Trumpai

Trumpai

Rašytojai rinks pirmininką

Uostamiestyje, Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje, rugsėjo 15 d. 16 val. vyks Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus ataskaitinis rinkiminis susirinkimas, kuriame bus renkami naujas skyriaus pirmininkas bei taryba. Į šį postą gali kandidatuoti bet kuris skyriaus narys, pateikęs susirinkimui veiklos programą. Skyriui vadovaus tas, kuris rinkimuose gaus balsų daugumą. LRS Klaipėdos skyrius vienija 24 rašytojus iš uostamiesčio, Klaipėdos rajono, Palangos, Kretingos, Skuodo ir Mažeikių.

Laukia literatūrinė premija

Iki gruodžio 1 d. vyksta I.Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas. Jam fiziniai ir juridiniai asmenys kviečiami pateikti kūrinius, išleistus per paskutinius dvejus kalendorinius metus. Ši premija skiriama nuo 1987 m. už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Paraiškas priima rašytojos vardu pavadinta biblioteka, kuri kartu su bendrove „Mūsų laikas“ yra premijos (4 tūkst. litų) steigėja. Laureatas pagal tradiciją paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui – sausio 23 d.

Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba


Jurgis Viningas


Pono Vaclovo portretas
Suraukia vešlius antakius, tarsi
sakalas skleistų sparnus virš didžiojo nosies kanjono.
Apjuoktinas raudotojas.
Kartą dušo srove užmušė vorą,
tai naktį vartėsi lovoj nesudėdamas bluosto,
dūsaudamas meaculpameaculpa.

Štai kokius žaidimus žaidžia:
parklupęs priglaudžia ausį prie radiatoriaus
šonkaulių
ir klausosi amžinos daiktiškumo muzikos,
išplėtęs šnerves siurbia į save kambario esybę,
tai yra dulkes,
pats pavirsta jo detale, gyvu baldu.
Bet tegu neapgauna mūsų šis epizodas.
Ponas Vaclovas jaučia panieką bet kokiai
materialumo apoteozės apraiškai,
atmintinai cituoja Šelingą ir prisikemša pypkę.

Yra pagrindinio vaidmens atlikėjas
savo režisuojamose scenose:
slenka pajūriu,
staiga atsistoja šalia savęs ir stebi, kaip vėjas gairina
švariai nuskustus skruostus,
kaip žvilgsnis sminga į tolį.

Ką, pabudęs ketvirtą valandą ryto, šnabžda?
„norėčiau pavirst savo inkaru“.

***
visą popietę sėdėjau prie upės
bandydamas atspėt jos metaforą

ir kai pasidaviau
upė pavirto metaupe

***
Tuščią dangų kompensuoja
Pilnas žvilgsnis

***
grublėtas debesienos gruntas
ir kelias nuo kopų toks ilgas
kur miręs labiau nei sukurtas
slenki tarsi siela per smilgas

ir tavo šešėlis toks liūdnas
krenta greit bet greičiau tu už jį
ir dugnas tėra tiktai triukas
nes net nukritęs tu vis krenti
taip pasaulis per mirksnį nutinka
nes erdvės jau nieks neprižiūri –
nuo ligos lig ligos lyguma
tveria nes ji yra jūra —

ir šakos siluetas skliaute
atrodo tarsi įskilimas
vazoj kliudytoj kuomet
pirmąkart išmokai būt kaltas


Dvi apokalipsės
II
Tirpstanti saulės pastilė sausam
užuolaidos liežuvy.

Jis išbėga iš kambario, užlipa ant kalno
ir klausosi  kaip po kojomis plaka
kalno širdis.

O jie ateina iš anos pusės,
aš juos žinau.

Didelis vėjas,  saulės tvaikas drabužiuos.
I
tai nutiks taip staiga kad net neįstengsi patirti
tau nespėjus atmerkti akių mus pavers gėle ar paukščiu
arba bus kaip mirtis tai bet tūkstantį kartų už mirtį
švariau: polifemas mus ės iš gražiai serviruotų lėkščių

***
sūnus aplaidūnas nelygintais marškinukais,
nagais nekarpytais per patikrinimą mokykloj,
med. seselės kabinete, gėda visų akivaizdoj,
o taip, aš esu blogas blogas

aš blogas kaip jesse james

bet aš garbus!
vere dignum et tadamtadam est,
ir gudrus
aš žnau visas teologų logikos spragas,
galiu juos sukirsti
vos spragtelėjęs pirštais

aš kuriu gyvybę neprisiliesdamas,
kaip tasai, kur nugriebė saldžiausią
betliejaus uogytę
aš kalbu paveikiausiomis meilės eilėm
(krenta snaigės ir tirpsta ant tavo pečių
aš tave išvaduosiu iš skausmo, kančių),
aš slepiu užanty filosofinį akmenį, ar norit,
aš nešiojuos revolverį ir esu pasiruošęs jį panaudoti,
o taip, aš užsiimu rimtais dalykais!

