Klajonės po mirusias istorijos kopas: plenero Tolminkiemyje dienoraščiai

Klajonės po mirusias istorijos kopas: plenero Tolminkiemyje dienoraščiai

Rugpjūčio 15–26 dienomis Tolminkiemyje (dabar – Čistyje Prudy, Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija) vyko Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuotas tarptautinis tapybos pleneras „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“, kuriame dalyvavo Klaipėdos ir Kaliningrado tapytojai.

Dalia Bielskytė

Plenere gimė daugiau nei pusšimtis tapybos darbų, 38 jų eksponuojami parodoje, kurią klaipėdiečiai galės pamatyti jau spalio 6-ąją, „Klaipėdos galerijos“ filiale Herkaus Manto gatvėje.

„Ne veltui važiavau į šį plenerą, – grįždamas namo po beveik dviejų Kaliningrado srityje praleistų savaičių kalbėjo jauniausias plenero dalyvis tapytojas Simas Žaltauskas, Tolminkiemyje ne tik tapęs, bet ir stogą lopęs, ir dalgį pustęs, ir šieną pjovęs. – Norėjau pamatyti žemę, kurioje gyveno ir kūrė Donelaitis. Pamačiau: kaimas apleistas, niekas žemės nedirba… Nieko negali sakyt – pajutau dvasią… Ypač kai dabartiniai „būrai“ vargonų klausėsi susėdę nugara į altorių ir ant jo „patiestus“ Donelaičio priesakus… Dabar man aišku, kodėl Donelaitis mirė nuo „psichinio išsekimo“. Beje, Donelaitis mirė, o „būrai“, nors kiek modifikuoti – liko. Tik, manau, dar tamsesni nei kadais…“

Panašios mintys ir liūdesys ginė namo, į Lietuvą, visus plenero dalyvius, pavargusius nuo klajonių po mirusias istorijos kopas: Klaipėdos tapytojus Arūną Mėčių, Dalią Skridailaitę, Algį Vadoklį, Virginijų Viningą, Simą Žaltauską, plenero kuratorę Violetą Jusionienę ir mane, renginio metraštininkę. Kaliningradiečiai dailininkai Sargisas Gogorianas, Vladimiras Karnilovas, Andrejus Mašichinas pasiliko ten, Karaliaučiaus žemėje, kurią jau daugelį dešimtmečių vadina savo namais – Kaliningrado sritimi.

2011 08 15, pirmadienis

Atvažiavome vėlai vakare, išvarginti ilgo laukimo muitinėje. Tačiau kelionė vingiuotais ir kalnuotais keliukais buvo nuostabi. Jau neturėjome laiko stabtelėti ties pakelėje stūksančiais įspūdingais pilių ir dvarų griuvėsiais, bet Karaliaučiaus krašto dvasia mus lydėjo kiekviename žingsnyje. Unikaliame krašte kadais klestėjusi kultūra pralaimi gamtai, pirmykščiam chaosui. Graudulingus pamatų akmenis, buvusios gerovės likučius godžiai ryja iki juostos siekiantys sąžalynai ir baugios Sosnovskio barščių – dirbtinai išvestų, nuo-dingų, grėsliai besidauginančių augalų – džiunglės. Sodybvietes dar galima atpažinti iš medžių guotų, retų išsivarčiusių tvorų dantų, kur ne kur kyšančių iš jau nebylios merdinčio krašto burnos. Graudžiai didingai gražus kultūros kapituliavimas, keliantis pirmykštį siaubą ir neįvardijamą ilgesį – ko ilgiuosi, jei niekada čia negyvenau, čia ne mano tėvynė? Baltintų sienų, fachverkų, tvarkingų darželių, baltaveidžių senolių, šviežiai kepamos duonos kvapo? „Mūsų kraštas“, – sako naujieji jo šeimininkai, atvykę iš tolių ir negrąžintinai suvartoję viską, ką rado čia palikta. Nieko nesukūrę ir už nieką neatsakingi.

Vietiniai net ir savo sukurtame chaotiškame, pražūtimi, laikinumu alsuojančiame peizaže atrodo svetimi, nepritampantys. Kalbėdami jie labai dažnai vartoja nuosavybę pabrėžiančius įvardžius, o kad niekas nesuabejotų – nuodija ir žudo kraštą atkakliu abejingumu, nevalyvumu ir tinginyste. Ši tendencija akivaizdžiai juntama ir Tolminkiemyje. Tačiau čia, Dievo ir valdžios pamirštame užkampyje, yra keletas nuostabių dalykų: Donelaičio muziejus ir naminė degtinė, švelniai vadinama „donelaika“. Tai stiprus, pagal unikalų receptą gaminamas, malonaus skonio gėrimas, kurį tenka gerti – fizinė ir moralinė dezinfekcija. Čiabuviai įrodo, kad veiksminga.

2011 08 17, trečiadienis

Šiandien stipriai lijo. Apniukęs dangus ir iki kaulų besismelkianti drėgmė dar labiau sustiprino apleistumo, našlaitystės jausmą. Bažnyčia, paslėpusi nuo lietaus, taip pat buvo nebyli ir šalta – altorius, užklotas trimis marškomis, ant kurių lietuvių, rusų ir anglų kalba surašyti Donelaičio pamokymai būrams, jos nei prašnekina, nei sušildo. Rūsyje glūdinti Donelaičio kripta, šalia – bronzinis biustas, apkaišytas dirbtinėmis gėlėmis, nesuteikia pastatui sakralumo. Turbūt emigravo iš čia Donelaitis ir jo šimtametė istorija, kurią palikti palikuoniams jis pats net minčių neturėjo.

Kirchės tarpduryje tapo armėnas Sargisas Gogorianas. Kirchės papėdėje jos plytų raudonį, mirgantį lietuje, drobėn tiesia S.Žaltauskas. Kiti pabirę po šlapias pievas ieško žvilgsniu bent užuominos, bent mirksnio to, ko rast atvažiavo – Donelaičio dvasios, jo būties pėdsakų, per tris šimtus metų išlikusių Tolminkiemio realioje ir metafizinėje erdvėje.

2011 08 19, penktadienis

Vakaras praėjo gražiai susipažįstant – visi pasakojome apie save.

Mes, klaipėdiškiai, esame sena draugų kompanija, taip pat pažįstame ir Sarkisą, tačiau V.Karnilovo, o ypač A.Mašichino pasakojimų buvo labai įdomu klausytis. Vladimiras kilęs iš didelės 13 vaikų šeimos. Visi broliai – dailininkai iš pašaukimo, institutą baigęs tik jis. O Andrejus, į plenerą atsivežęs savo mylimą Džeko Raselo terjerų veislės kalytę Tedi, dirba Kaliningrado zoologijos sode krokodilų ir gyvačių prižiūrėtoju. Jo pasakojimas apie tai, kaip prieš atiduodamas mėsą mėgsta palakstyti po alkano krokodilo voljerą, arba kaip reikia mikliai įmesti triušį į pitono arba kobros narvą, klausytojus sudomino net labiau nei jo kūrybinė biografija. Paaiškėjo, kad amūrinis pitonas gyvena ir tapytojo dirbtuvėje. Keista stebėti, kaip žmogus, kuris be skrupulų gyvu maistu šeria plėšrius roplius („Tiesiog nežiūriu į tuos triušiukus ir viščiukus, kurie po akimirkos dingsta alkanų roplių nasruose, nesiklausau, kaip rėkia pitono smaugiamas triušis“, – kalbėjo jis.), lyg vaiką nešiojasi už didelius pinigus iš Maskvos parsivežtą meilią kalaitę…

2011 08 20, šeštadienis

Tolminkiemio aplinka tikrai įkvepianti – aš džiugiai barškinu kompiuterio klaviatūrą, jaukiai sėdėdama įsaulyje ant suoliuko prieš kleboniją. Dailininkai pabyra po donelaitynės teritoriją, nešini drobėmis, dažais ir stebėtinu įkvėpimu. Į tą patį peizažą kiekvienas žvelgia kitaip ir tapo, tapo, tapo…

Tolminkiemio pastatai stūkso ant kalno, už klebonijos atsiveria nuostabūs toliai. Kairiau – šventorius, vartai, bažnyčia, našlių namelio liekanos, pamatai, seni, išlakūs medžiai. Loja kaimo šunys, lėtai teka kaimo, kuriame, regis, niekas nedirba, gyvenimas.

Nuostabu stebėti – žvelgi į baltą drobę, o ji akyse virsta paveikslu. Jis ne tik gražus, bet ir, o stebukle, įstabiai kvepia. Impresionistiški Sarkiso regėjimai, stulbinamas Vladimiro realizmas, platūs V.Viningo teptuko mostai ir jo įspūdinga paletė… „Negaliu sustoti”, – vieną po kito klodamas peizažus ant drobės atsidūsta A.Vadoklis.

Svajinga, romantiška D. Skridailaitė pasirinko atokų sodybos kampą. Atrėmusi molbertą į seną tvorą, tai energingai kloja spalvingus potėpius ant drobės, tai sėdi žolėje ir žvelgia – gal į drobę, gal į tolį, o gal į istorinę atmintį, kuri ne mažiau nei aplinka veikia Tolminkiemyje tapančiųjų kūrybą.

A.Mėčius šį kartą atsisakė įprasto siurrealistinio žaidimo ir pasidavė aplinkos kerams. Pastatai, medžiai, spalvos persikelia į nedideles, kvadratines drobes. S.Žaltauskas nepaleidžia iš rankų teptukų ir nesiskiria su molbertu – savaip interpretuodamas tikrovę, jis kuria savitą tapybinį pasakojimą 300 metų senumo istoriją…

2011 08 22, pirmadienis

Pavargę nuo kaimo monotonijos, sėdame į mašiną ir keliaujame – Krasnolesije, Oziorskas, Nesterov, Gusev… Nauji vardai slepia šimtmečių atmintį, lėtai dingstančią dilgėlių ir piktžolių sąvašynuose: Romintė, Darkiemis, Stalupėnai, Gumbinė…

Parduotuvėlės, kultūros namai, mokyklos, vaikai, žaidžiantys kelio dulkėse, palaidos vištos, karvės, gausybė murzinų šunų, puldinėjančių dviračius ir mašinas. Tarsi žiūrėtumėm seną rusišką filmą, o gal net patys jame vaidintumėm. Deja, tai ne scenografija, ne dekoracijos, o tikras gyvenimas, kurio nei atgal sugrąžinsi, nei paskubinsi, nei pakeisi – laiko inercija, kultūrinis letargas, vedantis tiesiai į užmarštį. Juokaujame, kad neapimtų neviltis ir noras sprukti. Saulė suteikia peizažui optimizmo, tačiau nufotografavę gigantišką nebeveikiančio geležinkelio tiltą, kelias berželiais užžėlusias kirches, kurių pašonėje dega raudonos žvaigždės, išlankstytos iš metalinių virbų, skubame namo, į Tolminkiemį, kur mūsų jau laukia griežta vakarienė: „Jieštie, riebiata, čtob byli takimi žė, kak ja, – ragina mus nepailstanti, šmaikštaus būdo, apvali kaip spurga muziejaus direktorė Liudmila Pavlovna, pravardžiuojama Donelaičio našle. – Čtob tarielki vernuli pustymi.“

2011 08 24, trečiadienis

Laikas čia, Kaliningrado krašte, vos beatmenančiame metą, kai dar vadinosi Karaliaučiaus kraštu, bėga greitai ir nepastebimai. Rytas–vakaras, rytas–vakaras, tik pagal džiūstančių visuose pašaliuose ir kvepiančių šviežiais dažais paveikslų skaičių matai, kad esi gyvas.

Jei atvirai, tai net nelabai aišku, ar tas laikas čia egzistuoja, ar mes – kažkokiame vakuume, iš kur niekada nebeištrūksime. Kaip ir tie, kadais atvykę į klestintį kraštą ir čia pasilikę – nesuvokiantys nei kas jie, nei iš kur, nei ko nori… Šlitinėja gatvėmis kaip ufonautai, užteršia šulinius, verčia atliekas į duobę prie šventoriaus…. „Kodėl jūs nedirbate žemės?“ – klausiame. „Valdžios reikia paklausti,“ – atsako, patraukę pečiais.

