Narcizo veidrodis

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Narcizo veidrodis

Algis Kuklys

Jeigu Vaidučio kas nors būtų paklausęs, koks daiktas ar baldas jam mieliausias, tai akimirksniu būtų atsakęs, kad senovinis veidrodis su tamsiais ąžuoliniais rėmais, kurį nupirko jo tėvas, buvęs inžinierius. Tą aukštą veidrodį jis regėjo nuo vaikystės, nes viliojo berniuką balzganu, mįslingu stiklo spindesiu. Atrodė, kad su šiuo daiktu galima net kalbėtis, ko nors paklausti, o atsakymai tuoj pat pasigirsdavo naivioje, smalsioje vaiko galvutėje. Netgi tėvas, kurio jis bijojo, turbūt šitaip neatsakytų – tyliai, bet aiškiai, tarsi kuždėtų į ausį. Todėl nuo mažens Vaidutis įprato, išeidamas iš namų, žvilgterėti į veidrodį, tarsi norėdamas įsitikinti, ar gerai atrodo, ar kiti iš jo nesišaipys.

Senąjį veidrodį mėgo ir jo motina – išvaizdi, liekna moteris, kuri, nesivaržydama sūnelio, stebėdavo save, kaip atrodo su apatiniais rūbais arba nauja suknele. Vaidutis iš jos paveldėjo ne tik išorę, bet ir įpročius madingai rengtis, prižiūrėti plaukus bei visą kūną, pomėgį kvepalams. Todėl mokykloje jį pravardžiavo „Princu“, o motina lepino, gyrė ir juo žavėjosi. Neabejojo, kad šitaip klostysis visą gyvenimą, nes Vaidučiui patiko, kad juo žavisi ir nepažįstami žmonės. O kai jį įsimylėjo drovi klasiokė, į ją nekreipė jokio dėmesio, tarsi neturėtų širdies. Savo suole rasdavo jos laiškelius, bet juos suplėšydavo net neskaitęs. Sykį motinai netyčia prasitarė, kad į jį įsižiūrėjo viena kvailutė. Ir ką, įsmeigė motina nustebusias akis. Mane tik juokas ima, atsainiai atšovė jis. Žiūrėk tu man, koks esi tvirtas, kraipė galvą motina, virpindama ilgus auksinius auskarus.

O tėvo jis vengdavo, nes šiam nepatiko sūnaus puošeiviškumas ir tingėjimas, todėl, progai pasitaikius, žmonai įgeldavo, kad išauklėjo ne būsimą vyrą, bet velnias žino ką. Jis, aišku, žinojo, o gal nujautė, tačiau nedrįso sakyti, nes kartais kvailiausi žodžiai išsipildo, lyg pranašingas sapnas. Tylomis kaltino ir save, kad sūnaus globą atidavė į žmonos rankas, tačiau ką daryti, kai esi labai užimtas, todėl namuose būni retai, tad jautiesi kaip svečias. O išgirdęs, kad jo sūnus rašo eilėraščius, visai suglumo. Taip ir maniau, kad iš jo nebus nei inžinieriaus, nei kokio technologo… Ir ta akimirka, kai vėlų rudens vakarą suvokė, kad namuose seniai tapo svetimas, buvo pati skaudžiausia, bet savęs dėl to nenorėjo kaltinti. Juk niekas neparašė tokių instrukcijų kaip sukurti darnią šeimą. Būtent – sukurti, o ne suklijuoti, nes parašyti gali bet kas ir bet ką. Vaidučiui nerūpėjo nei tėvas, nei jo godos, jeigu išvis jam kas nors tuo laiku rūpėjo, išskyrus tai: kur nusipirkti madingą velvetinį švarką ar importinius batus. Bet visuomet į pagalbą atskubėdavo mama, išspręsdavusi sudėtingus kasdienybės uždavinius. O vėliau, kai sūnus subrendo, kartais susirūpindavo, ar jam nereikėtų vesti, tačiau suabejodavo žmonos sugebėjimais rūpintis jos Vaidučiu. Juk šitas sūnelis vienintelis, todėl visų brangiausias ir be jo jaustųsi ypač vieniša, nes vyras – tik pilkas namų personažas, vaidinantis antraeilį vaidmenį. Vis dėlto ji dažnai galvodavo apie sūnaus ateitį, koks jis turėtų būti ir kaip atrodyti. Ak, laimingos tos motinos, kurių vaikai tampa žymiais žmonėmis, retsykiais susigraudindavo, nes jaunystėje ir ji turėjo keletą svajonių, bet nė viena neišsipildė ir, aišku, dėl to peikė sutuoktinį, bet jam šito nesakė. Kodėl toks atgrasus žmogaus gyvenimas – visur išlošia loterijoje tik vienetai, krimtosi moteris.