Arnas Aleksandravičius


Vakarais
tais vakarais mes jautėmės pranašesni už kitus
bėgiodavome po apsvaigusią žolę apsiavę guminiais batais
nors buvo karšta rasdavome vieną kitą žuvį visas paleisdavome
ir stebėdavome kaip kyla į dangų kol likdavo vien juodi taškeliai
neretai mus apspisdavo pasišiaušę kirai
dabar jie visi tapę mūsų draugais

saulėlydžiai buvo siaubingi nes mus įtraukdavo miškas
grybai žemuogės paparčių žiedai pakaruokliai mašinų važiuoklės
vėliau mūsų rankos pradėjo trumpėti tad mes niekaip
nebeprisikiškiakopūsteliaudavome
vieną naktį supratau kad man nepatinka būti tarp medžių ir žolių

velniop visus – išsikrausčiau ir dabar gyvenu ant dangoraižio stogo
paukščiai ir žuvys manęs nepasiekia o saulėlydžius užstoja debesys
užtat rytais girdžiu kaip barasi jauna šeima iš viršutinio aukšto
greitai jie turės kūdikį

nors ko gero net gandrai į tokį aukštį nekyla


Vis labiau į tave
nebūsiu lietus kaip nebūdavau saulė nei sniegas
galbūt tai didžiulė mano klaida bet
bent jau pažįstu save žinau kaip atrakinti ir
vėl staiga užmaskuoti visas spynas lyg niekas
nebūtų čia lankęsis taip užeinu kasdien
į tave net nepajauti kvėpuoju tavo oru bet
pats grįžtu apsvaigęs nei saulė nei lietus nei sniegas
greičiau oroholikas visai kaip tikras žmogus
argi nendrė

keičiu pavidalus taip pat šiek tiek per dažnai nes
niekada nenujauti kurį Arną pažįsti kad ir dabar
pažiūrėk į mane pamatyk koks bejėgis nors
vakar dar kovęsis narsiai esu

įkvėpti įkvėpti įkvėpti gražiau nei maskuoti maskuoti ir
taip po kiekvienos užuodžiamos minutės tampu vis labiau
tavimi vis labiau nuodėmingas ir matomas slepiu akis po kepure
o pėdsakus iki tavęs susirenku išeidamas kartais
krentu ant kelių praleidęs drėgną įspaudą smėlyje ir
pradeda lyti sunkiais bet itin tauriais lašais man ant veido

gyvenu taip arti kad matai ir šypsaisi kasdien
bet ateis valanda kai aptiksi kelią išmintą į tave ir
net nenumanau pasuksi juo ar uždarysi vartelius
žinau

Poetų sambūris „Placdarmas 2011“

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Poetų sambūris „Placdarmas 2011“

Kapeliono komunikatas

Štai stoviu čia prieš jus, mano avelės ir gėriukėliai, Gintaro Špylmano (lietuviškai – Grajausko) ir Co. įpareigotas ir gerokai suneramintas. Nes kuo gi aš nusidėjau, kad šiais 2011-aisiais Viešpaties metais, užuot atsidavęs milašologijai bei metaepistolikai, tapau pasiųstas į šią placdarminę galerą rūpintis jūsų bure-bure sielų išganymu? Kame išganymas, jei mano paties siela niekaip neišsigano? (Nors kūnas, dievaži, pasiganyti dar būtų nieko prieš.) Ir ateina man į galvą klasiko Alfonso M. žodžiai, persmelkti krizinio sielvarto ir agrokultūrinės melancholijos:

Sudievu, lyrika, sudievu,

Ne tu viena, ne man vienam,

Ant nuganytų tavo pievų

Nėra žolės net avinam.

