Vladimiras Buričius

Vladimiras Buričius
(Rusija, 1932–1994)

***
ko aš laukiu iš rytojaus dienos?

laikraščių

Tardymas

–  Kur jūs gavote savo kūnus?
–  Mes juos radome vandenyje

–  Ką jūs čia veikiate?
–  Mes dėliojame sėklų minas

–  Ką jūs slepiate burnoje?
–  Mes slepiame burnoje žodžius

–  Kada jūs ketinat išeiti?
–  Mūsų laukia požeminis laivynas

***
kam apkabinti
jei nevalia pasmaugti

kam bučiuoti
jei nevalia suvalgyti

kam imti
jei nevalia pasiimt
visam laikui
į ten
į rojaus sodus

***
Žemė
pati save gydo
žolėmis

prideda takažolę
prie negyjančių
kelio
žaizdų

Ilgesio teorema

Į alkūnės išlinkį
įrašytas galvos apvalumas

Nieko
nereikia
įrodinėti

***
argi galima ištarti gėlei kad ji negraži?


Armstrongas
Juodasis arkangelas
paskelbęs Arfos pabaigą

Prometėjas
prikaustytas prie trimito

Plakatas
Valgyti reikia drauge

Kaip erzina maisto kramtymas
kai esi alkanas

Alkano neapykanta

Kaip erzina maisto kramtymas
kai esi sotus

Sočiojo neapykanta

Valgyti reikia drauge

***
Pūsčioji savo vaiko plaukus
Skaitai upės garlaivių pavadinimus
Padedi bitei išsigaut iš uogienės

Kokia išdavyste tu įsigijai visa tai?

***
Balandžiai fasadų žiurkės
Žiurkės rūsių balandžiai

Aš ieškau idėjos už kurią mane nukryžiuotų

***
einu vandens
ir į mano kibiro dugną
galvomis tranko ramunės

Naktis
Aš guliu ant nugaros
ir žiūriu į lubas
ausimis pilnomis ašarų

***
Knygos neatstos tėvo su motina
Žmona ir sūnus neatstos knygų

Aš patekau
į klijais kvepiantį
akligatvį
***
Štai ir veidas prie skustuvo įprato
Bet laikas mirti

***
Nesigėdyk pažvelgti ten kur žiūri minia
Ten gali būti naujas automobilis bet gali būt ir žmogus

***
Pasensiu
vaikštinėsiu dusdamas
nuo astmos
atsilapojęs bet kokiu oru
slapta vildamasis
jog kas nors pastebės
mano medalį
už žmogaus orumo
gynybą

***
norėjau pasivažinėti triratuku –
netelpa kojos

norėjau nusišypsoti iš nuosavo automobilio –
nėra dantų

norėjau apsiverkti –
nėra akių

ištiesiau taksistui pinigą –
o ten obolas

***
Laikas
galvą paverčia sidabrine
akis alavinėmis
prikemša burną aukso

liepia nutilti

***
Štai ir gavai tai
ko norėjai

tapai šeimininku
savo paties
ir laiko

sėdai už stalo
kur sėdėdavo tėvas

Bet nėra suaugusiųjų pasaulio –
yra mirusiųjų pasaulis

***
pilkas paukštukas
su gelsva dėmele ant krūtinės

leisk man tave užmušti
kad tave apžiūrėčiau

Humanizmas
Autobusas važiuoja ne pas žmones
Autobusas važiuoja į stotį

***
viskas vystosi spirale
sutiko sraigė

įsigūždama
dar
giliau

Deadaptacija

Jau nebeįsimenu žvaigždžių pavadinimų
Man jų neprireiks

Jau nebeįsimenu šalių pavadinimų
Man jų neprireiks

Jau neįsimenu miestų pavadinimų
aikščių vardų


man
neprireiks

Mėginu įsiminti tavo veidą
duonos kepalo kainą
ir savojo buto numerį


Iš rusų k. vertė Gintaras Grajauskas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Nesklandumų rojus

Dainius Vanagas

Tarp konditerijos parduotuvės, į kurią pirmais mėnesio trečiadieniais suguža žmonės, nežinia, dėl kokių priežasčių rankose laikantys Milorado Pavičiaus knygą „Chazarų žodynas“, ir batų taisyklos, į kurią, mano žiniomis, dėl reklamos kol kas nesikreipė joks rašytojas, stovėjo neišvaizdus, apgriuvęs, tačiau visuomenės dėmesio nestokojantis pastatas. Virš paradinio įėjimo, geltonoje iškaboje, švietė užrašas: „Nesklandumų rojus“, o kiek žemiau, mažesnėmis, bet užtat raitytomis raidėmis – „Visiems gyvenimo atvejams“. Nors įmonė įsikūrė vos prieš metus, tačiau gandai apie jos veiklą audrino daugelio konservatyvių žmonių vaizduotę. Iš pradžių klientai, žinoma, buvo tik jaunuomenė, na, o dabar pamažu pastebima, kad drąsėja ir vyresni. Mūsų veikėjai – žavi panelė Klementina ir ponas Vazabeąselės – yra ir šioje teksto atkarpoje visuomet bus sužadėtiniai. Štai jie sėdi koridoriuje, rankomis it virve susiviję, šnabždasi, krizena ir laukia, kada „Nesklandumų rojaus“ konsultantas galės juos priimti. O tai nutiks iškart po to, kai ponas Felčeris, minėtas konsultantas, baigs šlapintis. Jam ir pačiam keista, kodėl taip ilgai stoviniuoja priešais pisuarą. Tik vienas kavos puodelis, o še, kad nori. Laimė, rezervuaras nebegalinis, ir ponas Felčeris iškilmingai pasirodo tarpduryje:

– Prašome įsitaisyti patogiai, – jis mosteli ranka į keletą kėdžių, o pats klesteli į prašmatnų odinį sostą. – Kuo galėčiau padėti?

