„Oskarai“ nepraranda karūnos

„Oskarai“ nepraranda karūnos

Vasario 27-ąją Los Andželo „Kodako“ teatre iškilmingai išdalyti svarbiausi kino apdovanojimai – „Oskarai“. Šeši tūkstančiai JAV kino akademijos narių, pagal profesiją pasiskirstę į 15 skyrių, 83-iajį kartą rinko geriausius filmus, jų kūrėjus ir aktorius. Šį kartą svarbiausiose kategorijose triumfavo drama „Karaliaus kalba“.

Aivaras Dočkus

Maloniai sunki našta

Kaip kiekvienais metais, ceremonijos uždangai nusileidus, kyla karštos diskusijos apie vertinimų subjektyvumą, kolegų protegavimą, pataikavimą publikai ar sąmokslus prieš „nepatogius“ kino veikėjus. Visas teorijas patikrinti galima vieninteliu būdu – peržiūrėti pagrindinius „Oskarų“ nominantus ir laimėtojus. O tada – ieškoti „kabliukų“ arba girti šešių tūkstančių profesionalų įžvalgumą.

Taigi – porelė beveik asketiškų savaičių su „Oskaro“ pateptaisiais ir atstumtaisiais. Ir kritiškas kadrų nagrinėjimas pro didinamąjį stiklą.

Pirmoji mintis pasibaigus „oskarinių“ filmų maratonui – vargas Amerikos kino akademikams. Puikių filmų 2010-aisiais užderėjo kaip reta. Neabejotinai geriausi 12 mėnesių iš paskutiniojo penkmečio. Kitų tokių lygių „Oskaro“ lenktynių neprisimenu. Reikia fotofinišo. Pasvėrus pagrindinius nominantus prestižinėse kategorijose, skirtumas turėjo būti matuojamas ne kilogramais ir net ne gramais. Vos įmanomomis dalelytėmis. Štai čia, ko gero, nulemia tie konservatyviausi akademikų apsisprendimo veiksniai – žmogiškumo šlovinimas, teigiamo moralo svarba, gėrio pergalė prieš blogį, negalios įveikimas, valios triumfas.

Geriausias filmas

Geriausio filmo kategorijoje nugalėjo „Karaliaus kalba“. Kamerinė drama, gimusi iš teatro pjesės. Jokių ypatingų istorinių detalių ar įspūdingų vaizdų. Dviejų aktorių – Colino Firtho ir Geoffrey’o Rusho – spektaklis. Atliktas tobulai. Nufilmuotas šykščiai, ir čia slypi raktas į sėkmę.

Du personažai prie ekrano prikausto labiau negu tūkstančiai raitelių mūšio lauke. Pabaiga atima kalbos dovaną. Atskiras filmas filme. Karalius ima kalbėti, o tu pradedi mikčioti. Absoliučiai teisingas JAV kino akademijos pasirinkimas.

Apie kitus nominantus (nuo 2010-ųjų sąrašas praplėstas iki 10 filmų). „Vaikams viskas gerai“ – iki ašarų juokinga komedija apie netradicinę dviejų mamyčių šeimynėlę. Tikslūs charakteriai, išmintinga ironija, genialiai išdėliotos gyvenimiškos situacijos. „Juodoji gulbė“ – įtaigiai stambiais planais nufilmuota, stingdanti vidinė baleto šokėjos drama, virstanti siaubo filmu. „Pradžia“ – originalios idėjos ir tobulo vizualumo kino šventė. Mano favoritas po „Karaliaus kalbos“. „Kovotojas“ – visiškai kitaip apie boksą ir boksininkus. Ringo virvės čia prasiplečia į žymiai įdomesnius horizontus. Iš tiesų tai filmas apie kvaištelėjusią šeimynėlę. „Tikras išbandymas“ – užburiantis nuotykių vesternas, kurį žiūrėdamas peršoki į vaikystės knygas. Fenimoras Kuperis tikrai nusileido iš amžinybės prerijų, kad visa tai pamatytų savo indėniškomis akimis. „Žiemos kaulai“ – negailestingai realistiška drama apie jaunos kaimo mergaitės stiprybę šeimos tragedijos akivaizdoje. Sceną valtyje išlaikys tik turintys stipresnius nervus. Keista, bet „Socialinis tinklapis“ šiame kontekste yra silpnesnė grandis. Tiesiog geras filmas, kuriame viskas savo vietose. Kaip ir „127-ios valandos“.

Klausimas: ką dešimtuke veikia „Žaislų istorija 3“? Tvarkinga animacija patiems mažiausiems, bet ne daugiau. Ir kodėl vietoje jos neatsirado jautraus ir sukrečiančio „Triušio urvo“? Tai – neabejotinai vienas įsimintiniausių praėjusių metų filmų, pasakojantis apie vaiko netekusios jaunos poros kančias. Kitas klausimas – jei filme yra kovos scenų ir susišaudymų, jis neturi jokių galimybių būti išrinktas geriausiu?

Geriausias režisierius

Geriausiu režisieriumi už „Karaliaus kalbą“ pripažintas Tomas Hooperis svečiavosi Lietuvoje, kuomet čia filmavo dviejų dalių televizijos juostą „Elžbieta I“.

Jau tada krito į akis jo puikus darbas su aktoriais. O tai – viena svarbiausių režisūros dalių. Hooperio konkurentai kovoje dėl „Oskarų“ buvo tikri sunkiasvoriai. Broliai Coenai, Darrenas Aronofsky’s bei du Davidai – Fincheris ir O’Russellas.

Vėl palaikysiu akademikus – T.Hooperio pasirinkimas taikliausias. Tačiau akademija buvo priversta padaryti siaubingą klaidą. Dvi klaikias klaidas. Tarp nominuotųjų nėra nei Christopherio Nolano („Pradžia“), nei Johno Camerono Mitchello („Triušio urvas“). Abiejų režisūriniai darbai – tiesiog vadovėlis studijuojantiems kiną. Vienur – sudėtingiausi šuoliai į sapnus, kitur – šviesus tamsios istorijos perteikimas. Pasigendu ir tikroviškumu įtraukiančių „Žiemos kaulų“ režisierės Debros Granik. Akademikams vertėtų apsvarstyti režisūros kategorijos praplėtimą.

Geriausi aktoriai

Geriausius aktorius JAV kino akademija visuomet išrenka nepriekaištingai. Jesse Eisenbergo („Socialinis tinklalapis“) ir James Franco („127 valandos“) pasirodymai verti aukščiausių balų, bet jų vaidmenys lieka C.Firtho psichofizinių stebuklų šešėlyje. Javieras Bardemas („Biutiful“) dar sykį nepakartojamas, bet C.Firtho Anglijos karalius Jurgis VI – įvairiapusiškesnis personažas. Labiausiai prie Colino priartėjo Jeffas Bridgesas („Tikras išbandymas“), bet jis „Oskaru“ apdovanotas pernai.

Kovoje dėl geriausios aktorės titulo – triuškinanti Natalie Portman („Juodoji gulbė“) persvara. Visas filmas – jos solinis koncertas. Šokis. Nuo pat pirmųjų kadrų Natalie persikūnija į trapią ir kartu gąsdinančią būtybę. Šoko būsena auga, kad pabaigoje sprogtų ir ausyse įsitaisytų spengianti tyla. O konkurentės buvo neįtikėtinai stiprios. Moteris-vyras Annette Benning („Vaikams viskas gerai“), atkaklumu nuginkluojanti Jennifer Lawrence („Žiemos kaulai“), skausmingai besiblaškanti Nicole Kidman („Triušio urvas“) ir fatališkoji Michelle Williams („Liūdnasis Valentinas“).

Neginčijamas antraplanių vaidmenų karalius – Christianas Bale’as. Dievulėliau, ką jis išdarinėja juostoje „Kovotojas“!.. Judesiai, veido išraiškos, kalbėjimo maniera. Šou, kuris vertas net pagrindinio vaidmens „Oskaro“. Vienintelis bent kiek prilygstantis konkurentas – G.Rushas „Karaliaus kalboje“. Įstabus australo vaidmuo.

Dėl „Oskaro“ už antraplanį moters vaidmenį taip pat nesuklysta. Mellisa Leo iš to paties „Kovotojo“ užkrėtė erzinančiu, bet mielu boksininkų motušės temperamentu. Antrojoje vietoje turėjo likti metų atradimas – jaunutė aktoriukė Hailee Steinfeld, „Tikrame išbandyme“ nepralošusi patyrusiam J.Bridgesui nė colio.

Kiti geriausieji

Itin reikšmingose geriausio filmo užsienio kalba ir geriausios dokumentinės juostos kategorijose akademikai pavydėtinai tikslūs.

Dar vienas skandinavų kino pakilimo įrodymas – režisierės Sussane Bier drama „Geresniame pasaulyje“ laisvai galėtų pretenduoti į geriausio 2010-ųjų filmo tiek Europoje, tiek Amerikoje vardą. Šios juostos emocinis gylis neišmatuojamas. Temos – globalios ir individualios. Pasakojimo stilius – unikalus.

„Oskarą“ pelnęs dokumentinis filmas „Savų darbas“ demaskuoja tuos, kurie sukėlė ekonominę krizę, iš jos „užsikalė“ pinigėlio ir ramiai vaikštinėja laisvėje. Filmas apie dingusius milijardus banknotų ir atsiradusius milijonus bedarbių. Sąžiningas žurnalistinis tyrimas.