Pasakyta ganytojiškai paprastai ir žmogiškai – net avinam. Ir avinui aišku. Žolės nebeskabysi, gudragalvi. Ir žolytės neparūkysi, nes trauksi, neduokdie, ne žolę, o šieną, ir nuklysi į tokias pievas, kad nė legionas kapelionų neišganys. Atmink, ką apie kūrybos slėpinį sakė visi didieji poetų placdarmų kapelionai: lyrikų širdis ne avelė, šieno nepaduosi.

Ir aiškėja man, kodėl stoviu štai čia prieš jus taip delyriškai ir kapelionauju. Ogi todėl, kad išseko centrinės kapelionų atsargos, išemigravo kas anapus, kas į Europos Parlamentą, kas apskritai atšalo nuo tikėjimo, tad belieka remtis vietiniais kadrais. O aš kaip tik ir esu toks vietinis k. iš Kalotės, priklausau Karklės–Kalotės–Girulių trikampiui, kuris įrėmina placdarmą topografiškai, o jo pulsą jaučia seismografiškai. O toks aš jau galiu jaustis nebesuneramintas ir mąstyti, jog nėra to blogo, kuris neišeitų į nu geras.

Tad įtempkite ausis ir diafrag-mas, broliai ir seserys avelėse! Pranešu, idant praneštumėte visiems avidės nariams, skyriams, organams ir Pačiam Pirmininkui A. A.: prakeiktų lyrikų padermė, nepaisydama visų globalinių bei lokalinių nelabybių, vis dar nieku gyvu neišmiršta. Nors užmušk. Tiesa, tenka pastebėti, kad leisgyvių narių buvo, yra ir bus, tesuregistruoja juos šį vakarą griausmabalsis Braziūnas ir tepadeda jiems dangaus šviesuliai.

Negana pasakyti neišmiršta – baigiantis vasaros ir artėjant šildymo sezonui p. lyrikai atkunta ir pagyvėja, o Karklės–Kalotės–Girulių trikampyje ima reikštis nelyginant Pokštas iš Madagaskaro: Gana su knygomis prostituoti! Išmušė valanda principialiai atsistoti veidu į jūrą, užpakaliu į placdarmą, nes kiekvienas neatsistojimas yra tragedinis nepramatymas! Vivat et bibat!

Ir štai, atvėrę savo dar apyblaives akis regime ko neregėję penkerius slogius metus – PLACDARMAS PRISIKĖLĖ! Jis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado. Todėl puotaukime ir linksminkimės, tik, dievaži, neprostituokime su knygomis. Gaudeamus et bibamus!

Dieną ir naktį atminkime placdarmininkų šūkį ir uždavinį – visa atnaujinti placdarme! O tai įmanoma tik atnaujinus save taip, kad kartu su kapelionu galėtumėte ištarti: nebe aš, bet manyje gyvena placdarmas. O visai šalia placdarmo, kaip jau žinote iš komunikato, gyvena kapelionas. Ar tai nėra geroji naujiena, gėriukai ir avelės manosios?

Žinau, yra vienas kitas tarp jūsų ne karštas ir ne šaltas, o tik drungnas, ta gerąja naujiena abejojantis. Kas tas? Navakas. Kas jo laukia? Verksmas ir dantų griežimas, dantų gręžimas ir griežtas režimas. Iš tiesų sakau jums – vargas abejojantiems. Nes jei placdarmas nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias kaip jūsų kišenės, o jūs patys tebesimurkdote nuodėmėse ir paklydimuose. Apsičiupinėkite, įgnybkite sau ir savo artimui. Užsirašykite ant kaktos, jog ir užmigusieji placdarme komunikato metu yra žuvę (1 Kor. 15, 18).

Broliai ir seserys atsibudusieji! Iki šiol jūs gana gražiai tvarkėtės ir darkėtės, tačiau po placdarmo galite nuveikti triskart tiek. Iš tiesų sakau jums, imkitės didžių darbų. Galvokite apie didelius tiražus ir honorarus ir neškite savo opusus į Maximos parduotuves bei Litpharmos vaistines, kur apie mažą kainą pagalvota. Pradėkite ir baikite skaityti G.Grušaitės Neišsipildymą. Apgiedokite Kastoro & Poluxo mirtį ir užkurkite ŠA esė pirtį. Ieškokite Klaipėdos poetinės mokyklos fosilijų, o jas radę dezinfekuokite ir atiduokite iš fabriko ištrūkusiam Kmitai. Neradę nenusiminkite, skaitykite Maironio Čičinską, kur poetas ir literatūrologas Kmita aukštai vertinamas kaip savo srities profesionalas, kaip antai: „Šimtą rykščių toms mergoms / Atskaityk, Kmita, nuogoms“, arba: „Šok, Kmita, užkurk miestelį“. Šokite ir kurkite, medituokite apie signifikantus ir faknifigatus. Dalyvaukite projekte „Šok su manimi“ ir šok, kol o pavirs į i. O dabar pabandom iš naujo ir varom už Lietuvą.

