Septintąja poetės knyga kalba laikas

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Septintąja poetės knyga kalba laikas

Kristina Sadauskienė

Nauja Palangoje gyvenančios Elenos Karnauskaitės poezijos rinktinė „Užpustomi“ dar tebekvepia spaustuvės dažais. Ją paėmusį skaitytoją įtrauks neperkrauti, gana vieniši peizažai, kuriuose blaškysis pažįstamas atšiaurus pajūrio vėjas, žarstantis kibias, visur lendančias smėlio smiltis, klebinantis langus, įkraunantis nerimu širdį. O su kiekvienu perverstu puslapiu bus vis aiškiau juntama nepermaldaujamos laiko tėkmės jėga, abejingai nusinešanti žmones ir jų rutinomis tapusius gyvenimus. Bet bus ir bundančios pavasario gėlių širdys, prie jų palinkstanti nutilusi gamta. Bus žvilgsnis, nukreiptas į save ir pasaulį, bus atpažįstama „kieta“ poetės ironija. Net keista, kiek telpa vienoje knygoje, viename eilėraštyje.

Su E.Karnauskaite susitikome saulėto sekmadienio vidurdienį Palangos botanikos parke, aplink žaidė vaikai ir krito lapai. Atvirukinė idilė pokalbiui apie naująją knygą.

Svarbu ir kaip atrodo

– Knyga jau išleista. Koks jausmas? Įsivaizduoju, kad galima džiaugtis arba justi tuštumą, nerimauti ir t.t.

– Pirmas mano klausimas redaktoriui buvo: „Kaip atrodo knyga?“. Kai pasakė, kad gražiai, tada nusiraminau. Nes man iš tiesų labai svarbu ne tik knygos turinys, bet ir kaip ji atrodo kaip daiktas. Pradėdama dėliotis knygą, visada galvoju, kaip ją įdaiktinsiu, kokios galėtų būti iliustracijos, ką turėtų atspindėti viršelis. Dėl to visada labai atsakingai ieškau žmogaus, su kuriuo galėčiau dirbti – dailininko, dizainerio. Paskutinės mano knygos, „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“, „Ahrenshoopo sąsiuvinis“, „Pasaulio krašte“, buvo leistos bendradarbiaujant su Gyčiu Skudžinsku. Ir dabar apie jį mąsčiau, bet, svečiuodamasi pas palangiškę grafikę Gražiną Oškinytę, pamačiau jos darbų ciklą „Diptikas. Šventosios žemės ženklai“ ir supratau, kad tai yra mano knygos viršelis. Toliau ne taip ir sudėtinga. Su ja jau esame dirbusios, ji iliustravo mano knygą „Iš smilčių“. Tad kai man pasakė, kad knyga kaip daiktas atrodo gražiai, nusiraminau, nes, kol ji nepasirodo, vis tiek jauti tokį skrebt skrebt neramumą.

Jei šnekėtume apie kitas būsenas – tai, aišku, visų pirma norisi knygą pristatyti, kad žmonės žinotų, jog ji išėjo. Nes, pripažinkime, poezija yra nišinė meno šaka, ir gal ne tiek daug ją skaitančių žmonių. O ir knygynuose tarp naujų knygų ne visada gali surasti tą, kurios nori. Tada dar lieka kūrybos vakarai, o tai jau atskiras darbas.

– Kodėl būtent „Užpustomi“?

– Kas yra „Užpustomi“? Pirma asociacija – sniegas, pūga. Toliau, galvojant apie tą pajūrio geografinę erdvę, – smėlis. Bet yra ir gilesnė prasmė. Mus užpusto laikas, gyvenimas. Ir kartais per tą gyvenimo kasdienybės užpustymą pamirštama, kad yra svarbūs kultūriniai klodai, tie ženklai, kuriuos turi atpažinti, išsaugoti. Tada reikia subtiliai nuvalyti kasdienybės dulkes, atrasti tai, kas svarbiausia tavo paties, kito žmogaus gyvenime.

– Ruduo, žiema, ankstyvas pavasaris – kodėl rinktinės eilėraščiuose vyrauja būtent šie metų laikai, šaltis, vėjas, rūkas?

