Lietuviška egzotika

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

Lietuviška egzotika

Gediminas Kulikauskas. Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą. Pasakojimai. Obuolys, Vilnius, 2013, 314 p.

 

Dainius Vanagas

Retkarčiais verta prisiminti, kad šmirinėjant knygynuose ir ieškant malonių, įvairialypių skaitymo patirčių, nebūtina kyščioti nosį vien tik į grožinės literatūros skyrių. Vaizduotę, protą ir pojūčius kuo puikiausiai gali pagaląsti ir įmantri, egzotinio pobūdžio publicistika ar su meistriška intriga ir polemine struktūra sukurpti istoriniai naratyvai.

Istoriko ir publicisto Gedimino Kulikausko knyga „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ nubloškia skaitytojus į vadovėlinių įvykių antrąjį planą ar netgi užkulisius. Be abejo, mes labai džiaugiamės Vasario 16-ąja; kartais vis dar paburbam dėl nugvelbto Vilniaus; pakraipom galvą dėl 1926 m. perversmo ir autoritarizmo tendencijų; pasiginčijame, ar 1940 m. A.Smetonos sprukimas į Vokietiją buvo sumanus manevras, siekiant bent minimaliai pagelbėti į beviltišką situaciją pakliuvusiai šaliai, ar viso labo bailumo požymis; mes… Mes, aišku, neblogai išmanome tarpukarį. Bet dažniausiai šis išmanymas tėra menka kruopelė to, kuo tviska, kunkuliuoja ir žnaibosi ši užmarštin begrimztanti epocha.

Šios priežasties paakintas G.Kulikauskas sutelkia dėmesį į periferinius (švietimo kanono, bet ne įvykių, procesų reikšmingumo atžvilgiu) istorinius niuansus ir atskleidžia jų vitališką prigimtį. Pats autorius štai taip vilioja skaitytojus: „Šią knygą pirmiausia kviečiu atsiversti tuos, kurie labiau mėgsta brūzgynus nei išmintus takus, kuriems mielesnis apžėlęs užmirštas lauko keliukas, o ne nuvažinėtas lygių stereotipų vieškelis. Kurie bodisi „oficiozu“ ir geba žavėtis kasdienybės smulkmenomis“ (p. 10).

G.Kulikauskas savo žodį tesi ir apipila skaitytojus gausybe tarpukario laikmečio įdomybių. Knygoje šmaikščiai pasakojama, kaip ir su kokiu atkaklumu vykdyta spirito bei kitų gėrybių kontrabanda iš Rytprūsių, kodėl lietuviai turėtų būti dėkingi saksų savanoriams už išsaugotą nepriklausomybę, kuo svaigindavosi mūsų protėviai, kas lėmė, kad apelsinai buvo tapę viena iš svarbiausių vyro meilinimosi moteriai priemonių, kaip lietuviai tvarkėsi su Didžiąja depresija (kuri, tiesa, Lietuvos pramonėje pernelyg neįsisiautėjo, užtat ūkininkams kirto kaip reikiant), galų gale, kaip vykdavo lobių medžioklė. Nors pasakojimai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gana menkai susiję vienas su kitu, iš tiesų jie sudaro nuoseklų ir tankų tarpukariui būdingų sociokultūrinių santykių tinklą. Be to, dėl knygoje dominuojančios ekonominės, buitinės, „išgyvenimo“ siužetinės linijos itin reikšminga ir pasakojimuose detaliai atskleista lietuvaičių kova už pigesnes prekes, ypač alų ir tabaką. G.Kulikauskas šios kovos iliustracijai pritaiko klasikinį veiksmo žanro trafaretą, t.y. sumodeliuoja „kietojo vyruko“ ir „blogiukų“ vaidmenis. Taip užverda arši kova tarp vyriausybės paskirto ir visuomenės karštai palaikomo Kainų tvarkytojo Vlado Juodeikos ir kainomis akiplėšiškai manipuliuojančių, slidžių it gyvatės prekeivių. Vėliau šis mūšis perauga į grumtynes su tarpukariu gausiai privisusiais ir vartotojus terorizavusiais pramonininkų sindikatais – kojinių, miltų, limonado, statybinių medžiagų ir kt. Visgi didžiausi iššūkiai Kainų tvarkytojo laukė ardant tabako ir alaus sindikatus, tačiau ir šie – kaip ir dera tokio tipo siužetams – galiausiai buvo palaužti. Minios žmonių triumfavo baruose pirmą sykį gerdami įperkamą alų ir traukdami padoraus papiroso dūmą (mat sindikato laikais gamintojai buvo griežtai pasidalinę rinką ir pelną, o tabako kokybė, dėl konkurencijos stokos, pasiekusi absoliutų dugną).

Pasakojimai užrašyti lengva, smagia plunksna, kalba sklandi, nemanieringa, dėl to tekstas mikliai slysta mintimis. Knygoje apstu autentiškų iliustracijų, fotografijų, žemėlapių, iškarpų ir žinučių iš to meto laikraščių (pavyzdžiui, Dešimt Tabako sindikato įsakymų rūkaliams: „[...] 2) Neliudyk melagingai, kad svetimųjų gaminiai yra geresni už savuosius. [...] 7) Moterie! Jei esi savo vyro bičiulė, gerbk jį ir rūkyk tik jo mėgiamą papirosų markę“ (p. 258)), įvairių statistinių duomenų (tarkime, vidutinis valstybės tarnautojo atlyginimas tarpukariu svyravo nuo 150 iki 380 Lt per mėnesį. Vienas apelsinas Kaune 1937 m. gruodžio mėnesį kainuodavo nuo 60 iki 90 ct. Apytiksliai palyginus, vienas smetoninis apelsinas šiandien, kai vidutinis atlyginimas viršija 2000 Lt, kainuotų nuo 6 iki 9 Lt. Savo ruožtu smetoniško 0,5 l talpos alaus butelaitis šiandien atitinkamai kainuotų apie 10 Lt.) ir keisčiausių faktų (sakykime, maždaug iki 1935 m. vidurio ką nors nusipirkti to meto parduotuvėse tegalėjai tik po ilgų ir varginančių derybų, nes prekės neturėjo sužymėtų kainų. Esant tokiai situacijai išlošdavo tik aštrialiežuviai, o likusieji, neatlaikę apsukrių prekeivių spaudimo ir gražbyliavimo, dažniausiai permokėdavo).

Nors tapydamas spalvingą tarpukario paveikslą G.Kulikauskas remiasi egzotiškiausiais, neįprasčiausiais (mūsų akimis) gyvenamojo laiko aspektais, autorius sugeba išvengti romantizavimo pinklių, esą, turime reikalą su Niekados šalimi, kur žmonėms vietoje akių auga tabako lapai, o norėdami išsikviesti lietų, jie urgzdami šoka aplink laužą. Ne, knygoje aktualizuojamos kasdienybės pobūdis iš tiesų labai primena nūdieną, tik priemonės šiai kasdienybei atlikti, įgyvendinti, savaime aišku, skiriasi nuo dabartinių. Betgi problematika iš esmės ta pati! Kontrabandininkai, kaip ir visais laikais, ieško efektyviausių būdų prekėms gabenti, o muitininkai tebėra vienas iš labiausiai pasiturinčių visuomenės sluoksnių. Vartotojai karštligiškai siekia maksimalaus kiekio malonumų ir patogumų už minimalią kainą. Gamintojai – maksimalaus pelno minimaliomis sąnaudomis. Na, o tarp skirtingus interesus turinčių grupių ar valstybinių darinių natūraliai kyla neišvengiama trintis. Rūpesčiai kartojasi, keičiasi tik sąlygos ir žmonės.

