Trispalviai oranžinės planetos superherojai

Trispalviai oranžinės planetos superherojai

Aivaras Dočkus

„Kita svajonių komanda“ – tai JAV sukurtas filmas, kurį privalo pamatyti kiekvienas lietuvis, tikino juostos platintojai. Trejus metus kurtas filmas apie Lietuvos krepšinį ir kovą dėl laisvės, rugsėjo pabaigoje atkeliavęs į Lietuvą, čia iki šiol išlieka vienu žiūrimiausių. Tiek daug žiūrovų Lietuvos kino teatruose nesulaukė nė vienas dokumentinis filmas.

Emocinis ryšys niekur nedingo

Šlovingi tatai buvo laikai, palaimingos dienos, kai visas motinėlės žemės rutulys buvo apvaliai oranžinis, o emocijos – kampuotai bekraštės. Dėl „kašio“ kraustydavomės iš proto su visais baldais. Tiesiogine žodžių prasme. Kiekvieną taiklų metimą paženklindavo pergalingas kumščio smūgis į šventai braškantį grindų laminatą. Arba šuolis iki lubų. Uodai bijojo lįsti į kambarį, nes jų tykodavo netikėta mirtis nuo nevalingai aštrių sirgaliaus gestų. Kuomet kamuolys atsimušdavo į lanką ir išdavikiškai įkrisdavo priešams į nagus, kentėdavo stalai, aimanuodavo spintelės…

Krepšininkai buvo laisvės pasiuntiniai, jų laimėjimus kiekvienas lietuvis aplaistydavo asmeniškai, su šeima, kaimynais, praeiviais, protėviais ir ainiais. Jausdavomės nepalaužiami, pabusdavome su triguba trispalve energija, o rungtynių vakarais blauzdos paskausdavo nuo nerimastingų jaudulio virpesių. Susitapatinimas su krepšininkais būdavo nerealiai tobulas. Tarsi tuos metimus – ir taiklius ir netaiklius – atlikdavome patys.

Apie tai pasakojantis filmas jau savaime negali būti prastas, nes emocinis ryšys su ta svajonių komanda niekur nedingo ir niekada neišnyks.

Režisierius Marius A.Markevičius taikliai pasirinko įvykių dėstymo formą – Jonas Valančiūnas tiksliausia jungiamoji grandis. Kodėl jis – paaiškėja dokumentinės juostos pabaigoje. Išdavinėti paslapčių nedrįsiu, nors šioje aikštelės vietoje pakanka loginio mąstymo ir grandinės detalės darniai susirikiuoja į startinį penketuką.

Bet žiūrovams labiau rūpi atsarginių suolelis. Tai, kas nepateko į kadrą. Nes iki pergalių reikėjo pereiti devynias oranžines prakaito marias ir įveikti sovietinės sistemos rifus.

Pilnas neįtikėtinų istorijų

„Kita svajonių komanda“ gal net labiau orientuota į JAV publiką, kuriai ši istorija turėtų būti atradimas, o mes beveik visus faktus žinome atmintinai. Mes pažįstame pokštininkus Sabą ir Kurtį, žurnalistiškai precizišką Marčelo ir inteligentiškąjį Karnišovą. Mums belieka įjungti atmintį ir tarsi mėgstamiausiuose komiksuose vėl grumtis petys į petį su mylimiausiais superherojais.

Štai prie vairo kalba Milžinas Arvydas, štai į vaikystės aikštelę už rankos veda Supermenas Šarūnas. O štai Kapitonas Lietuva Valdemaras prisipažįsta buvęs didžiuoju kombinatoriumi, kuris apšilimą prieš rungtynes padarydavo užsienio parduotuvėse. Vėliau, grįžęs, reikalingus ir nereikalingus, bet madingus daiktus „prakalinėdavo“ Lietuvoje. Bendradarbis melomanas iš karto paantrina – Chomičius tiekdavo populiariausius muzikos įrašus. Tai viena smagiausių filmo istorijų. Kas toks Kurtinaitis? Geležinis Žmogus, net blogiausioje situacijoje paleidžiantis vidurius paleidžiantį pokštą. Dieviškasis Toras – Artūras Karnišovas, skeliantis žudančiai ramų dvitaškio iš niekur, tritaškio iš visur, prasiveržimo pro adatos skylutę žaibą. Pasižiūrėkit „Keršytojus“ ir lengvai suprasite, kad Samuelio L.Jacksono suvaidintas superherojų koordinatorius Nikas Faris „Kitoje svajonių komandoje“ išnyra visagalio Vlado Garasto pavidalu.

Juos būtina gaminti toliau

M.A.Markevičiaus filme aptiksite dar porelę neįtikėtinų istorijų, apie kurias lyg ir girdėjome, bet ne tokiu mastu ir ne iš pirmų lūpų.

Tai nuostabiai tikra legenda apie Lietuvos krepšinio rinktinės ir kultinės roko grupės „Grateful Dead“ draugystę bei tų epinių marškinėlių su skeletais atsiradimą. Man ši apranga iki šiol šauniausia, ką iš krepšinio atributikos esu vilkėjęs. Jausdavausi trispalviu vilku ant Gedimino kalno, nuo kurio be skrodžiamo tinklelio garso kiaurai lenda tritaškiai. Ir čia priminimas – juos būtina gaminti toliau, galbūt jie sugrąžins prarastą rinktinės galią? Ne apranga, o šamaniškas pergalių užkeikimas, kurio burtažodis „better dead than red“ (nors šių žodžių priešistorė nesimpatiška – pirmieji frazę naudojo naciai, o vėlesnių laikų perfrazavimas iškreiptas „Manchester United“ futbolo klubo nekentėjų). Geriau miręs, negu raudonas – komunistas.

Antroji istorija persisunkusi autentišku dramatizmu. Š.Marčiulionis prisimena, kiek nervų kainavo leidimas keliauti į išsvajotąją NBA lygą. Jeigu tai būtų vaidybinis filmas, šis epizodas taptų įtempčiausiu trilerio tašku, kur nuo nežinomybės ir nuosprendžio laukimo braška kaulai. Kalėjimas ar Amerika?..

Dabar – labiau nei bet kada

Teisingas ir „Kitos svajonių komandos“ pergalių fonas. Tragiški sausio įvykiai. Krauju aplaistytas laisvės laimėjimas. Ir didysis troškimas – kad MES aploštume blogio imperiją.

Ir čia turime „Žvaigždžių karų“ situaciją. „Nauja viltis“ – rinktinė atvyksta į Barselonos olimpiadą, nors žygiui vos pavyksta rasti lėšų. „Imperija kontratakuoja“ – grupėje MES pralaimime Tamsiosios pusės kariams – sitams. „Džedajų sugrįžimas“ – MES nugalime juos „mirk arba laimėk“ mūšyje dėl bronzos. Fantastiška kosminių batalijų atomazga.

Be abejo, galbūt buvo galima išspausti dar vieną šekspyrišką dramą iš pralaimėjimo blogio imperijai grupės varžybose, kai iššvaistėme kone atominį pranašumą ir netekome progos kovoti dėl sidabro medalių (kaip šiandien pamenu tą paaugliškai raudančią naktį). Kita vertus, galbūt čia sąmoningai ir reikėjo paimti istoriškai teisingą minutės pertraukėlę dėl didingesnio svajonių išsipildymo jausmo. Trispalviai džedajai ir superherojai dabar mums reikalingi labiau nei bet kada.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Kita svajonių komanda“ (The Other Dream Team).

Žanras: dokumentinis filmas.

Trukmė: 89 min.

Šalis: JAV.

Režisierius: Marius A.Markevičius.

Scenarijaus autoriai: M.A.Markevi-čius, Jonas Weinbachas.

Operatorius: Jesse’as Feldmanas.

Biudžetas: 500 tūkst. JAV dolerių.

Premjera Lietuvoje: 2012 m. rugsėjo 21 d.

Siužetas: „Kita svajonių komanda“ nukelia į legendines 1992 m. olimpines žaidynes Barselonoje, kur Lietuvos krepšininkai iškovojo bronzą ir paliko neišdildomą pėdsaką valstybės bei krepšinio istorijoje. Tokių krepšinio žvaigždži, kaip Šarūnas Marčiulionis bei Arvydas Sabonis vedama, ši olimpinė krepšinio rinktinė Barselonoje pirmą kartą žaidė už Lietuvą. Iš komunizmo pančių ką tik išsivadavusiai šaliai krepšininkų pergalė tapo simboliniu įrodymu, jog ji verta būti nepriklausomų valstybių žemėlapyje.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 10 (208)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

 

R.Marčiaus tapyba – Vilniuje

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pa-rodų salėje Vilniuje šiandien atidaroma klaipėdiečio Rolando Marčiaus tapybos paroda „Organiškos jungtys“.

Jos autorius gimė ir užaugo Lietuvos uostamiestyje. 1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, 1998–2009 m. gyveno ir kūrė JAV. Dabar jis – vėl Klaipėdoje, aktyviai dalyvauja parodose, pleneruose, organizuoja meno dirbtuves, šiemet tapo LDS nariu. Tapytojo darbai rodyti Niujorko, Čikagos, Memfio galerijose. Tik 2008 m. jis surengė pirmąją parodą Lietuvoje.

Naujausioje R.Marčiaus parodoje „Organiškos jungtys“ skleidžiasi chirurgiškai apnuoginanti rentgeno estetika. Autorius ieško santykio tarp emocinės būsenos, prigimties ir fizinio kūno – kaip emocijos atspindi formą. R.Marčiaus paroda „Organiškos jungtys“ sostinėje veiks iki lapkričio 13 d.

Atidarė parodą Seime

Nuo spalio 2-osios iki lapkričio vidurio Seimo galerijoje eksponuojama kretingiškės dailininkės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės tapybos paroda.

Joje autorė rodo 22 paveikslus, kurių dauguma nutapyti šiemet, ruošiantis šiai parodai. Tai gamtos peizažai, daugiau rudens vaizdų su jos mėgstamais motyvais – obelimis, putinais, žolėmis vėjyje… Jie perfrazuoti, susimbolinti, išryškinti archetipiniai elementai… „Tokia tapybinė poezija“, – apibendrino Lidija, tapanti akrilu ant popieriaus ir drobės a la prima maniera. Meistrystė kaligrafijos srityje jos tapybai suteikia linijos grakštumo, ekspresijos.

L.Kuklienė gimė 1961 m. Radviliškio rajone. Baigė Vilniaus dailės akademiją (VDA) ir magistrantūros studijas Lietuvos edukologijos universitete. Ji kuria kaligrafijos, tapybos, grafinio dizaino, ekslibrio srityse. Šiuo metu dėsto VDA Klaipėdos vizualiųjų komunikacijų dizaino katedroje, yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narė.

„Visus metus laukiau šios parodos, eilėje stovėjau, kad pakliūčiau į tą galeriją, – šypsodamasi pasakojo Lidija apie Kretingos rajono Kultūros skyriaus iniciatyva Seimo rūmuose atsidūrusią jos tapybą. – Nes ten vaikšto tie žmonės, kurie galbūt į meno galerijas net neužeina. Ir kitą misiją atlikau – nusivežiau ir Seime parodžiau Klaipėdoje leidžiamus unikalius „Kaligrafijos sąsiuvinius“.

B.Šarkos „Paukščių lesykla“

„Paukščių lesykla Seimo restorane” – taip klaipėdietis menininkas Benas Šarka įvardijo savo 17 kūrinių kolekciją neįprastoje jiems vietoje.

Nuo spalio 10-osios visą mėnesį ją išties galima pamatyti Seimo restorane. Žinomas performeris, Gliukų teatro aktorius ir režisierius B.Šarka tuos „paukščius” daro daugiau nei 20 metų. Juos yra eksponavęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kieme, Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje, kur paroda susidomėjo keli seimūnai, užsidegę, kad Beno „paukščiai” „atskristų” ir pas juos. Dabar Vil-niuje kolekcija papildyta naujais darbais. Benas tų „paukščių” yra padaręs daugybę – arti 100. Dauguma jų „išskrido” pas draugus, pats beturi gal dvi dešimtis.

Tie jo „paukščiai” – skirtingi, bet visi iš labai tvirtos medienos – ąžuolo, raudonmedžio. Ji rasta pajūryje, kaip ir visa kita, iš ko sukonstruotos Beno kompozicijos. Anot menininko, jūra per audras išmeta visko – bangų nugludintų lentų, senų odinių batų, spalvoto metalo indų, kitų lūženų. Tai – puiki medžiaga kūrybai. Tik svarbiausia, Beno žodžiais, jos nesugadinti, neatimti autentiškumo, kuo mažiau ją liesti, dailinti, dažnai belieka tik sukomponuoti. Tik gaila, kad kuo toliau, tuo mažiau prie jūros to gero randa. „Bet man nėra kur skubėti. Juk nedarau tų „paukščių” konvejeriu”, – samprotavo jis.