Nusivariau ir jau baigiu, broliai ir seserys placdarme. Linkiu iš visos širdies toliau krizenti iš krizių ir europezėti ta linkme, kurią nurodė kapelionas iš Kalotės. Tepadeda jums geopolitinės vidaus ir išorės jėgos bei organai ir telaimina jus Briuselis. Amen.

Kapelionas Marijus

Rašyta 2011 Viešpaties metais

Iš „Pasakų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį”

Iš „Pasakų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį”

 

Septintosios galvos pasakojimas, kuriame misteris Kaindlis aptaria kai kurių nykstančių rūšių dauginimosi ypatumus, o riteris Tenksalotas ima šnekėti keistai

Gintaras Grajauskas

Riteris Tenksalotas nubudo staiga – viduryje kažkokio itin nemalonaus sapno, visiškai nesigaudydamas, kur esąs. Kurį laiką žvalgėsi aplinkui – prietemoje spragsėjo židinys, krėsle, atkraginęs galvas, taikiai snaudė misteris Kaindlis, rankoje vis dar tebespausdamas apytuštę viskio taurę. Tenksalotas atsiduso. Jam neįmanomai skaudėjo smilkinius, klaikiai troškino ir švelniai pykino. Ne, neturiu jėgų epitetams, pagalvojo Tenksalotas. Tiesiog – skauda – troškina – pykina. Tikriausiai mirsiu.

Tuomet kažkas tyliai, bet aiškiai pasakė – „cha“. Kažkur ten, viršuje.

Tenksalotas susigūžė ir lėtai pakėlė galvą. Iš aukštybių į jį pašaipiai žvelgė didžiulė akis.

– Labas rytas, garbusis Tenksalotai, – tarė misteris Kaindlis; nes čia ir buvo jis, o jei dar tiksliau – septintoji jo galva. – Kaip jaučiatės?

Riteris Tenksalotas nejučia sudejavo.

– Sunku? – užjaučiamai pasiteiravo misteris Kaindlis. – Nebijokite, tai paprasčiausios pagirios. Jūs nepatyręs, bet taip jau būna, kai padaugini viskio. Mes, drakonai, tokią būseną vadiname „Nors-Imk-Ir-Nusikąsk-Galvą“.

– Tai jau taip. Kur jau ne, – subalbatavo Tenksalotas, jausdamas, kaip burnoje keistai makaluojasi tarsi vata aplipęs liežuvis.

Misteris Kaindlis sukrizeno.

– Šįryt jūs ne itin iškalbingas, mano mielas bičiuli. Laimė, turiu jums vaistų nuo šios ligos – mano šeštoji galva šiek tiek pernelyg įjunkusi į šitą gėralą, tad tenka ir man išmanyti tuos girtuoklių reikalus. Štai, išgerkit šią taurę. Įpilsiu jums nei daugiau, nei mažiau, lygiai per du pirštus. Būtent tiek, kiek reikia.

Tenksalotas raukydamasis paėmė taurę. Vien nuo minties apie viskį jį pykino.

– Aha, bjauroka procedūra. Bet šeštajai galvai puikiausiai padeda – tad manau, jog padės ir jums.

Tenksalotas iškvėpė orą, užsimerkė ir išgėrė. Ūūūch.

– Iš tiesų ne pats skaniausias gėrimas – net man, drakonui, – tarė misteris Kaindlis. – Mano giliu įsitikinimu, už škotišką viskį bjauresnis pasaulyje yra tik airiškas viskis.

– Tai kodėl jūs jį geriate? – nusistebėjo Tenksalotas.

