Pažinimo problemos, landšaftas ir metafizinė situacija
Alma Riebždaitė
„Toks jausmas, jog aš persikėliau gyventi į kitą planetą, kuri vadinasi Žemė.“
(Iš Mo pasakymų)
Kas yra autentiškumas, anonimiškumas, ką apie tai galiu pasakyti – kas apie tai pasakytina? Visų pirma, neautentiškas anonimiškas gyvenimas yra gyvenimas abstrakčiame pasaulyje, o taip, žmogui būdingas abstraktus mąstymas, gebėjimas abstrahuoti, bet aš ne apie tai. Neautentiškas anonimiškas gyvenimas yra gyvenimas abstrakčiame pasaulyje, pasaulyje, kuriame pavasarį sprogsta medžiai, po to medžiai sužaliuoja, čiulba paukščiai, žydi gėlės, dūzgia vabzdžiai, skraido drugeliai, plaukioja žuvys. Anonimiškame neautentiškame pasaulyje nieko nėra konkretaus, o kai nieko nėra konkretaus, tai nėra jokių ypatumų, dėl ko mūsų gyvenime atsirastų ypatingi surišantys saitai, surišantys taip, jog mes tampame gyvybe pulsuojančios Visatos dalimi. Tai – amebos gyvenimas, kur visas gyvenimas prasideda ir baigiasi čiuptuvų judėjimu arba galūnėmis, tai yra griebimo judesiu, kuris amebos gyvenime yra paskutinis judesys, nors gal ir klystu. Klystu ta prasme, kad galbūt ameba pranoksta homo sapiens, galbūt ji turi daugiau interesų, nei vien tai, ką išreiškia jos fizinis judesys. Tai – pasaulis, pasaulis šiaip sau, pasaulis nieko nereiškiantis, praktiškai abstraktus pasaulis yra neegzistuojantis pasaulis, Niekio tvirtovė, kaip galbūt pasakytų filosofai.
Todėl toliau mes klausiame, kas yra pažinimas, kas pasakytina apie pažinimą, ką apie pažinimą galiu pasakyti asmeniškai? Visi žino, jog apie pažinimą galima pasakyti daug gero ir daug blogo, – tas saldus žodis „gnosis“, ta gnosis magija, apie kurią ne kažin ką galiu pasakyti, tik žinau, kad gnosis mūsuose vaidina svarbų vaidmenį ir gnosį mėgsta visokie išrinktieji, mėgstantis kaupti ypatingas žinias, būnantys kaip ypatingų žinių turėtojai, priklausantieji išskirtiniams klanams. Negaliu net įsivaizduoti tokių svarbių žinių, kuriomis negalėčiau pasidalinti su kitais, ar žinių, kurias turėčiau saugoti, nes jos turi galių pakeisti mano gyvenimą, kažkaip ypatingai jį paveikti ir daryti poveikį kitiems. Tai – magija. Gnosis – tai magija? Mano kukliu supratimu, ypatingos žinios gali būti traktuojamos tik kaip maginės žinios, kitaip jos nebūtų nei ypatingos, nei slėptinos. Ne? Galbūt.
Mes dar žinome pažinimą, įvardintą mokslinio pažinimo vardu. Mūsų visuomenėje mokslinis pažinimas turi aukščiausią, beveik nekvestionuojamos tiesos statusą. Mokslinis pažinimas yra šventa karvė. Ir vėl, jei prisiminsime filosofus, tai šitie tikriausiai mokslą įvardintų kaip tam tikros rūšies magiją. Tiesą sakant, magija ir maginės suvokimo formos man yra tokios neįdomios, jog apie jas nei girdėti, nei kalbėti nesinori. Ir vis dėlto, kalbėdami apie tikrovės suvokimą mes negalime išvengti mokslinio pažinimo. Pavyzdžiui, daugelis Vakaruose rytietiškas tiesas dėstančių asmenų iš tiesų užsiima asmeninio gyvenimo pagerinimo magija su tam tikrais pratimų rinkiniais. Tas pats pasakytina apie visokius „koučerius“ ir neurolingvistinio programavimo specialistus.