– Iš tikrųjų yra visko. Kristijonas Donelaitis yra genialus, mat jis labai aiškiai įvardijo apie ką sukasi visas mūsų gyvenimas – apie motiną gamtą. Keturi metų laikai yra amžinas ciklas. Šioje knygoje yra ne tik žiemos, bet ir nemažai pavasario. Kažkada Skuode gyvenantis menininkas padovanojo knygą su įrašu: „Elena, net būdamas giliausio šulinio dugne gali pamatyti žvaigždes“. Gyvenime taip pat – visada amžina pusiausvyra, harmonija. Yra dugnas – yra ir viršus.

Yra bendra konstanta

– Tą patį vakarą skaičiau jūsų ir Juliaus Kelero („Vėliau, gerokai vėliau“) naujas knygas. Ir atrodė, kad dalis skirtybių, kurias pastebėjau, yra nulemtos būtent geografijos. Ką reiškia gyventi ir kurti pajūryje? Juk čia visai kitoks ritmas, tankis…

– Juliaus knygą spėjau tik pavartyti. Vienu akies krašteliu stebiu, ką jis daro. Mat esame skirtingi, bet iš po to paties stogelio: abu vienu metu studijavome Vilniaus universitete, vienu metu priklausėme Marcelijaus Martinaičio literatų būreliui, tad lyg ir vienos literatų kalvės. Dar yra ta bendra konstanta, esame žmonės – mylime, nekenčiame, kai pavargstame, norime miego – koks skirtumas už Atlanto, Vilniuje ar Palangoje.

– Neišskiriate savęs kaip pajūrio poetės?

– Aišku, yra tam tikrų detalių. Bet nenorėčiau užsiklijuoti etikečių. „Pajūris“, „marinizmas“… Apskritai vengiu bet kokių etikečių klijavimo. Nes kai žmogus skaito knygą, pirmiausia joje atpažįsta save. „O, – galvoja, – štai tas taškelis, tas bendras sąlyčio taškas“. Bet kitas skaitydamas į visai kitus aspektus atkreips dėmesį.

– Kalbant apie etiketes, knygos nugarėlėje yra prof. Artūro Tereškino tekstas, kur jis rašo, kad jūsų eilėraščiais svarstomas moters gyvenimas. Kaip manote jūs pati – kalbate moteriškomis temomis, o gal jos iš tiesų universalios? Ar šiais laikais begalima kalbėti apie moteriškus įvaizdžius ir temas?

– Nenukrypsime į politikos lauką ir apie feminizmą nekalbėsime. Bet kai pokalbis pakrypsta ta linkme, visada sakau, kad arba yra poezija, arba nėra. Arba yra prasti tekstai, arba geri tekstai. Paskui galima pasikalbėti apie tam tikrą pasaulio matymo būdą, jo suvokimo skirtumus. Be abejo, jie egzistuoja, bet manau, kad dėl to ir esame įdomūs, jog esame skirtingi. Jokiu būdu nemanyčiau, kad čia turėtų atsirasti priešiškumas.

Aplinka dabar truputį įjautrinta tuo klausimu. Kadangi pati esu moteris, tai knygoje atsirado moters gyvenimo realijų. Bet kartoju, kad visų pirma yra bendra konstanta – visi esame žmonės.

Nesuvokiamas, dieviškas

– „Užpustomi“ kupini praeinančio laiko. Ne tokio, kuris mano ar dar kieno, bet to, kuriam mūsų net nėra. Kaip atsiranda toks laiko jutimas ir ar laiko percepcija kinta?

– Be abejo, keičiasi. Kai tau 17 metų, tai žmogus, kuriam 28-eri, atrodo beviltiškas senis. Kai artėji prie amžiaus vidurio, galvoji, kad esi labai jaunas. Bet gal kitiems taip neatrodai. Jei kalbėtume apie laiką, kaip apie fizikinę konstantą, tai jis apskritai yra nesuvokiamas, dieviškas. Nes, žiūrėkite, mes čia esame dabar, sekmadienio viduryje, ir tas laikas yra toks truputėlį ilgesnis, nei bet kurį kitą sekmadienį, nes mes kalbamės apie tai, kas mums svarbu. Žmonės dažnai nesišneka apie tai, kas jiems svarbu.

– O rutinos laikas? Jis gana dažnai tiksi rinktinės eilėraščiuose.

