Barokas su… roko prieskoniu

Barokas su… roko prieskoniu

Gavus Klaipėdos muzikinio teatro kvietimą buvo įdomu apsilankyti ir pamatyti Henry Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ premjerą, įtrauktą į XIV tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programą.

Vladimiras Rešetovas

Klaipėda–Ryga

Vyksta „eurointegracija“

Juolab kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, gal kam ir pasirodys keista, yra tampriai susijęs su Latvija.

Štai jau keletą sezonų iš eilės teatro scenoje rodomas Zigmaro Liepinio miuziklas „Paryžiaus katedra“. Teatre pakankamai ilgai dirbo garsus latvių dirigentas Ilmaras Harijsas Lapinis. Liepojos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Imantas Resnis Klaipėdoje statė operą „Sevilijos kirpėjas“, o režisierė Galina Poliščiuk – Raimondo Paulo „Seserį Kerę“. Lietuvių pastatymuose dalyvavo tenoras Žoržas Siksna ir baritonas Nauris Indzeris. O dabartinis teatro vadovas ir režisierius Ramūnas Kaubrys prieš keletą metų Rygos nacionaliniame teatre režisavo didelį atgarsį sulaukusį Z.Liepinio miuziklą „Adata“.

Mažai kam žinomas faktas – kai Liepojos orkestre padidino atlyginimus, keletas klaipėdiečių muzikantų „perbėgo“ pas mus.

Tad štai kokia vyksta „eurointegracija“.

Tai ir paskatino apsilankyti Klaipėdoje ir jos Muzikinio teatro rengiamame festivalyje.

Tradicijos efektas

Klaipėdiečių „Didonės ir Enėjo“ pastatymo išorė – scenografija, kostiumai (dailininkės Agnė Kupšytė ir Lauryna Liepaitė), pakankamai tradiciniai: juodos ir baltos spalvų dominavimas visiškai atitinka muzikinę baroko klasiko veikalo dvasią. O šiuolaikinio šokio stiliaus choreografija (Agnija Šeiko) spektaklio įvykiams suteikė vidinės energijos ir ekspresijos.

Kaip patikino dirigentas ir vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, H.Purcello muzika išsaugota iki paskutinės natos. Ir orkestras pagal jo sumanymą griežė sodriai, pilnakraujiškai, su tiksliais akcentais bei harmoningai derėjo su solistų bei choro dainavimu.

O sumanymas išryškėjo beveik iš karto – spektaklio introdukcijoje virtuoziškai skambėjo gitara, primenanti liutnę. Kulminaciniuose momentuose baroko muzika elegantiškai perplaukdavo į roko rit-mus. (Beje, būtent roko elementų pakankamai galima išgirsti paties H.Purcello muzikoje, ir ne tik šiame kūrinyje).

Teatre jau statytos barokinės operos. Beje, autentiškai. V.Konstantinovo manymu, tai be galo daug sąnaudų pareikalavęs ir nepasiteisinęs malonumas. Todėl dar prieš repeticijas jis įspėjo visus spektaklio dalyvius, kad jie „nebandys daryti baroko, bet ir nedarkys muzikos“. Dirigentas suredagavo veikalo instrumentuotę, orkestrą papildė boso gitara, mušamaisiais ir sintezatoriumi, kurie XVII a. partitūrą sėkmingai nuspalvino šiuolaikiškumo akcentais.

Festivaliniame spektaklyje gerai pasirodė sopranas Giedrė Zeicaitė (Didonė) ir baritonas Mindaugas Rojus (Enėjas). Spektaklio, pasibaigusio publikos ovacijomis, režisierė – jaunajai kartai atstovaujanti Karina Novikova, Klaipėdos universiteto auklėtinė. Mano didelei nuostabai, šis pastatymas buvo jos diplominis darbas režisūros bakalauro kvalifikacijai įgyti. Ir, suprantama, tada savaime kilo retorinis klausimas – o ką reikėtų pastatyti, norint apsiginti režisūros magistrą?!.

Opera… restorane

Šiais metais 18 festivalio renginių – operos, koncertai, net flashmobas – per mėnesį buvo parodyti įvairiose erdvėse ne tik Klaipėdoje, bet ir Palangoje, Nidoje, Šilutėje, Juodkrantėje. Pastebėjau, kad klaipėdiečiai ir miesto svečiai turi labai populiarią vietą – Friedricho pasažą. Čia siauros senamiesčio gatvelės atkarpoje tarp daugybės kavinių, picerijų, restoranėlių ir alaus barų įrengta scena. Savaitgaliais joje pasirodo įvairūs artistai.

Saulėtą rugpjūčio šeštadienį, dalyvaujant susižavėjusiai publikai, buvo parodytas koncertas, kuriame skambėjo populiarios arijos iš operų, miuziklų ir operečių, lietuviškos dainos. Jame pasirodė Klaipėdos muzikinio teatro solistai. Tomas Pavilionis ir Dalia Kužmarskytė su didžiausiu malonumu dainavo pasažo klausytojams. Beje, Tomas – vienas iš Enėjo vaid-mens atlikėjų anksčiau minėtoje operoje, o Dalia – viena iš keršto deivių, taip pat vaidina tame pačiame spektaklyje. Toks koncertas, pasak teatro vadovo Ramūno Kaubrio, yra eksperimentas. Ir jis, regis, labai pavykęs.

