RoRa teatras

RoRa teatras

Rolandas Rastauskas. Bermudų trikampis: teatrinės istorijos. – Vilnius: Kultūros meniu, 2011. – 322 p.

Gitana Gugevičiūtė

Michel Foucault, 1970 m. gruodžio 2 d. Collège de France skaitęs inauguracinę paskaitą, kalbėjo: „Užuot pradėjęs kalbą, norėčiau, kad ji įsuptų mane ir nuneštų kuo toliau, anapus bet kokios pradžios. Norėtųsi, kad dar nespėjęs prabilti pastebėčiau, jog gerokai anksčiau prabilo kažkieno bevardis balsas: man pakaktų tik užbaigti, pratęsti frazę, nejučia užpildyti jos plyšius, tarsi ji būtų akimirka neryžtingai stabtelėjusi ir davusi man ženklą. Štai tada pradžios nebūtų; užuot buvęs diskurso šaltiniu, veikiau tapčiau mažyte spraga jo atsitiktinėje tėkmėje, jo galimo išnykimo tašku“ (Foucault Michel. Diskurso tvarka. – Vilnius: Baltos lankos, 1998 – p.5).

Žengdama išnykti „Bermudų trikampio“ knygos kvadrate jaučiuosi įkvėpta ne tiek M.Foucault filosofijos, kiek Rolando Rastausko paradokso, pradedamo ir gemančio tik jam žinomais būdais: nepradedant tapti pradžia; pradėti, bet neakcentuoti; būti diskursu ir spragele atsitiktinėje laiko tėkmėje; būti skiedrele, sukuriančia orbitą; būti (neišvengiamai, nekvestionuojamai, neabejotinai) ir „diktuoti“ laisvę, originalumą, profesionalumą („Mėgėjas yra vienkartinis laimės kūdikis, kuriam Dievas neduoda antro karto,“ – p. 290).

Teatras – aistringai į savo guolį įsitraukęs 17-metį dramaturgą ir kekšiškai nuo jo (dramaturgo) nusisukęs, – padarė mums paslaugą, nes sukūrė kone „antžmogį“: performerį, kritiką, recenzentą, eseistą, scenaristą, vertėją, dėstytoją, keliautoją, pasaulio pilietį, šiandien liudijantį įvykius, kurių nefiksuoja, apeina, nežino oficiozinė teatro istorija. Asmenybinį universalumą liudija ir pati knyga, kurioje – esė, interviu, tekstai apie Autorių ir jo kūrybą; dokumentai, iliustruojantys pjesių „Lenktynių aitvaras“ ir „Talmantas Žuvėdra“ bylą; pjesės tekstas („Bermudų trikampis“ ir „Notturno, arba Bebrų respublika“), pirmojo performanso „Lašas po lašo“, atlikto 1987 m. gruodžio 20 d. Osvaldo Balakausko 50-mečiui skirtoje konferencijoje LTSR meno darbuotojų rūmų Raudonojoje salėje (išties sunku patikėti, kad toks tekstas galėjo būti legaliai ir oficialiai atliktas); DVD zona… Knygos fotografijų vandenyse nardo daugybė teatrinių legendų (Eimuntas Nekrošius, Vladas Bagdonas, Ingeborga Dapkūnaitė, Tadeuszas Różewiczius, Andrijus Žoldakas ir kiti), su kuriomis R.Rastauskas sėdėjo prie vieno stalo, dirbo festivaliuose, statė spektaklius etc. („Bermudų trikampis“ kone įsakmiai nurodo skubiai pildyti išsilavinimo spragas, idant nemanytum, kad nuotraukoje petys petin su RoRa stovintis ispanų rašytojas, teatro ir kino režisierius, užkietėjęs antifašistas Fernando Arabalis – tiesiog dar vienas senukas iš teatrinio pasaulio).

Teatro kritikė Viktorija Ivanova šią knygą vadina knyga-skiautiniu, RoRa-manu, pats Autorius knygai diagnozavo archeologinio knygos teatro žanrą („Bermudų trikampis“ – „kuklių“ keturių dešimtmečių panorama). Ir taip – tai kūrybinė biografija, todėl siužetą ir veikiančiąją asmenybę kritikuoti būtų mažų mažiausiai kvaila.

RoRa – turint omeny jo erudiciją, intelektą, laisvę, kelionių geografiją, spalvingą kultūrinės patirties paletę etc. – kartais atrodo kaip ateivis iš kitos planetos arba išeivis į kažkur. Kartais atrodo, kad su Lietuva jį sieja nebent Nacionalinė premija. Bet ne – sieja kalba, kurioje jis seniai „įvaldęs pagaliukų meną“; žmonės, kurie kuria Lietuvai ir pasaulyje; patirtys, įgytos gyvenant čia; patirtys ir mintys, parsivežtos iš kitur…

„Marginalo“, brėžiančio įrantus oficialiosios istorijos paraštėse, istorijos įtikinamos. Tame „Bermudų trikampio“ laike / zonoje norisi išnykti, nes ten „įsiurbtas“ teatras yra įdomus: komplikuotas, išradingas, buitiškas, metafizinis, eksperimentuojantis, ieškantis, suinteresuotas, vienišas ir labai gyvas. Gyvas, nes jame netrūksta deguonies – šios knygos Autoriui „nuo pirmo vaikystėje pamatyto spektaklio suaugusiesie ms (vaikų teatro jis nemėgo iš principo) – artimo šeimos draugo Juozo Grušo Herkaus Manto – <…> atrodė, kad scena yra deguonies baras“ (p.8). Scena kaip deguonies baras – graži metafora, kurių apstu knygoje (kaipgi kitaip – šis sakinio elegantas net savo recenzentus verčia pasitempti ir nuobodoką literatūrologinės terminijos eilutę keisti žaismingesne kalbos apranga). Šioje knygoje jis pilsto deguonį, o knygos pabaigoje įteikia visą jo balioną – skaitymo performansą pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Deguonis“.

Ne vienas recenzentas žavisi į knygą įskiepytais „punktais sakymų“ – universaliais teatro etikos ir estetikos postulatais, kuriuos rekomenduoja „išrašyti ant mokomosios studijos sienų“ ir „įsikelti į kompiuterių ekranų užsklandas“:

„Teatras yra patirties patirtis. Mintis grynu pavidalu neegzistuoja, nes scena – visada reikšmių enciklopedija“ (p.127).

„Aktoriaus laimė – geru vynu virstančios vynuogės laimė: tave ką tik sutraiškė talentingo vyndario kojos, tu susiliejai su seserimis ir broliais sultyse, tave išpilstė į butelius, ir vis dėlto – tu gyvas!“ (p.146).

„Teatras yra ribinių situacijų zondavimas, kai netgi gulėdamas giliausiam dugne dar girdi tą vos ne anekdotišką beldimą iš apačios. Egzistencinis anekdotas – štai kas yra teatras, mano ponai“ (p.181).

Bet „Bermudų trikampis“ – tai galimybių laukas: „Skaitytojas gauna tokį neva hipertekstą, – rašo RoRa, – kurį, kaip ir ankstesnėse autoriaus knygose, drąsiai galima skaityti nuo bet kurios vietos. Ir niekada nepabaigti“ (p.10). Galimybė pradėti nuo bet kurio teksto leidžia sukurti ne vieną chronologinį, filosofinį, istorinį pasakojimą, „perskaitymą“ – tąja prasme šių teatrinių istorijų rinkinys yra atviras, nevienareikšmis, autoreflektyvus, informatyvus, be jokios abejonės, – estetiškas: barokiškai puošnus, manieringas, dinamiškas, išcentrinis statinys / skaitinys.

Kuria šokio „Ikonas“

Kuria šokio „Ikonas“

Be jokio reklaminio triukšmo, iš lūpų į lūpas pavasariop keliavusi žinia, kad Loreta Juodkaitė su turkų kilmės šokėju ir choreografu iš Austrijos Ziya Azazi Klaipėdoje stato naują šokio spektaklį, atvedė į uostamiesčio Muzikinį teatrą.

Rita Bočiulytė

Klaipdoje – pradžių pradžia

Atkampioje jo repeticijų salėje tyčia ar netyčia susirinko „pateptieji“, kurie buvo pakviesti ar patys atėjo nugirdę, kad galės pamatyti pirmuosius būsimo spektaklio fragmentus. Viską akylai stebėjo žinomo kino operatoriaus Algimanto Mikutėno kameros akis – jis suka filmą apie šiuolaikinio šokio kūrėją ir atlikėją, Auksinio scenos kryžiaus savininkę, ne vieną tarptautinio mąsto apdovanojimą pelniusią L.Juodkaitę. Filmo ir spektaklio „Ikonos“, kurį ji dabar toliau šlifuoja Prancūzijoje, premjeras norima pristatyti gegužę „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje Vilniuje.

O Klaipėdoje buvo startas, pradžių pradžia. Muzikinio teatro baleto studijoje Loreta ir Ziya repetavo maždaug mėnesį, kasdien po daugiau nei penkias valandas, kol bičiuliams ir kolegoms ryžosi parodyti, ką sukūrė.

Sukinys ir gyva muzika

Kaip pasakojo atlikėjai, spektaklis „Ikonos“ bus iš devynių dalių. Jame dalyvauja trys menininkai. Kovo pabaigoje prie Loretos ir Ziya prisijungė prancūzas kompozitorius ir trimitininkas Serge’as Adamas. Taigi šis tarptautinis šokio projektas bus su gyva muzika.

Dabar jie trise repetuoja Prancūzijoje, kur balandžio 13-ąją numatyta ir premjera. Jau suplanuotos būsimo spektaklio gastrolės – jis šį pavasarį ir vasarą bus parodytas Argentinoje, Brazilijoje ir Zimbabvėje.

