Skambės poezija

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Skambės poezija

 

 

Rimantas Černiauskas

Kiekvieną pavasarį visomis spalvomis, garsais ir kvapais suputoja gamta. Melsvos, baltos ir violetinės alyvos žydi tiesiai prieš langą, ir širdis ima kulti kaip kuliamoji, sukruta net seniai, vaikai, moterys, o ką jau kalbėti apie poetus.

Gal todėl „Poezijos pavasaris“ Lietuvėlėje vyksta per patį sodų žydėjimą. Gaila, bet šiais metais jis bus pažymėtas netekties ženklu – Anapilin pasitraukė vienas iš jo sumanytojų ir dalyvių poetas Justinas Marcinkevičius. O tai viena unikaliausių ir masiškiausių poezijos švenčių pasaulyje. Poezijos pavasaris apsilanko visoje šalyje – nuo Vilniaus iki Baltijos jūros. Gal tik mūsų braliukai latviai turi panašias Rainio dienas rudenį.

Kaip visada jis atkaks ir į uostamiestį. Čia vyks keturi poetų susitikimai su savo skaitytojais, kurių metu bus galima ne tik pasiklausyti poezijos, bet ir įsigyti naujų knygų, gauti autorių autografus.

Poezijos festivalį pradės jaunieji miesto poetai – moksleiviai ir studentai, kas žino, gal būsimieji nacionalinių ir kitokių premijų laureatai. Ar taip seniai jaunaisiais dar tebevadino Stasį Jonauską, Rolandą Rastauską ar Gintarą Grajauską?

Jaunųjų poetų vakaras – gegužės 26 d. 17 val. I.Simonaitytės bibliotekoje (Herkaus Manto g. 25). Vakaro vedėjas bus jaunas, bet jau pagarsėjęs poetas Mindaugas Valiukas.

Kitą dieną po triukšmingos ir neprognozuojamos jaunųjų poezijos miestelėnus kviečiame ateiti pasiklausyti rimtesnio ir labiau sukaupto žodžio. Miesto Skulptūrų parke, kažkada buvusiose kapinėse, gegužės 27 d. 17 val. – poezijos vakaras „Išėjusiems“. Jo sumanytoja, organizatorė ir vedėja bus jauna Klaipėdos rašytoja Sondra Simanaitienė.

Kad Klaipėda teisėtai vadinama jūriniu miestu, poetai ir miestelėnai galės pajusti šeštadienį. Gegužės 28 d. 12 val. poezija suskambės ir laive „Venus – S“. Jo įgula ir atvykę ant denio svečiai galės pasiklausyti poetės iš JAV Vitalijos Bogutaitės, lietuvio iš Lenkijos Sigito Birgelio, vilniečių Grigorijaus Jefremovo ir Inezos Juzefos Janonės bei kauniečio Viktoro Rudžiansko, klaipėdiečių Nijolės Kliukaitės, Daivos Molytės-Lukauskienės ir kitų uostamiesčio poetų eilių bei istorijų apie Klaipėdos uostą.

Baigiamasis „Poezijos pavasario“ renginys Klaipėdoje nuaidės gegužės 28 d. 17 val. P.Domšaičio paveikslų galerijoje. Ten, be minėtų „Poezijos pavasario“ svečių, dar dalyvaus poetai iš Karaliaučiaus Borisas Bartfeldas, Igoris Belovas ir Viačeslavas Karpenka, taip pat minėti ir nepaminėti Klaipėdos krašto poetai. Juk Palangoje dar turime poetę Eleną Karnauskaitę, Kretingoje – Bronę Liniauskienę, Skuode – Dalią Tamošauskaitę, Gargžduose – Dalią Kudžmaitę ir t.t. Kas skaito, tas juos žino. Baigiamojo vakaro vedėjos bus poetės D.Molytė-Lukauskienė ir N.Kliukaitė.

Iki pasimatymo poezijos vakaruose.

Paulius Norvila

Paulius Norvila

poezijos pavasaris
aš irgi buvau
su visais

žiūrėjau kaip vaikas
bėga per pievą

kaip šunelis lekuoja
nuo karščio

mačiau ir didžiūnus
ir jų pasekėjus

ir saulės zuikutį
atsispindintį nuo
dviračio rato

o tas jausmas
kai delnus glaudi
prie įkaitusio
grindinio

tas jausmas
per kūną
visai kaip ir žaibas

kaip klausimas –
ką jie ten skaitė? –
į kurį tiesiog neturiu
ką atsakyti.

vasara
iš kelnių ištrūkusią sagą,
ženkliuką, keletą centų,
kažkokią veržlę, rastą
kažkur prie garažų,

viską nešuos su savim ir
laimingas be galo,
kad skimbčioja, tarška
kišenėje,

skimbčioja, tarška
mano linksmas ėjimas,
keliantis dulkes,

siūbuojantis ir niekada,
niekada neužklupsiantis
iš pasalų.

turiu
turiu naują mūzą, turiu
raktus nuo jos buto –
šypsausi, nes visa tai
netiesa, nes turiu
naują mūzą turiu, tik
kol matau kuo rečiau,
kol gerai nepažįstu.

tutorial’as mergaitėms
grįžti namo laiku
mėgsta nemėgsta

grįžti namo laiku
reikia nereikia

grįžti namo laiku
gera negera

grįžti namo laiku
laukti nelaukti

pabraukti teisingą
tinkamą norimą
šiąnakt

ir išsivedus vidurkį
grįžti namo laiku

arba negrįžti.

skonis
skonis
beveik kaip tada –
vos juntamas

kai be galo lėtai
plaukia upėj ledai

ir iš sapno
nelyg iš mirties
bundama.

o vis dar žymime
o vis dar žymime paraštėse
laimėtus mūšius ir
užkariautas teritorijas

vis dar atsimenam
žodžių reikšmes
nuolankius jų žvilgsnius

vis dar esam įkalinti
palytėti kvapniu
jų apkabinimo ženklu
vis dar esam ir
vis dar sau
bet jau
nuo savęs
nepriklausomi.

