LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Radikaliai pakitusi „Baltija“
Sigita Bartkutė
Kažkodėl kartais, visai pamiršus pirmines žodžio almanachas reikšmes, man šis tarptautinis terminas sukelia vien lietuviškas asociacijas su vandens versmių gaivalingumu – su tuo, kas alma, ar bent privalo almėti. Tas pats su manimi atsitiko ir šių metų spalio 29-ąją – per literatūrinio-kultūrinio almanacho „Baltija 2012“ pristatymą. Tiek vos atsivertus šio Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrių ir „Druką“ reprezentuojančio leidinio turinį, kadangi net kvyktelėjau iš džiaugsmo, jog pagaliau „atsirado vietos“ ir I.Simonaitytės premijos laureatams. Šiemet, kaip ir derėjo, Elenai Karnauskaitei. Tiek girdint Tomo Venclovos poetinio balso įrašą. Tiek ir klausantis šio almanacho sudarytojo Rolando Rastausko perteiktų pagrindinių „Baltijos 2012“ konceptų, ar jo talkininkų Juozo Šikšnelio bei Marijaus Šidlausko smagia asmenybine laisve alsavusių aptariamo leidinio genezės papildymų. O tiek ir įsigyvenus į keleto „Baltijos 2012“ autorių (deja, kai kurių jų tą vakarą buvo labai pasigesta) gyvai perskaitytų kūrinių ar vien trumpučių jų ištraukų (beje, tai liudijo ir puikų renginio kompozicijos saiko jutimą) situacijas. Kadangi mano galvoje tais visais ką tik įvardintais momentais kažkas itin gaiviai almėjo. Lai šią savo frazę galbūt dabar ir pasmerkiu begal pašaipioms interpretacijoms… Tebūnie. Tačiau gal vos ne pirmąkart po pakankamai nemažai stebėtų „Baltijų“ pristatymų šis man ne tik kad neprailgo, bet dargi daug ką radikaliai pakoregavo ir apskritai asmeninėje almanachų sampratoje (beje, ir viešai skelbtoje)… O vis dėlto „Baltija 2012“ tarsi atsiliepė ir į esminį mano pageidavimą, išsakytą dar prieš šešerius metus (žr. „Klaipėda“ / „Gintaro lašai“, 2006 11 08), nes aptariamasis leidinys tarsi įrodė, jog jis maksimaliai priartėjo ir prie pirminių termino almanachas reikšmių. Bent aš jau kur kas įtaigiau pajutau pulsuojantį čia ne tik Vakarų Lietuvos kalendorių, bet ir itin gyvastingai almantį kultūrinių pranašysčių rinkinį. Ir šiuos savo „pojūčius“, jeigu bus leista, bandysiu apginti.
Tikrai galiu vien džiaugtis „Baltijoje 2012“ neįkyriai, bet esmingai puoselėjamu kalendoriškumu. O šis pirmiausia itin prasmingai atsiskleidžia „Mažojoje BALTIJOS antologijoje“, kuri šiemet paskirta 75-erių metų jubiliejų švenčiančiam Tomui Venclovai su jo itin klaipėdietiškais eilėraščiais, ir, kaip jau minėjau, I.Simonaitytės premijos laureatams pagerbti visai naujai įvestoje rubrikoje. Ir abu šiuos rinktinius (antologija – rinktinių kūrinių rinkinys) vardus palydi dar ir esminės M.Šidlausko įžvalgos. Bet iš pradžių čia kiek nustebino paties R.Rastausko „Tylaraščiai“. Net šyptelėjau: „Na ir kaip sudarytojui išsiversti be savo žaviojo ego!“. Tik atsitokėjusi, jog šie dedikuoti fotografijų albumą „Tyla“ 2011 m. išleidusiam Gyčiui Skudžinskui, suvokiau, kad antologinis kalendoriškumas ir šiuo atveju nepažeistas. (O čia man norisi pastebėti, jog almanacho pirminė idėja buvo siejama su visų 2011 metų uostamiesčio meno sričių apžvalgomis. Tik ji taip ir liko neįgyvendinta – beje, ir dėl mano kaltės…) Tad „Baltijoje 2012“ iš karto atsiduriame ne tik su Vakarų Lietuvos regionu tiesiogiai susijusio meno, į kurį tradiciškai kalendoriškai toliau kviečia ir skyrius „Mūsų jubiliatai“ su tikrai gerų tekstų gausa, tačiau ir intelektualinėje savojo laikmečio puotoje. O į almanacho „stalą“ kalendorines vaišes dar patiekia ir Sondra Simanaitienė („Klaipėdos skulptūrų parkui – 35“), ir Kaliningrado PEN klubo pirmininkas Viačeslavas Karpenka (žr. p.174–178), savita maniera apmąstydamas klaipėdiečio Clandestino (Sergejaus Isajevo) naujai išverstą (išleistą 2011 m.) į rusų kalbą Kristijono Donelaičio kūrybą. Ir, kaip jau visai įprasta, – 2011 m. Klaipėdos kultūrinio gyvenimo kronika“ (sudarė Ingrida Pocienė). Dar ir be dublikatų (bent aš nesu radusi to anksčiau skelbta) – išskyrus vien minėtą „Mažąją (…) antologiją“. Tiesa, buvo kiek keista, kad aptariamame almanache nėra ne tik Krėvės. bet ir Maironio, tačiau Rimanto Kmitos eseistinė įžvalga „Klasika yra kada…“ šią „nuodėmę“, rodos, bent iš dalies išpirko. Tik kad joje radau ir vieną nemalonų BET… R.Kmita taisyklingai sukirčiuotą Jono Aisčio eilėraščio „Peizažas“ žodį svìrtis čia kažkodėl laiko kirčio klaida. Nors tai dar kartą įrodo, kaip verkiant kultūros leidiniams reikalingi humanitariniu požiūriu itin išprusę redaktoriai. Korektorė Rita Bielskytė šios R.Kmitos klaidos tikrai neprivalėjo pastebėt. Tačiau už S.Simanaitienės tekste paliktus „vienaraidžius“ asmenybių vardus ji jau irgi yra atsakinga. O vis dėlto šįkart man labiau rūpi pagrįsti, jog šis almanachas – ir kultūrinių pranašysčių rinkinys.
Vien paėmusi „Baltiją 2012“ į rankas pajutau, jog ji lyg ir neįprastai sunki. Ir iš tikrųjų vėliau paaiškėjo, kad, palyginus šį rinkinį bent su pernykščiu, jis „priaugo“ net trisdešimt du puslapius… Ir kas dar be galo pradžiugino mane – vos žvilgtelėjus į „Baltiją 2012“. Pirmiausia – stipri šio almanacho vizualinė įtaiga, atsiradusi dėl itin puikiai išlaikyto leidinio išvaizdos vieningumo. O šis, mano požiūriu, kyla jau vien dėl to, kad regimąja „Baltijos 2012“ dominante sudarytojo buvo pasirinktos nespalvotos Kristinos Gentvainytės (menotyrininkės Kristinos Sadauskienės straipsnį apie šią skaitykite p.180–183) nuotraukos. Ir tas tik dar kartą įrodė, jog kai R.Rastauskas „šauna“, tai jis ir pataiko – dargi tiesiai „į dešimtuką“. Juolab kai žino ką į talką pasikviesti: šįsyk turiu omeny dizainerę Aidą Zybartę. Tad ir kitų nespalvotų šio leidinio fotografijų ar pačių tekstų su lengva jų dešiniosios pusės „anarchija“, bet itin tiksliai minimalistiškai sukomponuotais šriftais atspaudai man atrodė esą ne tik kokybiški (čia, matyt, tiktų padėkoti spaustuvei), tačiau ir pranašingi – ryškiai juntama ne tik kur link krypsta šiuolaikinė fotografija, bet ir leidybos kultūra. O jaučiu pareigą atkreipti dėmesį ir į tai, su kokia ypatinga vizualine pagarba bei enciklopedine išmintimi pristatomas ir kiekvienas almanacho vardas – ypač skaitytojams mažiau žinomas ar ir visai nežinomas. Ir tą, mano nuomone, jau lėmė vien tai, kad „Baltija 2012“ pagaliau įgijo ne tik asmeninės rizikos neišsigandusį, bet ir estetiniu bei intelektualiniu požiūriu išskirtinį lyderį. Todėl ir man nūnai yra gana lengva spręsti, kas yra „kaltas“ už esamas ir nesamas aptariamo almanacho „nuodėmes“. Ypač kai šį leidinį vėl palyginu su dėl Rimanto Černiausko Netekties tapusia „stachanovine“* „Baltija 2011“. Ten leidybinės grupės narių lyderystė ir funkcijos buvo tokios neaiškios, jog, matyt, kaip tik dėl to mano ankstesniame rašinyje (žr. „Klaipėda“ – „Durys“/„Gintaro lašai“, 2012 08 30) prasprūdo dvi neatleistinos klaidos. Viena jų, kad mano tekste buvo nutylėta almanacho „Baltija 2011“ sudarytoja Daiva Molytė-Lukauskienė.
