Šventas atpažįstamumas

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Šventas atpažįstamumas

Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai. Novelių apysaka.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2013, 136 p.

Dainius Vanagas

Ne visi šventieji nutapyti, ne visi iškalti, aprašyti, apdainuoti. Daugelio jų ateičiai neprimins niekas.

Tokią žinią siunčia naujausia Romualdo Granausko novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“, nusviedžianti skaitytoją į gūdų pokario laiką (tiesa, apysakoje yra keletas nežymių šuolių ir į tik ką iš SSRS jungo išsivadavusios nepriklausomos Lietuvos realijas). Noveles jungia bendra erdvė – Dvaralio kaimas Žemaitijoje ir persipinantys jo gyventojų likimai. Šie, žinoma, dramatiški ir negailestingi, prisodrinti kančių ir nevilties: nepriteklius ir varginanti adaptacija kolchozuose, partizaninis judėjimas ir jo persekiotojai, tremtis, išdraskytos šeimos, ligos, baimė, stingdanti vienatvė ir šviesi – na ir kas, kad mažytė, – pastanga neužsimerkti, nenumoti ranka.

Vienas iš didžiausių R.Granausko privalumų – rašymas apie tai, ką puikiai išmano. Jautri vaizduotė, derinama su kruopščiai reflektuota patirtimi, leidžia autoriui pasiekti efektą, netelpantį į ankštus preciziško realizmo rūbus: tai – veikiau kalbėjimas, priverčiantis pamiršti faktą, kad susiduriama viso labo su grožinės literatūros kūriniu. Štai nors ir dabar, rodos, šok ant dviračio ir lėk iki artimiausio kaimo, kiek primirusio, prigesusio, kur plytinė pirkia vos viena kita, užeik į tvartą, pačiupinėk daržinės balkį, kyštelk ranką ir patikrink, ar nekaista šienas, ar nepelija pastogėje žiemai surištos vantos, į stiklainį rinkdamas kolorado vabalus perbrisk bulvių lauką, saulei plieskiant išskink juodųjų serbentų krūmą, pakasyk karvei kaktą, įsistebeilyk nepatikliai senei, apkvaitusiai nuo gyvenimo naštos, palaidojusiai vyrą prieš tris, sūnų prieš dvi dešimtis metų, į akis, ir staiga pasirodys, kad R.Granauskas tame Dievo apleistame krašte – nesvarbu, kur jis bebūtų – jau lankęsis. Lankęsis ir jį užrašęs.

Įtraukdamas skaitytoją į laukinį, atsitiktinių dėsnių valdomą pokario laikotarpį rašytojas kruopščiai atrenka kritines, kraštutines patirtis bei įvykius, emocinius lūžius ir bedugnes, visa tai tvirtai, nors retkarčiais perdėm supaprastintai (pvz., moralinės nuostatos tekstuose modifikuotos retrospektyvaus įkarščio ir žinojimo „kas buvo vėliau“, nors aprašomuoju laikotarpiu stribų, kolūkiečių, partizanų-banditų ir likusiųjų nuošalyje santykiai buvo gerokai komplikuotesni, menkiau artikuliuoti, ideologizuoti, ypač nuošalioje, menkai informuotoje provincijoje), suausdamas barbariškos epochos siūlais. Novelių raida staigi, daugiabriaunė, beveik visuomet – fatališka, be to, kaip ir įprasta autoriui, pripildyta bendražmogiškų patirčių, iškylančių aukščiau pavienių atvejų. Tekstų pabaigos sukomponuotos meistriškai, kartais lyg įkaitinta geležimi išdegintos (šiuo požiūriu ypač išsiskiria novelės: „Šv. Mikalina“, „Gerda“, „Šv. Stanislovas“, „Jedzė“).

Tiesa, rašytojas nepasiūlo jokių originalių raiškos formų, medžiagos organizavimo principų. Literatūrinis efektas, išgaunamas „Šventųjų gyvenimuose“, yra tas pats, kurio R.Granauskas, išskyrus keletą novatoriškesnių tekstų, siekė visą savo, kaip kūrėjo, gyvenimą. Šiaip ar taip, negalima tikėtis, o juo labiau reikalauti iš brandaus amžiaus sulaukusio autoriaus, kad šis lig paskutinio atokvėpio ieškotų naujo skambesio ir neišvaikščiotų takų. Be to, literatūra dažnam skaitytojui tėra hobis, o ne inovacijų kalvė: kartą suradęs sau artimą žodį, nuo jo nebesitraukia, jį nuolat kartoja, vėl ir vėl nori išgirsti. Todėl R.Granausko gerbėjai gali būti ramūs: naujuoju kūriniu jie tikrai nenusivils, kadangi rašytojas lieka ištikimas vertybėms bei pasaulėžiūrai, kurias brangino ligi šiol: pasakojimo centre – ribiniai (aukojimosi, segregacijos, išlikimo, pralaimėjimo, netekties) išgyvenimai; intensyvi, dramatiška moralinio sprendimo ir principinių nuostatų išsaugojimo problematika; atminties, tradicijų irimo, nykimo jausenos; beviltiškas menka socialine galia disponuojančio individo susidūrimas su dominuojančiu ir neatremiamu Kitu; galų gale tvirtas įsitikinimas, kad net ir mažiausiame žmoguje spurda didžiulė ir įvairialypė gyvastis, nesvarbu, karšta, drungna ar ledinė ji būtų.

