Tarp Lietuvos ir Norvegijos – Nobelio premijos laureatų įkvėptas ryšys

Tarp Lietuvos ir Norvegijos – Nobelio premijos laureatų įkvėptas ryšys

Valerija Lebedeva

„Nobelio premija dar niekada nebuvo įteikta jos labiau nusipelniusiam žmogui“, – apie savo amžininką norvegų rašytoją Knutą Hamsuną, šiam 1920-aisiais gavus prestižinį apdovanojimą už romaną „Markens Grøde“, kalbėjo kitas plunksnos brolis Thomas Mannas, analogišką įvertinimą pelnęs po devynerių metų. Dvi XX a. legendas po beveik šimtmečio susiejo naujas ryšys – besimezganti Nidoje įsikūrusio Th.Manno memorialinio muziejaus bei kultūros centro ir Hamarėjaus komunoje Norvegijoje veikiančio K.Hamsuno nacionalinio centro partnerystė.

Tiesa, nors Nobelio premija įvertintas Th.Manno romanas „Budenbrokai“ į lietuvių kalbą išverstas jau prieš keletą dešimtmečių, „Markens Grøde“, arba „Žemės syvų“, lietuviškos versijos nėra. Tačiau partneriai jau svarsto tokią galimybę ir nori organizuoti romano, šlovinančio žmogaus vienovę su gamta, vertimą į lietuvių kalbą. Tai – viena iš jų entuziastingai planuojamų bendradarbiavimo krypčių.

Galimybę užmegzti ryšius su kolegomis svetur suteikė Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų programa. Norvegijoje veikiančio muziejaus komanda pati išreiškė norą rasti partnerių mūsų šalyje, tiksliau – užmegzti ryšius būtent su Th.Manno muziejumi. Vos kelerius metus veikiančio K.Hamsuno centro kolektyvą sudomino Nobelio premijos laureato namų Lietuvoje veikla. Šitaip gimė sumanymas inicijuoti darbuotojų patirties mainams skirtą bendradarbiavimo projektą.

Įspūdingas pastatas

Pirmoji projekto dalis jau įvyko – paskutiniąją vasaros savaitę Th.Manno muziejaus vadovė Vitalija Jonušienė bei kultūros centro direktorė Lina Motuzienė praleido Hamarėjuje, komunoje šiaurinėje Norvegijos Nordlando apskrityje, kurios grožis ir savitumas atperka gana sudėtingą ir dėl to kol kas daugiausia tik vietos turistų įveikiamą kelionę. Čia prabėgo K.Hamsuno vaikystė ir paauglystė.

Prieš ketverius metus apskrities iniciatyva pagal amerikiečio architekto Steveno Hollo projektą čia iškilo K.Hamsuno muziejaus pastatas – vietos kraštovaizdžio bei statybos tradicijų įkvėptas ir moderniai išplėtotas kūrinys, tapęs Hamarėjaus įžymybe bei vienu iš aukščiausių kraštovaizdžio objektų. „Kurdamas šį projektą, perskaičiau visas K.Hamsuno knygas, kurios tik pateko į rankas, peržiūrėjau jo kūrybos ekranizacijas ir visais įmanomais būdais mėginau įsijausti į jo literatūros atmosferą“, – rašė S.Hollas.

Rezultatas pritrenkia įspūdžiu. Šešių aukštų pastate-bokšte neįprastais langais, kurio terasoje bilsnoja bambukų stiebų giraitė, menanti žole apžėlusių Norvegijos namelių stogus, įsikūrė muziejaus administracija, kavinė, biblioteka bei ekspozicija, apžvelgianti reikšmingiausius K.Hamsuno asmeninės biografijos bei kūrybinio gyvenimo faktus. Šalia – dar vienas korpusas su didele multifunkcine sale, tinkama koncertams, konferencijoms bei kitokiems renginiams.

Turi savo festivalį

Anot L.Motuzienės, jeigu Th.Manno muziejaus pranašumas yra tarptautiniu mastu žinomo festivalio tradicija, glaudūs ryšiai su įvairiomis institucijomis bei turistų dėmesys, K.Hamsuno muziejus skina laurus kaip modernios infrastruktūros bei šiuolaikinės muziejininkystės vieta.

Susipažinti su šiais sprendimais kolegėms iš Lietuvos buvo ypač įdomu, mat šiuo metu atnaujinama Th.Manno muziejaus ekspozicija – planuojama, kad ji bus interaktyvi, skatinanti tiek pažinti faktus, susijusius su rašytojo Nidoje praleistais metais, tiek pajusti jo kūrybos atmosferą bei unikalų vasarnamio žavesį.

K.Hamsuno muziejaus ekspozicijoje atsisakyta chronologinės biografijos apžvalgos – patraukliai ir aiškiai pristatyti įdomiausi, labiausiai įsimenantys, rašytojo asmenybės savitumą iliustruojantys faktai. Jų K.Hamsuno gyvenime būta nemažai.

Vargingoje šeimoje gimęs rašytojas mokyklą lankė vos 252 dienas – ilgiau nebebuvo galimybių, reikėjo padėti giminei ūkyje. Skurdas ir prieštaravimai talentingą autorių persekiojo visą gyvenimą. Jam teko uždarbiauti JAV ūkiuose, sukurti pasaulinį pripažinimą pelniusių literatūros kūrinių bei tapti vienu populiariausių XIX a. pabaigos autorių, pelnyti Nobelio premiją ir būti pasmerktam tautiečių dėl palankumo fašizmo režimui. K.Hamsuno figūra jo tėvynėje tebėra vertinama nevienareikšmiškai. Tačiau literatūros palikimas ir talentas – neginčijami.

Tad jo asmenybės ir kūrybos istorija gimtosiose vietose aktualizuojama nebe pirmus metus ir įvairiais būdais. Čia yra ir daugiau memorialinių objektų – pavyzdžiui, autentiškas namas, kuriame K.Hamsunui yra tekę gyventi, nuo 1982-ųjų kas dvejus metus vasarą rengiamas festivalis „Hamsuno dienos“, kurio data siejama su rašytojo gimtadieniu, rugpjūčio 4-ąja. Kaip ir analogiškas renginys Nidoje, dedikuotas Th.Mannui, festivalis pasižymi visą žanrų įvairovę aprėpiančia programa ir turi būrį gerbėjų. Organizuojant renginį itin aktyvi yra vietos bendruomenė, jis nestokoja privačių rėmėjų ir savanorių.

Sužavėjo entuziazmas

K.Hamsuno nacionaliniame centre dirba septynių žmonių komanda. Viešnias iš Lietuvos sužavėjo jų entuziazmas, meilė darbui ir išmanymas, su kuriuo kiekvienas muziejaus darbuotojas – beje, dauguma jų turi literatūrologinį išsilavinimą, – pasakoja apie jį bei K.Hamsuną. Profesionalios ekskursijos po apylinkes, pristatant epizodus iš rašytojo biografijos bei knygų ir vainikuojant dieną temine vakariene, įkvėpta aprašymų iš K.Hamsuno knygų, yra viena svariausių Hamarėjaus turistinės pasiūlos dalių.

Pritraukti turistų – vienas didžiausių iššūkių. Norvegams kelias į K.Hamsuno tėviškę atrodo tolimas, svečiams iš užsienio – itin egzotiškas: pusantros valandos skrydį lėktuvu iš Oslo į Budę pratęsia dviejų su puse valandų trukmės reisas laivu nepakartojamais fiordais ir pusvalandis kelio automobiliu. Tačiau centro komanda pasistengia, kad net skeptiškai nusiteikusieji nepamirštų apsilankymo ir per kitas atostogas sugrįžtų čia darkart padėkoti ir pasiteirauti, kaip sekasi.

Asmeninių rašytojo daiktų ekspozicijoje nėra. Tačiau centro erdvėse apstu simbolinių dalykų, kurie kartojasi K.Hamsuno knygose bei yra tapę jo skiriamaisiais ženklais – senas lietpaltis, skrybėlė, didinamasis stiklas, kuriuo jis naudodavosi skaitydamas. Anot L.Motuzienės, įvairiais pavidalais kartodamiesi centro erdvėse, jie padeda lankytojui užmegzti įasmenintą ir jaukų ryšį su jo šeimininku.

Edukacinis aspektas, atraktyvumas centrui yra itin svarbūs, mat jis daugiausia lankomas moksleivių ekskursijų. Šiems čia sudarytos sąlygos ne tik žvalgytis, bet ir žaisti, piešti, pasijusti rašytoju prie stalo su rašymo mašinėle, telefonu bei visomis kanceliarinėmis priemonėmis, dalyvauti įvairiuose projektuose, pavyzdžiui, žaismingame ūsų konkurse, eksperimentuoti – žodžiu, jaustis kaip namie. Argi ne šis svečią aplankantis pojūtis yra didžiausia bet kokios kultūrinės įstaigos sėkmė?

O.Šimaitytė: „Norėčiau dar į kalnus…“

O.Šimaitytė: „Norėčiau dar į kalnus…“

Jubiliejinėje grafikos parodoje „Anksčiau – dabar“ O.Šimaitytė-Račkauskienė pristatė savo kūrybos retrospekciją, kelių dešimtmečių laikotarpiu sukurtus ekslibrisus, estampus ir monotipijas, kurie iškalbingai byloja apie kūrybos raidą ir ypatumus.

Jie nežino, ko nematė

Jos kūrybiniame kelyje būta ir žaislų siuvimo, ir fotografijos, ir eilėraščių – meninių interesų įvairovė atskleidžia nerimstančią, smalsią, naujų potyrių ieškančią asmenybę. Tada nebestebina faktas, kad jaunystėje ji buvo kandidatė į sporto meistrus, dalyvavo Lietuvos ir Baltijos šalių uolų laipiojimo pirmenybėse, laimėjo prizų. Meilė kalnams liko visam gyvenimui. „Gaila man žmonių, kurie nėra buvę kalnuose. Jie nežino, ko nematė. Kad man taip dar kartelį įkopus…“, – atsiduso dailininkė.

Kalnų temai ji rado labai adekvačią raiškos požiūriu monotipijos techniką. Parodoje eksponuojamose spalvotose ir nespalvotose monotipijose gyva, vibruojanti forma kondensuotai ir išraiškingai perteikė kalnų dvasią, kupiną nepastovumo ir netikėtumų. Pamėgusi nenusakomą monotipijos technikos charakterį, net keliuose estampuose grafikė pabandė jungti ją su ofortu.

Ekspoziciją simboliškai pradeda dar meno mokyklos laikų autoekslibrisas (1960–1962), kurio likęs tik vienintelis atspaudas. Jame pavaizduotas kipšiukas su trišakiu ir Užgavėnių personažą primenančiu veidu-kauke. Kipšiukiškos ugnelės iki šiol žybsi sveiko humoro jausmo nestokojančios optimistės Onos akyse. Greta – tikras unikumas, mažiausias (7×7 mm) oforto technika sukurtas grafikės autoekslibrisas, kurį tinkamai apžiūrėti reikėtų didinamojo stiklo. Autorė prisimena, kiek reikėjo sumanumo atspausti šį mažylį, kuriame telpa vaizdas, užrašas „exlibris“ ir jos pačios vardas (pasisekė, kad toks trumpas).

Emocionali ir poetiška

Ofortas yra pagrindinė O.Šimai-tytės-Račkauskienės kūrinių technika. „Ofortas yra ofortas. Aš iki šiol jo mokausi kiekvieną dieną“, – kalbėjo dailininkė.

Ankstyvieji grafikės estampai, atlikti oforto technika, buvo palyginti didelio formato. Vėliau formatai mažėjo, mintis ir forma, skleidžiama juose, tapo vis labiau kondensuota. Galbūt įtakos tam turėjo ekslibrisai, grafikos sritis, kuri pamažu tapo svarbiausia kūrybos dalimi.

Onos ekslibrisuose ir estampuose vyrauja lietuvių grafikoje jau archetipiniais tapę motyvai: medis, paukštis, lizdas, pievų žolynai, knyga, liaudiška skulptūrėlė, kaimo bažnytėlė, pamario krikštas, kelias… Išoriškai paprasti motyvai praplečia nedidelių estampų, dar mažesnių ekslibrisų erdves, tampa daugiaprasmiais simboliais. Visiems grafikės ofortams būdinga ypatingai subtili pilkų tonų gradacija, linija, grakšti tiek, kiek reikia, smulkus ir išraiškingas štrichas. Labai apgalvoti kūrinių kompoziciniai ir prasminiai komponentai: vaizduojamų objektų rakursai, priešinimai (arti – toli, aukšta – žema), figūros, motyvo sutapatinimas arba pabrėžtinis išskyrimas, personifikacija, įstrižainės, susikryžiuojančios formos arba jų kryptys į skirtingas puses. Subalansuota meninių raiškos priemonių visuma suteikia grafikės darbams ir klasikinio aiškumo, ir dinamiško „čia ir dabar“ pojūčio.

O.Šimaitytės-Račkauskienės grafika emocionali ir poetiška, tačiau be lašo sentimentalumo, su savitu rūstaus orumo ir sveikos nuovokos atspalviu, kuris byloja apie iš tėvų gautą, iš tėviškės laukų Aukštaitijoje atsineštą, Mažosios Lietuvos dvasia praturtintą ir kažkaip miesto civilizacijos apsuptyje išlaikytą stiprią valstietišką pasaulėjautą, organišką pamatinių vertybių suvokimą.

