Prisvilęs spalis

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Prisvilęs spalis

Marijus Gailius. Šlapias spalis. Novelės.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 120 p.

Dainius Vanagas

Debiutas literatūros lauke dažnai sudirgina skaitytojų lūkesčius: nauji vėjai ir talento kibirkštis? Vidutiniškumas ir eilinis nusivylimas? O gal į knygą įsikūnijusi klaikybė ir visapusiškas neraštingumas?

Lietuvos rašytojų sąjungos skelbto pirmosios prozos knygos konkurso nugalėtojas Marijus Gailius novelių rinktinę pavadino rudeniškai – „Šlapias spalis“. Jaunasis autorius sutelkia dėmesį į žmonių sąveiką: tekstuose, kurių vyksmas dažniausiai rutuliojasi Paryžiuje ir Lietuvos pajūryje, abejingai dūla laikas, o kasdien vis vienišesni besijaučiantys personažai karštligiškai ieško paskutinio šiaudo (kito žmogaus), į kurį galėtų įsikibti ir atsilaikyti prieš nevilties, bergždumo potvynius. Viename interviu iš Palangos kilęs prozininkas pažymėjo, kad pagrindinis šios knygos tikslas – „užčiuopti mūsų visuomenės susvetimėjimą“.

Susvetimėjimas, nuotolis – kaip ir intymumas, artumas – yra intensyvi, nepastovumą ir įtampą produkuojanti būklė, tačiau M.Gailiaus novelėse susvetimėjimas vaizduojamas kaip statiškas, stereotipinį įšalą, lėkštą vaiko kaprizą, o ne vitališką ir sykiu bejėgišką, destruktyvią savijautą formuojantis principas. Nepanašu, kad knygos veikėjai susvetimėję; jie paprasčiausiai mirę. Žinoma, galima tarti, kad būtent toks yra autoriaus tikslas – atskleisti, kokia sausa, lėkšta, stiliaus nesutepta kalba mes, jauni XXI amžiaus žmonės, vieni su kitais pliurpiame, pademonstruoti, kad nėra temų, kuriomis pajėgiame kalbėti, kad atpažįstame vos keletą kertinių emocijų, tačiau jų niuansų identifikacijai įgūdžių nebeturime, galų gale parodyti, kad esame neįtikėtinai nuobodūs ir negabūs savo gyvenimų bei įvaizdžių atlikėjai. Tebūnie taip (nors ir skamba neįtikinamai). Tačiau jei tai viskas, ko šia knygele siekta, vadinasi, skaityti ją – laiko švaistymas; verčiau pavartyti sociologų ar psichologų darbus ir su žmonių santykių problematika susipažinti nuodugniai, ne probėgšmais. Savo ruožtu autentiška kalbos reorganizacija, komponavimas, vaizdinių įtaiga ir tikslumas, raiškos turtingumas, t.y. faktoriai, lemiantys literatūrinės vertės formavimąsi, novelių rinktinėje „Šlapias spalis“ be pagrindo apleisti.

Daugiausia tam įtakos turi faktas, kad M.Gailius nusprendė braidžioti sterilaus, vaizduotės nepermalto socialumo kūdroje (šiuo požiūriu išsiskiria tik novelės „Šlapias spalis“ bei „Birutės pagrobimas“). Tekstų medžiaga, temos potencialiai turiningos, įvairialypės, tačiau skaitytojui pateikiamos žalios – neapdorotos, tarsi monotoniško dienoraščio štrichai. Knygos anotacijoje deklaruojamo fantasy stiliaus novelėse yra vos žiupsnis kitas, užtat greta minimo brutalaus natūralizmo, kurį teisybės dėlei tiksliau būtų vadinti nuobodžiu ir transformacijos stokojančiu tikrovės mėgdžiojimu, yra per akis. Tiesa, žaismė, suteikianti tekstui dinamikos ir poleminio gylio, retkarčiais sušmėžuoja, pavyzdžiui: „Kiek atokiau traukinio laukianti mergina rudais auliniais aukštakulniais įsijautusi kramto savo mėlynai dažytų nagų odeles nė nepastebėdama, kad jos spanielius <…> čiurškia čia pat ant kojos neblaiviam vyrukui, kuris, vos spėdamas įkvėpti, vemia ant stotelės reklaminio stendo su mėlynu prekės plakatu. Ši scena visai perono publikai nė motais, o mane suima smalsumas ir nuostaba, kaip per vieną minutę viename kvadratiniame metre stilingas vaikinas gali apsivemti, sušukuotas šunelis – siusioti, o jauna dama – kramtyti pirštus: ir iš kur tokia koncentracija, kai trys kaip ir padorūs miestelėnai viename kadre pasirodo kaip eiliniai vėmikas, myžikas ir graužikė?“ (56 p.) Arba lakoniškas kunigaikščio Kęstučio laiškas broliui Algirdui: „Brangus broli! Varom mergų. Su pagarba, Trakų ir Žemaičių valdovas Kęstutis“ (112 p.) Tačiau tokie žaižaruojantys, subtilios refleksijos prisodrinti pasažai, deja, tėra išimtys, nepajėgiančios subalansuoti ar bent jau prislopinti rimto, pernelyg rimto ir sentimentalaus „Šlapią spalį“ persmelkusio tono, paverčiančio tekstus lėkštomis buvimo čia ir dabar parodijomis. Juk žaismė, manieringumas ir improvizacinis laisvumas, kurių, panašu, autorius sąmoningai vengia (taip, galimas daiktas, darydamas sau meškos paslaugą), yra ne tik pretenzingi postmodernizmo įrankiai, bet ir tam tikra oro pagalvė bei bandymų, eksperimentavimo poligonas – ypač pradedančiam rašytojui. Kūrybingi žaidimai forma ir turiniu bent iš dalies gali paslėpti arba mažų mažiausiai į antrą planą nustumti struktūrinius trūkumus – jau nekalbant apie tai, kad lavina stilių ir spartina vaizduotės apyvartą. Savo ruožtu M.Gailius, nusprendęs užimti, pavadinkime, „klasikinės“ novelės poziciją, tačiau nepajėgdamas sukurti efektyvios intrigos ir pasakojimo, apnuogina visas silpnąsias savo novelių vietas.

