišku taps

žinau
dėl vieno esu tikras

ateis diena
gal rytas vakaras naktis

Pelnyta pergalė
taip visi ir sutarėm
Cezario veidas
įgis pelnytą pergalę

metėm burtą
arba
 arba
pirmajam neiškrito
antrajam nukrito
ne ta puse

ji ilgai kristų
aukštai išmetus
tuo tarpu pažvelgiau
į Kristų

ji ilgai riedėjo
pažeme

sustojo
ties jo kojomis

į mane žvelgė
Cezaris

Pasaulio pabaiga
kokių tik pasaulis
nematė pranašautojų
Mikalda Nostradamus
Branham Smith

kokių tik negirdėjo
tikėtų pranašysčių
dutūkstantaisiais bus jau galas
prieš tai po to
daug datų numatyta
neišsipildė niekas

netikėkit tais netikrais
apgaulės pranašais
jie suviliot jus nori

pasaulio pabaiga ateis
žinau
manim taip pat jus netikėkit
bet patikėkit
amžinybės duotuoju laiku

jis sugrįš
pasauliui švenčiant
dutūkstantąsias
jo mirties metines

Išganytojas
kalnų dvasia ir oras
pastiprina mane
pripildo gyvybės syvų
tuomet jau dirbt galiu
ganyti savo bandą
ją saugot nuo vilkų
apsimetėlių kailių
juk tam aš čia

ganytojas
avelių


Tušinukas
štai dabar rašau
mėlynu tušinuku
ne tik rašalas
mėlynas
ir apvalkalas

dar tokia ant jo reklama
www.palanga.lt

turbūt reprezentacinė
kanceliarinė prekė

tačiau aptinku
netikėtą emblemą

dvyliką
baltų žvaigždučių
užrašą
ITALY

tiesiog įdomu

nuo kada
Palanga
Italijoj

Džiazuojantis sūris
vakarinis radijo džiazas
karvė judina uodegą
džiaugiasi
ateina melžėja
ritmingai kraipydama užpakalį

melodija džiaugsmingai
širdį užlieja
riebus pienas tampa pusriebiu

visas tvartas skamba
nuo džiazo
varškė lenda į sląstus

džiazuojantis sūris
su kmynais

Iš pasakos

būna taip
susitinki su draugu
pasisveikini
jis pristato
naują
(nebūtinai jauną)
draugę

ji iš pasakos

nenustembu
labai malonu
aš irgi esu personažas
keliaujantis
iš pasakos į pasaką

esu vilkas
iš pasakos
apie septynis ožiukus
esu vilkas
iš pasakos
kur uodegą prišalo

esu vilkas
iš pasakos
apie tris paršiukus

esu vilkas
iš pasakos
apie Raudonkepuraitę

tuojau tave
suvalgysiu

nenugirdau
iš kokios tu pasakos

ji vaikų darželio
„Pasaka“ direktorė
* * *
upės taku
nuvinguriavo
upėtakis

* * *
vasario šėlsmas
miesto gatvėmis
sniego šokis

* * *
plaukiant valtim
raibuliuoja
ežero akis

* * *
vėjo linguojamas
rugių laukas
duona kasdienė

Prakeiktas įkvėpimas

Prakeiktas įkvėpimas

Iš apsakymų ciklo „Lietuvos psichopatas“

Mindaugas Valiukas

Lyg jų būtų maža, prisidėjo dar viena pirmaaukštė problema. Vieną rytą išgirdau bumbsėjimą į savo sieną. Nieko neveikiau, bet tas garsas labai trukdė susikaupti. Susikoncentravau, bandydamas įspėti šio garso šaltinį, bet kuo labiau smelkiausi į reiškinio esmę, tuo sunkiau sekėsi jį pakęsti. Rodos, bilsnoja ne į sieną, o kumščiu man į kepenis, į kepenis. Garsas keliantis fizinį skausmą. Ir intervalai nenuspėjami. Jokio ritmo, kuris užtikrintų šiokį tokį saugumą savo nuspėjamumu. Smūgis ištikdavo visada, kai mažiausiai tikiesi, kai pamanei, kad jau liovėsi visam. Kas ten, bl, už tos sienos vyksta?! Kankinausi valandą ir penkiolika minučių, kol nežinia ėmė varyti iš proto likučių. Ir staiga tais proto likučiais lyg elegantiška ežero bangelė į krantą atsirito geniali idėja. Reikia nueiti ir pažiūrėti. Labai apsidžiaugiau, kad išeitis tokia paprasta.