Post scriptum

Noriu atkreipti dėmesį į ypatingą aplinkybę, siejančią šiuodu menininkus: abu ankstyvoje jaunystėje sutiko žmonių, kurie juos paskatino, padėjo atrasti ir suprasti pašaukimą dailei. Darbėnų mokykloje dirbusio braižybos ir piešimo mokytoju, Kauno meno mokykloje ir Paryžiuje tapybą studijavusio šviesuolio Fabijono Šulco (pas jį Kretingoje mokėsi ir skulptorius A.Mončys) paskatintas, A.V.Burba pirmą kartą į rankas paėmė pieštuką. O.Šimaitytės-Račkauskienės tėviškės kaimynystėje yra Paliukų kaimas, garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro gimtinė. Paliukuose anuomet dažnai lankydavosi skulptoriaus J.Zikaro dukra Alytė Zikaraitė, prižiūrėjusi mirusio tėvo namus. Ji ir paskatino Oną važiuoti mokytis į meno mokyklą Kaune, net pakvietė gyventi savo namuose. Šalia jaunų žmonių buvo neeilinės asmenybės, kurių dėka pasukta į kūrybos pasaulį.

O.Šimaitytės-Račkauskienės kūrinių paroda „Klaipėdos galerijoje“ veiks iki spalio 10 d., A.V.Burbos P.Domšaičio galerijoje – iki spalio 20 d.

Vizitinė kortelė

O.Šimaitytė-Račkauskienė gimė 1943 m. rugsėjo 10 d. Panevėžio rajono Vanagiškių kaime.

Mokėsi Šakiškių septynmetėje, vėliau Pumpėnų (Pasvalio raj.) vidurinėje mokyklose. 1965–1972 m. studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje.

1972 m. pradėjo dalyvauti parodose, 1980 m. tapo dailininkų sąjungos nare, turi meno kūrėjo statusą.

Baigusi studijas, jaunoji dailininkė gavo paskyrimą į Klaipėdą, tačiau aukštaitės neviliojo miestas prie jūros. Kurį laiką dirbo Vilniuje, bendradarbiavo su redakcijomis, kūrė viršelius plokštelėms, iliustravo knygas.

Į Klaipėdą persikėlė jau sukūrusi šeimą, gyvena čia per 20 metų. Uošvių namuose Agluonėnuose įsirengė dirbtuvę, kurioje stovi, pasak grafikės, gražiausias daiktas pasaulyje – spausdinimo presas.

Sukūrė per 300 ekslibrisų, dalyvavo daugybėje tarptautinių ir šalies ekslibrisų konkursų ir parodų, retame jų negaudama premijos ir kitokio apdovanojimo.

Keturios dešimtys kūrybos metų (2)

Keturios dešimtys kūrybos metų (2)

Petras Šmitas

Uostamiesčio dailininkai, minėdami savo skyriaus Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS) įkūrimo 40-metį, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose liepos 26 – rugsėjo 1 dienomis suruošė pakankamai išsamią retrospektyvinę kūrybos parodą, kurią numatyta perkelti ir į Vilnių. Paroda surengta, ir tos ilgametės kūrybinės tradicijos, ieškojimai, pasiekimai, kūrinių išliekamumo tendencijos, šio krašto teminis savitumas – daugiau ar mažiau atsispindėjo ekspozicijoje… Laikas bėga nesulaikomai. Kai darbai padaryti, galime kažkiek pasižvalgyti nors į netolimą uostamiesčio dailės istorinę praeitį.

Prigijo pajūrio žemėje

XX a. viduryje atvykę į uostamiestį jauni dailininkai nusivildavo pilku, niūru ir labai nedraugišku meno žmonėms žvejų, jūreivių, darbininkų bei įvairių rusiškai kalbančių perėjūnų miestu. Dailininkai, atidirbę trejus metus – privalomą paskyrimo laiką ar kiek ilgiau, vėl išvykdavo į Vilnių ar Kauną.

Vieni pirmųjų čia prigijusių ir sugebėjusių išlikti to meto skurdžioje meninėje-kultūrinėje pajūrio žemėje buvo atkaklūs, drąsūs ir kūrybingi žmonės. Į uostamiestį atvyko tekstilininkė Emilija Pleškytė-Pakalniškienė (1955), architektas Jonas Stumbras (1956), metalo apdirbėjas juvelyras Petras Balčius (1959), menotyrininkas Jonas Tatoris (1959), skulptoriai Violeta Skirgailaitė ir Dmitrijus Jefremovas (1964). Baigęs studijas tuomečiame Lietuvos valstybiniame dailės institute sugrįžo tapytojas Edvardas Malinauskas (1963). Į Palangą atvyko skulptoriai Elena Augaitytė (1955), Žymantė Vladislava Jonuškaitė (1960), Albina Vanda Vertulienė ir Julius Vertulis (1963).

Ši, kad ir negausi, bet labai aktyvi jaunų dailininkų bendrija, siekdama labiau organizuoto kūrybinio bendravimo, 1966 m. įkūrė Lietuvos (TSR) dailininkų sąjungos Klaipėdos sekciją, kurioje, V.Skirgailaitės žiniomis, buvo tik vienas žmogus ir tas – kandidato teisėmis į Dailininkų sąjungos narius. Sekcijos pirmininke buvo išrinkta skulptorė V.Skirgailaitė. Vėliau sekcijos nariai tapo visateisiais Lietuvos dailininkų sąjungos nariais.

Pradžia buvo padaryta, ir į uostamiestį jau nuolat, kiekvienais metais, pradėjo atvykti gyventi ir kurti vienas ar kitas jaunas dailininkas.

Impulsas – dailės mokykla

Keitėsi ir miesto vadovybė. Alfonsui Žaliui tapus Vykdomojo komiteto pirmininku (1969–1990), o jo pavaduotojų pareigas ėmus eiti Valentinui Greičiūnui, Antanui Seiliui ir kitiems bei partkomui vadovaujant Jonui Gureckui, Algirdui Vaitiekūnui, buvo pradėta suvokti, kad uostamiestis be kultūros, be meno kūrėjų, be dailininkų yra pilkas, neįdomus ne tik svečiams, bet ir miestiečiams. Miesto valdžia didesnį dėmesį ėmė skirti kultūrai, dailei, švietimui, mokslui. Jaunus menininkus, tarp jų ir dailininkus, pradėjo remti ir skatinti materialiai – jiems be eilės buvo suteikiami butai, kūrybinės dirbtuvės. Tuo metu gauti butą ir dar studiją kūrybai buvo ypatinga parama jaunam menininkui.

Didelę reikšmę turėjo vietinių dailininkų parodyta aktyvi iniciatyva ir ypač skulptorės V.Skirgailaitės nuolatiniai priminimai spaudoje miesto valdžiai, kad būtų įkurta vaikų dailės mokykla. 1969 m. balandžio 11 d. Klaipėdos miesto Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą, kurio 2-ajame punkte rašoma: „Prašyti Lietuvos TSR Švietimo ministeriją įsteigti nuo š. m. rugsėjo 1 d. buvusio vaikų darželio Nr. 2 (S.Daukanto g. 9) patalpose vaikų dailės mokyklą“. Vykdomojo komiteto sprendimą pasirašė jo pirmininkas A.Žalys, sekretorius S.Liubartas.

Pirmuoju vaikų dailės mokyklos direktoriumi buvo paskirtas tapytojas E.Malinauskas, direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams – skulptorė V.Skirgailaitė. Pradžioje mokykla veikė nedideliame pastate S.Daukanto g. 9 (dabar čia – advokatų kontoros), o nuo 1971 m. persikraustė į Rumpiškės dvaro patalpas – Paryžiaus Komunos g. 12 (nuo 2006 m. – Adomo Brako dailės mokykla). Ji pritraukė į uostamiestį nemažai jaunų dailės instituto absolventų ir sudarė gana palankias sąlygas kūrybai (daugelis vaikų dailės mokyklos mokytojų-dailininkų daug metų naujojo mokyklos priestato pastogėse turėjo kūrybines dirbtuves).

Subūrė krašto dailininkus

1973 m. pradžioje Klaipėdoje ir Palangoje jau gyveno ir kūrė 27 dailininkai. Iš jų Lietuvos dailininkų sąjungai priklausė 10 įvairių specializacijų dailininkų ir vienas architektas. Pagal tuo metu veikusius Dailininkų sąjungos įstatus (nuo 1944 iki 1989 m. Lietuvos dailininkai priklausė vieningai TSRS dailininkų sąjungai), esant dailininkų sąjungos narių virš 10-ies, jau buvo galima steigti skyrių.

Steigiamuoju uostamiesčio dailininkų susirinkimu, įvykusiu 1973 m. vasario 27 d., Klaipėdos dailininkų sekcija buvo reorganizuota į Lietuvos (TSR) dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrių (organizaciją). Naujojo skyriaus nariai valdybos pirmininke išrinko kūrybingą dailininkę ir puikią organizatorę, buvusią sekcijos pirmininkę V.Skirgailaitę, atsakinguoju sekretoriumi – metalo plastikos dailininką juvelyrą P.Balčių.

Reorganizavus Klaipėdos dailininkų sekciją į skyrių, jame pagausėjo narių. Skyrius sujungė ir pajūrio krašte – Palangoje, Šilutėje, Telšiuose, Plungėje, Gargžduose ir kitur Vakarų Lietuvoje gyvenusius bei kūrusius dailininkus profesionalus į visateisę Lietuvos dailininkų sąjungos organizaciją. Tuo metu būti Dailininkų sąjungos nariu reiškė tam tikrą prestižą bei kūrybos pripažinimą (ši nuostata iš dalies yra išlikusi ir dabar). Be to, Dailininkų sąjungos nariams buvo sudaromos geresnės sąlygos kurti, dalyvauti parodose, jie buvo remiami ir materialiai – įvairūs fondai valstybiniu lygiu pirkdavo jų kūrinius.

Klaipėdos dailininkų organizacija maždaug porą dešimtmečių, iki XX a. paskutinio dešimtmečio, vadovaujama V.Skirgailaitės, buvo ypatingai veikli, kūrybinga. Dailininkų uostamiestyje ir pajūrio krašte buvo palyginti nedaug ir jie beveik visi pasižymėjo jaunatvišku aktyvumu, draugiškumu, artimai bendravo su įvairiomis kitomis uostamiesčio meninėmis-kūrybinėmis organizacijomis – teatro aktoriais, rašytojais, žurnalistais, kompozitoriais, muzikantais…

Tuo laikotarpiu Parodų rūmų mieste dar nebuvo. Dailininkai savo kūrybos parodas rengdavo įvairiose didesnėse viešose patalpose – Dramos teatre, kino teatruose, mokyklose, Kultūros rūmų šokių salėje ir kitur. Dailės parodų atidarymai būdavo vos ne didžiausia šventė mieste. Į vernisažus susirinkdavo uostamiesčio šviesuomenė, vykdavo diskusijos, susirinkę įvairių sričių menininkai nuoširdžiai ir šiltai bendraudavo. Be abejo, kūrybinė konkurencija buvo, yra ir visada ji bus – meno pasaulyje konkuravimas yra neišvengiamas, tai – kūrybos variklis, be kurio nebūtų meninio atsinaujinimo, savito braižo, naujų idėjų paieškų, kitoniškumo.

(Tęsinys. Pradžia – DURYS 2013 08 29)

Šviesa, išblukinusi kasdienybės spalvas

Šviesa, išblukinusi kasdienybės spalvas

Vos prasidėjus rudeniui, bet dar neatvėsus orams, rugsėjo 6-ąją, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose buvo atidaryta Arvydo Stubros (1959–2013) fotografijų paroda „Kasdienybės šviesa“.

Danguolė Ruškienė

Tai – archyvinių autoriaus darbų serija, sukurta paskutinį sovietmečio dešimtmetį (1984–1989 m.). Personalinės parodos atidarymo metu pristatytas prieš kelis mėnesius išleistas to paties pavadinimo fotografijų albumas. Vasarą ši paroda (kartu su leidiniu) buvo Vilniuje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto fotografijos galerijoje“. Uostamiestyje ji veiks iki rugsėjo 29-osios.

Netektis, paliudijusi

būties efemeriškumą

Gausiai į parodos atidarymą susirinkusieji net neįtarė, kad tai paskutinis jų susitikimas su fotomenininku A.Stubra. Netikėta autoriaus mirtis sustojus širdžiai, nepraėjus nė dienai po vernisažo, dar kartą paliudijo, kad gyvenime turime branginti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, kiekvieną susitikimą… Tas vakaras tapo paskutine proga paspausti kolegai ranką ir įteikti gėlę, pasakyti keletą nuoširdžių žodžių, ar tiesiog pabūti drauge prieš išsiskiriant amžiams. Šiandien tokioje situacijoje kiekvienas iš mūsų skirtingai vertiname šį likimo posūkį, nepaisant visko, suteikusį mums progą permąstyti savo pačių buvimo čia netvarumą.

Klaipėdiečio A.Stubros nebūtų galima priskirti fotomenininkams, kuriems būdinga nuosekli kūrybos raida ar didelis produktyvumas. Personalinių parodų jis surengė ne tiek ir daug, o 2008 m. parodyti jo „Peizažai“ (1993–2000) buvo pristatyti beveik po 10 metų tylos. Po to – vėl kūrybinė pauzė. Ir tik praėjus penkeriems metams autorius į paviršių ištraukė gana gausų anuomečių vizualinių pamąstymų archyvą. Šįkart pristatydamas ne tik parodą, bet ir pirmąjį didesnės apimties, ilgai brandintą fotografijų albumą. Kas tai – sugrįžimas prieš atsisveikinant? Dar per mažai erdvės, kad galima būtų atsitraukti nuo pastarųjų savaičių įvykių ir vertinti. Todėl vėl tenka paliudyti amžiną tiesą – reikia daugiau laiko, reikia tiesiog išlaukti. Tik šįkart ne fotografinio kadro vertos akimirkos, kaip teigdavo A.Stubra, bet kol atmintis apsitrauks vis tankėjančiu užmaršties šydu, slopinančiu neseniai patirtus jausmus, taip suteikdama galimybę išryškėti autoriaus kūrybinio kelio vingiams.

