LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Senamiestyje – kultūros ženklai ir žmonės
Vasarišką liepos šeštadienį bare „Senamiestis“ Klaipėdos kultūros žmonės susibūrė dar kartą prisiminti prieš mėnesį Anapilin išėjusį rašytoją, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininką, Klaipėdos kultūros magistrą Rimantą Černiauską. Kaip uostamiesčio danguje tądien tilpo saulė ir lietus, taip susirinkusiųjų širdyse – graudulys ir džiaugsmas.
Dalia Bielskytė
Netektys neišblaškė
Šis birželis buvo ypač sunkus – netekčių plejada, prasidėjusi pačią pirmąją dieną, kai netekome rašytojo R.Černiausko, baigėsi kita skaudžia netektim – liepos 1-ąją klaipėdiečiai išlydėjo amžinam poilsiui Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininką aktorių Valentiną Klimą. Mirtys netikėtos, beprasmės – kentėjo visi, patekę į gedėjimo ratą.
Tokiame kontekste sunku buvo tikėtis surinkti žmones į renginį. Susidarė įspūdis, kad ištisą mėnesį tik vaikščiojome iš šermenų į šermenis, nešini širdies skausmu ir baltomis lelijomis, dalijome užuojautos žodžius, patys jų geidaudami. Laikas kažkur nusinešė įvykius, žmones, tad kam ir ką dar bekalbėti?.. Slėpkimės. Juk kaip kažkas baugiai pasakė, dangaus kanceliarija paskelbė rimtą etatų mažinimą…
Tačiau, nepaisant visko, netektys ne išblaškė, o suvienijo Klaipėdos kultūros žmones. Šeštadienio popietę „Senamiesčio“ bare susibūrė geras pusšimtis jų – literatų, aktorių, dailininkų, muzikų, meno gerbėjų. Ne tik prisiminti bičiulį, rašytoją, atidengti jam skirtą atminimo ženklą, bet ir pasikalbėti apie tai, ką gi daryti toliau.
Svarbiausia – neišsiskirstyti
Renginiui toną davė režisierės Dalios Kanclerytės sukurtas siužetas apie Rimą. 15 minučių, grąžinusių visus atgalios, į tas netolimas dienas, kai smagus ir malonus žmogus net didžiausius niurzgas priversdavo kikenti. „Aš Puškino genijaus tęsėjas, jis – mano protėvis“, – rimtu veidu iš ekrano porino rašytojas, o susirinkusieji juokėsi, tarsi jis tikrai sėdėtų čia pat bare su visais ir pasakotų savo istorijas, kuriose būdavo taip smagu pasiklysti.
Ir kalbos tą popietę buvo skaidrios – skaitymai, prisiminimai, liudijimai, svarstymai, kaip pratęsti Rimo darbus ir saugoti jo atminimą. Siūlyta pasirūpinti jo kūrybos leidyba, atsiminimų knyga, kompaktine tekstų, skaitomų Klaipėdos aktorių, plokštele, kiekvieną birželį drauge važiuoti į Švėkšną ir „pažiūrėti į slėnį Rimo akimis“. Bet pagrindinė mintis – neišsiskirstyti. Likti tame rate, kurį būdamas gyvas subūrė aplink save rašytojas, puoselėti tradicijas, tęsti nebaigtus darbus ir pradėti naujus.
Vienas naujųjų – sukurti Klaipėdos kultūros žmonių susibūrimų ir pasikalbėjimų tradiciją, kuri, kadaise gyvavusi, dabar yra gerokai primiršta. Tam puikiai pasitarnautų „Senamiesčio“ baras, kuriame jau dabar lankosi dauguma uostamiesčio kultūrininkų. Kartą per mėnesį čia galėtų vykti laisvi, bohemiški pasisėdėjimai, kūrybos skaitymai, pasitarimai, baro interjerą ilgainiui galėtų papuošti skulptūros, mažosios plastikos elementai, fotografijos ir kiti atminimo ženklai, bylojantys apie per Meno kiemą ir jame esantį barą tekantį laiką bei jame pėdsakus paliekančius žmones.
