Varšuvoje pristatyta klaipėdiečio knyga

Varšuvoje pristatyta klaipėdiečio knyga

Lenkijos sostinėje, Varšuvos universitete gegužės 23-iąją pristatytas klaipėdiečio rašytojo Juozo Šikšnelio romano „Kryžiau žalio medžio“ vertimas į lenkų kalbą.

Knygą išleido Punsko „Aušros“ leidykla, gavusi paramą iš Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje. Romaną į lenkų kalbą išvertė Varšuvos universiteto Baltistikos katedros absolventė Agnieška Rembialkovska, iki šiol pasižymėjusi Sigito Gedos, Elenos Karnauskaitės, Daivos Molytės-Lukauskienės poezijos vertimais.

Į buvusią universiteto bibliotekos salę susirinko baltistikos absolventai, dabartiniai studentai, dėstytojai, visuomenės atstovai. Buvęs Lenkijos kultūros viceministras, Nacionalinės bibliotekos direktorius, rašytojas ir publicistas Michalis Jagielo apie romaną sakė: „Apie ką čia kalbama? Apie romano „Kryžiau žalio medžio“ herojų? Apie pasakotoją? Apie autorių Juozą Šikšnelį, skulptorių ir rašytoją iš Lietuvos? Apie mane – kaimo sūnų ir taip pat rašantį kaimiškos vaikystės ir paauglystės temomis ir galbūt dėl to taip asmeniškai išgyvenantį „Kryžiau žalio medžio“? Apie tave, skaitytojau? Matyt, apie mus visus kartu ir apie kiekvieną atskirai. Man atrodo, šis romanas yra intriguojanti, neabejotinos literatūrinės vertės meninė proza, įmantriai sukonstruota, sugebanti išlaikyti pusiausvyrą tarp poetiškų detalių ir šiurkščių išsireiškimų, tarp pamąstymų aukštąja gaida ir publicistinių intarpų, tarp kilnumo ir ironijos, tarp sapnų vizijų ir beveik apčiuopiamai sunkios pasaulio realybės“.

Žinomas skulptorius Stefanas Viežbickis antrino: „Autoriaus holograma, talkinanti „Kryžiau žalio medžio“ skaitytojui, rodo, jog tai autobiografija. Sutinku, bet tai ir mano autobiografija – mano laikmetis, mano žmonės, mano išsivadavimas iš pavergimo ir mano pavergimas prieš išsivadavimą. Tai mano kartos autobiografija su tiesa bei šventvagyste per išpažintį. Tai juodai balta nelaimingo laikmečio fotografija su viltimi, kad ji kuo greičiau išbluks. Knygos nuotaiką padeda kurti ir autoriaus kruopščiai parinkti žodžiai bei sakiniai, kurie padeda skaitytojui tapti vienu iš knygos herojų, nes „Kryžiau žalio medžio“ tai sąskaita, kurią autorius pateikia visiems, turintiems šešiasdešimt ir daugiau metų. Skaičiau knygą originalo kalba. Džiaugiuosi, kad buvo jautriai ir jausmingai išversta į lenkų kalbą. Dabar „Kryžiau žalio medžio“ turi seserį dvynę“.

Autorių klausimais apipylė ir susitikime dalyvavę studentai. Knygą redagavo Lucija Matušiak ir Mirijana Kozak, kuri ir inicijavo jos vertimą bei leidimą. Beje, Varšuvos universiteto dėstytojos M.Kozak ir A.Rembialkovska – aktyvios Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos projekto „Pamario literatūra lenkiškai“ dalyvės, išvertusios ne vieno klaipėdiečio rašytojo kūrinį.

GL inf.

Vilko vaikų pėdomis

Vilko vaikų pėdomis

Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė. Romanas

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012. 184 p.

Dainius Vanagas

Istorijos tragizmas, skausmas, o ypač – vaikų, badas, artimųjų netektys, neviltis, nužmogėjimas, orumo išniekinimas yra itin rizikinga tematika, reikalaujanti primygtinio santūrumo ir taupaus žodžio meistrystės.

Poetas, prozininkas, aktorius, scenaristas ir režisierius Alvydas Šlepikas savo naujame romane „Mano vardas – Marytė“ pasakoja apie „vilko vaikus“, bėgusius nuo Rytprūsius po Antrojo pasaulinio karo sukausčiusio bado ir skurdo į kitą Nemuno pusę, į Lietuvą, kur buvo duonos, galėjusios išgelbėti iš mirties gniaužtų Karaliaučiuje likusius artimuosius. Nors A.Šlepikas preciziškas sakinio stilistikai ir istoriją struktūruoja iš įtaigių, tačiau įkyriai su skaitytoju nekoketuojančių fragmentų, autoriui ne visuomet pavyksta išvengti sentimentalumo ir nepatiklumą stimuliuojančios graudžios atmosferos. A.Šlepikas, tariamai apnuogindamas istoriją ir paleisdamas ją pliku užpakaliu lakstyti po literatūrinius miškus, pasako ir parodo per daug – ypač atsižvelgiant į gana nedidelę romano apimtį. Išprievartautos, mirštančios motinos ir įsiutę, žmogiškumo likučius praradę rusų kareiviai; iš baimės suakmenėjusios žmonių širdys ir lyg pakelės akmenukai tai šen, tai ten besimėtantys lavonai, kuriuos ryja šunys, šiuos ryja žmonės ir šis ratas sukasi be galo; partizanų galvos miestelių aikštėse ir kalašnikovo kulkos stribų krūtinėse; su sprogmenimis žaidžiantys ir akimirksniu išnykstantys vaikai; taip, visa tai – chrestomatinė pokario vaizdinių rinktinė, paminklas skausmui ir vienareikšmiškas liudijimas, kad šis pasaulis kartais yra itin prasta vieta gyventi. Tačiau kai ši kančios deklaracija suguldoma juodu ant balto, kai viena ranka verčiant puslapį, kitoje pūpso karštos, galbūt pasaldintos arbatos puodelis su plytele šokolado, kai ant kojų užmesta antklodė, o kelio girnelės neperskėlusi granatos skeveldra, užuot pažinęs praeitį pradedi jaustis tartum patekęs į istorijos pornografijos spąstus. Štai netrukus pagauni save mechaniškai dirginantį užuojautos organus, siurbiantį paskutinius kadaise ir taip vos ant kojų pastovėjusių žmonių syvus. Ar būtent tai vadinama kokybišku atminties perdavimu ateinančioms kartoms, na, jeigu ne perdavimu, tai bent jau išsaugojimu? Ne, tai viso labo dar vienas siužetas psichologiniam trileriui, steriliai nevilties (su mažyte sauja išimčių) ir barbariškumo apologetikai, kurioje veikėjai visuomet tėra statistai, be charakterių, „be mėsos“, drama šabloniška, pamokos neišmokstamos – čia nėra atminties, tiesą sakant, nėra netgi „baltosios istorijos dėmės“, kurią, pasirinkdamas „vilko vaikų“ temą, deklaruoja A.Šlepikas, vien tik visų pasaulio tragedijų leitmotyvas, kuris visuomet skausmingai vienodas, kadangi kančia į kategorijas neskirstoma.

