TRUMPAI

„Plartformoje“ – kylantis menas

Rugsėjo 29 – spalio 2 dienomis Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“ rengia 6-ąjį šiuolaikinių menų festivalį „Plartforma“. Publikai planuojama pristatyti 10 šokio, teatro, muzikos ir dailės projektų. Tarp jų – garsios japonės šokėjos iš Prancūzijos darbas „Los Layers“ („Sluoksniai“), lietuvių Gyčio Ivanausko ir Rūtos Butkytės šokio spektakliai. Šiemet „Plartforma“ tapo tarptautinio Europos scenos menų ir festivalių tinklo DNA („Development of New Art“) nare. Todėl klaipėdiečių renginyje dalyvaus jo partneriai, pristatysiantys kylančius jaunuosius menininkus iš Slovėnijos, Čekijos, Vengrijos. „Plartforma“ vyks „Švyturio menų doke“. Bilietai – po 20 litų, juos jau kitą savaitę pradės platinti „Bilietai.lt“.

Baltijos kelrodžio idėjų paroda

Klaipėdos miesto savivaldybės konferencijų salėje 2-ajame aukšte iki rugsėjo 1-osios vyksta Baltijos kelrodžio konkursui pateiktų idėjinių projektų paroda. Konkurse dalyvauja 4 skirtingi darbai, kuriuos peržiūrėti pastarąją savaitę galėjo miesto gyventojai ir svečiai. Klaipėdos įvaizdžio komisijai rugsėjo pradžioje paskelbus konkurso nugalėtoją, geriausias idėjinis kelrodžio projektas bus įgyvendintas dar šį rudenį. Klaipėdiečius bei uostamiesčio svečius Šiaurės rage stovėsiantis kelrodis kvies susimąstyti apie Baltijos jūros svarbą ir netoliese esančius kaimynus, su kuriais plečiamas verslo, aplinkosaugos, susisiekimo ir kitų sričių bendradarbiavimas. Projektas finansuojamas Europos Komisijos lėšomis.

Su tapyba – į gimtinę

Nuo Jūros šventės pabėgęs į Labanoro girią, klaipėdietis dailininkas Danas Andriulionis viešėjo, tapė, diskutavo sodyboje pas bičiulį ir mokytoją tapytoją Aloyzą Stasiulevičių. „Nuostabiai praleidau laiką“, – džiaugėsi klaipėdietis. Krašto muziejuje gimtajame Rokiškyje nuo rugpjūčio 16-osios veikia jo jubiliejinė autorinė tapybos paroda. Joje eksponuojama 40 didelio formato drobių, nutapytų per pastaruosius kelerius metus. Parodos pristatymas ir susitikimas su šį rudenį 60-metį švęsiančiu autoriumi vyks rugsėjo 24-ąją, per Rokiškio miesto šventę. Į ją kraštietis D.Andriulionis nusiveš ir knygą apie savo kūrybą, kurią artėjant dailininko jubiliejui rugpjūtį išleido Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė Klaipėdoje.

Klaipėdoje režisuoja įžymybės

Rugpjūčio 20–21 dienomis Klaipėdoje lankėsi žymi latvių teatro režisierė ir pedagogė Mara Kimelė. Naujojo Rygos teatro režisierė Klaipėdos dramos teatre pradeda statyti spektaklį pagal garsaus švedų rašytojo Pero Olovo Enquisto pjesę „Lūšies valanda“. Šis dramaturgas Lietuvoje labiau žinomas kaip romanų „Asmens gydytojo viešnagė“, „Blanša ir Marija“, „Išguitas angelas“, „Kapitono Nemo biblioteka“ autorius. Jo pjesės „Lūšies valanda“ premjera iš pradžių buvo planuojama baigiantis rugsėjui, bet, jei režisierė pageidaus, gali būti nukelta į spalį arba bus parodyta tik pavasarį. Dabar Klaipėdos dramos teatre Gintaras Varnas stato Augusto Strindbergo „Šmėklų sonatą“. Jos premjera numatyta lapkričio pabaigoje.

Du išeities taškai vienam pasaul iui nužymėti

Rugpjūčio pradžioje Palangos „Ramybės“ galerijoje buvo pateiktos dvi vizualaus autorinio mąstymo ir matymo versijos, pasiūliusios skirtingus žiūros taškus į analogiškus gyvenimo reiškinius.

Danguolė Ruškienė

Iki rugpjūčio 21-osios ten veikė Klaipėdos krašto dailininkės Virginijos Giniotytės personalinė paroda „Beržiniai jausmai“, o iki rugsėjo 14-osios dar galima apžiūrėti Berlyne gyvenančios lietuvių tekstilininkės, buvusios palangiškės Ingos Likšaitės ekspoziciją „O“. Skirtingų raiškų ir skirtingų kartų autorių dėmesio centre iš esmės – tie patys klausimai.

Utilitaraus pasaulio versija

V.Giniotytė, lig šiol labiausiai žinoma kaip menininkė, naudojanti įvairiausias odos apdirbimo technologijas, pastaraisiais metais savo kūrybą pristato visiškai nauju ir šiek tiek netikėtu rakursu. Iš Palangos į sostinę iškeliavusioje parodoje „Beržiniai jausmai“ – naujausi autorės kūriniai, vizualizuojantys dar ne visiems pažįstamą jos amplua. Jie konstatuoja ne tik dailininkės pasirenkamos medžiagos ir technologijos, bet ir vizualinio mąstymo struktūros pokyčius. Kaip teigė pati autorė, tai – jos asmeninių ir intelektualinių išgyvenimų virsmas į formą, dizainą. Šiuo metu savo kūrybinei kalbai įgarsinti jai parankiausios būtent tokios priemonės. Odos ir dabar neišsižadama, tik kuriam laikui ji kiek pasitraukia, užleisdama vietą tvaresnei beržo faneros medžiagai.

Virginiją visuomet domino perėjimas nuo dvimatės plokštumos prie trimatės erdvės. Net kurdama iš odos, netrukus autorė atsiplėšė nuo pagrindo ir nuosekliai siekė apimties, tūrio, ieškodama santykio su aplinka ir naujais kontekstais. Naujos medžiagos pasirinkimas dailininkės kūryboje vyko pamažu. Iš pradžių odą derinant su medžiu, vėliau, ieškant stabilesnės ir taiklesnės medžiagos autorinėms intencijoms reikšti, jos buvo atsisakyta ir pasilikta prie faneros.

Skulptūrinė raiška Virginijos kūryboje sujungia du aspektus – funkcionalumą ir dekoratyvumą, kurie sudaro nedalomą visumą, žavėdami utilitarumo ir estetikos derme. Tai taip pat atkeliavo iš odos laikotarpio. Jau tada kuriami objektai talpino įvairiausius stalčiukus ir rankenėles, viena vertus, suteikiančius tokiems kūriniams žaismingumo, kita vertus, panaikinančius bet kokias kuriamų objektų pretenzijas į išskirtinumą ir skulptūrišką monumentalumą.

Beveik visi šiandieniniai autorės kūriniai naudotini buityje, viliojantys savo nugludintais paviršiais ir neįprastai pateikiamomis įprastomis funkcijomis. V.Giniotytė juos pasiūlo kaip galimybę nekasdieniškai susikurti kasdienišką aplinką, ar bent jau palikti joje atramos taškus mintims, ieškančioms priebėgos nuo rutinos ir monotonijos.

Savo kūriniams konstruoti Virginija renkasi įprastas sąvokas ir neįprastas formas. Iš kelių sluoksnių klijuotas beržo faneros masyvas – kaprizinga ir sudėtinga fiziškai apdoroti medžiaga – dailininkės dirbtuvėse virsta trapiais subtiliais ažūrais, disonuojančiais baltos ir juodos spalvų kontrastais. Dekoratyvi kūrinių prigimtis kartais papildoma saikinga ironijos ir subtilaus humoro doze, gerokai praplečiančia kūrinių reikšmių lauką. Kai kurie objektai sujungiami su žodžiais, kurie čia atlieka dvigubą funkciją. Pirmiausia jie – kaip ženklas, kaip dekoro elementas ir tik po to – kaip nuoroda, aktyvizuojanti prasminį kūrinio klodą.

Autorė atvirai koketuoja su suvokėju. Pavedžiojusi savo minčių ir jausmų labirintais, ji jį palieka plastiškų, medžiu kvepiančių formų žinioje, kad jis pats sau galėtų susikurti įtikinamiausią jos kūrinių versiją.

Universalaus pasaulio iliuzija

I.Likšaitės parodoje „O“ eksponuojamų darbų inspiracijų šaltiniai labai panašūs – įvairiausi dalykai ir reiškiniai, daugiau ar mažiau pastebimi, bet nuolat vykstantys aplink mus. Tačiau ši autorė renkasi žymiai platesnį spalvų ir tekstūrų spektrą, mišrią techniką, parengdama savo kūrinius svarbiausiam momentui – sąlyčiui su erdve ir šviesa.

