Rimantas Černiauskas

In memoriam

Rimantas Černiauskas

 

(1950 – 2011)

Vardas Gustui

Į Gembinės miestelį aš patekau pabaigęs aukštąją mokyklą. Skirstymo komisija buvo negailestinga, ir aš, kaip ir kiti kurso draugai, turėjau važiuoti ten, kur baigiasi asfaltas, nepaisant visų mano nuopelnų spaudai.

Likimo ironija! Vienintelę vietą mieste išplėšė mano bičiulis Gustas, kurio tėvai iki šiol tebelaukia grįžtant sūnaus – diplomuoto pedagogo. Mokytojauti už draugą nūnai teko man. Gembinės miestelis nebuvo balta dėmė respublikos žemėlapyje, bet vis dėlto tai užkampis, mažiausiai paliestas nūdienės civilizacijos. Mano laimė, kad anksčiau esu viešėjęs Gembinėje pas to bičiulio tėvus. O kartą, pamenu, jis slidinėjo miestelio apylinkėse ir atsimušęs į geležinius bėgius nusilaužė koją. Tuo laiku buvo vasario pradžia, studentų žiemos atostogos. Vieną šaltą speiguotą rytą, kai saulė vos vos rausvino horizontą, aš iššokau Gembinės stotelėje iš pravažiuojančio traukinio ir leidausi į ligoninę, kurioje, mano nuovoka, kankinosi kurso draugas.

Kyštelėjau nosį į pirmą palatą – čia begulįs Gustas, užėjau į kitą – vėl guli Gustas, net trečioje palatoje ligonis buvo Gustas. Kai peržiūrėjau visas palatas ir nuėjęs pas vyr. gydytoją pasiteiravau, kodėl tie ligoniai vadina save Gustais, gydytojas numojo ranka.

– Vyruti, nekreipk į juos dėmesio! Tai aš esu Gustas…

Ta anekdotinė istorija vėl iškilo atmintyje, kai atsiverčiau klasės žurnalą ir peržvelgiau savo mokinių pavardes.

Tvarkingu stulpeliu dvidešimt kartų buvo išvedžiota viena vienintelė pavardė: Gustas. Ir jokio vardo, tuo labiau – tėvavardžio, – Gustas, Gustas, Gustas…

Sumišęs aš perverčiau žurnalą nuo pradžios iki galo, paskui apžiūrinėjau prieš šviesą kiekvieną puslapį, bet neradau net pieštuku ar nago galeliu įrėžto inicialo.

– Kaip čia dabar? – suglumau aš,- kaip bendrauja, neturėdami vardų? Kaip aš atskirsiu savo mokinius, kviesiu prie lentos ar tikrinsiu kontrolinius darbus?

Tikriausiai iš šalies aš atrodžiau labai sumišęs ir juokingas su žurnalu rankose, nes prie manęs priėjo nužilusi mokytoja ir prisėdo šalia.

– Jums keista, kad jie neturi vardų? tiesiai paklausė ji.

– Iš tikrųjų, – sumurmėjau aš, – gal čia kieno klaida ar aplaidumas?..

– Ne, – pakratė galvą senutė ir šyptelėjo, žiūrėdama į mane, – jūsų vardas – Rimantas?

– Taip. O ką?

– Argi tai vardas? Vardą reikia užsitarnauti, jaunuoli, – pusbalsiu pasakė ji, – vardas žmogui yra kaip veidrodis, jei norite žinoti. Jis turi atspindėti esmę, o ne šiaip pirmą papuolusį bruožą. Gustas, kuris daro tik gera, Gustas – kritikas, Gustas – vagis, – štai jums tikrieji vardai.

– Bet vaikai? Kaip juos sugaudyti?

– Vaikai yra vaikai, galite vadinti juos numeriais. Jie dar išaugs daugybę vardų, kol suras savo tikrąjį.

– O kai subręs? Irgi liks numeriais?

– Žinoma, ne. Suaugusį dažniausiai apibūdina išvaizda, kilnūs ar niekingi žygiai, charakterio ypatybės, įvairūs polinkiai, o kartais gyvenamoji vieta arba nuopelnai gimtajam miesteliui… Čia kiekvienas turi savo nepakartojamą vardą.

– Betgi tai neįmanoma, – nustebau aš. Ar gali būti tiek vardų?

- Žinoma, – pakartojo senutė,- kiek žmonių, tiek vardų. Tik reikia atidžiau įsiklausyti, giliau matyti ir viską dėtis į galvą, jei norite pažinti mūsų Gustus … – Senutė nutilo ir ilgai sėdėjo nejudėdama. – O kartais tik mirtimi žmogus užsitarnauja vardą … – dar pridūrė, ir dvi žvilgančios ašaros nusirito jos raukšlėtais skruostais. Daugiau nebedrįsau ko nors klausinėti.

Vėliau bendradarbiai papasakojo man istoriją, kaip žuvo mokytojos vyras – Gustas, kuris jausdavo traukinį už dešimties kilometrų. Keisčiausia, kad tą nutikimą jie pasakojo su linksma šypsenėle, tarsi mirtis Gembinės gyventojams būtų vaikiškas žaidimas, – dabar aš negyvas, o rytoj prisikelsiu…

Bėgant metams tie Žodžiai pasitvirtino – Gustai mirė visi. Keistos jų išnykimo aplinkybės iki šiol tebejaudina mane, todėl ir rašau šias Gusto istorijas – atminimui draugų, kuriuos pažinojau Gembinės miestelyje.

Liūdnasis Gustas

Vienas Gustas gimė liūdnas ir susimąstęs. Su vaikais nežaisdavo, atsigula kur po debesiu ir galvoja, – va, skrenda tas debesis kur patinka. Ir kodėl aš negimiau debesiu?