jeigu pykti
jeigu pykti,
tai, taip iš esmės,
taip, kad žemė įplyštų
ir pro juodžemį
visa suvirstų atgal
į neregimybę,

jeigu pykti,
tai taip iš šerdies,
ten, kur žaibas gyvena,
išmėginant visus
jo kvėpavimo tūrius,

jeigu pykti,
tai garsiai ir aiškiai,
su styginiais
ir mušamaisiais,
kad po to
visą valandą plotų
ir plotų vien atsistoję,

jeigu pykti,
tai taip,
būtent taip

o ne tylomis,
pasislėpus,

tūkstantį kartų
skaudžiau.

skaitydamas
skaitydamas mintyse
visuomet girdžiu balsą rašiusio,
o kartais netgi matau:

tas prasirūkęs, užkimęs,
sutaršytais plaukais,
mėginantis išsikrapštyt
paskutinį degtuką,

tas švepluoja truputį,
o susijaudinęs pradeda
tankiai mirksėti,

tas niekada nesijaudina,
netaisyklingai kirčiuoja,
tačiau nesirūpina, nes paslaugus
ir gražus, ir įpila vyno mergaitei,
tas gaudžia, tikra tiesa,
gaudžia lyg varpas,
aidi netgi laukymėje,

tas gergždžia, todėl
gerklę dažnokai suvilgo
balzaminiais skysčiais,

tas, nesuprasi, plonu
šilkiniu balsu
tarsi moteris, bet
atrodo grėsmingai
nulipdamas nuo motociklo,

o tas, tikras vargas, tyli,
karpos nagus palei upę
ir nieko, visiškai nieko,
neprimena,

nesikartoja,

tik vaidenasi skaitant
ženklus labiau nei žodžius
antkapiuose iškaltus.
– – –
– tai ką su tokiu daryti?
– mylėti.

pažįstu
pažįstu ir tėvą, ir sūnų,
kalbuos vakarais ir
klausausi iš ryto
kaip murma kažką
autobuso stotelėje, bet
lygiai tiek –
kad ir kur benueitų,
kur bepribūtų, jų pabaigos
ne visada laimingos, bet
visada užmerkia akis,
kad ir kiek išmiegojęs
buvai, kad ir kiek
išsapnavęs gyvenimo juostų,
jų pabaigos  –
taip, kaip ir pradžios  –
trūkčioja, nebeprisimeni
nieko, tik sniego
baltumą ir lovą,
kurioje tavo kūną užkasa,
kas kartą įminus mįslę,
atspėjus laimingą skaičių,
užpūtus visas žvakutes
ant gimtadienio torto.

pažįstu ir tėvą, ir sūnų,
ir tik šventąją dvasią
sunkiau minioje atsirinkti.

Nerimas

Balla (tikr. Vladimir Balla) gimė 1967 m. Nove Zamkų mieste piet-vakarių Slovakijoje. Baigė Bratislavos aukštąją ekonomikos mokyklą, dirba Nove Zamkų darbo biržoje. Septynių prozos knygų autorius, pasirašinėja tik pavarde ir nuosekliai rašo vien apsakymus. Vadinamas dabartinės slovakų prozos „svarbiausiu alchemiku“. Jo apsakymų tikrovė niūri ir paslaptinga, nors pasakojimas visada nestokoja savito juodo humoro.

Balla

Nerimas

Mon cher, je suis un apsileidęs žmogus.

F.Dostojevskis, „Demonai“

Kairėje prie pat įėjimo į turgų pardavinėjo rakiją. Paragavęs jos per tokią tvankybę, toli nenueisi. Žmogutis nugriuvo čia pat prie bufeto. Gulėdamas ant įkaitusio asfalto, jis stebėjo tolesnę įvykių eigą: daugiausia matė liesas arčiausiai stovėjusios pardavėjos kojas – žaizdotas, iki pat šlaunų išvagotas gyslų… Pardavėja spėriai sukosi, bet, vos aptarnavusi pirkėjus, tiesiog neįtikėtinai sulėtėdavo, ji buvo lanksti, lipni, įkaitusi, jos kūnu žliaugė prakaitas, ilgi tamsiai rusvi plaukai tingiai krito ant trapių pečių. Netrukus ji pastebėjo gulintį žmogutį, kurį pirkėjai aplenkdavo arba peržengdavo – tačiau nė vienas jam nepriekaištavo, žmonėms nesinorėjo eikvoti jėgų. Jau girtas? – priekaištingai mestelėjo ji. Žmogutis susigėdęs šypsojosi. Niekas nesupranta, kaip viskas iš tikrųjų yra: kai geri vieną didelį alaus bokalą po kito, būna visai gera. Tačiau po kurio laiko nebepakeli puslitrinių – tiesiog nusilpsti. Tuomet tęsi mažais bokalais. Netrukus jau ir trijų šimtų gramų bokalo turinys pranoksta tavo jėgas, ir tu visiškai objektyviai esi priverstas siekti taurelės.

Pardavėja prisėdo ant asfalto šalia žmogučio ir nežinia apie ką prakalbo. Žmogutis užsnūdo, jam buvo gera, jis regėjo spalvotus sapnus. Pardavėja susiėmė rankomis už kelių, pasidėjo ant jų galvą, nutilo, atrodė susimąsčiusi. Žmonės tyliai ėjo pro šalį, jiems buvo tvanku – kepino nepakeliamas karštis.

Kai žmogutis prabudo, pardavėja snaudė. Jis prisėdo šalia jos; jo viduriuose viskas tekėjo ir pulsavo, jam atrodė, kad prarijo ežį, kuris badė jo skrandį, o dabar staiga ėmė kilti į viršų ir nesulaikomai artėja prie gerklės. Žmogutis nusvirduliavo į tualetą ir ten išstūmė ežį į kriauklę. Žvėrelis nubėgo į kanalizaciją. Noriu gerti, atsiduso pardavėja, kai žmogutis sugrįžo prie jos. Jis tylėdamas paglostė jai blauzdą, ant šerių kabojo lašeliai, bet vis tiek malonu buvo liesti blauzdą delnu, pirštais tyrinėti žaizdeles, mėlynes ir gyslas. Ar girdi, aš ištroškusi – pardavėja sugriebė jam už barzdos ir papurtė jo galvą. Jis ėmė atsikalbinėti, kad būtinai atneštų butelį mineralinio, tik bijo, kad pakeliui gali nugriūti. Vis pisi man protą, debile vienas, konstatavo pardavėja, susivyniojo prekes ir išėjo namo pas vyrą, kuris netrukus, apimtas netikėto pykčio priepuolio, suvarė jai į nugarą šakutę. Žmogutis nuėjo į stotį ir ištyrinėjo tvarkaraštį. Nusipirko bilietą, ir traukinys nuvežė jį į Lipovos apylinkes. Nuo geležinkelio iki kaimo buvo toli, ir žmogutis pirmiausia prigulė ant žolės pamiegoti, o paskui suskato ieškoti kaimo smuklės. Gulėdamas jis pastebėjo, kaip keliu dviračiu artėja graži jauna mergaitė. Jis mikliai pasislėpė javuose, visas drebėdamas, baimė gniaužė jam gerklę ir baugiai daužėsi širdis.

