Kurs atminimo ženklą

Kurs atminimo ženklą

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius paskelbė konkursą, skirtą žymių šio krašto lietuvių kultūros ir politinių veikėjų Erdmono Simonaičio (1888–1969) ir Jokūbo Stiklioriaus (1871–1942) atminimo įamžinimui. Norima sukurti atminimo ženklą, kuris bus pritvirtintas prie namo Klaipėdoje, kur jie gyveno.

Klaipėdos miesto Šaulių g. 31 namas ženklina dviejų garsių Klaipėdos krašto kultūros žmonių likimus. Iki 1936-ųjų pastatas priklausė Mažosios Lietuvos politiniam ir visuomenės veikėjui, 1924–1926 m. – Šilutės apskrities, o 1930–1937 m. – Klaipėdos apskrities viršininkui, 1934– 1936 m. – Klaipėdos miesto vyriausiajam burmistrui E.Simonaičiui. Nuo 1938-ųjų jame gyveno mokytojas, kariškis, lietuviškų laikraščių leidėjas ir draugijų (viena iš jų – „Aukuras“) steigėjas, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, vienas iš Klaipėdos konservatorijos įkūrėjų J.Stikliorius.

Šie garbūs vyrai Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos labui dirbo labai sudėtingu laikotarpiu – 1918–1939 m., jų darbai turėjo įtakos istorijos tėkmei, tačiau iki šiol buvo nepelnytai pamiršti.

Remiantis Jono Tatorio istoriniais tyrimų, atliktų 1994-aisiais, išvadomis, „namas Šaulių g. 31 – J.Zembrickio g. 20 pastatytas 1923–1929 m. Pirmasis žinomas savininkas – E.Simonaitis. Jis maždaug 1936 m. valdą pardavė vaistininkui Benjaminui Widokleriui, o 1938-ųjų pabaigoje iš jo valdą nupirko J.Stikliorius. Pastatas priskirtinas „tėvynės stiliui“, jis įdomios architektūros, saugotinas ir restauruotinas. Savininkai J.Stikliorius ir E.Simonaitis yra žymūs šio krašto lietuvių kultūros ir politiniai veikėjai, kovoję dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos, aktyviai dalyvavę lietuviškų organizacijų veikloje. Todėl siūloma namą paženklinti memorialine lenta“.

Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriui pritarus, LDS Klaipėdos skyrius ėmėsi organizuoti konkursą, skirtą šių dviejų asmenybių atminimo įamžinimui. Teikti jam paraiškas bei sužinoti sąlygas galima LDS Klaipėdos skyriuje – Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10, tel. 410 401. Paraiškų laukiama iki 2011 m. rugsėjo 18 d.

„Durų“ inf.

Dalyvauja Venecijos bienalėje

MENO LEIDINYS Nr. 6 (192)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Dalyvauja Venecijos bienalėje

Birželio 2-ąją startavusioje 54-ojoje Venecijos bienalėje – ir Klaipėdos bei Telšių menininkų kūriniai.

Venecijos bienalė – viena garsiausių šiuolaikinio meno parodų pasaulyje. Galimybę šiemet joje atstovauti Lietuvai laimėjęs Dariaus Mikšio projektas bienalės žiuri įvertintas specialiu diplomu „už konceptualiai elegantišką ir ambicingai vaisingą savo šalies meno istorijos pristatymą“.

Lietuvos paviljone antrąją bienalės dieną atidaryta D.Mikšio instaliacija – performansas „Už baltos užuolaidos“ yra 173 menininkų, 1992–2010 m. gavusių valstybės stipendijas, darbų pristatymas. Tarp autorių – ir telšiškiai metalo plastikos kūrėjai Vytautas Mockaitis (1958–2011) bei Romualdas Inčirauskas, tekstilininkė Zita Inčirauskienė, klaipėdiečiai tapytojai Linas Julijonas Jankus, Irma Leščinskaitė, Juozas Vosylius, fotomenininkas Remigijus Treigys. Įdomu, kad visų, atsidūrusių „Už baltos užuolaidos“, darbai pristatomi neįprastu būdu – lankytojai juos dominančius kūrinius turi užsisakyti iš katalogo ir luktelėti, kol jie bus atnešti ir parodyti. Projekto autoriaus žodžiais, tai bandymas parodyti simbolinę šiuolaikinės valstybės kuruojamą parodą, ją paverčiant tikra ekspozicija, nacionaliniu archyvu. O kolekcijoje pristatomiems menininkams balta užuolaida galėtų būti idealios ekspozicinės erdvės, neturinčios jokio nepageidaujamo konteksto, metafora.

Kas dvejus metus rengiama Venecijos bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. 54-ojo meno festivalio tema – „ILLUMInations“ (liet. apšvietimas). Šis žodis nurodo šiuolaikinio meno užduotį – šviesti visuomenę, kartu simbolizuoja vieną iš meno formų.

Venecijos bienalė, kaip jau įprasta, vyks beveik pusę metų, iki lapkričio pabaigos.

Klaipėdiečių instaliacija – Švedijos šiaurėje

Švedijoje birželio 22-ąją prasidėjo tarptautinė Lulėjos meno bienalė (LAB 11) – šiauriausia bienalė Europoje. Joje dalyvauja ir trys menininkės iš Lietuvos.

Mūsų šaliai atstovauja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro deleguotos menininkės Bronė Neverdauskienė ir Monika Žaltauskaitė Grašienė bei Vilniuje gyvenanti grafikė Viktorija Rumiancevaitė.

B.Neverdauskienė ir M.Žal-tauskaitė-Grašienė tarptautinėje Lulėjos meno bienalėje pristatė projektą „Total Equality“. Instaliacija eksponuojama Lulėjos meno centre.

Renginio dalyviai savo kūrinius rodo dviejose Lulėjos miesto erdvėse – Kultūros rūmuose ir Norboteno apskrities muziejuje. Pristatomi 25 meno projektai, sukurti Švedijos, Suomijos, Danijos, Vokietijos, Olandijos, Airijos, Lietuvos, Graikijos, Egipto, Libano, Kamerūno, JAV, Brazilijos, Singapūro ir Tailando menininkų.

Tarptautinė Lulėjos meno bienalė tęsis iki rugsėjo.

Briuselyje – Lietuvos vaizdo paveldas

Nuo birželio 23-iosios Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje patalpose Briuselyje eksponuojama fotoparoda „Lietuvos vaizdo paveldas“, kurioje pristatomi ir dviejų Klaipėdos fotomenininkų – Dariaus Vaičekausko ir Gyčio Skudžinsko darbai.

Fotografijų sukūrimo laikas platus – nuo 1966 iki 2009 metų, vieta – visa Lietuva. Fiksuojami nebūtinai visuotinės svarbos objektai ar vietovės, tai gali būti tik tą akimirką fotografuojančiojo akį pakerėjęs šviesos blyksnis, atspindžiai vandenyje, keisti debesys, rūkai ar tiesiog horizonto linija. Vienos fotografijos itin romantiškos, kitos – minimalistinės ar net skrupulingai racionalios, tačiau visos sukelia estetinius išgyvenimus. Vaizdo paveldas kartu yra ir minties paveldas, paveldas tos akimirkos, kuri svarbi fotografuojančiajam.

Šioje parodoje susitinka kelios fotografų kartos: XX a. 7-ojo, 8-ojo bei 9-ojo dešimtmečių ir XXI a. pradžios kūrėjai. Pirmajai grupei priklauso Lietuvos fotografijos klasikai A.Macijauskas, A.Sutkus, R.Rakauskas ir A.Miežanskas. Šiems fotografams artimesnis tradicinis peizažas, etnografija ar reportažas, tik R.Rakauskas šįkart pasirodo ne su jam būdingais romantiškais siužetais, o kur kas modernesniais darbais. Su vyresniąja karta viduriniąją, kuriai atstovauja G.Trimakas ir V.Balčytis, jungia J.Kazlauskas, R.Juškelis ir R.Požerskis. R.Juškelis išgarsėjo formos ir spalvos ieškojimais, J.Kazlauskas, daugiausia fotografavęs „Šiaurės kelią“, lietuvių tremties vietas, po Nepriklausomybės atkūrimo atsigręžė į savo kraštą, tautos istoriją ir jos stiprybės simbolius. R.Požerskiui, kaip ir V.Balčyčiui, svarbus miestelių žmogus su savo kasdienine veikla bei jį supančia tradicine aplinka, o G.Trimakas kartu su jaunosios kartos atstovais D.Vaičekausku ir G.Skudžinsku domisi ne tiek fotografuojamu objektu, kiek pačiu fotografavimo fenomenu. Jų sukurti darbai formalesni, lakoniškesni – autoriams svarbu ne fiksuojamas įvykius, o pats vaizdas.

Paroda sudaryta iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščio „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien 2010. Lietuvos vaizdo paveldas“ (sudarytojas Algimantas Aleksandravičius) atrinktų fotografijų.

D.Andriulionio tapyba pristatyta vilniečiams

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje Vilniuje birželio 22-ąją duris atvėrė klaipėdiečio dailininko Dano Andriulionio personalinė tapybos paroda „Aspektas“.

„Tikrai nesitikėjau per vernisažą sutikti tiek daug kolegų, draugų, sulaukti tokio vilniečių susidomėjimo. Džiugu, kad mano kūrybą pristatė senas bičiulis – Nacionalines premijos laureatas Rimantas Dichavičius“, – dalijosi įspūdžiais autorius, su glėbiu gėlių grįžęs iš sostinės.

Anot dailininko, tai gi tik jo 60-mečio retrospektyvos preliudija, jubiliejų jis žada švęsti lapkričio 25-ąją atidarydamas savo paveikslų parodą Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

O parodoje Vilniuje iki liepos 24-osios eksponuojama jo 12 drobių. Tai pastarųjų penkerių metų D.Andriulionio paveikslų rinkinys, sudarytas iš įvairaus formato darbų. Vis dėlto dominuoja naujausi kūriniai iš „Šventosios žemės“ ciklo, inspiruoto autoriaus kelionės į Jeruzalę.

Neseniai dailininkas grįžo iš plenero Kintuose, liepos pradžioje ruošiasi į Austriją. „Paeskizuoti į Alpes – toks mano tikslas. Rūpi ne ekskursijos, o į kalnus pasižiūrėti, pamąstyti, pamedituoti, papaišyti“, – kalbėjo D.Andriulionis.

Vyks į Lietuvos galerijų mugę

Klaipėdos galerininkai ruošiasi į Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre, liepos 13–17 dienomis vyksiančią Lietuvos galerijų mugę.

Klaipėdos menui ir menininkams joje atstovaus net trys parodų organizatoriai iš uostamiesčio.

Lietuvos dailininkų sąjungos „Klaipėdos galerija“ mugėje pristatys tapytojo Virginijaus Viningo kūrybą. Autoriaus žodžiais, tai bus jo naujasis „Boksininkų“ ciklas ir keli dar dažais kvepiantys paveikslai su džiazmenų atvaizdais iš „Improvizos“.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras į sostinę ruošiasi su nauja fotografo ir dizainerio Gyčio Skudžinsko fotoinstaliacija iš garsiosios jo serijos „Traces“. Tai bus jau 12-oji šios serijos paroda. „Visos fotografijos – naujos, dar niekur nerodytos, todėl darbo gana daug“, – prisipažino autorius.