Paklausdavo Gustas tėvą, o tėvas per stalą diržu ir šaukia: „Netrukdyk, vėpla!“

Arba drybso Gustas ant pilvo paupyje ir žiūri, kaip plaukia žuvys. Taip ilgai spoksant ima rodytis, kad plauki pats ir brauki pilvu per dugno akmenis.

– Ir kodėl aš Gustas, o ne žuvis?

Paklausdavo savo tėvą, o tėvas per stalą diržu ir šaukia, – „Netrukdyk, vėpla!“

Arba žiūri į tėvo naginę, kol akys apsiašaroja iš džiaugsmo, – juk galėjau ir aš gimti nagine … Brrr…

Paklausia tėvą, o šis diržu, diržu per stalą. O vieną dieną pabudęs žiūri Gustas į savo gimdytoją, kaip šis veja pantį pasirišęs ant kriukio. Spokso ilgai, kol užauga, paskui kad pašoks, kad pils diržu per stalą:

– Netrukdyk, vėpla! Praėjo metai, ir liūdnajam Gustui gimė sūnus, dar liūdnesnis Gustas.

Gustas, kuris atrado lietų

Jeigu sekmadienį Gusto pati išlipa iš lovos ne dešine, o kaire koja, Gustas būtinai užsiguli lovoje, ir jį už tai apibara.

– Atleisk, – sako Gustas ir sėda prie stalo pusryčiauti neišsivalęs dantų, bjauriai mala žandikauliais ir čepsi kaip tuzinas paršiukų.

Gustą ir vėl apibara.

– At1eisk, – sako Gustas, alkūne pastumia lėkštutę, ji krenta ant grindų ir dūžta į smulkias šukeles. Brangiausia servizo lėkštutė!

– Eik lauk, nevėkšla! – šaukia Gusto pati.

Tada jis užlipa laiptais ir įsitaiso palėpėje. Pro siaurą langelį Gustas mato kaimyno kaminą, iš kurio kyla dūmai ir vejasi kaip sruoga pilkų plaukų. Tokie plaukai yra jo žmonos, kai ši išlipa ne dešine, o kaire koja.

Kaimyno dūmai lenda ir lenda iš kamino, sklaidosi ore ir virsta pilkais debesimis, iš kurių per pietus ima lyti stambiais ir šaltais lašais.

„Lietus yra iš dūmų“, – pagalvoja Gustas.

– Eik ėst, nevėkšla! – kviečia Gusto pati.

Tada jis vėl nulipa laipteliais droviai nuleidęs galvą ir gailiai gailiai sako:

– Atleisk. Lietus yra iš dūmų…

Gustas rašo kiną

Sykį Gustas po sočių pietų atsivertęs laikraštį perskaitė skelbimą:

Kino scenarijaus konkursas:

pirma premija 3000 rublių,

dvi antros po 2000 rublių,

trys trečios po 1000 rublių.

– O kas yra scenarijus? – paklausė Gustas sūnų.

– Tas, ką kine parodo.

– Keista, – pagalvojo Gustas, – tokie pinigai kam nors atiteks už dyka. Sėdi prie lango koks dykaduonis, ką mato, tą užrašo, ir tris tūkstančius pasiglemžia. O kodėl ne aš?

Bufete tarp stikliukų Gustas susirado cheminį pieštuką, išsiplėšė du lapus iš naujo sūnaus sąsiuvinio, paseilėjo tą pieštuką ir spausdintom raidėm užrašė: KINAS.

Tada atsisėdo ant durų slenksčio ir žiūri į savo kiemą. Lyg tyčia lyja lietus.

L Y J A – užrašė Gustas.

Sėdi jis toliau ir spokso į lietų.

– Va, parašysiu kiną, ir gausiu pirmą premiją. Nupirksiu žmonai karvę, sūnui dviratį, sau naujus batus. Kažin, ar beliks bilietams į mano kiną?

Jis užsimerkė ir suskaičiavo, kiek kainuos pirkiniai. Net atsiduso laimingas, – liks.

Tuo kartu lyg tyčia trinktelėjo durelės už tvarto, ir susirietęs nuo lietaus per kiemą perbėgo kaimynas.

Gustas net akių nepakėlė, žinojo ir taip – kas kada. Paseilėjo pieštuką ir užrašė vėl: IŠ IŠEINAMOS PARLEKE GUSTAS…

Sėdi jis toliau prieš lietų, bet pieštuko nepadeda. Greitai jo pati praeis su kibirais, pilnais ėdesio kiaulėms. O kol kas taip vienodai šiurena lietus.

– O jeigu aš parašyčiau du kinus, laimėčiau ir antrą premiją. Nupirkčiau žmonai dvi karves, sūnui du dviračius, o sau dvi poras batų. Kažin, ar užteks?

Gustas atsiduso, lyžtelėjo pieštuką ir greitai užrašė: Y TVARTA NUĖJO BOBA.

Dabar, kol ji sugrįš, jis turi daug gražaus laiko.

– O jeigu parašyčiau tris kinus, laimėčiau ir pirmą, ir dvi antras premijas…

– Ko čia, tėvai, kiurksai be darbo? – nutraukė mintis moteriškė, sužvanginusi tuščiais kibirais.

– Vėl tu pradedi? Vėl, – suaimanavo Gustas. – Koks nuobodus mano kinas…

Gusto paminklas

Mano kaimynas Gustas užsisakė sau paminklą pas vieną žymų sostinės skulptorių. Kaimynas buvo geras, doras žmogus – vienas tų, kurie prieš keliasdešimt metų įkūrė mūsų miestelį. Visą mėnesį slapta jis važinėjo į Vilnių pozuoti tam skulptoriui, ir niekas miestelyje dar nekalbėjo apie Gusto paminklą.