Apskritai vadovui, kuris užima pareigas tik pusmetį, žodis „eksperimentas“ yra esminis. Jis mano, kad jauniems talentams reikia suteikti galimybę kurti rimtus dalykus. Todėl ir baroko opera buvo atiduota į jaunų profesionalų, kuriuos prižiūrėjo patyręs dirigentas V.Konstantinovas, rankas.

Malonu, kad lietuvių jaunimas nenuklydo į pigų klasikos aktualizavimą, kuris, deja, mums gerai pažįstamas. Lankydamasis kitose šalyse supranti, kad kai ko ne pro šalį būtų ir pasimokyti. Iš kaimynų – taip pat.

Hipnotizuoja jaunatvišku azartu

Hipnotizuoja jaunatvišku azartu

Atrodo, kad jau galima kalbėti apie baroko muzikos tradiciją, kuri randasi Klaipėdos muzikiniame teatre.

Gitana Gugevičiūtė

Diplominis darbas – repertuare

Jame 2007 m. rampos nušvietė Claudio Monteverdi’o operos „Orfėjas“ pastatymą, 2010 m. – to paties kompozitoriaus operą „Popėjos karūnavimas“, šiemet teatras kviečia į Henry Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ premjerą, parodytą ir Klaipėdos muzikinio teatro festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.

Vakarų Europoje barokinės operos statomos gana dažnai – ne išimtis „Didonė ir Enėjas“ (pakanka paklaidžioti dosnios youtube svetainės erdvėje, kad įsitikintum, kiek esama įvairių šios operos pastatymų ir interpretacijų). Lietuvoje buvo atliktas tik koncertinis šios operos variantas, taigi tarsi ir turime dar vieną priežastėlę džiūgauti „perspjovę“ kitus miestus.

Šis anglų kompozitoriaus barokinės muzikos perlas – režisierės Karinos Novikovos diplominis darbas, jau įtrauktas į teatro repertuarą. Norisi tikėti, kad „Didonė ir Enėjas“ jame laikysis ilgiau nei „Orfėjas“ ar „Popėjos karūnavimas“: teigiama, kad pastarosios operos neišliko, nes jose skambėjo brangūs autentiški barokiniai instrumentai, kuriais grojo dar brangesni muzikantai. O „Didonės ir Enėjo“ nebojantis eksperimentuoti chormeisteris ir dirigentas Vladimiras Konstantinovas orkestro sudėtį papildė fleita, obojumi, dviem fagotais ir šiuolaikiniais instrumentais – sintezatoriumi, akustine ir bosine gitara bei mušamaisiais. Taigi turime barokinę operą su roko atspalviu.

Liudija gerą skonį ir drąsą

Žymiausio XVII a. anglų muzikos kūrėjo H.Purcello (1659–1695) baroko operoje (pagal Vergilijaus poemą „Eneida“ libretą sukūrė garsus tų laikų anglų poetas Nahum Tate) įtaigiai pasakojama Kartaginos karalienės Didonės ir trojiečio Enėjo tragiška meilės istorija – tiek pat neįtikėtina, kiek ir reali net mūsų dienomis, apkaltintomis paviršutiniškumu, cinizmu, kilnumo ar pasiaukojimo stoka. (Didonė įsimyli Trojos didvyrį Enėją. Jie sudaro sąjungą. Gražiai prasidėjusi istorija galėtų baigtis laimingai, bet čia įsikiša keršto deivės erinijos: jos primena Enėjui seną dievų ištarmę (jis turi pasiekti Italiją ir įkurti Romos miestą) ir įsako jam palikti Kartaginą. Pamatęs savo mylimosios skausmą, Enėjas nusprendžia nepaklusti dievų valiai ir pasilikti, bet Didonė, suprasdama besąlygišką Enėjo meilę ir numatydama jos pavojus, nusprendžia pasiaukoti dėl mylimojo gyvenimo ir laimės.)

Pasirinkta medžiaga liudija gerą menininkės skonį, o pasiryžimas dirbti ne tik su anglų muzikos šedevru, bet ir su dideliu muzikinio teatro kolektyvu – drąsą ir net savotišką avantiūrizmą. Čia verta pasveikinti ir teatro vadovą Ramūną Kaubrį, suteikusį debiutuojančiai režisierei galimybę prisistatyti teatrinei visuomenei profesionaliame teatre – tai ne taip jau dažna Klaipėdoje.

