Barokas su… roko prieskoniu
Gavus Klaipėdos muzikinio teatro kvietimą buvo įdomu apsilankyti ir pamatyti Henry Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ premjerą, įtrauktą į XIV tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programą.
Vladimiras Rešetovas
Klaipėda–Ryga
Vyksta „eurointegracija“
Juolab kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, gal kam ir pasirodys keista, yra tampriai susijęs su Latvija.
Štai jau keletą sezonų iš eilės teatro scenoje rodomas Zigmaro Liepinio miuziklas „Paryžiaus katedra“. Teatre pakankamai ilgai dirbo garsus latvių dirigentas Ilmaras Harijsas Lapinis. Liepojos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Imantas Resnis Klaipėdoje statė operą „Sevilijos kirpėjas“, o režisierė Galina Poliščiuk – Raimondo Paulo „Seserį Kerę“. Lietuvių pastatymuose dalyvavo tenoras Žoržas Siksna ir baritonas Nauris Indzeris. O dabartinis teatro vadovas ir režisierius Ramūnas Kaubrys prieš keletą metų Rygos nacionaliniame teatre režisavo didelį atgarsį sulaukusį Z.Liepinio miuziklą „Adata“.
Mažai kam žinomas faktas – kai Liepojos orkestre padidino atlyginimus, keletas klaipėdiečių muzikantų „perbėgo“ pas mus.
Tad štai kokia vyksta „eurointegracija“.
Tai ir paskatino apsilankyti Klaipėdoje ir jos Muzikinio teatro rengiamame festivalyje.
Tradicijos efektas
Klaipėdiečių „Didonės ir Enėjo“ pastatymo išorė – scenografija, kostiumai (dailininkės Agnė Kupšytė ir Lauryna Liepaitė), pakankamai tradiciniai: juodos ir baltos spalvų dominavimas visiškai atitinka muzikinę baroko klasiko veikalo dvasią. O šiuolaikinio šokio stiliaus choreografija (Agnija Šeiko) spektaklio įvykiams suteikė vidinės energijos ir ekspresijos.
Kaip patikino dirigentas ir vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, H.Purcello muzika išsaugota iki paskutinės natos. Ir orkestras pagal jo sumanymą griežė sodriai, pilnakraujiškai, su tiksliais akcentais bei harmoningai derėjo su solistų bei choro dainavimu.
O sumanymas išryškėjo beveik iš karto – spektaklio introdukcijoje virtuoziškai skambėjo gitara, primenanti liutnę. Kulminaciniuose momentuose baroko muzika elegantiškai perplaukdavo į roko rit-mus. (Beje, būtent roko elementų pakankamai galima išgirsti paties H.Purcello muzikoje, ir ne tik šiame kūrinyje).
Teatre jau statytos barokinės operos. Beje, autentiškai. V.Konstantinovo manymu, tai be galo daug sąnaudų pareikalavęs ir nepasiteisinęs malonumas. Todėl dar prieš repeticijas jis įspėjo visus spektaklio dalyvius, kad jie „nebandys daryti baroko, bet ir nedarkys muzikos“. Dirigentas suredagavo veikalo instrumentuotę, orkestrą papildė boso gitara, mušamaisiais ir sintezatoriumi, kurie XVII a. partitūrą sėkmingai nuspalvino šiuolaikiškumo akcentais.
Festivaliniame spektaklyje gerai pasirodė sopranas Giedrė Zeicaitė (Didonė) ir baritonas Mindaugas Rojus (Enėjas). Spektaklio, pasibaigusio publikos ovacijomis, režisierė – jaunajai kartai atstovaujanti Karina Novikova, Klaipėdos universiteto auklėtinė. Mano didelei nuostabai, šis pastatymas buvo jos diplominis darbas režisūros bakalauro kvalifikacijai įgyti. Ir, suprantama, tada savaime kilo retorinis klausimas – o ką reikėtų pastatyti, norint apsiginti režisūros magistrą?!.
Opera… restorane
Šiais metais 18 festivalio renginių – operos, koncertai, net flashmobas – per mėnesį buvo parodyti įvairiose erdvėse ne tik Klaipėdoje, bet ir Palangoje, Nidoje, Šilutėje, Juodkrantėje. Pastebėjau, kad klaipėdiečiai ir miesto svečiai turi labai populiarią vietą – Friedricho pasažą. Čia siauros senamiesčio gatvelės atkarpoje tarp daugybės kavinių, picerijų, restoranėlių ir alaus barų įrengta scena. Savaitgaliais joje pasirodo įvairūs artistai.
Saulėtą rugpjūčio šeštadienį, dalyvaujant susižavėjusiai publikai, buvo parodytas koncertas, kuriame skambėjo populiarios arijos iš operų, miuziklų ir operečių, lietuviškos dainos. Jame pasirodė Klaipėdos muzikinio teatro solistai. Tomas Pavilionis ir Dalia Kužmarskytė su didžiausiu malonumu dainavo pasažo klausytojams. Beje, Tomas – vienas iš Enėjo vaid-mens atlikėjų anksčiau minėtoje operoje, o Dalia – viena iš keršto deivių, taip pat vaidina tame pačiame spektaklyje. Toks koncertas, pasak teatro vadovo Ramūno Kaubrio, yra eksperimentas. Ir jis, regis, labai pavykęs.
Apskritai vadovui, kuris užima pareigas tik pusmetį, žodis „eksperimentas“ yra esminis. Jis mano, kad jauniems talentams reikia suteikti galimybę kurti rimtus dalykus. Todėl ir baroko opera buvo atiduota į jaunų profesionalų, kuriuos prižiūrėjo patyręs dirigentas V.Konstantinovas, rankas.
Malonu, kad lietuvių jaunimas nenuklydo į pigų klasikos aktualizavimą, kuris, deja, mums gerai pažįstamas. Lankydamasis kitose šalyse supranti, kad kai ko ne pro šalį būtų ir pasimokyti. Iš kaimynų – taip pat.