Beveik šventiška: trys parodos metų (ne pasaulio) pabaigai

Beveik šventiška: trys parodos metų (ne pasaulio) pabaigai

Baigiantis metams naujomis ekspozicijomis vilioja uostamiesčio parodinės erdvės – kad, supamas vis labiau tamsėjančio meto ir kaip ant mielių augančio pirkimo įkarščio, galėtum stabtelėti, įsigilinti į save, atmesti nervingą erzelį ar bent atrasti jame kruopelę logikos.

Kristina Jokubavičienė

Susikaupimui – ant užmaršties ribos

Jaunos menininkės Mildos Gailiūtės (g. 1984) paroda „Ištrinta erdvė“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose bene labiausiai iš visų šiuo metu uostamiestyje veikiančių didesnių ar mažesnių ekspozicijų tinka gruodžio ilgėms.

Lietuvių tapybos „naujajai bangai“ priskiriama tapytoja į meno pasaulį pati įskriejo tarsi ant bangos. Tik 2010-aisiais baigusi magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete, jau spėjo susirinkti kelis apdovanojimus ir išgarsėti. Vienas jos paveikslas laimėjo M.K.Čiurlionio dailės muziejaus parodoje „Geriausias 2009 metų kūrinys“ Kaune, kitas įvertintas antruoju prizu projekte „Jaunojo tapytojo prizas 2010“ Vilniuje, o 2011-aisiais, projekto „Jaunojo tapytojo prizas 2011“ metu, Austrijos švietimo, meno ir kultūros ministerija skyrė menininkei trijų mėnesių rezidento stipendiją Laudono mieste Austrijoje. Šiemet ji tapo ir KKKC surengto „Jaunojo menininko konkurso“ laureate, tad paroda, kuri veiks iki 2013 m. sausio 6-osios, yra viena konkurso prizo dalių.

Dailininkės karjerą lydi stebinantis nuoseklumas, galbūt tai ir yra sėkmės dalis. Nuo 2008-ųjų pradėtas tapybos darbų ciklas „Ištrinta erdvė“ tęsiamas iki šiol, pildosi, plečiasi, apimdamas vis daugiau motyvų – medžiai, dangus, apleisti statiniai, nebeveikiantys malūnai… Keistas pojūtis apima parodoje, tarsi verstum seno albumo puslapius, kur pilna išblukusių nespalvotų nuotraukų, tik to nežinomo fotografo būta keistuolio. Vietoj pasitempusių ar skausme sustingusių krikštynų, vestuvių, laidotuvių dalyvių, jis kreipė objektyvą kažkur už jų, kažkur virš, kažkur į šoną. Tapytoja drobėse atlieka tarsi mediatorės vaidmenį tarp to, kas buvo, kas yra ir kas bus vienu metu, kuria savą erdvėlaikį. Ką daro kitaip? Renkasi kontrastingus formatus: labai didelis greta labai mažo, labai vertikalus greta labai horizontalaus. Atsisako spalvos ir naudoja originalų tapymo dažų liejimo būdą, niuansuoja pilkumos tonus: labai šviesus greta labai tamsaus. Dėl spalvų M.Gailiūtė aiškino: „Kolorito atsisakiau kaip protesto. Kauno tapybai būdinga koloristinė tapyba, aš norėjau nuo to atsiriboti. Be to, monochrominė tapyba šiuose darbuose yra tarsi aliuzija į istoriją, tarsi sena fotografija“.