Ingos kūryba, bene geriausiai žinoma tekstilės darbais, niekada nesutilpo į tradicinės tekstilės sąvoką. Jauna autorė jau kuris laikas drąsiai eksperimentuoja įvairiomis šiuolaikinio meno raiškos priemonėmis, migruodama tarp skirtingų meno sričių ir ieškodama tinkamiausių įrankių savo autorinei kalbai reikšti. Ir šįkart, pristatydama visai naujus darbus, ji įžengia į lig tol mažai tyrinėtą, bet kuris laikas ją masinančią tapybos teritoriją. Nugludintos plokštumos, ištapytos netaisyklingais spindinčiais diskais, pirmiausia mezga aliuzijas su pagrindiniu šviesos šaltiniu – saule. Tik autorės kruopščiai parenkama kontrastingų spalvų paletė prislopina sąsajas su gamtos kūnais ir pasiūlo platesnę jos vaizduojamų šviesulių interpretavimo galimybę.

Ingos kūrybos pagrindą suformavę vizualinės kalbos dėmenys – dygsnis ir siūlė išlieka ir šiuose kūriniuose. Vienuose siūlės įrėmina spindinčius skydus, nubrėždamos savotišką ribą tarp tekstilės ir tapybos. Kituose jos kuria siužetą, gelbstintį autorinių minčių vingrybėse. Trečiuose raizgosi įspūdingu menininkės parašu – tradiciniu autorystės įrodymu. Inga jau anksčiau siuvo nuotraukas, siuvo ir filmus. Šįkart ji siuva plokštumas, aktyviai reaguojančias į aplinką ir kintančius šviesos šaltinius.

Blizgūs paviršiai autorę domina ne tik savo dekoratyviomis savybėmis. Žymiai svarbiau jai pastarųjų santykis su erdve ir šviesa, nulemiančia naujas jų funkcijas ir pavidalų įvairovę. Atspindžiai, blikai, šešėlių piešiniai, besiformuojantys plokštumose, nuolat kinta. Ne tik patys, bet ir stipriai koreguodami įspūdį aplink save. Statiški kūriniai įgyja dinamikos. Tiesiogiai priklausydami nuo šviesos šaltinio, nuo paros meto, jie įsitraukia į žaidimą, taip kurdami universalaus, pavaldaus jau ne tik autorei pasaulio iliuziją.

Identifikuotini personažai, kuris laikas keliavę iš vieno Ingos darbo į kitą, pranyksta. Akivaizdžių sąsajų su realistiniais pirmavaizdžiais, materialiais objektais taip pat beveik nebelieka. Autorė kaip niekad priartėja prie abstrakcijos. Šįkart pasiūlydama sunkiai apčiuopiamo, bet lengvai nujaučiamo pasaulio versiją. Čia jis gali būti labai įvairus – žiūrint, koks sukauptų patirčių bagažas.

Inga atsisako ir lig tol jos kūryboje vyravusio horizontalumo, linijinės projekcijos. Autorė įcentruoja savo mintis, užmaskuodama jas spindinčiuose diskuose. Nei konkretaus klausimo, juolab vienareikšmio atsakymo čia nepateikiama. Tačiau diskusija su suvokėju mezgama lygiai taip pat intensyviai. Tik šįkart ji labai individuali – mažiau provokuojanti, bet daugiau kontempliatyvi. Ingos kūriniai – nuolatiniame kitime. Ir akivaizdu, kad adekvačios reakcijos jie laukia iš suvokėjo.

Skirtingos I.Likšaitės ir V.Ginio-tytės kūrybinio mąstymo ir raiškos versijos išsklaido užsilikusias abejones dėl realybės daugiabriauniškumo. Nors autorės į savo kūrinius integruoja daugiau pozityvias nei negatyvias jausenas, tai nesutrukdo papildomoms, dar negirdėtoms konotacijoms rastis. Dviejų menininkių siūlomi skirtingi išeities taškai gali tapti savotiškais atspirties taškais tiems, kurie linkę pasaulį formuoti ne tik iš daugybės spalvų, bet ir begalės jų niuansų.

Kuršių nerija – G.Vitartaitės paveiksluose

Kristina Jokubavičienė

Lietuvos dailės muziejaus surengtoje parodoje savo padalinyje Juodkrantėje, Miniatiūrų muziejuje, nuo pavasario iki rugsėjo vidurio eksponuojama vilnietės tapytojos Gražinos Vitartaitės paroda „Kuršių nerija“.

Parodoje lankytojams pristatoma per 50 tapybos darbų, kuriuos įkvėpė Kuršių nerijos gamta – pamario, pajūrio augmenija, kopos, žemės, vandens ir dangaus harmonija.

G.Vitartaitė monumentaliosios tapybos studijas Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė 1966 m., o jau 1967-aisiais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. 1971–1989 m. buvo Vilniaus dailės instituto tapybos katedros vyriausioji dėstytoja, docentė, katedros vedėja. 1984 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios meno veikėjos vardas. G.Vitartaitės kūryba gerai žinoma ne tik dailės atstovams, bet ir paprastiems žiūrovams, nes tapytoja nuolatos rengia parodas, dalyvauja pleneruose – ji savo kūrinius yra eksponavusi daugiau nei 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Dailininkė teigė: „Tapyba man yra ir muzika, ir poezija, ir filosofija, pirmiausia – tai jausmas, kuris atsiranda akimirkos žavesy, muzikiniame ritme, apmąstymuose, santykyje su žmogum, jo aplinka ir būtimi“.

Iš tikro G.Vitartaitės tapyba kritikų ir žiūrovų yra dažnai lyginama su muzikinėmis improvizacijomis, kuriose subtiliais meniniais vaizdais perteikiama gamtos ir ją stebinčio žmogaus estetinių išgyvenimų, potyrių įvairovė.

Į klausimą, kodėl taip pamėgo Kuršių neriją, G.Vitartaitė atsakė: „Tai man nepaprasta žemė. Ji gyva, provokuojanti, besikeičianti smėlio, vėjo, saulės ir smilčių muzika. Stiprus dvasinis gamtos vienovės suvokimas. Staigi gamtos nuotaikų, spalvų, šešėlių ir šviesos kaita pažadina veiklai. Jaučiu erdvės įtampą ir kartu gamtos vienovę, vaizdai nuteikia apmąstymui, atvirumui, pažinimui. Kartais viskas aprimsta, tarsi laikas sustoja, ir ateina metas tapyti. Kiekvienas čia atranda savo pasaulį – savitą, jaukų ir nepaprastą. Kartu mes atrandame šią žemę naujai“.

G.Vitartaitės tapyboje puikiai dera tradicija ir konceptualus modernus mąstymas.

Kuršių nerija jos peizažuose atsiskleidžia kaip nuolat kintantis ir kartu ypač pastovus harmonijos ir aiškumo kraštas, kviečiantis ramiai meditacijai, gamtos didybės ir grožio pajautai.

Normalus menas

Šią vasarą galėtume pavadinti daniška vasara Lietuvos pajūryje. Liepą Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje buvo eksponuojama Silkeborgo dailininkų tapyba, grafika ir keramika, o šiuo metu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Dailės parodų rūmuose veikia šiuolaikinio Danijos meno paroda „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“.

Gytis Skudžinskas

Nesistengia apgauti

Šios dvi parodos atskleidžia visai skirtingas meninės raiškos kryptis tokioje nedidelėje šalyje kaip Danija. Parodos nužymi ne tik skirtingas raiškos ar problematikos sroves, bet ir aiškiai nurodo, kokią vietą jos užima šiandienėje meno scenoje.

Palangoje veikusios parodos autoriai didžiuojasi, kad jų kūriniai puikiai perkami, ir nesibodi jų reprodukuoti ant kokybiškų arbatos puodelių, o visa išraiška tęsia praėjusio šimtmečio vidurio modernistinės dailės tradiciją.

Klaipėdoje demonstruojami autoriai aiškiai orientuoti į šiuolaikinio meno aktualijas ir populiariausias temas. Čia jau dominuoja tokie kūrybiniai principai, kaip atkuriamoji dokumentika, socialiniai komentarai ar kasdienybės kritika.

Svarbiausias skirtumas tarp šių parodų autorių ir pas mus įprastų meninės retorikos pasažų tas, kad danai nesistengia užkariauti svetimų teritorijų. Silkeborgiečiai aiškiai supranta, kad jų dailė skirta viduriniosios klasės apartamentų bei biurų dekoravimui ir dirbtinai neklijuoja prie savo kūrybos žodelio „šiuolaikinis“. O „Bedlamo“ autoriai puikiai suvokia, kad jų analizuojama tema nėra pati lengviausia, ir koncentruotai pateikia nuorodas kiekvienam parodos lankytojui, publikuoja išsamų katalogą bei kviečia ne tik vizualiniam, bet ir mentaliniam dialogui. Visgi abiejose parodose maloniai nuteikė pagarba žiūrovui. Džiugu, kai tavęs nesistengia apgauti.

Skirtinguose laukuose

Įdomu būtų pasvarstyti, kokią vietą šios dvi skirtingos parodos užima Danijos meno scenoje. Tačiau nesant tame kontekste ir stebint tik iš šalies sunku būtų apie tai objektyviai spręsti. Tiesiog pagooglinę pamatysime, kad šie menininkai veikia viskai skirtinguose meno laukuose, o tai nurodo jų orientaciją šiandienėje kultūrinėje erdvėje.