„Oskaras“ „Pradžios“ operatoriui Wally Pfisteriui – labiau negu dėsningas. Kovoje dėl geriausio originalaus scenarijaus savo idėja pribloškianti „Pradžia“ nusileido „Karaliaus kalbai“. Varžovai lygiaverčiai. Čia jau skonio reikalas. Geriausias adaptuotas scenarijus – „Socialinis tinklalapis“. Ko gero, taip. Istoriją, kurios jos herojus netroško viešinti, reikėjo atkurti taip, kad ji sudomintų publiką ir kartu būtų išvengta teismų.

Abejotini sprendimai

Priekaištauti „Oskarų“ dalintojams galiu tik dėl kelių sunkiai suvokiamų sprendimų. Animacinis filmukas „Kaip prisijaukinti slibiną“ trigubai šaunesnis už statulėlę laimėjusią „Žaislų istoriją 3“. Išradingesnis, originalesnis, įdomesnis.

Geriausias montažas – „Socialinis tinklalapis“? O kaipgi daugiasluoksnė „Pradžia“, kurią sudurstyti į idealią visumą prireikė titaniškų pastangų ir fantastiško planavimo? Deja, Ch.Nolano šedevras čia net nenominuotas… Savo kaltę akademikai bandė išpirkti atseikėdami „Pradžiai“ „techninius“ apdovanojimus.

Didesnėms intrigoms priežasčių nėra. Tie šeši tūkstančiai, apdovanojantys kolegas ir gaunantys iš jų apdovanojimus, išmano savo darbą ir žino savo vertę. O ji negali būti mažesnė už „Oskarą“.

Restauravo baletą vaikams

Restauravo baletą vaikams

Po trejų metų pertraukos baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ vėl sugrįžo į Klaipėdos muzikinio teatro repertuarą. Šis kadaise buvęs populiarus spektaklis vaikams restauruotas beveik po 12 metų nuo pirmojo jo pasirodymo uostamiesčio teatro scenoje.

Violeta Milvydienė

Keletas datų ir faktų

B.Pawlowskio baleto vaikams „Snieguolė ir septyni nykštukai“ gimimo ir raidos istorija nepasižymi ilgaamžiškumu. Sukurtas brolių Grimų pasakos motyvais, spektaklis Lietuvoje, Vilniaus operos ir baleto teatre, pirmą kartą pasirodė 1972 m. Jį pastatė choreografas iš Lenkijos V.Borkovskis, kiek vėliau – 1988-aisiais atnaujino baletmeisteris Jurijus Smoriginas.

Klaipėdoje baletas pastatytas dar po 10 metų – premjera įvyko 1998-ųjų kovo 1-ąją (choreografas J.Smoriginas, dailininkė Giedrė Riškutė, dirigentas Algis Jonas Lukoševičius).

Ir štai – prabėgus bemaž 12 metų, išvydome jį atnaujintą. Pagrindiniai baleto restauracijos kūrėjai išliko tie patys, tačiau, natūralu, pakito atlikėjų sudėtis, be to, spektaklis sutrumpėjo iki dviejų veiksmų.

Džiugiausia, kad į teatrą vėl suklegėjo nemažas būrys mažųjų žiūrovų su savo tėveliais.

Duoklė mažiesiems

Problema nebenauja ir labai aiški – apskritai trūksta šokio spektaklių, skirtų jauniausiajai kartai. Pastaraisiais metais Klaipėdos muzikiniame teatre gyvuojančius būtų galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais (beje, kaip ir baleto pastatymus). Be dar gana naujų „vaikiškų“ operinių kūrinių – V.Konstantinovo „Ką senelis pasakys, viskas bus gerai“, A.Kučinsko „Bulvinės pasakos“ (gavusios „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą) ir J.Gaižausko operos „Buratinas“, teberodoma A.Spadavecchia pasaka-žaidimas „Pelenė“, tiesa, balandį numatoma muzikinės pasakos F.Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“ premjera.

Nostalgiškai pamenu visus senuosius baleto pastatymus, kuriuos stebėjau profesinio smalsumo vedama, vėliau kartu su savaisiais „mažyliais“, vos pradėjusiais suprasti sceninį vyksmą. Kokia įvairovė! „Petia ir vilkas“, „Raudonodžių vadas“, „Daktaras Aiskauda“, „Senojo parko pasakos“, „Mažylis ir Karlsonas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“…

Todėl dabartinę „Snieguolės…“ baleto restauraciją laikyčiau tik nedidele duokle šokančiai ar nešokančiai vaikų auditorijai.

Tikras – pirmiausia kokybiškas

Kaip teigė buvęs baleto trupės baletmeisteris ir repetitorius Vaclovas Sasnauskas, „Snieguolė ir septyni nykštukai“ – vienintelis tikras baleto spektaklis šiame teatre. Drįsčiau paprieštarauti: prisiminkime kad ir J.Strausso baletą „Žydrasis Dunojus“, kuriuo, beje, 1994 m. savo kūrybinę dešimtmečio veiklą Klaipėdos muzikiniame teatre pradėjo tas pats J.Smoriginas.

Pasvarstykime – juk abiejuose spektakliuose išlaikoma tradicinė klasikinio baleto struktūra bei šokio stilistika, panaudota ir siužetinė linija, ir pirštų technika. Galiausiai jie panašūs raiškos priemonių, vaizdų, kostiumų spalvingumu, skiriasi tik paskirtimi bei tematika.

Ir ką galėtų reikšti frazė „tikras baleto spektaklis“? Matyt, turėta omenyje „klasikinis baleto spektaklis“, tačiau kas galėtų tvirtinti (nebent stereotipiškai mąstantis ar itin siaurų pažiūrų šokio meno žinovas), jog modernusis ar demi-charakterinio stiliaus baletas – „netikras“?..

Kita vertus, ir nemanyčiau, kad mūsų teatro baleto trupei žūtbūt reikėtų laikytis klasikinio baleto kanonų – griežtas stilius ir baletinė technika nepriimtini tokiam įvairialypiam šokėjų kontingentui. Minėtos ypatybės telieka Vilniaus, t. y. Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro prerogatyva, juolab kad tenykštę trupę sudaro tik baleto mokyklas baigusieji artistai. O mūsiškiams galbūt labiau tiktų orientuotis į miuziklinės formos džiazinį stilių ar moderniąją baleto plastiką? Tokių pavyzdžių būta, tik ateityje vertėtų atkreipti dėmesį į ne mažiau svarbius faktorius – kiekybę ir kokybę.

Kartelė aukštai pakelta

Netikėtai aktyviai privalėjusi parengti solinį – Snieguolės – vaidmenį trupės artistė Aušra Krasauskaitė prasitarė laipsniškai (ir kuo toliau, tuo labiau) jaučianti didesnį pasitikėjimą, stabilumą, laisvės pojūtį. Ir morališkai, ir fizine jėga (scenoje) ją itin palaikė partneris – Princas – Ričardas Jankevičius. O pradžioje tikru iššūkiu tapo ir atsakomybės našta, ruošiant „rimtą klasikinį“ vaidmenį, ir laiko bei repeticijų stoka (prasidėjęs kalėdinių renginių maratonas, egzaminų sesija), tikriausiai, nelengvas buvo ir sugrįžimas prie šokio ant puantų.

2007 m. baigusi M.K.Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyrių, Aušra šiuo metu studijuoja ketvirtajame Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros kurse. Būdama viena pažangiausių studenčių (net kelias sesijas baigė vien puikiais balais), ypač reikli sau ir siekianti kuo aukštesnio rezultato, ji berods bando suspėti visur, sušokti visa, kas siūloma, ir atlikti viską kuo preciziškiau (ji tiesiog perfekcionistė!).

Kadangi studentę tenka stebėti mokomajame procese ir koncertinėje katedros veikloje, matyti šokant įvairius šokio stilius (klasikinį, charakterinį, šiuolaikinį, džiazinį etc.) bei pasirodant teatre skirtinguose amplua, galiu tvirtai teigti: ji moka būti ir santūri, ir subtili ar jausminga, ir valiūkiška arba dramatiška, kartais net fatališka… Ji tiesiog „chameleoniška“ artistė!

O Snieguolė – tik dar vienas įrodymas, kad ši teatro baleto trupės solistė yra talentinga ir darbšti atlikėja. Jos vidinio tikėjimo kartelė aukštai pakelta, bet potencialas, manyčiau, galutinai nepanaudotas, o ir galimybės neišsemtos. Anot Aušros, jai pačiai ypač trūksta patirties.

Miela, simpatiška, žaisminga

Apibūdinant spektaklio visumą, tiktų šie paprasti epitetai – miela, simpatiška, žaisminga. Galbūt skeptiškai nusiteikę šiuolaikinio šokio meno kūrėjai svariai tartų, jog klasikinis baletas – atgyvenęs, nebeįsiliejantis į modernėjančių sceninių technologijų kontekstą, o tradicinė spektaklio struktūra dirbtinė, nebeįdomi naujoviškai auklėjamam, nestandartiškai mąstančiam vaikui.

Bent jau šiuo konkrečiu atveju su panašiu požiūriu nesutikčiau. Anaiptol – juk pasakai privalu būti sentimentaliai, pilnai romantikos, tarsi „atkeliavusiai“ iš praeities. Reikšminga ir tai, kad pasakojamoje istorijoje su teigiamais herojais ir neigiamais personažais visada triumfuotų gėris. Ir kokie mums, suaugusiesiems, beatrodytų banalūs sceniniai sprendimai (dūmų kamuoliais virstantys piktosios raganos kerai, nykštukų šėliojimas ar stebuklingas princo pabučiavimas), akivaizdu – ne tik šokis ant pirštų, spalvingi kostiumai, bet ir kiti maži stebuklai dar ilgai bus paveikūs ir konkuruos su „modernizmais“, nuolat stebindami ir kerėdami mažuosius teatro lankytojus. Taigi, užuot tuščiai niurzgėjus, siūlyčiau ateiti į teatrą kažkurį sekmadienį ir išvysti gyvybingą jų reakciją.