„Ikonos“ – tai netradicinis šokio ir muzikos veiksmas, dažniausiai vykstantis šokėjams greitai sukantis. Spektaklyje bus ir solo, ir trio numerių, ir duetų. Visas kūrinys sumanytas kaip augimas – pasiekimas aukščiausio taško ir susinaikinimas; sukūrimas ir sugriovimas. Kiekviena dalis yra kartojimas ir kartojimo variacijos. Kaip teko matyti, centrinė sumanymo ašis – sukinys, jo virtuoziškos variacijos, dinamiškos ir daugiaprasmės improvizacijos rato tema. Tai – Z.Azazi idėja, jis yra sukinio meistras. Ir jis Lietuvoje susirado lygiavertę partnerę.

Lūkesčių išsipildymas

Loreta šypsodamasi prisiminė, kaip žiemą Niujorke šoko spektaklį su prancūzais ir gavo entuziastingą jo elektroninį laišką. Tuomet dar nepažįstamam kolegai atsakė, kad būtų įdomu padirbėti kartu, tačiau ji labai neturi laiko, dalyvauja tarptautiniuose šokio projektuose su olandais ir prancūzais, dėsto Klaipėdos universitete, pati studijuoja toliau…

Bet Ziya nepaliko šokėjos ramybėje, kad jai būtų paprasčiau, pats iš Vienos atvažiavo į Klaipėdą, jai padėjo mokant studentus, ir kartu rado laiko bei vietą repeticijoms. Ziya teigė, kad seniai ieškojo tokios šokio partnerės, kuri taip puikiai sukasi. Radęs tiesiog privalėjo pabandyti pašokti drauge. Ir nenusivylė. Anot jo, tokių bandymų būta ir anksčiau, bet jie nepateisino vilčių. O šis susitikimas – visų lūkesčių išsipildymas.

L.Juodkaitė dabar vadina save klaipėdiete. Nors jai, nuolat keliaujančiai ir šokančiai įvairiose pasaulio šalyse, tai sąlyginė sąvoka Nuo praėjusio rudens Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje ji dėsto šokio judesį ir flamenko pagrindus. Ir pati čia studijuoja režisūros magistrantūroje. Jos darbų ir kūrybos grafike viskas kietai sudėliota iki 2013-ųjų.

Du teatrai, du spektakliai – sąsajos ir pokyčiai

Du teatrai, du spektakliai – sąsajos ir pokyčiai

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Sveikas, Čarli“ ir Anželikos Cholinos teatro iš Vilniaus „Moterų dainos“ – abu kovo pradžioje uostamiesčio publikai pristatyti atnaujinti choreografiniai kūriniai. Nors matyti prieš dešimtmetį, jie ir šįkart suteikė naujų emocijų, be to, netikėtai inspiravo neįprastų įžvalgų ir palyginimų.

Violeta Milvydienė

Sieja bendri bruožai

Nesunku atrasti skirtumų tarp senojo ir naujojo kiekvieno spektaklio varianto, kaip ir kažkokių tarpusavio sąsajų.

Nepaisant skirtingo miestų dydžio ar teatrų statuso, vien tai, kad šie pastatymai – šokio meno kūriniai, savaime nesuteikia jiems panašumų. Tik pažvelgus retrospektyviau ir giliau, išryškėja keli tapatūs dalykai.

Pirmiausia, abu minėti spektakliai – atnaujinti, o jų premjeras skiria vos keleri metai: „Čarlis“ pastatytas 2002 m., „Moterų dainos“ – 1998-aisiais, paskui dar 2005 m. Iš esmės jie išliko kardinaliai nepakitę, gal tik išskyrus solistų sudėtis.

Antra bendra ypatybė, jog šių šokio spektaklių pagrindą sudaro pasaulinio garso asmenybių, gyvenusių bei kūrusių praėjusiame amžiuje, įprasminimas. Pirmajame vaizduojami genialaus amerikiečių komiko Charlie’o Chaplino (1889–1977) istorijos momentai, antrajame iliustruojami garsiosios vokiečių kabareto atlikėjos ir (taip pat) kino aktorės Marlene’os Dietrich (1901–1992) dainų tekstai.

Spektakliai beveik identiški savo trukme ir struktūra: abu – vienaveiksmiai (šiek tiek daugiau nei valandos trukmės), abu teatrališki, nors juose nėra ypatingų dramaturgijos vingių – kažkokios intrigos, konflikto, vientisos siužetinės linijos. Abiejuose choreografiniai duetai, solo, trio, grupinės kompozicijos derinamos su vaidybinėmis scenelėmis, papildomos aktoriniais ir žaidybiniais elementais. Žinoma, visa tai būdinga daugeliui šokio spektaklių, kaip ir šalutinių išraiškos priemonių panaudojimas (tarkim, lig šiol neatsisakoma rūkymo scenoje – ir viename, ir kitame neapsieita be rūkstančio, ilgai vinguriuojančio salės link cigarečių dūmelio…).

Dar vienas abu kūrinius siejantis bruožas – paprastas, lengvai „skaitomas“ tekstas. Ar tai duoklė neišrankiai publikai? Kad ir kaip būtų, tenka pripažinti – jis pateikiamas žaismingai, skoningai, tačiau ne banaliai ar primityviai.

Įdomus ir faktas, jog buvusi mūsų teatro baleto trupės solistė – žavioji Beata Molytė, pastaruoju metu sukūrusi pagrindinius vaidmenis A/CH teatro spektakliuose („Ana Karenina“, „Barbora Radvilaitė“), ypatingą rolę gavo ir šįkart „Moterų dainose“.

Suprantama – skiriasi abiejų spektaklių atlikėjų kiekybė, moterų ir vyrų santykis. Natūralu – skirtinga leksikos ir stilistikos bei atlikimo kokybė. Akivaizdu – kiek-viename galima atrasti charakteringų ypatumų bei aiškių pokyčių tarp buvusio ir šio pastatymo…

Tas pats, bet kitoks

Beveik prieš 10 metų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre baletmeisterės Litos Beiris ir kitų dviejų menininkų iš Latvijos pastatytas šokio spektaklis pagal V.Mnacakanovo baletinę siuitą „Čapliniana“ (tuomet dviejų dalių kūrinys vadinosi „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“, antroje dalyje buvo šokama pagal Danieliaus Dolskio dainas) susilaukė gana teigiamų atsiliepimų. Premjera buvo išanalizuota šių eilučių autorės recenzijoje („Durys“, 2002 11 27).

Labiausiai į atmintį įstrigę keli epizodai: tuomet matyto Čarlio – Valdemaro Marcinkaus (beje, dabartinio pastatymo repetitoriaus) – solo, kuriame įtaigiai atskleistas retro karaliaus mikropaveikslas, nepamirštamas mimo susitikimas su Nerege – Tajana Zacharova. Pastaroji scenelė ir šįkart padvelkė ypatingu sentimentalumu – „senojo“-naujojo pagrindinio vaidmens atlikėjo Aurelijaus Liškausko ir Viktorijos Gulnickajos buvo perteikta subtiliai ir jautriai. Tenka tik apgailestauti, jog aklosios gėlininkės amplua neteko išvysti besigydančios po traumos jaunosios solistės Aušros Krasauskaitės.

Nors A.Liškauskas nepasižymi itin stipria (ypač baletine) atlikimo technika, jos čia lyg ir netrūksta. Iš demonstruojamo nebyliojo filmo kadro tarytum nulipusiam herojui visai pakanka iškalbingos kūno plastikos ir unikalios mimikos, kurią artistas gana gerai įvaldęs. Atrodo, kad šis vaidmuo jam tinka ir yra kaip niekad artimas – ne tik dėl amžiaus brandos, bet ir dėl atvirai perteikiamos sielos būsenos.

Originalesnė, sodresnė ir užbaigtesnė sinchrono atžvilgiu nei anksčiau atirodė masinių duetinių scenelių choreografija. Išskirtinio dėmesio vertos trupės artistės – lengvos, lieknos, gražios, išraiškingos – tiesiog žavingosios Kristina Gudelytė, Jolanta Milčienė, Giedrė Juškaitė ir kitos. Koketiška ir ne mažiau ryški Ingos Briazkalovaitės Koketė, nors trumpučiai jos pasimatymai su Čarliu išspręsti choreografiškai vienodokai neįmantriai, kaip, beje, ir draugių susitikimų fragmentai. Berods nepakitusios išliko grumtynės bokso ringe, milijonieriaus bei vagių pasirodymai.

Spektaklio epilogas, kai visi septyni Čarliai kaskart pasikeisdami vietomis tapo skirtingus autoportretus, šįkart neatrodė pernelyg ištęstas. Imponavo ir nuoširdus, nerūpestingas žaidimas su Vaiku – tarsi saulės „zuikučiu“, kurį išdykėliškai įkūnijo lanksčioji ir šoklioji Tėja Daujotaitė (tiesiog mažoji teatro „žvaigždutė“!).

Pasidžiaugti reikėtų ir gyvu teatro orkestro (dirigentas – Dmitrijus Zlotnikas) akompanimentu, jei kartais muzikos garsai ir ne visai suderėdavo tarpusavyje.

Reikšmingas ir faktas, jog kovo 16-osios vakarą sostinės publikai Rusų dramos teatre pristatytas spektaklis „Sveikas, Čarli“ susilaukė gausių pilnut pilnutėlės salės žiūrovų aplodismentų (kaip teko girdėti, ne vienas nubraukė ir pabirusią ašarą…).

Imponavo skirtingos charakteristikos

A/CH šokio teatro spektaklis „Moterų dainos”, kaip anksčiau minėta, pastatytos pagal įmantriu balsu bei savita dainavimo maniera išpopuliarėjusios M.Dietrich šlagerius. Tokia muzikinio fono choreografijai pasirinkimo forma šiek tiek primena varjetė ar kabareto programą, sudarytą iš keliolikos šokio numerių, skirtų besivaišinančios vynu ir užkandžiais publikos prablaškymui. Neatsitiktinai scenoje sukurta restorano, tiesa, skurdaus ir nejaukaus, atmosfera (scenografija – Marijaus Jacovskio).