„Apelsinų kontrabanda“ – nuotaikingas, kūrybingumą ir smalsumą žadinantis mokslo populiarinimo veikalas. Tiesa, be detalesnės studijos sunku įvertinti šios knygos kaip patikimo šaltinio statusą, juolab kad retkarčiais knygoje sušmėžuojančios nuorodos į Vikipediją nekelia pasitikėjimo. Šiaip ar taip, tai – šauni ir nepretenzinga publicistika, kurią, atvirai kalbant, paskaitinėti vertingiau nei gaišti laiką nemenkai lietuvių grožinės literatūros daliai.

Julija Božičko

Julija Božičko

Tai buvo vienatinis šūvis jo gyvenime.

Bet laimingas

Jis dažniausiai šaudydavo į moteris. Vilkiška uosle nujausdavo, kuri po kelių minučių šoks ant kelių ir maldaus, kad jo vyriškos rankos paneštų jos prekių maišelį arba ją pačią. Tik kažkodėl jos susivaldydavo. Moterys. To jis negalėjo suprasti. Tačiau užteko vien žinojimo, kad jos tuoj šoks.

Tik pirmadienis buvo kitoks. Jis neužsimovė savo mėgstamų kelnių, neišgėrė mylinčios ir mylimos kavos, nenusišypsojo iškrypėliška šypsena į veidrodį, jis net nepasižiūrėjo, ar nėra ko įstrigusio tarpdančiuose. Jis tiesiog išėjo į parduotuvę, kur jo rankos reikalingos kiekvienai moteriai. Ir net nesvarbu, su vaiku, su pilvu, ar paprasta ji. Jis padės visoms. Tik pulkit ant kelių, didžiai maldaudamos.

Neįprastai ilgai apžiūrinėjo pomidorus savo sultyse. Labai simpatiški pasirodė. Galiojimo laikas irgi geras. Tai kodėl gi ne. Tik iš kur ta moteris staiga iš už kampo išdygo? Jos plaukai tokie ryškūs. Ši moteris netgi dažosi eidama į parduotuvę. Tai dievybė. Įprastai jos visos eina pavargusios, susikūprinusios ir su sportiniais treningiukais. O ši ne. Ji kitokia? O taip. Kur gi ne. Beveik kaip Afroditė arba naujausia visų laikų laumė. Žinoma, jis galėtų prieiti ir paklausti, kaip sekasi. Bet nuo to šis džentmunas nepasijus geriau. Šiandien kita diena. Kita. Kita. Kita.

Ji eina tiesiai jo link! O ne! Ji puls ant kelių, kai jis visai tam nepasiruošęs.

– Sveiki, pastebėjau, jog susidomėjote pomidorais. Mūsų firma gamina pačius geriausius ir koky…

Dabar ji guli. Galima spėti, jog buvo taikyta į akį pomidorų skardine. Arba šiaip koks netyčinis pasikėsinimas… ką gali žinoti. Pasaulis pilnas visko: ir lavonų, ir pomidorų.

1,552

Na, tai kaip ir visi normalūs (arba nenormalūs), pradėsiu nuo vieneto. Jis pernelyg tuščias ir statiškas. Bespalvis, graužiantis odą, ieškantis tuščių kraujo gyslelių ir jose apsigyvenantis.

Vienetai dažniausiai būna labai sukti. Jie tyliai glosto plaukus, bučiuoja lūpas, kaklą, akis, rankas. Apsvaigina ir tada smogia. Skaudžiai, bet jiems visada būna atleista. Didžiausios maldų knygos parašytos vienetų odei. Vienuoliai garsiai kalba vienetų maldas net stovėdami eilėse prie parduotuvių, šokdami tango ar išvesdami pasivaikščioti balandžius. Dar vienetai turi keistą ir labai nepatogų įprotį kišti peilį. Tai nėra blogai. Tik nepatogu. Nes pirštai užčiuopia tekantį kraują iš skylės kūne ir tada labai nemaloniai limpa, dar išsipurvina drabužiai ir sklinda badantis kvapas su cinamono atspindžiu. Būtent šią akimirką geriausia atsistoti prieš veidrodį ir paklausti: „kuo galiu padėti?“.

Su vienetu esu susidūrusi tik kartą. Pavasarį. Tąnakt išėjau pauostyti pakaruoklių, nes būtent jos man labiausiai kvepia. Tyliai šnibždėjau sau pasaulio vardus ir gėriau dangaus sultis, kai iš pilvo pajutau besibeldžiantį vienetą. Pirmą kartą jis pabeldė labai solidžiai, džentelmeniškai ir maloniai. Tyliai sau tikėjausi, kad viskas tuo ir baigsis. Bet kiekviena minute vienetas beldė vis stipriau ir stipriau. Jį išleisti yra tik vienas vienintelis būdas: reikia atsistoti ir vaitoti, kaip vaitoja gimdanti moteris, paskui staugti, kaip kad staugia vilkas. Ir staiga pats net nesitikėdamas nutyli – vienetas tą akimirką sėdi įstrigęs gerklėje ir čiulpia tavo energiją. Man pasisekė: vienetas vietoj jėgų gavo paskanauti dangaus sulčių. Esu girdėjus, jog nieko bjauresnio už šias sultis vienetams nėra. Netyčia save išgelbėjau. Tačiau tas idiotas iš gerklės nelindo. Pradėjo dainuoti kūdikių lopšines ir mane užvaldė velniškas miegas. Dievaži, tą akimirką miegojau stovėdama, Pakaruoklių alėjos viduryje, praverta burna ir su gyvenimu pašonėj, laukiančiu, kada pradės groti pianinas. Vienetas tyliai išsiurbė iš manęs viską: nuo jėgų iki kaulų. Liko tik oda. Net akių obuolius išsitraukė sekundžių tikslumu.

Atsibudau nuo bažnyčios varpo. Din dan! Din dan! Jis kvietė visus nusidėjėlius ateiti ir pulti ant kelių, maldaujant dangaus malonių ir atleidimo. Tikriausiai buvo pusė dvylikos. Norėjau ir aš nueiti į bažnyčią. Puikiai vaidinu tikinčią. Garsiai meldžiuosi, klaupiuosi ir aukoju negailėdama, aukštai iškeldama ranką, kad visi matytų, kaip brangiai moku už bilietą į dangų. Bet net pajudėt negalėjau. Gulėjau suglebusi ant plytelių. Šalia pakaruoklių. Prašiau jų būt pakarta. Bet nelabai pavyko, jos mane ignoravo ir toliau skleidė savo kvapą.

Susiėmiau. Garsiai išrėkiau vienetą. Prašiau jo grąžinti nors truputėlį visko. Man reikėjo nors iki namų nueiti. Ant sienos ten turiu dangaus sulčių pasikabinus. Jos mane išgelbėtų. Bet jis atsistojo, pažiūrėjo į mane, spjovė į odos lopinėlį, kur anksčiau tikriausiai buvo kakta, ir nuėjo garsiai šaukdamas savo vardą.

– Vienetas. Vienetas. Vienetas. Greičiau, vaikeli, ateik. Bėkim pas Dievulį.

