LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Ar sugrįžta banga?
Juozas Šikšnelis. Banga atgal negrįžta.
Versus aureus, Vilnius, 2011. 248 p.
Jovita Saulėnienė
Naujasis rašytojo Juozo Šikšnelio nuotykių romanas „Banga atgal negrįžta“ jau pristatytas klaipėdiečiams ir pradeda savo biografiją. Ar ši knyga taps populiari pirmiausia mūsų mieste? Koks iškyla Klaipėdos paveikslas kūrinyje? Ar autorius išlaikys egzaminą skaitytojui, kuris ieškos knygoje balanso tarp istorijos ir meno?..
Nuotykių romanas paprastai skiriamas jaunimui. Tačiau ši knyga sudomins ne tik mėgstančius nuotykius. Romano veiksmas vyksta 1863 m. Klaipėdoje, todėl klaipėdietiška tema patrauks ir mūsų miesto skaitytojus. Artėja 760-asis miesto gimtadienis, ir autorius savo knyga apie Klaipėdos praeitį skatina mus geriau pažinti ir labiau branginti miestą, kuriame gyvename. Tai, beje, pirmasis J. Šikšnelio kūrinys Klaipėdos istorine tema. Iki tol rašytojas daugiau dėmesio skyrė Vilniaus praeičiai (pvz., „Mirties varos“).
XIX a. Klaipėda nedažnai iškyla meninėje prozoje. Šia prasme J.Šikšnelio romanas gula šalia Georgo Reickė’s romano „Savas tonas“(1907), kur Klaipėda vaizduojama kaip prekybos miestas, Hermano Brandstaetterio romano „Ryto prieblanda“ (1912) apie Napaleono kovas. Toje knygų apie Klaipėdą lentynoje telpa ir Paulo Blocko „Prie švyturio“, Margaretos Fischer „Tarp marių ir jūros“, Ellos Mensch „Nepažįstamasis“ ir kitų novelės bei apsakymai. O mūsų autoriaus minimas romanas nukelia į 1863-iuosius. Kaip kuriamas knygoje to istorinio meto Klaipėdos meninis paveikslas?
J.Šikšnelis – Diuma nuotykinių romanų tradicijų tęsėjas. „Bangos…“ autoriui rūpi senovės koloritas, intriguojantis siužetas ir valingi veikėjai.
Senovės koloritui pavaizduoti, jo atmosferai atkurti autorius pasirenka Klaipėdos laikotarpį praėjus devyneriems metams po didžiojo 1854 m. gaisro, pelenais pavertusio didelę miesto dalį. Būtent tose jau atstatytose miesto vietose daugiausia ir vyksta veiksmas. Nukeliamas jis ir į pajūrį. Knygoje pasakojama apie su 1863 m. sukilimu Lenkijoje susijusius įvykius: pulkininko Teodoro Lapinskio organizuojamą akciją per jūrą prie Klaipėdos atgabenti sukilėliams ginklus. Šį mažai žinomą istorinį 1863 m. laikotarpį Klaipėdoje autorius gerai išstudijavęs ir atskleidžia labai tikrovišką tų laikų miesto paveikslą, kur apstu kasdieninio gyvenimo detalių, epizodų, įvairiausių kultūrinės ir geografinės aplinkos atributų, buities istorijos (pvz., valgiai). Todėl skaitytojas nemaža sužinos apie tų minimų laikų Klaipėdos bažnyčias, malūnus, viešbučius, smukles.
Romane atkuriami tuo metu gyvenę ir veikę asmenys. Tai rusų konsulas Trentovijus, miesto burmistras Leopoldas Kriugeris, Dievo žodžio sakytojas Putlertas ir kt. Tai nėra labai ryškūs istoriniai personažai, ir jie kuriami vadovaujantis autoriaus menine išmone.
Rašytojai, rašydami apie praeitį, idėjų ir minčių projekciją kreipia į ateitį. Ir čia svarbus kūrėjo atsakomybės klausimas. Knygoje nėra istorinės netiesos. Tai itin svarbu tik pasirodžius knygai Vėliau, praėjus tam tikram laikui ir atsiradus naujiems faktams, gali ir netikslumai paaiškėti, bet tai nebe tiek svarbu tada. Šiuo atveju autorius išlaiko egzaminą, įprasmindamas istorizmo principą: pusiausvyrą tarp literatūros fiktyvumo ir istorijos subjektyvumo. Autoriaus asmeny neatsiejama rašytojas ir pilietis, rašytojas ir istorikas.
Tačiau šis kūrinys – ne istorinis romanas. Jame puikiai įprasmintas istorizmo principas, gana įtaigiai atkuriant XIX a. Klaipėdos buities istoriją.
Rašytojas J.Šikšnelis į praeitį žiūri konceptualiai: ieško universalių tiesų, taip siekdamas praeitį su dabartimi susieti. Tas jungiamasis tiltas – tai tiesos ir teisingumo ieškojimas, kuris sudaro ir intriguojančio siužeto pagrindą.
