Terorizmo glėby

Terorizmo glėby

Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Produktas“ premjeros įspūdis

Monospektaklis: aktorius I. Reklaitis M. Ravenhillo ‘Prodduktą’ vaidina vienas.

Vytauto Petriko nuotr.

 

Štai populiariausių prekių sąrašą Lietuvoje papildė naujas pavadinimas. Anksčiau buvęs šiltų ir pošilčių šalių egzotika, terorizmas išsikovojo deramą vietą ant mūsų sąmonės lentynų.

Leonas Kazlas

Legalizavo baimę

Čia reikėtų padėkoti ne tik rugsėjo 11-osios įvykiams, (kurie buvo tokie mega, kad kai kas dar iki šiol jais netiki, o sąmokslo teoretikai tvirtina, kad jokie teroristai neįstengtų įvykdyti tokio fejerverko patys, be JAV valdžios struktūrų įtakų ir geranoriškos pagalbos), Putino rinkimų kampanijai, kai prieš rinkimus sprogo keletas gyvenamųjų namų, tada Vladimiras labai stipriai pasigerino savo reitingus ir tapo Rusijos caru, taip pat Breivikui (beje, kažkurioje lietuviškoje TV laidoje buvo svarstoma, kada mes turėsime savo breivikų), – terorizmas palietė ir mus, tiesiogiai. Tai Gvantanamo kalėjimų klausimas Lietuvoje ir panelės (atpirkimo ožkelės) Kusaitės byla, dar kartą įrodanti, kad mes esame didelio teroristinio tinklo (pavadinimu Rusija) įkaitai.

Kaip baisu ir gražu! Kaip tai šviežia ir jaudina. Koks katarsis! Nesvarbu, kad gripas nusineša daugiau aukų nei terorizmas, pastarasis yra tobula manipuliavimo priemonė. Įbaugintą visuomenę lengviau kontroliuoti, valdyti, niekas neuždavinėja nepatogių klausimų, visi užsiėmę bijojimu, įtarinėjimu ir t.t. ir pan. etc. Terorizmas legalizuoja mūsų nepasitikėjimą, baimę ir neapykantą juodašikniams, – kitokiems nei mes. Terorizmas mus skaldo ir valdo. Taigi terorizmo, kaip manipuliavimo priemonės, efektyvumo ir dabartinio populiarumo paneigti neįmanoma. Kreatyvaus ir romantiško sumanytojo rankose teroro aktai tampa it meno kūriniai (čia ir skaičių magija – 01, 11, – ir pirotechnikos virtuoziškumas, juodligės balti milteliai, taikinių simbolika, tragedijos semantika etc.), todėl nenuostabu, kad menininkai (ypač literatūros, kino) šią aktualią temą labai pamėgo, juolab kad paklausa milžiniška. Liaudis nori būti sujaudinta, o terorizmas tam pats tas.

Filmas sutrauktų milijonus

Apie manipuliavimą žiūrovu (vadinasi, ir individu), pasitelkiant sumanias (ir nebūtinai) technikas, yra ir Marko Ravenhillo pjesė „Produktas“.

Garsaus britų dramaturgo pjesėje pagrindinis personažas filmų prodiuseris Džeimsas garsiai aktorei Olivijai, kurią nori įtikinti suvaidinti jo filme, pasakoja net Holivudui „perspaustą“ scenarijų. Jame jauna vieniša seksuali niekuo netikinti vakarietė Eimė įsimyli musulmoną Mahometą, kuris, žinoma, yra teroristas ir su savo draugeliais šachidais ir Osama (!) jos kietame lofto tipo bute (!) planuoja susprogdinti Europos Disneyworldą. Gražiosios herojės meilė akla, nors ji neteko savo mylimojo per teroristų ataką viename iš Brolių dvynių ir turėtų nekęsti visos juodašiknijos. Negana to, ji paprašo Osamos, kad leistų jai tapti šachide ir su savo mylimuoju kartu susprogdinti tą netikėlių Meką. Osama kilniaširdiškai leidžia, tačiau naktį prieš teroro aktą po lytinio akto su Mahometu ji susapnuoja košmarą (ji Europos Disneyworlde, ir ji prikimšta ir apvyniota visų žmonijai žinomų rūšių sprogmenimis, už rankos veda pasiklydusią, mamos ieškančią mergaitę, sprogsta ir ištaško save, mergaitę ir visą Disneyworldą velniop). Eimė išsigandusi pabunda, ji persigalvoja, įduoda teroristus. Mahometas prieš atvažiuojant fedams (FTB) apsipila benzinu ir pasidega. Eimė (vis dar mylinti) puola į jo degantį glėbį, abu liepsnoja, atsitrenkia į stiklą, jis, žinoma, dūžta, ir jie krenta iš ketvirto aukšto į, žinoma, baseiną, kuriame, nudegę vienas 80 proc., kitas 20 proc. kūno, dar spėja pasiglamonėti ir pasidulkinti. Fedai išžvejoja Mahometą, Eimė, motinos / kaimynės / tetos paprotinta susiranda kitą vyrą. Tačiau jos meilė dar gyva. Vieną dieną per TV ji išvysta kankinamus teroristus ir atpažįsta savo mylimąjį. Jam elektra krečia kiaušus ir visaip kitaip išradingai kankina. Tada Eimė pasiryžta išlaisvinti Mahometą. Ji intensyviai treniruojasi, auginasi raumenis, mokosi šaudyti AK ir Tibeto vienuolyne kapotis. Ji kaip koks Švarcas įsiveržia į kalėjimą, išlaužia grotas, bet Mahometas atsisako bėgti. Tada kalėjimo prižiūrėtojo paleista kulka – kvailė, rikošetais nuo sienos prie sienos sulėtintai artėjanti link filmo herojų porelės, įsigręžia Mahometui į galvą. Eimė nori nusižudyti, tačiau pasirenka maldos kilimėlį – ji tampa musulmone, ji meldžiasi Alachui, ji keršys.

Prodiuseris pasakoja išradingai ir išraiškingai, su kinematografinėmis, buitinio pobūdžio ir seksualinio (?) priekabiavimo remarkomis. Jis tikina, kad perskaitęs scenarijų net verkė, – toks jis jam pasirodė tobulas. Olivija išklausiusi išeina, tik neaišku, ar jai patiko.

Štai toks idiotiškas scenarijaus siužetas. Bet pastatytas su garsiais aktoriais ir specialiaisiais efektais toks veiksmo filmas sutrauktų kokius tris milijonus jūsų.

Aktorius lieka vienas

Lapkričio 16-ąją įvyko spektaklio „Produktas“ premjera Klaipėdoje. Tai monospektaklis, kuriame vaidina Klaipėdos dramos teatro žvaigždė Igoris Reklaitis. Spektaklį pastatė jaunas ambicingas režisierius Tomas Jašinskas. Scenografas – jau klaipėdiečiu laikomas Artūras Šimonis, muziką sukūrė Gintaras Kizevičius.

Ravenhillas kritikuoja tendenciją žūtbūt ir iš visko (šiuo atveju kraujo ir ašarų) sukurti produktą (ir, žinoma, jį pelningai parduoti). Tai yra, maištauja prieš saudaiktėjusį pasaulį, produktų pasaulį, materializmą, kuriame individų santykiai pagrįsti principu „mokėk – duosiu“. Pjesės konfliktas yra prodiuserio bandymas manipuliuoti aktore (publika – visuomene), įsiūlyti jai prekę (įtikinti vaidinti filme). Prasideda katės žaidimas su pele.

Lietuviškame produkte aktorės Olivijos atsisakoma, ja (pele) tampa publika, su kuria žaidžia Reklaitis. Tačiau žaidimo mažai. Neaišku, ko siekia klaipėdietiškasis (sakyčiau, skandinaviškas) Džeimsas. Neaiškus jo santykis su publika, neaiškus publikos santykis su juo, nes publika per toli, „nepažįstama“, nekyla konfliktas, aktorius lieka vienas. Jo valia neištrūksta iš scenos pelėkautų, nors išbandomas net „išėjimas į publiką“, tiesioginis bendravimas su žiūrovais. Kaip ir daugeliui mūsų gyvenime, Reklaičiui scenoje pritrūksta geros partnerės (baltas manekenas (biustas), niekaip logiškai nemotyvuotas griozdas, tai tik patvirtina). Partnerės scenoje vertinimai, reakcijos, diktuotų prodiuserio elgesį, poveikio strategijas, verstų keistis jį spektaklio ištisiniame veiksme, galų gale sukurtų gyvo bendravimo iliuziją, ir tai būtų didelis žaidimo palengvinimas. Paradoksalu, bet aktorius šiame monospektaklyje turi suvaidinti ir Oliviją. Tačiau, kadangi spektaklio kūrėjai nenusprendė, ko nori, arba – tikiuosi – dar nespėjo išryškinti, nes tai buvo tik pirmas pasirodymas, ir spektaklis dar neįgijęs reikiamų formų, – žiūrovai išgirsta tik gardų ironišką tekstą, subtilų (taip, subtilų juodą) humorą, tačiau publika nesijuokia. Ne todėl, kad yra buka. Todėl, kad tekstas kontrastuoja su vaidyba. Ir tai ne kontrapunktas. Tai klaida. Atsirandančios dramatizmo, rimtumo gaidelės, vaizdo projekcijos, lyg turėjusios įrodyti, koks terorizmas yra blogis, irgi nesuveikia. Tekstas neleidžia dramatizuoti ir moralizuoti. Tai satyra. Čia ašaros „gaminamos“ per juoką.

Kodėl mylime tapybą?

Kodėl mylime tapybą?

 

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje lapkričio–gruodžio mėnesiais veikė jubiliejinė

Algirdo Taurinsko tapybos paroda.

