Langas

MENO LEIDINYS Nr. 3 (201)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Valstybė finansuos festivalius ir jaunuosius menininkus

Šiemet Lietuvos kultūros ministerija daugiau nei dvigubai daugiau lėšų skyrė daliniam didžiausių šalyje rengiamų tradicinių tarptautinių festivalių finansavimui ir nepamiršo jaunųjų šalies menininkų.

2012 m. bus dalinai finansuota 18 festivalių. Lyginant su pernai metais, jiems skiriamos lėšos padidėjo 62,5 proc. Iš viso tradiciniams festivaliams skirta 2 mln. 600 tūkst. litų. Ministerija viliasi, kad šis padidėjimas leis festivalių organizatoriams pristatyti Lietuvos publikai įdomiausių ir aktualiausių pasaulio menininkų darbus.

Valstybės finansinę paramą gaus ir du tęstiniai tarptautiniai meno renginiai, vykstantys pajūryje. 2012 m. liepos 14–21 d. Nidoje rengiamam XVI tarptautiniam Thomo Manno festivaliui „Pavergtas protas“ skirta 90 tūkst. litų. Birželio pradžioje laukiamas XVIII Klaipėdos Pilies džiazo festivalis gaus 80 tūkst. litų. Didžiausios sumos padalytos XVII Pažaislio muzikos festivaliui (280 tūkst. litų), Vilniaus tarptautiniam teatro festivaliui „Sirenos – 2012“ (245 tūkst. litų), tarptautiniam šiuolaikinio šokio festivaliui „Naujasis Baltijos šokis – 2012“ ir Šiuolaikinio meno centro rengiamai XI Baltijos tarptautinio meno meno trienalei (po 230 tūkst. litų) bei tarptautiniam šiuolaikinės muzikos festivaliui „Gaida – 2012“ (200 tūkst. litų).

Taip pat Kultūros ministerija iš 2012 m. valstybės biudžeto lėšų skyrė dalinį finansavimą – 585 tūkst. litų – 43 jaunųjų šalies menininkų projektams. Tarp jų – ir klaipėdiečių sumanymai.

Klaipėdos lėlių teatro jaunųjų menininkų profesinių įgūdžių tobulinimui Prancūzijoje ir Klaipėdos universiteto „Pianistų rengimo tarptautiniams konkursams papildomam aspektui: atviroms meistriškumo paskaitoms ir pamokoms – XII seminarui“ skirta po 5 tūkst. litų. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro projektui „ARTradimai 2012“ ir menininkų grupės „Žuvies akis“ šokio spektaklio, paremto meilės duetais, sukūrimui ir pristatymui atseikėta po 10 tūkst. litų. Dar 9 tūkst. litų gaus Klaipėdoje reziduojantis Laisvasis teatras jo kuriamam filmui „Pašteto brolija“.

Internautai išrinko JEK bienalės favoritus

Kovo 16-ąją baigėsi virtualus balsavimas internete už publikos geriausiai įvertintą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose eksponuotos tarptautinės bienalės „Jaunieji Europos kūrėjai (JEK) 2011/2013“ kūrinį.

Balsavo daugiau nei 2000 internautų. Po nuožmios daugiau kaip mėnesį trukusios kovos jau žinomi nugalėtojai. Pirmąją vietą užėmė ir 5,6 balo surinko vienintelis šiame projekte dalyvaujantis klaipėdietis Rodionas Petrovas, parodoje pristatęs tapybos darbus „Viešas tualetas“ ir „Peržymėjimas“. Garbingą antrąją vietą su 5,2 balo iškovojo italų menininkė Serena Zanardi su instaliacija „Kažkur“. Trečioje vietoje liko taip pat italas, vienas iš šių metų bienalės pagrindinio prizo laimėtojų – Cesare Bignotti su videokūriniu „Nova Spectrum“.

KKKC komanda, atsižvelgdama į aktyviai vykusį balsavimą bei įdomius nugalėtojų darbus, pakoregavo žadėtąjį prizą. Pirmosios vietos laimėtojui R.Petrovui bus suteikta galimybė reziduoti Kunstlerhaus Lukas menininkų namuose Vokietijoje bei atstovauti Lietuvai tarptautinėje parodoje „3+3. Jaunas trijų šalių menas“, kuri bus eksponuojama Vokietijoje, Lietuvoje ir Švedijoje.