1983 m. įsitraukęs į Lietuvos fotografijos meno draugijos (nuo 1990 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) veiklą, netrukus A.Stubra Klaipėdos ir visos Lietuvos fotografijoje įsitvirtino kaip nespalvotos fotografijos estetikos šalininkas. Profesionalus fotografas ne vienerius metus turėjo tiesioginį ryšį su įvykio fiksavimu, kurį laiką dirbo operatoriumi, vėliau dienraščio „Klaipėda“ fotokorespondentu. Gal dėl to ir savo kūryboje beveik niekada neperžengė reportažinės fotografijos raiškos ribų. Pirmieji darbai, kuriuos jis atnešė į sąjungą, buvo peizažai. Kaip teigė Arvydas, tuo metu jam gal ne tiek svarbus buvo turinys, kiek formos sprendimai. Visa tai niekur nedingo ir vėliau. Išsigryninus idėjai ir pasirinkus konkrečią kryptį, esminės autoriaus raiškos priemonės liko beveik nepakitusios. Kokią temą jis bepasirinkdavo, baltos ir juodos spalvų gradacija, pilkos niuansavimas, kaip ir kruopštus formų, faktūrų „dėliojimas“, buvo atliekami taip pat dėmesingai, kaip ir fiksuojamų objektų/subjektų atranka. Atsitiktinumui vietos čia beveik nelikdavo.

Apie miestą,

kuriame nevyko nieko

Laikas, kai A.Stubra fotografavo „Kasdienybės šviesą“, Lietuvos fotografijoje nebuvo kažkuo ypatingas. Vieni tuo metu ir toliau nostalgiškai fiksavo nykstančius senojo Lietuvos kaimo pėdsakus, kiti vis dar taip pat atkakliai vykdė valdančiųjų struktūrų užsakymus, o treti, nepritardami nei pirmųjų, nei antrųjų kūrybinėms nuostatoms, bandė atrasti kažką naujo. Būtent tai maištininkų grupelei, atsargiai tyrinėjusiai naujas fotografijos teritorijas, vis dažniau pasipildančias iš Vakarų atklystančiomis idėjomis, galima būtų priskirti anuometę A.Stubros fotografinę kūrybą. Klaipėdietis fotografas savo gimtajame mieste ieškojo ne praėjusio gyvenimo pėdsakų ir ne amžinųjų vertybių, bet esamo gyvenimo ženklų. Ženklų, kuriuos konstravo atsitiktinės vietos, atsitiktiniai žmonės ir atsitiktinės situacijos. A.Stubra bandė užčiuopti tam tikrą sąstingį, miesto nekitimo ir jame gyvenančių žmonių nieko neveikimo būseną. Monotoniją, kuri, rodos, neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Gyvenimą be judesio, be veiksmo, be emocijų. Gal laukimo būseną, gal tiesiog nieko neveikimo būseną. Būseną, kuri, rodos, tęsėsi amžinybę.

Kita vertus, A.Stubra visą laiką vadovavosi klasikinės reportažinės fotografijos kūrimo principais. Jam buvo artimos prancūzų fotomenininko Henri Cartier-Bressono kūrybinės idėjos, pagrįstos „lemiamo momento“ samprata. Kaip ir H.Cartier-Bressonas, jis siekė atpažinti ir užfiksuoti akimirką, kurią atsiskleidžia viso įvykio esmė. Tačiau pats įvykis A.Stubrai buvo lyg niekuo neypatingas, kasdieniškas, dažnai – buitinis. Būtent kasdienybės esmę jis ir siekė atskleisti, išryškindamas buities skurdumą, tuometės gyvensenos absurdiškumą ir galop – tokios būties beprasmybę. „Tai – egzistencinė fotografija. Turi susidaryti ypatingos sąlygos, turi susiformuoti kažkokia ypatinga situacija. Nors tai – kasdienybė, bet kad ją pamatytum ir užfiksuotum, reikia išlaukti. Tai – išlaukti momentai, užfiksuoti budint, visada pašonėje nešiojantis kamerą ir akylai stebint“, – pasakojo A.Stubra. Fotografo teigimu, nebuvo lengva atsiriboti nuo to, kuo pats gyveno. Kita vertus, tai buvo būtina, kad galėtum pastebėti tai, kas paprastai praslysta pro akis. Jo konstruojamas įvykis susitelkia žmogaus žvilgsnyje, laukime, kažkokioje tarpinėje būsenoje, bet niekada – aktyviame veiksme. Anot autoriaus, tai ir yra momentas, vertas fotoaparato užrakto mygtuko paspaudimo.

Kaip teigė fotografas, tuomečius jo reportažus tiksliau būtų vadinti „reportažais be įvykio“, kur „lemiamas momentas“ išryškina ne veiksmo, o nuotaikos, jausenos ar būsenos esmę. Šiandien tai galima traktuoti ne tik kaip tam tikro laikmečio, tuometės politinės ir socialinės situacijos kritiką, bet ir savotišką protesto formą, nulėmusią pasirinkimą būti socialistinės santvarkos opozicijoje. A.Stubros pasirinkta fotografinė raiška nepanaši į aktyvų protestą, veikiau – į ignoravimą to, kas vyko. Ar kritiką fakto, kad nieko reikšmingo tuo metu žmonių gyvenime taip ir nevyko.

Įamžino asmenines

ir visuomenines patirtis

Skirtingai nei pastaraisiais metais, kai fiksuodamas gimtojo miesto erdves A.Stubra jų nepalikdavo anonimiškomis ir kiekviename kadre galėjai aptikti objektą, išduodantį autoriaus buvimo vietą, „Kasdienybės šviesoje“ beveik visos teritorijos ir erdvės – be ryškesnių vietos ir laiko nuorodų. Čia nėra nei tikslių datų, nei svarbių įvykių, kurie galėtų veikti kaip laiko ar vietos identifikavimo rodikliai. Aišku tik viena, kad tai – sovietmetis. Toks, kokį vieniems teko pragyventi, kitiems stebėti per atstumą, o tretiems pažinti iš vadovėlių. Atrodo, kad nei laikas, nei fiksuojami objektai ar subjektai autoriui nebuvo itin svarbūs. Žmonės čia – tokie pat nereikšmingi, kaip ir jų aplinka. Jie fotografui rūpi tik tiek, kiek gali pasitarnauti fiksuojamos situacijos atskleidimui. O pati situacija čia įprasmina ne svarbų įvykį, bet momentinę nuotaiką, kuri leidžia pajusti anuomet vyravusį slegiantį nuobodulį.

Autorius nedramatizuoja situacijos. Nemoralizuoja, nekaltina ir nesmerkia. Iš pradžių atrodo, kad jis kuria abejingą fotografiją. Tik atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, kad šioji turi žymiai daugiau sluoksnių, kuriuose, be bendražmogiškų, yra sukauptos ir jo asmeninės patirtys. Atstumą tarp fiksuojamų vaizdų ir fotografo dar labiau sumažina buitinė aplinka, kasdieniškos, nereikšmingos privataus gyvenimo akimirkos. Jos neįpareigoja, nereikalauja papildomų paaiškinimų. Įspūdis toks, kad čia dominuoja atsitiktinumas, nusidriekiantis pilku šleifu per visą sovietinės egzistencijos laikotarpį.

Kaip mūsų paskutinio pokalbio metu pasakojo Arvydas, seriją „Kasdienybės šviesa“ jis baigė tuo metu, kai tam tikra prasme pradingo poteksčių metas: „Baigiau tada, kai nebeliko prasmės tęsti. Pastaruoju metu socialinis pjūvis yra pernelyg eksploatuojamas, kad būtų patrauklus. Kontrastas tarp visuomenės sluoksnių tapo neįdomus. Kai atėjo sąjūdis, nebeliko mano viduje tos energijos. Viskas ištirpo. Atsirado pauzė, kuri tam tikra prasme tęsiasi iki šiandien. Tuo ir baigiasi viskas“.

„Laiškai Sofijai“ – britiška afera didžios lietuviškos meilės motyvais

„Laiškai Sofijai“ – britiška afera didžios lietuviškos meilės motyvais

Aivaras Dočkus

Emocijas „Laiškų Sofijai“ peržiūroje surikiuosiu taip: nuostaba dėl dialogų beviltiškumo, juokas iš scenarijaus klišių, sumišimas dėl prastos režisūros, siaubas dėl tragiškos aktorių vaidybos, gėda dėl kvailai interpretuojamų tikrų istorinių įvykių ir idiotiškai vaizduojamų iškilių asmenybių.

Maždaug po pusantros valandos bergždžių pastangų įžvelgti kokį nors gelbėjimosi šiaudą atlikau sau nebūdingą protesto akciją. Išmečiau save laukan iš kino salės, gailėdamasis brandaus amžiaus žiūrovų, kurie tikrai nenusipelnė stebėti mano gestų kronikos, susiėmimų už galvos, purtymosi kėdėje ir klausyti isteriško kvatojimosi, palydimo necenzūrinių žodžių sopuliais. Dar buvo likęs koks futbolo kėlinys filmo, bet supratau, kad žaidimo braižas nepasikeis. Režisierius-treneris rungtynių nebeišgelbės, o aktoriai-žaidėjai pagal klaidingas schemas blaškysis po ekraną iki finalinio švilpuko. Išėjau per vieną absurdiškiausių scenų, kokias tik esu matęs. Blogiukas rusas neįtikinamai nušauna vargšą lietuvaitį, o kunigas bandito veidu neįtikinamai skelia maldą. Tai buvo paskutinis šūvis, pramušęs mano neperšaunamą kantrybės liemenę.

Iliuzijų burbulas subliūško

Iki juostos „Laiškai Sofijai“ apie režisierių britą Robertą Mullaną nieko nebuvau girdėjęs. Nieko nesužinojau ir iš patikimiausių užsienio internetinių kino portalų. Jo filmografijoje – neaiškaus kalibro dokumentinių filmų rinkinukas. Bet to užtenka, kad svetimšaliui kino kūrėjui suteikčiau solidų pasitikėjimo kreditą. Rimtas dėdė iš rimtos valstybės neišvengiamai turėtų kurti rimtą kiną. Tiksliau, mestelėti lietuvišką kiną į naujas aukštumas.

Tačiau iliuzijų burbulas ima bliūkšti jau per įžanginius titrus, kurie stebinamai nevaizdingi, nors filmas lyg ir apie genialų tapytoją? Toliau – juodas vaizdo „blynas“ su dirbtinai pritemptu poetiniu tekstu. Stulbinamai originalu. Bet pirmasis smūgis atitenka ausims. Scenaristas (tas pats R.Mullanas) į vaiko lūpas (mažasis Čiurlionis) įspraudžia tekstą: „Aš niekada nebūsiu laimingas“. Istorija žlunga dar neprasidėjusi. Jau čia tampa aišku, kad herojai gražbyliaus negyva literatūrine kalba. Vėliau paaiškėja, kad jie dar ir švaistysis grandioziniais patriotiniais lozungais. Bet baisiausia, kad natūraliai žmogiškų frazių filme išlįs vos viena kita. O tai jau didžiausi spąstai aktoriams.

Bespalvis ir begarsis

Pirmasis į tuos pelėkautus patenka Mikalojų Konstantiną Čiurlionį vaidinantis jo proanūkis Rokas Zubovas. Jo sukurtas muzikanto ir tapytojo personažas – bespalvis ir begarsis. Kažkoks pilkas fabriko androidas, nužengęs nuo konvejerio su specialiai įmontuotu migdančiai vienodu balsu. Visą filmą (tiek, kiek jo mačiau) R.Zubovo herojus vienodai nuobodus, neišsiskiriantis, eilinis tipelis, geriausiu atveju tinkantis groti iš salės nematomose paskutinėse orkestro muzikantų eilėse. Jokių užuominų apie beprotišką Čiurlionio genialumą. Bestuburis charakteris. Filme apie Čiurlionį… nėra Čiurlionio.

Bet juk „Laiškuose Sofijai“ nėra ir Sofijos Kymantaitės. Prieš mus – maištaujanti Marijos Korenkaitės paauglė, vietomis šaudanti patriotiniais šūkiais, o vietomis atakuojanti šiuolaikinės merginos frazėmis ir intonacijomis. Neįtikėtinai netikra. Viskas netikra – nuo judesių, mimikų iki kalbėjimo manieros.

Mikalojaus ir Sofijos meilės istorijos taip pat nėra. Abu šalti, negyvi, trafaretiniai. Susipažinimo scenoje neužsižiebia net simpatijos kibirkšties užuomina. Herojai tiesiog apsikeičia banaliausiomis frazėmis ir tiek. Šiaip kažkokie personažai. Tikrai ne istoriniai veikėjai ir realios asmenybės. Kokį pusvalanduką ekrano laiko mergina „pasilaužo“, o po to vyriškis ją „užlaužia“.

Pulkininkas Rostovas (aktorius Nikolajus Antonovas) – nei šioks, nei toks. Standartinis niekšelio portretėlis, nors iš visos pagrindinės trijulės jame dar įmanoma įžvelgti blankių charakterio spalvų ir nedidelio tikroviškumo. Bet kai jis ima siautėti muilo operos lygmeniu, išsisklaido ir tie vos įžvelgiami personažo kontūrai.

Didelė nevykusi klastotė

Scenarijaus lygis katastrofiškas. Apibūdinimas „klišė po klišės“ nuskambėtų kaip pagyrimas. Čia labiau panašu į filmų persižiūrėjusio pirmojo kurso studento negrabų bandymą savarankiškai sudėlioti siužeto griaučius. Kai kurios scenos net nelimpa viena prie kitos, o visos įmanomos banalybės liejasi laisvai.

