MENO LEIDINYS Nr. 6 (216)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Vyks į kultūrinę ekspediciją

Klaipėdiečiai susiruošė į dešimties dienų kultūrinę ekspediciją maršrutu Gdanskas–Kaliningradas–Klaipėda.

Birželio 29 – liepos 11 d. trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos – menininkai, meno kritikai, istorikai leisis į kultūrinę kelionę, kurios metu aplankys Gdanską (Lenkija), Kaliningradą (Rusija) ir grįš į Klaipėdą. Ekspedicija vykdoma pagal projektą, kurį įgyvendina Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Kaliningrado nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyriumi (Rusija) ir Gdansko šiuolaikinių menų centru „Łaznia“ (Lenkija).

Ekspedicijos metu, panaudodami kultūros animacijos metodą bei šiuolaikinio meno praktikas, dalyviai rinks medžiagą, kuri suguls į regiono meno ir kultūros gidą (katalogą), aprėpsiantį naujus kultūrinius maršrutus, iliustruotus esamais, projekto dalyvių požiūriu įdomiais kultūros objektais ir projekto metu sukurtais meno objektais, pastebėjimais, tenykščių žmonių interviu.

Šioje ekspedicijoje Lietuvai atstovaus visas būrys kultūros ir meno žmonių, tarp kurių – nemažai klaipėdiečių. Į ją leisis kultūrologas Linas Poška, rašytojas Mindaugas Valiukas, menotyrininkė Danguolė Ruškienė, animatorė Viktorija Dambrauskaitė, tapytojai Rolandas Marčius ir Ričardas Milukas, teatrologė Gitana Gugevičiūtė, dizaineris Audrius Jankauskas, fotografė Lina Praudzinskaitė ir kelionės koordinatorė meno vadybininkė Skaistė Kazarauskaitė.

Tapo atradimu užsienyje

26-ąjį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sezoną vainikavo įvairiais maršrutais nusidriekusios teatro artistų gastrolės užsienyje. Birželį iš žiūrovų anšlagais nustebinusių pasirodymų Minske (Baltarusija) ir Chersone (Ukraina) sugrįžo šio teatro baleto šokėjai.

Įveikę daugiau kaip 3000 km atstumą Juodosios jūros link, pakeliui pasirodę Baltarusijos valstybiniame akademiniame muzikiniame teatre, uostamiesčio Muzikinio teatro šokėjai tapo tarptautinio teatrų festivalio „Taurijos Melpomenė“ Chersone (Ukraina) laureatais. Į Lietuvą jie parsivežė apdovanojimą už aukščiausio lygio profesio-nalumą, pademonstruotą šokio spektaklyje „Kruvinos vestuvės“.

„Taurijos Melpomenė“ – daugiau kaip du dešimtmečius Chersono mieste kasmet vykstantis teatrų festivalis. Šiemet gegužės 24 – birželio 2 dienomis jame dalyvavo teatrų trupės iš 16 šalių – Ukrainos, Rusijos, Moldavijos, Baltarusijos, Gruzijos, Rumunijos, Vengrijos, Izraelio, Latvijos, Lietuvos, Prancūzijos, Portugalijos ir kitur.

Klaipėdiečiai didelių publikos, scenos meno gerbėjų, profesionalų ir kritikų komplimentų sulaukė, parodę šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“ pagal A.Piazzolla’os muziką (choreografas Jurijus Smoriginas).

„Tiek Minske, tiek Chersone mus pasitiko šioks toks ten dirbančių profesionalų skepticizmas, – įspūdžiais po įvykusių gastrolių dalijosi uostamiesčio Muzikinio teatro baleto trupės vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas. – Tačiau abiem atvejais po spektaklių rezultatas tapo priešingas – sulaukėme begalės pagyrimų, sveikinimų, galiausiai apdovanojimo, buvome pakviesti dalyvauti kituose festivaliuose, televizijos laidose.“

Festivalio „Taurijos Melpomenė“ metu žiūrovams buvo parodyti 32 spektakliai, kuriuos pristatė 25 teatrai, o patys pasirodymai vyko ne tik festivalio organizatorių – Nikolajaus Kulešo Chersono rajoninio akademinio muzikinio teatro scenoje, bet ir miesto aikštėse, pamiškėse ir net Dnepro pakrantėse.

Lodzėje šventė gimtadienį

Lodzės valstybiniame muzikiniame teatre 1983 m. įvyko pirmoji J.Bocko, J.Steino ir Sh.Harnicko miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ premjera. Iki šiol žiūrovų mylimiausiu tituluojamas miuziklas šiemet švenčia savo 30-metį Lenkijoje.

Šia proga Lodzės muzikiniame teatre buvo surengtas koncertas, kuriame dalyvavo labiausiai šiam miuziklui nusipelnę Tevjė vaidmens atlikėjai lenkai ir kolegos iš kitų šalių. Tarp jų – klaipėdietis Muzikinio teatro solistas Virginijus Pupšys.

„Miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ Lenkijoje labai populiarus. Tai, jog buvau surastas ir pakviestas dalyvauti šiame renginyje, man pačiam buvo išties didelė staigmena, – pasakojo solistas. – Nepaisant to, jog nedaug kuo nusipelniau būtent Lodzės teatrui, esu vienas iš dviejų Tevjė Lietuvoje. Koncerte man teko garbė dainuoti Tevjė dainą. Buvau paprašytas ją atlikti lietuvių kalba, tačiau padainavau lenkiškai, lietuviškai, galiausiai ir angliškai, o publika tai priėmė labai šiltai.“

Iš Lodzės solistas grįžo netuščiomis. Jo rankose – medalis už sėkmingą miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ sklaidą už Lenkijos ribų.

„Trumpam išvykus, pakeitus aplinką, atsiranda kiti vertinimo kriterijai, kūrybinis stimulas, galiausiai pats kūrybinis procesas ima suktis kitaip. Iš tokių emocijų vėliau gimsta tikrieji stebuklai, kai mes sukuriame meną“, – sakė V.Pupšys grįžęs iš Lodzės.

Jis pakviestas vaidinti Tevjė Elblongo A.Sevruko dramos teatre (Lenkija).

Komplimentus žarstė kaimynai

Klaipėdos muzikinio teatro solistų pasirodymai pelnė muzikos gerbėjų komplimentus Kaliningrade (Rusija) ir Minske (Lenkija).

Kaliningrado srities filharmonijos organizuotame XXVI tarptautiniame festivalyje „Gintarinis vėrinys“ dalyvavo tenoras Tomas Pavilionis. Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kasmet vykstantis ir po kaimynines šalis keliaujantis festivalis šiemet prasidėjo balandžio 13-ąją ir tęsėsi iki birželio 18 d. T. Pavilionis pasakojo, kad „Gintarinio vėrinio“ koncerte drauge su juo scenoje pasirodė būrys talentingų solistų iš Rusijos, Prancūzijos, Kazachstano ir Armėnijos, grojo Kaliningrado srities filharmonijos pučiamųjų orkestras. Kaimyninės šalies klausytojams jis dovanojo Lenskio ariją iš P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“, Hercogo dainelę iš G.Verdi „Rigoleto“ bei keletą kitų kūrinių. „Publika priėmė puikiai. Solistus jie, galima sakyti, nešiojo ant rankų“, – pasakojo dainininkas.

Solistė Rita Petrauskaitė (sopranas) viešėjo Baltarusijos valstybiniame akademiniame muzikiniame teatre. Ten ji buvo pakviesta dalyvauti antrąsyk surengtame kūrybiniame projekte „Natalija Gaida kviečia…“, skirtame šiai Baltarusijos liaudies artistei, žymiai operos solistei. Jo metu šiemet savo talentu žiūrovams spindėjo muzikos meno žvaigždės iš Minsko, Maskvos, Sankt Peterburgo, Jekaterinburgo, Petrozavodsko, Karagandos, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų.

„Savo užsidegimu, požiūriu į darbą, aktoriniu meistriškumu sužavėjo Baltarusijos muzikiniame teatre dirbantys žmonės, ypač pati N.Gaida. Būdama 74-erių, ji vis dar puiki tiek vaidybos, tiek dainavimo srityse. Net jaunimas gali iš jos daug ko pasimokyti“, – įspūdžiais dalijosi R.Petrauskaitė, Minsko teatre atlikusi dvi ištraukas iš miuziklų.

Birželio 7-ąją Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Dainius Pavilionis bei solistai Dalia Kužmarskytė, R.Petrauskaitė ir Virginijus Pupšys dalyvavo dar viename grandioziniame renginyje Minske. Vienoje vaizdingiausių Minsko vietų įvyko III kultūrinis forumas „Pasaulinės klasikos šedevrai po atviru dangumi“ ir didysis koncertas „Pokylis pas Sofiją Golšanskają“. Į abu renginius Klaipėdos muzikinio teatro atstovai jau pakviesti atvykti ir kitąmet.

Dainavo „Baikalo alsavime“

Gegužės 29 – birželio 2 dienomis Irkutske (Rusijos Federacija) įvyko trečiasis tarptautinis operinės muzikos festivalis „Baikalo alsavimas“. Kartu su garsiausiais Rusijos ir Vakarų Europos operos dainininkais jame buvo pakviestas dalyvauti ir Klaipėdos muzikinio teatro solistas Artūras Kozlovskis (bosas).

Asmeninio kvietimo atvykti į trečiąjį tarptautinį festivalį A.Kozlovskis sulaukė iš Irkutsko filharmonijos vadovybės ir dirigento Ilmaro Lapinio, kurį laiką dirbusio ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Pasak A.Kozlovskio, „Baikalo alsavimas“ nors ir trumpas, tačiau labai intensyvus festivalis. Jo atidarymo koncerte skambėjo kompozitorių M.Musorgskio, G.Verdi ir P.Mascagni muzika. Antrasis festivalio vakaras buvo skirtas kompozitoriui M.Raveliui ir jo operos „Ispaniškoji valanda“ koncertiniam atlikimui. Trečiąjį vakarą Irkustro filharmonija klausytojus pakvietė į kamerinės muzikos koncertą, o festivalį baigė grandiozinis koncertas su ištraukomis iš G.Verdi operos „Otelas“, finaline scena iš R.Wagnerio operos „Zigfridas“, ištraukomis iš G.Donizetti operos „Liučija di Lamermur“ ir kitais pasaulinės klasikos šedevrais.

Parengė Rita Bočiulytė

Klaipėdos Pilies džiazo festivalis – paskutinis prieš jubiliejų

Mintys apie XIX Klaipėdos Pilies džiazo festivalį jaudino iš anksto. Nauja vieta – Kruizinių laivų terminalas. Kaip pavyks įsikurti naujoje vietoje? Orai – ar šalsime ir mirksime lietuje, kaip beveik visada? Kokių naujovių ir netikėtumų, kokių muzikinių suvenyrų padovanos ir kiek gerų emocijų atneš su tyneidžeryste atsisveikinantis žymiausias uostamiestyje festivalis? Anonsai žada tik „žvaigždes“ – ar visos iš tikro nusipelnė šio vardo?.. Perfrazuojant rusišką posakį, pa(iš)gyvensim – pamatysim.

Aris Kateila

Su viltimi, kad prigis

Neoficialus festivalio atidarymas jau kelinti metai įvyko dar išvakarėse Baroti galerijoje. Šiemet įžanga į šventę tapo šeimyninio menininkų dueto Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės ir Ryto Jakimavičiaus kūrinių paroda „Džiazuojanti keramika“. Kadangi festivalio vadovė Inga Grubliauskienė buvo paskendusi paskutiniuose pasiruošimo darbuose, pristatymo misiją atliko Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Jis sakė, kad realiai festivalis gyvuoja jau 20 metų, o lygiai po vieną dekadą pagrindinė atsakomybė teko iš pradžių jam pačiam, o paskui – Ingai. Meras išreiškė viltį, kad naujoje vietoje festivalis prigis, o ateityje galutinai persikels į atstatytą piliavietę, kur pasitvirtins tikrasis – Klaipėdos Pilies džiazo festivalio – vardas.

Tradiciškai bei simboliškai festivalio vėliava ir buvo iškelta piliavietėje kitą, gegužės 30-osios, pavakarę. Aidint patrankos šūviams, palaikomi V.Grubliausko trimito, Sauliaus Šiaučiulio ir vokalinio etnotrio „Audenis“, ją kėlė svečias iš Tuniso Nabilas Khemiras ir klaipėdietis Gintaras Grajauskas. „Muzikos žinią“ pranešė Valentino Masalskio įkurto Jaunimo teatro aktoriai. Oficialioji dalis baigėsi, tad bėgte į Kruizinių laivų terminalą.

Nuo Volgos iki Baltijos

Muzikantams iš Kazanės (Rusija, Tatarstanas) – grupei „Azat Sound System“ teko atsakingas uždavinys – pradėti ir „apšildyti“ festivalį. Jaunas kolektyvas bando savo kūryboje jungti rytietišką ir vakarietišką muzikavimo tradicijas. Jie pateikė totoriškų melodijų aranžuotes ir originalias kompozicijas (daugelio jų autorius – grupės lyderis Azatas Gilmutdinovas) pagal senovės poetų tekstus, keletą džiazo standartų su etnoprieskoniais. Akivaizdu, kad „Azat Sound System“ yra savito kūrybinio kelio paieškos pradžioje, o Klaipėdos festivalis jiems – tai „langas į Europą“ ir savo tautos graži prezentacija.

Visiška priešingybė svečiams iš Tatarstano – po jų grojęs latviškai lietuviškas projektas „The Radio LL“ (beje, beveik visos festivalio dalyvių grupės buvo internacionalinės). Klausėmės XXI a. muzikos. Baltijiečiai pateikė ypač dabar populiarų chillout-smooth-lounge, gal net accid jazz miksą. Puikiai „savo namų“ scenoje dialogą vedė Kristinos Jatautaitės vokalizai su Laimono Urbiko (saksofonas) improvizacijomis. Latviškojo kvarteto dalyviai kiekvienas meistriškai prisistatė kaip solistas. „The Radio“ norėsime išgirsti ir ateityje.

Tradicijos ir egzotika

Egzotiškiausias Klaipėdos Pilies džiazo festivalio artistas – muzikantas virtuozas N.Khemiras. Ne todėl, kad kilęs iš Tuniso. Nabilas groja unikaliu autoriniu instrumentu RayJam („harmonijos spinduliavimas“). Tai du – liutnia ir gitara – viename, jei taip galima pasakyti. Turkiškos liutnios ir elektrinės gitaros duetas, malonus vokalas – viskas žavėjo tunisiečio pasirodyme. Funk ir fusion, džiazroko ir etnomuzikos sąskambiai glostė ausį. N.Khemirui profesionaliai talkino lietuviškas trio – Raimondas Dauginas, Domas Aleksa ir Ąžuolas Paulauskas.