Šalimais praėjo senė su savo anūku. Ji vienetą pažino pamačiusi mane, bet, višta, net nesiteikė padėti. Čia ir atsiskleidė jos religingumas ir meilė Dievuliui. Tikriausiai savo suglebusiais kaulais ir senu liežuviu mokė mažylį mylėti Dievą. Nes jis tik vienas. Toks pat kaip vienetas – tik vienas. Garsiai užrėkiau. Jeigu Dievas yra vienas ir vienetas – vienas, tai manyje tikriausiai lindėjo iki gyvo kaulo visų maldų išvargintas Dievas. Dabar suprantu. Tos visos močiutės, kurios tiki iš įpročio, nes yra likusios vienos. Po mišių susitinka su kaimynėm prie kokių avižinių dribsnių košių ir apkalbinėja kiekvieną žmogų ir jo mimiką, drabužius, net balsą. Dievą tai vargina. Jis pavargo, todėl slapčia žudo. Aš buvau pirma. Ačiū jam už tai. Atėmęs smegenis, jis išmokė mane galvoti.

Klasiškas vienintelis senukas. Amen Tau už tai.

Dvejetams dažniausiai pavydima. Jie kartu: myli, valgo, uosto, kvepia, gyvena, būna, skrenda, tinsta, pūliuoja, šokčioja ir cypia su kameriniu orkestru. Dvejetai kartu. Jie skina po dvi pakaruokles, savo braškių lysves laisto dviem laistytuvais, nepatikėsit, bet jie netgi vaikšto su pora batų. Linksmiausia pasislėpus už krūmų stebėti, kaip dvejetai perka balionus: jie nori vienodos spalvos, dydžio, rašto. Dvejetams net būtina, kad oras abiejuose balionuose būtų vienodas. Neįmanoma jiems paaiškinti, kad taip nebūna. Jie turi savo tiesas. Ir nuolatos užsirašo jas ant popieriaus lapų, kurie turi dvi puses. Net rašydami dvejetai palieka būtent du pirščiukus nuo krašto (ir jiems visai nesvarbu, kad kai kurių dvejetų pirščiukai lygūs vienai dramblio kojai). Dvejetai kartu. Jie uosto, snaudžia, šmirinėja ir persekioja. Dvejetai mokosi. Kartais. Jie nemato prasmės, nes atsakymas visada toks pat, tik kito linksnio: du, dveji, dvejiems, kart du, iš dviejų, dvigubai, šaknis iš dviejų. Nelabai kam rūpi, koks uždavinys – atsakymas iš anksto žinomas visiems. P.S. Ir balionai kartais perka dvejetus.

Buvimas su dvejetu (dvejetais) reiškia gyvenimo kokybės pagerėjimą arba pablogėjimą. Kiekvienam savaip. O man tai nieko nereiškia. Su dvejetu sutariu gerai. Nes mes abu mėgstam mylėti ir vaikščioti į teatrą. Tiesą sakant, aš net buvau su juo susidėjusi. Taip taip. Su dvejetu. Teatre. Spektaklio neatsimenu, nors ten tikrai vaidino Hamletas. Dvejetas sėdėjo man iš dešinės. Jis tyliai nužiūrinėjo riebalus ant mano pilvo. Mačiau tai. Turiu tris sluoksnius. Trečiojo pabaigoje – kuokštas plaukelių. Kartais juos nusiskutu. Bet tada jis jų nematė, nes buvau apsirengusi. Dvejetas mėšlungiškai mirksėjo ir tyliai pasakė:

– Nebūk bebras. Graužk medį.

Akies krašteliu pasižiūrėjau į jį. Smegenys pradėjo tyliai klykti iš baimės ir nesuvokimo. Aš joms leidau. Tegu, jei jau taip nori. Pradėjau alsuot. Iš akių plūdo balti dūmai. Kartais taip nutinka: galvojau daug ir staiga pritrūko deguonies. Tada skrandžio ikrai išleido savo orą. Jis lekia iš akių, dūmų pavidalu. Tą akimirką man patiko sutrikusio dvejeto mina. Jis panikavo. Galvojo, kad mirštu. O aš griebiau turėklą ir pradėjau graužti. Dvejetas tą akimirką klykė. Prapliupau juoktis. Visi žiūrovai atsisuko. Po akimirkos pajutau ir kutenantį žvilgsnį žmogaus, kuris vaidino Hamletą. Atsistojau ir atsiprašiau visų už nesklandumus. Dūmai kaip bomba iššoko iš akių. Visi klykdami nubėgo prie išėjimo. Žmonės bijojo gaisro, nenorėjo sudegti, nes tuo būtų pasibaigęs tuščias jų gyvenimas. Žiūrėdama į bėgančius gyvulius dar spėjau pagalvoti, ar grąžins jiems pinigus, ar ne? Tikriausiai ne. Nors gal.

Visiems taip gražiai ir džentelmeniškai išsiskirsčius likau viena su dvejetu. Jam tikriausiai reikėjo daug valios pastangų, kad nepabėgtų. Šaunuolis. Aš jam paplojau. Ironiškai žvilgtelėjęs pasiėmė mane už rankos ir nusivedė ant scenos. Ten mirtinai dvokė baimė, susimaišiusi su aktorių prakaito kvapu. Ačiū, pagalvojau. Dvejetas paėmė mano kairės rankos mažylį. Ilgai žiūrėjo į akis, jo žvilgsnis tiesiog skverbėsi į mane, pro mane ir per mane. Suklykiau garsiau, nei visi bėgantys žiurkėnai sudėjus. Jis sulaužė mano pirštą. Mažylis kabėjo. Raudonas nagų lakas kaip koks pranašas sakė, jog to piršto kraujas daugiau nepasieks. Pražiojęs burną, dvejetas nukando mano pirštą. Išsiėmęs ilgai apžiūrinėjo ir tarė:

– Man buvo labai įdomu sužinoti, ar žmogiškieji gyvuliai kartais jaučia.

Stovėjau suakmenėjusi ir mintyse maldavau, kad dabar apželčiau samanomis. Bijojau dvejeto. Jo poza nieko gero nežadėjo. Priėjęs perbraukė mano mažyliu per lūpas ir užvėrė akis. Sieloj skruzdėlės sakė, jog tai gyvenimo kokybės pablogėjimas.

Po vieneto ir dvejeto ranką tiesia ir sveikinasi trejetas. Jis punktualus ir kalbantis. Dažniausiai sutinkamas tualete. Jis išdidžiai varto spalvotų knygelių puslapius ir įdėmiai stebi kiekvieną herojų iš pasakos ar pasakojimo. Jis trejetiškai brėžia ūsus ir kvailas šypsenas kiekvienam kiek-vienam, isteriškai švilpdamas ir valgydamas kvadratinį saldainį. Trejetai turi mikčiojimo sutrikimų. Susijaudinę jie nesugeba kalbėti žodžiais. Tada juos užvaldo dalelytės (jos irgi žodžiai, bet labai jau trumpi). Jeigu staiga labai prireikia trejeto, siūlau paieškoti mandarinų skyriuje, Alpių kalnuose. Esu per daug įsitikinus, jog trejetai ten trejetiškai slepiasi po tris.