Uostamiesčio Baroti galerija irgi į Lietuvos galerijų mugę vyks ne tik pasižiūrėti. Ir ji turi ką parodyti. „Pristatysim Remigijaus Treigio fotografijas, – atskleidė galerijos direktorė Andželika Baroti. – Ruošdami ekspoziciją sumanėme, kad jų aplinkoje intriguojančiai atrodys vilniečio Dano Aleksos skulptūra iš pernai vasarą mūsų surengto plenero ir pa-rodos po atviru dangumi Klaipėdos Mažvydo alėjoje. Taigi bus ir ji.“ R.Treigys sakė, kad šiuosyk jis parodys Vilniuje dar nebuvusį savo fotografijų ciklą „7-oji gatvė“, klaipėdiečiams jau matytą Baroti galerijoje.

Parengė Rita Bočiulytė

„Generation P“: mistinė Rusijos realybė kultinės knygos ekranizacijoje

„Generation P“: mistinė Rusijos realybė kultinės knygos ekranizacijoje

Krizės krečiamas rusų kinas žiūrovams pateikė netikėtai malonią staigmeną – Viktoro Pelevino kultinės knygos „Generation P“ ekranizaciją.

Aivaras Dočkus

Šviesa tunelio gale

Rusijos kinas šiuo metu išgyvena siaubingą krizę. Filmai kepami pašėlusiu tempu beveik kaip Holivude. Aktoriai dirba 24 valandas per parą, studijos dūzgia, scenaristai niekada nemiega. Režisieriai dalija interviu į kairę ir į dešinę, girdamiesi būsimais šedevrais. Valstybės fondai finansuoja valdžiai patinkančius projektus. Laimingiausi ten kino kritikai, kiekvieną savo šalies kūrėjų juostą talentingai sumalantys į miltus. Tiesą sakant, rusų kritikams žodingumu neprilygsta net išraiškingiausi JAV filmų vertintojai. Tačiau paskutiniuoju metu Rusijos rašeivų tekstuose jau jaučiama neviltis. Kritiškas pasitenkinimas eiliniu „pravalu“ virsta piktoka pagieža.

Visagalio Nikitos Michalkovo nebebijoma, dabar jis – pajuokos objektas. Karikatūriškas, kaip ir visas rusų kinas. Ar gali tikėtis permainų, kai įtakingų dėdžių komisija nusprendžia, jog Rusija „Oskarų“ lenktynėms pristatys labai jau vidutinišką dramą (užtat su gigantomanišku „Sibiro kirpėjo“ užmoju) „Kraštas“?..

Vis dėlto pasirodė šviesa tunelio gale, filmas – orientyras, punktyrinė nukreipiamoji linija. Keisčiausia, jog kultinio rašytojo V.Pelevino kultinės knygos „Generation P“ ekranizacija sąlyginai rusiška.

Nepasidavė diktatui

Pirmieji signalai apie rašomą scenarijų pasiekė dar 2004-aisiais. Romanas tuo metu kaip tik buvo „ant bangos“.

Projekto ėmėsi scenaristas, prodiuseris, režisierius Viktoras Ginzburgas, paauglystėje kartu su tėvais emigravęs į Ameriką. Išgarsėjo jis muzikiniais vaizdo klipais žinomiems JAV dainininkams. Būtent Viktoras į plačius vakarietiškus vandenis išplukdė rusų roko grupę „Gorkij park“. Be to, jis susuko ne vieną reklaminį filmuką garsioms kompanijoms. Pokalbyje su rusų žurnalistais V.Ginzburgas išrėžė, jog visada jautė priešiškumą sovietiniam režimui. O meilę savo šaliai apibūdino negailestingai: „Myliu Rusiją dėl to, jog ji kvaila iki beprotybės“.

Filmavimas prasidėjo 2006-aisiais, tačiau darbai kelis kartus buvo nutraukti dėl režisieriaus nesutarimų su prodiuseriais. V.Ginzburgas nepasidavė diktatui. Jis rado genialią išeitį – „Generation P“ rėmėjais tapo kompanijos, kurių prekiniai ženklai minimi knygoje ir filme. O jų tikrai nemažai. Ir pavadinimai – skambūs.

Daug diskusijų kilo dėl pagrindinio aktoriaus pasirinkimo. Reklamos šulo Vavilono Tatarskio vaidmenyje – ne koks pripažintas Rusijos grandas, o iš abejotinos vertės veiksmo filmų pažįstamas Vladimiras Epifancevas. Pats kuriantis trumpojo metražo filmus aktorius ne sykį pašiurpino žiniasklaidą atviravimais apie rusų kino industrijoje vyraujantį „žemo lygio šlamštą“.

Talentingai sudėliota

Nenuostabu, jog Rusijos kino kūrėjų aukštuosiuose sluoksniuose į „Generation P“ gimimą buvo žiūrima su ironiška šypsena ir be jokio palaiminimo. Todėl filmavimas ir montažas su priverstinėmis pertraukomis užsitęsė iki pat šių metų pradžios.

Kuomet ekranizuojamas kultinis romanas, pirmieji klausimai – koks scenaristo ir režisieriaus santykis su kūriniu? Koks medžiagos ir interpretacijos santykis? Kaip režisierius supranta ir jaučia istorijos pulsą, ar teisingai renkasi aktorių komandą? Regis, V.Ginzburgas susigyveno su V.Pelevino pasauliu kaip Frankas Darabontas („Pabėgimas iš Šoušenko“, „Žalioji mylia“, „Rūkas“) su Stepheno Kingo personažais ir istorijomis.

„Generation P“ neatrasite jokių revoliucijų, tiesiog viskas talentingai sudėliota „į lentynas“. Galbūt drąsesnių sprendimų pritrūksta, bet jų ne ypač ir reikia. Svarbiausia – istorija, epocha, veikėjai. Juodas „pelevinis“ humoras, niekur nenuslystantis į banalius pokštus. Tiksliai sudėlioti akcentai. Pagal nepriklausomo kino dėsnius.

Vavileno Tatarskio personažas įtikinamas – V.Epifancevas nekuria vaidybos zigzagų, jis „holivudiškai“ sugauna charakterio liniją ir laikosi jos nuo pirmųjų iki paskutiniųjų titrų. Ir nors antraplaniai personažai, kaip visuomet, bando nustelbti pagrindinį herojų efektingais minišou, žiūrovas išlieka ištikimas Vavilenui.

Teisinga kryptimi

Meistriškumą ir fantaziją režisierius V.Ginzburgas įjungia ten, kur to reikalauja siužetas, – reklaminiuose klipuose ir narkotinėse herojaus klajonėse.

Kompiuterinė grafika naudojama atsargiai. Ji tik praturtina pasakojimą, neleisdama atitrūkti nuo esmės. Aštriu sąmoju badantys V.Pelevino sukurti dialogai ir monologai sminga į dešimtuką. Prieš mus – rusiško reklamos verslo grožybės ir tuštuma. Vieni laužo galvą dėl šūkių, kiti – dėl valdžios ir pinigų. Užsakovus nušauna, o kūrėjai gyvena. Jeigu nesigilina, kas ir kodėl už kelias „niekalo“ minutes moka kosmines sumas. Dabar jie – penktoji valdžia. Vairuotoją gali paversti populiariausiu politiku. Liaudis tiki tuo, ką rodo šventoji dėžutė.

„Dabar nauja mada. Užsakovai specialiai prašo, kad pagamintume šlamštą. Nes nori, kad konkurentai matytų, kaip jie gali tuščiai taškyti pinigus“. Tokie vieno herojaus žodžiai geriausiai atspindi ir šiuolaikinį rusų kiną. „Generation P“ – netikėta išimtis. Režisierius nutvėrė knygos ritmą, ir, atrodo, jog filmavimo bei montažo metu suprato, kad eina teisinga kryptimi. Todėl juosta organiškai įgauna pagreitį. Ir prieš pabaigą visos upės susibėga į jūrą. Komedija. Tragedija. Filosofinė drama. Politinis trileris. Kas tik nori. O tiksliausiai – mistinė Rusijos realybė.

P.S. Filmui „Generation P“ sulaukus palankių vertinimų, V.Ginzburgas paskelbė, jog imsis ekranizuoti kitą V.Pelevino kūrinį – „Empire V“. Apie rusiškus vampyrus. Kažkam vėl smagiai klius.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Generation P“.

Šalis: Rusija.

Premjera: Lietuvoje – nežinoma, Rusijoje – 2011 m. balandžio 14 d.

Žanras: komiška drama.

Trukmė: 99 min.

Režisierius: Viktoras Ginzburgas.

Prodiuseriai: V.Ginzburgas, Gina Ginzburg, Aleksejus Riazancevas, Stanislavas Jeršovas.

Aktoriai: Vladimiras Epifancevas, Olegas Taktarovas, Renata Litvinova, Michailas Jefremovas, Andrejus Fominas, Sergejus Šnurovas, Vladimiras Menšovas.

Scenaristai: V.Ginzburgas, G.Ginzburg (pagal Viktoro Pelevino romaną).

Operatorius: Aleksejus Rodionovas.

Kompanijos: „Room“, „Rambler Media“, „Generation P“.

Siužetas: Apsukrus vyrukas Vavilenas Tatarskis netikėtai aptinka savyje išskirtinį talentą kurti pribloškiančius reklaminius šūkius. O metas šiam verslui pats parankiausias – žlunga Sovietų Sąjunga, užsienio kapitalui atsiveria vartai į milžinišką Rusijos rinką. Reklamos reikia visiems – ir galingoms kompanijoms iš Vakarų, ir vietiniams rusų banditams. V.Tatarskis skuba pasinaudoti savo didžiuoju gyvenimo šansu…

Klaipėdos pilies džiazo fes tivalis: 1977… 1994… 2011…

Klaipėdos pilies džiazo fes tivalis: 1977… 1994… 2011…

XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis birželio 3 ir 4 dienomis muzika užliejo uostamiesčio Teatro aikštę ir antrąja „Jaunąja džiazo banga“ nuvilnijo per Vasaros estradą. Liko glėbys neblėstančių prisiminimų ir kasmet stiprėjantis troškimas, kad tai sugrįžtų.

Aris Kateila

Klaipėdos pilies džiazas… Šis žodžių junginys kaskart sukelia malonų jaudulį. Prieš akis iškyla muzikos korifėjų veidai, kūno oda vėl prisimena drebulį… Ne nuo muzikos, bet nuo kiaurai prasiskverbiančio mano miesto vėjo ir šaltoko lietaus dušo. Kur jūs – žiūrovai, ploję pirmojo festivalio diksilendams, užsienio muzikantams penktajame, jau tarptautiniame, ir „kaifavę“ visuose kituose? Žinau, kad nemažai jūsų – žilstelėjusių, solidžiai pilvotų, su anūkais ant rankų – sutiksiu ir šiandien Teatro aikštėje. Žinau, kad minioje bus po Lietuvą išsibarsčiusių, bet Klaipėdoje gimusių ir į festivalį parbėgančių vaikų, kuriems džiazo sėkla krito į širdį kažkada dar Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Nesėdėsiu VIP paviljone, bet tai visai nesvarbu. Šiemet rengėjai pagaliau laimėjo loterijoje „Ar bus geras oras?“, tad pakylėtos nuotaikos „varau“ į Teatro aikštę pamaitinti sielą ir protą.