Bene reikšmingiausia iš jų – dominuojantis tiesmukumas, pasireiškiantis iš esmės nuliniu metaforiškumo lygmeniu. Jei norima palukštenti dvasingumo temą, teškiama chrestomatinė polemika apie religiją („Šlapias spalis“) arba niurzgiama dėl materialėjančios laidotuvių ceremonijos („Paskutinis laidotuvių fotografas“). Jei domimasi gyvuliška žmogaus prigimtimi, demonstruojamas instinktyvus šiurkštumas ir žmonių, suvokiamų kaip daiktai, eksploatacija („Atsuktuvas“, „Promenada“). Jei koncentruojamasi į nesusikalbėjimą, komunikacinį akligatvį ir santykių trapumą (ar netgi jų negalimumą), pažeriama nepaskaitomų dialogų, prėskų emocijų ir graudžios butaforijos („Sutemų namai“, „Vienos kovos aprašymas“, „Eifelis“). Kiek kūrybingesni, plastiškesni, tirštesni tekstai apeliuoja į vaikystės patirtis („Paskui mirė tėtis“, „Sutiksiąs lūšį“) arba klibina suvokimo kanoną („Birutės pagrobimas“).

Kai banalūs veikėjai ir situacijos (anotacijoje tai apibūdinama kaip „savotiška skaitytojo provokacija“) vaizduojami banaliai, eliminuojama įtampos galimybė. Trintis tarp to, kas sakoma ir to, kaip sakoma, yra vienas svarbiausių reikšmę struktūruojančių elementų. Juk anekdotas gerokai efektingesnis, kai pasakojamas kuo rimčiausiu veidu, nei tada, kai pasakorius nesusivaldydamas prunkščia sau į delną, tiesa? O ir klaikuma, kylanti iš dramatiškų gyvenimo situaciją, juo paveikesnė, juo mažiau perkraunama emocine egzaltacija ir įkyriu, moralizuojančiu baksnojimu, kurie nuolat išlenda M.Gailiaus novelėse. Be to, tekstuose akivaizdžiai jaučiamas žodžių, aprašymų perteklius, neretai virstantis tuščiažodžiavimu, kurį ne itin sėkmingai bandoma pateikti kaip socialinių kodų demaskavimą.

M.Gailius viename iš interviu nurodė, kad pirma knyga – tai tarsi bandymas, pasitikrinimas, ar verta rašyti toliau. Veikiausiai verta – šiam autoriui dar viskas prieš akis, ir reikia viltis, kad antroji knyga – jei jos sulauksime – bus kardinaliai kitokia.

Tuščia

Jaunųjų kūrybos konkursas

Tuščia

Rūta Jakutytė

Laiptinėje buvo tamsu ir tuščia. Iš kaimynų buto girdėjosi indų skimbčiojimas, bet tik vos vos. Kokias keturias sekundes nieko negalvodamas žiūrėjau į lango pusę, nuo kurio sklido melsvas šešėlis, o ant palangės juodavo visaip susiraizgę pelargonijų ir alijošių siluetai. Tada pasukau raktą ir įėjau į butą.

Bute buvo tuščia, todėl iš karto įjungiau kompiuterį, televizorių, radiją, mikrobangų krosnelę ir virdulį. Norėjau valgyti, todėl įgrūdau į krosnelę kažkokį šaltą kietą pusfabrikatį. Per televizorių rodė filmą, kurį jau mačiau, bet vis tiek neišjungiau. Nors buvo jau dešimt valandų vakaro ir žinojau, kad greičiausiai tuoj išsitiesiu sofoje, ranka pasiekė kavos indelį ir įbėrė du kupinus šaukštus juodų miltelių į mano vienintelį mėlyną puodelį. Asociacija su rytu, greitais pusryčiais, pašto tikrinimu. Turbūt mėgstu rytą, todėl gersiu kavą net prieš miegą.

Pasirodo, tas kietas daiktas mano šaldiklyje buvo sulipę virtiniai su varške. Dabar jie nuo karščio atsiskyrė ir kiek ištižo, todėl reikėjo atsargiai pasmeigti šakute, kad neišsilietų varškės įdaras. Dar valgydamas išjungiau šviesą ir po kiek laiko atsibudau pusiau sėdėdamas su lėkšte ant kelių. Buvo apie tris valandas, pabaigiau kavą, persisvėręs per langą surūkiau kišenėje rastą cigaretę. Kieme buvo matyti daug mašinų ir visose jose mirksėjo raudoni signalizacijos taškeliai. Už greta stovinčio namo nubėgo katė, po kokių dešimt sekundžių dar viena. Numečiau nuorūką ant laiptinės stogelio, kur jau buvau sukaupęs visą kolekciją, ir drebėdamas iš šalčio atsiguliau.

Rytą atsibudau jausdamas, kad gelia rankas. Buvau palikęs atidarytą langą. Nuėjau į virtuvę ir pasidariau kavos į vakarykštį puodelį, nes tingėjau išplauti. Buvo giedra, todėl saulė dryžiais ėjo išilgai visos virtuvės ir man ant veido, kai sėdėjau prie stalo. Per radiją išgirdau, kad žiema tęsis dar mėnesį. Nurijau gurkšnį ir pakėliau antakius, nors nelabai nustebau. Tada pasigaminau dar vieną sumuštinį su sūriu, kurį radau šaldytuve, nors neprisiminiau jį pirkęs.

Autobuse nuo keleivių burnų ėjo garas, mano irgi. Beveik visi kalbėjosi tarpusavyje, klausėsi muzikos per ausinukus arba skaitė kokius nors žurnalus. Aš nieko neveikiau, tik žiūrėjau į prieš mane sėdinčius du gerokai prasigėrusius senius ir mąsčiau, ar jie prikibs prie manęs, kad žiūriu į juos. Bet jiems tai buvo nesvarbu, nes abu jautėsi prastai ir lingavo visu kūnu sulig posūkiais.

Bendradarbis pasakė, kad šiandien mano gimtadienis. Truputį pasimečiau, paskui sutikau ir palinksėjau galva, ir bendradarbis nuėjo patenkintas, kad sutikau su tuo. Prisiminiau, kad reikės paskambinti mamai ir patikrinti, ar niekas nepasikeitė ir ji toliau gyvena gerai.

