Langas

MENO LEIDINYS Nr. 4 (190)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Vaidino „Lietuvos teatrų pavasaryje“

Šiandien Kaune finišuoja 33-iasis „Lietuvos teatrų pavasaris“, kvietęs pažinti įvairialypį Lietuvos teatrą. Festivalį balandžio 2-ąją pradėjo Klaipėdos dramos teatro spektaklis, o užbaigs dainuojančių aktorių koncertas.

Balandžio 2-28 dienomis laikinojoje sostinėje vykstančio seniausio šalies scenos meno festivalio programoje – kaip niekada daug žiūrovų ir kritikų išgirtų premjerų.

Tradiciškai pasirodė svarbiausi šalies teatrai, atvežę 14 savo naujausių spektaklių.

Kaip ir ankstesniais metais, geriausius „Lietuvos teatrų pavasario“ spektaklius bei režisierius išrinks specialistų komisija ir žiūrovai.

Laureatai bus paskelbti šįvakar per festivalio uždarymą.

Garbė šiame festivalyje vaidinti pirmiesiems teko Klaipėdos dramos teatro aktoriams.

Jie parodė uostamiestyje pernai pastatytą Jono Vaitkaus režisuotą Gintaro Grajausko dviejų dalių tragikomediją „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, pasisekimo sulaukusią dar „įsčiose“.

Pjesė jos autoriui 2007 m. pelnė laurus nacionalinės dramaturgijos konkurse „Versmė“, po metų – Auksinį scenos kryžių už geriausią nacionalinę dramaturgiją.

Tapusi spektakliu, „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ toliau šlavėsi apdovanojimus: nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė 2010“ laimėjo keturiose nominacijose, su laurais grįžo iš D.Tamulevičiūtės teatrų festivalio Varėnoje, jos aktorių Vytauto Anužio ir Monikos Vaičiulytės vaidmenys šiemet įvertinti Auksiniais scenos kryžiais, V.Anužis apdovanotas dar ir Klaipėdos „Padėkos kauke“.

Klaipėdiečių spektaklyje Kaune, Girstučio kultūros centre, publikos buvo pilnutėlė salė, spektaklis palydėtas karštais plojimais.

Šiemet „Lietuvos teatrų pavasario“ spektakliai itin aukšto lygio – iki šiol tiek Auksinių scenos kryžių laureatų programoje nėra buvę, džiaugėsi festivalio rengėjai.

Prisijungė prie „Tėviškės“ projekto

Vokietijoje surengtame fotografijų projekte „Tėviškė“ dalyvauja keturi menininkai iš Lietuvos. Tarp jų – du klaipėdiečiai.

Paroda – nuolat auganti erdvinė instaliacija „Tėviškė“ lankytojams duris atvėrė balandžio 2-ąją Rytų Prūsijos kultūros centre Elingene, kur ją apžiūrėti galima iki liepos 24-osios.

Jos kuratorė Monika Drach sukvietė 18 įvairių sričių menininkų iš Vokietijos, Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos.

Mat projektas vyksta bendradarbiaujant su kultūros centru, kuris nagrinėja Rytų Prūsijos istoriją ir kultūrą. Jau daugelį šimtmečių šiame regione gyvena įvairių tautybių ir skirtingos kilmės žmonės.

Projekto rengėjams rūpėjo iš jų pačių sužinoti, kaip jie savo kasdienybėje suvokia tėviškę.

Į parodos instaliaciją iš pradžių buvo įdėta po tris kiekvieno jos dalyvio padarytas ir atsiųstas fotografijas. Kas tris savaites ekspozicija dar pasipildo, galiausiai kiekvienas autorius joje pristatys po 15 nuotraukų.

Iš Lietuvos projekte „Tėviškė“ dalyvauja nidiškiai dailininkai Albertas Krajinskas ir Jūratė Bučmytė bei klaipėdiečiai tapytojai Danas Andriulionis ir Egidija Brinkytė.

„Kadangi iki šiol dar nesu kūrusi jokiai instaliacijai, mane šis kvietimas labai suintrigavo. Juolab kad mėgstu fotografuoti, – prisipažino E.Brinkytė. – Savo fotografijų ciklą šiam projektui pavadinau „Mėlyna mano Tėvynė Lietuva“. Jos išties visos padarytos tarsi per dangaus žydrynės prizmę.“

„Aš kaip fotografas – visiškas naujokas, savo debiutinius fotovaizdus ekspromtu pavadinau „Tevynės fragmentais“. Juos, galima sakyti, netyčia „sumedžiojau“ praėjusią vasarą užsukęs į Orvidų sodybą, net neįsivaizdavau, kad jie atsidurs tarptautiniame meno projekte“, – pasakojo tapytojas D.Andriulionis.

Festivaliui stato šokio operą

Gegužės 2–7 dienomis Vilniuje vyks 15-asis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Jame klaipėdietė choreografė pristatys premjerą.

Jubiliejiniame festivalyje dalyvaus šiuolaikinio šokio trupės ir choreografai iš Prancūzijos, Vokietijos, Danijos, Norvegijos ir Islandijos. Taip pat bus pateikta naujausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų darbų panorama. Iš viso festivalyje bus parodyta 13 šokio spektaklių ir kompozicijų.

Viena iš „Naujojo Baltijos šokio 2011“ žvaigždžių turėtų tapti vengrų kilmės choreografas iš Prancūzijos Palas Frenakas ir jo juodu humoru prisodrintas spektaklis „Vyrų paslaptys“. Taip pat festivalio scenoje šoks Vokietijoje kuriantis italas šokėjas ir choreografas Morganas Nardi, bus parodytas vieno įdomiausių danų šiuolaikinio šokio kūrėjų Palle’o Granhųj spektaklis „Dance me to the end on/off Love“ ir kt.

„Naujojo Baltijos šokio 2011“ publika turės išskirtinę progą pamatyti Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklio „Medėjos“ premjerą, jaunos choreografės Giedrės Ubartaitės spektaklį „Mono tyla“, Loretos Juodkaitės naujausią šokio kompoziciją „Sapnų žemėlapyje“ su M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinėmis, klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko ir kompozitoriaus Jono Sakalausko bendrą darbą, taip pat naujausius Vyčio Jankausko, Editos Stundytės, Erikos Vizbaraitės ir Rūtos Butkus šokio spektaklius.

Festivalio spektakliai bus rodomi Menų spaustuvėje ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Gegužės 4-ąją „Naujojo Baltijos šokio 2011“ programoje Menų spaustuvės Juodojoje salėje – šokio opera „Dykra“, kurios kompozitorius, libreto autorius ir solistas – J.Sakalauskas, choreografė – A.Šeiko. Šoks Petras Lisauskas, Darius Berulis ir Mantas Černeckas. Spektakliui scenografiją sukūrė Sigita Šimkūnaitė ir Arūnas Paslaitis, kostiumus – Sandra Straukaitė, videoprojekcijas – Simonas Glinskis.

Kaip pasakojo šokio operos kūrėjai, juos įkvėpė prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo knyga „Simuliacija ir Simuliakrai“ bei Rodrigo Plį filmas „Vidinė dykuma“ (Meksika, 2008).

„Spektaklis netelpa į įprastus scenos meno rėmus. Mūsų šokėjai labai daug dirba su savo balsais, siekiame visiškos muzikos ir judesio integracijos. Savo kūrinį vadiname šokio opera, nors tokio žanro oficialiai kaip ir nėra“, – šypsojosi choreografiją spektakliui kurianti A.Šeiko.

Parengė Rita Bočiulytė

Klaipėdos muzikos pavasaris: įspūdi nga ir nepakartojama

Klaipėdos muzikos pavasaris: įspūdi nga ir nepakartojama

Balandžio 6-ąją unikaliu renginiu prasidėjo XXXVI „Klaipėdos muzikos pavasario” festivalis. Margaspalvei publikai buvo pristatytas 2009-ųjų Vilniaus kultūros sostinės projektas – C.T.Dreyerio nebyliojo kino šedevras „Žanos d’Ark aistra“ ir Broniaus Kutavičiaus šiam filmui specialiai sukurta muzika.

Rūta Vildžiūnienė

Rado muzikinį „raktą“

Šio sumanymo premjera įvyko 2009 m. lapkričio 5 d. Projektas buvo įtrauktas į tarptautinio Šiaurės šalių kino forumo „Scanorama“ programą. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) griežiant Šv. Kristoforo orkestrui (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus) buvo atliktas beveik dvejus metus brandintas retas meninės sintezės derinys – 1928 m. sukurto nebylaus filmo įprasminimas (sunku šį sumanymą pavadinti įgarsinimu) šiuolaikine modernia muzikos kalba. Rasti filmo muzikinį „raktą“ (moderniau kalbant – kodą) buvo pasiūlyta vienam žymiausių Lietuvos kompozitorių – B.Kutavičiui, kurio plunksnai priklauso ne vienas sceninis opusas.

Patirtas įspūdis – pribloškiantis, gluminantis, verčiantis vėl ir vėl sugrįžti prie matytų kadrų, rakursų ir vaizdų, žavintis regėtais simboliais ir metaforomis, paliekantis didžiulį norą ne tik pamatyti, bet ir dar kartą išgirsti tai, kas slepiasi po šių, iš pirmo žvilgsnio, nesuderinamų meninių įspūdžių visuma. Filmo fabula, netikėtai šiuolaikiškas vizualinis minimalizmas pakeri, užburia ir įtraukia, atrodytų, muzikai palikdamas antraplanį vaidmenį. Tačiau šios muzikos vaidmuo nepaprastai paveikus. Kompozitorius prisipažino, kad darbas prie juostos buvęs nepaprastai sunkus. Ir ne tik dėl būtino sinchrono ar nuotaikų perteikimo. Autorius siekė nepasiduoti iliustratyvumui ir vaizdų neužgožti muzikos garsais. D.Katkus teigė, kad B.Kutavičius yra vienintelis kompozitorius, sugebantis sukurti „buvimo nuotaiką“.

Vienintelį kartą pažiūrėjus tokį be galo stipraus meninio svorio ir įtaigos filmą, susiejus jį su lydinčia modernia muzika, nevalingai kyla klausimas: kaip atrodytų filmas be muzikos ir kaip skambėtų muzika be filmo? Todėl lieka viltis šį projektą išvysti dar kartą – jau „ataušusia nuo patirtų įspūdžių galva“. Noras įrašyti muziką į garso takelį ir jį leisti kartu su filmu kažin ar bus įgyvendintas, tačiau tokių sumanymų būta. Lietuvos žiūrovai turėtų puikią galimybę pamatyti ir išgirsti netikėtos simbiozės XX a. ir XXI a. meno šedevrą.

Viltis – turėti įrašą

Suintriguoti publiką šiuo projektu būtų galima trumpai perpasakojant nepaprastą šio filmo istoriją.