„Durų” inf.

Driežo ir Žiežulos rudens v aisiai

Driežo ir Žiežulos rudens vaisiai

„Kiekvienas bendradarbiavimo atvejis padeda augti“, – sakė vieno iš šio pokalbio dalyvių autoritetas ambient muzikos pradininkas Brianas Eno. Muzikos kūrėjas, garso dizaineris Kristijonas Lučinskas ir dainininkė, poetė Ieva Astromskaitė-Druja, prieš metus suvieniję kūrybines jėgas nuo 1998-ųjų gyvuojančiame muzikos projekte „Driezhas“, gali ne tik patvirtinti šią mintį, bet ir įvertinti augimo greitį ir „derlių“ – lapkritį dienos šviesą išvys jų subrandintas albumas „Gonija“.

Valerija Lebedeva

Muzikantas, Klaipėdos garso studijos „Soundprovocation“ įkūrėjas K.Lučinskas savo projektą „Driezhas“ sumanė prieš 15 metų, ir nuo tada šio slapyvardžio pažymėta muzikinė istorija vystėsi neprarasdama orientyro – originalios intelektualios kūrybos, atspindinčios savitą autoriaus požiūrį ir daugybę inspiracijų nuo intelektualiosios elektronikos iki liaudies muzikos.

Paieškų keliu ėjo ir I.Astromskaitė, gimtojoje Klaipėdoje mokiusis griežti smuiku, dalyvavusi jaunimo muzikinėje veikloje, rašiusi eiles ir dainas, studijavusi džiazo vokalą Vilniaus J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje, o vėliau pasirinkusi kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete. Šiuo metu ji – antrakursė.

Elektronika su orkestru

– Kas paskatino ieškoti bendraminčių kūrybai? – teiravomės projekto įkūrėjo K.Lučinsko.

– Tapo nebeįdomu viską daryti vienam. Pagalvojau, kad „Driezhas“ turėtų būti muzikos grupė, kurioje nuolat virtų kūrybinis bendravimas. Taigi parašiau skelbimą ir laukiau, kas atsilieps. Taip susipažinome su Ieva. Ji – būtent tas žmogus, kokį tikėjausi sutikti. Pamėginome kartu padirbėti studijoje, ir iškart pavyko – likimo dovana „Driezhui“.

Ieva: Studijuodama konservatorijoje gilinausi į techninę vokalo pusę, o saviraiškai turėjau mažiau laiko. Kita vertus, šios studijos paskatino objektyviau ir reikliau žvelgti į muziką ir jos atlikimą. Kiek galima dainuoti poeziją apie nelaimingą meilę?! Kartu neapleido mintys tobulėti šioje srityje. Zyzdavau, kad jaučiuosi nelaiminga – galvoje verda mintys, o kūrybos nesusiorganizuoju. Be to, intensyviai kuriant poeziją, dalis tekstų būdavo skiriama ne popieriui, o muzikai, ir nevykdant muzikinės veiklos guldavo į stalčių…

„Ar matei, kad „Driezhas“ ieško vokalistės?“ – kartą paklausė draugas. Pagalvojusi nusiunčiau laišką. Ratas įsisuko.

– Bendram jūsų darbui – lygiai metai. Ar lauktas kūrybinis procesas įpusėjo?

Ieva: Viskas prasidėjo nuo „Idunos“ – gimė žodžiai, pavadinimas. Man buvo smagu, kad tai, ką pati buvau parašiusi, organiškai integravosi į Kristijono muziką. Kito kūrinio, „Žiežulų“, tekstas ir pradžia taip pat buvo iš mano senesnių eskizų, kurie dabar nebėra atpažįstami. Dažniausiai būna, kad vienas kitam parodome savo kūrybinius pamąstymus, kad kitas galėtų juos papildyti.

Kristijonas: Pats nesu literatas, tačiau esu mėginęs kurti tekstus – jeigu pavykdavo išreikšti savo fantazijas nebanaliai ir tai dar kam užgaudavo sielą, juos palikdavau. Naujajame albume bus vienas kūrinys su mano tekstu, o visi kiti – Ievos. Jie – labai geri, padeda įsijausti į albumo atmosferą, labai gerai „bendrauja“ su muzika. Sužavėjo tai, kad Ieva kaip vokalistė yra visiškai atsipalaidavusi, turi išlavintą gebėjimą improvizuoti čia ir dabar, lengvai atsiriboja nuo klišių.

Ieva: Kristinos Svolkinaitės džiazo improvizacijos pamokos padėjo man sulaužyti psichologinį barjerą ir atskleisti fantaziją. O, kalbant apie „Driezhą“, su Kristijonu pasitikime vienas kitu kūrybiniais klausimais: jis nieko nenutuokia apie poeziją, o aš nieko nenusimanau apie garso technologiją, – juokiasi. – Drįstu pakomentuoti jo darbą, bet tai dažniausiai yra draugiškas pastebėjimas, o ne kišimasis į svetimą daržą.

Kristijonas: Buvo keletas vietų, kur pastabų labai reikėjo, ir jos buvo itin taiklios. Tardamiesi, žaisdami žodžiais, pasirinkome ir albumo pavadinimą „Gonija“, kuris pasirodė esąs simboliškas – graikų kalboje „gonia“ yra dėmuo, rodantis žodžio reikšmės sąsają su gimimu, gimdymu.

– Savo kūrybą praėjusią vasarą pristatėte festivaliuose „Plartforma“, „Mėnuo Juodaragis“. Kokie tolesni planai?

Ieva: Turime mintį ir norą surengti pasirodymą akademinėje aplinkoje. Kai kam gali atrodyti, kad ši muzika – klubinė. Bet kiek neri, tiek ir gilu: mes įžvelgiame joje potencialą skambėti ne pramoginėje, o akademinėje aplinkoje su orkestru ar kvartetu. Tiesa sakant, pati labai bijojau ritminių dalykų – kaip ir daugelis akademinės mokyklos išugdytų žmonių. Tačiau studijos ir domėjimasis plečia akiratį, ir dabar į ritmą žvelgiu kaip į pirmapradį, ritualinį reiškinį, kuris ypač savitai atsiskleidžia liaudies muzikoje, įkvėpusioje ne vieną projekto „Driezhas“ kūrinį. Klausytojams, nesusipažinusiems su liaudies muzika, jos melodijos gali klaidingai atrodyti primityvios. Tačiau primityvumas ir paprastumas yra skirtingi dalykai.

Gyvenimo universitetas

– Kristijonai, esi baigęs liaudies muzikos studijas. Ar jas pasirinkai ieškodamas?

– Ne, šis pasirinkimas buvo gana vienkryptis. Norėjau būti muzikantas, muzikos mokykloje baigiau birbynės specialybę. Tiesa, galėjau tapti neblogu staliumi, – šypsosi. – Augau Plungėje, mano tėvai buvo liaudies meno etalonų kūrėjai – jie darydavo pavyzdžius masinei gamybai: mama – audimus, mezginius, tėtis – medžio dirbinius. Tad ir aš nuo vaikystės dirbau prie staklių ir paauglystėje veždavau savo kurtas žvakides parduoti į „Marginių“ saloną.

Įstojęs į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedrą, patyriau šoką. Klausantis dėstytojų pajotavimų, melizmų, atrodė keista, jog čia esu… Tačiau ilgainiui visa tai pamilau. Studijos padėjo muzikos ir bendrosios etniškos pasaulėjautos pagrindus, formavo netradicinį požiūrį į supantį pasaulį.

Su bendrakursiais ir kitais studentais siejo intensyvus bendravimas. Dukart per savaitę vykdavusios orkestro repeticijos buvo kaip mišios, kurių nevalia praleisti. Apskritai susiklostė labai palankios aplinkybės kūrybiškai bendradarbiauti. Ir, manau, jeigu būtume turėję reikalingas technines sąlygas, tais laikais su kurso draugu Donatu Bielkausku (post-folk muzikos projekto DONIS įkūrėjas – aut. past.) būtume išleidę kokius tris ar penkis gana gerus albumus. Mes grodavome ir grodavome. Pasiklausydavome Briano Eno ir, susėdę prie dviejų fortepijonų, eksperimentuodavome.

Studijų metais pradėjau dirbti radijuje montuotoju, muzikos redaktoriumi. Bandydavau paauklėti, kad geriau klausytis ne to, o ano, bet vis tiek reikėdavo išlaviruoti, nes radijas yra verslas, kuriame negali rizikuoti kitų žmonių gerove dėl savo principų. Tekdavo pasvarstyti, ar pagroti nežinomo atlikėjo dainą, kurią jis atsiuntė, ar Madonnos kūrinį… Taip viskas sukasi, iš čia ir neformatas; madas diktuoja dideli pinigai.

Formatą keičia technologijos

– Neformatas kurį laiką buvo populiari tema, bet vėliau nugeso. Tikriausiai todėl, kad paplito kiti būdai muzikai skleisti?

– Taip, atsirado įvairesnė pasiūla, ir žmonės renkasi tai, ką nori. Internetas suteikia galimybių muzikantui ir klausytojui lengviau pasiekti vieniems kitus. Tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes gali greitai paskleisti žinią apie save. Blogai, nes visi tai daro, ir tampa labai sudėtinga išsiskirti. Tarkime, jeigu prieš 20 metų išleisti albumą būdavo kažkas tokio ir natūraliai atkreipdavo dėmesį, dabar tai nebėra didelis įvykis – greičiau savo darbų, sėkmės ir pripažinimo deklaracija.

– Kaip tai atsiliepė tavo siekiams bei veiklai?

– Tiesą sakant, nedelsdamas ėmiau naudotis technologijų pranašumais. Pradėjau platinti savo muziką internetu, prekiauti ja tiek savo svetainėje, tiek pasaulinių tinklų muzikos parduotuvėse. Dar viena sritis, kuri man buvo labai įdomi, yra garso bibliotekų leidyba. Pradžia – paprasta: man reikėjo garsų, kurių prieinama kaina neradau. Tuomet įsirašiau savo efektų rinkinį ir pasiūliau jį kitiems. Trys iš mano išleistų bibliotekų yra skirtos autentiškiems lietuviškiems ir baltiškiems instrumentams: tai skudučių, ragų ir baltiško dūdmaišio garsų rinkiniai. Planų šioje srityje turiu ir daugiau.

– Primink, kaip prasidėjo „Driezhas“.

– Šis projektas pradžioje man buvo laisvalaikio pomėgis. Vėliau pradėjau sulaukti kvietimų į festivalius, tokius kaip „Mėnuo Juodaragis“. Pamažu ir pats pradėjau vertinti saviraišką vis rimčiau ir kibau į darbus.

2008-aisiais pasirodė albumas „Tolumoje“. Jis sulaukė nemažai atsiliepimų, tarp jų – svarių ir man labai svarbių žodžių iš autoritetingų tokio pobūdžio muzikos vertintojų. Kol šį albumą išleidau, prireikė nemažai nuveikti. Įgijau žinių ir įsigijau reikalingos techninės bei programinės įrangos. Valdyti muzikos kūrimo programas nėra vien užrašyti natas. Turi sukurti muziką, ją pagroti ir sutvarkyti skambesį. Visose šiose srityse reikėjo pasikaustyti. Man labai pravertė patirtis radijuje, kolegos Drąsiaus Kupsčio konsultacijos. Nagrinėdavau masteringo guru Bobo Katzo knygą, kurioje, beje, iki šiol atrandu šio to naujo. Garso inžinerija yra nenutrūkstama kompromisų tarp meno ir fizikos paieška.

Permainingi griaudėjimai, arba

Permainingi griaudėjimai, arba

Ar visada griaustinis pranašauja lietų?

 

Danguolė Vilidaitė

Neapsiriksiu sakydama, kad šiais metais šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“ pasižymėjo ne tik profesionaliais, aukštos klasės atlikėjais, bet ir labai patrauklia programa, kurioje ypač sudomino švedų mušamųjų ansamblio „Kroumata“ pasirodymas.

Šešiuose festivalio koncertuose išgirdome daug XX a. klasika tapusių autorių, daug Klaipėdoje dar neskambėjusių kūrinių. Paminėtos 80-osios Broniaus Kutavičiaus gimimo metinės.