– Aš? – savo ruožtu nusistebėjo misteris Kaindlis. – Aš apskritai jau daugybę metų nė lašo į burną. Ir jums primygtinai rekomenduočiau. Gal nepastebėjote, bet aš kaskart pakeldamas taurę tik suvilgau lūpas, iš mandagumo. Palaikau kompaniją, ir tiek. Užtat lieku blaivaus proto, ir manęs niekada nekankina jokios pagirios. Tiesa, truputėlį graužia rėmuo – skrandis tai juk vienas visiems, ir geriantiems, ir negeriantiems.

Tenksalotas vėl atsiduso. Šįryt jam labai dūsavosi – bet po taurės viskio jau lyg ir kiek mažiau nei anksčiau. Ir galva jau mažiau skaudėjosi. Ir liežuvis linksmiau makalavosi. Tenksalotas atsikrenkštė ir garsiai ištarė – „brrrum!“

– Prašau?.. – pakėlė antakius misteris Kaindlis.

– Nieko tokio, atleiskite, – sumišo Tenksalotas. Tiesiog maniausi beprarararara… beprararandąs kalbos dovaną. Bet ji berods grįžinėjasi. Ta dovana va. Ir todėl labai labai norisi norisi kalbėtis. Gal net plepėtis. Labai knietisi. Kaip vaikystėje, kai išmokau tarti „R“. – Tenksalotas nervingai sukikeno.

– Puiku, taip ir turi būti – vadinasi, sveikstate, – linktelėjo misteris

Kaindlis. Dabar jūs esate stadijoje, kurią mes vadiname „Nuoširdūs-Ir-Atviri-Pasikalbėjimai-Po-Kurių-Būna-Truputį-Gėda“. Kitas etapas bus „Prakaitavimas-Smirdėjimas-Ir-Sąžinės-Priekaištai“, bet apie tai vėliau. O kol kas kalbėkite, pirmyn, juk tam ir yra bičiuliai. Būkite malonus, papasakokite apie save ką nors intymaus ir asmeniško, ko paskui gailėsitės.

– Na… Turiu jums prisipažinti: tikriausiai visgi esu ne kažin koks riteris, – tarė Tenksalotas. – Geriau pagalvojus, aš…

– O jūs mažiau galvokite, – linksmai pasiūlė misteris Kaindlis. – Jei viskas, kas susiję su galvomis ir galvojimu, būtų gerai, aš turėčiau būti už jus devynis kartus laimingesnis, o taip tikrai nėra… Pabandykite kitaip – negalvodamas.

Tenksalotas patylėjo ir papurtė galvą.

– Negaliu. Kai tik pabandau negalvoti, iškart nutylu. Dar ir pykinti pradeda. O taip knieti ką nors pasakyti.

– Pabandykite ką nors negudraus, apie ką kalbasi susitikę net ir visiški begalviai. Hm, ką čia tokio pasiūlius? Na, tarkim – papasakokite, kaip jums sekasi su moterimis. Ar buvote vedęs?

– Sisekasi, – tarė Tenksalotas, – net labai. Bet vedęs nebuvau. Matote, kol dar nebuvau įsitikinęs, jog esu tikras riteris, niekas nenorėjo už manęs tekėti, nė į tą pusę netekėjo. O paskui jau nebebuvo kaip vestis – mat mes, riteriai, neturime žmonų, su kuriomis gyvename. Mes neturime net meilužių, su kuriomis negyvename. Tarnybinė padėtis neleidžia. Juk, riteris – šiandien čia, rytoj ten, amžina komandiruotė. Mes turime tik Širdies Damas – va tas tai tiesiog privalu turėti kiekvienam riteriui.

– Ir ką gi jūs tuomet su jomis veikiate, su tomis Širdies Damomis? – susidomėjęs paklausė misteris Kaindlis.

– Su jomis – nieko. Atvirai kalbant, mes tiesiog nuobodžiaujame – ir patylomis svajojame apie kvapą gniaužiančius nuotykius. O va kai be jų, kai esame toli nuo savųjų Širdies Damų, tuomet jų baisiausiai ilgimės, kankinamės, siunčiame ilgiausius meilės laiškus ir jas visaip garbiname. Bet tik iš tolo.

– Ne kažin kas, – susimąstęs tarė misteris Kaindlis.

– Nieko nepadarysi, toks jau amatas, – skėstelėjo rankomis Tenksalotas. Kai ką gyvenime tenka aukoti, jei jautiesi turįs Pašaukimą.

– Pašaukimą?..

