Radikaliai pakitusi „Baltija“

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

 

Radikaliai pakitusi „Baltija“

Sigita Bartkutė

Kažkodėl kartais, visai pamiršus pirmines žodžio almanachas reikšmes, man šis tarptautinis terminas sukelia vien lietuviškas asociacijas su vandens versmių gaivalingumu – su tuo, kas alma, ar bent privalo almėti. Tas pats su manimi atsitiko ir šių metų spalio 29-ąją – per literatūrinio-kultūrinio almanacho „Baltija 2012“ pristatymą. Tiek vos atsivertus šio Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrių ir „Druką“ reprezentuojančio leidinio turinį, kadangi net kvyktelėjau iš džiaugsmo, jog pagaliau „atsirado vietos“ ir I.Simonaitytės premijos laureatams. Šiemet, kaip ir derėjo, Elenai Karnauskaitei. Tiek girdint Tomo Venclovos poetinio balso įrašą. Tiek ir klausantis šio almanacho sudarytojo Rolando Rastausko perteiktų pagrindinių „Baltijos 2012“ konceptų, ar jo talkininkų Juozo Šikšnelio bei Marijaus Šidlausko smagia asmenybine laisve alsavusių aptariamo leidinio genezės papildymų. O tiek ir įsigyvenus į keleto „Baltijos 2012“ autorių (deja, kai kurių jų tą vakarą buvo labai pasigesta) gyvai perskaitytų kūrinių ar vien trumpučių jų ištraukų (beje, tai liudijo ir puikų renginio kompozicijos saiko jutimą) situacijas. Kadangi mano galvoje tais visais ką tik įvardintais momentais kažkas itin gaiviai almėjo. Lai šią savo frazę galbūt dabar ir pasmerkiu begal pašaipioms interpretacijoms… Tebūnie. Tačiau gal vos ne pirmąkart po pakankamai nemažai stebėtų „Baltijų“ pristatymų šis man ne tik kad neprailgo, bet dargi daug ką radikaliai pakoregavo ir apskritai asmeninėje almanachų sampratoje (beje, ir viešai skelbtoje)… O vis dėlto „Baltija 2012“ tarsi atsiliepė ir į esminį mano pageidavimą, išsakytą dar prieš šešerius metus (žr. „Klaipėda“ / „Gintaro lašai“, 2006 11 08), nes aptariamasis leidinys tarsi įrodė, jog jis maksimaliai priartėjo ir prie pirminių termino almanachas reikšmių. Bent aš jau kur kas įtaigiau pajutau pulsuojantį čia ne tik Vakarų Lietuvos kalendorių, bet ir itin gyvastingai almantį kultūrinių pranašysčių rinkinį. Ir šiuos savo „pojūčius“, jeigu bus leista, bandysiu apginti.

Tikrai galiu vien džiaugtis „Baltijoje 2012“ neįkyriai, bet esmingai puoselėjamu kalendoriškumu. O šis pirmiausia itin prasmingai atsiskleidžia „Mažojoje BALTIJOS antologijoje“, kuri šiemet paskirta 75-erių metų jubiliejų švenčiančiam Tomui Venclovai su jo itin klaipėdietiškais eilėraščiais, ir, kaip jau minėjau, I.Simonaitytės premijos laureatams pagerbti visai naujai įvestoje rubrikoje. Ir abu šiuos rinktinius (antologija – rinktinių kūrinių rinkinys) vardus palydi dar ir esminės M.Šidlausko įžvalgos. Bet iš pradžių čia kiek nustebino paties R.Rastausko „Tylaraščiai“. Net šyptelėjau: „Na ir kaip sudarytojui išsiversti be savo žaviojo ego!“. Tik atsitokėjusi, jog šie dedikuoti fotografijų albumą „Tyla“ 2011 m. išleidusiam Gyčiui Skudžinskui, suvokiau, kad antologinis kalendoriškumas ir šiuo atveju nepažeistas. (O čia man norisi pastebėti, jog almanacho pirminė idėja buvo siejama su visų 2011 metų uostamiesčio meno sričių apžvalgomis. Tik ji taip ir liko neįgyvendinta – beje, ir dėl mano kaltės…) Tad „Baltijoje 2012“ iš karto atsiduriame ne tik su Vakarų Lietuvos regionu tiesiogiai susijusio meno, į kurį tradiciškai kalendoriškai toliau kviečia ir skyrius „Mūsų jubiliatai“ su tikrai gerų tekstų gausa, tačiau ir intelektualinėje savojo laikmečio puotoje. O į almanacho „stalą“ kalendorines vaišes dar patiekia ir Sondra Simanaitienė („Klaipėdos skulptūrų parkui – 35“), ir Kaliningrado PEN klubo pirmininkas Viačeslavas Karpenka (žr. p.174–178), savita maniera apmąstydamas klaipėdiečio Clandestino (Sergejaus Isajevo) naujai išverstą (išleistą 2011 m.) į rusų kalbą Kristijono Donelaičio kūrybą. Ir, kaip jau visai įprasta, – 2011 m. Klaipėdos kultūrinio gyvenimo kronika“ (sudarė Ingrida Pocienė). Dar ir be dublikatų (bent aš nesu radusi to anksčiau skelbta) – išskyrus vien minėtą „Mažąją (…) antologiją“. Tiesa, buvo kiek keista, kad aptariamame almanache nėra ne tik Krėvės. bet ir Maironio, tačiau Rimanto Kmitos eseistinė įžvalga „Klasika yra kada…“ šią „nuodėmę“, rodos, bent iš dalies išpirko. Tik kad joje radau ir vieną nemalonų BET… R.Kmita taisyklingai sukirčiuotą Jono Aisčio eilėraščio „Peizažas“ žodį svìrtis čia kažkodėl laiko kirčio klaida. Nors tai dar kartą įrodo, kaip verkiant kultūros leidiniams reikalingi humanitariniu požiūriu itin išprusę redaktoriai. Korektorė Rita Bielskytė šios R.Kmitos klaidos tikrai neprivalėjo pastebėt. Tačiau už S.Simanaitienės tekste paliktus „vienaraidžius“ asmenybių vardus ji jau irgi yra atsakinga. O vis dėlto šįkart man labiau rūpi pagrįsti, jog šis almanachas – ir kultūrinių pranašysčių rinkinys.