Skulptūrą atgabeno naktį traukiniu ir pastatė miestelio skvere priešais kaimyno namus. Paminklas iš tikrųjų buvo nusisekęs – gyvas, iš akies trauktas Gustas, kurio akmeniniame veide įspausti visi sunkumai ir kančios, patirti, kuriantis miesteliui.

Už paminklą kaimynas suplojo dešimt tūkstančių ir būdamas geros širdies tą meno kūrinį perleido mūsų miesteliui. Tada mes visi vos nepravirkom iš laimės, o Gustas redaktorius prakošė pro dantis:

– Kai aš turėsiu daug pinigų, nupirksiu jums dar gražesnį paminklą!

– Valio! – pritarė Gustas girtuoklis ir suplojo rankomis. – Tegyvuoja paminklas!

Nuo tada skulptūra tapo neatskiriama miestelio dalis, vis daugiau vietos užimdama mūsų buityje, kasdienybėje ir šventėse. Įsimylėjusieji čia skirdavo pasimatymus, vaikai žaisdavo karą ir kitus žaidimus. Skulptūra mums padėdavo nustatyti pasaulio šalis. Garbindami statulą žmonės tarsi pamiršo, kad tai paprasčiausia mano kaimyno kopija.

Rytais su ašaromis akyse kaimynas Gustas žiūrėdavo, kaip sargas nubaido nuo paminklo balandžius, kerpa ir laisto žolę gazonuose, kaip atėję vaikučiai stovi garbės sargyboje, o puošnūs jaunavedžiai padeda jam gėlių.

– Ak, kokie jūs geri ir nuoširdūs žmonės, nesusičiaupia mano kaimynas Gustas.

O paskui vakare vėl atlekia balandžiai ir teršia marmurinę skulptūros galvą, vaikai parbėgdami iš mokyklos rodo liežuvį ir juokiasi, o piktas įsimylėjėlis numeta nuorūką ir trina ją kulnu.

– Mtaip… – niūriai sako kaimynas ir pats ima piktai gniaužyti kumščius, matydamas netvarką, ir vis labiau ima nekęsti balandžių, vaikų, įsimylėjusių, – visų mūsų, kurie gyvena miestelyje.

– Veidmainiai, nedėkingi veidmainiai, – murma po nosimi Gustas, vienarankiu pjūkleliu trupindamas grindų lentas, kurias prieš mėnesį pirko remontui.

Tomis lentomis aklinai užkalęs trobos langus, jis dar užsirakina iš vidaus ir metų metais neišeina į kiemą.

O vakar į mūsų miestelį atplaukė banginis!

Gusto kerštas

Užpyko Gustas skaitytojas, kad jo moteriškei trūksta dvasinės kultūros, ir nutarė pabėgti iš namų.

Pasislėpė pas tolimą giminaitį daržinėje, bet nė valandai nepraėjus atplasnoja Gusto žmona su žarstekliu saujoje.

Kur tu, žmogau, pasislėpsi tokioje mažytėje Gembinėje, kur Gustas Gustą žino iki panagių.

– Vis tiek aš tau atkeršysiu,–galvoja Gustas ir ilgesingai žiūri į dangų, kur skraido visokie paukščiai. – Išskrisiu ir aš su paukščiais, pavargsi, motin, be Gusto.

Kaip tarė, taip padarė. Prisirijo oro balionų ir pradėjo kilti.

Jau pakilo ligi medžių, išbaidė varnas vyšniose, varnos apžiūrėjo Gustą ir nuskrido tolyn.

– Visi jūs verksit, kai manęs neberasit, – džiaugiasi Gustas skaitytojas, skriedamas vis aukštyn.

Jau jo troba kaip degtukų dėžutė, jau jis pakilo ligi debesų. Jau vanagas jį užpuolė ir būtų akis išlesęs, bet Gustas spėjo pakilti aukštyn.

Net nejauku pasidarė, kai tiesiai virš jo galvos pralėkė reaktyvinis lėktuvas. Pasišiaušė plaukai, bet Gustas kilo aukštyn. Praskrido troposferą, praskrido stratosferą, jau namų nematyti, o iš Gembinės liko mažytis taškelis. Kailis pašiurpo nuo kosminio šalčio.

Ėmė Gustas gailėtis, kam taip paikai kerštauja.

– Kas iš to, – mano sau, – kad prapuolė Gustas? Ar maža Gembinėje Gustų? Paverks moteriškė, paverks ir užmirš savo Gustą, o kaimynai gal nė nepasiges. Gyvens miestelis kaip gyvenęs ir nepajus, kad vienu Gustu mažiau.

Ėmė Gustas gailėtis, bet jau buvo vėlu.

Pakilo jis dar aukščiau ir tapo Gembinės palydovu. Taip ir kaba ore.

Ir dabar dar, gražią dieną pažiūrėjęs į dangų, pamatysi virš miestelio neaiškų kosminį kūną.

Kai kurie gudruoliai jį vadina skraidančia lėkšte.

Gustas santechnikas

Esti daug priežasčių vyrams mylėti moteris, bet daugiausia mylime iš aklumo. Gustas taip pat aklai dievino savo žmoną. Kol buvo nevedęs, jis dirbo fizikos mokytoju, gamindavo su vaikais savaeigius automobilius, raketas ir net robotus. Beprotiškai įsimylėjęs jis užvertė sužadėtinę keistomis dovanomis: automobiliais, raketomis, robotais…

Jo laimei ar nelaimei sužadėtinė mokėjo šypsotis net pro sukąstus dantis, vadino jį katinėliu ir pratino gyventi dorai bei teisingai.