– Jis turi savo privalumų, nes tu žinai, kad ta rutina išneš iš gelmės į paviršių. Jei yra koks sunkesnis momentas, rutina gali suteikti tam tikros paguodos.

Normalus žmogaus siekis yra būti laimingam, o būti laimingam reiškia gyventi harmonijoje. Harmoningas buvimas yra susijęs su ritmika. Gamtoje yra ritmas. Esame laimingi, kad galime pajusti visus metų laikus. Manau, kad visata kvėpuoja taip pat ritmingai kaip ir jūra. Koks malonumas būti pajūryje!.. Dažnai manau, kad mus, gyvenančius pajūryje, Dievas apdovanojo, nes mes tą gamtos kvėpavimą, ritmą galime girdėti aiškiau, ryškiau nei kur kitur. Nes jūra yra ritminga.

– Na va, sakėte, kad nenorėtumėte sureikšminti geografijos, bet vis tiek aiškėja, kad ta geografinė erdvė net labai svarbi?

– Erdvė sąlygoja mus. Bet jei užsidarysi vienoje erdvėje (net jei čia veriasi horizontai), taip pat negerai. Žmogui reikia naujų įspūdžių, postūmių.

Stebina keistas požiūris

– Jau sakėte, kad stereotipai nėra gerai, bet su kūrėjais vis tiek siejama nemažai jų. Pavyzdžiui, poetės įsivaizduojamos kaip itin jautrios, ilgais sijonais ir t.t. Norisi paklausti, kiek poetiškesnė už paprastų mirtingųjų kasdienybę yra poetės kasdienybė?

– Kai dabar išsiskirsime, taip ir nueisiu vandens paviršiumi. O jeigu rimtai, mane nuolat stebina keistas požiūris į kuriančius žmones. Jis yra atėjęs iš romantizmo epochos. Poetui irgi reikia valgyti, apmokėti sąskaitas, kažkaip užsidirbti pragyvenimui. Buitis taip pat ta pati. Poetai kaip ir kiti žmonės perka batus.

Kai pasakai „poetė“ – tave įsivaizduoja kaip kokią pamišėlę, nutįsusiais sijonais, isterišką, asocialią. Tai nieko panašaus. Deja, ne. Turiu nuvilti.

Gal toks požiūris į kūrėjus yra patogus. Kodėl mėgstame poetus, kurie jau mirę? Nes poetas kartais toks nepatogus asmuo, kaip vaikas, pasakantis nepatogią tiesą. Juk nemėgstame, kai kas nors mus viešai išlukštena.

– O kokie poetai ar nepoetai supa ir įkvepia jus pačią?

– Didžiausias poetas – šis gražus ruduo. Labiausiai įkvepia. Poezijos knygų skaitau tikrai nedaug. Kartais vienas koks eilėraštis sujudina. Kartais net seniai skaitytas. Prozos skaitau nemažai. Va dabar skaičiau žavią Marko Haddono knygą „Dėmė“, jau seniai skaitydama taip smagiai juokiausi. Kai didelis knygų srautas, sunku atsirinkti kažką ir širdžiai parišti, bet kad nebūtų ir tuščias skaitalas. Skaitau ir lietuvių autorius, vasarą labai smagiai perskaičiau Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščius“. Labai graži knyga.

– Gal jau kirba minčių naujai knygai?

– Kai išleidžiu knygą, manau, kad viskas. Kad parašiau ir gana. Ir kad gal jau išvis neberašysiu, nes kiti išvis nieko nerašo. Kažkaip toli į priekį nežiūriu. Vienas etapas baigtas, o paskui bus matyti. To neužsisakysi.

Skaitalo terapija

Skaitalo terapija

Indrė Jonušytė. Prašau, nesudaužyk mano širdies. Novelės.

Magilė, Vilnius, 2013, 176 p.

Dainius Vanagas

Norint suvokti meno kūrinį, reikia išmokti jo kalbą, kadangi bet kokie „iš viršaus“ nuleisti recepcijos modeliai, struktūriniai ar estetiniai kriterijai neleidžia (ar tiesiog nesiekia) tiksliai nustatyti analizuojamo objekto vietos jį implikuojančioje kultūros sistemoje.

