Juodu ant balto

Skuodo rajono kultūros dieną Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje, buvo pristatyta skuodiškio grafiko Konstantino Gruzincevo piešinių tušu paroda „Juodu ant balto“.

Lidija Kuklienė

Raktas – „Pink Floyd“

Atėjusi pažiūrėti dailininko K.Gruzincevo ką tik išeksponuotų darbų, buvau nustebinta, nes tikėjausi visai ko kito.

Visų pirma, kūriniai nesufleruoja vietos nuorodos. Iš kur autorius? Iš Skuodo? Vilniaus? Didžiosios Britanijos?

Žvilgtelėjęs į sukūrimo datas, žiūrovas gauna daugiau informacijos interpretacijai: 1980–1990 metai. Lietuvoje – niūrus socializmas, pati tamsa prieš aušrą. Tačiau socrealizmo K.Gruzincevo kūriniuose nėra nė pėdsako. Įdomu būtų iš autoriaus sužinoti, kaip tuomet visuomenė reaguodavo į tokius meninius sprendimus.

Na, o kai prakalbome apie sąsajas su legendinės britų grupės „Pink Floyd“ muzika ir filmu („Pink Floyd: The Wall“, rež. Alanas Parkeris, 1982), paaiškėjo kūrinių šifravimo raktas.

Menas neprivalo spręsti nei politinių, nei socialinių problemų, tačiau K.Gruzincevas nevengia drastiškų temų, abejingumu jo neapkaltinsi.

Liudija pasaulio entropiją

Sėdint namie ant minkštos sofos priešais televizoriaus ekraną, tūlam piliečiui nelabai rūpi, kad pasaulyje vyksta neteisingi ir beprasmiški karai (anuomet – Afganistano, dabar – Irako), kad kalėjimuose paminamos žmogaus teisės ir orumas, kad japonai iki šiol išgyvena Hirosimos ir Nagasakio bombardavimo pasekmes (mes patyrėme, kas yra Černobylis), kad didmiesčių gyvenimas gimdo susvetimėjimą ir smurtą, ir t.t, ir t.t.

K.Gruzincevo kūriniai prisodrinti įtampos, negatyvios energijos, liudijančios pasaulio entropiją, palaužtą žmogaus valią, bejėgiškumą prieš „force majeure“. Net moters įvaizdis, kuris turėtų simbolizuoti mūzą, įkvėpėją, gyvybės saugotoją, čia – visai priešingas. Nespalvotuose piešiniuose moteris – tuštybės ir pagundos simbolis. Istoriniu požiūriu tapytojo Jeronimo Boscho ir grafiko Albino Brunovskio meninės vizijos juntamos ir K.Gruzincevo kūryboje.

Iškelia daug klausimų

Kūriniai atlikti elementaria technika – tušu ir plunksnele. Tik juoda ir balta spalvos. Dar vienas įrodymas, kad stipriai idėjai atlikimo technika neesminė. Autoriaus fantazija ir vaizdinių lavina verčiasi kūliais.

Paveikslo „Siena“ motyvus sukarpius gabalėliais, kiekvieną kvadratinį centimetrą nepabostų tyrinėti kaip atskirą paveikslą. Teko lankytis Berlyno ir Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse – panašaus vaizdinių tirštumo pakaktų užpildyti visam šalies paviljonui.

Ar „pūvančios visuomenės“, vertybių devalvacijos ir dvasinės entropijos temos aktualios dabar? Kiekvienas atsakys, kad taip. Tik šiuolaikinis negatyvas ir akivaizdus melas pateikiami labai patraukliai, dailioje blizgioje pakuotėje…

K.Gruzincevo kūriniai iškelia labai daug klausimų, bet nepateikia atsakymų. Norisi tikėti, kad dabartinėje kūryboje dailininko pasąmonės vaizdiniai įgijo šviesesnių formų.