Miuziklo kokybės koziris

Miuziklo kokybės koziris

Klaipėdos muzikinio teatro repertuare ir vėl skelbiamas spektaklis „Smuikininkas ant stogo“. Taip, tas pats, kurio pagrindinio veikėjo Tevjė dainuojamus kupletus „Jei turtingas būčiau“, žiūrėdama TV projektą „Triumfo arka“, pasigavo visa Lietuva

Gitana Gugevičiūtė

Vienintelis toks Europoje

Miuziklas sukurtas pagal Sholeimo Aleichemo pasakojimą, gavus specialų Arnoldo Perlo sutikimą. Libreto autorius – Joseph‘as Stein‘as, muzikos autorius – Jerry’s Bockas, dainų tekstų autorius – Sheldonas Harnickas.

Žiniasklaida plačiai nupiešė šio spektaklio unikalų patrauklumą žiūrovams, o artistams – džiaugsmą jame vaidinti. Informuota ir apie gautą MTI licenciją, originalią J.Bocko partitūrą, ir apie kitą ryškų šios premjeros bruožą – dainavimą gyvai. Pasak režisieriaus Jano Szurmiejaus, gali būti, kad šiuo metu tai vienintelis „Smuikininko ant stogo“ pastatymas Europoje, kuriame dainininkai dar „nemikrofonizuoti“.

Girdėjome ir apie tai, kad prieš 11 metų statytas miuziklas naujai atgimstančiajam paliko tas pačias dekoracijas, kostiumus, režisūrinę kalbą. Laikas įvedė savų korekcijų – jaunuolius vaidinusieji „išėjo“ vaidinti tėčių ir mamų, bet pagrindinius Tevjė ir Goldės vaidmenis atlieka tie patys solistai: Šarūnas Juškevičius ir Virginijus Pupšys bei Aurelija Dovydaitienė ir Jadvyga Grikšienė. Atgimęs spektaklis ir vėl į sceną sukvietė kone visą teatro kolektyvą – pradedant aktoriais, šokėjais ir baigiant net techniniu personalu.

Režisierius sukaupė patirties

Žydų kilmės Lenkijos baletmeisteris ir režisierius, taip pat ir Klaipėdoje režisuoto miuziklo režisierius bei choreografas J.Szurmiejus kaip aktorius dirbo visame pasaulyje garsiame Henriko Tomaševskio pantomimos teatre, vėliau – įvairiuose Lenkijos sostinės teatruose; 1991 m. tapo Vroclavo muzikinio teatro direktoriumi, kuriam vadovavo šešerius metus (dvejus metus vadovavo net dviem teatrams iš karto – Vroclavo muzikiniam ir Varšuvos muzikiniam teatrui „Roma“); jam teko dirbti ir generaliniu direktoriumi įstaigoje, besirūpinančioje radijo ir televizijos autorinių teisių apsauga.

Apie visa tai užsimenu neatsitiktinai – spėju, kad patirtis, įgyta dirbant aktoriaus ir vadovo darbą jam padėjo (padeda) ir organizuojant spektaklio organizmo gimtį, ir valdant beveik šimtą artistų bei kitą personalą. Neabejotina, kad ne paskutinėje vietoje ir J.Szurmiejaus – kaip režisieriaus – patirtis. Spektaklius jis statė Lenkijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Lietuvoje etc. Užtat ir galima kalbėti apie režisūros ir choreografijos vienovę, netrinkantį veiksmo ritmą, įvairių vaidmenų kokybinį tolygumą, vientisumą.

Apie tradiciją ir meilę

Žinoma, V.Pupšys čia atrodo tikrai patrauklus – ne itin „sėkmingas“ pienininkas, tėvas, kurio net trys dukterys nori tekėti (ir išteka) ne piršlės Jentos (Pranciška Kurmanskeinė) supirštos su kažin kokiais jaunikiais, o iš meilės.

Kai artisto V.Pupšio vaidinamas pienininkas Tevjė atkakliai klausia A.Dovydaitienės Goldės „Ar tu mane myli?“, meilės sąvoka atgauna ir jau pamirštas prasmes: 25 metus drauge vargti; virti valgyti, skalbti, auginti vaikus, dalytis viena lova – ar tai ne meilė? Daugeliui šiandien tai greičiausiai atrodys negrįžtamai senamadiška (ir net ne meilė), bet juk miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ – apie tradiciją. Ir dar: juk meilė neduodama kartą ir visiems laikams – ją reikia puoselėti ir saugoti…

Žaviai vaidina ir vaikai

V.Pupšys savo vaidmeniu įkūnijo librete koduojamas prasmes – tai gyvas, besikeičiantis, jaučiantis ir, kas labai svarbu, – abejojantis žmogus. Ne toks kaip Goldė, mėsininkas Leizeris (Vytautas Gabrėnas) ir kiti bendruomenės nariai. Bet jis su jais drauge. Drauge su savo dukterimis – Ceitele (Regina Bagdanavičiūtė), Hodele (Rita Petrauskaitė), Chava (Vitalija Trinkė), Šprince (Abigailė Tamošauskaitė), Beilke (Vesta Barasaitė). Širdimi jis ir su jaunikaičiais, meile „pasisavinusiais“ jo tris vyresnėles: studentu Perčiku (Mindaugas Rojus), Fedia (Rokas Spalinskas), siuvėju Moteliu (Tomas Pavilionis).

Nors Tevjė ir atrodo esąs svarbiausia siužetinių įvykių grandis, savuosius vaidmenis ir visai žaviai čia suvaidina net pačios mažėlės – Šprincė ir Beilkė. Laiku ir vietoje kiekvienas personažas gali tapti pagrindiniu.

Veikalas – universalus

Spektaklio medžiagai – eksploatuotai ir įvertintai Amerikoje, Brodvėjuje ir dar 32 pasaulio šalyse, pagal kurią sukurtas ir kino filmas – oponuoti neprasminga. Šis veikalas – universalus. Žydų kultūros fonas – tai tik erdvė pokalbiui apie bendražmogiškumą, toleranciją, tradicijos ir kaitos opoziciją; apie šeimą, bendruomenę ir tėvynę, iš kurios išvaroma.

Subtilus poezijos ir specifinio humoro balansas – žydiška humoro kultūra čia tampa gana svarbiu miuziklo kokybės koziriu. Kaip ir, beje, muzika, ištisomis frazėmis, temomis, kupletais apsigyvenanti žiūrovo smegenyse ir žaismingai, jautriai atskleidžianti savitą miuziklo herojų filosofiją. Muzikologai šioje vietoje turi nemažai erdvės apmąstymams apie muzikoje girdimą (muzikos kuriamą) aistrą, temperamentą; stilizuotą žydų folkloro, senų rusų romansų elementus, šiuolaikinę ritmiką, melodiką bei harmoniją.

Privalumai ir trūkumai

O mįslės, teatrinio ritualo miuzikle (jo vizualizavime) ne itin daug – jei pamiršime siurrealistinę sapno sceną ir siurrealistinį Smuikininko personažą, visas veiksmas klostosi linijiškai, gana nuosekliai, nesiveržiant kurti pridėtines prasmes ir pan. (pridėtinės prasmės gimsta iš pačios spektaklio filosofijos, sąrangos, vidinių personažų siekiamybių). Personažų muzikinės intonacijos dažnai labiau įtikina nei draminės.

Bet… Miuziklas – monumentalus. Galbūt tam įtakos turi ir scenografija – nemaži nameliai, sunkūs stalai… Vis dėlto privalu pasidžiaugti, kad toji sunkioji spektaklio artilerija yra pakankamai mobili ir (žvelgiant iš šono) gana paprastai perstatoma kuriant mizanscenas. Šios scenografijos fone veikia aiškus, tikslus judesys – blaškymosi ir lakstymo nėra, nesipriešinama muzikai, siužetui, nesistengiama priblokšti režisūros meistryste – tik siūlomos galimybės įvairiai skaityti istoriją. Čia, mano nuomone, slypi didieji spektaklio privalumai, čia būtų galima ieškoti ir minusų….

Gyventi ir kurti – į Vilnių

Gyventi ir kurti – į Vilnių

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Lietuvos „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir Klaipėdos „Padėkos kauke“ šiemet apdovanotas aktorius Vytautas Anužis iš uostamiesčio kraustosi gyventi į sostinę. Ten jau dabar jis turi darbo dviejuose teatruose ir pedagoginės veiklos.

Nuo rudens – kito teatro sezono V.Anužis jau nebebus etatinis Klaipėdos dramos teatro aktorius. Jo spektakliuose vaidins tik pagal sutartį.

Per 33 metus uostamiesčio Dramos teatre sukūręs per 70 vaidmenų, tiek pat metų Klaipėdos fakultetuose, vėliau – Klaipėdos universitete aktorinio meno mokęs būsimuosius filologus, režisierius bei aktorius, V.Anužis prasitarė apie tai svarstęs ne mėnesį ir ne du, sprendimą priimti nebuvę lengva.