Nuo muzikos jau įkaitusi festivalio publika dar labiau sujudo, nuskambėjus ispanų klasiko Ch.Rodrigo „Concierto de Aranjues“ pagrindinei temai. Šia populiaria melodija prisistatė ispaniškas-kubietiškas sekstetas „Tinglao Fusion Band“. Prieš trejus metus susiformavęs muzikantų virtuozų kolektyvas jungia latin jazz, rock fusion bei džiazroką. Grupė tęsia geriausias žymių savo tėvynainių džiazmenų tradicijas. Nesivaikydami ypatingų efektų, jie grojo tai, ką geriausiai supranta, tai, kas savaime pulsuoja jų kraujyje. Skambėjo ne tik originalios kompozicijos, bet ir kitų autorių originalios aranžuotės. Simpatijas „Tinglao Fusion Band“ išreiškė ir V.Grubliauskas, su savo trimitu prisijungęs prie lotyniškos fiestos.

Pirmąjį Pilies džiazo festivalio vakarą vainikavo bliuzas. Amerikietis Jimmy Z kaip kviestinis muzikantas jau du dešimtmečius groja su pasaulio garsiausiais atlikėjais (Rodu Stewartu, Tomu Petty, „The Eurythmics“, a.a. Etta James ir kt.) bei dalyvauja jų muzikos albumų įrašuose. Lūpinės armonikėlės virtuozas, grojantis saksofonu ir fleita, geras vokalistas kartu su savo grupe „The Ztribe“ yra išleidęs ir kelis solinius albumus. Nors ir gerokai po vidurnakčio, Jimmy Z „susitvarkė“ su šiek tiek praretėjusia žiūrovų minia, pristatydamas geriausias savo kompozicijas bei priversdamas ją linguoti ir šokti.

Lietų nuvaikė sirenomis

Kitą, birželio 1-osios, pavakarę grėsmingai pajuodęs dangus gąsdino sugadinti šventę, bet taip neįvyko. Programą pradėjęs „Luca Ciarla Quartet“ nuo pat pirmųjų muzikos taktų „užkabino“ publiką. Šis originalios sudėties (smuikas-akordeonas-kontrabosas-perkusija) kvartetas kviečiamas į žymiausius pasaulinius festivalius, o grupės lyderis Luca Ciarla laikomas vienu geriausių šiuolaikinių smuikininkų. Italų muzikantai į šiuolaikines džiazo kompozicijas įpina citatas iš klasikos ir liaudies muzikos, puikiai improvizuoja, užburdami ir „įsiurbdami“ klausytoją į bendrą muzikinį dialogą. Luca Ciarla su savo smuiku pakvietė klaipėdiečius į „Karavaną“, išgarsintą D.Ellingtono, o jie atsilygino audringais plojimais.

Tačiau nuo Viduržemio jūros užliejusią euforiją netrukus išsklaidė pasigirdęs policijos mašinų sirenų kauksmas. Neinformuoti klausytojai nustebo – kas atsitiko? Žavus siurprizas! Estijos policininkai ir pasieniečiai susivienijo su Klaipėdos kelių policijos pajėgomis! Grojant estiškam orkestrui, į žiūrovų spūstį įvažiavo tikras policijos automobilių ir motociklų kortežas. „Vadovauti paradui“ vėlgi ėmėsi Kongas (V.Grubliauskas). Jam diriguojant, muzikantai scenoje ir policininkai aikštėje kartu atliko L.Armstrongo išgarsintą gospelinę giesmę „When The Saints Go Marching In“ („Kai šventieji marširuoja“). Nežinau, kiek laiko mūsiškiai repetavo, bet visas natas „sucypė ir išsignalijo“ tiksliai, švariai, išlaikė pauzes ir pataikė į sinkopes. Ši muzikinė atrakcija žaismingai paįvairino festivalio programą.

Sklandė genijaus siela

Soul muzikos žanro pradininko Ray Charleso (1930-2004) vardas auksinėmis raidėmis įrašytas į pasaulio muzikos enciklopediją. Nuo 7-erių aklas muzikantas, būdamas 30-ies, jau buvo vadinamas tiesiog genijumi. Jo kūryba nuo 5-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio turėjo didžiulės įtakos visam šiuolaikinės muzikos vystymuisi, iš R.Charleso mokėsi ir išaugo kelios muzikantų kartos. Todėl dviejų festivalio svečių – Uroso Pericho Perry ir Sheilos Raye Charles – pasirodymas kėlė didžiausią intrigą.

Slovėnas U.Perichas, vokalistas ir pianistas, savo muzikinę karjerą pradėjęs prieš dešimtmetį, išgarsėjo bliuzo, soul ir džiazo „aukso eros“ kūrinių interpretacijomis. Pasaulinę šlovę jam atnešė projektas „Tribute to Ray Charles“ ir albumai, kuriuose U.Perichas atlieka genialiojo R.Charleso išgarsintas dainas. Baltaodis muzikantas, dainuojantis juodaodžio džiazmeno balsu – tai ypatingas išskirtinumas, o jo balso tembras bei manieros, stulbinamai primenančios legendinį R.Charlesą, užburia žiūrovus visur, kur bekoncertuotų.

Na, o Sh.Charles – tai Ray dukra (R.Charlesas turėjo 12 vaikų su 9 moterimis). Vingiuoti jos gyvenimo keliai nebuvo susiję su tėvu. Sunki avarija jaunystėje, narkotikai ir kalėjimas, savų vaikų praradimas, nesėkmės muzikinėje karjeroje… Bet tai jau praeitis. Ji atsigręžė į bažnyčią, rašo muziką, išleido du albumus, koncertuoja. Kaip pasakojo pati Sheila, išgirdus Uroso dainuojamas dainas, jai pakirto kojas… Dabar, susidraugavusi su U.Perichu, ji gavo galimybę simboliškai pripažinti savo meilę ir padėkoti tėvui.

Ir štai – U.Perichas ir Sh.Charles Klaipėdos Pilies džiazo festivalio scenoje. Jų bendras pasirodymas – tai dvi valandas trukęs koncertas, nepalikęs abejingo nė vieno iš tūkstančių žiūrovų, buvusių aikštėje. Klausantis ir matant U.Perichą, apima keistas jausmas, kad vienas žmogus „reinkarnavosi“ kitame, o Sheilos atvejis vis dėlto nepateisino lūkesčių, kuriuos daugelis puoselėjome dėl ją lydinčio tėvo šlovės šleifo… Nors kartu tai buvo nepakartojamas muzikos šėlsmas. Žavėjo Uroso santūrumas ir charizma, o 50-metės Sheilos, kuriai talkino pritariančios merginos „The Ditties“, energija liejosi per kraštus. Hitas keitė hitą, kai kuriuos net teko bisuoti. Daug žiūrovų dainavo kartu. Didžiuliai komplimentai – Vilniaus džiazo orkestrui, paruošusiam tokią atsakingą programą ir labai stilingai akompanavusiam artistams. Trumpai tariant – TAI reikėjo girdėti ir matyti. Ačiū tau, genijau, už muziką…

Butman! Butman!..

Pernai jis pažadėjo. Šiemet jis sugrįžo. Ir ne vienas, o kartu su savo bigbendu – Maskvos valstybiniu džiazo orkestru. Igoris Butmanas – pagrindinė festivalio žvaigždė ir no comments… Tai Pilies džiazo festivalio kokybės ženklas. Klaipėdiečiai jau gali jį vadinti geru pažįstamu ir draugu. Vėl skendome I.Butmano saksofono garsų magijoje bei improvizacijų jūroje. „Nostalgija“ kaip visada graži, kitokia ir neatsibostanti. I.Butmano muzikoje susilieja viskas – šauksmas, verksmas, džiaugsmas, skausmas, sarkastiškas juokas (net temos iš rusiškų kino komedijų)… Bravissimo, maestro!

I.Butmano koncertą paįvairino dainininkė Fantine Pritoula – ruso ir dominikietės tamsiaodė dukra, bandanti įsitvirtinti Australijos muzikos scenoje. Susidarė įspūdis, kad jai dalyvavimas bendrame projekte su I.Butmanu – lyg profesionalumo kėlimo seminaras ar mokykla. Fantine vokaliniai sugebėjimai didesnio įspūdžio nepaliko, o repertuaras dvelkė „pageidavimų koncertu“ visiems skoniams: ir vėl „Fever“, „What A Wonderful World“, „Georgia On My Mind“ etc. Hmm… Buvo ir geresnių versijų. Net šįvakar.

Įdomu pagaliau gyvai išgirsti I.Butmano bigbendą, grojusį garsiausiose salėse ir akompanavusį megažvaigždėms. Skambėjo gerai, bet per daug akademiškai ir tvarkingai. Neįtikino ir kai kurių solistų improvizacijos. Gal muzikantus veikė nuovargis – juk koncertas vyko po vidurnakčio… Belieka tikėtis, kad šis susitikimas su I.Butmanu tikrai ne paskutinis ir laukti ilgai neteks…

Sugrįžo jaunoji banga

Festivalio metu, be jau trumpai paminėtų didžiųjų koncertų, buvo ir daugiau renginių. Terminale finišavo tarptautinio „Press Rally“ dalyviai. Muzikinė intervencija vyko kelte, keliančiame į Smiltynę. Jem grojo jaunimo grupės „Nervas“ ir „Funk-In“. Dvi naktis po didžiųjų koncertų ištvermingiausieji rinkosi į „Švyturio menų doke“ vykusius jam sessions, kur spontaniškai susiformuodavo visiškai naujos muzikuojančios kompanijos.

Paskutinė diena pakvietė į iš Jūros šventės sugrįžusią „Jaunąją džiazo bangą“. VIP ložėje vietas užėmė jaunieji dainininkai (tiksliau – dainininkės). Beveik šimtas kolektyvų iš visos Lietuvos, apie pusantro tūkstančio dalyvių susijungė į vieną chorą. Visada žavi jaunų širdžių entuziazmas, meilė gerai muzikai, neapsimestinis nuoširdumas ir pasididžiavimas, dainuojant kartu su garbiais svečiais (tarp jų – ir Sh.Charles).

Tik gaila, kad ploti teko patiems sau. Neliko aikštėje entuziastų paklausyti net Petro Vyšniausko ir S.Šiaučiulio baigiamojo festivalio koncerto su Anykščių muzikos mokyklos džiazo orkestru…

Sunkus darbas – visiems

Atrodo, jau pernai minėjau, kad festivalis – tai sunkus fizinis išbandymas. Trys paros vyksmo reikalauja daug ištvermės ir jėgų, jei nori spėti viską išgirsti ir „sukramtyti“. Šiemet du pagrindiniai renginiai truko net po septynias valandas. Formatas įkandamas ne kiekvienam jo gerbėjui. Vien R.Charleso atminimo koncerto emocijų užtektų visam vakarui. Nežinant renginio užkulisių (ir finansinių taip pat), sunku spręsti, kodėl yra taip, o ne kitaip, kodėl renginys turi tilpti į tris dienas ir naktis.

Festivalis vyko naujoje vietoje. Geri orai garantavo sėkmę ir sutraukė minias žmonių. Tad lyg ir viskas tvarkoje – nebekyla klausimas, kodėl terminale, o ne Teatro aikštėje. Vieniems tiko, kitiems nelabai. Tik nesupratau, kodėl vaizdo ekranas stovėjo plynėje prie tualetų, kur muzikos kaip ir nebuvo girdėti. Labiau tikęs būtų šalia scenos, kaip anksčiau. Nuo geltonųjų paviljonų sklido tradiciniai dešrų, žirnių ir kepsnių kvapai…

Kasmet festivalyje groja tokių svečių, kurių geriau klausytis klube ar kitoje jaukioje vietoje, o ne atviroje erdvėje, kurios dekoracija tapo dangus ir praplaukiantys laivai. Bet džiaugiamės, kad galime juos išgirsti čia ir dabar (ir už dyką!).

Svajoju ir norėčiau, kad jubiliejinis Klaipėdos Pilies džiazo festivalis vyktų visą savaitę ir visame mieste (atleiskite, senamiesčio miegaliai). Tikiuosi ir neabejoju, kad jis bus pats geriausias iš 20-ies geriausių.

Komentaras

Aivaras Dočkus

Džiazo festivalis Klaipėdoje – neatskiriama miesto įvaizdžio dalis, visada laukiama šventė, anksčiau trys, o dabar dvi paros nepertraukiamo „tūso“. Festivalio perkėlimas iš Teatro aikštės į Kruizinių laivų terminalą iš pradžių kėlė abejonių, tačiau apsilankymas naujoje erdvėje tuos nuogąstavimus išvaikė. Sprendimas pasitvirtino, džiazas ten puikiausiai prigijo. Ir jeigu reikėtų parašyti rezultatą, jis būtų Krui-zinių laivų terminalo naudai. Daugiau vietos, geras garsas, šalia – gražūs jūros vaizdai. Dėl pačios programos… Man ji kokybiškai buvo nuobodi. Prie atlikimo tikrai neprikibsiu, bet jeigu nors kiek daugiau domiesi muzika, tie patys klasikiniai džiazo hitai verčia susikoncentruoti ties alaus bokalo turiniu. Atlikėjai ir grupės galėtų būti įvairesni bei šiuolaikiškesni. Be klasikinių džiazo rit-mų (kuriuos, beje, sekmadienį ne prasčiau skėlė jaunieji muzikantai), norėtųsi girdėti naujausias džiazo atmainas, kurių yra pačių įdomiausių, nuo „nu jazz“ iki „jazz rap“, elektroniniai džiazo eksperimentai pažengę labai toli, išsiplėtoję ir sumaišyti nenusakomų stilių kokteiliuose. Geriausi pavyzdžiai – kažkada Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje nuskambėjęs Jojo Mayer ir Nerve „jazz techno“ arba prieš porą vasarų džiaugsmingai šokiravusi kompanija „Tortured Soul“, įvedusi „jazz house“ terminą. Manau, kad kelios tokios grupės tikrai praturtintų festivalio programą ir pasotintų muzikos gerbėjų alkį.

Kultūros istorijos puslapiai: iš Klaipėdos teatro praeities (2)

Toliau verčiame Klaipėdos teatro istorijos puslapius ir fragmentiškai žvelgiame į jo kūrybinį kelią nuo XIX a. pab. iki XX a. trečiojo dešimtmečio. Tai turiningas ir intensyvus meninio gyvenimo laikotarpis, kurio išsamesnis paveikslas atsiskleistų specialioje studijoje.

Jovita Saulėnienė

Gastrolių atvykdavo iš svetur

XIX a. teatras nebebuvo vienintelis kultūros židinys. Aktyviai reiškėsi įvairios organizacijos ir draugijos. Teatro vadovams reikėjo pasukti galvas, kaip pritraukti žiūrovus. Imta organizuoti kitų teatrų gastroles.

Į Klaipėdą buvo pakviesti Rusijos dvaro aktoriai Alexander Liebe, Charlotte Frohn, Henri Huvartsas, iš Hamburgo – Victoras von Baussnernas, iš Magdeburgo – Marie Kriuger. F.Schillerio „Plėšikų“ pertraukose Amalie Lorenz iš Kopenhagos demonstravo šokio meną. Teatras buvo sausakimšas aštuonis vakarus, kai scenoje pasirodė Anglijos šokėjų Westų šeima. Klaipėdiečiai itin mėgo Karaliaučiaus menininkus. 1862 m. birželį Karaliaučiaus operos draugija atvežė 50 spektaklių ir beveik tiek pat operų, operečių ir muzikinių komedijų. Tada pirmą kartą klausytojai išgirdo Vagnerio „Tanhoizerį“, Marschnero „Hansą Heilingą“, Meyerbero „Robertą velnią“, Gounodo „Faustą ir Margaritą“, Weberio „Oberoną“, Auberio „Dievą ir bajaderę“ ir kt.