Ponas Felčeris spindi iš džiaugsmo; burtininko rolė tinka prie aštrių, kone spygliuotų veido bruožų, jo rankos, baltut baltutėlės, ramiai it sotūs liūtai ilsisi ant stalo.

– Na, – porelė drąsinamai susižvalgo ir nusprendžia, kad kalbės vyriškis, – jūsų paslaugas mums rekomendavo draugai, matote, mes tuokiamės po trijų savaičių. Tėvai senamadiški, sumanė iškelti puotą su daugybe žmonių ir į jokius ginčus nesileidžia. Baiminamės, kad bus siaubingai nuobodu: šimtai nematytų giminių, baltos mišrainės, sveikinimai, ašaros, kvailos tradicijos; neabejoju, jūs puikiai suprantate, ką noriu pasakyti.

– Be abejo, suprantu! Porų, patenkančių į tokią delikačią situaciją, pas mus ateina kone kasdien, – juokiasi ponas Felčeris, traukdamas iš stalčiaus anketą, kurią netrukus užpildys. – Be to, noriu jus pasveikinti: turite puikius draugus.

– Taip, jie išties rūpestingi, – ponas Vazabeąselės šypteli ir trumpam atsisuka į sužadėtinę, pasitikrindamas, ar neprivėlė klaidų.

– Aha, taigi situacija tokia: detales, turiu galvoje vietą, laiką, svečių skaičių, jų amžiaus vidurkį ir visa kita, sužymėsite vėliau, prie registracijos langelio. Jūs taip pat gausite popierinį gidą, kuriame visi mūsų veiklos niuansai aiškiai išdėstyti, – ponas Felčeris minutėlei nutyla, laukdamas, ar klientai neužduos klausimų. Šiems romiai besiklausant, tęsia toliau. – Tad jei viskas aišku, galime pradėti braižyti vestuvių nesusipratimų žemėlapį, ar ne?

– Taip, pradėkime, tik norėčiau jums pabrėžti, – staiga įsiterpia mergina, – kad mes norime nuotykingos, linksmos šventės. Jokių sužeistų, perdėm išgąsdintų ar stipriai įskaudintų žmonių.

– Gerbiamoji, – nustemba ponas Felčeris ir net atsilošia krėsle, taip pažadindamas liūtus, – aš labai tikiuosi, kad jūs juokaujate. Mūsų darbo etika griežtai remiasi moto, kad niekas, išskyrus savigarbą ir orumą, nukentėti negali. Net jei jūs pati prašytumėte ko nors nepadoraus, mes kategoriškai atsisakytume bendradarbiauti.

– Jūsų kompetencija mes nė kiek neabejojame, pone Felčeri, – suskumba įsikišti sužadėtinis ir sviedžia rūstų žvilgsnį į draugę. Ši jam atsako pamaivišku liežuvio kyštelėjimu, kurio vyriškis, vėl grįžtelėjęs į nesklandumų specialistą, nebespėja išvysti.

– Mes jau esame apgalvoję keletą kuriozų, tačiau tikimės, kad jūs gerokai praplėsite asortimentą. Visų pirma ceremonijos metu, na, ne kulminaciniame taške, žinoma, norėtumėme, kad į bažnyčią įbėgtų koks naminis gyvūnas. Gal ožkytė, gal avis, ir su grandine ant kaklo, lyg būtų nutrūkusi, ir keltų nemažą triukšmą, metalui čiuožiant grindimis. Ar tai įmanoma?

– Žinoma! Avis arba ožkytė bažnyčioje, – užsirašo ponas Felčeris ir vėl juokiasi. – Prieš porą mėnesių turėjome panašų užsakymą su vištomis. Galiu garantuoti: nei fotografams, nei susirinkusiems į šventę nuobodu nebuvo.

– Džiugu girdėti. Taip, kas toliau… Aha! Mano giminėje yra bjauri teta – tikras rakšties įsikūnijimas ir didžiausia garbėtroška. Neabejotinai apsirengs taip, kad užgožtų net nuotaką – toks jau jos būdas. Būtų šaunu, kad nelaimingo incidento metu ją aplietų raudonu vynu. Ir jei įmanoma, ne taure, o bent jau maža statinaite.

– Turbūt seniausias triukas istorijoje, bet dar nė sykio neapvylė! – ploja liūtais ponas Felčeris ir vėl užsirašo. – Ar jau užsisakėte aptarnavimo paslaugas?

– Ne, šventė bus mano tėvų namuose, tad planuota apsieiti be tarpininkų.

– Ką gi, turėsite įtikinti, kad bent du padavėjai būtini. Tiesiog sakykite, kad šventė yra visiems ir kad nė vienas iš namiškių neturėtų jos leisti virtuvėje. Lai dirba pašaliniai, o tai ir bus mūsų žmonės. Nesirūpinkite, savo darbą jie puikiai išmano – įgyvendins ir pageidautinas išdaigas, ir tai, ko iš jų paprastai tikimasi: suplaus indus, aptarnaus svečius, serviruos, gali net vakaro vedėjais būti, žodžiu, visiški savo srities profesionalai. Beje, ar turite su savimi tetos nuotrauką?