MENO LEIDINYS Nr. 3 (189)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Rašto menas keliauja

Klaipėdiečių parengta ir praėjusią vasarą uostamiestyje startavusi IV tarptautinė Lietuvos rašto meno paroda pagaliau pasiekė Vilnių.

Kovo pradžioje ji pristatyta „Arkos“ galerijoje. Prieš tai viešėjo Kaune, M.Žilinsko dailės galerijoje.

Ekspozicijoje – daugiau nei 100 darbų, sukurtų 48 dailininkų iš Lietuvos, Japonijos, Izraelio, Latvijos, Vokietijos ir Baltarusijos.

Iki kovo 26-osios „Arkoje“ veikusią parodą vilniečiams pristatė jos organizatoriai klaipėdiečiai grafikai Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė ir Mindaugas Petrulis. Jie šią parodą ketina nuvežti ir į užsienį. „Galbūt iš pradžių į privačią galeriją Rygoje, – dalijosi planais M.Petrulis. – Kaligrafija ten galėtų turėti ir komercinę paklausą. Nes Latvijoje tas grafikos žanras – egzotika.“

Šoko Menų spaustuvėje

Vilniaus menų spaustuvės Juodojoje salėje sostinės žiūrovams kovo 29-ąją pasirodė Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ šiuolaikinio šokio trupė.

Vieno vakaro metu ji pristatė du šokio projektus: vilniečiams anksčiau jau rodytą Agnijos Šeiko duetą „La mariée“ (Nuotaka) ir naujausio Dovilės Binkauskaitės šokio spektaklio „Dievų namai“ eskizą.

Šokio programoje buvo galima pamatyti vaidmenimis besikeičiantį šokio trupės branduolį: abiejuose projektuose pasirodė šokėjas Petras Lisauskas, o A.Šeiko ir D.Binkauskaitė įsikūnijo tai į choreografių, tai į šokėjų vaidmenis. Intrigavo ir tematinė šokių įvairovė: subtilų „La mariée“ pasakojimą apie dviejų žmonių meilę, kupiną ilgesio, kančios, pažinimo džiaugsmo ir aistros sekė archajine lietuviškos tautodailės ir pasaulėjautos dvasia persmelktas „Dievų namų“ siužetas.

Intymią „La mariée“ dueto atmosferą papildė elektroninė Tautvilo Gurevičiaus muzika ir lakoniški dizainerės Lilijos Larionovos kostiumai. Šokio spektaklio „Dievų namai“ režisūrinį pamatą choreografė D.Binkauskaitė patikėjo režisieriui Jonui Tilvikui, o muziką – T.Gurevičiui. Spektaklyje šoka P.Lisauskas ir A.Šeiko.

„Emigrantus“ vaidins emigrantams

Dviejų klaipėdiečių aktorių pastangomis praėjusį rudenį uostamiestyje gimęs spektaklis – S.Mrožeko „Emigrantai“ – balandžio pradžioje bus rodomas Anglijoje.

Aktoriaus ir šio spektaklio režisieriaus Igorio Reklaičio bei šiauliečio Gintaro Čajausko vaidinami „Emigrantai“, anot spektaklio kūrėjų, yra nepriklausomas projektas. Jiedu jį vaidina ten, kur pakviečia. Dažniausiai – mokyklose. Jau parodė gal 15 spektaklių – „Baltijos“, „Aukuro“, „Ažuolyno“ gimnazijose, Rietavo kolegijoje ir kitur.

„Vaidiname vienuoliktokams ir dvyliktokams, šia gana gera ir gilia pjese pratiname juos prie teatro. Tai, kaip pamatėme, fantastiškas jaunimas, kuris labai geranoriškai ir subtiliai vertina mūsų darbą. Tiems jaunuoliams, kurie retai vaikšto į teatrą, iš dalies užpildome šią spragą. Čia įžvelgiu didžiulę prasmę. Kartu džiugu, kad spektaklis, kontaktuodamas su žiūrovu, auga ir tvirtėja“, – teigė I.Reklaitis.