Tiesos ieško visi romano veikėjai; tiek asesorius Vurstas, atkilęs į Klaipėdą iš Berlyno senuoju pašto keliu su slapta misija surasti stebuklingą gintarinę Žalčio karūną, tiek rusų konsulas Trentovijus, gyvenantis Kūlių Vartų gatvėje, taip pat ir sukilėlis Martynas, audros metu išmestas į krantą iš laivo, gabenusio sukilėliams ginklus. Žinoma, ir Kurmių šeimos atžala – Mikelis. Anot autoriaus, be Mikelio „nebūtų ir knygos“. Knygos siužeto konfliktą ir sudaro Mikelio išgyvenimai, ieškant dingusio nežinia kur tėvo paslėptos tos saulės akmens karūnos. Autorius Mikelio žygius, nutikimus ir patirtus išgyvenimus atskleidžia per skaičiaus 4 simboliką. Keturi – tai pasaulio ir žmogaus tvarkos skaičius, tvirtumo, stabilumo ir dėsningumo simbolis. Tai padeda autoriui sukurti intriguojantį, sodrų ir ekspresyvų pasakojimą, paslaptingą, baugią, tiesiog sakmišką įvykių atmosferą, taip pat išryškinti visų veikėjų bendrą bruožą – valingumą, ieškant savosios tiesos. Istorija tampa žmonių istorija. Nuo to, kaip pagrindiniai veikėjai susiję su vaizduojamais įvykiais ir kaip jie išreiškia tautos siekius toje epochoje, priklauso kūrinio meninė vertė. Su tuo uždaviniu autorius puikiausiai susidoroja. Skaitytojas turi galimybę pasigėrėti spalvingomis veikėjų charakteristikomis ir jų patirtais nuotykiais.
Taigi J.Šikšnelio nuotykių romane „Banga atgal negrįžta“ išlaikytas balansas tarp meno ir istorijos, kurios, pasak istoriko V.Merkio, jungiasi kaip Siamo dvyniai – vieną galvą nuėmus, nėra gyvenimo ir kitai. Skaitytojų pripažinimo banga sugrįš autoriui. Tuo tikėkime.
Kodėl užsagstyti?
Birutė Jonuškaitė. Užsagstyk mane.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011. 104 p.
Dainius Vanagas
Julio Cortazaras mėgdavo sakyti, kad romanas laimi taškais, o apsakymas turi laimėti nokautu. Jei nesigilinsime į kosmetinius skirtumus tarp apsakymo ir novelės, ši garsaus argentiniečių rašytojo tezė bus puikus atspirties taškas vertinant naujausią lietuvių poetės ir prozininkės Birutės Jonuškaitės novelių rinkinį „Užsagstyk mane“.
Į šią knygą rašytoja suguldė dešimt trumpų tekstų, kuriuose dominuoja moteriškos patirties niuansai ir jausmų slinktys. Švelnumą, jautrumą – žinoma, neoficialiai – galima vadinti pagrindiniais novelių rinkinio veikėjais, nes B.Jonuškaitės kuriamos moterys nepanašios nei į Nastasją Filipovną, nei į ponią Bovari, nei į kitas impulsyvias, nenuspėjamas būtybes. Priešingai, jos tyliai ir išdidžiai rezignuoja, ieškodamos užuovėjos savo minčių, vaizduotės, gėlos rūmuose ir saugodamos orumą.
Nors rašytoja savo amunicijos dėžėje turi visus įtaigiai kūrybai reikalingus įrankius, nokautu ji nelaimi. Vargu, ar išvis pasiekia pergalę. Šioje knygoje apsčiai emocijų, bet maža intelektualumo, daug patirties, tačiau stinga įvairovės, taip pat vangūs ritmo, dermės pokyčiai. B.Jonuškaitės novelės stokoja interakcijos, skaitytojui nėra palikta erdvės interpretacijoms ar savito perskaitymo variacijoms. Pavadinimas „Užsagstyk mane“ – tai knygos prašymas ją šiek tiek pridengti, nes kol kas ji pernelyg nuoga, pavojingai atvira ir pažeidžiama. Esant tokiai delikačiai situacijai nebesinori gilintis, vien tik kuo toliau atsitraukti ir pritarti rašytojai: „Išskrosta moteris nėra graži. Kur kas patrauklesnė – mieganti(47 psl.)“
Kompozicijos požiūriu B.Jonuškaitė preciziška, jos novelės suveržtos it korsetas: būtent dėl to skaitant ima trūkti oro, ir mintys daužosi į smilkinius desperatiškai klausdamos, kaip ištrūkti iš šių puikiai suręstų, tačiau vangiai apgyvendintų literatūrinių namų.
Daugelyje novelių akis bado rašytojos kruopščiai išpuoselėta erotika. Ji tokia sterili, be drumzlių, be praeities, nepriekaištingų proporcijų, sakytum, vadovėlinė, kad į išties jautrų, gyvą skaitytoją paleistos tokios erotikos strėlės pralėks net neįdrėskusios arba dar blogiau – pakutens ir prajuokins.
