LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Ne viskas, kas lengvumu žiba, yra lengva. Kartais tai – labai lengva*

Rasa Aškinytė. Lengviausias. Romanas

Vaga, Vilnius, 2011, 232 p.

Dainius Vanagas

Gyvenimo apologeto Friedricho Nietzsche‘s pirmieji klausimai apie knygos, žmogaus ar muzikos vertę skamba taip: „Ar vaikščioja? Negana to – ar šoka?“ Nors šie vertinimo kriterijai gana sunkiai apčiuopiami, be to, neišvengiamai susiję su šiokiu tokiu lengvabūdiškumu, paneigti, kad iš literatūros kūrinio dažnas skaitytojas tikisi dinamiškos pulsacijos, vaizdinių įtaigos ir iki rausvumo įkaitusių patirties žarijų, būtų itin kebli užduotis.

Antrasis rašytojos Rasos Aškinytės romanas „Lengviausias“ patiria nesėkmę visuose trijuose frontuose: visų pirma jis sulipdytas iš pernelyg sterilios ir apatiškos abstrakcijos, kuri nedega ir niekuomet nebuvo gyva. Antra, knyga taip suvarpyta socialinių santykių požiūriu tariamai teisingų aforizmų kulkomis, kad vaizduotė, panašu, čia jau seniai nebuvo įkėlusi kojos. Ir trečia, nepaisant įnirtingų autorės pastangų kurti įmantrius personažus (kurie, beje, turi ne daugiau nei po dvi charakterio savybes, taigi atstovauja idėjoms, požiūriams, sampratoms, o ne gyvoms būtybėms), netikėtas situacijas ir poelgius, romanas yra statiškas, monotoniškas ir dėl to, natūralu, nestimuliuoja kūrybiško skaitymo.

Jei egzistuotų pradžia, nuo jos ir pradėtume, tačiau šįkart per daug painiavos: netgi paprasčiausias klausimas – apie ką ši knyga? – pažeria aibę sunkumų. Smagi ir intelektuali mergina Blanka dirba kavinėje ir mokosi bendrauti su žmonėmis. Kad siužetas slystų it sviestu pateptas, Blanka, be abejo, užtikrintai blaškosi tarp jausmų, kaprizų ir vyrų (bei moterų!). Dar yra paslaptinga dėžutė, tai šen, tai ten besimėtanti ir niekaip nesugebanti sukurti intrigos, nors, panašu, tekste būtent toks uždavinys jai ir buvo skirtas. Taip pat romane galima rasti ir entuziastingų, tačiau kompozicijos atžvilgiu nemotyvuotų vizijų apie buvusius gyvenimus, vieną ištęstą erotinę sceną, informatyvių žinučių iš „Vikipedijos“ (vienos iš įdomiausių knygos vietų), sraigės egzekuciją ir keletą kitų dailių cinizmo apraiškų. Lyg ir būtų galima sakyti, kad knyga galbūt apie meilę arba vienatvę, na, mažų mažiausiai apie ilgesį ir nežinią, kaip praleisti mums skirtą laiką. Arba šiek tiek paprasčiau – apie gyvenimą ir jo dėsnius. Arba išvis paprastai – apie mus pačius. Galbūt. Tačiau šią manieringą ir pretenzingą variaciją Bridžitos Džouns dienoraščio tematika taip pat galima pavadinti dar vienu nepavykusiu bandymu popierių paversti žodžiu.

Nemaža dalis recenzentų bei literatūros kritikų pabrėžia, kad R.Aškinytė į literatūrą atėjo iš filosofijos. Nors ši detalė savaime nėra negatyvi, akivaizdu, kad ji trukdo autorei atsiskleisti kaip rašytojai: literatūra nėra filosofinių įžvalgų ar – blogiausiu atveju – plepalų santrauka. Knyga nėra vertinga, jei, užuot modifikavusi, perkūrusi ar meniškai absorbavusi mūsų laikmečiui būdingas sociokultūrines apraiškas, tesukuria jų dublikatą. Būtent šio kūrybos požiūriu esminio žingsnio R.Aškinytė nežengia – ekscentriški veikėjai, specifinė protagonisto gyvenamoji vieta (antras medinio namo aukštas, į kurį galima patekti tik kopėčiomis), polinkis į pigius paradoksus nekompensuoja fakto, kad autorės vaizduojamas pasaulis yra pernelyg panašus į tą, kuriame gyvename. Dėl to romano „Lengviausias“ skaitymas gerokai apsunksta ir prailgsta, mat, pasirodo, į rankas pakliuvo ne grožinės literatūros kūrinys, o etnografinių tyrimų medžiaga.