XIX a. 7-ajame dešimtmetyje didelis kultūros įvykis buvo Dancigo operos teatro gastrolės. Parodytas 31 spektaklis, kuriuose griežė ir Roederio vadovaujama Klaipėdos miesto kapela. Tada pirmą kartą mieste nuskambėjo R.Wagnerio „Lohengrinas“.

1870–1871 m. pastatyti du E.Wicherto patriotinės tematikos veikalai – „Geležinis kryžius“ ir „Su generolu Jorku“. Tarp tuomečių Klaipėdos aktorių garsėjo dainininkas ir meilužių vaidmenų atlikėjas Robertas Johannesas, jauna aktorių Klinderių pora.

G.Lessingo drama „Minna von Barnhelm“ buvo tikra šventė ir kartu teatro direktoriaus Linckės, vadovavusio jam 1882–1886 m., atsisveikinimas su Klaipėda, kur jis praleido 25 metus iš 36 savo meninės karjeros metų.

Kai vadovavo Hannemannas

1889–1904 m. Klaipėdos teatrui vadovavo Hannemannas, kurio laikais teatro pastatas Linckės paveldėtojų buvo perduotas miesto valdžiai ir iš pagrindų rekonstruotas.

Hannemannas buvo geras aktorius, produktyvus dramų kūrėjas ir sumanus direktorius, parinkdavęs gerą repertuarą. 1891 m. H.Sudermanno „Garbė“ pastatyta Klaipėdoje susilaukė didelio pasisekimo. Garsus aktorius Leonas Resemannas vaidino Vilį Janikovą kitoje Sudermanno dramoje „Sodomos galas“. Klaipėdos teatras išvyko dviejų dienų gastrolių į Šilutę, kad pjesę išvystų autoriaus tėviškėnai. Vėliau dar pastatytos Sudermanno pjesės „Užkampio laimė“, „Morituri“, „Johannas“, „Drugelių mūšis“, „Joninių nakties laužas“, „Tegyvuoja gyvenimas“, „Audros bičiulis“.

Hannemannas režisavo savo kūrybos spektaklius „Audėjus“, „Nugrimzdęs varpas“, „Bebro kailis“, parodė žiūrovams Tolstojaus „Tamsos jėgą“, klaipėdiečio Friedricho Thimmo pjesę „Jo velnias“, Moseriso komedijas. Paskutinio Hannemanno sezono spektakliai buvo M.Halbės „Srovė“, G.Hauptmanno „Vargšas Heinrichas“, M.Gorkio „Nakties prieglobstis“, pastatytas ir „Skrajojantis olandas“.

Didelio pasisekimo susilaukė Pauline Ulrich gastrolės, kurių metu ji vaidino spektakliuose „Marija Stiuart“, „Medėja“, „Donna Diana“, „Marija Magdalena“ ir „Moterų kova“.

Ėmė remti miestas

1904 m. direktoriumi tapo dr. Werneris, kuris su aktorių trupe vaidino Klaipėdoje, Įsrutyje (dabar Černiachovskis) ir Aleinšteine (dabar Olštynas).

Dr. Wernerio režisuoti spektakliai buvo blogai lankomi. Tada 15 miesto pirklių sudarė teatro mėgėjų šeimų sąrašus ir aplankė jas, ragindami paremti teatrą. Ši akcija pasisekė, ir netrukus klaipėdiečiai galėjo pamatyti intriguojantį Arno Holzo veikalą „Traumulus“. Kiti lankomi spektakliai buvo Hauptmanno „Vežikas Henšelis“, Sudermanno „Akmuo po akmeniu“, „Gėlių laivas“, „Laukinė antis“. 1907 m. surengtame labdaringame M.Liuteriui skirtame festivalyje dalyvavo ir miesto mėgėjiški meno kolektyvai.

1907–1910 m. Klaipėdos teatrui vadovavo direktorius Sussa, didelio publikos pripažinimo nusipelnęs operečių pastatymais. 1910 m. direktoriumi tapo iš Bremerhaveno atvykęs Winzeris, kuriam miesto valdžia suteikė 1 000 markių paramą. Taip prasidėjo subsidijuojamas teatras. Naujasis direktorius įsteigė miesto orkestrą. Winzeriui nesisekė, ir 1911 m. jis išvyko iš Klaipėdos.

1912–1919 m. Klaipėdos teatrui vadovavo Ferdinandas Maxas Kurthas iš Berlyno, daugiau dėmesio skyręs dramai. Jau pirmasis jo sezonas išsiskyrė programiniais spektakliais – Ibseno „Nora“ ir „Gespenster“, Goathe’s „Ifigenija“ ir „Seserys“, Kleisto „Sukultas ąsotis“, Sudermanno „Geroji šlovė“.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, teatrą uždarė. Jis žiūrovus vėl pakvietė 1915 m. spalio 22 d. spektakliu „Minna iš Barnhelmo“.

Klaipėdos teatre rodytos tuomet produktyvaus autoriaus Kollo karinės komedijos „Visada tvirtas“, „Barbarai“, „Štabo trimitininkas“, „Potsdamo gatvė 28“. Buvo statomi ir rimti veikalai: Sudermanno „Gerai išpjautas kampas“, Strindbergo „Velnio bobšė“ ir kt. Po 1915 m. sezono „Viktorijos“ viešbutyje menininkams surengtame atsisveikinimo vakare iškilo klausimas dėl ateities.

Po reorganizacijos

Atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, baigėsi ir tradicija išnuomoti teatrą direktoriui, kuris valdė jį kaip komercinę įmonę. Miesto valdžia perėmė teatrą į savo rankas ir administruoti pavedė intendantui, skyrusi jam nuolatinį atlyginimą.

Miesto tarybos susirinkimas iš miesto lėšų patvirtino teatro biudžetą, kuriuo intendantas laisvai galėjo disponuoti, įdarbindamas aktorius ir sudarydamas kūrybinį repertuarą. Miesto tarybos skirtas asmuo formaliai kontroliavo teatro finansinius reikalus. Prasidėjo naujas Klaipėdos teatro, po kurio stogu įsikūrė vokiečių ir lietuvių teatriniai kolektyvai, laikotarpis…

(Pabaiga. Pradžia DURYS, 2013 05 30)

Apie Karaliaučiaus teatro gastroles Klaipėdoje

…Mūsų teatro karavanui reikėjo perplaukti Kuršių marias, kurios su savo smėliu užpustyta nerija daug nesvetingesnės nei Aistmarės. Į Klaipėdą vedė mūsų kelionė. Ir tai buvo nuotaikinga kelionė, kurią tarsi žaltvykslių blyksniais nušvietė klajokliškas teatro gyvenimas.

Palikome miestą per Rosgarteno vartus, visa margoji minia susėdusi vežimuose, pirmieji meilužiai ir meilužės, intrigantai, kvailiai ir komiški seniai, režisieriai ir dramaturgai. Iš paskos, kaip gurguolė žygiuojančio kareivių būrio gale, lingavo vežimai su kostiumais ir dekoracijomis. Ir taip traukėme per Sembijos kaimus vieškeliais, kuriais visam pasauliui žinoma kultūra dar nebuvo vaikščiojusi. Kur tik karavanas sustodavo, ten kaimo smuklėje užvirdavo linksmas gyvenimas. Šampaną puikiausiai atstojo degtinė, ir smagu buvo matyti Orleano mergelę, apsiginklavusią milžiniška sviestu apteptos duonos rieke, tarsi kokį Rochusą Pumpernikelį (iš Mateuso Stegmejerio muzikinės pjesės). Pasiekus Kuršių marias paaiškėjo, kad šiaip jau visada laukinės oro sąlygos itin nepalankios, ypač jaunųjų damų kompanijai. Toje vietoje marios buvo tokios seklios, kad garlaiviai negalėjo švartuotis prie kranto, ir net valtys neplaukė prie pat sausumos. Čia teko įsikišti Sembijos pakrančių gyventojams, kurie lyg Neso kentaurai nešė mūsų švelniąsias būtybes per sraunius vandenis. Tai buvo vaizdas iš laukinės gamtos: suknios buvo atsargiai sugriebiamos apačioje, ir moteriškosios koletės nešamos gelbstinčiuose stiprių rankų glėbiuose. Tai davė užtektinai medžiagos pašaipoms ir erzinimuisi plaukiant garlaiviu. (…)

Pagaliau pasiekėme Klaipėdą ir šio atokaus miesto meno šventovę. Ji netrukus prisipildė vokiečių literatūros herojų, tarp kurių netrūko ir prakilnių damų iš Sh.Birch-Pfeifer (1800–1868 m.) intrigomis persunktų įtempto siužeto pjesių bei paviršutiniškų kūrinių pagal įvairių pasaulio kraštų romanus.

Klaipėda ir jos uostas, molai, švyturiai darė tikro jūros miesto įspūdį. Daugiausia iš pirklių susidedanti publika teatre nepasižymėjo dideliu entuziazmu, tačiau rodė dėmesį menininkams, kuriuos dažnai kviesdavo į privačius pobūvius. Ir aš sulošiau nemažai kortų partijų su laivų savininkais ir kapitonais, kurie garsėjo tikru „degutuotu“ humoru.

Tarp Klaipėdoje sutiktųjų pasitaikė ir labai įdomių personažų, kurių neatsiejama charakterio dalis buvo jūreiviškas flegmatiškumas, ir daug kitų, primenančių Hanzos laikų mumijas. Retos žuvys, omarai ir vėžiai, imbieras ir visų rūšių likeriai tarnavo kūno penui ir palaikė gyvenimo dvasią. Prie šios dietos mes, sausumos žiurkės, nebuvome įpratę.

Pasibaigus žiemos sezonui, gastrolių pasirodymai vykdavo neseniai įrengtoje Šaulių namų sodo koncertų scenoje. Vasaros vakarais tai buvo ypatingai maloni pramoga. Šaulių namų sode surengta apie dvidešimt spektaklių.

Karlas Rudolfas Gotschalas

A.Butkaus – prūsiški genai

Valerija Lebedeva

Atšventęs 70-metį lietuvių liaudies ir Mažosios Lietuvos muzikos instrumentų restauratorius Antanas Butkus dirba ne dėl laipsnių ir vardų, o dėl vidinio poreikio. Jo valdos – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto liaudies instrumentų laboratorija – primena muziejų. Esminis skirtumas – laboratorijoje „gimusius“ bei laikinai priglaustus instrumentus galima ir reikia liesti.

A.Butkus – reto universalumo profesionalas, vienodai kruopščiai talkinęs liaudiškų šokių kolektyvams kaip vadovas ir muzikas, tyrinėjęs skurdžius lietuviškos instrumentologijos istorinius šaltinius, studijavęs akustikos dėsningumus ir šiuos taikęs instrumentų gamyboje. Unikalios žinios leido mokslinės rekonstrukcijos metodu atgaivinti archajiškus Mažosios Lietuvos instrumentus – psalteriumą, kankles-arfą, ragus, trimitą, būgną.

Platus interesų spektras dažnai tampa kliūtimi asketiškam susitelkimui į vieną veiklą, tad mokslinę monografiją, skirtą gausiems savo atradimams, A.Butkus rašo nebe pirmą dešimtmetį, tuo pat metu tėviškai rūpestingai keldamas naujam gyvenimui laiko naštos pažymėtus senuosius instrumentus.

Prireikė naujos birbynės

– Sakote, restauratoriaus darbas sunkus. Kokiomis aplinkybėmis jį pasirinkote? – teiravomės A.Butkaus.

– Esu profesionalus muzikos pedagogas, ansamblių vadovas. Turėjau daug kolektyvų – „Žilviną“, „Disvitį“, „Vikridą“, su kuriais esu išmaišęs pusę pasaulio. Kartą išėjo taip, kad prireikė naujos birbynės, medinis instrumentėlis juk neamžinas. Pats ir pasidariau. Tai buvo 1977-aisiais. Po metų čia, tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, prorektoriaus V.Jakelaičio bei Liaudies muzikos katedros įkūrėjo ir vedėjo A.Vyžinto rūpesčiu įkūrėme liaudies instrumentų laboratoriją. Na, ir prasidėjo… Laboratorijoje buvo kuriami ir taisomi visi žinomi lietuvių liaudies muzikos instrumentai: tabalai, birbynės, skudučiai, kanklės.

Daug ką dariau intuityviai. Mano paties biografinė istorija gana įdomi: dukrą iš nuojautos pakrikštijau Deimena, o Deimena yra upė Mažojoje Lietuvoje. Anūkė – Elzė, nuo Gilijos, o Deimena įteka į Giliją… Gal viskas susiję, gal genuose šitaip, gal ankstesniuose gyvenimuose buvau būras ar prūsas, ne be reikalo domiuosi prūsų kalba, – mosteli į prūsų kalbos žodyną ant varstoto. – Natūraliai ėmiau studijuoti Mažosios Lietuvos instrumentarijaus graviūrėles, kur tik jų aptikdavau. Rezultatus aprašiau mokslinėse publikacijose. O mano darytų instrumentų yra Rusnėje, Šilutėje, Nidoje, Kaune, Vilniuje, Kanadoje… Jų, savo išglostytų, negaliu parduoti, tad dažniausiai dovanoju.

– Daryti naujus instrumentus, spėju, yra visai kas kita nei restauravimas?

– Turiu daug ruošinių… Esu pradėjęs psalteriumą ir Mažosios Lietuvos kankles; reikia užbaigti mano jauniausiojo sūnaus, menotyros mokslų daktaro, architekto, prieš 20 metų pradėtas kankles. Bet per trumpos rankos: dar sodyba, dar šiek tiek parašinėju – bandau monografiją rašyti, labai jau su ja užsitęsė… Žinote ką, pašnekam trimis klausimais. Pirma, kas yra laimė? Paklauskite manęs, ar aš esu laimingas?

Daro, kas prie širdies

– Matau, kad esate.

– Žinote dėl ko? Nes dariau, kas man buvo prie širdies. Šiandien štai nenorėjau skaptuoti kokių nors kanklių, tai derinau birbynę. Ačiū Dievui, turėjau gerus viršininkus, labai supratingus, nes matė, kad mano auroje yra kažkas tokio… Nenoriu savęs garsiai įvardyti kūrėju, bet vis dėlto. Antra, koks gyvenimo tikslas? Padaryti tai, ką užsibrėžei. Aš, aišku, nepasodinau kokios palmių giraitės, bet gimsta anūkai – auga graikiniai riešutai, persikai, abrikosai. Štai ir dabar, per mano jubiliejų, visa giminė sodyboje susirinkę sodinome, tręšėme… O kas yra gyvenimo džiaugsmas? Jeigu matai pašnekovo akių blizgesį, štai ir jis!

– Tikriausiai asmeninis dėmesys amžinosioms vertybėms praverčia dirbant su trapiais muzikos instrumentais, kurių tarnystės laikas ne toks jau ilgas, bet paveikumas ir istorinė vertė – didžiulė?

