Klaipėdai – 760: legendinis miestas (2)

Klaipėdai – 760: legendinis miestas (2)

Tęsiame pažintį su legendine Klaipėdos piliaviete. Mus pasiekusi tautosaka veda į XVI–XVII a., kai Klaipėda dėl dažnų priešų antpuolių tapo miestu-tvirtove, o Memelburgo pilis buvo itin svarbi mūšių metu. Taigi tų laikų tautosakoje išryškėja du aspektai. Vienuose pasakojimuose sutinkame vaiduoklį, perspėjantį apie ateinantį badmetį, kituose pasigirsta mūšių su švedais atgarsiai.

Jovita Saulėnienė

Vaiduoklis – iš požeminio pasaulio

Rytprūsių tautosakoje paplitę pasakojimai apie vaiduoklius, kurių pilna visur: jie gyvena dvaruose, vaidenasi žvejų trobelėse, lankosi kunigų namuose, gąsdina miškuose, išnyra iš vandens telkinių, pasitinka vėlyvą keliauninką ant upių tiltų… Ir gyvųjų santykis su tomis požeminio pasaulio esybėmis įvairus – vieni jais didžiuojasi, kiti jų vengia kaip grėsmingos blogio nuojautos ar žudančios jėgos. Tretiesiems apsireiškęs vaiduoklis – pranašystės ženklas.

Klaipėda taip pat turi savo vaiduoklį. Jis pasirodė 1595 m. vasario 19 d. 9 val. vakaro, kai „Hansas fon Heide iš Ditmaršo žemės ėjo sargybą prie Klaipėdos pilies, ant pylimo, ties priešakiniu apvaliuoju bokštu“. Šitaip konkrečiai laiką, vietą, veikiantį asmenį apibrėžia sakmė „Klaipėdos juodasis vaiduoklis“, nors iš tiesų neva tikras nutikimas mus nukelia į antgamtinį pasaulį. Ant virš pilies griovio iškilusio ir iki pat pylimo nutiesto tilto pasirodęs ilgu juodu drabužiu vyras užkalbino saksoniška tarme sargybinį ir perspėjo per jį miestiečius, kad laukia alkani metai, nes „grūdų ir malkų trūks“. Beje, vėlesni pasakojimai iš Klaipėdos apylinkių patvirtina badmečius. Ypač vargani buvo 1863 m. Įdomus ir pats klaipėdietiškasis vaiduoklis. Ne tiek juodu apdaru ir savo perspėjimu, sukuriančiu baugią atmosferą. Dėmesį patraukia ir jo saksoniškoji tarmė. Saksai buvę itin karingi, net šis pavadinimas kilęs iš žodžio „sax“, reiškiančio vienašmenį peilį. O ir saksai nevienareikšmiškai suprantami: Šiaurės Vokietijoje juos laikė vokiečiais, Nyderlandų rytinėje dalyje – olandais, Pietų Anglijoje – anglais. Tad intriguoja Klaipėdos vaiduoklio „tautybė“ ir jo „ryšys“ su pilimi.

2010-aisiais piliavietėje iškilusi Sergejaus Plotnikovo ir Svajūno Jurkaus bronzinė skulptūra „Juodasis vaiduoklis“ kviečia „susitikti“ su Klaipėdos vaiduokliu ir iš jo „sužinoti“, kas mūsų laukia… Ir susipažinti su sakmės tekstu.

Memelburgo mūšių atgarsiai

Pasakojimai apie pilies mūšius susiję su švedų antpuoliais, nors dažniau ją puldinėjo sembai, žemaičiai, taip pat pulkai iš Dancingo.

Pirmąjį švedų laikotarpį Klaipėda išgyveno 1629–1635 m. To priežastis buvo 1625 m. Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo pradėtas karas su Lenkija, kurią po metų per Vakarų Prūsiją įsiveržusi švedų kariuomenė pavertė karo arena. Tai Prūsijos kurfiurstą Georgą Wilhelmą privertė rūpintis gynyba. Užtai Klaipėdoje buvo įkurdintos karių įgulos, o vėliau įtvirtintas ir pats miestas: apjuostas pylimais, sustiprinta pilies apsauga. Miestiečiai privalėjo mokėti mokestį į kurfiursto kasą, apgyvendinti kareivius, eiti sargybą ir kt. Tai buvo itin sunkus metas. Tada smarkiai nuniokota ir pilis.

1629 m. rugsėjo 26 d. sudarytos paliaubos tarp Švedijos ir Lenkijos apvertė viską aukštyn kojomis: šešeriems metams Klaipėda su visu kraštu atiteko švedams. Mieste įvyko daug pakitimų, ypač prekyboje. Kadangi švedai – reformatai, pasak J.Zembrickio, tuo laiku Klaipėdoje įvyko ir pirmosios reformatų pamaldos. 1635 m. rugsėjo 12 d. sudarius taikos sutartį tarp Švedijos ir Lenkijos, švedai apleido Klaipėdą. Iš to laikotarpio pasakojimų mūsų nepasiekė.

Antrasis Švedijos mėginimas įsitvirtinti Klaipėdoje įvyko 1678 m., kai švedų kariuomenė bandė užimti Memelburgo pilį, bet ten buvusi stipri brandenburgiečių įgula 1678 m. lapkričio 19 d., vadovaujama legendinio generolo Friedricho Denhofo (1639–1696), atlaikė jų puolimą. Nors švedams užimti pilies ir nepavyko, bet miestas buvo sudegintas. Su tuo švedų antpuoliu sietinas padavimas, kuriame pasakojama apie sūrį, išgelbėjusį Memelburgo pilį nuo Švedijos karaliaus Eriko kariuomenės apgulties. Nusviestas į priešo stovyklą sūris švedus privertė atsitraukti: „Jeigu pilyje yra dar tiek valgyti, kad mėtosi sūriais, tai mes jų neįveiksime. Juk į mūsų stovyklą bado šmėkla atslenka“. Lietuvių tautosakoje mūšiuose su švedais lemiamą vaidmenį vaidina Perkūnas, rečiau – velnias, o Rytprūsių tautosakoje, be sūrio, dar figūruoja ir žuvis. Štai Ragainės pilies gynėjai, ant iešmo pasmeigę didžiulę lydeką, „privertė“ pasitraukti užpuolikus. Žuvimi buvo „apginta“ ir Skalvės pilis. Išlikęs vėlesnis padavimas, kuriame atsiranda ir lietuviškų motyvų – „lietuviškas sūrmaišis“, „apvalus lietuviškas sūris“.

(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2012 10 25)

Istoriko žiniomis

Memelis – Klaipėda, garsi ir stipri tvirtovė ir miestas prie jos, čia pat į Baltijos jūrą įsilieja Kuršių marios ir Dangės upė, ir dėl to yra puiki įplauka laivams. Iš pradžių priklausė Kuršui, 1250 m. antrąjį aukštą pastatė Livonijos krašto magistras Eberhardas, o trečiąjį 1380 m. surentė ir pavertė tikra tvirtove Conradas fon Walenrodas, vėliau tapęs didžiuoju magistru; ją dažnai puldinėjo sembai ir žemaičiai. 1323 m. žemaičiai sudegino Klaipėdos miestą ir tris priešpilnius – slėptuves. 1328 m. Livonijos broliai tą pilį perleido Vokiečių ordinui; nuo to laiko ji dar priklauso Prūsijai; po to dažnai stipriai nukentėdavo nuo gaisrų. Antai miestas degė 1379 m., taip pat 1389 m. ir 1410 m., visa tai atsitikdavo per žemaičius. 1459 m. žemaičiai sudegino Klaipėdos pilį. 1464 m. ją puolė dancingiečiai, bet veltui; tačiau jie atėmė 11 laivų. 1520 m. dancingiečiai sudegino pusę miesto ir atėmė du laivus. 1679 m., kai miestą užėmė švedai, sudegė sandėliai, priemiestis, Vitė ir dar du trečdaliai miesto. Po to miestas buvo sustiprintas

Matas Pretorijus, 1681 m.

Padavimas apie miestą išgelbėjusį sūrį

Kadaise prie Klaipėdos pilies išorinių vartų kabojo iš geležies nulietas lietuviškas sūrmaišis, kuris svėrė du centnerius ir tarnavo svarmeniu vartus pakeliant ir nuleidžiant. Kartą apgultyje Klaipėdą nuožmiai laikė Švedijos karaliaus Eriko kariuomenė. Pilies įgula narsiai gynėsi, bet netrukus maisto atsargos išseko, ir apgultieji ėmė vaduotis badu. Iš visų atsargų bebuvo likęs apvalus lietuviškas sūris, ir miesto gynėjams staiga šovė mintis: pasiduoti priešui, ko gero, vis vien teks, nesvarbu, suvalgysime mes sūrį ar ne. Taigi jie paėmė sūrį, įkišo į maišą, uždėjo ant katapulto ir nusviedė į priešo stovyklą. Netikėtai užklupti švedai nustebo – negi apgultieji dar turi amunicijos! Koks gi čia sviedinys atrieda? Kai pamatė, kad tai sūris, švedai pradėjo tarpusavyje kalbėtis: „Jeigu pilyje yra dar tiek valgyti, kad mėtosi sūriais, tai mes jų neįveiksime. Juk į mūsų stovyklą jau bado šmėkla atslenka. Išmintingiausia būtų nuo Klaipėdos pasitraukti“. Taip nutarė, pasidalijo sūrį, suvalgė ir patraukė ten, iš kur atėję. Dėkingi Klaipėdos miestiečiai užsakė nulieti iš geležies sūrmaišį su sūriu viduje, kad amžiams prisimintų šį įvykį. Ir pakabino jį toje vietoje, kur buvo išmestas tikrasis sūris.

Kopiant į viršūnę

Kopiant į viršūnę

Viena ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos operos dainininkių Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus nedažnai dainuoja Lietuvoje, nors jos namai – čia. Bet prieš Naujuosius ji vėl koncertuos Klaipėdoje ir gimtajame Vilniuje. Ir ne viena, o su dažnu savo scenos partneriu – ispanų tenoru Oscaru Marinu.

Tobulėjimo variklis

– Balsas – turbūt didžiausias jūsų turtas? Kai kalbėjomės su V.Urmana, ji prasitarė, kad niekada nedainuoja duše. O jūs? Kiek laiko per dieną skiriate savo balsui? Kaip rūpinatės juo?

– Išties balsas vienas didžiausių mano turtų. Kaip ir daugelis operos profesionalų, tikrai nedainuoju vakarėlių, draugų susitikimų, TV laidų metu bei duše. Per dieną balsui skiriu apie 8–9 valandas: rytiniai kvėpavimo pratimai, panašūs į jogos, prasidainavimai, repeticijos. Naujų vaidmenų mokymasis gali užimti iki 24 valandų per parą. Tai priklauso nuo to, kaip greitai juos reikia paruošti. Stengiuosi visada gyventi geromis emocijomis, nes tai tiesiogiai veikia balsą – vienintelį gyvą instrumentą pasaulyje.

– Gal esate savo balsą apdraudusi?

– Nesu, bet tokių minčių turiu.

– Gyvenate Vilniuje, bet Lietuvoje būnate mažai, dažniausiai dainuojate užsienyje. Kodėl? Čia nėra kur pasireikšti? Trūksta erdvės? O gal operos solistai čia per menkai vertinami? Štai ir dabar ką tik grįžote iš Londono – jei ne paslaptis, ką ten veikėte?..

– Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje įgijau puikų išsilavinimą ir tuo naudojuosi dainuodama visur. Jau mokslų pradžioje LMTA dainavau Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bei LNOBT, esu dainavusi visose svarbiausiose Lietuvos salėse, myliu mūsų publiką ir norėčiau čia dainuoti dažniau. O pasaulyje konkurencija yra labai didelė, privalai atitikti aukščiausius kriterijus, todėl galimybė dainuoti užsienyje – amžino tobulėjimo variklis. Londone šį kartą buvau garbės viešnia kasmečiame prabangiame anglų labdaros renginyje, kuris šiemet vyko Karališkuosiuose teismo rūmuose.

Gyvenimas – tarsi laikrodis

– Ką jus dažniausiai kviečia ir ką pati labiausiai mėgstate dainuoti? Ar tai sutampa? Juk soprano repertuaras labai platus…

– Operos pasaulyje sopranai yra skirstomi į dramatinius, lyrinius ir koloratūrinius. Antai solistės su lyriniais balsais negali dainuoti dramatinių vaidmenų. Aš iš prigimties turiu dramatinį sopraną ir tai apibrėžia mano repertuarą. Galiu pasidžiaugti, kad dramatinių balsų visais laikais nebuvo labai daug, ir šiuo metu jaučiamas jų trūkumas pasaulyje.

– Kas yra operos solistės, soprano viršūnė? Kaip atrodo pasaulis ir muzika nuo jos?

– Jūsų klausimas – filosofinis. Turbūt kiekvienas solistas savaip įsivaizduoja savo viršūnę. Vienas svajoja dainuoti LNOBT Vilniuje, o kitas – Milano „La Scalos“ ar Niujorko „Metropolitan“ operose. Norėčiau išlikti kukli ir pridurti, dar tik einu į savo viršūnę. Mano galva, tikro operos solisto viršūnė ir yra amžinas kopimas į ją bei tobulėjimas.

– Jūsų gyvenimas – labai įtemptas. Ar jūs patenkinta juo?