Javuose žmogutį pažadino smarki liūtis. Dundėjo griaustinis, ir javai bangavo lyg audringa jūra, bet jam atrodė, kad javai banguoja kaip javai, nes jūros niekada nebuvo regėjęs. Jis nusivilko marškinius ir nužingsniavo keliu į kaimą. Kelias priminė alėją, abiejose pusėse augo medžiai – trešnės. Eidamas žmogutis mąstė, kodėl jį taip išgąsdino jaunoji dviratininkė. Jis nutarė, kad kadangi priešingai, negu, tarkime, pardavėja, mergina jo nepažinojo, šiuo atveju nebūtinai būtų pajutusi jam panieką, galbūt būtų buvusi jam maloni, gal būtų jai pasirodęs romantiškas, patrauklus, pagaliau juk jo mėlynos akys, ypač kai girtos ir užsimiegojusios; jis turi didžio genijaus akis, tokias akis galima įsimylėti – mergaitė būtų įsimylėjusi, mergaitėms svarbu tai, apie ką rašoma jų dienoraščiuose, žmogutis išmanė apie mergaičių dienoraščius, pats buvo porą tokių parašęs eilėraščių forma ir moterišku pseudonimu išspausdinęs pas Podracką; šioje jaunoje dviratininkėje jis įžiūrėjo grėsmę, ratuotą meilę, ir puikiai prisiminė savo patirtį su įsimylėjusiomis būtybėmis: bematant imdavo gailėtis tų nelaimėlių ir įsimylėdavo pats. Jis dar nenuvokė, kad įsimylėjusios moterys – tikros pabaisos: jos nuolat įsimylėjusios, galbūt vis taip pat stipriai, aistringai, tačiau vis ką nors kitą: šiandien – tave, rytoj – mane, poryt – tą pinigingą, raumeningą idiotą, iškišusį galvą iš fordo ir paklaususį kelio į lošimų namus, tačiau jau už keleto dienų mergaitė vis tiek ištekės už apskrities masto futbolininko su vis labiau ryškėjančiu pilvuku.

Labai tirštai lijo, vėjas laužė trešnių šakas. Žmogutį irgi nupūtė nuo kelio.

Pro šalį pralėkė automobilis, pilnas jaunuolių, jie garsiai kvatojo, prispaudę veidus prie priekinių ir šoninių stiklų, kūnai buvo neįtikėtinai susipynę, tarsi visi būtų suaugę į vieną pasakų pabaisą – žmogutis buvo įsitikinęs, kad neklysta, laikydamas šio automobilio keleivius visiškai kitokio, negu jo, gyvenimo įrodymu.

Meilė pavojinga, mąstė žmogutis, šlapindamasis į griovį. Mergaitė nuvažiuos šalin, o meilė pasiliks ir virs skausmu – tiksliau pasakius, nuolat joje glūdintis skausmas pamažu nustelbs visa kita, įsiviešpataus, nuo šios ligos nepabėgsi, ir ji net tavęs neapvalys, tik pavergs, pakirs jėgas, atims savigarbą.

Gerti, kol skausmas praeis, mąstė žmogutis ir toliau šlapinosi į griovį. Geras, pigus būdas pabėgti – gerti iki pat galo, kol tapsi abejingas. Kai abejingas žmogutis vėl sugrįš prie meilės, ji nebekels pavojaus jo protui. Žmogutis dar gyvas, jo širdis plaka, nors šį intensyvų tvinksėjimą daugelis vadintų mirtimi – žodžiu, žmogutis vis tiek gyvas, o gal pagaliau ateis ir norimas abejingumas. Vis dėlto nerimas jo neapleidžia ir pritemdo jam akis kiekvieną kartą, kai kur nors arti pasirodo nematyta gražuolė, nes pats grožis yra skaudus, bado akis. O pritemdytomis akimis gali ir į javus nerti. Dabar, vasarą, grožis kelia grėsmę kiekviename žingsnyje. Laimė, kad nors smuklėse jo mažiau. Žmogutis nužingsniuoja sparčiau, kad kuo greičiau ten atsidurtų.

Smuklėje tuščia – tarsi tik ir lauktų galutinė užmarštis. Kertėje ekrane mirga MTV spalvos, ramybė, prie baro stovi apkūni moteris.

Toliau – į Moizesovą. Ėmė temti. Žmogutis sėdėjo su Andrėja prie žuvų tvenkinio. Andrėja buvo sena jo pažįstama, kurios tikrai neturėjo baimintis, nes Andrėją traukė intelektualai, o ne genijai. Ji nuolat ką nors pasakojo, tačiau jis nesiklausė, dairėsi į tvenkinyje netoli kranto kyšojusius augalus, niekaip negalėdamas sutelkti žvilgsnio, o jo mintys buvo išsibarsčiusios. Andrėja pasakojo, kaip kažkur nusipirko saują beverčių žaisliukų, papuošalų, kuriuos intelektualų akivaizdoje mėto į tvenkinį, kad parodytų, kaip ji niekina materialias gėrybes ir kaip jai rūpi dvasios dalykai. Vaikinams tai patinka, jie mano pagaliau sutikę tą tikrąją, įsivaizduoja, kad tai – neįprasta dama, įkvepianti, kitokia, ir pamilsta ją tuo aistringiau, kuo daugiau niekučių ji išmėto į vandenį. Tai visiškai jai būdinga. Čia veikiausiai esama savotiško atsiribojimo, nes kai lankstūs nuogi vaikinų kūnai užsirioglina ant Andrėjos, ji prisimerkia, ir vidiniam jos žvilgsniui nuolat pasirodo skrajojantys brangakmeniai, staiga virš tvenkinio vandens virstantys paslaptingais, didžiuliais, tyliais vabzdžiais. Žinoma, sueičiai jai reikalingi brangakmeniai. Akivaizdus ad absurdum suvestas išlaidavimas! Andrėja pasakojo, kaip vienas jaunuolis po scenos su brangakmeniais ne tik gerai ją pamaigė, bet apimtas ekstazės dar įmetė į tvenkinį savo kalnų dviratį.