Tai, ką pamačiau, neslėpsiu – mane nuvylė. Tą bilsnojimą kėlė nei išprotėjęs genys, nei narkomanas, daužantis purpuru apsipylusią galvą į sovietinę silikatinės architektūros parodiją, anei statybininkas šaunus, netgi ne reklamos agentūra, montuojanti didžiulius stendus su šūkiu „Neemigruok! Visada galima čiulpti“. O ne! Du paprasti vaikėzai spardė futbolo kamuolį į sieną. Vienas ilgas kaip Kraučas, o kitas mažas kaip Mesis. Tik tiek. Nusispjoviau ir grįžau į savo butą pirmame aukšte, iš kurio visos problemos atrodo didelės, nes žiūri į jas iš apačios, žemiausio taško. Žemas lygis. Į daugelį mano bėdų mano kaimynai žiūri iš aukšto. Tik ne mano kaimynas iš dešinės. Jis į viską žiūri panašiai kaip ir aš, tik daug labiau hiperbolizuoja padėtį. Ir nieko čia keisto, nes jis senas. Jis toks senas, kad net pats yra senatvės hiperbolė. Bet apie kaimyną iš dešinės vėliau.

O kamuolys į sieną lyg kumštis į kepenis vis pyst, pyst. Ir dar: pyst, pyst, pyst… Ką daryt su tais gyslotais pedofilų taikinukais? Žinojau tiksliai, kaip negalima: čia tas pats, kas su myžniais po langu, jei kažkas jiems nepatiks – duš neplastikiniai, o ir paties pusėtinai sveikatai ar net gyvybei gali kilti grėsmė. Be to, atrodysi kaip bobutė, prasibrovusi pro alijošių džiungles ant palangės ir šaukianti ant mūsų šviesios ateities – vaikų – neaišku dėl ko. O mūsų šviesi ateitis – vaikai – neleis suabejoti savo perspektyvumu ir modernumu – atsakys maždaug taip: fakjūsakmaidikmazafaka. Bobutė kažką suburbuliuos, nieko nesupratus ir ištirps savo prakeikto, bet taip mielo vieno kambario buto tamsos rūgštyje, palikusi plėšriojo hilerio alijošiaus naguose keletą žilų plaukų. Aš tikrai taip nedarysiu. Su vaikais reikia kitaip. Reikia juos nustebinti, suskelt kokį bajerį. Kokį bajerį! Jei „Bajern“ pati nemėgstamiausia mano komanda, o ir šiaip, nelabai aš temėgstu tą humorą. Gal neit ant pajuokos, galvoju, gal kaip nors pakentėt iki vakaro? Tėvai juos pasišauks vakarienės, o paskui lopšinė, o paskui čiūčia liūlia bai bai. Bet jei tėvai normalūs, lietuviai, tai pofig jiems tie vaikai. Ir mano siena, taranuojama visą naktį, gali neatlaikyti. Arba neatlaikyti galiu aš, o tada…

O tada jie liovėsi. Matyt, tėvai – nenormalūs lietuviai, arba vaikai užsi…spardė, o gal juos nusiviliojo pedofilai. Šansai maždaug lygūs.

Tokios tylos aš dar niekad negirdėjau. Na, tylos negalima girdėti, tai juk tyla, ar ne? Tokios tylos aš dar… nevalgiau. Būtent. Ta tyla buvo tokia tiršta, kad galėjai kabinti lyg medų. Ta tyla aš tepiau savo atidaužytas kepenis. Tepiau savo atidaužytas kepenis ir su siaubu galvojau apie rytojų. Man buvo labai aišku, kad jie grįš. Futbolo čempionatas tik prasidėjo, tęsis beveik mėnesį… Mano kepenys tiek neatlaikys.