Jis su kolega aktoriumi G.Čajausku emigracijos bei asmenybės laisvės temas gvildenantį spektaklį balandžio 1–10 dienomis pakviesti vaidinti trijuose Anglijos miestuose ten gyvenantiems lietuvių emigrantams. Jau rytoj jie „Emigrantus“ parodys Londone, poryt – Birmingeme, balandžio 9-ąją – Mančesteryje.

I.Reklaitis neslėpė džiaugsmo, kad pildosi svajonė, gimusi kartu su šiuo pastatymu, – nuvežti jį lietuviams Londone, Dubline, Čikagoje… „Kelionę į Angliją vertinu kaip savotišką satisfakciją už įdėtą darbą, – sakė jis. – Vykstame tenykščio lietuvių laikraščio „Tiesa“ kvietimu, savo spektaklį rodysime jo 100-ojo numerio išleidimo proga. Laikraštis pasirūpino erdvėmis vaidinimui bei reklama. Taip pat tikimės surinkti pinigų už bilietus, kad bent iš dalies padengtume kelionės išlaidas. Anglijoje vaidinsime irgi mokyklų erdvėse – jų nuoma organizatoriams kiek pigesnė.“

Klaipėdiečiai gastroliuos sostinėje

Uostamiesčio Dramos teatras balandžio 5 ir 6 dienomis lankysis Vilniuje. Klaipėdiečių gastrolėse – dailiosios lyties ypatumai bei juodojo humoro klasika.

Nacionalinio dramos teatro scenoje klaipėdiečiai rodys du spektaklius: M.Gavrano „Viskas apie moteris“ bei premjerinę J.Kesselringo dviejų dalių juodąją komediją „Aršenikas ir seni nėriniai“.

Balandžio 5-ąją sostinės žiūrovų laukia jau legendiniu tapęs Klaipėdos dramos teatro spektaklis, nesyk matytas ir Vilniaus publikai, šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės uostamiestyje 2004-aisiais pastatyta M.Gavrano pjesė „Viskas apie moteris“. Ją vaidina nepralenkiama aktorių trijulė – Valentina Leonavičiūtė, Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė. Jos šiuo šiuolaikišku, jaudinančiu spektakliu surado kelią ne tik į Lietuvos žiūrovų širdis. Jis šiltai buvo sutiktas Vokietijoje, puikiai įvertintas tarptautiniuose teatro festivaliuose Albanijoje, Rumunijoje bei Lietuvoje.

Antrasis klaipėdiečių spektaklis – „Aršenikas ir seni nėriniai“, Klaipėdos publikai pristatytas Teatro dienos proga kovo 26-ąją, antrąsyk scenoje pasirodys jau sostinėje balandžio 6-ąją. Spektaklį režisavo Povilas Gaidys. Vaidina visas būrys Klaipėdos dramos teatro aktorių.

Apie M.K.Čiurlionį – norvegams

Balandį sukanka 100 metų nuo M.K.Čiurlionio mirties. Šią datą dvi Klaipėdos muzikės primins kolegoms ir muziką studijuojančiam jaunimui Norvegijoje.

Balandžio 10–15 dienomis Voldos universitete Norvegijoje viešės dvi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pedagogės – Fortepijono katedros vedėja doc. Jūratė Karosaitė ir Muzikologijos instituto direktorė prof. dr. Danutė Petrauskaitė.

Jos ten vyks pagal ERASMUS dėstytojų mainų programą. J.Karosaitė surengs lietuvių fortepijoninės muzikos koncertą, kurio didžiąją dalį sudarys M.K.Čiurlionio kūriniai, o D.Petrauskaitė skaitys paskaitą „Muzikos ir dailės sankirtos M.K.Čiurlionio kūryboje“, skirtą šio kompozitoriaus ir dailininko 100-osioms mirties metinėms.