– Taip, – vyriškis ima kuistis piniginėje. – Štai.

Konsultantas net nežvilgtelėjęs prisega nuotrauką prie anketos. Ponas Vazabeąselės dėsto toliau:

– Na, o kitas kuriozas, galimas daiktas, kiek sudėtingesnis.

Pono Felčerio veido išraiška nepasikeičia, jo skruostai ir toliau lyg niekur nieko spindi tarsi magiškomis dulkėmis papudruoti. Jis, be abejo, įsitikinęs, kad neišgirs nieko, ko ankstesni klientai nebūtų prašę.

– Susiklostytų labai žavi situacija, jei erdvėje aplink tėvų namus vestuvių dieną nebūtų ryšio. Na, niekas niekam negalėtų prisiskambinti. Kaip manote, a? Juk daili avantiūra? O dar tokią ypatingą dieną. Kiltų pašėlusiai smagus sąmyšis!

Kaip ir buvo galima tikėtis, ponas Felčeris nė nemirkteli, tačiau jo kaktą suaria dvi taktikui būdingos raukšlės.

– Bijau, kad šito jums teks atsisakyti. Savaime aišku, tokią paslaugą mes galėtume suteikti – griežto režimo kalėjimai dažnai naudoja įvairius signalo blokatorius, o mes turime užtektinai ryšių, kad tokį įrenginį galėtume išsinuomoti. Bėda, kaip turbūt nujaučiate, slypi kainoje; patikėkite, ji kišenės neglosto, todėl abejoju, ar tokia investicija jums būtų prasminga.

Būsimi jaunavedžiai kiek sumišę susižvalgo. Atrodo, šio sumanymo originalumu jie labai didžiavosi, o dabar štai, šnipštas. Netrukus ponas Vazabeąselės palinksta į konsultanto pusę ir lyg solidus derybininkas ramiai konstatuoja:

– Viskas aišku. Daugiau idėjų nebeturime, taigi norėtume išgirsti jūsiškes.

– Žinoma, žinoma. Tuoj jums pristatysiu, kas šiuo metu yra madingiausia. Taip… – ponas Felčeris atsivertė aplanką su statistikos lentelėmis. – Aha, vestuviniai pokyliai, štai. Jau keletą mėnesių sužadėtiniai dažnai pageidauja, kad prieš vestuvių ceremoniją netikėtai prapultų jaunikis. Net dvidešimt septyni procentai į mus besikreipiančių porų. Norinčių, kad dingtų nuota(i)ka – šiek tiek mažiau: devyniolika procentų. Scenarijų, kaip ir dėl kokių priežasčių dingsta vienas iš sužadėtinių, galima sukurpti kokį tik pageidaujate, o po to palengva skleisti gandą tarp susirinkusiųjų, taip auginant įtampą ir susijaudinimą. Kas dar… Kautynių gerbėjai užsisako grumtynes. Nuotakai metant puokštę, pasirodo dvi dailiai pasipuošusios moterys ir žūtbūt stengiasi ją sugauti. Pavykus susipeša tarpusavyje, apsidrasko drabužius, išsidarko šukuosenas. Po to, jei jų nespėja išskirti anksčiau, tuoj pat pasišalina. Neblogai, ar ne? – ponas Felčeris šypsosi. – Penkiolika procentų. Tiesa, pas mus yra ir akcijų! Antai šį mėnesį didelės nuolaidos taikomos policijos reidui. Pobūvio metu įsiveržia specialusis kovos su narkotikų prekyba būrys ir suima jaunikį už nelegalių medžiagų laikymą. Šis teatrališkai išsivežamas, po penkiolikos minučių iškilmingai pargabenamas atgal. Viskas pristatoma kaip pabrolių šunybė. Pribloškiantis vaizdas žiūrovo ir objektyvo akiai; įsivaizduojate, koks stilingas skandalėlis kyla? Dvidešimt vienas procentas jaunavedžių. Yra, žinoma, ir daug paprastesnių bei pigesnių triukų. Pavyzdžiui, nesklandumai su elektros tiekimu. Visi puola ieškoti žvakių. Sakyčiau, labai romantiškas variantas. Arba galima imituoti paparacių būrelį, jie įžūliai lįstų pro tvoras, ant stogo, tarp automobilių, ir be proto be galo fotografuotų. Jūs, taip pat ir svečiai, galėtumėte jaustis kaip ryškiausios garsenybės. Taip pat galime pasiūlyti ir itin egzotiškų paslaugų, jei norite, galite pavartyti katalogą.

Ponas Felčeris ištiesia virš stalo mėlyną aplanką, tačiau jo niekas nepaima. Sužadėtiniai žiūri vienas į kitą spindinčiomis akimis.

– Dėkui, nebereikia, – murkia mergina. – Mes jau išsirinkome: norėtumėme, kad nuotaka, vadinasi, aš, prieš vestuves dingtų kaip į vandenį. Tegu pamergės ir pabroliai pasiutusiai ieško, manydami, jog pasprukau pabrukusi uodegą. Po to, vos kelios minutės prieš ceremoniją, lai paaiškėja, kad buvau užsitrenkusi vyno rūsyje. Mano vyrui puikiai tiks policijos reidas. Na, o kaip vakaro delikatesą renkamės elektros dingimą. Tik, žinoma, reikės pasiruošti: visas namuose esančias žvakes paslėpti taip, kad tik mudu su vyru galėtume atrasti. Aišku, to padaryti mes neskubėsime.