Apie mokslinio pažinimo specifiką daug filosofų kalbėta ir nesinorėtų kartotis ar tuščiai išsiplėsti, analizuojant visiems žinomus aspektus. Paminėsiu tik keletą, kurie man atrodo svarbesni. Mokslinio pažinimo įrankis yra vidinė žiūra. Moksle į daiktą žiūrima iš vidaus. Į jį įlendama, jis išardomas, išmontuojamas. Nuostolis, kurį atneša toks pasaulio pažinimo būdas, yra tiesiog neapsakomas. Mokslinis pažinimas yra nuostolingas pasaulio pažinimo būdas, jo metu kur kas daugiau netenkama nei įgyjama. Vabalų kojelių skaičius ir tuščiaviduriai paukščių kauleliai toli gražu neatskleidžia tos esmės, kas tai yra. Be to, mokslinis pažinimas ir tam tikras sadizmas, kuris yra neišvengiama mokslinio pažinimo proceso dalis, visų gyvų būtybių atžvilgiu yra neišvengiamas. Tie prismeigti drugeliai, išdarinėtos varlės, laboratorinės žiurkės. Ką tu pažįsti prieš akis turėdamas išdarinėtą varlę? Varlę? Tai absoliuti pažinimo iliuzija, sakyčiau, maniako akibrokštas gyvybės akivaizdoje, sutrikimas kaip liga, kaip patologija, besimėgaujanti stovėsena kaip egzistencinė laikysena paskerstos būtybės atžvilgiu, kuri yra nugalėta. Kiek galima pažinti žmogų prozektoriume, atliekant skrodimą? Štai tokio lygio pažinimas yra vadinamasis mokslinis pažinimas. Pažinimas, lydimas beprasmybės. Pažinimas, neturintis jokios vertės. „Norėčiau geriau pažinti tave skrodimo metu, mylimasai.“ „Kokia laiminga būčiau, jei galėčiau mūsų brangųjį kikilį apžiūrėti iš vidaus, kaip GILIAI tada aš jį pažinčiau.“. Ne? Netinka? Pernelyg tiesmuka? Bet tai ir yra mokslinis pažinimas. Realiai, norėdama pažinti paukščiukus, aš turėčiau juos skersti. Toks yra mūsų pasaulio pažinimo modelis: skerdiko. Paskui aš turėčiau viską apžiūrėti pro mikroskopą, pažinti gyvybę iki smulkiausių mikroskopinių nematomų dalelių ir galų gale atsidurti prieš begalybę – plytintį Niekio lauką. Ką aš sutinku, kur atsiduriu po to, kai atveriu sau tą smulkiausią mokslui ir technikai tuo metu prieinamą dalelę? Kokiame nuodėmės vakuume plaukioju ir tvyrau, kokioje tuštumos ir Niekio zonoje atsiduriu, kokia pilka želinė masė mane pradeda supti, kokie dvokiantys glitėsiai liečia mano skruostus? Gal išėjęs iš laboratorijos aš grožėsiuos ką tik paskersto strazdo tarškėjimu ir jo plunksnelių raibumu? Ne, iš manęs tai bus atimta. Ir gal sugrąžinta – per atgailą arba per malonę. Skerdžiančiam žmogui yra uždrausta regėti virpančią gyvybės slaptį, kadangi jo teritorija – mirties, vidaus, žarnų ir ekskrementų teritorija.
Mes jau išsiaiškinome, jog vadinamasis mokslinis pažinimas yra žudikiškas pasaulio pažinimo būdas. Ar yra įmanomas kitoks pasaulio pažinimas? Jei mokslinis pažinimo būdas yra nuostolingas ir dažnai suvokiamas kaip vienintelis, kaip paskutinė tiesos instancija – ar yra įmanomas kitoks pasaulio pažinimo būdas, kuris būtų lygiavertė arba mokslinį pažinimą pranokstanti alternatyva? Ar įmanomas pažinimas neįsiskverbiant į daikto/objekto vidų? Ar toks pažinimas būtų prasmingas, pakankamai informatyvus, naudingas? Ar?.. Daugybė ar.