Su novelių kalbine raiška R.Granauskas taip pat nelinkęs eksperimentuoti: tekstai, kaip ir galima tikėtis, kupini spalvingų žemaitybių ir pulsuojančios, spontaniškos tiesioginės šnekos. Dėstymas lakoniškas, preciziškas, vengiantis perteklinio aiškinimo ir teikiantis pirmenybę nutylėjimams, tačiau kartais prasprūsta ir aštresnės, grubesnės intonacijos: „Suraukusi vešlius antakius, ji pažengė tik vieną žingsnį Jazbučio pusėn, ir tas išsigandęs atšoko. Jį, tokį pėgžlą, Pilimana galėjo tiesiog nudurti papais“ (p. 27); „Aš su tavim vienoj dirvoj ne tiktai kast nesiklaupsiu, bet ir šikt nesitūpsiu“ (p. 29); „Visi žinojo, kad didžiuosiuose miestuose jau ėjo į mada mini sijonėliai ir kad ten mergos drąsiai vaikšto gatvėmis, vos ne savo putes rodydamos, tačiau miestelyje dar nė viena tokio dėvėti nedrįso“ (p. 101). Tačiau necenzūriniai žodžiai nėra pigi priemonė atkreipti ar išlaikyti skaitytojo dėmesį. R.Granauskas, sukurdamas įtikimus personažus ir situacijas, randa subtilų būdą, kaip išvengti vulgarumo, bet išsaugoti autentišką, archajišką skambesį.

Dera atkreipti dėmesį ir į specifinį gamtos vaizdinių funkcionavimą. Gana įprasta, kad vyresniosios kartos lietuvių rašytojų kūryboje Gamta, ypač į provincialumo struktūras orientuotoje prozoje, veikia kaip žmogaus dialogo partneris: per santykį su ja formuojami jausenų, išgyvenimų atitikmenys ir skirtumai, melancholiška, rezignuojanti būtis, cikliškumo simbolika, galų gale Gamtos pavidalai aktyviai dalyvauja metaforų, meninės kalbos produkavimo procesuose. R.Granauskas šią tradiciją apeina: literatūriniai šio autoriaus gamtos atspindžiai „Šventųjų gyvenimuose“ suvoktini ne kaip mąsli, lyriška provincijos žmogaus prigimtis, o veikiau kaip elementari užuoglauda, bene vienintelė ramuma ir atgaiva pasaulyje, kuriame maža kuo begalima pasitikėti, kuriame trūksta šilumos ir saugumo, o brolis pjauna brolį. Gamta – ne mąstymo principai, ne dialogo partneris, o statiška, neatliepianti, socialiai neveiksni – nors ir maloni, – žmogaus būties dalis.

Per beveik trylika šio amžiaus metų R.Granauskas jau spėjo išleisti aštuonias knygas, o devintoji, pasak autoriaus, jau guli ant leidyklos stalo. Toks produktyvumas, natūralu, kelia pagrįstų abejonių dėl kūrinių kokybės. Visgi lyginant „Šventųjų gyvenimus“, pavyzdžiui, su novelių romanu „Trys vienatvės“ (2011 m.) ar apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ (2012 m.), rašytojas dėl aktyvesnės, patrauklesnės tekstų dinamikos bei griežtesnės kompozicijos neabejotinai nusipelno pagyrų. Taip, tiesa, skaitytojas „Šventųjų gyvenimuose“ greičiausiai neras nieko, ko nebūtų skaitęs anksčiau. Bet argi nėra didis malonumas retkarčiais pasivaikščioti seniai pramintais ir puikiai pažįstamais takeliais, kai nereikia spręsti kultūrinių konvencijų rebusų ar susidurti su stingdančiu svetimumu, nesugebėjimu susikalbėti? Yra, ir dar koks.

I.Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas

I.Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas

Skelbiamas Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas. Ši premija bus skirta už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia.

Iki 2013 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos apskrities viešajai I.Simonaitytės bibliotekai (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda) fiziniai ir juridiniai asmenys gali pateikti konkursinius kūrinius, išleistus per paskutinius dvejus kalendorinius metus.

I.Simonaitytės literatūrinė premija skiriama nuo 1987 m. Dabar premijos dydis –

4 000 litų, jos steigėjai – uostamiesčio bendrovė „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka.

I.Simonaitytės premijos laureatas, išrinktas specialios komisijos, pagal tradiciją paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui – sausio 23 d., apdovanojimo ceremonija vyksta lietuvių literatūros klasikės vardu pavadintoje bibliotekoje Klaipėdoje.

Kitų metų pradžioje bus paskirta ir įteikta jau 28-oji I.Simonaitytės literatūrinė premija.

Kaip pastebėjo I.Simo-naitytės bibliotekos direktorius ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Juozas Šikšnelis, iš 27 jau įteiktų I.Simonaitytės literatūrinių premijų tik 15 buvo už grožinius kūrinius, iš jų 9 – prozininkams, 6 – poetams, nors nuostatuose akcentuojama, jog tai literatūrinė premija. Per šio apdovanojimo gyvavimo metus, be rašytojų, jo laureatais yra tapę keli literatūrologai, istorikė, muzikologė, kraštotyrininkas, fotografė, aktorė. Pasvarsčiusi pernai komisija nutarė „grąžinti“ premiją grožinei literatūrai.

GL inf.

Gyvenimo šypsuliai

Gyvenimo šypsuliai

Birutė Beniušienė. Ilgesys.

Druka, Klaipėda, 2012, 256 p.

Dainora Kaniavienė

Birutės Beniušienės proza mano rankose atsidūrė visai netikėtai. Turbūt esate girdėję apie „Dorės“ almanachą, kuriame publikuojama neringiškių kūryba? Ir aš nebuvau. Jis dar pakankamai jaunas. Tačiau dr. Inos Dagytės žodžiai, esantys įvadiniame straipsnyje, užbūrė patikrinti, ar tikrai: „Ne tik vėjas, vanduo ir smėlis yra reikšmingos Kuršių nerijos stichijos. Dar viena svarbi stichija, kuriai būdinga harmonizuojanti jėga, yra Kuršių nerijoje gyvenantis ir kuriantis žmogus“?

Sakinys vijo sakinį. Mano akis pristabdė V.Miliūno novelė ir B.Beniušienės įžvalgos. Panorau jų daugiau. Susiradau paskutiniąsias – „Ilgesį“ – išleistą pernai. Knyga sudaryta iš trijų dalių. Skiriamaisiais ženklais tampa autorės nuotraukos. Pirmoji dalis pavadinta „Gimtinės takeliais“, antroji – „Vaikystės akimirka“, trečioji – „Kuršių nerijai“. Pagal tai ir temos gairės.

