P.Gaidys: „Teatras – tai šeima“

P.Gaidys: „Teatras – tai šeima“

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos dramos teatro meno vadovas režisierius Povilas Gaidys šiemet švenčia kūrybinės veiklos 50-metį. Jam dedikuotas ir maestro naujausias spektaklis – Peterio ir Walterio Marksų „Viskuo kaltas teatras“, kuris pirmąsyk rampų šviesą išvys artimiausią šeštadienį.

Šios garbingos sukakties proga kalbėjomės su P.Gaidžiu apie nueitą kelią, įgytą patirtį ir, suprantama, apie premjerą.

Turi dvi profesijas

– Susitinkame nepaprasta proga – švenčiate kūrybinės veiklos jubiliejų. Įdomu, kokie jūsų kūrybinės biografijos momentai, spektakliai jums atrodo svarbiausi, reikšmingiausi?

– Taip, data tokia labai apskrita ir man brangi. Vis dėlto 50 metų dirbti teatre režisieriui yra labai daug… Na, žinote, per tą laiką buvo visko ir daug: ir sunkių dalykų, ir laimėjimų, ir pralaimėjimų, ir netekčių, ir išdavysčių… Gal 100 spektaklių ir nepastačiau, bet į kiekvieną jų įdėta ir nervų, ir vidinių jėgų, išgyvenimų, todėl iš tų spektaklių man labai sunku išskirti pačius brangiausius. Kai kurie pasiliko kaip mieliausi mano širdžiai, kai kurie užsimiršo. Visos daugybės čia neprisiminsiu, bet… Mano pirmasis spektaklis „Optimistinė tragedija“, „Gaidžio pentinai“, „Kaip jums sekasi, pramuštgalviai?“, „Karalius elnias“, „Trys muškietininkai“, „Laikrodininkas ir višta“, „Pirtis“, „Dugne“, „Krintančios žvaigždės“, „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, „Dramblys“, „Proletarinis laimės malūnas“, „Herkus Mantas“, „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, „Sukultas ąsotis“… Būtų ir dar, apie kuriuos liko geriausi prisiminimai. Ir gaila, kad tik prisiminimai, todėl, kad spektakliai nueina… Gaila – daugelio mano etapinių spektaklių ir įrašų neliko…

– Esate vertinamas kaip komedijos meistras, nors jūsų kūrybinė biografija prasidėjo statant tragediją. Tačiau komedijai atidavėte tikrai didelę duoklę. Bet tarp galybės kritikų balsų girdėti ir tie, kurie apgailestauja, kad „didelės dvasinės galios, didžiulio žmogiško žavesio artistas“ nevaidina scenoje. Ką jums reiškia būti scenoje?

– Oi, oi, kokie žodžiai!.. Aš, žinote, esu baigęs aktorinį fakultetą, turiu aktoriaus diplomą. Ir mane kaip tik baigusį tuometę Vilniaus konservatoriją kvietė į Klaipėdos dramos teatrą aktoriauti, bet aš išvažiavau į Maskvą GITIS-e mokytis režisūros. Taigi aš turiu dvi profesijas – režisieriaus ir aktoriaus. Bet teatre man ir neteko vaidinti… Ir dviem amatais, matyt, nereikia užsiimti.

– Sukūrėte didelį Pikviko vaidmenį.

– Na taip, čia mane suviliojo. Tai gal tas Pikvikas ir buvo didžiausias vaidmuo.

– O aktorinė patirtis kine? Išties ekrane atrodote labai gerai.

– Baikit… Savo darbų kine aš nesureikšminu. Turėjau ir didesnių vaidmenų, ir mažesnių… O ką kinas? Kinas neleidžia meluoti. Štai ko jis išmoko: nuoširdumo, kameriškumo, tikrumo. Tuo kinas įdomus. O šiaip tai ten kita specifika. Aš ne kino aktorius, ten tik truputį pavaidinau…

Nebūtinai jais reikia sekti

– Tuomet žengiu prie kito klausimo. Šiais visuotiniais aktorių ir režisierių migravimo laikais esate stebėtinai sėslus, t.y. ištikimas vienam – Klaipėdos dramos – teatrui. Ką manote apie šią migraciją ir ar sėslumas – tai kokia nors pozicija?