Knyga, nepaisant apgaulingo pirmojo įspūdžio ir aiškios santūraus humoro linijos, yra persmelkta liūdesio ir gėlos nuotaikų. Visgi skaitant tokį sausą, tarsi žmonių santykių dėsningumus registruojantį tekstą niekaip neapleidžia susierzinimas dėl gaištamo laiko, o tai trukdo skleistis empatijos kerams. Šiaip ar taip, perskaičius keletą interviu su rašytoja, darosi aišku, kad be įgrisusios šiuolaikinio žmogaus būsenos charakterizavimo (beje, tai daroma su karštligišku entuziazmu, stengiantis kuo greičiau „išpilti“ visus pastebėjimus juodu ant balto), ji neturi apie ką daugiau rašyti – mat visos istorijos jau papasakotos – todėl visas kūrybines ambicijas koncentruoja į formą. Rezultatas: kintanti pasakotojo perspektyva, rodos, kad jų įsikūręs lyg koks štabas – kartą prie diktofono sėdasi vienas, kartais kitas. Skyriai, kurių knygoje yra net septyniasdešimt šeši, dažniausiai komponuojami taip: raktiniai žodžiai, epigrafas, pluoštelis mokslinių žinių (kas yra spindulys, šerkšnas, visuomeninis turtas ir t.t. Beje, moksliško ir literatūriško žvilgsnių samplaika būdinga ne visiems skyriams) ir trumpa pasimetusios Blankos ar kito knygos personažo gyvenimo akimirka. Stilius sklandus ir neišsišokantis, vengiama dramatizmo ir menkiausios egzaltacijos; pasaulis ir ateitis, kaip pati rašytoja knygoje ne kartą pažymi, yra be vargo nuspėjami – lygiai kaip ir kitas romano puslapis.

Šį nuspėjamumą derėtų detalizuoti. Bandydama pavergti skaitytoją, R.Aškinytė žengia pačiu tiesiausiu keliu – įprastus reiškinių aiškinimus, posakius ir stereotipus ji mechaniškai ir be skrupulų (o tai dažniausiai reiškia: be gilaus įsitikinaimo) konvertuoja į jiems priešingus arba atvirkščius. Tada užliūliuotas skaitytojas – bent jau pagal planą – veikiausiai turėtų ploti katučių ir šūkčioti, kaip gudriai pasakyta, kaip gražiai skamba! „Dar man nepatinka žmonės, kurie sako „į sveikatą“, kai nusičiaudėji. Nieko nepagalvoja prieš sakydami, tas jų „į sveikatą“ yra tiesiog automatinė reakcija, refleksas. Kam gali patikti žmonės, kurie prieš kalbėdami nepagalvoja?“ (182 p.) „<…> prie gretimo staliuko garsiai ir piktai ginčijosi keturios merginos. Jos turbūt taip pat buvo geriausios draugės. <…> Keturios geriausios draugės rėkė vis garsiau ir garsiau. Tikri draugai dažnai taip daro“ (135–136 p.) „Dažniausiai tas pats nėra tas pats, tik labai panašus“ (130 p.) Tokios puošnios sofistikos apstu visoje knygoje, todėl skaitytojas akimirksniu aklimatizuojasi prie sistemingos tikėtinumo inversijos, kurią visų pirmą derėtų traktuoti kaip išskirtinai techninį sprendimą, o ne literatūrinės vertės įrodymą.

Romane šen bei ten šmėkšteli ir patrauklių tekstų, pvz., skyrius, pavadinimu „Geriausia eiti į kiną“ (34–37 p.), kuriame Blanka pasakoja apie savo pomėgį retkarčiais apsimesti neatpažįstančia pažįstamų žmonių. Visgi knygoje, leidžiamoje tūkstančio vienetų tiražu, tokių tekstų turėtų būti kur kas daugiau.

*Potencialus 77-asis epigrafas R.Aškinytės knygai „Lengviausias“.

Literatūrinės premijos konkursas

Skelbiamas I.Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas. Premija skiriama už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Iki 2012 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešajai bibliotekai fiziniai ir juridiniai asmenys gali pateikti konkursinius kūrinius, išleistus per paskutinius dvejus kalendorinius metus. I.Simonaitytės literatūrinė premija skiriama nuo 1987 m. Premijos dydis – 4 tūkst. litų. Jos steigėjai – bendrovė „Mūsų laikas“ ir I.Simonaitytės biblioteka. Laureatas, išrinktas specialios komisijos, pagal tradiciją paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui – sausio 23 d., ir apdovanojamas I.Simonaitytės bibliotekoje.

R.Flickas išleido antrąjį romaną

Leidykla „Alma littera“ išleido antrąjį Roko Flicko romaną „Paskutinis traukinys“. Tai pasakojimas apie skaudžią Rytų Prūsijos, artimai susijusios su Lietuva, gyventojų lemtį Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Knyga prekyboje pasirodė praėjusią savaitę. Jos autorius R.Flickas, gimęs 1936 m. Veisiejuose, – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, rašytojas. Jis žinomas kaip vienaveiksmės istorinės monologinės dramos apie garsias Lietuvos moteris „Ištiesk pagalbos ranką man“ ir publicistikos knygų „Atrastoji žemė“, „Mitingų metas, sudrebinęs Lietuvą“ bei romano „Šiaurės Sachara“ autorius. Nuo 1995 m. gyvena Klaipėdoje, užsiimdamas kūryba, verslu ir konsultacijomis.

Ančiasnapio užrašai

Keistybių eskizai (2010–2012)

Vladimiras Laučius

Agnozija

Kelionę gaubia tamsa, į kurią galiausiai nugrimzta neteisingai pasirinktas kelias į Alytų per Trakus ir Aukštadvarį. Apie kelionės tikslą jau net nesinori galvoti. Jis toli – kažkur anapus visa gaubiančios nežinios.

