Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Jurgis Viningas


***
medžio viršūnė palinksta virš savo šešėlio
kaip saloninio dendžio galva
viršum dienoraščio,

leidžias ant žemės dangus
tarsi drumzlės ant dugno stiklinės
geriamos už tai, kad ne viskas pragerta,

lyg dulkės knygas
rūkas gatves apgaubia –
jomis tolsta susikibę rankomis jie nei
skliausteliai, uždarantys erdvę,

tu stovi ant tilto, žiūri į rūką, ir atrodo,
šis tiltas yra čia vien tam,
kad stovėtum ant jo ir žiūrėtum į rūką.

***
Nebijok, tai praeis,
kaip kūdikių kūnais
didvyriai praeina
ir juos pasitinka
su gėlėmis
moterys basos.

Nebijok, šią naktį
mes galim daryti
ką norim, į mus pro
pirštus, išsigndę
žiūri dievas ir
kitos pabaisos

Laimingos porelės

mane siutina laimingos porelės –
parkų ir kavinių uzurpatorės.
jei kada išgirstu laimingą porelę,
besijuokiančią prie gretimo staliuko,
tuoj pat pakylu ir išeinu
neslėpdamas puikybės.
mane siutina laimingų porelių nuotraukos,
keliamos į albumus socialiniuose tinklalapiuose
ir mieli jų draugų komentarai.
man pikta ne todėl, jog jų laimė tokia
apgailėtina; mane siutina neskoningos manieros.
Pagarbos verti tik tie, kurie nepraranda gero skonio.
laimingos porelės nevertos net apsimestinio pagarbos gesto.

stoviu stotelėj, rūkau ir stebiu, kaip glaustosi dvi laimingos
figūros. Sutraukiu cigaretę
iki filtro.
Kaip mane siutina laimingos porelės.


Dviratis


tai nutinka, kai jie perka pirmąjį savo vaiko
dviratį. Jie ima suprast, jog gyvenimas  niekada
nežadėjo būti toks nuobodus, pamažu pradeda
atpažinti tą įžūlų melą savo jaunystės nuotraukose.

Kartais sutinku juos parke, besislėpdamas nuo lietaus po medžiu,
stebiu, kaip jie lekia įkandin savo mažiems, pedalus
minantiems parazitams, ir kaip juokiasi, apsimestinai
bando bartis, šaukdami, lėčiau, lėčiau, sustok, tarsi kreiptųs
į savo dienas.

Grįžę namo, pakabina permirkusį švarką virš
židinio ir, tarsi kažkieno paliepti, nukreipia
žvilgsnį į langą ir klausosi ugnies
skundo. Jie atrodo tarsi nuovoką praradę seniai,
tarsi nepajėgtų prisiminti kažko  labai svarbaus,
tarsi nepajėgtų įvardinti, kas slepiasi už lietaus.

Naktį, pakilę iš miego, eidami nusišlapinti,
tarpdury jie suklumpa, ima atatupsti trauktis,
išvydę, kaip iš koridoriaus tamsumos, skleisdamas
tylų, žiogų svirpimą primenantį garsą, išslenka
dviratis, apnuogina veidą mėnulio šviesoj ir
žvelgdamas tiesiai į akis pratrūksta siaubingu juoku.

***
O dievas yra, o dievas yra?
košmaras veidrody, apie kurį
repavo grupė Gravediggaz,

O Dievas yra, o Dievas yra?
kai tuščiam ir tamsiam kambary
pabundi – siaubo daigas,

O Dievas yra, o Dievas yra?
giljotinos ašmuo, užsikirtęs
penki milimetrai virš kaklo.

O dievas yra, o Dievas yra?
kas įvykti kitaip negalėjo –
šitaip rašė Špinoza,

O Dievas yra, o dievas yra?
kiaulė, kaip ir visi vyrai, todėl
jam reikėtų susmeigti peilį
                          į kairįjį šoną,

O dievas įsius, o Dievas pasiųs
plaukus delnams, nes tavo kairė
nežino, ką dešinė
                  daro iš geidulio aklo
O Dieve ar tu, o Dieve ar tu
man atleisi už tai kad sukūrei
mane nuodėmingą ir kaltą?

O aš nesakysiu, o aš nesakysiu,
ar atleisiu už tai kad sukūriau
tave nuodėmingą ir kaltą
                         (juokiasi)

***

Metas, kai vitrinose įsižiebia šviesos
ir tėvai iš mokyklų veda namo
savo vaikus,
kai tarnautojai užrakina ofisų duris
ir ūmai pavirsta minia.

Vaikas spartina žingsnius, tempdamas tėvą
už rankos, užkluptas nenumaldomo
poreikio šlapintis, ir tu supranti
esąs visa tai, – šie ženklai, kurie nieko nereiškia,
tu esi vitrinos šviesa, raktas duryse,
šlapimas vaiko pūslėj – eilėraštis, bandantis
Ištrūkti šilta kalbos srove.

O po to tu esi savo tyli vakarienė,
kuri kartoja save, lyg istorija –
pirma kaip troškinys, vėliau kaip cigaretė.

Atsisveikinimas su ginklais


Mūsų virtuvės kėdžių sąmonėje ėmė busti nepatiklumas, abejonė mumis, galop išaugusi į audringus disputus prie židinio, naktimis, apie žmogaus kilmę. Kažkuri ištarė, jog mūsų (žmonių) nėra, ėmė įrodinėti, esą žmogus – ilgo kėdžių metafizinio nuotykio vaisius, pagirių siaubas, nežinomybės baimė, įskaitoma sustingusiose rievių srovėse ant atkalčių. Kėdės ėmė pritariamai girgždėti. Tingūs, stori odiniai foteliai nerimastingai šiugždėjo, girdėdami tai. Suoliukas putodamas kalbėjo apie genezės stebuklą, apie didįjį dailidę ir švelnujį užpakalio jungą. Gležna taburetė atkirto, jog tasai jungas yra chimera suoliuko ir fotelių rankose, priespaudos simbolis: kai žmogus, stovėdamas ant jos, stengiasi įsukti lemputę – kas tai per jungas, trypiantis orumą?  Būti trypiamai  fikcijos… Kažkas pasiūlė susidoroti su suoliuku. Tėvas ryte suoliuką rado sumaitotą, patrūkčiojo pečiais, kažką sumurmėjo ir išnešė tai, kas iš jo liko, į malkinę, prakūroms.
Buvo Kūčios. Valgėme vakarienę. Staiga mes visi atsidūrėme ant žemės. Kėdės mus nuvertė kaip stabus.