Taip pat visiems trims nugalėtojams – R.Petrovui, S.Zanardi bei C.Bignotti bus suteikta galimybė pristatyti savo kūrybą plačiau grupinėje parodoje, kuri vyks KKKC Parodų rūmuose 2013 m.

O bene svarbiausio Klaipėdos šiuolaikinio meno renginio kelionė po Europą, prasidėjusi sausio 20 – vasario 26 d. Lietuvos uostamiestyje, tęsia savo turą po joje dalyvaujančias šalis – balandžio 2-ąją bienalės ekspozicija bus pristatyta Hamburge (Vokietija). Tarptautinėje JEK bienalėje 2011/2013 devynios Europos valstybės – Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir Vokietija pristato vertingiausius 72-jų jaunųjų kūrėjų darbus iš savo šalių regionų. Klaipėdos miestas 2006 m. tapo šio projekto partneriu. KKKC suteikta garbė atstovauti Lietuvai ir pristatyti specialiai šiai parodai atrinktus aštuonis mūsų šalies jaunuosius menininkus.

Klaipėdiečių parodos veikia Alytuje ir Vilniuje

Kovą Klaipėdos menininkai Remigijus Treigys ir Ernestas Žvaigždinas savo kūrinius išvežė pasižmonėti į kitus Lietuvos miestus.

Fotomenininkas R.Treigys kovo 8-ąją savo fotografijų parodą „Septintoji gatvė“ atidarė Alytaus dramos teatre, kur ji bus eksponuojama visą mėnesį. „Septintoji gatvė“ sukurta 2007–2010 m. ir prieš dvejus metus pristatyta uostamiesčio Baroti galerijoje. Šios parodos darbais menininkas tarsi keliauja Septintąja gatve per Niujorką, Dubliną, Estijos Saremos bei Vokietijos Sylto salas, Klaipėdą… Ir R.Treigiui, ir žiūrovams toji kelionė – vis kitokia, nes parodos darbai keičiasi, vieni atkrinta, kitais ji pasipildo…

Kovo 23-iąją Lietuvos Seimo II rūmų parodų galerijoje pristatyta savito uostamiesčio tapytojo E.Žvaigždino pastarųjų kelerių metų tapybos paroda, veiksianti iki balandžio 16-osios. Autoriaus tapybos braižas gana spontaniškas, ekspresyvus, spalvingas ir originalus, kompoziciškai ir spalviškai gerai subalansuotas, dekoratyvus. Tapytojui rūpi spalva, paveikslo koloritas, kuris gali būti tiek šiltas, tiek šaltas, svarbiausia, kad būtų išlaikyta harmonija. Tapo jis sodriai, plačiu teptuku ir dažų srautais sukurdamas reljefinį, faktūrinį paveikslo paviršių, pasižymintį impulsyvumu ir veikiantį žiūrovą romantiška nuotaika.

Su „Pavasario gaida“ – po Klaipėdos rajoną

Balandžio 13 – gegužės 23 dienomis po Klaipėdos rajoną keliaus Gargžduose organizuojamas VII muzikos festivalis „Pavasario gaida“.

Jau tradiciniu, labai laukiamu ir kasmet vis stiprėjančiu festivaliu džiaugėsi jo sumanytoja ir organizatorė Šarūnė Petruškevičienė. Festivalio vadovės giliu įsitikinimu, šiemetės „Pavasario gaidos“ programa, kurioje – 14 koncertų, įtiks ir reikliausiems muzikos gerbėjams.