Jaunos lietuvių rašytojos Indrės Jonušytės novelių rinkinį „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ (beje, tai – jau penktoji autorės knyga) lengva ranka galima priskirti menkaverčių kūrinių sričiai, net apkaltinti grafomanija, ir būtų sunku surasti bent vieną literatūros kritiką, kuris nuoširdžiai tam paprieštarautų.

Vis dėlto knyga yra. Ją galima čiupinėti, vartyti, skaityti ir komentuoti, todėl būtų nesąžininga net nebandyti suprasti, kokias funkcijas šis kūrinys atlieka, kokios paskatos lėmė, kad jis įgijo kūną ir kraują.

Užuominų apie knygos koncepciją, rašytojo misiją ir tikslus galima rasti pačiose novelėse. Žinoma, tokio pobūdžio svarstymai yra išsakomi personažų lūpomis, todėl jokiu būdu negalima jų tiesiogiai priskirti I.Jonušytei. Vis dėlto skaitant melodramatiškus pasakojimus (knygoje jų yra keturi) apie meilės kančias ir pseudoprasmės paieškas atrodo, kad autorei nepavyksta išlaikyti deramos distancijos tarp savęs ir veikėjų – galbūt dėl to jie visi be išimties vienodi. Štai keletas minčių, leidžiančių rekonstruoti knygoje dominuojančią rašymo – arba net apskritai kūrybos – sampratą: „Klara pradėjo rašyti dar būdama ligoninėje. Pirmieji jos pasakojimai vaizdavo susikurtų žmonių gyvenimą. Savų tikrųjų jausmų neaprašinėjo. Gal manė neturinti svajonių, vertų būti užrašytomis. [...] Būna, kad autorius rašo nieko bendra su jo asmenybės istorija neturinčius išgalvotus, įsivaizduotus, sufantazuotus tekstus. Bet mažai ką tokia kūryba patraukia. Gerai rašyti gali tik iš savo paties širdies. [...] Klara nerašė iš pradžių nei apie meilę, nei apie širdgėlą. Pirmosios istorijos spinduliavo vaikišku naivumu, alsavo kitų žmonių patirtimi. Mano bičiulė ilgai neturėjo tikslo rašyti tam, kad išsipasakotų, išsilietų, apsivalytų. Bet šitaip buvo iki tol, kol jos siela, širdis, protas nebuvo sužeisti ir perkrauti nepakeliamos gyvenimo įvairovės“ (p. 40–41).

Sava, autentiška patirtis, be abejo, labai svarbi, tačiau jei grožiniame tekste be jos daugiau nieko nėra, susiduriama su narcisizmo diskursu. Cituotuose pasažuose literatūrinis tekstas traktuojamas kaip dienoraštis, psichologas ar kunigas, t.y. absoliučiai funkciškai. Tokia siaura apibrėžtis – produkto, gaminio, tačiau ne meno kūrinio požymis.

Tad jei novelių rinkinys „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ veikia (arba turėtų veikti) kaip specifinė terapija, tuomet nėra ką pridurti. Toks veiklos pobūdis, tikėtina, leidžia autorei nuoširdžiai dalintis savo jausmais ir įspūdžiais, nuoskaudomis ir lūkesčiais, jaustis išklausytai ir suprastai. Savo ruožtu skaitytojas, – apskritai, galimas daiktas, netgi nemėgstantis literatūros, – tokiame veikale ieško (ir randa) aistros, jaudulio ar kitų emocijų, kurių stokoja savo patirtyje. Vadinasi, visi šių simbolinių mainų dalyviai patenkinti, o liekantys sandėrio užribyje lai nekiša nosies: koks gi jiems skirtumas, kaip Kitas patiria malonumą?

Vis dėlto skirtumas yra, ypač – sąvokų lygmeniu, kur vyrauja painiava. Viešojoje erdvėje vis dar neturime aiškiai diferencijuotų kultūrinių kategorijų, dėl to visa, kas parašyta, yra literatūra; visa, į ką galima žiūrėti, yra kinas, dailė ir teatras; visa, ko galima klausytis, yra muzika. Be abejo, „aukštosios kultūros“ samprata jau seniai atgyvenusi ir niekada nebesugrįš, tačiau tai nereiškia, kad privalo išnykti ir meninis jautrumas, skonis, stiliaus pajauta, intelektualinės nuostatos ir principai. Todėl greta literatūros, kino ir muzikos yra (privalo būti) skaitalai, žiūralai ir girdalai. Pastarieji savaime niekuo neprastesni nei pirmieji, tiesiog nėra jiems tapatūs, priklauso skirtingiems kultūriniams sluoksniams, kurių nevalia maišyti lygiai taip pat, kaip nemaišome druskos su cukrumi, nors abi medžiagos bent jau išoriškai turi daugiau panašumų nei skirtumų.