Kalaitės mirtis ir apoteozė


Mūsų kalaitė, kaip ir visi didieji mąstytojai, mirė įveikusi vidines prieštaras ir tikriausiai laiminga. Paskutinėmis dienomis gulėdavo kieme, prie laiptelių, stebėdama, kaip auga žolė, atsidėjusi taikiai kontempliacijai, palikusi nuošaly žaidimus ir knygas. Būdama jauna medžiodavo vabzdžius kieme, šaltakraujiškai kramtydavo riebias jų galvas. Tačiau dėl to laikyti jos tirone, vulgarių instinktų verge, nederėtų. Atvirkščiai, ji nutraukdavo žemesnių grandžių nuobodžią kasdienybę, priversdama jų rūšis išgyventi tragedijos gimimą, kas reiškia, jog ji pirmą kartą vabzdžių pasaulyje pažadino katarsį, aštrius egzistencinius klausimus, pavyzdžiui, „ar jų nelaimės yra atsitiktinumas gamtos jėgų žaidime, ar dievų darbas?“ ir t.t.
Paskutinis jos paliktas ženklas buvo išmatų krūvelė prie kiemo vartų, šventam Petrui. Ji nebuvo pamaldi. Faktą, kad šunys neturi sielos, ji priėmė ne kaip įžeidimą, o kaip išsilaisvinimą. Ji laikėsi prancūzų filosofo požiūrio, esą siela – kūno kalėjimas.
Palaidojome ją kieme, prie tvoros šalia jazminų krūmo. Žinoma, darėme tai ne iš meilės ir pagarbos jai, o iš meilės ir pagarbos sau. Tačiau aš jaučiau jai, na, jei ir ne meilę, tai tam tikrą solidarumą: mus siejo daug bendrų vertybių, pavyzdžiui, užmarštis ir veltėdystė.

Apie miestus


Miestas, kuriame gyvenu, Spengleriui sukeltų žiovulį. Kuo daugiau metų praleidi viename mieste, tuo jis tampa mažesnis. Atstumai neišvengiamai trumpėja, nors lieka tie patys, kaip ir atmintis. Taip yra dėl mįslingo laiko ir erdvės santykio: erdvė traukiasi proporcingai subjektyvaus laiko plėtimuisi. Tad jeigu būtum pasmerktas praleisti visą amžinybę viename mieste, tas miestas paprasčiausiai išnyktų. Todėl nesuprantu žmonių, tvirtinančių, jog Dievas yra amžinybė. Jei Dievas egzistuotų ir, lyg to dar nebūtų gana, jei jis būtų amžinybė, jam mūsų miestai paprasčiausiai neegzistuotų. Jei aš būčiau Dievas, rinkčiausi dykumas.

Rusijos žurnalai – kaip literatūrinės Lietuvos veidrodis

Rusijos žurnalai – kaip literatūrinės Lietuvos veidrodis

Pastaruoju metu Rusijos skaitytojai vis labiau domisi šiuolaikine – ir ne tik – lietuvių literatūra. Tokią išvadą galima daryti, vartant naujausius prie Baltijos leidžiamų žurnalų „Paraleli“ ir „Mur+“ numerius, kuriuose Lietuvos Respublikos autoriai pristatyti gana įvairios atrankos principu.

Paskutinis žurnalo „Paraleli“ numeris – jubiliejinis, skirtas Rusijos PEN klubo Kaliningrado skyriaus gimtadienio šventei. Anksčiau leidinys buvo išskirtinai rusų ir lietuvių projektas, dabar jo puslapiuose, be rusų ir lietuvių autorių, publikuojami svečiai iš Estijos (R.Kudu), Lenkijos (E.Liubinska), Baltarusijos (M.Goldenkovas). Lietuvos atstovų kaip niekada gausu – pristatyti Vilniaus poetai M.Martinaitis, A.Šimkus, R.Šileika, publicistas A.Juozaitis; Klaipėdos vardu kalba prozininkai J.Šikšnelis ir Clandestinus, poetai A.J.Navickas ir P.Narušis, publicistas ir dailininkas R.Borisovas (be tekstų, leidinio iliustracijoms panaudoti du jo darbai). Almanache publikuojami rusų poetai ir rašytojai, kuriantys tarp Maskvos ir Kaliningrado; tarp jų yra tokie grandai kaip A.Simonovas, V.Karpenka, O.Gluškinas, M.Nikitinas, A.Popovas bei kiti kūrėjai.

Tą patį galima pasakyti ir apie paskutinį žurnalo vaikams „Mur+“ ketvirtinį numerį (beje, neseniai jis tapo prestižinės rusų premijos „Įkvėpimas“ laureatu), kuris šį kartą beveik visas skirtas lietuvių poetams ir prozininkams. Tarp jų yra jau išėjusiųjų – K.Donelaitis, L.Rėza, S.Geda, klaipėdietis R.Černiauskas. Taip pat pristatyti Vilniuje ir Klaipėdoje dabar kuriantys autoriai: vilniečiai L.Degėsis, A.Juozaitis, M.Vainilaitis, G.Efremovas ir klaipėdiečiai R.Latvėnaitė-Kairienė, Clandestinus, A.J.Navickas.

Abiejuose leidiniuose publikuojamų lietuvių autorių vertimo į rusų kalbą pagrindinį darbą atliko G.Efremovas ir Clandestinus.

Sėkmės visiems lietuvių kolegoms 2013 metais! Neabejotina, kad artėjantis 300 metų K.Donelaičio gimimo jubiliejus, kurio mes nekantraudami laukiame, dar labiau sustiprins rusų ir lietuvių plunksnos brolių ryšį.

Rusijos PEN klubo

Kaliningrado skyriaus vardu –

Sergejus Isajevas

Dėmesio! Jaunųjų kūrybos konkursas

Dėmesio! Jaunųjų kūrybos konkursas

Dienraščio „Klaipėda“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ skelbia jaunųjų kūrybos konkursą.

Dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų. Laukiame jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2013-ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Kaip jau įprasta, metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai. Kūrybą galima siųsti elektroniniu paštu „Gintaro lašų“ sudarytojui rašytojui Gintarui Grajauskui – grajauskas@gmail.com. Sėkmės ir kantrybės! Šis konkursas jau tapo tradicinis, kasmetis. Jis pradėtas rengti 2006-aisiais ir kasmet sulaukia vis daugiau dalyvių iš visos Lietuvos.

Gyvasis eksponatas

Gyvasis eksponatas

Ištrauka iš romano „Dulkė ir šešėlis“

Juozas Šikšnelis

Narutavičius trankė kumščiais stalą. Ne vienu, abiem. Tai efektinga ir primena Gotesmaną. Yra toks perkusininkas. Groja viskuo, kas skamba. Tiesa, stalo netalžo. Nei vienu, nei abiem kumščiais. Narutavičius talžė. Blogiausia, be žodžių. Išsikalbėjus palengvėja. Daužant stalą, skauda tik kumščius. Siela toliau kraujuoja. Kėkštas ramus nebuvo. Krūpčiojo nuo tų duslių garsų, bet sunku pasakyti, ar bandė įsivaizduoti vietoje stalo savo šonus, skruostus, pilvą, galvą. Tiesą sakant, klysta manantys, jog daužant kumščiais stalą, juos skauda labiau nei talžant žmogų. Nesąmonė. Kiek užpuolikų, žmonių skriaudėjų, sadistų bei kitokių niekdarių, atlikdami savo juodą darbą, t.y. talžydami kaltus ir nekaltus, yra išsinarinę pirštus, susižaloję plaštakas, patempę riešų sausgysles, jau nekalbant apie nubrozdintus krumplius. Taigi sunku suprasti ar Kėkštas, krūpčiodamas nuo kumščių dundenimo į stalą, bandė įsivaizduoti save vengės medžio pluoštu dengto stalo vietoje.

Narutavičiaus siela kraujavo. Skaudėjo ir kumščius, todėl liovėsi ir įbedė krauju pasruvusias akis į Kėkštą.

– Pakišai man kiaulę?

– Apie ką jūs?

– Neapsimetinėk.

– Šimtu procentų negarantavau. Rizikos būta. Perspėjau.

– Bet nevisiškas krachas. Bankrotas. Ar žinai, kokį raštą gavau iš savivaldybės, beje, su tavo parašu. Rekonstruoti negalima, perstatyti negalima, visiškai nugriauti negalima, užkonservuoti!

– Atsiprašau, ne aš rengiau šį nutarimą, esu tik vykdytojas.

– Tu esi kurstytojas! Prikurstei pirkti tą laužą, kuriame neva slypi lobis. Blefui paaiškėjus, turiu džiaugtis krūva griuvėsių, kurių, šiukštu, judinti negalima. Bet juk taip niekas nesibaigs, nes praėjus kiek laiko gausiu grasinantį raštą, kodėl netvarkau griuvėsių. Ir vėl su tavo pavarde.

– Aš tik varžtelis.

– Tu būk nors ir atsuktuvas, bet man reikia tvirto atsakymo. Lobis, kurio nebuvo, nuplaukė, pinigai, investuoti į namą, pražuvo. Kas toliau?

– Nieko, reikia laukti.

– Ko? Ruskių, amerikonų ar kinų atėjimo?

– Kantrybės. Nekilnojamasis turtas yra ne vienadienė vertybė.

– Gal, tada padėk atsikratyti tuo akmeniu po kaklu. Terminas mėnuo. Jeigu per tą laiką nepadėsi sudaryti naudingo kontrakto, aš tave prigriebsiu.

Ir sugrojo kumščiais į stalą. Melodingai bei vaizdžiai.

***

Kėkštas buvo žinomas žmogus – gatvėje daugelis jam mojo, sveikinosi, stvarstė už skvernų ir kitaip reiškė prielankumą. Todėl gatve eidavo aukštai iškėlęs galvą, plačiai mosuodamas rankomis ir pasirengęs palaiminti kiekvieną nuskriaustąjį. Buvo pripratęs prie dėmesio, o žurnalistams mėgdavo kartoti: jei pasirinkai žmogaus gynėjo kelią, turi kantriai nešti tą kryžių. Šiandien, palikęs Narutavičiaus biurą, jautėsi tarsi ne savame kailyje: dairėsi atgalios, krūpčiojo, atsitrenkinėjo į praeivius – daugelis iš jų pažino visuomenės veikėją, todėl šypsojosi, plojo per petį, o viena garbaus amžiaus ponia netgi siekė pabučiuoti ranką už nuo pedofilų kėslų išgelbėtą anūkę. Kitais atvejais Kėkštas tik išpūstų krūtinę ir išdidžiai pareikštų: mes galim! Dabar susigūžė, lyg patį būtų apkaltinę turint pedofiliškų polinkių, ir movė šalin. Tik netoli. Kol atsitrenkė į tvirtą krūtinę. Jos savininkas nepuolė garbstyti ir dėkoti visuomenės veikėjui už komunalinių paslaugų įkainių sumažinimą, net nesiteikė trauktis iš kelio, atvirkščiai, dar labiau pasidavė į priekį ir prispaudė Kėkštą prie sienos, nupurkštos visokiausių spalvų dažais, kitaip sakant, sienlaikraščiu, kažkodėl vadinamu nelietuviškai, grafičiu. Reikėjo paklausti, ko iš jo norima? Bet negalėjo ištarti nė žodžio. Būna momentų, kai tylima ne prasmingai, o nevalingai. Sekse situacija taikosi dažnai: nori, bet negali, arba gali, bet nenori. Neatitikimas. Neadekvatumas. Iš mokyklos laikų kalte įkalta Didžiosios spalio revoliucijos priežastis: kai apačios nenori, o viršūnės negali. Bet tikriausiai, atvirkščiai. Laikas supainioja ne tik akcentus, bet ir viršų su apačia. Užtat prabilo žmogus, į kurio krūtinę atsitrenkė Kėkštas.