Vien paėmusi „Baltiją 2012“ į rankas pajutau, jog ji lyg ir neįprastai sunki. Ir iš tikrųjų vėliau paaiškėjo, kad, palyginus šį rinkinį bent su pernykščiu, jis „priaugo“ net trisdešimt du puslapius… Ir kas dar be galo pradžiugino mane – vos žvilgtelėjus į „Baltiją 2012“. Pirmiausia – stipri šio almanacho vizualinė įtaiga, atsiradusi dėl itin puikiai išlaikyto leidinio išvaizdos vieningumo. O šis, mano požiūriu, kyla jau vien dėl to, kad regimąja „Baltijos 2012“ dominante sudarytojo buvo pasirinktos nespalvotos Kristinos Gentvainytės (menotyrininkės Kristinos Sadauskienės straipsnį apie šią skaitykite p.180–183) nuotraukos. Ir tas tik dar kartą įrodė, jog kai R.Rastauskas „šauna“, tai jis ir pataiko – dargi tiesiai „į dešimtuką“. Juolab kai žino ką į talką pasikviesti: šįsyk turiu omeny dizainerę Aidą Zybartę. Tad ir kitų nespalvotų šio leidinio fotografijų ar pačių tekstų su lengva jų dešiniosios pusės „anarchija“, bet itin tiksliai minimalistiškai sukomponuotais šriftais atspaudai man atrodė esą ne tik kokybiški (čia, matyt, tiktų padėkoti spaustuvei), tačiau ir pranašingi – ryškiai juntama ne tik kur link krypsta šiuolaikinė fotografija, bet ir leidybos kultūra. O jaučiu pareigą atkreipti dėmesį ir į tai, su kokia ypatinga vizualine pagarba bei enciklopedine išmintimi pristatomas ir kiekvienas almanacho vardas – ypač skaitytojams mažiau žinomas ar ir visai nežinomas. Ir tą, mano nuomone, jau lėmė vien tai, kad „Baltija 2012“ pagaliau įgijo ne tik asmeninės rizikos neišsigandusį, bet ir estetiniu bei intelektualiniu požiūriu išskirtinį lyderį. Todėl ir man nūnai yra gana lengva spręsti, kas yra „kaltas“ už esamas ir nesamas aptariamo almanacho „nuodėmes“. Ypač kai šį leidinį vėl palyginu su dėl Rimanto Černiausko Netekties tapusia „stachanovine“* „Baltija 2011“. Ten leidybinės grupės narių lyderystė ir funkcijos buvo tokios neaiškios, jog, matyt, kaip tik dėl to mano ankstesniame rašinyje (žr. „Klaipėda“ – „Durys“/„Gintaro lašai“, 2012 08 30) prasprūdo dvi neatleistinos klaidos. Viena jų, kad mano tekste buvo nutylėta almanacho „Baltija 2011“ sudarytoja Daiva Molytė-Lukauskienė.

O antroji man dar bjauresnė, nes „Sudarytojos žodis“ ten kažkodėl tapo dar ir „Sudarytojo žodžiu“ – taigi informacija buvo iškreipta iš esmės. Užtat labai ir viliuosi, jog bent dabar – rašant apie „Baltiją 2012“ – man taip gal jau tikrai „neužplauks“…

Vis dėlto kiek kitaip iš pradžių mane paveikė šio leidinio „Turinys“. Jis, nors struktūriniai jo koncentrai yra itin aiškiai išskirti, pirmomis skaitymo minutėmis atrodė lyg ir per daug „pabiras“ – tarsi ir vėl būtų likęs be ankstesniame mano rašinyje „taip gedauto“ prasminio sąryšingumo. Ir tokį įspūdį kėlė ne tik mažai ką Vakarų Lietuvos kultūriniame kontekste sakantys kai kurių almanacho autorių vardai, bet ir „gana įdomiai“ įterptos bent poros skyrių antraštės – „Kaimynai“ (kai bent man šio skyrelio autorė Alma Riebždaitė atrodė tokia pažįstama…) ir „Vintažas“ (beje, pastarasis pavadinimas mane, nemokančią anglų kalbos ir seniai nedalyvaujančią beveik jokiame profesionalesniame kultūriniame ir intelektualiniame vyksme (nors tai tikrai tik mano bėda), privertė paplušėti dar ir prie kelių žodynų), o ir Alfredas Chmieliauskas atrodė šiame keistai atsiradęs. Nelabai tad nuo mano „skepsio“ šį „Turinį“ gelbėjo ir „Sudarytojo žodyje“ įvardintas daugiabalsiškumo „Baltijoje 2012“ siekis. Net pasirodė, jog čia gali būti supainiotos ir kontrapunkto, kuriam lyg ir būtina (tiesa, nesu muzikė, todėl, matyt, dabar tiesiog apsijuoksiu) daugiabalsio kūrinio melodinių linijų tarpusavio arba bent vienos melodinės linijos ir temos dermė, ir kakofonijos sąvokos. Ir jeigu ne R.Rastausko įvardintos šio leidinio ašys, beje, stipriai susietos ir su Klaipėdos ar bent pajūrio toponimika, prasminio sąryšingumo problema ir šioje rašliavoje, matyt, būtų vėl išskirta kaip pati „svarbiausia“ – begal mėgstu iš savęs pasišaipyt… O vis tiek, žvelgdama vien į „Turinį“, nesuprantu, kas skyriuje „Kitu kampu“ jungia Vytauto Čepo rengiamos spaudai knygos „Plepalai“ ištrauką ir jau minėtą V.Karpenkos publikaciją… Bet ir sudarytoją, ir leidyklą tenka pagirti, jog šis „riktas“ ištaisytas tiek patį almanachą, tiek jo struktūrą ir išspausdintų tekstų funkcijas bei jų autorius išskirtinai informatyviai pristatančiose puslapių išnašose (gaila vien, kad čia nepažymėti dar ir leidinio metai – 2012). Tačiau daugiau dėl ko „pakandžioti“ „Baltiją 2012“ aš jau tikrai turiu per mažai „dantų“… Be to, privalau įvertinti (lai ir su didžiausia nuostaba) ir dar vieną šio almanacho sudarytojo talentą…