Apskritai A.Šlepiko romaną skaityti malonu. Autorius puikiai jaučia žodžio žaismę, pasakoja sklandžiai ir patraukliai, vengia detalių ir nepagrįstų erdvės bei žmonių aprašymų, retkarčiais prozą, akivaizdžiai turinčią scenarijaus bruožų („Tuščiu žiemos keliu artėja du žmonės, labiau primenantys keistus ne šios žemės padarus: tai Rapolas ir Renatė, jie apsikrovę neparduotais krepšiais, ramiai ir vienodai mina įšalusiu keliu miško link (p. 108)), „pagardindamas“ poetiniais pasažais. Itin vykęs ir išraiškingas atrodo tiesioginės bei netiesioginės kalbos suliejimas, taip sukuriant teksto vientisumo įspūdį: „Renatė neša malkas. Kalbasi su Rapolu, kuris sako, mirė Ona. Eisiu pakviesiu žmones, o tu daryk, ką nori. Senis išeina“ (p. 109). Esti ir labai taiklių, intelektualiai intriguojamų vaizdinių: „Varnas žiūri žemyn į du nedidelius žmones, kraipo galvą, paskui vėl sukrankia – riebus pokario paukštis, beveik žmogus – pilnas žmogienos“ (p. 66), taip pat šmaikščių, empatija ir jautrumu grįstų minties variacijų: „Ant „buržuikės“ verda vanduo./ Teta Lota lupa žiurkę./ Aplinkui jau su dubenėliu sukinėjasi Helmutas ir Monika./ Kokie čia žvėriukai, teta Lota?/ Triušiukai…/ Ar jie skanūs?/ Labai…/ O kodėl jie skanūs, teta Lota?/ Todėl, kad vasarą jie ėdė tiktai rojaus obuoliukus./ O kur šitų triušių didelės ausys? Aš mačiau knygoj su ausim…/ Ausys dideliem piktiem triušiam užauga, o maži – su mažom./ Kodėl?/ Kad lapė žolėj nepamatytų…/ Helmutas ir Monika juokiasi“ (p. 69).

Įvykiai romane veja vienas kitą. Jei istorinės aplinkybės nebūtų tokios akivaizdžios, knygą „Mano vardas – Marytė“ būtų galima skaityti kaip nuotykių apysaką: leisgyviai vaikai šlaistosi po Lietuvos miškus ir kaimus, ieško geranoriškų žmonių – kartais pasiseka, o kartais juos veja lauk, užpuola, užsiundo šunimis, iškeikia ir išnaudoja. Labai ryškus išsiskyrimo motyvas – romano epicentre esanti Šukat šeima vos trumpą mirksnį glaudžiasi po vienu stogu (išskyrus iš karo taip ir nesugrįžusį tėvą Rudolfą). Vėliau šeima yra, trys seserys, du broliai, motina ir teta išblaškomi likimo vėjų be apčiuopiamos vilties kada nors vėl susiburti draugėn; šalia nebelieka nieko, kas paremtų, sustiprintų silpnumo akimirką. Kiekvienam telieka pasitikėti vien savo jėgomis ir atsitiktinėmis gyvenimo dovanomis.

A.Šlepiko pasirinkimas sukoncentruoti emocinį romano krūvį (kaip rodo knygos pavadinimas) į Marytę, t.y. Renatę Šukat, kuriai apdairūs lietuviai, siekdami, kad rusų kareiviai neįkalintų jos drauge su kitais vokietukais, davė lietuvišką vardą, kelia daug abejonių. Tiesa, pabaigos žodyje autorius atskleidžia, kad šis personažas turėjo netgi du svarbius prototipus, taigi, natūralu, buvo išsamiausiai apmąstytas. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, taip pat įvertinant pastangas sukurti kuo autentiškesnę literatūrinę prieigą, tokį sprendimą derėtų laikyti sveikintinu. Kita vertus, kompoziciniu požiūriu romanas susilpnėja būtent tuomet, kai nuo šakoto, fragmentiško pasakojimo apie visus Šukat šeimos vaikus pereinama prie vientisos Marytės istorijos. Jau pati romano tema – it gyvi numirėliai besiblaškantys „vilko vaikai“ – konfrontuoja su bet kokia nuoseklumo ir betarpiškumo intencija. Jų patirti, tačiau žodžiu sunkiai apčiuopiami vargai bei kančia, patogiai patiekti ant lėkštutės, praranda bet kokias sąsajas su istorine tikrove. Todėl nenuostabu, kad viena iš Renatės prototipų atsisakė paskutinio pokalbio su A.Šlepiku, pareiškusi, kad nebenori nieko prisiminti, nieko komentuoti, apie nieką pasakoti, kad „viskas jai seniai negyva“ (p. 181). Būtent čia slypi literatūros ir istorijos bendradarbiavimo paradoksas: jei siekiama prikelti istoriją iš jos mirties ir užmaršties guolio, reikia ją prikelti mirusią, t.y. išlaikant negyvėlio šaltį ir baltumą, neapčiuopiamumą ir besąlygišką distanciją. Tačiau jeigu ji prikeliama įpučiant raudonį į skruostus ir pateisinant jos pretenzijas į gyvųjų pasaulio pasakojimą, – tai jau kita istorija, kartais šviesmečiais nutolusi nuo savo lavono.