2011 08 26, penktadienis

Plenero parodos atidarymas Kaliningrado mieste praėjo gana formaliai – nejaukioje, tamsioje Kaliningrado srities istorijos ir dailės muziejaus salėje šilumą spinduliavo tik dar kvepiančios aliejumi drobės ir namų ilgesiu degančios plenero dalyvių akys. Jų misija „Donelaitis“ baigėsi, palikusi sumaištį širdyje ir gausų paveikslų derlių.

Išvakarėse plenero uždarymas Tolminkiemio bažnyčioje buvo kitoks – jausmingas, net graudus. Pažiūrėti ant viškų surengtos plenero parodos susirinko visas kaimas, rajono galvos, srities šviesuoliai. Rašytojai iš Kaliningrado atvažiavo ir portatyvinius vargonus atsivežė – vargonų muzika Tolminkiemio bažnytėlėje vėl skambėjo po 70 metų. Bachas, eilės ir gražūs žodžiai – virš Donelaičio kapo. Ir pats Donelaitis, kilni jo dvasia – milžiniškas drugys machaonas – atskrido, jaunai vargonuotojai skambinant fugą, nutūpė ant vargonėlių ir mėgavosi muzikos didybe…

…O mes Bradūną paskaitėm. Lietuviškai – tai, ką jis pats 1990-ųjų rugsėjį svečių knygoje sava ranka buvo parašęs: „Bent taip, keliais savo plunksnos žodžiais, lenkiu galvą prieš didįjį Donelaitį“. Ir eilėraštis. „Donelaičio kapas“:

Iš kapo vėl prasiveržia būtis –

Ant varpučio rasų karoliais žėri…

Štai kur ji – prasmė mylėti kraštą, kurio nebėra, ir jo didį poetą.

13-ieji „Tinklai“: dokumentikos pergalė prieš vaidybą ir eksperimentą

13-ieji „Tinklai“: dokumentikos pergalė prieš vaidybą ir eksperimentą

Mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ šiemet užsivilko solidžius marškinėlius, paženklintus magišku 13–uoju numeriu. Trumpojo metražo „hariai poteriai“ pagamino daugybę stebuklingų gėrimų akims. Būtent Klaipėdos žiūrovams patikėta pirmoji degustacija Lietuvoje…

Aivaras Dočkus

…Su ritualiniais atidarymo (rugsėjo 21 d.) ir uždarymo (rugsėjo 25 d.) koncertais. Su berlynietiškais spiritizmo seansais. Tačiau mus, kaip visada, labiausiai domina lietuviško kino iliuzionistai ir jų naujausi triukai. Kiekybė priverčia žegnotis ir poteriauti. Dešimt filmų – dviejų dalių „Jaunosios dokumentikos“ programoje, devyni – „Vaidybos ir eksperimento“ seanse. Tarp kitko, iš visų 19 lietuvių filmų, kurie šiemet parodyti „Tinkluose“, net 9 – premjeriniai.

Todėl užsiiminėti žodžių ekvilibristika nėra kada. Iš karto – prie reikalo.

Jaunatviško maksimalizmo perkrovos

Favoritus tarp vaidybinių ir eksperimentinių filmų galėtų išrinkti nebent žynys Krivių Krivaitis, pasikinkęs „kastanediškų meditacijų“ tuntą. Gaudyti gerus planus moka beveik visi jaunieji kūrėjai – ateityje lietuviško kino laukia stilingos vizualizacijos revoliucija. Režisūra taip pat pagalių į kameros objektyvą nekaišo, o šviežiai iškepti aktoriai tikroviškumu nustelbia teatrališkuosius mūsų ekranų vilkus. Didžiausia bėda – jaunatviškas maksimalizmas, liepsnojantis troškimas į vieną filmą sukrauti šimtus išradingų dialogų ir dešimtis viena kitą praryjančių idėjų. Bet kadangi „Tinklai“ šiek tiek vokiški, pradėkime tvarkingai – nuo pirmojo filmuko. O jis – labiausiai minimalistinis.

„140 dB“ – naujosios „MTV“ kartos produktas. Režisierius Tadas Svilainis šiam kanalui galėtų tiekti genialias užsklandas. Nepriekaištinga kompiuterinė grafika, neribotos galimybės, virtualus pasaulis. Toks kūrėjas be trinties įsilietų į Holivudo kompiuteristų gretas. Tačiau trumpojo metražo filmų festivalio kontekste, ši minutės trukmės juosta – labiau amato demonstravimas nei išbaigtas projektas.

„Nesiseka šiandien“ – originalaus mąstymo pavyzdys. Tarp mistikos ir juodosios komedijos. Šiek tiek filosofiškas, šiek tiek mistiškas filmukas apie krintančius angelus ir kasdieniškai savo mažytėmis problemėlėmis susirūpinusius žmogeliukus. Dovilei Šarutytei puikiai pavyko sukurti klampią, įtraukiančią į veiksmą atmosferą. Ryškiausias minusas – pabaiga a la susikurkite prasmę patys. Gal tai, ką matėte, – rimta, o gal – pokštas?

Trigubas klaipėdietiškas akcentas

„Pakelės istorija“ – tvarkingiausias siužeto atžvilgiu darbas. Režisierius Darius Šilėnas daro tai, ko labiausiai trūksta lietuviškam kinui. Nuosekliai papasakoja paprasčiausią istoriją. Su charakteriais, su įvykiais, su pradžia, vystymu ir atomazga. Siužetas kosmine išmone nespinduliuoja, bet viskas skrupulingai gula į savo lentynėles. Dviejų tranzuotojų nuotykiai. Ištisine linija be lyrinių nukrypimų.

Ievos Javaitytės „Trečiadieniais“ – tiesiog smagus pokštas su primadona Galina Dauguvietyte, kuri čia pelnytai gauna daugiau ekrano laiko negu filme „Zero 2“. Tokia charizmatiška persona, kad į ją užsižiūrėjus vos nepraslysta pagrindinė mintis. O ji tragikomiška ir net su socialinių aktualijų atspalviu.

„Užmik“ – labiausiai komplikuotas ir perkrautas kūrinys. Susidomėjimo kreivė šokinėja tai aukštyn, tai žemyn. Tai išsižiojęs šypsaisi iš meistriškai suraitytų dialogų, tai imi žiovauti, reikalaudamas aiškesnio pasakojimo stiliaus ir greitesnės pabaigos. Režisierius Kasparas Vydūnas sukūrė kelis filmus filme. Idėjų katilas toks pilnas, jog du trečdaliai jų išbėga lauk taip ir nepasiekę žiūrovo. Bet potencialas – neišsemiamas, tereikia išgryninti.

Panašūs nelygumai ištinka ir dviejų Marijų – Kvataradzės ir Stonytės juostą „Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau“. Sunkus įsibėgėjimas, daug papildomų posūkių, kol pasiekiama esmė. O filmuko viduryje ima dėtis gana įdomūs dalykai. Tarp dviejų herojų, visiškai svetimų keistuolių, užsimezga gražus ryšys. Nuotaika kaip Sofia Coppola šedevre „Lost in Translation“.

13-uosiuose „Tinkluose“ – trigubas klaipėdietiškas akcentas. Arūnas Eimulis pristatė smagią kino komiksų trilogiją „Super M nuotykiai“. Šios trumpojo metražo odisėjos unikalumas – iki smulkiausių detalių atkurtas turkų B kategorijos filmukų stilius. Dėl turkiškų „Žvaigždžių karų“ ištraukų iki šiol virsta iš koto tūkstančiai Youtube lankytojų. Tad Arūno turkiškai klaipėdietiška trilogija jiems būtų vertingas atradimas.

Ten, kur glūdi mūsų jėga

O štai dokumentikoje mes tradiciškai stiprūs, nors, žinoma, kasmet tokio atradimo kaip 12-ųjų „Tinklų“ „Upė“ naivu tikėtis.

Vis dėlto šiemet pro šalį praplaukė nebent „Man klinikinė depresija ir aš siurbiu žolę“, „Šuolis“ ir „Ryšys“, nors juose taip pat būta intriguojančių proskynų. Filosofiškai mąsli „Pabaiga“ nugrimzdo į pretenzingą nuobodulį. „Gimę SSRS“ liko gyvuoti paveikslėliuose kaip nebloga, tačiau neišsirutuliojusi idėja. Anastasijos Piroženko „Laikinai“ persmelkia tikrovišku nesustabdomų senėjimo procesų liūdesiu. Herojai įdomūs, bet planai gal kiek per statiški. Per mažai herojai atvirauja. Per daug laukimo vaizduojant laukimą, todėl filmukas kai kuriose vietose tampa kantrybės išbandymu. Žiūrovas jau pusiaukelėje žino, ką jam norima pasakyti. Juliaus Markevičiaus „Per Europą Buratinu“ – puikus pavyzdys, kaip iš paprasčiausios kelionės galima susukti simpatišką dokumentinį filmą. Su išmoningai ironiškais užkadriniais pastebėjimais. Su spontaniškai pagautais vaizdais ir pasigautais pakeleiviais. Vienintelė problema – kuo arčiau pabaiga, tuo labiau filmukas virsta atsainoku kelionių žurnalu. Dingsta vertingos detalės, išblėsta „draivas“, viskas vyksta „greitomis prabėgomis“.

Trys patys geriausi

Andriaus Lekavičiaus „Šaro ratai“ – geras filmukas apie gerumą. Geri žmonės dar neišnyko. O tarp jų smagu gyventi net ir tam, kurį beširdiškai nuskriaudė likimas. Žaismingas pats filmavimas nuo herojaus ratų. Keista, bet tai, kas turėtų slėgti, sukelia teigiamas emocijas. Tik „Šaro ratai“ galėtų būti šiek tiek ilgesni. Kita vertus, tiek, kiek yra, pataiko tiesiai į kairiąją krūtinės pusę.

Andriui Blaževičiui ir Mindaugui Sruogiui – plojimai jau vien už surastą tokią heroję. „Tremtinės istorija, kurią išvežė pats tėvas“ iš esmės yra herojės natūralumo, energijos, charizmos ir iškalbingumo šou. Moteris – dokumentinis filmas. „Tinklų“ publika lydėsi iš juoko. Vienu metu rimtai baiminausi, kad po mano kėde neatsirastų balutė. Režisieriai nepaprastai tiksliai sudėliojo akcentus. Kur pradėti, kur išversti iš koto, kur išradingai pabaigti. Vizitinė kortelė – frazė „ar išeis šitas filmas?“. Topų topas iš 79 metų moteriškės lūpų: „Jei būčiau žinojusi, kas yra ta lesbietė, būčiau susiradusi kokią panelę“. Tai tik viena iš kokio šimto sparnuotų pasisakymų. Nepaisant komiškumo, nepražūva ir socialinis, ir istorinis aspektas. Reikia pamatyti šią gražiai piktą močiutę.

Tomo Bručo „Čeburekų pardavėjai“ – vienas ilgiausių lietuviškos dokumentikos programos filmų. Ir neabejotinai vienas geriausių, tad tikrai neprailgsta. Fabula palangietiška – nelegalaus čeburekų verslo užkulisiai. Kone kriminalinė komedija. Yra slaptas fabrikėlis, yra „šeškė“, tapusi bosu, yra istorijos apie „atkatą“ čeburekais policininkams. Yra viršesni policininkai, kurie maitinami grynaisiais. Humoras susipina su nelinksmomis Lietuvėlės aktualijomis. Herojai paprasti ir neieškantys žodžio kišenėje. Savikritiški ir saviironiški. Štai tokioje šalyje mes gyvename, ir nereikia šnairuoti į Rusiją ieškant „bėzpridėlo“. Viskas čia pat, panosėje, atsiduoda čeburekais. Režisierius sumaniai panaudoja visas istorijos galimybes – ir į plotį, ir į gylį.

Taigi lietuviška trumpojo metro dokumentika smarkiai gyva. O dėl vaidybos – lauksime naujos vilties kitais metais.

Kam reikalingi nemokami renginiai

Kam reikalingi nemokami renginiai

Neringa Babravičė

Dažnokai pamintydama apie tai, kas iš renginių praėjusią vasarą nemokamai pasiūlyta Klaipėdos žmonėms, prisiminiau „Naktigones 2011“ ir kai kuriuos kitus praėjusios vasaros uostamiesčio erdvių kultūros įvykius – bent pavienius projektų „Pėdinkim į Girulius“, „Nuo Joninių iki Žolinės“, „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ ar kitų renginių vakarus. Nors pagrindiniu objektu apžvalgai savavališkai pasirinkau Sigučio Jačėno „Vasarvidžio regėjimų: tarp Žemės ir Dangaus“ projektą.