Goda Giedraitytė

Atsiveria ir pribloškia

Žinau, daugelis tikisi, kad, apžvelgdama jubiliejinę parodą, kalbėsiu apie maestro A.Taurinsko nuopelnus menui ir pasiekimus kūryboje, klasikinės Antano Gudaičio tapybos tradicijos tęstinumą, meilę Klaipėdos kraštui ir žmonėms. Bet visa tai – jau tiek kartų aptarta ir įvertinta.

Turiu prisipažinti, kad, eidama į šią parodą, mintyse jau buvau eksponavusi taip pažįstamus autoriaus kūrinius, permąsčiusi kūrybinį jo kelią ir tapybinės kalbos savitumą… Tačiau ne veltui kalbama apie dailės kūrinio gelmę, kaskart atsiveriančią ir pribloškiančią naujomis įžvalgomis, prasmėmis ar vaizdinių pasauliais.

Gal todėl parodoje apsilankiau dar keletą kartų. Ir kaskart, godžiai gerdama sultingą A.Taurinsko darbų gyvastį, mintyse savęs klausiau: kodėl mylime tapybą? Regis, atsiradus fotografijai, realistinės fiksacijos ar vaizdų archyvavimo poreikis buvo numaldytas. Dabar visi galime mygtuko spragtelėjimu įamžinti mėgstamą gamtovaizdį ar mylimo žmogaus portretą, tačiau dvasia šaukiasi, o akys nenumaldomai ieško, anot menotyrininko Petro Šmito, „emocionaliai iškalbingos spalvinės simfonijos“.

Spalvos piligrimas

Retrospektyvinė ištikimo spalvos piligrimo A.Taurinsko paroda – tai pašlovinimo odė kolorito galiai. Maestro sugebėjimas vienu metu būti ir subtiliai niuansuotos, ir skambiai kontrastingos tapybos meistru negali nežavėti. Pažvelgi į „Sodybą Melnragėje“ ar „Miško takelį“ ir gėriesi lyg iš gausybės rago besiliejančiais žalios spalvos tonais. O čia pat trykšta sultingas spalvų disonansas („Beatryčia“, „Felicijos Šmitienės portretas“). Bet kaip puikiai šis spalvų verpetas suvaldytas!

Tai ypač ryšku paskutiniųjų metų darbuose, pasižyminčiuose „spalvinio žaidimo drąsa, savitu spontaniškumu“ (P.Šmitas), turtingu ir sodriu lietuviškų verbų koloritu bei permaininga potėpių liūtimi, kuri, būtina pabrėžti, negožia, o išryškina vaizduojamąjį objektą / subjektą („E.Malinausko portretas“ (2002), „Akvarelistės R.Lūšies portretas“ (2011), „Pamarys“ (2011) ir kt.). O ankstyvojoje A.Taurinsko tapyboje dominuoja vientisas potėpis, lygi plokštuma, ryškus kontūras, plakatinis spalvų kadravimas („Aktoriaus ir režisieriaus B.Gražio portretas“ (1973), „Petro Šmito portretas“ (1979), „Motinos portretas“ (1977), kt.). Lesiruotės gal mažiau peizažuose („Šančiai“ (1966), „Sodžius“ (1968), „Vakaras“ (1968), „Nida“ (1974)) ar miesto scenose („Senas namas“ (1978)); čia nugali gaivališkai riebus dažų sluoksnis.

Perskrosti pajūrio savasties

Realistinė A.Taurinsko tapyba ekspresyvi. Vaizduojami objektai dažnai nenugludinti, regis, pakrypę, nepaisantys proporcijų ar perspektyvos kanonų. Bet būtent toks formų neapibrėžtumas išlaisvina, neišbaigtos linijos atveria, potėpių sangrūdos išryškina emocionalųjį autoriaus kūrinių pradą. Spalviniai dryžiai ar dėmės staiga tampa medžiais, namais, valtimis ir debesimis, skendinčiais bekraščio dangaus mėlynėje. Nepaisant tiršto dažų sluoksnio, junti vandens atspindžių lengvumą ar saulės žaismą miško proskynoje.

A.Taurinsko kūryboje dominuoja peizažai, portretai, figūrinės kompozicijos, natiurmortai. Visi jie – perskrosti pajūrio savasties, tapatybės. Tapytojas tarsi metraštininkas fiksuoja senamiesčio gatvelių labirintus, pajūrio gamtos stichiją, čionykščių gyvenimo būdą, širdžiai artimų žmonių veidus. Čia viskas pažįstama, jauku ir kartu menininko žvilgsnio ir prisilietimo dėka įgavę naujos dvasinės dimensijos. Šis nuoširdus atvirumas supančiai aplinkai – tai dailininko drobėse įamžinta dovana Klaipėdos krašto žmonėms ir gamtai. Didžio žmogaus didelės meilės paliudijimas.

Todėl ir mylime tapybą. Dėl šalia gyvenančių ir ramiai kuriančių genialių meistrų, kurių iškalbingos drobės užburia juslėmis apčiuopiamo pasaulio pažinimu. Čia gali užuosti dažų pergalės kvapą, užčiuopti potėpio keterą, išgirsti teptuko plazdenimą drobės paviršiumi, paskęsti žvilgsniui atsiveriančiame spalvų sodrume.

Širdyje nesutalpinamas gerumas – puotauti prie tikrosios tapybos stalo.

Vizitinė kortelė

Gimė 1941 m. Šiauliuose, būdamas septynerių su šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą.

1961–1967 m. tuomečiame Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Dailės akademija) studijavo molbertinę tapybą.

Baigęs institutą kurį laiką gyveno ir dirbo Elektrėnuose, į Klaipėdą sugrįžo 1971 m., iki 1983 m. dėstė Vaikų dailės mokykloje.

Nuo 1971 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuolatinis ir aktyvus Lietuvoje bei užsienyje rengiamų jungtinių dailės parodų dalyvis, suruošė ne vieną dešimtį personalinių parodų Klaipėdoje, Vilniuje ir kituose šalies miestuose.

Kūrybos sritis – tapyba.

D.Andriulionio „Kelias“

D.Andriulionio „Kelias“

 

 

 

Kristina Jokubavičienė

Per jubiliejinės Dano Andriulionio tapybos parodos „Kelias” atidarymą Prano Domšaičio galerijoje prie autoriaus prasiveržti buvo sudėtinga – jį visą laiką supo didžiulis sveikintojų būrys, o paveikslus ramiai apžiūrėti galėjo tik gerokai anksčiau atėjusieji.

Turi dvilypio universalumo

Šiemet tapytojas jau surengė personalines parodas Rokiškyje ir Vilniuje, o 60-jo jubiliejaus metus užbaigia restrospektyvine kūrybos apžvalga Klaipėdoje. Parodoje eksponuojami darbai atspindi dviejų pastarųjų dešimtmečių kūrybos laikotarpį. Tai kompaktiška ir sėkmingos paties autoriaus atrankos dėka iškalbinga ekspozicija. Joje yra visi būdingi ir atpažįstami „andriulioniškos“ tapybos aspektai, kurių fone aiškėja ir pokyčių ženklai.

D.Andriulionio kūriniai turi įdomaus dvilypio universalumo. Galima į juos žvelgti kaip į dekoratyvias, efektingų formatų, patrauklių tapysenos bei spalvų požiūriu paviršių kompozicijas, bet kokiems interjerams suteikiančias modernumo ir į juos natūraliai įsiliejančias. Kitas sluoksnis sudėtingesnis. Jo darbuose nėra siužeto, naratyvo, realybės vaizdų taip pat nedaug. Dviejų vienas ant kito klojamų autonomiškų sluoksnių vaizdiniai ir objektai susijungia tam tikruose taškuose ir koreliuoja tarpusavyje. Kaip šaradose, kur reikia atspėti užmintą žodį, remiantis pateiktu tekstu, taip Dano paveiksluose užmaskuotais ar labiau atvirai pateikiamais vaizdais, ženklais remiantis reikia atrasti prasmę, jų nešamą žinią. Kūrinio informatyvumas reikalauja iš žiūrovo jo turimos informacijos, ir tai galų gale bus ne tik bendras kultūros ar meno pažinimas, istorijos žinios, bet ir labai asmeninė patirtis.

Pulsuoja ritminės struktūros

Schemos prigimtyje glūdi objektyvus racionalizmas. Atrodo, kad ir Dano paveikslų schemose jis vyrauja. Tačiau tarp paralelinių sluoksnių formuojasi toks gaivališkas emocinis laukas, kad būtent jausmų, emocijų proveržiai išjudina patį konstruktą, kuris dažniausiai yra suvokiamas kaip visatos įvaizdis.

Formų kūrimo maniera, spalvinis sprendimas ir savita tapymo technika susiklosto į išbaigtą visumą, pagaulius plastinius regėjimus. Stambios formos kartojasi mažesnėse, ritmiškai skaidosi, antrina kaip sutartinėje. Kietą geometrizmą švelnina spalvinės dermės bei tapysena – plona, kurianti dažų sluoksnių nykimo, atskirų tonų (ir formų) persiliejimo įspūdį. Tapybinio paviršiaus efektus paryškina ir švytėjimo suteikia blizgantys smulkūs intarpai bei keli lako sluoksniai.