Visa tai yra gražu

XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis, ant pilnametystės slenksčio bestovintis, be jokios abejonės, žymiausias kultūrinis uostamiesčio renginys. Jis nebekelia diskusijų apie reikšmę ir prasmę viso mūsų krašto meninio gyvenimo kontekste. Billy Cobham, Randy Crawford, Maynard Ferguson, Toots Thielemans, Petras Vyšniauskas, Alex Wilson (vardijama pagal abėcėlę) – tai tik keletas muzikos banginių iš šimtų daugiau ar mažiau žinomų artistų, pagerbusių savo atvykimu Klaipėdos festivalį.

Šiemetinė afiša buvo ne ką mažiau intriguojanti. Į terminą „jazz“ čia gražiai susiliejo amerikietiškas bliuzas ir vengriškas folkloras, europietiškas funk/soul ir džiazrokas, 5-ojo dešimtmečio svingas ir šiuolaikinė klubinė muzika. Jaunosios lietuvaitės „Puppini sesės“ vs pripažintus islandus „Mezzoforte“. Ir visa tai yra gražu! (…kas pirmas tai pasakė?..).

O.Onabule žadėjo sugrįžti

Gal kam ir ne, bet man festivalio puošmena tapo Ola Onabule, Londone gimęs nigerietis, na, tiesiog superinio balso savininkas. Keturių oktavų (gal ir daugiau) balso diapazonas, operinės „trelės“, individualus, labai gaiviai skambantis soul-funk-afrojazz stilių mišinys, lyrizmas ir inteligencija – galima vardyti visus epitetus, ir visi jie tiks šiam vokalistui.

Nenuostabu, kad jau nuo pat savo karjeros pradžios (1994 m. – pirmas solinis kompaktinis diskas) jis giriamas muzikos kritikų abiejose vandenyno pusėse, talkina tokiems grandams kaip Dianne Reeves, Joe Zawinul, Natalie Cole ir kitiems.

Klaipėdos publikai jis padovanojo dainas iš savo naujausio septintojo albumo „Seven Shades, Darker“ ir kitus geriausius kūrinius (Ola yra visos savo atliekamos muzikos ir tekstų autorius).

Tenka pripažinti, kad gyvame koncerte dar labiau atsiskleidė šio dainininko talentas ir vokalo technikos virtuoziškumas, ko neišgirsi net studijiniuose O.Onabule įrašuose. Puikiai jam talkinę seksteto nariai taip pat pademonstravo aukšto lygio solinius sugebėjimus. Labai gražus artisto gestas – kartu su klavišininku Ugo Delmirani jis savo dalyvavimu pagerbė „Jaunąją džiazo bangą“ ir su tūkstantiniu vaikų choru traukė „My Cherie Amour“. Ola publikai žadėjo, kad sugrįš į Lietuvą…

Gerai, bet širdis nespurda

Didžioji dalis festivalio žiūrovų tarpusavio pokalbiuose bent jau turėjo pameluoti, kad puikiai žino islandų „Mezzoforte“. Net aš prieš tris dešimtmečius kultinėje (manau, čia tikrai tinka šis terminas) Klaipėdos studentų kavinėje „Laumė“ jau trypiau pagal jų muziką, skambančią iš juostinio magnetofono. Tuomet tai buvo tikra „šviežiena“ ir aktualija, beje, kaip ir ne vienas atlikėjas, vėliau viešėjęs Klaipėdoje ar Lietuvoje (Al Jarreau, „Earth, Wind & Fire“ projektas, Herbie Hancock, „Tower Of Power“).

Berods keturi muzikantai „Mezzoforte“ groja nuo pat grupės sukūrimo. Svečiai iš Islandijos pažėrė krūvą kompozicijų iš įvairiausių savo kūrybos periodų.

Ką ir sakyti – veteranai, aukštos klasės muzikantai, pripažinimo susilaukę visame pasaulyje… Tradicinio jazz-funk-fusion gerbėjams turėjo sukelti malonius prisiminimus apie jaunystę. Bet… klausytis truputį atsibodo. Protas įvertina, kad gerai, o širdis nespurda. Ir tiek.

Norėjosi dar ir dar

Nepagarbiai nepasakiau, kad Klaipėdos pilies džiazo festivalio atidaryme trimitą garbingai pūtė olandas Michael Varekamp, o Kongas (atsiprašau, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas) kėlė vėliavą. M.Varekampas kartu su dar dviem trimitininkais ir vokalistais (Philip Harper ir Eef van Breen) bei ritmine trio grupe sudaro projektą „Trumpack“.

Visiškam diletantui juos galima drąsiai pristatyti kaip tikro tradicinio džiazo pavyzdį. Džiazo kritikai rašo, kad „Trumpack“ – tai L.Armstrongo jėga ir energija, Mileso Daviso šaltumas ir Cheto Bakerio lyrika. Sutinku 100 procentų. Sutiko ir visi, kas buvo Teatro aikštėje. Grupės „Trumpack“ programa buvo tikra geriausios muzikos dozė, kurios norisi dar ir dar.

V.Jacksonas – tikras šoumenas

Pakeliui iš Varšuvos į Lvovą Klaipėdos festivalyje „nusileido“ Vasti Jacksonas.

Amerikiečių gitaristas, vokalistas, prodiuseris, aktorius etc pas mus kažkodėl buvo pristatomas kaip Vestis (žr. Biography… pron. engl. Vast-Eye).

Turbūt neatsitiktinai festivalio rengėjai skyrė jam užbaigti pirmojo vakaro Teatro aikštėje koncertą. V.Jacksonas – tikras šoumenas, tai nesvetima daugumai afroamerikiečių artistų, ir dėl to nestebina. Charizmatiškas muzikantas akimirksniu surado kontaktą su žiūrovu.

Jis pateikė savotišką muzikinį artistinį stilistinį kokteilį – nuo autorinių bliuzų, soul-funk ritmų iki regio šlageriukų. Gal kiek keistokas miksas, kai lauki „something special“… Bet ilgo vakaro finalui visai tiko: publika pakrutėjo, pašūkavo, paplojo artistui ir sau. Be to, nedažnai Lietuvoje vieši aukšto lygio Naujojo Orleano bliuzo meistrai „nuo Misisipės krantų“.

Naujo amžiaus gūsis

Intriguojantis buvo antrojo vakaro finalas, nes klausantis trio „Tortured Soul“ įrašų atrodo, kad jie labiau tiktų didžiuliam moderniam klubui, o ne džiazo muzikos festivaliui. Tuo įsitikino klausęsi šios grupės prieš penkerius metus Kauno festivalyje.

Nuo pirmųjų muzikos taktų aikštę užplūdo gaivus naujo amžiaus naujos (gyvos!) muzikos gūsis. Trijų muzikantų energija įžiebė nenusakomą palaimos jausmą, kai norisi tik judėti į muzikos taktą ir džiaugtis vyksmu aplinkui.

Retokai būgnininkas yra dar ir pagrindinis vokalistas (John-Christian Urich). Užburiantis, dvasingas (anglai sako – soulful) balsas, bosinės gitaros ritmas (nenustygstantis vietoje Jason Kamelof) ir klavišininko (Ethan White) pirštų ekvilibristika – visas orkestras!

Septintojo dešimtmečio soul, funk ir šiuolaikinės šokių muzikos derinys liudija apie aukščiausios klasės atlikėjų muzikinę kultūrą, gilų jau klasikiniais tapusių stilių supratimą ir subtilų skonį. Ne veltui „Tortured Soul“ kūrinius remiksuoja žymiausi pasaulio didžėjai ir šią grupę kviečia prestižiškiausi muzikos festivaliai (taigi ir mūsiškis!).

Šauniai įsiliejo į programą

Kiek mažiau garsūs, labiau žinomi namie, bet taip pat šauniai festivalyje pagrojo vengrų „Kerekes Band“ ir čekų „Trim4“.

Vengrai drąsiai eksperimentuoja, panaudodami liaudiškos muzikos elementus, paskanindami kompozicijas citatomis iš roko klasikos.

Čekų kvartetas gimė iš kito jau iširusio kolektyvo „Acoustic Impact“ ir gyvuoja tik antrus metus. Jų muzika taip pat sintezuoja įvairiausius stilius.

Simpatijų nusipelno nuoširdus šių grupių muzikavimas, nevengiant humoro ir profesionalaus atsidavimo žiūrovui.

Taigi „Rytų bloko“ atstovai šauniai įsiliejo į festivalio programą.

Vaisius skiname šiandien

Beje, XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis prasidėjo gerokai anksčiau nei koncertai aikštėje.

Visą savaitę Friedricho pasaže skambėjo muzika. Ten džiazavo Lietuvos moksleiviai bei studentai, uostamiesčio muzikos grandai ir svečiai iš užsienio. Klaipėdos universitete vyko jaunųjų atlikėjų konkursas. Kam užteko jėgų, naktimis galėjo dalyvauti ir Jam Session viešbutyje „Amberton“.

„Jaunoji džiazo banga“ – tūkstantinis jaunimo choras padėjo paskutinį šventės akordą Vasaros estradoje. Reikėtų prirašyti ir išleisti visą žurnalo numerį, kad visa tai papasakotum…

Ne, tikrai nepamiršau, kad pirmąjį vakarą Teatro aikštėje pradėjo „Puppini sesės“. Merginų trio ir Co. stilingai pateikė angliško projekto lietuvišką atitikmenį.

Beveik visi jaunieji atlikėjai baigę ar tebesimoko Lietuvos muzikų kalvėse – Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Ir ne šiaip šio teksto antraštėje yra trys datos. Jos simbolizuoja tris įvykius: Estrados katedros (dabar – Džiazo muzikos katedra) Klaipėdoje įkūrimą, pirmąjį ir 17-ąjį Pilies džiazo festivalius. Nuo 1977 m. galima atsekti lyg ir genealoginį medį, nuo kurio šakų vaisius skiname šiandien. Simboliškai Klaipėdos pilies džiazo festivalis sujungia pasodinusius šį medį, jų mokinius ar net mokinių mokinius. Jų vardus ir pavardes mes puikiai žinome, kai kuriuos dar įsiminsime. Tad tai, kas buvo pradėta daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, muzikos garsais dabar pasiekia mus čia – Klaipėdoje, kasmet vasaros pradžioje.

Gal galima dar geriau?..