Efektingas prologo epizodas, kai moterys viena paskui kitą išnyra iš „duobės“, kartu prisistatydamos žiūrovui (tiesa, kai kurioms šis veiksmas išėjo perdėtai pamaiviškas). Netrukus „išsinėrusios“ iš savo tamsių ilgų apsiaustų, jos „pasakoja“ mums savas istorijas, dalijasi prisiminimais ir svajonėmis. Kiekvienai iš moterų pritaikyta ne tik skirtingo fasono, medžiagos, spalvos suknelė ar kostiumas, šukuosena ir grimas (dizaineris – Juozas Statkevičius), bet suteikta ir savotiška vidinė-psichologinė charakteristika. Viena jų vaizduojama rafinuota dama, kita – fatališka moterimi, trečia – valiūkiška mergina etc.

Aktorių-šokėjų pasirodymuose vyrauja estradinio žanro judesiai, baleto artistų atliekamuose fragmentuose dažniausiai siekiama pramoginio šokio derinių, pozų, figūrų ir modernaus baleto stiliaus sintezės. Duetinės kompozicijos sukomponuotos estetiškai, gana rišliai, tačiau ilgainiui susiniveliuoja – panašiomis tampa judesių frazės, stinga naujoviškesnių idėjų pakėlimuose, retkarčiais juntamas bendravimo poroje disbalansas.

Gausiausias (ir tikrai pelnytai) publikos ovacijas sukėlė žaismingasis Dalios Michelevičiūtės ir Andriaus Žužžalkino, jausmingasis Živilės Baikštytės ir Eligijaus Butkaus, ekstravagantiškasis Sigitos Mikalauskaitės ir Donato Bakėjaus bei aistringasis Margaritos Verigaitės ir Martyno Rimeikio duetai.

Grupiniame, visų 18-os moterų atliekamame, iš elementarių judesių sudėliotame fragmente juntama sinchrono stoka. Bene ryškiausios žiūrovų reakcijos sulaukusių, humoru dvelkiančių epizodų pabaigoms pritrūko kiek išradingesnių momentų (apgirtusi svirduliuojanti mergina krenta ant patarnautojų, kita – ant partnerio rankų, trečia griūna ant stalo ar po juo…).

Galbūt daugiau tikėtasi ir iš ypatingu dramatizmu pasižyminčio solinio etiudo, Klaipėdoje įprasminto B.Molytės. Prisipažinsiu – šis nepersmelkė taip giliai, kaip pirmąkart regėtoje charakteringosios Aušros Gineitytės traktuotėje. Beje, pastaroji balerina kovo 13-ąją Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje minėtu šokiu „Moterų dainose“ atsisveikino su scena, „atidavusi“ jai net 32 metus.

O pats spektaklis vasarį „šventė“ 14-os metų gimtadienį ir, kaip teigiama teatro informacijoje, jau sušoktas 100 kartų. Štai tokie įspūdingi ir prasmingi skaičiai.

Trumpai konstatuojant – emocinis burbulas (gerąja prasme) nesubliūško net ir po 10 metų stebint abu spektaklius. Ir tai – nepaisant su amžiumi didėjančio reiklumo, išrankumo bei augančio kritiškumo.

„Artistas“ – auksinė nespalvoto nebyliojo kino magija

„Artistas“ – auksinė nespalvoto nebyliojo kino magija

Penki „Oskarai“, devyni „Cezariai“, septynios BAFTA statulėlės ir trys „Auksiniai gaubliai“ – štai tokį kino apdovanojimų glėbį šiemet susišlavė „Artistas“, nespalvotas, nebylus filmas.

Aivaras Dočkus

Nepabūgo įvertinti eksperimento

Kartais JAV kino akademijos nariai, dažnai kaltinami perdėtu konservatyvumu, pademonstruoja neįtikėtiną drąsą. Prieš porą metų jie nustebino įteikdami „Oskarą“ geriausiam filmui užsienio kalba – šokiruojančiai japonų dramai apie mirusiųjų grimuotojus „Išvykimai“. Šiemet galingiausieji ir įtakingiausieji kino pramonės atstovai nepabūgo apipilti prestižinėmis statulėlėmis nebylaus ir nespalvoto eksperimento „Artistas“.

Įtariu, jog ne vienas prodiuseris tikriausiai griebėsi už galvos, perskaitęs Michelio Hazanaviciaus scenarijų. Sugrįžimas į nebylųjį kiną? Šiais beveik visagaliais įspūdingų vaizdų laikais? Titrai vietoj aktorių tariamų žodžių? Tai turėjo atrodyti kaip visiška beprotybė.

Beje, genialusis Pedro Almodovaras praėjusiais metais taip pat ketino griebtis panašaus eksperimento. Pradinė trilerio „Oda, kurioje gyvenu“ idėja buvo nebylus filmas, duoklė Holivudo aukso amžiui. Tačiau ispanų grandas atsisakė sumanymo, manydamas, jog juosta bus garsių senųjų filmų pamėgdžiojimas.

M.Hazanavicius ir prodiuseris Thomas Langmannas surizikavo. Nors „Artisto“ scenarijus kokį 100 kartų paprastesnis už daugiasluoksnę „Odą, kurioje gyvenu“.

Geniali sėkmės formulė

M.Hazanaviciaus scenarijus paprasčiausiai pribloškia paprastumu. Nebylaus kino žvaigždė Džordžas Valentinas maudosi šlovės spinduliuose. Čia pasirodo jaunutė gražuolė, kuri visomis prasmėmis sujaukia garsenybės gyvenimą. Jausdamas neįveikiamą simpatiją, jis padeda jai įsiveržti į Holivudą. Laipsniškai „šnekantis“ kinas išstumia nebylųjį, mergina užkariauja publikos simpatijas, o Valentino filmai niekam nebeįdomūs. Ar tai ne paskatinimas scenaristams, svajojantiems apie kino olimpą? Sėkmės formulė vos iš kelių ingredientų.

„Artisto“ triumfas – pačiame sumanyme ir paradokse. Nebylus kinas naujausių technologijų laikais. Paprasta sentimentali istorija, kai scenarijų autoriai laužo galvas, kaip žiūrovus per filmą dešimt kartų apsukti aplink pirštą ir palikti kvailio vietoje. M.Hazanavicius tenori pasidžiaugti kinu. Nusilenkti auksinės Holivudo eros režisieriams bei aktoriams. Pažaisti ir pasimėgauti eksperimentu.

Bet, suprantama, už „Artisto“ lengvumo – ilgas bei atidus nebyliojo kino studijavimas. Ir nuolatinė detalių paieška. Nekalbančiame filme šneka kiekviena smulkmena. Aktoriai tampa dar jautresniais žinios perdavimo įrankiais. Mirktelėjimas, posūkis, vos sugaunamas judesys, veido išraiška, kūno poza. Nebylus kinas – tai savotiškas emocijų šokis. M.Hazanaviciui pavyko užčiuopti tą plonytę ribą tarp teatro ir kino. Nebyliajame kine reikia išraiškingesnės vaidybos. Tačiau „perspaudimai“ nepageidautini.

Nepakartojami kiekviename epizode

Jeanas Dujardinas tikrai pelnytai apdovanotas „Oskaru“. Režisierius šiuo aktoriumi „groja“ kaip visu simfoniniu orkestru. Tiksliai pagautos išraiškos ir emocijos. Šiek tiek žaismingos ironijos. Nebyliojo kino suvokimas ir kažkas daugiau. Jam net nebūtina nieko sakyti. Viskas ir taip išdėstyta, tad žodžiai atimtų žaidimo intrigą.

J.Dujardinas nepakartojamas kiekviename epizode. Tai ir sunkus, išsunkiantis fizinis darbas. Kad ir finalinėje šokių scenoje. Nebyliajame kine kaip niekur kitur svarbus energijos transliavimas. O „Artiste“ net nėra būtinybės skaityti titrų. Jie čia labiau kaip neišvengiama nebylaus kino žaidimo taisyklė.

J.Dujardinas turi puikią partnerę – gražią ir charizmatišką aktorę Berenice Bejo, pelniusią „Oskaro“ nominaciją.

Kitas stipriai veikiantis elementas – mielas keturkojis padarėlis Džeko Raselo terjeras Uggie. „Artistui“ jis suteikia švelnų komiškumo atspalvį net pačiose dramatiškiausiose situacijose. Užburianti Ludovico Burce muzika neabejotinai verta „Oskaro“. Ji tampa viena pagrindinių juostos aktorių. Ypač svarbi filmo pradžioje, kai žiūrovams truputėlį sunku iš karto prisitaikyti prie nebyliojo kino stilistikos.

„Oskarui“ nominuotas operatoriaus Guillaume Shiffmano darbas niekur neleidžia suabejoti filmo struktūra. Daugelis kadrų ir planų atima žadą labiau nei įspūdingiausi kino teatrų „hitų“ peizažai.

„Artistas“ net nepretenduoja į komercinį kiną. Tačiau pasidavusieji nebyliojo kino magijai atras pasakišką ir nekaltą nespalvotą auksinių Holivudo laikų grožį. Pabaigoje bus priminimas, jog mes jau gyvename kalbančio kino eroje.

Pavadinimas: „Artistas“ („The Artist“).

Šalis: Prancūzija, Belgija.

Žanras: romantiška drama.

Režisierius: M.Hazanavicius.

Scenaristas: M.Hazanavicius.

Aktoriai: J.Dujardinas, B.Bejo, Johnas Goodmanas, Jamesas Cromwellas.

Operatorius: G.Schiffmanas.

Kompozitorius: L.Burce.

Prodiuseris: Th.Langmannas.

Originalo kalba: anglų, prancūzų.

Filmo trukmė: 100 min.

Premjera Lietuvoje: 2011 12 30 „Forum Cinemas Vingis“.