Režisūra apgailėtina. Po siautulingos nakties rodomas Jėzaus atvaizdas ant soboro sienos, suprask, nusidėjo mūsų Čiurlionis. Ne kartą ir ne du praplaukia debesys mėlynai vaiskiame danguje. Tapybiška gelmė. Atskiri epizodai sumontuoti košmariškai sunkiai, vyrauja padrikas chaosas, kuriame nei įtampos, nei dramos, nei konfliktų, nei veiksmo. Lėtas, tuščias, teatrališkas pasislankiojimas be gyvybės ženklų. Net tuose momentuose, kai didysis kompozitorius diriguoja orkestrui, variklis neužsiveda. Nes visa R.Mullano juosta yra viena didelė labai nevykusi klastotė.

Kai kurie aktoriai, tarp jų Andrius Bialobžeskis ir Nikolajus Elkana Eimutis, individualiomis pastangomis sukuria pastebimus antraplanius personažus. Bet statiškas filmavimas ir jiems neleidžia kvėpuoti.

Daugiau apie kažką svarstyti būtų beprasmiška. Nes filmo nėra. Ką ten filmo, čia nėra net medžiagos filmui. Kai kuriamos istorinės juostos apie didingas asmenybes, mėnesių mėnesiai skiriami archyvų tyrinėjimui, kad būtų galima priartėti prie tiesos. R.Mullano „Laiškai Sofijai“ – nuobodus ir banalus istorinių faktų iškraipymas. Net ne iškraipymas, o kvailiausi kliedesiai, neverti rodymo kino teatre. Vienintelis pozityvus dalykas – tai, jog šis filmas gali būti puikiausiu vadovėliu „Kaip nereikia kurti kino“. Arba originaliausia metų siaubo komedija.

Baisiausia ne tai, kad šis režisierius kitais metais pristatys dar vieną „lietuvišką“ savo filmą, o jo ketinimai (apie tai jis kalbėjo viename interviu) kurti vaidybinę juostą apie sausio 13-osios įvykius. Tokie brito užmojai man kelia šiurpą.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Laiškai Sofijai“ („Letters to Sofija“).

Šalis: Didžioji Britanija.

Premjera Lietuvoje: 2013 m. rugpjūčio 30 d.

Žanras: drama.

Trukmė: 130 min.

Režisierius: R.Mullanas.

Prodiuseriai: Kęstutis Drazdauskas, R.Mullanas, R.Zubovas.

Aktoriai: R.Zubovas, M.Korenkaitė, Saulius Balandis, A.Bialobžeskis, Rugilė Alytaitė.

Scenaristas: R.Mullanas.

Operatorius: Oddas Geiras Saetheris.

Kompanijos: „Gizmo Films“, ACME.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 7 metų.

Biudžetas: 500 tūkst. JAV dolerių.

Siužetas: dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis išsiskiria iš minios nuoširdžia ir draugiška šypsena, nors jo skurdus ir nelaimingas gyvenimas niekada nebuvo lengvas. O S.Kymantaitė yra visiška jo priešingybė – užaugusi turtingoje šeimoje, studijavusi literatūrą ir filosofiją, aršiai kovojanti už nepriklausomą Lietuvą. Jie abu netikėtai susitinka 1908 m. Rusijos caro kontroliuojamame Vilniuje, kur net kunigai rekomenduoja kalbėti lenkiškai. Jauna, žavi, atkakli moteris paliečia meniškos sielos keistuolio Mikalojaus širdį. Šis gyvenimo periodas jam nepaprastai turiningas – jis tapo paveikslų seriją, kuria simfoniją ir nuolat rašo laiškus Sofijai – moteriai, kuri jį užbūrė.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 9 (219)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Tapyba: Angelina BANYTĖ. Žaidimai skiautėmis. 2013 m. Akrilas, drobė, 282×120 cm.

Langas

Muzikinis teatras daug gastroliuos

Naująjį 27-ąjį sezoną pradėjęs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šįkart gali pasigirti kaip niekad plačia teatro gastrolių geografija. Su įvairių žanrų muzikinėmis programomis jis keliaus ne tik po visą Lietuvą, bet vyks ir į užsienį.

Šį sezoną ypatingą dėmesį nusprendę skirti edukaciniams projektams, teatro atstovai teigia siekiantys kurti kultūrinės edukacijos tradicijas Vakarų Lietuvos regione. Dvi naujos edukacinės programos – „Keliaujanti vaikų akademija“ ir „Uvertiūra“ – šį rudenį žiūrovų lauks Klaipėdos muzikiniame teatre ir vyks į Vakarų Lietuvos miestus bei miestelius. Meninis-edukacinis projektas „Keliaujanti vaikų akademija“ rugsėjo 13-ąją su spektakliuku vaikams „Verpalų pasakos“ jau aplankė Šiaulius, o spalį vyks į Kaltinėnus.

Naująjį sezoną rugsėjo 29-ąją pradedantis bendru Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos projektiniu spektakliu „Romeo ir Džuljeta“ Klaipėdos muzikinis teatras drauge su projekto partneriais W.Shakespearo tragediją lapkritį parodys Lenkijoje, o kitų metų balandį – Kaliningrade (Rusija).

Šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“ teatro baleto trupė spalio pradžioje sušoks Raseiniuose, lapkričio pabaigoje – Skuode, o gruodį – Panevėžio ir Kaliningrado (Rusija) dramos teatruose.

Tauragėje spalio pradžioje bus rodomas J.Strausso „Šikšnosparnis“, o gruodžio švenčių išvakarėse į Plungę nukeliaus P.Abrahamo operetė „Balius Savojoje“.

Naujausią Klaipėdos muzikinio teatro operą – G.Donizetti „Meilės eliksyrą“ – lapkritį planuojama parodyti kaimynams latviams Liepojos teatre.

Už uostamiesčio ribų šį rudenį skambės ir naujos Muzikinio teatro koncertinės programos. Lapkritį Pagėgių kultūros centre teatro orkestras ir solistai suruoš koncertą „Vivat, Maestro Johann Strauss“. Naujųjų išvakarėse teatralizuotas koncertas „Ekspresas į Naujuosius metus“ pasieks Radviliškį.

Metų pabaigoje Kauno šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje Klaipėdos muzikinio teatro orkestras klaipėdiečio kompozitoriaus Alvido Remesos kvietimu atliks jo VI simfoniją „Prisikėlimas“.

Klaipėdiečių gastroles Kauno muzikiniame ir Dramos teatruose bei Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, planuojama pratęsti 2014-ųjų pavasarį ir rudenį.

Atminimas įamžintas Lenkijoje

Rugsėjo 11-ąją Lenkijoje, Vengoževe (buv. Angerburge – Ungroje), buvo atidengtos atminimo lentos lietuvių literatūros klasikei Ievai Simonaitytei.

Rašytoja vaikystėje 1912–1914 m. ten gydėsi kaulų tuberkuliozę žymioje luošųjų vaikų ligoninėje.

Atminimo lentose lietuvių ir lenkų kalba pateikta gausiai iliustruota informacija apie lietuvių rašytojos gyvenimą bei kūrybinę veiklą.

I.Simonaitytės atminimo įamžinimo Lenkijoje surengtoje ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė, Vengoževo miesto burmistras Kšyštofas Pivovarčykas, miesto jaunuomenė bei šviesuomenė. Taip pat buvo atvykę svečių iš Lietuvos: I.Simonaitytės muziejaus Priekulėje direktorė Laima Lemežienė, Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius rašytojas Juozas Šikšnelis, kuris lenkiškai perskaitė savo esė „Akimirka Simonaitytei“.

Atminimo lentos įrengtos simboliškoje vietoje – Griunvaldo skvere.

Projektą inicijavo ir vykdė Lietuvos Respublikos ambasada Varšuvoje, kuravo kultūros atašė Rasa Rimickaitė.

Kuria Nidos meno kolonijoje

Rugsėjo 23-iąją Nidos meno kolonijoje prasidėjo tarptautinės objektų ir lėlių teatro kūrybinės dirbtuvės, kuriose dalyvauja ir klaipėdiečiai.

Tai Vilniaus dailės akademijos (VDA) Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros projekto – renginių ciklo, skirto scenografijos mokyklos 85 metų jubiliejui, – dalis.

Kūrybinės dirbtuvės Nidos meno kolonijoje truks dvi savaites. Gamtos ir ramybės apsuptyje patirties semiasi trijų Lietuvos aukštųjų mokyklų jaunieji kūrėjai: VDA scenografai, Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto Režisūros katedros lėlininkai bei Kauno technologijų universiteto (KTU) Garso ir vaizdo katedros studentai.

Projekto tikslas – sujungti trijų specialybių kūrėjus bendram kūrybiniam darbui – mokytis mąstyti, analizuoti, įsiklausyti, išgirsti ir drąsiai teigti.

Kūrybines dirbtuves veda VDA lektorė, scenografė Giedrė Brazytė, KU docentė režisierė Jūratė Januškevičiūtė, KU lektorė, režisierė Karolina Jurkštaitė, KTU lektorius, kompozitorius Antanas Jasenka. Taip pat svečiuojasi ir patirtimi dalijasi Vilniaus „Lėlės“ teatro režisierius Rimas Driežis, teatro kompozitorius Martynas Bialobžeskis, iš Varšuvos atvykusi lėlių teatro „Baj“ direktorė bei režisierė Ewa Piotrowska skaito paskaitas apie pasaulinę objektų ir lėlių teatro patirtį, jo tendencijas bei naujoves – teatrą kūdikiams, emigrantų teatrą ir kt.

Dirbtuvėse gvildenamos trys pagrindinės temos: gimimas, branda ir mirtis. Tai žmogaus, daikto ar objekto gyvenimo ciklas. Projekto dalyviai aiškinasi, kaip savo gyvenimišką patirtį galima perkelti į teatro sceną ir 10 min. pasirodyme atskleisti visą istoriją tik vaizdu, garsu, kūno judesiu bei kokią vietą lėlių ir objektų teatre gali užimti tekstas. Kūrybinės dirbtuvės baigsis dalyvių pasirodymais.

Šį projektą organizuoja VDA, remia Kultūros rėmimo fondas, prisideda KU ir KTU.

„Durų“ inf.

M.Rubackytė: „Svarbiausia yra au tentiškumas“

M.Rubackytė: „Svarbiausia yra autentiškumas“

Klaipėdos koncertų salė savo jubiliejinį 10-ąjį sezoną rugsėjo 7-ąją pradėjo ypatingu koncertu. Jame su Klaipėdos kameriniu orkestru muzikavo iš Ženevos atvykusi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė pianistė Mūza Rubackytė. Po anšlaginio koncerto įžymioji viešnia maloniai sutiko atsakyti į „Durų“ klausimus.

Klaipėda visuomet traukė

– Įdomu, kaip jums pasisekė į įtemptą savo koncertų grafiką įtraukti ir Klaipėdą? Kas jus į šį miestą atveda jau nebe pirmąkart? Juk čia ne Niujorkas, Pa-ryžius ir net ne Vilnius…

– Taip, tai nei Paryžius, nei Buenos Airės, tačiau tai yra Lietuva. Be abejo, tai susiję ir su tvarkaraščiu. Mindaugas Bačkus paskambino ir paklausė, ar mane domintų bendradarbiavimas su jo vadovaujamu Klaipėdos kameriniu orkestru. Prieš išvykdama į ilgas gastroles Šiaurės ir Pietų Amerikoje turėjau neužimtą savaitę, taip pat buvo smalsu susipažinti su jūsų orkestru, apie kurį girdėjau gerų atsiliepimų, ir „apgroti“ gastrolėms suplanuotą repertuarą.

Kita vertus, Klaipėda yra tas miestas, per kurį mes važiuodavome kas vasarą, vykdami į Palangą. Mat mano šeimos atostogos dešimtmečiais tradiciškai buvo leidžiamos Baltijos pajūryje. Uostamiestis mane visuomet traukė.

– Kokį įspūdį dabar jums paliko mūsų uostamiestis ir viešnagė jame, meistriškumo pamoka Klaipėdos universitete?

– Klaipėdos universitetas man pažįstamas jau daugelį metų – jame dirba nemažai draugų, kolegų bendramokslių. Jis turi puikią salę, kuri dabar pasipuošė dar ir vertingu instrumentu. Manau, ateityje surasime daugiau bendradarbiavimo galimybių.

Skirtinga ne tik publika

– Kokią susidarėte nuomonę apie Klaipėdos kamerinį orkestrą, su kuriuo dirbote ir grojote pirmąkart?

– Entuziastiškas, perspektyvus. Man buvo nauja patirtis, taip pat – groti be dirigento, ir tai koncertui suteikė kamerinio muzikavimo spalvą. Demokratiška repeticijų atmosfera tam buvo palanki.

– Jūs nuolat koncertuojate garsiose salėse visoje Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje bei Azijoje. Turbūt publika skirtingose pasaulio šalyse ir miestuose skiriasi? Kuo? Gal galėtumėte pasakyti, kokia yra Lietuvos publika? O gal pastebėjote kokias nors ir klaipėdiečių, jūsų koncertų klausytojų, ypatybes?

– Manęs šito dažnai klausia. Manau, kad priklausomai nuo atlikėjo įtaigumo publika jį priima arba ne. O toliau yra forma, kaip ji reaguoja. Ir čia, prašau man atleisti, už stereotipus: pagarbiai kaip Japonijoje, paviršutiniškai kaip Šiaurės Amerikoje arba nuoširdžiai kaip Pietų Amerikoje. Visų pirma tai atlikėjas yra skirtingas – pasiruošęs ar ne, įkvėptas ar ne. Klaipėdos publikos reakcija man buvo jaudinama ir gili.