Tiesa, negalėčiau sutikti su menotyrininko Igno Kazakevičiaus atidarymo metu išsakytais žodžiais, jog Klaipėdoje pristatomi autoriai atspindi šiuolaikinės skandinaviškos meninės raiškos tendencijas. Kaip jau minėjau, šie menininkai yra globalesnio meno lauko žaidėjai. Ir nei vienoje, nei kitoje parodoje nerasime to, kas šiandien tapatinama su specifiška šiuolaikine skandinaviška kūryba. Meditatyvumas ir kritiškas civilizacijos permąstymas Skandinavijos menininkų trademarku lieka iki šiol. Ir jei paanalizuotume šiandienio Danijos meno vedlio Olafur Eliasson kūrybą, šie principai išsiskleistų pačiomis įvairiausiomis formomis.

Galbūt tai tik paradoksalus sutapimas, tačiau šįkart tiek viena, tiek kita paroda pateko į tą erdvę, į kurią ir turėtų. Modernistinis menas – muziejuje, o šiuolaikinė vizualioji kultūra – institucijoje, pretenduojančioje tapti novatorišku regiono lyderiu.

Institucijos kritika

Beje, parodos „Bedlamas“ autorių taikiklyje svarbiausią vietą ir užima institucija bei jos kritika. Institucija – kaip galios mechanizmas – galima sakyti, visada nulemia mūsų elgesio, veiklos ir reakcijos modelius. Tačiau susiformuota hierarchinė sistema ne tik padeda susivokti šiandieniame pasaulyje, bet ir riboja alternatyvių pasirinkimų galimybes.

Štai čia teigiami bruožai virsta neigiamais. Muziejus demonstruoja meną, skirtą tik regėjimo juslėms pamaloninti, o meno centras „įsileidžia“ meną, kritikuojantį institucinius mechanizmus, ir taip gausina savo simbolinį galios kapitalą.

Ar ne apie tai nemažai knygoje „Disciplinuoti ir bausti, kalėjimo gimimas“ svarstė prancūzų filosofas Michel Foucault? Bet kokiai bendruomenei reikalinga hierarchinė sistema, nurodanti veiksmų kryptį, tačiau toji sistema uzurpuoja ir kitoniškumo, marginalumo ar tiesiog klaidos galimybę.

Ar (ne)įmanomas?

Jei vertinčiau šias parodas iš statistinio pajūrio parodų lankytojo perspektyvos (pasitelkiu tik empirines, stebėjimo išvadas), galėčiau teigti, jog Silkeborgo dailininkų paroda yra „normali“, o Klaipėdos parodų rūmuose eksponuojamas projektas ne visai „normalus“. Bet tai ir smagiausia!

O, be to, ir šiuolaikiniai sociologai įrodė, kad iš „sveikos“ visuomenės eliminavus visus „nesveikus“, 7 proc. bendruomenės narių migruoja į užribio zoną, taip sąlygodami visavertį gyvenimą, leidžiantį apibrėžti normalumo ribas.

Tad belieka aplankyti iki rugsėjo 18-osios veikiančią parodą „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“, geriausia – rankose laikant www.kulturpolis.lt išspausdintą Ramūno Čičelio tekstą, ir patyrinėti, ar (ne)įmanomas „normalus menas“.

Po „Šermukšnio“ uogą – alkstantiems teatro

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Koks stebuklingai gyvybingas padaras yra tas teatras… Net išvytas į gatvę, saulei spiginant ir lietui merkiant, jis sugeba išgyventi, rasti minias gerbėjų ir suspindėti kaip auksas pelenuose.

Karaliavo menų sintezė

Tuo buvo galima įsitikinti šiąvasar Klaipėdos senamiestyje tris dienas iki vėlumos šurmuliavusiame XVI tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje „Šermukšnis“, kurį tradiciškai surengė uostamiesčio Pilies teatras, jo režisierius Alvydas Vizgirda ir Žvejų rūmai.

Iš piliavietės šiemet „Šermukšnis“ persikraustė į pačią senamiesčio širdį – aikštę prie „Meridiano“. Kita naujiena – jį papildė dvi dienas Tiltų gatvėje vykęs festivalio jomarkas. O kodėl gi ne?! Turguje – labai daug teatro, tikino A.Vizgirda.

Antrinant režisieriui, teatro galima ieškoti ir rasti visur. Net visai neseniai susibūrusios klaipėdiečių roko grupės „Wake’N’seE“ koncerte, taip pat įtrauktame į festivalio programą? Vis dėlto kai koncertavo aktoriai (trupė „Teatriukas“, Andrius Kulikauskas ir grupė „Kuli Family“ iš Vilniaus), gero teatro buvo žymiai daugiau.

Galbūt norėdamas pritraukti kuo daugiau pačios įvairiausios publikos „Šermukšnis“ šiemet savo uogomis penėjo ne tik teatro, bet ir klasikinės muzikos (solistų Mindaugo Rojaus ir Loretos Ramelienės duetas, šiuosyk pasivadinęs „Žemaitijos perlais“), šiuolaikinio šokio (jaunųjų Estijos ir Lietuvos choreografų pasirodymai) ir net mados meno (Ainos Zinčiukaitės kostiumų kolekcija „Furijos“) gerbėjus. Tuo tarsi netyčia įžengdamas į šiems menams, laisvalaikio pramogai ar apsipirkimui skirtų festivalių erdves. Ir sukeldamas rimtų abejonių dėl savojo veido – koks jis yra, ar yra, kuo unikalus šiais menų sintezės laikais?..

Kita vertus, beveidžiu, bekoncepčiu šio festivalio lyg ir nepavadintum. Į jį šiemet atvažiavo solidūs teatrai iš Oriolo (Rusija), Sintros (Portugalija), Biškeko (Kirgizija), Bolonijos (Italija), Varšuvos (Lenkija).

Nuo egzotikos iki antikos

Portugalai atvežė edukacinį spektaklį vaikams ir žmonėms su specialiais poreikiais. Gaila, jiems teko pasirodyti pirmiems ir dar per stiprų lietų. Bijau, kad jų „Mažasis Helenos Keller portretas“ nesulaukė deramo publikos dėmesio ir dalyvavimo, nors spektaklis buvo gyvai verčiamas į lietuvių kalbą.

Dar prasčiau sekėsi italams, nes jie tai jau visai negalėjo pretenduoti į abipusį supratimą su gatvės publika, nes aiškiai buvo matyti, kad mažai kas skaitė ar matė lietuviškai Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras“. O jos pirmąją dalį parodę boloniečiai „Gli Incauti“ vaidino itališkai. Vis dėlto net nesuprantančiam teksto buvo akivaizdu, kad scenoje – profesionalai, šiuolaikinis teatras. Nors lietuviški pjesės akcentai italų lūpose skambėjo kažkaip nenatūraliai ir pietietiškas temperamentas neįtikino.

Simbolistinę sakmę „Amžinas ratas“ dusyk parodė kirgizai (A.Amūralijevo dramos teatras), Euripido „Alkestos“ mitu bandė sudominti rusų jaunimo teatras „Svobodnoje prostranstvo“. Ir nubloškė atgal kažkur į gilų soviet-metį. Kirgizai nors buvo egzotiški, vizualūs, savo būgnais ir dainomis intrigavo. Rusų negelbėjo net gyvas dainavimas – patosiškas jų spek-taklis skirtas tikrai ne gatvei, joje atrodė juokingai.

O lenkų teatro „AKT“ gatvės vaidinimas „Ikaras“ sukurtas būtent tokiai aplinkai ir publikai. Tačiau kaimynams irgi nepasisekė – sudrėkęs nuo lietaus neužsidegė didžiulis rutulys, turėjęs suliepsnoti pasirodymo finale. Nors lenkai jau buvo anksčiau „Šermukšnyje“, smagu buvo matyti, kokie jie plastiški, spalvingi ir nuotaikingi. Štai čia tikras gatvės teatras – savo vietoje ir be kitokių pretenzijų.

Pakliuvo ten, kur reikia

Ten, kur reikia, pakliuvo ir vilniečių aktorių trupė „Teatriukas“ su savo teatralizuota „20 Juozo Erlicko dainų“ programa bei aktorių grupė „Kuli Family“, be kita ko, priminusi Vytauto Kernagio dainas. Su aktoriais smagiai ir nostalgiškai dainavo bei darė mankštą visi žiūrovai. Idealus tarpusavio supratimas.

Sunku buvo atitraukti akis ir nuo Valentino Masalskio studentų „Trupės p.s.“ gatvės spektaklio „Žinia“ – užburiantis, energetiškai labai stiprus reginys, patrauklus ir forma, ir turiniu. Kitas studentiškas teatras-studija „Palėpė“ iš sostinės pristatė Ray Bradbury’o „Kostiumą“ (rež. Olegas Kesminas) – smagų, dinamišką spektakliuką, vis dėlto gana mėgėjišką. Bet ir toks pritiko prie margo „Šermukšnio“ apdaro. Juolab jauno klaipėdiečių „Memelio teatro“ miuziklas „(ne)Laimingi žmonės“ (rež. Rūta Bunikytė), iš „Švyturio menų doko“ scenos žengęs į gatvę ir atsidavęs minios malonei. Teko girdėti, kad šis spektaklis kai kam tapo geriausiu iš visų, šiąvasar matytų tarptautiniame „Šermukšnyje“. Išties tame kontekste jam nebuvo ką prikišti.