Kiekviename paveiksle šios pulsuojančios ritminės struktūros kuria lyg nedidelį tvarkingos erdvės fragmentą, kuriame yra vietos ir seniesiems kosmogoniniams simboliams, baltų ženklams, lietuvių liaudies audinių spalviniams motyvams, jų taisyklingų matmenų ir ataudų, šviesos ir tamsos, judėjimo ir pastovumo virsmui. Kurėno, namo, krikšto motyvas tampa praeities, kelionės, laikinumo, saugumo metafora. Iš archetipinių motyvų, lyg iš senųjų mitų nuotrupų dėstomi nauji vaizdinių mitai, kuriuose galioja savas erdvėlaikis. Nagrinėjimo, struktūrizavimo ir sujungimo procese nėra nei pradžios, nei pabaigos, pasiekiama ypatinga meno kūrinio atvirumo būsena, bet visada išlieka centrinė ašis. Originalios, archajiškus slaptaraščius ar itin modernias mikroschemas primenančios kompozicijos byloja apie individualią autoriaus kūrybinę patirtį, stabilų, aiškių estetinių nuostatų formuojamą meninį pasaulį.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. Rokiškyje.

Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI) pradėjo architektūros, o tuometėje Klaipėdos fakultetų vaizdinės agitacijos katedroje (dabar VDA Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra) baigė grafinio dizaino studijas.

Nuo 1992-ųjų dalyvavo daugiau nei 300 įvairių šalies parodų bei tarptautinių projektų.

Nuo 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, kone kasmet rengia autorines parodas.

D.Andriulionio kūrinių esama privačiose kolekcijose ir muziejų rinkiniuose Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV, Rusijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, Austrijoje, Japonijoje.

Gyvena ir kuria uostamiestyje, dėsto kompoziciją ir tapybą Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje.

Kūrybos sritis – tapyba.

Klaipėdos krašto auksakalių sugrįžimas

Klaipėdos krašto auksakalių sugrįžimas

Goda Giedraitytė

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje veikia pirmoji jungtinė Klaipėdos krašto auksakalių cecho paroda simbolišku pavadinimu „Pradžia“.

Subūrė 19 juvelyrų

Sakoma, kad dabartis – tai pamiršta istorija… Ir ne veltui. Minint Šv. Eligijaus – auksakalių ir kalvių globėjo – dieną, Klaipėdoje naujam gyvenimui prikeltas dar prieš du šimtmečius įsteigtas auksakalių cechas. Tuomet palaimintas Prūsijos karaliaus, dabar pašventintas į vernisažą susirinkusio gausaus gerbėjų būrio, cechas subūrė 19 Klaipėdos miesto bei krašto (dalyvauja du autoriai iš Šilutės ir vienas – iš Kretingos) juvelyrų ir susijusių profesijų atstovų, prisistatančių parodoje.

Pasak parodos kuratoriaus, klaipėdiečio juvelyro dizainerio Viktoro Sitalo, nuo šiol cechas perio-diškai rengs tematines parodas ir renginius, demonstruosiančius autorinių papuošalų kūrimo ir gamybos Klaipėdos krašte tradicijas, tendencijas ir naujoves, o cecho nariai propaguos autorinę rankų darbo juvelyriką, perteikiančią savininko charakterį ir mūsų laikmečio dvasią.

Prisodrinta jaudinančio autentiškumo ir unikalumo, paroda stebina formų ir turinio įvairove. Čia eksponuojami papuošalai, stalo įrankiai, mažosios plastikos objektai, emaliniai paveikslėliai. Kūriniai ištlieti, nukaldinti iš sidabro, aukso, šakudo (vario ir aukso lydinys), dekoruoti brangiaisiais akmenimis ar gintaru, atlikti emalio technika (beje, pastarąją vieni pirmųjų ėmė naudoti būtent senovės baltų auksakaliai).

Atsiveria transformacijomis

Apžiūrint kiekvieną, kūnu pagaugai nubėga, kai suvoki, kiek juose slypi meistrystės, kruopštaus ir preciziško darbo, technikos išmanymo. Akimirkai nuskrieji į miniatiūrinį J.Swifto „Guliverio kelionių“ pasaulį, kur stebi, kaip mažais įrankėliais skrupulingai beldžiamasi į metalo ar akmens šerdis, laukiant jų stulbinančios šviesos atsivėrimo.

O atsiveria jie netikėtomis transformacijomis – tampa ne tik žiedais, apyrankėmis ar sagėmis, bet ir paukščiais, medžių lapeliais ar net Kalėdų eglute ant rogių. Kartais labai realistiškais, o kartais abstrakčiais, dekoratyviais, tik nuspėjamais… Vieniems autoriams dirbiniuose įkūnijama tematika ir siužetai išnyra iš paties gyvenimo. Kiti plastinius jų būvius ilgai nešiojasi mintyse, kol pastarieji įgauna nušlifuotą juvelyrinį kūną. Treti kuria spontaniškai, vizualinius sprendinius netikėtai „išgriebdami“ iš užslėptų pasąmonės klodų.

Formaliai akcentuojamas ornamento grafiškumas, faktūrų žaismė (A.Krutkevičius, S.Bertulis, A.Mačiulaitienė, L.Jakumas), formų dinamika (A.Anusas), kiti – mėgaujasi akmens ir metalo sinteze (V.Bizauskas, A.Žvagulis, I.Limbienė, R.Krapavickas) ar trykšta žaidybine dvasia (N.Poškutė, Z.Zakrevskaja, A.Milukas), treti meta klasikinės prabangos kortą (V.Sitalo). Būtina paminėti ir V.Lingienę, D.Girdenį, D.Stončių, G.Martus, V.Milkintą, J.Lapienienę, kurių pristatomų kūrinių įvairovė sunkiai leido juos kategorizuoti pagal vieną esminį plastikos dėmenį.

Superasmeniškas menas

Akivaizdu, kad kiekvienas autorius išsiskiria savo stilistika, kūrybiniu braižu, estetinėmis vertėmis. Juk kiekvienas kūrinys – tai menininko savasties išraiška. Tarsi identifikacinė kortelė ar tik Aukščiausiajam atveriama išpažintis. Kas (koks) esu aš, tai sudedu ir į savo kūrinius – gyvenimiškąsias vertybes, kaprizingas užgaidas, slapta rezgamas išdaigas, sapnų inkliuzus, širdies virpesius…

Taip vienintelį kartą išaudžiamas unikalus vienetinis pasaulis, kurį ima ir „perskaito“ ta(s) vienintelė(-is)… Netikėtai atpažįsta šifrus, ženklus ir atkoduoja autoriaus paslėptą žinią. Šis emocinis suvokimo momentas, jog tai – Mano papuošalas, persmelkia ir nebepaleidžia, kol meno kūrinys neapsigyvena naujojo savininko delnuose. Būtent todėl auksakalystė – autentiškas, savitas, intymus ir superasmeniškas menas. O kur dar jo ilgaamžiškumo paslaptis, apgaubta šeimos relikvijos ar talismano magijos. Ir taip, anot juvelyrės N.Poškutės, karta iš kartos…

Tad Klaipėdos auksakalių cechui norisi palinkėti puoselėti senąsias amato tradicijas ir garbingai saugoti dar prieš du šimtmečius suteiktą privilegiją, kad gera pradžia nebūtų tik – pusė darbo. Ir taip karta iš kartos…

Klaipėdos krašto auksakalių cecho nariai ir parodos autoriai:

Aurimas Anusas

Saulius Bertulis

Vidas Bizauskas

Dainius Girdenis

Linas Jakumas

Robertas Krapavickas

Arūnas Krutkevičius

Jūratė Lapienienė

Ilona Limbienė

Vilija Lingienė

Aušra Mačiulaitienė

Grigorijus Martus

Vitalis Milkintas

Adomas Milukas

Neringa Poškutė

Viktoras Sitalo

Dainius Stončius

Zoja Zakrevskaja

Alfredas Žvagulis

Z.Inčirauskienė: „Imkit mane ir skaitykit“

Z.Inčirauskienė: „Imkit mane ir skaitykit“

 

Kristina Jokubavičienė

Jubiliejinę parodą „Kaligrafija tekstilėje“ lapkritį pristačiusi Telšiuose, dailininkė Zita Inčirauskienė Klaipėdoje rodo jos svarbiausius akcentus.

Byloja apie jaunatviškumą

Kai per Z.Inčirauskienės parodos „Imkit mane ir skaitykit“ atidarymą I.Simonaitytės bibliotekoje netaktiškai paklausiau jos vyro dailininko Romualdo Inčirausko, kiek žmonai metų, jis atsakė net nesusimąstęs: „Aštuoniolika. Tiek, kiek buvo, kai susipažinom“. Apie dailininkės jaunatviškumą byloja ne tik jos išvaizda, bet ir nuolat kintanti, atsinaujinanti kūryba bei įdomi pedagoginė veikla.

Z.Inčirauskienės kūrybos „baltose lankose“ (dažniausiai tai tekstilinės vertikalaus formato juostos, archajiško knygos ritinėlio analogas), ganosi ne tik „juodos avys“ – kaligrafiškai užrašyti tekstai, bet ir daugybė vienas su kitu susijusių, vienas kitą papildančių intarpų, vaizdų, motyvų. Taip pat jose randame įvairių medžiagų, technikų ir technologijų derinius: rankų darbo nėriniai, mašininės gamybos brokato gabalėliai, medvilnės drobelė, veltinis, sintetiniai audiniai ir skaitmeninė spauda, dekalkomanija, aplikacija, siuvinėjimas.

Susiejo praeitį ir dabartį

Tačiau dailininkės pamėgta vertikalios juostos forma asocijuojasi ir su rankšluosčiu – lietuvių tautosakoje, papročiuose, apeigose svarbiu ir daugiaprasmiu atributu.

Juolab neretai vertikalios juostos jungiamos panašiu principu kaip tradicinėje rankšluostinėje („Laimė nutekėjimo“) arba kaip „Kulinarinėje kaligrafijoje“ tampa tikrojo daikto simuliakru. Sintetinės medžiagos ir nėrinio jungtis vienoje iš kūrinio juostų – tikslus šiandien vyraujančios masinės kultūros požiūrio į tradiciją komentaras.