Bet šįkart mano dėmesį lietuviškų ir tarptautinių projektų fone labiausiai patraukė vakaras su mušamųjų ansambliu iš Švedijos „Kroumata“ (Johanas Silvmarkas, Rogeris Bergströmas, Ulrikas Nilssonas, Pondusas Langendorfas), skambėjęs rugsėjo 26-ąją, gana paprastu pavadinimu – „Būgnijimas su „Kroumata“.

„Kroumata“ – ypatingas kolektyvas, gerai žinomas ne tik savo tėvynėje, bet ir visame pasaulyje. Jis įdomus ne tik profesionaliu muzikavimu, bet ir sugebėjimu programą sudaryti ir pateikti taip, kad šiuolaikinė muzika tampa priimtina net aršiausiems jos kritikams. Kaip prieškoncertiniame susitikime pastebėjo atlikėjai, didžiausia jų sėkmės paslaptis slypi tame, kad groti pasirenka tik jiems patiems patinkančią muziką. Klausytojai tai jaučia ir abejingų nelieka.

Žaidimai su „Kroumata“

Jau pirmieji koncerte nuskambėję kūriniai patvirtino šių minčių teisingumą. Jie taip pat parodė, kad tradicinio – akademinio požiūrio į mušamuosius instrumentus ir į garsą, kaip muzikos pagrindą, čia nėra ko ir tikėtis.

György’o Ligeti’o „Car Horn Prelude“ („Preliudas automobilio signalui“ iš operos „Le Grand Macabre“) buvo žaidžiama klaksonų (pirmųjų automobilių signalų) garsais, sąskambiais, iš jų sudarant kad ir primityvią, bet harmoniją.

Nedaug nuo savo pavadinimo nutolo ir Juano Felipe’o Wallerio „Plato-Plastic Dialogues“ („Plato-plastikiniai dialogai). Muzikos instrumentu pasirinkta plastikinė lėkštutė, per ją braukiant metaliniu strypeliu, atliekančiu stryko funkciją. Vienkartinis daiktas – tyrimo objektas, buvo panaudotas nors ir ne pagal paskirtį, bet labai virtuo-ziškai, laikantis muzikos formos dėsnių, kulminacijų formavimo, panaudojant visą įmanomą štrichų ir ritmų įvairovę, kontrapunkto techniką. Tembrų paletė, prisimenant „instrumento“ muzikines galimybes, įspūdinga: dūzgimai, šnarėjimai, traškėjimai, kalenimai ir t.t., asociacijos įvairios.

Panašiai elgiamasi ir Thierry’o De Mey „Table Music“ („Stalo muzika“) – savotiškame rankų teatre. Šioje miniatiūroje garsas specialiai buvo pastiprintas po medinėmis plokštėmis įtaisytais mikrofonais.

Rolfo Wallino „Scratch“ („Ženklas“) dėmesio centre trys pripūsti raudoni balionai. Į lietuvių kalbą žodis scratch verčiamas ne tik kaip ženklas, bet ir kaip brūkštelėjimas, krebždesys, įdrėskimas, lengvas sužeidimas ir t.t. Ir visas šias prasmes lengvai galima buvo kūrinyje atsekti. Aistringos atlikėjų grumtynės su balionais, o gal ir su pačiais savimi baigiasi tragiškai – kaip Damoklo kardas virš balionų pakimba didelis virtuvinis peilis.

Netikėti šaltiniai

Dar toliau einama Johno Cage‘o kūrinyje „Branches“ („Šakos“). Instrumentarijus įvairus, šalia netipiškų (kamščio traukimo, vandens teliuškavimo, obuolio graužimo ir pan.) garsų panaudojamas ir klasikinis – fortepijono garsas, į veiksmą įtraukiami klausytojai. Šis paradoksalus garsų derinys koncerte susilaukė daugiausia aplodismentų.

Toks netipiškas požiūris į garsą išvis būdingas XX a. antrosios pusės avangardinėms kompozicijoms – kūrėjų nebetenkina tradiciniai instrumentai ir jų tembrai, primenantys romantišką skambėjimą. Naujų išraiškų, įkvėpimo ieškoma panaudojant visą aplink esančią, bent kiek galinčią skambėti medžiagą (kompozitoriaus Harry‘o Partcho orkestras, pritariantis operai, sudarytas iš išmestų daiktų, vargiai mums primintų tradicinį). Lietuvoje tokiais „eksperimentais“ pasižymi Vladimiras Tarasovas.

Kiti koncerte skambėję kūriniai – tai minimalizmo spalvomis nuspalvintos Johano Silvmarko „Celia Azur“ ir Johno Erikssono „Träd“ („Rankų miškas“; panaudota penkių oktavų marimba) bei minimalizmo tėvu vadinamo Steve’o Reicho „Pieces of Wood“ („Medžio gabalėliai“) ir „Drumming“ („Būgnijimas“) I dalis.

Ir užbaigiant…

„Būgnijimo su „Kroumata“ programa nebuvo skirta kažkokiam ypatingam, elitiniam klausytojui. Didžioji jos dalis – neilgos, specifiniu muzikiniu prieskoniu pagardintos kompozicijos (gal to ir reikia Klaipėdos klausytojams). Nors ritminės precizikos ir nuostabaus sinchroniškumo netrūko nė vienoje jų, visos jos atliktos puikiai, stebino paradoksaliai tikslios pabaigos, vertingiausia man tą vakarą atrodė „Drumming“ interpretacija. Beje, ilgiausias ir sudėtingiausias šio efektingo muzikinio šou kūrinys.

Klaipėdai – 760: legendinis miestas (1)

Klaipėdai – 760: legendinis miestas (1)

 

Kiekvienas senas miestas apipintas įvairiausiais pasakojimais, legendomis, sakmėmis, padavimais, kuriuose slypi nemažai informacijos ir kuriuose fantastiniais elementais apibendrinami esminiai, lemtingi įvykiai ar reiškiniai. Klaipėda – irgi legendinis miestas, apie kurį nemažai sudėta skirtingo žanro tautosakos kūrinių.

Jovita Saulėnienė

Vieni pasakojimai nukelia į fantastinį, dažnai bauginantį, grėsmingą pasaulį, kuris išnyra prieš mus naktį. Tame pasaulyje viešpatauja velnias, vaiduoklis ir kitos požemio ar vandens pasaulio esybės. Kiti – istoriniai pasakojimai – supažindina su įnirtingais mūšiais, o sakmės praveria duris į mūsų protėvių gyvenimo kasdienybę. Tautosakos šaltiniai apie Klaipėdą nurodo ir legendines jos vietas, kurias atskleisime remdamiesi Rytprūsių tautosaka.

Pasidairykime vienoje iš labiausiai legendomis apipintų Klaipėdos vietų – piliavietėje. Memelburgo pilis miesto gyvenime svarbiausią vaidmenį atliko XIII–XVIII a. To laikotarpio pradžioje gimė eiliuotoji „Livonijos kronika“ ir Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, kuriose aprašyti mūšiai dėl Memelburgo pilies. Tuo laiku paplito ir liaudies kūryba.

Pilis – plėšikų lizdas

Johanas Zembrickis tvirtino, jog „šiandieninės Klaipėdos vietoje dar prieš Ordino laikus buvo pagonių pilis, plėšikų lizdas, Klaipėda arba Cleupeda vadinamas“. Apie plėšikus šiose vietovėse užsimenama ne viename šaltinyje ne tik Ordino, bet ir vėlesniais laikais. Nors mus pasiekusios žinios šykščios, tačiau iš jų matyti, jog plėšikavimas ir Baltijos jūroje bei jos pakrantėse buvo paplitęs. Neatsitiktinai 1630 m. paskelbta popiežiaus Urbono VIII bulė, draudžianti pasisavinti sudužusių laivų turtą.

Baltijos pajūris, ypač Palanga, buvo siaubiami viešpatavusių Baltijos ir Šiaurės jūrose vikingų, kurių neįveikė net turtinga Hanzos sąjunga, turėjusi 35 karo laivus. Vikingai, šie nuotykių ir laimės jūroje ieškotojai, XIV a. įkūrė galingą tais laikais piratų organizaciją „Dievo draugai ir pasaulio priešai“, kurios nariai lygiai dalindavosi prisiplėštą grobį. Apie vikingų išpuolius Klaipėdos pajūryje medžiagos surasti nepavyko. Tačiau kiek kitokia situacija dėl kaperių, apie kuriuos įdomių faktų pateikia istorikas Dainius Elertas. Kaperis – tai asmuo, kuris turėjo valdžios leidimą kariauti su priešo laivais XV–XVIII a. Pasak D.Elerto, „1466–1472 m. po Torūnės taikos Ordinui pavaldūs kaperiai susitelkė Klaipėdoje, iš kur ėmė piratauti. Piratų vadui Jacobui fon Rode talkino Klaipėdos komtūras, kuris už suteiktą prieglobstį gaudavo pajamų dalį. 1520 m. klaipėdiečiai išsiuntė dvi jachtas kaperiauti. 1523 m. kaperiai paliko Klaipėdą įsikišus pačiam Ordino magistrui“. Matyt, dėl Klaipėdos komtūro artimų ryšių su plėšikais pasklido pasakojimai apie pilį kaip apie plėšikų lizdą.

XV a. Klaipėdoje piratai buvo itin įžūlūs, jais skundėsi net Dancigo ir Karaliaučiaus miestai. D.Elertas mini faktą, jog tuo laiku net 42 piratai buvo sučiupti ir nuteisti mirti. Tačiau labiausiai aktyvūs Klaipėdoje piratai buvo 1600–1750 m.

Matyt, iš tų laikų išliko ir pasakojimas apie tris įkliuvusius plėšikus Klaipėdoje.

Trys piratai

Pasakojama, kad Klaipėdoje kartą buvo pagauti trys plėšikai, iš jų vienas vadinosi Juoderys, kitas Preilerys, trečias Niderys. Užuot nubaudę, užsodino juos ant plausto ir išplukdė į jūrą. Visi trys laimingai išplaukė į krantą Kuršių nerijoje, kur Juoderys įkūrė Juodkrantę, Preilerys – Preilą, o Niderys – Nidą.

Plėšikai už nedorus darbus buvo baudžiami mirtimi. Šiuo atveju jiems pritaikyta kita bausmė – išplukdyti plaustu į jūrą… Įdomiausia, jog plaustą srovė nešė ne į atvirą jūrą, kaip turėtų būti, o nukrypo į Kuršių nerijos pakrantę, ir likę gyvi piratai ten apsigyveno. Pagal šią sakmę išeitų, jog Juodkrantę, Preilą ir Nidą įkūrė plėšikai… Iš tiesų piratavimas buvo itin dažnas šiose pakrantėse. Paplitusius plėšikavimus laivuose Kuršių nerijoje aprašė ir XIX a. žurnalistas Otto Glagau: „Seniau šiame pajūryje galiojo pasityčiojanti iš bet kokio žmoniškumo kranto teisė, paliekanti sudužusio laivo jūreiviams tik gyvybę ir leidžianti atimti iš jų visą turtą, netgi išvilkti iš drabužių. Dar šiandien pasakojama apie vieną Rasytės pajūrio prievaizdą, kuris tamsiomis audringomis naktimis iškabindavo žibintą, viliodamas laivus buriuoti į krantą, o paskui be pasigailėjimo galabydavo ir apiplėšdavo įgulą…“

J.Zembrickis aprašė pavienius atvejus apie klaipėdiečių susidūrimus su plėšikais. Štai 1770 m. anglų laivą su klaipėdiečio pirklio J.Simpsono prekėmis nubloškė ant seklumos ties Dancigu. Ten jį apiplėšė vietiniai gyventojai. Išgarsėjo broliai Brandtai, kurie 1813 m. lapkričio 1 d. Šiaurės jūroje be kitų pagalbos nugalėjo septynis jūrų plėšikus, klasta užvaldžiusius jų laivą. Penkis plėšikus nužudė, du paėmė į nelaisvę. Už šį didvyriškumą jie buvo apdovanoti Geležiniais kryžiais.

Deja, romantinių piratų figūrų neiškilo, nėra ir tradicinių istorijų apie jų paslėptą grobį Klaipėdoje ar jos apylinkėse.

Požeminiai takai

Iki šiol sklando pasakojimai apie tariamus požeminius kelius iš piliavietės Dangės upės dugnu iki Vitės priemiesčio ir švedų nutiestą tunelį po mariomis iki Kopgalio tvirtovės.