Pats laikas prisiminti patarlę apie dovanotą arklį. Bei paniurzgėti – gal galima dar geriau… Gal sugalvoti kokią alternatyvią pakylėlę aikštėje, kad, beruošiant kito atlikėjo pasirodymą, ten galėtų dar kas nors muzikuoti, kad nereikėtų pusvalandį ar daugiau klausytis padėkų ir pa(si)gyrimų rengėjams bei rėmėjams. Ak taip, pinigai, suprantu… (nieko nebūna nemokamai!).

Tarp kitko, nebūtinai geras žmogus gali būti ir geras renginio vedėjas…

Taip pat tokiame prestižiniame renginyje norėtųsi ir geresnės garso kokybės, kuri šiemet dėl vienokių ar kitokių priežasčių akivaizdžiai šlubavo… O kodėl miesto transportas gali parvežti klaipėdiečius naktį tik per Jūros šventę?..

Džiugu, kad festivalis atitraukia šimtą kitą žiūrovų (net senjorų) nuo televizoriaus, kuriame įvairiai staiposi nedainuojantys dainininkai, o juos vertina „visko žinovai“ ir dažniausiai sako, kad tai yra fantastika (?). Kitame televizoriuje konkursantai su vertintojais pasikeičia vietomis ir šoka arba spėja mįsles. Ne fantastika, bet realiai sveika būti gryname ore ir klausytis gyvai geros muzikos. Kas nepatyrėt, pabandykit.

Keistoka tai, kad neplūsta į Klaipėdą muzikos gerbėjai (juk už ačiū!) bent iš aplinkui. O gal geriau ne visai nemokamai, bet garantuotai šilčiau? Kai važiuojam į kitas arenas pas McFerrin ar Dee Dee Bridgewater, lyg ir negaila pinigėlių. Tiesa, ir pas mus jau bus arena. Pradžiai atvažiuos kažkada populiarių grupių klonai…

…Laukiu kitos vasaros, nes tikiu, kad Pilies džiazo festivalyje vėl gros didesnės ar mažesnės, bet tikros ŽVAIGŽDĖS.

Abstrakčios formos dvasingumo galimybės

Abstrakčios formos dvasingumo galimybės

Svečiuose pas skulptorių Vladą Vildžiūną Vilniaus Jeruzalėje kalbėjomės apie Klaipėdos skulptūrų parką, Smiltynės granito simpoziumus ir meną.

Sondra Simanaitienė

Atrinkinėdavo darbus

– Ką manote apie Klaipėdos skulptūrų parko situaciją šiandien?

– Manau, kad praeities paveldo pagerbimo ženklai Klaipėdos skulptūrų parke turėjo išlikti. Reikėjo palikti dar išlikusius paminklus iš senųjų kapinių ir rasti vietos pagerbimo ženklams. Mano skulptūra „Ecce homo“ skirta sunaikintoms kapinėms atminti. Skulptorius Mindaugas Navakas viename savo straipsnyje „Eche homo“ pavadino Kristaus galvos studija. (S.S. pastaba: išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Štai žmogus“, ištrauka iš Jono evangelijos; šiuos žodžius ištaria Poncijus Pilotas miniai, rodydamas į nuplaktą Jėzų.)

Tuo metu mane jau domino abstrakčios formos dvasingumo galimybės. Iškaltos M.K.Čiurlionio, L.Stuokos-Gucevičiaus paminklinės skulptūros jau buvo abstrakčios savo minties ieškojimais. Žymi amerikiečių tapytoja Georgia O‘Keeffe rašė, kad tapyba yra gera, jeigu ji gera abstrakčiąja prasme. Ją vadinu abstraktaus suvokimo mokytoja.

Kai kūrėsi Skulptūrų parkas Klaipėdoje, buvau Lietuvos dailininkų sąjungos Skulptūros sekcijos pirmininkas, todėl dažnai atvažiuodavau į simpoziumus pasižiūrėti. Priklausiau komisijai, kuri atrinkdavo darbus. Skulptorė Ksenija Jaroševaitė juokavo, kad aš atrinkinėdavau tarsi žaisdamas šachmatais: tas geras, tas abejotinas ir panašiai. Man svarbiausia buvo meniškumo kriterijus. Padėjo, kad į sekcijos pirmininkus įkliuvau padaręs M.K.Čiurlionio skulptūrą Druskininkuose (1975 m.). Taigi buvau jau pripažintas valdžios, 1976 m. apdovanotas valstybine premija.

Išgelbėjo „Rustiką“

– Galima sakyti, kad M.K.Čiurlionis – savotiškas jūsų globėjas?

– (Juokiasi) Prisimenu, akmen-skaldžiai M.Navako skulptūros „Rustika“ jau atskirus akmenis buvo išsidaliję. Aš bėgau pas tuometinę Klaipėdos valdžią, Alfonsą Žalį ir, kaip mokėjau, griežtai sakiau: nedarykite nusikaltimo, tai modernus darbas. Nustebau, kad tada A.Žalys įsiklausė į mano prašymą neardyti „Rustikos“. Jis buvo geranoriškas menams, todėl, manau, skulptūrą ir pavyko išgelbėti.

– Ar gerai, kad „Rustiką“ paliko Smiltynėje, simpoziumų aikštelėje?

– Gal ir gerai. Ji per didelė parkui. Žinoma, liūdna, kad parkas buvo įsteigtas vietoj kapinių. Bet darbai jam buvo kuriami nedidukai, taip buvo atsižvelgta į tos vietos paskirtį. Kapinėse buvo antkapiai, o dabar – maži skulptūros darbai.

M.Navakas kūrė skulptūras ir parkui, ir tai vietai, kur kalė, – Smiltynės erdvei. Didžiosios jo skulptūros „Kolona ir sija“, „Trijų dalių“ ten ir liko. Manau, kad M.Navako „Rustika“ yra vienas reikšmingiausių darbų, iškaltų Smiltynės simpoziumuose.

O Smiltynėje likusi ekspozicija turėtų būti vertinama kaip Klaipėdos skulptūrų parko dalis.

– Ar būtų prasminga Smiltynės simpoziumų vietą atgaivinti kultūriškai?

– Manau, kad taip. Gal net kurti toliau Smiltynės skulptūrų parką. Kurti Smiltynėje ir ten statyti, bet, suprantama, reikėtų suderinti su Nacionalinio parko nuostatais.

Susibūrė pagal pasaulėžiūrą

– Žinau, kad Klaipėdos parke esanti jūsų skulptūra „Ecce homo“ turi seserų.

– Taip. 1972 m. Vengrijoje simpoziume padariau pirmą „Ecce homo“, vieno metro dydžio iš marmuro, o 1977 m. Amerikoje išliejau iš bronzos nedidelę „Ecce homo“ (43 cm), ir ji iškeliavo į Liudviko muziejų Kelne. Klaipėdos skulptūrų parke – „Ecce homo“ – jau 2 metrų dydžio, didžiausia. Ją iškalė akmens meistras Staselis pagal mano gipsinį modelį 1983-iaisiais Smiltynės simpoziume. Vėliau dar vieną tokią skulptūrėlę 15 cm aukščio išliejau Vilniuje, savo dirbtuvėse Jeruzalėje, kur su draugais pasistatėme liejyklą. Iš viso yra keturios „Ecce homo“ skirtingų medžiagų ir dydžių skulptūros.

– Ar galima kalbėti apie žymiosios skulptorių modernistų šešiukės, kuriai priklausėte ir jūs, taip pat K.Jaroševaitė, V.Urbanavičius, M.Navakas, S.Kuzma, P.Mazūras, darbuose esantį vienijantį abstraktumo lygmenį? Beje, laimė, visi minėti skulptoriai dalyvavo Klaipėdos Smiltynės simpoziumuose ir jų darbai puošia Skulptūrų parką.

– Manau, tai savaime atsitiko. Laikas diktavo grupės gimimą. 1984 m. surengėme pirmąją mažosios plastikos parodą.

– Ar turite savo kūrybos sekėjų, mokinių?

– Niekada nesiekiau to. Neturėjau pretenzijų sukurti savo mokyklą. Kurdamas Skulptūrų sodą Vilniaus Jeruzalėje norėjau, kad jauni kūrėjai turėtų minimalias sąlygas darbui ir visiškai jais pasitikėjau. Laisvė. Mūsų Jeruzalės menininkų grupė susirinko pagal pasaulėžiūrą.

Menas – šventas dalykas

– O kokia pasaulėžiūra jus suvienijo?

– Atspirties taškas: menas – šventas dalykas. Nedaryti „chaltūrų“, partinių galvų, atsiriboti nuo politikos. Niekas iš mūsų šešiukės nedirbo sovietinei ideologijai. Tai, manau, buvo Sąjūdžio pradžia. Čia, kur sėdime, – mūsų virtuvėje.

– Grįžkime prie šiandieninio Klaipėdos skulptūrų parko. Kaip jums atrodo, ar galima sužalotą Ksenijos Jaroševaitės skulptūrą „Dvi puokštės“ eksponuoti parke nerestauruotą, be bronzinių rankų, laikančių puokštes? Gal toks netikėtas eksponavimas pažymėtų istorinio virsmo tašką, primintų dešimtojo dešimtmečio pradžioje vyravusias smurto akcijas prieš meną? Šį pasiūlymą išdėstė pati skulptorė.

– Manau, kad Ksenija teisi. Būtų labai įdomu matyti parke nerestauruotą skulptūrą, kuri bylotų su socialine potekste ir skatintų domėtis, kodėl taip yra.

– Ką manote dar apie vieną skulptūrą, mano galva, nepelnytai išprašytą iš savo vietos – Algirdo Boso „Martyną Mažvydą“. Ji buvo iškalta 1980-aisiais. Tuometis miesto kultūros elitas nepriėmė jo M.Mažvydo interpretacijos ir skulptūra buvo perkelta į parko gilumą.

– Man atrodo, kad tai vienas geriausių darbų parke ir galėtų grįžti į savo vietą, kur buvo pradžioje pastatytas, netoli M.Mažvydo alėjos, prie įėjimo į parką. Manau, kad A.Boso skulptūra ten labai tiktų.

– Galvojant apie ateitį, ar Klaipėdos skulptūrų parkas galėtų tapti istoriniu parku, kuriame šalia modernių skulptūrų galerijos rastume žmonių, gyvenusių Klaipėdoje XIX a.–XX a. pradžioje, istorijas? Gal esate matę pasaulyje istorinių parkų? Kokie jie?

– Specialiai istorijos nesukursi, ji jau yra. Buvusios kapinės sunaikintos, istorinis vandalizmo faktas įvykęs. Įvardijant ir tinkamai pagerbiant čia palaidotus žmones, bent iš dalies būtų atsiprašyta už istorinius nusikaltimus.

R.Laužikienė: svarbiausia – kūrybinga ir laisva atmosfera

R.Laužikienė: svarbiausia – kūrybinga ir laisva atmosfera

Birželio vidury Klaipėdoje paskelbta jos Kultūros fabriko statybų pradžia ir jų vietoje –buvusiame senajame tabako fabrike iš naujo prisuktas jo gyvybės laikrodis. Naujasis miesto kultūros ir verslo objektas, dar vadinamas kūrybiniu inkubatoriumi, turėtų būti baigtas po metų. Kitą rudenį jame jau įsikurs kūrybininkai, patikino šio projekto vykdytojo VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) vadovė Raimonda Laužikienė.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Praėjus dešimtmečiui

– Su kokiomis mintimis ėjote į Klaipėdos kultūros fabriko statybų pradžios šventę senajame tabako fabrike?