O antroji man dar bjauresnė, nes „Sudarytojos žodis“ ten kažkodėl tapo dar ir „Sudarytojo žodžiu“ – taigi informacija buvo iškreipta iš esmės. Užtat labai ir viliuosi, jog bent dabar – rašant apie „Baltiją 2012“ – man taip gal jau tikrai „neužplauks“…
Vis dėlto kiek kitaip iš pradžių mane paveikė šio leidinio „Turinys“. Jis, nors struktūriniai jo koncentrai yra itin aiškiai išskirti, pirmomis skaitymo minutėmis atrodė lyg ir per daug „pabiras“ – tarsi ir vėl būtų likęs be ankstesniame mano rašinyje „taip gedauto“ prasminio sąryšingumo. Ir tokį įspūdį kėlė ne tik mažai ką Vakarų Lietuvos kultūriniame kontekste sakantys kai kurių almanacho autorių vardai, bet ir „gana įdomiai“ įterptos bent poros skyrių antraštės – „Kaimynai“ (kai bent man šio skyrelio autorė Alma Riebždaitė atrodė tokia pažįstama…) ir „Vintažas“ (beje, pastarasis pavadinimas mane, nemokančią anglų kalbos ir seniai nedalyvaujančią beveik jokiame profesionalesniame kultūriniame ir intelektualiniame vyksme (nors tai tikrai tik mano bėda), privertė paplušėti dar ir prie kelių žodynų), o ir Alfredas Chmieliauskas atrodė šiame keistai atsiradęs. Nelabai tad nuo mano „skepsio“ šį „Turinį“ gelbėjo ir „Sudarytojo žodyje“ įvardintas daugiabalsiškumo „Baltijoje 2012“ siekis. Net pasirodė, jog čia gali būti supainiotos ir kontrapunkto, kuriam lyg ir būtina (tiesa, nesu muzikė, todėl, matyt, dabar tiesiog apsijuoksiu) daugiabalsio kūrinio melodinių linijų tarpusavio arba bent vienos melodinės linijos ir temos dermė, ir kakofonijos sąvokos. Ir jeigu ne R.Rastausko įvardintos šio leidinio ašys, beje, stipriai susietos ir su Klaipėdos ar bent pajūrio toponimika, prasminio sąryšingumo problema ir šioje rašliavoje, matyt, būtų vėl išskirta kaip pati „svarbiausia“ – begal mėgstu iš savęs pasišaipyt… O vis tiek, žvelgdama vien į „Turinį“, nesuprantu, kas skyriuje „Kitu kampu“ jungia Vytauto Čepo rengiamos spaudai knygos „Plepalai“ ištrauką ir jau minėtą V.Karpenkos publikaciją… Bet ir sudarytoją, ir leidyklą tenka pagirti, jog šis „riktas“ ištaisytas tiek patį almanachą, tiek jo struktūrą ir išspausdintų tekstų funkcijas bei jų autorius išskirtinai informatyviai pristatančiose puslapių išnašose (gaila vien, kad čia nepažymėti dar ir leidinio metai – 2012). Tačiau daugiau dėl ko „pakandžioti“ „Baltiją 2012“ aš jau tikrai turiu per mažai „dantų“… Be to, privalau įvertinti (lai ir su didžiausia nuostaba) ir dar vieną šio almanacho sudarytojo talentą…
Bent man vaidenasi, jog Nacionalinės premijos laureatas R.Rastauskas su „Baltija 2012“ gali išgarsėti dar ir kaip išskirtinis meno kultūros pardavimų vadybininkas, nes dauguma to, kas šiame almanache yra išspausdinta, drįstu prognozuoti, jau turi ir išliekamąją vertę – taigi ir komercinę. Ir sąvoką komercinė be kabučių čia rašau visai sąmoningai, nes tikrai manau, jog dauguma menininkų ir intelektualų savo produktų, kuriuos vieni jie geba