Kalbama, jog ir iš buvusios Rotušės požeminis takas vedė iki Teismo rūmų, o iš ten – marių dugnu iki Smiltynės. Apie šio dar buvusio privataus namo rūsius išliko ir šeimos legenda, pasakojanti apie jame gyvenusį seną tarną Bazilį iš Lenkijos. Rūsiuose buvę daug pelių, kuriomis gąsdindavę vaikus, kad nelandžiotų jie ten, kur buvo sukauptos maisto gėrybės žiemai bei kūrenimui paruoštos malkos ir durpės. Bazilis ir buvęs tas sergėtojas. „Net mano vaikystės sąmonėje gyveno Bazilis“, – prisipažino 1924 m. Klaipėdoje gimęs ir Prancūzijoje gyvenantis prof. Ericas Arlinas, atsiuntęs šį pasakojimą.

Istorijos apie pilies požeminius kelius – tradicinės, plačiai paplitusios. Ir apie Memelburgo pilį – ne išimtis.

(Tęsinys – lapkričio „Duryse“)

Svarbiausios Memelburgo pilies datos

1252 m. kairiajame Dangės krante pastatyta mūrinė pilis.

1379 m. lietuvių antpuolio metu sudeginta pilis ir miestas.

1399–1409 m. vyko pilies atstatymo darbai.

1455 m. gaisras suniokojo pilį.

1516 m. prasidėjo pilies modernizavimo darbai: 1546 m. pastatytas didysis bokštas, 1627 m. pilis sutvirtinta bastionais.

1629–1635 m. pilį nuniokojo švedai.

1660, 1667, 1669 m. gaisrai nuniokojo pilį.

1686 m. pilis atstatyta.

1770 m. pilis prarado strateginę reikšmę.

1872–1874 m. nugriauti sunykusios pilies likučiai.

1986 m. pradėti archeologiniai pilies tyrinėjimai.

2002 m. rugpjūčio 1 d. Friedricho ir Karlo poternose įsikūrė Klaipėdos pilies muziejus.

Tarp švelnaus ir gražaus

Tarp švelnaus ir gražaus

 

…Dar reikėtų pridurti – šilto: šie trys žodžiai, manau, tiksliausiai apibūdina įspūdį, kurį palieka dvi „Klaipėdos galerijos“ surengtos parodos. Vidinė šiluma tiesiog emanuoja ir vienoje, ir kitoje, iš skirtingų kartų autorių skirtingų kūrinių.

Kristina Jokubavičienė

Senamiestyje esančioje „Klaipėdos galerijoje“ veikia tapytojos Dalios Čistovaitės paroda „Šilko meditacijos“ (iki lapkričio 7 d.), o galerijos filiale Herkaus Manto gatvėje keliomis dienomis vėliau atidaryta scenografės Sofijos Kanaverskytės paroda „Moterys ir gėlės“ (iki lapkričio 9 d.).

Skirtingų kartų

1970 m. Kaune gimusi, tapybą Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijavusi D.Čistovaitė nuo 2010-ųjų gyvena Klaipėdoje. 2009 m. Lietuvos dailininkų sąjungos nare tapusios menininkės interesai labai platūs. Be tapybos aliejumi, akrilu, tapybos ant šilko, ji kuria atvirukus, miniatiūras, užsiima profesionaliu dailės dalykų mokymu, individualia meno terapija, domisi Rytų estetika ir filosofija, meno, spalvų, aromatų terapija.

1939 m. Panevėžyje gimusi, scenografijos studijas VDA baigusi S.Kanaverskytė yra apipavidalinusi bene 75 spektaklius įvairiuose Lietuvos teatruose. Jos specialybė ir pašaukimas – teatro dailininkė, o geriausias miestas – Klaipėda. Keliolika metų skirta garsiesiems Jūros šventės karnavalams, scenografijos meno mokyti Klaipėdos universiteto studentai. Greta to natūraliai dera poetinės aspiracijos (2005 m. išleido dailės ir poezijos albumą „Asmeniškai“) ir visuomeninė veikla, jei taip galima įvardyti akciją „Menininkai – pacientams“ ir jos metu Klaipėdos menininkų Jūrininkų ligoninei dovanotus kūrinius įamžinusį dailės albumą „Ars Vitae“.

Pasikartosiu, ką jau esu rašiusi ir sakiusi: S.Kanaverskytė man yra charizmatiškiausia Klaipėdos dailininkų bendruomenės asmenybė. Ji įdomi pasakotoja, vertintoja ir visų pirma kūrėja. Elegantiška, švytinti dailininkė šiltai pasitiko parodos „Moterys ir gėlės“ atidarymo svečius; tokie pat elegantiški ir dailūs žvelgė nuo sienų moterų, supamų gėlių, portretai, atlikti daugiausia pastelės technika. Per atidarymą dailininkė prisipažino dar mokyklos laikais kūrusi (žinoma, pamokų metu) mokytojų šaržus, kurie turėjo didelį pasisekimą (žinoma, ne tarp mokytojų). Pomėgis stebėti žmonių veidus, gebėjimas, greičiau, dovana pagauti portretinį panašumą ir per gyvenimo bei kūrybos metus sukaupta patirtis, atrodo, vienu atsikvėpimu išsiliejo parodos portretuose.

Balansuoja ant ribos

Nors jų atsiradimo priežastis lyg ir formali, ROTARY moterų klubo „Aditė“ 20-metis, o kūrybinė „žaliava“ – „Aditės“ susirinkimų metu daryti portretų eskizai.

Portretuose autorė atvirai pabrėžia tradiciškumą, parinkdama beveik klasikines portretuojamųjų pozas, veido rakursus ir posūkius, akcentuodama aprangos detales, aksesuarus, iš kurių svarbiausiu tampa gėlės, gyvos ir dirbtinės, kaip gamtos dalelė ar drabužio puošmena.

Be abejonės, balansuojama ant slidžios saloniškumo ribos, bet patyrusi menininkė išlaiko trapią pusiausvyrą ir geriausiuose portretuose pasiekia tiesiog įkvepiančios realybės ir romantiško nusiteikimo dermės. Kaip ir klasikinio portreto atveju, čia svarbu viskas, pradedant medžiagiškąja dalimi, technika, formatu, rėmais ir baigiant nuotaikų, būsenų atskleidimu. Čia ir akivaizdi S.Kanaverskytės ilgametė scenografijos, darbo su įvairiais režisieriais, bendravimo su aktoriais patirtis. Ji tarsi rūpestinga ir išradinga režisierė komponuoja parodos visumą ir taip pat sumaniai, kūrybiškai režisuoja kiekvieno portreto „scenografiją“ ir „veiksmą“. Iš prasmingų detalių, akcentų kiekviename atvaizde skleidžiasi portretuojamųjų asmenų charakteriai, vos pagaunami ir dažnai žodžiais sunkiai nusakomi, intuityviai pajuntami atspalviai.

Tai dvigubai sunkiau, nes visos portretuojamosios ne tik daugeliui gerai žinomos, pažįstamos, viešosiose erdvėse dažnai sutinkamos moterys – veiklios, energingos, sumanios. Jų moteriškumo, kartais net moteriško silpnumo akimirkų atskleidimas portretuose tik parodo visą asmenybės daugiabriauniškumą. Tai gero portretisto savybės, dėl jų talentingi žmogiškųjų atvaizdų kūrėjai buvo ypač vertinami ir pageidaujami visais laikais. O mūsų? Šiandien retas dailininkas kuria portretus (pvz., Klaipėdoje kas?), dar retesnis tokius, kuriuose nėra deformacijos, kuriuose autorius nori ne savo meistriškumą ar save parodyti, o atskleisti asmens, kuris sėdi prieš jį ir pozuoja, paslaptį. Tai kartais beveik meditacija.

Slidžios šilko meditacijos

Todėl ne tokia jau tolima ir skirtinga D.Čistovaitės „Šilko meditacijų“ parodos dvasia. Ekspoziciją sudaro dvi temos: eksponuojami darbai iš ciklo „Arbatos gėrimo ceremonija“ ir instaliacija „Devyni medžio sapnai“.

Ciklas „Arbatos gėrimo ceremonija“ – bekraštis, beribis ir gali būti tęsiamas tiek, kiek yra arbatos rūšių ir gėrimo (nebūtinai su ceremonija) būdų: iš dubenėlio, suplakus žalsvą tyrelę, iš puodelio su lėkštute, būtinai su pienu, iš stiklinės, lėkštutės ar stiklinėlės ant lėkštutės. Arbata dailininkės darbuose tvirtai „suaudžia“ Rytų, Artimųjų Rytų, Azijos ir Vakarų tradicijas.

Rytai (Tolimieji ir artimesni) autorei patrauklesni, jie be ceremonijų įsiveržia į nedidelio formato, rūpestingai sukomponuotus, įvairių medžiagų dermėmis (audinio, stiklo, siūlų, medžio ir t.t.) pasižyminčius darbus ornamentų liūtimi, užpildydami paviršius vingriomis susipinančiomis arabeskomis, tarsi kultūrų suartėjimo, globalizacijos ar dar kokių kitų reiškinių pasekmė ar pranašystė.

Stebint šiuos subtilius, poetiškai traktuotus ir poetiškai įvardytus ciklo darbus, vis dėlto nepalieka jausmas, kad jie tarsi specialiai paruošti vartoti. Neginčijamai gerai atlikti amato požiūriu jie primena mielus, bet rankdarbius, kuriuose pristinga iškalbingo stabtelėjimo, prasmingos tuštumos, o margume pasimeta ir labai delikatus atlikimas.

Tačiau „Devyni medžio gyvenimai“ atskleidžia visai kitokią kūrėją: gebančią valdyti erdvę, formą ir medžiagą, kaprizingai prabangų besvorį šilką. Net ir mažoje erdvėje instaliacija daro įspūdį. Kabančios šilko „kolonos“, judančios nuo menkiausio dvelktelėjimo, skirtingų spalvų, dekoruotos įvairiais motyvais, įtraukia į savo vidinę erdvę, skatina stebėti per dvigubus, trigubus, keliagubus dekoruoto šilko sluoksnius persišviečiančius, persiklojančius ornamentus, pasiduoti vos pagaunamai užuominų, nuojautų, svajų tėkmei. Būnant instaliacijos erdvėje prisimena pačios autorės žodžiai, kuriais ji prisistato savo internetinėje svetainėje: „Tapau gyvenimo Džiaugsmą, Meilę, Ramybę, Šviesą, Palaimą… Viliuosi, kad tai Jus sušildys“.

Prestižas ir / ar „mainstrymas“? Baigiamosios pastabos

Prestižas ir / ar „mainstrymas“? Baigiamosios pastabos

 

Paroda „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ – tai trijų kuratorių surengta Lietuvos ir Prancūzijos menininkų šiuolaikinio meno ekspozicija, rugsėjo 28 – lapkričio 25 dienomis veikianti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Vidas Poškus

Lietuvišką parodos dalį kuravo Ignas Kazakevičius* ir šių eilučių autorius, prancūziškąją – Paryžiuje šiuo metu gyvenanti Julija Čistiakova. Vieną iš galimų prestižo suvokimo koncepcijų šiam projektui parašyti buvo pakviestas žymus meno teoretikas ir kuratorius, vienas šiuolaikinio meno centro Pa-ryžiuje Palais de Tokyo įkūrėjų ir vadovų, knygų „Relational Aesthetics“ (2002), „Postproduction: Culture as Screenplay: How Art Reprograms the World“ (2002), „Altermodern“ (2009) autorius Nicolas Bourriaud.

Dekoduoti ir dekonstruoti

Paroda sudaryta sluoksniuojant Lietuvos ir Prancūzijos menininkų kūrybos fragmentus, įvertinant daugiaplanį autorių santykį su prestižu, elementaraus hiperteksto principu, derinant tiek „vizualinį pranešimą“, tiek įvairių su juo ar konkretaus menininko kūryba susijusių kontekstų bei diskursų „išnašas“ ir „paraštes“. Kuratorių teigimu, parodoje buvo pristatomi ir iš dalies lyginami „prestižiniai“ lietuvių ir prancūzų menininkai arba tokie autoriai, kurių kūrybinė strategija yra pagrįsta paties „prestižo“ fenomeno analize ar refleksija**.