Paklaustas, kodėl palieka Klaipėdą, aktorius neslėpė, kad svarbiausia priežastis – jau kelinti metai rekonstrukcijai uždarytas čionykštis Dramos teatras. „Nėra teatro. Anksčiau niekada nemaniau, kad jam toks svarbus pastatas. Pasirodo, klydau. Taip, kaip mes dabar dirbame, – katastrofa. O laikas nesustodamas bėga. Pergyvenau pirmąją šio teatro rekonstrukciją. Bet tuomet buvau jaunas, o šiemet gegužę man bus jau 55-eri. Nebegaliu laukti, kol šis teatras vėl tvirtai atsistos ant kojų“, – dėstė V.Anužis.

Apsispręsti taip pat padėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kvietimas Veltai ir Vytautui Anužiams Vilniuje rinkti naują aktorių kursą. Šį darbą jiedu jau pradėjo, surengė pirmąsias konsultacijas. (Aktorių ir teatro pedagogų pora iki šiol Klaipėdoje daug prisidėjo išleidžiant 8 studentų laidas. V.Anužis džiaugėsi, kad prieš metus Klaipėdos universitete judviejų parengtas 18 aktorių kursas Liepojos dramos teatrui šiemet puikiai pasirodė ir buvo labai aukštai įvertintas Maskvos teatrų festivalyje „Auksinė kaukė“.)

Kartu V.Anužiui sostinėje atsivėrė naujos kūrybinės galimybės. Režisierius Jonas Vaitkus aktorių pakvietė vaidinti naujame savo spektaklyje – L.Andrejevo dramoje „Tas, kuris gauna antausius“. „Gavau du vaidmenis, kurie sujungti į vieną. Tai susidvejinęs pagrindinio veikėjo antipodas“, – naująjį savo darbą scenoje apibūdino aktorius. Premjera Lietuvos rusų dramos teatre numatyta jau balandžio 22 ir 23 dienomis.

Be to, Nacionaliniame dramos teatre J.Vaitkus pradėjo statyti H.Ibseno „Visuomenės priešą“, kuriame V.Anužis irgi tikisi vaidmens, bet po pirmųjų pjesės skaitymų dar neaišku – kurio. Spektaklis rampų šviesą turėtų išvysti rudenį.

Be šių darbų, aktorius minėjo gavęs ir kitų kūrybinių pasiūlymų. „Vis dėlto Vilniuje daug intensyvesnis teatrinis gyvenimas. Tikiuosi kitos kūrybinio gyvenimo kokybės, daugiau prasmės tame, ką darau, – teigė V.Anužis. – Taip, ten didžiulė konkurencija. Bet ji – variklis, verčia keistis, mobilizuoti savo jėgas. Man patinka gyventi ant briaunos.“

Su pavasariu – M.Rubackytės rečitalis

Su pavasariu – M.Rubackytės rečitalis

 

Artėjant festivaliui „Klaipėdos muzikos pavasaris“, netikėtai uostamiesčio muzikinio gyvenimo panoramą praturtino ir papuošė iškilios pasaulinio garso pianistės, lietuvės, gyvenančios Prancūzijoje, Mūzos Rubackytės solinis koncertas, įvykęs kovo 17-ąją Miesto koncertų salėje.

Daiva Kšanienė

Išraiškingas romantizmo veidas

Charizmatiškoji muzikė koncerto programą sudarė iš romantikų Ferenco Liszto ir Franzo Schuberto vienų sunkiausių ir virtuoziškiausių pianistinės literatūros kūrinių. Kaip rašoma koncerto programėlėje, pasaulio muzikos kritikai M.Rubackytę šiandien laiko viena ryškiausių ir įspūdingiausių F.Liszto interpretatorių: „Klausydamiesi M.Rubackytės, pamirštame patį fortepijoną, nes jo garsai tarytum ištirpsta ir išsisklaido Liszto dvasiniame lauke“ („Fanfare“).

Pianistė neatsitiktinai pasirinko tokią programą. Juk F.Schuberto ir F.Liszto muzika idealiai atitinka būdingiausius romantizmo bruožus. Joje puikiai dera emocijos ir intelektas, atvira lyrika ir dramatizmas. Vis dėlto šių kompozitorių muzikoje vyrauja šviesūs tonai, laimės nuojauta ir viltis. Tai savybės, labai artimos M.Rubackytei.

Muzikologas V.Gerulaitis yra taikliai pasakęs, kad „romantizmo veidas – ne baroko pudruotas ovalas ir ne klasicizmo harmoningas kvadratas. Tai dvilypis, randuotas, nervingas, bet užtat išraiškingas veidas“. M.Rubackytė taikliai perteikė plačiausią romantinės muzikos jausmų spektrą, įelektrintą emocijų įtampą, jų gelmes.

Dvelkė tauria inteligencija

F.Schuberto Sonatos a-moll D784 (1823) atlikimas pasižymėjo interpretacijos įtaigumu, išbaigtumu bei visų smulkiausių detalių nugludinimu. Itin žavėjo briliantinis finalas (trečioji kūrinio dalis).

Penkios F.Schuberto dainos F.Liszto transkripcijose fortepijonui („Margarita prie ratelio“, „Tu esi mano ramybė“, „Jaunoji vienuolė“, „Ave Maria“, „Girių karalius“) skambėjo itin įtikinamai. Jų atlikimas pasižymėjo ne tik tobula interpretacija, bet ir dvelkė tauria inteligencija bei individualybės raiška: jaudinantis švelnumas lyrinėse vietose ir meninė jėga, temperamentas kulminacijose.

Meniniu skoniu ir stiliaus pajautimu žavėjo trys F.Schuberto-F.Liszto kūriniai – „Miestas“, „Antrininkas“ ir „Rylininkas“. Sklido poetiškumas, elegancija, grakštumas, nors netrūko ir dramatiškų užmojų bei temperamento.

Meninė jėga ir talentas

Koncerto kulminacija tapo F.Liszto Sonata h-moll, S. 178 (1853). „Įspūdingos trukmės kūrinys, autoriaus inovacijų ir unikalaus kompozicinio mąstymo rezultatas“ (iš koncerto programėlės). Tai kupinas dramatinio plėtojimo bei nuotaikų kaitos veikalas.

Skambindama šią Sonatą M.Rubackytė stebino sudėtingos F.Liszto muzikos atlikimo virtuoziškumu bei briliantiškumu. Tačiau svarbiausia, kad šis virtuoziškumas nebuvo tikslas, o tik muzikinės minties raiškos priemonė. Todėl pianistės grojimas pasižymėjo romantiškai plačia, itin gražiai vystoma „vedimo“ linija, minties logiškumu bei sugestyvumu. Šalia interpretacijos subtilumų ne antraeilės reikšmės turėjo ir nepriekaištingas garsas, puikus tonas, tembro spalvingumas.

Sužavėjo M.Rubackytės ne tik kruopščiai apmąstyta koncerto programa, bet ir gebėjimas kiekviename kūrinyje kurti muzikinių nuotaikų poeziją, spinduliuoti vidinę įtaigą, atlikimo kultūrą bei artistiškumą.

Plius prie programos, publikai prašant M.Rubackytė paskambino M.K.Čiurlionio Preliudą.

Visi žavėjosi ir stebėjosi: scenoje trapi, liekna moteris, bet kokia meninė jėga ir talentas glūdi joje!..

Grįšim, grįšim ten, kur teka Nemunėlis…

Grįšim, grįšim ten, kur teka Nemunėlis…

Kovo 1 ir 2 dienomis Klaipėdoje svečiavosi žymus išeivijos lietuvių muzikas Faustas Strolia, kuris vasario 28-ąją, skrisdamas iš Čikagos į Lietuvą, lėktuve sutiko savo 80-ąjį gimtadienį. Šios viešnagės tikslas buvo apsilankyti S.Šimkaus konservatorijoje, Klaipėdos universitete, dalyvauti Išeivijos kultūros ir meno archyvo atidaryme ir autoriniame koncerte.

Danutė Petrauskaitė

Čikagos lietuvių dainius

Kam teko per pastaruosius du dešimtmečius lankytis Čikagoje ir susipažinti su vietinių lietuvių muzikine veikla, negalėjo nepastebėti F.Strolios, nuo 1956-ųjų gyvenančio Amerikos lietuvių sostinėje ir dalyvaujančio beveik visuose svarbiausiuose kultūriniuose renginiuose.

Jo būta visur – chorų sambūriuose, lituanistinėse mokyklose, koncertų salėse, vasaros stovyklose, dainų šventėse, jaunimo vakaronėse ir senjorų susiėjimuose. Energingas, visada skubantis, tačiau atidus, paslaugus, tolerantiškas, pasižymintis subtiliu, „strolišku“ humoro jausmu, jis dar rasdavo laiko vadovauti Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjungai, publikuoti savo įžvalgas periodinėje spaudoje.

Įgijęs Čikagos konservatorijoje muzikos pedagogo bakalauro ir magistro diplomus, duoną užsidirbdavo mokytojaudamas, vargoninkaudamas, vadovaudamas chorams ir vokaliniams bei instrumentiniams ansambliams. Kaip mokytojas visada buvo mylimas tiek lietuvių, tiek kitataučių, nes su įvairaus amžiaus vaikais rasdavo bendrą kalbą – mokėdavo juos sudominti ir įtraukti į muzikinę veiklą.