O Vaidučiui dienos riedėjo kaip spalvoti karoliukai, todėl nė sykio nesuabejojo, jog kamuoliukai ištirps ir tuomet prieš akis išryškės atgrasi realybė. Jo nė kiek nejaudino, kad papilkėjo motinos ir tėvo plaukai, kad apsiblausė jų žvilgsniai, jog reikėtų įsiklausyti į jų tylius, tarsi išmaldos prašančius žodžius. Trumpam sugrįžęs į namus, vien pasakodavo ir pasakodavo apie save, rodė savo nuotraukas, kuriose stovėjo šalia žymių asmenų, bet pats nieko žymaus nepadarė. Atrodė, kad žodžiai ir nuotraukos yra visų svarbiausia bei reikšmingiausia. O kai motina išdrįsdavo paklausti, ar jis nemano vesti, Vaidutis nusišypsodavo sakydamas, jog vedybos yra niekai, kad jo laukia didelė veikla. Kokia veikla, neiškentęs suklusdavo tėvas. Visuomeninė, be abejo, kultūrinė, tuoj atšaudavo, o paskui, kai ateidavo laikas atsisveikinti, į ausį sukuždėdavo motinai, kad jam reikia smulkių. Ir ji tuoj pat atnešdavo mylimam sūneliui visą pensiją, bet šitai darydavo slapčiomis, kad neregėtų vyras, kuris ją „tarkuodavo“ dėl kiekvienos smulkmenos. Jie net neįsivaizdavo, kad gražuolis sūnus netrukus paklius į pikantišką situaciją.

Tai atsitiko kažkokio koncerto metu, prieš Naujuosius metus. Vaidutis šnekučiavosi su bičiuliais, norėdamas sublizgėti sąmoju, kai netikėtai jo žvilgsnis užkliuvo už netoliese stovinčio vyriškio veido. Nepažįstamasis į jį buvo įsmeigęs susižavėjusias akis, nes taip žvelgia tik įsimylėję. Jis apsimetė, kad nieko nepastebėjo ir anam vyrui atsuko nugarą, tačiau jautė, kad šis vis tiek žiopso spindinčiomis akimis. Vaidutis suvokė, kad jį norėtų užkalbinti, bet vyriškis tiesiog nedrįsta. Paskui žybtelėjo mintis, kad jį matė anksčiau, tik neįstengė prisiminti kur ir galbūt – ne vieną kartą. Gal jis – maniakas, o gal?.. Jis vijo nuo savęs nemalonias, įkyrias mintis, bet neišmanė, ką su jomis daryti. Vaidutis, niekada nemylėjęs nė vieno gyvo padaro, tuosyk net neįsivaizdavo, kad jį, tokį išvaizdų Narcizą, įsimylės kitas vyras – protingas, tačiau jausmingas kaip italas ar ispanas. Jis nemažai ką žinojo apie Vaidutį, bet nerado būdų susipažinti su patraukliu vyru ir kaip įveikti tas nematomas kliūtis. Tiesiog tą vakarą prieš Naujuosius jam neužteko drąsos, o gal įžūlumo prieiti prie Vaidučio ir pasisveikinti, juolab kad buvo ne vienas, lyg apsuptas apsaugos.

Vis dėlto motinos mirtis suvirpino Vaidučio širdį, nes, sėdėdamas prie jos karsto, suvokė netekęs artimiausio žmogaus, kuriuo visada pasikliovė. Ir, kai pasibaigė gedulas, iš tėvų namų išsigabeno senąjį veidrodį šaltai atsisveikinęs su tėvu, kurį pribloškė žmonos mirtis, todėl po metų ir jis iškeliavo Anapilin.

Nuo to laiko Vaidučio bute šalia senojo veidrodžio kabėjo ir nedidelis motinos portretas. Nesistebėjo, kad motina keletą sykių pasirodė sapnuose ir sūnui kažką pasakojo, bet atsibudęs neprisiminė nė vieno žodelio. Jis nejučiomis tapo prietaringas ir įtarus, o kai galvoje aptiko žilą sruogą, labai susinervino ir išsigando. Teks dažytis plaukus. Juk dažosi ne tik moterys…

Kitas įvykis, kuris jį nustebino ir sunervino, tai nepažįstamo vyriškio laiškas, rastas pašto dėžutėje. Jis prašė, kad Vaidutis ateitų į kavinę, kurioje su juo susitiktų. To betrūko, nusišaipė jis ir, suplėšęs laišką, išmetė į šiukšliadėžę. Vien ta mintis, kad kažkoks vyras išdrįstų meilintis, atrodė atstumianti, lyg tas tipas būtų koks lipnus, bjaurus šliužas. Bet vėliau suabejojo: gal be reikalo pasikarščiavo, todėl dar ne vėlu aplankyti minėtą kavinę ir su nepažįstamu išgerti kavos puodelį. Juk riba tarp to, kas šlykštu ir nešlykštu, kas normalu, o kas nenormalu, ganėtinai plona. O senovės Graikijoje homoseksualumu niekas nesistebėjo, jų menas, jei palyginsime su fanatiškais viduramžiais, netgi labai erotiškas…

Tačiau Vaidutis, lyg užsigavusi panelė, tą dieną išvengė įtartino pasimatymo su neaiškia asmenybe, nes užgriuvo rūpesčiai madų salone: reikėjo įspūdingai aprengti ir papuošti jaunavedžių porą, todėl už viršvalandžius jam sumokėjo neblogą honorarą, o tokį uždarbį jis mėgo. Juk pinigai niekada netrukdo, jeigu moki su jais apsieiti. Jis visada mėgo patogų ir dailų gyvenimą, ir kitokio net neįsivaizdavo. Vienintelis nepatogumas, kad gyveno be motinos, kuri juo rūpinosi ir be žodžių suvokė visus sūnelio norus, o samdyti svetimo žmogaus nenorėjo. Bet vėlų lapkričio vakarą jam pasirodė, kad veidrodyje subolavo motinos siluetas. Esu pervargęs, pagalvojo ir, išgėręs stiklinę šilto vandens, išsitiesė minkštoje lovoje.