Nepaisant kai kurių abejotinų romano temos įkūnijimo niuansų, „Mano vardas – Marytė“ demonstruoja itin profesionalius A.Šlepiko sugebėjimus, ir daugelis paėmusių šią knygą į rankas išgyvens emocingą skaitymo patirtį.

Senjorai

Senjorai

Algis Kuklys

Jaukioje kavinukėje netoli teatro gėriau kavą. Akys iš karto nukrypo į kampe stovintį staliuką, prie kurio sėdėjo trys senukai žilais plaukais. Jie dėvėjo paprastus rūbus, bet veidai ir sklandžios kalbos apie žinomus žmones iš karto atskleidė, kas esantys. Ypač patiko, kaip jie bendravo su jaunute padavėja.

Ar jūs, panele, man padarysite kavą su grietinėle?

Žinoma, pone…

O man, gerbiamoji, padarykite anglišką arbatą. Kaip visada, tokią pačią…

Senukai matė, kad juos stebi kiti kavinės lankytojai, tai nesąmoningai truputį pozavo. Girdi, pasižiūrėkite, kaip bendraujama, pasižiūrėkite, miestelėnai.

Prisimeni, Ričardai, „Žaldokynės“ spektaklį, kai zakristijonas Rūta iš tiesų į sceną įbildėjo neblaivus?

Kur neprisiminsi…

Pasigirdo tylus juokas.

Taigi, Ričardai. O tam aktoriui, vaidinusiam zakristijoną, taip atsitiko ne iš blogos valios. Tiesiog dieną prieš tai jis šventė žymios aktorės jubiliejų, o kitą dieną jam reikėjo vaidinti spektaklyje.

Svarbiau, kad spektaklio režisierius buvo labai patenkintas jo pasirodymu, nors nežinojo tikros aktoriaus situacijos…

Oficiantė atnešė arbatą ir kavą, senukų veidai iš karto nušvito. Juk visa tai atrodė kaip ritualas, atliekamas kiekvieną dieną tuo pačiu laiku. Todėl netrukus prie jų staliuko prisėdo dar keletas senjorų ir taip pat užsisakė arbatos ir kavos. Jie niekur neskubėjo, nesinervino, todėl nerūpestingai šnekėjo apie teatro spektaklius bei perskaitytas knygas. Ir apie viską jie turėjo savo nuomonę. Tačiau, lyg susitarę, jie nediskutavo apie politikus, tarsi jų nebūtų, tarsi gyventų kitame pasaulyje.

Ar atmeni mūsų laikų primadoną? Kiek ji turėjo šaunių gerbėjų… Berods vienas konservatorijos studentas dėl jos nusižudė. Ar žinai tą įvykį?..

Taip, Ričardai, tai – liūdnoka istorija. Toks menininkų gyvenimas…

Na, atšils orai, tai paimsiu į rankas meškerę ir patrauksiu prie ežerų. Gal palaikysite man kompaniją?

Žinoma, Alfonsai. Tavęs nevalia vieno palikti, kad kokia undinė į ežero gelmes neįtrauktų.

Vėl nubangavo tylus juokas, bet Alfonsas dėl to neužsigavo. Juk visi vienas kitą seniai pažinojo, o ši kavinukė stovėjo priešais dramos teatrą, kitoje gatvės pusėje. Todėl čia užsukdavo ir jauni aktoriai, ir scenos apšvietėjai, bet prie senjorų jie niekada nesėsdavo. Juos stebėdavo iš toliau, lyg ne šio pasaulio būtybes. Kartais ateidavau ir aš, kai reikėdavo su kuo nors susitikti, kava iš tiesų buvo puiki, be to, ir jaunos padavėjos mokėjo simpatiškai šypsotis. Todėl mane ir kitus nuolatinius lankytojus jau pažinojo.

Kartą, kai netikėtai prapliupo rudens lietus, užsukau į šią kavinę ir, laukdamas, kol prie manęs prieis pardavėja, klausiausi tyliai sklindančios muzikos, žvelgiau pro didelį langą, pro kurį matėsi skubantys žmonės su lietsargiais rankose. Ir tas vaizdas labai priminė prancūzų impresionisto E.Manet kūrinius. Paskui žvilgsnį nukreipiau į teatralų staliuką, prie kurio šį kartą sėdėjo ir moteris, į mane atsukusi nugarą. Tačiau, kai prie jos prisiartino padavėja, ji lėtai pasuko veidą ir aš su nuostaba pastebėjau, kad jis panašus į žuvies galvą: išsprogusios akutės, ilga nosis ir blyški veido oda. Daugiau jos veido nemačiau. Senjorai tuo metu komentavo kažkokį straipsnį, kurį perskaitė „Respublikoje“, o aš, pavalgęs ir sulaukęs geresnio oro, palikau kavinę.

Tas ruduo tapo įsimintinas dėl to, jog tapau tėvu, nes gimė pirmagimis sūnus, sujaukęs įprastą mūsų gyvenimą. Dabar daug ką reikėjo daryti kitaip: susitikimai, kelionės tapo antraeiliais dalykais. O liūdniausia, kad žmona neteko ankstesnio žavesio, tarsi koks nematomas vampyras būtų iščiulpęs trečdalį kraujo. Vėliau, kai ji šiek tiek atsigavo, atsargiai jai primindavau mūsų keliones, draugus ir jaukias kavines, kuriose ji valgydavo mėgstamus ledus arba grietinėlę. Ji šypsodavosi, atsidusdavo, po to pusbalsiu ištardavo „taip taip“. Bet po dešimtmečio ši nostalgija mūsų jau nekankino, nes atmintis taip pat išblunka kaip ir fotografija, palikta ant palangės.