Asmeniškai aš su trejetu susitikau tualete. Gan cukrinėm ir netrejetiškom aplinkybėm. Jis godžiai verkė lupdamas obuolius. Tiek žievelę, tiek patį obuolį išmesdavo į šiukšliadėžę. Į jį žiopsojau geras dešimt minučių. Supykęs ir dar labiau susierzinęs, jis sviedė į mane tualetinio popieriaus ritinėlį. Pakėliau ir padėjau į vietą. Atsistojusi prieš veidrodį ėmiau kirpti plaukus. Susižavėjęs trejetas žiūrėjo su šypsena. Na, taip, kaip žiūri maži vaikai į ką nors labai gražaus, mielo ir nuostabaus. Jis pradėjo niūniuoti. Aš kirpau. Tai buvo švelni ir puri akimirka. Porcelianinė, sakyčiau. Pašalinusi paskutinę sruogą, mečiau žirkles į kriauklę ir pradėjau plauti galvą. Trejetas spyrė į pašonę. Galva trenkiausi į sieną, kojos susipainiojo ir vožiausi ant grindų. Nešaukiau ir nerėkiau. Net skausmo nepajaučiau. Nespėjau susivokti, kas atsitiko. Trejetas užkaukė. Aš užrėkiau. Gyvulys prakeiktas! Šunsnukis! Myžalas! Jis puolė rinkti mano plaukus ir kištis į kišenes. Organizmas pradėjo giedoti. Atsimenu, kad giesmė buvo susijusi su Jėzum. Kad tą akimirką mane būtų girdėjęs koks kunigėlis!!! Ant rankų visą gyvenimą nešiotų. Jau taip pašlovinau, kad…

Atsidarė durys ir įėjo paAuglys. Mūsų žvilgsniams susitikus aš pradėjau lėkti kaip vienkartinis puodelis jūros vidury. PaAuglys šyptelėjo. Trejetas smogė ore. Čia tualetas, ar kažkoks beprotnamis? Nesusigaudžiau. Bėgau nuo tų dviejų bepročių kuo toliau. Rankomis graibiau orą, kad šis pasitrauktų ir leistų man pasprukti. Mane vijosi paukščiai. Pasislėpiau už pakaruoklių lysvės. Sėdžiu ten iki dabar. Amen.

Paskutinis skaičius, kuriam suteiksiu dar bent šiek tiek dėmesio – ketvertas. Jis pavojingas tipelis. Plonas, vegetaras ir dar neapsakomas kavos maniakas. Prieš gerdamas, kiekvieną gramą suskaičiuoja: tikslus kiekis cukraus, kavos, ir miltelių, kurių jis nenorėjo įvardinti. Mmm… pavojingai skamba, ar ne? Ketvertas turi tokį tikrai ketvertišką įprotį: jis kiekvieną rytą kelias keturios minutės po keturių. Jeigu atsitinka taip, kad pramiega arba anksčiau šokteli iš lovos, tai tada ketvertas jaučias sulaužytas, sergantis ir su dideliu spuogu ant nosies. Dėl to, manau, mes jį visi draugiškai užjaučiame. Dar, beje, ketvertai visada viską daro po keturis kartus: keturis kartus valosi dantis, valgo pusryčius, keturis kartus sako: „ačiū už dėmesį“ ir „labas rytas“, jie net po keturis namus statosi ir paskui laksto pažiūrėti, ar kuriame nors neužgeso viena iš keturių lempučių.

Na, gerai. Užteks ir ketvertui dėmesio. Kitų skaičių neminėsiu, nes Jūs juos ir taip žinote. Jeigu ne – tai arba Jūsų matematikos žinios prastos, arba esate toks didelis tinginys, kad net savo pirštų suskaičiuot negalit.

5914.

2012 m. spalio antras sekmadienis

Rytas buvo veik įstabus. Taip nutinka tik tada, kai visą naktį nemiegi dėl per šiltos antklodės. Ir pirmas išgirstas garsas – pilvo burzgimas. O jame dar kažkur gurgia vakarykštė Lacryma Christi taurė (tiesą sakant, jų buvo devynios). Tik ne dėl maisto deficito tie garseliai, o dėl prasto ir sulėtėjusio virškinimo. Dar vartydamasis lovoj pagalvoji, jog šiandien vėl neisi melstis Jėzui, išvadinsi save bedieviu ir toliau gyvensi laisvą ir paprastą tikinčiojo gyvenimą.

Atsistojęs prieš veidrodį suprasi: šiandien vėl reikia. Todėl apsirengsi. Gurkštelsi truputį vandens. Ir bėgsi mišku. Vis save įtikinėsi, jog gali, kad dar nepavargai ir kad tikslas jau visai arti. Tik staiga iš nosies tau purkšteli raudona srovelė. Ji tokia nedraugiška, kad, jaunatviškai tariant, šakės. Ir kosėsi raudonai. Taip dar nebuvo. Todėl tau keista. Kažkas naujo dienoraštyj ir tavo supuvusiam gyvenime.

Vakarą praleisit dviese. Tu ir Bukovskis. Skaitysi jo eilėraštį. Ir tai darysi daug kartų. Nes jis tau primena žmones, kurių neatsimeni, ir jausmus, apie kuriuos pamiršai, mat jie pernelyg retai pasitaiko. Leidi vandens srovei nuplauti savo nuodėmes. Meldiesi Venerai prašydamas suteikti meilės iš aplinkos. Vėl prisimeni, koks gi bedievis egoistas tapai. Vaikystėj tokių nesuprasdavai. Nejučiomis vėl grįžti pas Bukovskį. Keista, manei, jog jis tikrai nesėdės ir nelauks. Bet vyrukas tvirtas. Supranta, kad gali tau padėti.

Kelias akimirkas keverzoji ant lapo. Balto. Visai kaip tikri rašytojai ir poetai. Tik jie kažkaip pagimdo įdomumą, o tu dar nemoki. Mąstai, kad reikėtų slaptos kameros kambaryje. Tada vos tik panorėjęs imtum save stebėti ir galvoti: koks gi mulkis šitaip daro? Žinoma, kad joks. Išskyrus tave.

Bukovskis garsiai šaukia, kad ateitum pas jį. Dešimtą kartą skaitai tą patį eilėraštį ir stebiesi jo atvirumu. Lyg kažkas be gėdos jausmo sugriebė tave, iškratė ir leido visiems pasiskaityti. Visai kaip panaudotų rūbų angoj – gal kam ko nors netyčia prireiks? Raudonos šlepetės, rausvi apatiniai, striukė, primenanti kelionę į Neapolį pas dėdę, rožinės kurpaitės. Visko, ko širdis geidžia. Tik sumokėk, girtuokli.

Ir vėl klausai savo skrandžio arijų. Jos jau nebekelia tos ironiškos šypsenėlės – atsibodo. Kiek galėdamas netingiau prieini prie SOS gimdytojos ir išpyškini visą blogį apie skrandį. Bando taisyt. Išeina. Tik dėl Bukovskio nieko nesakai. Gėda kažkaip.

Verti eilėraštį. Bukovskio. Tą patį, kurį skaitei gal dvidešimt kartų. Lietuviškai jis skamba kitaip. Ar dėl tavo meilės šiai kalbai? Ar dėl tavo meilės pasauliui? O gal tai tiesiog nusistatymas.

Atsisėdi prie lango. Lauki, kol parplauks. Bandai iš akies pamatuoti šaligatvio plotį ir mintyse jau statai akvariumą. Jame matai save su eilėraščio lapeliu. Visai derat kartu. Praeiviai eitų ir mėtytų pagiežingus žvilgsnius. Nusijuoki sau – juk tai šiuolaikinis minimalizmas, kai vietoj parodų rūmų išsinuomoji gabalėlį šaligatvio. Skaniai ir tauriai už sutaupytus pinigus valgytum.