Paskui Andrėja staiga labai susijaudino, pastebėjusi, kad žmogutis užsnūdo. Šaukė ant jo, kad jis griuvena ir klounas, kad visą laiką tik geria ir žiūri į butelio dugną. Žmogutis sudrebėjo ir markstydamasis nesupratingai klausinėjo savęs, ar tai jo mintys, ar tikrai jo, nes buvo giliai įmigęs. Andrėja ėmė rėkti dar garsiau. Moizesove vakare tylu, todėl plintantis po naktinį kaimą riksmas žadino gyventojus. Žmogučio galvoje viskas susidėliojo į vietas, jis nudžiugo, kad Andrėja pyksta ir jam nereikės su ja miegoti. Vis dėlto jį suėmė nerimas: lyg maža, kad Andrėja plokščiakrūtė – šiaip ar taip, ji moteris, o akys žiūri taip, kad atrodo tarsi priklijuotos. Žmogučiui ne kartą buvo kilęs noras įstumti jas giliau į akiduobes. Moteris kaip moteris, grėsmė kaip grėsmė. Žmogučiui labiausiai knietėjo bėgti į krūmus slėptis. Jis burbtelėjo porą pasiteisinimo žodžių ir pradingo tamsoje.

Po kelių minučių jau sėdėjo smuklėje. Vyrai spoksojo į ekraną ir žiūrėjo pasaulio futbolo pirmenybių pusfinalį. Žmogutis išlenkė bokalą ir apsidžiaugė, kad girtumas sugrįžta, o nerimas vėl tirpsta kartu su sveiku protu.

Moizesove gausu skulptūrų. Tas kaimas – tikras tautodailininko kūrinys. Nors skulptūros tikrai ne judresnės už futbolininkus, žmogutis išlindo iš smuklės pasivaikščioti po kaimą ir dairėsi į šiuos kūrinius, kartais į kurį nors pasiremdamas. Kaimiečiams jis atrodė įtartinas, bet nė vienas nepuolė jo mušti, visi buvo pavargę, galiausiai artėjo vidurnaktis, buvo šeštadienis. Didžiausia skulptūra stovėjo prie bažnyčios. Žmogutis prisėdo ant bažnyčios laiptų ir stebėjo skulptūrą, bet netrukus jo dėmesys nusilpo, ir žmogučiui pasidarė negera nuo vienatvės ir laimės stokos. Be galo norėjo pagaliau tapti abejingas, atsikratyti nerimo, vėl meluoti mergaitėms ir jas suvedžioti, gražiai, niekuo nerizikuodamas, kad neįpareigojamai linksminantis jį užklups meilė.

Žmogučiui labai trūko cinizmo: prie jo buvo pratęs, bet, plėtojantis meilės ryšiui, jo cinizmas pamažu imdavo silpti ir, kiekvieną kartą užmezgęs romaną, žmogutis pajusdavo kokią nors „naują prasmę“, grėsdavusią kiekvieną akimirką peraugti į visiškai rimtą ryšį su tuo žmogumi – virsti tikra katastrofa. Laimei, dažniausiai jį vienu metu traukdavo dviem ar trimis kryptimis, todėl blogiausio dalyko pavyko išvengti, tačiau atsirasdavo kas dieną augantis skausmas… Cinizmas išblėsdavo, ateidavo meilė, su ja – skausmas, dar vėliau – ir tolesnio skausmo, o su juo ir bet kokio naujo, dar neiškentėto ryšio baimė.

Žmogutis sėdėjo ant bažnyčios laiptų ir meldėsi už cinizmą bei abejingumą.

Iš smuklės iškurnėjo paskutiniai svečiai. Futbolas pasibaigė. Kas nors laimėjo, kas nors pralaimėjo, viskas baigta. Žmogutis pasikėlė, jam linko keliai. Apsižvalgė, kur dar gautų išgerti. Galiausiai numojo ranka ir trumpiausiu keliu nužingsniavo į gretimą kaimą prie geležinkelio. Netrukus atsidūrė ištuštėjusiame, tyliame, tamsiame vienkiemyje. Moizesovo šviesų nebesimatė, iki Ulanos dar buvo toli. Gal už dešimties metrų ant asfalto išvydo mažytį žalią žiburėlį. Priėjo arčiau ir pakėlė jį ant delno. Tai buvo mažytis vabalėlis nariuotu kūnu be sparnų. Priešpaskutinis kūno narelis švytėjo. Žmogutis atsargiai nusinešė vabalą, bet šis vis spurdėjo ir mėgino pasprukti, niekaip nepasidavė, mataravo kojytėmis, vis neprarasdamas energijos, nesiliaudamas ir tada, kai jie atsidūrė kaime ir žmogutis sustojo prie stulpo su didžiuliu gandralizdžiu. Gandrai protingomis akimis žvelgė į jį iš viršaus ir tarškino snapais, žmogučiui pasirodė, kad didesnysis gandras ketina nusileisti pas jį, jis išsigando ir nužingsniavo tolyn. Sumanė eiti į stotį – žinojo, kad ji kur nors netoliese, už posūkio, bet viskas jam susipainiojo, nes buvo pavargęs, be to, nenorėjo paleisti vabalo, todėl nuolat žvilgčiojo į delną, ką ten gyvūnėlis veikia, ir niekaip nepavykdavo sutelkti dėmesio į tolesnį kelią.