Kitą dieną pašto dėžutėje vėl rado nepažįstamo gerbėjo laišką, kurio neskaitė, bet į šiukšlinę nemetė, o padėjo prie senojo veidrodžio.

Matęs, kaip senatvė surietė jo tėvus, nenorėjo sulaukti tokio amžiaus, kuris atrodė baisesnis už mirtį. Tačiau nebūtis taip pat gąsdino, varydama į juodą neviltį. Jis manė, kad grožis nemirtingas, nes meno kūriniai pranoksta jų kūrėjus. Todėl pyko ant savęs, jog nieko nepadarė įspūdingo, kad žmonės prisimintų jo vardą. Nedaug betrūko, kad jam gyvenimas pavirstų į lipnią, didelę masę, į kurią kiekvieną dieną įšsitepi rankas bei kojas. O dar į draugystę įkyriai siūlosi įtartinas vyriškis… Bet, kai ėmė sapnuoti nuogas paaugles, suabejojo savo psichika, todėl kreipėsi į gydytoją, kurį konsultavo, kai šis statėsi savo namą, girdi, kaip turi atrodyti šiuolaikinis interjeras.

Kai išvydo gydytoją jo kabinete, neišmanė, kokiais žodžiais atskleisti savo problemą, bet galop prisipažino, jog norėtų vaistų, kad miegas būtų gilus, net be sapnų. Gydytojas šyptelėjo, nes sapnai netrukdo, jie, anot Froido, pasąmonės išraiška. O jei jie kartojasi, staiga paklausė Vaidutis. Neimkite į galvą, nes žmogaus organizmui nuolat trūksta kokių vitaminų arba gero poilsio, nuramino jį psichiatras, po to išrašė keletą receptų.

Buvo dvylikta valanda nakties, kai prie jo buto durų driokstelėjo šūvis. Kurį laiką dvejojo, ką daryti, ar verta atrakinti duris ir pasižiūrėti. Tačiau jos sunkiai atsivėrė, nes šalia, laiptinėje, gulėjo tas pats nepažįstamas vyriškis peršauta galva. Jis tuoj užtrenkė duris ir skubiai praplėšė tą patį laišką, kurį anksčiau numetė prie senojo veidrodžio. Jame žaibiškai perskaitė vieną vienintelį sakinį: „ Jeigu neateisite, aš nusižudysiu prie jūsų durų. Aleksas“. Jis nedelsdamas suplėšė laišką į skutelius, bet nekvietė nei policijos, nei greitosios, tarsi šis įvykis jo neliestų. Galop supratęs, kad vis vien neišsisuks nuo apklausos, priėjo prie telefono aparato ir pakėlė ragelį.

Klejojanti klijuotė

Klejojanti klijuotė

Viktorija Ivanova

1.

Negaliu pakęsti gražių moterų. Ypač tų, kurios žinosi esančios gražios. Mieliau imuosi negražių. Ar tokių, kuriose grožį tenka įžvelgti. Jos jaučiasi man dėkingos.

Nesuprantu per lietų stotyse stovinčių vyrų ir bukų telyčių akimis išlydinčių savo mylimąsias. Kaip apskritai galima mylėti moteris? Arba apsiseilėjusios lunatikės, arba maniakiškos utopistės. Arba tokios, apie kurias apskritai nė garsiai kalbėti neverta. Todėl apie ją ir nekalbėsiu. Nekalbėsiu garsiai. Kalbėsiu pašnibždom.

Naktimis ji pasitenkinimus iškvėpdavo pro nosį, įsikandus užkloto kampą. Nubukintu žvilgsniu žiūrėdama į šoną. O kai rytais keldavosi iš lovos, apsirengdavo apatinius ir prieš eidama į vonią mane pabučiuodavo, sakydavau, jog man labiau patiko, kai ji buvo mažiau apsirengus. Ji tik švelniai nužvelgdavo įžūlų mano snukelį.

Vieni mokos nuolankumo klūpodami bažnyčioje, o ji norėjo mokytis nuolankumo virdama man vakarienę, skalbdama mano drabužius, valydama mano batus, slaugydama mane, klausydama manęs, žavėdamasi manimi, lygindama mano marškinius, valydama mano batus. Vienąkart isteriškai krizendama ji net prisipažino norinti švelniai mane garbinti. Naktimis, kol patenkintosios murkimas tūnos skrandyje, norinti akimis glostyti mano veidą ir dėkoti ne dievui, o man už išganymą. Sakėsi norinti manęs – Išganytojo, kuriam galėtų (pa)(at)siduoti. I kak my žyviom? Vsio charašo. Oi, vsio charašo.