Dabar jau laikas padejuoti dėl menko festivalio biudžeto ir kaip sunku teatrui Lietuvoj. Juolab Klaipėdoje, kur vienas griūva, o kitas niekaip nepakyla po rekonstrukcijos. Stebuklingu būdu čia randasi ir spektakliai, ir festivaliai. Tik kartais kiek nejauku į juos žvelgti kritiškai, nesgi visi suprantam – sunkmetis… Ir džiaugiamės trupiniais, guosdamiesi, kad nors nemokami. Ir varvinam seilę į visokius „Teatro pramanus prie Danės“, gatvės trupių paradus, meno akcijas ir atrakcijas… Tai išties yra kitoks, gatvės teatras, ir jis – labai vaizdingas. Bet kaip dažnai forma užgožia turinį, jis tampa ir visai nebesvarbus, pasiklysta kažkur tarp praeivių, margoje minioje, kaip tos įstabios Pilies teatro „Sirenos“, viliojančios į „Versalio sodus“…

Kas lieka? Šventės įspūdis. O dėl turinio dar teks padirbėti, brangus festivali. Suprantama, jei norėtum, kad prisimintume tavo teatrą.

Ak, kaip norėtųsi taip papurtyti „Šermukšnį“, kad numestų ne po vieną kitą uogą, o po visą jų saują!..

Tartu „Europiada“: polką su ragučiais šoko visa aikštė

Liepos 20–24 d. Estijos Tartu mieste vyko jau 48-oji „Europiada“. 1964-aisiais Antverpene (Belgija) pasėti pirmieji festivalio daigai išaugo į didžiulę Europos tautų vienybės, kultūros ir meno kasmetę šventę.

Arūnas Peštenis

Atstovavo Klaipėdai ir Lietuvai

Prieš dvejus metus garbė surengti „Europiadą“ buvo suteikta Klaipėdai. Neužmirštamas renginys tapo ne tik miesto, bet ir visos šalies išskirtiniu įvykiu.

Atstovauti Klaipėdai „Europiadoje“ šiemet pirmąkart panoro Žvejų rūmų tautinių šokių kolektyvas „Vėtra“ (vad. Vilius Šleinius) su kaimiška kapela (vad. Gintautas Bareikis) bei populiarioji kapelija „Mingė“ (vad. Rolandas Bučmys), dalyvaujanti šiame renginyje jau dešimt metų.

Folkloristus į „Europiadą“ lydėjo ir simbolinė uostamiesčio palaikymo komanda. Lietuvių liaudies muzikinį paveldą festivalyje taip pat pristatė folkloro ansambliai „Raskila“ (Birštonas), „Pamūšis“ (Pakruojo raj.) ir liaudiškų šokių ansamblis „Mituva“ (Jurbarkas). Iš viso Tartu „Europiadoje“ muzikavo ir šoko 140 kolektyvų iš 27 šalių.

Sukvietė publiką šokiui

„Europiados“ kultūrinės programos modelis nusistovėjęs jau daugelį metų, tik šeimininkai pritaiko jį savo sąlygoms. Atidarymo koncerte Tartu dainų slėnyje (liepos 21 d.) festivalio dalyvius pasveikino Tarptautinio „Europiados“ komiteto prezidentas Bruno Peeteris ir Tartu meras Urmas Kruuse, buvo uždegta festivalio ugnis.

Nežinau, atsitiktinai ar ne, bet atidarymo koncertą užbaigti buvo patikėta lietuviams: „Vėtra“ kartu su „Mituva“ šoko „Karvelio polką“. Jie sukvietė publiką ir finaliniam estų šokiui „Kaera-Jaan“.

Festivalio renginiai vyko kasdien nuo 11 val. ryto iki 2 val. nakties: pagrindinė scena įsikūrė Rotušės aikštėje, o mažesnės išsibarstė po visą senamiestį, miesto skverus bei aikštes. Beje, Tartu svečius pasitiko tropiniu virš 30 laipsnių karščiu, tad artistams teko ypatingas išbandymas koncertuoti svilinant saulei.

Prisimena Klaipėdą

„Vėtrai“ koncertuose talkino Klaipėdos jaunimo centro kolektyvo „Vijurkas“ (vad. Violeta Šleinienė) šokėjų grupė. Klaipėdiečiai per dvi dienas koncertavo penkis kartus įvairiose vietose. Žiūrovai plojo lietuviškam „Kubilui“, „Viliotiniui“, o „Transkverą“ jau trypdavo kartu ir artistai, ir publika. Į vieną vakarinį koncertą specialiai atėjo net eurofanų būrys. Teko pasireikšti G.Bareikio kapelai, akompanuojant spontaniškam šokių vakarėliui: „Ant kalno karklai“ skambėjo miksuoti su ABBA melodijomis, o ispanų artistai savanoriškai įsitraukė į lietuvišką programą tango improvizacijomis. Polką su ragučiais šoko jau visa aikštė…

Visur buvo jaučiamas nuoširdus susidomėjimas ir palaikymas. Dažnai prieidavo ne tik estai, bet ir užsieniečiai, dalyvavę Klaipėdos „Europiadoje“, ir dalijosi prisiminimais apie apsilankymą Lietuvoje (ir būtinai – apie Lietuvos krepšinį).

„Mingė“ – viena populiariausių

Malonu pažymėti, kad „Mingės“ kapela – neabejotinai vienas populiariausių festivalio kolektyvų, per dešimtmetį surinkęs didelį gerbėjų ratą iš visos Europos. „Mingę“ galėjai matyt grojant visur – universiteto salėje, senamiesčio gatvėse, didžiojoje ir kitose scenose. Viename naktiniame „afterparty“ Rotušės aikštėje, muzikuojant klaipėdiečiams, šėlo tūkstantinė minia, kuri akivaizdžiai mokėjo visą kapelijos repertuarą, jų siūlomus žaidimus bei „fintus“.

Šeštadienį (liepos 23 d.) kai kurie svečių kolektyvai važiavo į Estijos regionus, kur vyko susitikimai su vietos bendruomenėmis. „Vėtra“ po rytinio koncerto pasinaudojo proga porai valandų ištrūkti iš alinančio miesto karščio prie ežero vaizdingose Tartu apylinkėse.

Vakare visų kolektyvų ir delegacijų vadovai (apie 500 žmonių) buvo pakviesti į priėmimą, kurį surengė „Europiados“ organizacinis komitetas. Jame dalyvavo ir Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Jolanta Braukylienė, viso festivalio metu aktyviai palaikiusi uostamiesčio kolektyvus. Priėmime skambėjo abipusės padėkos renginio svečiams ir šeimininkams, buvo teikiamos atminimo dovanos, surengtas prabangus furšetas.

Delmonus pirko prezidentas

„Europiados“ forume Klaipėda turėjo specialią palapinę, kur buvo pristatomas krašto paveldas. Ten buvo eksponuojamos autentiškų delmonų plakatinės nuotraukos, rankdarbiai, vaišinama gira ir kepta duona.

Ekspozicijos autorė – Klaipėdos universiteto dėstytoja, tautinio kostiumo ekspertė, dailininkė Elena Matulionienė papasakojo, kad pats „Europiados“ prezidentas apžiūrėjo ekspoziciją ir įsigijo porą delmonų savo anūkėms, kurios jais pasipuošusios tapo gyva lietuviškų tradicijų reklama. „Nuoširdus ir išmanus pirkėjo dėmesys autentiškam dirbiniui skatina negailėti pastangų populiarinant lietuvių tautodailės paveldą svetur bei ieškant naujų jo sklaidos būdų“, – kalbėjo dailininkė.

Praeivių dėmesį traukė didžiulis plakatas su užrašu „Europeade LT 2009, Klaipėda“, kurio nuotraukose save galėjo rasti „Europiados“ Klaipėdoje dalyviai. Dalijami atvirukai su užrašu keturiomis kalbomis „Klaipėda ilgisi jūsų…“ priminė klaipėdiečių norą vėl tapti festivalio šeimininkais.

Išreiškė užuojautą norvegams

Paskutinę „Europiados“ dieną koncertavo tik estų kolektyvai. Festivalį vainikavo dalyvių paradas ir baigiamasis koncertas. Eisena žygiavo iš miesto centro pagrindinėmis gatvėmis iki Dainų slėnio, karštai plojimais lydima miestiečių ir svečių.

Festivalio arenoje buvo pristatyti visi kolektyvai ir šalys. Ypač jaudinantis momentas – koncerto metu buvo pagerbtos Norvegijos skerdynių aukos. Apie išvakarėse įvykusią tragediją dar daug kas ir nežinojo. Tūkstantinė minia stovėdama nuščiuvo skambant rylos graudžiai melodijai. Po norvegų pasirodymo audringais aplodismentais publika išreiškė solidarumą ir užuojautą, parodydama, kad šis skaudus įvykis palietė viso pasaulio gyventojų širdis.