Pamažu Gustas įgudo taisyti radiją, televizorių, lygintuvą, baltinti kambarius ir keisti čiaupus virtuvėje. Dabar jis dirba santechniku, algą iki rublio parneša žmonai, o jį pati taip pat parneša klientai ir įvilkę už kojų paguldo virtuvėje tarp skudurų ir tuščių butelių.

Savo pačią Gustas temato rytais, kai ji praeina kilimu, pasidabinusi bebro kailiniais ir usūrinio šuns kepure.

Žmona praveria duris, nusišypso ir sako:

– Išplauk dar skalbinius, katinėli, ir gerai išgręžk, kad išdžiūtų lig vakaro.

Ir palieka butelį alaus, kad pataisęs sveikatą Gustas eitų i darbą.

Ir tada jis galvoja, koks esąs laimingas, laimingiausias Gustas pasaulyje, turėdamas tokią žmoną ir toki sotų gyvenimą.

Gustas susigraudino

Burzgia traktorius, stumdydamas gelsvą smėlį, niaukstosi nusiverkusi diena, o Gustas santechnikas su Gustu ištvirkėliu sėdi pilkoje kamaroje. Pilkos sienos, pilka lova ir palši dūmai, susirangę palubėje. Gustas ištvirkėlis gniaužo pirštais pilkus garbanotus plaukus ir iš pirmo žvilgsnio atrodo toks pat pilkas kaip Gustas santechnikas. Flegmatiški melancholikai. Jie abu tokie graudūs, kad abiems norisi žliumbti. Bet jie neverkia, vedžioja pirštais po stalą ir spokso vienas į kitą. Nėra įsimylėję, tik paprasčiausiai mąsto. Žudo laiką, kaip pasakė vienas pažįstamas, aišku, paviršutiniškas Gustas. Paskui ištvirkėlis pakelia liūdnas veršio akis ir lėtu balsu traukia:

– Gy-ve-ni-mas y-ra nuo-bo-dus…

Kokia gili mintis! Stambios blizgančios ašaros kaupiasi santechniko akiduobėse, nes bičiulis taip lengvai ir mikliai perteikė jo mintis, kurios jau sukosi ant liežuvio galo. Tada pakilęs jis išdrožia ilgą prasmingą monologą:

– Esi teisus, Gustai, iki gyvo kaulo. Gyvenimas yra standartas, o mes – sraigteliai didžiuliame mechanizme. Mes esame tik pėstininkai, kuriuos rikiuoja nematoma ranka, mes renkam trupinius nuo plataus gyvenimo stalo, mes vegetuojam, Gustai, kaip skurdi samana vėtrų pagairėje!

Ko gera, tuos žodžius santechnikas leptelėjo be reikalo, nes Gustas ištvirkėlis susiraukė taip, lyg kentėtų už visą pasaulį, o jo akyse atsispindėjo visų šventųjų liūdesys. Tada abu pajuto, kad dar vienas žodis – ir persipjauna venas duonriekiu peiliu, sielvartas kaip rūkas nusileidžia ant pilkų kambario sienų. Tereikia vieno žodžio, bet abu tyli, tik laikrodis tiksi ant sienos, tik stumdo smėlį traktorius, ir girdėti linksmi statybininkų balsai. Baigę pamainą, jie būriu traukia namo.

– Kvailiai! – pašoka Gustas santechnikas, – buki mechanizmai. Jie nesupranta, kad seniai neteko homo sapiens veido, kad virto darbo įrankiais. Seni, ar tu suvoki tą siaubingą gyvenimo rutiną, kuri skandina žmogų, nepalikdama vietos dvasinei kontempliacijai? .. Tai baisu, seni, tai daug baisiau už traktorių, beprasmiškai stumdantį žemes pirmyn ir atgal. Į ką atsiremti tokią valandą? ..

– Aaa! – aidu atsiliepia Gustas ištvirkėlis ir krenta į spyruoklinį migį, paskęsdamas pilkose dulkėse, o tikro gyvenimo troškulys plėšo jo krūtinę. Jis perplėšia sau apykaklę ir dūsta:

– BENT BOBA BŪTŲ !!!

– Ū-ū-ū! – susigraudina Gustas santechnikas, o už lango – lietus, o traktorius stumdo gelsvą smėlį, kurio vietoje atsiras erdvus plentas, ir važinės mašinos, vaikščios basi vaikai…

Gustas poetas

Kiekvienas miestelis turi savo girtuoklį, savo kvailelį ir savo poetą. Gyveno ir Gembinėje poetas Gustas. Jis parašė eilėraštį, kurio neišspausdino Gembinės laikraštis.

– Suprantama, – aiškino mums Gustas, ten dirba kyšininkai ir biurokratai, o redaktoriui labiau rūpi jo kėdė, negu Gusto poezija.

Tada savo eilėraštį Gustas pasiuntė į Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, bet, pasirodo, ir ten dirba vien kyšininkai.

– Nespausdina ir nereikia, – numojo ranka Gustas. – Kam man ta šlovė? Klausytojų pats susirasiu.

Pradėjo Gustas slampinėti po Gembinės aludes, deklamuodamas savo eilėraštį už bokalą alaus.

– O nuo tolei iki tolei arė lauką mano broliai, – pradėdavo Gustas, pasileidęs iš vieno aludės galo į kitą.

– O nuo tolei iki tolei metė arę mano broliai, – parbėgdavo Gustas atgal.

Už pravaikštas ir girtuokliavimą jį išmetė iš darbo, paliko žmona ir vaikai, kaimynai iškraustė iš buto.