Ne tik Kauno tapyba yra koloristinė. Pagrindinė lietuvių tapybos linija nuo „Ars“ laikų iki šiol buvo ir yra koloristinė. M.Gailiūtės drobės atskleidžia primirštas monochrominės tapybos galimybes ir įvairovę, kai kurios kompozicijos (nežinia ar sąmoningai, ar intuityviai) tampa puikiomis tradicinės lietuvių tapybos pavyzdžių parafrazėmis, o tonų niuansavimo amplitude nenusileidžia daugiaspalviškumo įvairovei. Nors vaizdai kai kada kompozicijose „ištirpdomi“ iki abstrakcijos, yra ir konkrečių detalių atpažįstamumo (tipiškos grotos ant baisoko pastato, užkalti medinės griuvenos langai, pastoliai, aplūžusios kopėčios ir t.t.), bet dar daugiau emocinio atpažįstamumo (nuotaikų, būsenų, tamsos, nušvitimo). Paveikslų vaizdiniai subtiliai balansuoja ant ištrynimo, nykimo, užmaršties ribos. Tad lyg ir peizažas, lyg ir namas, lyg ir upė, lyg ir debesys; lyg ir prisimeni, buvai, matei – vakar, seniai, čia, o gal kitur, o gal ne tu… Tapytoja pradeda, užduoda toną, neištrina jo iki tuštumos ir palieka kitiems tęsti keistuolio atminties fotografo darbą.

Žengiant į jubiliejaus išvakares

Vis labiau artėjančiam lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio gimimo 300 metų jubiliejui (2014) Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius rimtai ruošiasi. Tai patvirtina ir gruodžio 5-ąją „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta tarptautinio tęstinio projekto „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“ antroji pa-roda, kurioje pristatomi Klaipėdos ir Kaliningrado grafikų darbai, ir planai kitąmet surengti trečiąją – mažosios plastikos – parodą. 2011 m. sėkmingai įgyvendintas pirmasis projekto etapas – klaipėdiečių ir kaliningradiečių tapytojų pleneras Tolminkiemyje bei po jo vykusios plenero parodos Klaipėdoje, Kaliningrade, Vilniuje, Suomijoje. Prie klaipėdiečių projekto sėkmės nemažai prisidėjo ir jo partneris – Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Kaliningrade.

Ši paroda, kaip ir visas projektas, kituose miestuose rengiamos parodos, parodų ciklai, plenerai etc. jau antri metai vyksta su K.Donelaičio vardu, taigi jas galima įvardinti kaip temines parodas. Tai verčia suklusti. Jau kiek būta nuo praėjusio amžiaus vidurio įvairių datų, asmenybių ir jubiliejų, kiek parodų, konkursų jiems paskirta, kiek kūrinių sukurta… Ar šiandien, XXI a. pradžioje, jų daug prisimenama? Ar dedikacija K.Donelaičiui, lietuvių raštijos ir kultūros pamatui, atsispindi dabarties mene kitaip, esmingiau, ar tik formaliai? Kol kas parodinis plenerinis procesas vyksta, kuo baigsis, įvertinti galėsime po metų, kitų. Pasak Vido Poškaus, „K.Donelaičio nuopelnas slypi tame, kad jis ne tik verbalizavo, bet ir ilgai ateičiai užkodavo lietuviškos kultūros ir tapatybės bruožus ir esmę. Tad kalbėti apie K.Donelaitį – ir net nesvarbu kokiomis – tapybinėmis, skulptūrinėmis ar tarpdisciplininėmis priemonėmis – reiškia kalbėti apie nacionalinį identitetą“ („Tapyba apie K.Donelaitį ir lietuvišką tapatybę“, www.kamane.lt).

Kažkodėl manoma, kad grafikams lengviau susidoroti su reikšmingos, ypač literatūros srities asmenybės ar datos iššūkiu. Gal todėl, kad iš karto kyla asociacijos su knygų iliustracija ir lyg tradiciškai prigimtiniu poetiškumu, esą būdingiausiu grafikos meno aspektu. Ar grafikai šioje parodoje poetiški? Manau, poetiški tiek, kiek apskritai jų kūryba yra linkusi arba ne į lyriškąjį objekto ir reiškinio interpretavimą. Gražinos Oškinytės grafitinės voratinklinės Tolminkiemio bažnyčios, peizažo motyvų vizijos („Smėlio klavyrai“, I, II), emocionaliai traktuojamos kaip atmintyje nykstančios istorijos ir realybės atspindžiai. Danutė Žalnieriūtė abstrakčias formas tarsi pasjansą dalykiškai dėlioja į chaoso („Maras“) ar tvarkos („Vargonai Tolminkiemyje“) sąvokas įkūnijančias konstrukcijas.