Parengė Rita Bočiulytė

Kuria fotovideoarchyvą

Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės biblioteka pradėjo kaupti Klaipėdos miesto ir krašto istorijos fotografijų ir videovaizdų archyvą. Jame jau esama 20 tūkst. kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus negatyvų bei nuotraukų iš asmeninių klaipėdiečių kolekcijų. Profesionalius fotografus ir klaipėdiečius, turinčius savo albumuose įamžintas svarbias miesto gyvenimo akimirkas bei kasdienybę, biblioteka prašo savo kolekcijas perleisti jai, kurios paskirtis – saugoti žmonijos atmintį. „Argi neprasminga, kad ši neįkainojama medžiaga suklasifikuota, suskaitmeninta bus tinkamai saugoma? Visiems bus prieinami ir originalai, ir skaitmeninės kopijos“, – tvirtino bibliotekos direktorius rašytojas Juozas Šikšnelis.

Skambės „Pavasario gaida“

Gargžduose ir jų apylinkėse – Priekulėje, Drevernoje, Lapiuose ir Doviluose šiandien prasideda iki gegužės 22-osios vyksiantis 6-asis menų festivalis „Pavasario gaida“. Jis pakvies į dešimtį vis kitokių susitikimų su muzikos, žodžio ir šokio meno meistrais. Festivalyje dainuos Edmundas Seilius, Kristina Zmailaitė, Judita Leitaitė, Marta Lukošiūtė, klaipėdiečiai Rita Petrauskaitė, Loreta Račelienė bei Mindaugas Rojus, muzikuos gitaristas Sergejus Krinicinas, Šv. Kristoforo ir Lietuvos kamerinis orkestrai, Čiurlionio ir Valstybinis Vilniaus kvartetai, autorinį koncertą surengs Keistuolių teatro aktorius Andrius Kaniava, pasirodys ansambliai „Musica Humana“ ir „Festa Cortese“, Vilniaus flamenko klubas „Tientos“.

Varžosi jaunieji talentai

Klaipėdiečio skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo sukurti net keturi Didieji prizai laukia praėjusį šeštadienį uostamiestyje prasidėjusio respublikinio Jaunųjų talentų festivalio-konkurso nugalėtojų. Per 60 jo dalyvių – fortepijono, styginių, pučiamųjų instrumentų ir solinio dainavimo specialybes studijuojantis jaunimas iš visos Lietuvos bei po vieną svečią iš Ukrainos ir Danijos varžosi dėl „Sidabrinio balso“, „Sidabrinės stygos“, „Sidabrinės dūdos“ ir „Sidabrinio koncerto“ nominacijų, laureatų bei diplomantų vardų. Klaipėdos muzikinis teatras Jaunųjų talentų festivalį rengia nuo 1993-iųjų, bet šiemet jis kaip niekada turi daug partnerių ir pirmąsyk festivalis tapo konkursiniu. Laureatų koncertas su orkestru – balandžio 30-ąją.

Klaipėdos muzikos pavasaris

Su grįžtančiais paukščiais balandžio 6 – gegužės 4 dienomis vėl į pajūrį sugrįš jau XXXVI „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Jį pradės C.T.Dreyerio nebyliojo kino šedevras „Žanos D‘Ark aistra“, kurį Broniaus Kutavičiaus muzika „įgarsino“ Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Taip pat festivalyje viešės ansamblis „Musica Humana“, LNOBT simfoninis orkestras su solistais Sigute Stonyte ir Vytautu Juozapaičiu, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertui diriguos prancūzas Olivier Grangeanas. O G.Verdi Requiem atlikimui susivienijo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Sandra Janušaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Vaidas Vyšniauskas bei Michailas Kazakovas (Rusija).