Sulaukęs geriausios banditų draugės – tamsos – išsmukau lauk, apžiūrėt sienos. Siena buvo balta, šilta ir silikatinė. Geriausios banditų draugės glėby ji atrodė geriau nei dieną – nebuvo matyti mūrininkų nuotaikos, blaivumo svyravimų. O dešinėje pastato galinės sienos pusėje (už jos gyvenu aš, nors argi tai gyvenimas…) raudonais dažais buvo nutapyti vartai. Skersinį, aišku, tapė ilgšis Kraučas, nes neūžauga Mesis nepasiektų. Raudoni dažai varvėjo nuo skersinio, lyg jis būtų daužytas iki kraujų. Na ką gi. Jeigu ką, tai teisme pasakysiu, kad tik gyniau savo gyvybę.

Grįžau namo, susirinkau visus amžino remonto likučius (dažai, teptukai, glaistas, vaitspiritas, pusbutelis degtinės etc.) ir grįžau į būsimo nusikaltimo vietą. Pirmas darbas – uždažyti vartus baltai. Antras – nutapyti antrus. Bet tik ne dešinėje, o kairėje, kaimyno pusėje. Dabar sumojau, kodėl futbolo chuliganai pasirinko sienos dešinę. Kaimyno pusėje buvo kažkoks skydas su žaibu. Transformatorinė, ne transformatorinė… Ar tai jie pabūgo, kad nutrenks, ar šiaip jiems tas skydas buvo ne fengšui, nesvarbu. Man svarbiausia, kad jie nepersigalvotų ir vėl neperkeltų vartų į dešinę. Todėl reikėjo pasistengti. Vartus tapiau su šešėliais, stengdamasis išgauti išgaubtumo iliuziją. Dar sugalvojau nutapyti vartininką. Jį pastačiau vartų dešinėje. Žinojau, kad, mušant 11 metrų baudinį, vartininkas kartais truputį pasislenka į kažkurią pusę, visai nežymiai, tuomet baudinio atlikėjas pasąmoningai pajunta didesnę erdvę kažkurioje vartų pusėje ir ten spiria. O vartininkui to ir tereikia. Jam nereikia spėlioti pusės, jam tereikia kristi. Todėl, pagalvojau, spardoma bus kairėn, nes koks gi durnius smūgiuoja į vartų sargą? Dar, trokšdamas padidinti kairės vartų pusės trauką, viršutiniame kamputyje (devyniukė, kalbant futbolininkų slengu) nutapiau voratinklį, o jame didelį arogantišką vorą. Vaikėzai tikrai neatsilaikys pagundai pakankinti gyvūnus, būtinai panūs atspardyti jam šikną. Arogantikų juk niekas nemėgsta. Taigi vaikai vietoj apgailėtinų savadarbių kraujosruvų ant sienos gauna meistriškai nutapytus vartus, vartininką, sustingusį prieš žūtbūtinį šuolį, ir gardų kąsnelį snaiperiui – panieka futbolui spinduliuojantį vorą. Ir reikia pridurti, kad vartininkas gavosi panašus į žmogų, voras į vorą, o panieka į panieką. Tapiau pirmą kartą, bet pavyko išties puikiai. Matyt, debiutanto sėkmė. Netolimoje ateityje vėl pabandysiu, tik nė velnio neišeis. O tąkart sėkmė mane pakylėjo virš žemės, nes be taburetės skersinio niekaip nebūčiau pasiekęs. Tačiau nepraradau ir savikritiškumo: vis dėlto kažko trūko. Kažko, kas siurbte siurbtų kamuolį vartuosna. Nutapiau tinklą. Tai buvo puiki mintis. Tas saldus ir sunkiai nusakomas garsas, kai kamuolys atsiduria tinkle. Ir dar, tai buvo išvis geniali mintis, už tinklo nutapiau žiūrovų tribūnas. Besiplaikstančius dūmus ir vėliavas, ir žiūrovų bangos keterą. Prieš pat tribūnas nutapiau nugaras į aikštę atsukusius juodus kareivius (jie taip ir nepamato fulės), stebinčius pasimušti ir pamėtyti bombikių susirinkusius chuliganus. Dar už vartų nutapiau nuogą merginą, bandančią perbėgti aikštę ir ją besivejančius du apsaugos darbuotojus. Vienas jų juodaodis, kitas lenkas.

