Jaunųjų kūrybos konkursas
Jurgis Viningas
***
medžio viršūnė palinksta virš savo šešėlio
kaip saloninio dendžio galva
viršum dienoraščio,
leidžias ant žemės dangus
tarsi drumzlės ant dugno stiklinės
geriamos už tai, kad ne viskas pragerta,
lyg dulkės knygas
rūkas gatves apgaubia –
jomis tolsta susikibę rankomis jie nei
skliausteliai, uždarantys erdvę,
tu stovi ant tilto, žiūri į rūką, ir atrodo,
šis tiltas yra čia vien tam,
kad stovėtum ant jo ir žiūrėtum į rūką.
***
Nebijok, tai praeis,
kaip kūdikių kūnais
didvyriai praeina
ir juos pasitinka
su gėlėmis
moterys basos.
Nebijok, šią naktį
mes galim daryti
ką norim, į mus pro
pirštus, išsigndę
žiūri dievas ir
kitos pabaisos
Laimingos porelės
mane siutina laimingos porelės –
parkų ir kavinių uzurpatorės.
jei kada išgirstu laimingą porelę,
besijuokiančią prie gretimo staliuko,
tuoj pat pakylu ir išeinu
neslėpdamas puikybės.
mane siutina laimingų porelių nuotraukos,
keliamos į albumus socialiniuose tinklalapiuose
ir mieli jų draugų komentarai.
man pikta ne todėl, jog jų laimė tokia
apgailėtina; mane siutina neskoningos manieros.
Pagarbos verti tik tie, kurie nepraranda gero skonio.
laimingos porelės nevertos net apsimestinio pagarbos gesto.
stoviu stotelėj, rūkau ir stebiu, kaip glaustosi dvi laimingos
figūros. Sutraukiu cigaretę
iki filtro.
Kaip mane siutina laimingos porelės.
Dviratis
tai nutinka, kai jie perka pirmąjį savo vaiko
dviratį. Jie ima suprast, jog gyvenimas niekada
nežadėjo būti toks nuobodus, pamažu pradeda
atpažinti tą įžūlų melą savo jaunystės nuotraukose.
Kartais sutinku juos parke, besislėpdamas nuo lietaus po medžiu,
stebiu, kaip jie lekia įkandin savo mažiems, pedalus
minantiems parazitams, ir kaip juokiasi, apsimestinai
bando bartis, šaukdami, lėčiau, lėčiau, sustok, tarsi kreiptųs
į savo dienas.
Grįžę namo, pakabina permirkusį švarką virš
židinio ir, tarsi kažkieno paliepti, nukreipia
žvilgsnį į langą ir klausosi ugnies
skundo. Jie atrodo tarsi nuovoką praradę seniai,
tarsi nepajėgtų prisiminti kažko labai svarbaus,
tarsi nepajėgtų įvardinti, kas slepiasi už lietaus.
Naktį, pakilę iš miego, eidami nusišlapinti,
tarpdury jie suklumpa, ima atatupsti trauktis,
išvydę, kaip iš koridoriaus tamsumos, skleisdamas
tylų, žiogų svirpimą primenantį garsą, išslenka
dviratis, apnuogina veidą mėnulio šviesoj ir
žvelgdamas tiesiai į akis pratrūksta siaubingu juoku.
***
O dievas yra, o dievas yra?
košmaras veidrody, apie kurį
repavo grupė Gravediggaz,
O Dievas yra, o Dievas yra?
kai tuščiam ir tamsiam kambary
pabundi – siaubo daigas,
O Dievas yra, o Dievas yra?
giljotinos ašmuo, užsikirtęs
penki milimetrai virš kaklo.
O dievas yra, o Dievas yra?
kas įvykti kitaip negalėjo –
šitaip rašė Špinoza,
O Dievas yra, o dievas yra?
kiaulė, kaip ir visi vyrai, todėl
jam reikėtų susmeigti peilį
į kairįjį šoną,
O dievas įsius, o Dievas pasiųs
plaukus delnams, nes tavo kairė
nežino, ką dešinė
daro iš geidulio aklo
O Dieve ar tu, o Dieve ar tu
man atleisi už tai kad sukūrei
mane nuodėmingą ir kaltą?
O aš nesakysiu, o aš nesakysiu,
ar atleisiu už tai kad sukūriau
tave nuodėmingą ir kaltą
(juokiasi)
***
Metas, kai vitrinose įsižiebia šviesos
ir tėvai iš mokyklų veda namo
savo vaikus,
kai tarnautojai užrakina ofisų duris
ir ūmai pavirsta minia.