Bent man vaidenasi, jog Nacionalinės premijos laureatas R.Rastauskas su „Baltija 2012“ gali išgarsėti dar ir kaip išskirtinis meno kultūros pardavimų vadybininkas, nes dauguma to, kas šiame almanache yra išspausdinta, drįstu prognozuoti, jau turi ir išliekamąją vertę – taigi ir komercinę. Ir sąvoką komercinė be kabučių čia rašau visai sąmoningai, nes tikrai manau, jog dauguma menininkų ir intelektualų savo produktų, kuriuos vieni jie geba tokius sukurti, patys niekaip negalėtų nei deramai įsivertinti, nei juo labiau išreklamuoti ir už adekvačią kainą parduoti. Todėl be galo svarbu, kad tokius žmones kompetentingos instancijos ar ir atskiri asmenys ne tik laiku pastebėtų, bet dargi ir pačiu tinkamiausiu momentu PAKYLĖTŲ. Savaime aišku, kad tik viešumoje ir dargi užtikrindami šiems ne tik moralinius, bet ir finansinius dividendus. O tai, mano nuomone, „Baltijoje 2012“ R.Rastauskas su savo talkininkais kaip tik ir daro. Itin pasitikinčiai pasiremdami ir nepriekaištingai jų išmanomu visuotinės literatūros kontekstu (vertimų atranka), ir rafinuotai išlavinta vintažine – gero vyno – nuojauta (taip „Baltijoje 2012“ atsiranda R.Rastausko ir M.Šidlausko studenčių, kaip tą supratau aš, A.Riebždaitės ir Rosanos Lukauskaitės tekstai). Be to, „Baltija 2012“ pateikia itin svarią paraišką ir į KU literatų intelektualinę lyderystę šio almanacho projektuose ateityje, nes net ir akivaizdžiai vien dėl sudarytojo simpatijų (jos man pasirodė susijusios tiek su Kęstučiu Navaku, tiek su Juliumi Keleru, tiek ir su mūsiškiu Gintaru Grajausku – beje, dar ir šio būsimą knygą tuo pačiu itin vykusiai „paanonsuojant“) „Baltijoje 2012“ skelbiami vardai jau yra tikrai aukštos prabos. Tik A.Chmieliausko „Kelionė į Suomiją“ bei V.Čepo „Plepalai“ lyg ir nelabai „įsirašo“ į tokį elitinį kontekstą. Tačiau vis tiek bent aš jau galiu orientuotis ne tik savosios, bet ir visuotinės literatūros tendencijose. Teesie Ingmaro Villgisto bei Carylos Churchil pjesėse jos itin šiurpiai apokaliptiškos – ar tai išgirstant, kaip ir šiandien mūsuose net Bažnyčia dega (p.113), ar ir jau visai baugiai suvokiant, kaip tas veikia (žr. jau p.119–124) mūsų vaikus (Helveris, beje, „Helverio naktyje“ irgi vienas iš jų). Vis dėlto ar tai būčiau pajutusi, jei ne išskirtinis šių kūrinių meistriškumas?.. O tai „Baltiją 2012“, lai ir itin menku mano supratimu, reprezentuoja jau ir kaip gana viltingą kultūrinių pranašysčių rinkinį. Vadinasi, užsibrėžtas šio rašinio premisas tarsi ir įrodžiau…

Na o ką galiu pridėt apibendrindama?.. Gal vien tai, jog iš pradžių susidarė įspūdis, kad „Baltijoje 2012“ lyg ir per maža mūsiškių. Ir vis dėlto jie „persveria“ – nors ir gana sąlygiškai. Tačiau šis almanachas taip radikaliai pakitęs, taip estetiškai ir intelektualiai išgrynintas, jog kai kuriems skaitytojams dėl to gal net ir aštrokai dilgtelės širdį. Tarsi išgirdus Marcelijų Martinaitį Vytauto Kernagio balsu: kažko nėra, kažko nėra – lyg artimų… Deja, man „Baltiją-2012“ skaityti buvo taip įdomu, jog „ilgesys“ to kažko, „ko joje nėra“, tikrai, atrodo, negresia virst patologija. Ir jau vien dėl to aš šiuo almanachu ypatingai džiaugiuosi.

 

*Šis pajuokavimas kilo iš asociacijų su kažkokiu sovietiniais laikais išgarsintu Stachanovu: atseit jis savo darbo užduotis atlikdavo net kelis kartus greičiau nei buvo numatyta tam skirto laiko standartuose.

Ežeras, lydintys asmenys – visi kas sau

Ežeras, lydintys asmenys – visi kas sau

 

Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Romanas Tyto Alba, Vilnius, 2012, 277 p.