Miuziklo kokybės koziris

Klaipėdos muzikinio teatro repertuare ir vėl skelbiamas spektaklis „Smuikininkas ant stogo“. Taip, tas pats, kurio pagrindinio veikėjo Tevjė dainuojamus kupletus „Jei turtingas būčiau“, žiūrėdama TV projektą „Triumfo arka“, pasigavo visa Lietuva

Gitana Gugevičiūtė

Vienintelis toks Europoje

Miuziklas sukurtas pagal Sholeimo Aleichemo pasakojimą, gavus specialų Arnoldo Perlo sutikimą. Libreto autorius – Joseph‘as Stein‘as, muzikos autorius – Jerry’s Bockas, dainų tekstų autorius – Sheldonas Harnickas.

Žiniasklaida plačiai nupiešė šio spektaklio unikalų patrauklumą žiūrovams, o artistams – džiaugsmą jame vaidinti. Informuota ir apie gautą MTI licenciją, originalią J.Bocko partitūrą, ir apie kitą ryškų šios premjeros bruožą – dainavimą gyvai. Pasak režisieriaus Jano Szurmiejaus, gali būti, kad šiuo metu tai vienintelis „Smuikininko ant stogo“ pastatymas Europoje, kuriame dainininkai dar „nemikrofonizuoti“.

Girdėjome ir apie tai, kad prieš 11 metų statytas miuziklas naujai atgimstančiajam paliko tas pačias dekoracijas, kostiumus, režisūrinę kalbą. Laikas įvedė savų korekcijų – jaunuolius vaidinusieji „išėjo“ vaidinti tėčių ir mamų, bet pagrindinius Tevjė ir Goldės vaidmenis atlieka tie patys solistai: Šarūnas Juškevičius ir Virginijus Pupšys bei Aurelija Dovydaitienė ir Jadvyga Grikšienė. Atgimęs spektaklis ir vėl į sceną sukvietė kone visą teatro kolektyvą – pradedant aktoriais, šokėjais ir baigiant net techniniu personalu.

Režisierius sukaupė patirties

Žydų kilmės Lenkijos baletmeisteris ir režisierius, taip pat ir Klaipėdoje režisuoto miuziklo režisierius bei choreografas J.Szurmiejus kaip aktorius dirbo visame pasaulyje garsiame Henriko Tomaševskio pantomimos teatre, vėliau – įvairiuose Lenkijos sostinės teatruose; 1991 m. tapo Vroclavo muzikinio teatro direktoriumi, kuriam vadovavo šešerius metus (dvejus metus vadovavo net dviem teatrams iš karto – Vroclavo muzikiniam ir Varšuvos muzikiniam teatrui „Roma“); jam teko dirbti ir generaliniu direktoriumi įstaigoje, besirūpinančioje radijo ir televizijos autorinių teisių apsauga.

Apie visa tai užsimenu neatsitiktinai – spėju, kad patirtis, įgyta dirbant aktoriaus ir vadovo darbą jam padėjo (padeda) ir organizuojant spektaklio organizmo gimtį, ir valdant beveik šimtą artistų bei kitą personalą. Neabejotina, kad ne paskutinėje vietoje ir J.Szurmiejaus – kaip režisieriaus – patirtis. Spektaklius jis statė Lenkijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Lietuvoje etc. Užtat ir galima kalbėti apie režisūros ir choreografijos vienovę, netrinkantį veiksmo ritmą, įvairių vaidmenų kokybinį tolygumą, vientisumą.

Apie tradiciją ir meilę

Žinoma, V.Pupšys čia atrodo tikrai patrauklus – ne itin „sėkmingas“ pienininkas, tėvas, kurio net trys dukterys nori tekėti (ir išteka) ne piršlės Jentos (Pranciška Kurmanskeinė) supirštos su kažin kokiais jaunikiais, o iš meilės.

