Žalia šviesa kino džiunglėse

Žalia šviesa kino džiunglėse

Kino pasaulio sąlygos – gana atšiaurios, atvirumas naujokams – ribotas. Tad kiekvienas gautas apdovanojimas yra žingsnelis žiūrovo link. Labai svarbu, kad filmas galėtų kuo ilgiau gyvuoti, o šis ciklas labai trumpas: lietuviška juosta, negavusi apdovanojimų ir neparodyta užsienyje, keliaus į archyvą, kurio niekas nekapstys, kol ateis laikas istorinei retrospektyvai… Taip kalbėjo režisierė Kristina Buožytė, kurios naujausias darbas „Aurora“ tapo šių metų pradžios Lietuvos kino ekrano intriga.

Gimtajame mieste

Nacionaliniame kinematografe pastaraisiais metais nestingant aukščiausio laipsnio epitetų – pelningiausių, nustatytu laikotarpiu žiūrimiausių, tarusių naują arba nacionalinio kinematografo gerokai pamirštą žodį savo žanru filmų, – dar vieną įrašė „Aurora“: pirmoji lietuviška mokslinės fantastikos juosta bei meilės istorija viename.

Šis filmas Klaipėdą – beje, K.Buožytės gimtąjį miestą, – didžiausio publikos susidomėjimo metu apskritai galėjo aplenkti. Nepavykus sutarti su didžiausiu komercinių kino teatrų tinklu, kitų miestų gyventojai ėjo žiūrėti „Auroros“ į vadinamąjį nekomercinį kiną rodančias sales, o uostamiesčio žiūrovams būtų tekę laukti filmo DVD formatu.

Aiškiai turime problemų. Tiesa, žadama, kad jas išspręsti padės būsimasis kūrybinių industrijų inkubatorius senajame tabako fabrike, kuriame įsikurs ir techniškai pažangiai įrengta kino salė.

O kol kas laiku reagavęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir naujoji jo kino programų koordinatorė Anelija Juškevičiūtė sausio 23–25 dienomis surengė tris „Auroros“ seansus. Žiūrovų skambučių ir išankstinių rezervacijų gausa paskatino organizuoti dar kelis papildomus.

Jaunos režisierės ši situacija nestebina. „Senieji kino teatrai Lietuvoje buvo masiškai uždarinėjami, susidarė dominuojančio komercinio tinklo monopolis. Tačiau turėtų būti ir kitų erdvių, kurios ne tik suteiktų žiūrovui kitokios kino produkcijos pasirinkimo galimybę, bet ir kviestų į kultūros renginius. Tokio formato kino centrai labai populiarūs Europoje: juk pamatęs filmą nesužinai apie jį visko, labai daug įdomių dalykų lieka už kadro, todėl susitikimai su kinematografininkais yra itin vertingi. Manau, kad šią sritį galima labai patraukliai išplėtoti, nors kol kas Lietuvoje jai skirta labai mažai dėmesio. Be abejonės, tai turi būti remiama, o finansuojant derėtų atkreipti dėmesį į techninį lygį – jeigu vadinamasis kitoks kinas rodomas prastos kokybės technika, žiūrovui lengva apibendrinti, kad jis tėra „nesąmonė“, nesigilinant į priežastis…“

Vaizduotė buhalterijoje

– Kristina, kad jau prakalbome apie praktinius dalykus – kaip, paprastai tariant, pradėti dirbti režisieriumi?

– Turėdamas scenarijaus sumanymą, kreipiesi į prodiuserį, kuris atsakingas už gamybą, rašo paraiškas gauti finansavimą. Būdų ieškoti lėšų yra daug, bet beveik visais atvejais savos šalies finansavimas yra privalomas, kad galėtum pajudėti iš mirties taško. Aišku, gali sulaukti prodiuserio iš kitos šalies dėmesio, bet tuomet jo valstybė ir bus pagrindinė filmo „kilmės“ šalis. Bet kuriuo atveju fondai suinteresuoti, kad šalys komunikuotų tarpusavyje ir plėtotų kooprodukcijas. Finansų paieška – ilgas procesas, paraiškų teikimo terminai yra skirtingi, tad vien šiam etapui gali tekti skirti maždaug metus.

– Tai – viena iš priežasčių, kodėl „Auroros“ kūrimo darbai užtruko ketverius?

– Ne tik. Šis filmas išskirtinis vizualiniais efektais, kuriems atlikti prireikė vienerių metų. Nufilmavome, sumontavome filmą ir atidavėme numatytas scenas specialiesiems efektams kurti. Bet visas laikas buvo panaudojamas pasiruošimui, todėl laukimo nebuvo.

Paprasčiau yra gauti visus pinigus iškart, bet filmai labai brangūs… Nenaudojant specialiųjų efektų, kaštai yra vienokie, su jais – kitokie. Taigi turi būti numatęs, kokią istoriją pasakosi ir kokia stilistika kalbėsi. Gali prisigalvoti, kad štai, skrisime į kosmosą, arba sumanyti istorinį epą, bet tokio sumanymo neįgyvendinsi.

– Kaip balanso tarp fantazijos ir išlaidų kalkuliavimo ieškota kuriant „Aurorą“?

– Rašydami scenarijų su bendraautoriumi Bruno Samperiu galvojome apie vizualiką. Numatėme, kad filmavimo lokacijos nebus high-tech, o realios ir pasiekiamos; iki kadrų skaičiaus išgryninome specialiųjų efektų poreikį. Juos kūrė lietuvių kompanija – trimatės grafikos ir efektų studija „Okta“ su Vitalijumi Žuku priešakyje, prisidedant Kanados, Latvijos ir Suomijos specialistams. Vieneri metai nėra labai didelis laikas tokiam darbui. Abstrakcijos scenai sukurti prireikė penkių mėnesių, ežero scena, kuri filme trunka dvi minutes, kurta keturis mėnesius. Be to, šie žmonės atsižvelgė į mūsų situaciją ir padarė daug daugiau, negu mes jiems už tai galėjome sumokėti.

Kodėl kuria ištvermingiausieji

– Apie kino sritį sudėtinga kalbėti kaip apie darbą, kuris apsimokėtų?

– Galima kurti komercinį kiną, taikantis į didžiąją auditorijos dalį. Tuomet įmanoma užsidirbti. Nors, tiesą sakant, skirstymas į „žiūrovišką“ ir arthauzinį kiną man atrodo gana komiškas. Visi filmai skirti didžiajam ekranui, visiems jiems reikalingos geros rodymo sąlygos: ne veltui režisierius praleidžia tris keturis mėnesius studijoje, atlikdamas galutinį montavimą. Nelegaliai parsisiuntęs filmą internetu pamatai gal 30 proc. pradinio sumanymo.

Dabar svarbiausia yra rinkodara ir reklama. Ir ne tik Holivude. Pavyzdžiui, naujasis nepriklausomo režisieriaus Behno Zeitlino filmas „Beasts Of The Southern Wild“ sukurtas už pusantro milijono JAV dolerių, o jo reklamai skirti net trys. Filmų yra tiek ir tiek, tad reikia labai daug investuoti, kad žinia apie tavąjį nueitų iki žiūrovo.

– Tavo gyvenimo būdas prašosi ir papildomos veiklos?

– Taip. Labai svajoju kada pragyventi vien iš kino kūrimo. Kitas variantas – vieną dieną apsispręsti jo nebekurti ir tiesiog išeiti dirbti… Kol užsiimu kinu, negaliu dirbti biure, renkuosi projektines veiklas, kurios neprirakintų manęs prie vietos ir truktų palyginti trumpai, kad galėčiau būti mobili: bendradarbiauju kuriant dokumentikos projektus, vedu mokymus ir t. t.

Dabar dar galiu tai daryti, bet kai įsibėgės naujas kino projektas, kai taps aišku dėl finansų, prasidės terminai, ir aš turėsiu užsiimti vien filmu. O po jo gamybos būnu visiškai išsekusi. Nufilmavus „Aurorą“ tris mėnesius jaučiausi tarsi ligonis, kuris nieko neturi ir net negali dirbti. O jeigu turi šeimą, vaikų – ką daryti tokiu atveju? Todėl pasakymas, kad kuria ištvermingiausieji, yra labai tikslus.

Istorijų pasakojimas

– Esi minėjusi, kad tau įdomiausia kino kūrimo dalis yra darbas filmavimo aikštelėje. Ar šitaip yra ir dabar?

– Iš tiesų dabar manau, kad kiekviena stadija yra žavi ir skirtinga. Kai rašai scenarijų, gyveni tik pačia istorija. Repeticijų metu vizija pradeda materializuotis, o filmavimo aikštelėje kinas tarsi gimsta antrą kartą. Kiekvienas etapas turi savų pliusų ir minusų. Bet visada malonu dirbti su aktoriais, kurie įkūnija tavo išgalvotus personažus. Užsimezga labai stiprus abipusis ryšys.

– Rašydama scenarijų, galvoji apie filme vaidinsiančius aktorius?

– Ne, tai vyksta vėliau.

– Kita vertus, ar yra aktorių, su kuriais labai norėtum padirbėti?

– Pragmatiškai žvelgiant, žvaigždė filme atveria daug durų ir fondų. Pakyla biudžetai, padaugėja rodymo galimybių ir žiūrovų. Tikiuosi, kad vieną dieną man tai pavyks. Tačiau tokiu atveju projektas negali būti lietuviškas – reikia eiti plačiau. O Lietuvoje dar daug su kuo nesu dirbusi, bet kiekviena istorija pati pareikalauja atlikėjų. Jeigu nori padirbėti su konkrečiu aktoriumi, tada turi rašyti scenarijų būtent jam, nes kitam jis gali netikti.

Manęs dažnai klausia, ar dar dirbsiu su Gabija Ryškuviene (filmo „Kolekcionierė“ pagrindinio vaidmens atlikėja – aut. past.). Jeigu turėsiu tinkamą istoriją, tikrai taip.

– Istorijų turi sukaupusi daugiau?

– Tiesą sakant, nesijaučiu esanti scenaristė ir tai darau, nes esu priversta. Bandžiau ieškoti bendraautorių, su kuriais galėčiau dirbti kartu. Man ilgai nesisekė, kol kūrybinėse dirbtuvėse Prahoje susipažinau su Bruno, prancūzų audiovizualiniu menininku. Su juo dirbome kurdami „Kolekcionierę“ ir „Aurorą“. Veiklą tęsiame. Tačiau bet kuriuo atveju norėtųsi, kad dialogus rašytų žodį valdantis profesionalas. Labiau norėtume ne rašyti patys, o adaptuoti knygą. Tačiau tų, kurios atrodo išties įdomios, ekranizavimo teisės kainuoja labai brangiai, dar nesame ant to laiptelio… Mane, tarkime, labai domintų Džeimsas Balardas, tačiau tai neįkandama.

Atlikus tokią apžvalgą tampa aišku, jog reikės rašyti patiems. Šiuo metu dirbame su nauja istorija. Dar labai ankstyva stadija, bet stengsiuosi, kad kito filmo nereikėtų laukti ketverius metus.

Laurai ir namai

– Kino apdovanojimai – būtina režisieriaus darbo dalis, asmeniškai malonus veiklos atributas ar kitkas?