Kartą su žmona ir ūgtelėjusiu sūnumi aplankėme tą pačią kavinę, kurioje rinkosi senjorai. Tačiau iš karto pastebėjau, jog tarp jų nesimatė Ričardo, Alfonso ir dar keleto. Jie tikriausiai susirgo arba čia niekada neateis. Bet ne šitas vaizdas mane pribloškė.

Kai kitos dienos vakare grįžau iš darbo, prie vieno šiukšlių konteinerio išvydau lyg ir matytą moters figūrėlę. Aš sustingau, į ją įsmeigęs akis. Staiga moterėlė pasuko veidą, kuris atrodė itin panašus į tą pačią tylenę, kuri sėdėdavo kavinėje su anais senjorais. Ji nusuko galvą ir vėl kuitėsi tame konteineryje, rankoje laikydama lazdą. Sugrįžęs į namus, apie tai papasakojau žmonai, kuri taip pat nustebo.

Po konteinerius rausiasi vyrai, bet ne moterys. O gal tu suklydai?

Ne. Ten buvo moteris. Ir veidas panašus į anosios, kuri ateina į kavinę.

Mielasis, bomžai kavinėse nesilanko. Tu paprasčiausiai suklydai. Nepyk.

Labai noriu būti suklydęs.

Gerai. Sėsk prie stalo, nes atauš sriuba.

Kada mes paskutinį kartą lankėmės teatre?

Turbūt prieš kokį šimtmetį.

Kitą savaitgalį eisime į teatrą. Ruoškis…

Bet aš neturiu padoraus rūbo, mielasis.

Užtai esi padori moteris. To ir

užteks…

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Gražina Kelmelytė


Kaip keista
Keista suprasti, kad amžinai negyvensi, kai
Tau aštuoniolika.
Kad visi tie lietūs, kliokantys pasenusiais laiptais
Klioks ir po tavęs.
Ir nebus kito tvano,
Ir nebus stebuklingos šalies.
Tu negrįši atgal į Edeną.

Keista, kad senamiesčio statulos
Rūdys ir toliau.
Aš maniau, kad po manęs pasibaigia viskas.
Bet vėl upė užšąla
Vėl vasaros lietuje slepiasi žmonės

Ir šitiek vandens…
Mūsų siaura upė gabena.
O bažnyčios bokštas vis dar perskelia dangų
Tarytum netyčia,
Nors iš tiesų
Žmonės gudrūs taip sugalvojo.

Ir keista, kad vėlei truputį pasnigs,
Ir nebus tos dienos, kai aš susikėlusi plaukus,
Jausiu, kaip snaigės plaukų sruogose tirpsta.
Ar ta pati snaigė
Visai kaip kažkada palies nuplikusio šuns pakaušį.

Ir keista, nes ėjau per šį mažą miestą
Vidurnaktį.
Mus su draugais sekė išalkęs, nususęs šuva.
Aš norėjau, kad mane pasaulis mylėtų,
O snigo tik truputį.

Ir nekeista, kad po manęs
Visas sniegas patiš ir varvės kanalais po miestu.
Gal net per ištirpsiančią upę.
Juk kažkada visa tai buvo už mano peties
O dabar tik rūkas.

Balandis
Keista, bet tą žiemą mano riešai suliesėjo.
Aš žiūrėjau į savo rankas
Ir kartais negalėjau patikėti, kad tai mano rankos.
Ant palangės kvepėjo mažas melisos krūmas,
Mano rankos išdžiūvo, sušalo.
Kartais nebemačiau vieno pažįstamo veido –
To už lango su gobtuvu.

Pavasariais aš plaudavau langus
Ir valgydavau senus obuolius iš rūsio.
Mano rankos sugijo
Lėtai
Ir virto kaulėtais sparnais.
Kiekvieną vakarą teko su balandžiais varžytis
dėl vietos po stogu.
Paskui maniau, jog mane iš tos beprotybės paleis
Ir aš eisiu per saulėtus parkus,
O vėjas mano plaukuose be pirštinių žais.

Bet žiemos dabar ateina truputėlį greičiau.
Nuplinka mano siela, mesdama lapus
į seną vandenį vazoje ant palangės.
Sušąla balandžiai,
Nors jau beveik pripratau prie jų beprotės giesmės.

Tiesa, kartais negalėdavau niekaip užmigti –
Jų buvo tiek daug ir niekada nesibaigdavo ilgoji naktis.
Aš laukiau, kol bus leista grįžti namo –
Ir vėl tarp žmonių.
Bet tada jau žiema.
Balandžiai pavargę pastogėj griežia dantim
Ir kartais kuris nebegrįžta namo.

Pranašė
Akmenys, kurių katedrom nepripažino
Atsiduso
Ir aš girdėjau jų balsus
Iš labai toli.
Uždusę žemų bažnyčių skliautai,
Nebijokit
Ir mane kartais išnešdavo iš namų.
Pasigėrėti žvaigždėm.
Būdavo naktis
Ir tikėjau, kad sapnuoju katedrą stogu skylėtu,
Kad ūkanos – tai nuo alsavimo prisigėrusios sienos,
O šitas užmirštas dievas,
Sunykęs, pasislėpęs pamiškėje
Žiūrėjo į tamsą
Ir matė mane
Trumpam pakeltą į dangų.

Aš nežinau, ką tai reiškia,
Ką reiškia tos vizijos ir tie šauksmai
Tie akmenys, braižantys kojas,
Tos naktys ir tie balsai,
Kurie kviečia į rojų.

Aš tik sapnuoju didelį pastatą,
Katedrą iš žvaigždžių,
Sapnuoju, kad pakilus į dangų.
Tamsų veidą regiu.