– Visas mintis prieš statybų pradžios atidarymo šventę užgožė renginio organizaciniai neramumai, ar viskas, kas suplanuota, pavyks, ar nebus kokių force majeure, juk pagrindinį vaidmenį renginyje atliko technologijos – šviesos dizainerių, jaunųjų menininkų grupių „Handy Tea“ ir MSWS suprogramuotos vizualizacijos. Gyvai atliekama, specialiai šiai progai sukurta garso dizainerio, kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muzika ir fantasmagoriškais, dizainerių Indrės Giedraitytės ir Faustos Gaidytės kostiumais papuošti bei choreografų Daivos Palubinskaitės ir Artūro Iljino parengti šokėjai susibūrė pirmą kartą šio sumanymo proga. Renginio idėjai įgyvendinti sukviesti jaunieji kūrėjai stokojo patirties, bet juk būtent tokia ir bus didžioji dalis būsimų kūrybinio inkubatoriaus narių.

– Kiek metų buvo brandinta ši Klaipėdos kultūros fabriko idėja, kaip ji augo ir vystėsi, kuo tapo?

– Keista ir ilga buvo „Kultūros fabriko“ projekto istorija, gimusi miesto Kultūros skyriuje dar prieš dešimtmetį, kai projekto finansavimo galimybės buvo dar niekur nepatvirtintos, o Lietuvos ekonomikos padangėje švietė skaisti saulė… Galbūt reikėjo politinės valios investuoti į šį objektą iš savų miesto biudžeto lėšų iš karto, kai jis buvo perduotas miestui, nelaukiant Ūkio ministerijos programos. Tuomet be abejonių mieste būtų buvusi sukurta dar viena tradicinė kultūros įstaiga. Bet miestas kantriai laukė europinių lėšų, kurių panaudojimas yra gana griežtai reglamentuojamas: programos tikslas – skatinti menininkų ir kūrybinių verslų savarankišką veiklą, verslumą bei kūrybines inovacijas.

Kita šio projekto savarankiška istorija – techninio projekto rengimas. Sąlygos projektavimui buvo duotos dar prieš ketverius metus, pagal jas projektuotojai ir parengė pirmą techninio projekto variantą derinimui. Deja, dėl institucinės projektų derinimo logikos stokos paaiškėjo, kad Kultūros paveldo departamentas nesutinka derinti jau parengto projekto dėl neva per didelio naujojo priestato aukštumo. Sunku dabar pasakyti, kuris variantas būtų draugiškesnis senamiesčiui – ankstesnis penkių aukštų priestatas, tiesa, didokas, bet su architektūrine idėja, ar šis patvirtintasis, „nukarpytas“ dviaukštis priestatas, aiškiai praradęs tūrių proporcijas po dirbtinio supresavimo. Derybos ir techninio projekto derinimas su Kultūros paveldo departamentu užtruko metus ir visiems projekto dalyviams „prisuko“ nemažų nuostolių – galiausiai atsirado rizika visai nebegauti Ūkio ministerijos finansavimo. Tačiau, iš kitos pusės, naujasis priestatas traukėsi kartu su mūsų ekonomika – gavosi lyg ir natūrali korekcija. Šiuo metu negalėčiau atsakyti į klausimą, kas gi investuotų ir vėliau išlaikytų dvigubai didesnius priestato plotus ir tūrius, kurie buvo sumanyti pirminėje techninio projekto versijoje. Dar beveik metus truko bylinėjimasis dėl rangovo viešųjų pirkimų procedūros apskundimo, ir štai, praėjus lygiai 10 metų nuo senojo tabako fabriko perdavimo miestui už simbolinį litą, šventiškai ir nuotaikingai paminėjome Kultūros fabriko rekonstrukcijos pradžią.

Vadovaus 15 metų

– Koks jūsų vadovaujamos KEPA-os vaidmuo šiame projekte ir kokios perspektyvos?

– KEPA-i šis projektas buvo deleguotas miesto savivaldybės nuo pat jo įgyvendinimo pradžios – techninio projekto parengimo, kuris taip pat buvo finansuojamas Ūkio ministerijos kaip pirmasis projekto įgyvendinimo etapas. Tad jau ketveri metai kaip jį vykdome. Šiuo metu mūsų vaidmuo – esame statybų užsakovai, projekto vykdytojai, ES paramos gavėjai (rekonstrukcijos darbams bei įrangai) ir būsimo objekto operatoriai. Pagal Ūkio ministerijos programos reikalavimus sutartiniais įsipareigojimais pasižadame nekeisti objekto veiklų ir jo neperleisti mažiausiai 15 metų po projekto įgyvendinimo pabaigos.

Esu įsitikinusi, kad pats vadovavimas šiam projektui ateityje turi būti nežymus ir nematomas, tai vadinama „invisible management“. Juolab kad nei planų, nei galimybių prikurti čia daug naujų darbo vietų administracijai nėra, mūsų agentūroje planuojamos tik kelios naujos darbo vietos „Kultūros fabriko“ projektui įgyvendinti. Kitaip planuoti pradiniame etape neturiu jokio pagrindo. Juk vėliau laikas parodys, ką reikia keisti ar daryti kitaip, o gal ir ekonominė situacija leis daugiau investuoti tiek miesto biudžetui, tiek privačiam verslui. Kiek teko matyti tokių inkubatorių užsienyje, niekur jų veiklos neorganizuoja gausi komanda, vos keletas žmonių, tačiau inkubatorių nariai sulaukia daug dėmesio, metodinės pagalbos ir galimybių bendradarbiauti iš privataus verslo bei patyrusių mentorių praktikų.

Beje, visa mūsų gauta Europos parama šiam projektui traktuojama kaip valstybės pagalba SVV subjektams, tai yra paslaugos teikiamos mažesne negu savikaina kaina turi būti traktuojamos kaip valstybės pagalba pagal konkurencijos teisės aktus.

Manau, kad daug teisių spręsti, kaip ir ką veikti, kokią aplinką susikurti, turi būti suteikta ir patiems inkubatoriaus nariams – kūrybininkams bei menininkams, t.y. čia turėtų būti daug sveikos savivaldos elementų, būtent inkubatoriaus naudotojai ir turėtų sudaryti daugumą jo tarybos narių.

Ši menininkų verslumo inkubatoriaus veikla nėra koks studentų praktikos pakaitalas. Tik savarankiškai mąstantys ir iniciatyvūs žmonės gali tikėtis, kad jiems pasiseks susikurti darbo vietą, ir gal ne tik sau… Neturintiems tokių savybių reikia ieškoti kitokių valstybės pagalbos formų – biudžetinio finansavimo, valstybės stipendijų bei subsidijų, dotacijų, privačios paramos ir pan. Normalu, kad talentai, kuriantys išliekamąją vertę turinčius meno kūrinius, turi būti remiami valstybės. Bet tai jau kultūros politika, ir nesiimu samprotauti, kiek mes tokių remtinų talentų turime čia, savo mieste. Na, o likusiai didžiajai daliai menines ir kūrybines specialybes studijavusių Lietuvos absolventų reikia pratintis prie minties apie įsiliejimą į rinką ir paklausių

kūrybinių produktų kūrimą, bendradarbiavimą su tradicinio verslo įmonėmis, veiklos organizavimą pagal įvairius inovatyvius verslo modelius.

Su „įkvėpimo kambariais“

– Su kokiomis problemomis, be tų, kurias jau minėjote, susidūrėte ir galbūt susiduriate dabar, įgyvendindami šį projektą?

– Pagrindinė problema – viešų investicinių projektų „nacionaliniai planavimo ypatumai“: nėra kompleksinių sprendimų reikiamu laiku, viskas užsitęsia, keičiasi aplinkybės ir teisės aktai, daug institucinės ir juridinės painiavos, biurokratijos. Bet tai nematoma našta, mūsų vidinės problemos, kurių stengsimės neužkrauti būsimiems inkubatoriaus nariams.

Na, o kur kas svarbesnė globali problema – kaip pakeisti žmonių mąstymą, ypač menininkų, kurie įpratę gauti dotacijas iš valstybės, o kurti produktus rinkai laiko antrarūše veikla. Prie to prisideda ir bendras žemas verslininkų įvaizdis Lietuvoje. Meninių specialybių absolventai neruošiami rinkai, todėl dažnas išėjęs iš savo Alma Mater kankinasi, dirba bet ką, dažnai ne pagal specialybę, stokoja išradingumo ir kūrybiškumo, visą savo energiją iššvaisto, deja, ribotos valstybės paramos paieškoms.

– Ar jau žinote, įsivaizduojate, koks bus Klaipėdos kultūros fabrikas, kas ir kada įsikurs jame?

– Pabaigus rekonstrukciją, kitą rudenį, senajame penkių aukštų fabriko pastate įsikurs pagrindinių mieste veikiančių kultūrinių ir kūrybinių industrijų atstovai: scenos menų ir muzikos, šiuolaikinių medijų (vaizdo, garso, skaitmeninių technologijų), architektūros ir visų rūšių dizaino, kūrybinių paslaugų įmonės. Taip pat bus nuomojamos įrengtos garso ir vaizdo studijos. Senojo pastato pirmajame aukšte planuojame išnuomoti patalpas kavinei ir klubui, nedidelė erdvė bus skirta inkubatoriuje sukurtų gaminių eksponavimui ir prekybai.

Kultūros fabriko idėja yra skatinti ne tik kultūros vartojimą, bet ir kūrimą, gaminimą, tiražavimą, pardavimą. Ir ne tik jame įsikūrusios kūrybinės, bet ir visos likusios miesto bendruomenės. Įvairiausia netradicine veikla bus skatinamas išradingumas, kūrybos ir bendravimo laisvė. Visame pastate turėtų pakakti vietos „įkvėpimo kambariams“, jaukiems susitikimams ir darbui – ne tik viduje, bet ir fabriko prieigose, net ant priestato stogo. Jono kalnelio erdvė greta neabejotinai taip pat bus panaudota įvairiausio formato renginiams. Šios senamiesčio vietos potencialios galimybės dabar tiesiog nepanaudojamos.

Naujai statomame priestate bus įrengta meno zonasu kino (120 vietų) ir scenos menų pasirodymų (200 vietų) bei repeticijų salėmis.

– Kam, kokia nauda bus iš to, ką šiuo atveju laimės miestas ir jo kultūra?

– Tokia veiklų įvairovė užtikrins kūrybinio klasterio formavimo užuomazgas mieste, leis inkubatoriaus nariams daugiau bendradarbiauti, o ne konkuruoti, kartu reklamuotis ir ieškoti verslo ir pramonės įmonių užsakymų Lietuvoje ir ne tik. Tai nauda ir miesto ekonomikai – kuriamos darbo vietos, steigiamos įmonės, mokami mokesčiai. Dar daugiau. Yra ir ambicingesnių tikslų – bendrų kūrybinių produktų, garsinančių Klaipėdą, kūrimas. Čia vienoje vietoje bus kuriamas kompleksinis kūrybinis ar rinkodarinis produktas, dauguma inkubatoriaus narių bus įtraukti į šį procesą.