Prisipažinsiu, jog remdamasi ta patirtimi, kurią įgijau per praėjusius dvejus metus gana kibiai sekdama S.Jačėno veiklą Klaipėdoje, per „Naktigones 2011“ iš anksto tikėjausi proginių mūsų kultūros faktų įprasminimo vakarų – pirmiausia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vytauto Mačernio ir Česlovo Milošo sukakčių paminėjimo. Bet to nebuvo, o buvo Jono Krivicko „Kreivo“ dainos, Rainerio Marijos Rilkės poezija ir Povilo Budrio dailės darbai, Jono Biliūno bei jo žmonos Julijos Janulaitytės-Biliūnienės laiškai ir kūryba, apeiginė lietuvių vidurvasario tautosaka, žurnalistės Vitalijos (Vitos) Morkūnienės knygos „Su savimi ir tavimi“ bei „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“, Rimanto Černiausko groteskiškosios esė „Miestelio istorijos“, Alicijos Bykovskos-Salčynskos radijo pjesė „Pro skerdyklos langiuką“ (o tiksliau – Juozo Šikšnelio šios pjesės vertimas), Kosto Ostrausko neįtikėtinas dialogas „Žemaitė sutinka Šekspyrą“ ir Juozo Marcinkevičiaus dramatizuota poema „Svečiai Baublyje“.

Ir tai S.Jačėno buvo įgyvendinta vėl pakankamai konceptualiai – viso renginių ciklo ašimi pasirinkus vasarvidžio – gamtos galių persilaužimo – literatūrinio ir muzikinio pagerbimo ritualą. Arba, kaip rašoma „Naktigonių 2011“ programiniame lankstinuke, – tai, kas tikra, ką turime branginti ir vertinti. Ir visas šias apeigas (kažkas pavadino jas net atlaidais) asmeniškai aš visai mielai priėmiau. Ypač Birutės Mar literatūrinį spektaklį „Jis ir Ji“ (pagal J.Biliūno ir J.Janulaitytės laiškus ir kūrybą) ir paties S.Jačėno su Pranu Narušiu sukurtą R.Černiausko kultūrologinių esė „Miestelio istorijos“ interpretaciją. Ir visai negalvojau, kaip, pvz., J.Krivicko „Kreivo“ autorinės dainos susijusios su R.M.Rilke ir P.Budrio dailės darbais, nes visa tai mums buvo pasiūlyta tą patį birželio 22-osios vakarą. Arba kas yra bendro tarp J.Marcinkevičiaus draminės poemos „Svečiai Baublyje“ ir K.Ostrausko neįtikėtino dialogo „Žemaitė sutinka Šekspyrą“. Paprasčiausiai gėrėjausi tuo – ir tik tiek. Na, ne visai „tiek“… Šiek tiek „piktinausi“ ir „Naktigonių“ pavertimu savotišku maratonu… Tačiau gal pirmiausia apie tai, kas džiugino?..

Štai aktoriaus Aleksandro Šimanskio sukurtas Žymantas dabar man tapo vos ne didžiausia Žemaitės biografijos intriga – tiek paprastos žmogiškos šilumos per šį personažą sklido iš scenos tą vakarą, jog tai tarsi siūlo koreguoti ir tradicinį požiūrį į Julijos Žymantienės gyvenimą… O aktorės Jūratės Jankauskaitės sukurtas Žemaitės portretas irgi nenuvylė – ne tik dėl neįtikėtino panašumo į klasikės portretus, bet ir dėl itin atsakingo įsigilinimo į modernųjį K.Ostrausko diskursą. Arba kiek smagiai groteskiškų minčių sukėlė vien per „Svečių Baublyje“ skaitymus itin profesionaliai įterpta scenografijos detalė – juodais plastiko maišais aptrauktos kėdės (čia lyg ir oponuoju kultūros apžvalgininkės Laimos Kaupienės nuomonei – žr. Kulturpolis.lt, 2011 07 02 ar Bernardinai.lt, 2011 07 04) – ne tik apie intelektualiai ir emociškai sterilizuotą XIX a. panelių (vienai jų atstovavo aktorė Eglė Barauskaitė) ir ponių (analogiškai – aktorės Reginos Arbačiauskaitės vaidmuo), bet ir apie nūdienos „elito“ santykį su kultūros paveldu.

Vis dėlto prisipažįstu, jog nelabai supratau, ką jau per spektaklį „Persivertęs pasaulis“ simbolizavo baltas apsiaustų nuo lietaus plastikas – spėlioti buvo galima daug ką… O gal režisierius vien to ir siekė, kadangi pakankamai suglumau sužinojusi, kad ir per „Vasarvidžio regėjimus“ bus V.Morkūnienės knygos „Su savimi ir tavimi“ pristatymas (nors vienas Klaipėdoje jau buvo – ar ne žiemą?). Tad gana sumišusi pati viena ir sprendžiu mįslę, kuo šis leidinys yra toks ypatingas, kad jam buvo skirta tiek daug ne tik aktorių Vlado Baranausko ir S.Jačėno, bet ir žiūrovų ar net vienuolių (konkrečiai – brolių Bernardo ir Benedikto) dėmesio… Juolab kad pakankamai greitai (bet ne per „Naktigones“) jau visai priešingai pasijutau „Žuvies akyje“ per kitos autorės – Sondros Simanos – apsakymų romano „Einantis kalnas“ (nors ir jo nesu skaičiusi, o tik iš Klaipėdos jaunimo centro skaitovų ir iš literatūrologo Marijaus Šidlausko lūpų kai ką nuklausiusi) sutiktuves, tiesiog pakerėjusias itin gyvybingu įvairiapusio kultūrinio vyksmo (puikios

menų sintezės) neformalumu – autentiškumu. To „Naktigonės“ turi dar tik pavydėti…

O juk, atrodo, ir joms trūksta vien niekniekio. Pvz., kai „Kuršių ainių“ kamerinė grupė birželio 29-ąją vinguriavo beveik visiems susirinkusiems gerai žinomas XIX a. lietuvių poetų kūrinių melodijas, tikrai buvo nesunku bent po keletą tų tekstų egzempliorių pasiūlyti žiūrovams, kad ir šie pasijustų natūralia mūsų tautos gyvybės dalimi… Ypač kad dvasinę „Naktigonių 2011“ vyksmo įtaigą kartais menkino ir prastoka kai kurių skaitovų dikcija (bent per „Persivertusio pasaulio“ skaitymus). Be to, klausydamasi „Svečių Baublyje“ vos nesupainiojau dviejų rašytojų, nes per maestro Vytauto Paukštės asmenį Juozo Marcinkevičiaus Poška ir Justino Marcinkevičiaus Mažvydas skyrėsi tik tiek, kiek skyrėsi jų istorinės epochos ir į šio aktoriaus lūpas įterpti žodžiai… Būtent – tik žodžiai, nes eiliuota forma išsakytos abiejų kūrinių mintys pasidarė panašios vos ne kaip du vandens lašai…

Tad dabar leisiu sau „grybštelėti“ ir per Valstybės dieną Koncertų salės parko estradoje (jau per projektą „Nuo Joninių iki Žolinės“) išgirstus Just.Marcinkevičiaus Vilento ir Mažvydo bei Mindaugo ir Puodžiaus „dialogus“, to paties maestro V.Paukštės išreikštus vėlgi tuo pačiu „maestotišku“ monologu. Tikrai, jei tų tekstų nebūčiau mokėjusi beveik atmintinai, taip, ko gero, ir nebūčiau atskyrusi, kuris Just.Marcinkevičiaus „Mažvydo“ ar „Mindaugo“ personažas kuriuo momentu kalba, o juk dar buvo visai „šviežias“ ir V.Paukštės Poška…

Dėl to dabar ir sprendžiu dilemą, kas per šių metų „Vasarvidžio regėjimus“ galėjo būti kaltas jau šiuo atveju. Mūsų lietuviškoji dramaturgija, taip „įklimpusi“ į iškilmingąjį „dramatizmą“, kad dėl to prarado net ir meninį individualumą?.. Klaipėdietiškų renginių režisieriai, kurie „bijo“ Lietuvos kultūros autoritetus atiduoti ne Nacionalinės premijos laureatams ar Klaipėdos kultūros magistrams (kaip kad bijodavo ir sovietiniais laikais – juk tada, pvz., meninį Lenino portretą kurti leisdavo tik „išrinktiesiems“)?.. Ar paprasčiausias finansinis skurdas ir inercija – nueita pačiu lengviausiu keliu (už minimalų nemokamų renginių biudžetą „būtų kvaila persistengti!“ – o „maestro V.Paukštė tikrai nepaves!“)? Tačiau, mano subjektyvia nuomone, kad ir kas dėl to būtų kaltas, estetinis tokio pasirinkimo efektas yra gana prastas – tas, kas galėjo įgyti iškirtinį monumentalumą, virto paprasčiausia statika. O dėl to kartais buvo prarasta ne tik dramaturginė intriga, bet neišryškintas ir istorinio paveldo šiandieninis aktualumas.

Tačiau tai tikrai yra smulkmena, lyginant jau su tuo, ką išgirdau Girulių bibliotekoje. Mane net šiurpas nukratė, kai ten per spaudoje taip išliaupsintos rokoperos „Eglė žalčių karalienė“ santrauką Drebulę vytiniu nuplakė ir Žilviną dalgiais užkapojo ne Eglės broliai, bet seserys (o S.Nėries kūrinys ten „perrašytas“ ir dar daugybe kitų aspektų)… Tokio alogiško teksto subjaurojimo jau seniai nebuvau girdėjusi – jaunutės libreto autorės akivaizdžiai nesuvokė, ką pri(si)dirbo… Bet kodėl nė vienas uostamiesčio kultūros renginių kuratorius (ar mūsų savivaldybėje tokios paskirties asmenų jau apskritai nėra?) šito nepastebėjo dar prieš šio šedevro premjerą? Ir dargi gana griežtai nesudraudė: Šešėli, žinok savo vietą! – dabar taip netikėtai mano prisimintais rusų dramaturgo Jevgenijaus Švarco žodžiais, kadangi nepagarba [dvasinės šviesos] šaltiniui netoleruotina.

Tačiau be galo džiugu, jog tokių akibrokštų per neįtikėtinai maloniai gausius šių metų uostamiesčio ir jo prieigų nemokamus renginius daugiau tarsi ir nepatyriau. Tiesa, dar „neperkandau“ ir vieno „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ „pokšto“ – gana neprofesionalaus kažkokio klubo vaikiukų pastrykčiojimo, netrukusio net dvi minutes pagal dar absurdiškesnę fonogramą, Klaipėdos geležinkelio stotyje liepos 29 d. Na, bet gal suvokti jau šiam „šedevrui“ esu tiesiog per sena, nes per parodos „Trys pasauliai viename“ atidarymą kai kada per sena jaučiausi iš tikrųjų. Tad leidžiu sau stabtelėti ir prie šio – teesie spaudoje jau gana plačiai išgvildento reiškinio.

Manau, jog ne tik aš, bet ir daugybė kitų meno mėgėjų, taip ir nepajėgėme vieni patys įspėti, jog, pvz., „tirštas skystis, atrodo, varvantis iš moters vaginos, primena vergovės laikus, kai Afikos belaisviai Amerikoje išgaudavo melasą“ (žr. interviu su Edwardu Lucie-Smithu ir Zavieru Ellisu – „Klaipėda“, „Durys“, 2011 07 28, 9 psl.). Bent mano vaizduotė tikrai nebuvo paruošta tokiam socialinės konkretikos suvokimo lygmeniui. Tiesa, žvelgiant į jauną juodaodę moterį kažkokios asociacijos tarsi ir kirbėjo, tačiau ne tik „tirštas skystis iš vaginos“, bet, pvz., ir ypatingai sulėtinti akių vokų nusileidimai toje „instaliacijoje“(?)/ „performanse“(?) bet kokiam socialumui buvo gana kontrastingi, užtat hipertrofuoto, tik niekaip neįspėjamos prasmės lytiškumo toje parodoje apskritai netrūko… Ir nemanau, jog netgi ir itin profesionalių (ir pakankamai jaunų) lietuvių menotyrininkų vaizduotė savarankiškai tam buvo irgi itin paslanki. Juk ne veltui meno istorikas Petras Šmitas klausia: „Ar besituštinanti moteris ekrane – konceptas?“ (ten pat, 4 psl.).