Pabudau maloniai nuteiktas sapno. Kad tai sapnas, net neabejojau, nes aš nemoku paišyti, o ir paišant mane būtų kas nors užkalbinęs, paprašęs cigarečių, rakto nuo buto, kuriame pinigai guli, išjungęs, papjovęs, gal net pabaręs etc. Bet pasitrynęs traiškanotas akis pamačiau, kad mano rankos lyg apmautos pirštinėm – jas dengė įvairiaspalvis dažų sluoksnis, o gal net ir du. Staiga susuko vidurius. Pradėjo pykinti – tai aišku, visą naktį kvėpavau tais chemikalais. Ir sakykit po to, kad dailininkai ne narkomanai. Bet bumbsėjimo nesigirdėjo. Ir tai svarbiausia! Greitai nusiprausiau acetonu, prasiskalavau dažų pilną burną vaitspiritu ir kažką apsirengęs išbėgau a la rytinio krosiuko.

Tai, ką išvydau prie sienos, buvo panašu… Tai nebuvo panašu į nieką. Veidu į sieną stovėjo gal 200 žmonių, dauguma su fotoaparatais, kamerom ir mikrofonais. Ir buvo tylu tylu, lyg per laidotuves. Tik veidai nebuvo liūdni. Vieni susikaupę, kiti nustebę, treti susižavėję, ketvirti pasipiktinę, ypač barzdotas menotyrininkas, dudenantis kažką apie šiuolaikinio meno menkumą. Bet net jis pripažino potėpio, kompozicijos ir fantazijos jėgą. Kilo šnabždesys. Mano ausys iš atskirų raidžių sudėliojo žodį ksyban. Visi tik ir temurmėjo: ksyban, ksyban, ksyban. Aš įsidrąsinau ir vienos reporterės, ką tik baigusios reportažą, paklausiau, ką reiškia tas ksyban. Ji nusišluostė ašaras, pasižiūrėjo į mane stambiu planu, uždėjo savo drėgną, bet švelnų delną man ant skruosto ir tarė: ne Ksyban, o Banksy – lyg mama mažam vaikui sakytų – kvailiuk, tai ne krematoriumo dūmai, tai šiaurės pašvaistė. Aaaaaaa, – atsakiau aš. Nieko nesupratau, bet to neparodžiau. O jei ir būčiau parodęs… niekas į mane nekreipė jokio dėmesio, visiems terūpėjo banksy. Kas dar per banksy šmanksy? Nuošaliau pamačiau Kraučą su Mesiu. Jie stovėjo bejėgiai ir nusiminę. Jaučiau, kad net tirta, kaip geidžia iškalt tą vorą iš deviatkės, o žurnaliūgos su kamerom, fotikais etc nė nemano trauktis.