Šįvakar pasimelsi. Už gyvenimą ir pasaulį. Ir Bukovskio eilėraštį, kuris privertė vėl gražiai gyventi.

Pandoros skrynia

Algis Kuklys

Pandoros skrynia

Prieš mirtį jo tėvas paliko testamentą, o jame buvo parašyta, kad saugotų skrynią, paliktą rūsyje, tačiau neturi teisės jos atidaryti. Kaip tai suprasti, sutrikęs paklausė vyras nustebusias akis įbedęs į žilą notarą. Jūs neperskaitėte testamento priedo, ramiai atsakė svečias. Jis tuojau atplėšė voką ir išėmė laišką.

„Sūnau, nesistebėk mano prašymu, jog tau neleidžiu atidaryti tos prakeiktos skrynios. Aš Tau viską paaiškinsiu. Visų pirma, šita skrynia – mano tėvo palikimas. Jis taip pat įspėjo, kaip įspėjau ir Tave, kad jos nevalia atidaryti ir skaityti joje saugomos literatūros. Ten esančios knygos tarsi koks maras, jos įspūdingos, bet labai kenksmingos. O juk žmonės, kad pasiektų savo juodus tikslus, nesiskaito su jokiomis priemonėmis. Ir įvairūs niekšai atvirai arba slėpdami savo tikslus, įvaldę demagogijos meną, girdi, jie viską daro dėl žmonijos progreso, uoliai mokosi iš tokių gudrių knygų, kurios paslėptos skrynioje. Manau, kad perskaitęs mano laišką, suprasi, ką norėjau pasakyti, todėl būk atsargus ir išmintingas. Tuomet gyvenime turėsi mažiau bėdų. Tavo tėvas Liudvikas.“

Jis lėtai ant stalo padėjo laišką ir vėl pažvelgė į notarą, kuris ironiškai šypsojosi. Gal skaitė šį laišką, nejučiomis suabejojo, paskui palydėjo svečią iki stiklinių durų. Tą akimirką jis išgėrė brendžio, prisimindamas velionį tėvą, su kuriuo kartu žiūrėdavo krepšinio rungtynes, išgyvendami dėl mėgstamos komandos žaidimo. Vis dėlto velionis tėvas buvo didelis keistuolis, dingtelėjo kritiška mintis, kai išgėrė du šimtus gramų brendžio, todėl šį vakarą pasiryžo išgerti visą „Tores“ butelį, ko niekada nedarydavo. Gal į jo širdį įsismelkė gailestis, o gal žmogaus beprasmiškumo nuotaika? Jeigu sunku suvokti savo jausmus, tai net neverta spėlioti apie svetimus… Tai dėl ko, po velniais, aš gyvenu ir ką čia veikiu?

Pažadino jį įkyrus mobiliojo telefono zvimbesys, nes skambino bičiulis Tomas iš jo darbovietės siūlydamas keletą išvaizdžių merginų. Šiandien bobų nenoriu, nes tuoj gersiu antrą brendžio butelį, sulemeno jis ir išjungė telefoną ant sofos, po to žiopsojo į didelį televizoriaus ekraną, kuriame kažkoks nuplikęs politikas dėstė savo „šventąsias“ tiesas. Šitą padarą nušaučiau pirmiausia, niūriai pagalvojo, kai sunkiai pakilo nuo sofos ir nuslinko į virtuvę. Ten iš šaldytuvo išsitraukė šokoladinių ledų, o iš siauros ir aukštos spintelės – prancūzišką brendį. Velniop sušiktą civilizaciją ir visus impotentus, kurie save vadina „politikais“…

Kitą dieną pagirios atrodė baisios, bemaž inkvizicija, kuri mėgo rafinuotus kankinimus ir visa tai jie darė dėl švento tikėjimo. Iš pradžių jis gėrė vandenį su sodos piliulėmis, bet ši priemonė mažai ką padėjo. Po to jis palindo po šalto vandens srove, kol pamėlo rankų plaštakos. Ir kodėl aš tiek prisigėriau? Juk Žemėje – ar eisiu, ar neisiu prie tos prakeiktos tėvo dėžės, – vis vien niekas nepasikeis. Žmonių, tarytumei skėrių, ir visiems daug ko reikia… Pasaulį jau gelbėjo Jėzus Kristus, bet jį, idealistą, prikalė prie kryžiaus. Ir kiek buvo tokių pranašų ir gelbėtojų?..

Po kurio laiko, pažvelgęs į televizoriaus kvadratą, nejučiomis prisiminė velionio tėvo dėžę su paslaptingomis knygomis, tačiau tingėjo nusileisti į rūsį, nes, taip padaręs, turbūt neiškentėtų jos neatidaręs, o tuomet… Todėl stengėsi nukreipti dėmesį kitur. Paėmęs laikraštį, peržvelgė ką skelbia įvairios antraštės, ir staiga jį sudomino tai, jog Domino teatras rodys spektaklį pagal Šekspyro dramą „Ričardas III“. Tuomet, persirengęs geresniais rūbais, sėdo į automobilį ir po pusvalandžio buvo prie bilietų kasos. Kadangi miestelėnai į teatrus nesiveržia, jis nusipirko brangesnį bilietą parteryje, o laisvo laiko turėjo nemažai, tai užsuko į gretimą barą, kad išgertų kavos ir suvalgytų gardų sumuštinį. Juk spektaklis pasibaigs po dviejų valandų. Ir čia jo žvilgsnis netikėtai susidūrė su patrauklia moterimi, kurios akys jam daug ką pasakė. Galai nematė spektaklio, susimąstė gerai nusiteikęs ir atsisėdo priešais nepažįstamą moterį. Nuo jos sklido patrauklus, netgi egzotiškas kvepalų aromatas, todėl, pasakęs vardą, pasiūlė išgerti brendžio arba likerio. Man labiau patinka Šartrezo likeris su kava, nusišypsojo moteris, vardu Oksana. Jūs rusė, susidomėjo vyriškis ir atidžiai nužvelgė jos veidą, krūtinę, liemenį. Jis pajuto, kad būtent su ja norėtų praleisti visą naktį. Palaukęs, kol Oksana apsvaigo nuo likerio, pasiūlė apsilankyti jo namuose.

Kai pagaliau jis apkabino kvepiančią Oksaną, džiaugėsi, kad šį kartą nematė spektaklio, už tai neapsakomas spektaklis prasidėjo plačioje miegamojo lovoje, besiklausant moters jausmingų aimanų ir atodūsių. Štai dėl ko verta gyventi, pavargęs susimąstė, kol esi vyras ir gali džiaugtis šia dovana. O jei ateityje negalėsiu mylėti moters, nusigersiu arba nusižudysiu. Pagaliau, tai vienas ir tas pats…