Regiu, kaip per miglą,
Kaip per sieną miglų.
Regiu keliaujant į šviesą
Miglotu keliu.

Laikas
Kartais rašyti –  lyg neturėti gyvenimo.

Apsirengiau suknelę mėlyną su blizgučiais.
Aš atsispindžiu veidrodyje.
Metai
Vis traukia mane prisirišę virve.

Kuprota pieva einu nešdama batelius, pavargusi.
Dar teks naktimis prigult po medžiu
Ir klausytis, kaip šlama šakos.
Ir šitiek tamsos virš manęs,
O blizgučiai žvaigždėmis žėri, kai sujudu.
Daugiau nejudėsiu.
Įauga kaulai į medį, žolė virsta plaukais.
Tada pabundu –
Mane kažkas traukia prisirišęs virve
Namo.
Plaukai su šaknimis lieka žemėj,
Dulkėse žėri nuo saulės įkaitęs akmens aštrus kraštas.
Mane laikas kviečia namo.
Medis lėtai į saulę gręžias.
Šimtmečius gręžias, o
Laikas
Sako
Aš pasiilgau tavęs.

Rokas Baniūnas


***
vakaras smilksta
viliokiškais sakiniais
kontrabosas prišaukia aušrą

***
nebereikia
anei rugių
anei išpjautų kačių
pavasarį
nebesijaudink
nebeliko
anuometės pjūties
anei įtūžusių
proamžių
saulės pėstininkų

***
palauksiu
kol katė ateis
pasiimt savo pasidėtos
žuvies
palauksiu
kol susmilks vakarykštė
aušra
ir nusės drumzlės
taip švelniai pažįstamam
valtimi išnaršytam
taip ir neatrastam
ežere

***
anais laikais
susėdo kartą
anie ratu
pasidalijo visi
idėjom
visakerinčia gamta
ir moterimis
kurios paskui
išaugino
savo
pačių krauju
mintančius
jauniklius
ir krykštavo
atgimstančiu pavasariu
***
garų kamuoliai
leidžiasi  kalnų šlaitais
sapnai atsineša rytą kaimelin

***
žvaigždžių sietuvoj
mudu velnias patraukė
laimę paparčiuos surast

***
tu nuėjai
su manim
tūkstančius
anei šimto anų nesuprantu
tu pripratai
kai buvo gėda
ir kai rūkiau
tu apglobei
kai buvo šalta
ir tu neklausei
apie aną dvidešimtmetį
neklausei ir apie
kitus pragyventus
metus
ir tu vienas iš tų
kur nesupratai
ko nesuprasdamas
ir apžiojai daugiau
negu bet kas
gyvenantis
galėtų suvokti
apie save patį
dvidešimties
ir vis dar
gyvenantį

***
reikia
subtiliai
apsižiūrėti aplinkui
tada
spjovus kairėn
pasitikrint
ar vis dar jaunas
mėnulis
susikrauti pernykštį derlių
ir ryto šeštą
šypsantis
išvažiuoti į turgų

Ančiasnapio užrašai

Ančiasnapio užrašai

Keistybių eskizai (2010–2012)

Vladimiras Laučius

Piliečiai ant žaliosios vejos

Kodėl pilietiški kovotojai už teisybę suaktyvėja maždaug tarp Vėlinių ir Trijų karalių? Stebiu šį reiškinį jau dvejus metus. Tai ne tie, kurie rengia mitingus, o tie, kurie Jums netikėtai paskambina, iš kažkur sužinoję jūsų telefono numerį, ir pareikalauja tuoj pat išgelbėti Lietuvą. Aplinkui – dirbtinė pakili nuotaika, vitrinas puošia koktūs šventiniai blizgalai, visur skamba iš proto varanti muzikėlė, o po prekybos centrus šlitinėja Kalėdų seniai, panašūs į iš Laplandijos sprukusius niekdarius, pasinaudojusius nesama ekstradicija. Masės tenkina savo poreikius, visa stelbia vartojimo šventė, – bet štai ima ir jums paskambina koks nors pilietine atgaja ūmai pratrūkęs Lietuvos gelbėtojas, ir kalba į atsarga dar prieš Antrąjį pasaulinį karą išėjusio pulkininko balsu. Tai vyksta net ir nebūtinai per pilnatį. Gal oro slėgio paveiktas, gal įžvelgęs ženklų, kad pats laikas kilti į kovą, jautrusis kovotojas už teisybę, aplinkiniais keliais sužinojęs jūsų telefono numerį, paskambina ir papasakoja, ką privalėtume tuojau pat daryti.

Skamba telefonas.

– Laba diena. Čia toks Aloyzas P. jums skambina.

– Labai malonu. Klausau.

– Mes kalbėjom prieš Kalėdas. Aš sakiau, kad reikia kažką daryt, kai Lietuvoj šitaip viskas, matot. Jūs sakėt po Naujųjų metų jums paskambint. Skambinu, nes jau daryt reikia, negalim laukti. Mes tai suprantam, ir jūs suprantat. Tai gal vienykimės?

– Su kuo?

– Mes norėjom sujungti visus Lietuvos judėjimus. Visiems pasiūlėm prie mūsų jungtis. Bet jų labai daug, apie šimtą, ir jie nenori vienytis. Todėl mes vieni nusprendėm vienytis ir daryti. Tai ar prisijungsite prie mūsų?

– Prie ko? Prie jūsų judėjimo?

– Mes ne judėjimas, mes – klubas. Pilietinės brandos klubas. Todėl kad Lietuvai reikia pilietinės brandos. Ar jūs sutinkat su manim?

– Aš sutinku su jumis.

– Juk jūs politologas, matot, kas vyksta Seime. Jis skleidžia blogą energiją. Jei skleistų gerą energiją, tai ta energija kiltų tiesiai į visatą, Suprantat?

– Tikiuosi, kad suprantu.

– Gerai. Tai aš jus įtrauksiu.

– Palaukit, palaukit. Kur įtrauksit? Nenorėčiau būti įtrauktas.