Vargšas Gustas apsigyveno apgriautoje miestelio varpinėje, kur galėjo į valias lakstyti pirmyn atgal, šaukdamas savo eiles. Žmogus neturėjo ko valgyti, bet valgis jam nerūpėjo, nuskuro jo kelnės ir švarkas, bet rūbai jam nerūpėjo – Gustas gyveno poezija.

– Mano dvasia aukščiau buities, – mėgo sakyti Gustas.

O mes tylėdavom, matydami, kaip slenka jo plaukai ir vysta kūnas, ir jis vis labiau panašėja į žiogą, ilgomis laibomis kojomis šokuojantį iš vieno aludės galo į kitą.

Mes dar nežinojom, kad naktimis Gustas jau skraidė po varpinę, prisirijęs poezijos kaip šilto oro, ir būtume nesužinoję, jei ne keista jo mirtis.

Gustą rado negyvą, prilipusį prie musgaudžio varpinės viršuje. Musgaudis ten kabėjo, kad varpo neterštų musės. Varpą nukabino, o musgaudį pamiršo. Matyt, tą naktį Gustas buvo kaip niekada neatsargus ir persisotino poezija.

Merdi ta tauta, kuri negerbia savo poetų!

Gustas kritikas

Nuo to laiko, kai Gustas parašė pirmąjį eilėraštį ir atspausdino Gembinės miesto laikraštyje, į redakciją plūstelėjo jūra eiliuotos ir neeiliuotos kūrybos. Kiekvienas save gerbiąs Gustas jautė pareigą meniniu žodžiu stiprinti tautinę Gembinės literatūrą.

Buhalteriai eiliavo sąskaitas, prekybininkai kainoraščius, o girtuoklis nebeparduodavo siužetų, nes ėmė pats rašyti grakščius ir juokingus apsakymus. Tačiau didžiausią skandalą sukėlė vagies memuarai, kuriuose aprašė, kaip plėšdavo miestelio banką,

Su tais reikšmingais kūriniais praslysdavo ir menkaverčių, kuriuos negailestingai triuškino Gustas kritikas.

Tarp Gembinės literatų jis buvo nepajudinama uola, tokio aukščio, kad pažiūrėjus ašarodavo akys. Vienu svariu žodžiu jis galėjo pakylėti tave į klasikus arba nugramzdinti amžinon užmarštin.

– Autorius stebi pasaulį pro žavią naivuolio prizmę, – išgyrė kritikas savo bičiulio girtuoklio kūrybą.

– Jo herojus žiūri į priekį pro praeities prizmę, – sumalė į dulkes vagies memuarus, kai šis vieną popietę užmiršo su juo pasisveikinti.

Vargšo vagies kūriniai iš labo ryto jau plūduriavo vandenyje po Gembinės upės tiltu. Gustai pasakoja, kad jis stačia galva nėrė žemyn, pasibrukęs po pažastimi visus savo rankraščius…

Gusto kritiko teiginiai būdavo kategoriški, tačiau – objektyvūs, jis kalbėdavo visų miestelio kritikų vardu, nes vienintelis galėjo moksliškai pagrįsti savo teiginius prizmėmis, o ne klausa ir intuicija, kaip daugelis kitų.

O jaunos literatės kūrybą Gustas apibūdino taip:

– Mes matome poetinį autorės pasaulį esant jaunatviškai šviesų, žėruojantį spalvomis, kaip šviesa, lūžusi trikampėje prizmėje.

Iki tol į jaunos literatės kūrybą žiūrėję kaip į naivius vaikiškus bandymus, kur pilna gėlių, paukštelių ir saulės zuikučių, dabar kiekvienas mes pajutome jaunatvišką autorės maksimalizmą ir optimistinę dvasią, kuri labiausiai išryškėja, lūžusi trikampėje prizmėje.

Gusto kritiko žodis buvo naujas ir šviežias, jis pirmas pasaulyje taip plačiai panaudojo analitinius geometrijos metodus, vertindamas Gembinės literatų kūrybą.

Vėliau mūsų mieste atsirado autorių, kurie žiūrėjo į pasaulį pro rūsčią realybės prizmę arba – iškreipto regėjimo modernistinę prizmę, arba pro matinį stiklą, ironijos prizmę, ar skaidrų vaikystės stikliuką. Tų prizmių Gustas turėjo pakankamai, kiekvienam iš mūsų priskirdavo po kelias, tereikėjo sykelį užsižiopsoti gatvėje ir nenukelti prieš jį kepurės, ir autorius, žiūrėjęs į pasaulį pro nuotaikingą humoro prizmę, užsidėdavo tamsius nihilisto akinius. (Vargšas Gustas vagis…)

Mes be perstojo dairydavomės po gatves, kad nepražiopsotume jo rusvos atsikišusios barzdelės ir kalbėdavome su juo atsargiai, vartodami pačius būtiniausius žodžius, be menkiausio stilistinio atspalvio, kad jis, tuoj pat pritaikęs kurią nors savo prizmę, neperlaužtų jų ir neįžvelgtų paslėptos prasmės.

Vargas tam rašytojui, kuris pliaupiant lietui pasakys – bjauriai lyja. Gustas akimirksniu suvoks, kad jo straipsniuose per daug vandens. Neatsargu sakyti net – lyja, verčiau – krinta krituliai, ir tai tik įsitikinus, kad Gustas tą dieną nebuvo paslydęs ant netyčia atsiradusios balutės.

Jeigu jis ko nors klausia, geriau atsakyti lakoniškai – taip arba ne, ir reikšmingai tylėti. Dar galima kosčioti sau į delną, vartyti akis arba dėtis labai susikaupusiu.