Festivalį Dovilų etninės kultūros ir Gargždų kultūros centruose pradės koncertas, dedikuotas S.Šimkaus 125-osioms gimimo metinėms. Jame dalyvaus Valstybinis Vilniaus kvartetas ir dainininkas Liudas Mikalauskas, atliksiantys lietuvių kompozitorių vokalinę ir instrumentinę muziką. Endriejavo bibliotekoje ir Gargždų kultūros centre skambės aktorės Birutės Mar, gitaristo Mariaus Zablecko ir birbynininko Egidijaus Ališausko poezijos ir muzikos meditacija „Tylos sodai“. Balandžio 20-ąją Gargžduose vyks pianisto Jurgio Karnavičiaus rečitalis. Ten pat ir Veiviržėnuose koncertą „Džentelmenų duetas“ surengs smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir gitaristas Sergejus Krinicinas. Gargždų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje vargonuos tarptautinio M.K.Čiurlionio vargonininkų konkurso laureatė Jurgita Kazakevičiūtė ir dainuos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Irena Zelenkauskaitė. Festivalio programoje numatytas ir „Jaunųjų talentų paradas“, kuriame pasirodys M.Rostropovičiaus fondo globotiniai, Gargždų muzikos mokyklos tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatai. Agluonėnų etnografinėje sodyboje koncertuos instrumentinė grupė „Subtilu-Z“. Gargždų kultūros centre vyks džiazo muzikos vakaras, kuriame muzikuos Artūro Noviko džiazo mokyklos jaunimo vokalinė grupė „Jazz Island“ ir džiazo grupė iš Prancūzijos „Zazou’Ira“. Laukiama svečių iš Suomijos – festivalyje dainuos choras „Opera chorus Turku – Pori“. Iš Vokietijos atvyks įžymusis violončelininkas Davidas Geringas, o iš Japonijos – baleto solistė Emi Hariyama, kurie atliks šokio ir instrumentinės muzikos kompoziciją „Bach plius“. Festivalį Gargžduose užbaigs Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir solistės Astos Krikščiūnaitės koncertas, kurį diriguos Robertas Šervenikas.

Nuostabu, kad daug festivalio koncertų – nemokami, o į kitus bilietai – tik po 10 ir 5 litus. Be to, renginys turi ir kitą kilnią misiją. „Festivalio metu, kaip kasmet, visus kviesime pagal išgales paremti sunkiomis ligomis sergančius vaikus iš Klaipėdos rajono“, – priminė Š.Petruškevičienė.

„Pavasario gaidos“ mecenatas – Klaipėdos rajono savivaldybė, festivalio partneris – Lietuvos nacionalinė filharmonija. Dar jis turi visą būrį rėmėjų ir draugų.

Parengė Rita Bočiulytė

Kuria Menų spaustuvėje

Devintasis Vilniaus menų spaustuvės programos „Atvira erdvė“ sezonas pristatys naujus vardus, tarp kurių – ir debiutuojantys Klaipėdos menininkai.

2012 m. jaunųjų scenos menininkų programoje „Atvira erdvė“ pretendavo dalyvauti 25 projektai. Į programą pateko tik keturi. Vienas jų – režisieriaus Igno Basijoko, statančio Jeano Paulio Sartre’o pjesę „Išėjimo nėra“. Klaipėdos universiteto Menų fakultete režisūros studijas bebaigiantis I.Basijokas premjerą Menų spaustuvėje pristatys jau gegužės 10-ąją. Spektaklį jis kuria su bendrakursiais Pauliumi Valaškevičiumi ir Zigmantu Baranausku bei pačių pasirinktomis kuratorėmis – teatrinio judėjimo „No Theatre“ aktorėmis Elze Gudavičiūte ir Egle Špokaite.

Jauniesiems menininkams skirta Menų spaustuvės programa – tai erdvė, kurioje galima žengti pirmuosius žingsnius profesionaliojoje scenoje, nebijant eksperimentuoti ir klysti, suburiant bendraminčius nebūtinai tradicinio žanro sceniniams projektams.

Kviečia rašyti pjeses

Moksleiviško amžiaus literatus iš Klaipėdos miesto ir visos Lietuvos buria pjesių konkursas „teatrAKCIJA‘2012“.

Jame kviečiami dalyvauti moksleiviško amžiaus (nuo 7 iki 19 metų) autoriai.

Konkursą organizuoja Klaipėdos jaunimo centro „Aušros“ teatro studija. Draminius kūrinius vertinimo komisijai reikia pateikti iki balandžio 1 d. 24 val. elektroniniu paštu teatrakcija.2012@gmail.com, elektroninėje laikmenoje arba atspausdintą tekstą atnešti į teatro studiją „Aušra“ – I.Simonaitytės g. 24, Klaipėda.

Žanrų (komedija, drama, tragedija, melodrama, pasaka) ir formų įvairovė neribojama, pateikimo kalba – nesvarbu (lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, lenkų, latvių), vienas autorius gali pateikti neribotą skaičių pjesių. Pjesės bus skirstomos į kategorijas ir vertinamos atsižvelgiant į autorių amžių (1–7 kl.; 8–12 kl.).

Dvi geriausios pjesės – po vieną iš kiekvienos kategorijos – bus statomos „Aušros“ teatro studijos režisierių ir parodytos „teatrAKCIJOS‘2012“ metu.