Na, o numatyta „grynoji“ meninė veikla nekomercinio kino ir scenos menų salėse – tai dovana ir nauda miesto kultūrai, vis dar stokojančiai šiuolaikinių nedidelių jaukių erdvių kino teatrui ir scenos menams. Kol mūsų miesto Dramos teatro pastatas rekonstruojamas, o naujoji Arena, kiek man žinoma, nesiūlys mažo formato kultūros renginių, Kultūros fabriko salės bus įrengtos labai laiku ir sudarys sąlygas vietos menininkams ne tik demonstruoti savo kūrybą, bet ir suteiks erdves repeticijoms.

Kūrybinių industrijų vystymui, kaip ir bet kuriai kitai inovatyviai sričiai, reikalingos viešosios paramos infrastruktūros, verslų inkubatoriai, kūrybinių industrijų vystymo konsultantai ir vadybininkai, naujų kūrybinio verslo idėjų mentoriai, profesionalios verslo vystymo lyderių komandos (business coach), kurios pamažu išugdytų stiprias ir savarankiškas kūrybinių industrijų įmones. Ši inkubatoriaus paslaugų veikla bus plėtojama projektiniu principu, todėl garantuoti, kad kiekvienam rezidentui bus priskirta po asmeninį mentorių ar prodiuserį negalėčiau. Tačiau talentingus žmones greitai pastebi ir privatūs investuotojai ar užsakovai, todėl rezidentai bet kokiu atveju nebus palikti be dėmesio visą planuojamą buvimo inkubatoriuje laikotarpį. O jis truks ilgiausiai penkerius metus.

Beveik į visas kūrybinių industrijų veiklas derėtų žiūrėti per dizaino ir jam gretutinių veiklų prizmę. Todėl dizaino veiklų vystymui inkubatoriuje teiksime daug dėmesio. Būtent tokio tipo veiklose menininkai įgauna verslumo, o verslininkai – originalių inovacinių sprendimų įgūdžių. Kūrybinis sprendimas skiriasi nuo meninio. Kūrybiškas sprendimas – dažniausiai tarpdisciplininis, funkciškai pagrįstas, ekonomiškai naudingas, darantis įtaką kelioms, ne vien tik meninėms ar kultūrinėms sferoms. O kad meninės ir kūrybinės veiklos taip pat gali vystytis pagal verslo modelius, įrodė daugelio šalių patirtis.

Inkubatoriai bendradarbiaus

– Rekonstrukcijos ir statybų pradžią paminėjote konferencija – papasakokite apie ją, kokia šio renginio prasmė? Ar daug, iš kur sulaukėte svečių?

– Prie Kultūros fabriko veiklos koncepcijos atsiradimo prisidėjo ir KEPA-os trejus metus vykdytas CITIES „Kūrybinės industrijos tradicinėse kultūrinėse erdvėse“ Interreg IVC programos tarptautinis projektas, apėmęs nemažai Europos šalių partnerių. Tai Italija (Venecija, Modena), Ispanija (Gijonas, Sevilija), Slovėnija (Celje), Vengrija (Danube), Portugalija (Lisabona, Braga) bei Suomija (Tamperė). Šio tarptautinio tinklo dėka siekta stiprinti verslumą kūrybinių industrijų sektoriuje ir keistis patirtimi. Klaipėdoje vyko baigiamoji projekto konferencija „Kūrybiškumas ir partnerystė urbanistinėse erdvėse“. Konferencijos tikslas – išanalizuoti, kaip kūrybiškumas ir partnerystė gali prisidėti prie Europos miestų urbanistinių erdvių gaivinimo. Dalyvavo 11 kūrybinių industrijų sričiai atstovaujančių pranešėjų iš įvairių šalių, projekto partneriai ir visas būrys klaipėdiečių, besidominčių šia sritimi.

– Minėjote, kad Lietuvoje šiuo metu kuriasi ir daugiau kūrybinių industrijų inkubatorių – ar žadate bendradarbiauti?

– Pagal Ūkio ministerijos „Asistentas 2“ programą šiuo metu pradedami vykdyti devyni nauji kūrybinių ir kultūrinių industrijų inkubatorių projektai, pasklidę po visą Lietuvą, net keturi jų – Vilniuje. Kalbos apie bendradarbiavimą vis garsėja, nes taip gal geriau seksis spręsti panašias problemas, o jos daugiausia sukasi apie lėšų stoką. Didžioji dalis projektų vykdytojų – privačios viešos įstaigos ar kūrybinės organizacijos, tik Telšių ir Klaipėdos inkubatorių dalininkai yra savivaldybės.

– Įdomu, ar jau galima prognozuoti, kaip mūsiškis Kultūros fabrikas atrodys kitų tokio pobūdžio kultūros ir verslo objektų kontekste Europoje? Juk jums teko lankytis ne viename kultūros fabrike… Gal mūsiškis veiks pagal kokį nors sektiną pavyzdį?

– Visiško panašumo į kitus analogiškus objektus Europoje neįmanoma ir nereikia siekti. Manau, mes būsime panašesni į kaimynų Rygos, Talino ir Suomijos inkubatorius, kur daugiausia vyrauja mišrių kūrybinių verslų rezidentai. Svarbiausia tokiame objekte – ne tik mokytis verslumo, bet ir sukurti tik šiai vietai būdingą kūrybingą ir laisvą atmosferą, kurią iš esmės lems čia įsikūrę žmonės. Taip pat labai svarbu kurti savas „fabrikantų“ tradicijas, renginius, santykius, erdves. Tam tikslui reikia suburti labai įvairioms kūrybos bei meno sritims ir patirtims atstovaujančią bendruomenę, o čia jau sudėtingesnis darbas negu rekonstruoti pastatą.

 

Klaipėdos kūrybinis inkubatorius

„Kultūros fabrikas“

Bendra projekto vertė – 10,9 mln. litų.

Finansavimas pagal ES Ekonomikos augimo veiksmų programos „Asistentas 2“ priemonę – 8, 348 mln. litų.

Įrengto inkubatoriaus patalpų plotas – 4109 kv. m.

Rezidentams bus išnuomota 2300 kv. m inkubatoriaus patalpų.

Planuojama, kad per trejus metus veiklą pradės mažiausiai 30 naujų verslo įmonių.

Rekonstrukcijos pradžia – 2011 m. birželio 15 d., pabaiga – 2012 m. birželį.

Statybų rangovas – UAB „Rekosta“, techninio projekto vadovė – architektė Ramunė Staševičiūtė.

Projekto vykdytojas – VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra (KEPA).

Rytoj pražys „Šermukšnis“

Trumpai

Rytoj pražys „Šermukšnis“

Tris pirmąsias liepos dienas Klaipėdos senamiestyje, aikštėje prie „Meridiano“ ir aplinkui, šurmuliuos XVI tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ su paantrašte „baroque“, organizuojamas Žvejų rūmų ir jų Pilies teatro. Į jį atvyks trupės iš užsienio – Portugalijos, Italijos, Lenkijos, Rusijos, Kirgizijos. Estijos ir Lietuvos choreografai pristatys šiuolaikinio šokio kompozicijas, vilniečiai aktoriai vaidins ir dainuos, žiūrovus vilios uostamiesčio teatrų pasirodymai, gatvės paradai, turgus ir visokie teatriniai pramanai prie Danės.

Gvildens C.Miłoszo idėjas

Į Nidą liepos 9–17 d. sugrįš tarptautinis Thomo Manno menų festivalis, rengiamas jau 15-ąjį kartą. Naują trejų metų teminį ciklą, skirtą Nobelio literatūros premijos laureatams, pradedanti intelektualiosios kultūros šventė šiemet gvildens vieno jų – rašytojo bei poeto Czesławo Miłoszo (jo knygos „Gimtoji Europa“ pavadinimas tapo šių metų festivalio epigrafu) idėjas. Programoje – 8 koncertai ir Osvaldo Balakausko kūrinio „Čiurlionio metai“ premjera, trys kino naktys ant Urbo kalno, susitikimai su Vokietijos ir Lenkijos rašytojais.

Jūros šventėje – piratai

Liepos 27–31 dienomis Klaipėda visus kviečia jau į 52-ąją Jūros šventę. Joje šiemet bus akcentuoti piratiški motyvai. Šventės šūkis: „Atrask savo lobį!“. Norintieji patekti į siautulingas renginių zonas bus „apiplėšti piratų“ – turės paaukoti jiems po centą, už kurį gaus renginio žemėlapį su programa. Prie burlaivio „Meridianas“ įsikurs „Piratų šalis“, Kruizinių laivų terminalas virs klestinčiu senoviniu uostu, Tiltų ir Turgaus gatvių sankryža – „Piratų tvirtove“. Žadama, kad koncertai vyks ne tik prie Danės, bet ir pačioje upėje, ant plaustų.

Muzikinis rugpjūtis pajūryje

Klaipėdos muzikinio teatro XIV tarptautinis festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje”, su moto „Bravo, maestro!“ vyksiantis liepos 27 – rugpjūčio 28 d., bus skirtas italų muzikai. Jis pakvies į G.Puccini’o operų „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ premjeras, naują šokio spektaklį „Meilės uostas“, kompozitoriaus A.Remesos jubiliejinį vakarą, klasikinės ir populiariosios muzikos koncertus. Juose pasirodys garsūs Lietuvos muzikai, laukiama atlikėjų iš Italijos ir JAV. Festivalio renginiai pasieks ir Palangą, Kretingą, Kuršių neriją, Šilutę.

Auksas ir nuodėguliuose žiba…

Auksas ir nuodėguliuose žiba…

 

Kristina Jokubavičienė

…Ir ne tik auksas – sidabras, perlai, topazai, granatai, ametistai, rubinai, safyrai bei briliantai… Ir visokie radolitai, špineliai, tanzanitai, jolitai, titanas taip pat. Vido Bizausko jubiliejinė paroda – juvelyrikos ir metalo plastikos „Tantum Quantum“ Baroti galerijoje jau besibaigianti, bet dar galima suspėti pasimėgauti tauriųjų metalų ir brangiųjų akmenų netikėta kaimynyste su medžio nuodėguliais, tapusiais ekstravagantišku ekspoziciniu fonu originaliems papuošalams.

Pritamsintoje, prabanga alsuojančioje parodos atmosferoje kaip kokie neprašyti grubūs prašalaičiai įsitaisė ir trys šviestuvai, sumontuoti iš kažkada irgi labai nepigios valstiečiams geležies padargų likučių. Tokie pusiau tikri, pusiau žaisliniai ready-made suteikė parodai bravūriškumo, identiško garsiųjų ūsų efektui.