Vaikas spartina žingsnius, tempdamas tėvą
už rankos, užkluptas nenumaldomo
poreikio šlapintis, ir tu supranti
esąs visa tai, – šie ženklai, kurie nieko nereiškia,
tu esi vitrinos šviesa, raktas duryse,
šlapimas vaiko pūslėj – eilėraštis, bandantis
Ištrūkti šilta kalbos srove.
O po to tu esi savo tyli vakarienė,
kuri kartoja save, lyg istorija –
pirma kaip troškinys, vėliau kaip cigaretė.
Atsisveikinimas su ginklais
Mūsų virtuvės kėdžių sąmonėje ėmė busti nepatiklumas, abejonė mumis, galop išaugusi į audringus disputus prie židinio, naktimis, apie žmogaus kilmę. Kažkuri ištarė, jog mūsų (žmonių) nėra, ėmė įrodinėti, esą žmogus – ilgo kėdžių metafizinio nuotykio vaisius, pagirių siaubas, nežinomybės baimė, įskaitoma sustingusiose rievių srovėse ant atkalčių. Kėdės ėmė pritariamai girgždėti. Tingūs, stori odiniai foteliai nerimastingai šiugždėjo, girdėdami tai. Suoliukas putodamas kalbėjo apie genezės stebuklą, apie didįjį dailidę ir švelnujį užpakalio jungą. Gležna taburetė atkirto, jog tasai jungas yra chimera suoliuko ir fotelių rankose, priespaudos simbolis: kai žmogus, stovėdamas ant jos, stengiasi įsukti lemputę – kas tai per jungas, trypiantis orumą? Būti trypiamai fikcijos… Kažkas pasiūlė susidoroti su suoliuku. Tėvas ryte suoliuką rado sumaitotą, patrūkčiojo pečiais, kažką sumurmėjo ir išnešė tai, kas iš jo liko, į malkinę, prakūroms.
Buvo Kūčios. Valgėme vakarienę. Staiga mes visi atsidūrėme ant žemės. Kėdės mus nuvertė kaip stabus.
Kalaitės mirtis ir apoteozė
Mūsų kalaitė, kaip ir visi didieji mąstytojai, mirė įveikusi vidines prieštaras ir tikriausiai laiminga. Paskutinėmis dienomis gulėdavo kieme, prie laiptelių, stebėdama, kaip auga žolė, atsidėjusi taikiai kontempliacijai, palikusi nuošaly žaidimus ir knygas. Būdama jauna medžiodavo vabzdžius kieme, šaltakraujiškai kramtydavo riebias jų galvas. Tačiau dėl to laikyti jos tirone, vulgarių instinktų verge, nederėtų. Atvirkščiai, ji nutraukdavo žemesnių grandžių nuobodžią kasdienybę, priversdama jų rūšis išgyventi tragedijos gimimą, kas reiškia, jog ji pirmą kartą vabzdžių pasaulyje pažadino katarsį, aštrius egzistencinius klausimus, pavyzdžiui, „ar jų nelaimės yra atsitiktinumas gamtos jėgų žaidime, ar dievų darbas?“ ir t.t.
Paskutinis jos paliktas ženklas buvo išmatų krūvelė prie kiemo vartų, šventam Petrui. Ji nebuvo pamaldi. Faktą, kad šunys neturi sielos, ji priėmė ne kaip įžeidimą, o kaip išsilaisvinimą. Ji laikėsi prancūzų filosofo požiūrio, esą siela – kūno kalėjimas.
Palaidojome ją kieme, prie tvoros šalia jazminų krūmo. Žinoma, darėme tai ne iš meilės ir pagarbos jai, o iš meilės ir pagarbos sau. Tačiau aš jaučiau jai, na, jei ir ne meilę, tai tam tikrą solidarumą: mus siejo daug bendrų vertybių, pavyzdžiui, užmarštis ir veltėdystė.
Apie miestus
Miestas, kuriame gyvenu, Spengleriui sukeltų žiovulį. Kuo daugiau metų praleidi viename mieste, tuo jis tampa mažesnis. Atstumai neišvengiamai trumpėja, nors lieka tie patys, kaip ir atmintis. Taip yra dėl mįslingo laiko ir erdvės santykio: erdvė traukiasi proporcingai subjektyvaus laiko plėtimuisi. Tad jeigu būtum pasmerktas praleisti visą amžinybę viename mieste, tas miestas paprasčiausiai išnyktų. Todėl nesuprantu žmonių, tvirtinančių, jog Dievas yra amžinybė. Jei Dievas egzistuotų ir, lyg to dar nebūtų gana, jei jis būtų amžinybė, jam mūsų miestai paprasčiausiai neegzistuotų. Jei aš būčiau Dievas, rinkčiausi dykumas.