B.Jonuškaitė daug dėmesio skiria pojūčiams: novelėse galybė kvapų, garsų, vaizdų, skonio ir lytėjimo, bet kadangi visa tai peršama primygtinai, tekstai pasiekia priešingą efektą – pernelyg švarūs sakiniai nepalieka nieko, ką būtų galima užuosti; vidinis novelių indiferentiškumas neleidžia girdėti; neišsisklaidantis monotoniškumo rūkas trukdo matyti; burnoje neišnykstantis muilo pojūtis kliudo pajusti skonį; ir tik retkarčiais, kai autorė iš vidinio monologo galiausiai nusileidžia į žmonių santykių sferą, skaitytojui atsiranda proga šį tą paliesti.
Ir visgi būtina pabrėžti, kad išvardinti trūkumai galbūt tėra skirtingų estetinių reikalavimų kūriniui pasekmė. Antai knygos nugarėlėje net keturi lietuvių literatūros autoritetai – Aidas Marčėnas, Renata Šerelytė, Donaldas Kajokas ir Elena Kurklietytė – negaili pagyrų tiek B.Jonuškaitės talentui, tiek jos naujausiam kūriniui. Kita vertus, argi kas nors yra matęs neigiamą atsiliepimą ant knygos viršelio? Verslo taisyklės yra neperkalbamos, kaip, beje, ir rašytojų cecho besąlygiškai pagarbus ir dėl neretai žalingas solidarumas.
Tačiau nėra dūmų be ugnies. B.Jonuškaitė išties rašo kaip patyrusi plunksnos meistrė, taisyklingai ir aiškiai komponuoja, vengia bet kokio pretenzingumo, disponuoja margaspalviu žodžiu ir yra ypatingai jautri žmogaus patirčiai, smulkiems jausenų pokyčiams ir niuansams.
Knygą neabejotinai gelbsti rašytojos gebėjimas ne tiesmukai, o su šilkine uždanga kalbėti taškų teritorijoje. Kitaip tariant, rašytoja vieną sakinį užrašo, kitą nutyli, trečią vėl deda į knygą, o ketvirtą slepia minty. Tad nors knygelėje tėra vos 104 puslapiai, iš tiesų jų bent perpus daugiau.
Deja, autorė šių savo privalumų nepaverčia organiška, harmoninga visuma. Per daug vidinio, stipriai užsklęsto monologo, kurio vaisingumu ir gebėjimu įtaigiai pateikti medžiagą XXI a. galima drąsiai abejoti, ir per mažai išorinių veiksnių, trinties, aštrumo, ypač jaučiama dilemų bei „nežinojimo, kas slypi už kampo“ stoka. Atrodo, kad B.Jonuškaitė savo kuriamame pasaulyje išmano kiekvieną smulkmenėlę, kiekvieną dėmesio nevertą menkniekį; čia nėra nuostabos, vadinasi, ir gyvybės, mat gyvybei reikia begalinio pasaulio nuojautos. „Užsagstyk mane“ – tai stipriai suskliaustas, savo galų niekaip nesugebantis paslėpti pasaulis. Visi kelio ženklai susmaigstyti, žemėlapiai sudaryti, o pasienio postai nepralaužiami – jokio pažinimo nuotykio ir skaitytojas, kuriam negana pasivaikščiojimo turistiniais jausmų maršrutais, gali pasijusti įkalintas žiurkėno narvelyje, kur vienintelė pramoga yra nykus sukimasis ratu.
Novelių rinkinys „Užsagstyk mane“ turėtų patikti poetinės prozos mėgėjams, taip pat besižavintiems lėtu, kruopščiai ridinėjamu žodžiu ir tylia, vos virpančia pasakojimo linija. Visuomet taip: recenzijos pabaigoje norisi palinkti į geranoriškumą, parodyti, kad nesiekiama nieko užgauti, taip pat pagal mūsų epochos papročius pridėti, kad kiekvienas vienoje ar kitoje knygoje ras šį tą, kas jam atrodys įdomu ir patrauklu. Veikiausiai tai tiesa, tačiau be hiperbolizuotų orientyrų žmonėms labai sunku susikalbėti, dar sunkiau atskirti bendraminčius nuo oponentų. Postmodernus reliatyvizmas pavojingas tuo, kad gundo žmogų galimybe nebeklysti. Esą, reikia prie nieko stipriai neprisišlieti, bet nedera ir ką nors kritikuoti. Tokiu atveju kintant aplinkybėms bus lengva prisijungti prie pirmaujančių. Tai lėkšta ir suponuoja iškrypusį tolerancijos laipsnį. Juk žmogus yra karys ir išties gėdinga, jei jis nepasirenka ar neprisipažįsta, su kieno vėliava kovoja. Juk tik taip įmanoma pradėti pokalbį. Ir dar: labai svarbu – jei jau susiklosto tokia padėtis – pralaimėti su savaisiais. Todėl nedviprasmiškai pabrėžiu, kad nesutinku su šioje recenzijoje paminėtais literatūros grandais, negailinčiais komplimentų B.Jonuškaitės naujausiam kūriniui, o daugelį jų išvardintų privalumų laikau esminiais šios knygos trūkumais.
Tesprendžia pirkėjas, kurio žodis visuomet paskutinis.