Siužetas: Lietuviško kraujo turinčio prancūzų kino kūrėjo M.Hazanaviciaus filme 39-erių aktorius J.Dujardinas įkūnijo Džordžą Valentiną – sėkmingą nebyliojo kino žvaigždę, besimėgaujančią šlovės spinduliais. 1927-aisiais kulminaciją pasiekusi Džordžo karjera vėliau ima ristis nuokalnėn, mat Holivudo kūrėjai išmoksta įrašyti filmus su garsu, o aktorius nenori priimti pokyčių. Kadaise gražią merginą Pepi Miler scenos link stumtelėjęs Džordžas praranda viską, o akimirksniu išgarsėjusi moteris debiutuoja „kalbančiame“ kine ir apipilama dėmesiu. Bet ji nepamiršta savo geradario…

Regima tyla

Regima tyla

 

Po eksponavimo Vilniuje ir Kaune pagaliau uostamiestį pasiekė čionykščio menininko Gyčio Skudžinsko fotografijų ciklas „Tyla / Silence“ (2008–2011), kovo 9 – balandžio 1 d. pristatomas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Danguolė Ruškienė

Paroda ir albumas

Atskiri šio ciklo darbai 2010-aisiais rodyti Rusijoje, praėjusiais metais – Prancūzijoje, Slovakijoje, Ukrainoje ir Čekijoje. Parodos atidarymo Klaipėdoje metu autorius pristatė šio fotografinio projekto albumą tuo pačiu pavadinimu. Albume greta G.Skudžinsko kūrinių – Rolando Rastausko, Jurijaus Dobriakovo ir Agnės Narušytės tekstai, analizuojantys menininko pateiktas vizualines tylos interpretacijas. Knyga „Tyla / Silence“ (Vilnius: Kultūros meniu, 2011) laimėjo diplomą knygos meno konkurse „Vilnius 2011“. Paroda iš Klaipėdos keliaus į Vokietiją ir Pietų Korėją.

…Tyla – garso nebuvimas, garso eliminavimas iš aplinkos, iš gyvenimo. Tyla, kaip ir garsas, įprastai siejama su vienu iš penkių pagrindinių žmogaus pojūčių – klausa. Paradoksalu, bet klausa ir ausys reikalingos ne tik girdėti ar klausyti, bet ir sąmoningam negirdėjimui. T. y. ausys yra savotiškas trukdys absoliučiai tylai, nes jos be perstojo gaudo iš aplinkos sklindančius garsus. Izoliuotis nuo garso reikia pastangų. Absoliuti tyla sunkiai įmanoma, kaip ir sunkiai suvokiama. Tai veikiau iliuzija, prielaida iliuzijai susikurti, bet ne realybė. Ko gero, visi tylos apibūdinimai (tiek vizualiniai, tiek verbaliniai) yra savotiška prasmių ir asociacijų lavina, turinti tik vieną kryptį – prasibrauti į suvokėjo sąmonę, kuri šią būseną priimtų nors ir pagal iš anksto susiformavusias nuostatas, tačiau be išlygų.

Ne jūros peizažas

Susipažinus su G.Skudžinsko „Tyla / Silence“, dažnam pirma asociacija, kuri mezgasi su realybe, – jūra, marinistinis peizažas. Tiksliau gal būtų pasakyti – jūros tematika, bet ne pats šio žanro atspindys.

Čia nėra tradiciškai jam būdingų įtampų, kvapų ir garsų keliamų vizualinių išraiškų. Nėra audros, nėra net mažiausių bangelių. Gyčio atveju viskas priešingai – vizualinėmis priemonėmis bandoma ne stimuliuoti klausą, bet ją užslopinti. Galima teigti, kad jeigu tai būtų jūra, ji būtų absoliučios ramybės, štilio metu. Ne tik be vėjo, bet ir be ošimo. Taigi ir be garso. Todėl peizažo žanrą – kaip prielaidą Gyčio formuojamiems fotografiniams vaizdams – galima priimti tik iš dalies. Autorius, įvesdamas tylą į fotografijos lakštą, dvimatę plokštumą, pateikia ją kaip priemonę žmogui būdingo pasaulio ir savo būties jame suvokimo korekcijai, bet ne kaip vienareikšmį ir neginčytiną teiginį.

Nors tyla įvardijama kaip garsų ir triukšmo nebuvimas, tačiau absoliuti tyla neretai apibūdinama spengimu ausyse. Tai – tylos garsas, būdingas ir Gyčio tylai. Pratisas, įkyrus, aitrus, užgožiantis bet kokį kitą. Todėl dominuojantis. Ir nenuostabu, nes dirgiklių neapibrėžtumas sukelia vis kitas asociacijas.

Tarp materialaus ir neapčiuopiamo

Aštrios, dramatizmo prisodrintos spalvos ir tai išryškėjanti, tai vėl prislopstanti linija, dalijanti plokštumą į dvi dalis, perša įkyrią mintį apie laikinumą ir gyvybės trapumą.

Iš karto randamas pateisinimas ir atitikmuo realybėje – elektrokardiograma monitoriaus ekrane. Monotoniškai, bet viltingai pypsintis aparatas, elektrodais perduodantis impulsus / informaciją apie veikiančią širdį (priešistorė) ir staiga – pratisas, šiurpiai ištęstas garsas iki begalybės (esamybė). Taip atsiranda riba, tampanti savotiška jungtimi tarp praeities, dabarties ir ateities / nebūties. Tarp materialaus ir neapčiuopiamo. Tarp žinomo ir neįsivaizduojamo.

Šiuo atveju tyla kristalizuojasi jau į kitą pavidalą, turintį visiškai kitokį apibūdinimą – spengimą, kuris reiškia amžiną tylą, nepajudinamą ir nekoreguojamą. Nediskutuotiną ir nepriklausomą. Negalėčiau šios asociacijos priskirti vien sau, nes ją, rašydama apie Gyčio „Tyla / Silence“ projektą, pastebėjo ir A.Narušytė. Tai tik patvirtina, kad mūsų asociacijų laukas yra daug siauresnis, nei galime įsivaizduoti. Akivaizdu, kad minčių vingiai, aliuzijos, kaip ir asociacijos, nėra beribės. Todėl jas nesunkiai galima sutalpinti tautinės, teritorinės ar kitos bendrystės ribose.

Akcentuoja ribas

Kaip teigė pats autorius, panaikindamas orientacinius ir laiko parametrus, jis siekia kalbėti apie atvaizdo reprodukcijų rinką.

Anot jo, „fotografija be įvykio/pranešimo dezorientuoja stebėtoją bei naikina regėjimo – kaip greito pažinimo – patirtį. Gamtoje, viešose ir privačiose erdvėse užfiksuoti atvaizdai suvokėjui netransliuoja aiškių tos erdvės parametrų, bet priešingai, jungiasi į tęstinę vizualinę konstrukciją, kurios pagrindinis tikslas – ne esamos situacijos reprodukavimas, bet ribos tarp regimo ir suvokiamo, pažįstamo ir svetimo, natūralaus ir socialaus akcentavimas“.

Panaikindamas visas tiesiogines sąsajas su tikrove, autorius bando išsiaiškinti suvokėjo vaizduotės, įpročio ir inercijos trajektoriją. Galbūt todėl pinhole kamera užfiksuoti vaizdai, nors ir yra materijos fragmentai, transliuoja jau visai kitas, nei šiems objektams būdinga, žinutes. T. y. (at)pažinimas čia neįmanomas, o iš pasiūlytų tikrovės atplaišų dėliojamas visai kitas, nieko bendra su užfiksuotu objektu neturintis vaizdinys.

Platus asociacijų laukas

Akivaizdu, kad asociacijų laukas čia labai išplėstas ir tiesiogiai priklauso nuo individualių patirčių. Vieniems jis – optimistiškas, susijęs su maloniais prisiminimais, kitiems – prisipildęs įtampos ir nerimo. Nėra konkrečių atraminių taškų, nediskutuotinų nuorodų ar akivaizdaus autorinio diktato. Linija / riba, nusidriekusi skersai kadro, kaip ją beįvardytum – horizonto, gyvybės / mirties, ar dar kaip nors, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Lygiai taip pat, kaip ir spalviniai plotai, kuriuos ji dalija. Tiek viršutinis, tiek apatinis peržengia kadro ribas ir nusidriekia iki begalybės. Jokio įvykio, jokių detalių, užuominų, papildomos informacijos. Yra spalva (vienur – skausmingai rėkianti, kitur – gaivi, dar kitur – švelni ir minkšta) ir dvi plokštumos (kai kur – kontrastingos, kitur – beveik identiškos). Ir dar – kvadrato formatas, ne tik fiziškai, bet ir emociškai talpus suvokėjo minčių rezervuaras.

Ir vis dėlto, kaip jau buvo minėta, asociacijos tik iš dalies priklauso nuo individo. Jos taip pat, kaip ir bet kas kita mūsų gyvenime, veikiamos bendražmogiškų, bendruomeniškų ar kitų bendrų patirčių. T. y. asociacijų laukas nulemtas mūsų aplinkos, pažinimo ir įsisavinimo, galų gale – atminties galimybių, bet kuriuo atveju – socialinio diskurso. Meno kūrinys jau seniai nepasiduoda vien formaliems tyrinėjimams kaip izoliuotas artefaktas. Vizualios priemonės susimaišo su žmogiškomis patirtimis ir pateikia adaptuotus mūsų suvokimams reikšmių kodus. Tokios interpretacijos ne tik lengviau sukuriamos, bet ir lengviau suvartojamos, nes jos arčiau kūno. Tam ypač patraukli ir paslanki Gyčio „Tyla / Silence“.

Info + estetika = menas? Arba kaip legitimuoti buitį ir būtį

Info + estetika = menas? Arba kaip legitimuoti buitį ir būtį

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras nusprendė nustebinti informacijos gausa persisotinusį žiūrovą, jam pateikdamas net keletą poleminių žvilgsnių į informacijos ir meno diskursą.