Vieni žmonės neskiria lyčių. Jie yra už lyčių lygybę. Kiti neskiria spalvų. Jie gal yra daltonikai. Treti neskiria gėrio ir blogio. Jie yra cinikai. O aš neskiriu kelių ir gatvių. Mėginu nusistatyti diagnozę: Alzhaimerio liga – neurodegeneracinė liga, pasižyminti pažintinių funkcijų blogėjimu, elgsenos pokyčiais. Tai labiausiai paplitusi silpnaprotystės forma. Iš pradžių blogėja atmintis. Vėliau atsirandantis kognityvinių gebėjimų pablogėjimas apima kalbos sritį (afazija), sugebėjimą atlikti tikslius judesius (apraksija), atpažinimą (agnozija).

Važiuodamas imu justi, kaip blogėja mano kognityviniai gebėjimai. Kamuoja apraksija ir agnozija. Kai jau „nervai nebelaiko“, jaučiu, kaip artėja afazija. Nebesuvokiu, nei kur sukti, nei į kurią juostą rikiuotis, nei kaip savo veiksmus dorai paaiškinti suglumusiai keleivei. Kažką mūkiu. Afazija.

Apie 23.00 kelionės tikslas ima artėti. „Kuris namas – jūsų?“ – draugo klausia žmona, prieš tai suklaidinusi mane mažiausiai aštuonis kartus dėl posūkių, kelio ženklų, santuokos prasmės, vyrų kvailumo bei kelionės krypties. „Pamatysite kieme du raudonus žibintus, specialiai jums“, – it koks Paryžiaus raudonųjų žibintų kvartalo sąvadautojas atsako mano bičiulis. Šauna mintis apie gatvę, kurioje vietos merginos atviromis sukniomis bei plaštakių žvilgsniais vilioja vėlyvus Dzūkijos kaimo keliautojus.

Šios kategorijos merginų, deja, nesutikome. Ties Seirijais du jaunuoliai svajingai ėjo gatve, vidurnakčio replikomis gaivindami trečią jaunuolį, kuriam nakties mocionas trukdė ramiai miegoti. Teko nabagui laikytis pusiau stačiam ir judinti kojas modifikuotos rumbos ritmu. Du policijos patrulio sustabdyti kromanjoniečių orientacijos čiabuviai aiškino dviem Seirijų policininkams, kad sustabdytieji yra teisūs, o štai policininkai apgailėtinai klysta. Artėjo kelionės tikslas.

Ko čia naktį atsibeldėte?

Sužibėjo raudoni žibintai, sužaižaravo raudonas kilimas ant svetingų dvaro laiptų, ir sutuoktiniai ant gražaus padėklo išnešė du stikliukus originalios samanės. Išgėriau abu stikliukus ir vos neužsiliepsnojau. Žmona savo ruožtu užkando manąja užkanda, į kurią bergždžiai tiesiau ranką, ir mandagiai padėkojo už nuostabios kokybės samanę. Tuo metu gaudžiau kvapą, kol į burną įskrido mašalas. Užkandau.

„Tai ko jūs taip vėlai atsibeldėte?“ – žiovaudamas paklausė šeimininkas ir žaibiškai išgėrė butelį alaus. Priminiau, kad telefonu teiravausi, ar nebus per vėlu, jei tik po 21 valandos išvažiuosime. „Ai, baik čia teisintis“, – ištarė jis ir skubiai išgėrė degtinės. Baigiau teisintis, gurkštelėjau alaus.

Aplinkui sklandė nakties peteliškės, uodai ir pokalbiai apie darbą, laisvalaikį, politiką ir gyvenimą.

Pokalbius inkrustavo alus, kvapnūs gegužės žalumynai ant stalo, sūris, kumpis, šeimininkų žavus svetingumas, naktis lauko verandoje ir žvaigždėtas dangus, koks būna rugpjūtį arba tomis akimirkomis, kai apie jį svajonėse pagalvoji. Apie žvaigždėtą dangų, it koks Imanuelis Kantas.

Piktasis Karlas

„Kas čia pas tave aplinkui dedasi? – klausiu. – Tamsu, nematyti nieko, o turėtų būti gražu“. – „Tu pastebėjai, kad kaimynai tylūs ir jų beveik nėra? Jų nematyti, žinok“. Visi apsidairėme. Kaimynų nebuvo matyti. Tolumoje baubė karvė. Išgėrėme. Užkandome. „Jų ne taip jau mažai čia, kaimynų, bet jie išsibarstę, todėl susidaro įspūdis, kad jų beveik nėra“, – tarė man draugas ir siurbtelėjo alaus.

Patikrinome įspūdžius. Kaimynų beveik nebuvo. Išgėrėme, pasidairėme. Kaimynų nepadaugėjo. Suokė lakštingalos. Zvimbė uodai. Dar išgėrėme. Dangus tvieskė žvaigždėmis. „Tulikas yra ten. Dušas – ten. Karlas – ten“, – tarė mano bičiulis, pajutęs pareigą kalbėti apie priešo dislokaciją ir aplinkos ypatybes.

– Koks dar Karlas?

– Antai tas, prie tualeto. Ir tu jo geriau nepykdyk. Nes jis gyvas, o kai supyksta, gali savo skriaudėjui labai pakenkti.

Įsistebeilijau į nedidelę figūrą prie lauko tualeto. Galinčią pakenkti, kai ją supykdai. Iš pradžių pagalvojau, kad tai šuo. Po to nusprendžiau, kad kontūrai – žmogaus. Vadinasi – nykštukas. Neūžauga. Kita vertus – o ką jis veikia vidurnaktį prie tualeto po žvaigždėmis? Siurbtelėjau alaus. Nepraskaidrėjo. Situacija nebuvo aiški. Nutariau nueiti ir pažiūrėti.

