„Naujasis arabeskas“: dabarties misija ir ateities vizija
Antrąsyk Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmai organizuotas šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis arabeskas“ ir vėl atliko prasmingą edukacinę misiją, kartu leisdamas pasireikšti jauniesiems kūrėjams bei atlikėjams. Kadangi šis meninis renginys – vienintelis tokio lygio ir masto pajūrio regione šokio festivalis, norisi tikėti, jog ateityje jis taps tradicinis.
Violeta Milvydienė
Prasidėjęs įsimintiną datą – 2011 metų 11 mėnesio 11 dieną – „Naujasis arabeskas“ ir buvo ypatingas, per savaitę pristatęs net penkis šiuolaikinio šokio spektaklius, surengęs choreografinių miniatiūrų konkursą, suorganizavęs kūrybines laboratorijas.
Beje, kiekvieno vakaro pradžioje vedėjo buvo skelbiami ir publikos plojimais pagerbiami patys ištikimiausi festivalio draugai – galbūt kaip niekada anksčiau svarbūs informaciniai rėmėjai, partneriai, konkurso prizų steigėjai.
Sveikintinas pasirinkimas
Pirmas pristatytas Kauno choreografijos klubo „Studija M“ spektaklis „Tarp“ – premjerinis dviejų jaunų, bet jau žinomų šalies choreografų Linos Puodžiukaitės ir Marijano Staniulėno bendras darbas, sukurtas lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais.
Pasirinkimas sveikintinas ne tik nacionalinės tematikos ir lietuviška dvasia pagrįstos šiuolaikinės muzikos (Mindaugas Tendzegolskis, Viktoras Diawara, Vaclovas Nevčesauskas) dermės požiūriu, bet ir šokio stilistikos aspektu – glaudžiai susipynusiais šiuolaikinio „modern“ ir „street dance“ stiliais. Pagyrimo verti ir patrauklus atlikėjų technikos potencialas, ir laiku bei funkcionaliai panaudojamos scenografijos priemonės.
Intensyviu choreografiniu judėjimu vykusiai pagrįsti spektaklio prologo epizodai, ypač imponuojantis „žalčių“ pasirodymo momentas. Pasitelkiant šviesų (Vladimiras Šerstabojavas) žaismę, šešėliuose ant galinės uždangos išryškinta šokėjų kūnų bei rankų plastika.
Berods patys autoriai netapatina sceninio vyksmo su visiems puikiai pažįstamu literatūros kūriniu – teigia „nagrinėjantys gyvenimo TARP dviejų kultūrų, šeimų, skirtingų požiūrių bei savirealizacijos ir laimės idėją“. Vis dėlto sužadinta vaizduotė padiktavo, o atmintis atgamino „iškalbingiausią“ ir galbūt kulminacinę spektaklio sceną, atitinkančią posmą „Žilvine, žilvinėl, jeigu gyvas – atplauk balta pieno puta, jei negyvas – atplauk juoda kraujo puta“.
Konkursas progresuoja
Skelbtas vieninteliu nemokamu festivalio renginiu šeštadienio popietę vykęs choreografinių miniatiūrų konkursas, deja, nesulaukė šiuolaikinio šokio gerbėjų antplūdžio.
O štai pozityviu bei progresuojančiu reiškiniu galima laikyti jame dalyvavusių individualių atlikėjų ir šokio grupių (iš Vilniaus, Kauno, Kaišiadorių, Mažeikių, Gargždų, Klaipėdos bei Vydmantų) pasirodymus. Vos keli jų „netilpo“ į bendrą „formatą“ – atvirkščiai nei televizijos demonstruojamuose šokio ar talentų šou projektuose, iš šio konkurso konteksto iškrito hiphopo stiliaus ir kelios pramoginio žanro kompozicijos.
Svarbus ir tas faktas, kad vertinimo komisijai šįkart – teisybės dėlei – teko atskirti mėgėjiškas grupes nuo a la profesionalų, t.y. choreografiją studijuojančių (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje) atlikėjų. Vietos ir nominacijos paskirstytos pagal griežtus kriterijus, vadovaujantis ir įvertinant tokias ypatybes, kaip novatoriškumas, meninis idėjos perteikimas, profesionalumas. Kiti prizai įteikti už geriausią šokio kompoziciją, atlikimo raišką, išskirti ir apdovanoti patys geriausi šokėjai.
Svarbu, kad grupių vadovai bei šokių kūrėjai suprastų konstruktyvią specialistų kritiką, suvoktų naujos, šiandieninės choreografijos tikslus, atsižvelgtų į konkursui keliamus reikalavimus ir, suprantama, toliau siektų ne tik efektingo vizualaus įspūdžio, techninio auklėtinių meistriškumo, bet ir ieškotų įdomesnių kūrybos formų, prasmingesnės plastinės raiškos.