Jūra geros valios
Pirmasis ženklas ant „Senamiesčio“ baro sienos – R.Černiauskui atminti skirta lentelė su besišypsančiu jo knygos „Slieko pasaka“, 2008-aisiais mažųjų skaitytojų išrinktos Lietuvos metų knyga, personažu. „Vaikų, žmonių, sliekų ir vaiduoklių gyvenimus aprašė Rimantas Černiauskas“, – byloja ji smalsiam praeiviui, bet draugui pasako daug daugiau: Rimas yra čia, kur užbėgdavo beveik kasdien pasilabinti su bičiuliais, išgerti kavos, Rimas yra amžinas mūsų atmintyje ir darbuose.
Gražus atminimo ženklas. Nuo idėjos iki rezultato – vos trys savaitės ir jūra geros valios. Prie jo gimimo prisidėjo būrys kultūros žmonių: „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė (personažo idėja), skulptorius Sergejus Plotnikovas (kūrinys), bendrovės „Pamario restauratorius“ vadovas Aldas Kliukas (mecenatas), rašytojas Juozas Šikšnelis (sakinys), tapytojas ir grafikas Arūnas Mėčius (šriftas), Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius (minčių lietus). O „Senamiesčio“ baro šeimininkai noriai dovanojo kelias valandas baro laiko ir vaišino visus susirinkusius „rimantiškomis“ vaišėmis (degtinytė, juoda duona, agurkėlis ir šoninės kąsneliai, o jautresniems gomuriams – karštas vynas).
„Mes norėjome prisidėti prie atminimo įamžinimo ir geros idėjos, – atidengdami atminimo ženklą kalbėjo S.Plotnikovas ir A.Kliukas. – Neverskite mūsų didvyriais, tikrai dar ne viskas šiame pasaulyje skaičiuojama pinigais.“
Atminimo ir pagarbos ženklai, bylojantys apie gyvą Klaipėdos kultūrinio gyvenimo istoriją, turėtų pamažu pakeisti baro interjerą. Bus renkamos fotografijos, ieškoma būdų, kaip sukurti ženklus jubiliejus švenčiantiems menininkams, kultūros žmonėms, pelniusiems miesto ar Lietuvos vertinimus, atmintiniems įvykiams. Jau dabar yra susikaupę „skolos ženklų“ – Algimantui Jusioniui, Algiui Kliševičiui, Alfonsui Žaliui atminti. Neabejojama, kad po daugelio metų baro sienos galės tikrai daug pasakyti.
Antrasis susitikimas – šįvakar
Klaipėdos kultūros žmonių judėjimas – skamba išdidžiai. Tačiau iš esmės – tai paprasta. Judėjimas – tai kryptingas, kūrybingas bendravimas ir bendrabūvis. „Na, štai, norėjote, kad kultūros žmonės judėtų – prašom, jie juda“, – papokštavo garsi Klaipėdos žurnalistė, kai oro užgaidos į Rimanto atminimo vakarą susirinkusius žmones pavaikė iš baro į kiemą, iš kiemo – į barą.
Antrasis Klaipėdos kultūros žmonių susitikimas – jau šįvakar 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje“ atidaromoje bendroje uostamiesčio dailininkų parodoje „Klaipėda – mano miestas“. Po vernisažo norintieji galės prisėsti prie bare „Senamiestis“ rezervuotų staliukų ir pratęsti liepos 2-osios pokalbį, paskaityti, pamuzikuoti, pasidalyti idėjomis – veikti viską, ką tik širdis geidžia, viską, ką maloniai susibūrę veikia geri draugai.
…Prisipažinsiu, ruošiantis liepos 2-osios renginiui, vis dairiausi pro langus – laukiau ateinančio Rimanto. Jis nebeatėjo per kiemą, bet visi jutome jo buvimą. Ne bauginantį, ne slegiantį, o draugišką ir lengvą, kaip tada, kai jis dar ir buvo šalia.
„Kas jam? Sėdi dabar ir kalbasi su Donelaičiu, – sakė rašytojas Algis Kuklys. – O mums jo čia taip trūksta.“ Juokavo tą vakarą visi. Kalbėjo, kad ir lietų Rimantas siuntęs, idant niekas laukan nebėgtų, jaukiai bare glaustųsi, ir jo taip mėgtus anekdotus pasakojo… Skambėjo stiklai, juokas, ašaros kažkur giliai galugerkly… Skambėjo viltis, kad tie žmonės, kurie susirinko kartą, susirinks dar ir dar, ir įvykdys planus, gimusius liūdint ir ilgintis draugo.
…Stop kadras – šypsena iš ekrano. Tokia tikra, tokia pažįstama, kaip Prano Narušio saksofono muzika, graudžiai užliejanti erdvę.