– Na taip. Na ne. Tai yra – niekas niekur tavęs nešaukia: „Ei, ateik čia, ką parodysiu“. Tiesiog jauti, kad esi sutvertas kažkam daugiau, nei būti paprastu šeimos tėvu. Visąlaik neramu – tarsi iš tikrųjų girdėtum kažkokį tolimą kviečiantį šauksmą.

Abu nutilo, dūmodami savo dūmas, įsmeigę akis į židinį. Tenksalotas pajuto, kad jo kojos keistai ir smagiai minkštėja, lyg būtų guminės – o nesulaikomas noras plepėti kažikur dingsta, užleisdamas vietą maloniam snauduliui.

Misteris Kaindlis atsiduso.

– Kartais pavydžiu žmonėms. Ypač tiems aniems, kurie visai ne riteriai. Jiems viskas taip paprasta.

– Tataigi, – susimąstęs palingavo galva Tenksalotas. – Drakonams turbūt nelengva susirasti savo antrąją pusę. Juk jūs tokie reti.

– Tas retumas – labiau pasekmė, o ne priežastis, – tarė misteris Kaindlis. – Mes tokie reti, nes mums sunku susirasti gyvenimo draugę. Matote, tos drakonaitės… Esu jau gerokai pagyvenęs drakonas, bet vis dar kraustausi iš galvos dėl jų – neslėpsiu. Jaunystėje apskritai garsėjau meilės nuotykiais… Tačiau jaučiu, kad nesu sutvertas šeimai.

– Lygiai kaip ir aš, – palingavo galva Tenksalotas.

– Vedęs, kaip minėjote, nebuvot, tačiau neabejotinai turėjote – kaip čia pasakius – artimą draugę?

– Taip, dukart, – droviai prisipažino Tenksalotas.

– Puiku, tuomet suprantate, apie ką aš kalbu. Jos… Jos tiesiog nuostabios. Kas be ko. Reikia pripažinti.

– Visiškai sutinku, – tarė Tenksalotas.

– Taigi, – tarė misteris Kaindlis, – bet yra visokiausių „bet“. Kiek žinau, net žmogui sutikti savo išrinktąją nėra taip paprasta. O dabar pabandykite įsivaizduoti, ką reiškia sutikti drakonaitę – kurios visos devynios galvos patiktų visoms devynioms tavo galvoms. Tai beveik neįmanoma.

– Apie tai nepagalvojau, – prisipažino Tenksalotas.

– Ir dar ne viskas: kaip jau tikriausiai pastebėjote, visos devynios mano galvos gerokai skirtingos, turinčios skirtingus skonius ir poreikius. Ir – prisipažinkim tiesiai: kitos galvos dėl tų drakonaičių iš galvų visai nesikrausto, aš vienintelis toks. Dar daugiau: jei jau visai atvirai, aš kartais visiškai rimtai suabejoju dėl aštuntosios galvos seksualinės orientacijos. Ji pernelyg daug laiko praleidžia prieš veidrodį.

– Visai kebli situacija, – tarė Tenksalotas.

– Ir tai dar ne viskas, – tarė misteris Kaindlis. – Dabar pamėginkime įsivaizduoti, jog mums visgi ėmė ir pasisekė, mes sutikome tokią drakonaitę, kurios visos devynios galvos patinka mūsų devynioms galvoms, ir atvirkščiai. Kas toliau, kaip manote?

– Metafizinės drakonų vestuvės? – pabandė spėti Tenksalotas.

– Na taip – vestuvės, – tarė misteris Kaindlis. – O po vestuvių, ir po medaus mėnesio – mes jį vadiname Žerplėjančių Žarijų mėnesiu – gyvenimas kartu, po vienu stogu. Įsivaizduojate, ką reiškia, kai vietoje devynių galvų, kurių ir taip jau nemažai, staiga atsiranda aštuoniolika? Tai maždaug tas pats, lyg visa jūsų giminė, mielas Tenksalotai, imtų ir vestų visų jūsų nuotakos giminę, urmu – ir apsigyventų kartu.

– Siaubas – nuoširdžiai pasibaisėjo Tenksalotas.