Dar keturios pjesės – po dvi iš kiekvienos kategorijos – bus pritaikytos ir perskaitytos žiūrovams „Aušros“ teatro studijoje „teatrAKCIJOS‘2012“ metu.

Susidarius penkių (ir daugiau) žmonių (ne tik konkurso dalyvių) grupei, „Aušros“ teatro studijoje galima išklausyti paskaitų ciklą „Scenarijaus rašymo principai: struktūra ir pagrindinės taisyklės“. Lektoriai – Gediminas Milinis (teatro studijos „Aušra“ vedėjas, menotyros magistras), Mindaugas Valiukas (teatro studijos „Aušra“ režisierius, poetas, dramaturgas, muzikantas).

„Durų“ inf.

Paskutinis J.Kačinsko sugrįžimas į Klaipėdą

Paskutinis J.Kačinsko sugrįžimas į Klaipėdą

Su Klaipėdos miesto garbės piliečiu, Nacionalinės premijos laureatu, kompozitoriumi, dirigentu, vargonininku, pedagogu Jeronimu Kačinsku (1907–2005) ryšiai nutrūko prieš gerą dešimtmetį. Sužinojusi, kad jis susirgo ir atsidūrė slaugos namuose, supratau, kad tie ryšiai daugiau jau ir nebeatsinaujins.

Danutė Petrauskaitė

Rūpestingi bendrapavardžiai

Skaudu buvo išgirsti žinią apie kompozitoriaus netektį. Ramybės taip pat nedavė mintis apie paskutinius jo gyvenimo metus – kas atsitiko su jo asmeniniu archyvu, kur dingo knygos, natos, fotografijų albumai? Užmegzti ryšio su giminaičiais nepavyko. Tad 2011 m. rudenį į Putnamą (JAV) vykau tik su ketinimu aplankyti kompozitoriaus kapą. Ir atsitiko stebuklas…

Viešint Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolyne iš seselės Ignės Marijošiūtės pavyko sužinoti apie J.Kačinsko artimuosius, išsaugojusius pomirtinį kompozitoriaus palikimą ir ieškančius Lietuvoje tinkamos vietos jį priglausti. Sunku buvo tuo patikėti. Bet susisiekus su nurodytais asmenimis paaiškėjo, kad tie žmonės – Kennethas Kahcinsky’s bei jo žmona Joyce ir Marija Kačinskaitė. Kompozitorius ne kartą pasakojo apie pastarosios teikiamą globą, tačiau kad egzistuoja dar kiti giminės, niekada neminėjo. Kaip paaiškėjo, tai buvo ne tiek giminės, kiek bendrapavardžiai, ieškantys savo šaknų. Tačiau būtent jie ir išsaugojo visa tai, kas liko po J.Kačinsko mirties. Ir sužinoję, kad yra galimybė perduoti archyvą Klaipėdos universitetui, po kelių dienų atvažiavo į Putnamą.

Brangios dėžės

K.Kachinsky’s savo automobiliu į Putname esantį ALKA-os archyvą atgabeno 12 dėžių. Kartu atvažiavo ir jo žmona bei M.Kačinskaitė. Tai buvo įsimintina diena jų gyvenime – atsisveikinimas su daiktais, kurie dar siejo juos su J.Kačinsku.

Buvo itin smalsu pasižiūrėti, kas gi yra tose dėžėse, tad tą patį 2011 m. spalio 7-osios vakarą teko jas išpakuoti, surūšiuoti ir atrinkti tai, ką būtina siųsti į Klaipėdą.

Vertingų daiktų būta apstu – tai tautinės juostos, įteiktos kompozitoriui viešint Lietuvoje, Nacionalinės kultūros ir meno premijos medalis, žymių rašytojų bei poetų knygos su jų autografais, plokštelės, magnetofoniniai garso įrašai, nuotraukos, laikraščių iškarpos, spausdinti kūriniai bei jų rankraščiai, įvairių asmenų J.Kačinskui siųsti laiškai ir paties kompozitoriaus epistolinis palikimas.

Paskutinis laiškas – lyg testamentas

Labiausiai jaudinantis momentas buvo J.Kačinsko laiškas šio straipsnio autorei – be datos ir neišsiųstas, rašytas drebančia ranka. Spėju, kad tai galėjo būti 1999–2001 m. laikotarpis.