Suvokdama, matyt, neišvengiamą tradicijų nykimą, dailininkė geba subtiliai savo kūryboje sieti praeities ir šiandienos reiškinius, sąmoningai įvesdama kičo elementus (blizgesio efektas, pigios štampuotos blizgančios sagos, segės), su humoru, kartais ironija pažvelgti į rimtą temą („Egzotiškoji Žemaitija“, 2002).

Serija po serijos

Parodoje turime progą vėl pamatyti vieną iš dailininkės dar 2004 m. pradėtos serijos „Kontrabanda, 1864–1904“ darbų. Šią seriją vertinčiau kaip ypatingą, išskirtinę, turėjusią įtakos ir bendrai autorės kūrybos raidai.

Ji buvo kuriama minint 100-ąsias lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo metines. Tai lakoniškas, santūrus kūrinys, kuriame kelios tikslios detalės sukuria ir pilkos kareiviškos milinės, ir slepiamo rašto, knygos įvaizdžius.

Naujausiai serijai – projektui „Literatūrinis Lietuvos portretas“ sukurti Z.Inčirauskienė 2009 m. buvo gavusi Kultūros ministerijos individualią valstybės stipendiją. Vertikaliose tekstilinėse juostose išdėliota tai, kas mums nuo pirmosios pažinties su lietuvių literatūros klasika asocijuojasi su Kristijonu Donelaičiu, Salomėja Nėrimi, Jonu Biliūnu, Žemaite, Antanu Stazdu. Kartu surasta daugybė detalių, kurioms padedant gimė autentiškas pasakojimas, išryškintas asmeniškas santykis su tema.

Sąsajos su literatūra, tekstu ir jo interpretacija Z.Inčirauskienės kūryboje itin svarbios.

Per tekstilę – prie kaligrafijos

Iš medvilnės, porolono, aplikacijų, siuvimo ir kaligrafijos susideda dar 2001 m. sukurta „Pradžios knyga“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad autorė tiesiog sufleruoja žiūrovui, tinginčiam skaityti pavadinimus – čiužinys, žalčio aplikacija, aišku, be Adomo ir Ievos neapsieita… Tačiau tuoj pat ji įtraukia į gilesnį klodą, intriguoja – pusiau susuka elementarų porolono čiužinį taip, kad lieka plyšelis pamatymui, jog viduje kažkas yra (žinoma, kaligrafija, tekstai), bet beveik jokios galimybės nepalieka tai perskaityti.

Čiužinys užritintas ant tikros senoviškos siuvamosios mašinos geležinės pakojos. Per parodos atidarymą užsiminusi apie siuvančią mamą ir save vaikystėje, stalčiuje skiautelėmis bežaidžiančią, dailininkė, ir šiuo atveju nesuprasi juokais ar rimtai (bruožas, būdingas visų Inčirauskų šeimos menininkų kūrybai), „Pradžios knygą“ pristato tarsi deux et machina, kuri per tekstilę atvedė prie kaligrafijos, ir galiausiai abi sritys kaip plačios raiškos būdai tapo kūrėjos savastimi.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. Gruzdžiuose Šiaulių rajone.

1972 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1983 m. – Vilniaus dailės institutą.

Nuo 2001 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Yra surengusi 12 autorinių parodų, per pastaruosius penkerius metus dalyvavo daugiau kaip 50 bendrų meno projektų Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Pietų Korėjoje, Dominykoje, Italijoje, Lenkijoje.

Gyvena ir kuria Telšiuose. Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto Dizaino katedroje dėsto kompozicijos pagrindus, šriftą ir kaligrafiją, docentė.

Kūrybos sritys – tekstilė ir kaligrafija.

Putnamo padangėje

Putnamo padangėje

Putnamą, nedidelį Konektikuto valstijos miestelį, turintį per 9000 gyventojų, galima pavadinti žalia lietuviška oaze JAV rytinėje pakrantėje.

Danutė Petrauskaitė

Įsteigė kultūros archyvą

Miestelis buvo įkurtas 1855 m., suteikiant jam amerikiečių tautos didvyrio, generolo Israelio Putnamo vardą. Lietuviai jame ėmė kurtis Antrojo pasaulinio karo metais.

1943 m. Putname pradėjo veikti Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacija, 1962 m. – Dangaus vartų kapinės, 1963 m. buvo atidaryti J.Matulaičio namai, skirti ligotiems seneliams slaugyti, 1965 m. prelatas Pranciškus Mykolas Juras seserų vienuolynui, Amerikos lietuvių katalikų mokslo akademijos globai patikėjo savo sukauptą kultūros archyvą, kuris šiandien labiausiai ir vilioja mokslininkus iš Lietuvos.

P.Juras į Ameriką emigravo dar 1912 m., stengdamasis išvengti tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje. JAV jis buvo įšventintas į kunigus ir tapo dideliu katalikybės bei lietuvių kultūros puoselėtoju. 1944 m. jis įsteigė Amerikos lietuvių kultūros archyvą (ALKA).

Praėjus 30 metų P.Juras pasakojo: „Senienomis bei šiaip archyvarine medžiaga susidomėjau dar pačioje jaunystėje. Aš gimiau ir augau patriarchalinėje šeimoje, kur ne tik lietuviškos bei katalikiškos tradicijos, bet ir lietuviškas žodis (ypač spausdintas) buvo labai branginamas. Atvykęs Amerikon to viso pasigedau. Tiesa, tuo metu JAV lietuviai gaudavo daug daugiau lietuviškų laikraščių, knygų knygelių, negu carų pavergtoje Lietuvoje. Bet, deja, visa tai perskaitę ar vos peržvelgę, visą lietuvišką spaudą mesdavo į šiukšlių dėžę. Man buvo skaudu: taip išmetama tai, kas gali būti brangi istorinė medžiaga“.

Šis skausmas ir paskatino P.Jurą kaupti lituanistinį paveldą. Archyvas buvo įsteigtas Bostone, „Darbininko“ redakcijos palėpėje, o 1963 m. perkeltas į Putnamą. Tarpukario metais dalis leidinių iškeliavo į Kauną, sovietinės okupacijos laikotarpiu archyvas buvo toliau plečiamas ir atnaujinamas siekiant jį išsaugoti ateinančioms kartoms. Todėl atgavus Lietuvai nepriklausomybę iš jo pradėjo plaukti didelės knygų siuntos bei eksponatai į įvairias Lietuvos bibliotekas, muziejus, mokyklas.

Lituanistikos lobyno spindesys

ALKA, iš tolo boluojantis pastatas, lankytojus pasitinka lietuviškais simboliais – Gedimino stulpais ir mediniu kryžiumi. Tik pravėręs duris atsiduri prieškambaryje su didinga Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo skulptūra (aut. V.Kašuba), prezidento A.Smetonos biustu (skulpt. R.Antinis), tautinėmis juostomis, fotografijomis, piešiniais ir kompozitoriaus J.Gaidelio pianinu. Iš karto pasijunti tarsi istorinėje šventovėje, spinduliuojančioje lietuviško meno ir mokslo šviesa. Iš prieškambario patenki į raštinę, muziejų, biblioteką ir archyvą.

Muziejuje sukaupta itin vertinga išeivijos dailininkų paveikslų kolekcija, karinės regalijos, ordinai, kartografija, unikali gintaro dirbinių kolekcija, medinės skulptūros, numizmatika, pasaulinėje parodoje Niujorke 1939 m. demonstruoti tarpukario Lietuvos žemės ūkio pasiekimų rezultatai. Biblioteka įsikūrusi erdvioje salėje. Nuo galinės sienos į skaitytojus žvelgia ALKA’os įkūrėjo prelato P.Juro portretas. Ant šoninių sienų iškabinti istoriniai žemėlapiai ir Lietuvai nusipelniusių asmenų portretai. Knygos ir periodinė spauda sistemiškai išdėliota lentynose. Ypač vertingi ir reti egzemplioriai saugomi stiklinėje spintoje.

Archyvai yra pastato rūsyje. Juose – per 150 įvairių lietuviškų organizacijų bei pavienių asmenų, tarp jų ir buvusių klaipėdiškių – J.Kačinsko bei V.Marijošiaus, fondai, kuriuose galima rasti vertingų rankraščių, nuotraukų, natų, plokštelių.

Vėlyvaisiais P.Juro gyvenimo metais, jam neišgalint tvarkyti didžiulio lituanistinio turto, juo ėmė rūpintis prelato bendražygiai ir bendraminčiai, finansiniai rėmėjai bei savanoriai talkininkai. Ypač daug archyvo puoselėjimo bei propagavimo srityje nusipelnė dr. J.Kriaučiūnas. Šiuo metu ALKA’os direktorės pareigas eina Mirga Girniuvienė, turinti didžiulę organizacinio ir lituanistinio darbo patirtį. Jos bei vyro Ramūno dėka archyvas rūpestingai ir su meile tvarkomas, jame gali sėkmingai darbuotis mokslininkai iš Lietuvos. Čia jiems sudarytos idealios darbo sąlygos – už neįtikėtinai mažą sumą, net palyginti su Lietuvos kainoraščiais, jie apgyvendinami dailiuose nameliuose už kelių žingsnių nuo archyvo ir tris kartus per dieną maitinami vienuolyno valgykloje. ALKA’oje veikia belaidis internetas, įrengta gera ventiliacinė ir šildymo sistemos. O lietuviška aplinka leidžia ne tik užsimiršti, kad esi svetimame krašte, bet ir pajusti senosios Lietuvos dvasią.