Akylesni nei aš skaitytojai B.Beniušienę pažinti tikrai turėjo galimybę. Pasirodo, ji 1999 metais yra debiutavusi vaikų literatūroje. Tuomet vaikų literatūros apžvalgos svetainėje „Rubinaitis“ Gintarei Adomaitytei „Pabėgėlė“ sukelia klausimų: „Leidėjai įžangoje žada, kad vaizdeliai su „giliais filosofiniais pamąstymais“ turėtų sudominti ir jaunesniojo amžiaus skaitytojus. Gal… Tikrai domins giminę, bičiulius, draugus, galbūt ir kitus Jurbarko, Nidos žmones – tuose gražiuose miestuose, jei gerai supratau, autorė gyveno ir gyvena. Tokio pobūdžio prisiminimų pastaruoju metu po Lietuvą sklinda daug. Jei tik leidėjai randa būdų asmeniškus memuarus į pasaulį išlydėti, – Dieve padėk.“ Turbūt šiek tiek per daug tikrovės kaip vaikų literatūrai, mažoka fantazijos? Šie pasakojimai, miniatiūros įtrauktos ir į „Ilgesio“ rinktinę, „Vaikystės atsiminimų“ dalyje. Trečioji – dedikuota Kuršių nerijai – tai 2010-aisiais pasirodęs „Nidos stebuklas“.

„Ilgesio“ ašis – gyvenimas. Tačiau jis nėra postmodernus. Veikiau – paradoksalus. Autorė nevysto ilgų pasakojimų. Bent jų tikrai nėra dauguma. Vyrauja trumpi, šmaikštūs, sakyčiau, kartais net šmaikščiai skaudūs pasakojimai. Žodžiu, miniatiūros, o kartais vaizdeliai, kuriems būdinga impresija. Gyvenimo juokas arba juokas iš gyvenimo – tokią temą išskirčiau vyraujančią. Rašytoja mėgsta lengvai šyptelti iš žmogaus žodžių ir darbų neatitikimo: „Gydė žolelėmis, užkalbėjimais, pasikalbėjimais. Ką pagydė. Ką išgydė. Ką ne, tai ne. Žmonės jį vadino stebuklingu daktaru. Tai jam nelabai patiko. Pradėjo pūstis. Net girtis. Ir vis dažniau: „Amžinąjį atilsį tą pagydžiau… Amžinąjį atilsį tą pagydžiau…“ (p. 101).

Gyvenimo realybė susipynusi su socialinėmis realijomis atskleidžia laiką, kuris girdėtas tik iš tėvų, senelių pasakojimų. Ir pabyra keisti žodžiai, kurie dabarties žodyne jau nebeturi savosios vietos dabarties kalbinėje sistemoje: „dvaro kumetis“, „tetėnas“, „bilčius“, „priemenė“, „goglinėti“. Tiesa, paskutinysis „goglinėti“ gana dažnas autorės žodyne. Jos herojai ne pamažu eina, ne velkasi, o tiesiog goglinėja pajūryje ar kur kitur. Ir dar priesagas, kartais net erzinančiai dažnai, B.Beniušienė mėgsta, taip sušvelnindama kalbą: „Pakėlė bilčių mat tetėniukas avių tvartukyje po ėdžiomis turėjo savo slaptąjį sandėliuką „naminukės“ (p. 107). Tekste pasirodanti archaika tiek buities, tiek kalbos požiūriu yra itin įdomi ir vertinga.

Trumpi ir aiškūs jos sakiniai pabyra netikėtais palyginimais: „Nors veidai jau panašūs į pernykščius obuolius, susiraukšlėję, suvytę ir surupūžėję, bet dar gyvi. Kruta. Retkarčiais net nusišypso.“ (p. 92), kurie kalbą daro gana poetišką. Savitas lyginimas, atrasti žodžių deriniai ir sąveikos leidžia autorei išnirti iš paprastos įžvalgos, atpasakojimo. Tačiau, privalu pridurti, kad toli gražu ne visa knyga yra vien tokiais vaizdingumais išsiskiria. Esama ir gana banalių vietų, kur palengva galima atsekti įtakas. Beje, rašant apie įtakas, reikėtų pridurti, kad tekstas… intertekstualus. Jame esama A.Baranausko!

Kartais šmaikštumas pradingsta: nebelieka nei ironijos, nei paradokso. Nustebina ne subtilus humoras, bet išlaikyta rimtis. Atskleista tai, kas intymu, tad savotiškai primena dienoraščio formą, tačiau artimą visiems. Istorinės temos pateiktos per savąją prizmę suasmeniškėja, tačiau dingsta stilistinės priemonės, kalbos archajiškumas ir kitos tekstą gyvinančios smulkmenos. Skaitytojo sąmonę sukrėsti gali nebent sentimentalumas:„Tą brangų žodį – Lietuva! – šaukėme pro ašaras visi balsingi ir bebalsiai, kiek tik turėjome vieko, iki užkimimo, nustelbdami net radijo ir televizijos informacijos pranešimus. Kiek pritilus virš minios pasigirdęs moteriškas balsas pradėjo kalbėti rožančių. Pagautus maldos žodžius kartojome drebančiomis lūpomis ir širdimis“ (p. 6).

Memuarinė rašymo tematika aprėpia ne tik sausio 13 įvykius, Sibiro patirtis, bet ir Nidos, Jurbarko įprasminimą. Negaliu negrįžti prie G.Adomaitytės iškeltojo klausimo… Kiek reikalinga ir įdomi vieno žmogaus pastaba virtinėje kitų? Daug. Labai. Jie tampa pragyvento laiko fiksavimu, iš faktų per filosofinius pasvarstymus virtę meniškais vaizdais. Ir atskleidžia, parodo tai, su kuo vėliau nebesusidursime. Istorijos dalis. Autentika. Faktai pinasi su pasvarstymais. Gyvenimas tampa knygos medžiaga. Jos turiniu. Tačiau ir literatūros išmonei lieka vietos. Per santykį su kalba. Vaizdą.