– Taip, gauni sukiužusį, suėstą kandžių, kirvarpų… Pirmiausia darai viską, kad laikytųsi tie balseliai. Nežinau, kiek teisybės, bet sakoma, kad Baltijos šalyse esu vienintelis, kuris restauruoja fisharmoniją. Ši yra Stasio Šimkaus konservatorijos – turiu užbaigti iki diplomantų išleistuvių, – rodo solidžią laboratorijos dalį užimantį seną instrumentą. – Ją man „pripiršo“ nuostabus bičiulis Adolfas Kundrotas, vienas iš geriausių fortepijonų derintojų. Tai, ką dabar matote, jau yra prekinė išvaizda. Pusė metų praėjo, kol atitaikiau buvusią medžio spalvą – tikra buvo išlikusi vienintelėje vietoje, kuri buvo dangčiu uždengta…

Kai buvau Čikagoje apsistojęs jėzuitų kurijoje, koridoriuje pastebėjau dėžę. Supratau, kad čia – fisharmonija. Uždėjau ranką – mano. Parsivežiau ją. Yra įdomių sutapimų: mano senelis gyveno ir apsivedė Čikagoje, o toji fisharmonija, kuri dabar mano miegamajame stovi, pačioje pradžioje stovėjo Byčporte, pirmosios lietuvių išeivijos bangos medinėje bažnytėlėje, kur 1910 metais mano senelį sutuokė, o 1912-aisiais mano tėvelį pakrikštijo. O jeigu stovėjo, gal ja kas tuo metu grojo? Aš ir pats kartais paskambinu kokią nors šansonetę… Pabandau suimprovizuoti kokią nors polifoniją, bet rankos sugrubusios, tai tik anūkus pajuokinu.

Kol išglostai, išglamonėji…

– Kiek fisharmonijų teko restauruoti?

– Šita yra jau 12-oji. Pradedi nuo pradžių pradžios: dumplės, mechanika. Čia viskas taip subtilu, – sako liesdamas instrumentą, spausdamas liežuvėlius.

– Ar visus savo padarytus ir restauruotus instrumentus esate suskaičiavęs?

– Ne, neįmanoma, jokios apskaitos nevedžiau. Kažkada su profesore Daiva Kšaniene buvome apytikriai suskaičiavę, kiek Mažosios Lietuvos instrumentų, kiek birbynių… Birbynes meistravau ir ruošinių labai daug turiu, bet vienintelė buvo tikrai pasisekusi – pati pirmoji. Paskui padariau dar apie dvi dešimtis; jos geros, bet saviveiklinio lygio, o iki profesionaliosios kokybės neužteko žinių ar patyrimo. Taigi birbynių nebedarysiu. Technikos nemėgstu; viską darau rankelėmis. Kol išglostai, kol išglamonėji tą medieną…

– Mažosios Lietuvos instrumentarijaus tyrimai – didelis jūsų asmeninis darbas. Ar vadinatės mokslininku?

– Esu dalyvavęs daugybėje konferencijų užsienyje, ten mane vadino profesoriumi. Gyniausi, kad nesu, bet, sako, tokio lygmens dalykus tik būdamas profesorius gali padaryti. Aš neturiu jokio mokslinio vardo, man jo nereikia. Pakanka, kad vaikai ir anūkai myli, ir bendradarbiai šiek tiek gerbia, – šypsosi. – O pasigirti norėčiau nebent tuo, kad pirmasis Lietuvoje sudariau Mažosios Lietuvos tyrinėtojų genealoginį medį nuo pat pirmųjų šaltinių, nuo Jono Bretkūno ir taip toliau, iki pat mano kuklios pavardėlės. Va, žiūrėkite, ant sienos psalteriumas, trimitas, kerdžiaus ragas ir didžioji Klaipėdos krašto piemens dūda – net akademikas Macievskis iš Peterburgo nustebo pamatęs, kad ji su skylute, nieko panašaus niekur nebuvo regėjęs, o Mažojoje Lietuvoje tai buvo.

Visko išmokė poreikis

– Ar mėginote nusakyti Mažosios Lietuvos tradicinės muzikos skambesį?

– Keblus, bet nepaprastai įdomus dalykas. Orkestrų Mažojoje Lietuvoje, kitaip nei dabar populiarinama, nebuvo. Kanklės – individualus dalykas. Autentiškos dešimtstygės septynstygės kanklelės, susodinus 10 mergelių, nedera tarpusavyje, nes iš esmės yra primityvaus derinimo. Tai kokie gi ansambliai? Ir Mažosios Lietuvos dainose, kurių šitiek ištyrinėta ir užrašyta, apie jokį ansamblį nėra kalbos.

Psalmėms pritarti skirtas psalteris (psalteras), arba psalteriumas, žydų instrumentas, šių perimtas iš Egipto. Psalterį kūriau trejus metus. Jis turi dešimt vienodų stygų – diapazonui nustatyti reikėjo palyginti šimtus psalmių…

Akustikos, fizikos, mechanikos dalykų muzikos technikume niekas nemokė – visko išmokė poreikis. Šešis kartus važiavau į tuometį Leningradą: kiek arielkos nuvežiau, kad gaučiau tekinimo stakles iš gamyklos pagal tuomet įteistiną pareigą padėti aukštosioms mokykloms. Kiek lumzdelių, birbynėlių, visokių detalių ištekinta!.. O kalbant apie muzikinę akustiką – nenoriu drąsiai sakyti, bet gal amžius leidžia man būti nekukliam, – ko gero, vienintelis Lietuvoje restauruoju muzikos instrumentus moksliniais pagrindais. Nedarau geldų ar dėžių, pavadinamų instrumentais. Pirmiausia išstudijavau klasikinius: kaip formuojasi akustinė arka, kokia virpesių amplitudė, o tai mokslų mokslai, teisybę laboratorijose nustato, aš gi tiesiog bandžiau apibendrinti ir sudėti į instrumentą. O rezultatą lemia rankos šiluma – neįdėsi jos, nemylėsi, nieko nebus. Yra kas darė pagal mano brėžinius – neskamba, tarsi stygos prie stalo būtų prikaltos.

– Turite mokinių?

– Turėjau. Arba išmirė, arba nuėjo kitais keliais. Sūnus bandė užsikabinti, bet kiti interesai buvo stipresni. Bet kas ateina ko paklausti – viską papasakoju, nėra taip, kad meistras ir numirs su savo žiniomis. Ir dar – matot, mano instrumentai kokios spalvos? – auksinio atspalvio nupoliruotą medieną rodo A.Butkus. – Pats ruošiu organinį laką, šelaką: tirpdai dervos kristalus, išgauni konsistenciją, tada užtepi septynis sluoksnius, su žibaliuku nupoliruoji, vėl lakuoji, poliruoji, paskui šlifavimas, gliancavimas… Pirmiausia instrumentas, kaip ir moteris, turi būti išpuoselėtas.

Vizitinė kortelė

A.Butkus gimė 1943 m. birželio 6 d. Alksnėnų kaime Plungės valsčiuje. Augo Lipkių kaime (šiuo metu – Šilutės plentas).

Baigė tuometę S.Šimkaus muzikos mokyklą Klaipėdoje, J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą bei Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus.

Dirbo Klaipėdos miesto Kultūros skyriuje, Kultūros rūmų meno vadovu, A.Venclovos pedagoginėje mokykloje (šiuo metu – Klaipėdos kolegija), vadovavo įvairiems kolektyvams ir grojo juose, dėstė muzikos disciplinas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedroje.

Šeima: A.Butkaus žodžiais, jų „šeimos direktorė – Joana, vaikai: Virgilijus – technokratas, Deimena – pedagogė logopedė, Tomas – mokslininkas, architektas urbanistas. Ir penki anūkai“.

Šokis: „Coda“ ir „keðja“ krikštas Klaipėdoje

Net du tarptautiniai ir abu pirmąkart Klaipėdoje įvykę šokio renginiai – baleto ir modernaus šokio festivalis-konkursas „Coda 2013” ir Baltijos bei Šiaurės šalių šiuolaikinio šokio suvažiavimas „keðja” – birželio 8-ąją ir 12–15 dienomis choreografijos gerbėjams pristatė visiškai skirtingas (įvairiais atžvilgiais) programas.

Violeta Milvydienė

Sieja ir vienija

Be to, kad šiuos festivalius sieja panašiai skambantys, nelietuviškai rašomi pavadinimai, keistai gretimas asociacijas gali sukelti ir žodžių sąvokos: „coda“ (liet. koda), verčiant iš italų k. – „uodega“, o „keðja“ (iš švedų k.) – „grandinė“.

Betgi svarbiausias juos abu vienijantis dalykas – tikslas populiarinti savitas šokio meno formas uostamiestyje, Lietuvoje ir už jos ribų, plėtoti tarptautinius kultūrinius mainus, galiausiai – parodyti, pasirodyti, pamatyti ir… išgirsti.

Nors atrastos kelios bendros minėtųjų renginių sąsajos, būtų sudėtinga trumpai sumodeliuoti gausybę kilusių minčių ir diskutuotinų dalykų apie vieną ir kitą reiškinį, juolab sutalpinti visa tai vos į keletą puslapių. Tad šįkart apsiribosiu keliais konkrečiais argumentais ar konstruktyviais pasamprotavimais, suskirstytais į pozityvių ir negatyvių apraiškų vertinimus. Tik atsirinkti „kas yra kas“ teks pačiam skaitytojui.

Ar pasitvirtino taktika?

Daugiau kaip pusketvirto šimto dalyvių iš Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, kitų šalies miestų, taip pat Kaliningrado (Rusija) bei Latvijos – net 27 grupės ir kolektyvai (iš baleto, choreografijos mokyklų, šokių studijų etc.) tądien anšlaginei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) publikai pristatė 57 klasikinio ir 42 šiuolaikinio šokio (iš viso – 99) kompozicijas. Išties įspūdingi skaičiai!

Betgi… Ne visuomet kiekybė laimi prieš kokybę, – dažniausiai būna atvirkščiai.

Suprantama – sudėtinga sureguliuoti situaciją, norint minimalizuoti konkurso dalyvių skaičių, kai visi pageidauja pasirodyti po sunkaus kasdienio darbo, dar už tas pamokėles patiems susimokant. Tad natūrali šokėjėlių tėvelių motyvacija – kuo greičiau ir trūks plyš pamatyti savas atžalas scenoje (nors gal jos dar nei fiziškai, nei psichologiškai tam nepasiruošę ?).

Pakito strategija?

Savaime aišku, jog toks konkursas daugumai dalyvių – unikali galimybė vienoje scenoje pasirodyti ir pamatyti kitus, užsiimančius panašia veikla. Tai tarsi tramplininis šuoliukas į tolimesnį aukštesnį šuolį, galbūt ir į didžiąją ateities sceną. Juk bet kokia konkurencija verčia tobulėti, siekti platesnio skrydžio.

Taigi, kaip ir buvo sumanyta, tikslingiau būtų orientuotis vien į baleto, choreografijos mokyklų ar studijų festivalį-konkursą, kadangi panašių šiuolaikinio šokio projektų organizuojama pakankamai (tiek mūsų mieste, tiek Žemaitijos regione, tiek visos Lietuvos mastu).

Visiškai aiški ir konkurso organizatorės KVMT baleto trupės solistės ir šokių studijos „Coda“ vadovės Ingos Briazkalovaitės gynybinė pozicija – pradiniame etape nesulaukus reikiamo kiekio paraiškų ir „pabūgus fiasko“, nutarta išplėsti ribas, priimant „modernistus“.

Kas laukė komisijos

Kaip rodo ilgametė patirtis, panašiems konkursams reikalinga išankstinė atranka. Teoriškai kalbant, sukontroliuoti tokį procesą įmanoma (gal užtektų iš anksto prašyti atsiųsti videomedžiagą?), bet praktiškai organizatorių tai įgyvendinama retokai. Tuomet ir nukenčia renginio prestižas, jau nekalbant apie kokybę… Ne mažiau svarbu (net būtina) tiksliau suformuoti bei aiškiau suformuluoti vertinimo kriterijų sistemą.

Tad savotiškas egzaminas laukė gana kvalifikuotos konkurso komisijos, kurioje buvo baleto artistė ir M.K.Čiurlionio meno mokyklos (MKČMM) pedagogė Aušra Gineitytė, KVMT vadovas Ramūnas Kaubrys, TV laidų bei filmų režisierius Vytenis Pauliukaitis, šokėjas aktorius Donatas Bakėjus, Lietuvos meninės gimnastikos čempionė Neda Šerniūtė ir šių eilučių autorė – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros (KU MF CHK) vedėja, docentė V.Milvydienė.

Išties nelengvu tolerancijos bei lojalumo iššūkiu tapo vertinti skirtingų šokių stilių mokyklų auklėtinių atlikimo – artistiškumo, bendro įvaizdžio, profesionalumo – lygį. Mat šie organizatorių nustatyti kriterijai (galbūt labiau tinkantys profesionalių baleto artistų vertinimui) neatitinka įvairaus amžiaus (6–18 metų) šokėjų pasirengimo, raiškos, sceninės patirties diferenciacijos. Nenumatytas (matyt, dėl laiko stokos, o ir pasirodymų gausos) komisijos narių pasitarimas pabaigoje – balus „suskaičiavo“ bei verdiktą (tiesa, kartais netikėtą) mums visiems „paskelbė“ kompiuteris (ar kitas skaičiuotuvas?).

Rezultatai paskelbti

Išskirsiu tik klasikinio šokio konkurso rezultatus. Daugiausia bronzinių, sidabrinių ir auksinių statulėlių pelnė sostinės šokėjai (net 7) iš žymiosios primabalerinos Eglės Špokaitės, taip pat klaipėdietiškosios „Codos“ mokyklų (5), kitus – itin gerai pasirodžiusios KVMT baleto trupės solistės, KU MF CHK magistrantės Aušros Krasauskaitės baleto studijos bei Vilniaus choreografijos mokyklos „Nuotaika“ (vad. Olga Tamašauskienė) parengti atlikėjai. Solo, duetų ir trio grupėje auksinį „puantą“ laimėjo ištvermingoji „Snieguročka“, rėmėjų prizas atiteko raiškiajai ir lanksčiajai „Mergaitei su lėle“ (abi – Latvijos ansamblio „Čipolino“ ugdytinės). Beje, maloniai nustebino tvarkingas judesys ir darnus, surepetuotas „piešinys“, parodytas Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos Choreografijos skyriaus mokinukių (vad. Onutė Charūnaitė ir Marijana Fokina). Pavyzdinėmis lyg ir privalėjo tapti solinės jaunųjų MKČMM baleto skyriaus auklėtinių vaikinų variacijos, tačiau šiems galimai būsimiems baleto scenos meistrams reikalavimų kartelė buvo aukščiausiai pakelta (laimėta viena solo nominacija).

Pati ypač negatyviai vertinau choreografiškai neišspręstus derinius, pavyzdžiui, dirbtinai įjungtus ar visiškai neįprasmintus „špagatus“ (tarsi jie būtų tobulumo viršūnė), kitus vien efekto siekiančius gimnastikos ar akrobatikos pratimus, garsiais šūksniais ir plojimais palaikomus jaunosios publikos. Glumino ir menkas muzikinis pačių pedagogų choreografų išprusimas, siauras vienos ar kitos šokio stilistikos išmanymas (tai pastebimai įžvelgta 2-ojoje – šiuolaikinio šokio kategorijos – kompozicijų dalyje).