Staiga minia išvysta galingų transporto priemonių koloną, kurių avangarde – juodas Aston Martinas, o ariergarde – didžiulis sunkvežimis, vartantis liepas, žibintus. Ir visa tai juda mano namo link pėsčiųjų alėja. Kas čia, blyn, dedasi? Astonas sustoja, durys atsidaro, išlipa plikas odinis šios taurios transporto priemonės vairuotojas. Jis klausia žurnalistų: čia Bansky? Jam atsako, kad Banksy, be jokios abejonės. Tada Aston Martino vairuotojas, sako: skirstomės, skirstomės, netrukdom. Pasieniečiai man pranešė, kad jūra į krantą išmetė fortepijoną su fortepijonininku. Įtariama, kad vienas jų gali būti…e…Novečentas. Na, štiš, maitvanagiai! Ir, atrodo, tereikėjo vieno mostelėjimo ranka – visi pasileido pajūrin. Tada tas odinis plikis iš Astono įniko komanduoti darbų vykdytojui: išpjaunat sieną, ane? Gražiai išimat, ane? Ir vežat pas mane. Ane? Jei siena nors vienoj vietoj įtrūks, ane, įtrūks tavo galva. Ane? Įtrūks tavo žmonos galva. A? Įtrūks tavo vaikų galva. Šunį turi? Katę, ane? Ir katės. Įtrūks. Čia Bansky! Didžiausias visų laikų menininkas!

Stebėjau, kaip meistriškai pjaunama siena, kaip ištobulėjo technologijos, galvojau, kad mano kaimynui senatvės hiperbolei bus nekas, nes jam ir taip nuolat šalta, o dabar, visai be sienos… Ir kaip tyčia pranešė šalnas.

Nėra mirty jokio grožio,

Tadas Žvirinskis
Nėra mirty jokio grožio,
arba Magiškasis
Vilniaus trikampis
Jau antrą kartą šį mėnesį sapnuoju lavonus.

Pirmasis.
Vytautas Kernagis, išpurtęs,
Su užmaukšlinta beisbolo kepuraite,
Užklotas brezentu,
Guli Islandijos gatvės name.
Interjeras – tarytumei palapinės.
Dvi jaunos moterys atsiveda mane,
Viena nukloja brezentą,
Kita duoda maestro parūkyt.
Boluodamas žuvies akimis
Lėtai peša dūmą,  ir taip nejauku,
Kaip nejauku gali būti,
Netyčia nugirdus apie save kažką blogo.

Antrasis.
Jaunos merginos kūnas
Bute, kuriame seniau gyvenau –
Dabar ten striptizo klubas.
Prikausto žvilgsnį
Klaikus lavondėmių raštas.
Žinau, kad negyvėlė tuojau sujudės.
Nėra kartu dviejų moterų,
Yra tik ryški saulės šviesa,
Įstrižai kertanti pusrūsio erdvę.
Miruolė šnabžda: nebijok, tai – tik sapnas,
O jei jau baisu, nusisuk,
Nes gėdijuos baimės tavos.

Trečiasis.
Atsisukęs matau, kad esu
Nebe Vingrių gatvėje, o gatvėj Jogailos.
Tuojau čia man naikins papilomas:
Jauna daktarė užmauna
Elektrinę apykaklę,
Į nedrąsų prieštaravimą – gal skystu azotu? –
Numojus ranka.
Trakšt!
Suspaudžia gerklas tarsi replėm,
Trakšt!
Pabundu savo lovoj su moterim dviem.
Ir man taip ramu, kad daugiau joms patikt nebereiks.

Apie du kunigaikščius
ir jų nesusipratėliškas reinkarnacijas
Pilies gatvėje
De profundis Vistae
Šiandien pakalbėsime apie mitogenezę
(Na jau ne, tai jūs užsičiaupkit!),
Pakankamai prisiklausiau postšūderno,
Kad pagaliau pats trystelčiau tamstų ausysna.
Kalbėsim, kaip du kunigaikščiai
Dalijosi Vilniaus gražiausiąją gatvę –
Duke Nukem vs. Duke Vilgaudas.
Štai, dama skepetaite jau mostelėjo – pradėkim:
Pošimts, čia gi – dešrigalis nusususiai katei!
(Bonus health)

Gloria in Excel
Aš, Pietinių žemių valdovas, atklydęs į Šiaurę per Rytus,
Papasakosiu jums apie angelo plunksną,
Kuri panėšėjo į Dovydo žvaigždę, kuri man ant nosies ištirpo,
Kai žvilgsniu meiliu kutenau pėdutes gerų dvasių,
Linksmai pritūpusių ant Jonų bažnyčios stogo –
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
Jos man nešykštėjo malonių, nes gyvas lavonas
Mažai kuo skirias nuo tų negyvų trečių brolių.
Ir kiekgi reikėjo jų išguldyt, kad taip pavadintų bažnyčią?
(Armo reloaded)

