Svečiuose pas negyvus paršelius

Leonas Kazlas

Klaipėdos dramos teatras visada garsėjo puikiu aktoriniu ansambliu. Teatro pastatui ėmus griūti, ėmė byrėti ir jis: pasitraukė Vytautas Anužis, gastroliuoja Nelė Savičenko ir Darius Meškauskas, „emigravo“ Igoris Reklaitis, Monika Vaičiulytė… Taigi beveik visas viduriniosios kartos žiedas ir mergaitė. Dėl suprantamų priežasčių mažiau vaidina Vytautas Paukštė ir kiti nusipelnę senjorai. Tai kas gi lieka? Ogi žavūs ir drąsūs, greiti ir įsiutę – Klaipėdos dramos teatro jaunieji, tik ir trokštantys suleisti nagus į sultingą pjesės mėsytę.

Ir tokia proga jiems visai neseniai vėl atsirado. Režisierius Darius Rabašauskas atstatė „Katės namus“, kurie sėkmingai ir ne vieną sezoną degė praeitą tūkstantmetį (rež. Bronius Gražys).

Spektaklyje liko viskas, kas nematerialu (vadinasi, ir nedega), – Samuilo Maršako tekstas, Berhardo Calzono muzika; aktoriai, scenografija, kostiumai nauji. Ir reikia pripažinti, kad scenografo Artūro Šimonio atliktas darbas žavi. Ypač kostiumai (ir grimas), nors mados linija nuo „Bulvinės pasakos“ nelabai pasikeitė. Dailininkas dizaineris sceną pavertė milžinišku stalu, ant kurio stovi stalinė lempa (beje, ji dar ir dega), stalo kalendorius, guli akiniai, pūpso pagalvėlė, supasi liniuotė ir t.t. Visi objektai funkcionalūs, mobilūs, galimybės prisitaikymams – plačios. Objektų išdidinimas sukuria tą geidžiamą nerealumo, „kito pasaulio“ atmosferą, o spektak-lio pradžioje mirgantis televizorius (vaizdo projekcija), lempos dizainas byloja apie šiuolaikiškumą.

Spektaklio pradžioje personažai sėdi nugaromis į salę ir žiūri televizorių, seną animacinį filmą „Katės namai“. Aktoriams nusileidus iš antrojo aukšto, kyla klausimas, kas tie gyvuliai ir žvėrys, iš kur, ką jie veikia ant stalo? Tarkim, jie – personažai iš ekrano, iš senos, užmirštos išmintingos eiliuotos pasakos apie širdies gerumą, atėję byloti naujai. Senumo ir naujumo opozicija (ir kova) šiame spektaklyje, ko gero, neišvengiama, nes jau pats tekstas vintažinis, o muzika… Tačiau senumo ir naujumo opozicija lieka tik asociatyvinio lygio. Su „senumu“ kaunasi tik scenovaizdis. Nei režisūra, nei vaidyba, nei choreografija į kovą nepakyla, šiuose išvardytuose elementuose jokio progresyvumo nepastebėta, atvirkščiai, tik regresas. Režisūroje „oldscoolas“, viskas logiška, tvarkinga, senamadiška. Perlų kiaulei publikai pašykštėta. (Šiokiu tokiu sceniniu katalizatoriumi tampa hiphopas, ritmas išjudina ne tik vaidintojus, nepaisant neartikuliuoto teksto, bet ir publiką. Taisyklė „jei ko trūksta – dėk hiphopą“ eilinį kartą pasitvirtino.) Choreografija calzoniška – vangi, infantiliška, „valdiška“ – taip pat senamadiška. Choreografė (Agnija Šeiko) iliustratyviai derinosi prie muzikos. Morališkai pasenusiai muzikai įžūli choreografija – iki kontrasto, kontrapunkto, su santykiu (kad ir ironija) – galėjo tapti seno ir naujo dvikovos bomba. Netapo. Be to, aktoriai choreografijas (tą dieną?) atliko „puse kojos“, kas jauniems ir lankstiems neatleistina. O kas jauniems „durniems“ „neženotiems“ atleistina? Atleistina aktorinės ir gyvenimiškos patirties, talento stoka. Neatleistinas aktorių atsainumas publikos atžvilgiu. „Pusiakojiškumas“ vyravo visur ir per visą spektaklį. Pirmosios dalies sėkmė priklausė tik nuo mizanscenų masiškumo, buvo sukurtas smagus balaganas, nestigo judesio, išniro net azarto užuomazgų. Antroje dalyje sudegėlių apsilankymai pas netikrus draugus publikai neįdomūs. Na, gal tik mizanscena su pagalvėliniais baltais paršeliais, kurie buvo gyvesni už aktorius.