Mirtis kelia nuobodulį. Mes patys sau esame nuobodūs – ir tai yra didžiulė problema. Būti su savimi, būti į save įsirausus yra kankinančiai nuobodu. Žmonės, susidomėję savimi, rodantys į save, esantys pasaulio centre, yra kankinančiai nuobodūs, neįdomūs. Nuo savęs, nuo susirūpinimo savimi ir nuo savęs sureikšminimo greitai pavargstama.
Pavyzdžiui, tiek menininkai, tiek amatininkai daugeliu atveju yra kur kas laimingesni žmonės už kitus, nes jie turi galimybę dėmesį nuo savęs perkelti į daiktą, instrumentą, teptuką – tarpines priemones – o po to dėmesys koncentruojamas į kūrinį, dainą, eilėraštį, paveikslą, skulptūrą.
Šiuo atveju dėmesys nuo savęs perkeliamas į daiktą arba į kūrinį, tiesa, savo paties sukurtą kūrinį. Ypač laimingi yra tikintys žmonės, Dievą tikintys, besimeldžiantys, kartojantys „Rama Rama“, nes jie bent akimirką turi galimybę koncentruotis į kažką, kas nėra jie patys. Ir vis dėl to, peržengti pačiam save yra nepaprastai sunku, beveik neįmanoma, ir jeigu kažkam pavyksta tai padaryti – galima tai laikyti įvykusiu stebuklu, o galima ir – atpirkimo aktu. „Atpirkimas“ – įdomus žodis, kuris ženklina, kad žmogų kažkas buvo „nupirkęs“ ir dabar jis yra „atperkamas“ kaip grąžinamas atgal, į pradinę būklę iki nupirkimo. Ar mes galime žinoti, kokie buvome iki „nupirkimo“, jei visada buvome tik „nupirkime“, tik „nupirkimo“ pagauti – kas mus atpirks? Ir kur ta pažadėtoji žemė? Mylintys, įsimylėję, mylimieji – dar viena laimingųjų rūšis Žemėje. Ir neskaičiuokime tos laimės laiko, nes galbūt kiekybiškai ta laimė nėra išreiškiama, o bet koks kiekybinis išreiškimas nebus teisingas atsakymas, nes individo, kad ir kaip šiurkščiai tai skambėtų, tiksliau, mylėjusio gyvenimas jau bus paženklintas transcendencijos ženklu – jis bus ne save suradęs, ir mylinčiojo, mylėjusio esybė jau bus esmingai palinkusi į kitą, kas nėra jis pats.
Ar įmanomas kitoks pažinimas, objektyvus pažinimas, bet ne mokslinis, pažinimas, kuris nebūtų žudantis, pažinimas, kuris nenužudytų, nepasmerktų „daikto“ pražūčiai? Ar įmanomas pažinimas be mirties prieskonio? Jei pasakyčiau, kad „įmanomas“ – tikriausiai nepasakyčiau nieko, todėl į šitą klausimą neatsakysiu. Ko vertas atsakymas, jei jis nėra surastas mūsų pačių? Ko vertas atsakymas, jeigu jo nesunešė mūsų kraujas? Atsakymas, jei jis nesuplūdo į mūsų smegenis deginančios ugnies pavidalu? Be to, aš nesu atsakymus gaminanti mašina. Mano paskirtis yra gaminti klausimus. Kiek žinau, nupirkti yra pigiau negu atpirkti, atpirkėjas turi gerokai primokėti, kad atpirktų savo geidžiamą objektą. Atpirkimas – sunkus procesas. Pardavei, ir viskas. Jei jau nori atpirkti, vadinasi, „daiktas“ ar vergas – brangus, nepaprastai geras, turintis kažką tokio, o tada jau mokėk dvigubai, trigubai daugiau. Bet čia šiaip. Nė prie ko.