Sunku buvo patikėti, kad skaitau mintis žmogaus, kurio jau seniai nėra tarp mūsų. Laiške rašoma: „Atleisk už mano grubų ir netaisyklingą raštą. Dėl žiaurios žiemos negaliu naudotis savo darbo kambariu – rašau ant palinkusio kardono. Taigi kartais slysta ir pakrypsta ranka. Laiškus rašau pripuolamai: kada atsipalaiduoju nuo daktarų, vaistų apsirūpinimo, nes tas reikalas čia labai komplikuotas. Ačiū Dievui, amerikiečių draugai niekada neapleidžia. […] Lietuviai, su kuriais dirbau 48 metus, net telefono triūbelės nepakelia. Nelauk iš manęs geresnių laiškų, tokia jau senatvės padėtis, tačiau ir senatvė atneša idėjų ir apmąstymų. Žinai, Danute, šalia tikėjimo reikia ir gyvenimo filosofijos. Be filosofijos žmogus tuščias ir neturi ką kalbėti. Jie blaškosi, ieško malonumų, laksto po restoranus, labai daug kalba apie materialius dalykus. Gyvenimo tikslas, prasmė jiems nerūpi. Aš kartais trokštu nuo jų kalbų, bet mano užvestos temos atsiduria į tuštumą. Nemanau žeminti tuos žmones, tačiau norėčiau, kad mano pažįstami galvotų, galvotų, ieškotų, ieškotų ir augtų sąmoningume […]“

Šis laiškas, kaip ir daugelis kitų, dar kartą byloja apie sudėtingus kompozitoriaus ir jo tautiečių santykius, aukštus jo moralinius standartus ir nelengvą išeivio dalią.

Archyvas – saugioje pastogėje

K.Kachinsky’s ne tik išsaugojo J.Kačinsko palikimą, bet ir finansavo jo siuntimą į Lietuvą. Už tai jam nuoširdžiausią padėką išreiškė Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė dr. Janina Pupelienė ir šių eilučių autorė.

Šiuo metu J.Kačinsko pomirtinis palikimas saugomas Išeivijos kultūros ir meno archyve. Prireiks dar ne vienų metų, kol visi jame sukaupti fondai, rūpestingai prižiūrimi ir tvarkomi Igno Kislausko, bus sukataloguoti ir prieinami skaitytojams.

Tačiau galime jaustis ramūs – unikali dokumentinė medžiaga nėra sunaikinta, nesimėto Amerikos palėpėse ir garažuose, ji – saugioje pastogėje.

Klaipėdai – 760: prie ištakų

Klaipėdai – 760: prie ištakų

Klaipėda – senas miestas, įkurtas anksčiau ir už Karaliaučių, ir už Tilžę… 2012 m. rugpjūčio 1 d. minėsiantis 760 metų jubiliejų. Tai įdomios biografijos, turtingos patirties ir kupinas paslapčių vandenų miestas. Istorinis. Jūrinis. Legendinis. Multikultūrinis. Miestas, kuriame išraižytos ir karališkosios regalijos ir kurį laiką buvęs laikinąja Prūsijos sostine.

Pradedame straipsnių ciklą, skirtą Klaipėdos istorijai ir kultūrai. Pakeliaukime drauge mintimis po „senąją, gerąją, gražiąją“ (J.Zembrickis), po mieląją mūsų Klaipėdą. Tikrai verta, nes miesto istorija turtinga, savita, neretai vingiuota, bet sava.

Džiaugsimės, jei skaitytojai įsijungs į pažinties su miestu kelionę…

Pradėkime nuo miesto ištakų. Atsigręžkime į miesto pradžią. Stabtelkime piliavietėje, kur viskas prasidėjo. Kas vyko prieš aštuonis amžius? Kokia toji pradžių pradžia? Kokie išlikę ženklai iš tų senųjų laikų?.. Šįkart atverskime tris pirmuosius miesto istorijos puslapius, fiksuojančius ir tris jo raidos etapus.

Jovita Saulėnienė

Sutartys dėl pilies ir miesto

Ne visada galima užčiuopti miesto gimimo pradžią. Esama įvairių nuomonių ir dėl mūsų gimtojo miesto preliudijos. Vieni mano, kad Klaipėdos miesto istorija prasidėjo nuo žvejų kaimelio prie didžiųjų vandenų. Kiti tvirtina, kad Klaipėda galėjo būti nedidelis gynybinis punktas su medine pilimi. Tačiau, anot istoriko Jono Genio, „beveik tris dešimtmečius besitęsiantys Klaipėdos senamiesčio ir pilies archeologiniai tyrimai to nepatvirtino“.