– Asmeniškai visada yra džiugu, kai tavo darbus pastebi. Kita vertus, tai labai svarbu, ypač Lietuvai, kuri pasaulinėje kino rinkoje yra menkutė. Kinas – didelės džiunglės, kuriose kovojama dėl išlikimo. Kiekviena šalis nori prastumti savo produkciją. Sąlygos yra labai šaltos, niekas nenori tavęs įsileisti, ypač jeigu esi nežymus režisierius iš nežymios valstybės, kurio filme vaidina nežymūs aktoriai. Šalys pasiskirsčiusios, kas į kieno darbus kreipia dėmesį. Ir mes šiuo kultūrinės geografijos požiūriu esame lyg ir niekur. Tad apdovanojimas yra žingsnelis žiūrovo link…

– Esi klaipėdietė. Kas iš vaikystės ir ankstyvosios jaunystės įstrigo atmintyje?

– Pirmiausia videotekos, kuriose sukdavo filmus per VHS vaizdo magnetofonus. Dažnai nueidavome su tėčiu. Ryškūs prisiminimai susiję su mamos darbo vieta – ligonine. Įtaką kūrybiniams užmojams padarė jaunimo teatras „Aušra“ ir mimas Aleksas Mažonas, kurio pantomimos būrelį lankiau. Ir, žinoma, jūra. Vilniuje gyvenu jau dešimtmetį, bet man jis nėra namai, nors ten viskas pažįstama, turiu savo bičiulių ratą. Labiausiai Vilnius susijęs su darbu, mat ten nuvažiavau studijuoti, o vėliau pradėjau profesinę veiklą. Vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau susikurti namus prie jūros, nes jos artumas – žymė visam gyvenimui.

Kalbino Valerija Lebedeva

Vizitinė kortelė

Gimė 1982 m. Klaipėdoje.

Baigė Klaipėdos „Versmės“ vidurinę mokyklą.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo kino ir televizijos režisūros bakalauro bei magistro laipsnius. Stažavosi Švedijoje, Ispanijoje, dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse ir seminaruose Čekijoje, Latvijoje ir kitur.

Sukūrė keletą trumpametražių filmų. Už juostą „23 palata“ bei vasaros MEDIA studijoje Juodkrantėje metu sukurtus darbus „Fata morgana“ ir „Pakeisk plokštelę“ pelnė geriausios scenarijaus autorės ir režisierės apdovanojimus.

Filmas „Kolekcionierė“ pelnė „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias 2008-ųjų Lietuvos filmas, tais pačiais metais buvo apdovanotas už geriausią režisūrą festivalyje „Kinoshock“ Rusijoje. Iš viso ši juosta buvo parodyta 30-yje festivalių.

Filmas „Aurora“ pelnė 12 tarptautinių kino festivalių apdovanojimų, tarp jų – Karlovi Varų (Čekija), NIFFF (Šveicarijoje vykstantis fantastinių filmų festivalis) prizas už originalumą ir Europos filmų festivalio Paliče (Serbija) kritikų komisijos prizas. 47-ajame SITGES fantastinių filmų festivalyje Ispanijoje filmas „Aurora“ išrinktas geriausiu metų Europos fantastiniu filmu.

Gyvena Vilniuje.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 1 (211)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Laisvasis teatras vaidins Vilniuje

Šįvakar Vilniuje, Architektų namų teatro klube, Klaipėdos Laisvasis teatras parodys monospektaklį pagal Vadimo Levanovo pjesę „Sudie, derintojau!“, režisuotą klaipėdiečio Nerijaus Gedmino.

Anot klaipėdietės šio spektaklio aktorės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentės Augustės Pociūtės, spektaklis apie tai, kad negalima žaisti žmonių jausmais, nes tada pats gali labai stipriai nudegti.

„Man pačiai šis spektaklis yra kaip išpažintis ir jam pasibaigus atrodo, kad palengvėjo“, – sakė aktorė, šį vaidmenį sukūrusi dar būdama moksleivė.

Spektaklio premjera įvyko prieš porą metų. Ir per tą laiką jos vaidmuo kito, įgijo naujų atspalvių, o jai vis įdomu į jį gilintis.

Už šį spektaklį VI tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“ Augustė apdovanota geriausio debiuto prizu, sulaukė daug pagiriamųjų žodžių ir iš žiūrovų, ir iš kritikų. „Sudie, derintojau!“ jau ne kartą rodytas Klaipėdoje, Vilniuje, Palangoje ir dar daug kur Vakarų Lietuvoje. Tai pirmasis ir kol kas vienintelis naujo, Laisvuoju pasivadinusio teatro pastatymas.

„Sugrįžimas“ – į Alma Mater

Savojoje Alma Mater, Šiaulių universitete, autorinę tapybos parodą „Revertetur“ („Sugrįžimas“) sausio 10-ąją pristatė klaipėdietė tapytoja Egidija Brinkytė.

„Tai viena atsakingiausių ir didžiausių mano parodų – teigė autorė. – Joje pristatau 25 drobes, nutapytas 2012 metais. Prieš vernisažą labai jaudinausi, toks jaudulys, prisimenu, buvo gal tik per pirmąją sesiją. Kūrybos pristatymas visai akademinei bendruomenei, buvusiems mano dėstytojams yra labai atsakingas dalykas, nors jau ne vienoje bendroje parodoje su jais dalyvauta.“

Ši Egidijos paroda yra 2013-ųjų parodų maratono pradžia. Jos net kelios personalinės parodos laukia Vilniuje. Karoliniškių bibliotekoje jos tapybos ekspozicija vyks jau vasario pabaigoje. Vilniaus universiteto bibliotekoje paroda numatyta kovo mėnesį. BEEPART kūrybinėse dirbtuvėse E.Brinkytės paveikslai bus eksponuojami pavasarį. Taip pat ji dalyvaus dar keliose bendrose parodose, vyksiančiose sostinėje.

„Šiemet esu sumaniusi projektą, susijusį su Klaipėda ir Kuršių nerija, kurį planuoju pristatyti klaipėdiečiams rudenį. Bet koks jis, dar kol kas neišduosiu“, – šypsojosi energijos ir kūrybinių sumanymų nestokojanti menininkė.

Jos paroda Šiaulių universiteto bibliotekoje veiks iki vasario 9-osios.

Lėlės – geriausias grafikos kūrinys

Vilniaus grafikos meno centre sausio 8–26 dienomis veikusioje estampo parodoje „Grafika nuo piešinio iki šešėlio. 2013“ Klaipėdos lėlių teatro režisierės ir dailininkės Gintarės Radvilavičiūtės „Judančios lėlės“ išrinktos geriausiu kūriniu.

„Nesu geriausia, – gynėsi G.Radvilavičiūtė, kurios juvelyriškų, „efemeriškų“ vielinių lėlių kolekcija įkvepia žiūrovą iš judesių, šešėlių, kontūrų žaismės susikurti savitą vaizduotės spektaklį. – Gal mano darbas labiausiai atitiko šios parodos sumanymą – grafika nuo piešinio iki šešėlio. Lėliškas parodos pavadinimas… Lėlių teatre visada labai svarbus vaidmuo tenka dailininkui – tai jis diktuoja spektaklio sprendimą, pasiūlo lėlės formą… Grafika – vaizduojamosios dailės šaka, pasižyminti bene didžiausia technikų įvairove, – tyrinėju, gal jas galima pritaikyti lėlių teatre… Pasirodo, jau pritaikiau… O įvertinimas tik paskatina judėti toliau. Ačiū už tai.“

Pasak parodos kuratorių Irmos Balakauskaitės ir Marijos Marcelionytės-Paliukės, estampo paroda-eksperimentu „Grafika nuo piešinio iki šešėlio. 2013“ siekta išsiaiškinti, kur link šiandien juda grafika, kaip ji kinta ir kaip gali paveikti kitus menus.

Parodai, atvirai visoms grafinės raiškos formoms, provokuojančiai skirtingų raiškų, meninių suvokimų dialogą, specialistų komisija atrinkio 24 kolekcijas, patvirtinančias faktą, kad būtina iš naujo apmąstyti pačią grafikos sąvoką, nes požiūris į grafiką – tik kaip į „spausdinimo meną“ – nebeatitinka šiuolaikinės meno sąvokos.

Pasirodė festivalyje Menų spaustuvėje

Klaipėdos lėlių teatras ir menininkų grupė „Žuvies akis“ dalyvavo trečiajame festivalyje „Kitoks teatras vaikams“, sausio 15–20 dienomis vykusiame Vilniaus menų spaustuvėje.

Šis tarptautinis festivalis sostinės publiką sukvietė į tokį teatrą, kuriame žiūrovai virsta aktoriais, režisieriais, scenografais, muzikantais… Menų spaustuvėje jau trečius metus sausis paskelbtas vaikų mėnesiu. Visos jos erdvės atvertos pažinimui ir žaidimams. Ir festivalio programa buvo sudaryta taip, kad kiekviena vaikų amžiaus grupė jame rastų kažką įdomaus.

„Kitokio teatro vaikams“ scenoje sausio 15-ąją dukart parodyto interaktyvaus šokio spektaklio „VVV+v“ („Virvė-Virvelė-Virvytė+Virvogalis“) kūrėjai, atstovaujantys menininkų grupei „Žuvies akis“, ir žiūrovai bendravo abiejų pasirodymų metu. Vaikai kartu su šokėjais scenoje leidosi į vaizduotės kelionę, kurioje virvė gali virsti kuo tik panorėjus. Šioje kelionėje vaikai įsitikino, kad ko nors siekiant drauge galima pakelti, patraukti ir patį didžiausią daiktą (o gyvenime – problemą), supinti tvirtą draugystės saitą ar iš virvogalio susikurti patį smagiausią žaislą. Spektaklio idėja ir choreografija – Petro Lisausko, muzika – Sauliaus Petreikio, jame šoka Inga Kuznecova ir Darius Berulis. Šis klaipėdiečių sceninis kūrinys skirtas vaikams nuo 6 iki 11 metų.

O štai „Raudonkepuraitės“ interpretacija, režisuota Gintarės Radvilavičiūtės, – be jokio amžiaus cenzo, nes joje smagių dalykų gali rasti ir vaikai, ir suaugusieji. Klaipėdos lėlių teatras sausio 18-ąją vilniečiams dusyk parodė šį savo naujausią darbą – šiltą ir „minkštą“ „Raudonkepuraitę“. Po spektaklių vaikai buvo pakviesti kurti fantastinius personažus iš veltinio ir vilnonių audinių. Tokie jie – ir klaipėdiečių „Raudonkepuraitėje“, kuriai lėles ir scenovaizdį sukūrė Viktorija Dambrauskaitė, siužetinius vingius narpliojo rašytojas Mindaugas Valiukas, muziką parašė Donatas Bielkauskas-Donis, lėles kalbina šimtabalsės aktorės Renata Kutaitė ir Karolina Jurkštaitė.

Bendro gyvenimo 40-mečio projektas

Šiaulių dailės galerijoje nuo gruodžio 20-osios iki sausio 16 d. buvo eksponuojamas Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių – telšiškių dailininkų Inčirauskų šeimos projektas. Jis taip ir vadinosi – „Inčirauskų projektas – 40“.