Suprantama, kad pažinimo procese aktyviai dalyvauja juslės ar – protas, atmintis, kas? Kokie organai dalyvauja, yra aktyviausiai įjungiami į pažinimo procesą. Kuo mes pažįstame? Kas tas slėpiningasis pažinimo įnagis? Kam pažįstame? Iš kur kyla noras „pažinti“? Tikriausiai reikia sugrįžti ten, nuo ko pradėjau šį tekstą, prie gyvenimo abstrakčiame pasaulyje. Žinau, daugelis mane kaltins pretenzingumu, ir galbūt ne be pagrindo, lyg turėčiau kitą pasirinkimą. Gyvenimas abstrakčiame pasaulyje yra pagrindinis atbukusių, neveikiančių, neveiksnių juslių liudijimas. Gyvenimas abstrakčiame pasaulyje liudija mūsų juslių neįgalumą. Normalus sveikas žmogus negali nesidomėti tuo, kas jį supa. Jis negali nematyti, negirdėti, nejausti, o negalėdamas nematyti, negirdėti, nejausti – jis negali neužklausti, neduoti užklausos būčiai, sunku tuo patikėti, bet daugelis žmonių nemato, negirdi, nejaučia, o gal taip nutikę buvo tik mūsų kvailutei Mo. Jei ne Mo istorija, aš tuo nepatikėčiau. „Toks jausmas, jog aš persikėliau gyventi į kitą planetą, kuri vadinasi Žemė.“ Nežinau, ką tiksliai Mo turi omeny, Mo nesupaisysi. „Čia virš galvų zuja langinės kregždės, dirvone gali pamatyti kūltupį ir kuoduotąją pempę, ežere pamatyti klykuolę – vietoj to, jog keturiasdešimt savo gyvenimo metų manei, jog egzistuoja tik antys, iš pradžių visiškai blausios antys, paskui išryškėjo gražuoliai gaigalai ir blausios patelės, paskui visa tai pasivadino „didžiosiom antim“, ir galų gale paaiškėjo, skaudžiai paaiškėjo, jog pasaulyje esama ir cyplių, ir kryklių, ir berniklių, ir nuodėgulių, ir dančiasnapių, ir gagų, ir….“ Čia Mo netenka žado ir subliūkšta. Ir, žinot, kaip mėgsta patetiškai klausti Mo: „Ir kodėl, kodėl aš anksčiau viso šito nemačiau ir negirdėjau, kur aš buvau, kokioje gyvenau planetoje?“ Ji iškelia rankas aukštyn, komiškai jomis sumoja ore ir nuleistu balsu liūdnai ištaria: „Tai negali būti ta pati žemė“. Džiaugiuosi susipažinęs su Mo. Ši pažintis mane labai praturtino. Labai. „Planetoje, kurioje aš gyvenu, nėra medžių, čia žaliuoja beržai ir savo pumpurus skelia liepos, kurie yra valgomi. O kiekvienas nepažintas rėžis ar vingis, kiekvienas nepažintas daigelis paliudija apie save skausmu, tai skausmas, kurį sukelia į save siekiančio pasaulį praryti didžiojo anonimo ataka, todėl aš turiu pažinti pažindama kiekvieną daigelį, augalą, drugį, paukštį, žuvį aš plėšiu iš nebūties.“ Mo akys prisipildo ašarų. Ką? Negaliu suprasti Mo. „Pažindama paukštį aš jį priglaudžiu prie krūtinės. „Visa problema, manau, yra tai, jog Mo paukščiai jaudina, ir to neįmanoma paaiškinti. Mo bando paaiškinti: „Yra toks filmas „Aštuonkojai iš antro aukšto“, žinai, jaučiausi lyg būčiau aštuonkojis ir kažkas mane būtų perlipdęs į paukštį, štai kaip“, – baigia Mo sakyti savo didelę tiesą ir nepabaigia, nes apsižliumbia. Su ja susikalbėti neįmanoma, tai verkia, tai juokiasi. Paverkia ir vėl kažką šneka, neužsičiaupia: „Pažinti ir mylėti yra tas pats“. Mo labai pritiktų tylėti. Man atrodo, kai Mo tyli, ji pasako viską.