Nenorėjau išeiti iš darbo ir nenorėjau eiti namo, todėl prie kompiuterio dar pažaidžiau kortomis, tada nuėjau į rūkomąjį koridoriaus gale. Ten buvo tuščia, turbūt visi jau baigė darbą. Iš lėto surūkiau tris cigaretes, pauosčiau megztinį ir pajutau, kad jis tikrai smarkiai dvokia rūkalais. Pasiėmiau savo paltą ir išėjau į lauką.

Nuėjau į kino teatrą ir paklausiau kasininkės, ar šiuo metu ką nors rodo. Ji atsakė, kad seansas jau prasidėjo. Daviau jai pinigų ir pasakiau, kad nieko tokio. Ji gan piktai pažiūrėjo į mane, bet pinigus paėmė ir atsainiai plaštaka parodė į priekį. Padėkojau ir nuėjau tiesiai koridoriumi, bet bilietėlių nuplėšėjos prie įėjimo nebuvo. Atsisukau atgal pažiūrėti, ar kasininkė nežiūri, tada nuleidau durų rankeną ir įėjau į tamsą.

Ekranas buvo nedidelis, jokio garso, tik kažkokie keisti vaizdai, kurių iš pradžių nesupratau. Apgraibomis radau arčiausią sėdynę ir įsitaisiau, bet palto nenusiėmiau. Tai buvo nespalvotas filmas, rodė daug karo vaizdų, sprogimų, sužeistųjų. Daug bėgančių kareivėlių, kurie, nufilmuoti iš viršaus, atrodė maži ir juokingi. Kai akys apsiprato su tamsa, pamačiau, kad mano eilėje ir prieš mane niekas nesėdi. Turbūt tai tikrai nuobodus filmas, keista, kad manęs nenorėjo įleisti kasininkė, juk žmonių nedaug, nelabai sutrukdžiau įeidamas.

Nuo ekrano kiek paskaudo akis, todėl užsimerkiau ir bandžiau įsivaizduoti, kas vyksta filme. Tai buvo nesunkus uždavinys, nes dar kiek laiko girdėjosi karo šūksmai, tada keli nesvarbūs pokalbiai, tada malonus moters balsas, liūdnas ir žemas. Įsivaizdavau, kad ji tamsių plaukų, graži ir filmo pabaigoje mirs. Bet nežinau, ar buvau teisus, nes mano galva nusviro į palto atlapus ir aš užmigau.

Atsibudau, kai iš kažkur pasigirdo klyksmas, bet buvo jau per vėlu, nes pradėjo rodyti titrus ir filmas buvo pasibaigęs. Įsižiebė šviesos ir aš atsisukau atgal į salę. Kino salėje nieko nebuvo, pasirodo, aš vienas žiūrėjau filmą.

Gatvė atrodė tuščia ir tyli, nors buvo dar tik devynios vakaro. Vitrinos švietė, bet visos parduotuvės buvo uždarytos, kepykla taip pat. Kitoje gatvės pusėje pamačiau barą, kurio pavadinimo neįskaičiau. Bet jis neatrodė nei prabangus, nei apšepęs, todėl įėjau į vidų.

Baras skendėjo prietemoje, tačiau prekystalis buvo ryškiai apšviestas, jis beveik žėrėjo nuo daugybės eilių butelių, kurie buvo sustatyti virš barmeno galvos. Barmenas vilkėjo bordo spalvos švarką ir savo tamsius plaukus buvo susitepęs želė. Mačiau, kad jam nuobodu, nes čia beveik nėra žmonių. Nesigirdėjo barams įprasto triukšmo ar girtų pokalbių, vietoje to skambėjo keista džiazo muzika. Lėtas, kiek vingiuojančių saksofono tonų skambesys buvo liūdnas, klausydamas šios dainos kažkodėl pagalvojau apie kokią nors Balkanų šalį, Graikiją ar Albaniją, nors niekada nesu ten buvęs.

Atsisėdau prie baro kampe, padėjau savo pirštines ant stalo. Negalėjau nuspręsti, ko užsisakyti, nes iš tiesų nieko nenorėjau. Bet pasakiau barmenui, kad norėčiau sauso raudono vyno, nors jau sakydamas žinojau, kad jis bus neskanus ir brangus. Barmenas linktelėjo, tarsi ateičiau čia kiekvieną vakarą, ir po kelių sekundžių man po nosimi jau stovėjo taurė. Kai vynas nustojo teliūskuoti, jo paviršiuje pamačiau savo nulenktos galvos atvaizdą su užkritusiais ant veido plaukais. Užėjo noras paklausti savęs, ką aš čia veikiu, bet taip ir nepaklausiau, o gurkštelėjau vyno, kuris buvo rūgštus ir stiprus.

Supratau, kad geriau būtų negerti visko iš karto, nes pabaigus taurę reikės eiti namo, o užsisakyti dar vienai aš neturėjau pinigų. Todėl pradėjau apžiūrinėti salę, bet ji buvo tuščia. Beveik tuščia, kampe prie lango sėdėjo dvi moterys, bet gerai jų neįžiūrėjau. Negirdėjau, kad jos ką nors kalbėtųsi, o gal jas užgožė tas tingus saksofonas, vis kartojantis tuos pačius akordus.

Nežinojau, kiek laiko sėdžiu ir kiek dabar valandų, bet nežiūrėjau į laikrodį. Barmenas valė taures, kabino jas sau virš galvos aukštyn kojomis ir be perstojo vis pavalydavo skudurėliu stalą, nors jis buvo nepriekaištingai švarus. Tada priėjo arčiau manęs ir pasakė, kad po kelių minučių užsidaro. Aš linktelėjau ir mauktelėjau gerą gurkšnį vyno. Jis pažiūrėjo į mane, tada į tas dvi moteris, sėdinčias prie lango, tada vėl į mane ir palinkęs virš manęs pusbalsiu tarė, kad tos dvi yra prostitutės ir visiškai girtos, todėl nelabai gaudosi aplinkoje. Aš jam linktelėjau, bet barmeno žvilgsnis buvo toks, kad tuojau supratau, ką jis turi omenyje. Niekaip nesureagavau, nebuvau sudomintas ir man buvo vis vien, todėl palinkėjau jam sėkmės ir išėjau mąstydamas, ar čia ir dienos metu groja tokią liūdną muziką.