– Mes norim žinoti, ar paieškos bus tęsiamos, ar jau įjungti skolos skaitiklį? – pasakė lietuviškai su akcentu, kurio negalėjo atspėti visuomenės veikėjas, nes buvo nekompetentingas kalbos moksluose ir velniškai išgąsdintas. Išdrįsęs plačiau atmerkti akis ir nužvelgti tvirtos krūtinės savininką, pastebėjo, kad šis tarsi iš fantastinių filmų ar komiksų atkeliavęs personažas: veidas be ypatingų žymių, bet įtartinai tobulas, toks tarsi skulptūrų tarybinių karių kapuose arba manekenų Baltman drabužių parduotuvėse.

– Tęsiamos, – išstenėjo visuomenės veikėjas ir susigėdo tokio savo ištižimo. Ko jam bijoti? Aplink visi savi. Visas miestas jo. Užtenka surikti, pašaukti pagalbą ir…

– Pabandyk, – šyptelėjo ypata, parodydamas dar vieną nežmonišką požymį – idealiai lygius bei baltus dantis ir pūstelėdamas malonų, bet sunkiai nusakomą kvapą. – Pabandyk pašaukti pagalbos.

Taigi ne tik išvaizda antžmogis, bet ir vidumi – skaitė mintis.

– Aš… nieko… tokio… – lemeno Kėkštas, keikdamas dieną, valandą, minutę, kai nuobodžiaudamas naršė internete ir aptiko nekaltą pranešimą, kuriame perskaitė, jog savivaldybė atsakė užsieniečiui atlikti viename name paiešką. Reikėjo spjauti, o ne gilintis kas, kodėl, kam.

– Turi keturiasdešimt aštuonias valandas įprastais kanalais pateikti tolesnių paieškų planą. Jeigu pasirodys, kad jis nieko vertas arba nerealus, įjungsime skolos skaitiklį. Tik tak…

Atsipeikėjo Kėkštas ausyse skambant tik tak, nors to padaro, kuris buvo užspeitęs prie sienos, nesimatė ir nesijautė nė kvapo. Aplink buvo savas miestas, pilnas savų geranoriškai nusiteikusių, besišypsančių žmonių, pasirengusių kiekvienu momentu ateiti į pagalbą.

***

Generolą įkalbėti nebuvo sunku. Reikia? Vadinasi, reikia. Kariškis. Iki kaulų smegenų. Tik perspėjau:

– Jei galima išvengti kontakto su lankytojais – reikia jo vengti.

– Visokių yra, visokių reikia, – sutiko generolas.

Priekabiai apžiūrėjau uniformą. Atrodė dar pusėtinai, tik per daug blizgučių, vaikigaliai kėsinsis, mano statytinis priešinsis, kils konfliktas. Ko gero, net tarptautinis.

– Sėdėkite nurodytoje vietoje, o kai užtirps galūnės – pasivaikščiokite pirmyn ir atgal. Kol aš ateisiu ir jus išsivesiu.

– Tikrai taip, – atraportavo kariškai. O aš pagalvojau: be reikalo vengiau eiti į armiją. Daugeliui mūsų pravartu patarnauti armijoje, kad išmoktume klausyti ir atsakinėti: tikrai taip! Ypač moterims, kurioms sakai nesakęs, o jos vis viena nieko negirdi. Arba nesuvokia. Arba nuduoda, nes nespėji apsidairyti, o jau sako tą patį, tarsi niekur nieko.

Apsirikau per anksti apsidžiaugęs generolo kariška drausme. Jos užteko iki tol, kol muziejų užplūdo turistai, ir pasitaikyk tu man! Iš Lenkijos. Sustoję prie gyvojo eksponato ėmė pliaukšti niekus. Gelgaudas neišlaikė. Pora poniučių sukniubo kaip stovi. Šiek tiek keista, bet visą laiką buvau įsitikinęs, jog alpstantis krenta aukštielninkas arba į šoną, o čia sukniubo, kiti išsižioję klausėsi aistringos generolo kalbos apie Tėvynę, pareigą, kraują ir taip toliau. Poniutės irgi neilgai gulėjo kniūbsčios, atsikėlė, neėmė nelabasis, ir prisijungė prie klausytojų. Nepatikėsite, bet generolas tą vakarą man įteikė dešimt tūkstančių zlotų. Elitinė prostitutė tiek neuždirba. Svarsčiau: dalintis su direktoriumi ar pasilikti svečio išlaikymui (kartą pareikalavo jerubės kepenėlių pašteto, pakeičiau vaikišku, pačiu pigiausiu, sukirto net ūsus aplaižydamas, tad klausimas: ar kulinarijos menas anais laikais buvo itin žemo lygio, ar dabartinė maisto pramonė yra itin ištobulinusi skoniklius?). Nusprendžiau neskubėti, nes ne kiekvieną dieną šventė, bus ir alkanų dienų. Bet gandai plinta žaibo greičiu, todėl lankytojų pagausėjo. Ne visi buvo dosnūs, bet visi be išimties buvo žingeidūs, todėl generolas vakarais grįždavo lyg išsunktas. Ėmiau jo gailėtis.

– Kare buvo kur kas sunkiau, – ramino Gelgaudas.

Gyvasis eksponatas buvo priimtas ir netgi aprašytas spaudoje kaip pažangus muziejinės veiklos metodas, ir niekam nešovė mintis įtarti, kad jis ne tik gyvas, bet atkeliavęs iš anų laikų. Suprantamas, dėl to man galvos neskaudėjo, direktorius buvo teisus: užtektų kam nors iš valdininkų suuostyti tikrą teisybę ir kaip-mat prasidėtų problemos, nes prireiktų surinkti pažymas iš sanitarinės epidemiologijos stoties, vandentiekio ir kanalizacijos tarnybos, laidojimo biuro ir t.t. Kaip, pavyzdžiui, gauti generolo mirties liudijimą? Arba prisikėlimo iš numirusių? Pirmąjį gal pavyktų pakeisti nužudymo aprašymu, kuris fiksuotas šaltiniuose. O antrasis? Kas ir kaip paliudys prisikėlimą? Juk net Kristaus prisikėlimo liudininkų nebuvo.