– Visada malonu bendradarbiauti su žmonėmis, kurie žino, ko nori, – ponas Felčeris smagiai kuičiasi tarp popierių. – Taigi turime penkis: avelės, teta, nuotakos dingimas, policijos reidas ir elektra. Labai gerai. Dabar jums tereikia nueiti į registratūrą ir atlikti likusius formalumus. Kai pasirašysite sutartį, artimiausiomis dienoms su jumis susisieks vienas iš mūsų kompanijos projektų vykdytojų – su juo ir derinsite visus kuriozų niuansus, taip pat ir kainą. Štai šį lapą taip pat nuneškite į registratūrą, – ponas Felčeris paduoda anketą su eibių sąrašu. – Turbūt nė nereikia priminti, kad šou pavyksta juo geriau, juo mažiau žmonių apie jį žino.

– Žinoma, pone Felčeri, niekam nė žodeliu neprasitarsime, – entuziastingai linkteli ponas Vazabeąselės.

– Puiku. Tuomet man belieka palinkėti kuo gražiausios šventės ir nesklandumų – lai jie vyksta sklandžiai. Tuomet, neabejoju, nei jūs, nei svečiai šio vakaro ilgai nepamirš.

– Dėkojame jums!

Ir jaunavedžiai dingsta.

„Puikus verslas“, – galvoja ponas Felčeris, knisdamasis asmeniniame bare ir niekaip nerasdamas viskio butelio.

Libanas – my love, mon amour

Libanas – my love, mon amour

Ugnė Barauskaitė

Šeštoji diena. Harisa

Žinot, mes labai mėgstam pūstis, kad Lietuva – Marijos žemė. Ne, tai Libanas – Marijos žemė, ir priešingai nei Lietuvoje, tai tikrai jos žemė istorine ir geografine prasme.

Šiais laikais Marija laikoma Libano žemės globėja, ir Harisoje stūkso didžiulė Mergelės Marijos statula, prancūziškai vadinama Notre Dame du Liban. Ji pagaminta iš bronzos, nudažyta baltai ir sveria penkiolika tonų. Netoliese – šventojo Pauliaus katedra bazilika. Harisa ir Šv. Šarbelio vienuolynas yra svarbiausios piligriminių kelionių vietos Libane. Čia lankėsi ir popiežius Jonas Paulius II.

O mažesnio kalibro Marijų – visur. Štai prie viešbučio stypso viena, gėlėm apkaišyta. Kalnų keliuose koplytstulpiai. O jau rožančiai – tai ant kiekvienos krikščioniškos mašinos.

Vakare nusprendžiam išeiti pasižmonėti. Kiek anksčiau Irina surado puikų žuvies restoraną, traukiame ten. Vakarienė – 23 doleriai žmogui, mano kišenei gal ir brangu, bet matytumėt, kiek maisto jie neša! Jaučiuosi lyg įveikusi dar vieną apsiėdimo lygį. Mažų mažiausiai bakalauras!

Be to, ant stalo stovi ąsotis arako – anyžių degtinės. Kol prisipratinu išgerti bent kelis gurkšnelius, Jurga, savo stiklinėlę ištuštinus, jau baksnoja alkūne man į šoną: gerk greičiau, ko negeri? Ir tai neapsakomai keista, nes Jurga alkoholio negeria ir anyžių nemėgsta, o štai anyžių degtinė jai skanu!

Grįžusios dar ilgokai pasėdim balkone: aš, Regina, Ligitaitė ir Onutė. Kalbas varinėjam iki keturių nakties. Netgi išalkstam – didžiulis dubuo krevečių ir kalmarų žiedų dingsta be pėdsako. Kaip ir brendžio butelis. Onutė tyli ir klauso, o mes jau meilės istorijas pasakojamės: kas už ko tekėjo ar skyrėsi. Svarstom, ar būsim draugės ilgai ilgai – ar tik taip sau. Jeigu tik taip sau – iškart graudu. O aš balsiai stebiuosi, kaip galėjau manyt, kad viena kitai įkyrėsim ir įsipyksim. Šešta diena – o dar nė vieno kaprizo, apsižodžiavimo ar konflikto. O juk devynios moterys, devyni didžiuliai PMS’ai!

Septintoji diena. Biblosas

Elena, Irina ir Jurga iš pat ryto išvyko į Šv. Šarbelio vienuolyną.

Metus juokus šalin, tai išties šventa vieta. Iš ramybės ir tylos nuaustas pasaulis. Jei galėtum, regis, tuose kalnuose čia pat ir apsigyventum. Sako, jautrūs žmonės, pabuvę šalia šventojo relikvijų, patiria mistinių pojūčių – vieną krečia drebulys, kitas, žiūrėk, netikėtai įsirauda. Ir ne todėl, kad liūdna – todėl, kad užlieja nepaprasto gėrio, šviesos banga! Jei esate nuoširdžiai tikintis žmogus, būtinai atvažiuokite į Šv. Šarbelio vienuolyną.