Kokia tokio atsainumo genezė? Gildijos nuostata, kad vaikiški spektakliai tai „ne prestižas“ ir prieš vaikus galima nesistengti? Ar tendencija, kurios ateitis – komercinis teatras? Nes į rimtą medžiagą, katyčiai, įsikabinti per silpni nagučiai. Ar netampa aktoriai grėbliu, kurį pats sumeistravo ir ant kurio pats lipa meno vadovas?..

Atstovaus Lietuvai festivalyje Prahoje

Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“ vasario 24–29 d. atstovaus Lietuvai X tarptautiniame scenos menų festivalyje „Small Inventory“, šią savaitę prasidėjusiame Čekijos sostinėje Prahoje.

„Small Inventory“ – vienas didžiausių scenos menų festivalių Čekijoje, pristatantis fizinio, autorinio ir eksperimentinio teatro, taip pat šiuolaikinio šokio projektus. Šiemet jis vyksta vasario 21–29 d. ir jame galima pamatyti 20 naujausių spektaklių, sukurtų 2011 m. Be reprezentacinės programos, festivalį lydi įvairūs seminarai, papildoma / off programa, menininkų ir prodiuserių susitikimai bei kiti renginiai. Festivalį organizuoja kultūrinė asociacija „New Web“.

Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ narė menotyrininkė ir kultūros vadybininkė Goda Giedraitytė vasario 24-ąją Prahos festivalyje skaitys pranešimą tarptautiniame seminare „Kalbančios galvos“ („Talking Heads“). Kaip pasakojo klaipėdietė, šio seminaro tikslas – pasidalyti patirtimi. Į jį suburti kultūros organizacijų atstovai bei pavieniai menininkai, veikiantys nepriklausomo meno ir naujojo teatro scenose.

O vasario 29 d. menininkų grupės „Žuvies akis“ projektas – šokio opera „Dykra“ užbaigs X tarptautinio scenos menų festivalio „Small Inventory“ programą. Tai – pirmasis projektas, reprezentuojantis šiuolaikinę Lietuvos scenos kultūrą šiame renginyje.

Šokio opera „Dykra“ – profesionalaus meno projektas (prodiuserė Radvilė Nakaitė), jungiantis muziką, operinį dainavimą, šiuolaikinį šokį ir vaizdo projekcijas. Spektak-lyje skamba vilniečio kompozitoriaus Jono Sakalausko (jis operoje atlieka ir pagrindinį šokančio solisto-filosofo vaidmenį) muzika, susidedanti iš kelių sluoksnių – įvairios elektronikos (ambient, experimental, trip-hop), specialiais efektais apipintos romantizmo epochos, ritualinės muzikos, biuro garsų, įvairaus triukšmo, dainuojamųjų intarpų. Klaipėdietė choreografė Agnija Šeiko spektaklio choreografiją sukonstravo iš šiuolaikinio šokio ir baleto elementų, kuriuos paryškino minimalistiniai Sandros Straukaitės kurti kostiumai. Spektaklyje šoka Darius Berulis, Mantas Černeckas ir Petras Lisauskas.

Šokio operos „Dykra“ premjera įvyko 2011 m. gegužę Vilniuje, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje. Spektaklis sėkmingai pristatytas ir tarptautiniame šiuolaikinių menų festivalyje „Plartforma“ Klaipėdoje, rodytas „Menų spaustuvėje“ Vilniuje.

„Durų“ inf.