Dailėtyrininkės dr. Jurgitos Ludavičienės teigimu, Romualdas ir Zita Inčirauskai šį kartą pristatė ypatingą projektą. Jiems pavyko ne tik išgarsėti kaip puikiems pedagogams ir dailininkams, bet ir 40 metų laimingai nugyventi santuokoje, susilaukti trijų vaikų ir dviejų anūkų. Jų vaikai taip pat vienu ar kitu būdu yra susiję su įvairiomis meno sritimis. Todėl šis projektas – keliasluoksnis. Jame tėvai, vaikai ir vaikų vaikai eksponavo savo skirtingoms sritims priskirtiną kūrybą, kuri, sulieta draugėn, buvo pristatyta kaip viena didelė instaliacija. Kita vertus, kas paneigs, kad vaikai nėra tėvų projektas? Juolab kad vaikai taip pat turi ką parodyti: labiausiai tituluota jaunesniosios Inčirauskų kartos atstovė – Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, VDA galerijos „Artifex“ vadovė, baigianti išsiuvinėti kryželiu visus įmanomus negyvojo pasaulio objektus, parodoje pateikė savo instaliacinę tekstilę, Kazimieras Inčirauskas – videoinstaliacijas, Ignas Inčirauskas – tapybą. Jauniausioji karta, kuriai atstovavo Ieva Inčirauskaitė ir Kastis Kriaunevičius, į projektą įsiliejo su anime ir medaliais.

„Inčirauskų projektas išties yra viena didžiulė vienos šeimos instaliacija: skulptūra, tekstilė, tapyba, piešiniai, videomenas. Idėjos, sklandančios ore, ir būdai joms įgyvendinti. Tai projektas, kuriuo pristatyta ne tai, ką kiekvienas iš šeimos narių kuria atskirose kamarėlėse, o tai, kas juos vienija: idėjų generavimas ir keitimasis jomis, pakantumas ir fantazija, džiaugsmas, matant kitą kuriantį, o svarbiausia – sugebėjimas išlikti visiems kartu, išliekant originaliais autoriais, – pastebėjo J.Ludavičienė. – R.Inčirausko metalo plastikos jėga ir preciziškumas, Z.Inčirauskienės kaligrafijos lengvumas ir kruopštumas, S.Inčirauskaitės-Kriaunevičienės originalumas ir K.Inčirausko konceptualumas susiliejo į vieną visumą – projektą. Jame atskirų šeimos narių kūriniai, papildydami vienas kitą, sukuria naujus derinius ir naujas prasmes“.

Parengė Rita Bočiulytė

Magijos karaliaus Peterio sugrįžimas. Pradžia

Magijos karaliaus Peterio sugrįžimas. Pradžia

Į kino teatrus atkeliavo naujas epas „Hobitas: nelaukta kelionė“, pradedantis dar vieną nuotykių magiškame pasaulyje kupiną trilogiją.

Aivaras Dočkus

Jis žino geriausiai

Entai arba kitaip – vaikštantys medžiai. Būtent jie tapo svarbiausiu režisieriaus Peterio Jacksono kokybės išbandymu. Tai buvo atskaitos taškas, kai grupelė man gerai pažįstamų „Žiedų valdovo“ trilogijos gerbėjų nusprendė nebeieškoti blogybių ir tiesiog mėgautis ekranizacijos gėriu. Nes prieš „Dviejų tvirtovių“ premjerą dėl entų pavaizdavimo teko išklausyti tiek abejonių, kad filmo prodiuseriai, tai išgirdę, išvis bijotų rodyti juostą kino teatruose.

Bet vos išvydę nepriekaištingai judančius ir kalbančius entus, priekabieji „tolkinistai“ (rašytojo Ronaldo Reuelio Tolkieno kūrybos gerbėjai) apsirėdė euforijos šarvais, kuriuos tikriausiai dėvi iki šiol. Prisipažįstu, kad vienas iš tų šarvuotų riterių esu pats. Ir kai vienas iš Lietuvos TV kanalų vaikiškiausiu bei keisčiausiu laiku per šventes mestelėjo „Žiedų valdovo“ trilogiją, vėl negalėjau atplėšti akių ir jau per metų atstumą įsitikinau, kad viskas ten tobulai sudėliota.

Todėl niekaip negaliu suprasti, kodėl Holivudo genijams reikėjo tiek blaškytis neapsisprendžiant dėl „Hobito“ režisieriaus. P.Jacksonas yra neatskiriama Viduržemės istorijų dalis, jis tas kino Gendalfas, kuris geriausiai žino, kuomet tvirta ranka vesti aktorius į tikslą, kada pasitraukti ir leisti improvizuoti; kur palikti istoriją tokią, kokia ji knygoje, o kur pagražinti ar paaštrinti; kur galima leisti ilgesnius dialogus, o kur įterpti pribloškiančių efektų.

Įžvalgiai parinko aktorius

Pirmoji „Hobito“ sėkmė slypi ten pat, kur ir „Žiedų trilogijos“ ekranizacijos pirmieji lobiai. Tai pagrindinių aktorių parinkimas. Elijah Woodo sukurtas Frodas buvo kaip nužengęs iš knygos puslapių. Martino Freemano įkūnytas Bilbas lygiai toks pat. P.Jacksonas neprašovė laukdamas šio britų aktoriaus bei derindamasis prie įtemptų jo filmavimo grafikų. Kaip iš akies trauktas Bilbas ir net daugiau. Nerūpestingumas, draugiškumas ir sumanumas viename kailyje. Turint tokį aktorių, jau iš karto galima iškeliauti pasitikti nuotykių.

P.Jacksonas nepaprastai sąžiningas ir nepradeda „laužti meno“ kur nereikia. Skirtingai nei Ango Lee, kuris į „Pi gyvenimą“ sumanė prikimšti nebūtinų filosofijų bei kai kuriose vietose pabėgti iš nuotykių teritorijos, dėl kurios susirinko žiūrovai. P.Jacksonas išmano, kad nuotykis visų pirmiausia yra nuotykis.

Nesutiksiu su tais, kurie prikaišioja dėl ilgos „Hobito: nelaukta kelionė“ įžangos. Nuotykio laukimas taip pat yra nuotykis. Pasiruošimas nuotykiui taip pat yra nuotykis. Ir dar koks linksmas bei žaismingas!

Nepranokstamas pasakų sekėjas

Nykštukų puota pas Bilbą niekur nedvelktelėjo nuoboduliu. O išmanusis P.Jacksonas atsikirto tiems, kas erzeliojo dėl iš „Žiedų valdovo“ išmestų dainelių. Nykštukai užtraukia dainą, kuri organiškai prigyja prie bendro „Hobito“ audinio ir nepakimba kaip koks svetimkūnis. Be abejo, kai kurios smulkmenos neatitinka to, kas aprašyta knygoje, tačiau Peteris ir jo scenaristų komanda tarnauja pirmiausia žiūrovui, o tik po to skaitytojui ir dėsto herojų poelgius pagal klasikinę kino istorijos pasakojimo receptūrą.

Gudrus ir slibino Smogo pasirodymas. Mes jį kaip ir pamatome, bet kaip ir ne. Kabliukas su užuomina, kad su šiuo padaru dar susitiksime akis į akį ir pamatysime visą jo gražumą ir baisumą. Smogo žvaigždžių valanda – antrojoje dalyje.

P.Jacksonas – nepranokstamas pasakų sekėjas. Nes jis jas moka skaityti. Scena su troliais virsta smagia siaubo komedija. Susitikimas su akmeniniais kalno milžinais – gąsdinanti akimirka, o patys sutvėrimai panašūs į bloguosius transformerius. Pasaka turi daugybę žanrų, bet kurią akimirką ji gali keistis, ir vienas dalykas virsta kitu. P.Jacksono „Hobite“ tarsi nėra šalutinių personažų, kiekvienas tampa savo ekrano laiko čempionu, nors didžiausias dėmesys – Bilbui ir Gendalfui.

Gerokai šviesesnis, smagesnis

Režisūrinis sumanymas aiškus ir skaidrus – „Hobitas“ neginčijamai iš Tolkieno pasaulio ir paralelės su „Žiedų valdovu“ neišvengiamos, tačiau jis ir savitas, kitoks. Ne tik dėl poros veikėjų ir siužetinių linijų, kurių nėra knygoje. Filmas gerokai šviesesnis už „Žiedų valdovo“ trilogiją.

Čia vėl imuosi ginti P.Jacksoną nuo tų, kuriems pritrūko baimę sėjančių tipažų ir šiurpuliais lakstančio jausmo, kad tuoj kažkuris iš pagrindinių herojų žus. Jei skaitėte knygą, tuomet žinote, kad „Hobito“ atmosfera būtent tokia, kokią perteikė magiškasis Peteris. Šviesesnė, smagesnė nei „Žiedų valdove“. Nors kvapą gniaužiančių akimirkų bei pavojų kupinų nuotykių pakanka, bet po šimts orkų, juk jų per akis ir pačiame filme, kurio beveik trys valandos prabėgo neįtikėtinai greitai. Žalumą keitė juoduma, pievas – kalnai, vandenį – dangus. Buvo ir itin paslaptingų bei baugių momentų – Tamsos valdovo kerai bei vorai, aplipę trobelę miške. Ir kažkur viduryje „Nelauktos kelionės“ – antroji pažintis su dviveidžiu Golumu. Neįtikėtinai įtemptas ir kartu nuotaikingas galvosūkių žaidimo epizodas. Filmukas filme, kuriame atsiskleidžia visi P.Jacksono režisūrinės magijos burtai. Bei stebuklingas aktoriaus Andy Serkis talentas filmavimo studijoje žalio ekrano fone vartyti akis ir keisti išraiškingus kūno judesius bei mimikas. Golumas – vienas įdomiausių personažų visoje kino istorijoje, nors knygose jis apibūdinamas šykštokai. Gaila, kad čia tikriausiai neįmanoma skirti jokio „Oskaro“.

„Hobito: nelauktos kelionės“ scenarijus baigiasi 104-uoju knygos puslapiu. Tai lėčiausioji pasakojimo dalis, visi smarkiausi įvykiai dar ateityje. Neabejoju, kad P.Jacksonas leis savo magiškiems burtams sklisti pašėlusiai įtraukiančiu tempu.

Naujas filmas

Šalis: JAV, Naujoji Zelandija.

Premjera: 2012 m. gruodžio 14 d.

Žanras: fantastinis nuotykių.

Trukmė: 155 min.

Režisierius: Peter Jackson.

Prodiuseriai: Fran Walsh, P.Jackson.

Aktoriai: Martin Freeman, Ian McKellen, Richard Armitage, Andy Serkis, Ian Holm.

Scenaristai: F.Walsh, Phillipa Boyens, P.Jackson, Guillermo del Toro. Pagal J.R.R.Tolkieno knygą „Hobitas: Ten ir Atgal“.

Operatorius: Andrew Lesnie.

Kompanijos: „New Line Cinema“, „Metro-Goldwyn Mayer“.

Amžiaus cenzas: T.