tokius sukurti, patys niekaip negalėtų nei deramai įsivertinti, nei juo labiau išreklamuoti ir už adekvačią kainą parduoti. Todėl be galo svarbu, kad tokius žmones kompetentingos instancijos ar ir atskiri asmenys ne tik laiku pastebėtų, bet dargi ir pačiu tinkamiausiu momentu PAKYLĖTŲ. Savaime aišku, kad tik viešumoje ir dargi užtikrindami šiems ne tik moralinius, bet ir finansinius dividendus. O tai, mano nuomone, „Baltijoje 2012“ R.Rastauskas su savo talkininkais kaip tik ir daro. Itin pasitikinčiai pasiremdami ir nepriekaištingai jų išmanomu visuotinės literatūros kontekstu (vertimų atranka), ir rafinuotai išlavinta vintažine – gero vyno – nuojauta (taip „Baltijoje 2012“ atsiranda R.Rastausko ir M.Šidlausko studenčių, kaip tą supratau aš, A.Riebždaitės ir Rosanos Lukauskaitės tekstai). Be to, „Baltija 2012“ pateikia itin svarią paraišką ir į KU literatų intelektualinę lyderystę šio almanacho projektuose ateityje, nes net ir akivaizdžiai vien dėl sudarytojo simpatijų (jos man pasirodė susijusios tiek su Kęstučiu Navaku, tiek su Juliumi Keleru, tiek ir su mūsiškiu Gintaru Grajausku – beje, dar ir šio būsimą knygą tuo pačiu itin vykusiai „paanonsuojant“) „Baltijoje 2012“ skelbiami vardai jau yra tikrai aukštos prabos. Tik A.Chmieliausko „Kelionė į Suomiją“ bei V.Čepo „Plepalai“ lyg ir nelabai „įsirašo“ į tokį elitinį kontekstą. Tačiau vis tiek bent aš jau galiu orientuotis ne tik savosios, bet ir visuotinės literatūros tendencijose. Teesie Ingmaro Villgisto bei Carylos Churchil pjesėse jos itin šiurpiai apokaliptiškos – ar tai išgirstant, kaip ir šiandien mūsuose net Bažnyčia dega (p.113), ar ir jau visai baugiai suvokiant, kaip tas veikia (žr. jau p.119–124) mūsų vaikus (Helveris, beje, „Helverio naktyje“ irgi vienas iš jų). Vis dėlto ar tai būčiau pajutusi, jei ne išskirtinis šių kūrinių meistriškumas?.. O tai „Baltiją 2012“, lai ir itin menku mano supratimu, reprezentuoja jau ir kaip gana viltingą kultūrinių pranašysčių rinkinį. Vadinasi, užsibrėžtas šio rašinio premisas tarsi ir įrodžiau…
Na o ką galiu pridėt apibendrindama?.. Gal vien tai, jog iš pradžių susidarė įspūdis, kad „Baltijoje 2012“ lyg ir per maža mūsiškių. Ir vis dėlto jie „persveria“ – nors ir gana sąlygiškai. Tačiau šis almanachas taip radikaliai pakitęs, taip estetiškai ir intelektualiai išgrynintas, jog kai kuriems skaitytojams dėl to gal net ir aštrokai dilgtelės širdį. Tarsi išgirdus Marcelijų Martinaitį Vytauto Kernagio balsu: kažko nėra, kažko nėra – lyg artimų… Deja, man „Baltiją-2012“ skaityti buvo taip įdomu, jog „ilgesys“ to kažko, „ko joje nėra“, tikrai, atrodo, negresia virst patologija. Ir jau vien dėl to aš šiuo almanachu ypatingai džiaugiuosi.
*Šis pajuokavimas kilo iš asociacijų su kažkokiu sovietiniais laikais išgarsintu Stachanovu: atseit jis savo darbo užduotis atlikdavo net kelis kartus greičiau nei buvo numatyta tam skirto laiko standartuose.