Ir dar… Renginio „šeimininkė“ gal neturėtų dalyvauti konkursinėje programoje, kad nekiltų prieštarų, rereikalingų apkalbų dėl komisijos narių palaikymo, neva korupcinių ryšių, neskaidrių rezultatų… Štai tokia – gana didelė, gal net skaudi – organizatoriaus pasiaukojimo kaina. Betgi atvira lieka pasirinkimo teisė – konkuruoti ar tęstinai bei nuosekliai vykdyti prasmingą funkciją?

Suprantama, išreikšti pastebėjimai nublanksta prieš patį faktą – pažangų reiškinį, įvykusį mūsų meniškos jūrinės dvasios mieste – pirmąjį baleto (gal būtų tiksliau – klasikinio šokio?) festivalį-konkursą, kuris, nuoširdžiai tikiuosi, pretenduoja tapti tradiciniu ir ateityje kasmet tobulėti.

Programa – įtempta

Šiaurės ir Baltijos šalių scenos menų suvažiavimas per keturias dienas pristatė gana įtemptą ir kondensuotai pateiktą šiuolaikinio šokio programą, sudarytą net iš keliasdešimties įvairių renginių, projektų, performansų etc.

Tad aktyvūs ir geranoriški bandymai suspėti į visus spektaklius ar akcijas-atrakcijas ne visada pasiekdavo tikslą. Tiesa, kūrybinės dirbtuvės, ekskursijos bei seminarai buvo skirti patiems dalyviams, prodiuserių, vadybininkų, šokio ekspertų susitikimai bei diskusijos labiau orientuoti į savitą ratą ir dažniausiai vykdavo darbo metu, o kuravimo programos – uždara forma. Kai kurie vieši pasirodymai dubliavosi, kelios miniatiūros kartojosi (nors vėliau paaiškėjo – dieną jos neįvyko).

Ir netradicinėse erdvėse

Nenuostabu – dauguma spektaklių vėlavo ar buvo nukelti tolesniam laikui – dėl paprastos priežasties, jog iš vienos vietos tekdavo perbėgti į kitą. Tačiau tai ir pravertė pagrindinei festivalio idėjai, drįsčiau teigti, buvo visos programos „vinis“. O netradicinių, įdomių, romantiškų, moderniam mąstymui tinkančių ir šiuolaikiniam judesiui pritaikomų neįprastų vietų bei alternatyvių kultūrinių erdvių uostamiestyje tikrai apstu. Maža to – Kruizinių laivų terminalo teritorija, Danės ir Smiltynės krantinių „dizainas“, asfaltuoti ar dulkėti takai, apleistų jachtų elingų sienos, aukštos „Švyturio menų doko“ lubos, senų namų langai ir prabangių viešbučių stogai, praplaukiančių upe burlaivių stiebai šokėjų judėjimo fone ne tik vykusiai papildė choreografinius „vaizdelius“, bet apskritai padarė nemažą įtaką pristatomiems kūriniams, suteikdami šokio trajektorijoms originalumo, laisvės pojūtį ar kitą reikiamą atmosferą.

Kodėl mažai šokama?

Pasak psichologų, kūno kalba – jo padėtys, rakursai ir pozicijos, akys (žvilgsnis), mimika (minčių atspindys), rankos (gestai) – pasako daugiau nei žodžiai (58 proc. prieš 7 proc.), tiesa, kalbėjimo būdas – maniera, garsumu, pauzėmis, intonacija – suteikia 38 proc. įtaigos.

Taigi, stebint pirmąjį šokio platformos „Baltic Bubble“ vakaro spektaklį, vis dar kilo tas pats elementarus, senokai galvoje kirbantis klausimas: kodėl šiuolaikinio šokio atlikėjai-kūrėjai daugiau naudoja žodinę nei kūno kalbą? Užuot judesiu pasakojusios savitas istorijas spektaklyje „Pakankamai geras“, dvi išoriškai simpatiškos latvės ilgai kalbėjo, dalijosi gyvenimiškais įspūdžiais, netrukus ėmė spragsėti pirštais, gaudyti kažką įsivaizduojamą ore, mėtyti „tai“ į publiką, paskui ploti delnais ir pan. Vėliau parodė vos keletą statiškų judesių sinchronu bei glaustas solines improvizacijas.

Esto K.Sakso „Vienuolio Nestoro riksmas“ pasirodė pernelyg ištęstas ir pasikartojantis. Nuobodoką choreografo-atlikėjo žingsniavimą, tarsi ruošimąsi maldai ar meditacijai pradžioje kiek vėliau pakeitusi plastika priminė sulėtintus viršutinio breiko judesius, kurie peraugo į intensyvesnį, tačiau su pauzėmis atliekamą „parterą“, o laukto riksmo lyg ir neišgirdome…

Lietuviai pasirodė stipriausiai

Spektaklyje „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“ klaipėdiečiai Inga Kuznecova ir Petras Lisauskas, prisitaikydami prie kitos (nei anksčiau matyta) kambario aplinkos ir panaudodami naujus baldus bei aksesuarus, išryškino vaidybines sceneles, pateikė kiek pakitusias režisūrines jungtis. Jųdviejų ir Dovilės Binkauskaitės trio, žaisdamas įvairiomis ilgų plačių sijonų trajektorijomis, „plaukiojo“ vandens baseinėlyje Daivos Palubinskaitės spektaklyje „Vieta, kurios nėra“.

Airos (Naginevičiūtės) šokio teatras iš Vilniaus spektaklyje „Hora lupus“ be jokio muzikinio akompanimento, vien „specifiniais instrumentais“ išgaunamais garsais demonstravo gana sudėtingų judesių bei šuolių organiką, stipriai parengto kūno ir veido mimikos įvaldymą, originalių idėjų raišką.

Net du choreografinius kūrinius į platformą atvežė Kauno šokio teatras „Aura“, vienintelis municipalinis šio žanro teatras Lietuvoje. Vadovės Birutės Letukaitės sukomponuotas spektaklis „Ar aš esu tas, kas aš esu?“ labiausiai atitinka suvažiavime nagrinėjamą temą – šiuolaikinei Europai ir visam globalėjančiam pasauliui aktualią tapatybės problemą. Kito – vengrų choreografo Ferenco Feherio darbo „1863“ objektas – istorinis Lietuvos įvykis, tačiau sukilimo iliustracijos visame kontekste nėra. Bet gausu netikėtų sprendimų (kad ir prologe rodomas videofilmas), įvairių choreografinių rakursų soliniuose, vyrų duetiniame ir merginų trejeto fragmentuose. Iš esmės, abu „Auros“ darbai pasižymėjo ne tik atlikėjų individualumu (masiškumu irgi), puikiai išryškintomis kiekvienos asmenybės savybėmis, bet ir įprasmintais ekstravagantiškais junginiais, originaliomis vizualinėmis idėjomis, lengvai ir plastiškai atliekamais įmantriais techniniais elementais bei, kas itin patrauklu – ypatingu muzikalumu.

Taigi visiškai objektyviai, realiu žvilgsniu – lietuviškų duetų, grupių, teatrų pasirodymai buvo stipriausi.

Nesistengia šokiruoti

Toliau nesigilinant į filosofines peripetijas ar šokio stilistikos vingius, tiesiog konstatuojant, jog visi matyti kūrybiniai darbai – nelygiaverčiai, maga atkreipti dėmesį į keletą ryškesnių tendencijų.

Priimtina, jog nesistengiama šokiruoti, nenatūraliai išmąstytas koncepcijas ar giliai „kapstomas“ problemas pateikti nesuvokiamai provokuojančiai. Teigiamu aspektu galima laikyti jei dar ne vyraujančią, tai palaipsniui bepasireiškiančią judesio kultūrą, tą estetiką, kurią įtvirtina puikiausias pavyzdys – Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės ir Manto Stabačinsko („Kultūros gurmanai“) duetas spektaklyje „TAIP“ (beje, priešingai nei estų „Zuga žino tiesą“). Net imituojamos muštynės vaizduojamos nebe taip drastiškai, nebe taip buitiškai, o pasitelkiant kovos menų energetiką ir vyrišką raumenų jėgą. Pastarąjį teiginį taikau vienai įspūdingiausių P.Lisausko ir Dariaus Berulio dueto scenų iš Agnijos Šeiko-Sarulienės spektaklio „Laisvų vietų aikštelėje nėra“. Beje, kiti šioje pastraipoje išdėstyti pastebėjimai labiausiai ir net išskirtinai susiję su lietuvių sukurtais ar atliktais darbais.

Štai ir pakrikštijo…

Nors organizatoriai „pasilieka teisę keisti programą“, manyčiau, nevalia „žaisti“ atėjusiųjų laiku ir kantrybe, kai laukiama nesulaukiama programoje skelbto spektaklio. Juk taip – gana lengvai – rizikuojama prarasti ir šiaip ne itin gausiai susirenkančią vietinę (turiu omenyje klaipėdietišką) publiką. Teatleis arba pasmerks, o gal išvadins neišprususia, perdėtai jautria Lietuvos patriote (kas būtų komplimentas) jaunieji kosmopolitai, – nepagarba mūsiškiam žiūrovui pasireiškia ir kiekvieno spektaklio pristatymu vien anglų kalba, ir tik angliškai išspausdintu bukletu (tiesa, išskyrus mero Vytauto Grubliausko sveikinimą – nors tiek pradžiugino…). Nejau sunku bent pasisveikinti lietuviškai? Tiesiog pasakyti: „Labas vakaras“, – juk neilgai trunka (vos 2 sekundes), be to, ir nieko nekainuoja…

O pabaigai – dar „įdomesnis“ faktas: pirmąkart per 32 Choreografijos pastato gyvavimo metus jame šoko nuoga (visiškai nuoga) mergina. Bet ne lietuvė, o latvė „pašventino“ neseniai renovuotą profesoriaus Juozo Gudavičiaus salę. Žinoma, nelaikau to poelgio drąsos ar laisvės išraiška, juolab kažkokia europietiška „vertybe“, betgi – kaip sakoma – visada būna pirmas kartas…

Taigi šokio „krikštas“ Klaipėdoje birželį buvo net trejopai įsimintinas.

Jaunieji pasirodė su orkestru

Nuo 1993-iųjų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro organizuojamas ir jame vykstantis Jaunųjų talentų festivalis baigėsi laureatų koncertu. Įvairaus amžiaus, pradedant trečiokėliu ir baigiant bakalauru, solistams jau 18-ąjį kartą talkino teatro simfoninis orkestras.

Laima Sugintienė

Pratarmėje festivalio sumanytojas bei vienas iš trijų dirigentų Stasys Domarkas akcentavo, kad renginys – orkestro bendraamžis, idėja gimusi drauge su šiuo kolektyvu, bei pasidžiaugė glaudžiu teatro ir muzikinio ugdymo įstaigų kontaktu, šiltu orkestrantų palaikymu, supusiu jaunuosius artistus, galbūt būsimuosius kolegas.

Per beveik du dešimtmečius būta daug ieškojimų ir šiemet buvo grįžta prie tradicinės formos – komisijos atrinktų geriausių jaunųjų atlikėjų koncerto drauge su simfoniniu (pradžioje – kamerinės sudėties) orkestru. Šios išskirtinės galimybės, ko gero, jauniausieji net nesuvokė.

Dalyviai

Stebėjome 12-os atlikėjų pasirodymus – penkių vokalistų ir septynių instrumentalistų. Juos atrinko koncerto vedėjų paskelbta komisija, kurioje, be idėjos autoriaus, dalyvavo prof. Eduardas Kaniava, vyr. dirigentas Dainius Pavilionis, orkestro administratorius Steponas Sugintas ir orkestro smuikininkė Audronė Jurkonytė. Jų atrinktieji buvo pavadinti laureatais. Neteko girdėti, kad tai buvęs koks konkursas… Iš dalyvių didžiąją dalį sudarė vyresnių klasių mokiniai bei studentai. Sunkus uždavinys teko komisijai: reikia parodyti ir ugdymo įstaigų spektrą, ir instrumentų paletę, ir balsų, ir žanrų įvairovę.

Programa

Visi minėti slenksčiai buvo įveikti, o štai žanrų spektras – skurdokas, dominavo koncertai ir arijos. Antra vertus, komisija žanrų pasirinkti nelabai ir galėjo – neteko girdėti, kad kuris dalyvis kūrinį būtų specialiai ruošęs festivaliui. Betgi galėtų, jei apie atranką organizatoriai paskelbtų tuomet, kai pedagogai dar rudenį sudarinėja ugdymo programas. Ir šįsyk kūriniai buvo iš mokymo programos: instrumentininkai retomis išimtimis tradiciškai grojo po koncerto dalį, neišvengta ir tokiam pasirodymui nelabai tinkančių trukmių; dainininkai atliko arijas. Suprantama, kartu taip buvo išspręst i partitūros klausimai. Tačiau festivalio baigiamąjį koncertą būtų papuošę bei praturtinę vokaliniai duetai, galbūt įmanoma rasti, tarkime, ir kokią liaudies dainos instrumentuotę…

Tradicinis festivalis šiemet sujungė visas miesto muzikos ir meno ugdymo grandis bei vaikų ir jaunimo laisvalaikio centrus. Skelbiama, kad iš viso renginyje dalyvavo beveik 2 tūkst. uostamiesčio vaikų ir jaunimo. Viso festivalio, kuriame net aštuonios pozicijos, programa byloja apie neabejotinus organizatorių gebėjimus surengti festivalį mažiausiomis sąnaudomis, tiesiog suteikiant savo salę. Joje su „Pavasario mozaika“ prisistatė Jeronimo Kačinsko muzikos mokykla, net dvi įstaigos savo jubiliejines sukaktis paminėjo būtent šioje scenoje – joje vyko Klaipėdos jaunimo centro choreografijos studijos „Inkarėlis“ 40-mečio koncertas, o Juozo Karoso muzikos mokykla čia šventė savo gyvavimo 65-metį. Po talentų vėliava prisiglaudė ir Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro festivalis.

Spauda

Dar gerokai prieš renginį ilgokai stovėjau prie teatro lango ir studijavau afišą. Net žinodama apie kai kuriuos dalyvius, neradau informacijos, kurią dieną juos galėčiau išgirsti. Atmetimo būdu išsiaiškinau, kad klausysiuosi laureatų koncerto. Bet kokių laureatų, ką jie laimėjo?

Malonios teatro darbuotojos dalijo bukletukus. Gražiai sumaketuotus, spalvingus, su gana brandžiais laureatų pamąstymais apie talentą ir pašaukimą, su originaliomis ir nuotaikingomis nuotraukomis, su ugdymo įstaigų logotipais. Betgi nei apie šios gražios idėjos, nei apie nuotraukų autorius iš leidinuko sužinoti nepavyko. Pasigedau ir jaunajam dirigentui Karoliui Variakojui skirto puslapio. Tačiau darbas gražus.