Iš pradžių netgi netroško žinoti, kas ji tokia ir ką veikia, ar turi savo meilužį. Bet kitą dieną po truputį ėmė klausinėti ir ši moteris jį pribloškė nesuvaidintu nuoširdumu. Aš renkuosi vyrus pati, šyptelėjo moteris, gerdama žaliąją arbatą, turbūt manęs už tai labai nepasmerksi? Deja, Oksana niekur nedirbo, tačiau „kabino“ padorius vyrus, kurie ją mylėjo ir išlaikė. Jis ne tik jos nepasmerkė, bet netgi pasiūlė susituokti, nes tuomet Oksanai nereikės klaidžioti po barus ir kavines. Turėsi mane ir savo namus, tarė jis, laikydamas gležną ranką. Dėkoju tau, atsiduso Oksana, aš gi esu laukinė ir mėgstu laisvę, todėl man leisk pagalvoti, gerai? Gerai, liūdnai numykė jis, tačiau ant jos neužpyko. Juk ir jis nori būti laisvas, be didelių įsipareigojimų. Vis dėlto neišlaikė nepapasakojęs apie tėvo palikimą, saugomą rūsyje. Staiga Oksana sukluso, tarsi būtų vilkė, pajutusi grobį. Galop nusišypsojo ir, jį apkabinusi, jausmingai sukuždėjo, neva, turįs didelį turtą, tik jį reikia brangiai parduoti. Aš supratau, ką tu nori pasakyti, tačiau ta skrynia yra tėvo dovana, kurią jis liepė saugoti… Mielasis, kam to reikia? Juk tu neturi vaiko, kuriam paliktum šį „lobį“, prieštaravo ji. O gal aš dar turėsiu vaikų, suabejojo jis, nors slapčiomis pritarė jos minčiai. Oksana visą laiką šypsojosi, ir jis jautėsi bejėgis prieš kerinčią šypseną. Gerai, abu nusileiskime į rūsį ir pasižiūrėkime į tą mistinę skrynią… Oksana iš karto sutiko, nes ji buvo smalsi, lyg maža mergaitė.

Deja, greitai paaiškėjo, kad skrynia esanti metalinė, o tėvas jam nepaliko rakto, kad ją atrakintų. Nenusimink, rytoj pakviesi kokį meistrą ir jis atidarys, ramiai pasakė ji ir tuoj išlipo iš rūsio. Jis dar kartą žvilgtelėjo į skrynią, tarsi ji būtų didelė aviacinė bomba, kuri nukrito ant žemės ir kažkodėl nesprogo. Paskui, šalia atsisėdęs ir apkabinęs jos minkštus pečius, sukuždėjo į ausį, kad jam sunku apsispręsti dėl tos dėžės, tačiau jeigu ji būtų žmona… Aš tau sakiau, jog dar pagalvosiu, numykė Oksana, o paskui užsivilko lietpaltį ir paprašė, kad ją nuvežtų į miesto centrą. Gerai, nuvešiu, bet pirmiausia pasakyk savo telefono numerį, ištarė mediniu balsu.

Kitą dieną, padedant santechnikui, metalinė dėžė buvo atidaryta ir jis tuoj pat suskubo jai skambinti, kad Oksana pamatytų, kas ten yra. Tačiau moters mobilusis telefonas tylėjo ir tai jį labiau nustebino, nei skrynioje surastos knygos. Tačiau jis vylėsi, kad Oksana vis dėlto atsilieps, todėl skambino dar keletą kartų. Ir staiga pasijuto taip, lyg būtų apgautas vaikas.

Kunigaikščio juokdarys

Kunigaikščio juokdarys

Pilies menės židinyje pleškėjo malkos, o netoli ugnies įspūdingame krėsle sėdėjo kunigaikštis, nes šie Ožio metai jam atrodė nesėkmingi. Jis parašė dešimtis laiškų Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, tačiau iš viso to didelės naudos nesimatė. Tiesa, vieną kunigaikščio prašymą didysis magistras išpildė nedelsdamas: į Lietuvą atsiuntė savo geriausią juokdarį Otą, kuris patiko valdovui. Tikėjosi, kad šis linksmas jaunuolis praskaidrins niūrias, nerimo kupinas dienas, nes jo tarnai vaikščiojo apsiblausę, tarsi būtų ligoniai.

Dėbtelėjęs į Jogailos portretą, pagalvojo, kad šis karalius nemoka nešioti auksinės karūnos, tarsi ji būtų kailinė kepurė. Bet ko norėti iš tokio gudraus lapino. Juk Vytauto kunigaikštis bijojo labiausiai, todėl nuolatos troško jo mirties.

Kai sužvarbęs ir pavargęs pagaliau juokdarys pasiekė kunigaikščio pilį, nesugebėjo net deramai pajuokauti, todėl dažnai žegnojosi ir vartė akis, tarsi vaizduotų, jog miršta. Nežinia ką jis galvojo apie valdovą, bet nuo pirmų viešnagės dienų jam rodė išskirtinę pagarbą. Iš tolo jį išvydęs, tuoj puldavo ant kelių, po to keturpėsčias ropodavo iš paskos, tarsi būtų šuo. Tokį vaizdą išvydę, šypsojosi pilies tarnai ir bajorai, tačiau kunigaikštis į jį net nepažvelgdavo, nes jam galvą skaudėjo nuo karštligiškų minčių: kuo buvo galima pasitikėti, jeigu net įtakingi giminaičiai tau už nugaros rodė špygas? Juk žmogaus gyvybė dabar nieko nereiškė, nebent, kas nors ją išpirktų iš nelaisvės. Tačiau tokio geradario niekur nesurasi. Aplink tave – niekšai ir menkystos…

Netrukus jam teko palikti pilį su ginkluota apsauga, tačiau Otas su tarnais pasiliko didžiojoje menėje ir, atsisėdęs į kunigaikščio krėslą, vaizdavo išdidų valdovą retsykiais šūkaudamas ant lėtapėdžių tarnų. Tačiau jie dirbo savo darbelius nekreipdami į juokdarį net menkiausio dėmesio. Jis grasino jiems, nes šiek tiek mokėjo lenkiškai, tačiau tarnai pakluso tiktai kunigaikščiui. O pastarasis tuo laiku sėdėjo priešais Jogailą ir jį atkakliai įtikinėjo, kad Vytautą būtina uždaryti tamsiame rūsyje, tuomet visiems būsią ramiau. Karalius taip pat laikė juokdarį, nors Jogaila juokų nesuprato, bet, kai vykdavo reikšmingi pokalbiai, komediantą išprašydavo iš menės. Jis nesistebėjo karaliaus įtarumu, nes pastarasis į visus žvelgdavo nepatikliai. Neverta šito daryti, tarė Jogaila ir lėtai pakėlė ranką, Vitoldas man bus reikalingas ateityje… Toks atsakymas kunigaikščiui nepatiko, tačiau su tokiu pūzru, kaip karalius, nepasiginčysi, nes , ko gero, tai jį patį uždarys giliame rūsyje. Tąsyk sugrįžo iš Krokuvos sušalusiais viduriais ir labai piktas.

Kartą, įslinkęs į menę, išvydo Otą, kuris sklaidė jo laiškus, nes, tikriausiai, mokėjo lotynų kalbą. Kunigaikštis jam nieko nesakė, nors pastebėjo, kad juokdarys sutriko ir bandė vaizduoti juokingą žmogelį. Bet kitą dieną jis liepė tarnui, kad šis nuolatos sektų juokdarį, po to praneštų, ką matęs bei girdėjęs. Ir gana greitai paaiškėjo, kad Otas lankosi turguje, kur susitikinėja su augalotu vokiečių pirkliu ir jie apie kažką rimtai kalbasi. Sakai, Otas kalba santūriai ir nesimaivo?.. Taip, mano valdove, bet man nepavyko išgirsti apie ką jie šnekasi. Akimirką kunigaikščio veidą iškreipė ironiška šypsena.