Antanas

Antanas

Julija Božičko

I

Antano žvilgsnis lėtai glostė prekystalį: marinuotos, rūkytos, virtos, keptos dešros. Ant vieno pakelio netgi parašyta, jog yra silikono (ar silikato; negalėjo tiksliai pasakyti, mat rega vis prastėjo kiekvienais metais). Vyras nusistebėjo. Prieš kelis mėnesius žmona nusipirko silikonines krūtis už kone visą jo algą. O parduotuvėje jų pilna ir kokių tik nori skonių! Palyginti čia dalija už ačiū.

Keistas tas pasaulis. Bet Antanas pasiruošęs visiems jo trūkumams. Viskas prasidėjo (na ir pasibaigė) po to, kai būdamas dvidešimt dvejų, tada dar mažumėlę seksualus vaikinas, Antanas perskaitė straipsnį „Visi gyvenimo pokštai: būkite pasiruošę.“

Viena narpliojamų temų buvo apie prekių kainas ir jas gaminančius žmones. Aiškiai pasakyta – viską geriausia pasigaminti namuose. Dar rašė apie tai, kad, pavyzdžiui, dykumoje litras vandens kainuoja tiek, kiek vila Ispanijoj. Tam Antanas visiškai pritarė. Tik jo vis neramino mintis: juk ta klinika visai netoli nuo parduotuvės, vos keli metrai. Tad kodėl krūtys tokios brangios? Matyt, viskas priklauso nuo kokybės.

Gaila, eilinįsyk jo apmąstymai buvo nutraukti. Sučirškė telefonas. Skambino naujakrūtė žmona. Pradėjo greitakalbe dėstyti visą pirkinių sąrašą. Galiausiai pridūrė, kad viskam pinigų tikriausiai neužteksią, tad reikia kaip nors išsiversti. Bet būtina viską nupirkti. Šiandien didi diena. Onutė su Marcelijum (žmonos ir Onos geriausias draugas, esantis delikačiai intymios orientacijos ir nesveiko virškinamojo trakto, mat nuolatos prikaišioja, kaip reikia sveikai maitintis; tuo tarpu Antanas nuo savęs paaiškina, kaip reikėtų sveikai mylėtis) ateis pažiūrėti į papus. Antanas tuo tarpu turės vis papilstyti vynelio, įdėti į lėkštę salotų ir paklausti, ar svečiams nešalta, mat jam būtų didelis malonumas atnešti apklotą. Tada Onutė garsiai ir demonstratyviai nusijuoks, naujakrūtė įgels, kad nėra čia ko ir klausinėti, aišku, kad šalta, ir stumtels jį atnešti apklotą. Bet kai Antanas grįš, ant Onutės pečių puikuosis Marcelijaus švarkas ir šis tars: „Jau nereikia, radom išeitį.“

Tai yra įprasto penktadienio scenarijus, kuris tarsi ritualas (nemalonus, beje) kankina šį šeštą dešimtį pradėjusį banko darbuotoją.

Dabar jis tiesiog bando surasti, kur yra razinos, ir mandagiai linkteli klientų porelei. Šie taip paprastai nepraeis. Jiems būtina paklausti, kaip laikosi nuostabioji žmonelė, kaip sekasi darbe, ar jų nepamiršo. Turės įžūlumo ir pasiprašyti į svečius. Tokiems atvejams Antanas turi vieną pasiteisinimą – šuo merdėja, stengiuos visą laiką praleisti su juo. Išgirsta keliolika paguodos žodžių, patarimą jį užmigdyti ir pasiūlymą paimti šunelį iš kaimynų.

– Jų kalytė ką tik atsivedė. Dievuliau, kokie jie mieli.

– Ačiū, bet manasis dar gyvas.

Tai taręs nuleis galvą ir nupėdins kuo toliau. Bus tikrai laimingas dėl dviejų dalykų: šie daugiau niekada nelįs į svečius bei dar kurį laiką jausis nemaloniai prieš „puikiausią bankininką“.

Nepasiekus razinų telefonas vėl čirškia.

– Brangusis, tai aš! Būtinai būtinai nupirk man gyvą žuvį. Grįžęs ją iškepsi. Puikiai sugalvojau, tiesa?

– Žinoma, mieloji.

Na štai, šiandiena jau suplanuota. Nelabai kam rūpi, jog nė vieno iš laukiančių darbų daryti nenori ir kad net ne tu juos sugalvojai.

„Razinos šviesios“, „Razinos tamsios“, „Gardžios razinos“ ir tiesiog „Razinos“. Įdomu, kurias geriausia imti? Atsakymas paprastas – tas, kurias ir visada. Tad į krepšį keliauja tiesiog „Razinos“.

Ieškodamas žuvų, ak, atsiprašau, GYVŲ žuvų skyriaus, Antanas netyčia užmina kaži kokiam pypliui ant rankos. Matyt, dar nesugeba vaikščioti ant dviejų kojų. Tik kokio velnio tokius mažus pampersus tempti į didelį prekybos centrą?

Mažylio galva pakilo, tiriamai nužiūrėjo nepažįstamą dėdę, akys išsiplėtė ir kad pradėjo žliumbti. Aplinkiniai nejausdami nė mažiausios gėdos ėmė žiopsoti. Mama, visai dingusi, nesiteikė prisistatyti. Antanas stvėrė porciją ledų, staigiai lupo pakelį. Bandė sušerti tam mažiui, kad tik nustotų verkęs, tačiau nepavyko. Jo šnervės pradėjo pildytis grietinėle, o į burną taip nieko ir nepateko.

Staiga iš užnugario užpuolė moteris. Ėmė šaukti apsaugą, kaltino vaiko grobimu, laikė suspaudusi savo mielą kūdikėlį ir dar prie visų šių atliekamų veiksmų sugebėjo muštis. Kilo tikra sumaištis, tad Antanui teko bėgti prie žuvų skyriaus.

– Man vieną. Didelę. Ir labai gyvą.

II

Grįžusio namo Antano jau laukė. Ne, svečių nebuvo. Vyras spėjo, bet buvo jau per vėlu, kad galėtum tai pavadinti „grįžti anksčiau iš darbo“. Po ilgos didžiakrūtės maldos atėjo metas pokalbiui su dar gyva ir trykštančia energija žuvimi. Ši buvo gan įžūli. Vis judėjo, priešinosi, nenorėjo leistis būti iškepta, vartėsi, suposi. Antanui pasirodė, kad kelias akimirkas ji net šaukė. Bet tai buvo optinė apgaulė, kurią sukėlė nusilaužusi nagą žmonelė.