Susipažinome su ja labai paprastai. Ji jau seniai norėjo kažką pamilti, aš tik pasitaikiau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Jau po poros valandų švelniai ją bučiavau. Abiejų mūsų lūpos buvo minkštos. Pirštų galiukai sužvarbę. Smilkiniai – degantys.

Ji visa buvo kažkokia neįprastai neurotiška. Vos prisilietus krūpteldavo. Iš pradžių tai žavėjo, bet greit ėmė įkyrėti. Aš bandau bučiuoti jos kaklą, o ji visa pašoka ir pečiu trenkiasi man į smakrą. Pasiutusiai žavu. Pasiutusiai. Bučiuotis ji nemokėjo, net jei pati teigė, kad mes paprasčiausiai skirtingai pratę. Nė viena moterimi lig jos negalėjau skųstis. Nei dėl vienodų, nei dėl skirtingų papratimų. O ji tik bekandžiodama sukruvindavo mano lūpas ir ilgam palikdavo ištinusį liežuvį. Lovoje irgi neturėjo kuo pasigirti. Sakėsi, kad aš jai ne pirmas. Bet būčiau drįsęs ir tuo suabejoti. Tačiau tariami galvos skausmai jos nevargino. Man panorėjus, ji visuomet būdavo mano. Dėl ko su ja buvau? O kodėl gi nebuvus. O kodėl gi tiesiog nepabuvus.

Su ja turėjau visišką laisvę. Galėjau daryti ką tinkamas. Ji atsikraustė gyventi pas mane, mat pati nuomojosi butelį kažkur centre. Per brangiai. O aš dėl jos buvimo nesukau galvos. Priešingai. Dieną pamaitintas. Pamaitintas ir naktį. Be to, neturėjau prieš ją jaustis atsakingas. Grįždavau kada ir iš kur noriu. Ji visad manęs laukdavo. Kartais rasdavau ją užsnūdusią su kokia knygiūkšte rankose. Tada ji man labiausiai patikdavo. Palindęs po užklotu imdavau švelniai kandžioti jai šonus, glostyti nugarą. Pasigirsdavo švelnus murkimas. Ir tada ji jau mano. Net jei nevisiškai tepabudus. Niekada dėl nieko nepriekaištaudavo. Juokingiausia tai, kad po nakties ji man dar padėkodavo.

Nuo mažens moterims buvau daugiau chamas nei lyrikas. Dar vaikystėje, kai mama klausdavo, ar užaugęs stosiu į konservatoriją, atsakydavau, kad greičiau į koloniją.

Mano bute dažnai lankydavos draugas, grojęs akordeonu. O aš grodavau gitara ir dainuodavau. Ji niekuomet nepraleisdavo šių koncertų. Tarsi šuo tupėdavo kamputyje ir seilėdavos, įsmeigus į mane akis. Visa jos energija buvo pašvęsta man. Aš mėgaudavaus jos dėmesiu. O dainuodamas apie moteris tyčia į ją tepažvelgdavau tik kartais. Tačiau dainuodamas apie išsiskyrimus, apie išdavystes, neatitraukdavau nuo jos akių. Matydavau, kaip ji be garso inkščia visu kūnu. Ir tuo augau. Tuo kvėpavau.

Vieną vakarą, kai pasiutusiai lijo, ji pareiškė be galo norinti geltonų gėlių. Sakėsi iš proto einanti, kaip jai būtinai dabar reikia geltonų gėlių. Labai nekreipiau dėmesio, tik leptelėjau: „Bėk ir nusipirk. Ne cukrus – neištirpsi“. Ir ji išbėgo. Mane turėjo graužt sąžinė? Na, negraužė. Jei aš ko noriu, aš pasiimu. Tarkim – ją. Užsimaniau, ir ji teisės rinktis nebeturėjo. Žiūrėjau pro langą, kaip ji, vienplaukė, pasidažiusi lūpas ryškiai bordo – tokia pačia spalva kaip ir jos batai, strykčiojo per balas. Tarsi jos nuotaika būtų buvusi šventinė. Keista merga. Šiltai sėdėjau fotelyje, kai ji visa šlaput šlaputėlė grįžo. Be gėlių. Su vyno buteliu rankose. Nusiavė batus, priėjo manęs pabučiuoti, bet nuo jos bjauriai varvėjo šalti lašai, tad liepiau eit persirengt. Ji tik atsitraukė keletą žingsnių ir – jaučiau – ilgai į mane žiūrėjo. Aš neatsisukau. Tada garsiai pastatė vyno butelį prie stalo. Pažvelgęs į ją net sumišau – ji visa švytėte švytėjo! Baltam veide blizgančios akys, virpančių lūpų palaiminga šypsena ir kiek drebančios rankos, nerandančios sau vietos. Turiu pripažinti – mane net lengvai gąsdino. Ilgai į ją žiūrėjau, o ji akyse geso. Nusitrynus tai kerinčiai ir šiurpiai šypsenai, ji nušlepsėjo į vonią. Po pusvalandžio grįžo sausa ir kvepianti. Atsigulė į lovą. Atsiguliau šalia. Ji kiek kūkčiojo. Mes pasimylėjom ir aš užmigau.