Svarbus konkretaus praeities liudininko, susiejančio ją su dabartimi, vaidmuo grafikų darbuose tenka senajai Tolminkiemio bažnyčiai. Dar labiau eksploatuojamas medžio įvaizdis. Vienų autorių darbuose – kaip neatsiejama realaus ar mistifikuoto peizažo dalis (Nadežda Matvejeva, Jevgenijus Pečerskis, G.Oškinytė), kitų – kaip reikšmingas fragmentas (Jekaterina Stiyuch, Ona Šimaitytė-Račkauskienė). Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė poetišką medžio (donelaitiškasis „ąžuols gyrpelnys“) įvaizdį papildo savotišku edukaciniu aspektu – gausiuose tekstuose įveda rašytojo biografijos faktus, o vaizdais iliustruoja konkrečius istorinės aplinkos momentus („Kristijonui Donelaičiui atminti I, II“).

Vaizdą ir tekstą darbuose jungia ne vienas parodos autorius. Tik Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė pateikė grynos kaligrafijos pavyzdį, tikrai drąsiai sugretindama viename dvi visiškai skirtingos stilistikos ir atlikimo kompozicijas („Kristijonui Donelaičiui 300. Jau saulelė vėl…“). Vaizdą ir tekstą, kaip nesusietas dalis, matome N.Matvejevos cikle „Kristijonas Donelaitis. Metų laikai I–IV“. Ekspresyvūs piešiniai (ypač IV, vaizdas nuo Tolminkiemio bažnyčios bokšto) pernelyg kontrastuoja su tradiciška forma pateiktomis „Metų“ poemos ištraukomis, nors šiaip naudingomis, nes galima patyrinėti originalo vertimą į rusų kalbą (vertė Clandestinus). Mažas formatu, minimalistinis motyvu Boriso Mironovo ciklas „Kristijonas Donelaitis. Vaizdiniai I–III“ lyg ir nepretenduoja nei į išorinę ekspresiją, nei į išskirtinumą, bet turi stipraus emocinio užtaiso ir yra bene originaliausias parodoje. Autorius pasitelkė tradicinės ikonos motyvą, kuris tapo talpia metafora, neša žinią apie skirtingas religines tradicijas ir jų susikirtimo pasekmes krašto likimo kontekste, taip pat pateikia labai asmenišką santykį su istorine praeitimi ir dabarties realybe. Lakoniškas motyvas, greičiau užuomina į jį, žvilgsnis iš „kitos pusės“ įgauna plačias konotacijas.

Vienareikšmiškai parodoje „karaliauja“ septyni didelio formato Augustino Virgilijaus Burbos linoleumo raižiniai, sudarantys du ciklus: „Kristijonas Donelaitis. Lazdynėliai“ ir „Kristijonas Donelaitis. Sekmadienio žemė“. Pirma mintis, kuri kyla juos pamačius – o taip, tai tikrasis, tradicinis gerąja prasme A.V.Burba. Estampai ekspresyvūs, dramatiški ir kartu nestokojantys poetizmo. Juose atpažįstame grafiko stilių, kuriame dera dinamika ir statika, kur viskas yra viskuo, kiekvienas fragmentas reikšmingas, kur veikia atgiję krikštai ar sumedėję žmogeliukai. Estampai pasižymi labai turtinga raižysena, kontrastingai siautulingu juodų ir baltų dėmių žaismu.

Originaliai apie save parodoje priminė jauniausios dalyvės Agnės Matulionytės kūrinys. Bent tą šeštadienį, kai lauke siautė pūga, galerijoje, kaip ir mieste, buvo tuščia, ir mirtinoje tyloje skirtingu ritmu tiksėjo keturi apvalūs sieniniai Agnės laikrodžiai, beje, rodantys skirtingus ir visai neteisingus laikus. Retsykiais jiems gailiu keliabalsiu braškėjimu (nuo vėjo ar nuo šalčio) atitarė galerijos lubų sijos. Kaip tada neprisiminsi, kad K.Donelaitis gimė sausio 1-ąją…