„Prašau, nesudaužyk mano širdies“ – specializuoti vitaminai, emociniai papildai, profilaktinė priemonė, bet kas, tik ne literatūra. Keletas priežasčių:

1) Autorė nesugeba palaikyti, vystyti pasakojimo: išorinio pasaulio įvykiai praktiškai neegzistuoja, o vidiniai monotoniškai kartojasi, slankiodami palaimos, širdperšos, ilgesio, tuštumos ir nuoskaudos trajektorijomis.

2) Novelės stilistiškai perkrautos, pilnos atgrasaus naivumo, banalumo („Aš jau nebe vaikas. Seniai žinau, kad per daug saldumynų gadina dantis, gerai žinau, kad negalima imti svetimo daikto, negražu muštis ir keiktis“ (p. 132) ir perdėto, nemotyvuoto puošnumo („Ji savo kambario link bėgo ne viena. Su ja koja kojon traukė Vaizduotė, persikūnijusi į rožinį begemotą. Neatsiliko įvaizdis, pasidabinęs sidabrinės lapės apsiaustu. Iš paskos pleveno rankomis susikabinę Įkvėpimas ir Mūza, kaip įprasta, apsimetę romantiškomis plaštakėmis. Klara net nesidairydama žinojo, kad jai ant kulnų mina nerangus meškinas Pašaukimas, o nuo jo neatsilieka Kritika ir Sarkazmas – dvi juodos antilopės, pasidabinusios bananų ir kokosų karoliais“ (p. 24), nuolat daugžodžiaujama, o tai apnuogina silpną, kone ore kybančią struktūrą. Dėl šios priežasties iš novelių išbraukus bet kurią pastraipą ar net visą puslapį, nesusidaro jokie reikšmės skirtumai.

3) Novelių pagrindas – meilės lyrika, tačiau ji grubi, tiesmuka, menkai niuansuota. Santykių situacijos (meilės trikampiai ar kvadratai, išsiskyrimai ir taikymaisi, lūkesčiai ir nusivylimai, pilnatvė ir vienatvė) vaizduojami stereotipiškai (jei jau atsiranda vyras, tai būtinai muzikantas, šiaip menininkas arba bent jau būtinai turi motociklą, su kuriuo švilpiama per naktinį miestą svaiginamos aistros akimirkomis…), nėra autentiško žvilgsnio, kalbos.

4) Neišvengiama kompozicinių, loginės sąrangos, rišlumo klaidų. Pavyzdžiui, pirmosios rinkinio novelės („Klara su arbūzu“) pasakotoja yra katė. a) Niekaip neartikuliuojamas jos kitoniškumas, žiūros originalumas – katė tik dėl to yra katė, kad parašyta „katė“, visa kita – jos mintys, jausmai, svarstymai, patarimai, žodžiu, viskas nuo pradžių iki pabaigos yra absoliučiai žmogiška. Toks elementas betikslis, neatliekantis jokios semantinės funkcijos. b) Klara savo katę palieka namuose ir mėnesių mėnesius keliauja po pasaulį blaškydamasi savo jausmų gelmėse, tačiau katei, esančiai už galybės mylių, atstumas ir negalėjimas būti šalia, matyti, pažinti, girdėti, visiškai netrukdo ir toliau kurpti detalų, į absurdiškas smulkmenas besileidžiantį pasakojimą apie „brangią bičiulę“ Klarą.