Oficiali miesto gimimo pradžia laikoma 1252 m. rugpjūčio 1 d., kai buvo sudaryta sutartis tarp Vokiečių ordino vietininko Eberhardo fon Zeinės ir Kuršo vyskupo Heinricho dėl Memelburgo pilies statybos ir miesto įkūrimo prie jos per dvejus metus. Kūrėjai turėjo aiškią viziją – skleisti tikėjimą ir pastatyti svarbų krašto gynybinį punktą. Ir didelį norą, kad gyvenantieji pajustų palaimą mieste, kurį planavo pavadinti Naujuoju Dortmundu. Tam iš Dortmundo miesto net buvo gavę sutikimą. Bet gimė Memelio, vėliau pervadinto Klaipėda, miestas su gražiu iki mūsų dienų išlikusioje sutartyje išsakytu linkėjimu: didelės laimės ir išganymo…

1253 m. vasario 8 d. buvo sudaryta dar viena Vokiečių ordino su Kuršo vyskupu sutartis, kur buvo nubrėžtos devynių kilometrų ilgio ir trijų kilometrų pločio kuriamo miesto ribos. Šioje mūsų laikus pasiekusioje sutartyje buvo numatyta, jog du trečdaliai miesto priklausys Ordinui, likęs trečdalis – Kuršo vyskupui, kuris 1392 m. teisių į Klaipėdą atsisakė. Vėliau miesto priklausomybė daugelį kartų kito.

Miesto veido formavimas

Ir ėmė kilti miestas, jo kūrėjams tikintis, kad jis niekada nenugrims į nebūtį. Statomas jis buvo pagal Ordino miestų tradicijas: prasidėjo nuo pilies statybos, vėliau įtvirtintas, gynybai panaudojant ir natūralius vandenis.

Klaipėda iš pradžių augo saloje, vėliau – Dangės upės kairiajame krante. Dangė dalijo miestą į dvi dalis. 1595 m. kartografas Kasparas Henenbergeris pažymėjo, jog Klaipėdoje „yra stipri pilis su didžiuliais grioviais ir pylimais, greta nemažas miestas, abu Dangės upe apjuosti“.

Ilgai pilis ir miestas egzistavo kaip du savarankiški administraciniai vienetai, tarpusavyje konkuravę dėl susiformavusių aplink savarankiškų gyventojų salelių. O jų būta nemažai. XVI a. pr. pietiniame Dangės krante nutiesta Odų gatvė, vėliau išaugusi į Friedricho priemiestį. 1571 m. iš hercogo gautoje žemėje išaugo Malūnų kalno gyvenvietė, kuri užėmė dabartinės Bangų gatvės kairiąją pusę ir Gluosnių gatvę. 1595 m. šiauriniame Dangės krante hercogo dovanotose miestui žemėse ėmė kurtis Krūmamiesčio, kartais vadinama Žardžiu, gyvenvietė, kuri priešų antpuolių metu ne kartą buvo sudeginta.

Miestas augo, išryškindamas akivaizdų Klaipėdos plėtros paradoksą: pradėtas sąmoningai kurti jis nesivystė planingai. Nebuvo suformuotas ir jo kompozicinis centras. Todėl net šiandien sunku nustatyti, kur yra miesto širdis. Tam turėjo įtakos ir atskirų gyvenviečių salelių priklausymas skirtingoms jurisdikcijoms (kurfiurstui, bažnyčiai, piliai, miestui ir pan.).

Kiek sunkiau miesto statytojams buvo surasti jo veidą. 1254 m. suteiktos šio laisvojo Hanzos miesto teisės, tikintis sukurti klestintį prekybos centrą. Tačiau tais pačiais metais to sumanymo atsisakyta ir miestui patikėta savivalda.

1258 m. Memeliui suteiktos Liubeko savivaldos teisės, sudariusios dideles galimybes plėtoti jūrinį verslą. Tačiau laukiamo rezultato nebuvo.

1475 m. miestui suteikta Kulmo teisė. Klaipėda prarado turėtas jūrinio miesto teises, tik nuo XVIII a. pradėjo užkariauti jūrų laivybos rinką.