„Dekoduoti ir dekonstruoti prestižą – štai koks šiandienos meno programinis elementas. Kaip menas gali panaudoti šią sąvoką, pasakodamas apie pasaulį, kuriame gyvename? Ieškant atsakymo reikia grįžti prie prestižo socialinės ir istorinės dimensijos, t.y. iliuzijos galios, kuria remiasi socialiniai mechanizmai. Kolektyvinius burtus kritiškoji teorija pavadino fantasmagorija. Tai kitas idealo pavadinimas, kuriam oponuoja materialistinis ir kritiškas mąstymas. Kova prieš modernųjį, paskui postmodernistinį meną, prieš meninės praktikos idealizavimo procesus veda prie mąstymo apie mūšį prieš ideologines kerėjimų jėgas, kurios sustato individus ir grupes į „vietas“. Tokiam veikimui reikia variklio: idealo, kitaip vadinamo „ideologine iliuzija“, kuri nustato normas tvirtiems diskursyviniams ramsčiams.

Štai kodėl stipriausios meninės praktikos, labiausiai jaudinantys meno kūriniai visada turi anormalumo koeficientą. Michelis Foucault savo darbuose apie beprotybę ir seksualumą atskleidė, kad kiekviena tema susiduria su normos veikme tiek mokėjimo, tiek galios srityje. Suvokti temą pažodžiui reiškia būti „pavergtam“, t. y. priklausyti normatyvinių priemonių homogeniškam ir nuolatiniam tinklui, kuriame mes evoliucionuojame. Louisas Althusseris ideologinės interpeliacijos mechanizmus iškodavo taip: „ideologijos tema“ verčia atsisukti, tarsi išgirdus policininko švilpuką. Meno tema, savaime suprantama, priklauso „aktualijai“ (Foucault), kitaip tariant, savo laikui. Jos ryšys su norma apibūdinamas taip: menininkas yra anormalumo inžinierius, kuris evoliucionuoja socialinėje fantasmagorijoje, bet problematizuoja savo priklausymą duotajai visuomenei, priversdamas veikti savo savotiškumą, prieštaraudamas įstatymams, taisyklėms, konvencijoms, įpročiams, papročiams ir riboms“. (N.Bourriaud, iš parodai parašyto esė „Prestižas ir fantasmagorija“).

Visi nori būti prestižiniai

Prestižo sąvoką įmanoma suprasti ir interpretuoti keliomis, kartais, regis, viena kitai prieštaraujančiomis reikšmėmis. Paprastai prestižu yra vertinama kokio nors asmens ar reiškinio reputacija (pavyzdžiui, „prestižinis apdovanojimas“), nusakomas socialinis ar kultūrinis reiškinio aspektas („prestižinis darbas“, „prestižinė salė“). Ekonomikos moksle ir finansų teorijoje prestižu apibūdinama prekybiniuose sandėriuose egzistuojanti suma, kai sumokėta kaina viršija įsigyto turto vertę, bet iš jo ateityje tikimasi gauti ekonominės naudos. Prestižą galima suvokti ir remiantis tokio pat pavadinimo Christopherio Priesto romano bei pagal jį režisieriaus Christopherio Nolano sukurto filmo versijomis, savo ruožtu padiktuotomis šou magijos principų. Pagal jas prestižu apibrėžiamas trečiasis, galutinis iliuzionisto atliekamas veiksmas, kai sudėliojami visi taškai ant „i“, o suglumusi auditorija spėlioja, kaip tai vis dėlto atsitiko.

Nebegaliu pasakyti, kodėl pa-rodos pavadinime ūmai atsirado „Prestižo“ terminas. Pradžioje jo lyg ir neturėjo būti. Pradžioje sąmonėje ir konceptualioje erdvėje (tai yra ne tik kompiuteriuose, internete, bet ir maigančiųjų mygtukus galvose) klaidžiojo įpareigojantis, brutalus ir tiesmukas „mainstrymo“ žodis. Kas yra „mainstrymas“? „Mainstrymas“ mene tai yra tos visos dominuojančios tendencijos, grubiai tariant – mada. Tai, kas yra paklausu ir ne-nuodinga. Tai, kas neverčia sukti smegeninės ir jaudintis dėl iššūkių, naujovių, vertybių (estetinių, o kartais ir etinių) perkainojimo. Patys (mes, kuratoriai) žinojome, kad jeigu stengsimės suburti menininkus po „mainstrymo“ vėliava, gali nieko ir neišeiti… Juk niekas (arba retas) norės atstovauti „mainstrymui“. Visi nori būti prestižiniai. Taip, taip – visi. Nes visi mes norime atrodyti gražesni, geresni, labiau sušukuoti ir respektabilūs***. Tad čia ir buvo optinė bei konceptuali apgaulė – sušukti „Prestižas!“, pagalvoti apie „mainstrymą“ ir tyliai sau pakikenti tarpusavyje.

Laiku ir pagrįsta

Kitas dalykas – ir tai yra mano asmeninė mano labai subjektyvi nuomonė – prancūzų menininkai nebuvo nei geresni, nei blogesni. Jie tiesiog buvo tokie. Ir iš tikrųjų – čia buvo teisūs ir N.Bourriaud, ir kiti kolegos, kurie sakė, kad mene toks dalykas kaip „prestižas“ neegzistuoja, kad tai metodologiškai ydinga sąvoka, kad tai pasenęs, naftalinu dvelkiantis teiginys.

Bet, kaip sakiau anksčiau, taip sakyčiau ir dabar – į prestižą kaip fenomeną galima žiūrėti įvairiausiais rakursais. 1) Galima daryti taip, kokiu būdu ir buvo surinkta (J.Čistiakovos nuopelnas) prancūziškoji kolekcija – prestižą analizuojant literatūriškai, atsispiriant nuo prancūzakalbėje aplinkoje priimtinesnės prestižo (prestige) – kaip vieno iš iliuzionistinio triuko – momentų reikšmės. 2) Buvo galima žiūrėti į prestižą kaip socialinę kategoriją (tai ir buvo atlikta lietuviškoje parodos dalyje), pamatuotai ar nepamatuotai nagrinėjant menininkų reputaciją. Tiesiog vizualiai pasvarstyti (suteikti peno tokiems apmąstymams), ar pripažinti menininkai yra tinkamos iliustracijos sėkmės istorijoms? Manau, kad taip. Šį dalyką atskleidė jau ir pats parodos atidarymas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, į kurį suplūdo minios žiūrovų (ne tik iš uostamiesčio, bet ir kitų Lietuvos vietų), apsilankė pats miesto meras, kultūros ministras, prancūzų kultūros atašė. Argi tai ne prestižas?

Manau, kad iškeldami gana pretenzingą ir ne visai korektišką sąvoką, kaip vienos parodos, vieno projekto, kuriame dalyvauja dvi skirtingos patirtys (prancūziška ir lietuviška), mes, kuratoriai, užkabinome pakankamai aktualų klausimą. Galbūt prancūzų kolegoms visa tai gali atrodyti neargumentuota, tačiau mums, žvelgiantiems iš lietuviškos pusės, prestižo ir su šia sąvoka bei jos aspektais susijusių problemų iškėlimas yra laiku ir pagrįstas. Nepagražindami situacijos žvelgiame realybei tiesiai į jos išplėstas akis.

Siekta diskusijos, bet…

Iš tikrųjų, jeigu reikėtų be jokios autoironijos prisipažinti, ko siekiau kaip kuratorius visu šiuo sumanymu, pasakyčiau, kad norėjosi diskusijos.

Prancūziškoji dalis šiuo atveju būtų buvusi antraeilė, daugiau kaip jaukas, kaip saldusis torto sluoksnis (N.Bourriaud tokiu atveju atliktų šokoladinės ar kreminės gėlytės pačioje viršūnėje vaidmenį) – tiesiog jie būtų kaip tam tikras dekoras ir ornamentas, kaip jaukas patikliam bei patyrusiam žiūrovui pritraukti. O pati renginio „mėsa“ slypėtų lietuviškoje dalyje. Norėjosi išgirsti nuostabos, pasipiktinimo šūksnius, pritariamą murmesį dėl „prestižinių“ lietuvių autorių. Norėjosi išgirsti rimtų ir retorinių klausimų: „O kodėl čia nebuvo įtrauktas Jonas arba Onutė?“****.

To nebuvo. Visi lyg ir pritarė, kad Šarūnas Sauka, kuris yra visuotinai žinomas, neabejotinai atstovauja lietuviškam, tautiniam prestižui, tačiau vargu ar dažnas prestižiniu laikytų jo paveikslo pakabinimą savo namuose, ant sienos, tarp fikuso ir spalvoto televizoriaus. Visiems lyg ir priimtina atrodė prestižiniu laikyti daugiau marginalą (ne tik gyvenimo periferijoje, bet ir konceptualaus vaikščiojimo kultūriniais paribiais atžvilgiu) Juozą Laivį. Tiesiog gyvendamas geografinėse paraštėse, jis reflektuoja (tiksliau – ironizuoja) kultūrinių paraščių ypatybes. Diskusijų nesukėlė ir Kristinos Inčiūraitės – autorės, kurios tematika su prestižu neturi beveik nieko bendro – atvirkščiai, tai daugiau lyrinės sužeistų, pažeistų visuomenės grupių ar atskirų individų istorijos. Lyg ir prestižiniai atrodo Paulius ir Svajonė Stanikai – bet ar prestižinis yra jų pūliuotas menas? Ar prestižinė yra jų reputacija Prancūzijoje bei pasaulyje (manau, kad jie dar pakeliui tikslo link). Galbūt tik Jonas Mekas ir Žilvinas Kempinas (bei Deimantas Narkevičius) yra prestižiniai. Bet šioje trejybėje visus dividendus atiduočiau iki šiol į viršų kylančiam Ž.Kempinui (jis yra prestižinis ir savo iliuzinio meno prasme, ir savo sėkmės istorijos aspektu). J.Mekas – klasika, bet ne prestižas. Jis pernelyg ilgai buvo niujorkietiškame „undergraunde“, o po to staigiai transformavosi į muziejinį eksponatą, kad galėtų būti prestižinis. D.Narkevičius daugiau imituoja prestižą arba, tiksliau tariant, jo kūrybinė strategija yra iš dalies gimininga Wilfrido Almendros konceptualiai nuostatai. Jeigu prancūzų menininkas sukeitimo judesį atlieka su fiziniais objektais – saulės, oro, kritulių nudrengtomis ir kitaip paveiktomis parko statulėlėmis, tai D.Narkevičius žongliruoja su sovietiniais ir kapitalistiniais (tiksliau – posovietiniais) reiškiniais, vienus pastatydamas ant postamento, kitus padarydamas laikikliais. Ar ne toks yra jo kūrinys Ausgeträum, bylojantis apie tai, kad nors sovietinė sistema fiziškai ir juridiškai žlugo prieš dvi dešimtis (net daugiau) metų, tačiau būtent joje vyksta kitokiomis mąstymo ir veiklos normomis pagrįsti jaunų žmonių (gimusių jau nebe Sovietų Sąjungoje) gyvenimo žaidimai.

Už normos ribų

Pačiai pabaigai dar galima tik pasakyti, jog teisūs šiuo atveju būtų kuratorinių parodų kritikai, įžvelgiantys kuratoriuose tuos niekšelius, kurie sudrumsčia skaidrius meno procesų vandenis, tikėdamiesi kažkokio sunkiai suvokiamo efekto. Teisūs jie būtų ta prasme, kad šios parodos atveju net nelabai ir buvo svarbu, kokie autoriai, kokie jų kūriniai eksponuojami. Būtų užtekę tik pačių eksplikacijų, paaiškinančių vieno ar kito dalyko „prestižiškumą“ arba bent jau atsiradimą „prestižo“ šešėlyje.