Todėl ir literatų pobūviuose vyrauja pagarbi tyla, kurioje mes suskliaudę ausis klausomės, kaip Gustas kritikas aiškina savo prizmes. Jis visada kalba įkvėptai ir dalykiškai, nes prieš kelerius metus dirbo pameistriu optikos parduotuvėje. Ten ir nusitekino visą rinkinį prizmių: pasvirusią keturkampę, idealųjį kubą, stačiąją trikampę ir daugelį kitų, kurių pavadinimus duoda „Geometrijos“ vadovėlis.

Todėl kai tik parašau apsakymą ir su palengvėjimu padedu paskutinį tašką, kiekvieną kartą pajuntu, kad mane stebi kritiška Gusto akis pro briauną stačiakampio gretasienio, kuris stovi už pasvirusios trikampės prizmės, prieš kurią paguldyta stačioji penkiakampė.

Kai kurios autoriaus abejonės

– Žaidimai, tik žaidimai, – palingavo galva mokytojas Gustas, perskaitęs mano rašinius.

– Bet kodėl? – nenusileidau aš, – argi žmogaus gyvenimas nėra panašus į žaidimą?

– Tik išore, – Gustas lėtai maišė arbatą, skimbčiodamas šaukšteliu į stiklinės kraštus, – o kokia to žmogaus buitis? Žaidimai baigiasi, kada prasideda buvimas…

– Žmogaus buitis priklauso nuo jo paties, – atsargiai įterpiau aš.

– O nuo ko priklauso žmogus? – liūdnai šyptelėjo Gustas, – mes regime tik jo paviršių, tik formą, kuri yra lipdoma metų metais… Šiandien jis tavo viršininkas, ryt miestelio aludėje pardavinės tau siužetus, šiandien jis tik vagis, ryt gal bus miestelio teisėjas… O prosenelė? Ar taip ją vadino, kai buvo dar jaunutė, dvidešimties metų mergina? Ar tada ji galvojo, kad bus aprašyta nukaršusios senės pavidalu, reumato išsukiotomis kojomis ir niekada nesėdės ant motociklo balnelio? Vardas turi nusakyti esmę, o ne šiaip pirmą papuolusį bruožą.

– Abstrakcijos. Kur atrasi tą esmę?

– Kasdienybėje, papročiuose, protėvių genuose, dvasioje, jei galima taip pasakyti, – Gustas nutilo ir neskubėdamas mažais gurkšneliais ėmė gerti arbatą.

Stojo šiltas, tykus vakaras… Aš dirstelėjau kambario kertėn ir pamačiau daugybę auksinių dulkelių, byrančių nuo lubų…

– Eisiu namo, – pasakė mokytojas Gustas, nurijęs paskutinį arbatos gurkšnį.

– Neik, jau tamsu. Dar traukinys pervažiuos.

– Mano tėvą pervažiavo, mano tėvo tėvą pervažiavo, kodėl aš turiu jo bijoti?

– Neik! – pašokau aš ir sugriebiau jį už skverno.

– Nebijok, – švelniai atstūmė ranką mokytojas Gustas, – mums tai yra kasdienybė.

Jis apsisuko ir ramiai nusileido žemyn stačiomis laiptų pakopomis…

Rimantas Černiauskas.

Gusto istorijos. Vilnius, Vaga, 1983.

Klaipėdos kultūros žmonės prisimins R.Černiauską

Klaipėdos kultūros žmonės prisimins R.Černiauską

Dalia Bielskytė

Liepos 1-ąją sukaks mėnuo nuo tos dienos, kai netekome gero bičiulio, talentingo rašytojo, Klaipėdos kultūros magistro Rimanto Černiausko (1950–2011).

Liepos 2-ąją buvusio Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko R.Černiausko draugai, kolegos, gerbėjai kviečiami susitikti „Senamiesčio“ bare, kuriame lankydavosi rašytojas, „aprašęs vaikų, žmonių, sliekų ir vaiduoklių gyvenimus“, ir dar kartą prisiminti gerą draugą, talentingą kūrėją.

Kaip visada, pritrūko laiko

Keturias savaites nebesutinkame jo senamiesčio gatvėse, nebesikalbame, nebesiklausome smagių istorijų ir nebeplanuojame bendrų darbų. Dar visai neseniai nė vienas Klaipėdos kultūrinis renginys neapsieidavo be šio šviesaus, gero žmogaus. Dar visai neseniai sėdėjome su juo prie vieno stalo, o šiandien mums beliko knygos ir prisiminimai.

Rymantas, knygas pasirašinėjęs kaip Rimantas, o visų vadinamas tiesiog Rimu, daugeliui savo kartos kultūros žmonių buvo draugas, jaunesniems – mokytojas. Draugas, kuris nieko nereikalavo, bet viskuo dalijosi; mokytojas, kuris niekada nebarė, nerašė pažymių, bet visada buvo šalia, skatino dirbti, lydėjo.

Į laidotuves Švėkšnoje, gimtajame Rimo mieste, susirinko daugybė žmonių. Bažnyčioje po Mišių pritrūko laiko, kad galėtumėme pasikalbėti apie šį brangų žmogų. Kalbantieji ir klausantieji galėjo dalytis jausmais ir atsiminimais dar ilgai, tačiau gyvenimas bakstelėjo rodykle į nugarą – laikas liautis kalbėjus, laidotuvių laikas baigėsi, atėjo santuokos laikas.

Tiesa, dabar, kai Rimas mirė, mes galime kalbėtis su juo daug daugiau – jam dabar priklauso visas pasaulio laikas, o tada tekdavo jį išdalyti į tūkstančius minutėlių. Labai norėtųsi padėkoti Rimanto žmonai Helenai ir keturioms dukterims – už dosnumą dalijantis vyru ir tėvu. Jo niekada neužteko visiems.