Publika

Sudėtingi organizaciniu požiūriu (atrankos, repeticijų grafikai, instrumentuotės ir kt.), vienu aspektu šie festivaliai nesukeldavo galvos skausmo rengėjams – klausytojų jie niekada nestokojo. Entuziastingų, gėlėmis nešinų. Ne išimtis buvo ir šis, nors salė nebuvo pilna. Gal kiti pasirinko Pilies džiazo festivalio koncertus? Ne pirmas apmaudus sutapimas… Ir aš į laikrodį žvilgčioju…

Vedėjai

Žavūs koncerto vedėjai – Beata Ignatavičiūtė ir Rokas Spalinskas. Derama laikysena bei tartis, tinkama intonacija ir tembras, puiki sceninė kultūra ir išvaizda – retas derinys net profesionalų gretose.

Talentai

Kaip teigia „Tarptautinių žodžių žodynas“, tãlentas [lot. talentum < gr. talanton] – tai nepaprasti, ypač kūrybiniai, sugebėjimai, o žmogus, turintis jų, laikomas talentingu. Smalsu buvo skaityti jaunųjų artistų svarstymus apie tai, ar talentu gimstama, ar tampama. Visus jų pasisakymus vienijo ta pati mintis – reikia daug valios, pastangų, užsispyrimo ir darbo, kad taptum tikru talentu. Džiugina rimtas ir atsakingas kiek-vieno jų požiūris į muzikavimą, į aukščiausio rezultato siekimą.

Bene daugiausia yra pasiekę KU Menų fakulteto studentai. Štai Steponas Zonys (I k., prof. E.Kaniavos klasė), daugumai pažįstamas iš sėk-mingų pasirodymų net dviejuose TV3 projektuose „Lietuvos talentai“, tuomet savo dainavimu užbūręs ne tik komisiją, bet ir pasaulinio šou kūrėjus, ir festivalio laureatų koncerte visus sužavėjo efektingai atlikdamas Don Žuano ariją iš W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“. Antrosios dalies neabejotina puošmena buvo jau du pagrindinius vaidmenis – Jurgos ir Kristos – teatro scenoje sukūrusi B.Ignatavičiūtė (IV k., prof. V.Vadoklienės klasė), tą vakarą sužibėjusi Džuljetos rečitatyvu ir arija iš V.Belini operos „Monteki ir Kapuleti“, pademonstravusi ryškiai išsiskleidusias, puikias savo vokalines galimybes. Prie dainininkų sėkmingo pasirodymo neabejotinai prisidėjo ir patyręs maestro S.Domarkas, jautriai vedęs orkestrą, išlaikydamas deramą balansą ir tuo tėviškai padėdamas jauniems muzikiniams daigeliams skleistis. Mažiau pavyko Lenskio (P.Čaikovskio op. „Eugenijus Oneginas“) abejones ir nerimą perteikti Tadui Jakui (KU Menų fakultetas, III k., prof. M.Gylio klasė).

O šauniai muzikavusiam virtuoziškam septintokui klarnetininkui Petrui Vaitekučiui (Eduardo Balsio menų gimnazija, mok. A.Milerius), atlikusiam chrestomatinį šio instrumento repertuaro kūrinį, kiekvieno klarnetininko „vizitinę kortelę“ – K.Kurpinskio koncertą, orkestras akompanavo šiurkštokai (dirigentas D.Zlotnikas). Tos pačios gimnazijos dvyliktokės fleitininkės Dominykos Šeibokaitės (mokytoja A.Gaubienė) pagrotą C.Chaminade Concertino ir Kristinos Kupšienės ugdytinės dešimtokės smuikininkės Vilijos Bogušaitės pagriežtas P.Sarasate „Čigoniškas melodijas“ išskirčiau tarp instrumentalistų kaip vienus profesionaliausių pasirodymų.

Kaip jauną talentą derėtų paminėti jaunatviškai entuziastingą dirigentą K.Variakojį – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. J.Domarko klasės studentą. Dirigavęs su užsidegimu, jis ne visada pasiekė geidžiamą rezultatą. Štai barokinėse arijose, kurios ir profesionalams – kietas riešutėlis, dirigento pasiūlyti per lėti tempai, taip pat atlikėjų jaudulys ir nedidelė sceninė patirtis neleido atsiskleisti dainininkų iš Stasio Šimkaus konservatorijos gebėjimams.

Koncerto programą paįvairino ir vienas lietuviškas opusas – skambėjo ketvirtakursio prof. V.Tetensko birbynės klasės studento Gedvydo Puškoriaus iš KU Menų fakulteto atlikta E.Balsio Koncerto smuikui ir orkestrui Nr. 1 antroji dalis (kieno aranžuotė?).

Žanriškai koncertą praturtino sesių Ievos ir Augustės Petkūnaičių iš J.Kačinsko muzikos mokyklos (mok. V.Revutienė) temperamentingai atlikti du J.Brahmso Vengrų šokiai. Smagu buvo klausytis ir dar vieno fortepijoninio kūrinio – pirmosios G.F.Hendelio Koncerto F – dur op. 4 dalies, kurią užtikrintai paskambino jauniausias šventės dalyvis artistiškasis Vilius Boimistrukas iš E.Balsio menų gimnazijos (mok. A.Brazienė).

Koncertą efektingai užbaigė S.Šimkaus konservatorijos dvyliktokas, M.Bačkaus mokinys violončelininkas Karolis Vaičiulis, atlikęs sudėtingą (dar per sudėtingą jam?) C.Saint-Saenso Koncertą violončelei ir orkestrui Nr. 1 a-moll. Žavėjo jaunuolio įsijautimas, „buvimas muzikoje“, puikus įsiklausymas į orkestro partiją (šiame kūrinyje kai kuriuose epizoduose geriau buvo jo negirdėti…). Karolis bene vienintelis taip dėmesingai sekė orkestro intermedijas, nebuvo užsiėmęs vien savo reikalais. Jis aiškiai lyderiavo, muzikines „vadeles“ tvirtai laikė savo rankose. Kūrinys truko beveik 20 minučių. Štai čia ir atsiskleidė ydinga atrankų organizavimo praktika. Likus porai mėnesių iki koncerto naujo kūrinio nebeišmoksi, o ir komisijai reikia rodyti ne pusfabrikatį. Tad ką daryti, jei mokymo programoje – ne festivalio formatas?

Ar verta?

Pasiklausius tokio pulko jaunųjų meistrų, tikriausiai niekam nebekyla klausimas: ar verta jaunimui muzikuoti Lietuvoje? Tikrai verta. Bent dėl mūsų, klausytojų, kurie pasisėmė nekasdieniškų emocijų, patyrė dvasinį pakylėjimą, verta brandinti savo išskirtinį talentą.

Muzikinis Londonas iš arti

Anglijos sostinė, kurioje šiandien gyvena per aštuonis milijonus gyventojų, ne tik saugo ir puoselėja savo muzikos istoriją, bet ir yra atvira visoms eksperimentinėms meno srovėms.

Danutė Petrauskaitė

Todėl čia sena susipina su nauja, kaip ir miesto architektūroje. Norintiesiems pajusti prabėgusių amžių alsavimą ir šių dienų ritmą padeda teatrų bei koncertų salės ir muziejai, kurie garsina Londoną kaip vieną didžiausių pasaulinių kultūros centrų.

Nacionalinis kompozitorius

Žymus Baroko epochos kompozitorius G.F.Händelis (1685–1759) nors ir gimė Vokietijoje, tačiau nemažą savo gyvenimo dalį praleido Londone, vadovaudamas nuolat veikiančiam teatrui. Jame jis statė savo operas, kuriomis žavėjosi Anglijos aukštuomenė ir monarchai.

Sėkmė tęsėsi beveik porą dešimt-mečių, bet kai itališkos operos tapo nepopuliarios, kompozitorius buvo priverstas rašyti daugiau instrumentinės muzikos ir oratorijų. Joms tekstus jis ėmė iš į anglų kalbą išverstos Biblijos, kas labai patiko anglų klausytojams, ir Händelio populiarumas vėl išaugo.

Kai jis mirė, su juo atsisveikinti susirinko daugiatūkstantinė londoniečių minia. Händelis buvo palaidotas greta Anglijos karalių ir didvyrių Vestminsterio abatijoje. Dabar net dvi tautos – vokiečiai ir anglai – laiko jį savo kompozitoriumi.

Iki šiol stovi namas, kuriame nuo 1723 m. iki mirties gyveno Händelis. Nuo 2001 m. jame veikia puikiai įrengtas muziejus. Jame galima pamatyti, kur jis kūrė, repetavo, maitinosi ir miegojo. Jame eksponuojami Baroko laikmečio muzikos instrumentai, baldai, kompozitoriaus bei jo amžininkų portretai, kurių, suprantama, negalima nei liesti, nei fotografuoti. Tačiau lankytojai gali apsirengti šios epochos rūbais, užsidėti perukus ar skrybėlaites ir geriau pajusti XVIII a. dvasią. Joks kitas kompozitorius Londone neturi savo personalinio muziejaus.

Vest Endo „Vargdieniai“

Vest Endu (West End) apibūdinami Centrinio Londono vakarai. Jei skurdžioje rytinėje miesto dalyje, pramoniniame rajone, plušo prastuomenė bei imigrantai, tai vakarinė garsėjo prabanga ir pramogomis. Ir šiandien čia veikia daugybė restoranų, parduotuvių, ištaigingų viešbučių, taip pat apie 40 teatrų, kuriuose rodomi filmai, muzikiniai spektakliai, dramos bei komedijos.

Norint pamatyti kokį nors renginį, patartina užsisakyti bilietus iš anksto, nes jie greitai išgraibstomi turistų ir vietinių žiūrovų. Kadangi jie nuolat keičiasi, tai keli tie patys veikalai rodomi mėnesių mėnesius. Vienas jų – „Vargdieniai“, sukurtas 1980 m. pagal V.Hugo romaną ir kartu su „Katėmis“ bei „Operos fantomu“ pelnęs ilgiausiai teatro scenoje išsilaikiusio miuziklo vardą. Jį žiūrėjo maždaug 65 mln. žmonių 42 pasaulio šalyse.

„Vargdienių“ muzikos autorius – Vengrijos žydų kilmės prancūzų kompozitorius, aktorius ir dainininkas Claude’as Michelis Schönbergas. Jo plunksnai priklauso roko opera „Prancūzų revoliucija“, baletas „Kleopatra“ ir penki miuziklai, tarp kurių populiariausias – „Vargdieniai“, kelis dešimtmečius rodytas Brodvėjaus bei Vest Endo teatruose. Jo melodijos įsimenančios, raiškiai perteikiančios pagrindinių veikėjų skausmus bei džiaugsmus. Spektaklis nepasižymi ypatingais choreografiniais elementais, tad svarbiausios išraiškos priemonės – vokalas ir aktorinis meistriškumas. Pagrindinį Jeano Valjeano vaidmenį šiuo metu atlieka talentingas argentiniečių dainininkas Geronimo Rauchas (g. 1978). Jis pradėjo mokytis dainavimo klausydamasis „Vargdienių“ įrašo ir greitai išgarsėjo kaip populiarios muzikos atlikėjas. Tuomet negalėjo patikėti, kad būtent šis kūrinys jam atneš sėkmę. Argentinoje jam buvo patikėta atlikti Jeano Valjeano vaidmenį ispanų kalba, o nuo 2012 m. anglų kalba Vest Endo Karalienės teatre (Queen’s Theatre) Londone. Sutartį jis pasirašė dvejiem metams, tad norintieji pasiklausyti jo gražaus balso tai gali padaryti apsilankę šiame teatre iki 2014-ųjų birželio.

„Užburtoji fleita“ atsisveikino

Kovent Gardene (Covent Garden), viename iš seniausių Londono rajonų, kasdien knibžda daugybė žmonių. Juos vilioja gatvės muzikantai, barai, stilingos parduotuvės, nuo XVII a. veikiantis turgus ir Karališkasis operos teatras (Royal Opera House). Dabartiniai rūmai baigti statyti 1858-aisiais (dveji prieš tai buvę sudegė), paskutinį kartą atnaujinti 2000-aisiais.

Jei Vest Endo teatrai savo repertuaru ir architektūra primena Brodvėjaus teatrus, tai Londono karališkasis teatras – Niujorko Metropoliteno operą. Čia taip pat dominuoja raudona ir aukso spalvos, arkos formos langai, panašūs net ir siauri koridoriai. Mat visa pastatų erdvė skirta scenai ir žiūrovų salei bei balkonams, o kas lieka – restoranui. Karališkojoje operoje jis įsikūręs po stikliniu stogu, kur staleliai sustatyti vienas šalia kito, kad kuo daugiau žmonių būtų galima susodinti ir gauti didesnį pelną. Tokia jau Vakarų pasaulio tradicija. Kovent Gardeno teatras visada pilnas žmonių, nes jame galima išvysti ryškiausias muzikos žvaigždes.

Šį sezoną jos spindėjo ir W.A.Mozarto „Užburtojoje fleitoje“, kurią prieš dešimtmetį pastatė škotų režisierius Davidas McVicaras. Tai vienas ryškiausių jo darbų, jau spėjusių įeiti į pasaulio operos istorijos klasiką. Režisierius, puikiai suprasdamas, kad šią operą gerai žino teatro mėgėjai, nutarė juos nustebinti žvaigždžių lietumi, t. y. pakviesdamas diriguoti puikią Mozarto kūrybos žinovę Julią Jones ir parinkdamas pagrindiniams vaid-menims geriausių atlikėjų šešetuką: Taminui – italų kilmės amerikietį Charlesą Castronovo, Paminai – rusiškos mokyklos atstovę Ekateriną Siuriną, Papagenui ir Zarastrui – anglų dainininkus Christopherą Maltmaną ir Brindley Sherrattą, Papagenai – portugalę Susaną Gaspar, Nakties karalienei – Kazanės ir Maskvos konservatorijų auklėtinę totorę Albiną Shagimuratovą.

Puikus šių dainininkų ansamblis, apgalvota scenografija, įspūdingi kostiumai paliko klausytojams neišdildomą įspūdį ir jie aplodismentais apdovanojo kiekvieną operos atlikėją. Ypač audringų ovacijų susilaukė E.Siurina, jos vyras Ch.Castronovo bei jų mažametis sūnelis, operoje taip pat turėjęs jam skirtą nedidelį vaidmenį. Šeimai kartu dalyvauti tame pačiame spektaklyje – ir džiaugsmas, ir rūpestis. Jie yra laimingi, matydami vienas kitą, nes dažnai gastrolės juos išskiria. Gegužės 9-ąją buvo parodytas paskutinis „Užburtosios fleitos“ spektaklis. 2013–2014 m. teatro sezoną ji jau nebebus rodoma.

Ne tik klasika

Liepos pabaigoje Kovent Gardeno teatro scenoje turėtų šėlti džiazas. Afišos skelbia „dviejų pasaulių susitikimą“, nes bus bandoma rasti sąlyčio taškų su klasikine muzika.

Karališkasis teatras įsileidžia ne bet ką, o garsųjį šveicarų Montreux Jazz festivalį. Jo istorija siekia 1967 m., kai buvo surengtas koncertų ciklas Montrė kurorto kazino. Tuomet kažin ar galima buvo spėti, kad šis renginys taps vienu garsiausių pasaulyje. Todėl londoniečiai ypač juo domisi ir džiaugiasi, kad teatro administracija jiems suteikė puikią progą apsilankyti festivalyje, neišvykus iš Anglijos sostinės.