Dainius Vanagas

Žymus prancūzų mąstytojas Paulas Ricoeuras, knygoje „Interpretacijos teorija: diskursas ir reikšmės perteklius“ svarstydamas apie tapybos ir tikrovės santykį, pažymėjo: „Kasdieniame matyme savybės yra linkusios vienos kitas neutralizuoti, ribos tarp jų nusitrina, kontrastai išblunka, tuo tarpu tapyba – bent nuo tada, kai olandų menininkai išrado tapybą aliejumi – išryškina kontrastus, spalvoms grąžina sąskambį ir išlaisvina spindesį, kuriame daiktai švyti“. Pabrėždamas netransformuoto, nedekontekstualizuoto, „pelų nuo grūdų“ neskiriančio žvilgsnio negalią, P.Ricoeuras pasitelkė fotografijos įvaizdį: „Fotografija – bent mėgėjiška – pagauna viską, bet nieko nesulaiko“. Taigi dirgiklių perteklius, užuot apglėbęs platesnius reikšmės klodus, pasiekia priešingą rezultatą, būtent: pameta reikšmę iš akių. Tai būdinga ne tik vizualiesiems menams.

Poeto Donaldo Kajoko antroji prozos knyga, pavadinta „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, yra puiki „mėgėjiškos fotografijos“ nesėkmės iliustracija. 30-metis programuotojas Gabrielius Aušautas po brolio žūties nusprendžia ieškoti dvasios ramybės nuošaliame sename dvare, kuris stūkso paslaptingo ežero pakrantėje. Netrukus, savaime suprantama, ramią Gabrieliaus kasdienybę ima drumsti paslaptingi įvykiai…

Tirštas, tačiau silpnomis, nenugludintomis grandimis sujungtas romano semantinis laukas (esti ir trivialių samprotavimų apie CŽV bei KGB, ir meilės romanų ar jų užuomazgų, ir žmogžudysčių, ir išdavysčių, ir biblinių motyvų (Judo apologetika, Marijos Magdalenos pasakojimas), ir psichinių sutrikimų bei sudėtingų fobijų, ir ezoterinės veiklos, ir magiško (tikrojo?) pasaulio apraiškų, ir detektyvinių elementų, ir menininko kūrybinių kančių, ir didaktinių pamokymų) demaskuoja negrabiai – po salstelėjusia mistika bei pėdas mėtančia poetine kalba – slepiamą teksto seklumą. Toks medžiagos nesuvaldymas, lėkimas strimgalviais nuo vieno įvaizdžio prie kito juos vos kliudant, ištirpdo romano struktūrą, ir dėl to visi esami ar potencialūs šios knygos privalumai tampa savo pačių šešėliais – nepavykusiomis ar netgi neįvykusiomis atliktimis. D.Kajokas, stengdamasis tiek daug apžioti, prismaigstyti romaną įvairiausio kalibro nuorodų ir orientyrų, nuslydo nagrinėjamų reiškinių paviršiais: kokteilis nėra visumos apčiuopa, ji įmanoma tik dekonstrukciškai skaidant visumą į ją sudarančius elementus, tačiau tam būtina griežta medžiagos atranka.

Romane akivaizdžiai stengiamasi polemizuoti su šiuolaikine kultūra, pabrėžiant jos abejingumą nekintančioms vertėms ir imlumą trumpalaikėms, kurias diktuoja mada ir besaikis originalumo siekis: „Varge tu mano, kur jis atsidūrė? Kaži kokia XVIII šimtmečio atmosfera, kur nėra beveik jokių modernaus pasaulio pėdsakų, kur nelauktai pastebi, jog egzistuoja vanduo ir rūkas, medis ir žolė, kur niekas, regis, neskuba, nesidomi politiniais skandalais, laikraštinėm rietenom, nesipuikuoja XXI a. ironijos dantukais, normaliu balsu kalba apie tapybą, herojų ilgesį, Dovydo psalmes, savo tikėjimą, gebėjimą gėrėtis, tarsi tai būtų prigimtinės žmogaus temos; regis, patys banaliausi, dabarties žodyne ligi sopulio nuvalkioti žodžiai – „taurumas“, „pagarba“, „jausmas“, „viltis“, „mielas siluetas“ – šioje aplinkoje sunkiai suvokiamu būdu geba įgauti ne pigios TV dainuškos, bet labai paprastą civilizacijos dulkes ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę“ (67 p.).

Ironiška, tačiau tai, nuo ko romane stengiamasi pasprukti, yra jo savastis par excellence. Ši knyga – ne rezistencija šiuolaikinei kultūrai, o priešingai: jos kvintesencija, „pigi TV dainuška“, D.Kajoko žodžiais tariant. Ir išties romanas prisodrintas visais reikalingais elementais, kad akimirksniu atsidurtų knygynų „topų“ viršūnėse: viena kita vejančios paslaptys ir mįslės, spiritizmo ar netgi šiek tiek subtilesni seansai, magiškos būtybės (knygoje vadinamos anattomis arba tiesiog nesybėmis), koelhiška išmintis, madinga idilė (senajame dvare nėra interneto, negalima naudotis mobiliuoju telefonu – D.Kajokas tai naiviai pristato kaip būtinas sąlygas norint pasiekti žmogaus būties nekaltybę, jo dinamišką ir intensyvų ryšį su gamta – tarsi keleto technologijų identifikacija bei eliminacija leistų ištrūkti tiek iš kardinaliai pakitusių žmonių santykių tinklo, tiek iš modernaus pasaulio apskritai. Be to, sunku suvokti, kodėl romane XVIII a. nurodomas kaip idilės modelis: tai juk buvo proto, konstruktyvumo, spekuliacijos epocha, modernybės ištakos ir vos keletas asmenybių, tokių kaip Jeanas Jacques’as Rousseau, kvestionavo Apšvietos idėjas ir ragino stiprinti ryšį su prigimtimi, t.y. su gamta. Tai dar vienas argumentas, kodėl D.Kajoko romanas vienareikšmiškai atstovauja tai kultūrinei tradicijai, kuriai tariamai oponuoja), pirmųjų laikraščio puslapių verti įvykiai ir t.t. Žodžiu, klasiška mišrainė. Apie viską – kad tik gink Die neatsirastų skaitytojas, į kurio skonį šis romanas bent iš dalies nepataikytų.