Nutiko taip, kad žmogutis įžengė į privatų sklypą. Taip pavargo eiti apgraibomis, kad prisėdo minutėlę pailsėti apleisto, piktžolėmis užžėlusio kiemo viduryje. Tokiomis akimirkomis jis atrodė švelnus, trapus, nekaltas, tarsi nieko bloga neketinąs vaikas. Kas galiausiai dar galėjo jam nutikti? Jis sėdėjo kieme prie senos, ilgos, žemos trobos be langų ir durų, apibyrėjusiomis sienomis ir šen bei ten kyšančiomis plytomis. Kieme nebuvo nei tvoros, nei vartelių, viskas atrodė siaubingai apleista, negyva.

Pro angą sienoje išlindo didžiulis baltas šuo. Jo snukis buvo kruvinas, jis vilko paskui save voratinklius, tikriausiai prilipusius kur nors paslaptingojo namo viduriuose.

Žmogutis niekada nebijojo šunų, tačiau dabar tik sėdėjo piktžolėse ir žiūrėjo, kaip didžiulis šuva artėja prie jo, kaip dusulingai lekuodamas jį apuosto; gyvuliui virpėjo pakinkliai, lyg būtų ilgai, smarkiai bėgęs ar su kuo nors kovojęs, atrodė, kad šuo kur nors tankiuose erškėčiuose būtų susižalojęs ilgas, plonas kojas. Žmogutis pirštu prilietė šuns snukį ir pajuto šviežią, neišdžiūvusį kraują, skubiai atitraukė pirštą, bet neišsigando, toliau sėdėjo ta pačia poza, nedarydamas bereikalingų staigių judesių, kurie galėtų suerzinti ar įsiutinti gyvulį. Sušlamėjo šuns kailis, ir žmogutis išvydo, kaip jis lenda atgal į vidų, ir iš tiesų kitą akimirką šuva jau pranyko tos pačios kiaurymės, iš kurios pirma išniro, tamsoje. Žmogutis nudžiugo, įsitikinęs, kad ramiai susidorojo su neabejotinu pavojumi ir kad tai įrodo jame gimstant bent jau dalinį abejingumą, santūrumą, bet netrukus suvokė, kad šis galimas abejingumas jam visiškai nepadės, dorojantis su jausmais ir potraukiais, jis vėl nuliūdo, pakilo ir neskubriai nužingsniavo gilyn į kiemą, įsivaizduodamas, kad šis plotelis palei griuvėsius yra trumpesnis kelias, kurio gale netrukus pasirodys lauktasis posūkis ir geležinkelio stotis su laukiamuoju, ant kurio suoliukų galės pragulėti iki pat ryto.

Piktžolės darėsi vis tankesnės, aukštesnės, eiti buvo vis sunkiau. Laimė, danguje vėl sušvito mėnuo, pirma slapstęsis už debesų. Netikėtai plykstelėjusioje ryškioje šviesoje žmogutis iš dešinės išvydo apleisto seno namo kontūrą ir didelių šiurkščiai tašytų lentų tvartą. Žmogutis pažvelgė pro atlapotas tvarto duris į vidų, ryškiai apšviestą mėnulio šviesos. Šviesa skverbėsi pro stogo kiaurymes – tai šen, tai ten nebebuvo dangos. Žmogutis prasibrovė pro tankius piktžolių brūzgynus iki pat durų: jam pasirodė, kad tai, kas guli viduje, vis dar juda ir kvėpuoja. Kai kurios kūno dalys buvo nukąstos, nuplėštos, mėtėsi ant žemės ir paliko ant žemės kruvinus dryžius. Kūnas užėmė gal pusę tvarto. Staiga jis pasikėlė, žinoma, rėkdamas iš skausmo – susipynę pečiai, kojos, vyriški lytiniai organai ir visai neaiškios kilmės bei paskirties galūnės drebėjo, iš atvirų žaizdų tryško kraujas. Kūnas vėl sunkiai sudribo į dulkes.

Žmogutis atpažino tą pačią pabaisą, kurią nežinia kas automobiliu vežė keliu į Lipovą, pralenkusią jį per lietų ir audrą – tada ji priminė kelis kvatojančius jaunuolius.

Žmogutis dar spėriau leidosi ieškoti geležinkelio stoties, jo žingsnis paspartėjo, jį užplūdo jėgos, atrodė, kad staiga pradingo nuovargis, jis ėmė priminti greitakojį jaunuolį, galiausiai net pasileido bėgti. Pagaliau išsipainiojo iš piktžolių, surado tą posūkį ir laukiamajame prie langelio papasakojo bilietų pardavėjai savo istoriją. Apimtas atvirumo, jis papasakojo jai viską apie kekšes, atėmusias iš jo ramų miegą, apie jaučiamą nerimą, kurio priežastis buvo didelės meilės baimė. Taip tau, kloune, ir reikia, atsakė geležinkelininkė. Galiausiai jis užsiminė, ką matęs tvarte prie apleisto namo, geležinkelininkė paskubomis užtrenkė langelį ir atidariusi tik penktą ryto, kalbėdama pašnibždomis, pardavė žmogučiui bilietą iki Nove Zamkų. Jis išsivilko iš stoties pastato prie bėgių, beviltiškai ieškodamas kokio nors alkoholio – gretima smuklė vis dar buvo uždaryta. Paskui jį į peroną išėjo geležinkelininkė, ir žmogutis krūptelėjo iš baimės, nes moteriškės rankos atrodė lyg kastuvai. Ji stabtelėjo prie jo ir pavaišino jį cigarete. Iš Banovo? – abejingu balsu paklausė ji. Ne, sumurmėjo jis. Taip ir turi būti, burbtelėjo ji. Paskui pasilenkė į jo pusę, naršydama po tarnybinio švarko kišenę, ir netrukus išsitraukė iš jos suglamžytą penkiasdešimties kronų banknotą. Klausyk, prakalbo ji. Taip, netvirtai, bet ir šiek tiek smalsiai nutęsė jis. Apie tai, ką matei… na, supranti… ką matei naktį… niekam nė šnipšt! – staiga greitomis pašnibždėjo ji, įkišo pinigus jam už diržo virš užtrauktuko ir sparčiais žingsniais parėjo į laukiamąjį.

Prieš šeštą ryto susigūžęs, gerokai pritvinkęs kadaginės žmogutis skambino į turgaus pardavėjos buto duris. Ji atidarė. Vyro nebuvo namie – taip žmogutis ir numanė. Jis mikliai įsmuko į prieškambarį ir apkabino jauną moterį. Pirštai užčiuopė jai iš nugaros kyšojusios šakutės rankeną. Pavydus kiaulė, pamanė žmogutis, ir nusivedė pardavėją į miegamąjį.