Šoks danų choreografo spektaklyje

Lietuvis šiuolaikinio šokio atlikėjas, Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ narys Petras Lisauskas laimėjo atrankoje dėl teisės dalyvauti naujajame garsaus danų choreografo Palle Granhojaus pastatyme, kurio repeticijos jau prasidėjo Danijos Arhuso mieste.

Sausio pabaigoje Prahoje įvyko paskutinė žinomo danų choreografo P.Granhojaus šokėjų atranka į tarptautinio tinklo „DNA: Development of New Art“ (www.dna-project.eu) ir Granhøj Dans (www.granhoj.dk) kooprodukciją – šokio spektaklį „Vyrai & Mahleris“ („Men & Mahler“). Profesionalių vyrų šokėjų atranka, kurią lydėjo meistriškumo kursai, surengta trijose DNA tinklo partnerių šalyse (Čekijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje).

Vilniuje atranka vyko sausio 14 ir 15 d., ją organizavo DNA tinklo partneris Lietuvoje – Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“. Į atranką Lietuvoje buvo užsiregistravę septyni šokėjai iš mūsų šalies ir Lenkijos, tačiau atvyko tik keturi – Tomas Dapšauskas, Tautvilas Gurevičius, Mantas Stabačinskas ir klaipėdietis P.Lisauskas.

Meistriškumo kursų dalyviai susipažino su P.Granhojaus nuo devintojo dešimtmečio vystoma „obstrukcijos technika“ („obstruction technique“), gavo unikalių pamokų, kaip šokti akimis, žvilgsniu, visu savo vidumi, džiaugėsi naudinga praktine patirtimi.

Apibendrinus tris atrankas, kuriose dalyvavo 23 šokėjai iš šešių DNA tinklo partnerių šalių (Čekija, Lietuva, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija), buvo atrinkti septyni šokėjai: László Fülöpas ir Áronas Darabontas Leonas iš Vengrijos, Tomaszas Cisesielski’s, Mikolajus Karczewski’s ir Aureliuszas Rysas iš Lenkijos, Tomásas Danielis iš Slovakijos bei P.Lisauskas iš Lietuvos.

Vasario 15-­ąją „Granhøj Dans“ teatre Arhuso mieste Danijoje prasidėjo visą mėnesį truksiančios naujojo šokio spektaklio repeticijos. Gegužės viduryje – birželio pradžioje vyks baigiamosios repeticijos Liublijanoje Slovėnijoje, kur numatoma ir spektaklio premjera. 2012 ir 2013 m. spektaklis „Vyrai & Mahleris“ apie kompozitoriaus Gustavo Mahlerio dramatiškas gyvenimo peripetijas bus pristatytas tarptautiniuose festivaliuose DNA tinklo šalyse. Lietuvoje premjera numatoma šiemet rugsėjo pabaigoje tarptautinio šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma“ metu Klaipėdoje. Pagrindinis kooprodukcijos koordinatorius yra šokio ir vizualinio teatro centras BORA BORA (Arhusas, Danija)“.

„Durų“ inf.

Prieš lietuviškos tapybos srovę

Džiazmenai, boksininkai, balerinos – ko tik „nesutiksi“ klaipėdiečio tapytojo Virginijaus Viningo parodoje uostamiesčio „Tilto“ galerijoje.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Džiazas, boksas ir baletas

Apžiūrėjęs ekspoziciją brauki prakaitą, lyg būtum visą naktį šėlęs džiazo klube, iki išsekimo smūgiavęs bokso ringe ar vos vilktumei geliančias kojas po alinančių baleto mokyklos pamokų. Iš tiesų ne taip baisu. Net pikdžiugiškai smagu. Nes tai tik fikcija, tapybos sukelta emocija, tiesa, kutenanti ne tik visas jusles, bet ir protą. Tokia gyva, įtaigi, mąsli muzikos, sporto, šokio refleksija pulsuoja V.Viningo tapyboje.