Traukė jis labiau lenkus, nes lietuviai puikiai išmano savo istoriją ir nelinkę jos kartoti. Jiems viskas pernelyg aišku. Lenkams, atvirkščiai. Jie jeigu ir neabejoja tuo, ką žino, tai bando gilintis, kitaip sakant, vartyti istorijos puslapius. Lietuviui vieną kartą atsivertus būna daugiau nei aišku, todėl dažnai jis pamiršta tą puslapį užversti. O čia dar gidas ar eksponatas, kalbantis jų kalba, tegul kiek archajine. Atrakcija, kuri pasibaigė tragiškai. O buvo taip. Apspistas krykštaujančių tėvynainių, generolas su pakilimu pasakojo savo istorijas, o aplinkui, nutaisęs rūgščią miną, slankiojo toks tipas. Palaukęs, kol Gelgaudas liko vienas jis, lyg vanagas prišoko artyn ir kyštelėjo panosėn suglamžytą popiergalį, kuris skelbė, jog šio neva dokumento pateikėjas priklauso tautininkų partijai ar sąjungai.

– Kodėl jūs pažeidžiate valstybinės kalbos įstatymą?

– Nie rozumiem, proše pana? – atsakė sutrikęs gyvasis eksponatas ir susiorientavęs greitai perėjo į lietuvių kalbą: – atleiskite, ką jūs turite galvoje?

– Kodėl kalbate lenkiškai?

– Todėl, kad tai mano prigimtoji kalba.

– Ar žinote, kad lietuviškoje įstaigoje privalo būti vartojama tik valstybinė kalba.

– Nežinau, bet tie ponai valstybinės kalbos nesupranta.

– Ne bėda, tegul mokosi.

– Bet kam jiems? Jie gyvena Lenkijoje.

– Tai ko veržiasi į Lietuvą? Vėl kėsinasi užgrobti mūsų žemes?

– Man neduota žinoti, proše pana.

– O jūs man kažkur matytas… palaukite, o kodėl jūs toks panašus į generolą Gelgaudą?

– Todėl, kad aš ir esu Gelgaudas.

– Dar geriau. Dokumentus turite?

– Neturiu. Bet esu generolas Gelgaudas.

– Bet juk jis… gyveno…

– Taip, jis… aš gyvenau devynioliktojo pradžioje ir numiriau trisdešimt pirmaisiais, o prisikėliau dabar.

– Liaukitės, nes pasiskųsiu administracijai, jūs mane maustote.

Proto nušvitimas pasitaiko ne visiems, bet daugeliui. Tik vieniems jis pablogina situaciją, kitiems padeda išsipainioti iš kebeknių. Generolui nušvito protas atsikratyti tuo bepročiu, todėl jis nuolankiai sutiko:

– Atsiprašau, aš jus mausčiau, toks mano vaidmuo. Esu generolu nugrimuotas aktorius.

– Aš ir sakau, kad negali būti, – šūktelėjo Kapliadantis, nes tai buvo jis po paskutinio pokalbio su patronu pasiųstas kartoti istorijos kursą į muziejų. Galite manyti ką tinkami, bet generolo ir Kapliadančio susitikimas nebuvo specialiai surežisuotas, juk pasitaiko, kad erdvėje ir laike susiduria du kūnai. At-si-tik-ti-nai! Pasitaiko ar ne? Atsakykit. Niekas negali paneigti, kad nepasitaiko. Nors, kita vertus, šis susitikimas buvo iš anksto suprogramuotas. Taip, bet ne autoriaus, o likimo.

Tą vakarą generolas grįžo šuniškos nuotaikos. Ne prieš gera, supratau, nors apie incidentą nepasakojo, būtų papasakojęs, gal galėjome išvengti pasekmių, juk aš šiek tiek pažinojau, su kuo turėjome reikalų, ir galėjau imtis priemonių, bet Gelgaudas išdidžiai tylėjo, kilmingas mat, o aš viriau, kepiau ir rūpinausi juo lyg kūdikiu. Atvirai šnekant, ėmė patikti tūpčioti apie generolą. Nenorėjau būti jo pasiuntinuku ar adjutantu, bet virti, skalbti, lyginti ir adyti drabužius visai patiko. Su rūbais vėl problemos. Uniforma visai nusidėvėjo, teko dairytis kitos, ją aptikau dėvėtų rūbų parduotuvėje „Penki litai už kilogramą“. Vėliau paaiškėjo skudurų pundas atkeliavo ne iš svajonių europų, o iš teatro rekvizito sandėlio, kurį retsykiais patuštindavo viltį (ir talentą) praradęs aktoriukas už du tokius pundus gaudavęs vieną „bambalį“. Jeigu teatras, tai ir rekvizitas iš teatro, ne kokios Europos.

Ak, kad tik tokių problemų. Čia dar niekas neprasidėjo ir niekas dar nesibaigė.

Įtariamasis

Įtariamasis

Algis Kuklys

Jam atrodė, jog tokio vakaro niekada nematė, nes viskas aplinkui dvelkė pavargusios vasaros ramybe, nes vasara – tai moteris, gyvenanti kaime tarp laukų, miškų ir upių, jos šiltos rankos glosto karvių nugaras ir šlaitinius stogus, o kai kada- ir medžių viršūnes, bet žmonėms regisi, jog ten supasi išdykęs vėjas, kartais sukeldamas balsgano vieškelio dulkes. Ir ką reiškė tos nepažįstamos mergaitės žvilgsnis, kuri už metų kitų subręs lyg jaunutė vyšnia tėvų sode, ir kodėl ji nustebo išvydusi miestietį, kuris žingsniavo išsiviepęs basomis kojomis, lyg būtų neblaivas? Bet jis iš tiesų svaigo nuo gaivių kvapų, nuo mirgančių atspalvių ir subtilių garsų, kurių niekur neišgirsi, o tik šičia, senelio gimtinėje, kur prisiliesi prie jo daiktų ir senos namo palangės, prie pakrypusios obels. Tai kodėl šis vakaras toks ypatingas ir neapsakomas, svarstė jaunuolis, kol surado pažįstamą sodybą, kurioje gyveno nusenusi teta – neprigirdinti ir žliba, bet nuolat besišypsanti, lyg pozuotų prieš fotokamerą, o kai išvydo giminaitį, parodė visus kreivus dantukus ir, džiugiai dūsaudama, tuoj sodino prie stalo vakarienės ragauti. Rūgpienis ir bulvių košė su lašinukais, kuriuos vadino „spirgais“, jam labai patiko, paskui ant stalo padėjo saldainių dėžę, nes teta mėgo šokoladą, gardžiavosi saldainiais su arbata, kurios ji siūlė ragauti. „Tikra arbata, iš mano surinktų žolelių“, – tikino vaikaitį, todėl ir jis gėrė arbatą, žvilgsniu lėtai apmetė sienas ir baldus. Čia niekas nepasikeitė, pagalvojo ir tuoj pasiteiravo, kokia jos sveikata. Teta lengvai mostelėjo ranka, suprask tą gestą kaip nori, nes turbūt nenorėjo skųstis savo ligomis, kurias kiekvienas gauna dovanai. „Tai kas tu būsi, vaikeli, daktaras ar koks viršininkas?“ – nuoširdžiai domėjosi primerkusi akis. Kadangi teta neišmanė, kas yra „vadybininkas“, garsiai ištarė, kad būsiąs viršininkas. Ji supratingai palingavo galvą daugiau nieko nesiteiraudama, tarsi vaikaičio žodis būtų iš karto atsakęs į visus klausimus.