Rašant apie vaizdus verta paminėti, kad autorė paliečia ir kunigo Edmundo Atkočiūno temą. Taip, to paties, kuris atsisakė kunigystės, vedė moterį ir neseniai pats išleido savąją autobiografiją. Jo atsisakymą autorė interpretuoja savaip ir pateikia tai dviejuose vaizdeliuose pavadinimais „Palaiminimas“ ir „Paskutinė išpažintis“. „Palaiminime“ autorė kunigą mini geru žodžiu, kuris Nidos parapijiečius įkvėpė tikėjimui, paskatino kitokiam dvasiniam gyvenimui, sklidinam meilės. Prieš išvykdamas į Romą Edmundas suklupo prieš visą bažnyčią prašydamas parapijiečių palaiminimo:„Žmonės pasimetę stojasi, kelia drebančią ranką. [...] Pakeltos į viršų rankos vedžioja ore kryžiaus ženklą, o suskeldėjusios nuo vėjų lūpos kužda:

– Vardan Dievo Tėvo…

Ir visa bažnyčia verkia, lyg sūnų išleisdama į karą. [...] Nepyk, o Viešpatie, ant mūsų, kad mes nemokėjome jo nuoširdžiai palaiminti. Jis paliko mus. Jis sukūrė savo šeimą“ (p. 67).

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad perskaičiau dviem prisėdimais. Savu noru. Daug šypsojaus, kartais kikenau it maža mergaitė, ir taip besklaidant puslapius užkliuvo žodžiai: „Tai ne anekdotas, tai gyvenimo realybė…“ (p. 87). Susimąsčiau. Surimtėjau. Atsiverčiau iš naujo.

Gimdymo namuose

Gimdymo namuose


Sondra Simana

kai nubėga vandenys
reikia plaukti
dugnu


du juodi diržai
širdis 150 kartų per minutę


epi-dūras

vien
epitetai
jokių
dūrių


kai trūksta deguonies
ryja gyvybės vandenis


Kamuoliniai
Skausmai
kelia ir neša

kol lieka

tik
kamuoliniai

vienas
vientisas
neaprėpiamas

kosminis

riksmas


Žydai
geri akušeriai
staigiai
skausmingai
ant kelių

per kelias valandas
prašvito
nulijo
Išlindo saulė
gimė mergelė


Pušys
Prisigėrę
Gulbių ežero
už lango
šoka


Paskui
Žiaukčioja
dvi paras
springsta
kad pamirštų
pirmojo gėrimo
skonį


priešpienio lašas
mano
pirmoji
komunija
tau


metai –
Viešpaties trylikti
mėnuo –
balandis medyje
diena –
Šv. Jurgis aria lauką
valanda –
po vidurdienio
minutė –
trylikta

laukimas
buvo vakar


jos vardas
įteka
į šventąją

Deheroizacijos ir sakralumo sankirtoje

Deheroizacijos ir sakralumo sankirtoje

Rimantas Černiauskas. Miestelio istorijos. Novelės.

Versus aureus, Vilnius, 2012, 160 psl.

Sigita Bartkutė

Kitą kartą, pasakojama, mano gimtojo kaimo davatkėlės pas garsų gretimo sodžiaus medžio drožinėtoją užsakė šventojo Jackaus skulptūrą. Bet meistras darbo kažkodėl taip ir neatliko, o mato, kad tirščiausias debesis baltų skarelių jau ritasi nuo kalno sutarto daikto pasiimti. Ir ką vargšui daryt?.. Juk ir dėl mažesnių savo nusižengimų patirto davatkų piktumo bijojo net prisimint… Tik netikėtai jam tarp kojų pasipynęs kažkoks piemenukas. Tai ir stvėręs tą vaikelį, išrengęs nuogai ir įstatęs į spintą šalia kitų savo išdrožtų dievuliukų. Žinoma, kad prigrasęs šį ne tik tylėti, bet ir nesumirksėti. Tai, sako, pamačiusios savo šventąjį net gyvą anos davatkėlės nuo tokio stebuklo ir nualpusios… Tačiau, kaip žinome, viską gerai padaro tik tas, kas nieko nedaro. Tad ir mūsų dabar prisimenamam meistreliui kažkaip neatėję į galvą, kad vien šventąja dvasia gyvenančioms mūsų krašto nekaltosioms mergelėms užklius vienas jo „gyvojo paveikslo“ elementas, kuris šiame mano krašto šmaikštuolių pra(si)manyme skambėdavo tik kaip bìmbas… Betgi ir šiuo atveju mano iš numirusiųjų dabar keliamas dievdirbys, kurio vardo, deja, aš jau neprisimenu, pasirodo, visai nesutrikęs. Griebęs pirmą po ranka pasitaikiusį peilį ir jau rėš tą niekam tikusį „švento Jackaus“ kūno elementą… Tačiau, aišku, kad tuomet jau piemenuko nervai neišlaikę… Tad kaip šovęs tas iš spintos lauk… O anos davatkėlės, patyrusios jau visai nežemišką būseną, irgi nugriuvusios per dirvonėlius šiam iš paskos, dar ir savo angeliškai aukštais balsais nugiedodamos:

– Nebėk, Jackau stebuklingas! Oi tu, Jackau stebuklingas, tegu karo tavo bimbas!..