Danų režisieriaus C.T.Dreyerio (1889–1968) filmo „Žanos d’Ark aistra“ pirmas ir vienintelis viešas seansas įvyko Kopenhagoje 1928 m. balandžio 21 d. Prancūzijoje rodoma juosta buvo smarkiai kupiūruota. Tačiau abi šios versijos sudegė gaisruose. Iš filmavimo metu padarytų daugelio dublių filmas buvo dar kartą rekonstruotas. Tačiau ilgainiui negatyvo juostos nyko, pasmerkdamos filmą fizinei mirčiai. Vėliau prancūzų kino istorikas Lo Duca „Gaumont“ studijos saugyklose rado dar vieną puikios kokybės negatyvą, kurį įgarsino, „panardindamas“ filmą į J.S.Bacho, A.Vivaldi’o ir I.Albinoni’o muziką. Tačiau režisierius 1956 m. „Gaumont“ studijai parašė laišką, siūlydamas atkurti originalo nebyliąją versiją, teigdamas, jog filmas yra muziejinis eksponatas, kurį „modernizuoti“, jo manymu, yra absurdas. (Įdomu, ką C.T.Dreyeris pasakytų apie pastarąjį variantą?) O 1981 m. netoli Oslo esančioje psichiatrijos ligoninėje atsitiktinai buvo rastos neaiškiomis aplinkybėmis išlikusios dėžės su, pasirodo, puikiai išsilaikiusiais „Žanos d’Ark“ originalo negatyvais. Jie buvo perduoti Norvegijos kino institutui. Ten niekieno neliesti pragulėjo dar trejus metus, kol buvo išsiaiškinta, koks lobis tai yra.

Filmas prikeltas ir yra laikomas viena geriausia kada nors sukurta menine juosta. Siužetas remiasi autentiškais Žanos d’Ark tardymo protokolais. Filme beveik nėra veiksmo. Svarbiausioji figūra yra Žana d’Ark ir geniali šio vaidmens kūrėja M.Falconetti, kurios veido išraiškos niuansai neapsakomai išraiškingi bei įsimintini. Juostoje žavi ne tik minimalios išraiškos priemonės, rakursai, atskiros veidų kompozicijos, personažų iškalbingos mimikos, detalių, virstančių simboliais, vykęs derinys. Bet…

Šį filmą reikėtų žiūrėti, o ne bandyti apie jį papasakoti. Matyta juosta verčia grįžti prie anuometinių istorinių įvykių bei peripetijų, permąstyti epochos asmenybių įtaką globaliems politiniams procesams, kelti klausimus, kodėl tautos yra „apdovanojamos“ tokio užsidegimo ir tikėjimo asmenybėmis, ir t. t. Pagaliau Žanos d’Ark personažas skatina permąstyti asmeninę kiekvieno individo ištikimybės, atsidavimo ar savęs išsižadėjimo idėją. Manau, jog, turėdami šansą antrą kartą pamatyti šį filmą, galėtume išvysti ir daugiau prasmingų detalių. Todėl lieka viltis, kad nepakartojami dalykai (tikra to žodžio prasme, nes kiekvieną kartą su filmo juosta reikėtų vežiotis ir visą Šv. Kristoforo orkestrą) gali kada nors pasikartoti…

Žėrėjo, tviskėjo, žavėjo

Kitokios emocijos užliejo Klaipėdos koncertų salės erdvę antrajame festivalio koncerte. Scenoje regėjome LNOBT simfoninį orkestrą bei jam dirigavusį artistiškąjį maestro Martyną Staškų. Pirmasis LNOBT simfoninio orkestro ir solistų pasirodymas „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ įvyko 2009 m. Manau, jog daugumą publikos šiemet paviliojo dar dviejų žvaigždžių – Sigutės Stonytės ir Vytauto Juozapaičio pavardės.

Jų pasiūlyta programa žėrėjo, tviskėjo, žavėjo savo gyvybinga energija, įspūdinga dinamine skale, kontrastingų emocijų įvairove, paprastai tariant, puikiu atlikimu. Pasaulinės muzikos klasikos šedevrai, ypač jei jie gerai žinomi ir dažnai skamba, labai prisideda prie koncerto sėkmės. Kita vertus, populiarių kūrinių programą atlikėjai privalo sugroti ir interpretuoti taip puikiai ir įtaigiai, kad išliktų neblėstantis įspūdis.

Pirmoje vakaro dalyje skambėjo pažįstama baleto muzika, trijų P.Čaikovskio baletų fragmentai: Introdukcija iš „Miegančiosios gražuolės“, „Gėlių valsas“ iš „Spragtuko“ ir trečiojo veiksmo finalas iš „Gulbių ežero“. Ypač po pastarojo opuso sustiprėjo džiaugsmas, kad šis orkestras kartais „išlipa iš duobės“ tiesiogine, o ne perkeltine prasme ir koncertuoja kaip savarankiškas kolektyvas. Scenoje „pakylėtas“, o ne „orkestro duobėje suspaustas ir prislopintas“ garsas įgauna kitą kokybę – jis laisvas ir sklinda nevaržomai. Išraiškingai ir efektingai skambėjo kiti populiarūs numeriai: tai L.A.Minkaus „Don Kichoto“ ir „Bajaderės“, L.Delibo „Kopelijos“, S.Prokofjevo „Romeo ir Džiuljetos“ fragmentai. O M.Theodorakio temperamentingajam „Sirtakiui“ iš baleto „Graikas Zorba“, dirigento paraginta, plojimais entuziastingai pritarė visa publika.

Šio koncerto programos antroje dalyje buvo atlikti populiariausių operų fragmentai. Tai G.Verdi operos „Nabukas“ uvertiūra ir G.Bizet „Karmen“ įžanga – mažos būsimų dramų užuomazgos ir didelių emocinių sukrėtimų pranašės. Dažniausiai operų ir baletų uvertiūrose koncentruota ir minimalia forma pateikiami būsimų įvykių, atskirų veikėjų charakteringi muzikiniai portretai.

Antrojoje dalyje publika išvydo ir išgirdo savo mylimus solistus. Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje studijavusi S.Stonytė prisipažino, kad šio koncerto gana kontrastingos savo stilistika ir konkrečiame operos draminiame veiksme skambančios arijos reikalauja iš atlikėjo ne tik didelio meistriškumo, bet ir greito „persikūnijimo“. Svečių atvežtoji programa stilistiškai tikrai vertė solistus greitai keisti personažų charakterius ir įvaizdžius. Be minėtos G.Verdi „Nabuko“ uvertiūros, koncerte skambėjo šio kompozitoriaus kitų operų fragmentai: Dezdemonos malda iš „Otelo“ (solistė S.Stonytė) bei Aidos ir Amonasro duetas iš „Aidos“ (solistai S.Stonytė ir V.Juozapaitis). Efektingai atlikta Zentos baladė iš R.Wagnerio „Skrajojančio Olando“, jautriai – Grafienės arija iš W.A.Mozarto „Figaro vedybų“ (S.Stonytė). Pergalingai nuskambėjo Eskamiljo kupletai iš G.Bizet „Karmen“, virtuoziškai – Figaro arija iš G.Rosini’o „Sevilijos kirpėjo“, dramatiškai – Arnoldo arija iš A.Ponchielli’o operos „Lietuviai“ (solistas V.Juozapaitis).

Tačiau reikėtų pripažinti, jog vienam solistui fizine prasme „galynėtis“ su visu orkestru, esančiu scenoje, yra nepaprastai sudėtinga. „Prigesintas“ orkestro garsas operos teatruose yra geresnė aplinka, leidžianti išlaikyti pusiausvyrą tarp orkestro ir dainininkų. Tokios pusiausvyros šį kartą kartais trūkdavo.

Svečias dirigavo mintinai

Dar kitokia muzika skambėjo „Klaipėdos muzikos pavasario“ balandžio 15-osios vakaro koncerte. Scenoje ir vėl regėjome didžiules menines pajėgas – Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą (LNSO, meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas). Prie dirigento pulto stojo svečias iš Prancūzijos Olivier Grangeanas. Tiesiog sakyti, kad „stojo prie dirigento“ pulto, vis dėlto būtų neteisinga, nes dvi (iš trijų) didingas partitūras – H.Berliozo uvertiūrą „Romos karnavalas“ ir J.Brahmso antrąją simfoniją svečias dirigavo mintinai! Tokį iššūkį meta nedažnas batutos meistras.

H.Berliozas – ne tik prancūzų kompozitorius ir dirigentas, bet ir muzikologas, palikęs svarių veikalų, ypač orkestruotės klausimais. Koncerte skambėjusi simfonine uvertiūra „Romos karnavalas“ sukurta 1844 m. Tuo pačiu metu kompozitorius parašė „Didįjį traktatą apie šiuolaikinę instrumentuotę ir orkestruotę“, kuriame iškėlė tembrinę atskirų instrumentų reikšmę orkestrų partitūrose ir muzikos dramaturgijoje. Roma kompozitoriui buvo svajonių miestas, kur jis praleido savo materialiai nepriklausomus ir kūrybingus 1831 ir 1832 metus. Istorija byloja, jog H.Berliozui trejetą metų iš eilės nepavyko laimėti konkurso Romos premijai gauti. Svarbiausioji kliūtis – pateiktų kantatų savitas stilius ir išraiškingos orkestruotės, kurių, žiuri nuomone, „neįmanoma“ įsprausti į klavyrinį variantą. Ketvirtą kartą kompozitorius, norėdamas įtikti akademinei komisijai, specialiai sukūrė paprastesnę kantatą „Paskutinė Sardanapalo naktis“ ir premiją laimėjo. Koncerte skambėjusi uvertiūra „Romos karnavalas“ žavėjo efektingumu ir ryškiomis atskirų epizodų tembrinėmis spalvomis.

Kitokios meninės minties ir muzikinės sanklodos skambėjęs kūrinys – vengrų XX a. kompozitoriaus B.Bartoko Koncertas altui ir orkestrui. Šis opusas rašytas paskutiniais jo gyvenimo metais (1945), kuriuos kompozitorius praleido JAV nepritekliuose ir sunkiai sirgdamas. Į Ameriką jis emigravo Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kompozicijos nebaigė, o pagal išlikusius eskizus koncertą užbaigė T.Serly. Kompaktiškame kūrinyje dera būdingi B.Bartokui kūrybos bruožai: aštri orkestruotė, sudėtinga harmonija ir praslystančios liaudies melodijų intonacijos bei charakteringi autoriaus pamėgti vengrų ir tautų kaimynių ritmo variantai. Dera priminti, jog kompozitorius domėjosi etnine muzika. Į fonogramą įrašė apie 11 tūkst., paskelbė beveik 2 tūkst. įvairiausių tautų – vengrų, rumunų, bulgarų, kroatų, arabų ir kitų – liaudies melodijų. Šias intonacijas sintetino ir derino su moderniomis išraiškos priemonėmis.

Altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė, ilgametė G.Kremerio vadovaujamo orkestro „Kremerata Baltica“ solistė, B.Bartoko koncertą pagriežė profesionaliai ir sukauptai, pabrėždama kontrastingų epizodų intensyvaus skambėjimo, energingos ritmikos muzikos aspektus.