– Suprantate, čia yra sudėtingas dalykas. Yra du laikotarpiai. Anksčiau buvo tokia teatrinė struktūra – teatre buvo direktorius, vyriausiasis režisierius ir dar vienas ar du režisieriai. Anuo laiku labai daug režisierių „iš šalies“ nepasikviesi, nes buvo etatiniai režisieriai. O dabar tokio vyriausiojo režisieriaus nebėra, jis dingo. Ir meno vadovo funkcijos visiškai kitos. Etatinių režisierių teatruose beveik nėra. Dauguma teatrų režisierius kviečiasi. Pačiam kaip meno vadovui irgi yra sunku statyti spektaklius, todėl dabar mažai ir statau. Todėl, kad mūsų įstatymai nelabai protingi ir Kultūros ministerijos politika tokia – turi atidirbti savo valandas ir spektaklį statyti ne darbo metu arba imti atostogas. Va tokie visokie trukdžiai…

Savo sultyse virti negalima. Todėl šiais laikais mes kviečiame žymiai daugiau režisierių. Žinoma, norsi su pačiais geriausiais, pačiais garsiausiais susitikti. Tai labai naudinga teatro aktoriams. Todėl, kad jie susipažįsta su kitokios pasaulėžiūros žmonėmis, su visai kitokiu kūrybiniu braižu – gal priimtinu, gal nepriimtinu, bet jie vis tiek praturtėja, reikalaujami kitokios vaidybos manieros.

– Kokias pastebite Lietuvos teatro režisūrines tendencijas ir ar veikia jos jūsų kūrybą?

– Žinoma, kiekvienas žmogus turi mokytis. Kalbu apie save: daro įtaką kūrybai – juk žiūri, stebi spektaklius. Atsimenu, jaunystėje kažko mokiausi iš Miltinio, Vancevičiaus. Kažką įdomaus paėmiau iš Tumino, Nekrošiaus, Vaitkaus. Bet nebūtinai jais reikia sekti. Ir kai kritikai reikalauja… Na, niekada aš nebūsiu Nekrošius, niekada aš nebūsiu Vaitkus. Darykit ką norit, bet aš esu aš – Gaidys. Kai ką iš kitų pasiimti galiu, bet persiversti ir dirbti kaip Nekrošius – tikrai ne.

Už gyvą ir dvasingą

– Labai smalsu: jūsų žmona Elena Gaigalaitė – aktorė. Ar dalijatės su ja savo kūrybinėmis idėjomis, mintimis, ar diskutuojate? Ar „kankinate“ ją premjeriniu nerimu?

– Žmona yra žmona, kaip pasakė, atrodo, Čechovas… Bet taip – o su kuo daugiau pasitarti? Čia gi tokie intymūs dalykai – gyvename vienas kito rūpesčiais, vienas kito bėdomis. Aš stengiuosi, kad jai pavyktų vaidmuo, jeigu ji dirba pas kitą režisierių. Ir ji rūpinasi manimi. Būna, pasitariame ir dažniausiai susipykstame. Ir labai pakonfliktuojame.

– Ar pasinaudojate jos patarimais?

– Tenka. Žmogus iš šalies mato žymiai daugiau. Kartais galbūt nesutinku, bet paskui aprimęs suprantu, kad ji teisi. Visaip būna.

– Esate sakęs, kad „teatras visada bus gyvas ir nepakeičiamas tiems, kas jį mato iš vidaus. Kas mato iš išorės, paprastai mėgsta turėti etalonus. Matuojant pagal juos, retai kada galima patirti tikro atradimo laimę“. Ir vis dėlto, ar turite savo teatro etaloną?

– Žinote, „teatro etalonas“ – labai skambus dalykas. Aš negaliu pasakyti, kad mano teatras romantinis ar kažkoks tragiškas. Aš už gyvą teatrą. Už dvasingą teatrą. Už emocingą teatrą. Aš už protingą ir emocingą aktorių. Už gerą trupę. Už stiprius aktorius. Stengiuosi, kad jie būtų vienminčiai, nors tai ir neįmanoma… Kad tai būtų šeima. „Teatras – tai šeima“, – aš tai visada kartoju.

– Išties daugelis jūsų paruoštų aktorių nusipelno pačių geriausių žodžių. Jie yra vertinami. Nuo rudens rinksite naują aktorių kursą?

– Taip, planuojame rinkti. Galvojame apie teatro ateitį, nors nežinia, kada mes į tą restauruotą pastatą pateksime. Bet norėtume, kad nauji žmonės jau ateitų į tą naują teatrą.

– O kaip jūs renkatės būsimus aktorius? Pagal kokias savybes?

– Visuomet stengiuosi atpalaiduoti žmogų ir ištirti jo kažkokias vidines, psichines savybes. Man svarbiausia, kad jis būtų emocionalus, kuo mažiau sugadintas „falšyvojo“ teatro. Kad tai būtų jautrus, gyvas žmogus, o šaltanosiai ir pamaivos tegu pas mane neina.

Premjeroje vaidins režisierių

– Spektaklyje „Viskuo kaltas teatras“ jūs pats atliksite ir pagrindinį vaidmenį. Kaip sekasi artėti prie premjeros ir kodėl pasirinkote būtent šią Peterio ir Walterio Marksų pjesę?