Todėl džiugu, jog sekmadienį vykusios „kūrybinės laboratorijos“ – profesionalaus atlikėjo, kūrėjo, pedagogo bei vieno iš komisijos narių M.Staniulėno vadovaujamas seminaras – pritraukė bent pusšimtį pageidaujančiųjų artimiau susipažinti su pasiūlytais šokio stiliais (contemporary, jazz mix, hip-hop), jų istorijos bruožais, metodikos ir praktikos savybėmis.
Versija, skirta vaikams
To paties sekmadienio, lapkričio 13-osios, vidudienį parodytas „Pasaulio sutvėrimas“ – simpatiškas ir teigiamas emocijas teikiantis spektaklis, skirtas gausiai į mažąją rūmų salę susirinkusiai vaikiškai auditorijai bei ją atlydėjusiai vyresniajai kartai.
Žiūrovai iš pat pradžių įtraukiami į atvirą diskusiją – choreografės Birutės Banevičiūtės kviečiami atsakyti į klausimus: „Kaip atsirado žemė? Kas ją sukūrė?“ ir pan. Po aktyviai ir laisvai iš salės besiliejančių atsakymų trys šokio teatro „Dansema“ atlikėjai (Edita Stundytė, Giedrė Subotinaitė ir Tomas Dapšauskas) lengvai ir raiškiai scenoje pateikė savitą, pasak jų pačių, per pusmetį surežisuotą ir surepetuotą istoriją. Pasitelkę fantaziją, sumaniai panaudodami kostiumų (Indrė Pačėsaitė) dalis, baltuose kamuoliuose paslėptus ryškius aksesuarus, jie natūraliai judėjo, žaidė, vaidino ir šoko, šmaikščiai vaizduodami dieną ir naktį, mėnulį, saulę ir žvaigždes, paukščius ir žvėris, pirmųjų žmonių atsiradimą…
Valanda prabėgo nejučia, o baigėsi panašiai kaip ir prasidėjo – nuoširdžiai žaismingu kūrėjų ir atlikėjų pabendravimu su publika.
Imponuoja partnerystė
Agnija Šeiko – kol kas vienintelė klaipėdietė, minima tarp žymiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografų, pastaruoju metu pasireiškė ir kaip produktyvi kūrėja. Prisiminkime – rugsėjo pabaigoje vykusiame tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ ji kartu su dainininku Jonu Sakalausku pristatė šokio operą „Dykra“. Ir štai – vos po pusantro mėnesio – išvydome naują kompoziciją. Tiesa, pastaroji autorės įvardijama kaip paskutinė trilogijos dalis (dvi pirmąsias sudaro šokio spektaklis „Paikos mergaitės maldos“ ir šokio filmas „Pasaka“).
Keistokai nuskambėjęs spektaklio pavadinimas, kuriame panaudotas ištisas sakinys – „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, – iš tikrųjų prasmingas. Mat jis įkūnytas ne konceptualiai, kas labiau būdinga kūrėjai, o scenografiškai – dviejų atlikėjų (Dariaus Berulio ir Petro Lisausko) užimama tiesiog visa ilga ir gana siaura erdvė tarp žiūrovų kėdžių eilių.
Keliolika minučių vyrukai tampriai „bendrauja“ visiškoje tyloje, be jokio muzikos akompanimento. Konfliktas palaipsniui intensyvėja, kol perauga į įtaigias imtynes (sutikime – neįprasta kunigų įvaizdžiui). Palaipsniui stiprėja kvėpavimas, įkvėpimai ir iškvėpimai vis garsėja, galiausiai iššaukia vieno, paskui kito riksmą.
Ir toliau jaučiama natūrali pulsacija – atrodo, šokėjai klausosi vienas kito širdies ritmo ar vidinio balso (kompozitoriaus Guso Loxbo muzika skamba lyg fonas). Dviejų vyrų, tėvo ir sūnaus, senukų „pokalbiai“ atskiriami persirenginėjimu čia pat, aikštelėje, pagyvinami nestandartinėmis scenovaizdžio detalėmis bei apšvietimu (kostiumai, scenografija, šviesos – Artūro Šimonio).
Tačiau išskirtinis spektaklio ypatumas, manyčiau, – puikiai deranti atlikėjų partnerystė.