Ji ėmė dažnai kūkčioti naktimis. Darydavosi nebepakenčiama. Bet aš buvau nusprendęs niekada neklaust moters to šlykštaus klausimo „ar tau kas negerai?“ Jai ėmus kūkčioti aš paprasčiausiai apsirengdavau ir išeidavau. O kas man jaunam? Vaikščiodavau po sutemusį miestą, keikdavau nuo spalio mėnesio Vokiečių gatvėje sukabintus kalėdinius papuošimus, kartais užsukdavau pas draugus ir gerdavom iki paryčių. Grįždavau namo ir kaip maišas griūdavau į lovą. Slinkdavausi arčiau sienos, kur mėgdavo miegoti ji, bet ilgainiui vis dažniau nerasdavau. Ji miegodavo virtuvėje ant tarybinių laikų suoliuko. Užsidengusi pusnuogį kūną plonu pledu, o raudoniu ir nemenku patinimu puoštas akis – rankomis. Kartą net parnešiau ją į lovą, o pats gulėjau šalia jos neliesdamas. Tada ji vėl ėmė kūkčioti, o paskui net pratisai verkti. Aš puoliau bučiuoti jos kaklą, nors ji purtė galvą, kandžiojau šonus, glosčiau nugarą, mylavau krūtis, šluosčiau ašaras. Ir galiausiai mes vėl pasimylėjom. Tik ji net trumpam neatsimerkė. Nenustojo verkti. Ir pasiutusiai skaudžiai vis kando į petį.

Ryte atsikėlusi ji pirmąkart man nepadėkojo. Nepabučiavo. Paruošusi pusryčius atsisėdo šalia, bet nevalgė. Prisidegė cigaretę ir mažiau rūkė, nei tiesiog stebėjo dūmus. Po truputį ėmė šypsotis, kol aš šlamščiau sumuštinius. Nustojau jai pradėjus tyliai krizenti. Užgesino pusiau sudegusią cigaretę ir niūniuodama išėjo į vonią. Ji dažnai stebėdavo savo veidą veidrodyje. Ilgai jį tyrinėdavo, tarsi kažko ieškodama. Niekad neklausiau, kodėl ji taip daro. Tik sulig kiekviena diena po šios procedūros ji patapdavo vis liūdnesnė. Ir manęs vis dar negraužė sąžinė? Nė velnio. Tik ji ėmė mane gąsdinti vis labiau ir labiau. Tarsi kokia leisgyvė maniakė slankiojo mano namų pasieniais ir neatitraukdavo nuo manęs akių. Ji žiūrėdavo su pilnom akim kažkokio nerišlaus teksto, kurio aš absoliučiai nenorėjau skaityti. Niekad nemėgau priekaištų. Niekad nelaukiau klausimų. Niekad nenorėjau kažko žadėti. Aš imdavau kaip koks kvailys pasakoti linksmiausias istorijas – tūkstantąjį kartą, matyt. Mačiau, kad ji nė velnio negirdi ir net nė velnio nesiklauso. Ji buvo atkalusi visą reagavimo sistemą – kaskart darydavo tas pačias mimikas. Bet mačiau, kad jos akyse visas tekstas susikondensuoja į trumpą pasiuntimą šikt.

Pirma moteris, mane pasiuntusi šikt, buvo sesuo. Antroji – mama. Bet niekuomet tai nebuvo moteris, su kuria aš miegojau. Ir niekuomet nebus.

Vieną vakarą namo grįžau pasiutusiai pavargęs.

O mano namų šmėkla pasitiko mane vėl savo vietoje nenustygstančiomis akimis ir kreiva šypsena, kuri nenuslėpdavo iš visos jos sklindančių priekaištų. Man paprasčiausiai atsibodo. Pareiškiau jai, kad taip gyventi nebegalima. Skiedžiau apie tai, kad būdami kartu mes praleidžiam progą surasti savo tikrąsias antrąsias puses. Blevyzgojau apie atšalimą. Ji viską išklausė. Nepagelbėjo man pertraukdama kokiais klyksmais, keiksmais ar grasinimais. Netrenkė durim vidury kalbos. Kankino leisdama taukšti niekus. Ir vis labiau šypsojos. Jos šypsena plėtės – plėtės – plėtės, o man darės vis baisiau, kad net visa tai girdėdama, ji niekur neišeis, nes paprasčiausiai nebesuvokia, kas jai šnekama. Tada jos šypsena sprogo. Ji nuleido galvą ir nepaliaujama srove ėmė tekėti ašaros. Nebuvo kūkčiojimų, nebuvo raudų, nebuvo… nieko įdomaus!

Aš mėgaudavausi klausydamas į mane lekiančių paliekamų moterų epitetų. Kiekvienas jų vis labiau padėdavo atsipalaiduoti nuo žmogiškumo ir tyliai mintyse kartoti „aš nemoku ir nenoriu mylėti“. Ir būti teisiam. Tik šitoji nieko man nesakė. Rodės, tarsi jai palengvėjo. Nenorėjau tuo tikėt.