Koncertą vainikavo J.Brahmso simfonija Nr.2 D-dur. Tarp XIX a. muzikos kūrėjų šis kompozitorius buvo tikras milžinas, ištikimas L. van Beethoveno sekėjas. Būdamas doras ir labai savikritiškas žmogus, pirmąją simfoniją J.Brahmsas rašė beveik 20 metų. Antroji pasirodė jau po metų – 1877 m., kompozitoriui sulaukus brandaus (44 m.) amžiaus. Nepripažindamas programinės muzikos, laikęsis klasikinių formų, J.Brahmsas simfonijos žanrą suvokė kaip instrumentinę dramą, kurios keturias dalis sujungia poetinė idėja. Tas idėjas ir emocijų pasaulį kiekvienas turime nusibrėžti asmeniškai, nesaistomi kokios nors programos. LNSO interpretacija, diriguojant O.Grangeanui, pasižymėjo plačiu užmoju, ryškiomis kulminacijomis, lyriška kantilena, kontrastingais dinaminiais efektais.

Įkvepianti simfoninės triados kulminacija

Įkvepianti simfoninės triados kulminacija

Laima Sugintienė

XXXVI festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ palepino simfoninės muzikos mėgėjus – net tris vakarus klausėmės skirtingų orkestrų interpretuojamos skirtingos stilistikos muzikos. „Pulsuojantis ir begalinis amžinybės prisilietimas“ su G.Verdi „Requiem“ vainikavo simfoninių orkestrų paradą.

Galingi orkestrai ir solistai

Pavasario aromatą skleidė „Kerinti operų ir baletų muzika“ ir jos atlikėjai – LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas M.Staškaus su solistais S.Stonyte (sopranas) ir V.Juozapaičiu (baritonas). Būtent šiems aukščiausio lygio profesionalams prisijungus antrojoje koncerto dalyje, skambant W.A.Mozarto, R.Wagnerio ir G.Rossini’o operų arijoms ir duetams, „aromatai“ ir ėmė sklisti. Mažiau „kvapūs“ (vėlyvas, vėlyvas šiemet pavasaris…) buvo P.Čaikovskio, L.A.Minkaus, M.Theodorakio baletų fragmentai.

Po savaitės, LNSO diriguojant žaviam O.Grangeanui (Prancūzija), siautėme „Romos karnavale“. Lyginant su pirmuoju koncertu – daugiau orkestro spalvų, įdomesnė programa: pojūčius kuteno itin subtiliai niuansuotas H.Berliozo „Romos karnavalas“, preciziškai „perskaityta“ J.Brahmso 2-osios simfonijos partitūra, itin meistriškai „išlukštenta“ B.Bartoko koncerto altui su puikia soliste Ū.U.Žebriūnaite (altas) dramaturgija.

G.Rinkevičius – savo stichijoje

Didžiosios savaitės metu skambėjo ir didis kūrinys – G.Verdi „Requiem“. Jį atliko ir didelis muzikų būrys, scena talpino pusantro šimto atlikėjų: Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą (LVSO, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius), Kauno valstybinį chorą (meno vadovas Petras Bingelis) bei solistų kvartetą – Sandrą Janušaitę (sopranas), Jovitą Vaškevičiūtę (mecosopranas), Vaidą Vyšniauską (tenoras) ir Maskvos Didžiojo teatro solistą Michailą Kazakovą (bosas).

Kūrinį, kaip visada, ekspresyviai dirigavo ką tik iš įspūdingų gastrolių su Maskvos Didžiojo teatro simfoniniu orkestru grįžęs G.Rinkevičius. (Jiems vėrėsi elitinėmis tituluojamos Vengrijos, Austrijos ir Vokietijos koncertų salės. Tai kiekvieno dirigento „svajonių turnė“, sakė muzikas, šiose gastrolėse pavadavęs susirgusį garsų rusų dirigentą, buvusį ilgametį šio orkestro vadovą Aleksandrą Lazarevą.) Garsėjantis dideliais užmojais dirigentas ir šįsyk buvo savo stichijoje.

Artima G.Verdi operoms

Įspūdingas, didingas septynių dalių gedulingas mišias, inspiruotas daugybės asmeninių netekčių, tarp jų – ir poeto novelisto Alessandro Manzoni, ryškiausio Risorgimento – Italijos Atgimimo atstovo, kurio romanas „Pasmerktieji“ buvo vienas mėgstamiausių kompozitoriaus kūrinių, – mirtys. Tad neatsitiktinai autorius kūrinį vadino Manzoni-Requiem . O kritikai šį „Requiem“ ironiškai titulavo „geriausia Verdi opera“. Ne be pagrindo – juk „Requem“ (1874) kompozitorius kūrė paraleliai su viena įspūdingiausių savo operų „Aida“, o mišių muzikinė kalba yra labai artima jo operoms.

Tuo ne kartą galėjome įsitikinti koncerto metu. Daugelis dainininkų solinių epizodų asocijavosi tai su kantileninėmis ar dramatiškomis garsiausio italų operisto arijomis, o solistų kvartetai – su įspūdingais operų finalais. Instrumentuotės ypatumai kėlė tiesiogines asociacijas su bendraamže „Aida“ : Dies irae pasigirdusios trimitų fanfaros dar ne kartą priminė pergalingo „Triumfo maršo“ skambesį. Itin „operiškai“, net teatrališkai nuskambėjo paskutinioji mišių dalis Libera me.

Kontrastingumas – svarbiausias kūrinio dramaturgijos principas: septynių dalių mišiose rūsčius, grėsmingus vaizdus keitė šviesūs, lyriniai epizodai. Atlikėjai įspūdingai atliko viso kūrinio svorio centru tapusią išplėtotą Dies irae.

Iškėlė kartelę vokalistams

Ypatingas vaidmuo čia tenka vokalistams. Ir ne tik šioji dalis, bet ir visas kūrinys reikalauja „didelių“, galingų ir dramatiškų balsų.

Toks, be abejonės, buvo svečias iš Rusijos, jau pirmuoju soliniu fragmentu Tuba mirum aukštai iškėlęs kartelę kitiems solistams. Stiprus, tačiau neforsuotas, laisvai besiliejantis gražaus tembro bosas dar ne kartą vertė žavėtis (Mors stupebit, dramatiškas rečitatyvas Confutatis, Lux aeterna ir kt.). Solistas patvirtino, kad pelnytai yra lyginamas su legendiniu bosu Fiodoru Šaliapinu, vadinamas jo įpėdiniu, o Placido Domingo interviu prisipažino, kad M.Kazakovas – jo mėgstamiausias rusų bosas.

Sodriu, skambiu, „mėsingu“, visuose registruose lygaus tembro balsu jam prilygo J.Vaškevičiūtė. Šiame kūrinyje mecosopranas dramaturgiškai net gožia tradiciškai vedantį sopraną, ir puikios formos solistė deramai užėmė lyderės poziciją. Grožėjomės jos atliekamais soliniais fragmentais Liber scriptus, Recordare ir kitais.

Mažiau įtikino likę du dainininkai – S.Janušaitė ir V.Vyšniauskas. Šiuos puikius atlikėjus yra tekę girdėti tikrai geresnės formos. Gal nuovargis (savaitgalį ekspresyvusis tenoras atliko Turidu partiją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjeroje P.Mascagni’o operoje „Kaimo garbė“), o gal liga neleido jiems deramai, visavertiškai įsilieti į muzikinę drobę. Bėdos ypač tapo akivaizdžios solistų kvartetuose a cappella, unisoninėse (Pie Jesu, Agnus Dei ) bei jų solinėse dalyse.

Kauniečių choras masyviu skambėjimu itin tiko šiam kūriniui, jų indėlis solidus, choristai tapo puikia sėkmingo atlikimo sudedamąja dalimi. Kaip ir orkestras, skambėjęs lanksčiai, jautriai, demonstravęs didžiulę dinaminę skalę, žavėjęs darniais varinių pučiamųjų choralais, fagoto, fleitos sudėtingais, nepatogiais violončelių ir kitų instrumentų soli. Meistriškai arijų, ansamblių, tutinių epizodų labirintais vedė dirigento G.Rinkevičiaus mostai.

„Pulsuojantis ir begalinis amžinybės prisilietimas“ tapo įspūdinga ir įkvepiančia simfoninės triados kulminacija.

„Jazz Voices“: fiesta, verta atostogų

„Jazz Voices“: fiesta, verta atostogų

Lina Bieliauskaitė

l.bieliauskaite@kl.lt

Gaiviu oro gurkšniu džiazo muzikos gerbėjams tapęs „Jazz Voices“ konkursas 10-mečio jubiliejų įprasmino nevaikiškai solidžiai. Keturios dienos, kupinos ne tik konkursinių pasirodymų jaudulio, bet ir koncertų, kuriuose spindėjo aukščiausio lygio džiazo atlikėjai. Stilingas gero skonio muzikos maratonas, pretenduojantis į festivalio titulą? „Manau, kad tokio solidaus turinio ir apimties renginys jau kvepia festivaliu“, – neabejoja „Jazz Voices“ sumanytojas bei prodiuseris, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros dėstytojas Steponas Januška.

Teks užsiauginti žiūrovus

– Šiemetis konkursas išaugo marškinėlius ir erdvių prasme – Universitetą iškeitėte į Klaipėdos koncertų salę. Neišvengiamybė, renginiui išėjusi tik į naudą?

– Sutalpinti visus žiūrovus Menų fakulteto salėje iš dalies jau būtų neįmanoma. Kita vertus, Universiteto salė labiau skirta studentams, akademinei visuomenei, o „Jazz Voices“ turinys jau verčia išvesti jį į plačiąsias mases.

– Kaip vertintumėte publikos susidomėjimą šiuomečiu renginiu?

– Gana gerai, nors ir ne idealiai. Klaipėdoje per daugelį metų susiformavo atitinkama džiazo klausymo praktika – kad muzika skamba atviroje erdvėje ir tai yra nemokama pramoga. Tokia demokratija garsus Pilies džiazo festivalis, didesnė dalis nemokamų renginių vyksta ir Jūros šventės metu. Tad publiką reikia ugdyti iš naujo, kad žmonės tokios muzikos norėtų klausytis kitokioje aplinkoje.

Visi džiazo festivaliai Lietuvoje, bent jau pagrindiniai jų renginiai, vyksta uždarose erdvėse. Ir tai lemia visai kitokią klausymo kultūrą. Gerąja prasme norisi, kad mūsų konkursas išsiugdytų ir žiūrovus, kurie patirtų malonumą niekieno netrukdomi stebėti talentų pasirodymą arba klausytis džiazo muzikos, labai giliai suvokiant tiek šios muzikos prigimtį, tiek muzikanto meistriškumą, tiek to muzikinio projekto pagrindinę mintį ir jausmus.

– Kaip, jūsų akimis, pasiskirstė publikos srautai, kalbant apie konkursinę ir koncertinę „Jazz Voices“ programą?

– Manyčiau, kad konkursinė programa labiau domino specialistus, muzikos pedagogus, moksleivius bei studentus. Ir tai buvo akivaizdu – beveik visus salėje matytus žmones pažįstu, jie suvažiavo iš įvairių Lietuvos miestų, taip pat turėjome svečių iš Estijos, Latvijos.

O jau koncertinė programa sutraukė tuos, kurie džiazo muzikos norėjo pasiklausyti koncertinėje aplinkoje. Juos domina galutinis produktas, meistriškumas.