Ypač daug širdies jis atidavė „Lietuvos vyčių“ chorui, pradėjęs jam vadovauti 1960 m. Naujojo dirigento dėka šis kolektyvas meniškai sustiprėjo, jo koncertinė veikla suintensyvėjo. „Vyčiams“ Faustui padedant pavyko įrašyti keletą plokštelių, susukti TV ir videofilmų.

Net 1996 m. išėjęs į pensiją, F.Strolia nenutraukė savo veiklos – grojo, vargonavo, dirigavo, o nuo 2005 m. redagavo ir leido vienintelį išeivijoje lietuvišką muzikinį leidinį „Muzikos žinios“. Visus šiuos darbus jis grindė vien idealizmu ir entuziazmu, siekdamas kaip įmanoma ilgiau išlaikyti išeivijoje lietuvybę. Todėl apmaudu, kad 2008 m. rudenį jį netikėtai užklupusi klastinga liga sustabdė visus darbus. Sustojo ir „Muzikos žinių“ leidyba, nes iš Čikagoje gyvenančių naujųjų emigrantų neatsirado nė vieno norinčio ir pajėgiančio rašyti bei publikuoti šį svarbų išeivijos muzikinio gyvenimo metraštį.

Bet kūrybinė F.Strolios veikla buvo tik trumpam nutrūkusi. Nors ir nebūdamas profesionaliu kompozitoriumi, jis nuolat kūrė ir iki šiol kuria lietuviškas giesmes bei dainas, kad jaunimas ir garbaus amžiaus žmonės turėtų ką dainuoti. Jos yra paprastutės, lengvai įsimenamos ir persmelktos patriotizmo dvasia, todėl dainuojamos ir jaukioje aplinkoje prie laužo ar užstalėje, ir didžiuliuose stadionuose, kur vyksta masiniai renginiai.

Žymi išeivijos visuomenės veikėja Danutė Bindokienė taikliai pastebėjo: „Jo (Fausto – D.P.) dainos ir giesmės nuolat mus lydi“. F.Strolia savo kūryba siekia puoselėti lietuvių kalbą, tradicijas, ugdyti meilę tėvynei. Tik kažin ar septintajame dešimtmetyje rašydamas dainą „Grįšim, grįšim“ B.Brazdžionio eilėmis, galėjo įsivaizduoti, jog iš tiesų teks apsilankyti nepriklausomoje Nemuno ir Neries žemėje. Bet tai jam pavyko padaryti net keturis kartus. 1994 ir 1998 m. jis dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėse ir dirigavo jungtiniams chorams, 2006 m. klausėsi savo kūrinių koncerto, kurį jam surengė vilniečiai, taip pat iš Lietuvos Prezidento atsiėmė Karininko kryžiaus ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“. Ir po penkerių metų vėl sugrįžo į gimtąją šalį, neaplenkdamas Klaipėdos – su žmona Terese bei jos giminaičiu Robertu Ambrozaičiu ir anūku Mikalojumi.

Sutiktuvės – konservatorijoje

Faustui ypač brangi S.Šimkaus konservatorija, kurioje mokėsi jo tėvai – smuikininkas Juozas Strolia ir dainininkė Zenta Grubaitė. Būtent čia prasidėjo jų abiejų koncertinės veiklos kelias, sujungęs juos ne tik bendrai veiklai, bet ir šeimyniniam gyvenimui.

Tolimą ir brangų svečią konservatorijos menėje „In Salvo“ pasitiko direktorė Loreta Jonavičienė ir pedagogė Stefa Rimkevičiūtė, rūpestingai parengusi parodėlę iš J.Strolios publikuotų darbų. Juk šis S.Šimkaus mokinys buvo pirmosios lietuvių kalba išleistos muzikos istorijos, solfedžio sąsiuvinių, muzikos teorijos vadovėlio, per 300 įvairaus žanro kūrinių autorius. Nors tarp ūmaus S.Šimkaus ir J.Strolios buvo įsižiebusi nesantaikos kibirkštėlė, todėl pastarasis turėjo laikyti baigiamuosius egzaminus ne Klaipėdoje, o Kaune, tačiau jis ypač vertino S.Šimkaus nuopelnus lietuvių muzikinei kultūrai – pasitraukęs į Vakarus didžiavosi esąs šios mokymo įstaigos auklėtinis ir net ketino išleisti monografiją apie savo Alma Mater. Todėl ir Faustas pagarbiai žvelgė į menėje stovinčią S.Šimkaus skulptūrą, sunkiai galėjo patikėti, kad eina tais pačiais koridoriais, kuriais vaikščiojo jis ir J.Žilevičius.

Susitikimas su svečiu, vykęs konservatorijos salėje, prasidėjo nedideliu koncertu. Į sceną vienas po kito kilo merginų ir vaikinų vokaliniai ansambliai bei mišrus choras, vadovaujamas Jolantos Vyšniauskienės. Skambėjo populiarios J.Strolios dainos „Valiok, dalgeli“ ir „Tykus buvo vakarėlis“ bei Viltenio „Rūpintojėlis“ ir „Gimtinė“. Paaiškinti klausytojams, kad po Viltenio slapyvardžiu slepiasi Fausto kūrybinė asmenybė teko šio straipsnio autorei, pristačiusiai muzikų Strolių dinastiją ir apžvelgusiai svečio nueitą gyvenimo kelią. Ypač įdomu buvo išgirsti F.Strolios atsakymus į klausytojų klausimus, stebinančius gyvenimiška išmintimi, pasiklausyti gražiai skambančios jo lietuviškos tarties, nerodančios jokių svetimų kalbų įtakos požymių. Iš konservatorijos svečiai nuvyko į šalia esančią Kristaus Karaliaus bažnyčią, kurioje buvo laikomos pamaldos už jos esamus bei buvusius mokytojus bei mokinius. Mišiose dalyvavo konservatorijos mišrus choras, kuris, vargonuojant Živilei Čapienei, atliko kelias Juozo ir Fausto Strolių giesmes.

Universitete atidarė archyvą

F.Strolios viešnagė sutapo su Klaipėdos universiteto bibliotekoje įsikūrusio Išeivijos kultūros ir meno archyvo atidarymu.

O šiam archyvui pradžią davė 2009 m. vasarą iš JAV į Klaipėdą atkeliavusi vyriausiojo Fausto brolio Vytauto daugiau nei 50 metų Amerikoje kaupta kolekcija – knygos, garso įrašai, rankraščiai, epistolinis palikimas, atspindintis ne tik lietuvių muzikinę veiklą išeivijoje, bet ir jų vaidmenį kitų tautų kultūrose. Tik kolekcijos įkurdinimas nebuvo lengvas – reikėjo rasti lėšų suremontuoti jai skirtas patalpas, pastatyti lentynas, deja, ne naujas, surūšiuoti iš dėžių išimtą medžiagą ir pasirengti atidarymo šventei. Daug energijos ir širdies atliekant šiuos darbus įdėjo bibliotekos direktorė dr. Janina Pupelienė, administratorė Nijolė Latauskienė, bibliotekininkas Ignas Kislauskas ir Retų dokumentų, kolekcijų bei rankraščių skyriaus vedėja Danutė Steponavičiūtė, parengę nuotraukų ekspoziciją apie V.Strolią bei jo šeimą ir Fausto natų, esančių dr. Kazio Pemkaus bibliotekoje, parodą.

Dekoratyviniu šventės akcentu tapo įrėmintas V.Strolios portretas ir prie jo pamerktos raudonos rožės. Tai buvo ne vien padėkos, bet ir pasveikinimo ženklas. Koks simboliškas sutapimas! Juk archyvo atidarymo dieną, kovo 2-ąją, šiam muzikos veikėjui, bibliofilui, diskografui ir diskologui būtų sukakę 83-eji. Atidarymo ceremonijoje kalbėjęs Faustas prisiminė labiausiai jaudinančias akimirkas iš savo gyvenimo, kuomet pokario Vokietijoje, kur maišėsi tautos, kur klajojo nugalėtojai ir nugalėtieji, lemtingų atsitiktinumų dėka jam teko sutikti brolį Vytautą, tarnavusį JAV kariuomenėje. Už jį jis ir perkirpo simbolinę archyvo atidarymo juostą, padedant bibliotekos direktorei bei Klaipėdos universiteto prorektoriui prof. Alfonsui Ramonui. Ir akis į akį susidūrė su tėvo ir brolio kultūriniu palikimu – ant stalų ir lentynose buvo eksponuojami J.Strolios rankraščiai, Vytauto diskografinės rodyklės, straipsniai ir knygos bei paties Fausto atlikėjiškos veiklos reliktai – koncertinės programėlės, garso ir vaizdo įrašai, apdovanojimai. Atrodė, lyg sūnūs su tėvu, priversti pasitraukti iš Lietuvos dėl bolševikinės okupacijos, išgyvenę karo baisumus Drezdeno bombardavimo metu ir patyrę nelengvą išeivių dalią Amerikoje, apsuko didelį laiko bei erdvės ratą ir vėl sugrįžo į Klaipėdą. Dar kvepiančios dažais patalpos kol kas erdvios – trūksta baldų, būtinos kompiuterinės įrangos, nes unikalią archyvo medžiagą, kurios nerasime nei Vilniaus, nei Kauno universitetuose, teks ne tik sisteminti, bet ir įdėti į internetinį katalogą, kad būtų prieinama plačiam skaitytojų būriui.