O kai kitą sykį kunigaikštis vėl pamatė Otą, skaitantį jo laišką, kuris tyčia buvo paliktas ant stalo, tuojau pat liepė sargybiniui jį suimti. Tačiau tarnus įspėjo, kad juokdario nekankintų: tegu pasėdi belangėje, gal tuomet pats prisipažins. Deja, Otas išdidžiai tylėjo, o vėliau jam pasimaišė protas, bet iš tamsaus pilies požemio jo neišleido. Jis tarsi tapo pilies vaiduokliu, kuris kartais staugdavo kaip vilkas.

Slinko dienos, tačiau niekas net nebandė gelbėti Oto. Nors vėliau pasirodė Didžiojo magistro laiškas, kuriame jis teiravosi, ar kunigaikštis patenkintas juokdario išdaigomis. Valdovas kreivai nusišypsojo, bet magistrui išsiuntė mandagų atsakymą, tik jame net žodeliu neužsiminė apie Otą, tarsi jo niekada ir nebuvo.

Galop kunigaikštis nenoromis paliko šią pilį, todėl su savo tarnais ir kariais išvyko gyventi į Rusiją, kurioje turėjo šalininkų ir dailių moterų. Tik po daugelio metų pilies požemyje buvo surasti žmogaus griaučiai ir kaukolė, kurią puošė juokdario kepurė su variniais varpeliais.

Pajusti teatro stebuklą

Pajusti teatro stebuklą

Bertas Raudvilas. Nuodėmių pilnatis. Autobiografinė apysaka.

Eglė, Klaipėda, 2013, 323 p.

Dainora Kaniavienė

Prisipažinsiu, Berto Raudvilo knygą pasiėmiau it lengvą vasaros skaitinį. Ir mane šitaip „apgavo“ pavadinimas. Iš „Nuodėmių pilnaties“ kažkodėl tikėjausi meilės istorijos siužeto. Tikėjausi. O buvo šiek tiek kitaip, nes knygos lapuose aptikau charakterį, kuriam „žymiai įdomiau buvo patirti fiasko dideliame iškentėtame reikale, negu būti kuklaus laimėjimo drungnoj patirty. „Nusideginti“ didinga literatūra, gal net joje „sudegti“, kad laiko tėkmėj įgautume stiprybės ir vėl atgimtume.“ Po šiuo charakteriu, šiek tiek suliteratūrintas, slepiasi režisierius Albertas Vilimas. Tai sužinojau vėliau. Pradžioje buvo tik apysaka, aš ir beveik tikra pažįstamose vietose vykstanti istorija.

Struktūra nėra aiškiai pasirinkta. Kartais pasakojimas nukrypsta į paprastą atpasakojimą, prisodrintą klišių, kartais į filosofinius mintijimus, kas yra menas, teatras, kūryba. Kalbama arba pirmuoju, arba trečiuoju asmeniu. Įdomesnė knygos dalis yra toji, kuri suregzta dialogo forma, kuri kartais panėšėja į pjesę. Per šią struktūrą atsiskleidžia vaizdinis, draminis rašytojo matymas. Lyg koks netyčia paslapčia nugirstas pokalbis: „Atsirado vienas docentėlis, labai jau menkos pedagoginės „prabos“. Jis, galima sakyti, ir sužlugdė Makbeto sėkmę respublikiniame teatrų festivalyje, uždraudęs vienam studentui vaidinti šiame spektaklyje…“, tad suskamba nemažai šnekamosios kalbos akcentų ir neslepiamos nuotaikos. Visgi daugiausia vyrauja filosofiniai pasvarstymai, kurie dėlioja knygos siužetą skaitytojui daugiau užduodami klausimų, negu pateikdami atsakymų. O pjesės variantą atmesti skatina ir pateikta nuoroda, kad šis kūrinys – apysaka. Toks rašančiojo pasirinkimas.

Kur kas aiškiau dėl pasakojimo linijos. Knygos siužetas – kūrėjo ambicijos arba režisieriaus ir teatro meilė. Vieta siūbuoja tarp Maskvos ir Klaipėdos. Maskva tampa miestu, kur iš jaunuolio patirčių užsimezga režisieriaus asmenybė, o Klaipėdoje jau jis atiduoda duoklę teatrui, ieškojimams per statomus spektaklius, ugdomus aktorius. Atrodo, koks čia konfliktas, kokia drama? O jeigu pridėčiau mažutį faktą, kad laikas kūrėjui buvo sąlygiškai nepalankus? Netempsiu gumos – pagrindinė ašis – Klaipėdos miesto Jūrų prekybos uosto kultūros rūmų liaudies teatro veikla. Viskas nuo a iki ž: apie liaudį, apie teatrą ir apie veiklą pokario Klaipėdoje. Tik per kuriantįjį asmenį. Nuo iškilimo iki sudegimo.

Kodėl sudegė kūrėjas, skaitytojui pateikiama daug versijų, todėl veiksmo linija savotiškai primena detektyvą. Kiekvienas skyrius užmena mįslę ir, rodos, pateikia atsakymą. Iš pradžių skaitydama „Nuodėmių pilnatį“ atsiminiau J.W.Goethe’s „Jaunojo Verterio kančias“, kurias, sakoma, net pats Napoleonas Bonapartas skaitė aštuonis kartus. Gilūs ir nuoširdūs jaunojo Verterio jausmai, kurie užmigdo budrumą ir paklaidina jo paties svajinguose sapnuose, kol galiausiai jį patį palaužia toji meilės, aistros būsena ir jis… paleidžia sau kulką į kaktą. O režisierius taip nepadaro, nors jausmų jūra, ieškojimai savotiškai verti Verterio kančių, tik šįkart

siužete jokios kulkos. Jokios fizinės savižudybės. Ko negalėčiau pasakyti apie dvasinę…

„Sudegęs kūrybos ugnyje žmogus“ – pirmoji asociacija, atėjusi į galvą. Savo ugnį jis atrado kur kas anksčiau negu vyko mokytis režisūros į Maskvą. Ne vienąkart knygoje užsiminta, kad jam didysis yra Juozas Miltinis: „Vos šoktelėjęs į penkioliktuosius metus, su nesuvokiama jėga nesuvokiamos traukos nešamas atsidūriau prie mažų senojo Panevėžio dramos teatro administracijos durų. Patekau į vidų… pas teatro dievą – režisierių Juozą Miltinį, aktorinio meno eruditą, užsispyrusį žemaitį, bet visada lyg prancūzą, „visada dabarties mene, gyvenimo metaforoje, veiklos filosofijoje“. Tačiau Maskva, nors ašaromis ir netikėjo, anuomet reiškė daug. Ir visų pirma – galimybes. Žinoma, iš pirmo karto neįstota, per menkai pasiruošta. Bet šis akibrokštas davė tvirtumo ir viduje susikristalizavo aiškus noras – būti su teatru, teatre, teatru. Antras kartas nemelavo. Ten sutiko savo Mokytoją.