Nepakenčiu monotoniškai verkiančių moterų. Na, nors žiupsnelį isterijos! Priešingu atveju – neįdomu net matyti. Žiūrėjau į jos skruostais riedančias gigantiško dydžio ašaras. Juodas tušas tekėjo baltut baltutėliu veidu ant balto megztinio apykaklės. Atrodė apgailėtinai. Man visiškai neskaudėjo. Man skauda dabar. Ne, man jos netrūksta. Man jos net negaila. Man ji absoliučiai nerūpi. Man skauda, nes tada man visiškai neskaudėjo. Juoksiuos iš moterų, kurios mane pamils.

2.

Dieve, padėk.

DIEVE, padėk.

Dieve, PADĖK.

Nepadėjo.

***

Nemėgstu monotoniškai verkiančių moterų. Reikėtų bent žiupsnelio isterijos. Neįdomu net žiūrėti, priešingu atveju. Nepakenčiu ir niekuo nepatenkintų vyrų. Jau geriau niekuo nepatenkintos moterys. Moterys? Arba apsiseilėjusios lunatikės, arba maniakiškos utopistės. Arba tokios, apie kurias apskritai nė garsiai kalbėti neverta. Pavyzdžiui – aš. Todėl apie save ir nekalbėsiu. Nekalbėsiu garsiai. Tik pašnibždom. Kalbėsiu ir apie mane sudarančius bei išd(a/ū)rinėjančius. Atsiprašau, bet būtent todėl kalbėsiu ir apie Jį.

***

Dieve, kai moteris prašo vyro. Duok jai vyrą.

***

– Man labiau patiko, kai tu buvai mažiau apsirengus, – pasakė Jis, kai stovėjau vienais apatiniais.

Nužvelgiau tą įžūlų snukelį. Šlykštus degančios mėsos tvaikas pasklido kambaryje. Už ką mane taip?

Vieni mokos nuolankumo klūpodami bažnyčioje, o aš noriu mokytis nuolankumo virdama Jam vakarienę, skalbdama Jo drabužius, valydama Jo batus, slaugydama Jį, klausydama Jo, žavėdamasi Juo, lygindama Jo marškinius, įsiuvinėdama Jam nutrūkusias sagas. Isteriškai krizendama turiu prisipažinti – aš net noriu švelniai Jį garbinti. Naktimis, kol patenkintosios murkimas tūnos skrandyje, noriu akimis glostyti Jo veidą ir dėkoti ne dievui, o Jam už išganymą. Noriu Jo – Išganytojo, kuriam galėčiau (pa)(at)siduoti. I kak my žyviom? Vsio charašo. Vsio charašo.

***

Nusilpę angelai dantimis kalendami sudaužė lėkštę. O aš rinkau šukes, kol Jis kliedėjo apie laimę.

Esam pasauly svečiai. Tylim, raustam, gėdijamės. Pavargę, išgėrę, nuliūdę. Nubukintais žvilgsniais sukandę antklodės kampą pro nosį iškvepiam pasitenkinimus. Esam svečiai ir lovose.

Tik kodėl, dieve, žadini? Kodėl neleidi numarint sąžinės ir atsiklaupus prieš svetimą stabą melstis jam netikint nė vienu prakeiktu žodžiu?!

Norėjau pagaliau nušovus sąžinę imt sau ir pameluot. Myliu, juk kaip myliu… Kodėl, viešpatie, net tada silpnu besityčiojančiu balseliu spiegi į ausį savo nepakenčiamas arijas? Dieve, aš nuo tavęs pavargau.

***

Majy batinky bordo bordo. Majy guby bordo bordo. Vakar pasiutusiai lijo. O aš, užsimaniusi geltonų kvietkų, šiltoms baloms glamonėjant kojas, ieškojau bobulyčių, kurios, neišsigandusios lietaus, jas pardavinėtų. Už kiekvieno kampo kažkas vyko. Kažkas, nuo ko skrandy intymiai virpa. Už kiekvieno kampo Jis švelniai mane bučiavo. Abiejų mūsų lūpos minkštos. Pirštų galiukai sužvarbę. Smilkiniai – degantys. Už kiekvieno kampo aš apie tai svajojau. O Jo vis nėr šalia.

Visos bobulytės išsilaksčiusios. Aš – škvalo boba – sušlapau lig apatinių. Bet nors iš koto virsk, kaip malonu! Tokia šlaputėlė šiaušiau namo. Ko norėjos? Tik tiek – stalo vyną dėt ant grindų, o Jį ant stalo.

***

Nė ženklo. Stovėjau įsiręžusi visu kūnu ir tyrinėjau veidą veidrodyje. Ne, nė ženklo patepimo. Nė ženklo. Balta kakta, balti skruostai, baltas smakras. Nė menkiausio pranešimo apie artėjančią lauktą laimę. O ir kažin, ar reikia. Gal net nenoriu.

Noriu.