Geriausia dovana – koncertas

Kovo 2-osios vakare įvykęs koncertas tapo jubiliato viešnagės kulminacija. Jame skambėjo Fausto giesmės („Garbė Dievui aukštybėse“, „Šiluvos Marijos giesmė“), dainos rezistencijos bei tremties tematika („Gegutėlė“, „Tiek žaizdų“, „Narsuolių daina“), romantinio pobūdžio ir liaudies motyvais sukurti choriniai kūriniai („Vasarėlės sniegas“, „Poeto svajonė“, „Svirtelę lenkiau“, „Bėras žirgelis“, „Mylėjau mergelę“), taip pat kelios J.Strolios dainos („Marija“, „Ar tu žinai“).

Programą atliko Klaipėdos miesto Kultūros centro mišrus choras „Cantare“ (dirigavo Artūras Dambrauskas, vargonavo prof. Gediminas Purlys), Klaipėdos universiteto Menų fakulteto merginų studija (dirigavo doc. Judita Kiaulakytė, akompanavo Olga Vasiljeva) ir Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras“. Pastarojo vadovui Alfonsui Vildžiūnui ir pianistei Virginijai Ruzgienei teko atsakingiausias darbas – atlikti F.Strolios kantatą „Suledėjusiomis lūpomis“, iš kitų kūrinių išsiskiriančią žymiai sudėtingesne kalba, dramatizmu ir ekspresyvumu. Atlikėjai, tarp jų ir jaunas, bet daug žadantis solistas – S.Šimkaus konservatorijos moksleivis Steponas Zonys (mokytojas Vytautas Kliukinskas), puikiai perteikė kompozitoriaus bei eilių autorės, Sibiro tremtinės Adelės Dirsytės meninį sumanymą, tad, kaip ir kiti koncertavusieji (tarp jų prof. Eduardo Kaniavos studentė Rūta Venckutė bei jos koncertmeisterė Rima Pauliulytė), sulaukė šilto autoriaus bei publikos įvertinimo.

Pasibaigus koncertui prasidėjo jubiliato pagerbimo ceremonija. Klaipėdos miesto vicemerė Audra Daujotienė perskaitė Seimo pirmininkės Irenos Degutienės ir Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus, o Liaudies kultūros centro direktorius Saulius Liausa – Kultūros ministro Arūno Gelūno bei savo vadovaujamos įstaigos sveikinimo raštus. Sveikino Faustą ir chorinės bendrijos „Aukuras“ vadovas Algirdas Šumskis, itin daug pasidarbavęs, kad svečio viešnagė Klaipėdoje būtų turininga bei sklandi, ir pavieniai asmenys.

F.Strolia skendo gėlėse ir dėkojo visų renginių iniciatoriui bei organizatoriui doc. Robertui Varnui, jo talkininkui doc. Vytautui Blūšiui, Menų fakulteto fojė parengusiam archyvinę Strolių šeimos parodą, ir visiems kitiems, parodžiusiems svetingumą bei išskirtinį dėmesį jo kūrybai. Suskambusi Klaipėdoje F.Strolios bei jo tėvo muzika, atvėrusi savo fondą brolio Vytauto kolekcija suteikė galimybę prisiliesti prie dar mažai žinomo emigrantų muzikinio lobyno, o jiems, ilgus metus atskirtiems nuo Lietuvos, – ilgai lauktą progą įspausti jos žemėje savo kultūrinės veiklos pėdsakus.

Svarbus Mažajai Lietuvai

Svarbus Mažajai Lietuvai

Daiva Kšanienė

Vienas įdomiausių ir talentingiausių XIX a. pab. – XX a. pradžios Mažosios Lietuvos menininkų yra Maksas Lauriškus – pirmasis šio krašto lietuvių kilmės vokiečių kompozitorius, pianistas, pedagogas, kurio 135-ąsias gimimo metines minime šiemet (mirė 1929 m.).

Vakarų Europoje įsitvirtinant renesanso ir baroko menui, klestint operai, instrumentiniams žanrams, bažnytinei muzikai, bet jau auštant Švietimo epochai, XVI–XVII a. Rytų Prūsijoje ir jos dalyje Mažojoje Lietuvoje pradėjo formuotis kompozicinė mokykla. Pirmieji jos atstovai buvo kompozitoriai H.Albertas, H.Eccardas ir kiti. Bėgant laikui kompozitorių gretos augo.

Mažajai Lietuvai itin svarbus buvo M.Lauriškus. Jo įvairių žanrų kūriniuose ryškiai atsiskleidė Rytų Prūsijos tematika, Mažosios Lietuvos gamtos vaizdai, patriotizmo kupini jausmai.

M.Lauriškus gimė Įsrutyje. Mokėsi gimtojo miesto gimnazijoje. Vėliau baigė Berlyno aukštąją muzikos mokyklą, dėstė joje. Muzikas dažnai koncertavo kaip pianistas, bendradarbiavo muzikinėje spaudoje. Jis buvo gerai susipažinęs su lietuvininkų liaudies muzikine kūryba, jautė didelę simpatiją lietuviams, Lietuvai.

Jo ryšius su lietuvių folkloru atspindi daugelis kūrinių. 1903-iųjų M.Lauriškaus fortepijoninių pjesių ciklas op. 13 prasideda dalimi, pavadinta „Lietuviškoji“. 1914 m. kompozitorius sukūrė pirmąją lietuvišką programinę siuitą – Kvintetą pučiamiesiems instrumentams „Iš Lietuvos“ op. 23. Kūrinys penkių dalių: I – „Apie kraštą ir žmones“, II – „Vakaro nuotaika“, III – „Daina“, IV – „Kaimiška serenada“, V – „Metturgis“.

Lietuviška tematika vyrauja ir M.Lauriškaus kameriniame kūrinyje „Svajonės prie Kuršių marių“. 1926 m. autorius rašė: „Aš kuriu tik absoliučią, tik nevaizduojančią muziką. Bet visuose mano darbuose pasirodo rytprūsis, kuriuo esu aš ir visada juo liksiu. Mano kūriniuose dažnai pasikartojančios barkarolės ir elegijos atsirado iš patirtų įspūdžių prie Kuršių marių. Net kiek skurdoka, melancholiška Rytprūsių gamta atsispindi mano muzikoje“.

Minėtini ir kiti svarbesni M.Lauriškaus kūriniai: Sonata smuikui ir fortepijonui, Styginių kvartetas, Siuita G-dur fortepijonui, fortepijoninių pjesių rinkinys „Naujas jaunimo albumas“ (36 pjesės), Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui, „Pastoralė“ simfoniniam orkestrui, „Mirties procesija“ chorui ir orkestrui, chorinės ir solo dainos bei kiti.

M.Lauriškus neleistinai užmirštas Mažosios Lietuvos kompozitorius. Tik 1986-aisiais, minint 110-ąsias kūrėjo gimimo metines, jo kūrinių koncertai įvyko Berlyne ir Vilniuje.

Paskutinis tabu

Paskutinis tabu

Užmerkiu akis – juodas kambarys. Aklinoje tamsoje tik mažas šviesos ruoželis tolumoje ir keistas ciksėjimas, primenantis laikrodžio ritmiką ar užsikirtusio varpelio skambėjimą…

Goda Giedraitytė

Ne sapnas, o instaliacija

Daugiau nieko negaliu įžiūrėti, todėl pajudu šviesos kvadrato link. Brendu vandeniu – jo nematau, tik jaučiu basomis pėdomis. Vanduo apsemia mano kojas iki kulniukų. Pasikartojantis garso tiksėjimas augina nerimą – jis jau pasiekė mano pilvo apskritimą… Jau kurį laiką, apsivijusi mano kaklą, ant peties sėdi vienatvė. Greta ji sodinasi tuštumą ir baimę… Viliuosi, kad išsilaisvinsiu pasiekusi šviesą, tačiau priartėjusi patenku į laidotuvių procesiją… Mirties alsavimas tik dar stipriau švokščia į nugarą…

Manote, kad sapnuojate? Ne, tai – ne košmaras, tai – realybė ir jūs negalite iš jos pabusti… Gal tik atsipūsti, nes nors tikrovė, kurioje esate, iš tiesų egzistuoja, ji yra dirbtinė, tiksliau – sukurta menininkų Neringos ir Mindaugo Bumblių. Jūs lankotės jų instaliacijoje „Paskutinis tabu“, iki balandžio 24-osios pristatomoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Pa-rodų rūmuose.

Kuria bauginančią atmosferą

Pasitelkę minimalistines priemones (aklinai užtemdyta ir vandens pripildyta patalpa bei nedidelis fotoaparatas), vienas ryškiausių pastaraisiais metais Klaipėdos menininkų duetas kuria įtaigiai bauginančią mirties atmosferą.

Pastarąją dar labiau pabrėžia (arba suteikia naratyvinį aiškumą) fotoaparato langelyje nuosekliai besikeičiančios laidotuvių procesijų ar mirusiųjų fotonuotraukos. Stebint šią kadrų kaitą, apima keistas jausmas. Būdami vizualiai analogiškame scenovaizdyje, įamžintieji „herojai“ supanašėja, todėl ima atrodyti, jog matai vis tą patį kadrą. O ir pats žiūrėjimas į mirusiojo fotoatvaizdą kitoks: žvilgsnis nepažinus, nuslystantis paviršiumi, atsisakantis gilintis į portretuojamojo bruožus. Ne be priežasties šios fotografijos nededamos į metų įvykių albumą ir apskritai retai peržiūrimos, dažniau paslepiamos kokiame vokelyje ir pakišamos stalčiaus dugnan. Visada nespalvotos – juoda ir balta monochromija – jos tarsi bedvasės „amžinumo“ laikmenos.