Mūsų festivalio tikslas pripratinti į koncertus atvažiuoti tuos žmones, kurie dalyvauja įvairiuose džiazo festivaliuose. Pavyzdžiui, publika, kuri įpratusi važiuoti į Kauno džiazo festivalį, skiria jam tris keturias dienas. Ne veltui ir mes pasirinkome šūkį – „Imkite atostogas ir važiuokite į Klaipėdą!“. Tikiuosi, kad jis turės prasmę, ir žmonių, kurie įvertins mūsų festivalio programą, jos apimtį, kasmet daugės, jie specialiai atvažiuos į rimtą renginį Klaipėdoje.

Ir staigmenos, ir atradimai

– Kokį įspūdį susidarėte apie šiemečius laureatus?

– Kiekvienas iš aštuonių finalininkų pretendavo į Didįjį prizą, o tai rodo nepaprastai aukštą dalyvių lygį. Tai didelė sėkmė bet kokiam konkursui. Norėtųsi, kad kasmet sulauktume tokių konkurentų, kurie yra panašaus lygio, nes tai labai pakelia konkurso prestižą ir galiausiai nenuvilia tų, kurie jame dalyvauja.

Šiemet į finalą pateko net du vaikinai. Tai yra be galo didelis išskirtinumas vokalinio džiazo srityje, juolab kad abu – itin aukšto lygio vokalistai.

Pagrindinio prizo laimėtoją Wojteką Myrczeką buvau girdėjęs prieš keletą metų konkurse Lenkijoje ir atkreipiau dėmesį, kad tai labai talentingas ir rimtai džiazo aukštumų siekiantis jaunuolis.

Tiek šio vokalisto atlikimas, tiek pasirengimas aiškiai demonstruoja jo žinias, gebėjimą improvizuoti iš karto, o tai yra didelė dovana.

Išskirčiau labai tvirtus vokalo, jo valdymo pagrindus, kurie paprastam klausytojui dažnai telpa į du žodžius – dainuoja gerai. O jau profesionalai tai gali išskaidyti į smulkesnes technines detales.

Pirmąją vietą laimėjusios latvės Jekaterinos Šariginos stiprioji pusė – nepaprastai subtilus, šiltas, net, sakyčiau, intelektualus balsas. Vokalistė demonstravo labai estetišką dainavimą, kai iš pirmo žvilgsnio lyg ir atrodo, kad žmogus nieko ypatinga neparodo, tačiau viskas atliekama itin gerai ir šiltai. Tai iš karto pastebėjo dauguma komisijos narių. Jekaterina pelnė ir papildomą diplomą už laisvąją programą.

Antroji vieta buvo skirta anglei Paolai Bottomley-Vera, kurios privalumas – kaip moteriai ne taip dažnai pasitaikanti talento savybė – labai geras, užtikrintas vokalinės technikos valdymas improvizacijoje. Tada sakoma, kad vokalistas dainuoja kaip instrumentalistas, tarkime, kartu su bet kokiu saksofonininku jis gali kaip lygiavertis partneris pateikti visą muzikinę informaciją.

Paola Vera buvo labai ekspresyvi, įtaigi, užtikrinta, nė vienoje vietoje nesuabejojome, kad ji kažką daro dirbtinai, už tai atlikėja ir sulaukė tokių gerų vertinimų. Neatsitiktinai ji pelnė ir papildomą diplomą kaip geriausia improvizuotoja.

Be abejo, smagu, kad trečioji vieta atiteko Klaipėdos džiazo mokyklos atstovei Editai Bodrovaitei – tai viena mano studenčių, kuri keliauja džiazo olimpo link. Ir kai tokia aukšta vieta pasiekiama tokio aukšto lygio konkurse, kurį drąsiai galima vadinti vienu geriausių Europoje, dvigubai džiugu. Tai yra savotiškas pasitvirtinimas, kad einame teisingu keliu ir teisingai mokome džiazo muzikos, būdami taip toli nuo jos gimtinės Amerikos.

Manyčiau, kad šiandien Editos balso valdymo technika – puiki, ji demonstruoja labai aukštą dainavimo kultūrą. Tokiame užsispyrime ir troškime būti scenoje džiazo artiste įžvelgiu didelį potencialą, esu tikras, jog tai dar duos gerų rezultatų.

Žinoma, tai, kad Edita laimėjo žiūrovų prizą, yra savotiška namų sienų pagalba, bet manyčiau, jog tai sąžininga, tikra. Klaipėdos publika yra įrodžiusi, kad balsuoja ne tik už savus, bet ir už tuos, kurie verti šio prizo.

Skirtingų kategorijų lygos

– Kokie vis dėlto aspektai nulėmė, kad buvo išskirtas būtent tas, o ne kitas Didžiojo prizo laimėtojas?

– Aspektas vienas – balų vidurkis. Kiekvienas komisijos narys balsavo savaip, nors visi vadovaujasi vienodais kriterijais. Tai taip pat laikyčiau teisinga sistema, nes vidurkis reiškia, kad vis tiek laimi geriausias.

– Ar kiek neapmaudu, kad iš keturių Lietuvos atstovių ryškesnio įvertinimo sulaukė tik viena?

– Ne apmaudu, o laimė, kad į finalą pateko bent viena. Nes pagal tokį lygį, kokį demonstravo dalyviai, galėjo nepatekti nė viena.

Šia prasme regiu vieną tendenciją, kurią ilgainiui norėtųsi pakeisti. Lietuvai konkurse dažniausiai atstovauja studentai, kurie vokalinę džiazo muziką studijuoja daugiausia penkerius metus. O užsienio atstovų amžiaus vidurkis siekia maždaug 30 metų.

Užsieniečiai būna baigę studijas, koncertuoja po visą pasaulį, važinėja po prestižinius pasaulio džiazo klubus. Tokie subrendę artistai būna išleidę ir ne vieną solinę kompaktinę plokštelę – tai visiškai kita lyga. Ir mes dar sugebame kažką pasakyti, kažką įrodyti, pademonstruoti neįtikėtinai didelį potencialą. Bet tendencija turi byloti ką kita. Laukiu, kada mūsų konkurse ims dalyvauti Lietuvos atstovai, kurie jau spėjo įgyti tam tikros profesinės patirties džiazo scenoje.

Lietuviai turi iš esmės pakeisti požiūrį į savo profesiją, pašaukimą ir karjerą. Didesnė dalis mūsų jaunųjų džiazo muzikantų manosi esą pasaulio bamba, kad jie geriausi. Bet taip galvoja tik jie ir tik tol, kol sėdi Lietuvoje. Akivaizdu, jog daugelis bijo eiti į konkursus, nes baiminasi, kad juos kažkas atvirai pradės kritikuoti arba jie praloš. Todėl neretai žmonės prisikuria įvairių, sakyčiau, naivių filosofijų, kodėl nedalyvauja, bando teisintis, kad tai subjektyvu, ir panašiai. Tačiau po tokiais pasiteisinimais nėra esmės. Dažno lietuvio biografija ne šiaip kukli – ji tuščia, nieko nesakanti. O įvairūs konkursai – šiuolaikinio profesionalaus džiazo artisto vizitinė kortelė.

Iš ministerijos – nė cento

– Prieš pokalbį užsiminėte, kad jau dabar gyvenate kitų metų planais?

– Kad ir kaip būtų, didžiausias darbas organizuojant tokį renginį – rėmėjų paieška. Apgailėtina, kad tam turi skirti daugiau nei pusę metų – kaip koks superdiplomatas esi priverstas keliauti iš vienos „ekonominės“ ministerijos į kitą, susipažinti su įvairių įmonių veikla ir jų rodikliais, nes mūsų nepalaiko pati pagrindinė institucija – Kultūros ministerija. Tai tik dar kartą įrodo, kad šiandien Lietuvoje nėra kultūros strategijos ir politikos. Kaip meno žmogus, esu tuo pasipiktinęs, man tai nesuvokiama.

Jei „Jazz Voices“ rodo tikrai gerus rezultatus, kuriuos įvertina ir užsienyje, tai pati geriausia Lietuvos kultūros sklaida pasauliniu mastu. Duokime paramą tokiems renginiams, ir tai atsipirks su kaupu. Bet mes iš Kultūros ministerijos negavome nė cento. Nors tai buvo jubiliejinis renginys, kuris įrodė savo tęstinumą, tradiciją, prestižą – visus aspektus, kurie neabejotinai verti paramos valstybiniu lygiu.

A.Vizgirda: teatre pasiilgstu vaidmens

A.Vizgirda: teatre pasiilgstu vaidmens

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Šiandien uostamiesčio Pilies teatre – ypatingas vakaras. Jo vadovas ir režisierius Alvydas Vizgirda švenčia net du jubiliejus – 60-ąjį gimtadienį ir kūrybos teatre 40-metį. Ta proga bus rodomas spektaklis „Šilkas“, Pilies teatre gyvuojantis jau 10 metų. Su jo režisieriumi kalbėjomės apie teatrą ir gyvenimą, kuriame, Antono Čechovo žodžiais, reikia „nešti savo kryžių ir tikėti“.

Geriausias gyvenimo laikas

– Kodėl tokia proga rodysite būtent „Šilką“?

– Dabar yra labai daug negatyvių spektaklių, kurie manęs, kaip režisieriaus, netenkina. Ir net kai pastato koks nors garsus režisierius. Jeigu gimsta penktas ar dešimtas jo spektaklis – ir visąlaik negatyvus, kuriame matai tiktai, deja, žmones-schemas, tai bent jau pačiam norisi neįšokti į tą patį traukinuką. O „Šilke“ vis dėlto yra labai daug gerų dalykų sielai, ko šiandien labiausiai reikia. Vaidina dvi puikios aktorės – Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė. Taigi sutikti antrąjį jubiliejų su tuo pačiu spektakliu, manau, nėra taip blogai. Savo 50-metį švenčiau su „Šilko“ premjera. Šiandien jis bus vaidinamas jau 80-ąjį kartą.

– Ar daugiau turite tokių širdžiai brangių spektaklių iš tų 80-ties, kuriuos esate pastatęs?

– Neabejotinai turiu. Kadangi pastebėjau, kad vieniems vardiju vienus, kitiems – kitus, tai pamėginau anąkart pats sau pasižymėti, kurie yra brangiausi. Kiti sako, kad „Teatro Liepų gatvėje 68“ periodas mano biografijoje pats gražiausias. Ne. Nors ten buvo „Vilčių nemunai“ ir „Ekvus“. Toliau mano sąraše – Klaipėdos dramos teatre pastatytos „Kruvinos vestuvės“ ir „Elektrai skirta gedėti“, Kauno dramos teatre – „Pietūs su Liudviku“, Klaipėdos Pilies teatre – „Tėti, tėti, vargšas tėti“, „Orkestras“, „Žmogus su geležiniu dančiu“, „Šilkas“ ir „Milijono šypsenų miestas“.

– Bene daugiausia – Pilies teatre?