Vakaro pabaigoje festivalio vėliava iškilmingai perduota „Europiados 2012“ šeimininkams – Padujos miesto (Italija) delegacijai. Danguje sproginėjant fejerverkams visa Europa bendrame būryje šoko estišką „Kaare-Jaan“…

Kartu su Hanzos dienomis

Tomis pačiomis dienomis, tik kitapus Emajegės upės, kertančios miestą, pusėje vyko dar vienas renginys „Hanza dienos. Šokantis Tartu“. Ten buvo pristatomi senoviniai amatai, sakralinė muzika, veikė viduramžių turgus.

Du didžiuliai renginiai mieste puikiai papildė vienas kitą ir pritraukė tūkstančius dalyvių. Pakalbinus vietinius gyventojus tapo aišku, kad Tartu šiaip jau netenka spręsti senamiesčio gaivinimo problemų, aktualių mūsų Klaipėdai. Visos nedidelio senamiesčio gatvės – tai ištisa eilė kavinių ir restoranų, oficialiai dirbančių iki paryčių ir lauke (specialiai tyrinėjau darbo laiką). Pilna mažų galerijų, ūkininkų parduotuvėlių, knygynų (!), antikvariatų, atvirų iki išnaktų. Krito į akis vietinių „bomželių“ ypač naudinga veikla – jie operatyviai surenka tuščius plastiko butelius ir skardines, „revizuoja“ perpildytas šiukšliadėžes, akivaizdžiai palengvindami miesto valytojų darbą. Tai todėl, kad viskas yra superkama, nors ir už nedidelius, bet, matyt, naudingus pinigus.

Ritmiški ditirambai elektroniniam festivalio „Satta Outside 2011“ įkvėpimui

Rugpjūčio 12–15 dienomis vyko penktasis alternatyviosios muzikos bei meno festivalis „Satta Outside“. Antrus metus iš eilės jis surengtas Šventojoje. Keturiose pagrindinėse scenose per tris paras pasirodė daugiau nei 100 atlikėjų.

Aivaras Dočkus

Jie suvažiavo iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV, Prancūzijos, Rusijos, Olandijos, kitų šalių ir, žinoma, gimtosios Lietuvėlės. Festivalis pritraukė rekordinį kiekį – 7 tūkst. žiūrovų.

Lėmė viena daina

Kad „Satta Outside“ yra absoliučiai unikalus gėris, pernai klykė visi alternatyviai sveikos gyvensenos kanalai. Bet būdamas lėtapėdiškai atsargus statistinis lietuvis nevėkšliškai sugalvojau šimtus kvailiausių priežasčių neatsidurti Šventojoje. Tarp jų – ir nemeilė į sovietmetį bloškiančiam kurortui, ir kitų kitokios elektroninės muzikos gerbėjų perspėjimas, jog ausys nulūš nuo žemų dubstepo smūgių bei smarkiai perlenktų breaksų. O juk aš – labiau minimal. Techno. House. Labiau Detroitas ir Berlynas negu Londonas.

Todėl savaitgalio planas buvo buitinis alkoholizmas be detroitų, berlynų ir londonų. Dviem žodžiais – Amerika pirtyje. Tačiau čia įsikišo šventoji moters apvaizda, ir ląstelių užmušinėjimas degiais skysčiais – atšauktas. Neužtektų šimtų kilometrų pergamentų aprašyti, koks aš dabar dėkingas. O tuomet, nepraustaburniškai bambėdamas, kad žlugo „genialus“ planas, iš nevilties užpuoliau vargšą internetą. Jis spruko nuo manęs kaip tik į „Satta Outside“ puslapį. Smalsumas pakuždėjo pasiklausyti kokio nors festivalio dalyvio kūrybos. Po kompiuterio pele palindo šiemet debiutinį albumą išleidęs Ghostpoetas.

„Cash and carry me home“. Viena daina. Tik tiek. Viena nerealiai gera daina skyrė nuo didžiausios savaitgalio klaidos. Sprendimas buvo priimtas 300 bpm tempu. Mes turime nusigauti į „Sattą“ ir išbandyti šį reiškinį savo kailiais. Tiesa, penktadienį jau buvome praradę. Teks pasisotinti nebe trimis, o dviem patiekalais. Užtat sąžiningai – nuo pavakarių iki paryčių. Už bausmę – atversim pinigines, čia malšinsim troškulį ir alkį. Visokeriopai „sattanosim“, paremdami festivalio rėmėjus. O po to išklosim visą tiesą artimiesiems ir tolimesniems pažįstamiems, kurie neišdrįso aplankyti kultinio renginio.

Ore – laisvė ir meilė

Gerame festivalyje tave visur lydi įkvėpimas. Ne tik per muzikantų pasirodymus, bet ir pokalbiuose su draugais, alaus gurkšnojime, šurmuliuojančiame laukime. Įkvėpimas prisiliečia įvairiausiomis tik jam vienam žinomomis formomis. Tiesiog supranti, jog esi apsėstas kažkokio teigiamai įelektrinto demono, ir to pakanka.

„Satta Outside 2011“ įkvėpimu pasitinka jau prie įėjimo. Kuomet iš „būdelės“ galvą iškišusi bilietų pardavėja replėmis suspaudžia festivalio apyrankę. Labai meniškas ritualas, iš karto jautiesi palaimintas. O pagrindiniai malonumai dar neprasidėję.

Penktadieniniai vakarotojai slampinėja laisvu pagirių režimu. Migracija vyksta į visas keturias puses. Laisvė ir meilė tvyro ore, kuris, artėjant nakčiai, vis smarkiau dvelkia kastanedišku dūmeliu. Pirmasis taikinys – reivo muziejus, padabintas elektroninės muzikos krikštatėvio DJ Sagos „bytų“ prikimšta „galva“. Tačiau kelią perbėga klastingai įtraukiantys ritmai iš „Palapine“ įvardintos šokių erdvės. Ogi čia hamburgietis iš Berlyno Taprikk Sweeze pats raito išradingus garsus, pats ir dainuoja į mikrofoną. Tonos melodingo džiugesio liepia įsiklausyti. Beregint sulaukiu klausimo – koks čia stilius? Begėdiškai žagsėdamas užsikertu kaip subraižyta plokštelė. Taip per festivalį užsikirsiu dar daugybę kartų. Kad iškosėčiau ne tokį jau primityvų apibendrinimą: stilius – pasiutusiai gera alternatyvioji elektronika. Norit – su funku, norit – su soulu, norit – su hiphopu. Dubstepas, drumas, breaksai… Analizuok neanalizavęs, visi stiliai materializuojasi į vientisą „sattiškai“ gerą dalyką.

Užkūrė tarpgalaktinę pirtį

O didžiojoje scenoje, apdovanotoje „Arenos“ vardu, renkasi šeštadienio „headlineriai“. Mūsiškiai „Despotin Fam“, pastiprinti grupe muzikantų ir vokalisčių, repuoja su vėjais, skersvėjais, uraganais, cunamiais ir tornadais. Teisinga jėga priploja prie sienų, nupurto maištingu tekstu, perveria „gyvų“ instrumentų partijomis ir pribaigia manifestu „Noriu rėkt!“. Publika aimanuoja. Aš sulysęs kokiais penkiais kilogramais.

Ghostpoetas irgi nežada manęs pasigailėti. Sulig pirmais akordais prisimenu Leonidą Donskį, kai per džiazo festivalį į sceną įkopė jo mylimoji „Tower of Power“. Be pykčio atsigręžęs į sėdinčius aplinkui, ramiai griežtu tonu paprašė jo netrukdyti. Nešnekėti. Dar geriau – nekvėpuoti. Koncertuojant Ghostpoetui man nutiko identiška būsena. Nevaikščiokit. Nepliurpkit. Nerūkykit. Aš išnykstu. Gaila, kad „medžiagos“ – tik valanda. Ghostpoetas sėkmingai išpyškina visą albumą „Peanut butter blues & melancholy jam“. „Faithless“ sutinka Tricky. Bet labai originaliai ir savotiškai.

Prancūzas dEbruit surengia ištisą spektaklį su vaizdo projekcijomis. Tonizuojantis energetinis gaivalas, atskiestas folkloro motyvais. Beje, dėl būgnų lazdelių paskolinimo dEbruit susitarė su kitu „Sattos „Outside“ svečiu – britu Kelpe. Parašė šiam į Twitterį, laukdamas oro uoste atidėto skrydžio. Pamiršau lazdeles, gelbėk, žmogau. Lazdelėms kliuvo dvigubai. Paskutinis pasirodęs Kelpe kartu su būgnininku Chris Walmsley užkūrė tarpgalaktinę pirtį. Ketvirtą ryto – jokių miego angelų. Šokinėjantys būgnų demonai. Kelpe elektrifikuotai džiazuoja mušamaisiais.

Pagauk, jei gali

Sekmadienis atidunda naujomis lauktuvėmis. Į skrandį sušokus gardiems šašlykams ir troškiniams, aptinkamas nežemiškai „sattiško“ skonio niurnbergietiškas kvietinis alus. Įkvėpimas kopia į naujus everestus, o į „Arenos“ sceną kyla intelektualiosios elektronikos meistrai iš Sankt Peterburgo „Superficial random knowledge porridge“. Išmintingos kompozicijos ne judesiui, o klausymui. Įžanga, įsibėgėjimas, o po to – pagauk, jei gali. Kai kur dvelktelėjo kosminėmis kelionėmis iš fantastinių filmų.