Atsisveikinant – bendrystės dovana

Švėkšnos bažnyčioje, šventoriuje, kapinėse – beveik visi pažįstami. Iš matymo, iš spaudos puslapių, garsūs savo darbais bei žygiais ar visai negarsūs – tiesiog bičiuliai. Visus mus siejo vienas žmogus – Rimantas.

Pasidarė neramu – negi tai paskutinis kartas, kai matome vieni kitus? Negi absurdiška mirtis gali padėti tašką, išblaškyti šią savitą bendruomenę kaip žydo bites? Neturime vieni kitų adresų, telefonų ir nebeturime ryšininko. Vadinasi, vienas iš kultūros judėjimų frontų tiesiog pasibaigs, liks tik prisiminimų skersvėjai ir nežinia, kas bus toliau.

Skęstant tokiuose apmąstymuose ir kilo mintis sukviesti visus šios asmenybės vienytus Klaipėdos kultūros žmones ir taip paskatinti kultūros judėjimą Klaipėdoje. Judėjimą, kuris visai nepanašus nei į partiją, nei į armiją – laisva bendrystė, pokalbiai, keitimasis informacija, bendra veikla ir, žinoma, atmintis. Norisi tikėti, kad išeidamas Rimantas paliko mums bendrystę, norą dirbti ir gyventi toje kultūros terpėje, kurioje kažkada mus suvedė jo talentas ir meilė žmonėms.

Ženklai ir žmonės

Klaipėdoje yra unikali vieta – Meno kiemas, o tame kieme – puikus baras „Senamiestis“, kuris ir galėtų tapti tokių susitikimų vieta.

Susirinkę rimti vyrai – baro šeimininkas Silverijus Grikšas, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Arūnas Sakalauskas ir bendrovės „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas – palaimino idėją, kad baro interjerą laipsniškai galėtų papuošti reikšminės skulptūros, mažosios plastikos elementai, fotografijos ir kiti atminimo ženklai, bylojantys apie per Meno kiemą ir jame esantį barą tekantį laiką bei jame pėdsakus paliekančius žmones.

Pirmasis ženklas skirtas R.Černiauskui. Iš bloknoto lapelio besišypsantį jo knygos personažą – slieką – sukūrė skulptorius Sergejus Plotnikovas, o jo išliejimu iš bronzos pasirūpino A.Kliukas. „Iš idėjos“, – atiduodamas savo kūrinį į iniciatorių rankas pasakė jokio atlygio už darbą nepaprašęs Sergejus. „Reikia daryt. Padėsim“, – jau ne pirmą kūrybinę iniciatyvą mieste remiantis A.Kliukas buvo ypač konkretus.

Tikimasi, kad baras taps nuolatine Klaipėdos kultūros žmonių susibūrimų vieta. Ši perspektyva ypač džiugina „Klaipėdos galerijos“ direktorę Violetą Jusionienę, manančią, kad kaip tik tokia publika ir turėtų rinktis šalia esančiame bare. S.Grikšas tame įžvelgė dar vieną pliusą – matydami kultūros žmonių bendravimą ir dalyvaudami jame, augs bei tobulės ir dabartiniai baro lankytojai – meno mokyklų moksleiviai ir studentai.

Po Mišių – susitikimas

Taigi liepos 2-ąją 16 val. „Senamiesčio“ bare (Bažnyčių g. 4 / Daržų g. 10) laukiami norintieji dar kartą pasikalbėti apie R.Černiauską. Kviečiami visi kultūros sklaidai ir kultūros žmonių bendrystei mūsų mieste neabejingi žmonės. Renginio iniciatoriai neplanuoja scenarijaus – ateikite, kalbėkite, skaitykite, grokite, pieškite, klausykitės, bendraukite.

Šiandien jau galime pažadėti, kad atidengsime atminimo ir pagarbos ženklą R.Černiauskui, pažiūrėsime režisierės Dalios Kanclerytės apie jį „Balticum“ televizijos laidai „Nuskaidrinti šviesa“ sukurtą siužetą, šeimos ir draugų turimas fotografijas.

Jeigu turite pasiūlymų ir idėjų dėl renginio, registruokitės adresu kultursklaida@gmail.com arba skambinkite mob. tel. 8 611 81 813 šių eilučių autorei.

Užsiregistravusiems bare bus rezervuotos vietos, kurių skaičius, kaip žinoma, ribotas. Dalyvavimas renginyje – nemokamas, maistas ir gėrimai – savo sąskaita.

Artimųjų prašymu pranešame, kad liepos 2-ąją 10 val. Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje bus laikomos Mišios už R.Černiauską.

Vedusio vyro daina

Vertimai

Alas Purdy (1918–2000) – vienas labiausiai mėgstamų ir žinomų Kanados poetų. Dažnai vadinamas „neoficialiu Kanados poetu-laureatu“. 1965-aisiais A.Purdy buvo suteikta aukščiausia Kanados literatūrinė premija – Generalgubernatoriaus apdovanojimas. A.Purdy buvo vienas geriausių garsiojo JAV skandalisto Charleso Bukowskio draugų. „Nežinau nė vieno gero gyvo poeto. Tiesa, Kanadoj gyvena toks kietas šunsnukis, kuriam pavyksta vaikščiot peilio ašmenimis.“

Alas Purdy


Vedusio vyro daina
Mylėdamasis su jauna mergina
ką pusamžis daug metų vedęs
vyras gali pasakyti sau ir tai merginai?
– kad meilužiai gyvuoja o registratoriai pražūsta?

Kai neonas nutvieskia merginą šviesa ir šešėliais
kambariai pranyksta ir visi
seniai išvykę svečiai
šypsosi
ir tik jos tamsa gali būt palytėta
į jos baltumą pažvelgta
ji stovi virš jo lyg akmeninė deivė
verkdama ašaromis ir medumi
ji jaunesnė perpus ir daug senesnė
kaip gali vyras papasakot tai savo žmonai?