Išsitiesęs kvepiančioje lovoje prie atviro lango, prisiminė tėvo pasakojimą apie studentišką jaunystę, kai tekdavo važiuoti į kolūkio talkas. Jam tai atrodė visiškai nesuvokiama, nors, anot tėvo, studentus gerai maitino, o vakare, po darbo, jie krisdavo ant šieno lyg pašauti… Jo ausis pasiekė šuns amsėjimas, tolimas karvės baubimas ir tetulės seniokiškas kosėjimas. Šie garsai regėjosi neįprasti, nes didmiestis iki vidurnakčio ūždavo tarsi gigantiška gamykla. Teta šitą baugų ūžesį turbūt pavadintų „pragaru“. Tačiau ir jis, sugrįžęs į namus, ne iš karto priprasdavo prie tokio įkyraus triukšmo, kuris jautresnį išvestų iš pusiausvyros.

Jaunuolio ausis pasiekė kažkokio paukščio čirškėjimas, obelų šakas truputį pajudino vėjas, kuris atnešė džiūstančio šieno kvapą, ir jam buvo taip gera, kad nenorėjo greitai užmigti, juolab kad rytą nereikės anksti keltis, o paskui skubėti į darbą. Nereikės bijoti, jog pavėluosi ir kad visą dieną būsi įsitempęs kaip styga. Jam atrodė, jog tapo lengvas lyg rūkas, ir šitas rūkas pagaliau užmerkė akis.

Staiga pajuto, kad kažkas purto petį, paskui išgirdo įsakmų vyro balsą, raginantį keltis, o pravėręs akis, išvydo prie lovos kresną policininką. „Kelkis, vyruti“, – paragino ir kitas policininkas, stovintis prie durų. „Ką mano anūkėlis padarė?“ – virpančiu balseliu klausinėjo teta. „Išsiaiškinsime. Rajone jūsų anūkėlis kalbės su prokuroru“, – atsainiai bambėjo vienas iš jų. O gal aš sapnuoju, dingtelėjo mintis nustebusio jaunuolio galvoje, bet greitai įsitikino, jog visa tai buvo baisi tikrovė, nes ant jo rankų policininkas uždėjo antrankius ir nusivedė į mašiną. „Aš būtinai sugrįšiu, teta!“ – šaukė atsisveikindamas išsigandusiai senutei, kuri visa virpėjo, tarsi būtų ne vasara, o speiguota žiema.

Baisus, nesuvokiamas jausmas, kai tau žemė slysta iš po kojų, kai tamsi properša atsiveria staiga, nes šioje šalyje esi nesaugus, niūriai svarstė, kol važiavo automobiliu, o mašina, atrodo, judėjo pernelyg ilgai, kol galop suprato, kad įvyko lemtinga klaida, bet ją padarė kažkas kitas. Tik vėliau iš pagyvenusio prokuroro lūpų išgirs, jog tą patį vakarą, kai atsipalaidavęs žingsniavo pas tetą ir sutiko mergaitę, vėlai vakare ją surado pasmaugtą ir išrengtą už kelių šimtų metrų nuo tetos sodybos. Kažkas iš vietinių tąsyk pastebėjo ir jaunuolį, ir tą mergaitę, vadinasi, nusikaltėlis atvyko iš miesto ieškodamas žiaurių pramogų. Jis atkakliai neigė savo kaltę, tačiau prokuroras kreivai šypsojosi kartodamas, kad patikrins jaunuolio asmenybę, ar anksčiau neteistas, ar nebaustas. Jeigu iš karto prisipažinsi, gausi mažiau, o jeigu spardysies… Šitie žodžiai skambėjo kaip grasinimas, o su prokuroru nekovosi. Tikėjosi, jog teta praneš apie suėmimą jo tėvams, o jie pakels triukšmą. Deja, šioje valstybėje teisiami ir nekalti.

Slinko neramios dienos: kol kas jo nemušė ir nevertė prisipažinti, nes galbūt vylėsi, kad užteks grasinimų, nes ir voras iš pradžių neskuba nugalabyti musės, jam turbūt patinka jos gailus cypimas.

Kai užmigo jo kameros bendras, akyse sumirgėjo šviesūs ir tylūs vasaros vakarai tetos sodyboje. Dabar jie atrodė tokie nerealūs, lyg buvę sapnai, kurių niekada neužmirši. Tetą aplankydavo žilas ir nekalbus vyras, kuris, išgėręs arbatą, įsmeigdavo žvilgsnį į grindis ir iš karto visas sustingdavo, atrodė, net nealsuodavo. Ji sakė, kad šitą sodietį prieš penketą metų taip sumušė policininkai, kad jis greitai pražilo netekęs kalbos. Teta žinojo vyro vardą ir pavardę, ir pas ką yra prisiglaudęs. Nei nukentėjusiojo artimieji, nei neįgalus vyras neieškojo teisybės, todėl nesikreipė į teisėjus, nes policija niekada neklysta, visuomet kalti esą kiti.