– Jūs neskubėkit sakyt. Ateisit, apsidairysit, pamatysit viską, pasišnekėsim. Mes jau Julių Veselką beveik buvom įtraukę. Bet paskui jis pasakė, kad nori diktatūros. Jūs suprantat? Mes juk nenorim diktatūros. Ir jūs turbūt nenorit.

– Ir aš nenoriu diktatūros. Bet vis tiek manęs geriau neįtraukite. Juk galime rasti kitų bendravimo formų…

– Mes jau radome gerų formų. Dabar kaip tik ieškom patalpų. Matot, yra problema tokia. Kur – kavinėje rinktis? Reikia pinigus mokėt. Rinktis kokiam institute…

– Palaukit, aš nenoriu nei institute, nei kavinėje…

– Institute rinktis irgi negalim. Nes kai šitie, žinot, oligarchai sužinos, kad mes su jais kovojam, tai jie…

– Atsiprašau, kad pertraukiu, bet…

– Tai jie juk išmes iš darbo to instituto direktorių. Jūs supraskit. Todėl mes palauksim, kol atšils, kol ateis pavasaris, o kai bus šilta, rinksimės tiesiog prie namo ant pievelės, galėsim užkandų atsinešę, ir bendrausim garsiakalbiais!

– Garsiakalbiais???

– Mes taip darysim, kaip nuspręsim! Tai mes jus, vienu žodžiu, įtraukiam, o jūs dar tada pagalvokit. Tai sutarėm. – Pypt, pypt, pypt…

Ančiasnapio nuotykiai

Naktį išmuša valanda, kai reikia sėsti į automobilį, važiuoti į Užupį ir gabenti kolegų kolektyvą iš kavinės namo. Senamiestį gaubiančioje nakties tamsoje stovi agresyvus kolegų būrys. Privažiuoju. Durelės vairuotojo pusėje atsidaro, ir sporto redaktorius liepia prisijungti prie kolektyvo.

Kai teorinis diskursas neduoda vaisių, atsiduriu praktinio išlaipinimo glėbyje. Spyriojuosi, nelipu. Tada jis viena ranka liepia kolegoms niekur nevažiuoti ir tęsti pokylį, o kitą ranką padėjęs man ant peties kažkodėl ima kviesti „į kiną kurį nors vakarą“. Meilus įkalbinėjimas švelniai trikdo.

Kol dalyvauju kinematografiniame diskurse, pro kitas priekines dureles į saloną įsiskverbia vienas iš aktyviausių pobūvio dalyvių, kaip sakoma – vakarėlių siela. Kažkas sušunka: „Vladai, atsargiai!“ Bet jau per vėlu: invazijos sustabdyti nespėju. Salone būta vaiko žaisliuko – pliušinio mėlynai-geltonai-oranžinio ančiasnapio. Naktinio Užupio rimtį sudrebina pergalingas riaumojimas: „Politologo automobilyje radau politologo žaislų!“

Chuliganiškasis kolega grobuoniškai čiumpa laimikį ir, šokdindamas jį ant automobilio stogo, ima garsiai ir išraiškingai dainuoti: „Little shitty state, little shitty state!“ (Šią frazę neva buvau skyręs Austrijai, nors tai – iškraipyta interpretacija).

Ištrūkęs iš ordos gniaužtų (Pamenate „Gladiatorių“: „Meet the barbarian hord!“), vežu du nakties dalyvius iš Užupio į namus. Ties Olandų gatvės ir Antakalnio kampu gyvenantis kolega mėgina prisiminti, kokia ten yra bažnyčia: „Katedra… Ne, gal Kazimiero…Ne, kažkaip kitaip…“ Atsargiai klausiu: „Gal Petro ir Povilo?“ Keleivis apsidžiaugia: „Taip, Petro ir Povilo!“

Šis atradimas nuteikia optimistiškai, tačiau net ir jis pareikalavo dar šiokių tokių abejonių: o gal, sakykime, tai Jonų bažnyčia? Galiausiai abu keleiviai – išvežioti, o neišvežtoji kolektyvo dalis paliekama tęsti tarpusavio komunikacijos iki paryčių. Ančiasnapio mėgėjas iš svetimo telefono naktį siuntė man sms, kuriomis kreipėsi į Ančiasnapį ir dalijosi mintimis apie naktinio gyvenimo subtilybes. Iš pat ankstyvo ryto jam piktdžiugiškai parašau: „Laikas keltis ir imtis darbų. Ančiasnapis“. Gaunu atsakymą: „Oi, uidy, ančiasnapis! Ja v pečaly“.

Beje, iš kavinės turėjau parvežti žmoną, o ne du kitus kolegas, bet ji liko tęsti pokylio, o aš važinėjausi tarp Vilniaus bažnyčių, džiugindamas keleivius tuo, kad, pasirodo, yra namų ir prie tos bažnyčios, ir prie anos, ir belieka tik pasirinkti, kuris namas – reikiamas.

Dainorėliai

Tik prasidėjus vasarai ir dar nenutilus lakštingaloms, anapus kiemo ūmai pragydo kaimynas. Girtos dainos sklinda kone kas vakarą. Balsas – kaip dinozauro, pajutusio dinozaurų epochos pabaigą. Ir toks vienišas po saulėlydžio. Apie vidurnaktį melodijos tampa panašios į zyziantį moters dainavimą kinų restoranuose; skirtumas tas, kad čia kiniškomis trelėmis baubia vyras. O šeštadieniais – tikra šventė: balsingasis svaigalų gurmanas pasikviečia į talką draugų. Jau tarp 14 ir 16 valandos Vilniaus laiku pakrikęs nuo užsitęsusios degustacijos melomanų choras nerišliai, bet garsiai traukia „moja man žuvėdra baltoji“. Šiandien ties žodžiu „vilioja“ į chorą įsiliejo dar negirdėtas gašlus falcetas – matyt, žmogus prasidėjus dainai dar tykiai snaudė arba tiesiog susimąstęs negirdėjo, kad draugai jau gerą valandą muzikuoja…