O štai mes, saulėje iškepusios lėbautojos, patraukėme tiesiai į Biblosą. Kelionė viešuoju transportu kainuoja dolerį. Autobusas toksai… na, vidutinio kalibro kledaras, bet smagus – langai atidaryti, patsai tarška barška, lekia su vėjeliu. Važiuojame pakrante, dairausi – staiga girdžiu Regina spiegia: „Greičiau, greičiau bėk, jis vemia!“

Ką?..

Kas vemia, kodėl vemia?

Bet kai pamatau, kad priekyje sėdintis vaikinukas skrandžio turinį rieškučiom meta pro langą, susivokiu greitai: fizika! Į lauką meta pro savo langą, bet vidun lėks pro mūsų!

Tik šast – ir visos jau kitoje autobuso pusėje. Vyrai susidomi: ko čia tos tetos gainiojasi kaip pabaidytos kurapkos?

Pasakysiu trumpai: to vaikinuko niekas neužmušė ir neišmetė. Sustojo prie artimiausios degalinės, išleido jį apsipraust, patys prisipylė kibirą vandens ir išplovė autobusą. Tada sulaukė jo pareinančio, tėviškai pavainojo, įsodino atgal – ir mes visi nuvažiavome. Kažkodėl atrodo, kad Lietuvoj būtų kitas scenarijus.

Pagaliau pasiekiame Biblosą. Iš apačios – miestas kaip miestas, iškabos kaip Vilniuje. O kurgi griuvėsiai?

Pirmiausia susirandame pilį. Gido už pinigus atsisakome, bet Regina čia pat užmezga pokalbį su vieno kambario prižiūrėtoju: apie finikiečius ir jo paties studijas Maskvoje. Prižiūrėtojas – jaunas vaikinukas toksai – visa savo esybe rodo, kaip jis norėtų šauti nuo tos kėdės, lydėti mus į pasaulio kraštą ir viską, o viską mums pasakoti! Bet, kaip sakė Kisa Vorobjaninovas, prašom dovanoti, tarnyba tokia.

Apžiūrime paveldą. Dar kartelį pasidžiaugiame, kaip išmoningai libaniečiai panaudoja atlikusias kolonas – vienos atstoja trūkstamas laiptų pakopas, kitos tampa suoliukais, o trečios, trumpesnės, dailiai užkemša buvusias šaudymo angas. Matot, kolonos šiam krašte ne problema, jų mėtosi visur.

Biblosas – vienas seniausių pasaulio miestų. Manoma, kad žmonės čia apsigyveno prieš kokius septynis tūkstančius metų (V tūkst. pr. Kr.). Nuo pilies aiškiai matyti senosios gyvenvietės pamatai. Va tuos pamatus ir noriu paliesti labiausiai!

Nusileidžiame truputį žemiau. Obeliskai, kolonos, amfiteatras, sarkofagai. Keistos gilios kambario dydžio šachtos, aptvertos tvorelėmis. Spėjam, gal vandeniui laikyt?.. Ar kam?

Leidžiamės dar žemiau, prie išsvajotųjų pamatų. Aišku, ne visi jie tokie seni, bet žinynai skelbia, kad kai kurie tikrai neolito laikų. Įsivaizduokit: štai kambarys, štai durų vieta. Ir prieš septynis tūkstančius metų čia jau gyveno žmogus… O gal net tu patsai – prieš daugybę kitų gyvenimų.

Labai lengva papasakot apie ekskursijas. Apie tai, kas paliečia širdį – ne. Vėliau ne kartą sapnuosiu, kad grįžtu namo – į Bibloso griuvėsius…

Dar užsikarėbždinam prie garsiosios romėnų vilos, kuri stūkso ant skardžio (štai kur tas pasaulio kraštas!), bet ten siautėja baisūs vėjai. Ligita nusprendžia, kad vieno kryčio į jūrą man jau gana, todėl neužsibūnam, pasilaikydamos viena kitos ropščiamės žemyn ir nenupūstos atsidūstame lengviau. Paskui penkis kartus apeinam teritoriją, perskaitom visus užrašus, čia pat viską pamirštam – ir nusifotografuojam atminimui. Daug kartų, įvairiomis pozomis.

Tiesa, šiandien matėm muštynes. Du vyriokai kibo vienas kitam į atlapus, netgi apsimėtė batais. Aplinkiniai juos čiupo už alkūnių. Įdomiausia tai, kad pačiupti jie atsisuko į mus (žiopsojom išsižiojusios) – ir iškart susitvardę nuėjo į skirtingas puses. Ir vėl atrodo, kad Lietuvoj būtų kitaip – dar ir mes į snukį gautume: „A ko žiūri, kas nepatinka?“

Pagaliau traukiam namo. Stovim kažkokioj duobėj, žioplinėjam: kur čia ta stotelė? Staiga žiūrim, aukštėliau stovi autobusiukas, pro langus virsta vyrai ir kad moja, kad moja! Atsargiai prieinam, dėl viso pikto žiūrime į kitą pusę. Pasirodo, tikrai stotelė ir netgi mūsų maršrutas. O šalia dar du autobusiukai, ir jų vyrai moja mums ne ką mažiau. Sulipam pas pirmuosius, anie du leidžia nusivylimo garsus. Mūsų vairuotojas išdidus, patraukia už virvelės, durys užsidaro – ir rūkstame su vėjais. Paslaugiai išlaipina ten, kur patogu nusileisti į Safrą, ir pavymui dar šaukia: „Habibi, habibi, oh, six habibi!“

Ne sex, o six – važiavom šešiese.