***

Kairėj ausy – akordeonas. Dešinėje – gitara. Pasieniais laksto neištesėtų (Jo) pažadų (man) šešėliai. Jų daug. Plyšta galva nuo bemiegių naktų ir dienų. Bet nieko nėra nuostabiau už gerai grojantį (o jei dar ir dainuojantį) vyrą. Feministės užmėtys akmenimis, bet moters vieta virtuvėje. Ant pakylos leiskime vyrus. Ypač tuos, kurie turi ką parodyti. O pačios virinkime pieną su medumi sergantiems, bučiuokime paausius mylimiems.

Mama mane apsikabinus kartodavo, kad verčiau būti mylimai nei mylinčiai. Priešingu atveju – – -

Pamėkliškai bijau jį pamilti. Bet noriu. Bijau jį gąsdinti – tyčia neklausiu – kada, kur, ką… Ir kraustaus iš proto nebūdama šalia. Kraustaus ir būdama.

Rytais prabudus bandau prisiminti, kaip vakar nuėjau miegot. Ir kaip Jis naktim grįžęs mane kankina. Tenkina geidulius žudydamas orumą. Visiškai išvargęs organizmas trenkia per atmintį. Per sąžinę. Ir per atsakomybę. Giminėms skambinu tik iš anksto surepetavus tekstą. O Vokiečių gatvėj nuo spalio pradžios kabinami kalėdiniai papuošimai.

***

Prieš mane stovi žmogus, kuriam turiu pasakyti visko taip daug, kad parų paras galvoju rišlų tekstą, kad tik nieko nepraleisčiau. Jis pasakoja jau dešimtis kartų girdėtas istorijas ir vien iš Jo veido mimikų žinau, kada nustebt, kada lūpą prikąst, kada pakelt antakius. Ir vienintelė tuo tarpu galvoje besisukanti mintis yra eik Tu šikt.

***

Vis girdžiu sklindantį keistą treškėjimą. Dieve, ar tai tu juokies iš silpnos mano agonijos?

Aš gerbiu savo tėvą ir motiną, neturiu kitų dievų, po galais – (pa)myliu artimą savo… Galiu išvardinti visas nuodėmes, kurių nedarau, o kurias darau – ir pats žinai. Dieve, ar tai šitą man vyrą atsiuntei, kurį galėčiau garbinti, tave apleidus, o Jį praradus – vėl tave kaltinti? Ir kankinti.

Vos pojautrė išraiška, o iš kulnų violetine srove vis tiek teka vienatvė. Semiu rieškučiom savo sielvartą ir laistaus tarsi šventintu vandeniu.

Jei nedaug norėčiau – užtektų. Tenkintis tuo, ką gaunu? Apsimest, kad tiek ir tenoriu?

Puiku. Tada dulkinsiuos su Juo, kol net aukščiausiasis pavargs.

Sako, dieve, atleisk. O aš, jei tu toks, maldauju tavęs prakeikimo. Kiek galima atvert kojas ir bijoti atverti širdį. Ir ne pati kalta. Netikiu tavo siųstais pranašais. Ar – cha! – misionieriais? O gal taip lengviau.

Įsirėš beprotystės akimirkų gėda smulkiom raukšlelėm prie lūpų? O man kas.

***

Triskart suriša ir atriša tą patį mazgą iš skarelės kutų. Neramiom rankom įsikiša į burną ir kramto, protarpiais pajusdama skausmą lūpose. Ištraukus kutus, lūpas kandžioja ir gnaibo, kol jos ima tvilksėti.

Ir štai – būgnai trata – ji apsisprendė – nebesitratint. Juk ar buvo daugiau? Susipainiojusi tarp noro garbint – baimės pamilt – geidulių tenkinimo – dievo tardymo – rinkdavaus lengviausią išeitį. Kojas į skirtingas puses. Papasakok man, dieve, kodėl toks šaltas mano miegamasis?

Visada traukė chamai. Kaip mylimajam nieko nejaučiu. Tik kūnas prisimena. O kaip neprisimins, kai tu, elgeta, išmaldos prašydamas lendi į mano lovą, kurioj guliu nestabilios sąmonės.

Iššok, būk geras, iš ketvirto aukšto. Gal imsiu gerbti. Save.

***

Skruostais susilietę, širdim žiūrim į tą pačią pusę. Vienas į kitą – kitas į šoną. Šiandien du kartus mačiau, kaip tuštinasi skrendantis paukštis. Abu kartus ne ant manęs. (Sako, paukščio purptelėjimas ant žmogaus atneša laimę. Visuomet galvodavau, kuriam iš jų.)

Gal man patinka tokie vyrai todėl, kad taip nemėgstu moterų? „O vyrai – kvailiai. Kvailiai ir ištvirkėliai. Ir nešantys pragaištį.“ Pragaištį. Tik Jis man net pragaišties neneša. Matyt, pribrendom apatijai.

Tuščiais žvilgsniais. Vienas į kitą – kitas į šoną. Kitas į vieną – vienas į šoną. Vienas prieš vieną. Po vieną. Išvien? Net iš solidarumo nė šypt ir pečiai Jo glėby kūkčioja, nes nebeverta švaistyt laiko kartu. Geriau te laikas iššvaisto mus po vieną. Net jei abiems patogiau priešingai – tarsi šventieji kankiniai – patys sau to neleiskim. Nors, kiek to šventumo? Ir ko kūkčioju? Padramatizuokim. Tragedija verks tik dėl to, kad nesijuoktų. Isteriškai. Pašaipiai. Be galo absurdiškai. Be galo be galo absurdiškai.