Siužetas: Bilbas Beginsas gyveno sau ramiai grafystės namelyje, niekieno netrukdomas ir pats niekam netrukdydamas, kol vieną dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus į jo duris pasibeldė burtininkas Gendalfas Pilkasis. Nelaukta Kelionė įsuka Bilbą į nuotykių verpetą, kur jam ir 13-ai narsių nykštukų, vedamų legendinio kario Torino, teks įveikti begalę nuožmių goblinų, orkų, vargų ir kitokių Viduržemės padarų, norint pasiekti Vienišojo kalno viršūnę ir sugrąžinti prarastos Nykštukų karalystės šlovę.

Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-metį, skambėjo muzika

Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-metį, skambėjo muzika

Ryškiausiu Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-mečiui skirtų renginių akcentu tapo sausio 15-osios minėjimas ir iškilmingas koncertas, įvykęs šią atmintiną dieną Klaipėdos koncertų salėje.

Daiva Kšanienė

Susiejo kūriniais

Šventiškai nuteikė Lietuvos Seimo pirmininko V.Gedvilo bei miesto mero V.Grubliausko sveikinimo kalbos, sceną puošiančios trispalvės vėliavos – Lietuvos ir Mažosios Lietuvos (žalia, balta, raudona). Žymaus Lietuvos istoriko Č.Laurinavičiaus paskaita apie svarbius ir lemtingus Lietuvai bei Klaipėdos kraštui 1923 m. įvykius, Lietuvos vyriausybės politinius sprendimus ir realius veiksmus įvedė į būsimo prasmingo ir labai pavykusio koncerto kontekstą. Juk Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos turėjo ne tik geopolitinį, ekonominį, bet ir kultūrinį aspektą, lėmusį krašte ir lietuviškos muzikinės kultūros pakilimą (vokiškosios kultūros fone), tam tikra prasme net suklestėjimą (įkurta konservatorija, susibūrė gausūs lietuviški chorai, vyko dainų šventės, koncertavo simfoninis orkestras, buvo statomos operos ir kt.).

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro surengto iškilmingo koncerto programa buvo sudaryta labai apgalvotai ir tikslingai, susiejant ją su įvairiais istoriniais laikotarpiais vienaip ar kitaip su Klaipėdos muzikine kultūra susijusiais kūriniais. Programa visiškai atitiko ir pagrindė organizatorių pateiktą mintį koncerto anonse: „Jubiliejaus proga Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas koncertas šiemet išsiskirs ypatinga menine sinteze. Sujungus praėjusių amžių Klaipėdos krašto kultūrinį palikimą bei šiuolaikinės kūrybos elementus, renginyje žiūrovams bus atskleistas Klaipėdos, nuo seno laikytos pažangos miestu, identitetas“.

Pakėlė dvasią

Išties koncerto programoje, kurią atliekant dominavo Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, susipynė įvairių amžių, šalių ir kartų kompozitorių muzika, anot dirigento D.Pavilionio, atliepianti „chronologiškai svarbiausius Klaipėdos krašto istorinius momentus“.

Gausiai susirinkusių klausytojų – klaipėdiečių ir svečių – dvasią pakėlė pradžioje nuskambėjusi kompozitoriaus S.Šimkaus (1887–1943), daug nusipelniusio prieškario Klaipėdos muzikinei kultūrai, daina „Lietuviais esame mes gimę“ (žodžiai G.Sauerweino), tapusi Mažosios Lietuvos himnu, šiuosyk atlikta orkestro ir Klaipėdos muzikinio teatro choro (dirigavo D.Pavilionis).

Prasmingai ir logiškai koncertą pratęsė didingoji L. van Beethoveno (1770–1827) uvertiūra „Egmontas“ (pagal J.W.Goethe’s tragediją), kurioje įkūnijama kovos už laisvę idėja bei pergalės triumfas. Simboliška, kad vienas pirmųjų ką tik susikūrusio Klaipėdos konservatorijos lietuviško simfoninio orkestro kūrinių 1925 m. buvo L. van Beethoveno Pirmoji simfonija C-dur, atlikta toje pačioje salėje (tuomet – Klaipėdos šaulių namai), diriguojant S.Šimkui. Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, turintis didelę koncertinės veiklos patirtį, ir jaunas dirigentas D.Pavilionis įtikinamai ir profesionaliai atskleidė šio veikalo herojiškumą. Įspūdį klausytojams sustiprino rodomos istorinių 1923 m. sausio 15-osios įvykių, tuometės periodinės spaudos puslapių vaizdo projekcijos.

Priminė praeitį

Senokai Klaipėdos scenoje girdėta puiki vilnietė dainininkė I.Linaburgytė (sopranas) su Klaipėdos muzikinio teatro choro moterų grupe atliko Sentos baladę iš R.Wagnerio (1813–1883) operos „Skrajojantis olandas“ (dirigavo D.Pavilionis). Sužavėjo solistės kūrybinga ir emocionali vokaline prasme sudėtingos operinės scenos interpretacija, kurioje susiliejo jaudinantis lyrizmas ir sukrečiantis dramatizmas. Klausantis šio kūrinio, mintys vėlgi nukėlė į Klaipėdos praeitį. R.Wagneris ir Klaipėda – intriguojanti, jaudinanti bei dominanti tema. Juk šis didysis vokiečių operos reformatorius, daugelio nemirtingų, iškilių muzikinių dramų kūrėjas 1836 m. su Karaliaučiaus operos teatro trupe gastroliavo Klaipėdoje, čia kurį laiką gyveno, dirigavo ir kūrė muziką.

Su Klaipėda glaudžiai susijęs ir kompozitoriaus E.Balsio (1919–1984) vardas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis mokėsi čionykštėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, mokytojavo, vėliau pajūryje praleisdavo vasaras, čia kurdavo. Nemažai jo kūrinių susiję su pamario tematika (opera „Kelionė į Tilžę“, baletas „Eglė žalčių karalienė“ ir kiti). Tad neatsitiktinai koncerte skambėjo šio autoriaus kūriniai. Svečias iš Vilniaus, žinomas birbynininkas E Ališauskas su simfoniniu orkestru (dirigavo D.Pavilionis) atliko E.Balsio „Andante cantabile“ (Koncerto smuikui ir orkestrui II dalis, kūrinys parašytas 1958 m.). Skaidrus solisto instrumento tembras, logiškas muzikinės minties vedimas, jautrus orkestro „palydėjimas“ atskleidė prieš daugiau nei pusę amžiaus sukurto, bet ir šiandien menine prasme aktualaus ir populiaraus kūrinio savybes.

Tapo klasika

Žvaliai nuteikė orkestro atliktas E.Balsio kūrinys „Liaudis linksminasi“ iš baleto siuitos „Eglė žalčių karalienė“ (dirigavo buvęs ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovas ir dirigentas S.Domarkas).

Vieno žymiausių XX a. lietuvių kompozitorių, dirigentų ir pianistų B.Dvariono (1904–1972) gyvenimo ir muzikinės kūrybos kelias, nors epizodiškai, taip pat buvo susijęs su Klaipėda. Prieškario metais (XX a. 4-ąjį dešimtmetį) tarp gastroliuojančių Klaipėdoje atlikėjų afišų buvo galima pamatyti jauno pianisto B.Dvariono pavardę. Iškilmingo minėjimo koncerto viešnia I.Linaburgytė su orkestru, diriguojant S.Domarkui, atliko Dalios ariją iš to paties pavadinimo B.Dvariono operos. Sodrus dainininkės balsas, pasižymintis plačiomis tembrinėmis-spalvinėmis galimybėmis ir dinamine skale, puikiai perteikė klasika tapusios arijos grožį ir muzikalumą.

Iki pat šių dienų bene populiariausią B.Dvariono dainą „Žvaigždutė“ (sukurta 1944 m., žodžiai L.Stepanausko) padainavo Klaipėdos muzikinio teatro solistė (sopranas) V.Balsytė (dirigavo D.Pavilionis). Dar kartą galėjome gėrėtis talentingos mūsų dainininkės skaidriu balsu, įkvėptu dainavimu. Norisi tikėti, kad ji ateityje dažniau pasirodys Muzikinio teatro scenoje.

Dabarties melodija

Koncerto programos sumanytojai Klaipėdos muzikinę praeitį išradingai susiejo su mūsų dienomis, į programą įtraukdami šių dienų Klaipėdos kompozitoriaus A.Remesos (g. 1951) „Melodiją“ birbynei ir simfoniniam orkestrui.

Pats kompozitorius apie šį savo kūrinį rašė, kad jį sukūrė labai greitai, nieko nesvarstydamas: „Galėčiau šį kūrinį priskirti „išgirstųjų“ kūrinių kategorijai, kai nieko nereikia kurti, tiesiog jis išsilieja natomis. Ieškojau solinio instrumento, galinčio tiksliausiai išreikšti melodinį pradą, ir man toptelėjo, kad tai yra birbynė, o šio instrumento dialogas su orkestru išreiškia bendrystės stebuklą“ (Klaipėda.diena.lt). Tuo maloniau, kad atlikėjai – birbynininkas E.Ališauskas ir orkestras, diriguojant S.Domarkui, įsijautė į kūrinio dvasią ir visomis muzikinio atlikimo prasmėmis nepriekaištingai jį interpretavo.

Pakilų koncertą netikėtai žaismingai ir šventiškai užbaigė Habanera iš E.Balsio muzikos kino filmui „Adomas nori būti žmogumi“ (dirigavo D.Pavilionis). Dar kartą žavėjomės kompozitoriaus orkestrinės instrumentuotės išmanymu ir išradingumu. Svarbiausia, kad mūsų Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras ir dirigentas sugebėjo tai taikliai, ansambliškai bei tembriškai tiksliai perteikti.

Viso iškilmingo koncerto metu scenoje rodomos Klaipėdos istorinio sukilimo, žymių jo veikėjų portretų, grupinių nuotraukų, architektūrinių statinių ir kitos vaizdo projekcijos pagilino renginio prasmę, suteikė žinių bei neabejotinai sukėlė žiūrovų pasididžiavimo savo šalimi jausmus.

Koncertą išradingai ir sklandžiai vedė Š.Juškevičius, taikliai įterpdamas atmintinų 1923 m. žymių Lietuvos bei Klaipėdos krašto žmonių minčių.

In memoriam Majai Ehlermann Mollenhauer

In memoriam Majai Ehlermann Mollenhauer

Jovita Saulėnienė

Klaipėdą pasiekė žinia, kad išėjo amžinybėn šviesi asmenybė, daug nuveikusi grąžinant Rytprūsių istorijos, kultūros, meno ženklus, kurie šiandien gražiai įsitvirtinę Lietuvos kultūroje. Tai Maja Ehlermann Mollenhauer (1925 04 11 Nida – 2012 11 23 Maincas).

Ji buvo Hermanno Blodės anūkė, dailininko ekspresionisto Ernsto Mollenhauerio duktė. Meno istorikė. Savo gyvenimą paskyrusi Rytprūsių kultūros paveldui. Ji buvo tarsi Rytprūsių kultūros ambasadorė, kuriai gimtoji Kuršių nerija buvo ne tik kūrybinė tėviškė, bet ir kultūros mainų tarp Rytų ir Vidurio Europos tautų dialogas. M.Ehlermann Mollenhauer buvo tas vienintelis dar likęs gyvas ryšys, siejęs su Nidos dailininkų kolonija, kuriai prikelti naujam gyvenimui ji negailėjo nei laiko, nei jėgų.