Panašiai įvyksta ir su Rimanto Černiausko knygos „Miestelio istorijos“ visiems laikams (p.15) užrašytais personažais, didžiojoje knygos dalyje itin garbingai apginant ir išgrynintą istorijos žanro definiciją. Itin konkrečių vietų, itin konkrečius įvykius ir asmenis desakralizuojantys ir deheroizuojantys pasakojimai folklorinio bendruomeninio gyvenimo atmintyje niekada nebuvo tapatinami nei su pasakomis, nei su sakmėmis, nei su legendomis. Bent mano gimtajame krašte tai buvo vien istorijos arba dar – atsitikimai, pra(si)manymai (pramanai). Aišku tik, kad šis kontroversiškas ir perversiškas bendruomeninio būvio žanras realiai kintant gyvenimo situacijoms galėjo maksimaliai priartėti prie buitinių apkalbų ar anekdoto ir net komedijos („cirko“, „spektaklio“, „kino be pinigų“). Bet jų branduolį visada lėmė tikri faktai, o formą – komiškai šiuos deformuojančios fabulos, kurios, nors ir begal paprastutės, visgi dažnai buvo ir pakankamai išplėtotos. Tad akivaizdu, kad rašytinės literatūros kontekste jos yra žymiai artimesnės novelei. Tačiau (post)moderniame literatūros diskurse – absoliutaus žanrų ir stilių niveliavimosi laikais – bet kurie teksto modeliai ir apskritai menininkams yra tapę vien itin patogiais kokio nors afektinio tikrovės įvykio (fakto) regeneravimo sinonimais. Ar ne todėl ir „Miestelio istorijose“ mes randame ir „Novelę ne į temą“ (p.74), ir „Nebaigtą pasaką“ (76), ir „Paprastus nutikimus“ (p.82) arba esame priversti konstatuoti, kai atkreipiame dėmesį į skyriaus „Aš ją mačiau“ paantraštę „Visų žymių žmonių gimimo ir mirties metinėms“, kad ir be dedikacijos apibrėžimo čia nelabai išsiversime… Be to, kiek užbėgdama sau pačiai už akių, turiu pastebėti, jog šios knygos skyrius groteskiniu pavadinimu „Girtas laivas“ – tai tipiškos esė, o baigiamoji rinkinio dalis – „Poetai – paukčiai“ – ir akivaizdi proginių kalbų iliustracija. Beje, jeigu šiuo požiūriu dar atidžiau žvilgtelėsime į šio rinkinio tekstus, tai rasime ir kur kas įdomesnius jų apibūdinimus: pvz., pasiaiškinimus (p.18), bylas (p. 33, 34) ir netgi košę (p.43). Taigi kad istorijos yra tik istorijos… Tačiau, jeigu ši definicija šiuolaikinės literatūrologijos konvencijoms tebėra svetima, tai šią R.Černiausko knygą aš drįstu apibendrinti ir groteskinių esė sąvoka. Ir tai darau remdamasi tuo, kad daugumai aptariamo rinkinio tekstų būdingas itin akivaizdus kompozicinis ir stilistinis laisvumas (net iki absoliutaus fragmentiškumo), ir tuo, kad šioje knygoje su rašto kultūros dalyvio, apžvalgininko ir kritiko kontroversišku reaktyvumu reflektuojami (arba, pvz., tekste „Meilė“ (p.101) tik replikuojami) labai konkretūs ne vien Klaipėdos ir Lietuvos, bet ir asmeniškai suvokti tarptautinio literatūrinio gyvenimo įvykiai. O ar šie mano argumentai telpa į esė apibrėžimą, galima pasitikrinti atsivertus bet kurį „Tarptautinių žodžių žodyną“. Bet dabar jau tikrai pats laikas pasiaiškinti, kuo šis R.Černiausko knygos „Miestelio istorijos“ diskursas yra komiškas.

Svarbiausia bet kurios komizmo formos atsiradimo priežastis – kontroversiškas ar net ir perversiškas bet kurio tikrovės reiškinio pamatymas, nes normalus homo sapiens jau be galo seniai pastebėjo, kad vienaplanis žmogaus būvio traktavimas yra tiesiog neįmanomas, kadangi net ir pačiai idealiausiai (švenčiausiai, gražiausiai, teisingiausiai etc.) būties versijai beveik visada galima surasti ir kontroversiją. Ypač jeigu idealybės siekimas praranda bet kokį sąlytį su realybe ir taip iš esmės pažeidžiama natūrali gyvenimo pusiausvyra, kas ir įvyksta nuo savo iškreipto religingumo apakusioms davatkėlėms toje iš mano gimtojo krašto į pirmąją šio rašinio pastraipą linksmai (deja, bet tą vien nemokšiškai perteikus) atklydusioje istorijoje. Ne tik tas šventumo iliuzijų užliūliuotas moterėles pastačiusioje „ant žemės“, bet drauge desakralizavusioje ir šių liguistai įtikėtą, jeigu tai jau supinsime su „Miestelio istorijų“ mintimis, „Jėzaus mūkelę“ (p.47) arba tikriau – šv. Jackaus balvoną (p.78). Tad gal R.Černiausko knyga nieko naujo ir nepateikia? Pateikia. Juk čia, kol kas visai nekreipiant dėmesio į individualų autoriaus stilių, yra pakitusios ir pasakojimų situacijos, ir personažai, ir erdvės parametrai, ir net laikas. Nors šis „Miestelio istorijose“ irgi pakankamai mitologizuotas, betgi čia lengvai atpažinsime ir sovietmetį, ir net itin konkrečią „naujųjų laikų“ datą surasime (žr.p.110), o ir kitus įvykius šiuo aspektu mikliai rekonstruosime, jeigu bent kiek orientuojamės Lietuvos literatūriniame kontekste. O juk jis čia visai neplatus – faktiškai sutampa su itin buitiškai vegetuojančiu kaimu, kuriame Černiauskas apkalba Šikšnelį, Šikšnelis Černiauską (p.16)… Bet tai tik vienas iš R.Černiausko ironiškojo požiūrio į Klaipėdos literatūrinį bendrabūvį taškų. Kadangi „Miestelio istorijų“ objektas – ne šiaip sau paskalos, o literatūrinė kūrybos (auto)refleksija, tai skaitytojui tiesiog būtina pasiruošti patiems netikėčiausiems komiškos pasakotojo išmonės viražams. Pvz., man užteko perskaityti vien ką tik cituotos frazės pabaigą, kad net aiktelėčiau iš juoko, nes tikrai nesitikėjau rasti tą, kad Šikšnelis deda ant Šikšnelio, Černiauskas ant Černiausko. Ir smagiausia, kad čia absoliučiai nesumeluojama, nes tiems, kuriems nors kiek patinka šių autorių kūryba, tuoj pat iš atminties išnyra bent bravūriškasis Juozo Šikšnelio „Turėti ir neturėti“, o jau kaip tuomet išsiverst ir be R.Černiausko Gusto, Jokūbo Raugčio ar net Zigmučio (juk ne veltui Klaipėdos menininkai šiam sliekui paminklą sukūrė)? Be to, intertekstualiai komiška (auto)refleksija yra ir pati stipriausia, subjektyviu mano požiūriu, „Miestelio istorijų“ ypatybė, nes ji gerokai sušvelnina ir tas šių pasakojimų vietas, kurios knygoje primena tik itin nejaukų svetimos galvos utinėjimą ar kažkokių, skaitytojui visai nesuprantamų, asmeninių sąskaitų suvedinėjimą. Šiuo aspektu to ryškiausias pavyzdys man – „Tesėtas pažadas“ (p.105). Juk bet ką diskredituojant visgi privalomi ir tabu. Ir svarbiausi iš jų – tai žmogaus liga ir mirtis. Bet ką tik – įvardytame tekste, mano nuomone, antroji lyg ir pamiršta. Tačiau dabar jau aš privalau į šią atsižvelgti – jeigu R.Černiauskas būtų gyvas, apie kai kuriuos „Miestelio istorijų“ tekstus tikrai atsiliepčiau gana griežtai. Bet nūnai stengiuosi (kiek gebu) išryškinti vien neginčytinus jų privalumus. Juolab kad šios knygos intencija iš tikrųjų be galo šviesi.