***

Nekenčiu vyrų, kurie priverčia skaičiuot laiką, kada kada kada. Užuot pamiršę jį ir skendintys laimėj, turėjom dalintis į tu ir aš. Kada kada kada tu, nes aš tai visada. Nebe.

Pasakiau ir toliau seku minutinę laikrodžio rodyklę. Tik šįkart ne tavęs laukdama, o skaičiuodama, kiek liko iki užsimiršimo. Skaičiavau laiką iki pabaigos, o dabar iki užmaršties. O tau gal ir neegzistuoja laikas. Net solidarumo atžvilgiu. Nekenčiu vyrų, nes jie taip pasiutusiai traukia.

***

Šlaunys degė neliečiamos. Neįmanoma apsiversti ant bet kurio šono. Lunatiškai skauda moralę. Kraujas gyslomis varinėja įniršį, o kūnas – nepaisant vidinio aktyvumo – suglebęs ir išvargęs.

Kada nors ir aš būsiu laiminga. Prisidegiau cigaretę degtuku ir stebėjau, kaip ramiai medžio pagaliuku tekėdama ugnis jį luošina ir juodina. Automatinis (ir kvailas!) savęs atpažinimas. Degtuko fone vingriai žaidė dūmai – vis pro šalį – vis pro šalį – nepaliesdami… Vėl asociacijos. Kiek žmogus gali gimti egoistiškas?

„Silpnybe, tavo vardas – moteris!“ ar „Moterie, tavo vardas – silpnybė!“? Moters silpnybė yra jos stiprybės šaltinis. O silpnybės stiprumas – moteryje?

Visa tai veda į konvulsinę silpnaprotystę – graužt rankas ir kojas noris, o naktim turbūt taip ir darau. Tyliai. Krauju pasrūt!

Argi tai ne gražiausias iš negražių gyvenimų? Man sakė, kad laiminga būsiu, kai iškelsiu dievą iš medžio, kur pati jį įkėliau. Eik tu, dieve, šikt.

Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba
Aušrinė Šiaudvytytė

Iki ryto

nakčiai linkstant
į rytų pusę

kramtau
mažąją raukšlę

viršum tavo
besineriančios lūpos

(pageltusios jos
nors nenudėvėtos)

žilstančiomis
blakstėmis glostomos

iki ryto

bangelėms bundant


Sraigei

nieko naujo
mažoji sraige
tik judu
kad neužmirščiau
jog prikaltų
vis dar būna

šen ar ten
papilkėjusiais veidais
ant kryžiaus

linksminasi

nieko naujo
kaip ir dera
buvusiai senutei

dabar tik žvaigždės
žvaigždės
apie smilkinius

ridinėja

Jūrinio klimato

agresyvėju
nes nesuprantu
tai tiesa
ar šiaip
pabirę žiurknuodžiai

krimst ir krentu
kvėpuojant
dar dangui

o lyjant

šlampu
nes per daug

jūra žydi


Dievo karvutė

boružė
kambary
užuolaidon
įsitaisius
labas sakau

tyli

galvoju gal jis
ar ji
iš bažnyčios

atskrido

dievo karvutė
nemūksianti


Upė

it upė
glostanti akmenis
niūniuoju
lopšinę

o tu
taip baugiai
ūkauji
juk ne palėpėj

čiurlenu
po pasaką
kiekvienam

o kaip skauda

surinki kaskart
it nuvytus žolė

kai mėtau
šešėlius
tau į petį


Negandos

išmyniau
aguonų laukus
mėnuly

nakčiai dūzgiant
į patalus

nuovargiu tada
purškiaus

o
laukai tuomet
vis švietė

man
cementuotais žiedais


Broliui

broli
tu nesi
tirpstantis gruodis

ne žaibas
virš upės

ne saulėgrąža
užmigusi
krūmuos

tu it
gėda kurios
iki šiol neturiu

o ji
turbūt
graži it pudra
sausio

broli
tu nesi
vėjas miškų
medžių nugenėtų

ne paguoda
tu

tavęs juk
nėra


Žvaigždės
iš pievų

pavirsim
plasnojančiais rudeniais
vyturiais rytiniais
be miego nukankinti
kūnai akys sielos
klajojančios pavienės
mintys
nedegins paryčiais
vandenimis užpilsim
dangų kasdieninį
išmušim nuodėmei akis
beprotes
ir mūzas kepsim
žvaigždėmis iš pievų


Žiema ir batraiščiai

nešvelnios
it raišteliai
rankos

grįžus
į žiemą
pamėlsta

akys
sužvairuoja

o beakiai
nemato
girdi
išdžiūvusius balsus

jiems pasakoja
kitų gyvenimus
batraiščių senas
istorijas

apie užmintas rankas
žiemą

pamestus batus


Rudenio stalas

degant
krebždančioms pelėms

mano stalas
apaugo
mėlynais pelėsiais

ir visa
kas liko

atgimė pieštukais

pilnomis saujomis
vaikiškų maldų