Sunaikino atvaizdo galią

Antra vertus, vizualinė (arba medijų) revoliucija, ironiška, bet sunaikino atvaizdo galią: kadaise toks gajus tikėjimas fotografijos „įamžinimo“ būtinybe (prisiminkime kad ir tokius dažnus mirusiųjų fotoatvaizdus ant antkapių) šiandien blėsta. Klausimas tik, ar, įgavęs masinio vartojimo atspalvį, atvaizdas praranda savo unikalų reikšminį krūvį ir tampa tik dar viena interaktyvios vaizdo reprezentacijų įvairovės patirtimi? Ar mirties fiksacijos atsisakymas susišaukia su jos – kaip tabu – apibrėžtimi?

Įdomus ir mažo ekrano pasirinkimas, priešingas taip įprastai šiuolaikinei gigantomanijos dvasiai. Greičiausiai šį sprendimą lėmė tiek formalus, tiek ir konceptualus instaliacijos formatas: pateikdami gyvenimui priešingą vaizdo eksponavimo principą, menininkai „apsaugojo“ tamsios kameros efektą, taip pat sufokusavo žiūrovo dėmesį į masinančią šviesą tunelio gale… Savotiška mirties ir gyvenimo ekvilibristika.

Kintant ritualams ir požiūriui

Akivaizdu, jog kinta ne tik laidojimo ritualai, bet ir požiūris į mirtį. Jei mūsų protėviai į ją žvelgė kaip į būtiną sąlygą persikelti į laimingą pomirtinį pasaulį, tai šiandieninė visuomenė vengia mirties temos: ji draustina ir nevartotina, nes gyvename visada jauno ir gyvo (live) pasaulio kulto aplinkoje.

„Skausmas ir mirtis yra įausti į žmogaus gyvenimo audinį. Mirtis reikalinga gyvenimui iš naujo”, – rašė prof. Marija Gimbutienė. Tačiau technikos ir urbanizacijos amžiuje, augant civilizacijos pažangai, vis labiau didėjant žmonių atotrūkiui nuo pamatinių savo ištakų, sakralų ir pagarbų požiūrį į natūralius gamtos reiškinius – tokius, kaip gimimas, branda ar mirtis – keičia civilizacijos gimdomi tabu.

Pasitelkė vandens elementą

Būtent todėl apie mirtį drįstama kalbėti meninėmis priemonėmis. Ši instaliacija tai – savotiškas socialinis eksperimentas, siekiantis grąžinti žmogų prie pagrindų, apvalyti nuo civilizacijos primetamų mąstymo stereotipų.

Apsivalymo įteisinimui menininkai pasitelkia vandens elementą. Nors pastarasis dažniau asocijuojasi su krikštu ir gyvybės pradžia, šiuo atveju gali būti interpretuotas dvejopai. Viena vertus, tai tiesioginė nuoroda į senuosius laidotuvių ritualus, kuomet buvo įprastas lavono prausimas, reiškęs grįžimą į pradinį „švarų“ būvį arba atskyrimą nuo šio pasaulio. Antra vertus, kaip taikliai pastebėjo menotyrininkas Remigijus Venckus, „braidymas po vandenį veikia kaip logiška tabu atsisakymo galimybė. Atrodo, kad menininkai siekia nuvalyti tabu nuo mirties ir gyvenimo bei eliminuoti tarp šių dviejų kategorijų plytintį bet kokį skirtumą“.

Nepaisant šios tarsi teigiamos įžvalgos, emociškai paveiki Bumblių instaliacijos aplinka dirgina (pa)sąmonės jusles, todėl norisi kuo greičiau ištrūkti iš tamsos kambario. Gyvenimo ir mirties pokalbis niekuomet nesibaigia… „Mirtis yra pirminė gyvenimo sąlyga. Gyvenimas pakartotinai ištirpsta mirtyje tam, kad, amžinai kaitaliojantis dviem poliams, pati (gimstančiųjų ir mirštančiųjų) karta išsaugotų savo nepraeinamumą“, – teigė J.Bachofenas. Tad ar išdrįsite panirti į vandenį?..

Vizitinė kortelė

Mindaugas Bumblys g. 1983 m. Klaipėdoje, 2001–2005 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių dailės fakulteto (TDF) Metalo meno katedroje, sėkmingai apsigynė menų bakalauro laipsnį metalo dizaino srityje. Nuo 2010 m. studijuoja skulptūros magistrantūroje VDA.

Neringa Bumblienė g. 1982 m. Šiauliuose, 2004 m. baigė VDA TDF dizaino specialybę, kūrybos sritys – dizainas, fotografija, instaliacijos, performansai.

Pora gyvena Klaipėdoje ir kartu kuria jau keleri metai. Didžiausio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio susilaukė jų meno akcija „Mėsa“, kurios metu iš tikros mėsos buvo kuriami skulptūriniai portretai.

Menininkai dalyvavo „Jaunųjų Europos kūrėjų“ 2009–2011 m. bienalėje bei 2010 m. vykusiame tarptautiniame meno projekte „3+3. Jaunas trijų šalių menas“.

Jiedu savo kūryba analizuoja kraštutines tematikas, kurdami dažnai naudoja mene mažiau įprastas medžiagas – tokias kaip mėsa, vaškas, plaukai, žemė, vanduo.

Savo instaliacija „Paskutinis tabu“ autoriai atsisuka į mirties temą – kaip paskutinį tabu. Jiedu pritaria kultūros istoriko P.Aries teiginiui, kad mirtis tapo tabu ir, nustūmusi seksą, virto didžiausiu draudžiamu dalyku, neįvardijamu reiškiniu ir, kaip kadaise žodžio „seksas“, jos vardo irgi nedera tarti viešai. Projekte naudojamos autentiškos fotografijos, paimtos iš asmeninio menininkų archyvo, taip pat vanduo, garsas ir tamsa pasitarnavo netikėtam reginiui.

R.Danielienė: „Paglostyk katino pilvą ir pamatysi, kas bus“

R.Danielienė: „Paglostyk katino pilvą ir pamatysi, kas bus“

Metų sandūroje gimtojoje Klaipėdoje pristačiusi debiutinę savo tapybos parodą, su ja šiemet apkeliavusi jau bene tris uostamiesčio parodines erdves, Rita Danielienė įsibėgėjus pavasariui savo paveikslus ruošiasi nuvežti į Palangą, Antano Mončio namus-muziejų. Menininkė trokšta, kad kuo daugiau žmonių juos pamatytų.

Rita Bočiulytė

Dėl ko visa tai vyksta

Tapytojai jie itin brangūs. Vis dėlto tai pirmoji jos autorinė paroda. Ir nė vienas iš šių paveikslų netapytas specialiai kokiam nors interjerui, nors jų autorė – profesionali dizainerė.

Paklausta, dėl ko visa tai vyksta, Rita susimąstė… „Prieš 17 metų, kai pirmąsyk išėjau motinystės atostogų, buvau labai susižavėjusi Gustavo Klimto tapyba, – prisiminė ji. – Pirmosios dukros laukimas, jos atėjimas į šį pasaulį paveikė tą laiko tarpsnį – pradėjau piešti, tapyti, paskui vėl ėmiau darbuotis pagal specialybę, ir tai lyg ir baigėsi. Bet, pasirodo, ne. Antroji dukra vėl tarsi paskatino grįžti prie meno.“

38-erių menininkė jau 15 metų drauge su vyru kuria privačius interjerus. O sau? „Batsiuvys be batų“, – juokėsi moteris, tebegyvenanti bute, kuriame gimė ir užaugo, tėvai „pabėgo“ pasistatę namuką, savo būstą palikdami dukrai.

Visi 15 šios jos parodos paveikslų, daugelis – įspūdingų formatų, sukurti 9 kv. metrų kambarėlyje. R.Danielienė svajoja kada nors turėti erdvią studiją ir tapyti, tapyti…

Žvelgiant į jos drobes, kurias Rita vadina monotipijomis, nes čia tapyba akrilu derinta su grafiškais atspaudais, atrodo, kad matai vis tuos pačius veidus. Ar šioji sau blakstienas dažanti moteris ir toji, rymanti prie auksinio narvelio su angelu, ne ji pati?

Paveiksluose – visa šeima

Menininkė neneigė: „Visi tie paveikslai – buitiniai, šeimyniniai. Tapydama aplinkui, kur arčiausia, ieškau jiems elementų – veido, rankos judesio… Čia esame visi – šiame procese dalyvauja visa šeima ir net sūnėnas – mano baltas balandis. Visų pirma gimsta idėja, o paskui ieškau, kaip ją išreikšti. Bet kartais to tikslumo atsisakau – kaip paveiksle „Angelas sargas“ – imu ir pasijuokiu iš to. Darbe, kuriant interjerus, esu vyro pagalbininkė, o tapydama atsiskleidžiu visiškai. Pati atsakinga ir už idėją, ir už įgyvendinimą, ir už galutinį rezultatą.“

Tas buvimas namie prieš gimstant mergaitėms, toji ramybės būsena, tas laukimas, Ritos žodžiais, inspiravo šitai. „Pieštukas, popieriaus lapas visuomet būdavo po ranka. Juok negalėjau tuomet lakstyti po objektus ir rūpintis jų dizaino reikalais. Tai sėdėjau ir eskizavau, – pasakoji ji. – Tie darbai – kaip prastos kokybės filmas – per dieną surenki vaizdus, garsus, kvapus… Po to užkliūva kažkoks fragmentas, detalė ar garsas, ir tai pradedi galvoje gryninti – kaip tą fotojuostelę.“

Iš tikrųjų ji mėgsta fotografiją ir fotografuoti. Juokiasi, kad buvo savotiškas iššūkis, kai teko padirbėti fotografe per dukterėčios vestuves.