– Kiekvieno daug dirbančio ir turinčio tikslų žmogaus gyvenimas – tarsi laikrodis. Turi gerai apskaičiuoti savo jėgas bei laiką, o tai iš tiesų nėra lengva. Dar nuo M.K.Čiurlionio menų gimnazijos esu įpratusi daug dirbti. Svarbiausia – jausti saiką ir nepersitempti, pažinti savo sielą bei kūną ir mokėti juos atgaivinti… Esu patenkinta intensyviu gyvenimu, mėgaujuosi galimybe keliauti bei pažinti daug skirtingų kultūrų.

Dainavo su M.Caballe

– Kalbant apie likimo dovanas – ar ne tokia buvo pažintis su Montserrat Caballe? Ką ji pakeitė jūsų gyvenime ir karjeroje?

– Su Montserrat susipažinome 2000-aisiais Andoroje, jos dainavimo meistriškumo kursuose. Po mano pirmos padainuotos arijos (tai buvo Eboli arija iš G.Verdi op. „Don Carlo“) Montserrat atsistojo ir su ašaromis akyse pasakė: „Mes turime divą, nuostabų balsą“. Ji iškart suorganizavo man perklausą savo broliui Carlosui Caballe, vienam garsiausių XX a. agentų, ir aš jau 2000-aisiais pradėjau dainuoti su Montserrat. Kartu esame dainavusios Ispanijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Mūsų 10 metų bendradarbiavimo proga buvome pakviestos padainuoti Vilniuje – mūsų paskutinis koncertas vyko LNOBT 2010-ųjų gegužės 4-ąją. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau išsipildė mano noras, ir Lietuvos publika (tebūnie tik 1000 kviestinių svečių) išgirdo mūsų duetą. Šventė mums abiem buvo dar didesnė, nes tą koncertą dainavau būdama septynis su puse mėnesio nėščia – tuomet laukiausi savo dukrytės Odabelytės. Tad koncerte Vilniuje dainavome net tercetu! Paskutinį kartą buvau pas Montserrat šių metų gegužę, mes daug bendravome ir vėl dirbome po kelių metų mano motinystės pertraukos. Šiuo metu Montserrat sveiksta po patirto mikroinsulto. Visa širdimi tikiu, kad ji atsigaus ir kitąmet gražiai atšvęs savo 80 metų jubiliejų. Turbūt ateityje savo memuaruose atskleisiu visus nuostabius mudviejų bendradarbiavimo ir bendravimo niuansus.

Su temperamentinguoju ispanu

– Ispanas tenoras O.Marinas irgi yra M.Caballe mokinys – todėl dainuojate kartu? Papasakokite truputį apie dažną savo scenos partnerį – kuo jis ypatingas? Kodėl jis, o ne kitas?..

– Susitikome pirmą kartą kaip tik Andoroje 2000-aisiais, o tų pačių metų rudenį jau kartu – Montserrat, Oscaras ir aš dainavome Maskvos „Gostinyj Dvor“ inauguracijos koncerte „Pasaulio žvaigždės – vaikams“. Nuo to laiko daug kartu koncertuojame, esame geri draugai ir kolegos. Kai būnu Barselonoje, dažnai kartu vakarieniaujame ir mėgaujamės baskų tapas pinxos su txacolin mėgstamame restorane Rambloje šalia „Gran teatre del Liceu“, kuriame esu dainavusi pagrindinį vaidmenį su Montserrat ir Simonu Estes garsiajame C.Saint-Saenso operos „Henrikas VIII“ pastatyme 2002-aisiais.

Labai džiaugiuosi, jog O.Marinas priėmė kvietimą ir vėl džiugins Lietuvos publiką savo gražiu balsu. Tai iš tiesų puikus scenos partneris, reaguojantis į menkiausią improvizaciją, su juo scenoje galima kurti mini spektaklius ir interpretuoti muziką vis naujai ir naujai. Kadangi Naujųjų metų programoje buvo numatytos sarsuelos, nekilo minčių kviestis kitą partnerį – tik temperamentingąjį ispaną!

Koncertuos Lietuvos publikai

– Koks jūsų pasirodymų scenoje grafikas šiemet? Žinote, kas jūsų laukia kitąmet, po metų?..

– Šiais metais dirbau Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. Kitais metais daugiausia pasirodymų laukia irgi ne Lietuvoje. Bet džiaugiuosi, kad mūsų sostinėje dainuosiu 2013-ųjų birželį Vilniaus festivalio metu. O dabar labiausiai laukiu susitikimų su Lietuvos publika Naujųjų metų koncertuose.

– Ką publika išgirs juose? Kuo pamaloninsite, galbūt nustebinsite klasikos gerbėjus?

– Parengta programa „Pakelkim mes taurę linksmybių!“ skambės gruodžio 16-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre, gruodžio 30-ąją Vilniaus miesto rotušėje ir gruodžio 31-ąją Lietuvos mokslų akademijos salėje. Programoje – populiariausios ir publikos pamėgtos arijos bei duetai iš operų, operečių, miuziklų ir sarsuelų. Klausytojų lauks ir muzikinės staigmenos, todėl kviečiu visus maloniai praleisti laiką bei pasidžiaugti pasaulio muzikos perlais.

Vasaros – pas močiutę Klaipėdoje

– Nepaisant didelio užimtumo, Klaipėdoje esate surengusi ne vieną koncertą. Kas čia jus traukia? Juk galite dainuoti bet kur, garsiausiose pasaulio scenose, jūsų veikla griežtai suplanuota keliems metams į priekį…

– Vaikystėje Klaipėdoje praleisdavau visas vasaras pas močiutę. Mano mama gimusi uostamiestyje. Gerai pažįstu šį miestą, senamiestį, turiu savo mėgstamą kavinę prie Danės upės. Pripildytas jodo jūros klimatas labai sveika balsui, todėl norėčiau dažniau apsilankyti pajūryje. Visada mielai dainuoju Klaipėdoje, jausdama didelius sentimentus šiam gražiam miestui.

– G.Verdi, R.Wagnerio, slavų kompozitorių operos yra jūsų specializacija. Kaip ir spalvingi fatališkų moterų vaidmenys, tiesa? Įdomu, o kokia jūs gyvenime? Ką mėgstate, mylite ir ko nekenčiate? Apie ką svajojate? Ko ilgitės?.. Kuo tikite?..

– Operinėje literatūroje dramatinio soprano vaidmenys iš tiesų yra labai ryškių charakterių. Ypač žaviuosi Wagnerio muzikos gelme ir filosofinėmis prasmėmis, Verdi personažų dramatiškais likimais ir slavų kompozitorių vaidmenų dvasingumu. Gyvenime turbūt irgi esu femme fatale, bet tai jau klausimas ne man (juokiasi). Mėgstu ir vertinu kokybę, profesionalumą, myliu patį gyvenimą ir vertinu galimybę dalyvauti kitų žmonių sielų ugdyme, nes tokia yra pagrindinė menininko misija.

Kalbino Rita Bočiulytė

 

Vizitinė kortelė

Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus gimė 1974 m. Vilniuje.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 1992–2001 m. studijavo solinį dainavimą, gavo menų magistro ir aspiranto laipsnius.

Nuo 2000 m. bendradarbiauja ir dainuoja su ispanų operos primadona M.Caballe.

2001 m. debiutavo Karmen vaidmeniu G.Bizet op. „Carmen” Košicės operos teatre (Slovakija); su M.Caballe dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „XV Castell de Peralada” (Ispanija) ir „Maskvos pavasaris” (Rusija).

2003 m. gavo prestižinę „Richard-Wagner-Verband Bayreuth” stipendiją Bairoite (Vokietija).

2007 m. LNOBT sukūrė Brunhildos vaidmenį R.Wagnerio op. „Die Walkure” (rež. E.Nekrošius); už jį buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui; šiuo vaidmeniu debiutavo Ravenos festivalyje „Teatro Alighieri“ (Italija) ir Liublijanos festivalyje „Cankarjev dom” (Slovėnija); apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija.

Atliko pagrindinius vaidmenis Barselonos „Gran Teatre del Liceu”, Maskvos Didžiajame, Sankt Peterburgo Marijos, Venecijos „Malibran“, Kazanės operos teatruose.

2009 m. su LNSO išleido solinę kompaktinę plokštelę „The Art Of Dramatic Soprano” („Dramatinio soprano menas”).

Koncertavo Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, etc.

Yra tarptautinių konkursų Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Latvijoje laureatė.

Pirmasis po Nepriklausomybės. Klaipėdos kameriniam orkestrui – 20 metų

Pirmasis po Nepriklausomybės. Klaipėdos kameriniam orkestrui – 20 metų

Dabartinis Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) meno vadovas Mindaugas Bačkus parodė nepakeliamą žydrą krepšį, kurį jis paveldėjo iš savo pirmtakės Liudos Kuraitienės. Jame – visą du dešimt-mečius trunkančią KKO istoriją liudijančios afišos, koncertų programėlės…

Laima Sugintienė

Iki 2004-ųjų pati L.Kuraitienė viską kruopščiai registravo. Yra tame krepšyje ir dokumentų, kuriuos skelbti dar lyg ir ankstoka… Visko būta per šį laikotarpį. Pamėginkime prisiminti, kaip viskas buvo.

Pasėta sėkla sudygo

Sakyčiau: pasėta nuostabios muzikės L.Kuraitienės. Juk tik neįtikėtino jos entuziazmo ir tikėjimo savo idėja dėka šiandien turime KKO.

Nors tuomet dar ir buvo tie laikai, kai klausimas „o kiek man už tai mokės?“ nebuvo pirmas, nuskambėjęs po „labas“ – žmonės n o r ė j o groti. Nemokamai. Tokiu būdu Klaipėdoje gyvavo ne tik Liaudies operos orkestras, bet ir visa opera. Po Nepriklausomybės paskelbimo tvyrojo nenusakomo pakilimo dvasia. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis be palaikymo jokia idėja neišgyventų. Paklausta, kam dėkinga už pagalbą ar pritarimą, pirmiausia orkestro iniciatorė minėjo savo mokytojus. Mokytojus iš didžiosios raidės, sakė L.Kuraitienė. Ir vardijo keturias pavardes: nusipelniusio mokytojo Tado Šerno, kurį palygino su mylinčiu tėvu, bet su diržu; prof. Petro Radzevičiaus, kuris „atvėrė smegenis ir išmokė galvoti“; dirigento prof. Juozo Domarko, kurio vadovaujamame orkestre altininkei teko groti ir žavėtis jo „išprotėjusia meile muzikai“; prof. Sauliaus Sondeckio, kurio įtaka bei parama buvo išskirtinės. Jo orkestre ji išmoko disciplinos, susipažino su kamerinio muzikavimo tradicijomis. „Jis mokėdavo „įkrauti“, mūsų klausytis eidavo „šniūrais“, – pasakojo L.Kuraitienė. Profesoriaus vaidmuo ir vėliau išliko labai reikšmingas.

„Susirinkom entuziastai, išgyvenom pakilimą. Idėją labai palaikė smuiko pedagogė Valentina Taratunina, ne tik pati atėjusi groti, bet ir atsivedusi keturias savo studentes. Tarp entuziastų – ir pirmasis dirigentas Dmitrijus Zlotnikas, bet sunkiai klostėsi jo ir orkestro tarpusavio santykiai“, – dviejų dešimtmečių istorijos pradžią prisimena L.Kuraitienė.

Tačiau, pasak jos, „sėkla, patekusi į geranorišką aplinką ir dirvą, sėkmingai sudygo“.

Kūrimosi vargai

Pirmasis etapas – kolektyvo veikla Klaipėdos miesto savivaldybės Muzikos centre (MC) iki dirbti pradėta su dirigentu Robertu Šerveniku. Mat nuo pat pirmojo koncertinio sezono vidurio orkestras nebeturėjo dirigento (pirmasis dirigentas D.Zlotnikas). Šį laikotarpį pavadinčiau patirties kaupimo, kovos dėl vietos po saule, įrodinėjimų ir įtikinėjimų etapu.

Prisimindama tuos įtemptus laikus, kolektyvo vadovė pasakojo, kad pirmus penkerius-šešerius metus ji jautėsi tarsi ledlaužis, kuris tiek daug savo energijos sunaudoja naujoms trasoms įveikti. Palaikymo sulaukė iš tuometės miesto Meno tarybos, veikusios prie Kultūros skyriaus. Jos pirmininkė buvo prof. Daiva Kšanienė.

Pasak L.Kuraitienės, pradėta buvo „lygioj vietoj“, nebuvo nei finansavimo, nei planų. Minėtame žydrame krepšyje yra ir šūsnys raštų dėl finansinės paramos. Su dideliu dėkingumu aktyvi muzikė prisimena tuos kviestinius solistus, kurie, suprasdami varganą padėtį, sutikdavo koncertuoti nemokamai.