Tai gal tokio meno apskritai nereikia? – leidžiu sau ir vėl itin naiviai bei visai neoriginaliai paklausti. Vis dėlto pati galvoju, jog reikia. Tik manau, kad ir per kitų šiuolaikinio meno parodų atidarymus derėtų daugiau dėmesio skirti ne „prezentaciniam“ vyno gurkšnojimui, bet nemokamai ir suprantamai (pirmiausia – valstybine kalba) edukacijai. O šiuo aspektu išskirtinai noriu pasidžiaugti ne tik S.Jačėno „Naktigonėmis“ ar Klaipėdos koncertų salės renginių „Nuo Joninių iki Žolinės“ ciklu, bet ir projekto „Pėdinkim į Girulius“ vyksmu. Nes šiemet jis įgijo išskirtinę vertę, kadangi ne tik giruliškiams, ne tik poilsiautojams, bet ir Klaipėdos miesto ar ir aplinkinių rajonų gyventojams suteikė nemokamą galimybę gana kryptingai perprasti ir meno, ir muzikinių instrumentų atsiradimo istorijas, o drauge įtraukė žiūrovus ir į gana įvairiapusį šiandieninio uostamiesčio kultūrinį vyksmą (ypač renginių vedėjos Ingridos Giunter pasišventimo šiam reikalui dėka). Be to, esamomis sąlygomis tai darė dargi ir pakankamai meistriškai – su reikiama pagarba žiūrovams, nes tik tokiu atveju jie galėjo to paties tikėtis ir iš pastarųjų. O kiti „nesusipratimai“ tokiais atvejais yra lengvai pataisomi. Tam irgi galiu pateikti labai konkretų pavyzdį.

Kas buvo koncerte „Muzikinis tiltas: Bostonas – Klaipėda“, tas tikrai pajuto, koks milžiniškas skirtumas buvo juntamas tarp nuolatinių Koncertų salės lankytojų ir tų klausytojų, kuriems prieinama tik „labdara“. Juk tik pastarieji akivaizdžiai nesuprato, jog tarp muzikinio kūrinio dalių nedera ploti… Tačiau vedėjai Rūtai Vildžiūnienei vis dėlto išdrįsus tą publikos nepatyrimo spragą šiltai pakoreguoti, žiūrovų klausymo kultūra koncerto pabaigoje savaime įgijo jau visai priešingą kokybę.

Tą patį galima pasakyti ir apie „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ ar Jūros šventės vakarus Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Ir ten atsitiktinai užklydusių žiūrovų buvo gana dažnai „paskandalijama“ – tiek telefonais, tiek ir paprasčiausiais nuo alaus pernelyg įkaitusių būrelių tarpusavio „bla bla bla bla“… Tačiau pagaliau suvokus, jog patekta „ne į tas roges“, buvo arba labai gražiai įsitraukta į esamą vyksmą, arba tiesiog iš Laikrodžių kiemelio pradingta (šiuo atveju dažniausiai nuo alaus „pasiklydusiųjų“)… Ir nėra ko dėl paskutiniojo varianto liūdėti – kultūrinė edukacija yra ypač sudėtingas ir nevienadienis procesas. Bet ji visada atsiperka – pirmiausia visuomenės susiklausymu. Taip vos per trejetą vasarų Klaipėdoje susitelkė puikios „Naktigonių“ ir „Nuo Joninių iki Žolinės“ bendruomenės, o nuo pernai jau atsirado ir lengvai atpažįstamas keliasdešimties pėdintojų į Girulius būrelis…

Tad toliau ir nesigilinkime, tik pasidžiaukime, jog uostamiestyje tai apskritai dar yra. Juk jei ne nemokami uostamiesčio renginiai, daug kas jau seniai būtumėm pamiršę ne tik Lietuvos meno kūrėjus, bet ir pasaulinę klasiką. O apie tai, kas yra tobuli atlikėjų ir publikos kontaktai bei mokamų koncertų ar kitų renginių/reginių lankymo kultūra, jau ir iš viso netektų kalbėti.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 9 (195)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Vilniaus galerijose – pajūrio klasikai

Garsiausių Lietuvos pajūrio dailininkų vardai skamba šio rudens parodų afišose sostinėje.

Rugsėjo 20-ąją Vilniaus „Arkos“ galerijoje atidaryta gyvu Klaipėdos tapybos klasiku tituluojamo Algirdo Taurinsko jubiliejinė tapybos paroda, ženklinanti dailininko 70-metį.

Iki spalio 8-osios joje eksponuojamas pastarojo meto A.Taurinsko kūrybos derlius – pajūrio ir miesto peizažai, natiurmortai, anot menotyrininko Petro Šmito, nutapyti gyvybinga, emocionaliai išraiškinga, puikia tradicine maniera.

Spalio 6 – lapkričio 5 dienomis Vilniaus meno galerijoje „Kuntskamera“ planuojamas Antano Mončio (1921–1993) kūrinių parodos atidarymas. Į šią parodą A.Mončio piešiniai atkeliaus ne, kaip galima buvo tikėtis, iš dailininko vardu pavadintų namų-muziejaus Palangoje, o iš Paryžiaus, skulptoriaus sūnaus Jeano Christopfo Mončio archyvo.

Greta A.Mončio piešinių žadama eksponuoti ir jo skulptūras iš pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje, Vilniuje, gyvenančios paryžietės Karolinos Masiulytės-Paliulienės rinkinio. Ji yra skulptoriaus sūnaus bendraamžė, gera jo šeimos bičiulė.

Meno kolekcininkai tikisi, kad bent jau A.Mončio piešiniai šioje parodoje bus parduodami.

Pasaulinės vertės meno kolekcija

Iš ES Sanglaudos fondo ir LR vyriausybės lėšų ką tik rekonstruotoje Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje dabar pats ekspozicijų rengimo įkarštis.

Rekonstruotos galerijos pristatymui visuomenei ruošiama didžiulė reprezentacinė paroda „Arbit Blatas. Sugrįžimas į Tėvynę“, kurios atidarymas – spalio 12-ąją.

Išskirtinės vertės dovana – iškilaus žydų kilmės Lietuvos dailininko Arbit Blato (gimė 1908 m. Kaune, mirė 1999 m. Niujorke) kūrinių kolekcija Lietuvos dailės muziejų pasiekė vasaros pradžioje. Ją muziejui padovanojo menininko našlė, garsi amerikiečių operos solistė ir režisierė, Metropoliteno operos primadona Regina Resnik-Blatas (JAV, Niujorkas). Kolekcijoje per 300 Arbit Blato kūrinių – tapyba, skulptūra, grafika, scenovaizdžiai, piešiniai, sukurti visais dailininko kūrybos laikotarpiais ir buvę jo dirbtuvėse Niujorke bei Venecijoje.

Dovanotoji pasaulinės vertės meno kolekcija pirmą kartą Lietuvos visuomenei buvo parodyta Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje veikusioje parodoje. Klaipėdoje pamatysime ne tik didžiąją dalį sostinėje eksponuotų kūrinių – Arbit Blato paroda P.Domšaičio galerijoje bus papildyta naujais, papildomai dovanotais dailininko darbais. Jie į Lietuvą iš buvusios A.Blato dirbtuvės Venecijoje pargabenti ką tik, rugsėjo pabaigoje.

Kaune savo kūrybinį kelią pradėjusio, vėliau Paryžiuje, Venecijoje, Niujorke kūrusio dailininko Arbit Blato (tikrasis vardas Neemija Arbitblatas) vertingiausių kūrinių kolekcija atspindi visus jo kūrybos laikotarpius ir turbūt yra didžiausia pagal vertę kultūrinė dovana Lietuvai po Mykolo Žilinsko kolekcijos padovanojimo. Jo kūrinių yra įsigiję garsiausi pasaulio muziejai bei meno institucijos.

Kaip tvirtino P.Domšaičio galerijos vedėja menotyrininkė Kristina Jokubavičienė, parodoje Klaipėdoje pamatysime daugiabriaunį Arbit Blato – tapytojo, skulptoriaus, grafiko bei scenografo – talentą, kuris nepalieka abejingų. Bus pristatyti visi dailininko pamėgti žanrai: Paryžiaus, naktinės Venecijos peizažai, teatrališki scenos bei muzikos elito atstovų portretai – dailininko žmonos R.Resnik, Luciano Pavarotti, Placido Domingo, legendinio prancūzų mimo Marcelio Marceau bei Monmartro dailininkų Pablo Picasso, Maurice Vlamincko, Maurice Utrillo, Georgio de Chirico ir kitų. Bus eksponuojamos originalios operos scenomis ištapytos durys iš dailininko namų Venecijoje, litografijos bei skulptūros.

Klaipėdietis Vokietijoje fotografavo laiptines

Klaipėdietis menininkas Gytis Skudžinskas, plėtojantis fotografijos, instaliacijos ir garso meno praktikas, nuo rugpjūčio 22-osios tris savaites rezidavo Vokietijoje, Karlsruhėje, ir ten rugsėjo 9-ąją atidarė personalinę parodą.

Karlsruhės galerijoje „Morgen Strasse“ jis pristatė fotografijų ciklą „In Between / Tarp“.

„Dvi savaites fotografavau tenykščių gyvenamųjų namų laiptines, – pasakojo menininkas. – Sumanymo esmė – tarpinės zonos tarp privačios ir viešosios erdvės fiksavimas bei asmeninių ženklų tyrinėjimas.“

Vokietijoje G.Skudžinskas viešėjo klaipėdietės meno vadybininkės Akvilės Eglinskaitės kvietimu. Anksčiau ji dirbo Klaipėdos parodų rūmuose, o šiemet, gavusi R.Bosho fondo stipendiją, stažavosi Karlsruhėje, Meno ir medijų technologijų centre.

G.Skudžinsko paroda yra programos „Open doors“ (Atverk duris) dalis. Joje iš lietuvių dar buvo galima pamatyti Londone gyvenančio ir kuriančio Julijono Urbono garso instaliacijas „Skambančios durys“, įkurdintas skirtingose miesto vietose, taip pat nemažai vokiečių performansų, instaliacijų etc.

G.Skudžinskas kol kas neplanuoja savo „Tarp“ ciklo rodyti Lietuvoje. „Bet gali būti, kad tai įvyks kitąmet, – užsiminė menininkas. – Dabar Vokietijoje ruošiamas viso projekto katalogas ir DVD diskas su filmu apie ten vykdytą veiklą, o tada bus aišku.“

Arlio gatvės – fotografo akimis

Vakar Panevėžio fotografijos galerijoje atidaryta klaipėdiečio fotomenininko ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Dariaus Vaičekausko autorinė fotografijų paroda „Streets of Arles / Arlio gatvės“.

„Apie D.Vaičekausko fotografiją galėtume pasakyti, jog tai gatvės fotografija, bet toks pasakymas nežymi jokių konkretesnių fotografijos konceptualaus „perskaitymo“ gairių. Tik atsiradus 35 mm portatyvinėms kameroms, fotografavimas gatvėje tapo dominuojančia išraiškos forma. Tačiau gatvė – kaip scenografija – automatiškai nenurodo konceptualaus atvaizdų turinio. Nors dažniausiai tokia fotografija siejama su lemiamo momento paieškomis viešoje erdvėje. D.Vaičekausko atveju susiduriame su chameleoniška gatvės fotografijos traktuote. Nespalvotos fotografijos – tarsi akivaizdi nuoroda į klasikinius šio žanro korifėjus tiek Lietuvoje, tiek platesniame pasauliniame kontekste. Spalvos atsisakymas dramatizuoja vaizdą ir išplėšia įvykius iš kasdienio spalvų, kvapų ir garsų pasaulio. Tačiau jei tik pradėtume į šias fotografijas žiūrėti kaip į klasikines gatvių fotografų istorijas, tuoj pat pasijustume apgaudinėjami. Nes jose tiesiog nėra lemiamo momento. Nėra to įvykio, kuris pakeistų prieš tai egzistavusią pasaulio tvarką. D.Vačekauskui gatvėje reikia tiesiog pačios gatvės. Ten trykštančio dinamizmo, vitališkumo pliūpsnių ir nenuspėjamų atsitiktinumų. Kompozicijos neretai atrodo kaip sąmoningi „nepataikymai“, leidžiantys pabrėžti skubą ir gatvės karnavališką prigimtį. Ir jei klasikai gatvėje ieškojo įvykio, lemtingo pranešimo, Darius ten ieško asmeninio spontaniško socializacijos gesto. Sukurdamas asmeninį dienoraštį, jis pasakoja mums apie savo patirtis viešojoje erdvėje“ (Gytis Skudžinskas).