„Bokso treniruotes pats kažkada lankiau, – prasitarė autorius. – Sporto tema labai sunki, nes lengva nuslysti į pasakojimą, kaip mes dailininkai sakom – į literatūrą. Reikia ieškoti kitokio priėjimo. Manasis – gal gana statiškas. Bet darau taip, kaip aš galvoju. Boksas – žiauri sporto šaka, labai vyriška. Man patinka technika, virtuoziškumas ir džiaze, ir bokse, ir balete. Noriu parodyti, kad galima tapyti ir tai. Balerinų šokis – sulėtintas boksas. Paleiskite Piotro Čaikovskio muziką – pamatysite „Gulbių ežerą“. Tai ne priešpriešos. Baletas irgi ne toks švelnus, gražus ir lengvas menas, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo… Boksas ir baletas yra žiaurus, juodas darbas.“

Kai „užsikabina už temos“

V.Viningas nedažnai Klaipėdoje rengia savo tapybos parodas. Todėl smalsu pamatyti jo naujausius darbus. „Tilto“ galerijoje veikiančioje parodoje jis iškabino 16 įvairaus dydžio drobių. Stebina ir žavi šio tapytojo sugebėjimas suvaldyti tokius skirtingus formatus – nuo keliametrių iki centimetrais matuojamų. Kaip įrodymą, kad geba tapyti ir peizažus, pridėjo porą pleneriškų Tolminkiemio vasaros atspindžių.

„Ten per savaitę nutapiau gal penkis darbus, – savo kūrybos tempų neslėpė dailininkas. – Taip, dažniausiai eskizuoju daug, bet ne ant drobės. Taisyti irgi tenka.“

Kone dviejų dešimtmečių tapytojo stažą turintis V.Viningas gali tapyti bet ką. Svarbiausia, anot jo, „užsikabinti už temos“. O tuomet jo jau nebesustabdysi, kol pats nesuvoks, kad ji jam jau išseko. „Užsikabinu už vienos ir improvizuoju, kol nusibosta. Taip buvo su pakabomis, kėdėmis ir gimnazistėmis. O štai prie bokso, sporto dar grįšiu – neišsemti klodai. Čia tik pirmas „apsišaudymas“. Nuo vienų temų einu ieškodamas kitų. Taip mano paveiksluose ėmė šokti balerinos. Vilniaus „Arkos“ galerijai turiu sumanęs vien tik šokio, būtent balerinų visu ūgiu paveikslų parodą – gegužę parodysiu, kas iš tos idėjos išėjo“, – žadėjo dailininkas per vernisažą.

Kitoks ekspresionistas

Originalus, turintis savitą stilių tapytojas iš tolo atpažįstamas iš varvančių – viningiškų potėpių, vis su didesne jėga srūvančių prieš lietuviškos tapybos mokyklos srovę.

„Be tų pavarvėjimų anksčiau neįsivaizdavau savo paveikslo plastikos, – šyptelėjo V.Viningas. – O dabar tapau nuosaikesnis.“

Jau senokai esu pastebėjusi, kad ką bevaizduotų – maištaujančias pakabas, grėsmingas sūpuokles ar su trenksmu virstančias kėdes, ant abstrakcijos ribos skaudžiai balansuojančias emocijas, beasmenius gimnazisčių veidus ar socialiai provokuojančius bananų valgytojų portretus, savo mylimą šunį ar džiazo įžymybes, kurias pažįsta tik iš muzikos, boksininkus ar balerinas, – V.Viningas parodo, kad puikiai moka tapyti „varvančius“ savo personažus. Ir spalvos viningiškos – šalčiu kaustanti mėlyna, anemiška pilka, deginančiai raudona, akivariškai juoda ir anonimiška balta. Dviejų, trijų spalvų kombinacijos dailininkui su kaupu pakanka, kad jo tapybos personažai išnirtų iš po jo energingų potėpių, atgytų, prabiltų, imtų demonstruoti savo nuotaikas.

Plėtodamas Londono tapybos ekspresiją, V.Viningas nuolat pats save papildo – atskleidžia dar neregėtus žvilgsnio rakursus ir matymo bei interpretacijos galimybes, improvizuoja vis naujomis temomis, į savo tapybos erdves atsiveda vis kitus personažus. Sugebėjimas kūrybiškai atsinaujinti visuomet intriguoja.

Vizitinė kortelė

V.Viningas gimė 1960 m. Pasvalyje.

1984–1990 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą.