– Neik! – sušuko mano bičiuliai. – Jis tikrai pavojingas!

O jis ir buvo pavojingas. Stovi iš velniai žino ko pagaminta gnomo figūrėlė. Iš pirmo žvilgsnio – geraširdė, o iš vidaus sklinda kažkoks blogis. Siaubingas derinukas.

Prieina šeimininkas. Sako pažiūrėti į tos pabaisos akis. Žiūriu. Sako – paeik į šoną. Paeinu. O to bjaurybės žvilgsnis ritasi iš paskos! Baisoka, švelniai tariant. Paeinu į kitą pusę. Karlas pažiūri ir ten. Kažkokių nesuvokiamų dalykų esti šiame pasaulyje naktį po žvaigždėmis.

Kaip aiškino šeimininkė, kol mes su jos vyru užsigėrinėjome Karlo sukeltą baimę alumi ir degtine, jos sutuoktinis tam baisuokliui kažkada šienaudamas netyčia nupjovė dalį skalpo. Ir anas atkeršijo. Kerštingas ir klastingas tas Karlas. Nudegino žmogui veidą benzinu. Draugas įspėja: tik nesakyk apie jį nieko blogo. Nesakau. Pavadinu šaunia figūrėle. Išgėrėme į Karlo sveikatą.

Ne „Po pirties“, o po laidos

Pasibaigus TV laidai, visi jos dalyviai – laidos vedėjas Aras, konservatorius Erikas, „tvarkietis“ Vidmantas, apžvalgininkas Arvydas ir aš – nuėjome drauge pailsėti į barą. Sau ir parlamentarui Vidmantui Aras užsakė butelį degtinės.

Valdantysis konservatorius Erikas sėdėjo tylus ir šiek tiek suglumęs. Jis pripažino valdančiųjų klaidas, ir jam buvo gėda. Jis linkčiojo galva, nudelbęs žvilgsnį, ir sakė: „Na, taip, na, taip, tas tiesa…“. Konservatorius Erikas nusprendė nebeginti vyriausybės ir oriai tylėti, kaip Kisa Vorobjaninovas iš „Dvylikos kėdžių“, kai Ostapas šiam liepė: „Jūs turite tylėti, Kisa. Kartais dėl orumo galite išpūsti žandus“. Erikas tylėjo ir pūtė žandus, kartais ištardamas: „Da už!

Tada ūmai pradėjome kalbėti apie Vilniaus valdžią, oligarchus ir homoseksualizmą. Vidmantas sukluso, nes gėjų tema jį aiškiai jaudino jau seniai, bet jam vis dar rūpėjo užjausti Eriką. Nebūdamas tikras, ar Erikas jį išgirdo, jis tvojo jam per petį, šitaip norėdamas pažymėti, kad puikiai jį supranta ir užjaučia. Erikas krūptelėjo, bet nenuvirto.

Tuomet Aras įpylė Vidmantui degtinės, pasakė „nu bet blyn šitie homikai“, ir galutinai užvaldė visų dėmesį. Savo požiūrį į gėjus ir jų eitynes Aras dėstė labai vaizdingai. Visi garsiai dalijosi įspūdžiais ir palaikė Arą. Pamėginau sakyti, kad kryžiaus žygis prieš gėjus man neatrodo prasmingas. Apžvalgininkas Arvydas kategoriškai man nepritarė. O Aras širdingai tarė: „Vladai, tu neteisus“. Ir pasakė viską, ką galvoja apie „tuos piderus“. Kitoje stalo pusėje Erikas, Vidmantas ir mąslusis Arvydas sėdėjo surėmę pečius, it mūras, iškilęs prieš gėjų kėslus.

Homoseksualizmo doktrina buvo negailestingai sutriuškinta. Gėjų klubui „Men’s Factory“ buvo suduotas vertybinis smūgis. Mūsų užstalė atsidūrė blogio ir gėrio mūšio lauke, kur dvi galingos kariaunos stojo viena prieš kitą laukdamos gėjų apogėjaus ir Apokalipsės.

Mūsų stalas ėjo į talką heteroseksualų armijai. Parlamentaras Vidmantas kramtė picą ir kalbėjo pilna burna: „Ar žinote, kodėl žlugo Romos imperija? Viskas juk per tą homoseksualizmą!“ Aras su Vidmantu ir mąsliuoju Arvydu išgėrė už Romos imperiją, kurią pribaigė nelabieji gėjai.

Prieš akis iškilo amžinojo miesto legionai, iš vidaus pakirsti homoseksualizmo. Įsivaizdavau kiaurai homoseksualų Romos senatą, gėjų ir pedofilų tinklą, apraizgiusį didžią imperiją nuo ūkanotojo Albiono iki Sirijos ir Armėnijos.

Apžvalgininkas Arvydas postringavo: „O juk kokie pinigai yra metami į visa tai. Juk už visų šitų dalykų – dideli pinigai ir turtai“. Homoseksualizmas iškilo kaip pasakų slibinas, kuris kraunasi turtus ir grobia nekaltas mergeles. Ne, ne mergeles: berniukus ir barzdotus vyrus.