Dorodamas vis dar truputį judančią žuvį Antanas prisiminė, kaip prieš gerus dešimt metų vadindavo savo žmoną undinėle. Kaip tik šią akimirką vonioje buvo tiek pelekų, jog beliko tik pripilti vandens ir įdėti ten žmoną. Tada ši taptų tikra undine (su naujais papais).

Durų skambutis. Antaną truputį sutrikdė toks „draugų“ punktualumas. Dar visa valanda. Dėkui Dievuliui, tai dar ne jie. Tai Janė. Šios kaimynės Antanas baidosi kaip velnio. Vargšui kartą prisisapnavo…

Janė atėjo cukraus. Viskas buvo lyg ir gerai. Tik po kelių sekundžių virto į tikrą pieninę karvę. Iš kaži kur atsirado kibiras su maža kėdute.

– Melžk, – kažkas tarė.

Antanas atsargiai pritūpė, pasilenkė. Ėmė melžti. Kai kibiras buvo artipilnis, Janė kad šoko ant jo ir vis rėkia:

– Reikia veršiuko! Reikia veršiuko!

Kaip ne kaip išsikabarojęs iš po moters (karvės) gniaužtų Antanas bėgo. Pieva (butas nepastebimai dingo) žaliavo. Viduvasaris. Tik laiko grožėtis nebuvo. Reikėjo bėgti.

Daugiau vargšelis neatsimena. Ta moteris jį gąsdina. Ir tai tik sapno dėka. Antanas šventai įsitikinęs – taip gali nutikti ir realiame gyvenime. Moterų nesupaisysi.

Jis garsiai prunkštelėjo – naujakrūtė undinė, santykių ištroškus karvė. Tiesiog zoologijos sodas. Nemokamas. Tik, deja, jei jau užeisi, tai visam laikui. Šią akimirką kaip tik tai ir pajuto – IŠ ČIA IŠĖJIMO NĖRA.

Suvokęs keblią padėtį, kuomet esi su dviem nenormaliom būtybėm, Antanas išsigando. Vienintelė saugi vieta tą akimirką buvo vonia. Tad jis lėtai ir tyliai užsirakino, įlindo į vonią ir sėdėjo kartu su pelekais. Rankoje spaudė peilį. Atsarga gėdos nedaro.

– Antanai, ką ten taip ilgai darai?

– Va žuvytę tvarkau, brangioji. Janytė dar pas mus?

– Ne. Cukraus tik prašė. Išeik greičiau, man reikia į tualetą.

Drebančiom kojom, virpančia širdimi ir pabalusiu veidu Antanas atsistojo priešais duris. Kai jas atidarys, bus nužudytas (t.y. pamylėtas karvės) arba nieko nenutiks. Bet jis vyras. Jis stiprus. Jis gali įveikti viską. Antanas atrakina. Antanas atidaro. Antanas įžengia į koridorių. Nieko nenutinka. Kaži ko suinkščia žmonos šuva. Jis tos veislės, kur reikia šukuoti, vedžioti pas kirpėjus, šerti kone vien juodaisiais ikrais ir atiduoti savo gyvenimą. Tokie šunys moterim brangesni už nuosavą vyrą ir net save. Jais kaip kokiais snargliais (t.y. princais) reikia rūpintis kiekvienam. Mat tai yra labai trapios būtybės, reikalaujančios daug meilės ir supratingumo. Neseniai vienas supratingumo aktų buvo atliktas. Kai naujakrūtė pūtė į save silikonus, tas šuniukas leido sau karaliauti. Bet vyriškis tam buvo jau seniai pasiruošęs. Tris dienas nekeitė kojinių. Galiausiai tam mažam ištvirkėliui sukišo jas į nasrus. Tas pakratė kojas ir gerą valandą gulėjo nerodydamas jokių gyvybės ženklų. Galiausiai teko išimti kojines ir šliūkštelti vandens. Atgijo parazitas. Bet nors karaliavimas buvo baigtas iki pūstakrūtės sugrįžimo.

Aldona (taip visi vadina šią krūtims neabejingą moterį) yra nuostabi žmona. Ji rūpinasi savimi, daro įvairias kaukes, perka naujus drabužius, augina šunį ir knarkia naktimis. Daugiau jai nepatartina nieko daryti. Kartą ji nusprendė paruošti romantišką vakarienę prie žvakių šviesos. Antanas prisimena – šviesos buvo daug. Žvakės kažkaip netyčia nukrito (šunėko darbas) ir svetainėje ėmė degti užuolaidos, staltiesė, galų gale visas kambarys. Tuo tarpu namų židinio saugotoja glostė savo šunelį ir šaukėsi pagalbos. Gerai, kad yra gaisro sirena. Kitu atveju būtų supleškėję nemažai Anykščių šilelio ploto.

III

– Antanai, kaip mano papukai?

Silikoninės dešros iš parduotuvės – mintyse pataisė vyriškis. Vos kelios minutės iki padrikų draugų atėjimo. Laukia nesulaukia, taip sakant. Nes pasipuošė ta proga – nauji apatiniai, švarios kelnės ir balti marškiniai, kuriuos didžiakrūtė įsigeidė pakvėpinti. Žinoma, malonu. Ypač kai šuo būna toks dosnus ir paskolina tau savo kvepalų.

Durų skambutis. Ir pradės visi „Labas, Antanėli, kaip seniai matėmės, tu visai nepasikeitęs. Nagi, nusišypsok. Juk nenori, kad raukšlės užpultų.“

Tokiomis nuostabiomis akimirkomis Antanas stovi įbedęs žvilgsnį į kampą. Bando šypsotis. Kumštyje suspaudžia butelio atidarytuvą ir guodžiasi žinodamas, kad vos tik panorėjęs gali nutraukti savo gyvenimą. Bet per visus dešimt metų taip ir nesiryžo. Ši diena ne išskirtinė. Jų kompaniją tiesiog papildys naujos krūtys.