– Šitai datai – 50-mečiui – pjesę aš labai ilgai rinkausi ir kankinausi. Turėjau jau seniai savo stalčiuje ir apsistojau prie jos. Ir norėjau, kadangi turiu du diplomus, „saulėlydyje“ suvaidinti ir kaip aktorius. Ši pjesė galbūt yra keistoka. Kodėl aš ją pasirinkau? Todėl, kad tai pjesė apie teatrą, apie teatro gyvenimą, aktorius ir jų bėdas. Apie gražiąsias ir negražiąsias teatro puses. Apie tikrą atsidavimą menui ir susideginimą jame.

– Atliekate sudėtingą vaidmenį – esate ir spektaklio režisierius, ir pagrindinis aktorius. Kaip sekasi tai suderinti?

– Sunku, labai sunku. Aš pirmą kartą tokį dalyką darau ir labai sunkiai einasi, todėl kad čia gal ir nesuderinami dalykai. Ir manęs niekas iš šalies pakritikuoti negali, o pats vaidindamas nelabai galiu stebėti ir pamatyti aktorius. Dažnai į save nueinu. Jau ir metai nebe tie, ir aktorinius įgūdžius esu praradęs – tekstą, kurio tiek daug, sunku išmokti. Taigi sunkiai sekasi.

– O kaip rinkotės sceninius partnerius? Kaip apskritai renkatės aktorius savo spektakliams?

– Įvairiai. Vis tiek žiūriu, kas yra autoriaus užduota. Bet šiuo atveju, kadangi spektaklis 50-mečiui, paėmiau savo mokinius – visų trijų kartų (aš esu išleidęs tris laidas). Vaidinsiu su savo mokiniais.

Kritiką priima skaudžiai

– Režisieriui Entoniui, kurį vaidinsite, taip desperatiškai reikia publikos ir kritikų palankumo, kad jis pasiryžęs viskam. Koks jūsų asmeninis santykis su šiandienos publika ir kritika? Reikia jų dėmesio? Palankumo? Jums tai svarbu?

– Taip, svarbu. Pjesėje galbūt, pažiūrėjus paviršutiniškai, taip ir yra, kaip jūs sakėte, bet aš šitą Entonį truputėlį bandau pritempti ir prie savęs. Todėl, kad šis žmogus pjesėje yra įspeistas į kampą. Tas pastatymas, už kurį jis kovoja galbūt desperatiškai ir kvailai, jam yra gulbės giesmė. Ir jis užguitas. Užguitas tų teatrinių recenzijų, nuolatinio nejautraus niekinimo, ūžimo. Jam čia yra gyvenimo reikalas, užtat jis ir daro tokius dalykus ir, kaip sakau, susidegina: tyčia ar netyčia įvyksta tas nusinuodijimas…

O jei apie kritiką, tai visuomet labai skaudžiai ją priimu. Ji reikalinga, bet visuomet turi būti geranoriška. Dabar dažnai būna pikta, piktdžiugiška, paviršutiniška ir tokia „madinga“: tu niekam tikęs; susenęs; tavo metodai seni… Ir šitaip nuolat. Nesupranta gal, bet tai žmogų žudo.

– O šiame spektaklyje ar stebinsite kuo nors žiūrovus, kritikus, save kaip režisierių?

– Nieko aš nenoriu stebinti. Aš imu pjesę ir kalbu apie teatrą ir save. Norėtųsi, kad ir publikai tai kažkaip būtų įdomu, nesvetima.

– Viename interviu skaičiau, kad turbūt visas pjeses, kurias norėjote pastatyti, ir pastatėte. Bet jums ypatingas autorius yra Antonas Čechovas. Ar bandysite jį šturmuoti, ar taip ir liks tik „ypatingas autorius“?

– Nežinau. Kad jau praėjo pro šalį Čechovas. Gaila, bet… Ar bandysiu? Kad jau nebėra kada bebandyti. Nors kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Nežinau… Aš su Čechovu pradėjau – stojau į konservatoriją ir skaičiau jo vieną apsakymą per egzaminą. O paskui daug jo apsakymų skaičiau koncertuose – į juos mes, studentai, važinėdavome. Tai gal ir nepraėjo pro šali, jei jau taip kalbu. Bet kalbant apie didžiąją jo dramaturgiją, bijojau prie jos prisiliesti. O paskui visi pradėjo labai drąsiai liestis, kiekvienas būtinai statyti… Bet kaip… O bet kaip Čechovo negalima statyti, kažkokiomis purvinomis rankomis prie jo prisiliesti negalima. Atsirado baimė, kad nepavyks, kad sugadinsiu, tada jau geriau nereikia – tegu pasilieka čia, kažkur viduj.

Pagal pokalbį radijo laidai „Teatro aikštė“