Goda Giedraitytė

Intriguojantis susitikimas

Tai – praėjusiais metais IV tarptautinėje Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje (toliau –MŠMB) pristatytas specialusis projektas „Estetika vs. Informacija. Vol. 2“, Tado Šarūno fotografijų ir judančio vaizdo instaliacija „Tai tik juodas lagaminas“, Jurgos Juodytės paroda „Moteriškos relikvijos“ ir Gyčio Skudžinsko fotoprojektas „Tyla / Silence“.

Intriguojantis ir netikėtas susitikimas. Visi projektai, nors ir buvo kuriami savarankiškai bei pagrįsti konceptualiai individualia raiška, parodinėje erdvėje, veikiami kontekstualaus kitų ekspozicijų-partnerių buvimo šalia, tam tikra prasme vieningai pasidavė estetikos ir informacijos sąlyčio taškų paieškoms. Tokiu būdu paroda „Estetika vs. Informacija. Vol. 2” pasipildė palydoviniais autoriais ir jų kūrybine empirika.

Bando polemizuoti

Kai po projekto „Estetika vs. Informacija. Vol. 2“ pristatymo MŠMB praėjusių metų rudenį kalbėjomės su parodos kuratoriumi Ignu Kazakevičiumi, jis teigė, jog šia paroda norėjo parodyti visą trijų Baltijos šalių paletę. „Šiuo atveju rinkau autorius ar jų ciklus ir bandžiau polemizuoti su Peterio Weibelio (MŠMB kuratorius, vokiečių meno teoretikas ir medijų specialistas, Karlsruės meno ir mediatechnologijų centro direktorius – aut. past.) koncepcija, pagrįsta universalia technologijų kalba, kuri, pasak jo, yra suprantama visiems, neišskiriant lyties, konfesijos, rasės ar tautybės. Ar kūrinys kaip estetinis reiškinys gali prilygti informaciniam pranešimui, kitaip tariant, ar įmanoma taip pat aktyviai, suprantamai, įdomiai, paveikiai perteikti estetinę informaciją, kaip ir menu vadinamą grynąją informaciją?“

Parodoje pristatomi 7 autorių (lietuvių Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės, Juozo Laivio, latvių Ginto Gabrano, Dacės Džerinės, estų Maarit Murkos, Deneso Farkaso) kūriniai kvestionuoja meno kaip estetikos ir informacijos sąjungos dermę.

Įterpė kasdienybę

Šiuolaikiniame mene informacija yra lemiantis kūrinio sėkmės faktorius. Konceptualizmo įtvirtintas idėjos primatas buvo tiesioginis žingsnis į informacinio lauko būtinybės įteisinimą. Jei nori „perskaityti“ kūrinį, privalai savo erudiciją demonstruoti (ar bent jau prilygti „Lūšnynų milijonieriaus“ gyvenimiškajai patirčiai), nes kitaip teks atsisėsti ant atsarginių suolelio pasaulio aktualizavimo menu varžybose.

Tačiau, ar iš tiesų galime sugretinti informacinį perteklių (susijusį su kasdienybe) ir estetinį badą (nes jo vis mažiau regime ir, svarbiausia, vartojame savo aplinkoje)? O gal ši iškreipta sąveikavimo forma turi realių galimybių, kai kalbame apie meną?

Žvilgtelėkime į J.Laivio instaliaciją „Baidyklė“ – trys ant medinių stulpelių pamauti plastikiniai „bambaliai“ estetine raiškos prasme anaiptol neprimena visuomenės sąmonėje įtvirtinto meno kūrinio įvaizdžio. Greičiau priešingai – asociatyviai atliepia buitinę realybę. Štai čia ir „įsijungia“ informacijos poreikis: kas, kaip ir kodėl? Į pagalbą ateina ant sienos kabanti kūrinio eksplikacija – minėtas erudicijos šaltinis, leidžiantis žiūrovui suvokti objekto paskirtį. Estetinis laukas vis dėlto lieka užvertas – pristatomi kurmių gaudymo įnagiai vizualiai visai nepatrauklūs. Ir tik šios kasdienybės įterpimas į parodinės (estetinės) erdvės kontekstą leidžia ant lyginamųjų svarstyklių dėti abu kuratoriaus siūlomus segmentus. Vadinasi, meno kūrinio etiketė tampa priemone, palaikančia buities estetinę savivertę.

Balansuoja ant ribos

Tą patį teigia ir parodos kuratorius: „Vis labiau auganti visuomenės priklausomybė nuo informacijos iškreipia įprastas estetines kategorijas. Estetika ir informacija projekte tėra lygiaverčiai suvokimo ekvivalentai ir meno vertinimo kriterijai. Paroda konceptualizuoja vieno išraiškos formato virtimą kitu“.

Balansas ant estetinio ir informacinio lauko ribos akivaizdus ir kitų autorių kūriniuose. Kaip antai latvių menininko G.Gabrano paveikslai, kurie savo prigimtimi absoliučiai informaciniai (technologiniai), o rezultatais – estetiniai. Tamsioje patalpoje per vandens lašą perleisto balto lazerio spindulio fotografija išsiskleidžia vaivorykštine spalvų gama, neleidžiančia net abejoti vizualia kūrinio įtaiga.

P. ir S.Stanikų kompozicija (fotografija ir du didelio formato įstiklinti piešiniai) iš pirmo žvilgsnio aktyviau virpina estetines jusles: menininkams būdinga kūniškumo egzaltacija šįkart pateikiama per klasikinę piešinio estetiką, menančią didžiųjų epochų meistrų eskizines variacijas. Tačiau asociatyvus pavadinimas „Skaistybės diržas“ suponuoja darbuose ieškoti to, kas, anot autorių, „leistina ir draudžiama, prievartos ir ištikimybės, apsimetinėjimo ir melo“ – žodžiu, informatyvaus kūrinio pagrindimo.

Socialinė kritika

Pavadinimo neigtį galime įžiūrėti B.Neverdauskienės ir M.Žaltaus-kaitės-Grašienės projekte „Absoliuti lygybė“.

Instaliaciją sudaro it mėsos sandėlyje viena šalia kitos sukabintos kūdikių šliaužtinukus primenančios erdvinės formos. Žakardinio audimo kūnų imitacija iš tolo kuria unifikuoto ansamblio įspūdį, bene vienintelis jį trikdantis elementas – etiketės vidinėje, anot menotyrininkės Laimos Kreivytės, išnarų pusėje. Nedidelis, vos pastebimas „kostiumo“ elementas tampa esmine šio kūrinio koncepcijos detale. Vos trys statistiniai asmens duomenys („Dorothy. 2,5 mėnesio. Namų šeimininkė“; „Cindy. 2,5 mėnesio. Nusikaltėlė, nuteista mirties bausme“; „Victor. 7 mėnesiai. Pakvaišęs genijus, ginklo išradėjas“) ištrina lygiavinį principą, atverdami žiūrovui visai kitą kūrinio žiūros ir suvokimo tašką.

Socialinę kritiką nepriekaištingų popieriaus lankstinių formomis siūlo ir estas D.Farkas. Jo kuriamos geometrinės struktūros (mediciniškai baltos baldų figūros ir patalpų erdvės) – tai biurokratiškai schematizuoto gyvenimo modeliai. Estetizuota informacinės visuomenės „idilė“. Deja, dvelkianti robotine vienatve ir emociniu šalčiu.

Į naują erdvę

Priešingą nuotaiką regime latvių menininkės D.Džerinės videoprojekcijoje, kur gundantis tekstilės raštų artumas tampa priemone pažadinti informacinius atminties klodus moters įvaizdžio kaitos analizei.

Iliuzorinės kino pramonės „perkėlimas“ į naują – tapybos – erdvę vyksta estų tapytojos M.Murkos veik hyperrealistinėse monochrominėse drobėse. Fotografiškai tiksliai sustabdyti garsių filmų (Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“, Larso von Triero „Antikristo“ ir Veiko Ounpuu „Šv. Antano gundymai“) kadrai gretinami su įvairiomis kalbomis šuns amsėjimą (!) subtitruojančiomis juodomis drobėmis. Menininkė klausia, ar verbalinė informacija netrukdo estetiniam meno kūrinio suvokimui ir kvestionuoja egzistencines kino (televizijos) ribas mūsų pasąmonėje.

Pasijusk stebimas

I.Kazakevičiaus mintį, kad „meno šiuolaikiškumas šiandien matuojamas jo sugebėjimu pristatyti esamojo laiko dinamiką ir visuomeninio gyvenimo aktualijas“, tęsia ir T.Šarūno instaliacija „Juodas lagaminas“.

Menininkas „ima“ kasdieninį keliautojų gyvenimo reiškinį – oro uostuose, geležinkelių ar autobusų stotyse nuolat eskaluojamą įtartinų daiktų grėsmę – ir suteikia jam realų pavidalą. Taip gimsta spalvotose fotografijose fiksuojama juodo lagamino kelionės istorija. Netikėtai pasirodydamas tai miško takelyje, tai ant namo stogo ar tiesiog gatvėje, jis labiau žadina smalsumą ir intrigą, nei primena grėsmingą daiktą. Ypač, kai išvystame jį parduotuvės lentynoje tarp kitų juodų lagaminų.

Autorius teigia, kad ši instaliacija tai – kūrinys, kritikuojantis manipuliavimą terorizmo baime. Realių ir tariamų grėsmių patikrinimui jis kviečia žiūrovą pažvelgti pro skylutę sienoje ir pasijusti stebimam.

Apie moters statusą

Informacinis krūvis glūdi ir J.Juodytės parodoje „Moteriškos relikvijos“. Autorė pristato du kūrinius – šviesdėžių instaliaciją ir videofilmą, kurie analizuoja moters statuso istorinėje perspektyvoje kaitą ir jos atliekamą vaidmenį šiuolaikinės visuomenės kontekste. Abu kūriniai grindžiami bažnytinio mokymo tiesomis.