Sutriuškinęs netradicinę orientaciją, Aras ėmė dalintis asmeniniais įspūdžiais. „Buvo atvažiavę du mano mėgstamos grupės atlikėjai – B. ir S. Tas B. – tikras pideras. O S. – absoliutus pideras. Nu, absoliučiai. O grupė – labai gera. Ir šaunus žmogus tas S., nors ir visiškas homikas. Pabendravom su juo maloniai. O kaip jis degtinę geria! Absoliutus pideras, bet šitaip geria degtinę… Užsipila degtinės ant duonos riekės ir suvalgo. Puikus žmogus“.

Vidmantas, Erikas ir Arvydas net nuščiuvo. Aro pagiriamasis žodis absoliučiam gėjui S. neįsipaišė į pokalbio dvasią. O Aras, nepastebėjęs pašnekovų nusivylimo, toliau liaupsino muzikantą S.: „Kaip mes su juo gerai pasėdėjom! Ir žinokit, kaip jis gražiai elgėsi – nelindo prie manęs, per visą vakarą net nepalietė. Čia tai bent žmogus!” Aras maktelėjo degtinės, paskendęs maloniuose prisiminimuose.

Vidmantas neištvėrė. Jis pamėgino grąžinti pokalbį į prideramas vėžes. Papasakojo, kad šalia jo kabineto Seime yra gėjaus parlamentaro kabinetas, o to parlamentaro padėjėjas – kažkoks įtartinas.

„Gal ir jis gėjus? – iškėlė klausimą Vidmantas. – Vieną kartą padaviau jam, sveikindamasis, ranką, o jis maniškę suspaudė dviem rankomis tarp savo delnų. Ar jūs kuris nors taip sveikinatės? Aš taip nesisveikinu. Taip tik popiežius sveikinasi. Turbūt tas padėjėjas irgi yra iš tų…“

Akimirką stojo tyla. Svarstėme, iš kurių „tų“ galėtų būti minėtasis padėjėjas: ar iš popiežių, ar iš gėjų.

Pauzė baigėsi, kai prabilo Aras: „Baik, tu, Vidmantai. Toks pasisveikinimas dviem rankomis yra nuoširdumo ženklas. Tai reiškia, kad žmogus su tavim iš visos širdies, kad jis visas tau atsiduoda. Va, pažiūrėk. Vladai, duok man ranką“.

Padaviau Arui ranką. Jis ją apglėbė dviem delnais ir, taip laikydamas, kreipėsi į Vidmantą: „Ar matai?“ Vėl stojo tyla. Erikas, Vidmantas ir mąslusis apžvalgininkas Arvydas žiūrėjo į keistą užstalės kompoziciją. Ji galėjo vadintis: „Aras ir Vladas sukibę rankomis rodo, kaip sveikinasi ne gėjai, o tie, kurie nuoširdžiai atsiduoda“.

Vidmantas nedrąsiai paklausė: „Tai tas padėjėjas man norėjo pasakyti, kad atsiduoda?“ Aras įpylė jam degtinės ir pakėlė taurelę. Kryžiaus žygeivių prieš gėjus frontas kažkaip praskydo. „Pilna visur tų piderų, – atsiduso Aras. – Ir kiek gerų muzikantų! Ir Elvis biseksualus buvo, Ir Eltonas Johnas – pideras, ir dar Mercury prisiminkit…“ Erikas su Vidmantu liūdnai lingavo galvomis.

Ištuštėjus degtinės buteliui, išsiaiškinome, kad gėrusieji važiuos su negėrusiais, tad viskas bus tik į gera.

„O jeigu norit, kad kvapo nebūtų, tai degtinę reikia ne gert, o susileist 100 gramų su klizma į subinę. Taip daug geriau: nedaug reikia, esi girtutėlis, ir jokio kvapo. Degtinė per užpakalį, žinokit, daug geriau įsisavina. Todėl kad subinėj visi jautriausi dalykai sueina. Ten toks mazgas yra jautrumo. Pati jautriausia vieta. Nežinojot? Nu va“, – apibendrino Aras ir iškilmingai mostelėjo padavėjai.

(Pabaiga. Pradžia 2012 06 28)

Strėnų tango

Iš Brumundalio į pamiškę, iki darbo vietos, mane pavėžėjo kambariokai. Jie nulėkė toliau į Hamarį namų dažyti, o aš neskubėdamas pradėjau ruoštis ilgam malkų skaldymo darbų maratonui.

Rytas pasitaikė vėsokas, bet nenusiminiau. Kai įsilinguosiu dirbti, prakaitas ims užausiais težėti, tad mirtis nuo sušalimo man tikrai negrės.

Laikas bėgo, tačiau mano porininkas neskubėjo į talką. Ėmiau į šuns dienas dėti savo padėjėją Romą. Įtarinėjau, kad jis vakar per savo jubiliejinį keturiasdešimtmetį per daug įsismagino, tad šiandien žaliom putom žagsi, apie darbą negalėdamas nė pagalvoti.

Deja, apsirikau, per daug gerai galvojau apie savo draugelį. Jis nebuvo atsainus šaunuolis, kad leistų pinigus vėjais, iš šykštumo jokio baliaus nekėlė. Atvirkščiai, dėl ilgesnio pinigo mane išdavė, be jokio sąžinės graužimo „ant ledo“ paliko. Tas nakabis, velnio išnara pasigyrė, jog susirado geriau apmokamą darbą, tad supratau, jog esu paliktas vienas pats prie malkų skaldymo mašinos plūktis. Kas man beliko?.. Atsidusau. Pasijutau it po tėvų mirties iš gimtosios trobelės giminaičių išvarytas našlaitėlis.