Iš ko gimsta R.Černiausko tekstų šviesa? Žinoma, šią mįslę apskritai įspėti galbūt yra gryna utopija, nors man rodosi, kad tai kyla ir iš itin racionaliai sveikai agrarinės kultūros paveikto žmogaus etinių pažiūrų, ir iš šio rašytojo bent pirmąją gyvenimo pusę itin stipriai inspiravusių (neo)romantinės literatūros (ypač poezijos – tą ir asmeniškai galėčiau paliudyti) estetinių idealų. Tad ir „Miestelio istorijose“, nors iš prakeiktos lyrikų tautos vien linksmai šaipomasi ar lietuvio lyrizmo samprata deformuojama ir groteskiškai – su duona, meile ir šautuvu (p.46), vis dėlto aišku, jog ir šios knygos pasakotojui daug smagiau, kad tarp skaitytojų populiarūs tik lyrikai – Salomėja Nėris, Brazdžionis, Šikšnelis. O Raidas Dubrė – ne (p.48). Ir visai akivaizdu, kad per tokį komišką kontrastą ne tik itin intensyviai yra ginamos klasikinės grožinės literatūros vertybės, bet ir siekiama atskleisti, kokios iš tikrųjų gali būti jų atsisakymo socialinės pasekmės. Todėl skaitant „Miestelio istorijas“ yra pakankamai aišku, dėl ko čia diskretiduojama ne tik grafomanija ir perversiškas plunksnos kankinių (p.120) susireikšminimas ar impotentiškas meno kritikos angažuotumas bei absoliutus daugumos literatūrinių sambūrių (konsiliumų – p.37) bergždumas, bet ir kultūros politikos samprata apskritai. Kuo tik ši reikštųsi. Ar Didžiąja Tiesa (p.52) įtikėjusioje Raido Dubrės valstybėje (žr. p.44 ir kt.) suteikiamais liaudies rašytojų vardais (p.95 ir kt), ar jau „kapitalistiniame rojuje“ iškerojusia žodžių samplaika meniškas biznis, kuri tikrai skamba gražiau (p.119) už naivų kokio nors peckelio pasiryžimą numirti dėl apsakymo eilutės (p.24). Tam pasitelkus ir daugybę kitų komiško vaizdavimo priemonių – tiek žaidimus garsais (p.87-88), tiek vaikų kalbą ir tarmybes bei kitas (auto)biografines detales, nes įsitikinta, jog rašytojai niekada neišauga savo vaikystės ir yra vos ne prakeikti knistis (…) niekam kitam nenaudinguose atminties skuduruose (p.90), tiek faktų iškraipymus („Vilius Kurmelis“) ir itin tikslius enciklopedinius duomenis (geriausias to pavyzdys – 5 skyrius), tiek kalambūrus ir gana kandžią ironiją, tiek meninį išdidinimą (pvz., remiantis J.Šikšnelio pomėgiu į savo knygas įkomponuoti valgių receptus) ir net šaržavimą, tiek parodijavimą ir parafrazavimą ar tik individualaus kūrėjų stiliaus imitavimą (čia vėlgi geriausiai sekasi su J.Šikšnelio kūryba), tiek poetų pavardžių ir paukščių pavadinimų sutapimus ar kitas leksines dviprasmybes ir apskritai žemąją leksiką, tiek literatūros citatas (čia galima atkreipti dėmesį jau vien į poskyrių pavadinimus „Kulinarinės istorijos“, „Kas dainon nesudėta“ ir „Lietuvos pakrašty“), kurios naujame kontekste savaime tampa tik perversijomis, arba net ir šių kompiliacijas etc. Beje, visa tai papildžius dar ir iš pasakojamosios tautosakos perimtomis formulinėmis konstrukcijomis arba ir publicistinėmis klišėmis meninis vaizdas kartais išauginamas ne tik iki grotesko, bet ir iki atviros fantasmagorijos (žr. bent p.48). Tačiau bet kuriuo atveju tai visada paverčiama tik itin atlaidžia šypsena, ypač gražiai išsiskleidžiančia per netikėtus finalus, kartais sutampančius net ir su itn smagiomis sentencijomis (pvz., p. 55, 69 ar kt). Todėl net ir kandžiausiai deheroizuoti R.Černiausko tekstuose personažai dažniausiai yra išimtinai pozityvūs. Be to, ši dominantė leido autoriui gana konstruktyviai akumuliavus tiek gyvenimišką, tiek kūrybinį, tiek kritinį diskursus sukurti, sakyčiau, netgi literatūrinį performansą. O šio grožis man ypatingai atsiskleidė prieš porą metų prie (ant) Biržos tilto – per aktoriaus Sigučio Jačėno su saksofonininku Pranu Narušiu ką tik Anapilin pasitraukusio R.Černiausko atminimui skirtą kelių „Miestelio istorijų“ interpretaciją. Kadangi anie tekstai tuomet taip organiškai susiliejo su judriai gyva ir drauge ypatingos rimties prisipildžiusia Klaipėdos senamiesčio panorama, kad absoliuti dauguma to vyksmo dalyvių savaime pajuto ir jų spiritistinę galią – tarsi Velionis irgi būtų smagiai krizenęs arba tik mąsliai tylėjęs (sklindant bliuzo garsams) šalia. Ir čia, tiesiog papildant šią pastraipą, man norisi stabtelėti prie dar vienos R.Černiausko „Miestelio istorijų“ ypatybės…