Nakties technika

Kartu įsižiūrime į jos paveikslų spalvas. Jos – gana santūrios, koloritas – nuosaikus. Tapytoja svarstė, kad čia gal turi reikšmės pati monotipijos technika. O gal norisi ramybės ir kad spalva nenurungtų linijos. „Tai gi nakties technika: linija – švelni, kontūrai – minkšti…“ – pridūrė ji, švelniai ir pagarbiai kalbėdama apie monotipiją, kurios ištakos siekia XVII amžių.

Pasakojo „Baltą balandį“ tapiusi pusę metų. Pabandė aliejiniais dažais, bet „nesusidraugavo“ su jais. Ir vėl galiausiai atsirado monotipija, nuspalvinta jos pamėgtu akrilu. Džiaugėsi, kad dabar dažų pasirinkimas toks didelis, jog gali žaisti, eksperimentuoti, kaip tik nori.

„Bet man svarbi ir linija bei jos vieta tame plote, kuriame tapau, – tvirtino menininkė. – Man svarbi net toji tuščia vieta už linijos…“

Jos „Angelas sargas“ – su ironijos gaidele. „Tenka sutikti daug žmonių, kurie visko pertekę, bet jų vidinis gyvenimas nėra laimingas. Gal tą angelą galima pasitupdyti į auksinį narvelį ir išsaugoti? Tai iliuzija Juk netyčia gali ir save ten pasitupdyti“, – komentavo savo kūrinį autorė.

Paveikslo „Pabudimas“ mintis jai kilo, kai namie darė generalinę tvarką. Suprantama, menininkų šeimoje jos – minimaliai. „Tas drabužių lankstymas ir dėliojimas į vietas… Jie visi turi savas istorijas. Jei angelą turime kiekvienas, tai tas angelas – ant pakabos, – šypsojosi tapytoja. – O figūra paveiksle leido sukurti judesį – nuo gulinčios figūros prie besikeliančios.“

„Karalienės“ į parodą Rita visai nenorėjo nešti: „Aš norėjau ją tapyti dar. Tas paveikslas mane supykdė, buvau atidėjusi, vėl pasiėmiau – patapiau… Karalienę, tą patosą, didybę norėjosi subraukyti, tame chaose paskandinti… Nežinau, ar pavyko. Gal tapysiu toliau.“

Ir apie tai, ko nebūna

„Ieva“ ir „Adomas“ – amžina tema. „Adomui“ pozavo jos vyras, o „Ievai“ – pati sau. „Iš pradžių atsirado „Ieva“. Nors pagal Bibliją viskas atrodo prasmingai, man kažko trūko. Tada pagalvojau, kad reikia „Adomo“, – šypsodamasi kalbėjo menininkė, pabrėždama, kad jos vyras ją labai palaiko. Taip pat ir abi mergaitės. – Jis galvoja, kad aš laimingesnė šioje kūryboje, nei dizaino. Gal ir taip. Aš čia laisva ir viena pati už viską atsakinga.“

Ji prisipažino, jog būna, kad „užsižaidžia“, ir reikia, kad žmogaus, kuris atimtų tą darbą, kol jo visai „neužkankino“.

Iš tikrųjų ji tapo lėtai, ilgai… Todėl ir parodose dalyvauti nesiveržia, suskaičiavo tik dvi, kuriose anksčiau buvo galima pamatyti jos paveikslus. „Kartais pagalvoju, kai gimė Beatričė, buvo atviros durys eiti į tą sferą. O antrosios dukros gimimas gal buvo priminimas, kad tapyba reikėtų užsiimti giliau ir nuosekliau“, – svarstė R.Danielienė, šiek tiek ūgtelėjus mažajai dukrelei surengusi pirmąją autorinę parodą. Visi jos paveikslai nutapyti 2010-aisiais.

Labai turtinga

Savo pirmąją parodą Rita pavadino iš pirmo žvilgsnio keistokai, bet originliai – „Paglostyk katino pilvą“. „Pati turiu katiną ir žinau, ką tai reiškia. Pabandykite. Kartą pavyks, o daugiau tai ne, – šypsojosi autorė. – Taip ir su tais paveikslų siužetais… Iš tikrųjų paroda apie tai, ko nebūna. Bet jie yra – tie veikėjai. Paroda ir apie tai, kas būna. Bet tie siužetai subuitinti. Ta pati „Gražuolė“ – kasryt matai savo save veidrodyje… ir tą patį balandį – ant palangės… Gal tie paveikslai ir paroda suliteratūrinti? Bijau to… saldumo…“

Jai teko du paveikslus specialiai tapyti konkrečiam privačiam interjerui. Jų yra ir daugiau pas žmones iškeliavę. „Arba tu parduoti brangiai, arba padovanoji, – taip mano vyras pastebėjo apie tai. Iš tiesų norėčiau, labai norėčiau, kad galėčiau iš to pragyventi“, – atviravo menininkė.

Ji mėgsta gerą kiną, labai įvairią muziką, o kūrybai menininkę pakrauna bendravimas; patikslino – nuoširdūs žmonės.

„Turite daug draugų?“ – išsprūdo klausimas.

„Ne. Bet ką turiu, tai turiu, – tuoj pat jį pasivijo Ritos atsakymas. – Vienas pats iš tikrųjų žmogus turbūt atrodytum nei kam reikalingas, nei įdomus. Tikrai nesijaučiu vieniša. Aš labai turtinga!..“

O apie ką dar ji svajoja?..

„Kad vaikai nesirgtų ir kad galėčiau kūrybines mintis atiduoti drobei. Nes kai ilgai nešiojiesi, jos užimą vietą galvoje ir neateina naujų. Kad šalia nepristigtų šiltų, gerų žmonių. O jei jų bus, tai bus ir situacijų, diktuojančių mintį, savijautą, vedančių prie paveikslo.“

Vizitinė kortelė

Dizainerė ir tapytoja Rita Danielienė gimė 1973 m. Klaipėdoje, čia augo, gyvena ir dirba.

1991–1995 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Specialybė – grafinis ir interjero dizainas.

Nuo 1995 m. dirba savo vyro Sigito Danieliaus dizaino studijoje.

Augina dvi dukras – Beatričę (17 m.) ir Elžbietą (2,7 m.).

2009 m. dalyvavo jungtiniame respublikiniame meniniame projekte ir parodoje ,,Moterys apie moteris“ „Klaipėdos galerijoje“.

2010 m. grupinės dailės parodos, skirtos Tarptautinei moters dienai, „MemelArt“ galerijoje dalyvė.

2010–2011 m. jos pirmoji autorinė tapybos paroda „Paglostyk katino pilvą“, startavusi Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje, taip pat eksponuota Žemaitijos dailininkų sąjungos ir „Navalio“ viešbučio galerijose uostamiestyje.

„Nykstantis arealas“ – menininkų akimis

„Nykstantis arealas“ – menininkų akimis

Savita kalba Palangos menininkai pasiryžę žadinti tautiečius iš abejingumo sąstingio. Pakvietę į akcijos „Nykstantis arealas“ renginius, kūrėjai ragino atsigręžti į didžiausius kurorto sopulius – gamtos ir vandalų niokojamą architektūrinį paveldą.

Lina Bieliauskaitė

l.bieliauskaite@kl.lt

Su bendražygių komanda šio vyksmo sumanytojai – palangiškiai menininkai Meilė Sposmanytė, Raimondas Daukša bei Mindaugas Špokauskas, arba, kaip patys save įvardijo, rūšis antiloxai, meilę savajam miestui išreiškė muzika, tekstais, retrospektyvinėmis fotografijomis, filmais, tapybos darbais bei vaizdo instaliacijomis.

Kaip teigė daugiau nei dešimt metų Danijoje gyvenanti M.Sposmanytė, būdama už šimtų kilometrų akcijoje jautėsi dalyvavusi bent jau dvasiškai.

Renginių veiksmo vietoje – „Anapilio“ viloje buvo galima išvysti menininkės parodos „Invazija“ darbus, prieš tai eksponuotus Antano Mončio namuose-muziejuje.

Kaip ne viename interviu prisipažino kūrėja, šiuose savo koliažuose į gimtąjį miestą pažvelgė kitokiu, nei įprasta, rakursu. Jau daug metų M.Sposmanytė teigė stebinti negatyvią invaziją, negrįžtamai darkančią jos gimtojo miesto veidą.

Beje, daugiau nei prieš mėnesį menininkės iniciatyva paskelbtą peticiją prieš architektūrinio paveldo niokojimą Palangoje jau pasirašė daugiau nei 800 žmonių.

O šventinį kovo savaitgalį vykusios akcijos „Nykstantis arealas“ rengėjai jau kalba apie projekto tęstinumą ir žvalgosi į Klaipėdą.

„Rudenį planuoju surengti parodą, kurios tema bus gimininga arba kaip pokalbio su kraštovaizdžiu tęsinys. Kiek žinau, tam tikrą tęsinį planuoja ir R.Daukša“, – kalbėjo buvęs grupės „BIX“ klavišininkas M.Špokauskas.

Anot palangiškio, galbūt ne viskas pavyko taip, kaip buvo suplanuota, sulaukta ne visų kviestų dalyvių, tačiau menininkai viliasi sukėlę bent šiokį tokį rezonansą.