Versta iš: Balla, Leptokaria.

Koloman Kertész Bagala, L.C.A.Publishers Group 2002.

Iš slovakų kalbos vertė Vytas Dekšnys

Julius Keleras

Julius Keleras

ima ir atgyja
bet būna: ima ir atgyja
ankštas vaikystės butas,
mašinėle perrašomas laikas,
amžinai šlapios pirštinės ant radiatoriaus

mamos balsas, liepiantis ruošti pamokas,
plauti rankas, liepiantis ruoštis tikrovei,
kuri užklups kaip karštinė, kaip virusas
ar tiesiog paprasta, nepūlinė angina

ir čia jau nieko nebepadarysi,
sakau sau – pamiršk, o atsimeni,
sakau – prisimink, o pamiršti,
kol staiga vėl – ima ir atgyja
 
žiūrint į nematoma.
akvariumas
žuvys ieško kelio namo,
atrakina visas neįmanomas
duris, kurios niekam neatsiveria,
kurios lieka nematomos

kurios yra kažkur už mūsų,
bet vos tik atsigręži, jos
išnyksta, išblunka ir niekas nesujuda
anoj žalsvoj vaikystės fotografijoj

nei tu, nei mama, nei
darželio vaikai, kurie
vis dar yra sustingę
tarytum jau būtų mirę

apie džiaugsmą
einu per kambarį,
negalvodamas apie tai,
apie nieką turbūt negalvodamas

einu per kambarį,
tikėdamasis pasiekti balkoną,
pasiekti paupį, kitą krantą

pasiekti Žirmūnus, kitą pavasarį,
kitą vaizdą per klasės langus,
kitą žodį, koridoriuj ištartą tylint

einu per kambarį, galvodamas
apie džiaugsmą, apie paprasčiausią
džiaugsmą gyventi

jeigu
jeigu grįžtume ten, kur anuomet
mus lietė ranka, jeigu grįžtume?

durys būtų tikrai uždarytos, o rakto
po kilimėliu nebebūtų

o jei mes triskart pabelstume į stiklą –
švelniai, atsargiai, taip, kaip nesutarta?

– stiklas jau rodo kitų žmonių veidus
ir jau aišku – niekas netapo amžinu

Markučiai
vandens kolonėlė šnibžda
kažką per miegus, sakytum
jai daug metų būtų neleista
kalbėti

lyg daug metų būtų neleista
būti pačiai savimi, turėti vaikų –
mažų vandens pursliukų,
taškančių grindinį

taškančių seną kalvotą peizažą,
beveik amžinus keleivio batus,
kurių čia jau nėra ir galbūt
niekada nebuvo

tą pačią istoriją
tu kasdien tampi vis artimesnis dulkei,
laikaisi arčiau tėkmių, kurios suteka
auštant ir lieka švytėjimu,
tiesa, labiau panašiu į tvarstį


tu kasdien tampi vis artimesnis dulkei,
vaiko pirštukais apnuogintam stiklui:
ties brėžiama linija atsiveriančiu vaizdu
į gražiausią pasaulyje miestą

tu kasdien užsikloji galvą antklode,
kad tavęs nematytų debesys,
kurie tiek dešimtmečių tau mėgina
papasakot vieną ir tą pačią istoriją

spalio pabaiga.
mano palangė

nuo vazos krašto sraigė nukrito
ir susirietus užmigo, sraigė –
visai kaip tu, tik pižama jos kitokia –
pursluota, drėgna, kaulinė, tavo –
su mažais, kažko išsigandusiais nykštukais

jeigu sapnuosi iš aukštai krentantį vandenį,
sykį taip buvo jau, pasidengsi tiršta,
nepermatoma mėnesiena ir niekada negalėsi
susapnuoti manęs, mojančio tau
iš kito, ką tik pasiekto kranto

o jeigu sapnuosi prirūkytą vaikystės
laiptinę su amžinai pravertu langu
ir dar mažą mergytę antram aukšte
prispaudusią nosį prie stiklo, nenustebk,
ji ir dabar tau parodys rausvą smailų liežuvį

tavo arbatos šaukštelis
išvakarėse išskalbsiu tavo sielą,
sukursiu tau naują, nepavojingą pabaigą,
kur neliktų jokių sapnų apie nuskendusį vaiką
nei užuominų apie kažkieno pagaliau pralaimėtas lenktynes

užmigdama tu galėsi gėrėtis mažais buteliukais
ant komodos, kur sudėsiu laimingas
mūsų akimirkas, net ir tas, kuriose
kažkas bus nuskendęs džiaugsmo ašarose

net ir tas, kur kažkas bus negrįžtamai braidęs
purvinais guminiais batais, grįždamas
iš Aleksandro Vampilovo „Ančių medžioklės“ –
iš tos, kuriai mes visada drauge tik ruošėmės

ir tas, kurios liko ant palangės anam, prieš dešimtmečius
tavo nuomotam bute – aišku, tam rajone jau
pasikeitė viskas, net kokios devynios kartos kačių ir balandžių,
turbūt net ir rakto anga, kuri mus iš tolo anuomet pažino


ir tas, kuriose mes šypsomės, geriam vyną,
skaitom garsiai eiles, gulim pusiau apsirengę žolėj
ir tas, kur juokauji, jog niekada manęs neatsiminsi –
nebent per Nojaus tvaną ar Aleksandrijos gaisrą

ir tas, kur aš kaip visada, kursiu tave iš naujo: pirštų galiukais,
lūpom, balsu, tam, kad galėčiau kada nors išgirst
kaip mane vėl paliečia tas nesunkiai sužeistas pirštas –
nuo pusryčių stalo kadaise kritęs tavo arbatos šaukštelis

nepasiektų kranto
aš sukursiu tave iš gelsvo
Ledos pagalvės pūko,
iš staigaus žąsies judesio,
kylant su Nilsu į rūko užpiltą orą

aš sukursiu tave iš lietaus,
daužančio bėgius į Hadą,
iš ašaros lašo, be gailesčio
laižančio tavo nosinės odą