„Reikėjo sutelktų pajėgų, – pasakojo anuometinės Meno tarybos pirmininkė D.Kšanienė. – Liuda narsiai kovėsi už savo kūdikį. Mes rašėm raštus, kreipimusis į miesto valdžią, miesto tarybos Kultūros komisiją. Raštais nepasitenkinome, jie, kaip sakoma, turi turėti kojas. Eidavom, įtikinėdavom.“

Pasak Nijolės Laužikienės, tuomet Kultūros skyriaus vedėjos, Nepriklausomybės pradžioje tuo pačiu laiku mieste kilusios dvi panašios idėjos: Mažosios Lietuvos simfoninio ir kamerinio orkestrų. Tuo metu veikusi Meno taryba teigiamai apsisprendė dėl pastarojo. Argumentai: simfoninis orkestras, nors ir be oficialaus statuso, jau buvo ir muzikavo kaip Muzikinio teatro (MT) orkestras, o tai, kad trečiame pagal dydį Lietuvos mieste nėra nė vieno savo orkestro, atrodė nepriimtina. Juolab kad branduolys jau buvo. Toliau sekė ilgas politikų įtikinėjimo kelias.

Palaikė S.Sondeckis

Per beveik du dešimtmečius daugybė dirigentų stovėjo prie šio pulto, tačiau tarp jų prof. S.Sondeckiui tenka išskirtinis vaidmuo. Jis – ne tik dirigentas, su orkestru pats parengęs ne vieną programą. Jis – KKO globėjas, mokytojas, guru. Kaip sakė ilgametė vadovė, be profesoriaus palaikymo nebūtų orkestro.

O pats S.Sondeckis pasakojo: „Orkestro istoriją žinau nuo pat ištakų. Juk L.Kuraitienė iš dalies yra ir mano mokinė. Ji tiesiogiai susijusi su manimi. Manau, kad tą sėklą ji gavo M.K.Čiurlionio meno mokyklos orkestre. Kaip žinoma, mokomieji kolektyvai visada išgyvena bangavimus. Liudai teko laimingi metai: buvo labai stipri laida. Iš jos entuziazmo ir meilės šiam žanrui ir gimė KKO. Tačiau buvo nelengva: reikėjo suburti žmones, atlyginimai – menkučiai… Liuda žengė ryžtingą žingsnį, rado bendraminčių, ji mokėjo dirbti, išsaugoti, sutarti. Jie augo, ėmė kviestis mane, aš mačiau perspektyvą“.

Koncertavo pirmadieniais

Antrasis etapas – atskiros programos su iš sostinės atvykstančiu dirigentu Robertu Šerveniku. Jis prie orkestro pulto stovėjo nuo 1998-ųjų vidurio iki 2003-iųjų pabaigos. Dirigentas prisiminė, kaip drauge su iniciatyvia meno vadove planavo orkestro veiklą, ieškojo repertuaro. Džiaugėsi, kad pavyko pasikviesti daug gerų solistų.

Pasak L.Kuraitienės, dėl mažų atlyginimų didelė dalis kamerinio orkestro muzikantų buvo priversti dirbti MT pilnu etatu. Ypač sunkiai sekėsi suderinti koncertų datas, o kartais jie net būdavo priversti atšaukti koncertus.

Pasak N.Laužikienės, tai buvęs „nusėdimo“ laikotarpis. Ji kaip priežastį įvardijo nuolatinio dirigento nebuvimą. Buvęs laikas, kai jį net vadindavę „pirmadienio orkestru“, mat dauguma dirbo MT (pirmadieniai teatre – laisva diena, aut. past.), todėl negalėdavo koncertuoti.

Tuometis kolektyvo vadybininkas Jonas Paulikas teigė, kad atvykęs dirigentas labai „sutempdavo“ orkestrą. Orkestro penktųjų metinių proga muzikologė D.Kšanienė rašė: „R.Šervenikas puikiai „valdo“ orkestrą ir ne tik „kilsteli“ pačią grojimo kultūrą, pasiūlo brandžias, stilingas interpretacijas, bet ir akustiškai „režisuoja“ visą tuo metu skambančios muzikos vyksmą“.

Orkestro pripažinimo ženklu laikytina ir tai, kad jam kurti imė ir Klaipėdos kompozitoriai Loreta Narvilaitė, Zigmas Virkšas, Alvidas Remesa, o orkestro repertuare šiuolaikinė lietuvių autorių (O.Balakausko, V.Barkausko, J.Juozapaičio) muzika užėmė reikšmingą vietą.

Pakėlė sparnus

Situacija ėmė keistis 2005 m. balandžio 1 d. reorganizavus MC ir įkūrus Klaipėdos koncertų salę (KKS). Tuomet L.Kuraitienei dalį naštos nuo pečių, spėju, turėjo nuimti puikios šios įstaigos vadovės Danutė Žičkuvienė (pirmoji direktorė – Audra Umbrasienė, aut. past.) ir L.Narvilaitė. Įžvelgiu, kad pastarosios neišsemiamų idėjų turėjo pakakti ir KKO. Šiuo periodu orkestras kurį laiką bendradarbiavo su dirigentu Tomu Ambrozaičiu.

Darbštus kolektyvas, vedamas entuziastingosios L.Kuraitienės, nuolat stebino kūrybingumu, produktyvumu, ypač intensyvia koncertine veikla: orkestras kas mėnesį paruošdavo naują, dažnai netikėtai intriguojančią, stilistiškai vientisą, išgrynintą ir logiškai sukomponuotą muzikinę programą. Koncertai vyko su rubrika „Scenoje – klaipėdiečiai“, orkestras griežė festivaliuose „Salve Musica“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, „Permainų muzika“.

Tai orkestro biografijoje buvo laikas, kai su juo kiekvieną mėnesį dirbo geriausi Lietuvos dirigentai (Vytautas Lukočius, S. Sondeckis, Modestas Pitrėnas, Donatas Katkus, Martynas Staškus), programas papuošdavo žymūs šalies bei užsienio solistai: Liora Grodnikaitė, Philippe’as Graffinas, Robertas Beinaris, Igoris Kramarevas, Gediminas Kvyklys, Vytautas Sondeckis, Raimondas Sviackevičius, Sergejus Kirsenka, Algirdas Januševičius, Gintaras Januševičius ir kiti.

Tai buvo spartaus augimo laikas.

Kai atėjo M.Bačkus

Pastarasis etapas, vadinkime jį M.Bačkaus, tęsiasi jau ketvirtus metus.

Naujasis meno vadovas su entuziazmu ėmėsi lyderio – lokomotyvo vaidmens. Spauda netruko pastebėti „akis badančią orkestro pažangą“, jo tembrines metamorfozes, išaugusią dinaminę skalę, apskritai – gerą „sportinę“ formą. Naujojo vadovo debiutiniame koncerte orkestras asocijavosi su freska po restauravimo…

Puikus muzikantas, puikus violončelininkas, anot prof. S.Sondeckio. Jo nuomone, naujasis vadovas kolektyvą labai mobilizavo, puikiai sukomplektavo, iškovojo daug sąlygų orkestro pagerinimui. „Pastebiu, kad veikla labai kryptinga, dirba perspektyviai. Jie įrodė savo reikalingumą, įsitvirtino miesto muzikiniame gyvenime. Įdomios programos – vaikams, savitus solistus ir dirigentus kviečia. O juos pačius jau kviečia ne tik Vilniaus filharmonija, Pažaislio festivalis. Jie išaugo provincijos vystyklus, gali koncertuoti ir už Lietuvos ribų. Tai jie ir daro – griežė Lenkijoje, Ukrainoje. Naujas vadovas be jokių sukrėtimų išlaikė tęstinumą.“

Ne vieną programą su KKO atlikęs prof. D.Katkus taip pat įžvelgė didelius pokyčius nuo to laiko, kai jis diriguodavo šiam orkestrui. Jo akimis, pasiekta ymi pažanga, KKO keliami dideli uždaviniai, keičiama jo sudėtis, kviečiami stiprūs muzikantai.

„Naujasis vadovas – pats puikus muzikantas. Smagu buvo vėl padirbėti, orkestras eina tobulėjimo kryptimi, tik gal ne taip greitai, kaip norėtųsi“, – teigė po ilgesnės pertraukos vėl prie KKO dirigento pulto stojęs R.Šervenikas. Tačiau ypatingų, kardinalių pokyčių jis nepastebėjęs. Pasak pokalbininko, daug priklauso ir nuo programų: vienos parengtos taip, kad atlikėjai gali „išvežti“ ne tik Klaipėdos lygmeniu, kitose gi reikia pasitempti. Dirigentas mano, kad svarbu, jog repertuaras būtų įdomus ne tik publikai, bet ir kad kiltų orkestro lygis, jis bręstų. KKO tai ir daro.

Senovinė muzika ir modernas

2009-ųjų birželį programa „Garsų fantazijos“ debiutavęs naujasis kolektyvo meno vadovas ir toliau intriguoja: naujojo koncertinio sezono pradžiai jis vėl pasirinko modernią XX a. anglų ir amerikiečių kompozitorių muziką. Taip prie orkestro vairo stojus M.Bačkui, orkestro repertuaras gerokai prasiplėtė modernios muzikos link. Ir ne tik – kolektyvas, bendradarbiaudamas su Dariumi Stabinsku, ėmė gilintis ir į įvairius senovinės muzikos stilius. Drauge buvo parengtos dvi ypatingo publikos dėmesio sulaukusios senosios muzikos programos „Trias Harmonica“ ir „Les éléments. Prancūziški muzikiniai receptai XVII–XVIII a. Europoje“.

Tam tikro lūžio, naujo, išskirtinio etapo pradžia laikyčiau 2010 m. birželio 11 d. Tuomet įvyko pirmasis Alexanderio Paley (fortepijonas, JAV) KKO pasiūlyto didingo ciklo „Mozartas: visi koncertai fortepijonui ir orkestrui“ koncertas. Buvo pasiryžta atlikti visus austrų genijaus koncertus! Per dvejus metus įvyko septyni. Prie to eita laipsniškai: dar 2008 m. KKO per vieną vakarą su jau minėtu pianistu programoje „Alexander Paley ir Bacho atlikimo menas“ pagrojo visus šešis Bacho klavyrinius koncertus. Po metų nuskambėjo abu F.Chopino koncertai. Visuose juose A.Paley ne tik skambino solo partiją, bet ir dirigavo.

Be jau minėtų stambių formų instrumentinių kūrinių, orkestro repertuarą papildė monumentalios vokalinės-instrumentinės drobės: W.A.Mozarto Requiem ir J.S.Bacho Mišios h-moll, A.Martinaičio „Gailestingumo altorius“ ir O.Balakausko „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“.

Kolektyvo programos nestokoja ir egzotiškų prieskonių: muzikuota ir su stiklo arfa, ir su įspūdingo dydžio bei garso Alpių ragu, ir net su… kate Nora.

Atskirai derėtų paminėti edukacines programas. Jų ištakos – ciklas „Muzikos laiškai“. Aštuoniuose koncertuose su orkestru solo grojo muzikos mokyklų mokiniai. Po to sekė Kamerinio orkestro klubo (KOK) įkūrimas.

Orkestras ir šiandien nuolat dalyvauja KKS rengiamuose edukaciniuose projektuose. Štai jau trejus metus bendradarbiaudamas su dirigentu Mindaugu Piečaičiu rengia tęstinį projektą „Žaismingos muzikos orkestras“. Programose dalyvauja įvairių grandžių Klaipėdos muzikinio ugdymo įstaigų moksleiviai, jau pasirodė daugiau nei 200 talentingiausių jaunųjų atlikėjų, kurie grojo solo, muzikavo vokaliniuose, instrumentiniuose ansambliuose ar su KKO.

Senbuvių ir naujokų darna

Šiandien orkestre griežia 19 muzikų. Be orkestro įkūrėjos L.Kuraitienės, nuo pat pirmų dienų kolektyve muzikuoja jo senbuviai – smuikininkės Angelė Čiuberkienė, Nerija Agintaitė, netrukus prisijungusi Renata Olcvikaitė, violončelių koncertmeisterė Violeta Bendoraitienė, altininkai Edvinas ir Auksė Kaziukaičiai bei kontrabosininkas Romas Grigaitis.

Be jau paminėtųjų, įvairiu laiku į orkestrą įsiliejo Linas Valickas (koncertmeisteris), Juozas Staniulis, Rovena Žiogė, Sandra Dirgėlaitė, Rimantė Agintaitė, Kristina Kupšienė, Jurgita Bačkuvienė, altininkas Gilvydas Bendoraitis, M.Bačkus ir Jurgis Karbauskas (violončelės).

Šią vasarą orkestras neteko savo pirmojo koncertmeisterio Zig-mo Brazausko. Jis su pertrauka dirbo nuo pat 1992 m. Kaip sakė L.Kuraitienė, „švystelėjo ir sužibėjo“. Dirbo pasiaukojamai: jei repeticija nuo 9 val., Zigmas 8 val. jau grodavo. Atlaikydavo milžinišką krūvį – juk grojo ir MT, turėjo įsipareigojimų kaip puikus, įvairių stilių muziką atliekantis solistas, buvo ir kvarteto narys. Labai gabus. Uždaras. Viską atidavė muzikai. Sveikatą – taip pat.

Minėtos pertraukos metu koncertmeisteriavo Juozas Staniulis, o dabar už pirmo pulto – Linas Valickas. Jau pirmame koncerte, kurio programoje kaip sykis buvo daug solinių vietų, naujasis koncertmeisteris, tiesa, tik įveikęs startinį jaudulį, puikiai prisistatė. Kad tai laimėjimas visai Klaipėdai, tvirtino ir orkestro veiklą įdėmiai sekantis S.Sondeckis.