Mindaugo pilis – Amerikoje

Praėjus pro vienuolyną ir Dangaus vartų kapines, miško medžių paunksnėje stūkso Mindaugo pilis, kurią sumanė pastatyti ir šį sumanymą realizavo kunigas S.Yla – žinomas rašytojas bei kultūros veikėjas. Tokiu būdu jis nutarė pagerbti Lietuvos karalių – krikščionybės įvedimo pradininką – ir atskleisti jo šeimos tragediją.

Sunku patikėti, kad apie 70 proc. visų statybos darbų, kurie prasidėjo 1961 m., atliko pats idėjos autorius savo rankomis. Jis rinko akmenis, juos gabeno į miško aikštelę ir mūrijo. Pati pilis ir jos dekoruotas vidus simbolizuoja viduramžių Lietuvą, krikščionybės pradžią ir Mindaugo šeimos narius.

Trys įmūryti mozaikiniai paveikslai (dail. A.Kašubienė) vaizduoja Lietuvos krikštą, Mindaugo valdymą ir jo nužudymą, o iš vitražinių langų, kurie buvo įstatyti 1979 m., žvelgia karalienė Morta ir du jos sūnūs – Ruklys ir Rupeikis. Vyriausias sūnus Vaišvilkas pavaizduotas bronzine skulptūra (skulpt. V.Kašuba), kuri pritvirtinta prie pilies vidaus sienos.

Pilyje galima išvysti daug istorinius laikus primenančių simbolių, papuošimų bei pagražinimų, joje taip pat yra ir relikvijų – gabaliukai plytų, pritvirtinti prie angos į bokštą kraštų, parvežti iš Trakų ir Vilniaus pilių.

Per Lietuvos valstybines šventes ant bokšto stiebo suplevėsuoja Lietuvos vėliava, o vasaros metu, stovyklaujant skautams ar ateitininkams, pilies viduje ant akmens, kuris naudojamas kaip altorius, aukojamos šv. Mišios.

„Naujasis arabeskas“: dabar ties misija ir ateities vizija

„Naujasis arabeskas“: dabarties misija ir ateities vizija

Antrąsyk Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmai organizuotas šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis arabeskas“ ir vėl atliko prasmingą edukacinę misiją, kartu leisdamas pasireikšti jauniesiems kūrėjams bei atlikėjams. Kadangi šis meninis renginys – vienintelis tokio lygio ir masto pajūrio regione šokio festivalis, norisi tikėti, jog ateityje jis taps tradicinis.

Violeta Milvydienė

Prasidėjęs įsimintiną datą – 2011 metų 11 mėnesio 11 dieną – „Naujasis arabeskas“ ir buvo ypatingas, per savaitę pristatęs net penkis šiuolaikinio šokio spektaklius, surengęs choreografinių miniatiūrų konkursą, suorganizavęs kūrybines laboratorijas.

Beje, kiekvieno vakaro pradžioje vedėjo buvo skelbiami ir publikos plojimais pagerbiami patys ištikimiausi festivalio draugai – galbūt kaip niekada anksčiau svarbūs informaciniai rėmėjai, partneriai, konkurso prizų steigėjai.

Sveikintinas pasirinkimas

Pirmas pristatytas Kauno choreografijos klubo „Studija M“ spektaklis „Tarp“ – premjerinis dviejų jaunų, bet jau žinomų šalies choreografų Linos Puodžiukaitės ir Marijano Staniulėno bendras darbas, sukurtas lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais.

Pasirinkimas sveikintinas ne tik nacionalinės tematikos ir lietuviška dvasia pagrįstos šiuolaikinės muzikos (Mindaugas Tendzegolskis, Viktoras Diawara, Vaclovas Nevčesauskas) dermės požiūriu, bet ir šokio stilistikos aspektu – glaudžiai susipynusiais šiuolaikinio „modern“ ir „street dance“ stiliais. Pagyrimo verti ir patrauklus atlikėjų technikos potencialas, ir laiku bei funkcionaliai panaudojamos scenografijos priemonės.

Intensyviu choreografiniu judėjimu vykusiai pagrįsti spektaklio prologo epizodai, ypač imponuojantis „žalčių“ pasirodymo momentas. Pasitelkiant šviesų (Vladimiras Šerstabojavas) žaismę, šešėliuose ant galinės uždangos išryškinta šokėjų kūnų bei rankų plastika.

Berods patys autoriai netapatina sceninio vyksmo su visiems puikiai pažįstamu literatūros kūriniu – teigia „nagrinėjantys gyvenimo TARP dviejų kultūrų, šeimų, skirtingų požiūrių bei savirealizacijos ir laimės idėją“. Vis dėlto sužadinta vaizduotė padiktavo, o atmintis atgamino „iškalbingiausią“ ir galbūt kulminacinę spektaklio sceną, atitinkančią posmą „Žilvine, žilvinėl, jeigu gyvas – atplauk balta pieno puta, jei negyvas – atplauk juoda kraujo puta“.

Konkursas progresuoja

Skelbtas vieninteliu nemokamu festivalio renginiu šeštadienio popietę vykęs choreografinių miniatiūrų konkursas, deja, nesulaukė šiuolaikinio šokio gerbėjų antplūdžio.

O štai pozityviu bei progresuojančiu reiškiniu galima laikyti jame dalyvavusių individualių atlikėjų ir šokio grupių (iš Vilniaus, Kauno, Kaišiadorių, Mažeikių, Gargždų, Klaipėdos bei Vydmantų) pasirodymus. Vos keli jų „netilpo“ į bendrą „formatą“ – atvirkščiai nei televizijos demonstruojamuose šokio ar talentų šou projektuose, iš šio konkurso konteksto iškrito hiphopo stiliaus ir kelios pramoginio žanro kompozicijos.

Svarbus ir tas faktas, kad vertinimo komisijai šįkart – teisybės dėlei – teko atskirti mėgėjiškas grupes nuo a la profesionalų, t.y. choreografiją studijuojančių (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje) atlikėjų. Vietos ir nominacijos paskirstytos pagal griežtus kriterijus, vadovaujantis ir įvertinant tokias ypatybes, kaip novatoriškumas, meninis idėjos perteikimas, profesionalumas. Kiti prizai įteikti už geriausią šokio kompoziciją, atlikimo raišką, išskirti ir apdovanoti patys geriausi šokėjai.

Svarbu, kad grupių vadovai bei šokių kūrėjai suprastų konstruktyvią specialistų kritiką, suvoktų naujos, šiandieninės choreografijos tikslus, atsižvelgtų į konkursui keliamus reikalavimus ir, suprantama, toliau siektų ne tik efektingo vizualaus įspūdžio, techninio auklėtinių meistriškumo, bet ir ieškotų įdomesnių kūrybos formų, prasmingesnės plastinės raiškos.

Todėl džiugu, jog sekmadienį vykusios „kūrybinės laboratorijos“ – profesionalaus atlikėjo, kūrėjo, pedagogo bei vieno iš komisijos narių M.Staniulėno vadovaujamas seminaras – pritraukė bent pusšimtį pageidaujančiųjų artimiau susipažinti su pasiūlytais šokio stiliais (contemporary, jazz mix, hip-hop), jų istorijos bruožais, metodikos ir praktikos savybėmis.

Versija, skirta vaikams

To paties sekmadienio, lapkričio 13-osios, vidudienį parodytas „Pasaulio sutvėrimas“ – simpatiškas ir teigiamas emocijas teikiantis spektaklis, skirtas gausiai į mažąją rūmų salę susirinkusiai vaikiškai auditorijai bei ją atlydėjusiai vyresniajai kartai.

Žiūrovai iš pat pradžių įtraukiami į atvirą diskusiją – choreografės Birutės Banevičiūtės kviečiami atsakyti į klausimus: „Kaip atsirado žemė? Kas ją sukūrė?“ ir pan. Po aktyviai ir laisvai iš salės besiliejančių atsakymų trys šokio teatro „Dansema“ atlikėjai (Edita Stundytė, Giedrė Subotinaitė ir Tomas Dapšauskas) lengvai ir raiškiai scenoje pateikė savitą, pasak jų pačių, per pusmetį surežisuotą ir surepetuotą istoriją. Pasitelkę fantaziją, sumaniai panaudodami kostiumų (Indrė Pačėsaitė) dalis, baltuose kamuoliuose paslėptus ryškius aksesuarus, jie natūraliai judėjo, žaidė, vaidino ir šoko, šmaikščiai vaizduodami dieną ir naktį, mėnulį, saulę ir žvaigždes, paukščius ir žvėris, pirmųjų žmonių atsiradimą…

Valanda prabėgo nejučia, o baigėsi panašiai kaip ir prasidėjo – nuoširdžiai žaismingu kūrėjų ir atlikėjų pabendravimu su publika.

Imponuoja partnerystė

Agnija Šeiko – kol kas vienintelė klaipėdietė, minima tarp žymiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografų, pastaruoju metu pasireiškė ir kaip produktyvi kūrėja. Prisiminkime – rugsėjo pabaigoje vykusiame tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ ji kartu su dainininku Jonu Sakalausku pristatė šokio operą „Dykra“. Ir štai – vos po pusantro mėnesio – išvydome naują kompoziciją. Tiesa, pastaroji autorės įvardijama kaip paskutinė trilogijos dalis (dvi pirmąsias sudaro šokio spektaklis „Paikos mergaitės maldos“ ir šokio filmas „Pasaka“).

Keistokai nuskambėjęs spektaklio pavadinimas, kuriame panaudotas ištisas sakinys – „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, – iš tikrųjų prasmingas. Mat jis įkūnytas ne konceptualiai, kas labiau būdinga kūrėjai, o scenografiškai – dviejų atlikėjų (Dariaus Berulio ir Petro Lisausko) užimama tiesiog visa ilga ir gana siaura erdvė tarp žiūrovų kėdžių eilių.