– Todėl, kad su juo susijęs ilgiausias mano gyvenimo periodas – vis dėlto 26 metai. Labai daug gražių spektaklių buvo Vilniuje – mano pačių pirmųjų. Ten 13 metų dirbau Naujosios Vilnios teatre. Buvę jo aktoriai – labai protingi, išsilavinę žmonės, kultūroje iki šiol gerai žinomi. Neseniai buvome susitikę, ir jie man pasakė, kad jų geriausias gyvenimo laikas buvo būtent tada, kai egzistavo tas teatras.

Profesija – ir hobis

– O pats ar niekada nesigailėjote, kad pasirinkote tokią profesiją?

– Ne. Drąsiai galiu pasakyti – ši profesija mane tam tikra prasme irgi pasirinko. Juk mano gyvenimas sutampa su hobiu. Turėti profesiją, kurią myli, kuri yra ir didžiausias laisvalaikio pomėgis – tai jau didelė dalis laimės. Taigi savo darbo niekada nelaikiau sunkiu. Gal tik anksčiau apie tai viešai nekalbėjau. Sunkumai atsiranda tik tokie ir tuomet, kai mes patys savo žmogiškais charakteriais paverčiame savo dienas pragaru.

Bet dabar pasikeitė sąlygos, susiklostė labai negera atmosfera žmogui gyventi Lietuvoje. Be galo gražus buvo ėjimas į nepriklausomybę, pamatėme daugybę gražių žmonių… Paskui jie kažkur dingo, ir štai mes atsidūrėme aferų, rietenų, benešančių kudašių iš Lietuvos žmonių saloje. Taip, dabar aš galėčiau apsieiti be teatro. Galėčiau nestatyti spektaklių, susirasti kitą hobį.

– Betgi manoma, kad teatras yra kryžius, kurį reikia garbingai nešti?

– Jeigu teatras yra atsakomybė, misija, kalbėjimas su tauta – tuomet taip. Bet kasdiene, buitine prasme aš teatre ir savo profesijoje nematau jokio kryžiaus. Bent jau manęs jis neslegia.

– Ar per tiek metų pasikeitė jūsų požiūris į teatrą ir jo misiją?

– Nelabai. Teatras vis tiek yra šauklys. Kas gi kitas, jei ne teatras atvedė mus į nepriklausomybę? O aš visąlaik kreipiausi ir ypač dabar kreipiuosi į žmogų, į individą – gyvą, įdomų, keistą. Todėl, kad mes visi esame Dievo kūriniai, visi esame vertybės. Kiekvienas esame visiškai atskiras. Mes ne prie gamtos, mes esame gamta. Mano individas visąlaik ieškojo sau vietos po saule ir kartais, manyčiau, likdavo nesuprastas. Prisimenu, po spektaklio „Žolyno arfa“ Klaipėdos dramos teatre premjeros perskaičiau visai gerą straipsnį, kuriame, be kita ko buvo nuoširdžiai stebimasi, o ką gi mes turime bendra su kažkokia indėnų žole. Ne apie indėnų žolę ten buvo kalbama. Tame spektaklyje vargšės senos bobulytės ieško sau vietos po saule, jos kariauja ne tankais, o savom, joms suprantamom priemonėm už be galo gražius, jautrius dalykus. Toks aš išlieku ir šiandien. Tik šiandien, deja, iš tiesų nenustebčiau, jeigu mano keistuolis, koks nors pamišėlis išeitų kariauti už savo teises ir su tanku. Todėl, kad laikmetis negeras.

Turi būti įvairus

– Tai jis daro žmogų piktą? Kalbama, kad ir menininkai tapo labai pikti.

– Kažkas neseniai manęs paklausė, ar nebijau likti vienas. Tikrai nebijau. Todėl, kad vienas su savimi labai gerai susitariu. Ir netgi kartais pajuntu, kas yra visiškai tobula. Dėl piktumo mus galima pateisinti. Nes nėra tvarkos niekur. Net pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Pas mus įstatymai – sau, gyvenimas – sau. Ir moraline prasme mes nepriklausomybę, laisvę suprantame primityviai – galima viską daryti. Kažkas yra gerai pasakęs, kad demokratija visų pirma yra pasirinkimas pareigos. Labai liūdna darosi, nes, man atrodo, dar niekada nebuvome taip pasimetę tarp vertybių. Žiūrėkite, vaikai neša kudašių į Vakarus, o tėvai teisina juos ir net džiaugiasi, kaip tai yra gerai. Mano šeimos žmonių irgi yra išvykusių iš Lietuvos. Nebijau pasakyti, kad jų požiūris į Lietuvą – labai blogas. Aš tame nieko gera nematau.

– O teatre? Kokį vaidmenį atlieka jis šioje mūsų gyvenimo situacijoje?

– Pas mus teatras labai dažnai suprantamas taip: būk Nekrošiumi arba niekuo. Tai yra labai blogai. Jis turi būti įvairus. Neseniai pagalvojau, kokie gi geriausi spektakliai per pastaruosius kelerius metus mano matyti Klaipėdoje?.. Man labai patiko ir buvo naujas G.Padegimo studentų „Miestas“, labai gražūs V.Anužio su tarptautiniu kursu pastatytas „Stiklinis žvėrynas“, laiku pasirodęs mano „Milijono šypsenų miestas“ ir neseniai Vilniaus Mažojo teatro mums atvežtas „Mistras“. Yra ar nėra juose tas teigiamas herojus, vis tiek juntamos gėrio paieškos. Jeigu žiūrėsime tik negatyvius spektaklius, kurių yra labai daug, galiausiai tai nusibos. Ir nebenorėsime eiti į teatrą.

Gyvendamas Vilniuje per savaitę 5–6 kartus eidavau į teatrą. Dabar Klaipėdoje – daug rečiau. Logiška priežastis, kad čia teatrų šiek tiek mažiau. Bet kita priežastis, kad aš, nors ir pats dažnai būnu formos režisierius, teatre pasiilgstu vaidmens. Dabar jame vis dėlto vyrauja schemos. Ir mes einame ten, kur pasirodo gyvas žmogus. Su savo visom keistybėm, bėdelėm, vargeliais, visiškai ne revoliucionierius, nebūtinai Faustas ar Hamletas, bet gyvas žmogus. Ir prisimenam tuos spektaklius, kuriuose buvo fantastiškų vaidmenų.

Svarbiausia – individualybė

– Jums teko dirbti ir su mėgėjais, ir su profesionalais aktoriais – didelis skirtumas rezultatui, kurio siekiate?

– Sunku pasakyti… Su geru aktoriumi profesionalu dirbti yra lengviau. Todėl, kad jis tau pagalbininkas, tu kartais gali ir ilsėtis. Jei individualybė yra imli, ji labai daug padaro. O rezultatas… Esu daug kartų matęs, kai mėgėjų spektaklis buvo kur kas geresnis, emocionalesnis nei profesionalų. Vėlgi grįžtu prie individualybės, prie to gamtos vaiko ir gamtos dovanos. Jei aktorius geras ir turi tą dovaną, jeigu individualybė, nebaigusi aktorinių mokslų, irgi turi gamtos dovaną, abiem atvejais bus geras spektaklis.

– Kas jums, kaip režisieriui, teatre svarbiau – procesas ar rezultatas?

– Procesas. Aš išleidęs premjerą pasijuntu visiškai niekam nereikalingas. Vien dėl to, kad viskas, aš atsisveikinu. O kurdamas spektaklį prie aktoriaus eini tai iš vienos, tai iš kitos pusės, ir fiziškai, ir dvasiškai, ir pasišneki, ir kavos išgeri… Ir tu pamatai kartais, ko visai nesitikėjai pamatyt. Ir artistas padaro tai, ko pats iš savęs nesitikėjo. Čia yra pats maloniausias dalykas. Nors dabar teatras eina amerikonų pramintu baisiu keliu. Net kai turim laiko mėnesius, mes forsuojam spektaklių pastatymus – pamanykit, „kaip gražu“, kad aš paskutinį darbą pastačiau per 22 dienas!.. Kam to reikia? Mes gyvename nedideliame mieste ir sergame kažkokiom baisios provincijos ligom. Mes galim statyti daug ilgiau, galim kūrybiškai dirbti ir padaryti daug įdomiau, o ne vaikytis Niujorko bloguosius pavyzdžius. Gal tai Niujorkui ir tinka, aš neanalizuosiu. Bet čia eidamas į teatrą aš noriu pamatyti, kaip pasikeitė tas ar kitas aktorius, ką jis atrado, ką naujo pamatė pasaulyje, o ne žiūrėti greitai sukurptą spektaklį.

– Dar ne kiekvienas režisierius Lietuvoje turi savo teatrą – tai laimė?

– Dauguma jau turi. Nebijau būti senamadiškas, man atrodo, kad nėra gerai, jei režisierius nuolat stato visuose šalies teatruose. Pasimali šiame naujovių katile ir grįžti prie paprastos tiesos, atrastos praėjusiame amžiuje, – J.Vachtangovo minties, kad teatras egzistuoja konkrečiame mieste, konkrečiu laiku ir turi savo trupę. Manęs kažkas paklausė, kaip aš žymus pasaulyje. Niekaip. O kodėl turėčiau? Visi režisieriai tampa žymūs pasaulyje, jeigu stengiasi sukurti spektaklį savo miestui. Neturiu, manyčiau, didžiai provincialaus bruožo – būtinai pastatyti spektaklį vilniečiams. Jeigu aš čia jį gerai pastatysiu, kažkas pamatys ir iš Vilniaus, ir iš Suomijos. O spektaklio kūrimas tarptautinei publikai man yra nesuprantamas dalykas. J.Miltinis yra idealus pavyzdys – pas jį į Panevėžį važiavo visos 15 respublikų.

– Pasitikite publika?

– Taip. Bijau, kad teatrui, jaunajai kartai reikia gerokai pasitempti prieš publiką. Joje yra labai sumanių žiūrovų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. Kazlų Rūdoje.

1966–1969 m. mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje, 1979–1983 m. studijavo Maskvos B.Ščiukino aukštojoje teatro mokykloje prie J.Vachtangovo akademinio dramos teatro, stažavosi pas lenkų teatro grandą Jozefą Štainą.

1970–1984 m. – Vilniaus Naujosios Vilnios teatro režisierius.

1971 m. – pirmasis spektaklis „Noriu kalbėti“ pagal Just. Marcinkevičių Naujosios Vilnios teatre.

Nuo 1984 m. – Klaipėdos „Teatro Liepų gatvėje 68“, vėliau – Pilies teatro vadovas ir režisierius.

Per 40 kūrybos metų pastatė 80 spektaklių Naujosios Vilnios, Pilies, valstybiniuose Klaipėdos ir Kauno dramos teatruose.

Spektakliai rodyti daugiau nei 20 pasaulio šalių, festivaliuose Sevastopolyje, Feodosijoje, Kijeve, Kaliningrade.

Apdovanotas kauniečių „Fortūna“ už spektaklį „Pietūs su Liudviku“ Kauno dramos teatre (2007) ir Klaipėdos „Padėkos kauke“ už „Milijono šypsenų miestą Pilies teatre (2009).

Daugybės proginių ir šventinių koncertų, masinių renginių, Jūros šventės (1997), „Gaudeamus“ fragmentų (2001), Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivalio (2002), Pasaulio lietuvių dainų šventės (2003) režisierius, inscenizacijų autorius, vertėjas.