Vietoj sveikinimų

R.Šervenikas: Turim stengtis miestuose, nutolusiuose nuo sostinės, turėti chorus, orkestrus, tam reikia skirti finansų. Reikia žmones motyvuoti. Noriu palinkėti orkestro viduje didesnės darnos, mažiau tarpusavio įtampų, juk dirbant ilgą laiką visko atsitinka. Linkiu kartu diskutuojant siekti bendro tikslo. Mindaugui linkiu, kad miesto valdžia padėtų įgyvendinti jo siekius. Noriu, kad orkestras garsintų Klaipėdą ir ne tik.

S.Sondeckis: Noriu pasidžiaugti gražia sukaktimi. Susikūrimo problemos praeityje. Tai rodo, kad KKO užima tvirtą poziciją miesto kultūrinėje panoramoje. Kiekvienas muzikinis kolektyvas reikalingas tiek, kiek jo reikia klausytojui. Jei ne – reikia didžiulio pasiaukojimo.

L.Kuraitienė: Dievas davė akis priekyje, todėl pernelyg atgal nesigręžioju ir buvusių sunkumų nesureikšminu. Einu į mėgstamą darbą, gaunu už tai pinigų, turiu šaunią kompaniją, esu laimingas žmogus. Man visada rūpėjo KKO vairą perduoti į patikimas, profesionalias, muziką ir orkestrą mylinčias rankas. Labai bijojau perėjūnų (o tokių pasikėsinimų būta)… Todėl dabar labai ramia sąžine galiu pasakyti, kad ne veltui buvo tiek vargta. Tas vargas su kaupu atsipirko. Noriu žiūrėti tik į priekį, laukti naujų orkestro ir jo jauno, talentingo vadovo meninių atradimų. Dabar Mindaugas pluša kiauras dienas, jis tą jungą neša.

Akordeono muzikos glėbyje

Akordeono muzikos glėbyje

VIII tarptautinis akordeono muzikos festivalis „Vivat Accordeon“ šį rudenį uostamiestyje subūrė puikius atlikėjus ir ištikimus šio instrumento gerbėjus.

Rūta Vildžiūnienė

Pradėtas rengti 1998 m., šis festivalis vyksta kas dveji metai. Jo iniciatorius ir pagrindinis organizatorius yra Juozo Karoso muzikos mokyklos akordeono mokytojas ekspertas Robertas Užgalis, į šį renginį kviečiantis tarptautinių konkursų laureatus, akordeono virtuozus. Šiemet festivalio koncertai skambėjo spalio 19–21 d. Klaipėdos universiteto (KU) koncertų salėje.

Populiarus, net madingas

Akordeono instrumentas – įspūdingas. Naudodamasis registrais, muzikantas žaibiškai gali keisti tembrus, kartu keisdamas ir praplėsdamas kūrinio emocinę raišką, charakterį, nuotaiką, dramaturginius akcentus, spalvų paletę ir t.t. Dar visai neseniai buvęs gana populiaria šeimyninio, sakytume, buitinio muzikavimo dalimi, akordeonas ir juo grojantieji kūrė jaukaus, nuoširdaus buvimo atmosferą. Profesionalų rankose šis instrumentas pasiekė sudėtingo ir virtuoziško atlikimo aukštumų. Kartais jis meta iššūkį ir turi pretenzijų skambėti tarsi vargonai – efektingai ir galingai. Kartais jo tembras jaukus, subtilus, o skambesys primena jaunystėje girdėtas ilgesingas, lyriškas ar aistringas melodijas.

Akordeonas Lietuvoje paplito XX a. Jis pakeitė, galima sakyti, išstūmė, kitą panašų instrumentą – armoniką, kuri mūsų krašte funkcionavo nuo XIX a. vidurio kaip solinis arba kaip ansamblinis kapelų sudėties instrumentas. Akordeonas buvo daugiau susijęs su miesto kultūra. Tačiau jis įvairiais būdais sau skynėsi kelią ir palengva pasiekė Lietuvos kaimą. Ten savamokslių muzikantų rankose tapo neatsiejama vykusių įvairių švenčių meninės raiškos dalimi. Daugelis vyresnės kartos žmonių užaugo su šiuo instrumentu. Galėtume tarti, kad dar visai neseniai akordeonu groti buvo madinga. Daugelis šeimos susibūrimų neapsiėjo be juo atliekamos muzikos. Buvo pritariama dainoms, grojama šokiams, sutinkama ir išlydima tradiciniais maršais vestuvių ar kitų švenčių metu ir pan. Ne vienas galėtų prisiminti jaunystę ir prisipažinti regintis dažną savo giminaitį nuoširdžiai traukiantį akordeono dumples. Instrumento populiarumas buvo susijęs ir su profesionalių atlikėjų veikla. Juo šiandien mokoma groti įvairių grandžių muzikos mokyklose.

Pastaruoju metu akordeono muzika dažniau skamba koncertų salėse nei namų aplinkoje. Siekiant išlaikyti dėmesį šiam instrumentui, visame pasaulyje organizuojami konkursai, čempionatai, festivaliai bei įvairūs kitokie renginiai. Ypač dažnai jie rengiami tose šalyse, kuriose nuo seno buvo gyva muzikavimo tradicija šiuo instrumentu, – Italijoje, Prancūzijoje ir kitur.

Intrigavo klaipėdiečio premjera

Puiku, kad akordeono instrumento populiarumas nemenksta ir Lietuvoje, o Klaipėdoje šios muzikos profesionalai entuziastai organizuoja šventę „Vivat Accordeon“. Šiemet surengta aštuntąjį kartą ji pasikvietė ryškių atlikėjų – solistų ir įvairios sudėties ansamblių. Kaskart festivalis supažindina su naujais ir kviečiasi pažįstamus profesionalius akordeonistus. Jis yra laukiamas ir pritraukia šio instrumento skambesį mėgstančią skirtingo amžiaus publiką.

Spalio 19-ąją KU koncertų salėje prasidėjęs tarptautinis akordeono muzikos festivalis atidarymo koncerte pakvietė į susitikimą su šiauliškių kvintetu „Mozaika“. Šis kvintetas susibūrė prieš 13 metų. Jame groja aktyviausi Šiaulių krašto akordeono pedagogai. Šiuo metu ansamblio nariai yra Šiaulių 2-osios muzikos mokyklos mokytojai Linas Onaitis, Zita Bružienė ir Janina Mažonaitė, Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos pedagogė Jūratė Trimailovienė ir Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokyklos mokytoja Daiva Vasauskienė. Kitas atidarymo koncerto atlikėjas – svečias iš Kaliningrado, koncerto žvaigždė – akordeonistas Miroslavas Leliuchas.

Šiauliškių programa intrigavo premjera – proga išgirsti naują Remigijaus Šileikos kūrinį „Rūke Talšos krante“. Po studijų seniai Klaipėdoje gyvenantis kompozitorius R.Šileika nenutraukia ryšių su savo gimtuoju bei jaunystės miestu Šiauliais. Mąslus rūko šydas gaubė emocinį kūrinio turinį, savo nuotaika susijusį su paslaptingomis miglose skendinčio Talšos ežero asociacijomis. Kompozicijoje galėjome pagauti ir gilesnių būties apmąstymų, atskleidžiančių gyvenimo patirties niuansus. Beje, „Mozaikos” ansamblis neseniai grįžo iš Italijos, kur tapo akordeono muzikos konkurso pirmos vietos laimėtoju, o šis R.Šileikos opusas skambėjo konkurso programoje.

Akordeonistas M.Leliuchas sužavėjo visus klausytojus – ir jaunus, ir senus. Jo virtuoziškai atliktos populiarios kompozicijos žėrėjo artistiškumu, įtaiga, neprikišamai demonstruojamu temperamentu. Koncerte skambėjo nostalgiška prancūzų muzika, įspūdingos rumunų, vengrų liaudies šokių versijos, taip pat A.Piazzolla’os tango kompozicijos, kurių interpretacijos suteikė galimybę atskleisti dramatišką pasakojimą, kupiną vidinės įtaigos, ilgesio ir aistros. M.Leliuchas Klaipėdos festivalyje dalyvavo jau ketvirtą kartą. Jis yra organizacinės grupės narys ir aktyvus ne tik šventės rengėjas, bet ir atlikėjas.

Žadino jaunystės prisiminimus

Antrasis „Vivat Accordeon“ koncertas klausytojus supažindino su jaunu solistu iš Kauno – Laimonu Salijumi. Jis atliko klasikinę akademinę muziką.

Atlikėjas jau yra įvairių konkursų laureatas. Jis kartu su savo kolegomis – instrumentiniu ansambliu „Ma Tango“ koncerto programą dedikavo iškiliam tango žanro puoselėtojui A.Piazzolla’i. Į ansamblį „Ma Tango“ I.Grušelionytė (fortepijonas), M.Kazakevičiūtė (smuikas), L.Katinas ir L.Salijus (akordeonas) susikūrė neseniai, o šią programą parengė paminėdami 20-ąsias A.Piazzolla’os mirties metines. Po šio koncerto L.Salijus išvyko į akordeono konkursą JAV.

Koncerto antroje dalyje publika turėjo progą pasiklausyti Lietuvoje gerai žinomo akordeonisto Genadijaus Savkovo atliekamų kūrinių. Skambėjo populiarūs prancūzų, italų, rusų kompozitorių opusai. Daugeliui klausytojų jie priminė tolimus jaunystės laikus, dažnai skambėjusią muziką, kuri tarsi suėmė ir užkonservavo emocinę to laikmečio patirtį ir prisiminimų nuotrupas. Žavėjo virtuoziška atlikimo maniera, jauki muzikavimo atmosfera.

Festivalio uždarymo koncerte klausėmės ansamblio iš Kaliningrado „Trioparis“ – M.Dronovos (vokalas), A.Čiurkino (gitara) ir M.Leliucho (akordeonas). Pagrindinė programos dalis buvo skirta legendinei prancūzų dainininkei E.Piaf. Skambėjusi muzika nukėlė į tuos laikus, kai Paryžiaus kavinėse ir kabaretuose buvo populiarios tokio stiliaus dainos. Sekant ansamblio pavadinimu, pateikta programa, dainininkės tembras ir dainavimo maniera labai priminė susikurtą ir suformuotą to laikmečio muzikinį paryžietišką įvaizdį. Koncerte taip pat skambėjo A.Piazzolla’os „Libertango“, F.Germano „Juodosios akys“ ir kiti labai populiarūs XX a. šlageriai. Aistringos muzikos pagauta publika liko sužavėta. Manau, jog kai kada klausytojus galėjo erzinti per stiprus elektroninis įgarsinimas. Jis tarsi paslėpdavo natūralius atlikėjų tembrus, todėl šiek tiek nukentėjo šios muzikos jaukumas ir intymumas. Tačiau jausmingumo koncerte nestigo.

Festivalis „Vivat Accordeon“ baigėsi efektinga gaida. Jo ateitis priklauso nuo entuziastingai dirbančių ir savo pašaukimui ištikimų asmenybių. Ši šventė negalėtų egzistuoti be ją palaikančių rėmėjų. Visiems jiems festivalio pabaigoje buvo gražiai padėkota. Šventės organizatorius R.Užgalis idėjų nestokoja. Atlikėjų ir rėmėjų padedamas šis festivalis po dvejų metų turėtų vėl sugrįžti į Klaipėdą, kad akordeono muzika vėl džiugintų jos klausytojus.

Mainai – dalykas geras

Mainai – dalykas geras

Mainų vieta – „Klaipėdos galerijos“ filialas uostamiesčio Herkaus Manto gatvėje, objektas – mažoji skulptūra, laikas – iki gruodžio 4-osios, kol veiks paroda „Mainai“.

Kristina Jokubavičienė

Jūs – pas mus, mes – pas jus

Idėją pasimainyti (kataloge paaiškinta kodėl, pacituosiu vėliau – aut. past.) iškėlė VšĮ Dailininkų sąjungos skulptūros ir vitražo centras ir Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Vilniaus skulptorių sekcija.

Mainų principas paprastas, nė vienos pusės nediskriminuojantis: šiandien – mes pas jus, rytoj – jūs pas mus. Kitaip sakant, Klaipėdoje parodomi 10-ies Vilniaus ir 12-os Kauno menininkų mažosios skulptūros darbai, o klaipėdiečių skulptorių mažoji plastika gruodžio mėnesį bus eksponuojama Vilniuje. Kaip visada, daugiausia iš to laimi žiūrovas.

Pravartu prisiminti, kad Klaipėdos mažąja skulptūra nenustebinsi – mūsų mieste nuo 2005-ųjų kas dveji metai rengiamos respublikinės „Mažosios plastikos“ parodos, kurias organizuoja LDS Klaipėdos organizacija, o joje susibūrusios tikrai stiprios skulptorių pajėgos. Gal šie „Mainai“ paskatins kauniečius ir vilniečius skulptorius aktyviau dalyvauti būsimose „Mažosios plastikos“ parodose.

Kelia iššūkius menininkams

Matyt, jau laikas atskleisti „Mainų“ parodos uždavinį, kurį projekto kuratorius skulptorius Rytas Jonas Belevičius kataloge nusakė taip: „Visuotinis pasaulinis tinklas skulptoriams ir apskritai menininkams kelia iššūkį – atsilaikyti pagundoms naudotis kitų menininkų atradimais. Pagrindinis šio projekto uždavinys – skatinti originalią kūrybą“. Ką jau ir kalbėti, iššūkius menininkams kelia kas tik netingi, ne tik „visuotinis pasaulinis tinklas“ – nuo mažiausio valdininko iki įkyraus gerbėjo, kuriam prireikia sužinoti visas kūrybos paslaptis. Už išskirtinę profesiją tenka mokėti valiuta.