Keliolika minučių vyrukai tampriai „bendrauja“ visiškoje tyloje, be jokio muzikos akompanimento. Konfliktas palaipsniui intensyvėja, kol perauga į įtaigias imtynes (sutikime – neįprasta kunigų įvaizdžiui). Palaipsniui stiprėja kvėpavimas, įkvėpimai ir iškvėpimai vis garsėja, galiausiai iššaukia vieno, paskui kito riksmą.

Ir toliau jaučiama natūrali pulsacija – atrodo, šokėjai klausosi vienas kito širdies ritmo ar vidinio balso (kompozitoriaus Guso Loxbo muzika skamba lyg fonas). Dviejų vyrų, tėvo ir sūnaus, senukų „pokalbiai“ atskiriami persirenginėjimu čia pat, aikštelėje, pagyvinami nestandartinėmis scenovaizdžio detalėmis bei apšvietimu (kostiumai, scenografija, šviesos – Artūro Šimonio).

Tačiau išskirtinis spektaklio ypatumas, manyčiau, – puikiai deranti atlikėjų partnerystė.

Vaizdavo paikumą

Tą patį lapkričio 15-osios vakarą pristatyta dar viena premjera – pantomimos teatro „A“ spektaklis „Paikos mergelės“ – į sceną perkėlė skaudžios realybės pavyzdžius. Režisierius ir trupės vadovas Aleksas Mažonas teigė minčių pasisėmęs iš Šventojo Rašto.

Merginų lėbavimas kavinėje, elgetaujančių benamių elgesys parduotuvėje – šios ir panašios kasdienės situacijos pavaizduotos gana tiesmukiškai, kartais banalokai ar (gal ir natūralu?) ne itin skoningai. Atskleidžiami niekuo nepagrįstos žmonių paikybės, kitaip vadinamos „tuštybių muge“, faktai taip dažnai sutinkami gyvenime, išbujoję visose sferose, sluoksniuose ir kartose, reguliariai rodomi pramoginėse TV laidose, todėl yra gerokai įkyrėję ir daugelį intelektualų jau senokai erzina.

Akį labiau patraukė pagrindinės herojės „plastika“ – įtikinanti nebylaus monologo vaidyba kiek sukrėtė. Apgalvotai sukonstruoti ir skirtingai scenelei savaip pritaikomi, akimoju pakintantys „paikų mergelių“ kostiumai (dizainerė Aina Zinčiukaitė) – taip pat dėmesio vertas sumanymas.

Kai kurie spektaklio fragmentai kartojasi, įpinti kitataučių šokeliai suteikia žaismingumo, bet tinkamai neatskleidžia ryškesnių charakterių, begalinė muzikinių kūrinių įvairovė ir jungtis ilgainiui darosi vis chaotiškesnė, o epilogas – bene trys finaliniai „akordai“ – netikslingai užsitęsia.

Visgi… Jei kažkas pažino save ir iš to pasijuokė arba giliau susimąstė, vadinasi, idėja įgavo reikiamą prasmę ir vertę.

Pasižymi estetikos brandumu

Choreografas Vytis Jankauskas lieka ištikimas savitai šiuolaikinio šokio elegancijai – jis nesiekia šokiruoti, nesistengia provokuoti, kaip dažnas populiarus minėto meno žanro kūrėjas.

Jo spektaklyje „Liepsnos virš šaltojo kalno“ (2010 m. nominuotame Auksiniam scenos kryžiui už geriausią choreografiją) nėra kažkokių neįprastų „viražų“ ar netikėtų „pasažų“.

Struktūra stilistiškai vieninga, tačiau gana elementari: judesių frazės sumodeliuotos kanoniškai (t. y. pasikartojančiu principu), jas šokant pavieniui, paskui visai trijulei (V.Jankauskas, Giedrė Kirkilytė ir Tautvilas Gurevičius) kartu atliekant vienodus ar skirtingus derinius. Panaudotas ir kituose spektakliuose neretai matytas metodas – sulėtinto tempo derinimas su greitėjančiu. Pabaigoje tarsi grįžtama į pradžią, tik analogiškas fragmentas rutuliojamas energetiškai suaktyvintai. Nors juntama atlikėjų organika, judesiai harmoningi ir gana tiksliai sustyguoti, kiek platesne jų atlikimo amplitude (ir ne dėl fizinių savybių) išsiskiria G.Kirkilytė.

Vienas dominuojančių spektaklio faktorių – scenovaizdis ir klasikinių spalvų derinys – atrodo, paprastas, tačiau pateiktai koncepcijai tinkamas sprendimas. Trys žmonės juodais kostiumais (Jolanda Imbrasienė) juda akinamai baltame fone – pirmojoje dalyje prigludę prie ilgos scenos viduryje pastatytos sienos, vėliau – ant baltai išklotos aikštelės.

Galbūt todėl visa kompozicija, atrodanti emociškai šalta, dvelkianti santūrumu, net rafinuota, palieka šviesų įspūdį (matyt, balta spalva teigiamai veikia pasąmonę). Kita vertus, nepatirta nei dvasinio katarsio, juolab kažkokio „liepsnojančio“ užtaiso, neįkvėpta ir minčių kontempliacijai.

Betgi pagrindinis šio choreografinio kūrinio „vaidmuo“ – judesio estetikos brandumas.

Post scriptum

Akivaizdu – šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis arabeskas“, be svarbios pažintinės prasmės, turi dar ir auklėjamąją reikšmę, vykdo ne mažiau atsakingą švietėjišką funkciją.

Tačiau pagrindinė jo misija – suteikti sceną jauniesiems kūrėjams, norintiems realizuoti naujai išgeneruotas choreografines idėjas.

Taigi ateities vizijoje šis meninis-edukacinis renginys gyvuoja, plečiasi ir tobulėja.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 12 (198)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Vyksta meno mainai

Klaipėdiečių ir latvių tapytojų parodos Rygoje bei Klaipėdoje pristatė tarptautinį meno mainų projektą „Baltijos spalvos“, žengiantį kultūrinio bendradarbiavimo atnaujinimo link.

Lapkričio 29-ąją Latvijos sostinės „Galleria Riga“ parodų salėje „Happy Art Museum“ „Klaipėdos galerija“ pristatė aštuonių Klaipėdos dailininkų tapybos parodą. Joje iki Naujųjų metų eksponuojami klaipėdiečių dailininkų Virginijaus Viningo, Arūno Mėčiaus, Edvardo Malinausko, Dalios Kirkutienės, Dalios Skridailaitės, Liudviko Natalevičiaus, Petro Lukošiaus, Algirdo Vadokilio kūriniai. Pristatoma 40 tapybos darbų kolekcija. O gruodžio 7-ąją „Klaipėdos galerijos“ filiale uostamiestyje atidaryta ir iki sausio 19 d. veikia septynių Latvijos tapytojų paroda tuo pačiu pavadinimu.

Klaipėdiečių tapybos vernisaže Rygoje dalyvavo filosofas, Baltijos asamblėjos premijos laureatas Arvydas Juozaitis. „Lietuva ir Latvija iki šiol nėra pasirašiusios kultūrinio bendradarbiavimo sutarties, nors mūsų šalys yra pačios artimiausios kaimynės. Geografiškai mus jungia Baltijos jūra, istoriškai esame baltų tautos, todėl, turėdami tiek daug sąsajų, turime puoselėti draugiškus santykius, – kalbėjo jis. – Kultūra ir menas yra nepakeičiami valstybės „didžiosios“ politikos įrankiai, nes dažnai kaip tik jie įtikinamai atstovauja šaliai, padeda tautoms susikalbėti, pažinti vienai kitą ir susitarti.“

„Šių parodų tikslas – atgaivinti kūrybiškus kaimynystės ryšius, kurie buvo puoselėjami daugelį metų iki Lietuvos nepriklausomybės – prisiminkime kad ir Baltijos tapybos trienales, klaipėdiečių parodas Liepojoje… Todėl džiugu Rygoje pristatyti klaipėdiečių, o Klaipėdoje – Latvijos dailininkų darbus. Puiki proga palyginti skirtingų tapybos mokyklų kūrybą, įžvelgti skirtumus ir panašumus. Tai žingsnis į geografiškai ir istoriškai artimiausių kaimynų dailininkų bičiulystę, naujas meno mainų programas. Turime daug vieningų ir ilgalaikių tikslų“, – tvirtino projekto kuratorė „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė.

„Emigrantus“ rodė Vilniuje

Oskaro Koršunovo teatro (OKT) studijoje Vilniuje lapkričio 28 ir 29 dienomis parodytas klaipėdiečio aktoriaus Igorio Reklaičio režisuotas spektaklis „Emigrantai“.

Tai dviejų kūrėjų – Klaipėdos dramos teatro aktoriaus I.Reklaičio ir buvusio Šiaulių dramos teatro aktoriaus Gintaro Čajausko dviejų dalių spektaklis pagal to paties pavadinimo Slowomiro Mrožeko pjesę.

Šis nepriklausomas projektas uostamiestyje gimė pernai rudenį, nuo tol jau bene 15 kartų buvo parodytas mokyklose Klaipėdos regione, taip pat ir trijuose Didžiosios Britanijos, į kurią geresnio gyvenimo beieškodami yra išvykę nemažai lietuvių, miestuose – Londone, Birmingame, Mančesteryje.

„Mes labai bijome kiaulių, paukščių gripo, nuo kurio mirė pora žmonių visoje Lietuvoje, bet visiškai negalvojame, kad praradome beveik pusę milijono Lietuvos. Savo spektakliu mes provokuojame mąstymą“, – teigė I.Reklaitis.