aš sukursiu tave kaip lakštingalą
kuria tykios, malonios vasaros
naktys, kažkada kažkieno
ne per klaidą tikrai numylėtos

aš sukursiu tave iš lėto, neįgudusiai
rankai paliečiant vyšniom kvepiančią
violončelę, kitados žydėjusią ten
už neperplauktos, jau neperplaukiamos upės

aš sukursiu tave juoduose atminties
dokuos, ten, kur kas naktį jie išstumia
vieną mažą, beveik neužaugusią valtį,
vien tik tam,  kad ji niekada nepasiektų kranto

muzikinis automatas
siauras plyšiukas,
kur reikia įmesti
nesidabrinę monetą

prakaito lašą iš tavo
iškirptės, nebalinės
suknelės spindesį

melsvą kaklaskarę,
lūpų
bespalvį dažą,

visus rūbus ir lūkesčius,
netgi batelius su rausvais
raišteliais


siauras plyšiukas,
kur „Yesterday“ skamba
be mokesčio, be gėdos

ir nepaisydama jokių pakeliui
pasitaikančių nepalankių oro
sąlygų ir autobusų tvarkaraščių

 keturios linijos
tavo rūbo žalsvis
žolei
suteikia daug džiaugsmo

tavo speneliai
galėtų prilygti
tik ką tik pražydusiai vyšniai

štai sekmadieniui
puošia tavo krūtis
nenustygstantis saulės zuikutis

man aukščiausia valdžia
yra tavo pučiamas
pūkas

labirintas
aš randu išėjimą, bet
tai vėl ne tas, nors dega
„exit“, nors dega silpna, žalsva,
kviečianti, musmirės lempa

nors virpa kažkas ore
kaip burna, gaudanti orą,
kaip skęstančiojo akis –
gaudanti nė už ką nestojantį debesį

kažkieno ranka tamsoj,
šalta kaip antkapis, besilaikanti rankenos,
ore mėšlungiškai gaudanti mano plaštaką,
ne, ji ne tavo

lik sveikas, dar vienas kambary,
lik sveikas, dar vienas bandyme,
išnerti, įkvėpti oro, užmigti
prisiglaudus prie tavo krūties

nuprausti dulkes
ir kada nors teliks tik paskutinis darbas –
nuprausti dulkes, švelniai suguldyti,
nebūtinai prie krašto ar prie sienos,
nebūtinai po dvi ir net nebūtinai po vieną

sakau tau, bus tai paskutinis darbas,
dabar telieka rasti, kur pirmasis

Aiste wru

Jaunųjų kūryba

Aiste wru

Valentina Belokon

Nebežydi nei alyvos, nei jazminai, gėlių kioskai šiandien uždaryti, ir net medžiai nebeturi kaip žydėti. Naktį prisnigo daug sniego ir troleibusai išsirikiavo palei šaligatvį. Mano ausinėse, atjungtose nuo televizoriaus, negroja muzika ir nekalba Sviderskytė, ir niekas nesiūlo MAXIMOS dešrelių už pusę kainos. O tos dešrelės būtų visai neprošal. Myliu dešreles už pusę kainos. Myliu savo alijošių ir Alpuką, kuris tyliai murkia, pasidėjęs savo pliką galvą man ant rankos. Alpukas myli dešreles už pusę kainos.

Pamenu, prieš porą mėnesių per televizorių pasakė, kad MAXIMOJ parduoda dešreles už pusę kainos. Po pietų nuėjau į MAXIMĄ. Pirkau dešrelių už pusę kainos, „Bočių“ duonos ir laikraštį. Daugiau nebūčiau bepanešusi. Priešais savo namą, kaip visada, sustojau pailsėti. Stovėjau ir žiūrėjau į namo sieną – nebevaliojau į kiemą atsisukti – ir pamačiau: AISTE WRU. Daug kartų skaičiau aš tą užrašą. Kol išmokau mintinai. Išmokau ir nuėjau namo. Alpuko šerti.

Belipdama laiptais prasilenkiau su kaimyne. Ta papasakojo, kad jos duktė ruošiasi tekėt už nigeriečio. Baisiai išsigandusi svarstė, kaip atrodys anūkai ir kaip skambės jų vardai. Paplepėjom ir nuėjom kas sau – aš Alpuko šerti, o kaimynka – į MAXIMĄ dešrelių būsimam žentui pirkti.

Kol Alpukas valgė dešreles už pusę kainos, aš varčiau laikraštį. Nieko tą dieną įdomaus nerašė – tik kad politikai ruošėsi didinti pensinį amžių ir mažinti policininkams atlyginimus. Pasidžiaugiau, kad aš nei tokia jauna, nei policininkė, ir pradėjau ieškoti kryžiažodžių. AISTE WRU,- matau. „Aiste wru“. Rašė, kad kažkas ieško Aistės, kad čia, matyt, nelaimingos meilės istorija, ir dabar galvą pametęs berniukas ieško savo mergaitės. Gaila, pagalvojau, nabago, ir pradėjau spręsti kryžiažodį.

Kitą rytą bepusryčiaudama vėl varčiau tą patį laikraštį. Pusrytinę dešrelę jau buvau suvalgiusi ir jaučiausi pakankamai stipri paskaityti kriminalų skiltį.

AISTE WRU.

Kažkas padegė kažkieno namą. Dar kažkas partrenkė vaiką ir pabėgo iš įvykio vietos. Vyras primušė žmonos meilužį ir padavė jį į teismą už moralinę žalą. Šuo savižudis iššoko iš devinto aukšto balkono; šuns šeimininkams paskirta bauda už blogą elgesį su gyvūnu.

Alpuką prieš išvažiuodama man padovanojo Ieva. Iš pradžių pamaniau, kad išgąsdint sugalvojo, kai glėbin man įkišo pliką plikutėlį katinuką. „Dabar tokie patys madingiausi“, – sako. Klausiausi aš jos šnekų apie Alpuko giminės katinus ir klausiau savęs, už kokią nevykusią dovaną pagrandukė man šitaip kerštauja. O prieš išeidamas, tempdamas Ievutę už rankovės, žentas palinkėjo mylėti anūkus.