Atmetus prielaidą, kad Prestiže, šių dienų fantasmagorijoje dalyvavo prestižiniai autoriai, belieka žengti kitą žingsnį ir prasitarti, kad visi, kurie sužaidė šią partiją, atstovauja ne kam kitam, o kuo tikriausiam „mainstrymui“. Surasti tokių argumentų būtų vienas juokas. Kur kas sudėtingiau būtų deklaruoti šių garbių menininkų buvimą vadinamajame „off’e“ – tame, ką I.Kazakevičius apibrėžė kaip tam tikrą egzistavimą už normos ir tvarkos ribų. Šiuo atveju, sakyčiau, kad tik Š.Sauka yra „off”inis“ – todėl man pačiam jis ir buvo įdomiausias (su kuo didžiausia pagarba kitų autorių kūrybai, kurią labai vertinu ir kotiruoju) kaip atvejis bei simptomas. Jis tikrai yra ne prestižas (pačia banaliausia ir tiesiausia prasmėmis), bet ir ne „mainstrymas“. Toks jis nebuvo anksčiau, toks jis nėra dabar, nebus ir ateityje. Bet socialinė kitų autorių reputacija, jų nuopelnai ir, svarbiausia, produkcija (tai, ką vadiname menu) objektyviai ir sugestyviai sako, kad Lietuvos menas, o ir ne tik jis ir bent jau šiuo, dabartiniu laikotarpiu, yra tiesiog neįmanomas be šių trijų kategorijų (prestižo, „mainstrymo“, „off‘o“) vartojimo***** . Tiesiog jį galima hierarchiškai graduoti ir dėlioti į įvairiausias lentynėles. Patinka tai kam nors, ar ne (ir net nesuprantu, kodėl N.Bourriaud labai gražiai „nusiplaudavo“, kuomet apie tai kažkas pabandydavo užmegzti problematiškesnį dialogą – jam turbūt tai neatrodė rimto pokalbio reikalaujanti tema). Visa kita – tolimesnių diskusijų, kurių pas mus beveik nekyla, kalbant apie meną, reikalas******…

 


*Šių baigiamųjų išnašų autorius.

**Projekte vadovavausi „prestižu“ kaip „neprofesionalia“ sąvoka, siekdamas dialogo su įvairiais visuomenės sluoksniais, kurie tą „prestižą“ formuoja. Tai menininkai ir kuratoriai, galerininkai ir meno kritikai, spaudos apžvalgininkai ir meno gerbėjai, žiūrovai.

***Sutikite, jog meno kontekste sąvoka „prestižas“ visada „palaiko“ menininko mitą, kuria savotišką paslaptį, jog kūrinyje yra kažko daugiau, nei įprastose su jo atsiradimu susijusiose istorijose. Prestižas liudija apie menininko charizmą, sukuria jo kūrybai pridėtinę vertę, dėl kurios publika turėtų norėti bendrauti tiek su menininku, tiek su jo kūriniu. Prestižo sąvoka gali būti siejama su daugybe raktinių žodžių – savigarba, autoritetas, sėkmė, atpažinimas, įtaka, investicija, mada, centras, metropolija, meno rinka, trade mark, siekiamybė, kokybė, piaras, patikimumas etc.

****Prestižas anaiptol nereiškia demokratijos, jis suteikia bent jau finansinę laisvę. Demokratiškas menas yra prastas menas. Demokratija menui kokybės neprideda.

*****Lietuvai reikia auginti savo meno aristokratiją ir sukurti neinstitucinę hierarchiją. Gal tuomet, atsiradus oficialiems sluoksniams ir kastoms, atsiras įvairiapusiai meno vertinimo kriterijai. Nes šiandieną Lietuvoje viskas sukasi apie „šiandieną madingą meną“, „šiandieną populiarų meną“. Nors realiai nė vienos pasaulinės teorijos pritaikymas Lietuvoje neturi prasmes. Nes neegzistuojant meno rinkai bei organizacinei diversifikacijai, lokaliu lygmeniu neverta kurti meno projektų, remiantis pasaulinėmis teorijomis. Tad esamą situaciją galėčiau pavadinti „meninės – projektinės veiklos imitacija“ arba sekimu kažkuo prestižišku.

******Kad ir šiomis temomis: „Pinigai formuoja skonį!“, „Ironija Lietuvos menininkų darbuose yra tolygiai proporcinga jų charizmai“, „Jūsų veiksmai bevaisiai, jeigu jų niekas nepastebi!“, „Atsipalaiduokite, daug kas buvo nuspręsta dar prieš jums gimstant!“.

D.Vaičekausko „Dekonstrukcijos“: (su)naikinimas ar (su)kūrimas?

D.Vaičekausko „Dekonstrukcijos“: (su)naikinimas ar (su)kūrimas?

 


Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje buvo pristatyti naujausi Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus primininko fotomenininko Dariaus Vaičekausko darbai, pavadinti „Dekonstrukcijomis“. Beveik keturias savaites veikusioje parodoje – autorinės replikos Lietuvos fotografų kūrybai ir pačiai fotografijai.


Danguolė Ruškienė


Fotografijos dekonstrukcija – vaizdo išstruktūrinimas, kuriant naujus, dažniausiai ne tiek daug ką bendro turinčius vaizdus su užfiksuotaisiais. Tai – realaus vaizdo iškonstravimas, vizualinių dėmenų perrikiavimas taip, kad jie būtų paslankūs autoriaus minčių vingiams ir susidėliotų į kaip įmanoma taiklesnes jo intencijų atodangas.
Dekonstrukcija – savotiška vaizdo interpretacija, talpinanti du savo prigimtimi prieštaringus pradus: pirmą – griaunantį / neigiantį ir antrą – kuriantį / teigiantį. Tokia minčių raizgalynė nesunkiai gali privesti prie išankstinės negatyvios nuostatos ar skepticizmo, abejojimo pasąmoninių srautų galimumu, čia pat pasiūlant žymiai paprastesnes iracionalaus vaizdo suvokimo galimybes. Galima tai priimti kaip sąlygą, būtiną tokių darbų „perskaitymui“, bet taip pat galima priimti ir kaip iššūkį, ne tik suvokėjui, bet ir pačiam kūrėjui, siekiant aptikti vientisą priėjimą prie visų naujai sukurto kūrinio sluoksnių.


Kaip rebusas pažengusiems

Daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjęs pjaustyti fotografijas, Darius iš pradžių gilinosi į savo paties užfiksuotų vaizdų perkūrimo galimybes.
Jau tada fotografijos plokštumoje įamžintos realybės atkarpos buvo perkonstruojamos į subjektyvizuotas autoriaus istorijas, turinčias stiprų atotrūkį nuo realistinio pagrindo ir akivaizdžių užuominų į psichodelinio pasaulio sąrangą. Čia dar nebuvo vieningo būdo, ar kitaip – vienos vaizdo manipuliavimo taktikos, kuri suvienodintų patį (per)kūrimo procesą. Autorius išbandydavo įvairiausias konstravimo manieras, ardydamas užfiksuotus vaizdus ir vėl iš naujo dėliodamas juos į asmenines vizijas įkūnijančias plokštumas. Jo darbuose nuogi kūnai deformuodavosi, „sukrisdavo“ į keistus, fantasmagoriškus ornamentus, tik epizodiškai išlaikančius ryšį su materija. Klaidūs vaizdiniai, trūkinėjantys siužetai, realybės fragmentai konstruodavo daugiau ar mažiau painias ir tikrai (ne)vienprasmiškas (ne)tikrovės citatas.
Dariaus fotografijų originalai paprastai likdavo nežinomi, o suvokėjo dėmesiui buvo pateikiami jau stipriai pakitę ir realybėje atitikmens neturintys vaizdai. Šių darbų „perskaitymas“ buvo panašus į rebusą pažengusiems. Ne tik dėl to, kad vaizdų / minčių vingiai turėdavo sunkiai apčiuopiamą išeities tašką, bet ir dėl to, kad jie retai užsibaigdavo autoriaus minčių demaskavimu.
Tuometės D.Vaičekausko dekonstrukcijos turėjo ir keletą bendrų bruožų. Bene ryškiausias jų – vaizdo konstravimas mozaikos principu, t. y. užfiksuota fotografija buvo supjaustoma į taisyklingus vienodus kvadratėlius, iš kurių galutiniame etape susiformuodavo „apsauginis“ tinklas, suteikiantis vaizdui tam tikrą įmanomo atsiribojimo efektą. Taigi, viena vertus, galima užsiimti perkonstruotų vaizdų šifravimu dėliojant juos kaip mozaikas, kita vertus – lygiai taip pat nesunkiai galima nuo jo atsiriboti ir stebėti jį tarsi pro tam tikrą niveliuojančią uždangą.


„Skolinasi“ svetimas fotografijas


Ilgainiui D.Vaičekausko vaizdų perkonstravimo principas keitėsi. Kaip teigė pats autorius, dabartinių „Dekonstrukcijų“ sprendimo atspirties tašku tapo prieš trejus metus Klaipėdoje vykęs projektas „(Non) stop 90,66“, analizavęs šiandienos ir praeities pajūrio vaizdų fiksavimo santykį. Tada pasirinkęs jau kitokią taktiką, autorius ja vadovaujasi ir šiandien.
Pirmiausia pasikeitė tai, kad Darius savo autorinėms intencijoms išreikšti pradėjo „skolintis“ svetimas fotografijas. Gavęs fotomenininko sutikimą, susmulkina jo fotografiją ir panaudoja ją kaip medžiagą naujam, jau savo, kūriniui. Neabejotinai čia labai svarbus tampa abiejų autorių susitarimo momentas. Ne mažiau reikšmingas ir pats svetimo kūrinio perkonstravimo procesas, kuris D.Vaičekauskui tampa savotišku naikinimo ritualu, pagrindu, būtinybe naujam kūriniui rastis.
Kuriant šiandienines „Dekonstrukcijas“ šiek tiek modifikavosi ir autoriaus pasirenkami perkonstravimo būdai. Iš pradžių nuotraukas smulkinęs kvadratinio centimetro gabaliukais, dabar autorius pereina prie horizontalių juostų ir naujus vaizdus / prasmes montuoja vadovaudamasis jau tik vienu principu. Fotomenininkų darbai supjaustomi vienodomis atraižomis, o atgal į plokštumą sudedami kiekvieną vaizdą apverčiant iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę. Visuomet laikantis tos pačios eigos. Todėl autorius iš anksto negali numatyti baigtinio kūrinio varianto ir prasminės kūrinio korekcijos daugiausia tampa atsitiktinėmis. Tokiame kūrinyje turinys pereina į formą, o akcentai susikeičia vietomis tarsi savaime.

Analizuoja ir klastoja


Lietuvos fotografijos istorijoje.Nors ir atsisakydamas įprastos vaizdo fiksavimo technikos bei tradicinės fotografijos kūrimo taktikos, Darius pasilieka teisę autoriaus-nuotraukos atrankai. Jo, kaip fotografo, vaidmuo anuliuojamas, tačiau čia pat praplečiama kūrėjo / menininko sąvoka. Šio autoriaus kūrybinis procesas prasideda ne nuo vaizdų, bet nuo kitų autorių-menininkų atrankos. Kita vertus, nemažai jo pasirinkimą lemia ir medžiagiškumas. Fotografija (ar originalas, ar kopija) – popieriuje atspaustas fotografinis vaizdas, tik toks yra tinkamas pasirinktai dekonstravimo technikai.
D.Vaičekausko „Dekonstrukcijose“ vienu iš svarbiausių akcentų tampa nuoroda į pradinio kūrinio (nuotraukos) autorystę, kuri figūruoja visuose jo darbų pavadinimuose. Nurodydamas kitą autorių, Darius jo kūrinį pasirenka kaip prasminę ašį, nuo kurios prasideda jo paties darbas. Nors D.Vaičekauskas autentišką fotografiją naudoja kaip medžiagą savoms intencijoms išreikšti, galiausiai ją sunaikina tik iš dalies. Toks sprendimas veikiau yra svetimo kūrinio perfrazavimas, suteikiant jam pašalinių / gretutinių prasmių, nei jo keitimas iš esmės. Atsiradę du kūrinio klodai transliuoja užuominas ir apie dvigubą autorystę. Viena jų išlieka kaip ženklas, kartu užprogramuojantis tam tiktą (ne)kokybę, kita – legalizuojanti teisę į naują kūrinio išraišką.   
Svarbus yra dar ir tas momentas, kad „medžiagą“ savo kūriniams D.Vaičekauskas atsirenka vadovaudamasis asmeninių simpatijų-antipatijų būdu. Anot jo, jis renkasi tuos autorius ir jų darbus, kurių kūryba jam asmeniškai yra įdomi, bet jo pasirinkimą gali nulemti ir toks faktorius, kaip autoriaus svarba Lietuvos fotografijai ar fotografijos menui apskritai. Todėl, kaip pastebėjo fotomenininkas Gytis Skudžinskas, D.Vaičekauskas ne tik dirba kaip Lietuvos fotografijos analitikas, bet ir tampa savotišku jos istorijos klastotoju – „naikindamas fotografinį archyvą kartu sukuria ir naują hie-rarchiją“. Šiame procese dalyvauja ne tik skirtingų kartų, stilistikų, raiškos būdų autoriai, bet ir turintys skirtingą „svorį“ meno lauke, kartu ir užimantys skirtingas vietas

Visas procesas – rankomis


Stebina ir tai, jog Darius perkonstruoja svetimus darbus naudodamas tiesioginį (fizinį) veiksmą.
Anksčiau, nors ir kitais tikslais, lietuvių fotografijoje taip elgėsi fotografas montažistas Vitalijus Butyrinas, pramintas žirklininku. Tada tai nestebino nieko, nes kitos galimybės ir nebuvo. Bet šiandien daugiausia vaizdo manipuliacijų atliekama kompiuterinėmis programomis. Todėl Dariaus pasirinkimas atlikti visą dekonstravimo procesą savo rankomis prilygsta archajiškam amatininko darbui, kai kiekviena detalė, kiekvienas judesys yra kruopščiai apgalvoti ir suplanuoti iš anksto. Anot autoriaus, tai jam labai svarbu. Jis sąmoningai pasilieka sau gryno fizinio kontakto su svetimu kūriniu malonumą, kartu užaugindamas dar vieną savo darbo vertybinį sluoksnį, nužymėtą autoriaus rankų lytėjimo.
Įvertinus visas daugmaž aptartas aplinkybes, tenka pripažinti, kad D.Vaičekausko „Dekonstrukcijos“ yra labiau ne griaunančios / neigiančios, bet kuriančios / teigiančios prigimties. Šis fotografijų ciklas dar labiau įtvirtina autoriaus poziciją ir užtikrina kitas (ne)fotografijos suvokimo galimybes. Gal ir ne tokias naujas pasaulinės fotografijos kontekste, bet pakankamai gajas, kad išjudintų nusistovėjusias Lietuvos fotografijos nuostatas.