Jei autorė išbandytų save kitokio pobūdžio žanruose, visai tikėtina, kad rezultatai galėtų būti geresni. Mat, šiaip ar taip, juntamas I.Jonušytės kantrumas, kruopštumas ir netgi pusėtinas kalbos valdymas. Tačiau medžiaga, su kuria rašytoja nusprendė dirbti, buvo iš anksto pasmerkta, dėl to, natūralu, novelių rinkinį „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ pajėgus perskaityti tik ledinių nervų, geležinių principų arba literatūros neapkenčiantis žmogus.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Indrė Bručkutė

Karuselė


Aš girdėjau plyštančius rūbus, slenkančius nuo įkaitusio kūno,
nuo žemės
Sklido lava po visą miestą, atnešdama aistrą.
Aistrą kalbėtis, aistrą nemiegoti ir žaisti šaradas
Bėgioti iš vietos į vietą, ieškant kampo prisiglausti, kad ir ne peties
Aš girdėjau lojančius pamišusius žmones, miaukiančias
mergaites,
Nerandančias savo šeimininko ir savo pienelio palakti
Negalinčias atsitraukti nuo tavo kelio ir murkiančias prie lovos
Kaip norėtų alsuoti ir padusti, atsiremti į atlošą ir murrr murrr
Gyvastį girdėjau, užsiveisusią po tiltu, slenkančią per naktį
Tamsią ir beformę, slidžią kaip uogienė ir rūgščią kaip citrina
Miegojau tada stotelėje, laukdamas pranešimo iš viršaus
Ar bent kvietimo prisijungti prie šių linksmybių, bet jokio ženklo
Jis ten gurkšnoja vyną, šnekasi su baltais arkliais ir sukasi akys
kaip karuselė
O man – tik nuorūkos pakampėse ir tušti alaus buteliai
Keli centai už juos parduotuvėje ir pašaipūs žvilgsniai
pagyvenusių pardavėjų,
Kurių vidus vis dar trokšta įsiskverbti į visą miesto gyvastį
Ar kad gyvastis įsiskverbtų į jas ir neštų po barus, po vynines,
po susitikimus
Ir sutiktų jos atsiduoti tam šurmuliui, kuris dabar
tik jų galvose gyvas
Ir aš susitikčiau tą juodą beformę masę, pasisveikinčiau
Sakyčiau: – Sveika,– o ji mane, tokį beviltiškai normalų
Paguldytų po tiltu ir niūniuotų kaip kaimynas iš viršaus
Žavią karuselės melodiją, kol aš sukčiaus toje beprotybėje
Atradęs savo sąmonės  likučius.

Ad astra


Išsipasakok man savo gudrybes vingrybes
Išsivyniok kaip šliužas vasaros naktį
Nerandantis vietos po žeme
Išnyrantis vidury stoties ir vos nepervažiuotas
Traukinio, skubančio į kitą pusę, nei visiems reikia
Be bilieto, be istorijos, naujos autobiografijos beieškant
Keturios tauriosios tiesos apie kančią
Iššliaužiant į gatvę tarp purvinų pėdų,
Kurios siekia tave sumindžioti ir nepavyksta,
Priimk tai kaip karmą,
Priimk kaip nirvaną,
Priimk mane, tarp plytelių įroposiu
Pasislėpsiu tuščioje nuorūkoje
Ir žiūrėsime vakarais į langus,
Atspindinčius girtus vyrus, grįžtančius namo
Kaip gandrai žirgliojančius per perėją
Vienas brūkšnys-antras brūkšnys-trečias
Pasislepia už savo pervargusių žmonų
Rėkiančių iš laimės vaikų
Už paskutinį saldainį,
Atspindinčius vienišus klajotojus
Ideologijas analizuojančius naktimis
Ir mažuosius skautus, kurie prakaitu žliugsi
Ir meldžiasi, kad įsižiebtų ugnis
Tarp šių nuplikusių, suskeldėjusių plytelių.
O pritrėkšti aimanuosime iš agonijos
Lauksime, kol rytinės šlavėjos
Prašluos mus su miesto dulkėmis
Ir padės ant senovinio altoriaus
Priimk tai kaip dovaną
Priimk kaip aktorius priima rolę
Kol kelio darbininkai nuties naują taką
Ir įspraus šliužus tarp betono
Globalizacijos inkaras nusėdo ant žemės
Sėdintį Jautį pakeis Laukinis Automobilis,
Lekiantis pasiutusiu maršrutu
Nuo mcdonaldo įvažiavimo
Iki dangoraižio stogo.