Tyliai pasėdėjęs ir nuolankiai linktelėjęs galva, vyriškis iškiūtindavo iš sodybos. Teta giliai atsidusdavo, persižegnodavo ir taip pat išslinkdavo pro duris, tarsi norėtų jį pasivyti. Bet ji nesivijo, o paėmusi laistytuvą kieme palaistydavo gėles, kurias itin mėgo, puoselėjo. Pavargusi atsisėsdavo ant kėdutės ir žvelgdavo, kaip skraido kregždės, ar tik jos nepranašauja orų permainos. Juk dabar gamta pamišo, todėl sulauksi ne vien perkūnijos, bet ir stipraus škvalo. Tokių netikėtų prajovų josios jaunystėje nebūta, nes žmogeliai gyveno ramiau. Kartais ją aplankydavo Barbora Venckienė, buvusi mokytoja, kuri aiškindavo gamtos reiškinius, o ilgiausiai jos porindavo apie vaistažoles. Jis ne kažin ką suprato, bet vis vien būdavo įdomu klausytis, nes mieste šito neišgirsi, ten žmonės bendrauja internetine kalba. Vietinė tarmė, žodžių junginiai ir patarlės sukurdavo įspūdį, kad jaunuolis nejučiomis pateko į XIX a. kaimą. Tačiau tokiame kaime sodiečiai jautėsi kur kas saugiau nei dabar.

Visam laikui palikęs daboklę, pajuto stiprų palengvėjimą, todėl viskas aplinkui viliojo akis, maloniai glostė klausą. Jį apkabino motina, paskui – tėvas. Tą akimirką nereikėjo žodžių, viskas atrodė labai paprasta. Vėliau iš jų išgirs, kad laiku suspėjo išsigelbėti, nes prokuroras jam būtų sukurpęs bylą, o tuomet…

Senovėje vilkduobes spęsdavo žvėrims, o dabar jos spendžiamos žmonėms, ir visa tai daroma neva remiantis Baudžiamuoju kodeksu ir įstatymais, susimąstė jis, kai veidrodyje pastebėjo keletą žilų plaukų smilkiniuose. Tuosyk neskubėdamas nusiskuto barzdą, nusiprausė ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Kitą dieną privalėjo pasirodyti savo darbe, bet jau dabar įsivaizdavo, kaip jį sutiks kolegos, nes jiems bus tik įtariamasis, kuriam pavyko išsisukti nuo bausmės. Gal ateityje teks pakeisti darbą, o kol kas jį lydės mįslingi žvilgsniai ir nepasitikėjimas.

Ir jis neapsiriko: nė vienas ir nė viena nesišypsojo išvydę nebuvėlį, o skyriaus vedėjas, ilgai į jį spoksojęs, pagaliau pasiteiravo, kaip jaučiasi, ar galės dirbti. Tarsi būtų koks neįgalus, su kuriuo bus nepatogumų. Tačiau didžiausias nepatogumas jis tapo sau pačiam, nes bjauri savijauta atslėgdavo tuomet, kai sugrįždavo pavargęs į namus. Ėmė svarstyti, ar nereikėtų apsilankyti pas psichologą, bet šį vizitą nukėlė vėlesniam laikui.

Kartą, kai nespėjo laiku užbaigti darbo, vedėjas, girdi, esąs gabus ne tokiems „darbeliams“, o čia netikėtai paslydo… Jis paraudo, bet nieko neatsakė, nes žaibiškai suprato užuominą. Teks palikti šią vietą, nes daugiau neįmanoma taip gyventi. Tėvams apie tai nieko neporino, nors jie klausinėjo, ką jis veikė. Pavalgęs nuslinko į savo kambarį ilsėtis, tačiau dar ilgai neįstengė užmigti, todėl rytą pabudo apsnūdęs. Tą pačią dieną susikivirčijo su vedėju ir jam išklojo viską, kas buvo susikaupę širdyje.

Šaltą žiemą, kai speigas siautėjo miesto gatvėmis, vakarop vienoje sankryžoje troleibusas mirtinai sužalojo jaunuolį. Praeiviai policininkui liudijo, kad troleibusas užlėkė ant jo, tačiau vairuotojas dievagojosi, jog nelaimingasis netikėtai puolė po ratais, tarsi būtų aklas.

Karaliaus sugrįžimas

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Karaliaus sugrįžimas

Vaida Marija Knabikaitė. Gulbės sparnu palytėtos. Istorinis romanas.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 152 p.

Dainius Vanagas

Šiuolaikinis anglų rašytojas Julianas Barnesas, romane „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ vaizdžiai demonstruodamas, kaip istorija skleidžiasi fikcijoje, o fikcija – istorijoje, gana ironiškai svarsto: „Kaip katastrofa virsta menu? Mūsų laikais tai vyksta automatiškai. Sprogo branduolinė jėgainė? Nepraeis nė metai, ir Londono scenoje pasirodys įvykiui skirtas spektaklis. Nužudytas prezidentas? Tuojau gausite knygą, filmą, o gal pagal knygą sukurtą filmą arba pagal filmą parašytą knygą. Karas? Greičiau siųskite rašytojus. Serija šiurpių žmogžudysčių? Įsiklausykite, štai darniomis eilėmis atžygiuoja poetai. Mes juk, be abejo, privalome ją suprasti, tą katastrofą; o kad suprastume, privalome pasitelkti vaizduotę <…> Tačiau to nepakanka; katastrofą reikia ir pateisinti, ir už ją atleisti, nors ir labai menkai. Kodėl taip įvyko – iš kur ši gamtos beprotybė, žmonijos pakvaišimo akimirka? Na, ji bent suteikė akstiną sukurti meno kūrinį. Gal, geriau pagalvojus, tam ir vyksta katastrofos“.

Filologijos mokslų daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kalbos kultūros dėstytoja Vaida Marija Knabikaitė, savo istorinio romano šerdimi pasirinkusi karaliaus Mindaugo ir jo trijų žmonų tarpusavio santykius, neabejotinai apeliuoja į laikmečio poreikį – šįmet minėsime 750-ąsias vienintelio Lietuvos karaliaus žūties metines.

Šiaip ar taip, kūrinys apie reikšmingą, kontroversišką istorinę asmenybę masintų skaitytoją net ir be simbolinės sukakties indėlio: archajiškos gyvenimo formos ir drąsūs, kalavijais žongliruojantys vyrai, autentiški iššūkiai ir upeliais nepaliaujamai tekantis draugų bei priešų kraujas, jaudinantys sprendimai ir pritrenkiantys nuotykiai, gaivališka aistra ir šūsnis įnoringų, greitai įsižeidžiančių dievybių. Na, įsivaizduotume maždaug taip, tiesa?