Tikrai būtų labai neteisinga nepastebėti to, kaip stipriai aptariamasis rinkinys, lai, rodos, pasirinkęs tik meninį tikrovės desakralizavimo kelią, angažuojamas ir į sakralumo dimensijas. Kaip jau minėta, tą liudija jau ir poros skyrių dedikacinis / adoracinis pobūdis. Tad „Miestelio istorijų“ literatūriniai vardai į skaitytojų atmintį tikrai įrašomi, kaip vėl jau minėta, ar ne visiems laikams. Juk bet kuriam menininkui yra svarbiausia – didelis garsas (p.22), o, be to, jų kiekvienas viliasi, kad bent jau jis kada nors būtinai nusiraus Nobelio premiją. Nesutikau rašytojo, kuris galvotų kitaip (p. 120). Ir tai teigiama visai nejuokaujant (vėl liudiju, jog ir gyvenime R.Černiauskas ne kartą viešai ištarė, kad jeigu jis būtų nemanęs, jog rašęs geriau už kitus, tai tikrai būtų nerašęs). Užtat šioje knygoje ir nerasime nė vienos pavardės iš literatūrinio vyksmo paraščių. Ar tos pavardės (pseudonimai) būtų rašytojų, ar ir kritikų. O jeigu čia dėmesys ir atkreiptas į marginalus, tai jie geriausiu atveju jau įvardyti tik vardais (pvz., Vytukas iš skyriaus „Aš ją mačiau“). Arba pasitenkinta vien kai kurių jų kūrybinių pretenzijų nominavimu – pvz., „Rašytojas“, „Vaikų rašytojas“, „Tobulas poetas“ ar kt. Lygiai kaip pasielgta ir tuomet, kai literatūrinės kritikos yra akivaizdžiai užgautos ir paties R.Černiausko ambicijos. Šiuo aspektu itin išsiskiria „Tokia Baltija“ (p.63). Tačiau dar kartą akcentuoju, jog sakraliai dominuojančią padėtį „Miestelio istorijose“ užima tik tie literatūrinio vyksmo dalyviai, kuriuos jau tikrai verta įkelti dandun (žr. p.39), o visai nejuokaujant – įtraukti į nusipelniusių kultūros vardų katalogus. Kaip kad buvo įtrauktas į mano atmintį ir tas mūsų krašto medžio meistras, kurio vardą aš, deja, taip neatleistinai pamiršau. Ir net jo itin meniškai pagamintų mamos kraitinių skrynios bei spintos taip pat neišsaugojau… Tačiau vilkimės, kad bent su R.Černiausko kūryba niekam taip neatsitiks. Juk tikrai mokėjo rašyt šis žmogus.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Vainius Bakas


Paskutinis Hamleno fleitininkas


Nors ir pėdos ataušo, ši žemė dar liudija – eita
viso pulko vaikų, viens po kito paliekančių miestą,
paklusnių kaip žvėreliai, pagal bliuzo išblizgintą fleitą,
ir skaudžiausia stebėt, kaip kvartaluos šviesa jų išblėsta.

Daros tuščia kiemuos, tik maišeliai dar vėjyje šlama –
vienkartiniai, skirti daugkartiniam gyvenimui dėti.
Nė žiupsnelio tiesos tarp daugybės spalvotų reklamų –
tik nebylūs ekranai, šlifuoti, lakuoti, žvaigždėti.

Ties bedugnės riba, kai jau niekas krypties neparodys,
fleita kybo ore ir suraito šiai nebūčiai gestą,
gal padorų tik tiems, kam ir taip negalioja joks žodis,
jeigu virstų į kūną, ir jį kada nors išsivestų.

Nuolat sienomis srūvanti velniška fleitos melodija…
Čia išliks tik kurtieji, brolau, čia išliks tik bepročiai,
nes kitus tarsi žiurkes čia gaudo, skandina ir nuodija,
— aš geriau nusikirsčiau pirštus, bet vis viena negročiau…

Menschliches, Allzumenschliches

Žmogiška, pernelyg žmogiška
vaizduoti poetą su lengva metafizikos priemaiša,
iš tikrųjų nesugebantį atvirai prisipažint
nieko neišmanančiu nei apie fiziką, nei apie tai, kas virš jos.

Žmogiška, net pernelyg žmogiška
nutylėti, kai klausia kas nors apie visokius balsus,
kuriuos turi neva kas diktuot iš aukščiau,
o gal iš žemiau –
iš tikrųjų negi prisipažinsi, kad kurčias esi kaip kiti?

Juk žmogiška, pernelyg žmogiška
nežinoti nei Dievo buvimo, nei tai, ar jis moka lietuviškai.
Net jeigu taip, nežinia, ar supranta mane,
kaip dažnai ta pačia kalba šnekantieji iš tikrųjų
ničnieko apie vienas kitą nežino.