Koziris – šiuolaikinė choreografija

Spektaklio kūrybinė komanda (operą apipavidalino dailininkės Lauryna Liepaitė bei Agnė Kupšytė) nesivertė per galvą ieškodama būdų, kuo nustebinti žiūrovą. Pagrindinis tikslas – sukurti foną nuostabiai muzikai – pasiektas minimaliausiomis priemonėmis: beveik jokių dekoracijų, asketiški kostiumai; santūri muzikos ir teksto teatrinė realizacija, kurios koziriu būtų galima laikyti Agnijos Šeiko choreografiją (ne tik atskirus šokius, bet ir bendras choreografines kompozicijas), įrašančią frazes (ištisus sakinius) tarp režisūrinių sprendimų punktuacijos (režisūra nėra vienalytė, nuosekli). Šiuolaikinio šokio stilius, praturtintas barokiniais, antikiniais elementais, dramatiškam turiniui suteikia lengvumo, subtilumo.

Paradoksalu, bet šiame asketiškame, taupiame pastatyme kai kur per daug stengiamasi vizualizuoti: apkraunant atlikėjus judesiu pernelyg susmulkėjama (na, kad ir „gestų kalba“, kurią puikiai įsisavino choras ir baleto artistai, tik ne Kartaginos valdovė, II moteris ar erinijos, ginkluotos lazdomis); atlikėjų gausa scenoje ir masių (choro) „tektoniniai judesiai“ prislopina draminę įtampą, blaško dėmesį.

Tačiau vos valandą trunkantis 2 dalių, 3 veiksmų reginys maloniai hipnotizuoja – ne tik prašmatnia, išraiškinga, virpančia muzika, skoninga choreografija, bet ir jaunatvišku azartu, kuris skleidžiasi savarankiškai atradus tai, kas jau atrasta…

Komentaras

Danguolė Vilidaitė

Muzikologė

Man graži ši gana nesena Klaipėdos muzikinio teatro tradicija repertuarą papildyti retesniais įvairių epochų pastatymais. Tada tarsi gyvai galima išgirsti ir įvertinti jau laiko patikrintus, pamatinius operos spektaklius, anuomet vienaip ar kitaip veikusius šio žanro raidą.

Pastaroji premjera – H.Purcello „Didonė ir Enėjas“ muzikos istorijoje minima ne mažiau nei C.Monteverdi’o operos „Orfėjas“ ar „Popėjos karūnavimas“, jau esančios repertuare, ir savo reikšmingumu joms tikrai nenusileidžia. (Nors ji nesudėtinga, kamerinė, buvo užsakyti, ir skirta kilmingų merginų pensionato auklėtinėms atlikti).

Formaliai žiūrint, teatro programa praturtėjo dar vienu barokiniu projektu, o realiai – barokinio spektaklio, kokį mes tradiciškai įsivaizduojame arba norėtume matyti, čia nė nebuvo. Pastatyme mažiausiai dėmesio kreipta į specifines puošmenas, būdingą šiam stiliui garso artikuliaciją ir pan. Bet sutinku, kad gali būti ir toks – paprastesnis, skurdesnis variantas.

Negaliu pakankamai objektyviai įvertinti premjeros sėkmės, palyginti skirtingus atlikėjus, nes pavyko išgirsti tik patį pirmąjį šio pastatymo pasirodymą dar gegužės 28-ąją. Bendras įspūdis – geras. Kaip niekad darniai ir tiksliai tąvakar skambėjo choras, per jį atsiskleidė daug veiksmo spalvų ir nuotaikų. Stipresni man pasirodė ir II Moters (Vitalija Trinkė) bei Dvasios (Virginijus Pupšys) personažai.

Didonės (Svetlana Konstantinova) ir Enėjo (Mindaugas Rojus) personažai, režisierės sumanymu, pateikti tradiciškai, gana statiškai, simboliniais judesiais. Dramatiškesnio charakterio gal trūko M.Rojaus veikėjui, nors šiaip toji riba tarp lyriško ir tragiškai melancholiškai lyriško šioje operoje labai nežymi. Gražūs ir įsimintini pagrindinių veikėjų solo numeriai. Ypač paskutiniajam Didonės rečitatyvui ir lamento labai tiko paprasta, nuoširdi ir neforsuota (tai labai svarbu), bet giliai išjausta išraiška. Jei ne keli netikslumai, būtų tiesiog tobula – tai tragiškiausia operos scena ir kulminacija – Didonė pasitraukia iš gyvenimo.

Operos tekstas skamba originalo kalba, ir tai yra gerai, nes kompozitorius, rašydamas muziką šiam kūriniui, atsižvelgė į anglų kalbos žodžių ritmą, intonacines vingrybes. Verčiant šis ryšys greičiausiai būtų prarastas. Bet dabar dalis siužeto paskendo netobuloje anglų kalboje ir prastoje dikcijoje. O gaila. Opera yra sintetinis menas ir visi jo elementai labai svarbūs. Teatrui būtinai reikia „bėgančios teksto eilutės“.

Ir dar. Keli modernūs dalykai šiame pastatyme ypač stipriai kirtosi bendrame kontekste. Tai tamsi scenografija ir mušamieji instrumentai pačioje pradžioje (dėl kitų naujovių dar galima derėtis). H.Purcello „Didonė ir Enėjas“ – liūdna ir kartu kilni, sudvasinta nelaimingos meilės istorija, spalvinga, šmaikšti ir fantastiška, bet ne grubi, anot rusų muzikologės T.Livanovos, – „tobulas proto ir grožio junginys“.