Mažoji, dar vadinama parodine, skulptūra mūsų dienomis gana populiari. 1979 m. Vilniuje buvo surengta pirmoji respublikinė medalių ir mažosios plastikos paroda. Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje pradėtos organizuoti Vilniaus skulptorių mažosios plastikos parodos, iki šiol rengiami dailininkų skulptorių mažosios plastikos pristatymai, renkamos geriausios metų skulptūros.

Skulptūrinės plastikos intrigos

Taigi 22 autoriai, tiek pat – skulptūrų. Mažų dydžiu, talpių idėjomis, skirtingų formų raiška, medžiagų įvairove ir atskleidimu. Ir visa tai – priimtinu žiūrovui masteliu. Nedideliame formate gali rastis pakankamai jėgos, paprastai priskiriamos monumentaliosios skulptūros darbams, ir kartu jaukaus artumo pojūčio. Pastarasis ypač patrauklus, nes lyg ir nelieka barjero tarp kūrinio ir žiūrovo, žvilgsniu iš arti „apčiuopiant“ plastiką, faktūras, tekstūras, menkiausią formos judėjimą bei visumą. Ir taip vienu virtualiu „palytėjimu“ mezgasi dialogas.

Tik labai nuosekliai sekančiam šiandienį dailės vyksmą parodos autoriai susidėsto pagal kartas, meno studijų baigimo metus, nuopelnus, trumpesnius ar ilgesnius parodų, projektų, skulptūrinių kūrinių viešosiose erdvėse sąrašus.

Be viso to „bagažo“ paprasčiau: tiesiog būti savotiškame eksperimentų lauke, tarp techniškai ir idėjiškai profesionaliai atliktų kūrinių.

Pajusti skirtingų mažosios plastikos darbų kuriamą netikėtą ekspozicijos vientisumo atmosferą, leistis būti nustebintam plastikos asociatyvumo, įprasto daikto, objekto, žinomos medžiagos virsmo visai kitu, nauju, bet irgi stebėtinai atpažįstamu, nors sunkiai įvardijamu. Stebėti, kaip per konkrečių detalių interpretacijas ar abstrahuotų formų dermes atskleidžiamas kūrėjų santykis su pasauliu (ir pačiu savimi), paliečiamos egzistencinės būties prasmės, laikinumo temos, provokuojančiai prisiliečiama prie visuomenės istorinės atminties ir šiandienio gyvenimo grimasų. Tiesiog grožėtis medžio, bronzos, akmens, aliuminio, geležies galimybėmis ir plastika. Įsitikinti mažosios skulptūros gyvybingumu ir aktualumu šiuolaikinio meno ir gyvenimo kontekste.

„Naujasis arabeskas“: nebėra kur trauktis

„Naujasis arabeskas“: nebėra kur trauktis

Trečiąsyk Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmai surengtas „Naujasis arabeskas“ – ne tik jauniausias, bet ir kol kas vienintelis tokio masto šiuolaikinio šokio festivalis pajūrio ir Vakarų Lietuvos regione. Sveikintina, kad jis tapo tradiciniu uostamiesčio renginiu.

Violeta Milvydienė

Tiesa, stebint pasiūlytą festivalio programą bei dalyvaujant konkurso vertinimo komisijoje, iškilo diskutuotinų klausimų, į kuriuos nelengva rasti konkrečius atsakymus… Bet pabandyti verta.

Ar pasiekti tikslai?

Per du savaitgalius (lapkričio 9–11 ir 16–17 d.) „Naujajame arabeske“ pristatyti net šeši spektakliai, tarp kurių – du premjeriniai. Tai Gyčio Ivanausko teatro (GIT) iš Vilniaus atvežtasis „Tango Salon“ ir vietinis – Žvejų rūmų pantomimos teatro „A“ vaidinimas, atstovaujantis teatrališkam judesiui – „Jaunystė. Branda. Senatvė. Mirtis“ (režisierius Aleksas Mažonas). Vaikų auditorijai skirtą spektaklį „Kampavoris“ parodė sostinės šokio teatras „Dansema“, dvi jaunimui tinkančias kompozicijas sušoko Latvijos kultūros akademijos (LKA) studentai, o renginio pabaigai pasiūlytas Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Išplautas dangus“. Kaip jau tapo įprasta ir išskirtinai būdinga šiam festivaliui, vyko choreografinių miniatiūrų konkursas, vėl suorganizuotos kūrybinės laboratorijos, kurioms vadovavo klaipėdietė choreografė Dovilė Binkauskaitė ir LKA Šiuolaikinio šokio katedros docentė Ramona Galkina.

Tokia „Naujojo arabesko“ programa (jos vadybininkė – Nemira Trakumienė, konkurso koordinatorius – Arūnas Peštenis) iš esmės atitinka svarbiausius festivalio tikslus. Ir šiuolaikinio šokio sklaidos, ir edukacinės švietėjiškos veiklos aspektai, atrodo, įgyvendinami, konkursinė misija sėkmingai vykdoma. Tik… ar kryptingai, kontroliuojamai, pagrįstai ir racionaliai?

Išoriškai žvelgiant, opiausia problema slypi pasirinkimo ir finansinių galimybių santykyje. Betgi… kur garantija, kad paaukojus nemenkas lėšas, neįsigyjama „katė maiše“? O disponuojant kad ir menkiausiais resursais, gali ir nepatirti nuostolio (nusivylimo prasme) – atvirkščiai, pajausti dvasinį pasitenkinimą kažką nauja ar neįprasta išvydus…

„Tango Salon“ neįtikino

Festivalį atidaręs GIT naujausią savo spektaklį „Tango Salon“ rodė gausiai susirinkusiai publikai (be abejo, daugumą žiūrovų pritraukė žinomas vardas, jau pažįstamas „televizinis veidas“).

Tik šio kūrybinio darbo autorius – ne pats aktorius G.Ivanauskas, o pagrindinė jo pastatymų dalyvė, keleto spektaklių choreografė, bendrakursė ir bendramintė Brigita Urbietytė. Gerai pamenu nestandartinės išorės saksofonu grojančią merginą, choreografijos studijas pradėjusią Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje (KU MF ChK). Po dvejų metų išvykusi į sostinę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji kartu su G.Ivanausku įgijo šokėjo-aktoriaus specialybę. Argentinietiškojo tango paslapčių ekstravagantiškoji atlikėja ir mokytoja sėmėsi bendradarbiaudama su minėto muzikos bei šokio stiliaus propaguotoju Lietuvoje Chuanu Eduardu Gimenesu.

Spektaklio „Tango Salon“ prologas, kiekvienam personažui prisistatant po šviesulio gaubtu individualia maniera, atrodė jei ne originalus, tai daug daugiau žadantis. Deja, pradinėse mizanscenose projektuojama grožio salono idėja neišvystoma – net keista, kaip greitai ji subliūkšta. Pirmosiose šokio scenelėse judesių dėlionė suveltai eklektiška, o valiūkiška trijų skirtingų (tiek vizualiai, tiek reiškiamais charakteriais) moterų nuotaika, besidžiaugiant naujomis šukuosenomis, giriantis viena kitai (bei publikai) savitais apdarais, palaipsniui slopsta. Kitame fragmente pasirodžiusių vyrų vaikymasis (renkantis sau tinkamą?) pateikiamas kaprizingai ir pamažu ima erzinti, ypač kai virsta sentimentaliais padūsavimais. Tiesa, vėlesniuose epizoduose nostalgiškos emocijos perauga į labiau dramatiškus jausmus.

Kai pastangos suvilioti vyrus, ilgainiui tampančios bergždžios ir bevaisės, galutinai žlunga, šie sudaro poras tarpusavyje. Ar tokiu būdu vaizduojama pirminė tango atsiradimo versija, o gal… populiarinama ir šiaip jau pas mus paplitusi madingoji orientacija (homofobams nepriimtinas ir kritikuojamas reiškinys)?

Toliau ir iki pabaigos vėl šokama mišriomis poromis – tik atlikėjai-vyrai čia nesuvokiamai supanašėja, tampa kažkokie beveidžiai, bevaliai, nevyriški… Moterys aiškiai juos užgožia (ypač bohemiškoji B.Urbietytė) – jos galiausiai „laimėjo“, „nurungė“ partnerius, „užkariavo“ savo valdingąsias pozicijas?

Demonstruojama argentinietiškojo tango choreografija (blauzdų vikrumo judesiai, pakėlimai, apsukimai etc.) sukomponuota tai įmantriai, tai gana elementariai ir kiek vienodokai. Itin pristigo darnumo (turint omeny sinchroną) kartu atliekamuose duetuose.

Akivaizdu – spektaklis ypatinga elegancija, juolab erudicija ar intelektu nedvelkia. Tad šį „saloninį“ tango priskirčiau pramoginiam žanrui – kai, tarkim, pasijauti lyg sėdėtum restorane (bare ar klube), atsainiai stebėdamas naktinę programą. Pritrūko tik atitinkamos atmosferos – staliukų, žvakių, vyno taurių rankose, kitų atributų…

Nemaloniai stebino klišėmis tapę vaidybiniai elementai, dirbtinai pritempti režisūriniai sprendimai. Paanalizuosiu vos vieną situaciją: vyrukas pastumia kitą, šis lekia iš scenos, akimirksniu grįžęs pastumiamas dar kartą ir… dar kartą… ir kaskart vis stipriau, agresyviau, šiurkščiau. Drįsčiau teigti, jog toks vyksmas, nepateisinamai pakartotas trissyk paeiliui, darosi nebeįdomus, nejuokingas ir… tiesiog „neskanus“.

Kiek suglumino ir pasirinkti tangiškųjų ritmų kūriniai – „kokteilis“ atrodė „suplaktas“ spontaniškai. Pabandžiusi klausą „atsukti“ atgal, pasitelkiau vieno pažįstamo eksmuzikanto argumentus: pasak jo, „garso takelis nepakartojamas, o panaudota muzikinė stilistika išvystoma nuo itališkos, „šabaniauskinės“, iki prancūziškosios“. Patikėjau. Tačiau dėl spektaklio apskritai (koncepcijos, struktūros, choreografinės raiškos etc.) likau tos nuomonės – anot Stanislavskio…

Studentiškai pasakojama

Abu studentijos iš kaimynės Latvijos pristatyti kūrybiniai darbai įvardijami kaip vienaveiksmiai spektakliai. Pirmąją kompoziciją pavadinimu „Aš papasakosiu apie…“ (choreografija Dmitrijaus Gaitjukevičiaus) greičiau vertinčiau kaip šiuolaikinio šokio paskaitos modelį, kai įvairiais mokomajame procese naudojamais būdais, metodais ir principais rodoma akademinės studentų veiklos kasdienybė. Tarytum pagal pedagogo pateiktas užduotis improvizuotai kuriamos nesudėtingos situacijos, vaizdžiai demonstruojami kvėpavimo pratimų variantai. Kartkartėmis palakstoma, pabėgiojama (chaotiškai, bet tvarkingai), paskui ieškoma kontakto, ir judesio (ar kažkokio buitinio veiksmo) estafetė vieno perduodama kitam. Du vaikinai (iš pasirodžiusių penkių) – šiek tiek išraiškingesni: sportiška konstitucija pasižyminčiojo epizodas išsiskyrė breiko elementais, charizmatiška kito jaunuolio išvaizda labiau panaudota verbalinei komunikacijai su itin negausia tą šventadienio vakarą čia pat, scenoje, sėdėjusia publika.

Antroji kompozicija „Auksiniai žvėrys“ (choreografė Ilzė Zirina) – labiau išplėtota, stipresnė ir tematiškai, ir energetiškai, ir choreografiškai. Taigi ji lyg ir atitiktų oficialius spektaklį apibūdinančius kriterijus. Užtenka šėlsmo, ekspresijos, aukštų ir lengvų it stirnų šuolių, gausu ir „tylių“ pauzių, „iškalbingų“ prisistatymų, daug visiškai pasyvių vietų. Gi reziumuojant – susidarė toks įspūdis – 11 merginų atvyko mūsų scenoje padūkti…

Manau, panašaus lygio pasirodymai galėtų tikti studentiškam festivaliui, specialiai orientuoti į akademinę bendruomenę būtų įskaityti kaip pliusai ataskaitoje kuriantiems pedagogams.

Privalumai ir stereotipai

Trejus veiklos ir kūrybos dešimtmečius šį rudenį skaičiuojantis, stilistiškai susiformavęs ir turintis fundamentalų pagrindą bei įsitvirtinęs šiuolaikinio šokio padangėje municipalinis Kauno šokio teatras „Aura“ keliems šimtams gerbėjų Klaipėdoje pristatė savo įkūrėjos, ilgametės meno vadovės, daugelį prestižinių šalies apdovanojimų pelniusios choreografės Birutės Letukaitės sukurtą spektaklį „Išplautas dangus“.

Kadangi teatro skrajutėje nepateikiama jokia spektaklio koncepcija, tenka savarankiškai susivokti simboliuose, metaforose, koduose bei jų funkcijose arba… tiesiog pasitikėti jausena, duoti valios vaizduotei, fantazijai, įvairioms interpretacijoms bei prielaidoms.