Jo keliai su OKT teatru ir pačiu režisieriumi O.Koršunovu susikirto nebe pirmą kartą: aktorius yra pelnęs Auksinį scenos kryžių už vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje „Šaltas vaikas“, vaidino jo režisuotame spektaklyje „Kelias į Damaską“. Anuomet O.Koršunovas spektaklių kurti vyko į Klaipėdos dramos teatrą, dabar I.Reklaitis atvyko į OKT studiją sostinėje.

„Su Oskaru mus sieja kūrybinė draugystė jau ne vienerius metus. Esu jam labai dėkingas už tuos bendrus spektaklius, nes jie mane išprovokavo atsisakyti kūrybinio kuklumo, – sakė I.Reklaitis. – Emigracijos tema mane labai jaudina, mano paties sūnus gyvena Londone, todėl ši tema man asmeniškai skaudi – negaliu apie tai ramiai kalbėti. Ir nors anksčiau priešinausi, manydamas, kad nėra gerai, kai aktorius sau ir kolegai pats režisuoja, prieš metus ryžausi šiai avantiūrai.“

„Emigracija yra begalinės aprėpties tema, besislepianti už neteisingos ar tam tikros politikos, už socialinių kataklizmų, už globalinių krizių. Tačiau tai nėra vien baisi statistika, už to slypi žmonių likimai, lūžiai, dramos. Žmonės keičia ne tik profesiją, bet ir pačius save. Ši tema yra palietusi kiekvieną. Jei mes dar nesame emigravę, tai yra emigravę mūsų draugai, giminaičiai. Deja, apie tai mažai kalbama tiek visuomenėje ir politikoje, tiek mene. Prisiminti S.Mrožeką šiandien yra labai aktualu“, – spektaklio svarbą pabrėžė O.Koršunovas.

Teatrologas Ridas Viskauskas pastebėjo, kad „klaipėdiečių „Emigrantai“ pagrįsti ne kažin kokiomis pretenzijomis „į meną“, teatrinės raiškos paieškomis, iš koto verčiančiu režisūros sumanymu, o doru dramos aktoriaus profesijos išmanymu: psichologine veikėjų ir situacijos analize, žodine dviejų aktorių sąveika. Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje parašyta pjesė šiandien (bent mūsų gyvenimo sąlygomis) turbūt neteko politinio aštrumo. Spektaklyje ryški ekonominės emigracijos tema ir liūdna nuojauta, kad vergiją „nešiojamės“ savyje, nepriklausomai nuo vietos, kur esame. Trečias (būtent režisieriaus) žvilgsnis būtų padėjęs drąsiau interpretuoti pjesę, nuo buitinės emigrantų situacijos pakilti aštresnių filosofinių klausimų link. (Bet didieji režisieriai „nesimėto“…) Savarankiškomis aktorių pastangomis sukurtas spektaklis vis dėlto kelia pagarbą: ištikimybė profesijai ir noras vaidinti – didelės vertybės“.

Klaipėdos knygos rinkimai

 Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Vakar startavo uostamiesčio leidyklose per metus išleistų knygų konkursas „Klaipėdos knyga – 2011“.

Jį inicijavusios ir jau šešti metai organizuojančios Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė džiaugėsi, kad šiemet renginys išaugo į tikras knygų Kalėdas.

Meno skyriuje trečiadienį nuo pat ryto šurmuliavo uostamiesčio leidyklų knygų paroda ir mugė, buvo galima susitikti su leidėjais, įsigyti knygų už leidyklų kainas, gauti daugelio autorių autografus.

Renginiui įpusėjus į biblioteką sugužėjusiems skaitytojams savo naują romaną „Mirties vandenynas“ pristatė klaipėdietė rašytoja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė.

Vakarop paskelbus konkurso „Klaipėdos knyga – 2011“ pradžią ir pristačius jo dalyvius bei rinkimams pateiktas jų knygas, šansonų vakarą susirinkusiesiems surengė akordeonistas Žygimantas Laurinavičius.

„Klaipėdos knygos“ konkurse šiemet dalyvauja 8 uostamiesčio leidėjai – leidybos grupė „Druka“, „Eglė“, „Libra Memelensis“, „Kitas takas“, Klaipėdos universiteto leidykla, taip pat Kultūrų komunikacijų centras, Meno kūrėjų sąjunga (MEKUSA) ir dienraštis „Vakarų ekspresas“.

Jie rinkimams pateikė 12 knygų, tarp kurių – fotoalbumai, monografijos, moksliniai ir meninės publicistikos leidiniai, padavimų, istorinių apybraižų rinkiniai ir net meno projekto katalogas.

Tradiciškai populiariausią knygą per mėnesį išrinks skaitytojai, balsuodami šešiuose didžiuosiuose Klaipėdos miesto bibliotekos padaliniuose, elektroniniu paštu info@biblioteka.lt ar interneto svetainėje www.biblioteka.lt.

Kuriai teks gražiausios Klaipėdos metų knygos titulas, sausio 24-ąją atvirame posėdyje su leidėjais bei knygų dizaineriais nuspręs ekspertų komisija, vadovaujama vilniečio grafiko Rolando Rimkūno.

Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti specialiai šiai progai klaipėdiečių grafikių Danutės Žalnieriūtės ir Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės sukurtais ekslibrisais.

„Žmogus, pakeitęs viską“ – plonytė

„Žmogus, pakeitęs viską“ – plonytė riba tarp pergalės ir pralaimėjimo

 

„Žmogus pakeitęs viską“ – puiki galimybė ne tiek analizuoti patį filmą, bet pamąstyti ir diskutuoti apie šiuolaikinį sportą, kuriame viskas kuo toliau, tuo labiau „about the money“ – sukasi aplink apvalias pinigų sumeles.

Aivaras Dočkus

Kai ambicijos didesnės

Prasiskolinę bankams oligarchų bei šeichų kišenėse sėdintys futbolo klubai, NBA lokautas, atletų pilietybių pasikeitimai… Nori būti pirmas – mokėk. Geriausi žaidėjai nebekainuoja milijonų, jie kainuoja dešimtis milijonų. Ir kažin ar kada grįšime į tuos laikus, kai Čempionų lygos finale lošia FC Porto prieš AS Monaco, o NBA lygoje triumfuoja geležinė kuklaus „Detroit Pistons“ klubo gynyba. Idealizmo amžius baigėsi. Rožinius akinius užsideda tie, kurie įperka auksinius jų rėmelius.

Todėl „Oakland Athletics“ beisbolo komandos generalinis direktorius Bilis Bynas (jį vaidina Bradas Pittas) prieš naująjį sezoną tuščiai daužo galvą į sieną. Savininkas (išoriškai labai jau panašus į vieno Lietuvos klubo savininką) liepia susiveržti diržus. Geriausius žaidėjus išgraibsto turtingesni klubai. Neblogų žaidėjų agentai reikalauja pakelti atlyginimą. Trenerio netenkina vienerių metų kontraktas. Nusenusi klubo taryba pilsto iš tuščio į kiaurą. Ką daryti, jei tavo ambicijos siekia toliau nei kelios atsitiktinės pergalės prieš tokias pat skurdžias komandas? Tyliai smukti iki vidutinybės kategorijos, krautis žaislus ir keisti profesiją, ar įžūliai surizikuoti ir patikėti priešininkų klube nepastebėto jaunuolio matematinėmis teorijomis, nuskaitytomis iš viešai sukritikuotos vieno profesoriaus knygos?

Bilis Bynas eina va bank, nusamdo niekam nežinomą Piterį Brendą (aktorius Jonahas Hillas) ir imasi perversmo. Komanda formuojama pagal statistiką, kuri dažnai pateikia netikėtumų. Ne kiekviena žvaigždė yra verta jai mokamų milijonų. Ir ne kiekvienas nurašytas nevykėlis yra visiškai beviltiškas. Antras, iš dangaus nukritęs šansas gali jam užauginti sparnus. Net jeigu po svaigaus skrydžio jis dar skaudžiau tėkšis žemėn.

Ne toks pergalingas

Juostos „Žmogus, pakeitęs viską“ kūrėjai nepabijojo, kad jis bus kiek kitoks filmas apie sportą. Ne toks pergalingas, kaip beveik visos šio žanro juostos. Atvirkščiai, šis filmas labiau apie pralaimėjimus ir žmogiškąjį klaidos faktorių. Po dvidešimties pergalių būtinai ateis juodžiausioji pralaimėjimo diena. Ir tas ilgas pergalių kelias paprasčiausiai virs dulkėmis.

Bilis moko Piterį kaip pranešti nebereikalingam žaidėjui apie jo perkėlimą kitur arba apie atleidimą. Ciniškai, šaltai, su maldą primenančiais žodžiais.

Derybos dėl žaidėjų įsigijimo – su avantiūrizmo protrūkiais. Kaip turguje. Tik telefonu. Ir prekyba – gyvais žmonėmis. Aš noriu to, aš duosiu tą. Toks sportinis pasaulis. Be to, su visais reikia ginčytis. Ypač su tais, kurie labiausiai nekompetentingi ir neteisūs. Nes jų argumentai neveikia, o nuo naujovių pila baimės prakaitas.

Argi ne tokia Lietuvos futbolo federacija, aklai ginanti savo srities išmanymo stoką idiotiškais pareiškimais, nuo kurių fanams norisi skradžiai žemę prasmegti?