Svetainėje kabo didelė nuotrauka. Joje Marcelijus, Onutė, Aldona ir Antanas. Visi susikabinę, laimingi… visai kaip šeima. Prie Kūčių stalo. Onutė ten išsišiepusi, matosi juoda skylė burnoj (dar ne visus dantis tada buvo įsistačius). Ir kiekvienąkart pamačiusi nuotrauką giliai atsidūsta tardama:

– Užtat dabar graži.

Savo ruožtu Antanas prunkšteli. Visi į jį pasižiūri šaudydami neapykantos žvilgsnius. Šis mandagiai kilsteli kairįjį antakį ir surimtėja.

Marcelijui ši nuotrauka sukelia daug įstabaus malonumo, mat ji tikras įrodymas, koks buvo (ir vis dar yra) stilingas, besivaikantis madų ir gražus. Dar, beje, kiekvienąkart jis kelia tostą už grožį, turėdamas omeny save.

Antanui nuotrauka emocijų nebekelia. Tačiau prieš kelerius metus savo dienoraštyje štai ką yra parašęs: „…aš visą gyvenimą kenčiau jos draugus. Mane žudo vien mintis, kad jų snukiai kabės virš televizoriaus. Matomiausioje vietoje. Būtinai reikės apie tai pasikalbėti su…“

Nuėjęs į virtuvę Antanas deda paskutinius puošybos elementus ant žuvies. Pražiodina. Labai norėtų ten įdėti obuolį. Na, žinote, taip paršiukams daro. Tik ši burna pasirodo pernelyg maža, teks pasitenkinti vynuoge.

Vakarienė pasisekė (maisto atžvilgiu). Visiems buvo skanu, tad Antanui nieko daugiau ir nereikėjo. Kita vertus, jį labai trikdė nuolatinės kalbos apie krūtis. Matyt, ir sapnuos tuos apvalius daiktus.

Jau gulėdamas lovoje Antanas vėl prisimins krūtis, naujakrūtę žmoną. Kaip čia taip yra, kad tokio brangumo? Neiškentęs vyras pradėjo ieškoti liemenėlės. Radęs tinkamą, nėriniuotą, su deimantais ėjo į virtuvę. Išsiėmęs didelį daktariškos dešros galą pradėjo pjaustyti griežinėliais. Galiausiai visa tai nukeliavo į liemenėlę. Užsisegė. Priešais veidrodį stovėjo kitas vyras. Vyras su pigiom silikoninėm krūtim.

Lėtu rankos mostu palietė. Na, nieko nejaučia. Bet atrodo tikrai simpatiškai. Pamanė, jog puikiai derėtų prie naujos Aldonos suknelės. Užsidėjo. Iš kaži kur netgi tarpkrūtis atsirado. Užpakaliukas riestesnis pasidarė. Toks gražus moteris. Raudoniu blizgina lūpas. Jos ryškesnės. Ištroškusios.

Antanui toks grožis patiko. Jis nė karto nemanė esantis seksualus. Dabar tai pastebėjo. Ir nuo to pasidarė mažumėlę geriau gyventi. Atsinešęs fotoaparatą bando įamžinti save visais kampais, iš visų pusių. Jam taip gera matyti save gražų… Atsispausdinęs kelias nuotraukas įrėmina. Metęs šalin draugų, pakabina savąją. Lygiai, gražiai. Net sieną aplinkui išvalo. Kad nė dulkelės. Nė dulkelės.

„Štai kas yra estetika“, – pagalvoja. Nusišypso ir ramus nueina miegoti.

Šuo kelio gale

Šuo kelio gale

Edmundas Untulis

Yra sakoma, kad nėra nieko gražesnio už pirmąją meilę. Tik ne visiems tas jausmas dailiai klostosi. Tai patyriau savo kailiu.

Viskas prasidėjo vieną saulėtą balandžio rytmetį klasėje per lietuvių kalbos pamoką. Mokytoja prie lentos įsiaudrinusi pasakojo apie poezijos reikšmę mūsų gyvenime, bet aš jos nesiklausiau, nes tuo metu staiga pastebėjau, kad prie pat lango suole sėdėjusi klasiokė Vida yra stebėtinai panaši į pievų princesę iš pasakos.

Jos geltonose garbanėlėse šokinėjo pro langą įstraksėję šelmiai saulės kiškučiai. Širdis apsalo iš laimės į tą grožybę bežiūrint. Pasijutau lyg būčiau šviežio liepų medaus užlaižęs. Tą dieną nebesugebėjau nuo savo netikėto meilės apsireiškimo objekto nuleisti akių. Vos kaktos neprasiskėliau į klasės durų staktą, besekiodamas Vidai iš paskos.

Po pamokų parėjęs namo, nesitvėriau savam kailyje. Vos gerklės neišsiplikiau besrėbdamas mamytės ką tik išvirtą burokienę, tiek buvau sumizgęs. Klaiki meilės liga mane graužė ligi pat savaitės galo. Šeštadienį į mokyklą nereikėjo eiti, tad negalėjau nustygti vietoje… Ir kaip nesikankinsiu, jei aš gyvenau miestelio pakrašty, o Vida – toli kaime už trijų kilometrų.

Nebeišmanydamas, kaip prigesinti kamuojančią ilgesio ugnį, išspūdinau į laukus prie tvenkinio, kurio pašonėje augo velnioniškai aukštas gluosnis. Įsilipau vos ne į pačią jo viršūnę ir spoksojau į debesis, kurie manęs link slinko iš tos pusės, kur gyveno mano meilė. Kiekvienas debesėlis man nešė įsivaizduojamus laiškus nuo netikėtai apsireiškusios pievų princesės. Dar labiau susigraudinau ir užsimaniau kuo greičiau pamatyti savo svajų karalaitę.

Ilgai nelaukęs pasičiupau iš sandėliuko tėvo dviratį ir išvažiavau į kaimą pas savo draugę. Kad privažiuočiau Vidos namus, reikėjo įveikti stačią atkalnę. Myniau pedalus, kad net sąnariai braškėjo, o dviračio rėmas stenėjo.

Devyni prakaitai išpylė, pakol užvažiavau ant kalno. Dvokuodamas iš dusulio pamačiau, kaip iš trobos vidaus į kiemą kartu su savo vyresniuoju broliu išėjo Vida. Stovėjau lyg žemėn įaugęs, išsišiepęs ligi pat ausų ir nesumojau, ką sakyti. Tą akimirką iš už tvarto išbidzeno veršio didumo vilkinis šuo. Jis, bestija, suskalijo skardžiu balsu ir pasileido lėkti šuoliais manęs link. Pajutau, kaip širdis nubildėjo į užkulnius.