Vaizdavo paikumą
Tą patį lapkričio 15-osios vakarą pristatyta dar viena premjera – pantomimos teatro „A“ spektaklis „Paikos mergelės“ – į sceną perkėlė skaudžios realybės pavyzdžius. Režisierius ir trupės vadovas Aleksas Mažonas teigė minčių pasisėmęs iš Šventojo Rašto.
Merginų lėbavimas kavinėje, elgetaujančių benamių elgesys parduotuvėje – šios ir panašios kasdienės situacijos pavaizduotos gana tiesmukiškai, kartais banalokai ar (gal ir natūralu?) ne itin skoningai. Atskleidžiami niekuo nepagrįstos žmonių paikybės, kitaip vadinamos „tuštybių muge“, faktai taip dažnai sutinkami gyvenime, išbujoję visose sferose, sluoksniuose ir kartose, reguliariai rodomi pramoginėse TV laidose, todėl yra gerokai įkyrėję ir daugelį intelektualų jau senokai erzina.
Akį labiau patraukė pagrindinės herojės „plastika“ – įtikinanti nebylaus monologo vaidyba kiek sukrėtė. Apgalvotai sukonstruoti ir skirtingai scenelei savaip pritaikomi, akimoju pakintantys „paikų mergelių“ kostiumai (dizainerė Aina Zinčiukaitė) – taip pat dėmesio vertas sumanymas.
Kai kurie spektaklio fragmentai kartojasi, įpinti kitataučių šokeliai suteikia žaismingumo, bet tinkamai neatskleidžia ryškesnių charakterių, begalinė muzikinių kūrinių įvairovė ir jungtis ilgainiui darosi vis chaotiškesnė, o epilogas – bene trys finaliniai „akordai“ – netikslingai užsitęsia.
Visgi… Jei kažkas pažino save ir iš to pasijuokė arba giliau susimąstė, vadinasi, idėja įgavo reikiamą prasmę ir vertę.
Pasižymi estetikos brandumu
Choreografas Vytis Jankauskas lieka ištikimas savitai šiuolaikinio šokio elegancijai – jis nesiekia šokiruoti, nesistengia provokuoti, kaip dažnas populiarus minėto meno žanro kūrėjas.
Jo spektaklyje „Liepsnos virš šaltojo kalno“ (2010 m. nominuotame Auksiniam scenos kryžiui už geriausią choreografiją) nėra kažkokių neįprastų „viražų“ ar netikėtų „pasažų“.
Struktūra stilistiškai vieninga, tačiau gana elementari: judesių frazės sumodeliuotos kanoniškai (t. y. pasikartojančiu principu), jas šokant pavieniui, paskui visai trijulei (V.Jankauskas, Giedrė Kirkilytė ir Tautvilas Gurevičius) kartu atliekant vienodus ar skirtingus derinius. Panaudotas ir kituose spektakliuose neretai matytas metodas – sulėtinto tempo derinimas su greitėjančiu. Pabaigoje tarsi grįžtama į pradžią, tik analogiškas fragmentas rutuliojamas energetiškai suaktyvintai. Nors juntama atlikėjų organika, judesiai harmoningi ir gana tiksliai sustyguoti, kiek platesne jų atlikimo amplitude (ir ne dėl fizinių savybių) išsiskiria G.Kirkilytė.
Vienas dominuojančių spektaklio faktorių – scenovaizdis ir klasikinių spalvų derinys – atrodo, paprastas, tačiau pateiktai koncepcijai tinkamas sprendimas. Trys žmonės juodais kostiumais (Jolanda Imbrasienė) juda akinamai baltame fone – pirmojoje dalyje prigludę prie ilgos scenos viduryje pastatytos sienos, vėliau – ant baltai išklotos aikštelės.
Galbūt todėl visa kompozicija, atrodanti emociškai šalta, dvelkianti santūrumu, net rafinuota, palieka šviesų įspūdį (matyt, balta spalva teigiamai veikia pasąmonę). Kita vertus, nepatirta nei dvasinio katarsio, juolab kažkokio „liepsnojančio“ užtaiso, neįkvėpta ir minčių kontempliacijai.
Betgi pagrindinis šio choreografinio kūrinio „vaidmuo“ – judesio estetikos brandumas.
Post scriptum
Akivaizdu – šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis arabeskas“, be svarbios pažintinės prasmės, turi dar ir auklėjamąją reikšmę, vykdo ne mažiau atsakingą švietėjišką funkciją.
Tačiau pagrindinė jo misija – suteikti sceną jauniesiems kūrėjams, norintiems realizuoti naujai išgeneruotas choreografines idėjas.
Taigi ateities vizijoje šis meninis-edukacinis renginys gyvuoja, plečiasi ir tobulėja.