 

Scenoje – „Lūšies valandos“ intriga

Scenoje – „Lūšies valandos“ intriga

Naujausią ir jau antrąją Klaipėdos dramos teatro šio sezono premjerą „Lūšies valanda“, įvykusią paskutinėmis rugsėjo dienomis, be patetikos galima vadinti debiutine net keliais aspektais.

Jūratė Grigaitienė

Pirmą kartą

Pirmą kartą uostamiestyje pastatyta garsaus švedų romanisto ir dramaturgo Pero Olovo Enquisto psichologinė pjesė. Be to, Klaipėdos dramos teatro scenoje debiutavo ne tik žymi latvių režisierė Mara Kimelė, bet ir du jauni aktoriai – Jonas Baranauskas ir Marius Pažereckas, taip pat viduriniosios kartos aktorė Virginija Kochanskytė, pastaruoju metu žiūrovams geriau pažįstama kaip skaitovė ir įvairių literatūrinių vakarų vedėja.

Dar vienas labai svarbus įvykis, kad pirmą kartą po kelerių metų pertraukos, virtusios ištisa amžinybe aktoriams ir miestiečiams, praveriamos vis dar restauruojamo Klaipėdos dramos teatro durys. Kūrėjai ne tik siekia suvaldyti ir prisijaukinti dar dažais kvepiančią būsimą repeticijų salę, bet ir primena, kad pačioje miesto širdyje esantis teatro pastatas jau rodo pirmuosius gyvybės ženklus ir kviečia žiūrovus netolimoje ateityje vėl į jį sugrįžti.

Publika turėjo galimybę įvertinti dabartinę pastato būklę ir kiek neįprastoje, bet jaukioje kamerinėje aplinkoje kartu su aktoriais išgyventi jauno vaikino, uždaryto į psichiatrijos ligoninę už paslaptingomis aplinkybėmis įvykdytą pagyvenusios poros žmogžudystę, istoriją. Nebaigta restauruoti repeticijų salės erdvė ir atmosfera tapo idealia šio spektaklio, kurio veiksmas nukelia į psichiatrijos ligoninę, scenografijos dalimi.

Išgavo netikėtumo efektą

Klaipėdiečių spektaklis P.O.Enquisto „Lūšies valanda“ nuo pirmų akimirkų intriguoja publiką, nes pjesės situacijos ir įvykiai sunkiai nuspėjami, o kiekvienas personažas savaip įdomus ir turintis savų paslapčių bei interesų.

Nuolat iškyla dilema, kuris iš jų yra protagonistas, vedantis pagrindinę mintį: ar senelio namus sudeginęs ir dvigubą žmogžudystę įvykdęs vaikinas (akt. Jonas Baranauskas), ar jauna disertaciją rašanti mokslininkė Lizbetė (akt. Renata Idzelytė), atliekanti mokslinį eksperimentą su pažeistos psichikos pacientais, ar į penktą dešimtį įkopusi švedų pastorė (akt. V.Kochanskytė), siekianti išsiaiškinti keistos istorijos aplinkybes. Tiesa, scenoje dar veikia realus ir labai simpatiškas veikėjas Katinas Valius (akt. M.Pažereckas), šiame spektaklyje tampantis kone centrine ašimi, apie kurią sukasi veiksmas ir svarbiausi veikėjų dialogai.

Režisierė, sumaniai scenos reljefe įkurdinusi su Vaikinu nuolat gyvą kontaktą palaikantį realiai nerealų Katino personažą, išgavo netikėtumo efektą, kuris dažnai suardo tirštą psichologinio realizmo prisodrintą spektaklio atmosferą. Juolab kad Katiną vaidinantis jaunas aktorius M.Pažereckas ypač judrus, plastiškas, gebantis įsikomponuoti bet kurioje erdvės kertelėje ir retsykiais scenoje atliekantis beveik akrobatinius šuolius virve. Negalėdamas kalbėti žmonių kalba, jis visą savo energiją koncentruoja į fizinę-plastinę išraišką ir tokiu būdu verbalizuoja savo mintis. Ypač įsiminė iki graudulio komiška nekastruoto Katino „morčiaus kančių“ scena. Vaikino ir Katino tandemas spektaklyje darnus, aktoriai tarsi Siamo dvyniai dažnai veikia išvien ir grakščiai papildo vienas kitą. Vaikinas gana šventvagiškai keletą kartų murkiantį Katiną prilygina Dievui, motyvuodamas tuo, kad jis niekada nieko neklausinėja ir nekaltina, o būnant greta mielo padarėlio apleidžia vienišumo ir kaltės jausmas dėl padaryto sunkaus nusikaltimo.

Išradingai provokuoja

Vaikiną vaidinantis aktorius J.Baranauskas, pasakodamas savo gyvenimo istoriją dviem labai skirtingoms moterims, jas išradingai provokuoja, erzina, išveda iš kantrybės, siekdamas įrodyti savąją nešablonišką tiesą. Dažnai aktoriui tai padaryti pasiseka, o kai kada jo provokacijos „pakimba“ ore ir subliūkšta, nepasiekusios adresato.

Vaikinui iš dalies pavyksta įtikinti ir sulaužyti tik vienos moters, pasirinkusios netipišką ir sudėtingą moters daliai žmonių sielų ganytojos kelią, mąstymą. Jaunoji mokslininkė Lizbetė, „užvirusi“ visą „košę“ su Katinu ir pasitraukusi iš kovos lauko, iki pabaigos išlieka suirzusi ir nusivylusi nepavykusio mokslinio eksperimento rezultatais.

Jau pačioje eksperimento pradžioje Lizbetę šokiruoja pirminės apklausos rezultatai, nes daugiau kaip 80 procentų klinikos pacientų pageidavo savo palatoje turėti ne spalvotą televizorių, o kokį nors gyvą padarą, kuriuo galėtų rūpintis. Egoistiškai įsigilinusi tik į savo asmeninės karjeros problemas, Lizbetė neprisiima jokios atsakomybės už sugriautus žmonių likimus.

Spektaklyje iškeliama dieviškosios meilės ir dogmatinio tikėjimo į Dievą (pastorė) ar mokslo pažanga (mokslininkė) problematika. Didžiausia drama ir esminis lūžis įvyksta pastorės sąmonėje. Išgirdusi vaikino istoriją, ji nutaria visiems laikams pasitraukti iš bažnyčios. Nors kaip tik tuomet, suvokusi kažką labai svarbaus, ji ir tampa tikra pastore.

Beveik neatpažįstama

Žiūrovai, įpratę girdėti sodrų ir profesionaliai „pastatytą“ skaitovės V.Kochanskytės balsą, šiame spektaklyje pamato visišką aktorės priešingybę.

Jos vaidinama pastorė, apsivilkusi pilkšvu dalykišku kostiumėliu, „susilaižiusi“ viršugalvyje plaukus į „kuodelį“, užsidėjusi akinius storais rėmais, susikaupusi ir be pašalinių emocijų, bet itin subtiliai bando įsiklausyti į tardomo vaikino istorijos peripetijas. Tačiau, kada įvyksta esminis lūžis, kai pastorė pradeda tikėti, jog anapus žmogiškojo suvokimo ribos egzistuoja mistinė „25-oji valanda“, o katinas panašus į Dievą ir moka mąstyti, kalbėti bei šypsotis, žiūrovams lieka nelabai aišku.

Tiesa, premjeroje labai žmogiškai šilta atrodė scena, kai pastorė atidžiai pažvelgia į Katiną ir išvysta jo šypseną. Galbūt įsiklausymas ateityje turėtų virsti šiek tiek aktyvesne pozicija. Norėtųsi įvairesnių prisitaikymų, kurie įneštų į kuriamą vaidmenį daugiau spalvų ir niuansų: nesutikti, prieštarauti, kovoti, gintis, kol galų gale pripažinus partnerio pranašumą, garbingai pasitraukti.

Tačiau aktorės pastangos ir siekis išsiveržti iš pripažintos skaitovės ir vakarų vedėjos amplua, tampant scenoje beveik neatpažįstama, yra tikrai ryškiai pastebimos ir sveikintinos. Manyčiau, ne mane vieną maloniai nustebino ne tik išorinis, bet ir vidinis pirmą kartą Klaipėdos dramos scenoje vaidmenį sukūrusios aktorės V.Kochanskytės pokytis.

Kai viskas vyksta kitaip

Spektaklyje pasigedau ryškesnės pačios režisierės pozicijos, režisūrinių akcentų, kurie galbūt praplėstų iracionalius pasakojimus apie ribinę, sunkiai protu paaiškinamą „25-ąją Lūšies valandą“, jaukius senelio namus ar stebuklingą arfos skambesį šaltą žiemos naktį.

Džiugu, kad latvių režisierė pasitiki aktoriais ir leidžia jiems išbandyti savo jėgas. Tačiau ne visada aktoriai pajėgūs savo talento ar charizmos jėga prisodrinti scenos erdvę pulsuojančios gyvybės energijos.

Jei jau scenoje režisierė išdrįso įkurdinti materialų „katiną“, tai norėtųsi ir daugiau simbolinių ženklų, padedančių aktoriams įtaigiau atskleisti charakterius ir pjesės idėjų pasaulį.

Juolab kad pats kūrinys ir spektaklis tikrai ne kriminalinis detektyvas, vedantis jauno vaikino padaryto nusikaltimo pėdsakais. Tai greičiau magiško realizmo su mistikos elementais persmelktas pasakojimas apie Dievą ir apie žmogui nepažinius dalykus, kurie tik intuityviai nujaučiami ar nuspėjami, bet realiai sunkiai įrodomi. Pjesėje iškeliama idėja, kad anapus egzistuoja kažkokia ribinė „25-oji Lūšies valanda“, nepavaldi žmogiškai logikai ir įprastos paros ritmui, kurios metu viskas vyksta kitaip.

Religijos ir tikėjimo tema

Viename interneto portale teko skaityti, kad pjesės autoriaus P.O.Enquisto gimtasis kraštas, esantis šiaurės rytų Švedijoje, Vesterboteno krašte, yra davęs Švedijai net 15 garsių rašytojų. P.O.Enquistas įsitikinęs, kad rašytojais juos padarė tų vietų, per tūkstantį kilometrų nutolusių nuo Stokholmo, griežta religinė aplinka. „Mes augom apsupti klausimų: kas yra gera, kas bloga? Ar egzistuoja amžinybė? Kas yra anapus žvaigždynų? Religija galėjo atsakyti į visus tuos klausimus, tačiau tie atsakymai buvo apgailėtini. Juos galėjai rasti fundamentalistiniuose Biblijos tekstuose, bet jų nepakako.“

Religijos ir tikėjimo tema viena svarbiausių šioje pjesėje. Dievas egzistuoja kažkur anapus, kaip ta magiška „25-oji valanda“. Todėl pjesės autorius ir spektaklio kūrėjai vaikino žmogžudystę siekia išteisinti, palikdami laisvę žiūrovams patiems nuspręsti ir padaryti savas išvadas. Nužudoma ne iš dyko buvimo, bet siekiant išsaugoti nuostabius, senelio išpuoselėtus vaikystės namus, kad jų nesuterštų svetimi žmonės. Savotiškas protestas ar kova už tikėjimą ir meilę. Meilė ir yra Dievas, todėl gali pasireikšti netikėčiausią gyvenimo akimirką ir turi daugybę keisčiausių pavidalų – katino, jaukių namų, artimo žmogaus… Tik ar visada žmogus per įkyriai gaudžiantį kasdienybės triukšmą pajėgus išgirsti dieviškos arfos skambesį ir suprasti iš anapus jam siunčiamus ženklus?..