Videoperformanse „Balta“ vaizduojama bažnyčios grindis nuotakos apdarais plaunanti moteris. Socialinių vaidmenų sumaišymas sutrikdo. Nuotakos segmentas perkelia į švent(ini)o įvykio – vestuvių – aplinką ir moterį gretina su jai priskiriama motinystės funkcija (nekaltybės praradimu). Tačiau jos atliekamas aktas suponuoja buitinį moters – namų šeimininkės įvaizdžio traktavimą.

Antrajame kūrinyje menininkė vaizduoja šiuolaikinę madoną, praradusią prigimtinį motinystės troškimą ar funkciją, o gal tiesiog įsuktą į visuomenės diktuojamą karjeros ratą, iš kurio negalima ištrūkti, neprarandant darbo vietos, geresnio atlyginimo ir kitų socialinio statuso „privalumų“. Šiandieninės 30-metės tai – madonos be kūdikių. Apsivilkusios ikonografiškai įprasta raudona suknele bei mėlynu apsiaustu moterys pozuoja žydro dangaus fone. Jų aureoles užgožia sintetinė reklaminės šviesdėžės šviesa, užvaldanti mūsų vyzdžius naktį ir anaiptol nebeprimenanti natūralios saulės spindulių dispersijos viduramžių katedros mūruose.

Provokuoja žiūrovą

Įdomu stebėti, kad Madonos įvaizdis nepraranda savo aktualumo (galime prisiminti kad ir prieš keletą metų I.Kazakevičiaus kuruotą respublikinį projektą „www.madona.st“). Įterpiant mariologinę temą į šiame tekste atkoduojamą informacijos ir estetikos žaidimą, jis net siūlo paradoksalią žinojimo ir kūrybinio akto situaciją. Juk vos 15 kartų Naujajame Testamente paminėtam Marijos vardui (dažniausiai kalbant apie Jėzaus gimimą) priešpastatoma itin išplėtota ikonografinė (daugiau nei 20 Marijos tipų, nusistovėjusių dar viduramžiais) švenčiausios Mergelės vaizdavimo sistema.

Akivaizdu, kad informacija ne visada esti pagrindas estetikai, tačiau, cituojant I.Kazakevičių, jei informacijoje nėra estetikos, ji tampa tiesiog dokumentika. Parodų autoriai nepateikia vienareikšmio atsakymo, kas svarbiau meno kūriniui, bet provokuoja žiūrovą, leidžia jam pačiam atrasti tiesą, išdrįsti būti stebimam ir nepaskęsti informacinio lauko kasdienybėje.

K.Donelaitis svetingai pasitiktas ir Suomijoje

K.Donelaitis svetingai pasitiktas ir Suomijoje

Suomijoje, Salo miesto „Mėlynojo namo galerijoje“, kovo 9–29 dienomis vieši klaipėdiečių surengta tapybos paroda „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“. Joje eksponuojami Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkų 2011-ųjų vasarą Tolminkiemyje vykusiame plenere sukurti darbai.

Dalia Bielskytė

Jubiliejinis žygis

2011-ųjų vasarą Tolminkiemyje (dabar – Čistyje Prudy, Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija) vyko Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuotas tarptautinis tapybos pleneras „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“, kuriame dalyvavo tapytojai iš Klaipėdos (Arūnas Mėčius, Dalia Skridailaitė, Algis Vadoklis, Virginijus Viningas, Simas Žaltauskas) ir Kaliningrado (Sarkisas Gogorianas, Vladimiras Karnilovas, Andrejus Mašichinas). Plenere gimė daugiau nei pusšimtis tapybos darbų.

Paroda, eksponuota Tolminkiemio bažnyčioje, Kaliningrado istorijos ir dailės muziejuje, „Klaipėdos galerijoje“ ir Lietuvos Seime, tęsia savo žygį: Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga kiek sumažinta jos ekspozicija buvo įkurdinta Suomijoje, Salo miesto „Mėlynojo namo galerijoje“.

Susibūrė į draugiją

Plenero iniciatorė bei kuratorė Violeta Jusionienė jau projekto pradžioje kalbėjo apie K.Donelaičio kultūrinio palikimo ir istorinės atminties aktualizavimo svarbą, akcentavo tai kaip esminę dailės projekto misiją – tapybos darbus buvo planuojama parodyti kuo platesnei auditorijai.

Tačiau žinia, kad Suomijoje yra Lietuvos mylėtojų, susibūrusių į Donelaičio draugiją, ir norinčių pamatyti šiuos paveikslus, buvo netikėta.

Suomijos ir Lietuvos draugija Helsinkyje buvo įsteigta 1930 m., 1945 m. ji buvo uždaryta dėl politinių priežasčių, o 1990-aisiais vėl atkurta. Draugijos inicijavimo ir veiklos gijos – vienos šeimos rankose. Nuo atkūrimo iki dabar Donelaičio draugijai pirmininkauja Helsinkio universiteto prof. Hannu Niemi, kurio senelis – garsus tautosakininkas, Lietuvos bičiulis, to paties Helsinkio universiteto profesorius Aukusti Robert Niemi (1869–1931) – buvo unikalios draugijos steigėjas.

Užmeskime akį į jo mokslinę-kūrybinę biografiją. Profesorius A.R.Niemi užsidegęs rinko lietuvių liaudies dainas, 1912 m. drauge su kunigu A.Sabaliausku paskelbė jų rinkinį, 1913 m. suomių, 1932 m. – lietuvių kalbomis išleido veikalą „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“, studijavo lietuvių literatūrą ir publikavo straipsnius šia tema. Gaila, kad nepasitvirtino tarp Suomijos lietuvių sklandanti graži legenda esą prof. A.R.Niemi kadaise į suomių kalbą išvertė ir K.Donelaičio „Metus“… Jei intencijų ir būta, toks vertimas, deja, neegzistuoja, tačiau tai netrukdo Lietuvos valstybinių švenčių proga puošti Suomijos lietuvininko kapą gėlėmis…

Suomijos Donelaičio draugijos padaliniai veikia Joensu, Tamperės ir Turku regionuose.

Ruošiasi į Tolminkiemį

„Mėlynojo namo galerija“ – nedidelis, jaukus kultūros centras, anot jame dirbančių žmonių, turintis ne tik savas tradicijas, bet ir savą vaiduoklį. Naktimis esą ekspozicijų, ypač naujų, apžiūrėti ateina seniai mirusi namo ponia. Klaipėdos dailininkų paveikslai, matyt, jai patiko, nes, pakabinti iš vakaro, rytą parodos „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“ darbai kabojo savo vietose.

Į parodos atidarymą susirinko būrys jau minėtos Donelaičio draugijos, Suomijos lietuvių bendruomenės, vadovaujamos Jugitos Kekkonen, narių, taip pat – Suomijos piliečių, besidominčių Lietuvos daile ir kultūra.

Parodą pristatė ir sveikinimo žodį artėjančios Kovo 11-osios proga tarė Lietuvos ambasadorius Suomijoje Arūnas Jievaltas. Donelaičio Lietuvos bičiulių draugijos pirmininkas H.Niemi suomių kalba svečiams papasakojo apie K.Donelaitį, kurio vardu pavadinta jo vadovaujama Lietuvos ir Suomijos bičiulių draugija.

Parodą atlydėję projekto kuratorė V.Jusionienė ir tapytojas Algirdas Vadoklis buvo lakoniški – už juos kalbėjo paveikslai ir fotografijos, pasakojančios apie dešimtį lietuviams šventoje žemėje, Tolminkiemyje, praleistų dienų. Tačiau ir atidarymui pasibaigus žmonės neskubėjo skirstytis: jiems rūpėjo, kaip klostosi Tolminkiemio likimas pasiklydus tarp dviejų valstybių, jie domėjosi paveikslų tapybos technika, lygino tą patį motyvą, atpažįstamą skirtingų autorių darbuose ir fotografijose, stebėjosi unikaliu realybės ir kūrybos sąskambiu ir tarėsi – reikia būtinai aplankyti tą gražų Karaliaučiaus kraštą, užauginusį literatūros genijų K.Donelaitį, ir Klaipėdą, kurios menininkai ne tik patys vertina, puoselėja savo kultūrą, istoriją, bet ir dosniai ja dalijasi su kitomis šalimis.

Parodos „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“ organizatoriai – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius – už pagalbą surengiant parodą Suomijoje dėkingi Lietuvos ambasadai Suomijoje, Suomijos lietuvių bendruomenei ir Donelaičio Lietuvos bičiulių draugijai.

Klaipėdos miestas teatralus apdovanojo „Padėkos kaukėmis“

Klaipėdos miestas teatralus apdovanojo „Padėkos kaukėmis“

Teatro dienos išvakarėse Klaipėdos miestas „Padėkos kaukėmis“ įvertino 2011 m. uostamiestyje sėkmingiausiai kūrusius teatralus. Miesto meras Vytautas Grubliauskas ekspertų komisijos išrinktiems laureatams įteikė tris „Padėkos kaukes“. Viena jų apdovanota choreografė Agnija Šeiko – už šokio operą „Dykra“, pedagoginę bei edukacinę veiklą vystant ir populiarinant šokio teatro meną. Kita teko Klaipėdos muzikiniam teatrui – už geriausiu metų spektakliu pripažintą G.Puccini’o operų diptiką „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ (apdovanojimą atsiėmė dirigentas Dainius Pavilionis). Trečioji „Padėkos kaukė“ iškeliavo į Vilnių – dailininkui Gintarui Makarevičiui, pagerbtam už scenografiją Klaipėdos dramos teatro spektakliui A.Strindbergo „Šmėklų sonata“, Teatro dieną jo scenografui pelniusiam ir šalies Auksinį scenos kryžių. Klaipėdos koncertų salėje surengta iškilminga apdovanojimų ceremonija tapo šventiniu miesto teatralų pabendravimo vakaru. Jame teatrai sveikino kolegas, dovanodami nuotaikingus programos numerius.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 3 (201)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Valstybė finansuos festivalius ir jaunuosius menininkus

Šiemet Lietuvos kultūros ministerija daugiau nei dvigubai daugiau lėšų skyrė daliniam didžiausių šalyje rengiamų tradicinių tarptautinių festivalių finansavimui ir nepamiršo jaunųjų šalies menininkų.