– Smalsu, kodėl čia skambinote būtent Frédérico Chopino Pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, e-moll? Apskritai, kuo jus patraukė šis kūrinys?

– Nepaisant to, kad mano repertuare yra per 40 įvairių koncertų, šis Chopino Koncertas yra man vienas pačių gražiausių. Jei ne pats gražiausias. Tas nuostabus bel canto, kuris man leidžia pasijausti operos primadona… Prisipažinsiu, jį grojant visuomet mano gyvenime kažkas svarbaus įvyksta. Todėl ir scenoje išgyvenu stiprius jausmus. Rugsėjo 14-ąją jį grojau su Puerto Riko orkestru San Chuane. Nepamirštama patirtis…

Nespraudžia savęs į rėmus

– Jūsų repertuaras – fantastiškai platus. Betgi kas yra jūsų mėgstamiausi kompozitoriai, galbūt kažkokie jų kūriniai?

– Gyvenimas toks įvairus, toks įdomus, kaip ir pianisto repertuaras. Esu iš tų, kurie nespraudžia savęs į rėmus nei gyvenime, nei mene. Tai vėlgi santykis su pačiu savimi, su tuo gyvenimo periodu, kai kūrinys rezonuoja jumyse taip, lyg tai jūs pats jį būtumėte sukūręs. Tuomet nekalbama apie kompozitorius, laikotarpius ar stilius, svarbiausia yra esminė mintis ir su ja susiję išgyvenimai.

– Ar yra toks autorius ir toks opusas, kurį dar svajojate pagroti? Kokioje vietoje? Kodėl būtent jį ir būtent ten?

– Eidami gyvenimo keliu, sutinkame pakeleivių, ir tai mus praturtina, atveria naujus vartus. Taip visuomet man atsitikdavo, taigi esu atvira netikėtumams, kurie bus labai svarbūs ir taps akstinu naujų veikalų atlikimui. Kaip tai nutiko su K.Pendereckio koncertu fortepijonui „Resurrection“, dedikuotu dramatiškiems rugsėjo 11-osios įvykiams JAV. Beje, atliksiu jį per Vilniaus fortepijoninės muzikos festivalio (red. past.: M.Rubackytė yra šio festivalio meno vadovė) atidarymo koncertą lapkričio 16-ąją. Šiemetis – trečiasis festivalis bus skirtas moterims.

Sėkmė yra pasekmė

– Pašaukimas, talentas, sėkmė – jums, be abejonės, nesvetimi? O kokia jų kaina? Kažkur skaičiau, kad pašaukimas yra ir Dievo dovana, ir prakeikimas kartu… Klausiu apie profesiją, kuriai atnašaujate, – ar niekada nesigailėjote pasukusi šiuo keliu?

– Kasdien, kad ir kur bebūčiau, kalbuosi telefonu su mama, jai dažnai sakau: „Mama, ačiū tau, kad pastebėjai talentą ir jį nenuilstamai skatinai ir tebeskatini“. Keliaujančio pianisto profesija yra didžiulė laimė – jis gyvena, realizuodamas savo didžiausią aistrą, keliaudamas po pasaulį, skleisdamas žinią, pasikraudamas muzikos šedevrų ir publikos dėka. Aukštu lygiu grojančio muziko profesija dažnai siejama su pasiaukojimu, prarasta vaikyste, mat jis kopia į Parnasą nuo labai ankstyvo amžiaus. Mano vaikystė buvo fantastiška – dėl mane supusių moterų meilės, sėkmės, scenos, to jausmo, kad esi ypatingas… Palyginti su tuo, visi kiti žaidimai man atrodė banalūs ir neįdomūs. Nepaisant to, būdama vienturtė dukra, aš nepaprastai troškau draugystės. Beje, su mano bendraklasėmis ir mūsų auklėtoja, kuriai dabar yra 91 metai, mes nuolat susitinkame.

Tiesa, aplinkybės gali suvaidinti tam tikrą vaidmenį, tačiau manau, kad jei mes pasukome tuo ar kitu keliu, tai mes jį patys ir pasirinkome.

– Visi matome – jus lydi stulbinama sėkmė, džiaugiamės ir didžiuojamės jumis. Išduokite paslaptį, kaip tą sėkmę pasiekti? Kaip pelnyti tokią didelę publikos meilę?

– Ačiū už gerą žodį. Sėkmė yra pasekmė, jei priimsite tokį žodžių žaismą. Juk mylime, kad mylėtume ir mylėdami būtume mylimi. Svarbiausia yra autentiškumas.

Savaitgaliai – atgaivos laikas

– Jei muzika jums yra gyvenimo būdas (o, ko gero, taip ir yra?), tuomet ką dar turite brangaus gyvenime be jos, kam skiriate savo laisvalaikį; ką mėgstate veikti, kai nerepetuojate, negrojate, nekeliaujate iš vieno miesto į kitą su gastrolėmis, nedėstote, nevedate kursų, nedėliojate savojo festivalio programos?.. Ar dar lieka laiko kitkam, be muzikos?..

– …kai neįrašinėju ir nemontuoju plokštelių, neturiu darbinių susitikimų su mano sekretore, spaudos atstovais, vadybininkais, koncertų organizatoriais, kai nekomponuoju programų, kai nedirbu kompiuteriu, nedalyvauju fotosesijose ar tarptautinių konkursų žiuri, nerašau rekomendacijų ar ataskaitų, neprojektuoju naujų koncertinių drabužių, nedarau įprastų kiekvienai moteriai grožio procedūrų, galų gale, kai netvarkau kasdienių reikalų, ir t.t., ir panašiai… Tuomet… Gyvenu. Gyvenu visavertį mylinčios moters gyvenimą.

– Jei ne paslaptis, kokia jūsų įprasta dienotvarkė? Ką veikiate sekmadieniais, jei negrojate koncerte?

– Savaitgaliai yra mano ir mano mylimo žmogaus atgaivos laikas. Mes abu „įšaldome“ mūsų telefonus, ir visas mūsų laikas yra skirtas vienas kito meilės puoselėjimui ir bendriems pomėgiams. Kadangi, nepaisant to, kad abu esame nemažai pasiekę profesiniame gyvenime, savaitės metu tebedirbame daug, dažniausiai aš – Paryžiuje arba kitur pasaulyje, Alainas – Ženevoje arba kažkur pasaulyje, taigi savaitgaliai yra išties tik mudviejų bendravimo laikas. Beje, jie yra suplanuoti pusmetį į priekį… Suplanuoti ne dėl to, kad mes esame pedantai, bet todėl, kad abu keliaujame mūsų profesijų pašaukti, o savaitgaliais vienas arba kitas prisijungiame. Taip neturime nė vieno banalaus savaitgalio, jie visi išskirtiniai, dažniausiai tolimi, egzotiški. Net tie, kurių mes turime nedaug ir vadiname juos „šliuriniais“ (naminiais), vis vien yra ypatingi. Tuomet mes muzikuojame, tobuliname vieną ar kitą kalbą, sportuojame, aplankome tėvelius ar priimame draugus, ruošiame kartu vakarienę, šokame, klausomės kompaktinių diskų…

Pagal keliautojų dėsnius

– Teko girdėti, kad šiuo metu gyvenate Vilniuje, Paryžiuje ir Ženevoje – kodėl būtent juose? Kas ten jus laiko? Smalsauju, nes kitam žmogui per akis pakanka vieno miesto, kurį vadina namais. O kur jūsų namai? Kas ten jūsų laukia?

– Mano šeima, kaip ir daugelio iš mano kartos, buvo dramatiškų istorinių įvykių paliesta. Mes buvome išvyti iš namų, kai kurie iš mūsų išvežti… Tai visų mūsų istorinė saga…

Mano profesija yra neįsivaizduojama be kelionių, ir, jei mėgčiau sėslumą, negalėčiau taip gyventi. Taigi yra natūralu, kad gyvenimas rutuliojasi pagal kitus – keliautojų dėsnius. Ir namai todėl yra trys: Vilniuje, Paryžiuje, Ženevoje. Visi jie savi, įrengti vadovaujantis mūsų skoniu, visi skirtingi ir patogūs.

– Kas jums yra laimė?

– Koks esminis klausimas. Laimė, kai mylimi žmonės yra laimingi, kai yra galimybė save iki galo realizuoti, kai supa grožis ir gamta, kai yra tarpusavio harmonija.

– Ko jums gyvenime stinga? Gal ko nors yra per daug? Ir kaip jums pasiseka subalansuoti norus su galimybėmis, svajones ir realybę?

– Mums visiems kažko visuomet stinga. Net bazinių dalykų – juk išalkstame, ištrokštame ar pavargstame. Toliau tai priklauso nuo mūsų vidaus: mes galime būti laimingi turėdami labai mažai ir nelaimingi turėdami daug. Viskas yra vidinės pusiausvyros ir vertybių klausimas. Pasaulio filosofinė patirtis leidžia suprasti mūsų tikruosius poreikius. Tuos, kurie yra naudingi ir ilgalaikiai. Esminės man dvasinės vertybės meilė ir draugystė yra vieni svarbiausių mūsų turtų.

Kalbino Rita Bočiulytė

Muzikologės keliu – per mokslo arimus

Muzikologės keliu – per mokslo arimus

Muzikologės, apdovanotos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Klaipėdos kultūros magistrės prof. dr. Daivos Kšanienės liepa šiemet buvo paženklinta gražios sukakties.

Laima Sugintienė

Mokslininkė, kultūrinių reiškinių metraštininkė, akyla koncertinio gyvenimo stebėtoja bei dalyvė, reikli pedagogė, aktyvi ir iniciatyvi pilietė – tai tik keletas jos neįtikėtinai plačios veiklos aspektų.

Tad tebūnie šis rašinėlis tik kuklus bandymas prisiliesti prie šios iškilios miesto (ir ne tik) kultūrinio gyvenimo figūros, o išsamius tyrinėjimus palikime specializuotiems leidiniams. Šįkart tik praverkime duris į profesorės pasaulį.

Daugiabriaunė muzikologija

Profesorės indėlis svarus visuose muzikologinio darbo baruose: tai ir mokslinis darbas, ir publicistika, ir koncertų vedimas, ir pedagogika.

Pasak jubiliatės, visos šios sritys glaudžiai susijusios, viena kitą papildo, praturtina bei padeda viena kitai. Kiekviena jų savitai įdomi ir patraukli. Ją labai traukia mokslinis darbas, tačiau tik todėl, kad pasirinko be galo įdomią, iki šiol mažai tyrinėtą sritį – Mažosios Lietuvos muzikinę kultūrą, kuri yra išskirtinė, savita. Jos tyrinėjimas muzikologei teikia daug pasitenkinimo. Prisipažino, kad vargu ar galėtų tyrinėti edukologinės srities temas: „Teneįsižeidžia šios srities mano kolegos. Nes ten daug eksperimentų, statistikos, skaičiavimų, kurie, neabejoju, taip pat duoda naudą, bet mano natūrai svetimi“.

Jos tyrinėjimų kryptis susiformavo gana natūraliai. Apie Mažąją Lietuvą ir Klaipėdos kraštą vaikystėje daug jai pasakojo tėvai, prieš karą gyvenę ir dirbę Klaipėdoje. Dažnai girdėdavusi Vydūno vardą, jo kai kurios dramos ir raštai gulėjo lentynoje. Po studijų, atvykusi į Klaipėdą, ėmė labiau domėtis šio krašto likimu, kultūra. Pradėjo rašyti, kaip pati sako, straipsnelius. Svajojo gintis disertaciją apie Mažosios Lietuvos muzikinę kultūrą. Tad parašiusi autoreferatą (rusiškai) nuvažiavo į tuomečio Leningrado N.Rimskio-Korsakovo konservatoriją pas prof. Ginzburgą, nes muzikologinių disertacijų gintis Lietuvoje nebuvo galima. Deja, profesorius nesuprato (neturėjo teisės suprasti), kas tai yra Mažoji Lietuva, ir patarė jai rašyti apie sovietinės Klaipėdos muzikinį gyvenimą… Tuo svajonė pasibaigė. Tačiau muzikė ir toliau dirbo archyvuose, susitikinėjo su senaisiais krašto gyventojais, rinko medžiagą. Disertaciją išsvajota tema ji vis dėlto apgynė, bet jau laisvos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Apgailestauja, kad vėlokai.

Apie koncertų vedimą…

„Įeina liekna, žvali moteris. Pasveikina gausiai susirinkusius ir ima pasakoti, ką netrukus išgirsime: apie muzikos kūrinį, jo autorių, atlikėjus. Kalba raiškiai, gyvai ir labai labai taisyklingai. Jokio nereikalingo garselio! Savo vietoje visi skyrybos ženklai, kirčiai, priegaidės, net intonacija“, – ką bepridėsi prie vaizdingos Kosto Kauko citatos. Gaudydavome kiekvieną jos žodį. Mokėmės iš jos. Vesdavo įvairiausių žanrų koncertus. Ypač įsiminė „Marių klavyrų“ išsamūs komentarai.