Akimirksniu pastebimi privalumai – fizinis atlikėjų pasirengimas, estetiškas judesys, varomosios spektaklio jėgos – Gotautės Kalmatavičiūtės – choreografinis ir aktorinis potencialas. Kompozitoriaus Gintaro Samsono „Lietaus reminiscencijos“ interpretuojamos gana muzikaliai, susiejant jas su kūno plastika.

Atlikėjai tarytum vengia susitikti ir beveik nekontaktuoja – suindividualėjusiųjų egzistencijoje įžvelgiau žmonių susvetimėjimo problemą. Poreikis (ar instinktas) bendrauti, lyg vieninga iliuzija ar farsas, sukuriamas scenelėje, parodijuojančioje pramoginio žanro šokį (čia čia čia), sarkastiškai besivaipant, naudojant mimikos žaismą bei įvairias grimasas.

Juntamas tipiškas lietuvio (gal ne vien?) mentalitetui niūrumas – juodos spalvos dominavimas (baltos ir raudonos – tik akcentai). Perdėtas dėmesys skiriamas medijai – jei pradžioje nufilmuoti vaizdai derėjo su sceniniu vyksmu, vėliau tiesiog trukdė jį stebėti. Vis dar nesiliauja šokiruoti normaliai psichikai nepriimtinos neurozės, bejėgiškumo, net mazochizmo paveiktų jaunuolių būsenų vaizdavimo scenelės…

Toliau sukomponuoti nuspėjami ir lengvai prognozuojami buitiniai veiksmai – batų-batelių apsiavimas-nusiavimas, nusirenginėjimas (tiesa, minimalus), stereotipiškai „pradingsta“ paties šokio raiška, šabloniškai perteikiamos vaidybinės variacijos ar improvizacijos. Štai viename epizode dalijami obuoliai, kitame šiek tiek judama, įsikandus juos ar laikant rankoje. Trečiajame fragmente jie valgomi, dideliais kąsniais drastiškai spjaudomasi ir mėtomasi (kliuvo net pirmose eilėse sėdėjusiems žiūrovams), vėliau rankomis sušluojami į krūvą.

O spektaklio filosofija, pasirodo, – labai aktuali, besiremianti septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis – tinginyste, puikybe, kerštu, persivalgymu, gašlumu, godumu ir pavydu, – suvešėjusiomis šiandienos visuomenėje ir vedančiomis į sielos mirtį…

Aiškėja konkurso kontūrai?

Choreografinių miniatiūrų konkursas ne veltui vadinamas išskirtiniu „Naujojo arabesko“ reiškiniu. Pridurčiau – pozityviu reiškiniu. Juk ir pavieniams atlikėjams, ir šokių grupėms ar studijoms bei jauniesiems kūrėjams suteikiama unikali galimybė: pasirodyti patiems, pamatyti kitus, pajausti erdvę, įgyjant sceninės patirties, t.y. visapusiškai patobulėti.

Palyginti su anuometiniais konkursais, galima konstatuoti: kiekybės ir kokybės rezultatai išliko kardinaliai nepakitę. Gal tik šiame ženkliai stipresnis kūrybinis aspektas, ypač pasireiškęs soliniuose bei duetiniuose pasirodymuose. Kita vertus, jie labiausiai susiniveliavę – panašūs tiek savo stilistine forma, tiek reiškiama emocija. Pastaroji kažkodėl – itin „pilka“, niūri, akimirkomis net su depresyvumo atspalviu, šokiruojantys ir monošokių pavadinimai, pavyzdžiui: „Jei aš mirčiau šiandien“, „Išgyventi“, „Našlė“ ir pan. Tad svarią novatoriškumo nominaciją ir specialų KU MF ChK prizą už geriausią jos reprezentaciją laimėjo ypač išsiskyrusi iš minėto konteksto miniatiūra – studentės Nataljos Pastuškovos sukurtas ir pačios su kitu būsimuoju choreografu Aurimu Tiškevičiumi atliktas duetas „Circulus“.

Fenomenaliai gajus karaliaujančio daugelyje TV šou popkultūros stilius ir jo propagavimas šiuolaikinio šokio scenoje. Tranki muzika, blizgūs kostiumai, „nušlifuoti“ ritmiški judesiai, simetriškas lygiavimas, nukreiptas en face į žiūrovus – būdingiausi šios technikos bruožai, manipuliuojančios emocijomis ypatybės. Vis dėlto vienas kolektyvas, pasižymintis ypatingu masiškumu, sviedęs į salę energijos pliūpsnį, „užvedęs“ publiką ryškios reakcijos proveržiui, išprovokavo ir komisijos narius – prizas įteiktas „Palangos vėtrungei“ (vadovai – Birutė Gikarienė ir Girėnas Lekys). Už menišką idėjos perteikimą apdovanota poriniais „pasažais“ stebinusi modernaus šokio grupė „Vizijos“ iš Kaišiadorių (vadovė – Margarita Rainienė), o geriausiu šokėju, virtuoziškai įkūnijusiu savitos – break dance – stilistikos „viražus“, pripažintas KU MF ChK absolventas Mantvydas Žilinskas (Ozo Banzai).

Po diskusijos

Belieka išreikšti padėką festivalio organizatoriams už jų nematomą užkulisinį darbą. Be to, akcentuoti: privalu tobulėti, ieškoti savito veido, rasti aiškesnę viziją, suprojektuoti renginio stuburą (keletą tokių užuominų diskusijos metu pateikė konkurso komisijos pirmininkė šokio kritikė Vita Mozūraitė). Vertėtų išgryninti konkurso kriterijus, patikslinti taisykles ir jas kontroliuoti – tiesiog nebėra kur trauktis, reikia nuosekliai ir prasmingai judėti pirmyn. Ar išties būtini kardinalūs pokyčiai – kapitalinis remontas? Ar tik kosmetinė apdaila, vos menkutė dizainerio paslauga?

Jeigu tiesiai šviesiai, atvirai ir principingai – manyčiau, jog tiek parodomųjų reginių, tiek edukacinių festivalio renginių vadybos bei koordinavimo turėtų imtis išskirtinai choreografijos labirintuose klaidžiojantis ir juose nepasiklystantis specialistas.

Taigi va banque – šalin ambicijas!

Tamsos riteris 007: prarasta tapatybė

Tamsos riteris 007: prarasta tapatybė

Lapkričio 1-ąją Lietuvoje startavusi naujausia filmų apie Džeimsą Bondą dalis „007 Operacija Skyfall“ muša žiūrimumo rekordus. 50-ies metų jubiliejų švenčiančios bondiados 23-iasis filmas iki šiol laikosi kino topų viršūnėse. Bet ar jis to vertas?..

Aivaras Dočkus

Nesu kino klišių šalininkas. Tačiau kai kurie tradiciniai ritualai patinka. Vienas mėgstamiausių – Džeimsas Bondas. Degtinė su martiniu, seksualios merginos, gražiausi pasaulyje titrai, lydimi melodingos dainos, būtinoji pirmoji veiksmo scena, besikeičiantys egzotiški peizažai, įsimintini niekšai, superagento ironija bei saviironija ir nuotykiai, nuotykiai, nuotykiai… Scenarijus, kuris rašomas taip, jog siužetas atsiduria antrame plane, o į pirmąjį guldomas veiksmas ir lengva pramoga. Žaismingai rūkomo gardaus cigaro kvapo pojūtis ir dūmai, sutampantys su sprogimais bei susišaudymais. Čia kaip malda arba patiekalas, kurio skonį žinai iš anksto, skiriasi tik prieskoniai, o tešla maloniai tokia, kokios norėtum gauti.

Kaip gimė Bondas Rūstusis

Tokia buvo šlovingoji bondiada nuo išganingųjų 1962-ųjų iki nelemtųjų 2002-ųjų, kuomet pasirodė „Pasveikink mirtį kitą dieną“. Filme reklamavosi rekordiškai daug – 20 kompanijų, todėl originalų pavadinimą „Die another day“ aršiausi kritikai perfrazavo į „Buy another day“ („Nupirk kitą dieną“). Pati režisieriaus Lee Tamahori’o juosta, prismaigstyta perspaustai neskoningų klišių ir ne itin efektingų veiksmo scenų, buvo labiau panaši į Bondo parodiją. Išklausę kino ekspertų ir bondiados fanų priekaištus, prodiuseriai nusprendė iš pagrindų perkrauti epopėją bei pakeisti agento 007 vaidmens atlikėją. Tarp kandidatų į aktorius viltingai sušmėžavo dainininkas Robbie’s Williamsas (mano galva, idealiausia kandidatūra, atitinkanti visus Bondo kriterijus), tarp pretendentų į režisierius – Quentinas Tarantino (filmo originalumas garantuotas). Gandai liko gandais, o galbūt prodiuseriai nesiryžo tokiai rizikai, todėl naujuoju agentu tituluotas Danielis Craigas, o pirmosios perkrovimo juostos režisieriumi tapo Martinas Campbellas iš Naujosios Zelandijos, pažįstamas iš „Zoro kaukės“ ir 17-osios bondiados dalies „Auksinė akis“. Svarbiausiu perkrovimo elementu tapo scenaristų triukas – posūkis į realizmą. Įkvėpimo šaltiniu pasitarnavo dvi komerciškai sėkmingos, tikroviškumu pagrįstos agento Borno nuotykių dalys bei Christopherio Nolano genialus batmaniados perkrovimas „Betmenas: Pradžia“.

Taip gimė Bondas Rūstusis. Tiksliau, dramatiškame trileryje „Kazino Royale“ D.Craigo agentas 007 – dar pereinamasis. Tarpinis. Pats filmas – neabejotinai vykęs, bet klausimas, ar prie lošimo stalo sėdi Džeimsas, ar koks kitas naujas personažas pakimba ore. Iš tam tikrų tradicinių užuominų buvo galima numanyti, jog tai lyg ir mūsų Bondas. Tiek to, šį mažą nesklandumą nurašykime sektoriui „personažas tik formuojasi“.

Bondas Rūstusis į ekraną įžengė su „Paguodos kvantu“, kurį režisavo patyręs sudėtingų dramų (!) specialistas Marcas Forsteris. Rezultatas – dvi valandos dramos ir „herojaus per prievartą“ kančios. OK, šūvis pro šalį, paguodžianti viltis – kitą kartą prodiuseriai pasimokys. Signalai teigiami – Bondo 50-metis ekrane, olimpinė ketverių metų pertrauka, niekšas – aktorius Javieras Bardemas. Režisierius? Šioje vietoje dvilypumas – vėl dramų asas, iš teatro atėjęs Samas Mendesas, bet jis – su veiksmo scenų patirtimi. Kriminalinis trileris„Kelias į pražūtį“ iki šiol giliai įsirėžęs atmintyje.

Nuo veiksmo – prie dramos

„Operacijos Skyfall“ (pavadinimo prasmė taip ir neišryškėjo) pradžia įkvėpė. Bondo klasika – gaudynės, susišaudymai, palikta intriga, kas nutiko agentui 007. Nors pavojaus skambutis sučirškė: Džeimsas dekoratyviai užspaudžia žaizdą teatrališkai paskutinį kvapą išleidžiančiam kolegai. O pats veiksmo epizodas gali priblokšti nebent ekrano laiko trukme, jokių išskirtinumų, kuriuos verta peržiūrėti septynis kartus, neišvysite. Titrai, ko gero, vieni efektingiausių per visą bondiadą, kaip ir titulinis dainininkės Adele kūrinys. Vėliau paaiškėja, jog scenaristai negrįžtamai pasuko dramos keliu. Tiesa, yra keli pakankamai sąmojingi juokeliai ir – o, stebukle – D.Craigas porą kartų išspaudžia santūrią šypseną. Prasideda varginantis tuščių pokalbių maratonas, kaip Bondas išsikapstė iš vandens, nepaaiškėja – privalome tiesiog patikėti, jog agentas turi septynias gyvybes.

Daugelis giria Šanchajaus dangoraižio epizodą. Taip, jis išties meistriškai nufilmuotas, operatoriui pavyko uždangstyti veiksmo spragas. Betgi grumtynės visiškai be stiliaus, du vyrai pliekiasi, o laimi, žinoma, Džeimsas. Stipriausi „Operacijos Skyfall“ momentai – būtent dramos gabalėliai. O šykščiomis veiksmo atkarpomis režisierius S.Mendesas ne tik nesimėgauja, susidaro įspūdis, kad jis skuba jas kuo greičiau prasukti. Ne jo daržas. Užtat kuomet vienu planu filmuojamas J.Bardemo prisistatymas, pasigėrėjimas veržiasi pro kamerą. Aktorius triumfuodamas žygiuoja artyn kelias minutes, berdamas šekspyrišką monologą. Be abejo, nuo genialiojo ispano pasirodymo „užsikaifuoji“ ir pamiršti, kad žiūri filmą apie Bondą. Septynis kartus įdomiau stebėti Javierą negu vienodai rūstų Danielį. Jo superherojui nusibodo gelbėti pasaulį. Jis pavargęs, mieliau gurkšnotų viskį, vienintelis stimulas – pareiga šaliai. Kai kur taip pasidaro gaila suvargusio 007, jog imi laukti, kada jis atsidus ir pravirks. Pasiūlymas kitos dalies scenaristams – įtaisykite jam naują personažą – psichologą. Gal šis pralinksmins?