Windows Dei
Prie Hanibalo cerkvutės, šalia apokaliptinių paveikslų rietuvių
Pamačiau Magnus Dux Vilgaudą, pranašaujantį Širvį,
Jo rankose – plastikinis alaus butelis,
Izoliacija pritvirtintas prie grakštaus parabelio,
Bet negali pykt, nes pigus duslintuvas nebūtinai yra blogas.
Jis ima pyškint, narsiai rėkdamas: „Amerikaaaa!“,
Taip džiugiai skelbdamas pasauliui mano baigtį,
Kad melstis telieka, nors į galvą atklysta tik latrų daina: 
Quocunque ibo, tunc semper bibo, nunquam sobrius, sed semper pius.
(Game over?)
- – –
Dievas baltu chalatu kumšteli Gimžauskui ir Morisonui, nepiktai burbtelėdamas:
Moria, dabar tau – „acid sweet“, o tau, Šamanėli, – „dry water“.

Vernalis
Kovas atidangina kilnojamą Raudų sieną,
Mano senutėlės obelys pasilinkčiodamos
Meldžiasi jai, vis dar dvejojančiai:
Lietumi prapliupti ar sniegu iškristi?

Norėčiau prasidanginti dykumoje
Su keturiasdešimt man brangiausiųjų moterų,
Jų nė pusės vardų nebeatsimenu.
Atminty teišlikę kvapai,
Kuriuos gėriau kadais pilna krūtine:
Kavos, cigarečių, vyno, cinamono, mėtų…

Tik viena jų kvepėjo kitaip –
Taip kvepia pavasario oras,
Pritvinkęs gyvybės.

Atspindys kartais būna
toks ryškus
Moterys myli ausimis:
Joms patinka švelnūs žodeliai,
Jos tirpsta dėl minorinių tonacijų.
Nuomonę pakeičia akimirksniu,
Jei tik suokiama pakankamai gražiai.
Svarbu, kad būtų rišlu, miela ir… apie jas.

Gimiau berniuku.
Nors nuo vaikystės buvau verčiamas
Sisioti atsisėdęs ant klozeto,
Gi žinot, „kad neapsitaškytų“,
Bet prigimtinis grubumas it yla
Vis lįsdavo lauk (tada dar žaisdavom karą).

Klausydamasis tėvo knarkimo,
Kurio nė iš tolo mielu nepavadinsi,
Slapčia žavėjausi laukiniais kriokimais,
Pasišvilpavimais ir nirtulingais gargaliavimais.
Girdėjau toje nakties kalboje
Medžiotojo-patino triumfą.

Praėjo krūva laiko, ir štai mano sūnus
Kieme bendraamžiams vaikiščiams
Jau sako: „Ar žinot, mano tėvas naktim
Va taip suriaumoja – HRRRR-HRRRR!
Tada pabundu ir klausausi, nes man nebaisu.“
O aš tartum boba ištežus skubu nusisukti.

Visur įžvelgti ryšį geba
tik pateptieji. Bepročiai dar.
Poetai – kartais
Vertėtų prisiminti
Kalvarijų turgaus bastūną,
Iškilia Kosčiuškos pavarde,
Kuris daboklėj iš snarglių
Mozaiką bandė sulipdyti,
O kitą rytą prie nunciatūros
Menų gimnazijos moksleivė
Pasveikino riksmu pikapą.

Sugrįžti galim mintimis
Į vaistinę, kur senučiukė
Nuo užkietėjimo
Vaistų paprašė,
O jau po valandos
Šalia tupyklos požeminės
Banditas atsisėdo ant bombikės,
Išdraskiusios jam pilvą.