Juk žmogiška, pernelyg žmogiška
rašyti sau ir apie save, galbūt dar vienam kitam
panašiam dvikojui homo erectus, homo eroticus
ar homo neuroticus, su lengva metafizikos priemaiša.
Apie poeziją žinoti tik tai, kad ji nėra
nei velnias, nei gegutė, bet kažkas panašaus tarp vieno ir kito,
lydinys, lydmetalio plokštelė, plokštuma, sluoksniuotas
plokštainis, kurio sudėties prityręs kepėjas kitiems neišduoda.

Tiesiog žmogiška, pernelyg žmogiška
apie metų laikus užsiminti kaimynui užuolankom,
paklaust, ar jau pasikeitė žiemines padangas,
ar pajuto, kaip brangsta benzinas ir dujos,
kad kartais, žiūrėk, neužsikuria.

Žmogiška, pernelyg žmogiška
nutylėt, kad ir man kartais neužsikuria
jokia mintis galvoje, net nekibirkščiuoja,
ir bandyk nebandęs, neišjudini niekaip tada,
eini skolintis akumuliatoriaus gnybtų.

Žmogiška, pernelyg žmogiška
pripažint, kaip sunku baigt laiku – eilėraštį, aktą, galbūt
ir patį gyvenimą.
Viskas – gryna intuicija, dėsniai, žemės ir moters traukos,
inercija, o gal – ne inercija, o seniai parašyti planai,
faktai CV, artefaktai, biografijos su juodomis dėmėmis,
iš akių, gal tik šiaip nuo kavos, geriamos ankštose dangaus kontorose.

Aišku, kad žmogiška, pernelyg žmogiška –
iš tikrųjų tai net nežinau, ar į pragarą noriu papult, ar
į rojaus kurortą, svarbu, kad kartu su savais,
pabūt, patylėt apie nieką.

Nes žmogiška viltis ir kvailint save ir kitus,
guosti, žadėti anapusines laimes ar pranašauti,
kad viskas gerai bus, kad reikia tik laiko,
o laiko kaip visad – nėra.
Paprasčiausiai nėra kada galvot apie laiką, jo tėkmę,
užsiciklini metų cikluose, Vivaldžio nugrotuose sezonuose.

Žmogiška, pernelyg žmogiška turėti kitų dievų
stalčiuose ir lentynose
renkančių dulkes, šviečiančių fosforo auromis,
turėti daugybę problemų, priežasčių, aplinkybių,
kenotafų, apleistų ir nelankomų vietų,
ir tik vieną, tą vieną vienintelį žmogų,
su kuriuo dar būtų apie ką patylėt
per ilgą ir šaltą kaip tėvo ranka,
per drėgną, sugrubusią žiemą.

Vertėjas


Atleisk, nežinojau, kaip geriau tau išverst,
kad artėja ruduo.
Tai ėmiau ir išverčiau prie slenksčio
maišą sugrėbtų kaštonų lapų.

Kaip išversti, ką šneka ugnis židiniuos,
ką šnabžda raudonos kaip vėžiai anglys
šaltą žiemos pavakarį.

Į kokią kalbą išversti senų kuprotų
moterų krūpsėjimą,
kai matyti tik trūkčiojančios nugaros,
nusuktos nuo tavęs,
ir nežinai, ar juokias, ar verkia.

Kaip išversti dantiraščius, paliktus ant riekės
sužiedėjusios duonos,
paskubomis paliktus išnykstančios
tavo genties.

Dar nežinau, kokį atspalvį
turi sniegas tavo kalboj,
tai išverčiau po pusnių pusnis po langais,
galbūt suprasi dabar, apie ką aš?

Na, atleisk, aš visai nežinojau, kaip tiksliai tavo kalba
turi skambėt šitas žodis – žiema
Tai ant tavo balkono virvių
Prikabinėjau varveklių varpelių
Spengiančių žiemryčiais

Į gerąją pusę išverčiau senus eilėraščių kailinius –
naftalinas, o vis dėlto kvepia,
kalba, o iš tikrųjų tik – vėjo pamušalėlis
prairęs per metų siūles,
praskydęs, praplyšęs…

o vis dėlto šildo…

Durys be rankenos

Kaip laikaisi?

Laikausi už rankenų, nučiupinėtų
tūkstančių rankų,
už šiltų tilto turėklų.

Laikaus už baltų kolonų,
apsikabinęs kamieną Šiaurės miestelio beržyne.
Visai kaip vaikystėj – įsikibęs
toks mažas į didelę tėvo koją,
neleisdavau išeiti.

Taip ir laikausi:
troleibusų rankenų, skėčių, kopėčių, principų,
pasninko (kai kada).

Laikausi įsikibęs duoto žodžio,
sulaužytos erškėčio
šakos.

Laikau tavo ranką ir jaudinuos
lyg laikyčiau abitūros
egzaminą.

Taip ir laikausi:
už puodelio ąselės, už krentančio medžio,
už kapišono, už virvės –

tvirtai,
nagais įsikibęs į apdriskusį skverną
šito laiko neturinčio, kelio nežinančio,
nuolat skubančio savo

gyvenimo.

Pasiruošimas šuoliui


Tarsi atomą į dalis suskaldai
vienodai žiaurią ir vienodai gerą
visatos erdvę, sferų stygos dera –
naktis tėra pasiruošimas maldai.

Šiek tiek ilgiau – pasiruošimas mirčiai,
kelias tvankias paras, žiūrėk, jau lyja.
Lyg skėtį išsiskleidusią leliją
neši ir jau nebaisūs vėjo kirčiai.

Šiek tiek lengviau, jei praneši iš anksto
apie mėnulio pjautuvą atšimpantį,
apie atbukusį vienatvės šimtmetį,
kuris visus, kas netelpa, sulanksto –

tarsi eilėraščius, žiūrėk, ir pats papuolei
į vieną jų, tikriausiai ima siutas.
Neišsiskleidęs pienės parašiutas – – -
per maža laiko pasiruošti šuoliui.