Vis dėlto „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ pasižymi keletu bruožų, leidžiančių pagrįstai svarstyti, kad, galimas daiktas, galutinis knygos variantas galėjo būti nepalyginamai solidesnis. Tai liudija įtaigiai ir meistriškai parašyta nesybių enciklopedija („Žaliasis sąsiuvinis“, 221–237 p.). Tai kelia apmaudą, kadangi nesybėms romano pasakojimo struktūroje yra patikėtas viso labo fono, vitališkos atmosferos kūrėjų vaidmuo. Rašytojas sudaro žaismingą, originalių niuansų turtingą enciklopediją, tačiau romano pasakojimo rėmuose nesybės nesuponuoja teksto transformacijų – jokios draminės struktūros nėra suformuojamos, todėl, deja, enciklopedija lieka vien nuobodus aprašomųjų tekstų kratinys.

Teksto potencialas spindi ir Jutos dienoraštyje („Diktofonas“, 166–182 p.), taip pat ir Augustės regėjime („Pasija pagal Mariją“, 100–113 p.), tačiau problema lieka panaši – nepaisant pastangų sukurti polifoninę kompoziciją, rezultatas tėra atskirų (nors siužetinėje linijoje iš pirmo žvilgsnio sujungtų) melodijų samplaika. Kontrapunkto stoką taip pat paryškina retkarčiais nekoherentiška, stereotipiška veikėjų komunikacija.

Beje, esti viena sritis, už kurią D.Kajokas nusipelno pačių geriausių įvertinimų, tai – ypač kūrybingas, išradingas lietuvių kalbos vartojimas, iškapstant žodžius, kurie jau benugarmą užmarštin ir kuriant naujus, dar tik pradėsiančius savo nelengvą kelią bendrinės kalbos link.

Apskritai „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ yra paranki knyga, galinti suteikti erdvę skaitytojų lūkesčių, nukreiptų į literatūros kūrinį, konfliktui reikštis. Romanas sukonstruotas taip įžūliai ir kontroversiškai, kad greičiausiai nepaliks nė vieno abejingo. Idealiu atveju tai galėtų įžiebti skirtingų estetikos mokyklų diskusijas. Gaila, tačiau jų pas mus jau seniai nebėra.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Ernestas Noreika


tarimas

tarkim viskas ir tarkim nieko,
           tiktai lietaus užuolaidos už lango
ir kambarys iš vaško nulipdytas,
           o vidury ugninės kanarėlės,
pirštus paseilinusios dvasios
           sulaižo plunksnas ir mane aplanko
ir tapo židinį, liepsnas ir vėjus
           ir liūdną veidrodį, mane sugėrusį,

ir plyšta laikas ir yra dievas,
           kuris išyra laikrodžiuos, kur siūlės,
užkimsta miestų angelai,
           kuriems išpjovė vaikas liežuvius,
prieš tai dar metęs žemėn kaulus
           iš velnio ir sapne balsu pasiūlęs
išnert mane iš drugio kūno,
           nes be manęs šis sodas per gražus

ir tarkim viskas, ir tarkim nieko,
           tik alaviniai liūdesio kareiviai
palaisto žibutes ant mano veido
           ir tupia angelas neva drugys
ir šnabžda garsą mirusių trimitų,
           kad nusitrynė sapno kreivės
ir sodai liūdesio. ir veido sniegas.
           tavęs nebuvo. tuoj pustys

vaško miestas

mirusieji susikibę už rankų
         vaikšto žvakių alėjom,
kai toks metas budžiu
         tavo sniego vienutėje vienas,
kažkur prašliaužia marmuro ašara,
         pameni, vynuogę sėjom
prie kapelio nemylimo šuns,
         kuris mirė nugirdytas pienu

ir pieno neliko, neliko gyvų
         net ir vaško karolių ir žvakių,
tik alyvų albumai, juose žaibo kojos
         trim vėjais bintuotos,
ir to, kuris primena, mirštant jos vardą
         į ausį tyliausiai pasako,
dabar tiktai kristus, venas prasipjovęs,
         aplašinęs kaklą. aguonos

beliko tik jos, tarsi mažos planetos
         it degančios adatos augę,
užsiuvusios dievui akis, o tada
         tavo delną prie manojo delno,
tik stūgaujant velnio paukšteliams matau
         savo tirpstančią veidrodžio kaukę,
o joje prie akių obuolių
         tavo veidas prisiūtas seniausiai rusena,

sako tokios alėjos nesibaigia niekad,
         jos kapsi ir statos iš naujo,
o virš jų sklando paukščiai, greičiausiai,
         kad degančios gervės, flamingai,
sodinu tavo dantį į žemę, išauga tik lūpos,
         jos man poteriauja,
rojaus gaisrą nuspėja, bet dažniausiai –
         nusako kokie mirę laimingi

aštrumas

sako snaigių snukučiai atspindi artėjančią žiemą
          ir nubyra drugelių dažai nuo lietaus melsvo kaulo,
tavo stirnos mieste pasiklydusios liūdesį žymi,
          akrobato vėlė danguje žvaigždžių linijas valo,

ir matai kaip per degančią žvakę nuplaukia muselė,
o virš lovos kažkas tavo rožančių akių pakabina,
          jaučiu kaip krapnoja ir veidą lietaus siūlais velia,
dar girdėt kaip mėnulio žvėrim apsikrečia siena,
sapno narvas iš vaško jį statė užmigusios bitės,
          o jame tavo kūnas supjaustytas vėjo ir snaigių,
šalimais vėžlio kiautas, kuriame auga dangūs išplitę,
          o po juo tiktai kaulai žvėrių kurie jį ir telaiko,

sako snaigių snukučiai atspindi artėjančią tamsą,
          vos prabudęs girdi kaip suyra rožančiai ir kaulai,
ant pečių užsimetęs planetą per dykumą tempsi,
          kol suprasi, kad dievą jau mirusį upėj numaudei                                                      