Didžiulis Londono kultūrinis centras yra Barbikanas. Jame įsikūrę teatrai, restoranai, konferencijų salės, meno galerija, beveik du tūkstančius vietų talpinanti koncertų salė, kur prieglobstį surado Londono filharmonijos ir BBC simfoniniai orkestrai. Joje skamba įvairiausių stilių muzika. Šiemet balandį klausytojai galėjo išgirsti garsųjį amerikiečių saksofonininką Charlesą Lloydą, šventusį savo 75-ąjį gimtadienį, ir jo suburtą kvartetą, parengusį programą su graikų džiazo dainininke Mari Farantouri; gegužės pabaigoje savo naujausią albumą pristatė amerikiečių bardas Samuelis Beamas (muzikinis slapyvardis – „Geležis ir vynas“), birželyje koncertavo mišri iraniečių ir amerikiečių grupė Kayhan Kalhor & Brooklyn Rider, atlikusi persų motyvais prisodrintus eksperimentinius kūrinius.

Londone galima ne tik daug ką pamatyti ir išgirsti, bet ir paliesti muzikos instrumentus bei pačiam pamuzikuoti. Tokią galimybę suteikia Britanijos populiariosios muzikos muziejus. Be įdomios ekspozicijos, demonstruojančios žymiausių britiškų grupių raidą nuo 1945 m., jų įrašus bei aprangą, čia suteikiama proga pasimokyti groti elektrine gitara, klavišiniais, mušamaisiais. Beje, galima išmokti šokti ir įvairių šokių – nuo šeiko iki rokenrolo, ne visiems matant, bet uždaroje kabinoje. Tiesa, pradedantys šokėjai paslėpta kamera yra filmuojami, bet paskui patys gali tą filmuką pamatyti ir į save iš šalies pažiūrėti. Tad nenuostabu, kad šiame muziejuje pilna jaunimo, kuris ateina ir smalsumo, ir mokytojų vedami. Taip iš mažų dienų susipažįstama su muzikiniais įvykiais, išgarsinusiais Angliją visame pasaulyje.

Kai gyvenimas – tarsi teatras

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje vieši iš Šiaulių atkeliavusi paroda „Gerardas Bagdonavičius. Kai gyvenimas – tarsi teatras…“, kurioje pristatoma įvairiapusė dailininko G.Bagdonavičiaus kūryba – tapyba, scenografija, grafika, taikomoji grafika, dizainas.

Virginija Šiukščienė

Šiaulių legenda

Kiekvienas laikmetis palieka savo legendas, be kurių neįsivaizduojamas to meto miesto ar visos šalies gyvenimas. Šiauliams tai – dailininkas G.Bagdonavičius (1901–1986), įvardijamas kaip žymiausias XX a. šio miesto dailininkas, anuo metu beveik visų šiauliečių pažįstamas, visur sutinkamas. Šiauliai paliko žymę jo kūryboje ir gyvenimo būde. Šiauliams jis atidavė visą širdį ir talentą.

Dailininko kūryba – įvairiapusė, interesai – platūs. Jis buvo grafikas, tapytojas, scenografas, knygų ir žurnalų iliustruotojas, ekslibrisų kūrėjas, pedagogas, fotografas, dizaineris, net architektas, tikriausiai pirmasis lietuvių kino aktorius, spaudos darbuotojas, kolekcininkas, etnografas, pianistas mėgėjas. G.Bagdonavičius dalyvavo daugelyje parodų – nuo pirmosios – Lietuvių meno kūrėjų draugijos parodos Kaune 1923 m. iki vienos paskutiniųjų – 1981 m. Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje. O tarp jų – parodos Briuselyje, Los Andžele, Stokholme, Berlyne, Varšuvoje, Liubline, Košicėje, Upsaloje, Maskvoje, Kijeve, Minske, Rygoje, Jelgavoje, Taline, Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), suprantama, Šiauliuose.

Dirbo piešimo mokytoju

G.Bagdonavičius gimė 1901 m. Radviliškyje. Tėvas – geležinkelio tarnautojas, mėgdavęs piešti, motina taip pat turėjo meninių gabumų, išlavintą skonį. 1902 m. šeima persikėlė į Šiaulius. Būsimasis dailininkas mokėsi vyrų gimnazijoje, kur pradėjo ryškėti jo gabumai dailei. Pirmojo pasaulinio karo banga šeimą nubloškė į Rusijos gilumą: Vitebską, kur Gerardas daug piešė iš natūros, Jaroslavlį, kur įsitraukė į tenykštės kino studijos veiklą, suvaidino maždaug 50 didesnių ir mažesnių vaidmenų, tokiu būdu tapdamas bene pirmuoju Lietuvos kino aktoriumi (Paulauskas H. Pirmasis lietuvių kino aktorius, Švyturys, 1972, nr. 5, p. 3), Saratovą, kur lankė akademiko Fiodoro Kornejevo piešimo pamokas.

1921 m. Bagdonavičiai grįžo į Šiaulius. Gerardas, neturėdamas specialaus išsilavinimo, pradėjo dirbti piešimo mokytoju Šiaulių mokytojų seminarijoje. Tik 1932 m. eksternu baigė Kauno meno mokyklą. Pedagoginė veikla ir meninė kūryba visą dailininko gyvenimą ėjo greta, papildydamos ir praplėsdamos viena kitą.

Nuo 1930 m. G.Bagdonavičius dirbo ir Šiaulių vidurinėje amatų mokykloje, kurioje dėstė piešimą, konstravimą, baldų istoriją, rengė moksleivių kūrybos parodas. Savo namuose dailininkas buvo įsteigęs privačią dailės studiją, į kurią moksleiviai rinkdavosi du kartus per savaitę.

Didžiavosi savo mokiniais

Pokariu dailininkas dėstė piešimą Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, turėjo privačių pamokų namuose. Jis buvo kūrybingas mokytojas – taikė naujas metodikas, įvairino pamokas. Todėl buvę mokiniai jas prisimena kaip kūrybines dirbtuves, savotišką spektaklį…

G.Bagdonavičių savo mokytoju, paskatinusiu sukti dailės keliu, vadino dailininkai Antanas Gudaitis, Telesforas Kulakauskas, Petras Repšys ir kiti. Jis buvo ir architektų Algio ir Vytauto Nasvyčių, Vytauto Čekanausko, muzikų Sauliaus Sondeckio, Vytauto Laurušo, Juozo Juzeliūno, Virgilijaus Noreikos mokytojas.

G.Bagdonavičius didžiavosi savo mokiniais. Pastarieji garbės reikalu laikė viešint Šiauliuose aplankyti savo mokytoją.

Kūryboje – savitas universalas

Kūrybinis G.Bagdonavičiaus braižas ir principai susiformavo veikiami įvairių stilių, ypač ryškios XX a. pr. meno tendencijos – secesija, modernas, rusų „meno pasaulio“ stilistika, vokiečių Bauhauzo mokyklos įtaka. Kartu jis išliko savitas, originalus ir nepakartojamas.

G.Bagdonavičius buvo tarp pirmųjų lietuvių dailininkų, dėjusių jaunos nacionalinės dailės pamatus. Jis artimai bendravo su Mstislavu Dobužinskiu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Justinu Vienožinskiu, Pauliumi Galaune, turėjusiais įtakos jo estetinėms pažiūroms. G.Bagdonavičiaus, kaip ir daugelio dailininkų, pradėjusių kūrybinį kelią XX a. pirmajame ketvirtyje, kūrybai būdingas universalumas ir netolygumas.

Kaip scenografas G.Bagdonavičius pradėjo reikštis Tautos teatre Kaune, 1923 m. kartu su Vytautu Bičiūnu sukūręs dekoracijas Vydūno draminei pasakai „Žvaigždžių takai“. Vėliau kūrė scenografiją bei kostiumus ir Klaipėdos teatrui, bet daugiausia – Šiaulių teatrui. G.Bagdonavičiaus scenografijai būdingas realizmas, kartais smulkmeniškas detalizavimas, net perdėtas puošnumas, jis vienas pirmųjų Lietuvos teatre pradėjo taikyti šviesos efektus.

Dailininkas daug dirbo įvairiose grafikos srityse, yra vienas iš ekslibriso žanro pradininkų Lietuvoje.

Vienas pirmųjų dizainerių

Dailininkas kūrė iliustracijas knygoms, laikraščiams. Jo sukurti knygų viršeliai – dekoratyvūs, dažnai naudotos kelios spalvos, į bendrą kompoziciją meistriškai įjungtas puošnus, išpuoselėtas šriftas. Sukūrė daug reklaminių plakatų, pramonės gaminių etikečių ir pakuočių (šie kūriniai lakoniški, geometrizuoti, stilistiškai vientisi, naudojamos dvi trys spalvos), blankų, pagal jo projektus išleista atvirukų.

G.Bagdonavičius dalyvavo konkurse, skirtame sukurti baldus Kauno karo muziejui ir karininkų ramovei, ir laimėjo pirmąją premiją. Baldai buvo pagaminti, dalis jų išliko iki šių dienų. Tai charakteringi XX a. 3-iojo dešimtmečio stiliaus baldai, atspindintys moderno ir konstruktyvizmo tendencijas, juntama ir lietuvių liaudies meno įtaka. Ir dabarties požiūriu jie nėra pasenę.

Pastarąją meninę veiklą šiandien vertiname kaip grafinį ir pramoninį dizainą, todėl G.Bagdonavičių galime vadinti ir vienu iš nacionalinio dizaino ištakų pradininkų Lietuvoje (Šiukščius G. Dizainas. Menas. Mokslas. Technika, Vilnius, 2005, p. 32, 33–34).

Labai vertingi yra dailininko urbanistiniai peizažai bei etnografiniai piešiniai. 1920–1940 m. jis daug keliavo po Lietuvą, piešė miestus, miestelius: gatves, namus, jų fragmentus, detales, Šiaulių „Aušros“ muziejaus ekspedicijose fiksavo lietuviško kaimo realijas.

1929 m. G. Bagdonavičius suprojektavo paminklą Vytauto Didžiojo jubiliejui Lygumose. Tai grynų architektūrinių formų statinys, išstovėjęs per visą sovietmetį, neseniai restauruotas.

Nelengvu pokario laikotarpiu G.Bagdonavičius buvo vienintelis profesionalus dailininkas Šiauliuose, atlikęs miesto meninio apipavidalintojo, meninio gyvenimo organizatoriaus, dailės pedagogo pareigas. Ir tai dailininkui nebuvo našta, tą darbą jis dirbo su užsidegimu ir didžiuliu noru. Susibūrimuose mėgo groti fortepijonu, dainuoti.

Nepavaldus laikui

Mirė G.Bagdonavičius 1986 m., taip ir nesulaukęs, kol jo darbai bus įvertinti nusipelniusio meno veikėjo garbės vardu ar paskirta personalinė pensija. Jis buvo laikomas keistuoliu, ne šios žemės ir ne tų – sovietinių – laikų žmogumi. O kaipgi kitaip – pirmosios Lietuvos Respublikos metais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, prisisegęs jį šalia sovietinių apdovanojimų, viešose erdvėse pasirodydavo ir sovietmečiu. Menotyrininko Vytenio Rimkaus žodžiais, G.Bagdonavičius buvo toks – neatribojęs praeities nuo dabarties, įsitikinęs, kad žmogaus gyvenimas per trumpas kapoti jį į visuomeninių formacijų arba tiesiog valdžių tarpsnius, menininkas ir pilietis, nepavaldus laikui.

Liko didžiulis dailininko meninis kultūrologinis palikimas. Didžioji jo dalis pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Jame, 2011 m. minint dailininko 110-ąsias gimimo metines, buvo pristatytas albumas-katalogas, surengta paroda. Dabar ji iki liepos 21-osios veikia P.Domšaičio galerijoje.

Fotografijose – kita gyvenimo pusė

Birželio pradžioje Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13 L“ atidaryta ir iki liepos 26-osios veiks fotomenininko Rimaldo Vikšraičio personalinė paroda „Kitapus“.

Danguolė Ruškienė

Joje eksponuojami kūriniai iš fotografijos ciklų: „Skerstuvės“ (1982–1986), „Pavargusio kaimo grimasos“ (1998–) ir „Vienkiemio godos“ (2002–). Šios R.Vikšraičio fotografijų serijos sulaukė didžiausio Lietuvos ir užsienio meno vertintojų dėmesio, o 2009 m. Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“ (Prancūzija) nuotraukos iš jų pelnė autoriui „Metų atradimo“ apdovanojimą. Tai neabejotinai liudija aukštą R.Vikšraičio kūrybos vertinimą ir aktualumą nūdienos meno kontekste. Tarptautinis pripažinimas lėmė, kad pastaraisiais metais dažniausiai užsienio šalyse pristatoma būtent R.Vikšraičio fotografija. Jo parodos surengtos Londone, Pekine, Poznanėje, Glazge, Vienoje, Hagoje, Madride ir kitur. Lietuvių fotomenininko kūriniai jau papildė ne vieno pasaulio muziejaus, galerijos ir privataus kolekcininko rinkinius. Parodą uostamiestyje organizavo VšĮ „Meno menė“, kuratorė – šių eilučių autorė.

Bando apčiuopti kraštutinumus

Tiesiogiai su kaimo gyvenimu susijęs fotografas įgyja tam tikrą pranašumą miesto fotografų, fotografuojančių kaime, atžvilgiu.

Autoriaus kilmės šaknys, kaip ir gyvenimiška patirtis, didžia dalimi gali nulemti jo raiškos priemonių arsenalą bei temos pateikimo formą. Tam įtakos turi ne tik gyvenamoji vieta – didesnis ar mažesnis atotrūkis nuo fiksuojamosios realybės bei asmeninis santykis su ja, bet ir šiandieninė visuomeninė situacija – privatumas ir nykstantis žmonių pasitikėjimas, kas, be abejonės, apsunkina kūrybinį procesą. Todėl natūralu, kad čionykščio autoriaus santykis su aplinka visuomet bus pagrįstas intymesniu nei prašalaičio jo ir subjekto tarpusavio ryšiu.

Būtent tokią situaciją stebime R.Vikšraičio kūryboje. Jo humanistinė pasaulėžiūra, grindžiama artimu ryšiu su herojumi ir jo aplinka, lemia žymiai intymesnį fotografo ir fiksuojamo subjekto santykį.

Nors šio autoriaus darbus galima būtų priskirti kaimo fotografijai, skirtingai nei lietuvių fotografijos klasikai, R.Vikšraitis savo aplinkoje ieško ne nostalgiškų kaimo vaizdų – išeinančio gyvenimo pėdsakų ar vangiai modernėjančių kraštovaizdžių, bet bando apčiuopti socialinius kraštutinumus, ten gyvenančių žemiausių visuomenės sluoksnių tragizmo priežastis. Fiksuodamas laipsnišką kaimo žmogaus degradaciją, jis atskleidžia šios visuomenės individo atitrūkimą nuo senojo kaimo tradicijų, kas daugiausia lemia savotišką jo neįgalumą planuojant ateitį. Fotografas konstatuoja ne tik tradicinių tautos vertybių nuosmukį, bet ir visišką jų sunykimą bei formavimąsi naujų, jokiu būdu negalinčių pretenduoti į reprezentacinį tautos / kaimo įvaizdį.