Ir jam sekėsi. Jo teatras tapo legenda. Tik ta legenda labai jau dvipusė. Išoriniai rodikliai liudija sėkmę: pripažinimas, žiūrovai, galimybės, sąlyginė laisvė kurti, aukšti idealai, atsiliepimai spaudoje, gebėjimas apsiginti nuo cenzūros, meniniai ieškojimai, naujovės, bet… it įkyri muselė vis zvimbia knygoje mintis tarp eilučių, kurios skausmo aidą skaitytojas išgirs. Saviveikla ir profesionalusis teatras. Sankirta. Riba. Plyšys. Praraja. Duobė. Požiūryje! Nesvarbu, kokias menines vertybes teatras deklaruoja, kokius spektaklius stato, kokį meninį lygį pasiekia, jis vis tiek niekada nebus profesionalus, nes prigimtis – saviveiklinė. Viena vertus: „Už mūsų kančias niekas pinigų nemokėjo, todėl darėme, ką norėjome. Mes tiesiog žaidėme“. Tačiau kita vertus: „Rask liaudies teatrų istorijoje antrą tokį fenomeną, faktą ar atvejį, kuris patvirtintų dalyvavus tiek daug komisijos narių, peržiūrint diplomanto spektaklį. Du mano spektaklius tą pačią dieną stebėjo devyni nariai. Pusė iš jų – profesionalai.” Tai kėlė pyktį, pasiutimą, skausmą… dramą! Atrodo, net Shakespeare’o „Makbetas“ pastatytas, tačiau… jie vis tiek tik saviveiklininkai, nepriklausomai nuo kokybės turi nešiot it kokį skiriamąjį ženklą – saviveikla.

Užgautos ambicijos ar tiesiog kūrybinės asmenybės netilpimas į griežtą sistemą? Kas tai? Manau, kiekvienas skaitantysis išvadas pasidarys skirtingas, nes tekstas gana daugiaplotmis. Atsimenantieji pirmąjį Klaipėdoje egzistavusį liaudies teatrą knygą perskaitys kaip memuarus, nors pačioje knygos pradžioje pasitinka įrašas, kad tik pasiremta, bet neatkartota, kuriantieji galės keliauti per kūrėjo dramos ašį. Joje atpažins kasdienes abejones, iššūkius, ambicijas ir netikėtus trukdžius, kurie paskatina prasiveržti su dar didesne jėga. Aišku, teatralams ar besidomintiems Klaipėdos miesto istorija ši knyga būtų įdomesnė negu niekaip nei su miestu, nei su menu nesusijusiems žmonėms, bet Žmogaus ieškojimų drama atsikartoja beveik visose knygose, skiriasi tik aplinkybės, priimti sprendimai… „Nuodėmių pilnatis“ – kūrybinės kančios ir ieškojimai žmogaus, kuris norėjo atrasti, suvokti, perteikti didžiąją teatro paslaptį pokario Klaipėdoje. Likimą kuria charakteris.

Nors tai ne vasaros skaitinys, bet nesigailiu, kad apsigavau, ėmusi skaityti sediškio aktoriaus ir režisieriaus Alberto Vilimo (pseudonimas – Bertas Raudvilas) knygą. Turėjau galimybę patekti už teatro užkulisių pokario Klaipėdoje ir pamatyti, su kokiomis ambicijomis ir kūrybinėmis užduotimis gyventa tuomet, kai, atrodo, pro saugumo kontrolės akis sunkiai kas prasprūsdavo… Tik kartais toji žodžių pompastika erzindavo, tačiau juk pasakojama apie teatro stebuklą… O koks gi stebuklas, jei taip žemiškai ir paprastai?

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Gintautas Lesevičius

be culto


raganą ant veidrodėlio kabant
galinio vaizdo pririštą
ir dvi plastmãsinių girliandų
iškarpos iš šonų tarsi į dangų juosia
– o jūs gi žinot nevalytą žiemos kelią! –
paklibinkšt autobusiuks mūs
ir krypu-krypu antele siūbuojam
o kaip ji šoka
kaip moka pakratyt
ta ragana turiu galvoj jos užpakaliuką
galėtų sustabdyt
bet kaip ji šoka
turėtų tai uždraust
kaip ji šoka kaip vartos raitos kaip
spirga pririšta o vis tiek
turiu galvoj ką išdarinėja kūlvirsčia
kaip duoda vaizdų dar kartą ir dar ir vėl ir
viskas ore apsisuka 360˚ atbulinę žvakę atlieka
combo su salto salto salto salto – –
mortale
va nurimo pagaliau konvulsijos
atidavė ką turėjo staigiai
manau kad turėjo kažką tai
o sancta simplicitas gesina jau laužą savo
vairuotojas
atkakom sako
dieve užpakaliai kaip nusėdėti
užtirpo
ach pramankštinsim

:D


nesijuok man tavęs reikia
čia
kaip niekur kaip niekad triukšminga
tavojo vardo didžiąja raide
vartot ją be reikalo žinoma
geriau vietoj to nutylėjimas
minutės tyla tylos pertraukėlė
susimąstyt
[– – – – – – –
kodėl tu juokies iš manęs
tu suardai begimstančią ją
ir tavo šypsenos kalba kažką
kad paskelbt nepavyks išprašyt jau limitas
besąs
klausyk man reik su tavim pasitart
vieną kartą ir aš
sunkvežimį vežimą priskaldysiu pažadu
derinių formų tavųjų – jos formom paliks
į aikštelę paleistos žaist ką
daugiau padarysi ką
kol kas tu terodai dantis
ir juokies paskutinis :DDD

vėjuotą priešpietį


plaikstos
poezija argi – vėliavos
gal man poezija – vėjas vėliavos
e
štai ir
stilius
štilio
susmuko klostėm
nurimo
ir šekit vėliavoms jokio rimo
išpustė


šeimos gausėjimas

buriantis ateitį
pabroliai drūzai
už parankės veda
pamerges drumzles
tanci pliaski do utra
kalkių nuosėdos

panikea


jūsų grožis tai spazmai pilve
1000 gervių drugeliais skraido plasnoja
leidžias į mano skrandį per galvą
verčiatės panikea žinote kelią
pripuolamai
pripuolat remiat prie žemės užčiešinat
trojaną persiunčiat burna į burną hakerė
panikea jūs mane – –
išlankstot nulankstot
jūsų grožis tai
lenkimo linijoj linkstančios kojos
aš jūsų numylėtas transformeris
iš robokopo artimai kovai į bolidą į formulę-1
tolimuos toliuos
ir gal visai net ne mano gernika
esu tas malūninių kojų strutis bėgikas
iš looney tunes į save pasinešęs
tą strutį paprastąjį
kur kišas į pakelės smėlį neatlaikius galva
rasotų rarotų kalančio ritmo
plaka gervės man galvą sparnais
įnirtingai plasnoja
nusilanksto sparnai drugeliški trapūs
aš neišleisiu gervių atgal
man palaimą pščiolkos suneškite šičia
popierius viską iškęs nežinojot panikea
jūsų grožis tai
atspaudas mano origamio drobulėj
jūs viršuje visada viršuje – jojikė
bet savo gernikoj aš nusimesiu tave panika

akordai
„jūrų vėplio dainai“

aš grojau gitara ir dainavau
(aš ne Poetas
 ir ji – ne akacija
su kaspinu ir jūrų vėplio ūsais
mergaitei
jūrų vėplio dainą
ir kai po posmo-priedainio ir
 posmo-priedainio
mes pragrojimą pasiekėm
aš pašnibždėjau jai
kad visą laiką
ir po kiekvieno mielo triuko
su instrumentais muzikos ir kamuoliais
(aš grojau ja
 o ji – dainavo
buvo šeriama mėsa gentainių jos
ir kad dabar vėl gaus už pasirodymą
dar vieną jūrų vėplio paltį –

manoji kanibalė nelauktai
pamąsčius apie jūrų vėplių pragarą
belaukiantį
pravirko