Kalėdų ir Silvestro nakties linksmybėms

O kas joms tiktų geriau, nei nuostabūs papuošalai, tiesiog verčiantys pasvajoti apie mažą juodą suknelę ir mamuto kaulo ažūrą, siūbuojantį ausyse valso ritmu. Ir kas gali uždrausti, juk šv. Silvestro naktį (gruodžio 31-osios) pagal senus liaudies papročius galėjo išsipildyti merginų svajos nutekėjimo. Na, svajos gali jomis ir likti, tačiau vienu originaliausių Lietuvos juvelyru vadinamo Sigito Virpilaičio (g. 1961) paroda „Mamuto kaulas ir perlai“, iki 2013 m. sausio 17-osios veikianti „Klaipėdos galerijos“ filiale Herkaus Manto gatvėje, – tikrų tikriausia realybė. Juolab kad S.Virpilaitis personalines parodas rengia nedažnai (šių metų parodos Vilniuje teko laukti penkerius metus), o Klaipėdoje jo kūryba pristatoma pirmą kartą.

Jei koks pašalaitis imtų ir sakytų – mamuto kaulas tai ne auksas, ir jei tektų išgirsti, kad tavo auskarai – kiniškas plastikas, žlugęs reikalas įrodinėti, kad nesi kupranugaris. Iš tikro, daliai visuomenės S.Virpilaičio papuošalai vien iš kaulo, kad ir mamuto, ar su smulkiais perlais nesukels jokio jaudulio. Tiems, kurie vertina tikrąjį juvelyriškumą, papuošalo subtilumą ir asociatyvumą, medžiagos išskirtinumą, technikos meistrystę ir visa kita, kas nusako ne taip dažnai mūsų dienomis pasitaikantį tikrąjį originalumą, dailininko kūrinys bus visais aspektais vertesnis už geriausios prabos aukso masyvą.

S.Virpilaičio kūriniai virpina gerbėjų širdis, sulaukia vien tik pagyrų ir susižavėjimo. Ilgi tarpai tarp personalinių ekspozicijų ne tik atskleidžia autoriaus abejingumą periodiškoms liaupsėms ar parodų statistikai. Jie sutampa su gilinimosi į tradicinę, bet jam asmeniškai naują medžiagą. Tada tyrinėja ją visapusiškai ir pateikia nestandartinį, netikėtą medžiagos (pvz. įprasto gintaro, medžio) variantą juvelyrikoje, pasiūlo naujas papuošalų idėjas ir jas realizuojančias formas, įvardindamas tai ir naujais žodžiais (priekūniai, pirštalai, kumštalai, antausai). Tą patį galima pasakyti ir apie kaulą. Su senu mamuto kaulo gabalu, regis, gautu dovanų iš kito ne mažiau originalaus ir garsaus juvelyro, dirbta ne vieni metai. Pasak autoriaus pasisakymo LDS išleistame kataloge, „kartais atrodo, kad visiškam pasaulio suvokimui trūksta tik vienos mažos detalės, mažo raktelio, galinčio atrakinti nematomas duris į kitur“. Kai raktas randamas ir „nematomos durys“ atrakinamos, pasipila minimalistinės vizijos (kurių kilmės geografija labai plati): mamuto kaulo smulkiausias ažūras, keisčiausios formos, iš skirtingų pusių – vis kitokios, dinamiškos, tačiau funkcionalios. Parodoje pristatyti papuošalai nėra tik parodiniai eksponatai, visi šie vėriniai, segės ir auskarai nešiotini, pakankamai praktiški. Pieniškai matiško mamuto kaulo dermės su skaisčiai baltais, švelniai pilkšvais ar sodriai pilkais perlais, smulkios, beveik mikroskopiškos, trapios kaulo detalės ir tarp jų staiga sublizgantis kietas skaidrus akmenėlis realizuoja idėjas tarsi iš kitos, numanomai idealios ir tobulos realybės, kurioje tai, kas slypi už konkretaus pavidalo ir konkrečių žodžių, yra svarbiau.