Menkas malonumas prakaituoti vikingų žemėje, kai esi įspraustas tarp miškais apaugusių kalnų pasislėpusioje nedidelėje aikštelėje ir šalimais nėra kito žmogaus, o draugiją tau sudaro tik bežadė technika. Dar pusė bėdos, jei turi sveikatos suktis šiek tiek greičiau nei apatinė girnapusė. Kuo smarkiau darbuojies, tuo greičiau ridenasi laiko tekinėlis, tuo daugiau kronų užkali. Per dieną jų gali priplušėti net ligi tūkstančio. Todėl ir be porininko likęs, nestypsojau pirštą į nosį įsibedęs, „naudingų iškasenų“ joje beieškodamas. Prakaitavau už du.

Deja, kad ir kaip besiplūktum, visų pasaulio pinigų neuždirbsi. Be to, gyvenimo logika yra negailestinga. Ji perspėja, jog jeigu aš per daug apkrausiu savo nugarkaulį darbų našta, jis greitai nusinešios ir nebepajėgs mano grakštumo lygio palaikyti, pasiskųs strėnoms, kad pažeidžiu jų teisę į poilsį…

O su strėnomis nepajuokausi… Jos juokiasi paskutinės. Jos tik gaižiai nusikvatojo, kai aš ant rąstų pjaustymo stalo, iš paskutinių jėgų stenėdamas, bandžiau užritinti drūtą eglės stuomenį. Bekvatodamos strėnos pradėjo šokti tango su kryžkauliu ir „nusikėlė“, kitaip tariant, pakeitė dislokacijos vietą bei atsisakė užsiimti rimtu darbu. Norėjau su jomis pradėti derėtis, bet nespėjau tam tinkamai susikaupti, – tikras žaibas nusvilino, skeldamas mane pusiau nuo pirdokaulio iki pakaušio. Surikau ne savo balsu, lyg koks laukinis savo rankom per medžioklę nudobęs mamutą. Taip ir nustyrau beklykdamas… Prieš akis kaip gyvas stojosi Norvegijos klasiko Edvardo Munko paveikslėlis „Šauksmas“.

„Dabar – amen“, – pagalvojau. – Daktarui prisišaukti pinigų neturiu, nes tas malonumas per brangiai kainuoja. Norvegui darbdaviui paskambinti neįmanoma, nes telefono sąskaitą pamiršau papildyti. Į „kumetyną“ atgal parvežti be vakaro irgi nėra kam. Niekas manęs iš to užkampio nepaims, kol kiti trys mano kambariokai, dienai baigiantis, nevažiuos pro šalį namo.

Ta bėda – dar ne bėda… Stoviu susirietęs į bitelę, stenu pasiašarodamas, o čia lyg tyčia lietus pradėjo krapnoti. Nei kur įlįsti, nei kur pasislėpti.

Vargais negalais nuslinkau iki eglinių rąstų krūvos ir, skausmų varstomas, prisėdau ant po pat mano pasturgaliu gulėjusio medžiu virtusios Žilvino žmonos Eglės kūno. Valandėlę pasėdėjus lyg ir palengvėjo… Tačiau skausmo nejutau tik tada, kai tykiai, it kuolą įrijęs, sėdėjau.

Kiek ilgai žmogus gali iškentėti nekrustelėjęs? O čia dar, lyg tyčia, pūslė šlapimą pradėjo žemyn spausti. Išsigandau, supratęs, kad vėl teks stačiom stotis. Juk sėdėdamas nevarvinsiu pilvo varvalo palei kelnių klešnę. Tad, grieždamas dantimis, su ryškia šviesa akyse lyg koks nacionalinio epo didvyris, stojausi ir atlikau mažąjį gamtos reikaliuką kaip dera tikram vyrui, po to tūpiausi atgal ant eglinio rąsto. Atsisėdęs džiaugiausi, kad neturiu įpročio pusryčiauti, tad bent didysis gamtos reikalas neprispaus, nes jo tikrai nebūčiau sugebėjęs atlikti be nepageidaujamų komplikacijų…

Už visas būtas ir nebūtas nuodėmes atgailaudamas, be darbo trindamasis, sopuliuos paskendęs, užsinorėjau laiką greičiau stumtelėti tekėti, tad ėmiau aplinkui save dairytis.

Žvalgaus, žvalgaus ir širdis apsidžiaugė, patyrusi, kokioj aš gražioj aplinkoj sėdžiu. Iš dešinės – aukštas kalnas. Pusiau plikas, pusiau eglėm apžėlęs. O kur medžių ir žolės nematyti, ten akmenys atkišę savo pilkus kaplius rodė. Barstyčių akmuo prieš juos, kaip žaislinė mašinėlė prieš traktorių pastatyta atrodytų… Labai nejauku pasidarė į tą akmenyną bespoksant. Net dantys atšipo ir burna išdžiūvo, pajutus gretimais pragaro dvelksmą…

Vos tik paleidau fantaziją laisvai pasiganyti po erdvių lankas, tuojau pat oda ant viso kūno pradėjo stingti it ledukas ant balos. O gūdi nuojauta ėmė kuždėti tiesiai į ausį, perspėdama, jog po akimirksnio iš vešlaus eglyno pasipils piktų dvasių pulkai, kurie mano geliančius kaulelius sutrins į skystą košę.