Parodose pradėjo dalyvauti 1993 m.

Yra kūręs vitražo ir asambliažo srityse, bet visuomet jam svarbiausia buvo tapyba.

Nuo 1997 m. – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys.

Nuo 2006 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Surengė 14 autorinių tapybos parodų Lietuvoje, Suomijoje, Vokietijoje.

Gyvena ir kuria Klaipėdoje, dirba dailės mokytoju Eduardo Balsio menų gimnazijoje.

Komentarai

Augustinas Virgilijus Burba

Grafikas

Nepamatysi, kad sensta šitaip tapantis žmogus. Taip pasitaško!.. Tokia ekspresija, nerimas!.. Klaipėdoje V.Viningas vienas iš pirmųjų pasiėmė šią naštą nešti. Ekspresionistas. Daugiau intuityvus, tikras sprinteris. Net keista – ar kas jo paveiksluose taisyta? Kad ir kaip ten būtų, žino kada sustoti, jam negresia, kad „užkankins“ savo kūrinį.

Edvardas Malinauskas

Tapytojas

Sunku man vertinti. Esu kitos tapybos srovės atstovas. Bet kai V.Viningas atvažiavo į Klaipėdą ir pradėjo viską versti per galvą, įnešė kitą supratimą, – kad galima tapyti ir taip. Toks darbštus ir kūrybingas. Ir tapyba – aukšto lygio. Iš jo paveikslų trykšta energija. Spalviškai ir emociškai viskas liuks. Taip jis priverčia mus jį pripažinti. Dar man V.Viningo tapyboje labai patinka tas laisvumas, tas energingas potėpis ir spalvų žaismė. Aš tokių kontrastų neišdrįsčiau. Bet aš kitoks tapytojas.

Rašo „Kaligrafijos sąsiuvinius“

Prano Domšaičio galerijoje veikiančioje tarptautinėje kaligrafijos ir rašto meno parodoje „Kaligrafija ant burių“ vasarį buvo surengtos „Kaligrafijos sąsiuvinių“ aštuntojo numerio sutiktuvės.

Kristina Jokubavičienė

Atlaikė išbandymus

Paroda, kuri skirta Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejui ir kurioje dalyvauja 40 menininkų iš 9 pasaulio šalių – Vokietijos, Izraelio, Prancūzijos, Rumunijos, Japonijos, Italijos, Rusijos, Baltarusijos ir Lietuvos, tapo puikia vieta kartu atversti ir peržiūrėti naują unikalaus leidinio, skirto kaligrafijos kasdienybei ir įvykiams, numerį.

Šviesaus atminimo dailininkas Algis Kliševičius (1950–2008) 2006-aisiais subūrė bendraminčių grupelę ir įgyvendino drąsų sumanymą – pradėjo leisti tęstinį Lietuvos rašto meno ir šrifto klausimams skirtą leidinį. Nuo trečiojo numerio šį darbą tęsia jo kolegos ir mokiniai Mindaugas Petrulis, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Zita Mazaliauskaitė, Lolita Zemlienė, taip pat šių eilučių autorė. Spaudai leidinį rengia Klaipėdos universiteto leidykla. „Kaligrafijos sąsiuviniai“ leidžiami lietuvių ir anglų kalbomis (tekstus verčia Laimutė Servaitė), leidybą remia Klaipėdos miesto savivaldybė ir leidybos grupė „Druka“.

Per šešerius gyvavimo metus kūrybinė Sąsiuvinių grupė išlaikė bent kelis išbandymus, iš kurių sunkiausiu tapo idėjos autoriaus, kaligrafo A.Kliševičiaus netektis. Tačiau kiekvienas naujas numeris yra tarsi įrodymas sau ir kitiems, kad toks – visiškai nekomercinis, visiškai nepelningas, pragmatiškai žvelgiant – ir nereikalingas leidinys egzistuoja, atrodo, paneigdamas visus sveiko proto argumentus. Egzistuoja išlaikydamas savo formatą, struktūrą, o svarbiausia – autorius, kūrėjus, bičiulius, rėmėjus, kuriems paimti į rankas naują numerį yra tikras džiaugsmas.