Kuria regalijas

Birželio 11-ąją 50-ąjį gimtadienį šventęs grafikas ir juvelyras V.Bizauskas jau du dešimtmečius gyvena ir kuria Klaipėdoje. Gana svarią jo kūrybos dalį sudaro valdžios regalijos.

Su jų komponavimo specifika susidūrė dar studijų Talino taikomosios dailės institute metais, diplominiam darbui pasirinkęs Vilniaus universiteto rektoriaus koljė temą. Ir nors ši pirmoji regalija nebuvo panaudota pagal paskirtį, įgyta patirtis paskatino dailininką vėliau dalyvauti konkursuose savivaldos, aukštųjų mokyklų rektorių valdžios ženklams kurti. Sukurtų objektų sąrašas gana įspūdingas: Šiaulių miesto garbės piliečio medalis, Šiaulių miesto mero ir Šiaulių universiteto rektoriaus koljė, Klaipėdos mero koljė. Dailininkas dalyvavo ir naujame Klaipėdos savivaldybės paskelbtame konkurse papildomoms savivaldos regalijoms – miesto mero ir tarybos nario, miesto garbės piliečio skiriamiesiems ženkleliams sukurti.

Kuriant regalijas, kurios tradiciškai susijusios su istorija ir yra daugiau ar mažiau apibrėžtos heraldikos taisyklių, erdvės fantazijai lieka nedaug, bet net ir griežtų rėmų ribojamas autorius sugeba suteikti joms subtilaus autentiškumo.

Ne mažiau atsakomybės pareikalavo ir dar vieno svarbaus Klaipėdai atributo – žiedų kultūros magistrams, kurie yra renesansinio žiedo, rasto piliavietėje, tikslios kopijos, gaminimas. V.Bizauskas sukūrė ir pirmuosius Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus apdovanojimus „Jūros žvaigždė“.

Gera – parduota?

Nuolat dalyvaujantis grupinėse parodose, individualių parodų menininkas yra surengęs palyginti nedaug, ši berods – septintoji. Ir tai visai suprantama, juvelyrika yra brangi sritis, parengti parodą, kurioje visi darbai būtų nauji, dar nerodyti, reikia ne tik laiko, bet ir lėšų. Juvelyrai dažnai cituoja Georgo Krausso posakį: „Gera juvelyrika yra parduota juvelyrika“. Šiuo aspektu parodos eksponatų „gerumas“ paaiškės jai pasibaigus. Turėtų būti „gera“.

Parodoje eksponuojami 22 juvelyriniai dirbiniai, komplektai ar pavieniai papuošalai – žiedai, apyrankės, auskarai, pakabučiai, sagės ir sąsagos – stilinga, kiek primiršta vyriško įvaizdžio dalis.

Viename dirbinyje dažnai komponuojamos kelios medžiagos: auksas, sidabras, titanas, akmenys, emalis, panaudojami blizgėjimo, matiškumo, spalvingumo efektai. Tai meniški, originalūs kūriniai, kuriuose klasikos parafrazės darniai įsilieja į modernios ir radikalumo nestokojančios galutinės papuošalo formos visumą.

Ar juvelyras yra laisvesnis grynosios juvelyrikos, papuošalų srityje? Ar gali kurdamas meną (dažnose polemikose apie juvelyriką meno aspektas neigiamas, juvelyrika traktuojama kaip papuošalų ar aksesuarų, kurių vertę nusako panaudotos medžiagos bei atlikimo technika, gamyba, amatas) nepaisyti statuso, komercijos, nešiojimo funkcijos? Ar įmanoma suderinti šiuos prieštaringus dalykus? Pasitelkę parodos pavadinimą, galėtume sakyti – tiek, kiek. Autorius atsilaiko šiandieninei provokatyviai tendencijai jungti papuošaluose brangias ir pigias, vienadienes medžiagas. Panaudotų medžiagų vertės ir atlikimo technikos požiūriu jo papuošalai sudėtingi, aukščiausios amato prabos. Amato valdymas atveria ir kūrybines galimybes, suponuoja vieno ar kito papuošalo lengvo įgyvendinimo regimybę.

Estetika ir technika

Kas patrauklu V.Bizausko papuošaluose? Pirmiausia estetinė ir techninė harmonija. Pastaroji ne mažiau svarbi, ir tai jau už amato rėmų išeinantys papuošalo dialogo su kūnu (ausis, kaklas, pirštas, riešas), vizualumo niuansai. Harmonija, aiškumu pasižymi ir papuošalų forma, juos sudarančių elementų visuma.

Iš grafikos darbų žinome V.Bizauską esant puikų piešėją, tikslios ir paslankios linijos, dažnai užsibaigiančios netikėtu minties posūkiu, meistrą. Jo juvelyrikos pagrindas yra aiškus ir logiškas konstruktas, gerai apgalvota kompozicinė visuma. Pradinės formos, iš kurių modeliuojamas papuošalas, paprastos – apskritimas, ovalas, kvadratas. Jomis varijuojant, kuriamos subtilios asociacijos ir su gamtos motyvais. Kitos raiškos priemonės tą racionalią struktūrą kiek neutralizuoja, tačiau negriauna.

Darbų visuma artima minimalistinės juvelyrikos tendencijai, tačiau ypatingas papuošalų spalvingumas suteikia gaivališkos, netikėtos energijos, ekspresijos. Jei tiesa, kad niekas taip neatskleidžia mūsų minčių ir emocijų, kaip nešiojami papuošalai, iš parodos „Tantum Quantum“ pasirinktieji, manau, bylotų apie gyvenimo džiaugsmą, pilnatvę ir atvirumą pasauliui.

Vyno monologai

Vyno monologai

 

Ignas Kazakevičius

Dvi savaites iki birželio 2-osios uostamiesčio Baroti galerijoje veikė klaipėdiečio dailininko Ryčio Martinionio kūrinių paroda „In vino veritas“, skirta autoriaus 50-mečiui. Jubiliejinėje ekspozicijoje pristatyti naujausi autoriaus darbai bei keli iš ankstesniojo laikotarpio – paveikslai ir objektai, reprezentuojantys netrumpą menininko kūrybos kelią.

Maitinama laikmečio vaisių

R.Martinionio „In vino veritas“ byloja apie tikslingą eklektinio vaizdo kūrimą tiek paveiksluose, tiek objektuose. Pastarieji nukėlė mus į neilgą, šio dešimtmečio pradžios retrospektyvą.

Apžvelgdamas dailės reiškinius, mėgstu paklaidžioti menininko kūrybos užkaboriais, apsilankyti dirbtuvėse, iš kurių ką tik iškeliavo paveikslai, užlįsti už meno kritikų bei pačių dailininkų susikurtų „širmų“… Todėl neversiu archyvų ir neanalizuosiu praeito amžiaus dešimtmečio aktualijų, dailininko kūrybinių pokyčių. Juolab kad pastarieji – minimalūs.

…Ochra išbluko, o balta spalva tapo pilkesnė, mėlyna – plokštesnė. Spalviniai akcentai, atrodo, naudojami taupiai. Tačiau akivaizdi balto akrilo priemaiša kitose spalvose. Balkšvumu praturtintas koloritas pradėjo panašėti į kosmetinį sluoksnį, kuriuo autorius padabino į brandų amžių įžengusios savo tapybos žandus.

Menininko tapyba yra maitinama laikmečio vaisių – karai, katastrofos, dvasinis chaosas, politinis „bardakas“, istorinių asmenybių įvaizdžiai…

Paroda, nors ir jubiliejinė, neužtušuoja autoriaus poreikio identifikuotis ir būti identifikuojamam, susikurti ir konceptualiai užpatentuoti savo spalvą, vidinį koloritą.

Alogiškos improvizacijos

Paveikslai – minčių graužtukai, vaišių stalo rinkiniai. Jų alogiškos improvizacijos – iš, regis, elementarių, tačiau tik dailininko vaizduotėje materialių medžiagų: dvasinio plastiko, apčiulptų logikos kaulų ir lengvai pritaikomų, modeliuojamų muliažų, manekenų detalių.

Jei perdėliotume fragmentus vietomis, kompozicijos taptų itin mobilios. Jas būtų galima grupuoti į daugiau ar mažiau komunikuojančias grupes. O dabar jos ramios, svyruojančios aplink savo ašį, it tampriausių atominių jungčių valdomos. Siužetų daiktai ir veikėjai atrodo sukurti patys iš savęs ir egzistuoja patys sau, patys džiaugiasi savo eklektiškos „aprangos“ fragmentais.

Ar siurrealizmas R.Martinionio paveiksluose atsitiktinis?

Bet kokiu atveju, tapyba – nuolatinės improvizacijos būsenoje.

Improvizacija – tai laukimas.

Menininko originalumas slypi sugebėjime išlaukti, reikiamu momentu pasirinkti reikiamą atskaitos tašką. Pasirinkti iš daugumos ore pakibusių, pabirusių po kojomis, prikaltų danguje, kažkieno nusviestų, nepanaudotų minčių.

Improvizacija kuria naują kalbą, kuri egzistuoja, nesvarbu, tikime mes ja ar ne.

Kitą vertus, jos vertę nustato pats autorius. Ir ji yra pateikiama vertinti iš konstantiško autorinio nuotolio.

Tapyba „kalba“ gana atviru „tekstu“, kuomet sužaidžiama postmodernistine leksika, kai koncentruojamasi į asociacijas, kada rėžiama tiesiogiai literatūriškai, tačiau atvirai.

Su metalo prieskoniu

Vaizduojamus objektus pavadinčiau intraobjektais, primenančiais menininko kūrinių antrąją pusę, o gal dirbtuvės grindis su įsigėrusiomis dažų dėmėmis, išbarstytais teptukais, plaktukais ir mentelėmis…

Taip, jie asociatyvūs, abstrakčiai asociatyvūs, paliekantys mus už jaukios buitinės suvokimo ribos.

Asociacijas su grublėtu praeities laiku menininkas kuria murkšlinai oranžine spalva, suteikiančia metalo prieskonį tiek faktūrose, tiek diagonalėse ir kreivėse, tiek burnoje…

Dailininko objektai išsiskiria įvairialypių struktūrų derme, ironija ir grotesku, o sykiu atsieta nuo realybės siužetine ir potekstine lyrika.

Konstruktyvi plastika juose orientuota į vizualinį asketiškumą (šiukštu, ne minimalizmą). Surinkti, blizgantys, matiniai, aprūdiję, suskeldėję ar tik ką ready made paviršiai neleidžia pasiduoti, mėgautis struktūros elementais.

R.Martinionio paveikslai primena subjektyvius idėjų rinkinius, uždarytus hermetiškame akvariume. Jos susilieja į organiškas geometrines formas. Jei atmesime simbolizmą ir siurrealizmą, regėsime tik schematiškus daugianarius, narstinius.

Pabaigai išskirčiau autoriaus sugebėjimą komunikuoti su humanizuota erdve, su šia nelanksčia, kaprizinga ir kintančia aplinka. Tai sugestijuoja įvairesnę – drastiškesnę, ekspresyvesnę – plastinę kalbą.