Tarptautinio teatrų festivalio „Šermukšnis“ sumanytojas ir organizatorius. Šiemet vasarą Klaipėdoje rengia jau 16-ąjį „Šermukšnio“ festivalį.

Mėgsta keliauti, kolekcionuoja akmenis.

Trumpai

Trumpai

Trijų paroda „Esu“

Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje balandžio 9 – gegužės 3 dienomis veikia trijų Lietuvos pajūrio menininkų kūrinių paroda „Esu“. Joje pristatomi Nido Arkušausko piešiniai, Rolando Marčiaus tapyba ir Gyčio Skudžinsko fotografijos. Formaliai šį projektą galėtume įvardinti kaip autoportretų, kuriamų skirtingomis priemonėmis, ekspoziciją. Tačiau tai daugiau asmeninės perspektyvos šiuolaikiniame pasaulyje ir kultūroje paieškos. Kiekvieno autoriaus individualus požiūris nurodo tam tikrą šiandien gyvenančio ir kuriančio žmogaus veiklos ir tapatumo paieškos aspektą. Po 15 metų iš JAV į Klaipėdą sugrįžusio R.Marčiaus autorinė tapybos paroda „Spalvoti sapnai“ rytoj bus atidaryta ir Klaipėdoje, Baroti galerijoje.

Prisistatys jaunieji kūrėjai

Šiandien uostamiestyje lankytojams duris atvers „JEKlai(pė)da 2011“ ekspozicija – 2011–2013 metų „Jaunųjų Europos kūrėjų“ (JEK) bienalės atrankinė paroda. Dalyvauti JEK bienalėje šiemet pretendavo 141 menininkas iš Lietuvos. Komisija atrinko 18 autorių, kurių darbus iki gegužės vidurio bus galima pamatyti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Per vernisažą 17 val. bus paskelbti aštuoni finalininkai, atstovausiantys Lietuvai 2011–2013 metų JEK bienalėje. Šiuo metu bienalėje dalyvauja aštuonios šalys: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir jau šiais metais prisijungsianti Vokietija. Per trejus metus JEK bienalės ekspozicija aplankys jas visas.

Vokiečių kultūros dienos

Klaipėdoje, Nidoje ir Šilutėje gegužės 4 – birželio 19 dienomis vyks 13-osios „Vokiečių kultūros dienos“. Tai didžiausias Klaipėdos vokiečių bendrijos projektas. Jis Lietuvos pajūrio gyventojams ir svečiams šiemet padovanos 14 renginių. Nemokamai bus rodomi filmai, koncertuos Torstenas Riemannas, bus pristatyta knyga „Klaipėdos bauhauzas“, moksleivius suburs vokiškų dainų festivalis, vyks detektyvinės literatūros paroda, susitikimai su rašytoja Bettina Thierig ir aktoriumi Herbertu Tennigkeitu, veiks fotografijos dirbtuvės jaunimui su Jackueline Esen. Vienas festivalio akcentų – Barbaros Wachendorff režisuotas spektaklis „Rojaus kelias“ pagal Ullos Lachauer romaną. Tai bendras lietuvių ir vokiečių projektas.

Lėlių teatrų festivalis

Gegužės 6–8 dienomis Klaipėdoje šurmuliuos VI tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis 2011“. Jo „žalios energijos“ idėją spinduliuos lėlių spektakliai, atkeliavę iš Vilniaus ir Kauno, taip pat Lenkijos, Prancūzijos bei Rusijos. Festivalyje vaidins ir jo rengėjas Klaipėdos lėlių teatras. Per tris dienas lėlių teatrų šventėje uostamiestyje publikai bus pristatyti 11 spektaklių. Jie šiemet bus vaidinami dviejose erdvėse – uostamiesčio Lėlių teatre ir netoliese esančioje Kompozitorių namų salėje. Bilietai į spektaklius – po 12 Lt. Jau šiomis dienomis bet kuriuo metu ir bet kurioje Klaipėdos senamiesčio vietoje galima sutikti bežingsniuojantį ir apie artėjantį festivalį visiems skelbiantį jo idėjinį vadą Karakumų asilėlį.

Nutapyti prie Baltijos ir Atlanto

Nutapyti prie Baltijos ir Atlanto

Prieš savaitę Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje atidarytoje dailininko Česlovo Janušo (1907–1993, JAV) tapybos parodoje „Prie Baltijos ir prie Atlanto“ – emocionalūs ir nostalgiški lietuvių išeivijos menininko vizualiniai apmąstymai.

Danguolė Ruškienė

Tik nedidelė palikimo dalis

Pernai pavasarį Lietuvą pasiekusi Č.Janušo tapybos darbų kolekcija, kurią LDM dviem dešimtmečiams deponavo jo sūnus Saulius Janušas, pirmiausia buvo pristatyta Radvilų rūmuose Vilniuje. Ten vykusioje išeivijos dailininkų kūrinių parodoje „Dovana Nepriklausomai Lietuvai“ su kitų autorių kūriniais buvo eksponuojami ir keli Č.Janušo darbai. Praėjusią vasarą dalis šios kolekcijos pasiekė pajūrį. Parodos buvo surengtos Palangos gintaro muziejuje ir Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje.

Jau tada buvo galima susipažinti, tiesa, fragmentiškai, su vieno įdomiausių Lietuvos tarpukario tapytojo marinisto kūryba. Artimesnė ir nuodugnesnė pažintis su šio autoriaus kūrybiniu palikimu visuomenei pasiūlyta šiemet, Č.Janušo drobes ilgesniam laikui įkurdinant P.Domšaičio galerijoje, kurioje pirmą kartą Lietuvoje pristatoma visa (88 kūrinių) iš JAV gautų darbų kolekcija.

Kaip teigė kolekcijos savininkas S.Janušas, tai, ką jam pavyko išsaugoti ir kas šiuo metu eksponuojama uostamiestyje, yra tik nedidelė jo tėvo kūrybinio palikimo dalis. Daugybė drobių, dar autoriui gyvam esant, papildė privačias kolekcijas Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Belgijoje ir tik keletas – Lietuvoje.

Č.Janušas buvo produktyvus ir populiarus autorius. Nors tapyba nebuvo jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, jį galima priskirti prie komerciškai sėkmingų dailininkų. Č.Janušo paveikslus noriai įsigydavo ne tik lietuvių išeiviai, bet ir kitų šalių meno kolekcininkai. Tarpukariu buvęs vienas žinomiausių ir mėgstamiausių Lietuvos dailininkų, šiandien jis priskiriamas lietuvių išeivijos tapytojams ir geriausiai žinomas jūrinio peizažo kūriniais.

Gyvenimas – jūros fone

Marinistinių motyvų aktualumą dailininko kūryboje lėmė nuolatinis jo kontaktas su jūra, dėmesys vandens telkiniui – kaip centriniam objektui. Beveik visas Č.Janušo gyvenimas praėjo jūros fone.

Jis gimė Feodosijoje, prie Juodosios jūros. Ten prasidėjo ir ankstyva jo pažintis su rusų marinisto Ivano Aivazovskio kūryba, kuri neabejotinai turėjo įtakos jaunos, kūrybingos asmenybės formavimuisi. Vėliau, Č.Janušo tėvams grįžus į Lietuvą, apsigyveno Palangoje, mokėsi Klaipėdoje. Net ir išvykęs iš pajūrio, pernelyg neatitolo nuo marinistinės tematikos. Atostogų metu su kolegomis dailininkais lankydavosi Kuršių nerijoje, kur akylu realisto žvilgsniu drobėje ir atmintyje fiksavo permainingą jūros charakterį.

Galiausiai, atvykęs į Niujorką, kuriame gyveno iki pat mirties, Č.Janušas įsikūrė temperamentingo Atlanto vandenyno kaimynystėje, kuri suteikė jam galimybę stebėti čia vykstančius potvynius ir atoslūgius, audras ir štilius. Jautriai, kūrybingai asmenybei, aistringai reaguojančiai į aplinkos permainas, jūra visą laiką išliko vienu stipriausių idėjų inspiracijos šaltiniu.

Č. Janušo jūros išsaugo visus klasikinio jūrinio peizažo komponentus. Suvokėjo žvilgsnis, peržengęs paveikslo rėmus, išsiskleidžia smėlėtoje pakrantėje, nuosekliai, be didesnių trikdžių nuvedamas per aktyviau ar pasyviau šiaušiamas bangas ir koketišką dangaus skliautą iki pagrindinio šviesos šaltinio – saulės. Jis čia – dažniausiai akivaizdus, kartais nuspėjamas, bet visuomet aktyvus, formuojantis gilesnius ar seklesnius šešėlius – piešinius vandens ir pakrantės paviršiuose.

Sklidini tėvynės ilgesio

Jūra Č.Janušą domino ne tik kaip savitikslis objektas, pagrindinis paveikslo motyvas, iš anksto užprogramuojantis patrauklią peizažo rūšį – mariną. Dailininkui ne mažiau buvo įdomūs ir jos aplinkoje vykstantys procesai: žmogaus gyvenimo ir veiklos detalės, palikti pėdsakai.

Č.Janušas šviesiais optimistiškais potėpiais fiksavo vėjyje išraiškingomis klostėmis nugulusius žvejų tinklus, romantiškai plūduriuojančias valteles, kruopščiai „dėliojo“ vaizdingą krantų reljefą formuojančius akmenis. Atsargiai, tarsi užuominas, nužymėjo žmogaus siluetus tolumoje.

Daug metų atidžiai stebėti Lietuvos kraštovaizdžiai giliai įsirėžė dailininko atmintyje. Jam išvykus, be paskubomis nupieštų eskizų, prisiminimai buvo viena pagrindinių priemonių toliau rutuliojant Lietuvos peizažo temą. Be dailininko pamėgtos marinistinės tematikos, radosi drobės su iliustratyviais aukštaitiškų ir žemaitiškų sodybų kiemais, įspūdingomis Neries ir Nemuno pakrantėmis. Kartais jis nuklysdavo į tokius žanrus, kaip natiurmortas ar portretas. Epizodškai prisilietė ir prie abstrakčiosios dailės raiškos. Tačiau po trumpalaikių eksperimentų vėl sugrįždavo prie jam brangių temų. Nostalgija, tėvynės ilgesys neišvengiamai aktualizuodavo idealistinį kūrinių klodą, prisiminimus transformuojant į ilgesingus romantizuotus vaizdinius ir taip pasiūlant ne realios, bet prarastos tėvynės iliuziją.

Realistinis pagrindas – ypač svarbus

Dar vienas idėjų inspiracijų šaltinis, stimuliavęs Č.Janušo vaizduotę jam jau gyvenant JAV, buvo paslaptingi naujosios tėvynės kraštovaizdžiai.

Klaidžiodamas po Naujojo Hampšyro, Keip Kodo, Long Ailendo, Meino ir kitas vietoves, autorius siekė užfiksuoti tenykščio gyvenimo bruožus. Č.Janušas net ir Amerikoje intuityviai atsirinkdavo Lietuvos kraštui artimus vaizdus, kuriuose gamta lygiai taip pat kaprizinga ir permaininga, kaip ir Lietuvoje. Taip atsirado ne tik metų laikų, bet ir paros meto įvairuojami peizažai su plačiomis lygumomis ir giliais toliais.