Dalijasi patyrimu

Ar šiandien reikia kaligrafijos? Na, be jos pasaulis nesugriūtų, tačiau su ja – tikrai geriau.

Vienas garsiausių pasaulio kaligrafų Brody’s Neuenschwanderis, kuris 2009-aisiais surengė penkių dienų dirbtuves Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentams (ir 1999 m. kaligrafijos seminarą Klaipėdoje), aprašydamas Sąsiuviniuose dirbtuvių įspūdžius, įterpė tokią frazę: „Aš turėjau tokias pat dirbtuves kaligrafijos mėgėjams. Tiksliau – grupei vyresnių kaip 40 metų moterų. Ir jos eksperimentavo ne mažiau radikaliai nei meno studentai. Tai visiems buvo didelis netikėtumas.“

Profesionalui padrąsinus kitaip suskamba tradicinės Sąsiuvinių pamokos. Grafikas Mindaugas Petrulis aštuntajame numeryje kalba apie eksperimentus – kaip papildomą priemonę, praplečiančią rašto meno ir šrifto formų vizualinę raišką. Mielai savo patyrimu ir žiniomis dalijasi japonų kultūros žinovas pedagogas Vytautas Dumčius. Numeryje skelbiamas hieroglifų rašymo pagrindams skirtas jau trečiasis „Teptuko kelio“ epizodas, kuris į kondensuotą ir kupiną paslaptingų emocijų rašmenų erdvę įveda dalykiškai ir santūriai.

Didžioji kiekvieno „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numerio dalis paprastai skiriama kaligrafijos srityje nuosekliai dirbančių kūrėjų pristatymams. Šiame numeryje tai dvi kūrėjos moterys.

Pristatytos dvi kūrėjos

VDA Telšių dailės fakulteto docentė Zita Inčirauskienė jau keletą metų savo kūryboje sėkmingai „jaukina“ tekstilę ir kaligrafiją. Jubiliejinę parodą „Kaligrafija tekstilėje“ 2011 m. lapkritį pristačiusi Telšiuose, jos svarbiausius akcentus dailininkė eksponavo ir I.Simonaitytės biblio-tekos galerijoje. Z.Inčirauskienės pastarųjų metų darbuose (dažniausiai tai tekstilinės vertikalaus, rečiau horizontalaus formato juostos) dera kaligrafiškai užrašyti tekstai ir daugybė vienas su kitu susijusių, vienas kitą papildančių intarpų, vaizdų, motyvų. Taip pat juose patraukia įvairių medžiagų, technikų ir technologijų deriniai.

VDA Klaipėdos vizualiojo dizaino katedros dėstytoja L.Skačkauskaitė-Kuklienė 2009 m. sėkmingai įveikė IV Lietuvos rašto meno parodos kuravimo iššūkius. Jubiliejaus proga kaligrafė 2011 m. surengė tikrą personalinių parodų maratoną: Klaipėdoje, I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje – „Juoda-balta“, „Klaipėdos galerijoje“ – „AuGam“, Palangoje, „Ramybės“ galerijoje – „Langą“. Tiesiog smagu stebėti jos pastarųjų metų kūrybinį pakilimą, kūriniuose besiskleidžiančias grakščias linijas, atlikimo preciziką, komponavimo meistriškumą. Sąsiuviniuose apie ją rašoma: „Tokia Lidija – stipri, kūrybinga asmenybė, suderinanti savyje trapų moteriškumą ir griežtą logiką“.

„Kaligrafijos sąsiuvinių“ aštuntojo numerio pristatyme P.Domšaičio galerijoje visas dėmesys ir buvo sutelktas į dviejų kaligrafių kūrybą. Į vakarą susirinkusieji, manau, patvirtins, kad buvo smagiai pasižvalgyta po „kaligrafines virtuves“: Z.Inčirauskienė gyvai kūrė ir žiūrovus skatino labai apčiuopiamai kulinarinei kaligrafijai, o L.Skačkauskaitė-Kuklienė su publika komponavo kaligrafines kompozicijas.

Taigi kaligrafija gyvuoja, o kaligrafai nepailsdami toliau ieško prasmių ir jas plėtoja.