Koncertai, privertę paprakaituoti ne tik Mozartą

Koncertai, privertę paprakaituoti ne tik Mozartą

Birželio 10-ąją Klaipėdos koncertų salėje (KKS) įvyko ketvirtasis ambicingo ciklo „Mozartas: visi koncertai fortepijonui ir orkestrui“ koncertas. Pasak solisto, pasaulio muzikos kritikų dažnai „apsėstuoju“ vadinamo, kvapą gniaužiančius muzikinius spektaklius rengiančio pianisto virtuozo Alexanderio Paley (JAV), to nedaro niekas ir niekur – nei Europoje, nei pasaulyje.

Laima Sugintienė

Užtektų penkeriems metams

Publika su pamėgtu, savo klausytoją pajūryje jau turinčiu, net gatvėje atpažįstamu muziku susitiko po keturių mėnesių. Juos – kaip visuomet – solistas praleido itin intensyviai koncertuodamas, o į Klaipėdą atvyko po koncerto San Franciske.

Šįkart beveik neįmanoma suminėti, ką jis nuveikė per šį laikotarpį. Visada garsėjęs neįtikėtinu produktyvumu ir užmojais, šįsyk pranoko pats save; kaip sakė, „to normaliam pianistui užtektų penkeriems metams“. Ir pradėjo vardyti: Čaikovskis, Metneris, Rachmaninovas, Šostakovičius, Bachas, Debussy ir t.t. Ne pavieniui – viskas ciklais, opusais, tomais ar rinkiniais… Štai vien gastrolių geografija – nuo Novosibirsko iki Rio de Ženeiro. Kaip vasarį išvykdamas ir žadėjo, dalyvavo konkurso Moldavijoje žiuri, kur jo Paryžiaus privačios aukštosios muzikos mokyklos „La Scola cantorum“ studentas moldavas laimėjo 4-ąją vietą. Nepaprastai tuo džiaugiasi, nes tai tik antras toks svarus jo gimtosios šalies atlikėjo laimėjimas po 25 metų, kai laureatu tapo jis pats. Ir pasidžiaugė, kad kartu su M.Rubackyte dalyvaus vertinimo komisijos darbe Lione (Prancūzija). Beje, atskleidė sulaukęs patrauklaus pasiūlymo dėstytojauti Lietuvoje, tad svarstąs galimybę dar glaudžiau susieti savo veiklą su mūsų kraštu. O Kišiniove, pianisto gimtajame mieste, įvyko pirmasis jo vardo festivalis. Tik prieš nepilną mėnesį (gegužės 10–15 d.) žavioje Prancūzijos vietoje Moulin d’Andé jau 20-ąjį kartą vyko „Alexanderio Paley ir draugų festivalis“. Jame dalyvavo Pei-Wen Chen – atlikėjo žmona, kurios muzikavimo Klaipėdoje klausėmės vasarį, ir dar aštuoni atlikėjai. Drauge jie atliko kamerinę bei vokalinę muziką, pvz.: pastatė Rimsky-Korsakovo operą „Mocartas ir Saljeris“, atlikdami ją fortepijonu, ir t.t.

Žinovams ir ne žinovams

Ketvirtajame ciklo koncerte skambėjo brandžiojo W.A.Mozarto kūrybos periodo šedevrai (Nr. 15, B dur, K. 450, Nr. 17 G dur, K. 453, Nr. 18 B- dur, K. 456 ir Nr. 19 F dur, K. 459), visi parašyti 1784 m.

Tai metai, kai kompozitoriui vis dar sekėsi, jis buvo kupinas energijos ir idėjų, jam sukako 28-eri. Tai itin intensyvios ir produktyvios veiklos laikotarpis: tais metais jis parašė net šešis koncertus fortepijonui. Kaip apie juos sakė pats kompozitorius, „kai kur satisfakciją gaus tik žinovai, bet ir ne žinovai taip pat liks patenkinti“. Kelis iš jų genialus klasikas kūrė pats sau, norėdamas pasirodyti kaip atlikėjas virtuozas. Jo, kaip klavesininko, lyderiavimo tuo metu niekas negalėjo nurungti. Jis buvo populiariausias ir mėgstamiausias Vienos muzikantas. Jo dienotvarkė buvo labai įtempta: koncertuodavo beveik kas vakarą, o kartais pasirodydavo ir du kartus per dieną, dalyvaudavo viešuose koncertuose (juos imta rengti abonementų principu), aristokratų salonuose, varžydavosi su pasaulinėmis įžymybėmis. Tų metų vasarį Mozartas pradėjo sudarinėti teminį savo kūrinių katalogą (tai jis darė iki pat mirties), mat iki tol jo popieriuose, kaip visada, buvo didžiulė painiava, todėl tai atrodė vienintelis būdas geriau organizuoti darbą.

Įvyko daug svarbių pokyčių muziko asmeniniame gyvenime: gimė antrasis vaikas Karlas Thomas, kuris pergyveno visą šeimą ir daug nuveikė įamžinant žymiojo tėvo atminimą; kompozitorius buvo įšventintas į „mokinius“ – pirmą hierarchinį lygį Vienos masonų ložėje. Tai metai, kai Mozartas rimtai susirgo – jį ištiko rimčiausias priepuolis, turėjęs įtakos ankstyvai mirčiai. Šiame kontekste parašyti kūriniai ir sudarė ketvirtojo ciklo koncerto programą.

„Grokite pagal muziką“

Koncerte, perfrazuojant Mozartą, atlikėjams – Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas Mindaugas Bačkus), papildytam pučiamųjų grupe, ir solistui – teko gerokai paprakaituoti. O svečias, kaip jau įprasta, pasirodė ne tik solisto, bet ir dirigento amplua.

Pradedant 15-uoju koncertu, susiduriame su svarbiais, ypatingais pokyčiais šio žanro formos, o kartu ir instrumentuotės traktavime: Mozartas galutinai atsisakė tradicinės koncerto formos. O tai diktuoja ir naujus instrumentuotės principus. Kompozitorius rašė, kad be pučiamųjų (juos vadino orkestro „užpakaliu“) čia jau neįmanoma apsieiti (prisiminkime, kad ciklo pradžioje ir mūsų atlikėjai griežė be pučiamųjų). Šis komponavimo bei instrumentuotės principas – solisto ir pučiamųjų replikos, dialogai, apskritai koncertų dialogiškumas – tapo individualiu Mozarto prekiniu ženklu. Dar vienas atliktų koncertų formos ypatumas – jau gana išvystyta pirmoji (orkestro) ekspozicija, todėl šiuose koncertuose ypač padidėja orkestro vaidmuo.

Vadinamuosius „didžiuosius“ (būtent dėl naujo orkestro vaidmens) koncertus kompozitorius rašė sau ir nedideliam žinovų ratui.

Reikia tiesiai pasakyti: atlikėjai iššūkį atlaikė. Nors kiek trikdė nuovargio (ar tik?) ženklai orkestrantų veiduose, kelios ne itin reikšmingos smulkmenos, rezultatas buvo puikus. Dar ir dar kartą žavėjausi, kaip atlikėjai, ypač grojantys pučiamaisiais, sugebėjo muzikuoti tarsi vienas, kai solistas, sudėtingėjant kūriniams, vis mažiau dėmesio galėjo skirti dirigavimui (nebent orkestro ekspozicijose, intermedijose). Akivaizdu, kad jiems beliko įsiklausyti į svečio raginimą: „Grokite pagal muziką“. Antra vertus, neįtikėtinai atrodė ir tie epizodai, kai, grodamas virtuoziškiausius pasažus, pianistas dar sugebėdavo ir parodyti kai kuriuos įstojimus… „Dirigavo“ akimis, galva, visu kūnu, kvėpavimu…

Iš kitos pusės, iššūkis – ne vien sudėtingesni kūriniai. Iššūkis – ir pats visiškai neprognozuojamas, visas taisykles laužantis solistas. Apie jo chuliganiškus tempus jau rašiau, o šįsyk prisidėjo dar ir tiesiog fantastiškos – visos Mozarto – solisto kadencijos. Vienas Dievas težino, kaip VISI kartu sugrojo baigiamuosius akordus (na, ne visada, paskutinio koncerto finale jau neužteko jėgų). Ir nepaisant visų pianisto interpretacijos savitumų – kartais labai kontroversiškų (apie tai kartą kalbėta, bet priminsiu: švelnios, neakcentuotos garso pradžios, skambesio lakumas, derminio reljefo išryškinimas, beveik ties išnykimo riba piano, lėtesnės nei įprastai antrosios koncertų dalys ir kt.) – tame, matyt, ir slypi šio atlikėjo žavesys. Publika myli šį chuliganą.

Nuo subtilumo iki agresyvumo

Prie jų priskirčiau 15-ojo koncerto neįtikėtinus solisto pasažus kadencijose, itin subtilų piano Andante variacijose, puikų „užpakalį“ (čia apie pučiamuosius) finale ir efektingą tutti.

Sol – mažoriniame koncerte žavėjo nuostabios sekvencijos su pučiamaisiais (štai jis, minėtas dialogiškumas), iš polifonizuotos faktūros „išnyrančios“ „pašto rago“ intonacijos (Egidijus Stanelis, Indrė Krikščiūnaitė – valtornos), aido efektas, o styginiai skambėjo itin lengvai ir skaidriai. Neįtikėtina solisto energija prieš kadenciją, moduliacijų girliandos joje, faktūrų žaismas. Antroji dalis – didžiulis bravo nuolatinei koncertų puošmenai obojininkui Linui Šalnai – viena įstabiausių viso ciklo vietų. Susimąstymo oazė. Puikios finalinės variacijos su pabrėžtinai ryškia charakteristika: nuo žaismingai išdykėliškų iki maršinių bei dramatiškų, tiesiog Beethoveno pranašų.

Po pertraukos nuskambėjo 18-asis ir 19-asis koncertai. Adrenalino dar daugiau. Netgi, sakyčiau, agresyvumo. Gal todėl, kad šie kūriniai dėl savo maršinio pirmųjų dalių charakterio priskiriami vadinamiesiems militaristiniams koncertams. Pasirodė gruboka. O perliukas – styginių fugato 19-ojo, „karūnavimo“, koncerto Allegro assai dalyje ir tiesiog nereali kadencija. Efektingai pabaigai gal kokių trijų taktų ir pritrūko…

Vėlgi, kaip jau ne kartą pabrėžiau, žymus aukščiausio lygio pūtikų indėlis. Jie vėl ir vėl džiugino švariu intonavimu, stilingu grojimu, garso kultūra. Tai Rimantas Giedraitis (fleita), obojininkai L.Šalna ir Jonas Pastauka (nuostabus pastarųjų ansamblis – tikras katarsis), E.Stanelis, I.Krikščiūnaitė (valtornos), Kęstutis Taujanskas, Arūnas Zujus (fagotai).

Patenkinti (bent jau neabejingi, buvo ir pasipiktinusių) liko ne tik žinovai.

Kitą dieną, kaip ir pernai birželį, atlikėjai vyko į Pažaislio festivalį, o mūsų dar laukia trys ciklo koncertai. Kitas susitikimas – spalio mėnesį.