Diskursas po šokio „Pilna’ties“

Diskursas po šokio „Pilna’ties“

 

Premjera? Spektaklis? Koncertas? Ir kas slypi pavadinime? – šie esminiai ir kiti diskutuotini klausimai iškilo stebint Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rugsėjo 28-ąją pristatytą vakaro programą – vienos dalies šokio ir muzikos šou „Pilna’tis“, pakartotą spalio 6-ąją, vėliau rodytą gastrolių metu kituose šalies miestuose.

Violeta Milvydienė

Toliau bandysiu jį išanalizuoti, pasidalydama įžvalgomis, kartu remdamasi Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros studenčių išdėstytomis mintimis (žinoma, anonimiškai, šiek tiek jas perfrazuodama ar performuluodama, tuo būdu nepažeidžiant pedagogo etikos).

Apie renginį apskritai

Žvelgiant jaunų, veikiausiai dar nepatyrusių kūrybinių kančių, o besivadovaujančių intuityviais pojūčiais, tačiau dažnokai gana kritiškai nusiteikusių (ak, tas iškerojęs šiuolaikiniame žmoguje jaunatviškas maksimalizmas!) būsimųjų choreografių akimis, „matytas reginys – įdomus, spalvingas, įspūdingas, jame gausybė stilių…“

Tikra tiesa. Parodytas platus stilistikos diapazonas: šokama „nuo flamenko iki džiazo“, „atiduota“ minimali duoklė klasikiniam baletui, tinkama dozė atseikėta ir moderniajam, ir šiuolaikiniam stiliams. Miuziklinį šokį operetėje keičia aistringasis tango, romantiško valso ritmą – jautri ir šiandien kaip niekad aktuali lietuviška daina… „PILNA’tis“ – gal pirmuosius du skiemenis specialiai ir norėta išryškinti? Išties „grand“ programa, o jos pavadinimas – labiau gilus ir daugiareikšmis, nei gali atrodyti žvelgiant tiesiogiai ar paviršutiniškai.

Ar tai spektaklis?

Net keliuose studenčių atsiliepimuose rašoma: „konkreti tema neatskleista“, „sceninis vyksmas dažnai neatitiko pavadinimo“… Bene pagrindinė ir pasikartojanti frazė:„visiškai neišreikšta spektaklio sąvoka – kompozicijos nesiejamos viena su kita, trūksta bendros siužetinės linijos, galbūt visus tuos koncertinius numerius vienijančio veikėjo“. Čia pat akcentuojamas režisūrinis momentas, kuomet charakteringosios Esmeraldos variacijos atlikėja (Viktorija Gulnickaja) į šokio sūkurį įtraukia ir juodąsias šou baleto „Coda“ (jo vadovė bei visos programos iniciatorė režisierė ir choreografė Inga Briazkalovaitė) „gulbeles“, ir mažąsias Aušros Krasauskaitės studijos balerinas. „Bet vėliau JI kažkodėl pradingsta…“ – rašo viena studentė. O kita, tarytum norėdama „apginti“ spektaklio versiją, įsitikinusi: „pagrindinė ašis – meilė ir aistra“.

Iš dalies sutinku. Bene trys kompozicijos tarpusavyje (labai natūraliai) sujungtos minimaliomis vaidybinėmis scenelėmis, tačiau ši „dramaturgija“ neišrutuliojama. Kita vertus, tiek internetiniame teatro puslapyje, tiek afišose ir skrajutėse renginys įvardijamas kaip šokio ir muzikos šou, o ne spektaklis. Beje, atskiras šokių sceneles savotiškai „sujungia“… mėnulis, t. y. visos fazės – jaunatis, delčia, pilnatis. Tikima, jog būtent jos lemia žmonių elgesį…

Apie išskirtines kompozicijas

„Iš bendro konteksto iškrito etiudas „Ja tak zastienčiv, madam…“ (verčiant iš rusų kalbos – „Ponia, aš toks drovus“).

Galbūt, tačiau… Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog ši latvių baletmeisterės Litos Beiris sukurta kompozicija (iš vienaveiksmio šokio spektaklio „Lietuva – mano meilė“ pagal Danieliaus Dolskio dainas) – labai ryški, perpildyta smagaus humoro, o jos atlikėjų duetas – Aurelijaus Liškausko „drovumas“ bei I.Briazkalovaitės rafinuotumas – tiesiog kerintis derinys! Beje, šis šokis, neseniai darkart parodytas TV projekte, pelnė garsaus Rusijos dailiojo čiuožimo specialisto, profesionalaus choreografo (ir, be abejo, „šoumeno“) Iljos Averbucho pripažinimą…

Betgi neatsakiau į pradinį studentės pateiktą teiginį. O „išteisinamoji“ mintis tokia: per pilnatį, kai mėnulis šviečia skaisčiau nei įprastai, į jį žiūrėdami staugia vilkai (toks momentas buvo scenoje), neramesni darosi ir paukščiai, kiti gyvūnai bei žvėrys. Žmonės tampa ypač keisti – pernelyg energingi, net nervingi ir agresyvūs, pasireiškia hiperaktyvus seksualumas (užtektinai buvo ir šio šėliojimo). Ne veltui liaudis tikėjo, jog tuo metu žmoguje pabunda demonai, suaktyvėja vampyrai. Pastarąją temą neįprastai nuožmiai išgvildeno kompozicija „Frida“ – įspūdingai ekspresyvus gražiosios trupės pusės atstovės Jolantos Milčienės ir gana santūraus artisto Artūro Ženčiaus šokis.

Grįžtant (jau trečią kartą) prie pavadinimo, pilnatis dar reiškia ir kūrybinę brandą (perkeltine prasme) – tuo metu žmogus tarytum pražysta fiziškai ir emociškai. Tinka ir šis apibūdinimas – turiu omenyje visą trupę.

Apie kitus sprendimus

Dėl muzikinių sprendimų nuomonės išsiskyrė. Viena jų: „muzika jausminga, atskleidžianti ryškias emocijas“, kita – visiškai priešinga: „kūriniai labai girdėti, pernelyg žinomi, pasirinkta muzika banali…“

Akivaizdu – skambantys muzikiniai kūriniai, kaip teatrinio šokio meno „palydovai“, nepasižymėjo ypatingu meniniu skoniu. Glumino disonansas, kai „pas valse“ buvo šokamas 4/4 metro ritmu, o mergaičių iš šou baleto „Coda“ pasirodymas visai nederėjo su Ievos atliekama daina „Raudoni vakarai“. Žinoma, imponavo smuiko (Kamilė Petrutytė, Rovena Žiogė) bei violončelės (Tomas Mikalauskas) gyvai atliekama muzika.

Dar studenčių pabrėžiama tinkama vizualizacija („mėnulio fazių demonstravimas“, „įspūdingi šešėlių efektai“), kažkuriai atrodė įtaigus „raudonos spalvos reprezentavimo būdas“.

„Gimnastikos ir akrobatikos triukai atrodo įspūdingai, tačiau tuomet šokis praranda savo prasmę, tikrąją grožio funkciją…“.

Paanalizavusi konkrečius atvejus pridurčiau – stilingai pasitelkti, darniai įtraukti ir kokybiškai atlikti minėtų technikų elementai (pavyzdžiui, I.Briazkalovaitės ir R. Jankevičiaus duete) 100 procentų pasitvirtina. O „Raudonuose vakaruose“ jų ryškiai padauginta, tad ir pati kompozicija atrodo drastiškai „perspausta“… Apskritai apie vaikų dalyvavimą šiame koncerte tiek studenčių („pritapo“, „pagyvino“, „netiko prie scenarijaus“), tiek mano nuomonė gana dviprasmiška.

Apie premjerą ir autorystę

Atvykusioms iš kitų Lietuvos miestų ir Klaipėdoje studijuojančioms pirmus ar antrus metus merginoms pamatytasis šou – išties premjerinis. O dažniau besilankant uostamiesčio Muzikiniame teatre nesunku „atsekti“ šokius iš baleto spektaklių ar operečių, kompozicijas iš rodytų koncertų, ankstesnių programinių projektų.

Panaudota ir įvairesnė nei skelbiama autorių choreografija – pavyzdžiui, baletmeisterio Jurijaus Smorigino kurtas tango iš „Kruvinų vestuvių“, valsas iš „Žydrojo Dunojaus“ (tiesa, pritaikytas kitam muzikiniam kūriniui), flamenko etiudai, regis, pastatyti buvusios trupės solistės Beatos Molytės, ir pan.

Apie trupės atlikėjų techniką

Dauguma studenčių pabrėžė „trupės šokėjų profesionalumą, technišką atlikimą, surepetuotą choreografiją“.

Apie įvairialypį šios trupės potencialą, t. y. atlikėjų produktyvumą ir pajėgumą šokti įvairios stilistikos choreografiją, visada atsiliepiau teigiamai.

Stebėtina ir tai, jog būdama minimalios sudėties (dabar – ar ne vos 12 atlikėjų), trupė ir fiziškai, ir morališkai puikiai „atlaiko“ valandos koncertą (juk tenka ne tik persiorientuoti į kitą charakterį, bet ir pakeisti kostiumą, aksesuarus…).

Kitas klausimas – ar visi ir vienodu pajėgumu tai atlieka?

Manyčiau, kad ne. Pavyzdžiui, trys trupės solistės (A.Krasauskaitė, I.Briazkalovaitė ir Ana Buchovskaja) programoje vykdo techniškąją misiją, t. y. šokdamos ant puantų demonstruoja baletinę stilistiką. Išsiskirianti įgimtais nelietuviškais genais, subtiliu seksualumu ir plastiškomis ispaniškomis rankomis, keri J.Milčienė. Atletiškajam R.Jankevičiui, ilgamečiam trupės artistui ir vienam šios programos režisierių bei choreografų, manau, reikėtų suteikti paties puikiausio partnerio (idealaus, populiaria šokėjų kalba tariant, „kilnotojo“ ir „laikiklio“) titulą. Nepasižymintis klasikinio šokio technika, bet savuosius trūkumus užglaistantis savąja charizma, lengvos kūno plastikos ypatybėmis ir puikiomis artistinėmis savybėmis, žavi A.Liškauskas. Beje, jis – ir baleto trupės vadovas, ir įvairių teatro spektaklių choreografas, o dabartinėje TV erdvėje – ir LNK šou „Kviečiu šokti“ komisijos narys (pastarojo fakto nevertinu pozityviai, o ir projektą stebiu tik iš profesinio smalsumo…).

Ir dar… Nuojauta kužda: gal atėjo laikas leisti daugiau pasireikšti jauniems atlikėjams, pvz., Mantui Černeckui? Kiek teko pastarąjį matyti scenoje ar darbinio proceso metu (baleto pamokose), šiuo metu jis – pats stipriausias, plastiškiausias bei šokliausias klasikinio, neoklasikinio ir džiazinio šokio atlikėjas (paskutiniojo stiliaus – dar ir kūrėjas).

Diskutuotini klausimai

Nedrįsčiau drąsiai teigti, jog populiarus pramoginis šleifas iš TV šou laidų jau nusidriekė į teatrų scenas, nors panaši tendencija pastebima ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Vis dėlto laikyčiau savotiška spekuliacija tą faktą, jog kuo toliau, tuo labiau imama (norima, stengiamasi?) pataikauti neišrankiems žiūrovams, o teatrų baleto trupės nejučiomis perima elitinio naktinio klubo šou programos misiją (kad ir kokio aukšto atlikimo lygmens ji būtų).

Žinoma, problemos dėl repertuaro slypi žymiai giliau, ir apie jas turėtų diskutuoti vadovas bei teatro administracija. Reikėtų rasti, kaip ir kuo greičiau spręsti iškilusią dilemą, kodėl tokią nedidelę trupę (stichiškai?) vienas po kito palieka jos nariai…

Taigi – adekvatus, tačiau retorinis vieno kolegos pedagogo baletmeisterio klausimas – „Kuria kryptimi ir kaip judėsime toliau?“ – šiandien itin aktualus.