Juoda gūdi naktis

Nes naujasis vyriausiasis technologas Q, kurį talentingai vaidina Benas Whishawas, taip pat niekuo nebepagelbsti. Jokių superautomobilių, jokių kritinėmis situacijomis gelbstinčių žaisliukų, tik pasišaipymas iš senųjų bondų – „tu ką, šaudančio rašiklio tikėjaisi?“. Naujojo Bondo konstruktoriai pamiršo tas smalsumą keliančias dešimties minučių scenas, kuriose reprezentuojamas pralenkęs laiką agento arsenalas. Kam vargintis, dramai pakaks pistoleto ir miniatiūrinio signalo skleidėjo.

Moterų Džeimsui irgi nelabai reikia, tik prabėgomis. Viena flirtuodama zuja aplinkui, kita greitai nušaunama be cackų pacackų. Mums pametama ilga ir nuobodi kaip „šimtmečiai“ kabinimo scena, kur žiūrovams seniai viskas aišku, o scenaristai vis rašo ir rašo. Muštynės vėl lyg tarp kitko, režisierių nuo jų vimdo. Taukšt – paukšt, atia. Dabar vėl galime pasikalbėti. Ristele palakstyti po Londoną. Trūksta įspūdžio – prašau, iš giedro dangaus įkrenta traukinys, tai pats komiškiausias dramos epizodas.

Filmo atomazga – „Volkerio, Teksaso reindžerio“ ir „Vienas namuose“ mišinys. Situacija, kuri matyta septyniose dešimtyse filmų bei serialų. Herojai užsidaro gimtojoje pilaitėje, parengia senamadiškus spąstus ir laukia, kol atsliūkins nenaudėlių gauja. Kaip viskas atrodys toliau, nuspėtų bet kas, per gyvenimą matęs daugiau negu septynis filmus. Dėl didesnio įspūdžio J.Bardemo niekšelis atskrenda sraigtasparniu (supraskit, dedikacija „Šių dienų apokalipsei“). Prasideda mirčių serija su graudžiomis išpažintimis.

Kaip vienas kino kritikas taikliai pastebėjo, „Operacija Skyfall“ yra „Bond by night“ („Bondas naktį“) tipo. Daugelyje epizodų tvyro juoda gūdi naktis. Rimti reikalai rimtiems vyrams ir moterims.

Rimtai, nusamdykit psichologą, nes visi čia nelaimingi. Tiek niekšelis, tiek ponia M, tiek Bondas. Ašarų pakalnė. Aš taip pat nelaimingas, nes iš manęs atėmė gyvą, smagią, žaismingą bondiadą.

Naujas filmas

Pavadinimas: „007 Operacija „Skyfall“.

Šalis: Didžioji Britanija, JAV.

Trukmė: 145 min.

Premjera Lietuvoje: 2012 m. lapkričio 1 d. kino centruose „Forum Cinemas“.

Žanras: veiksmo trileris.

Režisierius: S.Mendesas.

Prodiuseriai: B.Broccoli, M.G.Wilsonas.

Aktoriai: D.Craigas, J.Dench, J. Bardemas, R.Fiennesas, B.Whishawas.

Scenaristai: N.Purvis, R.Wade, J.Loganas.

Operatorius: R.Deakinsas.

Kompanijos: „Metro-Goldwyn-Mayer“, „Danjag“, „Eon Productions“.

Amžiaus cenzas: T.

Siužetas: per Stambulą, Londoną, Makau, Šanchajų, Škotiją, Hašimos salą nusidriekusioje misijoje jam teks kovoti ne tik su samdomais žudikais, banditais ir kenkėjais, bet ir su savais mokytojais, baudėjais ir išdavikais. Persekiodamas nusikaltėlį Džeimsas Bondas grumiasi ant greitai lekiančio traukinio stogo, bet gauna netikėtą kulką. Mažai tikėtina, kad intymiai pažįstama agentė Eva pataikė į savo kolegą netyčia, nes taiklioji šaulė vykdė Anglijos slaptųjų tarnybų vadovės agentės M nurodymus. Kas tai – bausmė už nepaklusnumą, ar bandymas užbėgti įvykiams už akių ir atsikratyti nereikalingų liudininkų?..

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 11 (209)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

 

 

Dvi R.Treigio fotoparodos

Klaipėdietis fotomenininkas Remigijus Treigys šį rudenį pristatė savo darbų parodas Vilniuje ir Plungėje.

Visą mėnesį, iki lapkričio 17-osios Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje“ Vilniuje veikė R.Treigio fotografijų paroda „Uždaryta“. Joje fotomenininkas po 11 metų pertraukos eksponavo ir naujausius savo darbus, ir anksčiau sukurtų ciklų fotografijas, kuriose matyti uždari Vilniaus kiemai, Venecijos fragmentai, žmogaus daiktai ir keli miniatiūriniai aktai.

Kodėl „Uždaryta“? Remigijus priminė, kad daug kur jo fotografijų pavadinimuose šmėkščioja žodžiai „uždaryta“, „uždengtas“, „užtverta“… Pati „Prospekto galerija“ – trys uždaros erdvės… „Kartu čia esama ir šiek tiek autoironijos, – sakė menininkas. – Aš pats esu užsidaręs savo stilistikoje.“ Fotografas šią ekspoziciją apibūdino kaip savo senesnių ir naujų darbų pasikalbėjimą. „Pastaruoju metu man tai įdomu, todėl rengiu savotiškas mini retrospektyvas“, – aiškino jis.

Nuo spalio 13-osios iki lapkričio pabaigos R.Treigio fotografijos taip pat eksponuojamos naujojoje Plungės dvaro bibliotekoje. Ten – irgi savotiškas jo darbų miksas, originaliai įgarsinęs tylą.

 

Keramikos ir grafikos suokalbis

„Papūtė vėjas nuo jūros… Visur – moterys su vėduoklėmis“, – taip dailininkė keramikė Daiva Ložytė apibūdino jos ir kolegės grafikės Danutės Žalnieriūtės darbų parodą, atidarytą Gardine (Baltarusija).

Lietuvos konsulato Baltarusijoje pakviestos, abi klaipėdietės surengė parodą Gardino miesto galerijoje, kur ji veikia nuo lapkričio 6-osios iki gruodžio 3-iosios.

D.Ložytė joje eksponuoja iš kelionės po Vokietiją grįžusias savo „Monas“ – skulptūrinius keramikos indus, o D.Žalnieriūtė – grafikos ciklą „Vėduoklės“.

„Tai pirmas mudviejų tandemas su Danute, – pasakojo D.Ložytė. – Aš patenkinta, labai graži, estetiška paroda. Jauki salė su kolonomis – lyg ir iš dviejų dalių. Nuostabiai abiejų darbai ten dera spalviškai – fonai, niunsai – toks bangavimas!.. Įspūdingas vernisažas, didžiulis žiniasklaidos dėmesys. O kokie ten šilti žmonės!.. Koks gražus, švarus miestas!.. Labai daug senos architektūros, pilių, ir viskas prižiūrima, tvarkoma, restauruojama. Džiaugėsi širdis ir akys – už ką tokia dovana?! Užmezgėme ryšius su tenykščiais dailininkais. Pakviečiau bendrauti, keistis parodomis, jungtis į bendrus projektus. Jie labai nudžiugo.“

Gardino miesto galerijoje lietuvių menas – nedažnas svečias. Tik pernai joje pristatyti kaunietės skulptorės darbai, šiemet – dviejų klaipėdiečių keramika ir grafika. „Gal mes pralaušime ledus?“ – svarstė D.Ložytė.

Iš festivalio – su laurais

Iš Varėnoje vykusio 3-iojo Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio Klaipėdos menininkai grįžo su apdovanojimais.

Šiųmetis festivalis prasidėjo spalio 1-ąją D.Tamulevičiūtės 2004-aisiais režisuotu ir jau legendiniu tapusiu Klaipėdos dramos teatro spektakliu „Viskas apie moteris“. Festivalis tęsėsi beveik mėnesį ir baigėsi spalio 29-ąją. Publika ir žiuri vertino 17 įvairių Lietuvos teatrų spektaklių, tarp jų – du vaikams. Per festivalio uždarymą išdalyta 15 apdovanojimų. Net kelis juos parsivežė klaipėdiečiai.

Geriausiu antraplaniu aktoriumi tapo Klaipėdos dramos teatro aktorius Vaidas Jočys už liokajaus Narcizo Trembinskio vaidmenį I.Turgenevo „Įnamyje“ (rež. A.Lebeliūnas). Šio Klaipėdos dramos teatro pastatymo kompozitorius Saulius Šiaučiulis apdovanotas už geriausią spektaklio muziką. Įtaigiausiu festivalio vaidmeniu pripažintas klaipėdiečio Dariaus Meškausko Baronas Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje „Dugne“ pagal Maksimą Gorkį, o geriausia antraplane aktore tapo jau buvusi Klaipėdos dramos teatro žvaigždė, klaipėdiečiams vis dar sava ir mylima Nelė Savičenko už Kvašnios vaidmenį tame pačiame spektaklyje.

Pasirodė „Bičių sąskrydyje“

Lapkričio 17 ir 18 dienomis Vilniaus menų spaustuvėje jau ketvirtąjį kartą surengtas šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“, kuriame dalyvavo ir uostamiesčio menininkų grupė „Žuvies akis“.

Kaip kasmet, vienoje scenoje ir užkulisiuose susitiko jau pažįstami šiuolaikinio šokio profesionalai – kūrėjai ir atlikėjai, buvo rodomi jų spektakliai ir eskizai bei nemažai jaunųjų menininkų darbų. Išlaikyta ir šokio seminarų tradicija – juos vedė šokėjai bei choreografai Rūta Butkus ir Mantas Stabačinskas.

Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“ lapkričio 17-ąją „Bičių sąskrydyje“ pristatė muzikinį šokio duetą „TuAš“. Pusvalandžio trukmės spektaklį sukūrė ir atliko šokėjas ir choreografas Petras Lisauskas su multiinstrumentalistu Sauliumi Petreikiu. Anot jų, „TuAš“ – kaip tušas, kuriuo užrašytas eilėraštis į dienoraštį. Tai mažas poetinis vyksmas, prisimenant, kas sujungė Jį ir Ją, Tave ir Mane…

„Lino lėlės“ – į Daniją

Uostamiestyje prieš metus susikūręs klaipėdiečių menininkų šeimos teatras „Lino lėlės“ šiandien išvyksta į savo pirmąsias gastroles užsienyje.

Kjelerupo miestelyje Danijoje gyvenantiems lietuviams garsusis uostamiesčio lėlininkas Linas Zubė parodys spektaklį „Vilkas ir ožiukai“. Praėjusį šeštadienį jį nemokamai galėjo pamatyti ir klaipėdiečiai.

Muzikalus, plastiškas, poetiškas, šarmingas L.Zubės sukurtų ir valdomų lėlių vaidinimas „Vilkas ir ožiukai“ – subtili gerai žinomos pasakos interpretacija, prasmių lauką išplečianti iki archajinės pasaulio kūrimo idėjos. Joje atskleidžiami gimimo ir mirties, gėrio ir blogio, priežasties ir pasekmės, meilės ir atsakomybės ryšiai. Neskubriai, žaismingai pasakojama istorija siekia rasti kelią į mažų ir didelių žiūrovų širdis.

Tai pirmasis pernai uostamiestyje įkurto šeimos teatro „Lino lėlės“ spektaklis, apkeliavęs jau ne vieną Klaipėdos vaikų darželį ir mokyklą, rodytas festivalyje „Vėjo arkliukas“ Širvintose. Šiemet L.Zubė sukūrė ir antrąjį – poetišku pavadinimu „Žuvėjėlis“.

Sausį „Lino lėlės“ ruošiasi į gastroles JAV – pas Čikagos lietuvius.

Parengė Rita Bočiulytė

„Teatro elingas“: trys pasi matymai su jaunu teatru

„Teatro elingas“: trys pasi matymai su jaunu teatru

Gitana Gugevičiūtė

Švenčiant Tarptautinę teatro dieną bene pats svarbiausias Klaipėdos asmuo pasidžiaugė, kad uostamiestis turi net du (!) jį garsinančius teatrus. Tąsyk pavyko nenukristi nuo kėdės, sprendžiant valdininko užmintą mįslę, kurie du teatrai yra tie tikrieji: Klaipėdos lėlių teatras ir teatro trupai Gliukai ar Klaipėdos Pilies ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras; Klaipėdos dramos teatras ir pantomimos teatras „A“ ar menininkų grupė „Žuvies akis“ ir jaunimo teatras „Be durų“? Atsakymo vis dar nežinau, mat teatru vadinu ir tuos kolektyvus, kurie neturi atskiro pastato, o kartais net ir normalios repeticijų salės. Todėl ir tie trys nauji kolektyvai, kuriuos pristatė lapkričio viduryje „Švyturio menų doke“ įvykęs projektas „Teatro elingas“, man irgi yra teatrai, verti būti įtraukti į Klaipėdos teatrinį žemėlapį.