O, aš dar nieko nepasakiau apie metafizinę situaciją ir landšaftą arba tai, kaip metafizinė situacija daro įtaką ir gali daryti įtaką landšaftui. Žodynai sako: „landšãftas [vok. Landschaft]: 1. kraštovaizdis; bendras vietovės vaizdas; 2. geogr. dinaminė gamtinių ir antropogeninių teritorijos komponentų erdvinė sistema“.
Kas yra metafizika? Kokia jos reikšmė žmonijos gyvenime? Manau, jog metafizinė žmogaus situacija yra pamatinė žmogaus situacija žemėje, ji persmelkia viską, nusitiesia nuo vieno žemės pakraščio iki kito – išplinta kaip Vakarų imperializmo metastazės, ji netgi atlieka deformacinį vaidmenį religijoje, metafizinis nulėmimas yra stipresnis už religiją. Metafizika deformuoja religiją, ypač aiškiai tai matyti krikščionybėje, ryškus bandymas ištaisyti šitą deformaciją krikščionybėje prasideda nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir tęsiamas pranciškonų linijoje, kuri pasireiškia mažųjų brolių kaip Dievo tvarinių adoracija. Manau, jog bandymų ištiesinti iškreiptą vaizdą istorijoje būta – yra – bus daugiau.
Nežinau, ar pavyks man tai atlikti grakščiai ir paprastai, ir neįkyriai – atskleisti tą ryšį, kuris jungia metafiziką ir landšaftą. Gali būti, jog man teks nusileisti iki vaikiško Mo lygio, ko aš tikrai nenorėčiau.
Kas gyvena pelkėse? Pinčiukas ir visokie kitokie velniukai. O ką mes darom su velniukais. Na aišku, kad su velniukais reikia kovoti. O kaip kovoti su velniukais, gyvenančiais pelkėje? Pelkę reikia nusausinti. Melioracija yra vienas svarbiausių veiksnių, turėjusių reikšmę landšaftui. Melioracija yra ta kalba, bylojimas, išraiška susiklosčiusios metafizinės situacijos. O kokie gyvūnai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą? Būkit tikri, pelkių gyventojai. O kas dar asocijuojasi su pelke, užpelkėjusiom vietom? Šliužai, gyvatės, žalčiai, varliagyviai.
Išvada: žmonės, bijokit velniukų. Gyvybė tarpsta ten, kur vanduo, drėgmė, kur šilta, kur šviesa. Velniukas uzurpuoja gyvybės teritoriją, ją pasisavina. Žmonės, bijokit velniukų, labai labai bijokit velniuko.
Bijau, kad čia Mo teritorija. Man čia sunkiai sekasi… Ji viską moka taip sklandžiai, taip poetiškai suvesti, nesigėdydama savęs, nebijodama savo jausmų – tai jos privilegija. O man – man tikrai sunkiai sekasi, pripažįstu, bet pradėjęs turiu pabaigti. Pabaigti, neduodamas atsakymų. Pavargau truputį, gal Mo seksis labiau.
Sugrįžkim į dabartį, į nedirbamus, šviesos nualintus numelioruotus žemės laukus. Mo juose mato sodus. Ak, ta Mo. Jei ji turėtų keletą tūkstančių litų, ji nusipirktų vieną tris hektarus žemės ir įsteigtų atviro tipo sodą. Kas tas atviro tipo sodas, kada nors, manau, papasakos ji pati. O ko dabar verta žemė, kaip yra vertinama žemė? Dabar žemė vertinga yra todėl, kad už ją gaunamos europinės lėšos, IŠMOKOS, bet šiaip ji nieko nėra verta, ir kai finansavimas iš Europos baigsis, žemė atpigs…
Ar begali žemė labiau atpigti?