1. prieš upę

tik lietaus vinimis užkaltas upelio karstelis,
o sakė pabusi ir vanduo prieš tave atsiklaups,
šitaip šalta, snaigena veidrodžiais dvasių namely
ir pakrantės vaivorykščių tulpėm taip greitai apaugs,

dar meldžiuos, nors maldoms, sako baigėsi laikas,
murmu rožinį pirštuose trindamas mažą planetą,
kai užeina, tai sako, kad balta taip laikosi laikosi,
snaigių kojom mirtis seniai pėdas veide jau sumėtė,

o kryželis toks juodas sudėtas iš sąžinės dievo,
ant kapelio išdygsta žirafos, flamingai, papūgos
ir taip keista, kad vakar turėjai, o šiandien jau nieko,
tiktai vėjai sulaužantys veidrodžių kaulus, taip liūdna,

atsisėdus tamsoj medituot tavo veidą iš nuotraukų,
plyšta lubos ir lyja nuo sienų taip verkiančiom upėm
ir tada taip šiugždena lyg eitų kas nors ir įtrauktų
miego snaigę į veidą, kur abudu prieš upę suklupom

2. prieš upę

tai tik žibuoklė apkrėtusi  veidrodį, tyliai išdygusi,
apraizgiusi veidą medituojančio krišnos pirštų šešėliais
ir vėjo varpeliai tik skaudančios liūdesio styginės
ir raktai vaškiniai nuo sapno taip tirpsta pašėlusiai,

kaip lakštingala veidrodžio narvą įskėlei ir baigta,
lietūs paišo balas, lydo žaibą išprotėjusiam rytui,
o šios sienos atspindinčios slyvos žydėjimą baikščiai,
savo tramdomais trauklapiais tavo veidą užgydo,

lyg nebuvo nei veidrodžio, kuriame spietės mirtys,
lyg nebūtų kvepėję tavim, povo plunksnom, eglišakėmis,
tik tas kūnas toks mėlynas, upės kailis nudirtas,
dar dabar vis matau žibuoklėjančią ugnį sau prieš akis
tik beliko per lietų susisukti į odą mėnulio
ir užmiršti liepsnojančio atspindžio žudantį karštį,
iki šiol duodu lesti erškėtrožių paukščiams ir gulim
kol lietus tavo veidrodį upėje baigia išneršti

indėnas

tavo indėno plaukuos
įpintas drugio sparnas
plazdena it musė
įkritus į veidrodžio vandenį
          kas rytą iš ten vis geri
atsigeri ryto
užsikandi mirusio veidu
nusagstytu žvaigždėmis ir lietum
ir matai kaip indėnas medžioja
          kaip sminga ugninė strėlė į dangoraižio
medį
jis įleidęs šaknis daug giliau nei
sapnuojant
daug giliau negu mirus
per lietų ar sniegą
          ar meldžiant lietaus
iki kelių įbridus į upės lubas
o virš jų tik dulkėta palėpė dangaus
kurioje jis slepia sumedžiotų planetų kailius
ir veidrodžių iškamšas
iš plunksnų atstatytus sapnus
išardytus kaulo bėgius
vedančius per degančias
vidaus dykumas
          ten ridenami tavo kraujo kauliukai
tavo sapno kauliukai
kauliukai
jungiantys veidrodžius
kuriais nevažiuoja jau niekas
          tik vėjas stumiasi vaiko vežimą
kuriame serga tavo indėnas
jis medžioja mane
ieško bėgių iš kaulų
kad patektų į dykumą mano
kurioje jau seniai nevažiuoja
nebevaikšto jau niekas
net vėjas – – – -

- – – – kurioje jam seniai
pastačiau kaulo spąstus

Julija Božičko

Julija Božičko

Moteris, atliekanti estetinę funkciją

Ji sėdi išsidrėbusi parke ant žolės. Po sėdmenimis pasimetusi laikraštį. Giliai alsuoja. Aš ją suprantu – šiandien karšta. Įdomu, ji turi vaikų? Jei ji motina, tai per daug ramiai sėdi ir poilsiauja. Juk mamos dažniausiai jaudinasi. Ar ne tiesą sakau?

Ne. Ji vaikų neturi. Jos nagai raudoni. Ir nė vienas nenusilupinėjęs. Valio! Retai moteriai šitaip pavyksta.

Šokiruojanti žinia – ji stora. Man į akis tiesiog veržte veržiasi jos pilvas, padalintas į keturis „stalčiukus“. Tarpeliai dar paryškinti prakaito. Aš ją suprantu – šiandien karšta.

Kažkaip įtartinai keistas šiosios stilius: palaidinė, nes riebaliukus slėpti reikia, o kad celiulitas garsiai rėkia, tai čia niekis. Kojytės nekokios, nekokios…

Žinot, ko šiandien man labiausiai gaila? Žmogaus, kurio nuotrauka būtent tame laikraštyje, būtent tame puslapyje ir būtent po ta šikna. Nuoširdžiai gaila.

Dabar tylos minutė, skirta pagerbti tam vyrukui.

O taip! Ši gražuolė tuoj valgys… salotas?!?!?! Ji laikosi dietos. Mmm… užsispyrusi moterėlė. Bet ilgai netrauks. Duodu daugiausia savaitę. Po to ši grožio karalienė vėl eis į pasimatymus su šokoladiniais tortais ir keptomis kiaulių kojelėmis.

Tyrinėju šį grobuonį jau pusvalandį. Kertu lažybų, kad pasaulyje neatsiras žmogus, kuris sugebėtų blaiviai mąstyti žiūrėdamas į šitą vaikščiojantį kebabą. Šokoladinis medalis man!

Ką tik gavau signalą iš savo smegenų. Jos siūlo gana patrauklų šios mergelės Marijos vaikino paveikslą. Berniukas jos amžiaus. Sveria tiek, kiek viena jos ranka. Plaukai, kurių daug tikrai neprisiveisę, riebaluoti amžiams.Turbūt visai neturi žodžio teisės (kai šeimoje toks halkas, savaime suprantama, geriau patylėti). Valgo tai, kas lieka po jo panelės lėkštėje. O kadangi nelieka nieko, tai čia puikus jo anoreksiko išvaizdos paaiškinimas.