Judesių maratonas startuoja išlindus Utenos vunderkindui Brokenchord. Susidaro įspūdis, jog vyrukas kuria tiesiog vietoje. Smūgiuoja į paširdžius, kilpomis užmesdamas laužytų ritmų tinklus. Publika pakerėta vibruoja. Pasigirsta senas geras estradinis – „pakartot“. Estafetę efektingai perima didelės muzikantų šeimos atstovas, nesutramdomas klajūnas Mike Slott. Jo „setas“ sudurstytas iš rimui paklusnių skirtingų nuotaikų. Kažkas panašaus į tiltą tarp ramesnio klausymo ir šėlsmui artimo galvų linksėjimo.

Užtat šelmis „Machinedrum“ leidžiasi į tokią trenksmingą aferą, kokios nerasi net jo naujausiame albume „Room(s)“. Priešistorinis reivas maišosi su paskutiniais idm klyksmais. Bass-ai čia yra bosai. Kojos kraustosi iš proto. Aš į diskoteką ratais atvažiuoju… Tuoj visi kris negyvi. Bet niekas tą vakarą neturėjo teisės nualpti, neišvydęs ir neišgirdęs Los Andželo bepročio The Gaslamp Killer. Didžėjus, atstovaujantis trims roko grupėms. Orgazmų orgazmas melomanams. Šou su necenzūriniais ištiktukais. Žmogus orkestras nupūtė dulkes nuo muzikinės skrynios, pavogė ją kaip karibų piratas ir pargabeno į dubstepo laikus. Šlovė šiam pašlemėkui! Ir šlovė mums, lygiavertei beprotei „Satta Outside“ publikai. Toks sutiko tokį. Mes kratėmės dėl jo, jis – dėl mūsų. O Gaslampo šaknys – lietuviškos. Todėl ir išsunkėm kaip tikri lietuviai vienas kitą iki paskutinio lašo.

Jei „Satta Outside 2011“ kas nors kur nors pripažins geriausiu šių metų festivaliu, mano veide nebus menkiausio abejonių šešėlio. Čia visur tvyrojo įelektrintas kūrybinis įkvėpimas. Muzikoje, kino vaizduose, aluje, maiste, publikoje. Net sovietmečio užliūliuota ir popso išvagota Šventoji pasidarė simpatišką makiažą. Jau dabar rezervuočiau bilietus kitiems metams. O ir daugelis atlikėjų, sprendžiant iš jų pasisakymų socialiniuose tinklalapiuose, liepsnoja noru grįžti.

Šokio projekte – džiazas gyvai

Gyva muzika. Gyva aplinka. Gyvos emocijos. Tai – apie vienaveiksmio šokio spektaklio „Meilės uostas“ premjerą, paskutinį Jūros šventės – liepos 31-osios – vakarą į Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelį pritraukusią kelis šimtus baletomanų ir melomanų.

Violeta Milvydienė

Viešų pamokų patirtis

Neįprasta erdvė ir liejamą prakaitą stebinčios akys – nebe naujiena Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės artistams.

Bene porą savaičių rodę savo pamokas bei repeticijas viešai (Atgimimo aikštėje, paskui Danės skvere šalia „Arkos“), o 29-osios vidudienį surengę improvizuotą sąspietį ir stebinę keleivius geležinkelio stotyje, teatro šokėjai, akivaizdu, įgavo neįkainojamos patirties. Nepaisant neigiamų internautų atsiliepimų apie neva „iš piršto laužtus padejavimus“, mestas iššūkis trupei suteikė begalę netikėtumų, keistų pojūčių ir naujų potyrių. Galbūt todėl naujajame spektaklyje rezultatas pranoko lūkesčius – bent tuo, kad atlikėjai atrodė sustiprėję dvasiškai, patobulėję fiziškai, jautėsi itin laisvai ir vaidino ypač natūraliai. Maža to – tuomet stebėdama šiuos gabius žmones iš arti, mintyse juos pavadinau pulsuojančiais jaunyste bei charizma energetiniais „donorais“.

Debiutavo visu spektakliu

Kaip žinom, dauguma KVMT baleto trupės narių – aukštojo universitetinio išsilavinimo diplomus su choreografo kvalifikacija įgiję artistai, bet vos keliems kol kas suteikta galimybė (ir atsakomybė) teatre kurti choreografiją.

Viena jų – KU MF Choreografijos katedros 35-osios laidos absolventė Jolanta Mineikytė-Milčienė – jau turi kūrybinės praktikos: KVMT sukurti šokiai V.Kuprevičiaus muzikinėje pasakoje „Batuotas katinas“ (2008) ir J.Gaižausko operoje „Buratinas“ (2009), o šiemetiniame „Muzikiniame rugpjūtyje“ pasirodžiusioje H.Purcello baroko operoje „Didonė ir Enėjas“ dirbta choreografės A.Šeiko asistente. Be to, ji dar ir kultūros centro „Žvejų rūmai“ jaunimo teatro „Be durų“ repertuarinių spektaklių „Panama labai graži“, „Raganiukė“ ir „Gandras Kalifas“ baletmeisterė.

Pastaruoju metu tikslingai orientuodamasi į džiazinio šokio stilistiką (galbūt įkvėpta Dolli Henry iš Didžiosios Britanijos meistriškumo pamokų ar seminaruose gautos metodikos?) J.Milčienė ją stengėsi kūrybiškai perteikti savo kolegoms ir šįkart debiutavo visu spektakliu. Prie teigiamų simptomų ir pozityvios tendencijos pridurčiau dar vieną sveikintiną faktą – pasirodo, ši jautri, tačiau ambicinga asmenybė (čia prisiminiau studentišką jos kompoziciją „Dvilypė Aš“) pasižymi puikiu humoro jausmu (pastarąjį laikau svariu privalumu choreografo pedagogo darbe).

Nusipelnė epitetų

Kruopštus „Meilės uosto“ kūrėjų darbas – dinamiška režisūra (Virginijaus Pupšio), atradimų kupina atmosfera (scenografija Vytauto Palavinsko, apšvietimas Donato Šimonio), stilingi kostiumai (Vilijos Šuklytės) – taip pat nusipelnė maloniausių epitetų.

Svarbiausiai uostamiesčio vasaros šventei jūreiviška tema pasirinkta itin taikliai, kaip ir sprendimas panaudoti tradicinio džiazo pavyzdžius – neišvengiamai sėkmingas variantas. Tad ir gyva publikos reakcija nekėlė nuostabos – pramoginio pobūdžio, nesunkiai iššifruojama medžiaga galėjo būti patraukli net skeptiškiausiai nusiteikusiam žiūrovui.

Spalvingai ir nuotaikingai

Spektaklio choreografija sumodeliuota iš sparčiai besikeičiančių šokio ir deramai įterptų vaidybinių scenelių, kuriose kūno plastika organiškai susieta su veiksmu. Atlikėjų mimika bei įsiliejęs dainininkės balsas kartu su profesionaliai atliekama muzika papildo ar iliustruoja kiekvieną eskizą, paversdami jį spalvingu piešiniu.

Iš baleto trupės konteksto neįmanoma išskirti nė vieno artisto – jie sugeba šokti visi kartu (ir gana sinchronizuotai), atskiromis grupelėmis, duetais ar pavieniui, vykdydami savitą solinę funkciją.

Tiesa, labiau nei vyrų jūreivių išryškintos merginų individualybės – kiekvienai suteiktas skirtingas įvaizdis (turiu omenyje ne tik šukuosenas ar kaspinėliu sučiauptas lūpas), būdingi charakterio bruožai, temperamento ypatybės. Štai Giedrė Juškaitė – santūriai svajinga, Kristina Gudelytė – griežtai rafinuota (ir akiniuota – gal mokytojos tipas?), ryškiomis emocijomis ir šarmingu žavesiu trykštanti koketė Inga Briazkalovaitė, rimta, susikaupusi, bet nestokojanti elegancijos Ramona Valiūtė, neįprastai išbalansuota, nenustygstanti vietoje ir specialiai neritmiškai šokčiojanti Aušra Krasauskaitė.

Iš duetų pranašumą teikčiau būtent jos ir Aurelijaus Liškausko subrandintam etiudui, kur porelė po pavėluoto prabudimo rytą chaotiškai lakstė po sceną, ieškodama išmėtytų daiktų, rūbų, paskui rengdamasi, kartu nenustodama muzikaliai pabendrauti tarpusavyje šokio ritmu. Jų blaškymasis buvo toks apgalvotas, įtaigus ir prisodrintas prasmingo judesio su flirto bei humoro doze, kad galėjo tapti kulminaciniu spektaklio momentu.

Nors kitos situacijos atrodė ne taip ryškiai, konkrečiai ir nuosekliai sufrazuotos, jose netrūko originalių „pasažų“, sudėtingesnių triukų, romantiškos ar lyriškos intonacijos gaidelių.