M.Ehlermann Mollenhauer biografijoje svarbi takoskyra: gyvenimas iki karo Nidoje ir po jo nuo 1945 m. Vokietijoje. Dienos po aukštuoju saulėtu dangumi Nidoje, kur gimė ir augo meninėje atmosferoje, vėliau studijos didingame Karaliaučiuje suformavo M.Ehlermann Mollenhauer Tėviškės kodeksą. Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, kaip tie grįžtantys paukščiai suka ratus virš gimtinės, taip ir M.Ehlermann Mollenhauer stiprybės ir įkvėpimo ieškojo savo tėviškės žemėje. Ypač gilus ryšys siejo ją su kraštu tarp jūros ir marių. Kiekvienais metais ji atvykdavo į Nidą su naujomis idėjomis ir užmojais. Rasdavo laiko susitikti su Klaipėdos krašte gyvenančiais kultūros žmonėmis ir pasidalyti savo sumanymais bei tuometėmis aktualijomis. Daugeliui tų pokalbių su frau Maja trūks. Visada ji aplankydavo ir miesto valdžios atstovus, kuriuos įtikinėdavo padėti įgyvendinti jos planus. Koks gražus M.Ehlermann Mollenhauer darbų kraitis Klaipėdoje, Nidoje, Šilutėje, Karaliaučiuje. Jos iniciatyva įamžintas atminimas apie Prūsijos karalienę Luizę, vokiečių astronomą F.Argelanderį, S.Dachą, H.Zudermaną. Negalima pamiršti jos pagalbos renovuojant bažnyčias Priekulėje, Doviluose, Juodkrantėje, Nidoje, jos organizuotų Nidos dailininkų kolonijos darbų parodų, tarptautinių konferencijų. M.Ehlermann Mollenhauer kultūrinė veikla susilaukė nemažo atgarsio Lietuvoje ir Vokietijoje. Pasirodė studijų apie istorinį pašto kelią, karalienę Luizę, S.Dachą, straipsnių apie Nidos dailininkų koloniją. Buvusio Blodės viešbučio (dabar „Smiltės“ viešbutis) ūkiniame pastate ji įkūrė Nidos dailininkų nuotraukų ekspoziciją ir pati jas komentavo… Darbų baras platus. Visko nepaminėsi. Frau Majos trūks.

Pažinojusiųjų M.Ehlermann Mo-llenhauer širdyse ji liks kaip veiklus turtingos meniškos sielos žmogus, o kitiems ją primins darbai Rytprūsių kultūrai.

Kultūros istorijos puslapiai:

Kultūros istorijos puslapiai:

senosios Klaipėdos literatūros kūrėjai (1)

Senosios Klaipėdos literatūrinis paveikslas… Koks jis? Kas ir kaip jį kūrė? Kiek dėmesio jam skyrė miesto gyventojai? Ką mes žinome apie klaipėdiečių literatūrinį skonį, su literatūra susijusius jų pomėgius? Kiek ta kultūrinė atmintis gaji dabar? Šie ir kiti klausimai – nemažas galvosūkis, ir ne į visus juos galima atsakyti. Tai nearti dirvonai. Pradėkime nuo literatūrinių ženklų mieste.

Jovita Saulėnienė

Taip išvyniosime literatūrinį žemėlapį, kur surasime Simono Dacho, Kristijono Donelaičio, Ievos Simonaitytės, Butkų Juzės ir Igno Šeiniaus vardus. Tiek mieste vienokia ar kitokia forma įamžintas kūrėjų atminimas. Kitų čia gyvenusių ir kūrusių – Balio Sruogos, Stasio Santvaro, Jono Žiliaus-Jonilos, Salio Šemerio, Liūnės Janušytės ir dar daugybės garsių vardų nerasime. Kodėl?

O ir įamžintiems kūrėjams skiriamas nevienodas dėmesys. Su Butkų Juzės ir I.Šeiniaus vardais nesusijusios jokios miesto kultūrinės tradicijos.

Apie kūrėjus paraštėse

Netoli stoties esanti Butkų Juzės gatvelė primena, jog poetas, dramaturgas, vertėjas Butkų Juzė (1893–1947) prieš karą su pertraukomis Klaipėdoje gyveno, gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, kurį laiką dirbo „Klaipėdos žiniose“, paskui korektoriumi „Ryto“ spaustuvėje. Galiausiai jis redagavo „Darbininkų balsą“. Kas šio veiklaus ir neramaus žemaičio sukurta Klaipėdoje?..

Herkaus Manto gatvėje 47 namas pažymėtas memorialine lenta, informuojančia, jog 1935-1939 m. čia gyveno rašytojas I.Šeinius (1889–1959). Jis dirbo Klaipėdos krašto gubernatūroje, aktyviai reiškėsi kultūriniame gyvenime: buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, „Rotary“ klubo sekretorius, Turizmo draugijos Klaipėdos skyriaus valdybos narys, Akademinės jūros dienos komiteto pirmininkas ir t.t. 1939 m. I.Šeiniaus komedija „Diplomatai“ pastatyta Klaipėdos teatre.

Taravos Anikės mitas

Teatro aikštėje stovi berlyniečio skulptoriaus A.Kiuno „Taravos Anikė“, pirmąjį kartą iškilusi 1912 m. ir, po karo skulptūrai dingus, 1989 m. atstatyta pagal autentišką modelį. Už jo sugrąžinimą miestui turime būti dėkingi šios idėjos sumanytojui Heinzui Radziwilui ir A.Kiuno skulptūros modelį suradusiai Majai Ehlermann Mollenhauer, kuri perdavė jį berlyniečiui restauratoriui Haraldui Haacke. Apie tai išsamiai pasakoja Antanas Stanevičius savo knygoje „Rätselraten um „Änchen von Tharau“.

Klaipėdiečiai palankiai sutiko S.Dacho eilių herojei skirtą skulptūrą. Bronius Gražys tai progai skirtame eilėraštyje aukština Anikę, vadina ją miesto „gerąja fėja“ „grožio ir meilės Nike“:

S.Dachai,

Miela Anika,

Vėlei drauge gyvensim,

Gėrį ir grožį,

Amžiną meilę

Jūsų šaltiny semsim.

Grožiesi S.Dacho eilių heroje Anike, tuo „laukų Taravos nuostabiu žiedu“, išsiskleidusiu skulptūroje, ir didžiuojiesi paminklu literatūrinei herojei. Kaip, sakysime, Kopenhaga – Undinėle… Tuo pasigirti gali nedaugelis miestų.

S.Dacho „Taravos Anikė“ – amžiną meilę aukštinantis kūrinys. Teisus F.Schilleris, teigęs, jog net dievai „laimingi meile“. Tad ką besakyti apie žmones, kurie „tik meile Dievų verti“. Ši daina pirmąjį kartą nuskambėjo per Trempų kunigo Johanno Portacijaus ir 17-metės gražuolės Anikės Neander jungtuves 1636 m. Karaliaučiaus katedroje. XVII a. ji buvo laikoma gražiausia meilės daina. Iki šiol ji gyva ir įamžinta įvairiuose meno kūriniuose. A.Kiuno paminklas mėgstamas, ypač lankomas turistų. Čia dažnai nuskamba šios dainos melodija, sukurta Karaliaučiaus katedros vargonininko Heinricho Alberto.

S.Dacho eilių ašis – realiai gyvenusi A.Neander (1619–1689), kurios tėvai buvo kilę iš Saksonijos. 1619 m. nuo maro mirė jos motina. 11 metų ji neteko tėvo. Anikę į Karaliaučių paėmė jos krikštatėvis Štolcenbergas. Buvo ištekėjusi tris kartus: po pirmojo vyro mirties ji ištekėjo už Laukiškių kunigo Kristofo Gruberio, o po jo mirties (1652 m.) – už Laukiškių kunigo Melhioro Belšteino (mirė 1675 m.). Tokia buvo tvarka, jog naujas atvykęs kunigas turėjo vesti prieš tai mirusio kunigo našlę. Anikė susilaukė 11 vaikų. Išgyveno trys. Kalbama, kad jos palikuoniai E.T.A.Hofmanas, Agnes Miegel. A.Neander palaidota Įsrutyje.

Eilių autorius S.Dachas negalėjo numatyti, jog dainos Anikė taps populiaresnė už jį patį. Nemažai ir dabar manančiųjų, jog „daina apie Anikę išliko populiari, o ne „Anikė“ kaip S.Dacho kūrinys“. Autorystės klausimas – atviras, bet nenubraukia S.Dacho vardo, priešingai – jį tik įtvirtina. Šiandien „Taravos Anikė“ paplitusi kaip S.Dacho kūrinys, išsaugojęs nuo užmaršties poeto vardą, kartu ir prikabinęs legendinį šleifą apie gražuolę iš Taravos.

Paplitusi legenda, jog pats S.Dachas buvo įsimylėjęs Anikę. Pakviestas į jos vestuves su Portacijumi ir sukūręs šią dainą, linkėdamas jauniesiems amžinos meilės.

Kalbama, jog kai iš teatro balkono Hitleris rėžė kalbą, jam nepatiko, kad „Anikė“ atsukusi nugarą į jį „stovėjo“, ir todėl liepęs paminklą pašalinti. 1939 m. jis buvo demontuotas ir perkeltas į Lietuvininkų aikštę. Paskui jo neliko. Ir vėl gausybė legendų apie jo likimą…

I.Simonaitytės pėdsakai

1921 m. I.Simonaitytė (1897–1978) apsigyveno Klaipėdoje. 1925–1938 m. butus nuomojosi Butsargių ir Tilžės gatvėse, dirbo Seimelyje mašininke, paskui – laikraščių redakcijose. Aktyviai reiškėsi miesto visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, dalyvavo 1923 m. sukilime. Rašė eiles pasirašydama S.E.Eglaitės pseudonimu. 1924 m. ji pradėjo rašyti „Aukštujų Šimonių likimą“, pasirodžiusį 1935 m. ir jai suteikusį pripažintos rašytojos statusą.

Rašytoja – iš to krašto, kur taip stipriai žmonių buityje, psichikoje, intelekte susipynusios vokiečių ir lietuvių kultūros. I.Simonaitytė suaugusi su pamario krašto skaudžia istorija, gamta, tais stipriais čia šilus draskančiais vėjais, ta šaktarpio migla, tais smiltingais, beržais apsodintais vieškeliais, vedančiais tiek į Didžiąją Lietuvą, tiek ir į Karaliaučių, o iš ten – į pasaulio platybes…

I.Simonaitytė neatsiejama nuo evangelikų liuteronų tikėjimo, nuo surinkimų, tų rūsčių ir didingų giesmių – juk pamario žemėje „trelioti – nuodėmė“. Ji buvo tokia pat lietuvininkė, kaip ir tie stiprūs, gyvybingi, išdidūs, kupini savigarbos klaipėdiškiai su savo savita šnekta. Ji – to krašto istorinės atminties, dvasinės kultūros ir kasdienės buities vaizdų metraštininkė, skausmingai fiksavusi, kaip visagalis laikas negailestingai nešasi į nebūtį jos tėviškę su visa lietuvininkų gentimi…

Šiandien jos atminimą geriausiai saugo Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešoji biblioteka. Rašytojos vardą garsina 1987 m. įsteigta literatūrinė Ievos Simonaitytės premija, skiriama už brandžius kūrinius, atspindinčius Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasią, kultūrinę tradiciją ir istorinę problematiką, arba įamžinančius lietuvių literatūros klasikės atminimą. Gražias rašytojos tradicijas puoselėja Klaipėdos I.Simonaitytės pagrindinė mokykla.