Beauklėdama Alpuką supratau, kad gal anūkų turėti būtų geriau negu katinuką. Ilgai pratinausi glostyti Alpuko katinišką odą, ir dar ilgiau pratinausi neišsigąsti jo odai ėmus trintis į manąją, kai Alpukas pradėdavo kniaukdamas glaustytis apie mano kojas. Dar keisčiau būdavo naktimis, kai pabusdavau pajutusi kaži kokį gumulą ant antklodės prie savęs. Išsigandus imdavau čiupinėti tą gumulą ir net oda pagaugais nueidavo, kai išgirsdavau tylų pliaukštelėjimą ir pirštų galais pajusdavau svetimą odą. Alpukas mieguistai murkteldavo ir tada nurimdavau – auginu katiną. Katinas miega mano lovoj. Mano lovoj miega. Mano lovoj miega katinas. Ir taip kol užmigdavau. O Alpukui sukrutėjus pabusdavau ir vėl gąsdindavausi. Ir taip porą mėnesių.

AISTE WRU.

Dvyniams antrą pusę tądien sutikti buvo neįmanoma, o ožiaragiams žadėjo ilgai truksiančią meilę iš pirmo žvilgsnio. Mergelėms seksis finansinės machinacijos, o svarstyklių skyrybas su artimu žmogumi išprovokuos nesklandumai banke. Liūtui išskirtinių proto ir valios sugebėjimų dėka pavyks įminti ilgai kankinusią mįslę.

Raktinis kryžiažodžio žodis – UŽTVANKA. Pamenu, kažkada sapnavau, kad buvau bebras. Turėjau didelę šeimyną ir užtvanką. Nuo mažens auklėjau vaikus gerbti mūsų namus ir jais džiaugtis, kol savų neturi, mokiau lopyti ir stiprinti užtvanką. Buvau baisiai patenkintas savo darbu – tiek užtvanka, tiek vaikais,– bebras ir jau įsivaizdavau, kaip su savo pačia uostinėjam ištuštėjusias urvelio pakampes vaikams išsikrausčius. Tik staiga kažko be galo išsigandau ir pabėgau. Vaikai, pati pasiliko urvely, o aš, kiek tik mano bebriškos kojos leido, bėgau tolyn nuo namų. Uodega kliuvo už šakelių, kojos pynėsi, dusau kaip astmatikas, bet kaži kodėl galvojau, kad reikia bėgti kuo toliau, sprukti kuo greičiau. Sustojęs nebegalėjau prisimint, nuo ko taip bėgau ir kodėl bėgau niekam nieko nesakęs. O kai galvoj ėmė kirbėti kažkoks keistas žinojimas, atsibudau. Aš buvau aš, šalia knarkė mano Petras, už sienos jau nerimo vaikai, o miškas, iš kurio bandžiau pabėgti sapne, buvo kaži kur toli – pro mano buto kambarių langus matėsi tik kiemas ir kiti betoniniai namai. „Ale juk tikrai kaip užtvanka“, – pamenu, pagalvojau ir kėliausi kept kiaušinienės.

AISTE WRU.

– Tai liūtas, sakot, mįslę įmins… Einam, Alpuk, žiūrėsim, kiek mums liko dešrelių.

Ir tada supratau: Petras grįžo. Dabar tai jau bus, kas persodins mano alijošių ir padės prižiūrėti Alpuką, dabar tai jau bus, kas nešios mano megztas vilnones kojines ir rytais virtuvėj birbins skutimosi mašinėle. Grįžo mano Petrelis. Jei jau žinutę man ant namo paliko, vadinasi, grįžo.

Paskubom apsirengiau ir išlėkiau į turgelį. Griebiau visko kiek tik panešiau, negailėjau pensijos. „Gyveni, žmogus, tik vieną kartą“,– galvojau iš megztinio kišenės rankiodama metalinius litus. Rožė šypsojosi:

– Kiba vėl Ievutės lauki?

– Petras grįžo, – sakau, – duok pačią didžiausią kiaulės koją. Virsiu šaltieną.

Visą dieną ruošiau valgį – šaltieną, mišraines, silkę su svogūnais, kisielių, kompotą – viską, ko Petras niekaip negalėjo atsivalgyt. Išsikvepinusi, įsisegusi didžiausius auskarus, pasidažiusi lūpas sėdėjau prie stalo su visom gėrybėm, glosčiau Alpuką, kuris pirmą kartą per tą pusmetį, kiek jį auklėjau, murkė. Murkė ir minkė mano šlaunis. Sėdėjau ir galvojau, kaip smagu bus žiūrėt, kaip Petras braukia nuo smakro aliejų, kaip jis springdamas meta lėkštėn dar penkias bulves, klausyti, kaip ryja kisielių. Prisiminiau, kaip pavalgęs persibraukdavo ranka kaktą, atsidusdavo ir nedrąsiai nužvelgdavo stalą:

– Nu, Aistute, skaniau jau nieko nebeišvirsi.

Betgi virdavau ir dieną po to, ir dar kitą dieną po to, ir beveik visada būdavo skaniau nei praeitą kartą. Laukiau ir šįkart pagyrų, laukiau trupinių ant stalo ir kisieliaus lašelių aplink puodą. Tik nebuvo kam valgyti. Alpukas nustojo murkęs, nebeuostinėjo stalo krašto – tyliai miegojo susirangęs man ant kelių. Pažadėjau jam sušerti viską, ką prigaminau, jei Petras negrįš.

Laukiau dieną, laukiau dvi, Alpukas suvalgė visas dešreles už pusę kainos, pasibaigė mišrainės, o Petro kaip nėr, taip nėr. Nužydėjo alijošius, medžiai lapus numetė, statybininkai Petro žinutę uždažė. Atėjo žiema, MAXIMA pradėjo reklamuoti mandarinus už pusę kainos, o Petro nėr.

Kai iš Rožės perku kiaulės koją, nieko man nebesako – tik palinguoja galva ir duoda daugiau grąžos nei paskaičiavus; Romas, kai gali, dovanoja petražolių kuokštelį, o Laima vis žada palikti trupininio pyrago.

O vakar Virgis sakė matęs Petrą kopūstus perkantį. Nusipirkau tad ir aš iš Virgio kopūstų. Išviriau jam barščių. Savo porciją jau suvalgiau, dabar laukiu Petro. Galgi ateis, galgi pavalgys, galgi pritrupins. Galgi persodins mano alijošių.