Pagailo man to grobuonies (t.y. mergelės). Lėtai lėtai žengiau prie jos iš priekio. Norėjau iš nugaros, bet pamaniau, jog jeigu ji išsigąs, tai sutraiškys mane kaip kokį alkaną uodą. Jau matau jos žvilgsnį. Turbūt užsipuls, kad trukdau poilsiauti.

Atsiprašau, – tariau tikrai pagarbiai – gal jums reikėtų kompanijos? Norite pasikalbėti?

Prašau. Ne. Nereikia. Negi aš jums panaši į pigią kekšę?

Aš tiesiog pamaniau, madam, kad jūs ilsitės, panorau prisidėti, – tą akimirką supratau – ši moteris dar ir kvaila.

Suprantate, aš atlieku estetinę funkciją. Mane piešia.

Aš apsidairiau. Nė gyvos dvasios, kuri pieštų, nebuvo. Ši primerkė akis ir sumurkė. Sutrikau. Moteris-kebabas turbūt po truputį mutuoja į katę. Taip pat lėtai atsitraukiau. Kad jai būtų jaukiau, išsitraukiau pieštuką ir pradėjau piešti. Pagailo moters. Gal dar kam pasigirs, tai pagalvos, kad beprotė.

Julija

Julija – dažniausiai tai moteriškos lyties gyvūnas, savo išvaizda ir elgesiu primenantis žmogų. Jų pasitaiko ir Lietuvoje. Julijos patelės nuo Julijų patinų išsiskiria moterišku elgesiu ir grakštumu, kai Julijos patinai nuolatos propaguoja vyriškumą. Julijos (tiek patelės, tiek patinai) dažniausiai būna 170-175 cm ūgio. Kakta visada aukšta, tačiau šie gyvūnai dėl to nesijaudina, mat jų nuomone aukšta kakta – proto ženklas. Galvos plaukai savo ilgumu siekia liemenį. Vasarą plaukai pašviesėja, po žiemos, pavasarį, po truputį tamsėja. Julijų jaunikliai niekuo nesiskiria nuo žmogiškųjų. Tai jautrus, save be galo mylintis žvėris. Julijas ne be reikalo sieja su liūtais – išdidžios, vadovaujančios, siekančios viską valdyti.

Lietuvos teritorijoje Julijų paplitimas nėra labai gausus, tačiau deficitu to irgi nepavadinsi. Jų buvimo pėdsakų randama iki šiol; jos minimos rašytiniuose šaltiniuose. Julijos nuolatos medžiojamos, bet tai ne dėl jų, kaip gyvulių, mėsos skanumo, o dvasios kilnumo. Moksliškai įrodyta, jog 95% šiandien gyvenančių vyriškos lyties atstovų norėtų auginti Juliją.

Jeigu norite iš pilkos minios išskirti šį gyvį, įsiminkite:

* Julijos niekada nevaikšto bandomis. Jos neapsikęstų, jeigu kas nors jas užgožtų. Šie gyvūnai labai pasitiki savimi, tačiau pasitaiko ir išimčių. Jos labai mėgsta tobulumą, taigi gatvėje dėl kokių nors jo trūkumų, visiškai be gailesčio ar kitokių emocijų gali sudraskyti praeivį.

* Julijos nuolatos kvepia šokoladu. Kartais lūpų kampučiais gali tekėti karštas šokoladas. Julijos įsitikinusios, jog jų protėviai – neatmainomi vampyrų palikuonys.

* Julijos dažnai nereaguoja į aplinką. Tai nutinka joms sunkiu laiku. Žiūrint į jas gatvėje, nesunku pastebėti jų nieko nematančias akis, kai nei vyzdžių, nei rainelės nėra – tik baltymas.

* Julijų eisena sparčiai keičiasi. Jeigu, pavyzdžiui, dabar, ji eina labai greitai, tai po keliolikos sekundžių ją užvaldys lėtas ėjimas.

* Julijos visada turi su savimi bent vieną knygą. Tai dėl šio gyvūno įsitikinimų. Jie nuolatos jaučiasi nejaukiai, jeigu savo trumpą gyvenimą aukoja nieko neveikimui.

* Julijų pirštai primena šakeles. Jie labai ploni ir grakštūs. Tai, Julijų manymu, bene vienas gražiausių jų kūno dalių akcentų.

* Julijų kojos dažnai truputį sulenktos. Kyla klausimas, tai dėl sunkaus viršutinės kūno dalies svorio, ar dėl didelio nepasitikėjimo savimi?

* Julijos nepasiduoda. Jos gali ginčytis net ir tada, kai net pačios suvokia, kad yra neteisios. Pralaimėjimas jas žemina. Nepakestų, jeigu kas drįstų tai dar ir prikaišioti.

Vaikystė 1

Sėdžiu turguje su obuoliais ir skaičiuoju centus. Žmonės iš manęs perka vienetais, o ne kilogramais. Turbūt todėl, kad neturiu jokių svarstyklių.

Jau trys litai ir dvidešimt devyni centai. Kaip ir vakar, kaip ir rytoj, taip ir šiandien. Per amžius. Amen. Girtas tėvas vėl atims. Velniai nematė. Griebiu obuoliukus ir čiuožiu namo. Priartėjęs prie tėvų kambario lango uždainuoju: „Kai sirpsta tėčiai Suvalkijoj, girtuokliai, kad numirt gali…“

Pamatau raudoną purviną snukį. Jis pakrapšto rankom akis ir spiegia savo pragertu bosu:

– Nešk šen savo subinę, kalės vaike! Parodysiu, kaip tėvą gerbti.