„Atėjo“ iš publikos

Nebe nauja, bet šiuo atveju šauniai pritaikyta idėja – atlikėjams „ateiti“ iš publikos, dar vėliau tiesiogiai (ir net gana artimai!) pabendrauti su vyksmo stebėtojais. Netikėtas tarp žiūrovų spektaklio viduryje ir teatrališkasis libreto autoriaus V.Pupšio pasirodymas.

Skoningai, nes neįkyriai, t.y. neužgoždami šokėjų, choreografijai akompanavo džiazo kolektyvo „The West Coast“ nariai (beje, visi jie – KU MF absolventai), o vokalistei Editai Bodrovaitei buvo skirti keli trumpučiai epizodai.

Artistiškojo Artūro Ženčiaus atliekamą fragmentą pagyvino išradingai įpinti hip hopo elementai, be ypatingų pastangų svingavo melancholiškasis Mantas Černeckas, vienu metu pavirtęs laivo virėju – baltutėliu koku, o į statisto specializaciją jau įnikęs Gintaras Kistienas čia pat, scenoje, iš kiemsargio vaidmens transformavosi į solidaus kapitono amplua.

Bendrame kitų šmaikščių personažų – Valdemaro Marcinkaus ir A.Liškausko – pasirodyme nestigo impulsyvumo bei improvizacinių momentų – pagauti azarto šie du trupės asai (senbuviai) berods patys nejučia užsikrėtė pernelyg euforiška būsena. Tuomet galimi (ir atleistini) netikėtumai – juk humoras užmaskuoja spontaniškai padarytas klaidas.

Suprantama, neapsieita ir be apgirtusio jūreivio šokio – Aleksejaus Grechovo solo, pradžioje paremtas nekoordinuotu, tačiau saikingu šėliojimu, kiek vėliau peraugo į simpatišką modernaus baleto pas derinį.

Pristigo lankstumo

Toliau veiksmui (kartu ir dėmesiui) kiek atslūgus, atmintis „ištransliavo“ žinomos rusiškos dainos posmą: „Ech, jūreivi, tu pernelyg ilgai plaukiojai / aš tave suspėjau ir pamiršt…“ Dar iškilo aliuzija su Brodvėjaus choreografu praminto amerikiečio J.Robinso ryškiausiu kūriniu „Jūreiviai krante“ (arba „Laisvi ir neįsipareigoję“) – jazz baletu, pastatytu XX a. viduryje, pasakojančiu apie tris linksmus atostogaujančius jūreivius. Beje, tuomet šis baletas buvo paskelbtas itin aktualiu.

Gal paskutiniame epizode šiek tiek pristigo lankstumo ir fantazijos, keli finaliniai fragmentai prašyte prašosi trumpinimo korektūros, ribotai (nes pasikartojančiu principu) nuskambėjo nusilenkimų akordai.

Ir vis dėlto…

Pataikyta į dešimtuką

Tarp 128 oficialiai skelbtų šiųmetės šventės renginių, iš kurių – net 60 koncertų, spektaklį „Meilės uostas“ asmeniškai vertinčiau pataikymu tiesiai į dešimtuką.

Ne vien kaip alternatyvą įkyrėjusiam popsui ir atgaivą sielai po gatvės šurmulio, o ir kaip naują, kokybišką, pakilios nuotaikos akimirkų suteikiantį choreografinį produktą, pagrįstą itin populiaria mūsų uostamiestyje džiazo muzika.

Barokas su… roko prieskoniu

Gavus Klaipėdos muzikinio teatro kvietimą buvo įdomu apsilankyti ir pamatyti Henry Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ premjerą, įtrauktą į XIV tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programą.

Vladimiras Rešetovas

Klaipėda–Ryga

Vyksta „eurointegracija“

Juolab kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, gal kam ir pasirodys keista, yra tampriai susijęs su Latvija.

Štai jau keletą sezonų iš eilės teatro scenoje rodomas Zigmaro Liepinio miuziklas „Paryžiaus katedra“. Teatre pakankamai ilgai dirbo garsus latvių dirigentas Ilmaras Harijsas Lapinis. Liepojos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Imantas Resnis Klaipėdoje statė operą „Sevilijos kirpėjas“, o režisierė Galina Poliščiuk – Raimondo Paulo „Seserį Kerę“. Lietuvių pastatymuose dalyvavo tenoras Žoržas Siksna ir baritonas Nauris Indzeris. O dabartinis teatro vadovas ir režisierius Ramūnas Kaubrys prieš keletą metų Rygos nacionaliniame teatre režisavo didelį atgarsį sulaukusį Z.Liepinio miuziklą „Adata“.

Mažai kam žinomas faktas – kai Liepojos orkestre padidino atlyginimus, keletas klaipėdiečių muzikantų „perbėgo“ pas mus.

Tad štai kokia vyksta „eurointegracija“.

Tai ir paskatino apsilankyti Klaipėdoje ir jos Muzikinio teatro rengiamame festivalyje.

Tradicijos efektas

Klaipėdiečių „Didonės ir Enėjo“ pastatymo išorė – scenografija, kostiumai (dailininkės Agnė Kupšytė ir Lauryna Liepaitė), pakankamai tradiciniai: juodos ir baltos spalvų dominavimas visiškai atitinka muzikinę baroko klasiko veikalo dvasią. O šiuolaikinio šokio stiliaus choreografija (Agnija Šeiko) spektaklio įvykiams suteikė vidinės energijos ir ekspresijos.

Kaip patikino dirigentas ir vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, H.Purcello muzika išsaugota iki paskutinės natos. Ir orkestras pagal jo sumanymą griežė sodriai, pilnakraujiškai, su tiksliais akcentais bei harmoningai derėjo su solistų bei choro dainavimu.

O sumanymas išryškėjo beveik iš karto – spektaklio introdukcijoje virtuoziškai skambėjo gitara, primenanti liutnę. Kulminaciniuose momentuose baroko muzika elegantiškai perplaukdavo į roko rit-mus. (Beje, būtent roko elementų pakankamai galima išgirsti paties H.Purcello muzikoje, ir ne tik šiame kūrinyje).

Teatre jau statytos barokinės operos. Beje, autentiškai. V.Konstantinovo manymu, tai be galo daug sąnaudų pareikalavęs ir nepasiteisinęs malonumas. Todėl dar prieš repeticijas jis įspėjo visus spektaklio dalyvius, kad jie „nebandys daryti baroko, bet ir nedarkys muzikos“. Dirigentas suredagavo veikalo instrumentuotę, orkestrą papildė boso gitara, mušamaisiais ir sintezatoriumi, kurie XVII a. partitūrą sėkmingai nuspalvino šiuolaikiškumo akcentais.

Festivaliniame spektaklyje gerai pasirodė sopranas Giedrė Zeicaitė (Didonė) ir baritonas Mindaugas Rojus (Enėjas). Spektaklio, pasibaigusio publikos ovacijomis, režisierė – jaunajai kartai atstovaujanti Karina Novikova, Klaipėdos universiteto auklėtinė. Mano didelei nuostabai, šis pastatymas buvo jos diplominis darbas režisūros bakalauro kvalifikacijai įgyti. Ir, suprantama, tada savaime kilo retorinis klausimas – o ką reikėtų pastatyti, norint apsiginti režisūros magistrą?!.

Opera… restorane

Šiais metais 18 festivalio renginių – operos, koncertai, net flashmobas – per mėnesį buvo parodyti įvairiose erdvėse ne tik Klaipėdoje, bet ir Palangoje, Nidoje, Šilutėje, Juodkrantėje. Pastebėjau, kad klaipėdiečiai ir miesto svečiai turi labai populiarią vietą – Friedricho pasažą. Čia siauros senamiesčio gatvelės atkarpoje tarp daugybės kavinių, picerijų, restoranėlių ir alaus barų įrengta scena. Savaitgaliais joje pasirodo įvairūs artistai.

Saulėtą rugpjūčio šeštadienį, dalyvaujant susižavėjusiai publikai, buvo parodytas koncertas, kuriame skambėjo populiarios arijos iš operų, miuziklų ir operečių, lietuviškos dainos. Jame pasirodė Klaipėdos muzikinio teatro solistai. Tomas Pavilionis ir Dalia Kužmarskytė su didžiausiu malonumu dainavo pasažo klausytojams. Beje, Tomas – vienas iš Enėjo vaid-mens atlikėjų anksčiau minėtoje operoje, o Dalia – viena iš keršto deivių, taip pat vaidina tame pačiame spektaklyje. Toks koncertas, pasak teatro vadovo Ramūno Kaubrio, yra eksperimentas. Ir jis, regis, labai pavykęs.

Apskritai vadovui, kuris užima pareigas tik pusmetį, žodis „eksperimentas“ yra esminis. Jis mano, kad jauniems talentams reikia suteikti galimybę kurti rimtus dalykus. Todėl ir baroko opera buvo atiduota į jaunų profesionalų, kuriuos prižiūrėjo patyręs dirigentas V.Konstantinovas, rankas.

Malonu, kad lietuvių jaunimas nenuklydo į pigų klasikos aktualizavimą, kuris, deja, mums gerai pažįstamas. Lankydamasis kitose šalyse supranti, kad kai ko ne pro šalį būtų ir pasimokyti. Iš kaimynų – taip pat.