Kai artisto V.Pupšio vaidinamas pienininkas Tevjė atkakliai klausia A.Dovydaitienės Goldės „Ar tu mane myli?“, meilės sąvoka atgauna ir jau pamirštas prasmes: 25 metus drauge vargti; virti valgyti, skalbti, auginti vaikus, dalytis viena lova – ar tai ne meilė? Daugeliui šiandien tai greičiausiai atrodys negrįžtamai senamadiška (ir net ne meilė), bet juk miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ – apie tradiciją. Ir dar: juk meilė neduodama kartą ir visiems laikams – ją reikia puoselėti ir saugoti…

Žaviai vaidina ir vaikai

V.Pupšys savo vaidmeniu įkūnijo librete koduojamas prasmes – tai gyvas, besikeičiantis, jaučiantis ir, kas labai svarbu, – abejojantis žmogus. Ne toks kaip Goldė, mėsininkas Leizeris (Vytautas Gabrėnas) ir kiti bendruomenės nariai. Bet jis su jais drauge. Drauge su savo dukterimis – Ceitele (Regina Bagdanavičiūtė), Hodele (Rita Petrauskaitė), Chava (Vitalija Trinkė), Šprince (Abigailė Tamošauskaitė), Beilke (Vesta Barasaitė). Širdimi jis ir su jaunikaičiais, meile „pasisavinusiais“ jo tris vyresnėles: studentu Perčiku (Mindaugas Rojus), Fedia (Rokas Spalinskas), siuvėju Moteliu (Tomas Pavilionis).

Nors Tevjė ir atrodo esąs svarbiausia siužetinių įvykių grandis, savuosius vaidmenis ir visai žaviai čia suvaidina net pačios mažėlės – Šprincė ir Beilkė. Laiku ir vietoje kiekvienas personažas gali tapti pagrindiniu.

Veikalas – universalus

Spektaklio medžiagai – eksploatuotai ir įvertintai Amerikoje, Brodvėjuje ir dar 32 pasaulio šalyse, pagal kurią sukurtas ir kino filmas – oponuoti neprasminga. Šis veikalas – universalus. Žydų kultūros fonas – tai tik erdvė pokalbiui apie bendražmogiškumą, toleranciją, tradicijos ir kaitos opoziciją; apie šeimą, bendruomenę ir tėvynę, iš kurios išvaroma.

Subtilus poezijos ir specifinio humoro balansas – žydiška humoro kultūra čia tampa gana svarbiu miuziklo kokybės koziriu. Kaip ir, beje, muzika, ištisomis frazėmis, temomis, kupletais apsigyvenanti žiūrovo smegenyse ir žaismingai, jautriai atskleidžianti savitą miuziklo herojų filosofiją. Muzikologai šioje vietoje turi nemažai erdvės apmąstymams apie muzikoje girdimą (muzikos kuriamą) aistrą, temperamentą; stilizuotą žydų folkloro, senų rusų romansų elementus, šiuolaikinę ritmiką, melodiką bei harmoniją.

Privalumai ir trūkumai

O mįslės, teatrinio ritualo miuzikle (jo vizualizavime) ne itin daug – jei pamiršime siurrealistinę sapno sceną ir siurrealistinį Smuikininko personažą, visas veiksmas klostosi linijiškai, gana nuosekliai, nesiveržiant kurti pridėtines prasmes ir pan. (pridėtinės prasmės gimsta iš pačios spektaklio filosofijos, sąrangos, vidinių personažų siekiamybių). Personažų muzikinės intonacijos dažnai labiau įtikina nei draminės.

Bet… Miuziklas – monumentalus. Galbūt tam įtakos turi ir scenografija – nemaži nameliai, sunkūs stalai… Vis dėlto privalu pasidžiaugti, kad toji sunkioji spektaklio artilerija yra pakankamai mobili ir (žvelgiant iš šono) gana paprastai perstatoma kuriant mizanscenas. Šios scenografijos fone veikia aiškus, tikslus judesys – blaškymosi ir lakstymo nėra, nesipriešinama muzikai, siužetui, nesistengiama priblokšti režisūros meistryste – tik siūlomos galimybės įvairiai skaityti istoriją. Čia, mano nuomone, slypi didieji spektaklio privalumai, čia būtų galima ieškoti ir minusų….