2012 m. bus dalinai finansuota 18 festivalių. Lyginant su pernai metais, jiems skiriamos lėšos padidėjo 62,5 proc. Iš viso tradiciniams festivaliams skirta 2 mln. 600 tūkst. litų. Ministerija viliasi, kad šis padidėjimas leis festivalių organizatoriams pristatyti Lietuvos publikai įdomiausių ir aktualiausių pasaulio menininkų darbus.

Valstybės finansinę paramą gaus ir du tęstiniai tarptautiniai meno renginiai, vykstantys pajūryje. 2012 m. liepos 14–21 d. Nidoje rengiamam XVI tarptautiniam Thomo Manno festivaliui „Pavergtas protas“ skirta 90 tūkst. litų. Birželio pradžioje laukiamas XVIII Klaipėdos Pilies džiazo festivalis gaus 80 tūkst. litų. Didžiausios sumos padalytos XVII Pažaislio muzikos festivaliui (280 tūkst. litų), Vilniaus tarptautiniam teatro festivaliui „Sirenos – 2012“ (245 tūkst. litų), tarptautiniam šiuolaikinio šokio festivaliui „Naujasis Baltijos šokis – 2012“ ir Šiuolaikinio meno centro rengiamai XI Baltijos tarptautinio meno meno trienalei (po 230 tūkst. litų) bei tarptautiniam šiuolaikinės muzikos festivaliui „Gaida – 2012“ (200 tūkst. litų).

Taip pat Kultūros ministerija iš 2012 m. valstybės biudžeto lėšų skyrė dalinį finansavimą – 585 tūkst. litų – 43 jaunųjų šalies menininkų projektams. Tarp jų – ir klaipėdiečių sumanymai.

Klaipėdos lėlių teatro jaunųjų menininkų profesinių įgūdžių tobulinimui Prancūzijoje ir Klaipėdos universiteto „Pianistų rengimo tarptautiniams konkursams papildomam aspektui: atviroms meistriškumo paskaitoms ir pamokoms – XII seminarui“ skirta po 5 tūkst. litų. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro projektui „ARTradimai 2012“ ir menininkų grupės „Žuvies akis“ šokio spektaklio, paremto meilės duetais, sukūrimui ir pristatymui atseikėta po 10 tūkst. litų. Dar 9 tūkst. litų gaus Klaipėdoje reziduojantis Laisvasis teatras jo kuriamam filmui „Pašteto brolija“.

Internautai išrinko JEK bienalės favoritus

Kovo 16-ąją baigėsi virtualus balsavimas internete už publikos geriausiai įvertintą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose eksponuotos tarptautinės bienalės „Jaunieji Europos kūrėjai (JEK) 2011/2013“ kūrinį.

Balsavo daugiau nei 2000 internautų. Po nuožmios daugiau kaip mėnesį trukusios kovos jau žinomi nugalėtojai. Pirmąją vietą užėmė ir 5,6 balo surinko vienintelis šiame projekte dalyvaujantis klaipėdietis Rodionas Petrovas, parodoje pristatęs tapybos darbus „Viešas tualetas“ ir „Peržymėjimas“. Garbingą antrąją vietą su 5,2 balo iškovojo italų menininkė Serena Zanardi su instaliacija „Kažkur“. Trečioje vietoje liko taip pat italas, vienas iš šių metų bienalės pagrindinio prizo laimėtojų – Cesare Bignotti su videokūriniu „Nova Spectrum“.

KKKC komanda, atsižvelgdama į aktyviai vykusį balsavimą bei įdomius nugalėtojų darbus, pakoregavo žadėtąjį prizą. Pirmosios vietos laimėtojui R.Petrovui bus suteikta galimybė reziduoti Kunstlerhaus Lukas menininkų namuose Vokietijoje bei atstovauti Lietuvai tarptautinėje parodoje „3+3. Jaunas trijų šalių menas“, kuri bus eksponuojama Vokietijoje, Lietuvoje ir Švedijoje.

Taip pat visiems trims nugalėtojams – R.Petrovui, S.Zanardi bei C.Bignotti bus suteikta galimybė pristatyti savo kūrybą plačiau grupinėje parodoje, kuri vyks KKKC Parodų rūmuose 2013 m.

O bene svarbiausio Klaipėdos šiuolaikinio meno renginio kelionė po Europą, prasidėjusi sausio 20 – vasario 26 d. Lietuvos uostamiestyje, tęsia savo turą po joje dalyvaujančias šalis – balandžio 2-ąją bienalės ekspozicija bus pristatyta Hamburge (Vokietija). Tarptautinėje JEK bienalėje 2011/2013 devynios Europos valstybės – Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir Vokietija pristato vertingiausius 72-jų jaunųjų kūrėjų darbus iš savo šalių regionų. Klaipėdos miestas 2006 m. tapo šio projekto partneriu. KKKC suteikta garbė atstovauti Lietuvai ir pristatyti specialiai šiai parodai atrinktus aštuonis mūsų šalies jaunuosius menininkus.

Klaipėdiečių parodos veikia Alytuje ir Vilniuje

Kovą Klaipėdos menininkai Remigijus Treigys ir Ernestas Žvaigždinas savo kūrinius išvežė pasižmonėti į kitus Lietuvos miestus.

Fotomenininkas R.Treigys kovo 8-ąją savo fotografijų parodą „Septintoji gatvė“ atidarė Alytaus dramos teatre, kur ji bus eksponuojama visą mėnesį. „Septintoji gatvė“ sukurta 2007–2010 m. ir prieš dvejus metus pristatyta uostamiesčio Baroti galerijoje. Šios parodos darbais menininkas tarsi keliauja Septintąja gatve per Niujorką, Dubliną, Estijos Saremos bei Vokietijos Sylto salas, Klaipėdą… Ir R.Treigiui, ir žiūrovams toji kelionė – vis kitokia, nes parodos darbai keičiasi, vieni atkrinta, kitais ji pasipildo…

Kovo 23-iąją Lietuvos Seimo II rūmų parodų galerijoje pristatyta savito uostamiesčio tapytojo E.Žvaigždino pastarųjų kelerių metų tapybos paroda, veiksianti iki balandžio 16-osios. Autoriaus tapybos braižas gana spontaniškas, ekspresyvus, spalvingas ir originalus, kompoziciškai ir spalviškai gerai subalansuotas, dekoratyvus. Tapytojui rūpi spalva, paveikslo koloritas, kuris gali būti tiek šiltas, tiek šaltas, svarbiausia, kad būtų išlaikyta harmonija. Tapo jis sodriai, plačiu teptuku ir dažų srautais sukurdamas reljefinį, faktūrinį paveikslo paviršių, pasižymintį impulsyvumu ir veikiantį žiūrovą romantiška nuotaika.

Su „Pavasario gaida“ – po Klaipėdos rajoną

Balandžio 13 – gegužės 23 dienomis po Klaipėdos rajoną keliaus Gargžduose organizuojamas VII muzikos festivalis „Pavasario gaida“.

Jau tradiciniu, labai laukiamu ir kasmet vis stiprėjančiu festivaliu džiaugėsi jo sumanytoja ir organizatorė Šarūnė Petruškevičienė. Festivalio vadovės giliu įsitikinimu, šiemetės „Pavasario gaidos“ programa, kurioje – 14 koncertų, įtiks ir reikliausiems muzikos gerbėjams.

Festivalį Dovilų etninės kultūros ir Gargždų kultūros centruose pradės koncertas, dedikuotas S.Šimkaus 125-osioms gimimo metinėms. Jame dalyvaus Valstybinis Vilniaus kvartetas ir dainininkas Liudas Mikalauskas, atliksiantys lietuvių kompozitorių vokalinę ir instrumentinę muziką. Endriejavo bibliotekoje ir Gargždų kultūros centre skambės aktorės Birutės Mar, gitaristo Mariaus Zablecko ir birbynininko Egidijaus Ališausko poezijos ir muzikos meditacija „Tylos sodai“. Balandžio 20-ąją Gargžduose vyks pianisto Jurgio Karnavičiaus rečitalis. Ten pat ir Veiviržėnuose koncertą „Džentelmenų duetas“ surengs smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir gitaristas Sergejus Krinicinas. Gargždų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje vargonuos tarptautinio M.K.Čiurlionio vargonininkų konkurso laureatė Jurgita Kazakevičiūtė ir dainuos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Irena Zelenkauskaitė. Festivalio programoje numatytas ir „Jaunųjų talentų paradas“, kuriame pasirodys M.Rostropovičiaus fondo globotiniai, Gargždų muzikos mokyklos tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatai. Agluonėnų etnografinėje sodyboje koncertuos instrumentinė grupė „Subtilu-Z“. Gargždų kultūros centre vyks džiazo muzikos vakaras, kuriame muzikuos Artūro Noviko džiazo mokyklos jaunimo vokalinė grupė „Jazz Island“ ir džiazo grupė iš Prancūzijos „Zazou’Ira“. Laukiama svečių iš Suomijos – festivalyje dainuos choras „Opera chorus Turku – Pori“. Iš Vokietijos atvyks įžymusis violončelininkas Davidas Geringas, o iš Japonijos – baleto solistė Emi Hariyama, kurie atliks šokio ir instrumentinės muzikos kompoziciją „Bach plius“. Festivalį Gargžduose užbaigs Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir solistės Astos Krikščiūnaitės koncertas, kurį diriguos Robertas Šervenikas.