Apnuogina skaudulius

„Žmogus, pakeitęs viską“ kai kur apnuogina skaudžiausias šiuolaikinio sporto opas, nesvarbu, kokia tai būtų šaka. Atrasite skyrelį ir apie drausmę. Ir apie valią. Generalinis vadybininkas skels įkvepiančią kalbą. Žaidėjas, iš kurio niekas nieko nesitikėjo, skels gyvenimo smūgį. Bet tiems, kurie tikisi holivudinės atomazgos, filmas skels rieboką antausį. Ribos tarp pergalės ir pralaimėjimo beveik nėra. Arba ji labai plonytė.

Režisierius Bennettas Milleris, kurio drama „Kapotė“ atnešė „Oskarą“ Philipui Seymourui Hoffmanui (jis „Žmoguje…“ vaidina „Oakland Athletics“ trenerį), beisbolo varžybų epizodus rodo retai. Jis susitelkia ties užkulisiais ir vidine Bilio Byno drama. Čia verda lygiai tokie pat žūtbūtiniai mūšiai kaip ir aikštėje. Ant kortos pastatytos net ne karjeros, o gyvenimai. Visur tenka rinktis. Kartais atspėji, o kartais suklysti. Bilis pasiruošęs aukotis dėl naujosios sistemos, kuri galbūt pakeis sporto ateitį. Ir klubai su kelių milijonų biudžetu įveiks milijonierių užgaidomis tapusius klubus.

Pagal tikrą istoriją

Varžybos, kurių baigtį nulemia vienas taškas, nufilmuotos stulbinamai. Kadangi filmas sukurtas pagal tikrą istoriją, norisi įlįsti į internetą ir pasižiūrėti jų baigtį, kad nereikėtų tąsyti nervų.

B.Pittas demonstruoja puikią aktorinę formą. Herojaus portretas kantriai nulipdomas iš smulkiausių detalių. Ir nors jam tenka atleidinėti žaidėjus – vis tiek esi Bilio Byno pusėje. Jis gina sistemą, kuri kovoja prieš… sistemą. O gindamas leidžia tau pačiupinėti sporto pasaulio statybinę medžiagą, kuri nėra tokia graži kaip žaidimas.

Pabaigai – faktai. Populiariausias JAV sporto žurnalas „Sports Illustrated“ Bilį Byną įtraukė tarp įtakingiausių dešimtmečio sporto žmonių. Savo sistemas jis pradėjo diegti ir futbole. Tai, jog šiemet NBA pavyko laimėti ne žvaigždžių rinktinėms „Los Angeles Lakers“ ar „Miami Heat“, o įdomiai sukomplektuotam „Dallas Maverics“ su Dirku Nowitzki’u, taip pat iš dalies Bilio Byno nuopelnas.

 

Naujas filmas

Šalis: JAV.

Premjera Lietuvoje: 2011 m. gruodžio 2 d. „Forum Cinemas Vingis”.

Žanras: Biografinė sporto drama.

Trukmė: 133 min.

Rež. Bennettas Milleris.

Prodiuseriai: Bradas Pittas, Markas Bakschi.

Vaidina: Bradas Pittas, Jonahas Hillas, Philipas Seymouras Hoffmanas, Robin Wright, Chrisas Prattas.

Scenaristai: Stevenas Zaillianas, Aaronas Sorkinas, Stanas Chervinas.

Operatorius: Wally’s Pfisteris.

Kompanija: „Columbia Pictures“.

Dialogai: anglų kalba.

Subtitrai: lietuvių kalba.

Siužetas: drama vaizduoja tikrovišką šiandieninio sporto veidą, mums menkiau pažįstamo beisbolo žaidimo užkulisius ir gudrią komandos formavimo strategiją, kurią galėtų adaptuoti krepšiniui ar futbolui lietuviškų komandų vadovai. Filmo scenarijų pagal tikrais įvykiais paremtą 2002 m. istoriją ir bestseleriu tapusią Michaelo Lewiso knygą parašė patyrę Holivudo profesionalai Stevenas Zaillianas („Oskaro“ premija už „Šindlerio sąrašą“) ir Aaronas Sorkinas („Oskaro“ premija už „Socialinį tinklapį“). Naujausias filmas apie beisbolą sukonstruotas taip, kad patiktų, įtrauktų ir nustebintų kuo daugiau sportu nesidominčių žiūrovų.

Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį!

Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį!

Gruodžio 8-ąją Klaipėdos koncertų salėje devynių koncertų ciklą – šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“ – koncertu „Ramus advento skambesys“ pradėjo Klaipėdos kamerinis orkestras ir dainininkė Sigutė Stonytė.

Laima Sugintienė

Viešnia – Nacionalinės premijos laureatė, klaipėdietė S.Stonytė (sopranas) – viena žymiausių Lietuvos operos solisčių. Ne kartą kalbėta apie jos itin įtaigiai atliktus vaidmenis, išgirta vokalinė ir aktorinė kultūra, išnagrinėtas nepaprasta valia ir žmogiškumu paženklintas charakteris. Visada džiugu, kai dainininkė atvyksta į gimtąjį miestą, menantį jos pirmuosius muzikinius žingsnius – ji baigė S.Šimkaus konservatorijos Nijolės Mameniškienės dainavimo klasę.

Apie dėvėtą kaliošą

Tarp jos sukurtų vaidmenų bene visos pagrindinės soprano repertuaro partijos: Violetta, Abigaille, Amelia, Aida, Ledi Macbeth, Leonora, Tosca, Margarita, Elisabeth, Senta, Liza ir Tatjana, Salomėja bei daugelis kitų. Grafienė ir Dezdemona – naujausi įspūdingi jos vaidmenys.

Vieno pokalbio metu S.Stonytė paatviravo: „Kaip solistė, operos dainininkė išeisiu išdidi. Išeisiu su pagrindiniu vaidmeniu. Ir gerai sudainuotu. Galvojau, kad tai bus Grafienė. Tačiau teatro vadovybė vis skatina likti. Visada buvau solistė, kuri neprašė vaidmenų, o rinkosi iš siūlomų. Šiuo metu iš sopranų esu vyriausia, sakau – tegu jaunesni dainuoja… Tačiau vis esu kviečiama“.

Po to ir buvo Dezdemona. „Mes esame Nekrošiaus pateptieji, – sakė dainininkė. – Jis mato tai, ko neįžvelgia kiti – koks tu esi iš tikrųjų. Mato, kad pajėgsi įgyvendinti jo sumanymą ir tavimi pasitiki. Paprastai vyrauja kitos nuostatos: na, pažiūrėsim, pažiūrėsim, ką tas dėvėtas kaliošas gali…“ Beje, prestižinio žurnalo „Opernwelt“ geriausių 2010–2011 m. spektaklių ir operos artistų rinkimuose figūruoja ir Eimunto Nekrošiaus režisuotas „Otelas“. Jį leidinys išrinko iš daugybės operų Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Brazilijoje…

Aukščiausios prabos profesionalumas

Margoje festivalio „Salve Musica“ pradžios koncerto programoje kiekvienas rado sau artimą stilių – ir didingąjį baroką bei klasikinę ariją, ir saulėtą neapolietišką dainą…

„Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį“ – tokios nominacijos Auksinis scenos kryžius dainininkei buvo įteiktas šį pavasarį. Taikliau nepasakysi. Tai apibūdina visa ko, ko dainininkė imasi, esmę. Ar tai būtų trumputės, tačiau toli gražu ne menkutės menine prasme barokinės arijos (H.Purcello Didonės rauda iš operos „Didonė ir Enėjas“, A.Caldaros „Come Raggio di Sol“ balsui ir styginiams, Kserkso arija „Ombra mai fu“ iš G.F.Hendelio „Kserkso“), ar W.A.Mozarto Grafienės kavatina „Porgi Amor iš operos „Figaro vedybos” (būtent už šį vaidmenį ji ir apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi), ar itališko bel canto pavyzdžiai – populiarioji G.Puccini’o Laurettos arija „O mio babbino caro“ iš operos „Džanis Skikis“ ir G.Verdi’o „Ave Maria“ balsui ir styginiams, ar du tokie skirtingi rytai: poetiškas, tyras R.Strausso „Morgen” balsui, smuikui ir styginiams bei kiek nupopsintas R.Leoncavallo „Mattinata”, meistrės lūpose suskambęs visiškai nebanaliai. Tai buvo dar vienas aukščiausios prabos profesionalo puikiai atlikto darbo pavyzdys. Racionalus, apskaičiuotas, tačiau gyvas, tikras ir nuoširdus.

Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį!

Geros „sportinės“ formos

Keletą kūrinių interpretavo ir vien Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus). Jis maloniai nustebino: ką tik dėmesingai ir galantiškai „lydėjęs“ solistę, įtaigiai sugrojo skirtingų stilių orkestrinę muziką. Ji buvo atlikta nepriekaištingai, kolektyvas dar kartą paliudijo esąs geros „sportinės“ formos.

Be abejo, griežiant be dirigento iškyla papildomų užduočių, ir vėl, kaip jau ne kartą, lyderio – „lokomotyvo“ vaidmens su entuziazmu ėmėsi pats vadovas. Klausantis A.Vivaldi’o Concerto grosso RV 565 (be M.Bačkaus, soliavo Z.Brazauskas ir R.Agintaitė, klavesinu grojo E.Povilanskienė), buvo juntama, kad D.Stabinsko pamokas orkestras dar prisimena. Kiek iškrito iš bendro programos konteksto jautriai nuskambėjusi D.Šostakovičiaus Styginių kvarteto Nr. 7 fis-moll (Op. 108) transkripcija. O štai klausantis E.Griego Preliudo iš „Holbergo laikų“ siuitos styginiams op. 40 žavėjo orkestro tembrinės metamorfozės, dar labiau tai krito į akis/ausis atliekant P.Čaikovskio Polonezą iš operos „Eugenijus Oneginas“ – net nepasigedau simfoninio orkestro.