K.Donelaičio atmintis

K.Donelaičio aikštėje 1973 m. iškilo Petro Deltuvos paminklas „Kristijonas Donelaitis“. Pirmakursiai lituanistai mokslo metus pradėdavo pirmąjį saulės spindulį sutikdami prie šio paminklo, saulei tekant nusilenkdami lietuvių grožinės literatūros pradininkui K.Donelaičiui. Dabar Klaipėdos šviesuoliai čia ateina prisiminti K.Donelaitį per jo gimtadienį sausio pirmąją.

(Bus daugiau)

Žmogus esi…

Jau niekad nepatarsiu tau

Saulutės siekti spindulių

Ir niekad nepasiūlysiu

Mėginti žengti takais žvaigždžių

Nes saulės spinduliai –

karšta liepsna,

Žvaigždžių takai – tik visata – –

Žmogus esi, ir ženki kaip žmogus

Žemės takais, kur erškėčiais

nusėta;

Kur mūsų senelių, protėvių

Žengta, kovota ir kentėta. –

Žmogus esi, tai dėl žmonijos labo

Reik dirbti tau ir vargti iki grabo.

S.E.Eglaitė

Malonę praradę švedai ieško išeičių šiuolaikiniame mene

Malonę praradę švedai ieško išeičių šiuolaikiniame mene

Pateikta kaip didžiausias kada nors Lietuvoje buvęs šiuolaikinio švedų meno pristatymas, Klaipėdoje atidaryta paroda „Falling from Grace“ („Malonę praradusieji“).

Rita Bočiulytė

Sukėlė abejonių

Iš tikrųjų švedų menui atstovauja Kalmaro šiuolaikinio meno centras ir šio projekto kuratorius Martinas Schibli’s, surinkęs jam tokius autorius ir kūrinius, kokius sugebėjo ir finansiškai išgalėjo. Tai visuomet daug priklauso nuo projekto kuratoriaus skonio, kompetencijos, ryšių, gautų lėšų. Šiuosyk projekto pristatymui Klaipėdoje talkino Švedijos ambasada Lietuvoje, į vernisažą buvo atvykusi pati ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin.

Parodoje dalyvauja jaunieji švedų menininkai Conny Blom, Kalle Brolin, Nadine Byrne, Alba S Enström, Klas Eriksson, Karin Hasselberg, Gustav Hellberg, Calle Holck, Johanna Karlin, Elin Magnusson, Kristina Müntzing, Magdalena Nordin feat. Sara-Vide Ericson, Astrid Nylander, Magnus Petersson, Daniel Segerberg ir Ninia Sverdrup.

Jų ekspozicijoje, kuri užima visus Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmus, dominuoja videomenas, instaliacijos ir piešiniai (parodos kuratorius tai vadina tapyba), taip pat esama fotografijų. Vieni darbai susiję su žmonėmis, jų prisiminimais, tapatumu (M.Petersson vaizdai iš serijų „Užantspauduota“ ir „Archipelagas“). Jie – su emociniais atspalviais. Kiti sietini su asmens identitetu, propaguoja feministines idėjas (E.Magnusson videodarbas „Kova“). Treti autoriai susitelkė ties socialine kritika – anot kuratoriaus, tai spyris švedų gerovės sistemai (C.Blom „Namai, mieli namučiai“, K.Brolin „Gilumos vaizdai“). Esama videodarbų, kurie pilni lėto tekėjimo – poetinis procesas priešpastatomas greitam gyvenimo būdui (N.Sverdrup videodarbas „Urbanistinė scena: įėjimas“). Kiti charakterizuoja švedų menininkų siekį kurti viešąsias erdves (J.Karlin kartono instaliacija ir videoprojekcija „Tarp logiškos abstrakcijos ir kitų erdvių“)…

Nors pristatydamas šį meno projektą jo kuratorius tvirtino, jog tai jaunosios, tarptautinėje meno arenoje jau išgarsėjusios Švedijos menininkų kartos menas, sunku patikėti, kad jis atspindi visos šalies potencialą šioje srityje. Jei taip, tai liūdna. Abejonių nekiltų, jei analizuodami parodos temą – išgirtosios socialinės Švedijos gerovės įtaką dabartinės kartos gyvenimo būdui ir laisvam pasirinkimui – autoriai nertų į pačias šiuolaikinio meno gelmes. Bet švedų ekspozicijoje dažnas čionykštis meno gerbėjas pasigedo įdomesnių minties judesių, net amato įvaldymo (pvz., kilo abejonių, ar menininkai, pateikę pieštų/tapytų „popierinių kūrinių instaliacijas“, išvis mokėsi piešti).

Braidant seklumoje

Didžiulis kontrastas po neseniai tose pačiose KKKC parodinėse erdvėse veikusios lietuvių ir prancūzų menininkų parodos prestižo tema. Ten išties buvo konceptualu ir stipru, intrigavo rinktiniai autoriai ir jų meno kūriniai, atskleista ir įvairiapusiškai pagvildenta tema. Betgi projektas projektui nelygu.

Šiuosyk tenka braidyti seklumoje, ieškant pateisinimo tam, ką matai. Vienas kitas emocijos blyksnis, įdomesnis socialinės problemos rakursas – ir viskas. Jeigu šis projektas, kaip teigė jo kuratorius M.Schibli’s, pristato naujausias Švedijos šiuolaikinio meno tendencijas, tai jos kelia nuobodulį. Jei toks teiginys – tik „piarui“, tai kas čia ką gali apgauti? Juk ateisim – ir pamatysim. Dėl vieno kuratorius turbūt teisus. Jo žodžiais, šiuo metu kuriantys švedų menininkai jaučiasi savotiška lūžio karta, nes palyginti su ankstesnėmis kartomis, kurios akcentavo ir mėgavosi „švediškojo socializmo“ modeliu, dabartinė yra patekusi į savotišką vakuumą, kai dėl kultūrinės ir socialinės globalizacijos minėtas modelis nebeveikia. Autoriai savo kūrinių koncepcijas bando „patikrinti“ skirtingu lygmeniu – socialiniuose, politiniuose, kultūriniuose kontekstuose. Bėda tik, kad meno čia labai mažai. To paties šiuolaikinio, vadinasi, konceptualaus, penimo originaliomis idėjomis. Ir, ko gero, Švedijos šiuolaikinis menas dėl to nekaltas. Apskritai neaišku, kur eina visas šiuolaikinis menas. Jis tarsi atsidūręs kryžkelėje – nežinia, kur pasuks. Bet kartos lūžis – akivaizdus.

Tarp kitko, bent jau sprendžiant iš to paties M.Schibli’o paskaitos ir per ją rodytų skaidrių, taip pat pačioje Švedijoje gyvai matytų šiuolaikinio meno projektų, švedai irgi turi ką pristatyti, permąstyti ir net kuo pasigirti šiuolaikiniame mene. O jų aimanos dėl socialinės gerovės griūties lietuviams paprasčiausiai nesuprantamos. Dažnas per vernisažą pagalvojome – lai pagyvena jie mūsų šalyje, pabūna mūsų kailyje…

Iššūkio simboliai?

Kita vertus, užjauskime savo artimą. Per vernisažą M.Schibli’s pasakojo, kad jam šios po Europą keliaujančios parodos idėja ir „Praradusiųjų malonę“ pavadinimas toptelėjo skaitant laikraščius. Ten buvo pateikta statistika, kad jaunoji karta Švedijoje gyvens daug blogiau nei jų tėvai. „Tai daug ką pasako apie mūsų šalies socialinės gerovės įvaizdį, – mano kuratorius. – Jei geresnis gyvenimas neįmanomas, tai – iššūkis šaliai ir atsiranda poreikis ieškoti būdų, kaip išlikti šiame pasaulyje. Švedija tampa globali. Vienas iš būdų suprasti ją kaip šalį – meno požiūris. Šie dailininkai – iššūkio simboliai. Išlikimo simboliai. Paprašiau, kad jie savo darbais šioje parodoje parodytų mums išlikimo būdus ir kelius. Autoriai pristato šiuolaikinį švedų meną ir galbūt atsako į klausimą, kaip elgtis šiuolaikinėje situacijoje. (Vienas iš atsakymų galėtų būti kad ir A. S Enström instaliacija, teigianti, jog „Meilė išlaikys mus kartu“ – aut. past.) Be to, jie paliečia ir požiūrio į menininką šiame pasaulyje klausimą.“

„Tai proga kartų diskusijai apie meną, kaip „perkrauti“ šiuolaikinį meną“, – trumpai apibūdino parodą jos viešnagę Lietuvos uostamiestyje organizavusio Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Grupė parodos autorių savaitę viešėjo Klaipėdoje, rengdami ekspoziciją. Čia atsirado ir vienas įdomesnių jos eksponatų, sulaukusių gyvos publikos reakcijos, – C.Holck videofilmas „Vargšas Čarlis“, sukurtas dalyvaujant klaipėdiečiams kinomanams Arūnui Eimuliui, Mariui Plečkaičiui, Pauliui Kliševičiui, Mindaugui Valiukui ir kitiems. Jei kitam švedui – D.Segerberg konstruojant senų baldų, surinktų iš įvairįų uostamiesčio socialinių įstaigų, kompoziciją būtų dalyvavę klaipėdiečiai menininkai, kas žino, gal ji būtų virtusi iškalbinga instaliacija-monstru, o ne šiaip griuvenų krūva vidury parodų salės…

Betgi nebūkime tokie kategoriški. Šiuolaikinį meną ir menininkus reikia suprasti. Bent pasistengti. Anot parodos atidarymą savo apsilankymu pagerbusio Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko, „Klaipėda – atviras miestas. Ji atvira ir šiuolaikiniam menui, kuris ne visada ir ne visur vienodai vertinamas. Klaipėda puoselėja liberalias vertybes ir yra atvira iššūkiams, kurie kitur galbūt vertinami priešingai“. Meras kvietė be išankstinės nuostatos vertinti ir pabandyti suprasti šį meną. „Klaipėda vis labiau įsitvirtina kaip vieta, kur šiuolaikinis menas sutinkamas palankiai ir atiduodamas žiūrovų vertinimui. Nebijokim prisipažinti, kad kažko nesuprantam, kad mums kažkas per drąsu. Bijokime išeiti abejingi“, – sakė meras.