Beje, tai buvo jau pati agresyviausia vyriško dėmesio apraiška Libane. Visi kiti apsiribojo „Welcome to Lebanon“ ir įdėmiais žvilgsniais į akis.

O, dievai žino, kaip aš kasdien to pasiilgstu! Šilto akių kontakto prasilenkiant gatvėje. Gali sekundei pakelti akis – ir sutiksi atvirą žvilgsnį. Kaip gera nebūti nuo galvos iki kojų nužvelginėjamai, analizuojamai, vertinamai – ir atmetamai. Lietuvio akys dažniausiai pilnos nutaisyto abejingumo. Nužvelgia – ir atrodo, kad tuoj nusispjaus. Kartais matau, kad žiūri į veidą, bet kur? – nerandu žvilgsnio. Lyg būčiau tuščia vieta.

(Pabaiga. Pradžia GL, 2011 11 24,

2012 02 02, 2012 02 23, 2012 03 29)

Ar sugrįžta banga?

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

Ar sugrįžta banga?

Juozas Šikšnelis. Banga atgal negrįžta.

Versus aureus, Vilnius, 2011. 248 p.

Jovita Saulėnienė

Naujasis rašytojo Juozo Šikšnelio nuotykių romanas „Banga atgal negrįžta“ jau pristatytas klaipėdiečiams ir pradeda savo biografiją. Ar ši knyga taps populiari pirmiausia mūsų mieste? Koks iškyla Klaipėdos paveikslas kūrinyje? Ar autorius išlaikys egzaminą skaitytojui, kuris ieškos knygoje balanso tarp istorijos ir meno?..

Nuotykių romanas paprastai skiriamas jaunimui. Tačiau ši knyga sudomins ne tik mėgstančius nuotykius. Romano veiksmas vyksta 1863 m. Klaipėdoje, todėl klaipėdietiška tema patrauks ir mūsų miesto skaitytojus. Artėja 760-asis miesto gimtadienis, ir autorius savo knyga apie Klaipėdos praeitį skatina mus geriau pažinti ir labiau branginti miestą, kuriame gyvename. Tai, beje, pirmasis J. Šikšnelio kūrinys Klaipėdos istorine tema. Iki tol rašytojas daugiau dėmesio skyrė Vilniaus praeičiai (pvz., „Mirties varos“).

XIX a. Klaipėda nedažnai iškyla meninėje prozoje. Šia prasme J.Šikšnelio romanas gula šalia Georgo Reickė’s romano „Savas tonas“(1907), kur Klaipėda vaizduojama kaip prekybos miestas, Hermano Brandstaetterio romano „Ryto prieblanda“ (1912) apie Napaleono kovas. Toje knygų apie Klaipėdą lentynoje telpa ir Paulo Blocko „Prie švyturio“, Margaretos Fischer „Tarp marių ir jūros“, Ellos Mensch „Nepažįstamasis“ ir kitų novelės bei apsakymai. O mūsų autoriaus minimas romanas nukelia į 1863-iuosius. Kaip kuriamas knygoje to istorinio meto Klaipėdos meninis paveikslas?

J.Šikšnelis – Diuma nuotykinių romanų tradicijų tęsėjas. „Bangos…“ autoriui rūpi senovės koloritas, intriguojantis siužetas ir valingi veikėjai.

Senovės koloritui pavaizduoti, jo atmosferai atkurti autorius pasirenka Klaipėdos laikotarpį praėjus devyneriems metams po didžiojo 1854 m. gaisro, pelenais pavertusio didelę miesto dalį. Būtent tose jau atstatytose miesto vietose daugiausia ir vyksta veiksmas. Nukeliamas jis ir į pajūrį. Knygoje pasakojama apie su 1863 m. sukilimu Lenkijoje susijusius įvykius: pulkininko Teodoro Lapinskio organizuojamą akciją per jūrą prie Klaipėdos atgabenti sukilėliams ginklus. Šį mažai žinomą istorinį 1863 m. laikotarpį Klaipėdoje autorius gerai išstudijavęs ir atskleidžia labai tikrovišką tų laikų miesto paveikslą, kur apstu kasdieninio gyvenimo detalių, epizodų, įvairiausių kultūrinės ir geografinės aplinkos atributų, buities istorijos (pvz., valgiai). Todėl skaitytojas nemaža sužinos apie tų minimų laikų Klaipėdos bažnyčias, malūnus, viešbučius, smukles.

Romane atkuriami tuo metu gyvenę ir veikę asmenys. Tai rusų konsulas Trentovijus, miesto burmistras Leopoldas Kriugeris, Dievo žodžio sakytojas Putlertas ir kt. Tai nėra labai ryškūs istoriniai personažai, ir jie kuriami vadovaujantis autoriaus menine išmone.

Rašytojai, rašydami apie praeitį, idėjų ir minčių projekciją kreipia į ateitį. Ir čia svarbus kūrėjo atsakomybės klausimas. Knygoje nėra istorinės netiesos. Tai itin svarbu tik pasirodžius knygai Vėliau, praėjus tam tikram laikui ir atsiradus naujiems faktams, gali ir netikslumai paaiškėti, bet tai nebe tiek svarbu tada. Šiuo atveju autorius išlaiko egzaminą, įprasmindamas istorizmo principą: pusiausvyrą tarp literatūros fiktyvumo ir istorijos subjektyvumo. Autoriaus asmeny neatsiejama rašytojas ir pilietis, rašytojas ir istorikas.