„Teatro elingą“, kuriam ir skirta ši apžvalga, inicijavo „Švyturio menų doko“ steigėjas režisierius Vaidas Kvedaras, parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė pagal Jaunimo programą. Projektas tarsi siekė parodyti, kad ne visi Klaipėdos universitetą baigę meno specialistai išeina dirbti „žemiškų“ darbų ar meninę patirtį transformuoja į šeimos švenčių režisavimą, apipavidalinimą ir vedimą – dalis menininkų vis dėlto lieka scenos katakombose / elinguose ir, valgydami neskalsią duonelę, formuluoja ambicingus manifestus, siekia savitumo, originalumo, ieško krypties ir srovės, prieš kurią galėtų plaukti. Tiesa, ir jų kūrybinėje karjeroje ne taip retai pasitaiko abejotino pobūdžio angažementų, silpninančių tikrojo kūrybinio akto įtaigumą, nuoseklumą, vientisumą, individualumą.

Trijų vakarų cikle manifestavo prieš dvejus metus įsikūręs Memelio teatras, Klaipėdos jaunimo teatras, nuo 2008-ųjų iki šių metų dėvėjęs „trupės p.s.“ vardą, ir Apeirono teatras, į kolektyvą pradėjęs burtis 2011-ųjų vasarą. Iki lemtingojo „Teatro elingo“ projekto tik apie pastarąjį teatrą ir neteko girdėti, nors jis savo repertuarą lapkričio 17-ąją papildė jau ketvirtuoju spektakliu – eksperimentine komedija su tragedijos motyvais „Fliuchšteino moterys“. Akivaizdu – kolektyvai nevienodai įvaldę public relations metodus, tad čia „Švyturio menų dokas“ svariai prisideda, jei ne integruodamas juos į kultūrinę rinką, tai bent profesionaliai informuodamas teatrinę bendruomenę apie esamas alternatyvas.

Ir nors šioje jaunųjų teatrinėje paletėje labai trūko Klaipėdos menininkų grupės „Kolektyvinis sodas“ (bent jau man asmeniškai), reikia pripažinti, kad į projektą pakviesti kolektyvai liudija apie žanrinę, stilistinę, idėjinę, koncepcinę įvairovę, skatinančią pasidalyti nerafinuotais, punktyriškais, nerecenzuojančiais, neapibendrinančiais įspūdžiais. Apie juos – trimis atsidūsėjimais.

Pirmas…

„Teatro elinge“ Memelio teatras žiūrovams pristatė premjerą – dainininkės Roisin Murphy muzikos interpretaciją „Geroji ir išvirkščioji pusės“. Prieš dvejus metus sukūręs šiuolaikinį miuziklą „(ne)Laimingi žmonės“ pagal Kate Bush dainas, šis teatras laikosi pasirinktos krypties – kurti spektaklių, pristatančių iškilias šiuolaikinės kultūros asmenybes, ciklą. Teatro vadovė bei naujojo mados ir šokio spektaklio režisierė Rūta Bunikytė (tarpdisciplininių žanrų asė) spektaklius vadina ne žymių atlikėjų mėgdžiojimu ar jų kūrybos iliustracija, o interpretacija, įspūdžių vizualizacija, inspiruota pasirinktos asmenybės. Konkrečiai šio spektaklio atspirties tašku tapo garsas, muzika, kurią režisierė grafiškai ir choreografiškai vizualizuoti ėmėsi drauge su dizainere, Vilniaus dailės akademijos absolvente Grete Petkevičiūte, choreografu Karoliu Barčiumi, elektroninės muzikos projekto „Driezhas“ įkūrėju Kristijonu Lučinsku bei šokėjais Rasa Želnyte, Jolanta Milčiene, Artūru Ženčiumi ir Mantvydu Žilinsku, prie kurių prisijungė aktorius Karolis Makauskas.

Spektaklio kūrėjai tvirtino, kad „Geroji ir išvirkščioji pusės“ – ne muzikinis klipas, ne draminė istorija ir ne madų podiumas. Tai mėginimas parodyti šių žanrų „išvirkščiąją“ pusę, atskleisti iliuzijų ir tikrovės sandūrą – savotišką siuvinį, turintį skirtingas puses. Bet būtent spektaklio klipiškumas, epizodiškumas, silpna dramaturginė sąranga ir krenta į akis (kaip ir hibridinė reginio prigimtis).

Režisierė, kurią sau atradau drauge su spektakliu „Ne aš“ pagal to paties pavadinimo Samuelio Becketto pjesę, anuomet gana aukštai išsikėlė kartelę, net peršoko per ją: spektaklis džiugino vizualumu, išraiškingumu, pastanga intelektualiai argumentuoti režisūrinius sprendimus – tai žadėjo Klaipėdai rimtą, mąstančią, savo taką minančią režisierę. Ačiū Dievui, režisierė nedingo, tačiau jos darbuose tarpdiscipliniškumas vis labiau tampa pats savaime vertybe, intelektinės minties kosmose plečiasi vakuumas, idėjinė vertikalė tampa negrįžtamu atavizmu. Statomi (pastatyti) spektakliai estetiški („gražūs“ klasikiniu požiūriu), muzikalūs, tvarkingi, bet juose pasigendama iššūkio, provokacijos, spontaniškumo, nestandartinių sprendimų, tampančių bilietu ne tik į masines šventes ar į pasimatymą su pradedančiuoju žiūrovu, bet ir į sceną, neskirtą tenkinti „kultūrinius poreikius“; pas žiūrovą, turintį rimtesnių kultūrinių aspiracijų, nei norą atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos.

Koks tas spektaklis bus po pusmečio – sunku nuspėti. O šiandien akies objektyvas fiksuoja kordebaletą, repetuojantį numerius pagrindiniam pasirodymui su „žvaigžde“, kurios žiūrovas laukia it Godo. Bet „žvaigždė“ – kaip ir minėtasis klasikinis personažas – nenušvinta (tiesa, keliuose epizoduose pasirodęs K.Makausko personažas nuveikia daugiau, nei beveik valandą šokantys šokėjai), o stiliaus ikona tituluojamos dainininkės garso takelis įtaigesnis nei vaizdo partitūra, sudėliota iš nesudėtingų hieroglifų – šokio kompozicijų.

Gaila, kad mados ir šokio spektaklis „Geroji ir išvirkščioji pusės“ su Alberto Camus beveik to paties pavadinimo apybraižų rinkiniu „Išvirkščioji ir geroji pusė“ (1935 m.) ne ką teturi bendro: pastarasis autorius jau pirmosiose knygose šalia jaunatviško entuziazmo demonstravo intelektualumą ir meninį principingumą, harmoningą, vaizdingą, poetišką stilių, rafinuotai mąstė istorijos, absurdo, mirties temomis, vėliau nuosekliai plėtotomis visame kūrybiniame kontekste, o R.Bunikytės kuriama teatrinė produkcija lėkštėja, praranda gylį, formuluojamos teorinės spektaklių koncepcijos nepagrindžiamos praktiškai. Galbūt šiame tarpdisciplininių menų ceche paprasčiausiai trūksta dramaturgo? Galbūt.

Antras…

Pernai į Klaipėdą drauge su Vilniaus kolegijoje parengtų aktorių kursu persikraustė aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Miestas džiaugiasi komanda, aktyviai įsiliejusia į kultūrinį gyvenimą, savo ruožtu Klaipėdos jaunimo teatro vadovas V.Masalskis džiaugiasi miesto valdžios, universiteto, miestiečių dėmesiu bei savo aktorių darbštumu, atkaklumu. „Teatro elingo“ publikai jie pristatė spektaklį „Žinia“ – veržlų, muzikalų, entuziastingą šaukinį, kuriame susilieja skudučiai, savadarbiai būgnai, kūno perkusija, ritmas ir dainos; ir misteriją „Už linijos“, atkartojančią pasaulio cikliškumą. Šiuos spektaklius drauge su kompozitore Nijole Sinkevičiūte ir dailininke scenografe Renata Valčik režisavo pats Maestro.

Apie režisieriaus kuriamą gyvybės ir emocijos teatrą; apie teatrą, išsivaliusį (siekiantį išsivalyti) nuo subjektyvios tapatybės; apie žaibo energiją, nuoširdumą, transliuojamą jaunųjų aktorių, estetinę vaizdo švarą, griežtą formą, bendrą tikėjimą etc. nemažai prirašyta – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, vieno garsiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių asmenybė neabejotinai tampa jauno teatro saugikliu ir savotišku sėkmės garantu. Todėl ir „Teatro elingo“ kontekste Klaipėdos jaunimo teatras atrodė nevienprasmiškai – su jaunųjų scenos ieškojimais šį teatrą sieja aktorių jaunystė, bet tos jaunystės talentu ir užsidegimu eksperimentuoja ne geltonsnapis bakalauras, o daug sceninės patirties sukaupęs aktorius ir režisierius, persisotinęs „tradicinio“ teatro, žinąs (?), kaip iš letargo pažadinti publiką ir koks teatras šiandien dar turi prasmę ir perspektyvą: „Menas turi turėti griežtai sustyguotas ribas, formos, vidinio apsisprendimo nelaisvę – ir tik tose ribose, toje nelaisvėje atsiranda kūrėjo laisvė ir kūrinio dvasia. Beformėje masėje, chaose dvasios nėra. <…> Išorinis organizuotumas, disciplina ir vidinė laisvė yra teatro ginklai veikti žiūrovą. Stebėkite bičių avilį: kokia griežta tvarka ir koks saldus toje tvarkoje veikiančiųjų darbo rezultatas. Arba – simfoninis orkestras: fantastiška muzika gimsta beveik iš kareiviškos tvarkos“.

Vedlys ir juo tikintieji, strategas ir scenos kariai; schemų nelaisvė, „kareivių pulko struktūra“ ir kažkur tūnanti kiekvieno spektaklio dalyvio individualybė ir laisvė – toks antrąjį projekto „Teatro elingas“ vakarą pamatytas Klaipėdos jaunimo teatras.

Trečias…

Maloniu netikėtumu tapo Apeirono teatras, publikai pristatęs premjerą – eksperimentinę komediją su tragedijos motyvais „Fliuchšteino moterys“ pagal teologo ir psichoterapeuto Davido Madseno romaną „Sapnų dėžutė“. Skambų pavadinimą pasirinkusio teatro „kūrybinis tikslas – įvairiomis formomis ieškoti kelio į šiuolaikinio žiūrovo pasaulį, siekiant ne pataikauti jam, o pažadinti iš snaudulio, paskatinti jį pajusti, suvokti ir klausti, nebijoti nei džiaugtis, nei išsigąsti, nes tai – Žmogaus privilegija“. Matytasis spektaklis leidžia nujausti, kad judėti užsibrėžto tikslo link teatrui sekasi.

„Fliuchšteino moterys“ primena kinišką dėžutę (arba rusišką matriošką), kurią atidaręs randi kitą dėžutę, joje – dar kitą ir t.t. Naudojant šį daugio metodą, D.Madseno romane „Sapnų dėžutė“ aprašomos miegančio ir niekaip negalinčio pabusti žmogaus būsenos, atveriamos fantastinės erdvės, kuriose gali nutikti (ir nutinka) bet kas. „Kokią ribą pasiekė visuomenė, kur asmenybė, turinti sveiką ir šviesų požiūrį, ima abejoti visa ko tikrumu?“ – klausia spektaklio kūrybinė komanda (režisierė Greta Kazlauskaitė, aktorės: Eglė Šimėnaitė, Gerda Surgautaitė, Kornelija Krasilnikovaitė, Agnė Stalaučinskytė, Eglė Kazickaitė, Aiva Krupelytė, Erika Kubiliūtė, Viktorija Kriučkovaitė, Živilė Beniušytė), surizikavusi nerti į žmogiškosios tuštybės, iškrypimų, pseudointelektualumo, absurdo, abejonės, netikrumo gelmę. Atsakymas nepateikiamas, nes gali būti, kad sapnas niekada nesibaigia.

Romanas, šiaip jau plėtojantis vyriškąjį naratyvą, spektaklyje gana sėkmingai virsta stilinga haliucinacija, tikrovės antidublikatu; libidiniu, froidistiniu, onanistiniu, lesbietišku sapnu, kuriame klaidžioja veikėja Johanė (akt. E.Šimėnaitė). Panašų scenarijų, kai dramaturginė medžiaga, vaidmenys, skirti vyrams, perrašomi moterims, jau teko regėti – taip eksperimentavusi „Dramos klasė“ po kelerių metų egzistencijos tyliai, be jokių manifestų išsiskirstė. Tačiau reikia pripažinti, kad Apeirono aktorėms tinka spręsti normalumo / nenormalumo, libido, onanizmo, kolektyvinės moterų pasaulėvokos (ir savivokos), moters prigimties polimorfiškumo ir pan. klausimus – jų kuriami vaidmenys aistringi, ekstravagantiški, ironiški, o ir režisūra (nors netolygi, metodiškai nenuosekli) turi pakankamai potencijos tapti savarankiška kalba. Trumpai tariant, spektaklis – net jei ir nenugriaudėjo kaip sprogimas – nusipelno būti aptartas ir rimtesniame tekste, ir neoficialiuose betarpiškuose pokalbiuose.

Bendrai paėmus, visus „Teatro elinge“ susirinkusius jaunuosius derėtų maksimaliai palaikyti. Net jei jie ir neparašė Naujojo Teatro Testamento ar nepastatė Nojaus laivo teatrui. Brendimo ir evoliucijos procesai, regisi, vyksta. Sceniniai ieškojimai – nevienpusiški, nepasyvūs, klausiantys. Trumpai tariant – malonios intrigos esama, o tai įgalina į jaunųjų sceną žvelgti dažniau nei kartą per metus.