Prisipažinsiu, „Praradusieji malonę“ manęs neįtikino. Nei drąsos, nei iššūkių ten nepamačiau, tik kalbas apie tai girdėjau. Betgi ne pirmas kartas, kai žodžiai nesutampa su darbais. Ir tai labai šiuolaikiška. Tačiau kuo čia dėtas menas?

Tema diskusijai

Tema diskusijai

Ignas Kazakevičius

Menotyrininkas

Kurstant parodines diskusijas, galima paklausti ir taip: kodėl menininkai kuria „skurdų“ meną visais požiūriais? Tarsi be didelių tikslų ir idėjų, reflektuodami kasdienį gyvenimą. Kodėl išnyksta riba tarp meno tyrimo, kasdienės veiklos ir paties meno? Kokia misija tuomet lieka menui? Taip pat – kodėl naudojamos itin paprastos išraiškos priemonės ir jos naudojamos itin paprastai, gana primityviai? Ypač šiais laikais, kai įmanomos pačios įvairiausios.

Švedai šiuo atveju – ne išimtis, o tik taisyklės patvirtinimas. Be abejo, tai ir nuo kuratoriaus priklauso. Manyčiau, kad šioji paroda laikytina tipišku „mainstreamu“ visais atžvilgiais – tiek formaliuoju, tiek koncepciniu.

Problema vertinant parodas dažniausiai atsiranda todėl, kad mes reaguojame į vizualius ir koncepcinius meno pokyčius, remdamiesi vertinimo kriterijais, išmoktais prieš daugelį metų. Betgi menas šiais laikais kinta kaip „mobiliakų“ ir kompiuterinės technologijos, ir labai sparčiai kinta. (Juk keista būtų vertinti laišką ir mobiliojo telefono SMS principą, remiantis taisyklingos gramatikos taisyklėmis. SMS turi savo stilių ir žargoną.) Dabar pasikeitė ne tik meno formos ir „formatai“, kūrybinės taktikos ir strategijos, bet ir vertinimas, požiūrio taškai. Ir viskas keičiasi labai greitai. Tarkime, nuo 1990 iki 2010 m. šiuolaikinis menas išgyveno kokius tris rimtus posūkius. Ir negalima lyginti modernizmo standartų, kurių dar laikosi Klaipėda, su šiuolaikinėmis tendencijomis. Tai būtų tas pats, kaip lyginti tenisą ir boksą, krepšinį ir penkiakovę (tiek individualios sporto šakos, tiek sporto šakos struktūros taškų skaičiavimo atžvilgiu). Arba hebrajų ir kinų kalbas, jų gramatiką ir fonetiką.

Todėl šiuo metu klausimas „kodėl“ yra aktualesnis nei „kaip“. Kai menininkai, organizatoriai, prodiuseriai, mecenatai atsakys į klausimą „kodėl – kur mes einame“, jie imsis klausimo „kaip tai padaryti ir kaip vizualizuoti“. Tuomet ir rasis dar viena paralelinė visata arba nauja meno forma, ar stilius ir pan. Bet negarantuoju, kad jis visiems patiks.

Taigi vertinant reikėtų lyginti tos pačios „svorio kategorijos“ objektus, blogiau ir geriau pavykusias parodas. „Falling from Grace“ galbūt galima palyginti su „Prestižu“, nes čia operuojama socialine sąvoka. Kas daro meną „geru“ – kodėl? Bet „Prestižo“ atveju mes nelindome į meno „gaminimo“, „užbrendinimo“ mechanizmą, tiesiog klausėme – ar „prestižinis“ yra gerai, kaip jaučiasi menininkas juo būdamas arba nebūdamas. Ir stengėmės parodyti, kaip lipdoma prestižo kaukė. Čia – ir ministro pakvietimas, ir pasaulinio lygio kuratoriaus N.Bourriaud pakvietimas į Klaipedą, ir taip laukiamo „išrišimo, triuko atskleidimo“ nedavimas publikai, kuri taip troško susitikimo su N.Bourriaud ir iš jo teišgirdo porą abstrakčių frazių.

O švedai pasiėmė globalią kartos temą ir stengėsi ją suvaldyti… Kaip pavyko – jau kitas klausimas.

Nei jubiliejus, nei ataskaita, tiesiog kūryba

Nei jubiliejus, nei ataskaita, tiesiog kūryba

Sausio viduryje Prano Domšaičio galerijoje atidaryta klaipėdietės Laimos Gedvilaitės- Sakalauskienės grafikos paroda „Kasdienybės valandos“ – nei jubiliejinė, nei ataskaitinė.

Kristina Jokubavičienė

Priežastis

Atidarymo metu autorė atskleidė labai paprastą jos surengimo priežastį: kraustantis iš dirbtuvės į dirbtuvę, pakėlus šūsnis darbų, neišvengiamai teko juos peržiūrėti. Šiandien turime tos priverstinės peržiūros rezultatą – grafikos parodą, kurioje atsiskleidžia, kas sukurta per keliolika metų ir kas kuriama dabar, kas buvo svarbu anksčiau ir kas tapo svarbu autorės kūryboje šiandien. Tai tikrai įdomu, nes dailininkė nelepina žiūrovų dažnomis personalinėmis parodomis.

Parodoje eksponuojami darbai, sukurti per kelis pastaruosius dešimtmečius – estampai, atlikti oforto, akvatintos, mecotintos, monotipijos, linoleumo raižinio ir mišriomis bei autorinėmis technikomis, taip pat savarankiški ir parengiamieji piešiniai. Greta rodomos išraižytos ir spausdinimui parengtos cinko, linoleumo plokštės, kurios paprastam žiūrovui padės nors šiek tiek pažinti paslaptingą, kiek alchemija ir magija dvelkiantį tradicinės grafikos kūrimo procesą. Toks edukacinis aspektas dailininkei, daugiau nei tris dešimtmečius atidavusiai pedagoginiam darbui, visai pritinka.

Keliavimai

Artimesni draugai ir kolegos žino, kad Laima yra aistringa keliautoja. Ta kelionė gali būti bet kokiu oru ėjimas pajūriu su nepaklusniu taksiuku („Ėjimas jūros pakrante“, 2000). Gali būti tolima ir egzotiška. Tai visai nesvarbu. Kiekvienas buvimas už dirbtuvės sienų jau yra kelionė. Kiekvienas prisiminimas apie praeitį – taip pat. Kiekviename praeities vaizdinyje randame dabartį ir nuojautą, kas bus. Laimos kelionės yra labiau jų refleksija ir keliavimas į save, dažnai ir kelionių vizijos. Būtent taip jos skleidžiasi kūriniuose. Skirtingu laiku pamatyti ir patirti įspūdžiai kartais ilgokai laukia savojo meto, kol susiguli, išblunka smulkmenos ir lieka nuotaikų, potyrių bei koncentruotų vaizdų branduolys. Tada atsiranda ciklai („Kelionių miražai“: „Paryžius“, „Dykuma“, „Vandenys“, 2010), pavieniai estampai („Iš kelionių bloknoto“, 1999), piešiniai („Diena Versalyje“, 2009).

Tačiau negalvokite apie klasikinį vaizdelį – menininkė su bloknotu ir pieštuku rankoje, pripuolusi eskizuoja kokį kopų augalėlį ar karštligiškai fiksuoja kolonos nuolaužą Liuksore. Ji nuolat pabrėžia, kad niekada nieko nepiešia iš natūros. Nes yra stebėtoja, o ne fiksuotoja.

Stebėjimai

Be abejonės, jos pastabumas ir greita reakcija yra tikra Dievo dovana. Ypač ji mėgsta stebėti žmones, o apie gebėjimą atkurti jų kalbėseną, elgseną sklinda legendos. Kadangi mato ir pastebi viską, su ja yra smagu keliauti, nes tikrai atras paprasto reiškinio netikėtą aspektą, sakydama „Ar tu matei, pavyzdžiui…“ Ir nebūtinai tai bus kažkas ypatinga – gal net visai nereikšminga, bet pamatyta menininkės akimis tokiu taps.

Neatsitiktinai žodis „kasdienybė“ atsirado parodos pavadinime. Juk jis kartojasi ir darbų pavadinimuose, taigi ir temose: 1996–1999 m. buvo sukurtas ciklas „Kasdienybės ženklai“, 2005 m. – diptikas „Pilka kaip siena kasdienybė“, 2006 m. – „Užmiesčio faktūros“. Vaizduoti nepaprastus jausmus ir įvykius yra lengviau, o kaip su tuo gyvenimo „diena iš dienos“ perteikimu? Kai „Už lango lyja“ (1990), kai „Pilka diena“ (1983)?.. Kasdienybės stebėjimo procesas jos darbuose neturi nieko bendro su buitimi ar „puodų antipoezija“. Gebėjimas rasti ir kūriniuose atskleisti būties prasmingumą ten, kur jo lyg ir nėra, atrodo, prieštarauja nelabai optimistiškoms nuostatoms, kurias deklaruoja gyvenime. Tai man didžiausia kūrybos paslaptis.

Keliavimas yra ir gamtos stebėjimas. Dažnai žmogaus ir gamtos paralelės kūriniuose išryškinamos per ramaus, beveik elegiško buvimo greta metaforą („Medžio žievė“, I–II, 1999; „Lizdelis“, 1998; „Kasdienybės ženklai“ II, 1999). Bet gamtiškoji aplinka kūriniuose ne visada tokia rami. Ji tampa ir baugiai pamėkliška, sunkaus vizionieriško sapno erdve, stipriu peizažiniu atbalsiu figūrų ir veidų konvulsiškoms grimasoms („Užsitęsusi nemiga“, 2012; „Autoportretas, 2012; „Vandenys“, 2010). Gamtos ir žmogaus būsenas, jų tarpusavio sąsajas grafikė atskleidžia su gilia vidine ekspresija.

Tekstai

Kadangi dailininkė priklauso tai kartai ir tai žmonių kategorijai, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be skaitymo, ilgesnis ar trumpesnis tekstas jos kūriniuose – kaip laisvos formos kaligrafijos intarpas – yra svarbus ir vaizdui lygiavertis komponentas. Įtariu, kad kai kurios frazės, eilutės yra pačios menininkės sudėliotos. Būtent pastarosios darbuose subtiliai reflektuoja būsenas ir nuotaikas. Su tekstais susijęs išsisakymo, „laiško kažkam“ poreikis („Senas laiškas“, 2003; „Ilgesio laiškai“, 2008). Konkretybė, buvusi kūrinio impulsu, galiausiai perkūnijama į bendrybę, nors ir pagrįstą prisiminimais („Senas laiškas“, 2003). Tekstai yra savotiška „silpnoji vieta“ – jie tarsi pralaužia užtvaras, už kurių slepiami išgyvenimai ir jausmai.