Tačiau šis kūrinys – ne istorinis romanas. Jame puikiai įprasmintas istorizmo principas, gana įtaigiai atkuriant XIX a. Klaipėdos buities istoriją.

Rašytojas J.Šikšnelis į praeitį žiūri konceptualiai: ieško universalių tiesų, taip siekdamas praeitį su dabartimi susieti. Tas jungiamasis tiltas – tai tiesos ir teisingumo ieškojimas, kuris sudaro ir intriguojančio siužeto pagrindą.

Tiesos ieško visi romano veikėjai; tiek asesorius Vurstas, atkilęs į Klaipėdą iš Berlyno senuoju pašto keliu su slapta misija surasti stebuklingą gintarinę Žalčio karūną, tiek rusų konsulas Trentovijus, gyvenantis Kūlių Vartų gatvėje, taip pat ir sukilėlis Martynas, audros metu išmestas į krantą iš laivo, gabenusio sukilėliams ginklus. Žinoma, ir Kurmių šeimos atžala – Mikelis. Anot autoriaus, be Mikelio „nebūtų ir knygos“. Knygos siužeto konfliktą ir sudaro Mikelio išgyvenimai, ieškant dingusio nežinia kur tėvo paslėptos tos saulės akmens karūnos. Autorius Mikelio žygius, nutikimus ir patirtus išgyvenimus atskleidžia per skaičiaus 4 simboliką. Keturi – tai pasaulio ir žmogaus tvarkos skaičius, tvirtumo, stabilumo ir dėsningumo simbolis. Tai padeda autoriui sukurti intriguojantį, sodrų ir ekspresyvų pasakojimą, paslaptingą, baugią, tiesiog sakmišką įvykių atmosferą, taip pat išryškinti visų veikėjų bendrą bruožą – valingumą, ieškant savosios tiesos. Istorija tampa žmonių istorija. Nuo to, kaip pagrindiniai veikėjai susiję su vaizduojamais įvykiais ir kaip jie išreiškia tautos siekius toje epochoje, priklauso kūrinio meninė vertė. Su tuo uždaviniu autorius puikiausiai susidoroja. Skaitytojas turi galimybę pasigėrėti spalvingomis veikėjų charakteristikomis ir jų patirtais nuotykiais.

Taigi J.Šikšnelio nuotykių romane „Banga atgal negrįžta“ išlaikytas balansas tarp meno ir istorijos, kurios, pasak istoriko V.Merkio, jungiasi kaip Siamo dvyniai – vieną galvą nuėmus, nėra gyvenimo ir kitai. Skaitytojų pripažinimo banga sugrįš autoriui. Tuo tikėkime.

Kodėl užsagstyti?

Birutė Jonuškaitė. Užsagstyk mane.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011. 104 p.

Dainius Vanagas

Julio Cortazaras mėgdavo sakyti, kad romanas laimi taškais, o apsakymas turi laimėti nokautu. Jei nesigilinsime į kosmetinius skirtumus tarp apsakymo ir novelės, ši garsaus argentiniečių rašytojo tezė bus puikus atspirties taškas vertinant naujausią lietuvių poetės ir prozininkės Birutės Jonuškaitės novelių rinkinį „Užsagstyk mane“.

Į šią knygą rašytoja suguldė dešimt trumpų tekstų, kuriuose dominuoja moteriškos patirties niuansai ir jausmų slinktys. Švelnumą, jautrumą – žinoma, neoficialiai – galima vadinti pagrindiniais novelių rinkinio veikėjais, nes B.Jonuškaitės kuriamos moterys nepanašios nei į Nastasją Filipovną, nei į ponią Bovari, nei į kitas impulsyvias, nenuspėjamas būtybes. Priešingai, jos tyliai ir išdidžiai rezignuoja, ieškodamos užuovėjos savo minčių, vaizduotės, gėlos rūmuose ir saugodamos orumą.

Nors rašytoja savo amunicijos dėžėje turi visus įtaigiai kūrybai reikalingus įrankius, nokautu ji nelaimi. Vargu, ar išvis pasiekia pergalę. Šioje knygoje apsčiai emocijų, bet maža intelektualumo, daug patirties, tačiau stinga įvairovės, taip pat vangūs ritmo, dermės pokyčiai. B.Jonuškaitės novelės stokoja interakcijos, skaitytojui nėra palikta erdvės interpretacijoms ar savito perskaitymo variacijoms. Pavadinimas „Užsagstyk mane“ – tai knygos prašymas ją šiek tiek pridengti, nes kol kas ji pernelyg nuoga, pavojingai atvira ir pažeidžiama. Esant tokiai delikačiai situacijai nebesinori gilintis, vien tik kuo toliau atsitraukti ir pritarti rašytojai: „Išskrosta moteris nėra graži. Kur kas patrauklesnė – mieganti(47 psl.)“

Kompozicijos požiūriu B.Jonuškaitė preciziška, jos novelės suveržtos it korsetas: būtent dėl to skaitant ima trūkti oro, ir mintys daužosi į smilkinius desperatiškai klausdamos, kaip ištrūkti iš šių puikiai suręstų, tačiau vangiai apgyvendintų literatūrinių namų.

Daugelyje novelių akis bado rašytojos kruopščiai išpuoselėta erotika. Ji tokia sterili, be drumzlių, be praeities, nepriekaištingų proporcijų, sakytum, vadovėlinė, kad į išties jautrų, gyvą skaitytoją paleistos tokios erotikos strėlės pralėks net neįdrėskusios arba dar blogiau – pakutens ir prajuokins.

