Trumpai

Trijose nominacijose – laurai

Antrajame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, rugsėjo 30-ąją – spalio 28-ąją vykusiame Varėnoje, dalyvavo 14 Lietuvos teatrų. Festivalis baigėsi 18 nominacijų laureatų apdovanojimu. Laurus net trijose nominacijose pelnė Klaipėdos dramos teatro spektaklis – E.E. Schmitto „Oskaras ir ponia Rožė“, 2009-aisiais režisuotas Povilo Gaidžio. Jį publika išrinko geriausiu festivalio spektakliu. Aktorė Elena Gaigalaitė už ponios Rožės vaidmenį tituluota geriausia festivalio aktore, o aktorius Donatas Švirėnas už Oskaro vaidmenį pripažintas ryškiausiu festivalio jaunuoju aktoriumi. Laureatai apdovanoti diplomais ir žymios keramikės Elvyros Petraitienės sukurtomis festivalio skulptūrėlėmis.

Įvertino už geriausią režisūrą

Lapkričio 19–23 d. didžiuosiuose Rygos teatruose surengtas Baltijos teatrų festivalis, kuriame pristatyti geriausi Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinės dramaturgijos pastatymai. Lietuvai atstovavo Klaipėdos dramos teatras su vienu sėkmingiausių savo spektaklių – Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Jį 2010-aisiais pastatė režisierius Jonas Vaitkus. Lietuvoje jau pelnęs 15 apdovanojimų spektaklis lapkričio 22-ąją parodytas Latvijos nacionalinio teatro didžiojoje salėje. Tarptautinės žiuri sprendimu „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ gavo dar vieną apdovanojimą – už geriausią režisūrą. Festivalio Didysis prizas atiteko Naujojo Rygos teatro spektakliui „Zieduonis ir visata“ (rež. Alvis Hermanis).

Išleido fotoalbumą apie „Žuvėdrą“

Ką tik pasirodė klaipėdiečio fotomenininko ir knygų leidėjo Antano Stanevičiaus naujas fotografijų albumas „Atkaklioji Žuvėdra“, dedikuotas 46 metus gyvuojančiam Klaipėdos universiteto sportinių šokių ansambliui „Žuvėdra“ – šešiskart pasaulio ir septyniskart Europos Lotynų Amerikos šokių čempionui. „Su „Žuvėdra“ draugauju nuo 1999-ųjų. Draugauju, vadinasi, fotografuoju, kartu keliauju, išgyvenu ansamblio džiaugsmus ir sunkumus“, – teigė autorius. Tai jau penktasis A.Stanevičiaus fotografijų albumas ir antrasis – apie „Žuvėdrą“. Pirmasis „Auksinė Žuvėdra“ išleistas 2005-aisiais ir, anot fotografo, buvo skirtas daugiau ansamblio istorijai, o naujasis – grynai šokiui. Visuomenei leidinys bus pristatytas gruodį.

Prizas – paroda ir katalogas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC), norėdamas palaikyti jauno meno pulsą, paskelbė specialų konkursą menininko karjerą pradedantiems autoriams ar kuratoriams ir kviečia teikti paraiškas parodoms 2012 metams. Meno tarybos posėdyje bus išrinkti du nugalėtojai. Jaunojo menininko / kuratoriaus prizas susidarys iš dviejų segmentų: tai galimybė surengti parodą KKKC Parodų rūmuose bei atrinkto meno projekto ar autoriaus kūrybos katalogo leidyba. Projekte kviečiami dalyvauti visų sričių jaunieji menininkai bei profesinę karjerą pradedantys kuratoriai (iki 10 metų kūrybinės veiklos po studijų baigimo). Paraiškos priimamos iki lapkričio 30 d. Rezultatai bus paskelbti gruodžio pabaigoje.

„Mažoji plastika III“: intymu, solidu, an emiška

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose iki gruodžio 4-osios veikia respublikinė paroda „Mažoji plastika III“, kurią pristato Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Kristina Jokubavičienė

Turi galimybes augti

Parodos atidarymas sulaukė gausaus svečių būrio, o nepailstantis kuratorius skulptorius Saulius Bertulis – pagyrimų ir padėkos žodžių už nuoseklumą ir tai, kad nenuleido rankų, nepametė mažosios plastikos parodų idėjos pusiaukelėje. Smagu parodos plakate prie žodžių „Mažoji plastika“ matyti skaičių „III“, o per atidarymą išgirsti pažadus, kad, kaip ir antrajai 2008-aisiais vykusiai parodai, šiai taip pat bus išleistas katalogas.

Mažosios skulptūros raidai Europoje ypač svarbūs buvo aštuntasis ir devintasis praėjusio amžiaus dešimtmečiai. Dar 1973 m. pradėtos rengti mažosios skulptūros trienalės Murska Sobotoje (Slovėnija), 1980 m. savo istoriją pradėjo Fellbacho (Vokietija) mažųjų skulptūrų trienalė. Abi trienalės šiandien yra reikšmingi meno forumai, atskleidžiantys pokyčius mažųjų skulptūrų srityje ir jų integraciją į plačias ir nežabotas šiandienio meno teritorijas.

Panašiu metu, 1979 m., pirmoji respublikinė medalių ir mažosios plastikos paroda įvyko ir Vilniuje. Tačiau jos tęsinio nesulaukta. O kad poreikio būta, rodo ir dešimtajame dešimtmetyje pradėtos organizuoti Vilniaus skulptorių mažosios plastikos parodos, ir iki šiol rengiami dailininkų skulptorių mažosios plastikos pristatymai.