Pasakojimai

Nepretenduodama į madingas temas, filosofines gelmes ir globalines problemas, nesistengdama patikti, per paprastus siužetus, eilinius motyvus, asmeninį autentiškumą, grafikė pasakoja žmogaus gyvenimo istorijas – tai su subtiliu lyrizmo, tai su lengvos ironijos atspalviu. Pasakoja fragmentiškai ir asociatyviai, išryškindama tik kai kurias detales, niuansus. Siluetai šešėliai lenkiasi „Vėlinių“ (1996) apeigose, „Vakaro vartai“ (2000) stūkso lyg riba tarp tikro ir tariamo, o už seno bufeto durelių nenustebk radęs siaubukų iš vaikystės. Tyli ir sukaupta kalba apie tai, ko realybėje jau nėra, kas buvo labai asmeniška – jausmų užuomazgos, praradimai ir atradimai įtraukia, nes atpažįstama, išgyventa, dvelkia tikrumu. Kaip tas nušvitęs vyro veido fragmentas „Neįtikėtinoje šviesoje“ (1984), kai šviesos pluoštas permaino buitišką situaciją į veik sakralumu dvelkiančią apeigą.

Grafikė

Jai nereikia samprotauti apie grafikos situaciją ir perspektyvas, svarstyti, ar tradiciškesnė grafika yra mažiau įdomi ir originali už labai šiuolaikišką. Nereikia konceptualiai išmąstyti, nes viskas einasi natūraliai. Per dešimtmečius sukaupta kūrybinio darbo patirtis leidžia dailininkei meistriškai naudotis grafikos technikų ir priemonių raiškos įvairove ir eksperimentuoti. Be klasikinės giliaspaudės grafikos technikų – oforto, jo atmainos akvatintos, sausos adatos, mecotintos, ji kuria ir lietuvių grafikoje tradiciškai populiarius linoleumo raižinius. Tiksliau, nuo pastarųjų pradėjo dar M.K.Čiurlionio meno mokykloje, kur gavo amato ir grafikos technikų pagrindus, jų gilinimą tęsė Dailės akademijoje. Sprendžiant iš naujausių darbų, vėl sugrįžta prie linoleumo raižymo.

Tik palyginę 1980-ųjų ir 2012-ųjų raižinius pamatysime, koks kelias nueitas, kol grafika „prijaukinta“ ir savaip permąstyta, kaip pasikeitė pasaulėvaizdis ir formos suvokimas, praturtėjo štrichas, toniniai sprendiniai. Oforto ir kitų jam artimų tiražuojamųjų technikų laikotarpį keitė mišrių ir autorinių technikų etapas. Lygia greta visada egzistavo piešiniai anglimi, tušu, pastele, grafitu. Per visus metus liko viena nepajudinama konstanta – dailininkė nuosekliai laikosi plokštuminio formato ir jame yra savoje stichijoje.

Nepriklausomai nuo to, kokia technika tapdavo kuriam laikui pirmąja, grafikės kūrinius žymi tapybiškas tonų ir pustonių niuansavimas. Gilių tonų minkštumas mecotintose („Nuojauta“, 1983; „Skausmas“, 1991), grubaus štricho „paskandinimas“ spalvoje („Vandenys“, 2010) arba tiesiog virtuoziška linijų ir štrichų pasiutpolkė („Užsitęsusi nemiga“, 2012) byloja apie meistrystę ir platų kūrybos diapazoną.

L.Gedvilaitės-Sakalauskienės parodą P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje galima apžiūrėti iki vasario 24-osios.

Knygoje Klaipėdai prisikėlė karalienė Luizė

Knygoje Klaipėdai prisikėlė karalienė Luizė

Sausio pradžioje Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje gausūs rašytojo, filosofo dr. Arvydo Juozaičio gerbėjai pasitiko naują jo pjesių rinkinį „Gyvųjų teatras“.

Dalia Bielskytė

Knygos autorius į susitikimą su skaitytojais atvyko lydimas rimtos klaipėdietiškos palaikymo komandos: kultūrologo Lino Poškos, istorikės dr. Silvos Pocytės ir režisieriaus Gyčio Padegimo. Tad ir pokalbis, kaip galima buvo tikėtis, buvo gyvas, smagus, banguotas, neleidžiantis pavargti ar nutolti nuo turinio, panyrant mintimis į liūdnus ar romantiškus mąstymus. Pasakyčiau – teatrališkas. Puikūs aktoriai, puikūs žiūrovai ir nuojauta, kad ilgai netrukus iš naujoje knygoje pasėtos sėklos išdygs dar vienas Klaipėdai svarbus kultūrinis daigas: spektaklis apie ryškią ir spalvingą istorinę asmenybę – Prūsijos karalienę Luizę.

Praeitis gyvesnė už dabartį

Knygos, išėjusios neįtikėtinai mažu tiražu (500 egz.), anotacijoje A.Juozaitis rašo: „Šešios dramos – šešios istorijos. Visi jų herojai ir antiherojai gyvena Lietuvoje. Vienija juos žemė ir aistra gyventi. Istoriniai likimai sugulė į šešis draminius pasakojimus, padedančius aiškiau matyti tėvynės laiko ir erdvės kontūrus. Pirmosios dramos pradžia – 1236 metai, paskutiniosios pabaiga – 1945 metai“.

Šešiose pjesėse, kurių didžioji dalis jau pastatytos, išvydusios rampų šviesą, dramatiškos ir gyvos (juk tai – gyvųjų teatras) rikiuojasi istorinės asmenybės, kartais ryškiai blizgėjusios, o kartais – likdavusios užkulisiuose: sosto atsisakęs ir, anot A.Juozaičio, nepelnytai istorikų užmirštas karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, moteriška valdžia manipuliavusios imperatorienė Luizė ir Antano Smetonos žmona prezidentienė Sofija, šiandien garbinamas, tačiau taip ir nepažintas, keistomis aplinkybėmis miręs talentingasis Čiurlionis, aistringi utopistai Pilsudskis ir Dzeržinskis… „Svarbiausia, kad į sceną išeitų charakteriai, – sakė pjesių autorius, o kalbėdamas knygą glostė meiliai, kaip vaiką. – Dramaturgija negali virsti poezija ar politiniu aktu. Ir net istorija čia nėra svarbiausia – ten, kur baigiasi istorinė tiesa, prasideda kūryba“.

Kodėl gi pjesių rinkinio pavadinimas – „Gyvųjų teatras“, jei nė vieno iš jos pjesės veikėjų seniai nėra gyvo? Anot A.Juozaičio, „dabarties nėra, yra tik praeitis ir ateitis. Dabartį galima pamatyti tik teatre. Tas, kas supranta, kad teatru sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas, neišvengiamai tampa dramaturgu. Arba režisieriumi. Nugyventi mūsų metai gula sluoksniais tarsi persiški kilimai, jie auga mūsų atmintyje. Praeitis mus valdo. Ir praeitis atgyja teatro dabartyje“.

Labiausiai jaudinantis personažas

Renginio vedėja istorikė dr. S.Pocytė neklydo manydama, kad Klaipėdos skaitytojus labiausiai turėtų sudominti drama „Luizė I“, kurios veiksmas vyksta 1807 m. Klaipėdoje, o pagrindinė dramos herojė – Prūsijos karalystės karalienė Luizė.

Dalis renginio laiko buvo skirta polemikai: ar reikia Klaipėdai Luizės, kodėl reikia ir kaipgi pasiekti, kad jos atminimas visomis įmanomomis kultūrinėmis priemonėmis būtų įamžintas. Luizės paminklas, jos vardu pavadintas Jaunimo centras, mokykla, jai skirta muziejinė ekspozicija – ar to reikia, kaip ir spektaklio, kuris jau dabar tvirtai žengia į Klaipėdos dramos teatro sceną? Susirinkusieji, tarp kurių buvo ir Dramos teatro, ir miesto vadovai, manė, kad taip pritardami dr. S.Pocytės žodžiams, jog Klaipėda nuo neatmenamų laikų – daugiakultūris miestas, ir mes galime didžiuotis, jog čia lankėsi įvairių valstybių, taip pat ir Prūsijos didieji, minėti juos ir taip atsigręžti į savo istoriją.

Ves į rekonstruotą teatrą

Pjesės krikštatėviu ir vienu įkvėpėjų vadinamas režisierius G.Pade-gimas buvo itin emocionalus – jis užsidegęs kalbėjo apie jos kelionę į Klaipėdos sceną. Iš A.Juozaičio gavęs 3-4 pjesės variantus, jis vadino autorių perfekcionistu, nuolat tobulinančiu kūrinį.

Anot režisieriaus, jei spektakliui panaudotų visą surinktą medžiagą, jis, greičiausiai, truktų kiaurą dieną. O ir Klaipėdos dramos teatras neturi tiek aktorių, kiek toje pjesėje yra spalvingiausių veikėjų. Taigi teks atmesti kelias siužetines linijas ir, nors gaila, atsisakyti kelių herojų. „Labai dėkoju Klaipėdos dramos teatro direktoriui Gediminui Pranckūnui, kuris sutiko leisti po rekonstrukcijos teatrui naują gyvenimą pradėti spektakliu „Luizė“, – gerų žodžių teatro vadovui negailėjo G.Padegimas.

Čia nuskambėjo ir mecenatystės tema – tarp žiūrovų kukliai sėdėjusi garsi Lietuvos žurnalistė Edita Mildažytė tarė trumpą žodį, pažadėdama rasti būdų paremti pjesės apie karalienę Luizę pastatymą. Kartu su Klaipėdos moterų ROTARY klubu „Luizė“ ji ketina vasario 10-ąją Klaipėdos žvejų rūmuose surengti tradicinę teatro šventę „Šiupininę“ (rusiškai vadinamą „Kopustniku“). Visi, nusipirkę bilietus į šį nuotaikingą renginį, taps naujosios pjesės pastatymo rėmėjais.

Mylimas už tai, kad yra

„Arvydas Juozaitis – dvasinis internetas“, – nuskambėjo iš režisieriaus G.Padegimo lūpų. Ir tikrai sunku įvardyti, kas gi jis toks… Filosofas, kultūrologas, politikas? Eseistas? Dramaturgas?

Daugelis Klaipėdos kultūrininkų su ilgesiu prisimena laikus, kai šis žmogus ugnikalnis buvo nežinantis žodžio „negaliu“ kultūros atašė Karaliaučiaus mieste, iniciatorius, palaikytojas, draugas ir tarpininkas… Fantastiškiausi bendri projektai vyko dviejuose vienas nuo kito per sunkiai įveikiamą politinį atstumą nutolusiuose, tačiau kultūriškai tokiuose gimininguose miestuose…

Nebetelpantys salėje skirtingo amžiaus ir interesų žmonės šypsojosi ir laukė knygos autoriaus žodžių. Nes pirmiausia jis – charizmatiška asmenybė, puikus žmogus, visu savo gyvenimu nusipelnęs pagarbos ir meilės ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Latvijoje – visur, kur pabuvojo vienu ar kitu tikslu, gaubiamas savo talentingos neramybės ir vidinio švytėjimo.

G.Padegimo teigimu, ateis diena, kad pats A.Juozaitis taps istorinės dramos apie mūsų amžių, tuo metu jau nutolusį ir tapusį fikcija, herojumi.

Į gausius komplimentus ir liaupses A.Juozaitis atsakė su jam būdingu kuklumu, padėkodamas už pagalbą Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorei S.Pocytei, literatūrologei Jovitai Saulėnienei, kitiems ekspertams, ne tik konsultavusiems, skaičiusiems pirmuosius tekstus, bet ir siuntusiems istorinę medžiagą jam į Gotlandą, kur ir gimė „Luizė I“.