Šokau ant dviračio ir neatsigręždamas iš visų jėgų pasileidau važiuoti pakalniui. Belekiant susivijo kaip dvi virvės mano kojos, nebepataikiau ant pedalų ir kartu su dviračiu įsiverčiau į griovį. Bevirsdamas ant šono, pyliau marmūzę į pagriovy augusios šimtametės liepos stuomenį.

Iš nosies fontanu pasipylė kraujas, bet nespėjau jo nusibraukti alkūne, nes nustėrau iš baimės, išvydęs šalimais dvokuojantį šunį. Tas parazitas dėbtelėjo į mane skersomis, išsiviepė klastinga šypsena, kilstelėjo koją man ties nosimi ir, pažymėjęs teritoriją, nubėgo šalin. Nuo žemės kėliausi gailiai dejuodamas, girdėjau, kaip nuo kalno pusės atskardeno gaižus Vidos juokas…

Dar labiau nesmagu buvo pirmadienio rytą, kai Vida klasiokams pasakojo apie sekmadieninį mano pasivažinėjimą. Kad ir žiauriai nuskriaustas pasijutau, širdis neleido kaltinti šaltakraujės merginos. Vidinis balsas įtikinėjo, kad meilė yra kančių pasaulis, todėl tikram vyrui nepritinka dejuoti ir tūžti ant savo širdies damos.

Tikėjausi, kad vieną gražią dieną Vida atsipeikės ir apdovanos mane savo išskirtiniu dėmesiu. Bet taip nenutiko. Ji ir toliau į mano pusę nė skersomis nežiūrėjo. Tik po kelių metų supratau, kodėl buvau atstumtas. Juk ar galėjo būti kitaip, jei aš mokykloje buvau per daug pavyzdingas ir mokiausi pusėtinai gerai, o Vidai patiko smarkesnės natūros vaikinai? Už smarkuolio ir ištekėjo. Dabar nuolat nuo jo gauna į kailį. O aš jai padėti niekuo negaliu. Be to, ir meilė jai seniai išgaravo.

Jaunųjų kūrybos konkursas


Viktorija Vosyliūtė

apie filmą

filmas žiūri į tave
ir negali patikėti
kad tu toks prastas
kad miestas aplink
tik pusantro aukšto
nes tu
niekada nekeli
akių į dangų

net po vieną
net žvilgsniu
dangaus kūrybinių
dirbtuvių neužkabini

filmas žiūri į tave
ir supranta
kad nieko negali iš Tavęs
išmokti
kad filmas gražiau
elgėsi su mylimąja
kad filme mylimoji
buvo mylima
kad kituose filmuose
visos mylimosios
būna mylimos
bent pusantros valandos
arba galėtume sakyti
amžinai

filmas žiūri į tave
ir stebisi
kas tave tokį
į pasaulį galėjo
išleisti

kapitonas


kapitonas laivą palieka paskutinis
jau kelis metus dugne jis laukia
kol atsirakinsi kajutės duris
ir iškelsi savo suirutę į paviršių
ten juk tavęs pasigedo tavo moteris
ir čia turėtų būti įrašomi
                                          būsimi vaikai

bet kapitonui tai neįdomu
jis pamiršo net kuris nykštys turi
rodyti į šiaurę
o kurio jam niekad
neprireikė
nes nekeliavo jis pietus
nes nekeliavo jis su tavimi
nes nerūpėjo jam tavo šukuosena
ir ką tu jautei žengdamas tilteliu
jis tik turėjo nuvairuoti laivą
į artimiausią kyšulį
ten atsitrenkti
pasižiūrėti kaip lauk išbėga
dekoratyvinės
žiurkės
kaip išsilaipina visos
moterys ir vaikai iš prisiminimų
kaip skausmingai į vėją
atsitrenkia kažkieno riksmas
ir pasiėmęs tave
paskutine gelbėjimosi
valtimi
išplaukti

iš mano pavargusios
galvos


grasinimas

turi savaitę pabėgti
kol dar neįvyko rinkimai
kol dar mano spaudos
štabas
nepradėjo tau platinti
atsišaukimų
kol neužsakė prisegamų
kojinių reklamos
kampanijos
turi savaitę pabėgti
kol dar nedėjau cinamono
į maistą ir nemaitinau
tavęs su ilgu ilgu
pažadų šaukštu
kol lėtai nevėriau
lūpų vidury nakties
sakydama nepadorų
posmą
iš nešvankiai
prastos literatūros

turi savaitę apsigalvoti
kol ruduo nenusimovė
savo kelnių
ir nepradėjo tau
demonstruoti
neveikiančios
burtalazdės

turi savaitę
aš jos neturiu
nes mano šaly
nėra demokratijos
ir viską jau nusprendė
monarchiškas
protas

mano era

mano eroje
išnyko rudosios meškos
ir visi archeologai
mirė pamiršę kvėpuoti

jie vartojo
per daug praeities

mano eroje nebuvo
atrasta ugnis ir cituojamas
Konfucijus

Atleisk, brolau,
mes esame viską pamiršę
mes sėdime ant kėdės
ir net nenutuokiame
kad ji gyva senos idėjos

mano eroje žmonės ištrynė vardus
veikė tik formos ir apsikabinimai

tuo laiku niekas nebejautė
sentimentų
buvusiai meilei
ir nesapnuodavo vaikystės traumų

tuo laiku neatrasdavo talentų
tuo laiku galėdavo išnykti net
veidas
į jį žiūrint

toje eroje
aš išmokau išsitrinti

matrioška

aš dažnai gūglinu tave
kai pavargstu dirbti darbus
ar laukiu kol
naktis patvirtins
sutartį
su miegu

visos nuorodos
į tave
violetinės
o violetinė reiškia
šizofreniją,
senmergystę
hiacintus
arba veidrodį
nuo kurio atsispindi
kosmoso palydovas

tokiu pat atstumu
kaip ir tu

kas dešimtmetį
pateikiantis naujus
duomenis
gaila man tavęs
mano matrioška
nes vis mažėji
ir
mažėji

ne apie filmą


mes einame
į kiną
į filmą apie viską
pradedant kitų metų
nesusikalbėjimu baigiant
rašikliu ant mano
darbo stalo

mes einame
o tavo kelių girnelės
atsisako žemės traukos
vis bandai nuslėpti
neramius trūkčiojimus
ir juokiesi

apie tai, kad svečiai
mano namuose
teigia jog viskas tėra
mano pačios tęsinys

- man labiau komedijos
ir animaciniai

prisipažįsti
ir niekaip negali nustoti
juoktis iš nutrauktų
mergaitės kojų
nestilingame
anekdote