Vėliau jie susitiks baisiai mandagūs
ne visai svetimi, niekada nebūsiantys draugais
ir rankos, kurios lietėsi kitur, gal spustels viena kitą
brūkštels pirštais pažvelgs atsainiai
o valiklis išvalo iki stebuklingo baltumo
o meilė išlieka prasčiausiame odekolone
(tik ne merginų kūnuose, virstančiuose juoda oda)
nes visi tiki reklamuotojų melais

Tik retai kam tarp aibės vedusių vyrų
nebuvo nutikę tokių nušvitimo akimirkų
ar reiktų šiuos vyrus šlovint už nepalaužiamą dorybę
ar pasmerkti juos, kvailius, atsisakiusius stebuklo
atsakymą sunku surasti

Kitose planetose nuomojami kambariai
ir neonas plieskia Floralo miestely
mes gyvename su mirtimi, bet su gyvenimu mirštame
žydinčioje žemėje rožę daiginančioj
namuose ir greitkelyje, mieste ir kaime
už tai, kas suteikta, krauju atsiskaityta, dovanos parduotos
balti žvaigždžių pirštai išsuka lemputes
sąskaita apmokėta, registratorius bunda
už mūsų durų žingsniai tylūs girdis
pamėkliškos saulės įsiplieskia ir gęsta
ir tik tamsa bus prisiminta
o visa kita pradingę

Miręs poetas
Mane pakeitė placentoje
prieš mane miręs brolis
įrengęs vietą gimdoje
žinodamas mane ateisiant:
išrašė žodžius ant mėsingų sienų
nupiešė moterį moters viduje
šnabždėdamas vos girdimą lopšinę
ji iki šiol aidi mano akloje širdyje

Kiti buvo medkirčiai
užkampių mušeikos ir ūkininkai
 jų moterys – romios ir nuolankios
nieko iš jų neišliko
tik vaizdas vaizde
viryklė, ant jos kunkuliuoja arbatinis
– kaip kitaip sau pačiam paaiškint save
iš kur atsiranda daina?

Dabar apie mano klajones:
Alhambros lyriškame spindesyje
kur maurai rentė akmens poemas
liguistas baltas veidas spokso
– ir šešėlis Platono oloj
prisimena mažą mirusįjį
– Samarkando blyškioj melsvoj šviesoj
iš jo lėtai sunkėsi žodžiai
– prisimenu kraujo muziką
Sidabrakalių gatvėj

Miegoki švelniai žemės dvasia
dienoms ir naktims susikimbant už rankų
viskam tampant vieniu
švelniai lauki brolau
tačiau nesitikėk kad atsitiks tai

tas didysis džiaugsmo šūksnis pranešantis prisikėlimą
tikėkis tylaus šnabždesio
lizde tupinčių paukščių besikalančios žolės
trumpos jų žinutės
ir žinoki iš kur žodžiai ateina

 


Kraunant kraują
Tai buvo kraujo milteliai
sunkiuose rudo popieriaus maišuose
jie turėjo būt pakankamai tvirti
kad iš jų nebyrėtų
deja

Krovėm juos dešimties pėdų aukščio krūvomis
iki pat angaro stogo
dirbome „Arrow Transfer“
Granvil Ailende
Maišai svėrė po 75 svarus
kad pasiektum patį viršų
turėjai atsistoti ant dviejų maišų
mano ūgis šešios pėdos trys coliai
du maišai kaip tik

Pamiršau pasakyti
tas kraujas buvo galvijų kraujas
arklių avių ir karvių
bus panaudotas trąšoms
sakė brigadininkas

Reikėjo tam tikro subtilumo
kad švelniai numestum maišą
tarsi krautum dinamitą
jei nebūdavai atsargus
milteliai pūkštelėdavo
iš maišų rudais debesimis
nusėsdavo ant prakaituoto veido
padengdavo rankas ir plaštakas
skverbdavosi į nosį ir ausis
byrėdavo į kelnes už marškinių
vėl virsdavo skystu krauju
atrodydavai
lyg būtum nuskalpuotas
ypač nedraugiškų
indėnų
genties ir paliktas mirti

Mes krovėm ir stiklą
medinėse dėžėse
dviese iškeldavom jas
iš sunkvežimio į sandėlį
kiekviena dėžė
svėrė 200 svarų
Vakarop
mano raumenys maudė ir trūkčiojo
mirties ritmu
nuo šimtų maišų kraujo
nuo šimtų dėžių stiklo

Vėliau laikinai dirbau
Bernso skerdykloje
Rytinėje Hastingso gatvėje
tampiau šaldytą jautieną
nukabindavau skerdenas nuo plieno kablių
svirduliuodavau pirmyn ir atgal
tarp šaldytuvų ant ratų
 ir nykių šaldymo kambarių
kvėpavau baltais garais
tarp kyburiuojančių lavonų
bliaunančių galvijų garsai
skverbėsi iš viršutinio aukšto
jų gerklės perpjautos
kraujas gurguliuoja į specialius griovius
vėliau jį išsems

Kraujo kvapas prilipo prie manęs
prilipo prie drabužių ir kūno
šleikštus ir salsvas
ir aš girdėjau skerdžiamų galvijų klyksmą
ir nerašiau jokių eilėraščių
nebuvo eilėraščių
nustelbiančių klyksmus
įlipdavusius į tramvajų
ir keliaudavusius kartu
kol pasiekdavau namus
įjungdavau patefoną
ir vos girdimai
klausydavau kaip praeitam amžiuj
verkia Bethovenas

Iš anglų kalbos išvertė Marius Burokas