Pati ranka pakilo žegnotis. Bet neprireikė kryžiaus ženklo ant krūtinės brėžti, sielą nuramino netikėtai iš brūzgynų išlindusių avelių banda. Joms po kaklu parišti skambalai taip jaukiai brazdėjo, jog visos piktosios dvasios išsilakstė į pašalius lyg padūkusios vėtros išblaškytos.

Avelės ir Norvegijoje – avelės – labai taikūs padarėliai. Taip ir tiesias pati ranka jų vilnonių garbanėlių paglostyti. Deja, avelės toli – už kilometro, o mano ranka prie strėnų prirakinta. Užsimanęs nepakilnosi. Tad glostymo pageidavimą iš smegeninės teko atšaukti.

Tuo pat metu avelės sugulė tiesiai ant samanom apkibusio akmenyno, o lietus, it užprašytas, nustojo purkšti. Tame dangaus pakraštyje, kur anapus jūros glaudėsi Žemaitija, praplyšo debesų patalai, saulelė pro tą plyšį kyštelėjo nosikę. Nurimau. Tada ėmiau spoksoti į antrąjį kalną, kuris dunksojo man iš kairės pusės.

Tas kalnas man pasirodė besąs pusiau namiškis, iš gimto krašto kartu su manimi čionai atklydęs, nes visas buvo lapuočiais medžiais apaugęs. Jis nebuvo labai aukštas, visas medžių lapija apsigaubęs dabinosi. Beržų ir epušių lapeliai sidabru blizgėdami mirgėjo. Paukščiai tarp tų medžių šakų strikinėdami tarpusavyje rodą vedė… Tik ilgiau pasiklausęs pajutau, kad kažkas ne taip… Žemaitijoje paukščiai giesmininkai linksmiau ir melodingiau giesmeles traukia, o čia plunksnuočiai liūdniau savo melodijas vinguriuoja… Gal jų prigimtis kitokia? Gal jie nemoka būti linksmi? O gal jiems manęs pagailo, todėl ir graudenas, gaižiais balseliais virkaudami?

Paukščių liūliuojamas, visai praskydau… Aštrus strėnų vėrimas kažkur trumpam nuniro. Nebesupratau, ar mano sąmonė akimirkai buvo aptemusi, ar sapnas pirma laiko aplankęs, bet nutiko keistas dalykas. Prieš mano akis ryškiai stojosi gatvelė iš gimtojo bažnytkaimio. Pačiame gatvelės gale kiūksojoa apkiužusi, seniai bedažyta mano trobelė.

Regėjau į jos sieną atsirėmusią ir gailiai dūsaujančią savo artimą moters. Iš jos akių išskaičiau, kad ji yra labai manęs išsiilgusi. Mikliai nuvijau šį vaizdelį šalin. Juk namo parvažiuoti ir paguosti savo moterį tikrai kad negalėsiu, nesu tiek daug pinigų uždirbęs, kad galėčiau iš užjūrio dumti atgal paatostogauti į išsiilgtą bažnytkaimį.

Be to, stengiaus tą vaizdelį kuo greičiau pamiršti, bijojau, kad mano mintys netyčia nenulėktų pas mano žąselę žmonelę ir neprasitartų jai, kokius aš dabar baisius skausmus svetimam krašte kenčiu, nuo kurių niekas negali manęs išvaduoti.

Besigraudindamas nejučiom kryptelėjau per savo ašį, tad vėl iš naujo strėnas nutvilkė dieglys. Vėl visas sugrįžau į tikrovę. Vos akys neišsprogo ant kaktos, becypiant iš skausmo.

Sukandęs dantis, susistanginau. Tą akimirką lyg ir palengvėjo… Pakėliau akis aukštyn… Dangų vėl užklojo skystoki debesų patalai. Papūtė smarkesnis vėjas. Sėdint be darbo ėmė krėsti šaltas drebulys. Neskubėdamas tyliai barškinau dantų likučiais ir svajojau apie gurkšnį tirštos ir karštos putros. Trumpam pavyko pamiršti šaltį, o dėmesį nukreipti kitur ir tokiu būdu save apgauti…

Bet tada kita bėda pristojo, neapsakomai užsimaniau ko nors užkrimsti… O visas pietų davinys liko traktoriaus kabinoje ant sėdynės pamestas… Kaip aš dabar ligi to geležies gabalo nusikabarosiu, kaip užrėpliosiu jo laipteliais viršun, kad pasiimčiau savo pietus – šutintų makaronų alitrinį stiklainį ir saldaus vandens pūslę? Šią akimirką man pasirodė, jog rusams lengviau pavyktų į mėnulį nuskristi negu man iki savo neužtarnautų pietų nusigauti…

Alkio kirmino graužiamas, maitinaus savo seilėmis, bet ir tos greit pasibaigė. Burna išsausėjo it džiovinta jūros puta. Liežuvis prikepė prie gomurio, nebegalėjau jo atplėšti ir iš burnos iškišęs pravėdinti.

Rodėsi, jog tuojau atiduosi Viešpačiui sielą… Net ašaros ėmė sunktis iš apmaudo, labai nenorėjau svetimoj žemelėj nusibaigti.