Trejus metus nebeveda (tai ne pranešinėjimas – pabrėžia) koncertų. Ši veikla jai taip pat buvo malonumą teikiantis darbas. Į jį įsisuko tik atvykusi į Klaipėdą, nes tuomet mieste buvo tik dvi muzikologės (antroji po metų išvyko atgal į Vilnių), ir visi prašė vesti vis gausėjančius koncertus. Prisipažino nesanti iš tų vedėjų, kurie „ekspromtu“, be pasiruošimo gali kalbėti publikai. Ji nemažai ruošdavosi. Kiekvienas koncerto vedimas būdavęs iššūkis, nes, jos manymu, reikia ne tik sudominti klausytojus, bet ir pateikti įdomią, tikslią, taiklią informaciją, „neplepėti“, glaustai išdėstyti esmę. Studijavo, domėjosi retorika, oratoriniu menu. Be to, teko susipažinti su begale muzikos: juk reikėjo vesti ir senosios, ir klasikinės, ir šiuolaikinės muzikos koncertus, autorinius kompozitorių vakarus, proginius renginius, kūrėjų jubiliejus ir kt. Tačiau publikos dėmesys ir padėka viską atpirkdavo. „Malonu, kai po koncerto prieina žmonės ir dėkoja už tai, ką darei scenoje“, – sakė per 300 koncertų vedusi D.Kšanienė. Ir dabar ji pasigenda koncertų salėse gyvo balso (taip jaukiau, šilčiau), profesionaliai parengtos informacijos, pastebi tam tikrą nusipiginimą. Ir šioje srityje vergaujama jaunystės kultui, koncertą gali vesti bet kas, be supratimo, ką šneka. Įtakos tam turi televizija, publika prie to pratinama. Pasidžiaugė Nacionalinės filharmonijos pozicija, kuri iki šiol turi brandžią koncertų vedėją, tikrą savo amato meistrę J.Pranaitytę.

…publicistiką ir kritiką

Publicistika ir kritika – tai sritis, kurioje jai taip pat nemažai teko nuveikti. Publicistikos straipsniai periodikoje daugiausia radosi iš muzikologės mokslinių darbų temų. O muzikos kritika – sudėtingesnis dalykas. Jaunystėje, prisipažino, pateikdavusi daugiau pastabų atlikėjams, nepiktos kritikos. Tačiau po to tekdavę „atkentėti“ – kai kas po pusę metų nesisveikindavo. Deja, Klaipėdoje muzikos kritika dar yra labai suvaržyta: visi muzikai tarpusavyje susiję, pažįstami. Tad prisipažino neretai geriau nutylinti kai kuriuos negatyvius momentus. Tenka laviruoti. Ar kamuoja kūrybinės kančios? Kamuoja. Ypač tuomet, kai reikia įvardyti nesėkmes. Tiesą pasakyti būtina, tačiau nuolat galvojant apie žmones. Todėl suka galvą, ieškodama kuo taiklesnio apibūdinimo, vaizdingesnio žodžio. Kritinius straipsnius rašo iškart po koncerto, kad įspūdis kuo šviežesnis būtų, kad potyris neužsimirštų. Na, vėliausiai – kitą rytą…

Ir pažeria pastabų: „Dabartinė jaunesnių kritikų karta (turiu galvoje Klaipėdą) gal drąsiau reiškia savo mintis, tačiau, deja, nepakankamai. Dažniausiai recenzijose aprašomi išoriniai, „muziką palydintys“ dalykai, jau ne kartą anonsuose pateikti faktai, antraeiliai momentai ir pan. O muzikinis vyksmas (koncerte ar operoje, operetėje ir kt.), atlikėjų interpretacijos savitumai, kūrinio perteikimo meistriškumo niuansai, kompozitoriaus sukurtos dramaturgijos perteikimas aprašomi gana paviršutiniškai, negiliai, tarsi prabėgom, nenurodomos esminės atlikimo teigiamos, tuo labiau neigiamos pusės. Suprantama, kiekvienas muzikos kritikas turi savo požiūrį, supratimą, skonį, įžvalgų, kriterijus ir pan. Tačiau egzistuoja ir objektyvūs dalykai. T.y., jei, pavyzdžiui, dainininkas, atlikdamas svarbią operinę partiją, ištisai neintonuoja, tai jau nebe kritiko skonio reikalas, o rimtos pastabos vertas dalykas. Taigi muzikos kritikoje, kaip ir kiekvienoje kūryboje, svarbus subjektyvus vertinimas, tačiau neturi būti „apeinami“ fundamentalūs, objektyvūs muzikos atlikimo dalykai“.

Apie tai, kas skauda

„Muzikologijos mokslas šiuo metu Lietuvoje yra pasiekęs labai aukštą lygį. Jau daug metų leidžiamas specialus periodinis mokslinis žurnalas „Muzikologija“ (Vilniuje), rengiamos dažnos tarptautinės konferencijos (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Kompozitorių sąjungoje ir kitur), mūsų muzikologai vyksta į įvairias pasaulio muzikologų konferencijas, dalijasi patirtimi. Mano jaunystėje tokių galimybių nebuvo. Tačiau, deja, aktyviau reiškiasi tik keletas Lietuvos muzikologų. Šios profesijos gretos labai susiaurėjusios. Tai, manau, ne pačios specialybės problema (nors mokytis ir vėliau palaikyti atitinkamą lygį yra sunku), o mūsų valstybės netinkamo požiūrio, nevykusios aukštojo mokslo reformos padarinys. Atrodo, kad muzikologiniai tyrimai Lietuvoje nėra prestižo reikalas. Kas kita technologijos“, – apgailestavo profesorė.

D.Kšanienės nuomone, muzikologų rengimas šiuo metu yra katastrofiškos būklės: „Sugriauta daug metų gyvavusi puiki sistema: teorinių dalykų pradmenys vaikų muzikos mokyklose, muzikologinio ugdymo tęstinumas konservatorijose ir brandaus muzikologo parengimas aukštojoje mokykloje (akademija, universitetas). Tai iš tiesų ilgas procesas. Šiuo metu to nebeliko. Todėl, manau, kad muzikos mokyklos, atsisakydamos solfedžio, muzikos literatūros dalykų, vidurinė grandis – nerasdama (neieškodama) mokymo formų, daro didelę skriaudą ne tik savo mokiniams (ir atlikėjams taip pat), bet ir toliau žlugdo Lietuvoje rimtos muzikologijos ateitį“.

Apie mokytojus…

Kiekvieno gyvenime buvo mokytojas, kuris turėjo didžiausios įtakos, kurio žodis buvo lemiamas, kuriuo besąlygiškai tikėjai. Daugumai mūsų, vadinamųjų teoretikų klaipėdiečių, muzikologijos skonį pajusti ir pamėgti padėjo D.Kšanienė. Ji mums buvo didžiausias autoritetas. O jai pačiai?

„Mano autoritetai buvo mano dėstytojai. Jie išugdė meilę tam, ką dariau. Niekada neužmiršiu motiniškos prof. J.Čiurlionytės, griežtojo doc. A.Tauragio, „priekabiojo“ prof. V.Paketūro, reikliojo prof. E.Balsio, rūpestingojo doc. J.Nabažo ir kitų, – vardijo profesorė. – Tai buvo pasiaukoję pedagogai, be galo mylintys studentus, svarbiausia, talentingiausi muzikologai, kompozitoriai.“ O apsisprendimą eiti muzikologijos keliu lėmė įdomios Jono Domarko paskaitos. Būtent jo paskatinta ji ir pasuko į šią sritį. Išskyrė ir prof. V.Landsbergio įtaką, bet jau ne kaip pedagogo, o kolegos. Nes būtent jis paragino tyrinėjimams rinktis Mažąją Lietuvą.

…ir mokinius

Beveik pusę amžiaus (48 m.) ji dirbo pedagoginį darbą. Jautė didžiulį malonumą bendraudama su studentais. Metams bėgant kaupėsi vis didesnis patyrimas, kurį su didele atsakomybe perduodavo studentams. Iki šios dienos jai malonu auditorijoje žvelgti į jaunų, smalsių („Deja, ne visi tokie“, – pastebėjo profesorė.) jaunuolių akis ir jiems perduoti tai, ko galbūt neperskaitysi vadovėlyje ar internete. Matau sudrėkusias akis, kai kalba, kad nuo šio rudens nebedirbs šio jai taip mielo darbo…

…Jos pirmoji darbovietė – tuometė Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesnioji muzikos mokykla, dabar – konservatorija. Mylėjome ją ir gerbėme. Žavėjomės ir prisibijojome. Raginti nereikėjo – iškart atsiliepė viena pirmųjų profesorės mokinių, dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų prorektorė doc. dr. Vida Umbrasienė: „Praėjus daugiau nei 30 metų, ji išliko prisiminimuose kaip moteriškos elegancijos, iškilios laikysenos, kalbos kultūros, minties taupumo, profesionalumo ir ištikimybės muzikologijai etalonas. Esu dėkinga likimui, kad ji buvo tarp pirmųjų mano mokytojų, kurių dėka dabar esu tokia, kokia esu“.

KU doktorantas kunigas Saulius Stumbra dėkojo profesorei už atvertus naujus kelius: „Retas derinys žmogiškumo ir profesionalumo, takto ir tiesos, meilės muzikai ir gelmės“.

KU MF Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros doc. Rūta Vildžiūnienė tegė: „D.Kšanienę iš studijų S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje prisimenu kaip griežtą ir reiklią dėstytoją. Visi keturi (tokia buvo mūsų teoretikų grupelė) mokėmės „išsijuosę“. Tas reiklumas suformavo rimtą požiūrį bei pagarbą muzikologiniam darbui“.

KU MF Muzikos teorijos ir istorijos katedra per 30 savo gyvavimo metų išleido kelias muzikologų laidas. Su daugeliu absolventų profesorė palaiko ryšius, susitinka bendruose renginiuose. Pabrėžia, kad beveik visi jie dirba pagal specialybę ir nevarsto darbo biržos slenksčių. Todėl jai ypač gaila, kad ši katedra išnyko iš universiteto žemėlapio.

Apie būtinas savybes…

Provokuoju – ar tiesa, kad teoretikai – tie, kuriems nepavyko tapti atlikėjais? Juk ir ji pati, kiek pamuzikavusi gitara, mandolina ir… kontrabosu, Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje mokėsi dirigavimo ir smuiko.

„Be abejo, yra ir tokių atvejų. Tačiau esu įsitikinusi, kad didžioji dalis (ypač aktyvesnių įvairiose muzikologijos srityse besidarbuojančių) muzikologų rinkosi šį kelią tikslingai ir sąmoningai, – mano D.Kšanienė. – Tokia nuomonė atsirado galbūt todėl, kad dauguma žmonių nesupranta, jog muzikologas tai nėra vien skaitantis, sausas teorines tiesas dėstantis ir rašantis specialistas, kažkokiu būdu nutolęs nuo pačios muzikos. Muzikologas, vertinantis kitų atlikėjų, muzikinių kolektyvų veiklą, koncertus, aiškinantis mokiniams muzikos kalbos subtilybes, muzikos istorijos raidą ir kt., pirmiausia pats turi gerai pažinti muziką. Ir jokiu būdu ne vien iš knygų. Todėl kiekvienas bestudijuojantis muzikologiją studentas turi mokėti gerai skambinti fortepijonu. Nepažinsi muzikos pats jos nemokėdamas atlikti. Turime pavyzdžių, kaip puikūs muzikologai ne tik skambina fortepijonu, bet yra įvaldę kitus instrumentus, dirigavimo meną ir kt. Todėl manau, kad šis paplitęs posakis kilo iš keleto retų atvejų. Beje, nė vienos atlikėjiškos specialybės muzikas (žinoma, su išimtimis) nėra taip giliai suvokęs muzikos procesų, gyvo muzikos vyksmo, sudėtingiausių kūrinių dramaturgijos ypatybių kaip muzikologas“, – argumentavo buvusi dirigentė.

Paklausta, kokių gi savybių reikia muzikologui, profesorė svarstė: „Turbūt tokių pat, kaip ir kiekvienam muzikui. Tačiau, jeigu atlikėjai gali apsiriboti savo instrumento, balso įvaldymo, interpretacijų tobulinimu, gilinimusi į savo specialybę, po keletą valandų per dieną groti ar dainuoti, tai muzikologas turi ne tik pažinti visa tą muziką, bet ir daug skaityti, stebėti muzikinį gyvenimą, lankyti įvairiausių žanrų koncertus, sekti atlikėjų pažangą, jų kelią. Dirbant mokslinį darbą, būtina puikiai mokėti savo gimtąją kalbą, sklandžiai rašyti, reikšti mintis, taip pat būti smalsiam; iš „skiautelės“ archyve „atrasti“ naujų dalykų, gebėti rinkti medžiagą, ją „suvaldyti“, daryti išvadas ir pan.“

… ir tvirtą stuburą

Ji turi jį. Kaip ir tvirtą poziciją. Galbūt todėl jos asmenybę lydi epitetai „griežta, šalta, nepasiekiama“. To stuburo ne kartą reikėjo dirbant įvairiose komisijose, tarybose, komitetuose, rašant recenzijas. Juk ši veikla dažnai susijusi su vertinimu. Sako, kad visada stengėsi išlikti objektyvi. Dažnai dėl to buvusi nesuprasta. Tačiau praėjus kiek laiko žmonės dėkodavę už profesionalias pastabas ir patarimus, už priimtus sprendimus.

Vartau jos knygą „Apie muziką ir laiką”. Ją su daugybe skirtukų (kad nevargčiau) dovanojo, kai rinkau medžiagą apie Klaipėdos kamerinį orkestrą. Tačiau pirmiausia perskaičiau nespausdintus jos pranešimus Klaipėdos miesto Muzikos taryboje, miesto taryboje. Ji principingai kėlė klausimus apie Muzikos centro sąlygas konkuruojant su restoranu, apie būtinybę Klaipėdoje turėti Koncertų salę ir ragino atkurti istorinę tiesą, išsakė Muzikinio teatro, muzikos dėstymo vidurinėse mokyklose ir kitas problemas. Rūpinosi net muzikos instrumentų pirkimu – juk liks miestui! – įtikinėjo oponentus.

Tai, kad šiandien Šaulių salėje turime puikią koncertų salę, kad miestas turi Brass kvintetą (pirmąjį kolektyvą, kurį parėmė miesto valdžia), kamerinį orkestrą, – neabejotinas ir atkakliosios D.Kšanienės nuopelnas.