Miesto tvirtovės kūrimas

„Į Klaipėdą atvykstantį keliautoją XVII a. pasitikdavo prie kelio stovinčios kartuvės, kaulų laužymo ratai, nubaustųjų mirtimi kapai. Kad patektum į miestą, pirmiausia reikėdavo pervažiuoti siaurus medinius tiltus, permestus per gynybinius griovius. Keleivį prie miesto vartų sutikdavo sargyba. Įleistas pro sunkius vartus, jis turėdavo pervažiuoti tamsoką požeminį tunelį ir antruosius medinius vartus. Tada atsiverdavo vidinis miesto vaizdas: negrįstos dulkinos miesto gatvės ir jas aplipę miestiečių namai. Į kurią pusę bežiūrėtum, gatvių gilumoje buvo matyti šlaitai, ant bastionų stovinčios patrankos, pilies bokštai. Tik priartėjus prie Naujosios Dangės vaizdas keitėsi: plaukiojo burlaiviai, pro pakeltą tiltą slinko laivų stiebai, prie kranto buvo iškraunami ir pakraunami laivai. Kitoje upės pusėje buvo matyti tiltą saugantis ravelinas, o už jo – tvoromis apsitvėrę Krūmamiesčio darbininkų ir žemdirbių nameliai. Pasitaikydavo, kad Senamiestyje atvykėlis išvysdavo žiaurių scenų: žmonių minią, stebinčią, kaip rykštėmis plakamas nusikaltėlis, prie gėdos stulpo prirakintą ištvirkautoją arba vykdomą mirties bausmę. Pamatęs karčemos iškabą, keleivis užsukdavo į ją nakvynės“ (Jonas Tatoris).

Tuo laikotarpiu iš Klaipėdos miesto ir į ją galima buvo patekti tik pro vartus. Jie stovėjo net prie artimiausių gyvenviečių, vėliau įsiliejusių į miesto sudėtį. Tačiau svarbiausi buvo treji vartai pagrindiniuose keliuose: kelyje iš miesto per Naująją Dangę ir Krūmamiestį į Kuršą – Tilto vartai, kelyje iš salos per senąją Dangę ir Friedricho priemiestį į Žemaitiją – Kūlių vartai ir Liepojos vartai. Miesto teritorija buvo juosiama pylimais ir grioviais. Nuo pilies ir nuo gynybinių pylimų tam tikru atstumu buvo draudžiama statyti civilinius statinius. Po Septynerių metų (1754–1763) karo, pasak J.Tatorio, Klaipėda jau buvo „uždaras kareivių, amatininkų, smulkių pirklių bei karčemininkų miestas“. XVIII a. viduryje jis virto viena galingiausių Prūsijos miestų-tvirtovių.

1667 m. buvo užpilta senoji Dangės vaga. Susidarė Didžioji Vandens gatvė, kuri sujungė skirtingai besivystančias miesto dalis.

Pamažu augo senamiestis, kurdamas miesto branduolį. Tuo laiku ir Odos gatvė nusidriekė tarp Didžiosios Vandens gatvės ir gynybinių pylimų, išaugdama į atskirą miesto mikrorajoną, pavadintą Odų priemiesčiu, o 1692 m. Friedricho miestu, kurio gyventojams buvo suteiktos miestiečių teisės. 1680 m. Friedricho priemiesčiui suteiktos prekybos lengvatos – varyti degtinę, prekiauti žuvimi. 1669 m. Friedricho priemiestyje pastatyta mūrinė reformatų bažnyčia, kurią 1679 m. švedai sudegino.

1722 m. karaliaus Friedricho Wilhelmo I įsakymu Friedricho miestas buvo sujungtas su Senamiesčiu. Augo ir Naujamiestis. Išsiplėtė miesto ribos. Itin išaugo Krūmamiestis, kuris užėmė plotą tarp Dangės ir dabartinių S.Šimkaus, S.Daukanto, K.Donelaičio gatvių. Vakarinė jo riba ėjo dabartine S.Daukanto gatve. Čia, Dangės pakrantėje, veikė miško medžiagos uostai, o XIX a. – burlaivių statyklos, lentpjūvės, mineralinių trąšų, dujų fabrikai, atsirado tekstilės įmonių.

Prie Dangės atsirado ir Pelenynas. Taip vadintas dėl ten veikusio potašo fabriko, kur iš Lietuvos ir Lenkijos atvežti pelenai buvo perdirbami į potašą ir eksportuojami. Per didįjį 1854 m. gaisrą priemiestis sudegė, bet Pelenyno pavadinimas išliko iki pat XX a. vidurio.

(Tęsinys – kitame numeryje)