V.M.Knabikaitė jau pirmuose knygos puslapiuose aiškiai parodo, kad žaidimo taisyklės bus kiek kitokios: kelionę laiku žymės lėkšti, išsivadėję, draminių elementų stokojantys ir klaikiu nuoboduliu dvelkiantys dialogai; senų seniausiai mirusios ir naujam – literatūriniam – gyvenimui taip ir neprikeltos asmenybės bei jų bebruožiai charakteriai; statiškas, preciziškumo ambicijų ir literatūrinės nejautros sukaustytas siužetas. Autorė, užuot pasirinkusi trumpą istorinį fragmentą ir meniškai jį absorbavusi, galų gale suteikusi gylio, polemiškumo matmenį, nusprendė aprėpti visą Mindaugo, kaip aktyvaus politinio veikėjo, gyvenimą (Lietuvos vienijimas, mūšių santraukos, geistų moterų „paieškos“ ir užvaldymas, dalyvavimas pagonių šventėse, krikštas, karūnavimas, tragiška žūtis ir kitos chrestomatinės scenos), taip likdama niūriose ir nepatraukliose istorinėse seklumose.

Akivaizdu, kad V.M.Knabikaitė savo knygą struktūravo remdamasi visiškai kitokia koncepcija: „Gulbės sparnu palytėtos“ pasižymi intensyviu žvilgsniu į mitologinius ir etnografinius XIII a. elementus – gimdymo, tuoktuvių, laidojimo, pagoniškų švenčių ritualai, papročiai, dainos tekste užima dominuojančią vietą. Pažymėtina, kad analizuodama šaltinius ir kaupdama informaciją, autorė šauniai pasidarbavo, tačiau paties svarbiausio – refleksiją stimuliuojančio, autentišką gyvenimo modusą steigiančio akto – taip ir neatlieka.

Į akis pirmiausia krinta glaudesnės sąsajos su žanriniu kodu trūkumas. Knyga „Gulbės sparnu palytėtos“ pristatoma kaip istorinis romanas, nors „istorijos“ čia nepalyginamai daugiau nei „romano“. Išmonės ir istorinės medžiagos derinimas yra toks menkas, kad kiekvieną sykį, autorei galiausiai pasiryžus „pasibalnoti“ savo vaizduotę, skaitytojas išnašomis yra įspėjamas, kad viena ar kita teksto detalė (veikėjo vardas ar jo priimtas sprendimas) nėra patvirtinta jokių istorinių šaltinių (taip romantiškai suponuojant, kad likusi teksto dalis, matyt, Švenčiausiojo apsireiškimo dėka, „išsiliejo“ į knygą grynu patirties, asmeninio žinojimo pavidalu. Tai – itin pretenzinga, todėl nekritiška ir iš humanitarinių mokslų kelis paskutinius dešimtmečius gujama istorinio suvokimo prielaida, tvirtinanti, kad istoriniai šaltiniai yra anapus fikcijos, t.y. objektyvūs, visapusiškai ir tiesiogiai atstovaujantys laikmečiui, įvykiams, asmenims, kuriuos reprezentuoja. Būtent apčiuopiamumo, pažinumo, galimybių potencialumo problematikos itin stinga V.M.Knabikaitės knygoje. Tekstas viensluoksnis, tiesmukas, nori nenori primenantis mokyklos suolą ir apiplyšusius, sukiužusius istorijos vadovėlius, kuriuose, beje, kartais pasitaikydavo gerokai įtaigesnių nei „Gulbės sparnu palytėtos“ pasažų.

Vis dėlto šios knygos pasirodymas reikšmingas, kadangi leidžia atkreipti dėmesį į bendresnes istorijos (kaip faktų, dokumentų, šaltinių visumos) ir fikcijos santykių tendencijas, identifikuoti vis dar gajas fobijas ir prietarus, kurie dažniausiai remiasi neadekvačia skirtimi tarp to, kas „tikra“, ir to, kas „išgalvota“.

Žinoma, tai nėra tušti žodžiai: kasdienybėje be jų mes niekaip neišsiverstumėme. Tačiau kalbant apie istoriją, taip formuluojama skirtis darosi itin komplikuota: kokia prasme, tarkime, koks nors XIII a. metraštis, yra iš tiesų „tikra“? Vien tik savo buvimu, jei įmanoma, patvirtinti jo priklausomybę minėtam laikotarpiui. Na, o visa kita tėra fikcija (beje, jokiu būdu netapatinama su melu ar apgaule): tai, kas užrašyta, neišvengiamai koreliuoja su tuo, kas nutylėta. Tas, kuris skrebino plunksną, atliko patirties, įvykių, galios, reikšmės atranką – jis turėjo nuspręsti, kas svarbu, o ko neverta prisiminti. Metraštininkas – lakumo dėlei galima net pabrėžti – nenorėjo nieko suklastoti, juo labiau klaidinti ateitį – tačiau ar jis pajėgus užfiksuoti visą buvimo platumą ir gylį, ar pajėgus juos suvokti? Metraštininkas, žinoma, darė viską, kas jo galioje, bet ta galia viso labo tėra pasakotojo, o ne visažinio Dievo galia. Istorija yra fikcija ne dėl postmodernizmo, kuris, sakytume, išsigalvojo eilinę sąmokslo teoriją, bet dėl to, kad praeitį mes visuomet patiriame per pasakojimą – jokių kitų būdų nėra. Ir niekuomet nežinome, kas liko nepasakyta, mat susiduriame jau su užbaigtu minties konstruktu. Visgi tokiu būdu praeitis nėra paneigiama ar paniekinama – ji paprasčiausiai išlaisvinama nuo aklo pretenzingumo, taip nusipelnydama netgi dar didesnės pagarbos, nes atsiveria kaip begalinė patirties turtų ir buvimo pasaulyje būdų įvairovė.

Todėl rašytojas, kuris iš tiesų pasiryžęs atvirais delnais skverbtis į praeities laiką, yra priverstas ne mėgdžioti ar kopijuoti, o pasakoti galimybę – nutylėtą, pamirštą, neįvertintą, galbūt netgi nerealizuotą. Juk istorijos studijavimas – ne faktų ar detalių kaupimas, bet aktualių problemų formulavimo būdas. V.M.Knabikaitė, deja, šį iššūkį ignoruoja, taip švystelėdama savo istorinį romaną į neskaitytinų knygų lentyną.