Apie postų kainą…

21 – tiek pozicijų suskaičiavau: įvairių komisijų, kolegijų, skyrių pirmininkė; tarybų, komitetų, fondų, redkolegijų, kuratoriumo narė; mokslo tarybos ekspertė. D.Kšanienė patvirtino: taip, gyvenimas – vien darbas, savęs neatsimena, kad ko nors nedarytų. Ir visada pasverianti, apmąstanti žodžius, į klausimą, ar negaila, kad darbas tuose įvairiuose postuose, komisijose ir t.t atėmė tiek laiko, bene pirmą kartą atsakė akimirksniu: „Gaila. Negaila tik katedrai vadovautų metų“. Tačiau mačiusi tame prasmę, buvusi įvairių įvykių epicentre, jaučiasi prie svarbių sprendimų prisidėjusi. Kas gi tas variklis, įsukęs į nesibaigiančių darbų verpetą? „Žmonės prašė. Taip ir neišmokau pasakyti „ne“, – paaiškino jubiliatė.

Tačiau viskas turi savo kainą. Nukentėjo šeima. „Matau tik tavo nugarą“, – guodėsi K.Kšanas. O ji svarstė, kad galbūt dėmesio stokojo duktė Miglė ir sūnus Ugnius (tačiau anūkai – šventa), galbūt galėjo užsienio kalbų pasimokyti (apgailestavo taip ir neišmokusi anglų kalbos, nes ir dabar sulaukianti daug kvietimų į įvairias konferencijas; o štai vokiečių kalbos žinios padėjo gilintis į brangią tyrinėjimų sritį), galbūt galėjo daugiau pakeliauti, galbūt… Šiandien suvokia, kad turi milijonus pažįstamų, kolegų ir tik vieną artimą draugę…

…ir nepažintą profesorės pusę

„Sniego karalienė“ – taip, žino šią savo pravardę. Atskleidė esanti labai jautri, tačiau visą gyvenimą ją lydėjęs išorės ir vidaus neatitikimas. Giliai ieško to priežasčių – jos turbūt vaikystėje.

Mat ją, buvusią kairiarankę (o sovietmečiu tokių būti negalėjo!) vienas daktaras gydė ypatingu metodu: kasdien sutvarstydavo kairę ranką, kad negalėtų ja naudotis. Gal tai turėję įtakos? Net ir šiandien negali pasigirti koordinacija, todėl nemoka nei plaukti, nei važiuoti dviračiu, nemoka vairuoti, net mašinos neturi.

Apskritai materialūs dalykai jai visada buvę antraplaniai – dalijo sodus, jai nereikėjo. Dabar turi, tačiau didelio ūpo ten dirbti nebėra. Kaip ir megzti – pamename jos puikias sukneles, kostiumėlius, – tačiau ir šis pomėgis nebetraukia. O štai arti mokslinius dirvonus – visai kas kita: dalyvauja projekte, kuriame ir toliau ketina tyrinėti pamiltos Mažosios Lietuvos kultūrinius reiškinius.

 

Vizitinė kortelė

D.Kšanienė gimė 1943 m. liepos 4 d. Šiauliuose.

Baigė Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, 1965 m. – tuometę Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), J.Gaudrimo muzikos istorijos klasę. Įgijo muzikologės, muzikos istorinių-teorinių disciplinų dėstytojos kvalifikaciją.

1965 m. buvo paskirta dėstyti į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą.

Nuo 1971 m. – tuometės LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto, nuo 1992 m. – Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto dėstytoja.

1979–1990 m., 1995–2012 m. – KU Muzikos teorijos ir istorijos katedros vedėja.

Nuo 1988 m. – docentė, nuo 1998 m. – humanitarinių mokslų (muzikologija) daktarė, nuo 2002 m. ėjo profesorės pareigas, 2004 m. jai suteiktas profesorės pedagoginis vardas.

Nuo 1972 m. – KU Menų fakulteto tarybos narė, 1990–1995 m. – KU meno ir mokslo reikalų prorektorė. Nuo 2002 m. – KU senato narė, 2007–2012 m. – KU senato pirmininkė.

Nuo 1971 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) narė, 1999–2001 m. vadovavo LKS Klaipėdos skyriui. Suorganizavo tris tarptautinius naujosios muzikos festivalius „Marių klavyrai” (1998, 1999, 2000).

1990–1995 m. – Klaipėdos miesto tarybos narė.

Išleido monografijas „Muzika Klaipėdos krašte“, „Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis“, „Apie muziką ir laiką 1965–2005. Klaipėdos muzikinio gyvenimo fragmentai. Muzikinės kultūros keliais“, „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai“, taip pat vadovėlių, mokomųjų knygų.

Apdovanojimai: Dr. Vydūno literatūrinė-mokslinė premija už mokslinį rankraštį „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ (JAV, Čikaga, 2001), LKS (V.Landsbergio fondas) įvertinimas už geriausią Lietuvos muzikologinį darbą – monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje…“ (2004), Ievos Simonaitytės literatūrinė premija (2004), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (2008); Klaipėdos kultūros magistrė (2004).

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (1)

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (1)

 

Koks buvo senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas? Kaip jie leido laisvalaikį? Kokį įspūdį klaipėdiečiai paliko miesto svečiams ir ar jie turėjo įtakos?.. Pirmiausia į klaipėdiečius žvilgtelkime keliautojų akimis.

Jovita Saulėnienė

Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus spalvingai atkuria buvusių gyventojų charakterį. Tad ir leiskimės į jų pažinimo, linksmybių ir malonumų, skirtingą, priklausomą nuo išsilavinimo, socialinių sluoksnių, potraukių, kultūrinę aplinką.

Populiaresnė arbata nei kava

XIX a. Klaipėda buvo nedidelis nuošalus Prūsijos miestas, kuriame gyveno daugiau nei 5 tūkst. gyventojų.

Pasakojama, net 18 malūnų sukę savo sparnus, tarsi kviesdami ir viliodami į miestą, įsikūrusį prie vandenų.

O ir negalėjo Klaipėdos aplenkti keliautojai, nes pro čia suko senasis pašto kelias. Todėl miestui netrūko nei įdomių keliautojų, nei ir daugelio jų aprašytų vaizdų apie Klaipėdą.

Kokią mūsų miestiečių gyvenimo paveikslo mozaiką keliautojai dėliojo?

Daugelis atvykusiųjų Klaipėdą vadino „mažuoju Londonu” ne tik dėl to, kad ji įsikūrusi prie vandenų ir kad čia karaliavo jūrinio miesto tradicijos.

Mieste gyveno nemažai anglų tautybės žmonių. 1863 m. buvo pastatyta anglikonų bažnyčia, kurios statyba domėjosi pati Anglijos karalienė Viktorija. Klaipėdiečiai intensyviai prekiavo su britais. Dėl šių pagrindinių priežasčių XIX a. Klaipėdoje dominavo anglų papročiai ir manieros.

Rašytojas ir vertėjas L.Pasargė pastebėjo, jog Klaipėdoje, tame „mažajame Londone“, populiaresnė arbata nei kava. Anglišką klaipėdiečių gyvenimo būdą ne vienas vertino kritiškai.

Anot keliautojo P.Raušniko, klaipėdiečiai buvo „taip įsimylėję anos salos gyventojų papročius, kad mėgdžiojo juos kiekviena proga, kartais net iki juokingumo. Turtingiausių pirklių namuose kalbama vien tik angliškai, valgoma, geriama, žaidžiama anglų maniera. Net ir elgiasi jie lygiai taip pat šiurkščiai ir nesvetingai, kaip ir anglai. Svetimšalis, pagal rekomendacijas pakviestas į svečius, ištisas valandas paliekamas sėdėti vienas, ir niekas nesusipranta jo užkalbinti“.

Mėgo pavalgyti ir išgerti

Ne vieną stebino klaipėdiečių pomėgis sočiai pavalgyti ir nevengti stipresnių gėrimų. Kai kurie tai net pavadino „beprasmišku girtavimu“. L.Pasargė užsiminė, jog čia „portveinas ir porteris išstūmė raudonąjį vyną ir alų“, o P.Raušnikas stebėjosi, jog portveiną ir maderą klaipėdiečiai atskiedžia romu. O kiek rašyta apie stiprųjį gėrimą, vadintą „vandens punšu“!.. Kokie su juo susiję gėrimo ritualai!..

Atvykusieji atkreipė dėmesį, jog Klaipėdos gyventojai – apsigimę komersantai, „siaubingai ir begėdiškai varę kontrabandinę prekybą“.

Štai L.Pasargė tapo liudininku, kaip estų kontrabandininkų laivas atplaukė į Klaipėdą prisipirkti spiritinių gėrimų ir įvežti kontrabandą į Rusiją: „Dažniausiai toks rizikingas sumanymas baigiasi laimingai – tai pavyksta prasmukti tamsią naktį, tai papirkti „vodkai“ ir sidabrinių žvangėjimui itin neatsparius rusų muitinės sargybinius. Nesėkmės atveju „šmugelninkai“ keliauja į Sibirą. Jei muitininkų kateris užklumpa juos atviroje jūroje, tai jie puola kuo greičiau atsikratyti slapta gabenamo krovinio. Brangios romo ir portveino pripildytos statinės metamos už borto. Laive esantys žmonės aiškinasi: „Audra mus nubloškė, jau keletą dienų nevaldomas laivas dreifuoja“. Muitininkai šypsosi, išsižvejoja plūduriuojančias statines ir prisigeria iki sąmonės netekimo“.

Užkliuvo dėl neišprusimo

Keliautojų rašiniuose kalbama ir apie klaipėdietes.

Štai Vokietijos kancleris O.Bis-markas, likęs parai nakvoti Klaipėdos „Baltų“ viešbutyje, pastebėjo jų išskirtinį grožį.

Jam antrina ir P.Raušnikas: „Dailioji lytis dėl ūgio, laikysenos, veido spalvos ir kūno formų teisėtai gali būti vadinama gražiąja. Reikia pagirti jų skonį apdarams, dailias sukneles“…

Tačiau jis ir kritiškas: „Proto išsilavinimu gražuolės, be abejo, gerokai atsilikusios. Žinoma, jos dėl to nekaltos, nes neturi net menkiausios galimybės lavintis“. Anot to paties autoriaus, „damos šiaip taip kalba prancūziškai, prastai dainuoja, vidutiniškai skambina pianinu ir visai nemoka groti gitara. (…) Moterims svetimas net menkiausias išprusimas, todėl kalbėtis su jomis neįdomu“.

Užkliuvo keliautojams ir vyrai, apie kuriuos rašyta: „Klaipėdoje, be kelių valdininkų, nėra mokytų vyrų. Ten nėra nei menininkų, nei knygynų, nei paveikslų ar meno kolekcijų – nieko, kas galėtų dominti protą, lavinti skonį ar sušvelninti papročius“.

Užtat buvo pagirti locmanai, nes jie moka „kelias užsienio kalbas, išmano matematiką, kurios mokėsi Klaipėdos navigacijos mokykloje“.

Keliautojai atkreipė dėmesį į klaipėdiečių pomėgį iškylauti bei plaukioti mariomis. Bet apie tai – kitą kartą jau pačių klaipėdiečių požiūriu.

(Bus daugiau)

Apie policijos priemones

Kaip visiems žinoma, jūreiviai, kaip ir stichija, kurioje jie praleidžia beveik visą savo gyvenimą, yra laukiniai ir nesutramdomi, ypač tuo išsiskiria anglai, sudarantys daugumą. Įplaukus į uostą, jiems leidžiama šiek tiek pabūti mieste. Beveik visi be išimties šį laiką praleidžia Klaipėdos priemiestyje Vitėje (kur gyvena vien tik parsiduodančios merginos), eikvodami savo turtą ištvirkavimui. Linksmindamiesi jie tokie besočiai, kad užsibūna čia ilgiau negu jiems leista. Jokie kapitono prašymai ar įsakymai nepajėgia jų grąžinti atgal prie pareigų. Dėl to buvo įkurta tokia tarnyba: didžiulis, milžiniškas vyras, muštynių virtuozas, buvo pavadintas „ferboteriu“ („Verbotter“) ir įdarbintas varyti nepaklusniuosius atgal į laivus. Kai tik koks nors kapitonas jam praneša apie neklaužadą, jis vieną po kito krato visus prakeiktojo priemiesčio namus. Didžiuliu botagu, kurį visada nešiojasi, jis pradeda barbariškai plakti surastą jūreivį nesustodamas, kol išsenka jo jėgos arba kol nusikaltėlis nualpsta. Jokia byla prieš jį nekeliama, jeigu jis neužmuša nusikaltėlio vietoje. Net tokiu atveju jis lengvai išteisinamas, jei gali įrodyti, kad jūreivis priešinosi. Net ir už menkiausią pasipriešinimą jūreivis baudžiamas – sukaustomas grandinėmis ilgiems metams. Kodėl ištvirkusiems žmonėms reikalingos tokios žiaurios priemonės?

Peteris Raušnikas, rusų keliautojas

1814 m.

Apie klaipėdiečių vaišes

…Vaikštau iš vienų kviestinių pietų į kitus. Iš pradžių tai blogai atsiliepė mano sveikatai, nes kviestiniai pietūs čia reiškia visiškai užvaldyti asmenį nuo 3 valandos iki vėlyvo vakaro. Po pietų geriama kava, arbata, vėliau iškilminga vakarienė su privalomu šampanu ir portveinu. Pietaujama tai pas burmistrą Zimermaną iš Saksonijos, itin malonų žmogų, tai pas Domenų patarėją, dorybingąjį Šumacherį. Vis dėlto pastarasis turi liguistą įprotį užversti svečią rečiausiais valgiais, Vengrijos ir Reino vynais, idant suteiktų didžiausią malonumą. Du kartus po tokių pie-

tų taip baisiai negalavau, kad prisiekiau sau daugiau nieko pas jį nepaliesti. Pietaujame ir pas komercijos patarėją škotą Masoną, pas kurį labai linksma, ir pas mano kolegą anglų konsulą Hertšelį, ir t. t.