D.Vaičekausko fotoparoda Panevėžyje paviešės iki spalio 16 d.

Parengė Rita Bočiulytė

Kūrybiniams prasiveržimams atviri

Kūrybiniams prasiveržimams atviri

Daug naujienų šiais metais mums žadėjo operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – Giacomo Puccini’o premjera, nauji žanrai, formos, žmonės ir net naujos vietos.

Danguolė Vilidaitė

Smalsumas tikrai buvo sužadintas, (Nors ir taip aišku, kad tikrieji Muzikinio teatro gerbėjai ir neypatingai prašomi lankosi visuose svarbiausiuose jo renginiuose.)

Miestas nustebintas

Apie festivalio renginius jau buvo nemažai rašyta spaudoje. Pažymėtina, kad jo idėja ir šiais metais skleidėsi įvairiausiose vietose ir erdvėse, didelėse ir mažose, tradicinėse ir nelabai koncertui tinkančiose – bendruomenės namai, biblioteka, muziejaus kiemas, lauko estrada, pasažas, tam tiko net geležinkelio stotis. Didžioji „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ dalis buvo nemokama, be to, tradiciškai skirta ne tik Klaipėdos, bet ir aplinkinių miestų ir miestelių klausytojams.

Didesnį Muzikinio teatro atsivėrimą naujoms idėjoms ir pačiam miestui, demokratišką ir dinamišką jo nusiteikimą rodė ir atviros repeticijos prie „Arkos“ paminklo, flashmob’as geležinkelio stotyje. Kaip sakoma, „jei Mahometas neina pas kalną, kalnas eina pas Mahometą“.

Nors festivalio renginiai gal ir ne visada atitiko elitiniam menui keliamus reikalavimus, meno misija, manyčiau, buvo atlikta, miestas maloniai nustebintas. O tokį patį kūrybinės energijos prasiveržimą šiam kolektyvui linkėčiau išlaikyti ir visus ateinančius metus.

Ryškiausias potėpis

Vis dėlto didžiausia šių metų „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ sėkme laikyčiau dviejų vienaveiksmių G.Puccini’o operų „Sesuo Andželika“ („Suor Angelica“) ir „Džanis Skikis“ („Gianni Schicchi“) premjerą – gana ryškus potėpis itališkame festivalio kolorite.

Šios operos yra tik dalis kompozitoriaus sukurto trijų dalių ciklo, į kurį dar įeina „Apsiaustas“ („Il Tabarro“). Šiais laikais, nors pats G.Puccini‘s ne kartą sakė, kad „nevalia praleisti nė vienos operos, tai visuma“, „aš noriu, kad po siaubo lietųsi ašaros, po ašarų – juokas“, – triptikas dažniausiai statomas ne visas.

Kūrėjo amžininkams silpniausia pasirodė „Sesuo Andželika“, o dabar dažniausiai praleidžiamas „Apsiaustas“ – tikra, veristine stilistika pasižyminti tragedija. Arba net statoma po vieną operą. Gaila, nes tik išklausę visą ciklą galėtume iki galo suvokti šio kūrinio sumanymo didingumą, pajusti visą žmogiškų jausmų paletę. Įvairios aistros čia tiesiog kunkuliuoja: meilė, žiaurumas, mistiška egzaltacija, godumas, ironija ir t.t. Ir dar. Taip apkarpant nebelieka tradicinės operai būdingos orkestrinės įžangos (ji atliekama kartu su „Apsiaustu“).

Latviams pasisekė – praėjusiais metais Rygos operos festivalyje buvo parodytas visas triptikas. Jo kūrime sėkmingai dalyvavo ir du lietuviai: dirigentas Modestas Pitrėnas ir solistė Asmik Grigorian. (Šio įspūdingo pastatymo fragmentus dar galima rasti internetinėje „Youtube“ svetainėje.)

Bravo, bravissimo!

Klaipėdiečių premjera gal paprastesnė, labiau kamerinė, bet irgi nepaprastai įdomi. Režisierei Yanai Ross (JAV) pavyko ne tik įtikinamai perteikti dvi visai skirtingas istorijas, bet ir, priklausomai nuo atlikėjų sudėties bei jų improvizacijos, papasakoti jas šiek tiek kitaip, skirtingai. Tokį pastatymą su malonumu galima žiūrėti ne vieną kartą.

Kiekvienas veikėjas scenoje svarbus ir aktyvus. Labiausiai tai matoma komiškame „Džanyje Skikyje“. Mindaugo Rojaus Džanis Skikis – jaunas, energingas italų vaikinukas, atrodo, tik ir ieško, kur ir ką „sukombinuoti“, pasičiupti. Kitoks Arūno Malikėno – daug ramesnis ir manieringesnis, gyvenimo mėtytas ir vėtytas. Jis tiesiog žino, kad viskas ir taip bus kaip jam reikia. Nuostabi bufonada. Kiekviena minutė įprasminta.

Ir kiti šio spektaklio nariai ne mažiau dinamiški, spalvingi, scenos vyksmo nebespėji sekti: štai tetulės pešasi dėl turto, dėdulė, atrodo padorus, bet vis taikosi slapta nugerti iš buteliuko, o tas apsimeta protingesniu, kažkam vis skauda nugarą, kažkas vis verkia ar suokalbiškai šnabždasi, yra ir įsimylėjėlių porelė… Štampai, bet taip juokinga.

Užburiantis jausmingumas

„Sesuo Andželika“ – kitokio pobūdžio kūrinys, savotiškas žymiausių kompozitoriaus operų „Bohemos“, ypač „Madam Baterflai“ atbalsis. Šioje lyrinėje melodramoje netrūksta Puccini’ui būdingų nuostabių plataus alsavimo melodinių linijų, dramatiško rečitavimo, perdėto jausmų paryškinimo, taip pat svarbus yra choro vaidmuo.

Abiem mano girdėtoms Andželikoms (Loreta Ramelienė ir Loreta Karkauskaitė) gana gerai ir nuosekliai pavyko perteikti sudėtingą, psichologiškai gilų savo personažo charakterį. Nepaprastai įtaigiai suskambo „gėlių“ arija ir iš jos išauganti finalinė scena. (Tik sušiuolaikintame siužeto variante keistai atrodė vaistų buteliukų vadinimas žolelėmis ir nuolatinis žodžio „sesė“, šiaip ir mūsų dienomis dažnai naudojamo vienuolynuose, kartojimas reabilitacinio centro kontekste.)

Operos veiksmo centre – Andželikos ir jos tetos kunigaikštienės duetas. Tai sudėtinga scena, lūžio momentas, atveriantis šios jaunos moters, per prievartą uždarytos vienuolyne ir atskirtos nuo sūnaus, asmens dramą. Man įtikinamesnė atrodė Aurelijos Dovydaitienės kunigaikštienė: griežta, lakoniška ir kartu negailestinga. Toks gana tradiciškas šio veikėjo charakterio sprendimas labiau padeda atskleisti Andželikos prieštaringus jausmus, jos padėties beviltiškumą.

Šiuolaikiškumas: už ir prieš

Įdomiai išspręstas sesers Dženoviefos (Rita Petrauskaitė ir Judita Butkytė) personažas – nors pats Puccini’s greičiausiai būtų nemaloniai nustebintas, pamatęs, kaip jo vienuolė virto nestabilios psichikos mergina, bėgiojančia scenoje su po marškiniais pakišta pagalve.

Savo kokybe ir darbo profesionalumu šis premjerinis „Andželikos“ variantas man daug vertingesnis ir įdomesnis už 1996-ųjų Klaipėdos muzikinio teatro pastatymą. Bet ne todėl, kad jis modernus, o senasis tradicinis.

Rimtos operos muzika negali būti tik kaip fonas scenos vyksmui, ji yra labai susijusi su giliausiais išgyvenimais, vertybių sistema, lemia vienokių ar kitokių režisūrinių sprendimų atsiradimą. Todėl konservatyvumas operoje nėra bloga savybė, tai dažniausiai jau laiko patikrintų ir save pateisinusių sprendimų pakartojimas. O juos prasmingai keisti, suprantama, gali ne kiekvienas.

Keli pamąstymai

Galima diskutuoti dėl „Sesers Andželikos“ pasikeitusių prasmių siužetą nukėlus į katalikų bendruomenės reabilitacinį centrą, ar operos mistinės – religinės spalvos, klausti, kiek jos beliko.

Man norėtųsi, kad finalinėje scenoje Andželika greičiausiai būtų palikta viena ir iki pabaigos. Visas dėmesys būtų koncentruotas tik į ją, subtiliausius jos sielos virpesius. Angelų choras skambėtų tyliai, kažkur tenai, aukštai (užkulisiuose) ir Dievo atleidimas Andželikai būtų greičiau suprantamas, pajaučiamas nei pamatomas. Jokie kiti veikėjai savo buvimu neatitrauktų publikos dėmesio nuo Andželikos asmeninės dramos. Ir tokia operos pabaiga ypač būtų tikusi L.Ramelienės interpretacijai – dainininkė sugebėjo jautriai įsigyventi į personažą, „pučiniškai“ gražaus ir jausmingo balso niuansais perteikti jo skausmą. Kiek forsuota, oratorinio tipo pabaiga šį nuostabų muzikinį vyksmą supaprastino.

Daug užkoduotų prasmių galima buvo perskaityti bendroje abiejų operų scenografijoje (Marijus Jacovskis), ji jas sujungė, atskleidė gilesnę viso vyksmo prasmę.

Į triptiką greičiausiai buvo pažiūrėta senąja prasme, kaip į viršutinę altoriaus dalį, sudarytą iš trijų skirtingo charakterio, bet viena bendra idėja jungiamų paveikslų. Mūsų dienomis iš to viduramžiško altoriaus beliko tiktai siena su lotynišku užrašu „Christi crux est mea lux“ („Kristaus Kryžius yra mano šviesa“). O toje sienoje – mūsų laikų maldos objektai: vaistinėlė – bariukas, trys televizoriai (šventoji trejybė?). O scenos viduryje – stalai su obuoliais ir vynuogėm, pirmoji nuodėmė ir gyvenimo vynas (Kristaus kančios ir aukos simbolis). Ir verda čia visos įmanomos žmogiškos aistros…

Ir kita…

Premjeroje į akis krito daug tikslesnis ir išraiškingesnis nei įprasta, net, sakyčiau, kažkoks „matematiškas“ orkestro grojimas. Atrodo, kad dirigento Dainiaus Pavilionio (dirigento asistentas spektaklyje Michalas Lukaszas Nizynskis) dėka šis kolektyvas palypėjo dar vienu laipteliu aukštyn profesionalumo link. (Pasitaikę nedideli varinių pučiamųjų instrumentų „paklydimai“ bendro vaizdo, manyčiau, nesugadino).

G.Giedraitytė: nemoku ramiai sėdėti

G.Giedraitytė: nemoku ramiai sėdėti

 

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Šiandien „Švyturio menų doke“ prasideda tris dienas truksiantis Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ rengiamas 6-asis tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Plartforma“. Jo organizatorė klaipėdietė menotyrininkė ir kultūros vadybininkė Goda Giedraitytė šiemet „Plartforma“ rūpinasi visais aspektais – nuo programos iki dalyvių maitinimo. Ir tai ne vienintelis meno projektas, kurio ėmėsi jauna moteris per motinystės atostogas.

Savanorystės metais

– Iš kur tokiems dalykams imate laiko, energijos ir idėjų, augindama mažą vaikelį?

– Šis festivalis irgi buvo mano kūdikis, gimęs po 2004 metais koordinuoto „SEAS“. Tuomet sumąsčiau, kad reikia tęsti tokią menų sintezės festivalio idėją, daviau jam vardą „Plartforma“, kelerius metus organizavau. Paskui, dirbant savivaldybėje (Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja – R.B. past.), nebuvo galimybės kaip reikiant įsilieti į festivalio organizavimą, o šiemet tokia proga pasitaikė, ir štai aš čia.