Išaušo ta akimirka, kai reikia bėgti kuo toliau, kur tik kojos neša. Aš tai ir darau. Visada taip darau. Perbėgu kelias gatves. Toliau penkių minučių siena: siauraakiai sustoję pozuoja prie Aušros vartų. Turiu tokį įprotį įkišti nosį į svetimas nuotraukas. Šis kartas neišskirtinis. Padarau tą patį. O tie juokiasi išsirietę – lyg čia aš jų linksmint atėjau. Prasibraunu pro tą besijuokiančią iš manęs kinų (o gal japonų?) armiją.

Šiandien namo grįžti negalima. Teks vaikščioti senamiesčiu. Jau jaučiu visus kvapus: iš blyninės, restoranų, kavinių. Kas antras praeivis žygiuoja kalbėdamasis telefonu. Ir taip paprastai, lengvai. Aš iš viso tik du kartus rankose esu laikęs: kai pavogiau ir kada nusipirkau. Bet abu atvejai baigėsi vienodai – tėvas atėmė, pragėrė ir dar primušė.

Nusipirkau bandelę. Einu ir žiaumoju. Tiesiog čepsiu. Noriu, kad visi girdėtų kaip man skanu. Kiekvienas praėjęs atsigręžia. Bet ne dėl skanumo. Aš, tu prakeiktas kalės vaike, smirdžiu. Ir dar ėdu netašytai. Pasiteisinsiu: niekas nemokė gražiai valgyti. Ir praustis.

Nutikimas autobuse

Kaip ir visi viešos paskirties autobusai, šis buvo baisus. Todėl jo neaprašinėsiu – ir taip įsivaizduojate, kokie jie. Su keliais maišais, pilnais mėsos (kiekvieną ankstų šeštadienio rytą važiuoju į turgų), nusliuogusia kepure ir raudona kaip kokio girtuoklio nosimi atsisėdau į vienintelę laisvą vietą. Važiuoti turėjau apie dvidešimt minučių, todėl patogiai įsitaisiau ir jau buvau beveik atsipalaidavęs, kai pastebėjau, jog šalia manęs sėdinti bobulka tiesiog žiopso. Atspėkit kur? Ogi į mane!

– Galėčiau kuo padėti?

– Velnio vaikas! Kiaule tu neraliuota! Pažiūrėk, koks snukis! Žmona su vaikais turbūt visą naktį vieni namuose sėdėjo, o tu, žertva, gėrei!

– Jūs mane pažįstate?

– Iš kvapo, asile, suprasti galima!!!

Apsimečiau, kad rašau žinutę. Nuotaika jau buvo sugadinta. Nuoširdžiai tikėjausi, kad ta senė paliks mane ramybėj. Bet kur tau…

– Meilužei rašai? Taip, parše? Snukiaveidi tu! Jaunystėje tokius kaip tu su grėbliu vaikydavau!

Tikėjausi, kad ji užsičiaups. Nutilo. Kelias minutes svarsčiau. Buvau nusiteikęs atkeršyti šiai damai. Ji per daug sau leidžia. Suprasčiau, uošvienė ar kokia buvusi. O čia kažkas iš dangaus į galvą jai nukrenta ir pradeda rėkti.

Nebūčiau aš. Sugalvojau gan neblogą kerštą. Įdėmiai į ją žvilgtelėjau – taip žiūrima į vos tik sutiktą žmogų, apie kurį nei ką blogo, nei ką gero negalvoji. Pamatęs, kad ji žiūri – linktelėjau.

– Laba diena, – tarstelėjau. – Malonėkite parodyti man savo asmens pažymėjimą.

Bobulka iškreipė snukelį. Aš lėtai išsitraukiau savo policininko pažymėjimą. Ši visa išbalo ir ėmė kuistis savo tašėje. Drebančiom rankom atskleidė lapelius, kur buvo jos nuotrauka (gan žavi, po velnių) ir visi kiti reikalingi duomenys. Julija Ogurcova. Vardas neblogas, bet pavardė – saugok, Viešpatie.

– Taigi, ponia Ogurcova, esate suimta už policininko įžeidinėjimą viešoje vietoje,– būtumėt matę, su kokiu pasitikėjimu aš ištariau tuos žodžius. Tai buvo gražiausiai ištarta frazė per visą mano karjerą. Jau tikėjausi, kad močiutė ims atgailauti kaip nusidėjėlė pas kunigą, bet kur tau…

– Tu, sumautas milicionieriau! Manai, savo kalbomis mane išgąsdinsi? Ką aš tau padariau? Vargšė babytė, kartą per savaitę į miestą išvažiuoja, o tie sumauti iškrypėliai vis tiek lenda!

Moterys su kiaušiais šiais laikais Lietuvoje… Išlipau vos troleibusas sustojo. Po velnių, maišus palikau!!! Iš paskos išlipo ta babytė. Spartinau žingsnį, o ji vis rėkė:

– Palauk, girtuokli! Palauk!

Užėjau tiesiai į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią nuoširdžiai tikėdamasis, kad mano naujoji draugė nesiteiks čia plėšyti savo gerklytės. Kaip tik buvo mišios. Sausakimša.

Broviausi kiek galėdamas į priekį. Girdėjau žmonių šūksnius kitoje pusėje. Smarkiai pasistiebęs pamačiau Ją. Po velnių, kuo aš nusidėjau? Ėjau atgal. Lauke klestelėjau ant suoliuko. Buvau toks pavargęs, kad man net neberupėjo, ar dabar, ar po penkių minučių būsiu nudėtas.

Atsidarė durys ir išėjo šventoji persekiojimo dvasia. Ėjo lėtai, uždususi. Atsisėdo šalia manęs. Jaučiau, kad oro iš baimės tiesiog nebeužtenka – pradinis drąsumas buvo dingęs.

– Girtuokli, maišus pamiršai.

Ir tiesia savo senas, drebančias rankas man. Pasiėmiau. Ačiū, pamaniau.