Hipnotizuoja jaunatvišku azartu

Atrodo, kad jau galima kalbėti apie baroko muzikos tradiciją, kuri randasi Klaipėdos muzikiniame teatre.

Gitana Gugevičiūtė

Diplominis darbas – repertuare

Jame 2007 m. rampos nušvietė Claudio Monteverdi’o operos „Orfėjas“ pastatymą, 2010 m. – to paties kompozitoriaus operą „Popėjos karūnavimas“, šiemet teatras kviečia į Henry Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ premjerą, parodytą ir Klaipėdos muzikinio teatro festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.

Vakarų Europoje barokinės operos statomos gana dažnai – ne išimtis „Didonė ir Enėjas“ (pakanka paklaidžioti dosnios youtube svetainės erdvėje, kad įsitikintum, kiek esama įvairių šios operos pastatymų ir interpretacijų). Lietuvoje buvo atliktas tik koncertinis šios operos variantas, taigi tarsi ir turime dar vieną priežastėlę džiūgauti „perspjovę“ kitus miestus.

Šis anglų kompozitoriaus barokinės muzikos perlas – režisierės Karinos Novikovos diplominis darbas, jau įtrauktas į teatro repertuarą. Norisi tikėti, kad „Didonė ir Enėjas“ jame laikysis ilgiau nei „Orfėjas“ ar „Popėjos karūnavimas“: teigiama, kad pastarosios operos neišliko, nes jose skambėjo brangūs autentiški barokiniai instrumentai, kuriais grojo dar brangesni muzikantai. O „Didonės ir Enėjo“ nebojantis eksperimentuoti chormeisteris ir dirigentas Vladimiras Konstantinovas orkestro sudėtį papildė fleita, obojumi, dviem fagotais ir šiuolaikiniais instrumentais – sintezatoriumi, akustine ir bosine gitara bei mušamaisiais. Taigi turime barokinę operą su roko atspalviu.

Liudija gerą skonį ir drąsą

Žymiausio XVII a. anglų muzikos kūrėjo H.Purcello (1659–1695) baroko operoje (pagal Vergilijaus poemą „Eneida“ libretą sukūrė garsus tų laikų anglų poetas Nahum Tate) įtaigiai pasakojama Kartaginos karalienės Didonės ir trojiečio Enėjo tragiška meilės istorija – tiek pat neįtikėtina, kiek ir reali net mūsų dienomis, apkaltintomis paviršutiniškumu, cinizmu, kilnumo ar pasiaukojimo stoka. (Didonė įsimyli Trojos didvyrį Enėją. Jie sudaro sąjungą. Gražiai prasidėjusi istorija galėtų baigtis laimingai, bet čia įsikiša keršto deivės erinijos: jos primena Enėjui seną dievų ištarmę (jis turi pasiekti Italiją ir įkurti Romos miestą) ir įsako jam palikti Kartaginą. Pamatęs savo mylimosios skausmą, Enėjas nusprendžia nepaklusti dievų valiai ir pasilikti, bet Didonė, suprasdama besąlygišką Enėjo meilę ir numatydama jos pavojus, nusprendžia pasiaukoti dėl mylimojo gyvenimo ir laimės.)

Pasirinkta medžiaga liudija gerą menininkės skonį, o pasiryžimas dirbti ne tik su anglų muzikos šedevru, bet ir su dideliu muzikinio teatro kolektyvu – drąsą ir net savotišką avantiūrizmą. Čia verta pasveikinti ir teatro vadovą Ramūną Kaubrį, suteikusį debiutuojančiai režisierei galimybę prisistatyti teatrinei visuomenei profesionaliame teatre – tai ne taip jau dažna Klaipėdoje.

Koziris – šiuolaikinė choreografija

Spektaklio kūrybinė komanda (operą apipavidalino dailininkės Lauryna Liepaitė bei Agnė Kupšytė) nesivertė per galvą ieškodama būdų, kuo nustebinti žiūrovą. Pagrindinis tikslas – sukurti foną nuostabiai muzikai – pasiektas minimaliausiomis priemonėmis: beveik jokių dekoracijų, asketiški kostiumai; santūri muzikos ir teksto teatrinė realizacija, kurios koziriu būtų galima laikyti Agnijos Šeiko choreografiją (ne tik atskirus šokius, bet ir bendras choreografines kompozicijas), įrašančią frazes (ištisus sakinius) tarp režisūrinių sprendimų punktuacijos (režisūra nėra vienalytė, nuosekli). Šiuolaikinio šokio stilius, praturtintas barokiniais, antikiniais elementais, dramatiškam turiniui suteikia lengvumo, subtilumo.

Paradoksalu, bet šiame asketiškame, taupiame pastatyme kai kur per daug stengiamasi vizualizuoti: apkraunant atlikėjus judesiu pernelyg susmulkėjama (na, kad ir „gestų kalba“, kurią puikiai įsisavino choras ir baleto artistai, tik ne Kartaginos valdovė, II moteris ar erinijos, ginkluotos lazdomis); atlikėjų gausa scenoje ir masių (choro) „tektoniniai judesiai“ prislopina draminę įtampą, blaško dėmesį.

Tačiau vos valandą trunkantis 2 dalių, 3 veiksmų reginys maloniai hipnotizuoja – ne tik prašmatnia, išraiškinga, virpančia muzika, skoninga choreografija, bet ir jaunatvišku azartu, kuris skleidžiasi savarankiškai atradus tai, kas jau atrasta…

Komentaras

Danguolė Vilidaitė

Muzikologė

Man graži ši gana nesena Klaipėdos muzikinio teatro tradicija repertuarą papildyti retesniais įvairių epochų pastatymais. Tada tarsi gyvai galima išgirsti ir įvertinti jau laiko patikrintus, pamatinius operos spektaklius, anuomet vienaip ar kitaip veikusius šio žanro raidą.

Pastaroji premjera – H.Purcello „Didonė ir Enėjas“ muzikos istorijoje minima ne mažiau nei C.Monteverdi’o operos „Orfėjas“ ar „Popėjos karūnavimas“, jau esančios repertuare, ir savo reikšmingumu joms tikrai nenusileidžia. (Nors ji nesudėtinga, kamerinė, buvo užsakyti, ir skirta kilmingų merginų pensionato auklėtinėms atlikti).

Formaliai žiūrint, teatro programa praturtėjo dar vienu barokiniu projektu, o realiai – barokinio spektaklio, kokį mes tradiciškai įsivaizduojame arba norėtume matyti, čia nė nebuvo. Pastatyme mažiausiai dėmesio kreipta į specifines puošmenas, būdingą šiam stiliui garso artikuliaciją ir pan. Bet sutinku, kad gali būti ir toks – paprastesnis, skurdesnis variantas.

Negaliu pakankamai objektyviai įvertinti premjeros sėkmės, palyginti skirtingus atlikėjus, nes pavyko išgirsti tik patį pirmąjį šio pastatymo pasirodymą dar gegužės 28-ąją. Bendras įspūdis – geras. Kaip niekad darniai ir tiksliai tąvakar skambėjo choras, per jį atsiskleidė daug veiksmo spalvų ir nuotaikų. Stipresni man pasirodė ir II Moters (Vitalija Trinkė) bei Dvasios (Virginijus Pupšys) personažai.

Didonės (Svetlana Konstantinova) ir Enėjo (Mindaugas Rojus) personažai, režisierės sumanymu, pateikti tradiciškai, gana statiškai, simboliniais judesiais. Dramatiškesnio charakterio gal trūko M.Rojaus veikėjui, nors šiaip toji riba tarp lyriško ir tragiškai melancholiškai lyriško šioje operoje labai nežymi. Gražūs ir įsimintini pagrindinių veikėjų solo numeriai. Ypač paskutiniajam Didonės rečitatyvui ir lamento labai tiko paprasta, nuoširdi ir neforsuota (tai labai svarbu), bet giliai išjausta išraiška. Jei ne keli netikslumai, būtų tiesiog tobula – tai tragiškiausia operos scena ir kulminacija – Didonė pasitraukia iš gyvenimo.

Operos tekstas skamba originalo kalba, ir tai yra gerai, nes kompozitorius, rašydamas muziką šiam kūriniui, atsižvelgė į anglų kalbos žodžių ritmą, intonacines vingrybes. Verčiant šis ryšys greičiausiai būtų prarastas. Bet dabar dalis siužeto paskendo netobuloje anglų kalboje ir prastoje dikcijoje. O gaila. Opera yra sintetinis menas ir visi jo elementai labai svarbūs. Teatrui būtinai reikia „bėgančios teksto eilutės“.

Ir dar. Keli modernūs dalykai šiame pastatyme ypač stipriai kirtosi bendrame kontekste. Tai tamsi scenografija ir mušamieji instrumentai pačioje pradžioje (dėl kitų naujovių dar galima derėtis). H.Purcello „Didonė ir Enėjas“ – liūdna ir kartu kilni, sudvasinta nelaimingos meilės istorija, spalvinga, šmaikšti ir fantastiška, bet ne grubi, anot rusų muzikologės T.Livanovos, – „tobulas proto ir grožio junginys“.