– Ir dar ir čia anaiptol ne pabaiga! – įsiaudrinęs pakėlė balsą misteris Kain-

dlis. – Savaime suprantama – ten, kur po vienu stogu gyvena drakonas ir drakonaitė, anksčiau ar vėliau atsiras ir drakoniukas. O tai reiškia – dar devynios galvos iš karto. Kurios visos vienu metu valgo, ir visos vienu metu bliauna. O ką, jei dar dvynukai! Tuomet jau sudie, ramybe, sudie, Palestrina su Monteverdžiu. Tuomet jau belieka tylomis senti, kęsti ir laukti, kol galų gale išleisi paskutinį garą ir išsivaduosi iš žemiškųjų kančių. Ir jokių daugiau kvailysčių, jokių pašaukimų, jokio ten tolimo kviečiančio šauksmo. Baigta.

– Mums, riteriams, kiek lengviau nei drakonams. Bet iš esmės viskas be galo panašu, – tarė Tenksalotas. – Geriau pagalvojus, mes, kaip ir drakonai, irgi esame nykstanti rūšis, ir tikriausiai dėl panašių priežasčių.

– O liūdniausia, – tarė misteris Kain-

dlis, – kad mes, drakonai, nors ir puikiai žinom, kuo viskas baigsis, vis tiek niekaip negalime apsieiti be drakonaičių. Aš gi ne aklas – puikiai matau ne tik jų žaviąsias puses, bet ir visus trūkumus. Atidžiau įsižiūrėjus, visos tos drakonaitės apskritai tiesiog nuaustos iš trūkumų – bet tie trūkumai tokie žavūs, tokie mieli, kad tiesiog neįmanoma atsispirti. Spardaisi, spardaisi, o kai jau visai nebeatsispiri, tuomet lieki vienišas ir įskaudintas. Taip jau yra gyvenime – patikėkit, jaunasis bičiuli, žinau, ką sakau.

– Visiškai sutinku su jumis, – tarė Tenksalotas. – Bet teisybės dėlei reikia pastebėti, kad ir mes patys ne be trūkumų.

– Žinoma, kur jau ten, – tarė misteris Kaindlis. Mes irgi esame trūkumų kamuoliai – tik ne tokie žavingi. Bet įsižiūrėkit aplinkui – visi geri dalykai neįmanomi be trūkumų. Dar daugiau – visi mūsų ypatingi gebėjimai, visi talentai yra atsiradę iš trūkumų – ne iš didelio turėjimo, o iš didelio neturėjimo. Visai ne iš to, kad ką nors stebuklingo sugebame, o kaip tik iš to, kad nesugebame ko nors paprasto. Jei žmogus mikčioja kalbėdamas – jis išmoks nuostabiai dainuoti, kad paslėptų savo trūkumą. Jei nemoki maloniai šypsotis ir paistyti mandagius niekus, o vien tik alsuoji liepsnomis – vadinasi, rinksiesi drakono gyvenimą, pamėgsi vienatvę, poeziją ir senovinę muziką. Nes kas gi daugiau belieka, pobūvių siela su tokiu talentu tikrai netapsi. Nors, tiesa, pažįstu vieną drakoną, sėkmingai dirbantį garvežiu, bet jis ne visai grynakraujis, drakono ir kuliamosios mašinos sūnus. Jei nesugebi gyventi vienoje vietoje su vienu ir tuo pačiu žmogumi, jei girdi tolimą kviečiantį šauksmą – vadinasi, tapsi riteriu klajūnu, ir gal net nuveiksi didžių žygdarbių, apie kuriuos bus sudėtos dainos. Štai taip. Viskas – iš trūkumų, jaunasis bičiuli, visi mūsų talentai. Iš niekingų ydų iškeroja gražiausios rožės.

– Ko gero, jūs teisus, misteri Kaindli, – susimąstęs pratarė Tenksalotas, sukinėdamas rankoje tuščią taurę. – Kartais pagalvoju, kad visai norėčiau būti moterimi – jų trūkumai bent jau žavūs.

– Moterys beveik tokios pat žavios, kaip ir drakonaitės, – mandagiai pritarė misteris Kaindlis. – Beje, dar apie trūkumus ir talentus: kadaise artimai pažinojau vieną moterį, kuri neapsakomai mėgo kramtyti nagus. Viskas baigėsi tuo, kad ji pabėgo su klajojančiu cirku, tapo garsia cirko gimnaste ir visą likusį gyvenimą vaidino moterį-vorą ir moterį-gyvatę.

– Atsiprašau, bet niekaip nerandu jokio ryšio tarp cirko gimnastikos ir nagų kramtymo, – tarė Tenksalotas.

– Matote, jaunuoli, – tarė misteris Kaindlis, – ji kramtydavo KOJŲ nagus!