B.Jonuškaitė daug dėmesio skiria pojūčiams: novelėse galybė kvapų, garsų, vaizdų, skonio ir lytėjimo, bet kadangi visa tai peršama primygtinai, tekstai pasiekia priešingą efektą – pernelyg švarūs sakiniai nepalieka nieko, ką būtų galima užuosti; vidinis novelių indiferentiškumas neleidžia girdėti; neišsisklaidantis monotoniškumo rūkas trukdo matyti; burnoje neišnykstantis muilo pojūtis kliudo pajusti skonį; ir tik retkarčiais, kai autorė iš vidinio monologo galiausiai nusileidžia į žmonių santykių sferą, skaitytojui atsiranda proga šį tą paliesti.

Ir visgi būtina pabrėžti, kad išvardinti trūkumai galbūt tėra skirtingų estetinių reikalavimų kūriniui pasekmė. Antai knygos nugarėlėje net keturi lietuvių literatūros autoritetai – Aidas Marčėnas, Renata Šerelytė, Donaldas Kajokas ir Elena Kurklietytė – negaili pagyrų tiek B.Jonuškaitės talentui, tiek jos naujausiam kūriniui. Kita vertus, argi kas nors yra matęs neigiamą atsiliepimą ant knygos viršelio? Verslo taisyklės yra neperkalbamos, kaip, beje, ir rašytojų cecho besąlygiškai pagarbus ir dėl neretai žalingas solidarumas.

Tačiau nėra dūmų be ugnies. B.Jonuškaitė išties rašo kaip patyrusi plunksnos meistrė, taisyklingai ir aiškiai komponuoja, vengia bet kokio pretenzingumo, disponuoja margaspalviu žodžiu ir yra ypatingai jautri žmogaus patirčiai, smulkiems jausenų pokyčiams ir niuansams.

Knygą neabejotinai gelbsti rašytojos gebėjimas ne tiesmukai, o su šilkine uždanga kalbėti taškų teritorijoje. Kitaip tariant, rašytoja vieną sakinį užrašo, kitą nutyli, trečią vėl deda į knygą, o ketvirtą slepia minty. Tad nors knygelėje tėra vos 104 puslapiai, iš tiesų jų bent perpus daugiau.

Deja, autorė šių savo privalumų nepaverčia organiška, harmoninga visuma. Per daug vidinio, stipriai užsklęsto monologo, kurio vaisingumu ir gebėjimu įtaigiai pateikti medžiagą XXI a. galima drąsiai abejoti, ir per mažai išorinių veiksnių, trinties, aštrumo, ypač jaučiama dilemų bei „nežinojimo, kas slypi už kampo“ stoka. Atrodo, kad B.Jonuškaitė savo kuriamame pasaulyje išmano kiekvieną smulkmenėlę, kiekvieną dėmesio nevertą menkniekį; čia nėra nuostabos, vadinasi, ir gyvybės, mat gyvybei reikia begalinio pasaulio nuojautos. „Užsagstyk mane“ – tai stipriai suskliaustas, savo galų niekaip nesugebantis paslėpti pasaulis. Visi kelio ženklai susmaigstyti, žemėlapiai sudaryti, o pasienio postai nepralaužiami – jokio pažinimo nuotykio ir skaitytojas, kuriam negana pasivaikščiojimo turistiniais jausmų maršrutais, gali pasijusti įkalintas žiurkėno narvelyje, kur vienintelė pramoga yra nykus sukimasis ratu.

Novelių rinkinys „Užsagstyk mane“ turėtų patikti poetinės prozos mėgėjams, taip pat besižavintiems lėtu, kruopščiai ridinėjamu žodžiu ir tylia, vos virpančia pasakojimo linija. Visuomet taip: recenzijos pabaigoje norisi palinkti į geranoriškumą, parodyti, kad nesiekiama nieko užgauti, taip pat pagal mūsų epochos papročius pridėti, kad kiekvienas vienoje ar kitoje knygoje ras šį tą, kas jam atrodys įdomu ir patrauklu. Veikiausiai tai tiesa, tačiau be hiperbolizuotų orientyrų žmonėms labai sunku susikalbėti, dar sunkiau atskirti bendraminčius nuo oponentų. Postmodernus reliatyvizmas pavojingas tuo, kad gundo žmogų galimybe nebeklysti. Esą, reikia prie nieko stipriai neprisišlieti, bet nedera ir ką nors kritikuoti. Tokiu atveju kintant aplinkybėms bus lengva prisijungti prie pirmaujančių. Tai lėkšta ir suponuoja iškrypusį tolerancijos laipsnį. Juk žmogus yra karys ir išties gėdinga, jei jis nepasirenka ar neprisipažįsta, su kieno vėliava kovoja. Juk tik taip įmanoma pradėti pokalbį. Ir dar: labai svarbu – jei jau susiklosto tokia padėtis – pralaimėti su savaisiais. Todėl nedviprasmiškai pabrėžiu, kad nesutinku su šioje recenzijoje paminėtais literatūros grandais, negailinčiais komplimentų B.Jonuškaitės naujausiam kūriniui, o daugelį jų išvardintų privalumų laikau esminiais šios knygos trūkumais.

Tesprendžia pirkėjas, kurio žodis visuomet paskutinis.