Nors šiuo metu vaikelį auginanti mama – yra svarbiausios mano pareigos. Vis juokiuosi, kad šie metai ES paskelbti savanorystės metais, tai todėl, kai vaikelis miega, ir darbuojuosi visuomenės labui. O jeigu rimtai, jau taip toji mano natūra „surėdyta“. Nemoku ramiai sėdėti, galvoje nuolat kirba sumanymai, idėjos. Norisi juos realizuoti, kiek tai įmanoma.

– Kas tai per projektai?

– Šiemet laimėjome Kultūros ministerijos ir OSFL fondo konkursą „Regionų atskirties mažinimui“, ir su menininkų grupe „Žuvies akis“ apkeliavome 17 Klaipėdos regiono mokyklų bei vaikų globos namų, kuriuose rodėme šokio spektaklį vaikams. Pateikėme paraišką R.Boscho fondui, ir „Žuvies akies“ nariai dvi savaites stažavosi Diuseldorfe (Vokietija). Šiuo metu vykdomi projektai – „Kaligrafija ant burių“ (kartu su L.Kukliene ir M.Petruliu) ir tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Plartforma“, taip pat tarptautinių projektų „Kedja“ ir „DNA“, kurių partneriai esame, administravimas. Ir dar keli mažesni reiškiniai, apie kuriuos nesismulkinsiu.

Unikali galimybė

– Per penkis „Plartformos“ festivalius jau susiformavo specifiniai renginio bruožai. Kuriuos pati labiausiai branginate ir kodėl?

– Visų pirma, tai pačią festivalio koncepciją – įvairūs meno žanrai, įvairios šalys – viskas viename sūkuryje. Šiuolaikinio meno Klaipėdoje nėra gausu, todėl šis festivalis – unikali galimybė pajusti, kuo alsuoja dabarties kūrėjai teatro, muzikos, šokio, cirko, dailės ir kitose srityse. Antra vertus, dažniausiai festivaliai skirti vienam žanrui, o šiame – įvairių menų paletė. Tokiu būdu festivalis kaskart novatoriškas, nes kasmet pasiūlo naujų žanrų projektų. Be to, tai patrauklu žiūrovui, kuris viename festivalyje gali susipažinti su skirtingomis meno raiškomis. Tai – unikalus dalykas, gal tik Šiaulių „Virusas“ panašią misiją vykdo.

Taip pat „Plartforma“ neatsiejama nuo pačios netradicinės erdvės – urbanistinio uosto landšafto. Tai visada dovanoja netikėtas emocijas ir įspūdžius. Norisi parodyti, jog net ir, regis, nepritaikytoje erdvėje galima atverti įstabius meno akivarus.

Vertinga „Jaunųjų kūrėjų platforma“, leidžianti pris(is)tatyti jauniems, debiutuojantiems menininkams. Tai galimybė tiek patiems kūrėjams pasirodyti, išbandyti savo jėgas, tiek žiūrovams pamatyti ateinančius. Apskritai edukacinis festivalio aspektas svarbu, nes tai ne tik atskirų projektų pristatymas, bet ir supažindinimas su šiuolaikinio meno specifika, tendencijomis.

Tapo reprezentacinis

– Kuo šiųmetė „Plartforma“ bus kitokia, skirsis nuo ankstesnių?

– Klaipėdos savivaldybė šiemet „Plartformą“ įtraukė į reprezentacinių festivalių sąrašą. Tai mums didelė garbė ir, suprantama, atsakomybė. Be to, pati organizacija „Žuvies akis“ kartu su šiuo festivaliu tapo tarptautinio menų tinklo „DNA: Development of New Art“ partnere, remiama ES Kultūros programos. Abi šios pozicijos teigiamai atsiliepė ir festivalio biudžetui, tai iš karto sudarė galimybes pasikviesti daugiau užsienio atlikėjų, organizuoti platesnę reklaminę kampaniją.

Šiemet pristatome net 13 projektų, 7 iš jų – užsienio kūrėjų. Skirtumas nuo ankstesnių festivalių – orientacija į Centrinės Europos menininkus: atsivežame projektus iš Vengrijos, Čekijos, Slovėnijos. Taip pat pristatysime Prancūzijos, Nyderlandų ir Estijos menininkus.

Šių metų festivalio naujiena – žiūrovų teisėmis atvyksta visi DNA tinklo prodiuseriai iš 7 valstybių: Danijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos, Slovėnijos, Slovakijos bei Vengrijos. Tad garsiname festivalį, kartu Klaipėdą bei Lietuvą ir už šalies ribų.

Reklamos atžvilgiu šiemet pirmąsyk turėjome galimybę anonsuoti festivalį nacionalinės televizijos eteryje, išleidome renginio katalogą. Šie gal ir maži žingsneliai liudija, kad festivalis auga ir stiprėja.

Akcentuoja menų sintezę

– Kaip galima pastebėti iš programos, šeštajame festivalyje dominuos šiuolaikinis šokis – tai atsitiktinumas ar dėsningumas?

– Iš tiesų rengdami programą akcentavome menų sintezės projektus. Ir stengėmės atrinkti tokius, kuriuose vyrautų ir muzika, ir videomenas, tačiau šiuolaikinėje praktikoje šokis neretai tampa įvairių sintezės projektų dalimi, gal todėl ir susidaro įspūdis, jog dominuoja šokio projektai. Grynojo šokio pristatome tik 5 projektus, dar 4 atstovauja sintetiniams menams – šokio filmams, šokio operai ar videoperformansui.

Koją pakišo ir šiemet iš savo įprastos datos pajudėjęs „Sirenų“ festivalis: dėl susidubliavimo laike teko atsisakyti poros sutartų teatrinių projektų.

Festivalio programa iki paskutinės minutės yra kintantis reiškinys, nes dėl žmogiškųjų faktorių ar socialinių pokyčių ima viskas ir apsiverčia aukštyn kojomis.

– Bet jau turbūt aišku, kokie vizualiniai projektai šiemet papildys „Plartformą“?

– Pristatysime du šokio filmus. „Žuvies akies“ prodiusuota „Pasaka“ – vienas pirmųjų šio žanro filmų Lietuvoje, šiemet pateiktas ir „Scanoramos“ trumpojo metražo filmų programos konkursui. Kūrėjai iš Nyderlandų parodys trumpą, bet itin įtaigų filmą apie uostą. Tai kūrinys, tiesiog sukurtas „Plartformai“, nes sujungia ir meną, ir uosto erdves.

Taip pat labai džiaugiamės, jog šiemet bendradarbiaujame su tapytoju klaipėdiečiu Rolandu Marčiumi, kuris specialiai festivaliui kuria keturis didelio formato tapybos darbus ant tentų. Jie bus pritvirtinti ant išorinių doko sienų – kaip vieša ekspozicija.

Tai būtina pamatyti

– Festivalio programa – įspūdinga ir gausa, ir įvairove. Vis dėlto ne visi norintys turės tiek laiko ir pinigų, kad pamatytų viską. Ko jokiu būdu neturėtų praleisti šioje „Plartformoje“ publika, besidominti šiuolaikiniu menu?

– Šiemet turime tris tikrai išskirtinius projektus. Tai prancūzų grupės „A.lter S.essio“ šokio spektaklis „Loss-Layers“, V.Jankausko šokio teatro spektaklis „Budėjimai“ ir estų šokis-instaliacija „Kūnų grobikai“. Du pirmieji išsiskiria vizualia estetika, šviesos ir tamsos žaisme, o trečiasis – netradiciniu erdviniu sprendimu (šokama metaliniame narve) bei akrobatiniais judesiais. Visi projektai buvo nominuoti arba įvertinti atitinkamais apdovanojimais. Pavyzdžiui, V.Jankauskas už šio spektaklio choreografiją gavo aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių.

Tačiau būtina pamatyti ir netikėtus meninius sprendimus: spektaklį „Aš čia, tu ten“, kuriame vaidinama grojant akordeonais, arba šokio operą „Dykra“, kur solistas tampa ir šokėju, o šokėjai – choru. Įspūdingas slovėnų teatro projektas „Šajning“, kurio kulminaciniai elementai konstruojami pasitelkiant šviesą (spektaklis bus su lietuviškais subtitrais, tad nereikėtų baimintis dėl kalbos barjero).

Organizatoriams labai sunku išskirti kelis svarbiausius, nes kiekvienas projektas yra unikalus ir įdomus. Todėl šiemet tikrai stengėmės išlaikyti priimtinas bilietų kainas, studentams darome 50 proc. nuolaidą. Siūlome įsigyti ir vienos dienos bilietą, kuris sutaupys iki 40 proc. išlaidų. Festivalio tikslas yra sudaryti galimybes, kad kuo daugiau žmonių pamatytų kultūros vertybes. Todėl šiemet nusprendėme Klaipėdos universiteto Režisūros ir Choreografijos katedrų studentams padovanoti pirmąją festivalio dieną. Festivalio atidarymo renginiuose šiandien jie galės apsilankyti nemokamai.

– Ar kitąmet „Plartforma“ sugrįš?

– Sugrįš būtinai. Dėl to esame įsipareigoję tiek miesto savivaldybei, tiek ir ES. Tiesą sakant, šio festivalio visų pirma reikia mums patiems. Tai – būdas išreikšti save, sukurti kažką gražaus ir naudingo savo miestui, prisidėti prie jo kultūrinės raidos. Tikime festivalio misija ir dėkojame ištikimiems žiūrovams. Iki pasimatymo jau šiandien.

Muzikos permainos – kažkur ten, toli, anapus

Muzikos permainos – kažkur ten, toli, anapus

Rugsėjo 21-ąją Klaipėdoje prasidėjo septintasis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“, o su juo – ir naujas, jau aštuntasis Klaipėdos koncertų salės sezonas. Kaip ir kiekvienais metais, festivalis truks apie mėnesį, publikos vertinimui bus pateikti aštuoni koncertai.

Danguolė Vilidaitė

Kinta forma

Šiek tiek keičiasi festivalio forma: nebeturėsime taip pamėgtų videoklubo susitikimų su žymiais Lietuvos meno žmonėmis jų paskaitose ir videoperžiūrose. Šiais metais taip pat atsisakyta koncertų vedėjų funkcijos. Atsiradusias spragas žada užpildyti informatyvūs lankstinukai ir valandos trukmės prieškoncertiniai susitikimai su kompozitoriais ir atlikėjais.

Tokių valandėlių bus net penkios. „Permainų muzikos“ organizatorei kompozitorei Loretai Narvilaitei pavyko pasikviesti, sakyčiau, net labai gausų kompozitorių būrį, ne tik lietuvių ir ne tik Vilniuje gyvenančių. Jau matėmės su Mindaugu Urbaičiu ir Raminta Šerkšnyte, su sėkmingai savo kūrybinę veiklą užsienyje tęsiančiais Vykintu Baltaku (Belgija) ir Ignu Krunglevičiumi (Norvegija), ir su performanso meistrais iš Vokietijos Gerhardu Stäbleriu bei Kunsu Shimu.

Dar laukiantys susitikimai irgi turėtų būti labai įdomūs – juk kažkiek prisiliesti prie kūrėjo, jo „virtuvės“, bandyti nors šiek tiek sau praskleisti kūrimo paslaptį visada traukia. O tai, kad po koncertų publika dar gali atskirai šiems menininkams padėkoti, festivaliui suteikia papildomo orumo.

Modernesne gaida

„Permainų muzikoje“ išgirsime ir modernesnių projektų su elektronika ir vaizdo projekcijomis, įvairesniais šviesos efektais, choreografija. Netikėti turėtų būti Latvijos radijo choro, dainuojančio šiuolaikinę muziką a cappella principu, ir kontrabosų ansamblio iš Italijos „Ludus Gravis“ pasirodymai.

Bet didžiausia šių metų dovana Klaipėdos klausytojams laikyčiau spalio 11-osios koncertą „Smėlio laikrodžiai“. Tai bendras lietuvių ir italų darbas, inicijuotas kompozitorės Justės Janulytės, kurį galima įvardinti kaip garso, vaizdo, laiko ir erdvės teatrą (fragmentą rasite čia: http://www.mic.lt/lt/news/view/1063). Šį renginį ypač siūlyčiau aplankyti šiuolaikinės muzikos skeptikams.