Ne toks dramatiškas ryšys
Susieja mus, skaitytojau.
Kiek kartų nužudai mane
Ar bent apspjaudai mintyse,
Jei tau neįtinku?
Žinau, žinau: ką šičia pasakiau,
Bus panaudota prieš mane.
Tiek to, nes be tavęs aš – niekas.

Dviejų liūdnojo veido riterių bendradarbiavimo sakralizacija
Kai kartą Sigio Parulskio Jėzų talžė keikūnas šv. Juozapas,
Šaras Sauka, įsikandęs marinuotą agurkėlį,
Skubiai vizualizavo savo draugužio regėjimą.
Produktas, kaip ir Šaro siela, buvo įrėmintas
Gėdos rėmuosna ir išstatytas visuotiniam apspjaudymui.

Ir atsitik tu man taip, kad pro šalį ėjo šv. Juozapas su Jėzumi –
Į „Senukus“: skardinės beico ir lobziko.
Sustojo jiedu, senasis dailidė žvilgsniu skvarbiu
Atmatavo skersai-išilgai išstatytąjį meną ir tarė:
„Matai, kokio biezdariai šūdo prikūrė? O rėmai – geri.“

Trys mažosios tragedijos, pagimdytos namo, kuriame gimė motina, gaisro
Tėveli, kai tu mirsi, ar tave užkas?
Užkas, sūnau.
Tai gal nemirk kol kas?
Kodėl?
Kai žaisim karą, aš tave nušausiu.
~
Drugeliai geri tik moterų pilvuose,
Nes vyrams nuo drugelių suka vidurius –
Tarytum kaimietė gyslotom rankom gręžtų
Išskalbtas paklodes.
O, Viešpatie, kas sugalvojo
Širdelės formos tupyklų langelius?
Ar tai yra vieta, kurioj derėtų
Mintyt apie meilę?
Ak, Viešpatie, tai buvo
Tik klausimas retorinis…
~
Demiurgas Platono veidu mėto monetą,
Kurios reverse – blondinė,
Kurios averse – brunetė.
Nieks neklausia, ką norėčiau pasirinkti,
Nes ir taip žinau –
Moneta nukris ant briaunos.
Toks yra mano gnosis.
Tokia yra mano diagnozė.

Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba
Deimantė Bandzevičiūtė

Trumpi
1
Smėlio laikrodis
Apverstas
Paskutinė smiltelė
Išbėgo
Šansas nuo tavęs pabėgo

2
Įsimaišius vieną, arbatinį šaukštelį
Medaus
Į šaltą, negyvo šaltinio vandenį –
Gyvenimas tampa saldesnis
0,5  litro akimirkos

3
Paukščių pėdos pusny
Du piligrimai ieško kelio
Į savo šventyklą
Ar suprasi kada nors mano maldą, Viešpatie?

4
Grimo kambary
Šaltos ironijos persmelktas
Bulvarinę spaudą skaito – Dievas
Lyžteliu koją priešui
Gal gausiu antraplanį vaidmenį?

5
Visą gyvenimą bijodami
Pagaliau
Stačia galva
Krito į dugną

6
Dažniausiai, kas
Griebiasi šiaudo,
Tas ir nuskęsta
7
Aš užsimokėjau, kad giedočiau
Puikybę
Ir giedu
Dažniausiai rytais.

8
Gali drąsiai spjauti
Į šulinį
Vis vien teks
Iš jo gerti

9
Paprastasis žmogus
Tau atneš
Alyvinių obuolių
Kasdieną

10
Neprašė,
Kad nupirktų sausainį,
Galvojo,
Gal susipras


Ras?
Prasigėręs
Mėnulis
klūpi
po
mano
langu
žiūri
į
duobutę
po
mano
smakru
žliumbia
ir
pažada
kad
ras
man
kitus
namus.

 
Tiksi

Noriu žinoti,

Kaip atrodo

Žmogus

Perkirstas pusiau.

Viskas

Taip pat,

Simetriška.

Kojos

Rankos

Plaučiai

Akys

Lūpų kampučiai,

Bet

Širdis tiksi

Tik vienoj pusėj