Šarlis Dohsė,

Prancūzijos vicekonsulas Klaipėdoje

1854 m.

Fantastika kvadratu

Fantastika kvadratu

Valerija Lebedeva

Anatolijus Klemencovas nebijo stambaus mastelio, skambių epitetų, garsaus juoko. „Fantastika“, – pokalbio metu nesyk pakartojo menininkas, nusakydamas įspūdį, kurį jam sukėlė įdomus kūrybinis sprendimas, gražus miestas, neįprasta bendravimo situacija arba nuo vaikystės galvoje kirbanti alternatyvios Klaipėdos, kur virš paslaptingos dvasios gaubiamo senamiesčio gatvių lyg Marco Chagalo paveiksluose sklendžia žmonės bei neregėtos būtybės, vizija.

Pastarąjį dešimtmetį klaipėdiečiams labiausiai pažįstamas kaip Jūros šventės dailininkas A.Klemencovas daug nuveikė, kad minėtoji vizija bent kartą per metus taptų miesto realybe.

Vaizdžiai jo dėstomi ir sodriai įgyvendinami sumanymai žadina estetinį bei kultūrinį apetitą. Tarp aktualiausių darbų – Kaliningrade rugpjūtį pristatyta viešojo meno (angl. public art) instaliacija „Amžinosios tiesos“. Pusšimtis inter-

aktyvių objektų, skardinių ruporų, dekoruotų kaip senų šventraščių puslapiai, vaizdžiai interpretuoja „Twitter“ socialinio tinklo, virtualios komunikacijos, skleidžiamą „čiulbėjimą“, kuris neišvaduoja nuo abejingumo ir susvetimėjimo.

Iškart po to menininkas, dalyvaujantis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kartu su part-

neriais Kaliningrade bei Gdanske įgyvendinamame projekte „Pažink svetimšalį“, vyko apsižiūrėti į Lenkiją, kur turėtų įgyvendinti kitą projekto dalį.

Inspiracijų naujiems sumanymams, pasak A.Klemencovo, čia esą apstu. Atokiau nuo nudailinto Gdansko senamiesčio, apleistame miesto rajone, šiuolaikinių menų centro Łaznia padalinys įkurdintas neatsitiktinai – anot klaipėdiečio, juo tarsi norima „suerzinti“ pilką aplinką, ir, pavertus naująjį objektą kultūros židiniu, ilgainiui suteikti pridėtinės vertės visam kvartalui. „Priemonės, tiesą sakant, man pasirodė šiek tiek paviršutiniškos – grafičiai, gatvės menas. Rajonas tarsi sugeria naujuosius ženklus, tačiau manau, kad išdažyti šiukšliadėžes kūlverstukais dar nėra viskas, nes grafičiai nėra toks svarus kultūros elementas“, – svarstė pokalbininkas.

Reikia kozirio

– Anatolijau, kuo, jūsų nuomone, galima būtų sužadinti Klaipėdą?

– Kad ir nudažyti senamiesčio namus, verslui ir miestui susimetus pinigų. Senamiestis toks mažas, o pridėjus ranką ir šiek tiek lėšų, atrodytų visai kitaip. Padėti iš tiesų gali tik kultūra. Gal koncertai, gal parodos po atviru dangumi? Kalbu apie katalizatoriaus būtinybę – kitokios išeities nėra. Miestas privalo turėti savo kozirį. Ir labai smarkiai jį propaguoti.

Senamiestis, be abejo, tai parduotuvės, kavinukės, atlapotos durys, svečių srautas. O dabar jau esame priėję pavojingą ribą – pradedama kalbėti, neva normalu, kad Klaipėdoje tiek mažai žmonių, jog gali vienui vienas praeiti senamiesčio grindiniu. Miestas, kurio senoji dalis – kad ir nedidelė, neturinti ryškių dominančių, bet savita, – nebėra prekinis ženklas, turi liūdnų perspektyvų. Jeigu tylą imame vadinti pranašumu, tai, sakyčiau, prastas ženklas. Labai seniai kalbame apie pilies atstatymą. Atrodo, štai, jau tuoj tuoj, ir vėl viskas subliūkšta. O kiti miestai kaupia įdirbį ir pelnosi iš turizmo.

– Savo kozirį profesiniame, asmeniniame gyvenime svarbu rasti kiekvienam. Kaip atradote savąjį – miesto šventes?

– Tiesiog turėjau vaikišką svajonę matyti miestą lyg gyvą fantasmagorišką scenografiją, kurioje kiekvieno vaidmuo būtų buvimas savimi, ir daug beprotiškų idėjų, kaip atitraukti žmones nuo kasdienybės pilkumos. Man prikaišiojamas miesčioniškumas – neva štai, Klemencovas vėl dirba su auksu, – juokiasi. – Tačiau tai sąmoninga provokacija, mat auksas visuomet atkreipia dėmesį, savo banaliu, bet akinančiu ir nori nenori intriguojančiu blizgesiu sukeldamas vien jam būdingą emociją. O dėl kozirio… Tiesą sakant, pasiskaičius kritikų debatus interneto komentaruose, neretai norisi viską mesti ir išvažiuoti kuo toliau. Tačiau momentai, kai, tarkime, parduotuvėje prieina solidus žmogus ir dėkoja už gerą darbą, įprasmina gyvenimą ir veiklą. Jaučiu, kad Klemencovų komanda turi didžiulį potencialą, – sakė menininkas, studijoje dirbantis su ištikimiausiais bendraminčiais – šeimos nariais.

– Kadangi šiandien visas pasaulis yra pasiekiamas kompiuterio klaviatūra, iš Klaipėdos galite dirbti ne tik Klaipėdai?

– Taip, galiu pasitelkti savo žinias ir gebėjimus, bet asmeniškai jaučiuosi įaugęs Klaipėdoje. Gimiau ir augau „rybporte“, Žvejybos uosto rajone, kuris tuomet buvo labai sodrus, su savo šarmu. Dabar jo jau nebėra. Kaip viename interviu sakė aktorius Vytautas Paukštė, viskas gerai, bet „kvapelio“ nebeliko… Tą vietą prisimenu kaip itin nutrūktgalvišką, chuliganišką, tarptautinę, sportišką – futbolas buvo gyvenimo būdas, žaisdavo visi.

Nebeliko svertų

– O kaip iš kiemo futbolininko tapote aktyviu miesto menininku?

– Jokio genealogijos nulemto polinkio nebuvo, tačiau mama nuvedė į ką tik atsidariusią Adomo Brako dailės mokyklą, vėliau įstojau į tuomet tik atsidariusią Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedrą (šiuo metu – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetas – aut. past.). Naujoji specialybė buvo labai gaivus reiškinys. Visi dėstytojai buvo vos porą metų vyresni tuomečio Vilniaus dailės instituto absolventai. O institutas – tai jau „markė“, mokykla, prestižas.

Po studijų kurį laiką dirbau Kaliningrade, vėliau grįžau į Klaipėdą. Kūriau grafiką, plakatus, mozaikas, firminį stilių, mažąsias skulptūros formas ir t. t. Kartą gavau vaikų darželio užsakymą papuošti interjerą. Labai apsidžiaugiau ir įkvėptas ėmiausi darbo.

Nepašykštėjau fantazijos – į medį patupdžiau baltą katiną įkypomis akimis, pievutėje – milžinišką žiogą, kuris užstrigo žolėje… Paveikslėliai išėjo kiek siurrealistiniai. Vėliau darželio vedėja sakė: „Geri tavo darbai, Anatolijau, geri, tokie paslaptingi… Bet, žinai, vaikučiai bijo“, – juokiasi. – Užtat labai gražus ir malonus gyvenimo etapas buvo bendradarbiavimas su režisieriumi Alvydu Vizgirda, kuris į Klaipėdą iš Vilniaus atvyko panašiu metu, kai pats grįžau iš Kaliningrado. Jis – labai talentingas kūrėjas, įdomi asmenybė. Labai daug padėjo man kaip menininkui. Kartu dirbome prie 12 spektaklių. Tandemu ruošdavome ir pasirodymus Jūros šventei, eisenas…

– Ar pasikeitus santvarkai teko patirti profesinį kultūrinį šoką, kūrybinių platybių svaigulį?

– 1994-aisiais mane pakvietė į Kaliningradą bendradarbiauti su Tarptautiniu Baltijos šalių menų festivaliu. Štai tada pirmąkart pasinėriau į didžiulio masinio renginio dvasią. Jokio pataikavimo publikai nebuvo reikalaujama – išreiškiau tai, kuo labiausiai žavėjausi… Griuvus uždangai žmonės buvo pagauti euforijos ir norėjo visko. Šiuo požiūriu šis periodas buvo fantastiškai įdomus, lydimas nežaboto troškimo išsiskirti iš minios, atskleisti savo individualumą, šiuolaikiškumą. Menininkui tai buvo labai naudinga dėl visiškos laisvės reiškiant savo kūrybinę poziciją. Paveikti tave ar pastumti buvo nebeįmanoma – nebeliko svertų.

Palaimintoji ugnis

– Per 20 metų ši situacija pasikeitė?

– Visuomenė tapo apatiška, pragmatiška, apsinešė pilkšvu reikalingumo-nereikalingumo, atsargaus vertinimo, svarstymo sluoksniu. Anuomet buvo įprasta tiesiog domėtis viskuo, kas nauja, žmonės plūste plūdo į parodas bei kitus renginius. Aišku, prikaišioti dėl to, kad dabar šitaip nėra, nebūtų kam. Kita vertus, ar tai, jog mano namuose kabo koks nors meno kūrinys, ką nors keičia manyje?.. Jaunimas atsakytų, jog viską gali pasižiūrėti kompiuterio monitoriuje.

Į priekį išsiveržė dizainas, aktualus visiems. Šiandien menas suvokiamas kaip nuobodoka smegenų mankšta, o įvertinti patogų fotelį arba išmanųjį telefoną gali kiekvienas. Iš tiesų manau, kad pasaulis krypsta į meno ir dizaino sintezę. Lankydamasis su sūnumi Milane, vaikščiojau po parodą ir priėjau didžiulį skaidrų kubą. „Pajutęs“ žmogų, šis pradėjo keisti spalvą, virto sodriai raudonu, o man nuėjus, pradėjo blykšti. Nežinau, kaip tai padaryta, esu auklėtas tradicine meno samprata, bet čia, prie šios modernios Malevičiaus kvadrato versijos, patyriau didžiulį estetinį malonumą. Na, kurgi tuomet prasideda ir baigiasi menas?..

Bet kuriuo atveju manau, kad ne dailininko reikalas atsakyti į šį klausimą. Turi būti skirtingas, mainytis kaip šis kvadratas. Menininkas negali būti suprogramuotas kaip koks nors grafinis stilius. Prekinis ženklas sukausto. Pablas Picassas yra pasakęs, jog baisiausia, kai menininkas yra vienodas. Manau, nereikia baimintis žengti į šoną ir kuriam laikui išnykti, nes bent laikinai tampi neatpažįstamas. Asmenybės substancija turi pasireikšti visaip. Ir itin ryškiai – per ieškojimą, per sumanymus, kurie iš pažiūros atrodo beprotiški.

– O kokia menininko žmogiškoji misija?

– Neseniai susitikau savo dvasiškąjį tėvelį. Užėjo kalba apie stebuklus, palaimintąją ugnį, kuri įsižiebia ant Jėzaus Kristaus kapo Jeruzalėje, ir esą nedegina rankų, turi įvairiausių galių… O dvasininkas pasakė: „Žinote, man atrodo, didžiausias stebuklas, kai rytą pabudęs peržegnosi nuodėmingą sielą, pastovėsi bent porą minučių prie ikonų ir pagalvosi, kad turi aplankyti sergantį giminaitį ligoninėje“. Manau, kad suvokus, jog praėjai pro šalį ir nepadėjai žmogui, kuriam reikėjo tavo pagalbos, palaimintosios ugnies galios nėra jau tokios aktualios. Stebuklas gimsta viduje, kai žmogus keičia savo gyvuliškas savybes, peržengia abejingumą ir apatiją, sulaužo ego.

 

Vizitinė kortelė

A.Klemencovas gimė 1954 m. Klaipėdoje.

1973 m. baigė Adomo Brako dailės mokyklą.

1974–1978 m. studijavo dabartiniame Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.

Nuo 1979 m. dalyvauja parodose. Darbai pristatyti renginiuose Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Izraelyje, Vokietijoje, Čekijoje ir kitur.

2002 m. – Šiaurės ir Baltijos šalių chorų šventės vyriausiasis dailininkas.

2003 – Pasaulio lietuvių dainų šventės pagrindinio koncerto „Mes“ dailininkas.

2008, 2012 m. – Kaliningrado miesto dienų vyriausiasis dailininkas.

1997–2008, 2010–2013 m. – Klaipėdos Jūros šventės dailininkas.

2009 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.

Už 2012-aisiais minėto Klaipėdos 760 metų jubiliejaus vizualinį stilių „Klemencov Group“ pelnė „A’Design Silver Award“ (Milanas / Komas, Italija).

Kūrybos sritys: grafika, plakatas, kaligrafija, scenografija, instaliacija, taikomoji grafika.

Lietuvos grafinio dizaino asociacijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Vedęs. Sūnūs Romanas (25 m.), Ilja (24 m.) – dizaineriai.