Galbūt kitaip susiklosčius aplinkybėms ir mes šiandien turėtume kažką panašaus į minėtas trienales Slovėnijoje bei Vokietijoje. Bet 2005 m. Klaipėdoje atgaivintos šalies mažosios plastikos parodos turi visas galimybes po kelerių (na, bent truputį daugiau nei po kelerių) metų išaugti į tarptautinį mažosios plastikos forumą. Nuoširdžiai to linkėdami organizatoriams, kuratoriams ir rėmėjams, trumpai pažvelkime į trečiosios parodos erdves.

Artimas žiūrovui mastelis

Parodoje dalyvauja 30 autorių. Visi jie atstovauja skirtingoms kartoms ir mokykloms. Kaip ir praeitoje parodoje, Vakarų Lietuvos regiono dailininkai, tiksliau, Klaipėdos ir Telšių, akivaizdžiai vyrauja.

Kol nėra katalogo, respublikinio tipo parodoje nebūtų pamaišę etiketėse nurodyti, iš kokio miesto yra autoriai, daugiau aiškumo būtų suteikę ir priminti jų gimimo metai. Juk ne visi visus pažįsta, juolab paroda pristato daug naujų menininkų.

Vienas iš parodos privalumų, kad ji suteikia galimybę kartkarčiais susipažinti su tuo, ką veikia dailininkai už Klaipėdos ribų – net ir palyginti netoli esantys telšiečiai, juolab kauniečiai ar vilniečiai. Kad jie dalyvauja, kaip įprasta, vangiai – deja, tokia realybė.

Parodų rūmų antrojo aukšto salėse eksponuojama per 80 kūrinių, kurių „mažumas“ varijuoja nuo kelių iki keliasdešimties centimetrų. Dydis nėra griežtai nustatytas – vieni šaltiniai nurodo jį turint būti ne daugiau nei pusmetris, kiti – leidžia iki pusantro metro. Bet kokiu atveju universaliausias dydžio nusakymas yra vidutinė žmogaus figūra – taigi pakankamai „humaniškas“, artimas žiūrovui mastelis. Publikos potyriai, apžiūrint mažosios plastikos kūrinius, yra daug nuoširdesni, intymesni. Sumažintame formate gali rasti pakankamai jėgos, paprastai priskiriamos monumentaliosios skulptūros darbams, ir kameriškumo, kuris yra patrauklus, nes neatsiranda barjero tarp autoriaus intencijų ir žiūrovo.

Mažieji kūriniai paneigia susiformavusią nuomonę, kad tik didelės skulptūros gali būti monumentalios ir „rimtos“. Sumažintame formate yra pakankamai galimybių demonstruoti kūrybos užmojį. Mažos skulptūros taip pat nėra būsimų didelių kūrinių sumažinti variantai. Šią savo funkciją – būti kada nors įgyvendintino kūrinio maketu, modeliu – mažoji plastika yra palikusi praeityje. Nors kas gali paneigti, kad parodos eksponatuose neslypi būsimas kurios nors miesto erdvės meninis akcentas?..

Be didelių eksperimentų

Trečiojoje parodoje vyrauja tikros medžiagos, ir tai suteikia jai svarumo. Bet medžiagos tikrumas dar nereiškia, kad kalbama apie smulkiojoje skulptūroje priimtas, tradicines. Ar juodos duonos riekė tradicinė medžiaga? O gintaras, tekstilė, kartonas? Kaip pažiūrėsi. Matyt, svarbiau, kas ir kaip iš tos grynos „prabos“ medžiagos padaryta, kokius jausmus, asociacijas kelia žiūrovui, koks dialogas mezgasi tarp kūrinio ir meno vartotojo.

Prieš kelis dešimtmečius visai natūralus būtų buvęs klausimas, ar plastikos parodos dalyviai tikrai skulptoriai. Šiandien jis skamba įtartinai retrogradiškai, tad ir nekyla.

Juk dailininkas neturi fokusuotis vien į mažąją plastiką, daugelis dalyvių kuria įvairiose dailės srityse. Nykstant dailės rūšių riboms, maišantis raiškos būdams, tai tampa nebesvarbu. Išeita toli už klasikinės skulptūros sampratos ribų – tiesiog trimačiai objektai. Šiuolaikinis menas išlaisvino dailininką iš siauros vienos srities rėmų. Taip tik op – ir jau kitoje teritorijoje…

Nors kartais atrodo, kad išlaisvino absoliučiai nuo visko, ir norėtųsi bent vienos kitos stabilesnės atramos (kūrybiškumo, meistriškumo, medžiagos įvaldymo, įkvėpimo etc).

Parodos visuma turi solidumo, bet jos tradicionalizmas kiek anemiškas, be didelių eksperimentų ar inovacijų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kiekvieno autoriaus atveju tai, ką jis daro šiuo momentu, gali būti didelis eksperimentas. Manau, kad taip yra su jaunųjų parodos dalyvių, kurių šiuosyk itin gausu, kūryba. Vyraujanti kryptis veda link asociatyvinės plastikos, įprasto ir jau keletą dešimtmečių eksploatuojamo principo. Per žmogaus figūros interpretacijas ar abstrahuotų formų dermes siekiama atskleisti savąjį santykį su pasauliu (ir pačiu savimi), nagrinėti beribes būties, jos prasmės, laikinumo, tuštybės temas, gana deklaratyviai ir paviršutiniškai prisiliečiant prie visuomenės ydų ar atiduodant duoklę socialinei kritikai.

Demokratiškas parodos organizavimo principas, leidžiantis patiems autoriams atsirinkti, ką pateikti parodai, yra priimtinas. Tačiau ar nevertėtų rengiantis kitai, ketvirtajai, mažosios plastikos parodai pagalvoti apie jos temą? Gal tai skatintų kūrėjus susitelkti į aktyvius ir provokuojančius mažojo meno kūrinius aktualiame šiuolaikinio meno (ir gyvenimo) kontekste.