Skaudžiausiai prasigėrusio kaimo tragizmas atsiskleidžia pakitusiuose šeimos santykiuose – vyro ir žmonos bei tėvų ir mažamečių vaikų. Čia nelieka nė lašelio pagarbos ne tik senatvei, bet ir savo sutuoktiniui – mielai mainomasi tiek žmonomis, tiek vyrais, o vaikai auga neprižiūrimi. Žmonių uždarbis matuojamas degtinės buteliais, o mažieji savo žaidimams renkasi pačius netikėčiausius buities daiktus. Akivaizdu, kad nusigėrusių tėvų be priežiūros paliekami vaikai savimi rūpinasi patys. Jie, gal ir būdami tėvų džiaugsmas, tikrai netampa nuolatiniu jų rūpesčiu.

Herojai – iš tariamų paribių

Fiksuodamas marginalinius herojus, R.Vikšraitis ne moralizuoja, o apie juos kalba kaip apie likimo nuskriaustuosius. Savo darbuose nužymėdamas laipsnišką jų degradaciją ir akcentuodamas skaudžias gyvenimo patirtis, jas sieja ne tiek su paties žmogaus pasirinkimu, kiek su aplinkybių nulemtomis sąlygomis – ekonominėmis ir socialinėmis problemomis, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių jo herojus neįstengė išspręsti. Fotografo objektyvas bando aptikti ne paviršutinius žmogaus tragizmo požymius, bet siekia prasiskverbti žymiai giliau – ieško sąlyčio taškų su jo likimu, jo drama.

Gyvendamas šalia ir išlaikydamas nenutrūkstamą ryšį su šiais žmonėmis, jis kaip niekas kitas priartėja prie jų gyvenimų. Tačiau R.Vikšraitis nesiekia objektyvumo. Jo fotografijoje visuomet jaučiamas fotografo buvimas. Autorius ne tik papildo reportažinį metodą daline kadro režisūra, taip sukurdamas savitą autorinį braižą, bet ir iš naujo permąsto šiandienio žmogaus vaizdavimo formas, nulemtas jo gyvenamosios erdvės ir bendruomeninių santykių pokyčių. Išreikšdamas subjektyvią savo būseną, fotografas kartu ieško ir fiksuojamo vaizdo esmės, siekdamas atskleisti jį tokį, koks jis yra iš tikrųjų.

Nuogas kūnas – irgi būdas

R.Vikšraičio fotografijoje nuogo žmogaus vaizdavimo formos paneigia bet kokius akto žanro stereotipus.

Analizuodamas ne marginalinių herojų kūnus, o jų būsenas, autorius formuoja socialinius pranešimus-iššūkius visuomenei.

Jo kūrybai būdingas natūros akcentavimas, sumišęs su grotesku ir ironija, papildo kaimo žmogaus paveikslą naujais bruožais. Sąmoningai įvestos realybės korekcijos dar labiau paaštrina situaciją ir pateikia savotiškus fotografinius akibrokštus, vedančius į akistatą su socialiniu žmogaus nuosmukiu, dažnai eliminuojančiu bet kokio žmogiškojo orumo pėdsakus.

Aplenkdamas psichologines analizes, fotomenininkas apsiriboja pačios realybės diktuojamomis formomis, savyje jau talpinančiomis pakankamą realaus grotesko dozę. Nuogas herojaus kūnas jo fotografijoje – dar vienas būdas kalbėti apie socialines problemas.

Dramatišką žmogaus paveikslą ar situaciją dažnai fotografas sąmoningai ironizuoja. Kartais autorius objektyvui patiki savo kūną.

Erdvės ir situacijos, į kurias R.Vikšraitis patalpina save, jo kūryboje atskleidžia naują aspektą – polinkį ironizuoti ne tik savo herojų, bet ir save patį.

Kaip teigė fotografas, „humoras ir ironija čia yra būtinybė, kad galėtum tikrovę prisileisti taip arti ir kartu likti nepažeidžiamas“.

Suvokimo specifika

Meninio vaizdo kūrimo specifiką R.Vikšraičio kūryboje lemia ne tiek formalios fotografinės raiškos priemonės, kiek dokumentinis nuotraukų pagrindas, sukuriantis įtikinamą ir paveikų fotografinį vaizdą.

R.Vikšraičio fotografijose įamžinti vaizdai yra ir jo paties gyvenimas.

Nuotraukose – ne tik pažįstami žmonės, kaimynai, jaunystės draugai ar jų vaikai, bet ir fragmentai to gyvenimo, kuriame dalyvauja pats autorius.

Būtent dėl šios priežasties, kaip teigia daugelis šiandieninių fotografijos kritikų, šio fotografo nuoširdumu patikima gana greitai, o kūrybos etikos ir moralės klausimai tampa ne tokie aktualūs.

Tačiau visų svarbiausia – aiškiai reiškiama autorinė pozicija, kuri dažnai išreiškiama ne tik nusižengiant meninės fotografijos kanonams – naujai pritaikant formalias raiškos priemones, bet ir kritiškai dalyvaujant, provokuojant kritinį suvokėjo mąstymą, kuriam pastarasis ne visuomet yra pasiruošęs.

Besižvalgydamas po socialinio gyvenimo periferijas, R.Vikšraitis demaskuoja egzistencinius žmogaus išgyvenimus tam, kad paskatintų atkreipti dėmesį į visai žmonijai aktualius klausimus.

Įtikinamus fotografinius vaizdus kaip pranešimus autorius adresuoja visai visuomenei.

Ir nors sunku įtikėti tuo, ką matai, bet abejoti taip pat jau neįmanoma. Kaip neįmanoma ir pasilikti abejingam.

„Tolyn į tamsą…“ nepaklydo kosmose

Naujas filmas

Pavadinimas: „Tolyn į tamsą. Žvaigždžių kelias“.

Šalis: JAV.

Premjera: 2013 m. gegužės 17 d.

Premjera Klaipėdoje: gegužės 24 d. kino centre „Forum Cinemas”.

Žanras: fantastinis nuotykių.

Trukmė: 132 min.

Režisierius: J.J.Abramsas.

Prodiuseriai: J.J.Abramsas, Bryanas Burkas, Paulas Schwake.

Aktoriai: Chrisas Pine, Zoe Saldana, Zachary Quinto, Karlas Urbanas, Simon Pegg, John Cho, Benedictas Cumberbatchas.

Scenaristai: Roberto Orci, Alexas Kurtzmanas, Damonas Lindelofas.

Operatorius: Danas Mindelis.

Kompanijos: „Paramount Pictures“, „Bad Robot“.

Amžiaus cenzas: N14.

Biudžetas: 190 mln. JAV dolerių.

Siužetas: Į namus sugrįžusi komanda „Enterprise“ suvokia, jog nesustabdoma jėga iš vidaus sunaikino jai vadovavusią organizaciją. Tai, dėl ko „Enterprise“ buvo sukurta ir dėl ko kovojo – dabar viskas sugriuvo, o pasaulis pasinėrė į sumaištį ir krizę. Nepaaiškinamo siaubo kaustoma komanda kyla į paskutinę kovą ir bando įveikti pasaulį krečiantį chaosą. Mirtinai pavojingoje kelionėje „Enterprise“ ant kortos pastato ne tik žmonijos ateitį, bet ir meilę bei draugystę, jungiančią komandos narius…

Garantuota ir kartu nekvaila pramoga – taip galima pasakyti apie naują filmą „Tolyn į tamsą. Žvaigždžių kelias“. O tai abi svarbiausios gero filmo sudedamosios dalys.

Aivaras Dočkus

Iš kosminės istorijos

Amerikietis Gene Roddenberry’s – tas auksinis genas, sutvėręs kultinio televizijos ir kino epo „Žvaigždžių kelias“ istoriją, nusidriekusią kosminiais ekranų ūkais nuo tolimojo septintojo dešimtmečio iki mūsų dienų. Antrojo pasaulinio karo lakūnas, atlikęs devynias dešimtis karinių misijų, nusekė tėvo pėdomis ir, pasibaigus oro mūšiams, pradėjo dirbti policijoje. Netikėtai jame nubudo scenaristo bei prodiuserio talentas. Vieną gražią dieną Gene ėmė įgyvendinti beprotišką idėją – sujungė vesternų stilistiką su savo mėgstamomis „Guliverio kelionėmis“, perkėlė visą šį eksperimentą į kosmosą ir televizijos ekranus.

Per beveik penkis dešimtmečius sukurti penki vaidybiniai ir vienas animacinis serialai (iš viso daugiau nei 700 serijų) bei 12 pilnametražių filmų. „Žvaigždžių kelio“ ženklas tapo neįkainojamu ir nemirtingu, įsteigti muziejai bei gerbėjų klubai. G.Roddenberry’s tapo pirmuoju televizijos scenaristu, kurio žvaigždė įspausta Holivudo šlovės alėjoje, ir vienu pirmųjų, kurio pelenai po mirties išbarstyti kosmose.

Ir vis dėlto „Žvaigždžių kelias“ iš didžiųjų kino ekranų buvo pradingęs 11-ai metų. Nes paskutinioji „senųjų laikų“ kosminio epo dalis „Atpildas“ nesulaukė nei komercinės sėkmės, nei kritikų pripažinimo.

Štai tuomet (prieš ketverius metus) kultinį projektą perkrovė režisierius, scenaristas ir prodiuseris J.J.Abramsas. Kodėl tokį titanišką darbą patikėjo būtent jam? Jo koziriai buvo neginčijami – serialai „Slaptoji agentė“ ir „Dingę“, scenarijai juostoms „Armagedonas“, „Projektas: „Monstras“, parašyta, režisuota ir prodiusuota trečioji „Misija: neįmanoma“ dalis. J.J.Abramsas išpildė vaikystės svajonę – pradėjo naują „Žvaigždžių kelio“ erą. Filmas planetos kinuose surinko beveik 400 mln. JAV dolerių. Holivudo kalba tai reiškia viena: laukite tęsinio.

Sena šventė – naujoviškai

Puikiai pamenu perkrautąjį „Žvaigždžių kelią“. Nepriekaištingai surinkta aktorių komanda, į veiksmą gana stiprokai įsiurbiantis siužetas, bet filmui pritrūko ir veiksmo platumos, ir nuoseklumo lygumos, ir įdomesnių minties koordinačių. Visur pristigo vos vieno kito žingsnelio. Juostos forma bei turinys buvo labai atsargūs. Kaip pirmieji astronauto žingsniai Marse. Kita vertus – tie žingsniai buvo teisingi. Ir jie leido J.J.Abramsui tęsinyje įsibėgėti erdvėlaivių greičiu.

„Tolyn į tamsą. Žvaigždžių kelias“ turi abi svarbiausias gero filmo sudedamąsias dalis. Pirmoji – garantuota pramoga. Antroji – ji tikrai nekvaila. Čia didžiausias scenaristų ir režisieriaus nuopelnas.

Siužeto pagrindas – šiuolaikinė istorija apie terorizmą ir valdžios manipuliacijas paklusniais žmonių protais. Istorija apie sunkias pasirinkimo situacijas, į kurias patenka „Enterprise“ kapitonas Džeimsas Kirkas. Istorija apie bendražmogiškas vertybes ir emocijas. Žiūrovams neprireikia pusvalandžio, kad pajustų, kaip nelengva herojams, kad jų laukia pavojingas skrydis ir kad priešai bus daug klastingesni nei galima įsivaizduoti.

Keisčiausia, kad erdvėlaivio įgulos narių daug, bet kiekvienas personažas įsimintinas. Kiekvienas kaip čempioniškos futbolo komandos žaidėjas žino savo poziciją aikštelėje. Ir laiku, kai gauna progą pasižymėti, pasinaudoja tobulai. Kiekvienas yra svarbus. Bet visi – komandos sėkmės labui. Aišku, daugiausiai erdvės skiriama neišskiriamam Kirko ir Spoko duetui, arba aktoriams Chrisui Pine ir Zachary Quinto. Trečiasis ekrano laiko lyderis – žiaurusis Khanas, kurį grėsmingai talentingai įkūnijo serialo „Šerlokas“ žvaigždė Benedictas Cumberbatchas. Tik pažiūrėję filmą iki galo, suprasite, kurioje jis pusėje.

Režisierius J.J.Abramsas pasižymi retu talentu sugrąžinti publiką į „auksinius“ nuotykinio Holivudo kino laikus – devintąjį dešimtmetį, kai kelionė į kiną buvo didžiulė šventė, o juostos premjerą gaubdavo stebuklinga atmosfera. J.J.Abramsas meistriškai žaidžia tų laikų filmų atmosfera. Jis tvirtai ir tiksliai subalansuoja siužetines linijas tarp įtampos, komiškų epizodų, žmogiškų jausmų ir įspūdingų veiksmo scenų.

Tarp dviejų laiko kilpų

Senosios Holivudo mokyklos stuburo tvirtumą įrodo tampriai surištas filmo pradžios ir pabaigos mazgas, sudarytas iš dviejų laiko kilpų. Vienoje vienas herojus gelbsti kitą. Antroje antrasis herojus gelbsti pirmąjį. Abiejose situacijose mes bent jau kelias sekundes nuoširdžiai pasibaisime, jog niekšingi kūrėjai užsimojo įvykdyti šventvagystę ir nužudyti kultinius veikėjus.

Kartu režisierius niekur nepamiršta, kad prasidėjo naujieji laikai. Kautynių epizodai aštrūs ir realistiški. Niekur nėra veiksmo vien dėl veiksmo. J.J.Abramsas prarastų savo vardą, jeigu „Tolyn į tamsą. Žvaigždžių kelias“ nebūtų nusėtas jo taip mėgstamomis „išdurkėmis“, arba siužeto posūkiais, kai žiūrovas sumaniai prigaunamas ir apgaunamas. Firminis režisieriaus ženklas. Scenarijus lankstosi, herojai demonstruoja ekstremalius sugebėjimus ties gyvybės ir mirties riba, mes išgyvename dėl įvykių baigties, pamiršdami logikos dėsnius… Filmas veikia beveik visais įmanomais lygmenimis. Kaip vienas kvapą gniaužiantis skrydis. Laikas prabėga akimirksniu, o galvoje lieka nuotykių kupinos kelionės nuotrupos.

Tenka pripažinti, jog Holivude dar liko talentingų kūrėjų, kurie tave protingai moka pradanginti iš salės į magiškąjį kino kosmosą. Nes po daugybės nusivylimų ir nusvilimų buvai įnikęs į svarstymus, kad kerintys Holivudo burtai – tik labai tolimos legendos, menančios archajiškus „Žvaigždžių karų“ titrus.

Beje, apie „Žvaigždžių karus“… Kitą kultinę kosminę odisėją patikėta prikelti ne kam kitam, o tam pačiam J.J. Abramsui. „Žvaigždžių kelias“ jam pasitarnaus kaip labai labai labai didelis laimėtas mūšis prieš su niekuo nepalyginamą karą. O jo pradžios – septintosios dalies laukia milžiniška gerbėjų armija. Ir kiekvienas jų – geriausias „Žvaigždžių karų“ ekspertas.