Dailininkas puikiai manipuliavo spalvomis bei faktūromis, kurdamas atitinkamą atmosferą ir nuotaiką tiek aliejinės tapybos drobėse, tiek akvarelėse. Pažintis, artima bičiulystė su garsiais Lietuvos dailininkais (A.Braku, A.Žmuidzinavičiumi, P.Puzinu, M.Dobužinskiu, A.Varnu ir kitais), studijų Klaipėdos lietuvių gimnazijoje metu pažintos krašto dailininko Adomo Brako kūrybos subtilybės neabejotinai paliko pėdsaką Č.Janušo kūryboje. Nors jis buvo gana konservatyvus naujų priemonių, raiškų bei temų atžvilgiu, tai iš dalies lėmė jo nuoseklaus, išsamaus ir iliustratyvaus stiliaus susiformavimą. Optimizmas, įprasminantis apibendrintus romantikos ir lyrikos prisodrintus realistiškus siužetus, kartais net ir nepelnytai suteikiant jiems džiugesio ar patoso, formavo kiekvienam lengvai suvokiamą dekoratyvų paveikslų paviršių.

Kad ir kokius siužetus ar priemones Č.Janušas pasirinkdavo, visuomet išlaikydavo sąsajas su pirmavaizdžiu. Realistinis kūrinio pagrindas jam buvo ypač svarbus, ir tai atvirai deklaruojama visoje jo kūryboje.

Česlovas Janušas

Gimė 1907 m. Feodosijoje (Ukraina). Gretimai gyveno tapytojas marinistas I.Aivazovskis, kurio įkurtą galeriją dažnai lankė.

1922 m. su tėvu grįžo į Lietuvą, mokėsi Telšiuose, Kražiuose, Palangoje.

1926 m. baigė Klaipėdos lietuvių gimnaziją.

Dailininko, gimnazijos piešimo mokytojo Adomo Brako paskatintas įstojo į Kauno meno mokyklą.

1926–1932 m. mokėsi Kauno meno mokykloje pas A.Žmuidzinavičių, P.Kalpoką, J.Šileiką.

Po studijų atsidėjo pedagoginiam darbui – mokytojavo Pasvalio komercinėje mokykloje, Šiaulių ir Kauno gimnazijose, Kauno pirmojoje amatų mokykloje.

Nuo 1931 m. dalyvavo parodose, buvo vienas iš aktyvių Lietuvos dailininkų sąjungos steigėjų, dirbo Valstybės teatre scenografu.

1938 m. Kaune buvo surengta apžvalginė kūrybos paroda.

1944 m. pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją.

1945–1949 m. Viurcburge įsteigė dailiųjų amatų studiją.

1948 m. buvo vienas iš Pasaulio lietuvių dailininkų sąjungos steigimo (Švabijos Gmiunde) iniciatorius.

1950 m. su šeima išvyko į JAV, gyveno Niujorke, dirbo „Eastman Kodak Company“ reklamos skyriuje.

Surengė personalinių parodų Niujorke, Filadelfijoje, Čikagoje, Detroite ir kitur.

Buvo aktyvus Niujorko lietuvių įsteigto „Kultūros židinio“ parodų dalyvis, kelis kartus laimėjo populiariausio dailininko premiją.

Dalyvavo ir amerikiečių dailininkų sąjungos veikloje, buvo kelių sąjungų ir lygų narys.

1983 m. „Kultūros židinyje“ Niujorke buvo surengta Č.Janušo jubiliejinė paroda, skirta 75-osioms gimimo ir 50-osioms kūrybinio darbo metinėms paminėti.

1993 m. mirė Niujorke.

2010 m. dailininko sūnus S.Janušas (JAV) dviem dešimtmečiams deponavo Lietuvos dailės muziejui 88 tėvo kūrinius.

Marga gėlių paklotė

Marga gėlių paklotė

Goda Giedraitytė

Uostamiesčio Herkaus Manto gatvėje įsikūrusiame „Klaipėdos galerijos“ filiale šį mėnesį karaliauja klaipėdietės Dalios Kirkutienės tapybos paroda „Atspaudai“.

Divizionizmo principais

Kaip visuomet, tekstiliškai jautriai „nuausta“ 12 didelio formato drobių ekspozicija šįkart parodos lankytojams dovanoja rožių žiedų ir abstrakčių kompozicijų dermę.

D.Kirkutienės darbus lengva pažinti.

Visų pirma, tai – divizionizmo principais paremtas tapybos metodas, grįstas atspalvių skaidymu į grynąsias spalvas. Regis, jog dažai net nemaišomi paletėje, o tepami tiesiog ant drobės atskirais vienodo dydžio kvadratėliais, atkartodami dar XIX a. Georges-Pierre Seurat sukurtą pointilistinį tapymo būdą.

Keliasluoksnių kvadratėlių mirguliavimas žiūrovų akyse optiškai susilieja į vientisą paveikslą, sukurdamas virpančios, mirgančios erdvės įspūdį bei ištrindamas aiškius vaizduojamų objektų kontūrus ir tūrius. Atrodo, žvelgi į nepagaunamą vandens raibuliavimą ar liepsnų liežuvius.

Paveikslus tarsi audžia

Ši tapymo maniera neatsitiktinė. Tai – savotiškas tekstilės (audimo) principų perkėlimas į dvimatę plokštumą ir antrasis D.Kirkutienės kūrinius charakterizuojantis bruožas. (D.Kirkutienė yra baigusi dailiosios tekstilės mokslus.)

Menininkė tarytum audžia savo paveikslus, išgaudama glotniai faktūrišką paviršių, būdingą monumentaliajai tekstilei. Kuriamas tradicinei tapybai nebūdingos dekoratyvios, „begelmės“ plokštumos įspūdis.

Trečia – stipri kolorito pajauta. Nesvarbu, ar tapytoja renkasi niuansuotą (šioje parodoje baltai pilkšvą ar rusvai raudoną), ar ryškiai kontrastingą (kiek rytietišką) spalvų gamą – ji puikiai derina spalvines dėmes, sukurdama vientisą kūrinio harmoniją.

Ieško naujų temų

Akivaizdu, kad menininkė atrado savitą plastinę kalbą, tačiau vis dar ieško temų įvairovės. Naujausios parodos temą, anot autorės, padiktavo susidomėjimas pirštų atspaudais, jų grafine įvairove. Deja, šio įkvėpimo vizualiai apčiuopiamų atspindžių ekspozicijoje nematyti. Ir pati tapytoja teigė, jog „paveiksluose tie atspaudai transformavosi, kai kur liko tik jų fragmentai, jie virto kosmosu, gėlėmis ar smėlio laikrodžiu“. O gaila…

Pirštų atspaudų labirintai visuomet intriguoja, kvepia asmeniškumu, nepakartojamu unikalumu ir net detektyvine mistika. Neteigiu, jog būtinas pažodinis pasirinktos temos atkartojimas, bet manau, kad dar sodresnis atspaudų grafinio struktūriškumo išryškinimas būtų suteikęs parodai išskirtinį prieskonį.

Nepaisant to, atsisakiusi ankstesnėse parodose dominavusių peizažų bei interjero daiktų, autorė atveria naujų temų spektrą (tai pagirtina): tarp abstrakčių kompozicijų – ir floristinės drobės, vaizduojančios išsiskleidusių rožių žiedus ar medžių kamienus.

Tad ieškantieji potėpio savitumo ir tekstilinio formos lengvumo kviečiami aplankyti parodą, kuri veiks iki gegužės 5-osios.

Po jaukiais šventųjų sparnais

Po jaukiais šventųjų sparnais

„Klaipėdos galerijoje“ tris balandžio savaites veikė klaipėdiečio tapytojo Arūno Mėčiaus personalinė paroda, jau tradiciškai rengiama menininko gimtadienio proga.

Goda Giedraitytė

Kūrėjas – ir išminties nešėjas

Šį kartą autorius ją pavadino „Deminutyvais“. Verčiant iš lotynų kalbos, tai reiškia su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę maloninę reikšmę. Toks pavadinimas parinktas neatsitiktinai. Kaip teigė pats menininkas, jo šventiesiems netiktų rimti ir orūs vardai, juos reikėtų šaukti taip, kaip mažus mama kadaise vadino: Antanėlis, Petrelis, Magdutė, Agočiutė…

Kiekvienas mūsų ieškome dvasinės pilnatvės ir sielos ramybės… Vieni ją atranda atsigręžę į Dievą, kiti – padėdami pagalbos prašantiesiems, treti – kurdami gražesnį pasaulį. Iš tiesų nesvarbu, kokį kelią pasirinksi, svarbiausia sugebėti šiame žmonių pasaulyje įžvelgti didžiąsias vertybes ir jomis pasidalyti su kitais.

Nuo seniausių laikų kūrėjas buvo ir išminties nešėjas. Prisiminkime kad ir Viduramžių menininkus – dažniausiai vienuolius anonimus, kurie skleidė Biblijos išmintį beraščiams, puošdami bažnyčių sienas freskomis ar mozaikomis. Tik girdėdami iš sakyklos kunigo tariamus Šventojo rašto žodžius ir matydami aplink save pavaizduotą šventųjų gyvenimą, paprastai žmogeliai pažindavo šventąją istoriją.

Dalijasi su visais

Panašiai gyvenimo prasmės išmintimi su mumis dalijasi ir A.Mėčius. Tarsi koks pateptasis vienuolis kasmet dovanoja po autorinę parodą, kurioje puotauja su savo ištikimais bičiuliais – miniatiūriniais dievažmogiais, manieringais žmogučiais ar charakteringais gyvūnėliais.

Naujausioje parodoje autorius mus supažindino su angelų sargų, apaštalų, o gal kankinių galerija. 12 suaižėjusių, istorine senatimi dvelkiančių, ant medžio tradiciniu būdu (aliejumi ir tempera) tapytų ikonų ne tik technologiškai (lentelių kraštuose net tikri vyriai įtaisyti), bet ir vizualiai atspindi senųjų meistrų kūrybos subtilybes.

A.Mėčiui tai svarbu – nepamiršti ištakų, perprasti senuosius autorius, iš jų mokytis ir panaudoti įgytas žinias savo kūryboje. Kita vertus, jis nesigainioja modernių -izmų eksperimentų. Daug svarbiau – meistrystė: piešinio technika, sugebėjimas keliais štrichais atskleisti charakterį. O svarbiausia – drobės ar medžio paviršiuje įkūnyti pasąmonėje „gyvenančius“ vaizdinius. Dėl pastarojo siekio – atskleisti kuo daugiau savo kūrybinių idėjų – menininkas retai eikvoja laiką pozuotojo paieškoms. Tiesiog atsigręžia į save ar artimuosius ir kuria portretinius savo herojų prototipus.

Miniatiūros primena ikonas

Ikonų personažai – naujieji šventieji – snūduriuoja ar mąsliai žvelgia į pasaulį iš savo medinių langelių ar arkinių skliautų. Liūdni, kiek ironiški, pamaldžiai sunėrę grakščias rankas arba parėmę jomis savo sunkią (o gal pavargusią?) nuo minčių ar dvasinės naštos galvą, jie pasakoja savąją istoriją, ataidinčią įvairiausių kultūrų tradicijomis.