Galvapurtys

11.00. Gedimino prospekte sutiktas kolega priekabiai nužiūri ir sako: „Tu gal per šiltai apsirengęs?“ Anksčiau niekada nepatardavo, kaip turėčiau rengtis. 11.50. Automobilyje įsijungiu Lietuvos radiją, girdžiu tuos pačius pašnekovus pas tą patį juos vis kviečiantį laidos vedėją. Pagalvoju: kiek daug gyvenime stabilumo… Tie patys trys ar keturi žmonės eina vienas į kito laidas, rašo vienas į kito laikraščius, kalba apie tuos pačius dalykus ir vis rašo: „Bėk, Tomai, bėk…“ 12.30. Prie maisto parduotuvės Žirmūnuose stovi keistas pilietis, žiūri į mane ir energingai purto galvą, nutaisęs įžeistos nekaltybės miną. Nusisuku, po to vėl dirsteliu į galvapurtį. Galva tebejuda, žvilgsnis įbestas į mane. Pamanau: „I lose control because of you babe, I lose control when you look at me like this…“ Žmogus-Purtau-Galvą ūmai prabyla: „Nesutinku“. – Stabteliu. – „Nesutinku“, – pakartoja galvapurtys. – „Su kuo jūs nesutinkate?“ – „Su tuo, ką rašot ir sakot“. – Dėkoju jam už nuomonę ir žengiu arčiau parduotuvės. Atsisuku. Tebestovi ir tebepurto galvą. Šiek tiek paklaikusios akys švyti prabangiai ir skvarbiai kaip halogenai. O štai Karlas Jaspersas rašė: „Mūsų laikų egzistenciniame sūkuryje dažnai tampa nebesuvokiama: kas gi iš tiesų vyksta?“

Grįžulo Ratai

Penktadienio vakarą skambina draugas. „Vladai, atvažiuokit pas mus į Dzūkiją“. – „Viešpatie, juk nerasiu, mano orientacija – kaip to personažo iš „Karštagalvių“, kurio akiniuose žuvytės plaukiojo“ – „Už Alytaus, surasi, nesiparink“. – „Bet juk jau vėlu“. – „Bet juk niekur neskubam“.

Artėjo sutemos. Naktį ne tik vairuoju apgraibomis, bet ir vaikštau zigzagais, lyg mėgindamas suklaidinti iš paskos sėlinančius seklius. Juolab – nepažįstamose vietovėse. Vieną kartą žiemą tamsoje esu suklydęs net prie savų namų ir nuėjau į kažkokį, nors ten pasiklysti yra neįmanoma, barą. O kai dar gyvenau Sankt Peterburge, išlipęs iš metro apie 15 minučių ėjau Nevskio prospektu priešinga nei reikėjo kryptimi. Orientuojuosi tik miške – bet į mišką manęs neleidžia šeima, nes bijo uodų. Tad sukandęs dantis maluosi keliais ir gatvėmis, it briedis, netyčia išbridęs iš miško ir priblokštas neįprasto eismo.

Tad štai lekiu į Dzūkiją, bijau tamsos, Dzūkijos ir rezultato. Sakau bičiuliui: „Paėmiau alaus, dešrelių, jau esam pakeliui“. – „Aha. Dar nupirk cigarečių žmonai“. – „Ei, man sunku bus jus rasti, nes ta kryptimi nesiorientuoju. O ties Alytumi galiu apskritai pradėti fatališkai klysti“. – „Tai nuolat palaikykime ryšį telefonu. Žiūrėk, kad tau ten telefone nebūtų paskutinė padala, nes…“ Tyla. Buvo kaip tik paskutinė padala. Mobilusis išsikrovė.

(Tęsinys – liepos GL)

Giesmės iš švytinčios pakrantės

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Giesmės iš švytinčios pakrantės

Daiva Molytė-Lukauskienė. Baltojo kiro giesmynai. Eilėraščiai

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012. 110 p.

Jovita Saulėnienė

Per patį sodų žydėjimą uostamiesčio skaitytojai sulaukė ketvirtosios Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių knygos „Baltojo kiro giesmynai“. Knygoje trys skyriai: „švytinčios pakrantės“, „pro lango šukę“ ir „trupinėlis keliaujančio“. Tai ir temos, nusakančios lyrinio „aš“ pagrindinius išgyvenimo motyvus – tapybiškų pajūrio peizažo potėpių, tėviškės jausenos, moters dvasios bei kasdieniškų apeigų proveržius.

Tačiau eilėraščių skirstymas skyriais formalus. D.Molytės-Lukauskienės poezijos knyga – tai vientisa lyrinio subjekto giesmė, kurios melodija išvinguriuoja įvairias žmogaus vidines būsenas, išgyvenimus, sutapusius su jo dvasiniu pasauliu. Giesmė autorės siejama su būdingu pajūrio kraštovaizdžiui paukščiu – baltojo kiro įvaizdžiu. Vesti giesmę – tai sutalpinti joje tiesos, skausmo ar džiaugsmo jausmų žodį. Šios eilių knygos poetinis žodis itin girdimas ir įsimenamas. O žodis, anot E.Mieželaičio, – tai dvasios aidas.