Primenu, kad „Smėlio laikrodžius“ pasaulyje lydi nepaprasta kūrybinė sėkmė. Po premjeros 2010-ųjų „Gaidos“ festivalyje, jie spėjo apkeliauti vos ne visus svarbiausius festivalius Berlyne, Amsterdame, Niujorke, Sidnėjuje, Glazge, Varšuvoje ir t.t. Koncertinė geografija dar plečiasi.

Grąžina pasitikėjimą

Vertindama pirmąjį šių metų „Permainų muzikos“ koncertą „Skambantis horizontas“, taikyčiau pasakymą, kad tokia muzika grąžina pasitikėjimą šiuolaikiniu menu.

Ypač tai tinka R.Šerkšnytės opusui „Vasarvidžio giesmė“ – tobula kompozicija, padaryta kažkaip moteriškai jautriai, jausmingai ir kartu matematiškai labai tiksliai. Klaipėdos kamerinį orkestrą (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir dirigentą Modestą Pitrėną galima atskirai pagirti už šio kūrinio precizišką ir išraiškingą interpretaciją, frazuotė ištobulinta iki mažiausių detalių.

Kiti skambėję kūriniai – I.Stravinskio groteskiškas Concerto in D (1946 m.), vaizdingasis L.Narvilaitės „Anapus horizonto“ (2006 m.) fleitai (Vytenis Giknius), mušamiesiems ir styginių orkestrui, ritmiškai intensyvus, motoriškas M.Urbaičio „Hard Talk“ (2010 m.), poetiškai dramatiškas prancūzų kompozitoriaus ir mušamųjų atlikėjo E.Sejourne’o koncertas vibrafonui ir kameriniam orkestrui (1999 m.).

Pavelo Giunterio solo, kaip visada, buvo virtuoziškas, spalvingas, be priekaištų. Kartais atrodydavo, kad atlikėjas gyvena savo ritmu ir savajame, mums nepasiekiamame laike. Visus, manyčiau, sužavėjo gražus ir dainingas vibrafono garsas pirmoje E.Sejourne’o koncerto dalyje, netikėti obertonai, išgaunami per instrumento plokšteles braukiant stryku.

Elektroniniai atradimai ir kita

Antrasis festivalio vakaras, pavadinimu „Meilės daina ir išsiskyrimas“, buvo skirtas kompiuterinės ir elektroninės muzikos garsams, vaizdo projekcijai, performansui. (Didžioji jo dalis lengvai būtų įsiliejusi į festivalio „PLArTFORMA“ programą.)

Išgirdome ir pamatėme daug įdomių struktūros prasme ir visai skirtingų kūrinių.

Koncerto centru tapo dvi Argentinos kompozitoriaus Alejandro Viňao (šiuo metu gyvena Anglijoje) kompozicijos „Go“ (1981 m.) kompiuteriui ir „Chant D‘Ailleurs“ (1991 m.) sopranui ir kompiuteriui – šis menininkas laikomas vienu iš žymesnių dabarties elektroninės muzikos kūrėjų, įvertintas ne vienu reikšmingu apdovanojimu.

„Chant D‘Ailleurs“ tiriamos ne tik akustinės kompiuterinės ir elektroninės muzikos galimybės, bet ir žmogaus balsas. Dainuodama tris įsivaizduojamo pasaulio giesmes, sopranas Rita Balta (dabar gyvena Vokietijoje), atrodo, turėjo atrasti visas įmanomas ir neįmanomas savo balso galimybes, emocines spalvas, melizmų variantus, garso išgavimo būdus (net labai egzotiškus). Sudėtinga partitūra. Turbūt ir grafiškai atrodo įdomiai.

Apie meilę įvairiai

Švelniau, melodingiau ir mūsų klausai įprasčiau skambėjo V.Baltako „Pažeistasis šešėlis“ (1993 m.) sopranui, įrašui ir vaizdo projekcijai (Gintaras Šeputis) ir M.Urbaičio „Meilės daina ir išsiskyrimas“ (1979 m.) balsui ir vėluojančiai sistemai. Gražios, dėmesio vertos kompozicijos, atliktos nepriekaištingai.

I.Krunglevičiaus darbai žavėjo savo idėjų paprastumu ir genialiu išbaigtumu. „Nakties muzikoje“ („Nachtmusik‘, 2006 m., sukurta kartu su Raymond Ingar Berge) žaidžiama W.A.Mozarto serenados vaizdo įrašu, įvairiai derinant atlikėjus, gerą ir blogą atlikimo variantą. „Riteryje“ („The Knight“, 2009 m.) violončelei, kontrabosiniam klarnetui ir vaizdo projekcijai ironiškai pateikiama meilės istorija, kai vienas iš įsimylėjėlių nori visiškai užvaldyti kitą. Ekrane užrašytas elementarus tekstas perteikia dialogą, kurio įtampa vis auga ir baigiasi vieno ekrano vaizdo išjungimu – po „smūgio“ (garsas imituojamas violončelės čirpimu). O muzika gi skamba elementari, monotoniška.

G.Stäblerio juokingi performansai pagyvino bendrą šio koncerto nuotaiką.

Vis dėlto… Vertindama pirmuosius „Permainų muzikos“ koncertus, su rūpesčiu galėčiau konstatuoti – nei vienas, nei kitas nesulaukė tinkamo publikos dėmesio. Tam klaipėdietiškam užsispyrimui, nenorui šiuolaikinę muziką priimti ar bent jau su ja susipažinti gerai tiktų L.Narvilaitės kūrinio „Anapus horizonto“ pavadinimas, tik kita, ne teigiama prasme. Dažnai geriausi dalykai, vykstantys mūsų mieste, taip ir nesuleidžia šaknų giliau, lieka ten, kažkur toli, anapus.

Pro kaligrafijos ir tapybos langą

Pro kaligrafijos ir tapybos langą

Kretingiškei dailininkei Lidijai Skačkauskaitei-Kuklienei, Lietuvoje garsiai kaligrafijos meistrei, grafikei ir tapytojai, šie metai – neeiliniai, jubiliejiniai. Juos menininkė įamžino savo kūrinių parodomis, atspindinčiomis jos gyvenimo filosofiją.

Rita Bočiulytė

Ieškant harmonijos

Vasarą „Klaipėdos galerijoje“ ji pristatė savo naujausią tapybą, ją apibendrinusi vienu žodžiu „AuGam“, rugsėjo pradžioje I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ išskleidė skaitmeninės grafikos bei koliažų parodą „Juoda-balta“, o praėjusį šeštadienį jubiliejinę seriją pratęsė Palangos „Ramybės“ galerijoje, kur iki spalio 20-osios veikia jos retrospektyvinė kaligrafijos ir tapybos ekspozicija „Langas“.

Visose Lidijos parodose – nieko rėksmingo, drastiško, šokiruojančio. Tik grakščios linijos, subtili kompozicija, įspūdingi spalviniai santykiai, įvairios nuotaikos, simbolinės bei semantinės užuominos ir tiesiog preciziškas atlikimas. Kartu tai apglėbia daugiau nei du kūrybos dešimtmečius, autorei ieškant harmonijos su gamta ir pasauliu.

Harmonijos Lidija ieško gamtoje, nes gamta, anot menininkės, visada yra išmintinga, o jos motyvai – nepabostantys. Peizažas jos kūryboje inspiruoja lyrines būsenas, užuominas į paslaptingą pasaulį. Būtent tą pasaulį, kurį seniai užmiršome, kurį jautė ir suprato mūsų protėviai, dar nepraradę ryšio su gamta. Kaip pastebėjo dailininkės vyras rašytojas Algis Kuklys, „būdama jautri spalvai ir linijai, Lidija sukuria nuotaikas, savotišką bioenergetinį lauką. O tai suponuoja žmogaus – kaip subjekto – santykį su visu pasauliu, nes jis būna fragmentuotas įvairiomis reminiscencijomis. Kitaip sakant, žmogaus (subjekto) ir gamtos (objekto) stratifikacija gali būti sėkminga, jei ieškoma harmonijos. Tai šią menininkę išskiria iš kitų šiuolaikinių dailininkų, kuriems svarbiau rėksmingai nustebinti arba ignoruoti plačiai pripažintas menines vertybes“.

Siekia naujos išraiškos

Dailininkės L.Skačkauskaitės-Kuklienės jubiliejinė paroda I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje žiūrovus pasitinka su naujais autorės grafikos darbais. Tik keli sukurti 2009-aisiais. Didžiąją dalį įvairaus formato kūrinių sudaro skaitmeninės grafikos kompozicijos su kaligrafijos ir koliažo akcentais („Baltieji pradeda ir laimi“, „Juoda-balta“, „Mandalos“, „Prašykite“ ir kt.). Tačiau ekspozicija prasideda kaligrafijos triptiku „Troba su dviem galais“. Tai ekspresyvūs, įtaigūs kūriniai, atlikti tušu ir teptuku. Akivaizdu, kad Lidijos kaligrafiją įkvepia poezija – M.Martinaičio, J.Strielkūno eilėraščiai. Jai labai svarbu užrašyti pasveriant, neskubant, pajuntant, kur yra žodžio ir prasmės pradžia. Grafinė žodžio išraiška, šriftas atspindi epochą, stilių, nuotaiką… Balta, juoda ir visa paletė žemės spalvų – šiltų, jaukių, subtilių… Lidija sako, kad suradus tinkamą motyvą, iš vieno darbo galima sukurti labai daug kitų.

Kitur matyti, kad siekdama kitos kokybės ir naujos, šviežesnės išraiškos, ji pasitelkė šiuolaikines technologijas. „Kompiuteriu galima pabandyti atrasti naujus dalykus, greičiau išgauti norimą efektą, – paaiškino menininkė. – Idėjų man netrūksta, bet įgyvendinti daug sunkiau, nes viskam reikia laiko. Laimė, kompiuteris pradėjo manęs klausyti. Tokie koliažiniai kaligrafijos ir kompiuterinės grafikos eksperimentai mano studijoje prasidėjo gal prieš metus.“

Kiekvienas jos kūrinys turi savo sukūrimo istoriją, stebėtoją verčia susimąstyti. Pasak pačios autorės, tai yra efemeriškas jausmų ir būsenų pasaulis, gal tik išreikštas užkoduotai.

„Kiekviena paroda – rimtas egzaminas, – prisipažino Lidija. – Kai darbai atsiduria kitoje, ne mano studijos erdvėje, apima didžiulė baimė, kaip jie atrodys, ar lūkesčiai išsipildys.“

Anot jos, lūkesčiai – visada didesni už tą vaizdinį, kuris susiformuoja galvoje. „O, kad ranka klausytų proto ir širdies!.. – atsiduso menininkė. – Tai profesionalumo siekis.“

Gyvenimo filosofija

„Labiausiai mėgstu duoną, obuolius ir lauko gėles, – prasitarė dailininkė per vieną vernisažą ir šypsodamasi pridūrė: – o jus pavaišinsiu ne vynu, o tobuliausiu gėrimu žemėje – grynu vandeniu.“

„Tokia mano gyvenimo filosofija, – vėliau paaiškino ji. – Žmogus turėtų stengtis, kad protas būtų blaivus, mąstyti aiškiai, šviesiai. Geriau netemdyti minčių ugniniu vandeniu. Nors pagal astrologiją vieną dieną per mėnesį nedraudžiama gerti raudonojo vyno.“

Ir į gamtą jos požiūris – kaip ekologės: „Mes vartojame nesustodami, nei mylim, nei gerbiam jos. O reikia su visom stichijom gyventi harmoningai. Aš stengiuosi. Visiems linkėti gero, nusiteikti pozityviai, mylėti žemę. Su laiku irgi reikia skaitytis, kaip su kitom stichijom. Keliuosi anksti, su saule, tik gultis su ja, deja, ne visuomet pavyksta.“

Ji kaligrafiją kuria, kai ramu, kai vyras ir abu sūnūs dar miega. O tapyti sako galinti bet kada, ir priešokiais.

„Tapyba – smagu, nes neįpareigojanti, viską darau intuityviai, – pasakojo Lidija. – O skaitmeninis darbas su kompiuteriu reikalauja logikos. Kaligrafijos vaizdiniams rastis padeda literatūra. Man labai patinka rašyti poeziją.“

Jos kūryba nevargina. Vargina monotoniški dalykai. „Gal nemalonus bendravimas, buities darbai…“ – įvardijo.