Ne veltui A.Mėčius vadinamas postmodernistinės epochos atstovu. Jam svarbu atskleisti viso pasaulio savastį ir savitumą, į vientisą dermę suklijuoti padrikus, tarpusavyje gal net ir nesietinus elementus bei juos praskiesti ironijos ir šaržo doze. Todėl greta tradicinės lietuvių liaudies Rūpintojėlio figūros – tibetietiškos išvaizdos angeliukai ar indėnų šamanė, o iš po baltų plunksnų sparnų prasišviečia kiek paraudusi šventojo nosis ar auskaras ausyje.

Miniatiūrose, kaip ir būdinga ikonoms, dominuoja abstraktus fonas su raudonos arba aukso spalvos kryžiaus skersiniais ar aureolės sfera, rusvai rausvas koloritas. Figūrėlės centruotos. Tiksliam anatominiam jų piešiniui plastinės elegancijos dėlei nusižengiama manieringai deformuojant kūno detales. Pagrindinis dėmesys – didelės, gilios akys. Daugumos pakeltos aukštyn – dangaus link, o kitų – užmerktos, tačiau nedvelkiančios vidiniu nusiraminimu. Atvirkščiai, sunkūs vokai, regis, tik trumpam pridengė ilgesio kupiną dvasingą žvilgsnį.

Tradicijos ir dabarties pokalbis

Šventųjų portretinę erdvę, kaip ir dera, papildo įvairūs daiktiniai atributai, pažįstančiam klaidžius ikonografijos labirintus leidžiantys lengvai identifikuoti jų lydimus personažus.

Ikonų paviršius dekoruotas brangiaisiais akmenimis ir monetomis. Pastarosios puošmenos – tiek tapytos, tiek ir tikri asambliažiniai inkliuzai. Istorinės tiesos labui reikėtų priminti, jog ikonos brangakmeniais buvo puošiamos iki pat XVI a., kuomet imta naudoti ornamentuotus rėmus ir metalo aptaisus. Šią A.Mėčiui charakteringą dekoratyvumo liniją tik dar labiau pabrėžia grakščios autoriaus vardo ir kūrinio sukūrimo metų insignijos bei skaisčiai raudonos putlios šventųjų lūpos.

Malonu, jog A.Mėčius išlieka ištikimas savo sodriam tapybos literatūriškumui ir unikaliai technikai, formos ir turinio harmonijai, kūrybiškam tradicijos ir dabarties pokalbiui. Įdomu ir tai, jog galbūt nesąmoningai, bet nuosekliai metai po metų kuria savo herojų istoriją. Juk šioje parodoje, anot autoriaus, eksponuojami nuotaikėlės, charakteriukai – jo žmogiukai ne daugiau ir ne mažiau šventi už jį patį, iš tiesų yra tie patys pernai vykusios parodos „Šalia“ personažai. Esantys šalia mūsų, gal nepelnytai pamiršti ir nematomi, tačiau labai svarbūs mūsų visų dvasiniam tobulėjimui.

Apie raktus, spynas ir ekstrapoliacijas

Apie raktus, spynas ir ekstrapoliacijas

Raktai į Lietuvos miestus“ – taip pavadinta neseniai pasirodžiusi knyga – fotoalbumas ir esė rinkinys lietuvių bei anglų kalbomis balandį pristatyta uostamiestyje.

Paulius Kliševičius

Kiekvienas miestas skendi kietesnėje ar skystesnėje substancijoje. Dažniausiai vandens, cemento ir smėlio mišinyje. Kartais – įvairios kondensacijos vandenyse. Neretai į miestus fragmentiškai įsiterpia medžio substancija. Tačiau be pagrindinio elemento miestai būtų tuščiaviduriai. Kalbu, žinoma, apie žmogaus kūną ir sąmonę, nes kaipsyk pastarieji ne tik įprasmina miestą fiziškai, bet ir konstruoja jį moraliai, intelektualiai bei metafiziškai.

O kaip mes tikimės, kad kiekviena išsakyta idėja bus bent dalele nuošimčio originali. Tasai dalelinis tikėjimas nuošimčiu leido atsirasti moderniajai algebrai ir padėjo jai nusiristi iki kvantinės teorijos.

Miesto kvėpavimas

Modernybės utopijos, racionaliai sutvarkyto pasaulio grožis… Modernioji architektūra ir miestų planavimas, grindžiamas racionalumu ir ekspertų žiniomis, atsirado kaip reakcija į chaotišką ir spontanišką XIX a. miestų vystymąsi. Le Corbusier, moderniosios architektūros pionierius, tikėjo harmonizuojančia racionalumo ir standartizacijos jėga, o jo švytintis miestas turėjo būti be siaurų ir klaidinančių gatvelių labirintų, kurie būdingi praeities architektūrai, be transporto kamščių, be grūsties ir minios, be šešėlio. Tiesiog tobula gyvenamoji mašina.

Albume „Raktai į Lietuvos miestus“, sudarytame iš 70 fotografijų ir 16 esė, kaip teigiama jo anotacijoje, „pristatomi Lietuvos miestai. Čia susitinka dvi nuomonės, du pojūčiai, du žvilgsniai. Knygos fotografijos ir tekstai kilo iš miesto patirties ir jausenų, apimančių būnant jame. Fasadinė miestų pusė lieka už kadro, nes į kiekvieną iš jų žvelgiama gyventojo akimis. Tik žmonės, kurie gyvena ir veikia tame mieste, jį kontekstualizuoja“.

„Budindami savo kūniškąją, vizualią, pojūčių atmintį, knygos autoriai ir fotografas perbraižo savo miestų žemėlapius sukurdami neįtikėtinas, daugiasluoksnes garsų ir vaizdų, atsiminimų ir prisilietimų kartografijas, kurios yra daug įdomesnės ir spalvingesnės už vienamačius turistų vadovus. Šis leidinys skatina mus peržengti įprastos kartografijos ribas ir kurti savus – ne gatvių, bet jose regėtų gestų, išgirstų žodžių ir jų intonacijų – žemėlapius“ (Virginijus Kinčinaitis).

Knygos sudarytojos Inos Žurkuvienės žodžiais, nėra jokio atsitiktinumo, kad vis dažniau keliautojai, klaidžiodami miestuose, renkasi nuošalesnius maršrutus. Iliuzijų amžiuje, kuomet mums įtikti ir nustebinti siekia kone kiekviena iškaba gatvėje, pasiilgsti paprastumo. Valdžios, galios ar kapitalo formuojamos susvetimėjusios erdvės tampa nebepakenčiamos. Tada sukyla vaizduotė… Klaidžiomis Dublino gatvėmis, aplenkdami paradines miesto vietas, Leopoldo Bliumo maršrutais slampinėja paprasti žmonės iš svečios šalies…

Raktai – kaip atvejis?

Čia nesusitinka dvi nuomonės. Čia pasiūloma 16 plius 70 interpretacijų apie 16 skirtingų miestų.

Knygos turinys ir jos pristatymas yra melagingas. Didžioji dalis rašytojų nei dirba, nei gyvena aprašytame mieste. Stabilus pritempimas. Apie Klaipėdą rašo veikėjas, pradėjęs kurti čia nuo septynerių. Apie Biržus samprotauja veikėja, pabėgusi iš ten sulaukusi pilnaprotystės (-metystės). Ir taip toliau panašia dvasia?

Jūs norite patikėti, kad miestai per septynis ar šešiolika, ar pusšimtį metų nesikeičia? Tai patikėkite. Tikrai nesikeičia. Todėl knygos sudarytojams buvo sąlygiškai lengva bendradarbiauti su autoriais. Nes tik retas jų iš tikro galėjo pajusti ir aprašyti tikrą, nesuvaidintą, nesusapnuotą, neįsivaizduotą miesto ritmą. Visa kita – tik pusiau kokybiškos, beveik iškeptos, pusžalės flambé (na, to, pusžalio, bet labai kokybiškame vyne iškepto patiekalo) stiliaus ekstrapoliacijos.

Kaip atsakymas feisbukui

Miesto profilis sako: Šiandien man linksma. Turiu n(x) renginių ir a((n)(x)) lankytojų. Pietums suvalgiau septyniolika žuvėdrų ir tris bomžus. Laukiu nesulaukiu vakarienės.

Miestas sako: Tiltas atsiranda per naktį, žengus septynis žingsnius, iš kurių kiekvienas turi būti paženklintas baublio triūbavimo (žr. p. 19 ).

Taip nesusišneka profilis su savuoju kūrėju. Taip gali nesusišnekėti Raktai su skaitytoju.

Knygos pabaigoje pateikiamos urbanofiliškos miesto vizijos. Manau, jog miestas nustoja gyvenęs, kai kas nors parašo jo pagerinimo projektą arba viziją. Arba lyginamąją analizę. Miestui, kaip gyvam substancijų kratiniui, nėra nieko blogiau, kaip tik būti įprasmintam tobulėjimo planuose. Šiuo požiūriu iš miesto ir valstybės institucijų turėtų išnykti urbanistikos skyriai. Pasilikti turi tik urbanologija. Ar urbanosofija. Žodžiu, miestas savo projektą pats padiktuoja, ir jei jau reikia savipakankamo skyriaus, tai tegu jis tiesiog rašo, kaip tas miestas vystosi.

Raktus į Lietuvos miestus randame vienoje vietoje. Ir mirksta jie kietesnėje ar skystesnėje substancijoje. Ne eteryje. Ši knyga, nors ir klaidinanti, akylam skaitytojui raktus pateikia. Belieka tik at(si)verti, žvalgytis ir mėgautis.

Nauja knyga

Pavadinimas: „Raktai į Lietuvos miestus“.

Žanras: albumas / esė rinkinys.

Sudarytojas: Ina Žurkuvienė.

Tekstų autoriai: Rasa Baločkaitė, Agnė Biliūnaitė, Vigmantas Butkus, Kęstutis Česnaitis, Gintaras Grajauskas, Liudvikas Jakimavičius, Vanda Juknaitė, Scholastika Kavaliauskienė, Vitalija Kavaliūnaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Kęstutis Navakas, Linas Poška, Giedra Radvilavičiūtė, Undinė Radzevičiūtė, Marijus Šidlauskas, Vacys Vaivada.

Fotografijų autorius: Gintaras Česonis.

Leidėjas: VšĮ „Miesto IQ“.

Leidimo metai: 2010.

Turinys: albume, sudarytame iš 70 fotografijų ir 16 esė, lietuvių ir anglų kalbomis pristatomi Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, Visaginas, Šilutė, Rokiškis, Marijampolė, Alytus, Biržai, Plungė, Ukmergė, Anykščiai, Telšiai, Kėdainiai. Literatūra ir fotografija sujungtos bendram tikslui – atrasti kiekvieno miesto slaptąjį raktą, kuris atvertų ne tik išorinius vartus, bet ir vidines erdves.

Apimtis: 192 psl.

Dailininkas: Deimantė Litvinaitė.

Spaustuvė: uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė „Kopa“.

Tiražas: 1500 egz.