Nuostabu, kad daug festivalio koncertų – nemokami, o į kitus bilietai – tik po 10 ir 5 litus. Be to, renginys turi ir kitą kilnią misiją. „Festivalio metu, kaip kasmet, visus kviesime pagal išgales paremti sunkiomis ligomis sergančius vaikus iš Klaipėdos rajono“, – priminė Š.Petruškevičienė.

„Pavasario gaidos“ mecenatas – Klaipėdos rajono savivaldybė, festivalio partneris – Lietuvos nacionalinė filharmonija. Dar jis turi visą būrį rėmėjų ir draugų.

Parengė Rita Bočiulytė

Kuria Menų spaustuvėje

Devintasis Vilniaus menų spaustuvės programos „Atvira erdvė“ sezonas pristatys naujus vardus, tarp kurių – ir debiutuojantys Klaipėdos menininkai.

2012 m. jaunųjų scenos menininkų programoje „Atvira erdvė“ pretendavo dalyvauti 25 projektai. Į programą pateko tik keturi. Vienas jų – režisieriaus Igno Basijoko, statančio Jeano Paulio Sartre’o pjesę „Išėjimo nėra“. Klaipėdos universiteto Menų fakultete režisūros studijas bebaigiantis I.Basijokas premjerą Menų spaustuvėje pristatys jau gegužės 10-ąją. Spektaklį jis kuria su bendrakursiais Pauliumi Valaškevičiumi ir Zigmantu Baranausku bei pačių pasirinktomis kuratorėmis – teatrinio judėjimo „No Theatre“ aktorėmis Elze Gudavičiūte ir Egle Špokaite.

Jauniesiems menininkams skirta Menų spaustuvės programa – tai erdvė, kurioje galima žengti pirmuosius žingsnius profesionaliojoje scenoje, nebijant eksperimentuoti ir klysti, suburiant bendraminčius nebūtinai tradicinio žanro sceniniams projektams.

Kviečia rašyti pjeses

Moksleiviško amžiaus literatus iš Klaipėdos miesto ir visos Lietuvos buria pjesių konkursas „teatrAKCIJA‘2012“.

Jame kviečiami dalyvauti moksleiviško amžiaus (nuo 7 iki 19 metų) autoriai.

Konkursą organizuoja Klaipėdos jaunimo centro „Aušros“ teatro studija. Draminius kūrinius vertinimo komisijai reikia pateikti iki balandžio 1 d. 24 val. elektroniniu paštu teatrakcija.2012@gmail.com, elektroninėje laikmenoje arba atspausdintą tekstą atnešti į teatro studiją „Aušra“ – I.Simonaitytės g. 24, Klaipėda.

Žanrų (komedija, drama, tragedija, melodrama, pasaka) ir formų įvairovė neribojama, pateikimo kalba – nesvarbu (lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, lenkų, latvių), vienas autorius gali pateikti neribotą skaičių pjesių. Pjesės bus skirstomos į kategorijas ir vertinamos atsižvelgiant į autorių amžių (1–7 kl.; 8–12 kl.).

Dvi geriausios pjesės – po vieną iš kiekvienos kategorijos – bus statomos „Aušros“ teatro studijos režisierių ir parodytos „teatrAKCIJOS‘2012“ metu.

Dar keturios pjesės – po dvi iš kiekvienos kategorijos – bus pritaikytos ir perskaitytos žiūrovams „Aušros“ teatro studijoje „teatrAKCIJOS‘2012“ metu.

Susidarius penkių (ir daugiau) žmonių (ne tik konkurso dalyvių) grupei, „Aušros“ teatro studijoje galima išklausyti paskaitų ciklą „Scenarijaus rašymo principai: struktūra ir pagrindinės taisyklės“. Lektoriai – Gediminas Milinis (teatro studijos „Aušra“ vedėjas, menotyros magistras), Mindaugas Valiukas (teatro studijos „Aušra“ režisierius, poetas, dramaturgas, muzikantas).

„Durų“ inf.

Paskutinis J.Kačinsko sugrįžimas į Klaipėdą

Paskutinis J.Kačinsko sugrįžimas į Klaipėdą

Su Klaipėdos miesto garbės piliečiu, Nacionalinės premijos laureatu, kompozitoriumi, dirigentu, vargonininku, pedagogu Jeronimu Kačinsku (1907–2005) ryšiai nutrūko prieš gerą dešimtmetį. Sužinojusi, kad jis susirgo ir atsidūrė slaugos namuose, supratau, kad tie ryšiai daugiau jau ir nebeatsinaujins.

Danutė Petrauskaitė

Rūpestingi bendrapavardžiai

Skaudu buvo išgirsti žinią apie kompozitoriaus netektį. Ramybės taip pat nedavė mintis apie paskutinius jo gyvenimo metus – kas atsitiko su jo asmeniniu archyvu, kur dingo knygos, natos, fotografijų albumai? Užmegzti ryšio su giminaičiais nepavyko. Tad 2011 m. rudenį į Putnamą (JAV) vykau tik su ketinimu aplankyti kompozitoriaus kapą. Ir atsitiko stebuklas…

Viešint Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolyne iš seselės Ignės Marijošiūtės pavyko sužinoti apie J.Kačinsko artimuosius, išsaugojusius pomirtinį kompozitoriaus palikimą ir ieškančius Lietuvoje tinkamos vietos jį priglausti. Sunku buvo tuo patikėti. Bet susisiekus su nurodytais asmenimis paaiškėjo, kad tie žmonės – Kennethas Kahcinsky’s bei jo žmona Joyce ir Marija Kačinskaitė. Kompozitorius ne kartą pasakojo apie pastarosios teikiamą globą, tačiau kad egzistuoja dar kiti giminės, niekada neminėjo. Kaip paaiškėjo, tai buvo ne tiek giminės, kiek bendrapavardžiai, ieškantys savo šaknų. Tačiau būtent jie ir išsaugojo visa tai, kas liko po J.Kačinsko mirties. Ir sužinoję, kad yra galimybė perduoti archyvą Klaipėdos universitetui, po kelių dienų atvažiavo į Putnamą.

Brangios dėžės

K.Kachinsky’s savo automobiliu į Putname esantį ALKA-os archyvą atgabeno 12 dėžių. Kartu atvažiavo ir jo žmona bei M.Kačinskaitė. Tai buvo įsimintina diena jų gyvenime – atsisveikinimas su daiktais, kurie dar siejo juos su J.Kačinsku.

Buvo itin smalsu pasižiūrėti, kas gi yra tose dėžėse, tad tą patį 2011 m. spalio 7-osios vakarą teko jas išpakuoti, surūšiuoti ir atrinkti tai, ką būtina siųsti į Klaipėdą.

Vertingų daiktų būta apstu – tai tautinės juostos, įteiktos kompozitoriui viešint Lietuvoje, Nacionalinės kultūros ir meno premijos medalis, žymių rašytojų bei poetų knygos su jų autografais, plokštelės, magnetofoniniai garso įrašai, nuotraukos, laikraščių iškarpos, spausdinti kūriniai bei jų rankraščiai, įvairių asmenų J.Kačinskui siųsti laiškai ir paties kompozitoriaus epistolinis palikimas.

Paskutinis laiškas – lyg testamentas

Labiausiai jaudinantis momentas buvo J.Kačinsko laiškas šio straipsnio autorei – be datos ir neišsiųstas, rašytas drebančia ranka. Spėju, kad tai galėjo būti 1999–2001 m. laikotarpis.

Sunku buvo patikėti, kad skaitau mintis žmogaus, kurio jau seniai nėra tarp mūsų. Laiške rašoma: „Atleisk už mano grubų ir netaisyklingą raštą. Dėl žiaurios žiemos negaliu naudotis savo darbo kambariu – rašau ant palinkusio kardono. Taigi kartais slysta ir pakrypsta ranka. Laiškus rašau pripuolamai: kada atsipalaiduoju nuo daktarų, vaistų apsirūpinimo, nes tas reikalas čia labai komplikuotas. Ačiū Dievui, amerikiečių draugai niekada neapleidžia. […] Lietuviai, su kuriais dirbau 48 metus, net telefono triūbelės nepakelia. Nelauk iš manęs geresnių laiškų, tokia jau senatvės padėtis, tačiau ir senatvė atneša idėjų ir apmąstymų. Žinai, Danute, šalia tikėjimo reikia ir gyvenimo filosofijos. Be filosofijos žmogus tuščias ir neturi ką kalbėti. Jie blaškosi, ieško malonumų, laksto po restoranus, labai daug kalba apie materialius dalykus. Gyvenimo tikslas, prasmė jiems nerūpi. Aš kartais trokštu nuo jų kalbų, bet mano užvestos temos atsiduria į tuštumą. Nemanau žeminti tuos žmones, tačiau norėčiau, kad mano pažįstami galvotų, galvotų, ieškotų, ieškotų ir augtų sąmoningume […]“

Šis laiškas, kaip ir daugelis kitų, dar kartą byloja apie sudėtingus kompozitoriaus ir jo tautiečių santykius, aukštus jo moralinius standartus ir nelengvą išeivio dalią.

Archyvas – saugioje pastogėje

K.Kachinsky’s ne tik išsaugojo J.Kačinsko palikimą, bet ir finansavo jo siuntimą į Lietuvą. Už tai jam nuoširdžiausią padėką išreiškė Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė dr. Janina Pupelienė ir šių eilučių autorė.

Šiuo metu J.Kačinsko pomirtinis palikimas saugomas Išeivijos kultūros ir meno archyve. Prireiks dar ne vienų metų, kol visi jame sukaupti fondai, rūpestingai prižiūrimi ir tvarkomi Igno Kislausko, bus sukataloguoti ir prieinami skaitytojams.

Tačiau galime jaustis ramūs – unikali dokumentinė medžiaga nėra sunaikinta, nesimėto Amerikos palėpėse ir garažuose, ji – saugioje pastogėje.