Eilėse prasiveržia atviras ir nuoširdus autorės širdies balsas apie „baltų šermukšnių šerkšną“, jų „žiedlapių audrą“, ant jūros kranto stovintį seną namą, „kalbantį ir dejuojantį, dūsaujantį ir dainuojantį“, apie ateitį, „sujungiančią ir surakinančią krantinėj laivo sielvartą“, apie keliones pakrante pro Nidą, Preilą, Pervalką, Juodkrantę „tolyn ir tolyn, ir tolyn ir tolin…“ Emocija, paremta asociacijos srautu, sukuria tapybišką, kartais net siurrelistišką (pvz., „menkė“) pajūrio krašto, kur „smėlėtos pakrantės“, kur „siautėja vėjai“, kur „vanduo nuplauna viską“, kur „kopų žemėlapiai“ atgyja paveiksluose, kur „šypsenos ir ašaros, nugairinamos vėjo, nuskalaujamos lietaus“, dažniausiai būdingos šiam kraštui mėlynos spalvos vaizdus, juos nušviesdama balta šviesa. Įvaizdis „baltasis kiras“ – tai kodas skaitytojui pamatyti ir širdimi priimti įvairia maniera ir skirtingo kolorito poetės sukurtą tapybišką „švytinčios pakrantės“ poetinį žemėlapį. Realybėje tokios spalvos kiras neegzistuoja. Autorė tarsi teptuku išgaudama spalvų atspalvius tiesiog mėgaujasi žodžiu, juos kartodama („pasakyk nesakyk“, „Nuo savęs nepabėgsi, / Pabėgsi nuo savęs“, „Supasi, supasi, supasi“ ir kt.), vardydama jų sinonimus („atminos atsiminimai prisiminimai nutolsta…“ ir kt.) ar tiesiog pasinerdama į detalų išskaičiavimą („kūnas išlupinėtas, išdarinėtas, ištrupintas, išdegintas, išnuodytas…“). Meniškai pavykęs poeto V.Mačernio „Vizijas“ primenantis naratyvinis D.Molytės-Lukauskienės pasakojimas be pavadinimo eilėraštyje, prasidedančiame „Žiūriu pro lango stiklą…“, kur lyrinio „aš“ žvilgsnis nukrypsta „pro aprūkusių jausmų šukę“ į drabužį:

Gėlėtą, raštuotą, kvietkuotą

Daugiaveidžio mėnulio dvejonę,

Nuluptą, nudraskytą, kraujuojančią,

Sulopytą, suraišiotą, sudygsniuotą

Vilnoniais mazgeliais, ašaromis

Juoko, pavydo, palaimos, (…)

Šios ir kitos nepaminėtos autorės meistriškai įvaldytos poetinio žodžio variacijos atkuria kartais lyrišką, kartais dramatišką, netgi tragikomišką lyrinio subjekto nuotaikos išgyvenimų skalę, kur nusitrina riba tarp būties ir nebūties, tarp dabarties ir praeities, tarp realybės pojūčio ir išmonės. Išgyventų lyrinio „aš“ poetinių metaforų („rudens popieriniai portretai lietingoj šviesoj“, „vandens akys stikliniame marių akvariume“ ir kt.) ir jo įsmeigto, nuslystančio žvilgsnio į kasdienybę, atsiveriančią proziškais žodžiais („žydi bulvės / mano motinos darže“, „Emigruojanti kelto kopija/ yra tobula: su kavinėmis, /restoranais, parduotuvėmis, /svetainėmis ir miegamaisiais…“), pynė sukuria ekspresyvų, pilną judesio ir mirgėjimo, šviesos žaismo ir skambėjimo pajūrio pamario kranto paveikslą, o eilių lyriniam „aš“ leidžia ne tik išsilieti, bet ir susilieti su tuo kraštu. Kraštu, „kur vandeningais šniūrais sujungia dangų su žeme“. Atkreiptinas dėmesys į eilėraščių žiedinę kompoziciją, kai prasideda ir baigiasi tuo pačiu žodžiu ar eilute, ar mintimi („Palikimas“, „Liko šiek tiek rudens“ ir kt.).

Nors poetė D.Molytė-Lukauskienė pabrėžia, jog jos eilės skirtos pajūrio skaitytojui, ir akcentuoja, jog ji sava šitam krantui („aš esu krantas“), tačiau savo tėviškę, Dzūkijos žemę, gimtuosius Naujuosius Valkininkus, saugo savyje kaip savaiminį prigimtinį įkvėpimo šaltinį, iš kurio prasiveržia itin įkvėpti posmai. Matyt, todėl, kad kiekvieno mūsų tėviškė, anot S.Gedos, – „sagos dydžio, bet joje plaka pasauliška širdis“. Poetės žvilgsnis nukrypsta į Tėviškės mielas širdžiai vietas (Pučkorniai, Vaitakarčmis, Ežio dvaras, Kalesnykų bažnyčia ir kt.) ir iškyla iš tolo matomas etnografinis Tėviškės vaizdas. O kai širdin padvelkia vaikystės miškas, suošia tėvų sodas ar iš nuotraukos išnyra artimas veidas ir atminty atgyja namų duonos kvapas, „vaikystės pyragai / iš močiutės krosnies – kvapnūs, šilti, garuojantys“, to ilgesingo žvilgsnio nebelieka. Išsilieja elegiška nuotaika dvelkiantys išgyvenimai dėl to, kas nenumaldomai prarandama ir laiko nunešama amžinybėn:

Norėjau turėti tavo šaukštą

aliuminį kupkelį ir

senąjį rožinį.

Norėjau turėti tai,

ką lietė tavo dideli delnai.

Neliko nieko.

Tu palikai viską.

(„palikimas“)

Šios eilės – jau ne vandens paukščio giesmės. Ir melodija aukštesnės natos. Ir fragmentiškesnė, nutrūkstanti, tarsi balsui užlūžus…

Dvi slyvos,

Trys obelys

Ir varnėnų nulesta

Vyšnia.

Neliko nieko.

Nedrįsau skinti.

(„sodas“)

Taigi baltojo kiro giesmės mus įveda į filosofinio žvilgsnio, asociatyvaus mąstymo, nuoširdaus ir tikro jausmo išgyvenimo meninį pasaulį, nušvintantį šviesiomis spalvomis ir atspalviais, skambantį aukštomis intonacijomis ir subtiliais pustoniais. Tikėkimės, jog skaitytojui taps artimos savito ir vis labiau tvirtėjančio balso poetės D.Molytės-Lukauskienės eilės, kurias ji palydi ir savo sukurtomis įtaigiomis iliustracijomis, prisistatydama mums ir dailininkės talentu.