Gali bliauti kiek tik nori, bet gyvenimas niekada neskuba mūsų paguosti, palei plauką paglostyti. Kartais jis taip iš mūsų pasišaipo, kad ima ir pasuka ienas antraip, o tada pradeda mus vežti visai ne į tą pusę, į kurią norėtum važiuoti. Taip nutiko ir man.

Kai visiškai palaidojau viltį apie manęs laukiančią šviesesnę ateitį ir pradėjau repetuoti atsisveikinimo su šia ašarų pakalne kalbą, pamačiau, kaip keliuku iš atkalnės žemyn leidžiasi invalido vežimėlyje besėdinti moteris. Tas vežimėlis buvo elektra varomas, tad pats riedėjo. Jame sėdinčioji mane išgąsdino. Ji sėdėjo susmukusi it guminė lėlė, jos galva nesilaikė ant pečių, o rankos kybojo į šonus atmestos. Moteris atrodė lyg numirusi.

Mane apžiojo klaiki baimė ir pamažėliais, it koks smauglys triušį, ėmė mane ryti su visais batais. Pajutau, kaip atšalo pakaušis bei užkulniai. Tuo metu vežimėlis, neįtaikęs į staigaus posūkio vingį, įsibėgėjęs smuko tiesiai į griovį ir tenai apsivertė.

Kad ir koks sunkus ligonis šią akimirką buvau, neturėjau savy tiek begėdiškos drąsos išlikti abejingas ir nenueiti pažiūrėti, kas nutiko tai nelaimingai moterėlei. Padejuodamas, painkšdamas prišlepsėjau iki pat vežimėlio.

Nelaimingoji drybsojo užsimerkusi, dešiniu skruostu prisiplojusi prie stačiakampės akmens plokštės. Iš po skruosto į visas puses plėtėsi tamsiai raudono kraujo plėkis. Išsigandau, atrodė, jog žvelgiu mirčiai tiesiai į akis. Be to, gulinčioji man pasirodė besanti neapsakomai panaši į maniškę moterį, kurią palikau namie vaikų auginti. Tas stebėtinas panašumas privertė mane surizikuoti imtis fizinių judesių.

It tikras pamišėlis spjoviau į savo radikulitą ir įsikibau į vežimėlio kraštą, norėdamas kartu su juo atkelti ir gyvybės ženklų nerodančią moterį. Nespėjau nė pirstelėti. Gaižus skausmas pervėrė mano pakaušį… Atsijungiau. Smegau į tamsą… Prieš smukdamas į juodą duobę, neišvydau nei tunelio, nei šviesos jo gale.

Kai atsipeikėjau, mano nosies galiuką čiupinėjo nepažįstama moteris, vilkinti ryškiai raudonu drabužiu…Greitai sumečiau, jog tai gelbėtoja, kurią kažkas iškvietė, pamatęs mudu su nelaimėle norvege kartu besivoliojančius griovyje. Gelbėtoja pamačiusi, kad žiūriu į ją, pradėjo mane kalbinti.

Šnekino ir norvegiškai, ir angliškai, ir vokiškai… Bet aš ničnieko nesupratau. Bandžiau žodelį, kitą rusiškai išstenėti, bet medikė tos kalbos nesuprato.

Besiaiškinant situaciją, gelbėtoja krestelėjo mane už pažastų, norėdama atkelti nuo bejėgės moters, tuo metu kažkas trakštelėjo ties kryžkauliu… Ir įvyko stebuklas. Skausmas akimoju liovėsi. Stuburo slankstelis, kuris kėlė baisų skausmą, tūptelėjo atgal i savo vietą, tad vėl pasijutau sveikas kaip ryto rasos lašelis. Galėjau prireikus šokti tvistą.

Nieko nelaukęs, šokau į kojas ir nuliuoksėjau į mišką slėptis nuo nepageidaujamų norvegės klausimų apie mano kilmę ir darbo legalumą. Taip ir likau nesužinojęs, ar gelbėtojai pavyko atgaivinti ant akmens padėjusią galvą moteriškę, gyvą, ar jau atšalusią ją nuvežė iš nelaimės vietos.

Palaukiau, pamišky tupėdamas, kol nuvažiavo greitosios pagalbos automobilis. Suskaičiavau iki tūkstančio ir, išlindęs iš slaptavietės, sugrįžau atgal prie malkų pjovimo ir skaldymo mašinos tęsti iš ryto pradėto darbo.

Tą dieną mažai teuždirbau, todėl ją įrašiau į nuostolingų, be naudos praleistų dienų sąrašą. O su strėnom stengiausi bendrauti kuo pagarbiau, kad tos šelmės vėl neužsimanytų manęs pakviesti sušokti beprotiško tango, kai ne aš jas, o jos mane vedžiojo savo numatytomis linijomis…

Po keturių mėnesių stos pati didžiausia metų šventė – pagaliau važiuosiu namo žiemoti. Kaip paukštis į šiltesnius kraštus partrauksiu… O tada palepinsiu savo moterį ir strėnas išskirtiniu dėmesiu. Tas veiksmas vadinsis didele laime. Tik nežinau, ar pavyks užmiršti neįgalią moterį, kurios kraują regėjau bešildantį pilką ir murziną bei šaltą akmenį. Tai, ko gero, bus strėnų tango padiktuotas norvegiškos sakmės blyksnis žemaitiškoje mano sąmonėje?

Jaunųjų kūrybos konkursas

Gintautas Lesevičius