L.Skačkauskaitė-Kuklienė jau trejus metus būsimiems dizaineriams dėsto rašto meną ir grafinį dizainą. „Ne, – purto galvą, – šis darbas irgi nevargina. Su studentais įdomu – jie labai kūrybingi, talentingi.“

O prieš bet kokį nuovargį ji turi slaptą ginklą – jogą.

Vizitinė kortelė

Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė gimė 1961 m. rugsėjo 12 d. Radviliškio raj.

1980 m. baigė Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą, įgydama meninio audimo specialybę.

1987 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), kurio Klaipėdos vaizdinės agitacijos katedroje (dabar – Klaipėdos vizua-liojo dizaino katedra) studijavo grafinį dizainą.

Nuo 1987 m. dalyvauja meno parodose, įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose kūrybiniuose projektuose.

2008 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Kultūros ir meno edukologijos institute apsigynė edukologijos magistro laipsnį.

Nuo 1990 m. – Lietuvos šrifto ir kaligrafijos draugijos narė.

Nuo 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

2005 m. jai suteiktas LR meno kūrėjo statusas.

Nuo 2008 m. – tęstinio leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ kūrybinės grupės narė.

Nuo 2011 m. – Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narė.

Dirba lektore Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedroje.

Po atviru Klaipėdos dangumi – tapytojo A.Karvelio reminiscencijos

Po atviru Klaipėdos dangumi – tapytojo A.Karvelio reminiscencijos

Po atviru dangumi, Klaipėdos legendinės bohemos pamiltame kieme uostamiesčio centre (Herkaus Manto g. 40A), rugsėjo 10-ąją klaipėdietis menininkas Arvydas Karvelis pristatė mobilią savo tapybos parodą. Ant drobės ir kartono tapyti jos paveikslai sukurti per pastaruosius 10 metų Danijoje ir Vokietijoje, Klaipėdoje buvo parodyti pirmąkart. Šią vietą autorius, ko gero, pasirinko neatsitiktinai. Ji tapytojui kelia daug gražių prisiminimų. Kad ir apie „Karvelines“ – jo jaunystės gimtadienius, kuomet toje istorinėje vietoje prie sienos pozuodavo tuometinė bohema, susirinkusi švęsti.

Vy­tau­to Pet­ri­ko nuo­tr.

Skulptorių „Viešas dialogas“ atviras diskusijai

Skulptorių „Viešas dialogas“ atviras diskusijai

Klaipėdos senamiestyje, viešojoje miesto erdvėje, iškilo šešios skulptūrinės kompozicijos. Tai ekspozicijos „Viešas dialogas“ organizatorių ir kūrėjų komandos atviras kvietimas žiūrovams padiskutuoti.

Goda Giedraitytė

Trimis pjūviais

Prieš kelis dešimtmečius Klaipėdą iš kitų Lietuvos miestų išskyręs kaip viešąja erdve besirūpinantį miestą, Smiltynės skulptūrų simpoziumas, savo rezultatus suguldęs Skulptūrų parke ir Danės upės krantinėje, šiandien fiksuojamas tik kaip pozityvus prisiminimas, deja, neįgavęs procesui užtikrinti būtino tęstinumo.

Ilgai mieste augo tik paminklai svarbioms sukaktims paminėti ar asmenybėms įamžinti, kas iš principo nėra peiktina, tačiau viešųjų erdvių humanizavimo ir miesto tapatybės identifikavimo atžvilgiu neprisideda prie sociokultūrinio miesto ryšio su žmogumi formavimo. Anot viešųjų erdvių specialisto Marcuso Neustettero, „miestas savo viešosiose erdvėse atskleidžia savąjį veidą ir demonstruoja išskirtinumą“.

Mažoji plastika mūsų mieste aktyviau pabiro prieš kelerius metus, parėmus miesto savivaldybei ir atsiradus privačioms iniciatyvoms. Minėtą skulptūrų simpoziumų tradiciją kiek mažesnėmis apimtimis, laiko atžvilgiu trumpesnėmis ekspozicijomis ir pasitelkiant lengvesnes medžiagas ėmėsi tęsti Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga ir jos Baroti galerija. Jau antri metai šios institucijos organizuoja simpoziumus, kurių kūrybinius rezultatus eksponuoja viešosiose miesto erdvėse. Anot projekto kuratoriaus Isroildžono Baroti, „idėja paprasta – išnešti profesionalų meną į viešas edves, skatinant žiūrovo ir kūrėjo dialogą, nes nė viena parodinė salė nesuteiks galimybės pamatyti ekspoziciją tokiam dideliam ir skirtingam žiūrovų kiekiui, kaip vieša miesto erdvė“.

Menas viešosiose erdvėse gali būti vertinamas trejopai: kaip meno kūrinys, kaip urbanistinio landšafto elementas ir kaip socialinis reiškinys, formuojantis komunikacinę terpę. Paanalizuokime šiųmetinę ekspoziciją „Viešas dialogas“ visais trimis pjūviais.

Meno kūrinys

Eksponuojamos šešios įvairiapusės autorių komandos – nuo jaunų alternatyvos atstovų iki Lietuvos meno pasaulyje pripažintų kūrėjų – sukurtos skulptūrinės kompozicijos. Tiesa, pasak meno teoretikės Rosalindos Krauss, „dabartinėms meninėms praktikoms erdvėje apibūdinti jau nebetinka terminas „skulptūra“, nes jas galima apibrėžti tik neigimo būdu: tai, kas nėra gamta, ir nėra architektūra.“ Tad kalbant apie viešųjų erdvių įmeninimą, tikslingiau būtų vartoti terminą „kompleksiškas aplinkos kūrimas“. Tačiau „Viešo dialogo“ eksponatai, nepaisant savo naratyvinių sprendimų inovatyvumo, nenutolsta nuo tradicinio trimačio objekto ir gali būti apibrėžiami kaip skulptūrinės kompozicijos.

Kūriniai plastiškai išbaigti, vizualiai įtaigūs, mastelio ir tūrio aspektais emociškai veikiantys, kompoziciškai vientisi, turinio prasme aktualūs, „žaidžiantys“ su mus supančia aplinka, dauguma atlikti vadovaujantis ready made stilistikos principais.

Pavyzdžiui, Dovydas Klimavičius savo kūriniui „Plyta“ panaudojo visiems gerai žinomą kelio ženklą. Ženklus sukabinęs į savotišką visomis kryptimis žvelgiančią vėjarodę, autorius kvestionuoja žmogaus vidinės laisvės ribas. Ar iš tiesų visuomenė riboja mūsų galimybes, ar tai mūsų pačių sąmonės labirintai kviečia pasirinkti lengviausią kelią?

Kūriniu „Dialogas“ moralizuoja ir Danas Aleksa: dvi žmonių figūros sėdi viena į kitą atgręžusios nugaras ir bendrauja virtualioje erdvėje. Tarp kėdžių – internetinis raizgalas, o salotinė skulptūros spalva – aliuzija į pirmųjų kompiuterių spalvinę gamą. Tai – socialiai angažuotas kūrinys, kviečiantis žiūrovą ne tik įvertinti meno kūrinį, bet ir susimąstyti apie jo nešamą idėją.

Funkcionali Lino Kutavičiaus „Gėlė“ („Pelėsis“) – ekomeno ir naujų technologijų panaudojimo pavyzdys. Gėlė visą dieną kaupia saulės energiją, o pražysta (arba nušvinta) tik sutemus. Tokiu būdu skulptūra ne tik puošia viešąją erdvę, bet ir atlieka svarbią apšvietimo funkciją.

Dekoratyvinėse Jono Gelčio („Palikuonis“ („Klonas“), Martyno Gaubo („Virusas“) ir Kazio Venclovo („Atlasas“) kompozicijose triumfuoja dydis ir medžiagiškumas – esminiai aplinką veikiantys elementai. Tačiau jei du zoomorfiniai gyviai puikiai įsikomponuoja juos supančioje erdvėje, suteikdami jai jaukumo ir netikėtumo įspūdį, tai iškili K.Venclovo skulptūros forma ir ažūrinis raštas intriguoja kiek kitokiu – kūniškos minties – girgždesiu.

Urbanistinio landšafto elementas

Analizuojant urbanistinius viešųjų erdvių sprendinius, dažniausiai atsižvelgiama į konkrečios vietos charakterio, landšafto ypatybes. Tačiau daug svarbiau, kad meno kūrinys ne tik įsilietų į duotą aplinką, bet ir pats ją kurtų. T.y., kad objektas ir jį supanti aplinka formuotų vieningą ansamblį. „Jei tarsime, jog pati erdvė diktuoja jos panaudojimo funkciją, tai reikš labai ribotą meninės raiškos galimybę. Pasaulinėje praktikoje kur kas dažnesnis atvirkštinis reiškinys – meninė akcija kokybiškai pakeičia erdvę“ (M.Neustetteras).

Tai akivaizdžiai liudija ir mūsų pristatomas projektas: stengtasi sukurti vieningą ekspoziciją esamoje geografinėje situacijoje. Urbanistinio landšafto atžvilgiu minėti objektai yra įtaigūs, jų užvaldomos teritorijos pagrįstos. Tokiu būdu jie humanizuoja (apgyvendina) visiems pažįstamą tūrinę erdvę – skverus tarp Didžiosios Vandens ir Tomo gatvių, kuria naują miesto erdvės ir praeivio santykį, skatina jų dialogą.

Kvestionuojant miesto tapatybės klausimą, šie kūriniai gal ir neatspindi išskirtinės klaipėdietiškos dvasios, tačiau jiems ir nebuvo keliamas toks uždavinys. Šiuo atveju svarbu pats jų buvimas. Pats reiškinys, atkreipiantis dėmesį į ne tik architektūros ir gamtos kuriamą viešąją erdvę.

Socialinis reiškinys

Kalbant apie šias skulptūras – kaip socialinį reiškinį, pasąmonėje kirba nuolatinis klausimas, kas turi rūpintis tokių objektų atsiradimu ir sklaida mieste.

Pavieniai fundatoriai? Bet tuomet kyla meninio lygio klausimas, nes užsakovas dažniausiai diktuoja savo norus ir turi savo skonį. Patys menininkai, juos vienijančios asociacijos (kaip ir šiuo atveju)? Jie dažniausiai neturi lėšų savo kūriniams finansuoti, o fondų paramos vos užtenka ambicingiems projektams. Savivaldybė? Tačiau pagal įstatymus ji neprivalo rūpintis profesionalaus meno sklaida, o gali tik prisidėti prie miestui aktualių kultūros projektų paramos.

Greičiausiai reikia kalbėti apie jungtinę sąveiką, kooperuojant kūrybines idėjas ir lėšas – savivaldybės, verslo struktūrų, miesto bendruomenės. Užsienio praktika įpareigoja miesto vystytojus, statybines bendroves skirti tam tikrą procentą savo pajamų viešųjų erdvių sutvarkymui. Tuo tikslu skelbiami konkursai, parenkami meno kūriniai. Turint omeny Lietuvoje klestėjusį statybų bumą, galime tik įsivaizduoti, kiek viešųjų erdvių būtume sutvarkę.

Tačiau, kaip teisingai pastebėjo menotyrininkas Ignas Kazakevičius, „Lietuvoje nėra „įmeninimo strategijų“, meno viešosiose erdvėse programų, t.y. nėra suformuluota idėjų pateikimo, konkursų ir viešo visuomenės vertinimo sistema, nėra apibrėžtos galimybės, kur menininkas galėtų reikštis. O juk „gyva ir intensyvi viešojo meno programa gali pasiūlyti plačias miesto aplinkos gerinimo galimybes, didinant viešųjų erdvių priimtinumą, ir plėtoti socialinę sanglaudą“ (M.Neustetteras).

Projekto autoriai irgi tikisi, jog jis tęsis, o mieste gimusioms skulptūroms atsiras nuolatinė ekspozicinė erdvė, ne tik laikinas prieglobstis. Tokiu būdu senamiestis būtų gaivinamas realiai, o ne tik kalbomis. Idėja yra, reikalingas tik palaikymas. Miesto valdžios, verslo atstovų, pačių miesto gyventojų.