žinau kur link
mes einame
laikydami du bilietus
tavo kišenėje

tik šįkart
nespėlioju
pabaigos

Ieva Stirbytė

Ieva Stirbytė

***
             Eureka! – Archimedas
dievas tarė:
tebūnie šviesa ir tebūnie jos
greitis vakuume pastovioji
konstanta c = 3 X 108

jei įjungsite šviesą
mes išvysime viską:

išvysime koks yra pasaulis
išvysime kokie esame mes

išvysim vienas kitą sustingusius
įdomiose pozicijose nelyg per
vakarėlinį žaidimą „kuris nužudė“

išvysime save kaip visumą ir
save kaip atskirus individus

išvysime savo individualumą
išvysime skirtumus ir žmogiškos
variacijos nuostabumą – išvysim,
kad kiekvienas yra savaip nuostabus
ir kad niekam nieko nereikia daryti
tik bendrauti, bendrauti, bendrauti

gražiai bendrauti, brandžiai
nusmailintais smáilais

žodžiu taip, kaip norėtume
kad bendrautų su mumis –
išauklėtais žmonėmis
o jei atsiras kas nors nemalonus
verčiau nesipykti ir nesiaiškinti
verčiau patylėti ir ignoruoti kol
pats paršliauš maldaudamas
kad kas nors su juo pakalbėtų

ir beliks tada tiesiog
būti tokiems maloniems
ir būti maloniems

nes tokia jau ta
dievo malonė
aštuntuoju
laipsniu

Šalčio vaikas

aš – Sibiro taigos užauginta
Ledo karalienės gimdyta
žvarbaus šiaurės vėjo gąsdinta
vienišų vilkų prijaukinta
neužmatomų tyrų mokykloj ugdyta
amžinai pasiklydusi tarp balto ir balto
spengiančią tylą dainuot išmokusi
ritmingai girgždu savo baltais mokasinais
niekieno žemėj.
- – –    – – –    – – -
aš – Šalčio vaikas, sėdžiu jam ant kelių
į apšerkšnijusią barzdą įsikibusi,
klausaus jo stingdančių atodūsių.
jo ledinės rankos glosto mano baltus plaukus
o mano veide jokio kraujo –
mėlynos lūpos, gyslose – Ledo motinos kraujas.
sėdžiu ir šaldau savo jausmus
Šalčiui žvelgdama į akis,
o jo akys – spindintys ir žaižaruojantys ledinukai,
o vietoj ašarų – varvekliai

sakau, – ko verki, Šalti, mano tėve,
mano alfa ir mano omega, mano vienatvės šaltini,
negi ne gera taip šalti dviese ir stingti?

jis giliai atsiduso man prabilus
ir iš jo vidaus tiesiai į mane padvelkė pūga.
aš vos bemačiau jo veidą, tik išgirdau kaip
varvekliai nuo atsidūsėjimo krito ant ledo
ir sklido mažais gabaliukais į šalis.

– nepakeliamas būties šaltumas,
mano vaike, aš – tavo alfa, tu – mano omega.
tu manyje paskęsti, aš tavy netelpu.
ir taip skauda, kai niekad nebus mes,
bus tik tu ir aš. mūsų šalčiai niekada nepūs ta pačia linkme.
tu būsi sau, aš sau. tik akimirkomis mes šaltais skruostais
susiglausim, kad prisimintume,  jog esam vienas iš kito išėję.

štai tyrais nueina mano tėvas,
Vienatvė jam žemai lenkiasi,
o aš parkritusi ant ledo, renku sudužusius varveklius,
dedu sau prie ledinių skruostų,
o jie slysta ir čiuožia žemyn, nepripažinę manęs.

parkrentu veidu į ledą ir pamatau savo motinos veidą,
 – kelkis, eik į priešingą pusę, nei tėvas.
Tik atsiskyrimas gali tave užauginti.
pasitik savo vienatvę ir jums susitikus,
jo būtis tilps tavojoje.

Dama su šermuonėliu. Da Vinci

Šviesos žaidžia ant tavo veido.
Lūpų.
Karolių taškeliais nusagstytas tavo kaklas.
Baltas.
Žvilgsnis nukreiptas į nežinią.
Į ne mane.
Sakyk man, ko tu bijai?
Ilgais pirštais apglėbus šermuonėlį,
Giniesi nuo mūsų žvilgsnio.
Mano.
Plaukai kruopščiai suguldyti kaip šilkiniai siūlai,
Švelniai apgaubia baugščias ausis,
Apriša baltą veidą panardintą.
Tamsos.
Tu – viduramžių geiša,
Sakyk man, ko tu bijai?
Pažįstu tave, tu nuolat
Ir  nuolat ir nuolat ir nuolat.
Bijai.
Pragaro kituose, kitų pragare.
Ieškojai.
Gležnais savo pirštais kuteni.
Šermuonėlį.
Minkštu kailiu užsimaskavusią.
Negi mane čia laikai.
Ant rankų.
Aš tyliai ilsiuosi.
Begarsėj erdvėj ant drobės.
Tu mano akyse.
Ir jau nebėr nei tavęs, nei manęs.
Aš.
Dama su šermuonėliu –
Viduramžių geiša,
Sakyk man, ko tu bijai?
Bijau aš savęs.

Arse poetica


tai visgi, sakykit
jūs man:
durys
ar
dūris
visi mes čia
šitam geriausiųjų
padaliny, pirmajam
žvalgybos vienete
paprasčiausiai laukiam
stebuklų
puikiai žinodami –
stebuklų nebūna
tik jau ne mums
visi užkerėjimai
seniai išgyventi
dabar jau tik
užkalbėjimai
visi stebuklai
seniai išburti
dabar jau tik
čiūdai
ir monai
ir mes –
gyvenimu
apsidžiaugę
lavonai