Manifestas


Esame tūkstantį penkis kartus perlaužti mūsų esamų
ir nesamų savigraužų
Esame šventame šiukšlyne, žaisdami biliardą
iš neišgyvenusiųjų kaukolių
Esame pamišę ir sumišę nuo šviesos greičiu lakstančių
pykčio virpesių
Esame dar kartą giedoję iš nevilties ant Danės tilto
Esame buvę prie prakartėlės paguldyti kaip šiaudai
ar pastatyti kaip ėdžios
Buvome išdidžioji karta, įtaisytais pagiežos mechanizmais
Buvome arbatžolės išvirtoje valstybės arbatoje, kurią geria
gamintojai
Buvome spausdintuvai su išsiliejusiu rašalu ant reikalingo
popieriaus
Buvome atmata, atmesti ir be leidimo paleisti lygtinai,
nes paleidžia tik visam laikui arba sulaiko amžinai
Buvome uždaryti meduoliniame name, kurį laižė naivūs vaikai
Dabar tikimės būti bent degtukų dėžutėje suspausti
ir uždegti, nors ir be balsavimo teisės.
Nuleisti kanalizacijoje, kaip penkta koja šuniui arba
išsigimimas ant valstybės tarnautojo veido.
Be tikslo ar tikslaus plano panaudoti žetonai kitam pokerio
mačui.
Esame nukirstomis kojomis, kad nepabėgtume
ar nesispardytumėm kaip lenktyniniai žirgai.
Neturime paso ar tapatybės kortelės, tik vos matomą
brūkšninį kodą, kad atskirtų kokios veislės būtybėmis tapom.
Mes ant operacinės stalo, ne visai užmigdyti, išbandomi,
bet, velniop jus visus, klaikiai jaučiantys.
Tegyvuoja ištatuiruotos sėdynės!
Tegyvuoja išsitrynusios ribos tarp literatūros žanrų!
Tegyvuoja Dharmos valkatos!
Tegyvuoja palikti testamentai ir jų pelenai mūsų istorijoje!
Tegyvuoja degantys protestuotojai!
Tegyvuoja pabėgėliai iš mokymo įstaigų!
Tegyvuoja bemiegės naktys ir lai skęsta nebešokiruojantis
modernus menas!
Tegyvuoja seksas ir išsilieja menas į jūsų vidų!
Tegyvuoja žmonės – išnaros ir jų palikti pūti kūnai!
Tegyvuoja žemės centre pasislėpusi ramybė!
Tegyvuoja homo-bi-trans(cendentinis) seksualumas!
Tegyvuoja Lietuva, parsiduodanti vakariečių kultūrai!
Tegyvuoja tolerastai ir jų teisė į skonį!
Tegyvuoja demokratiškas daugumos  valdymas ir didėjantis
savižudybių skaičius!
Tegyvuoja motina-televizija, nedrįstanti savo žiūrovo
paleisti iš namų į plačius horizontus!
Tegyvuojame mes, beprotiškai išalkę, kandžiojantys vieni kitus
ir pardavę savo šonkaulius dėl geresnio hanibalų rytojaus

Mažas nuotykis

Mažas nuotykis

Monika Baltrušaitytė

Jaukiai įsitaisęs, užsimetęs koją ant kojos, jis sėdėjo ant burgundiško vyno spalvos odinio fotelio ir žvelgė į mane akimis, kurios rėkte rėkė: „Pažįstu tave milijoną metų, žmogau!“ Vienoje jo rankoje smilko jau porą minučių nerūkytas cigaras, kurio pelenai bet kurią akimirką galėjo nuplasnoti ant persiško kilimo, kita ranka buvo parėmęs smakrą. Jis vilkėjo languotas kelnes ir ilgus odinius batus, madingus, bet per daug ekstravagantiškus šiam laikui. Tai buvo seras Soldis Erškėtis – žmogus, su kuriuo susipažinau prieš mėnesį. Kodėl jo vardas skamba taip iškilmingai, paaiškinti negaliu – šitaip kreiptis manęs buvo paprašyta. Iškart pasakysiu, jog memuarų niekada nerašiau ir pirmą kartą griebiausi šio užsiėmimo tam, kad papasakočiau, kaip mano gyvenime atsirado du svarbūs žmonės. Vienas iš jų – seras Soldis Erškėtis.

Manau, kad pažintis su juo buvo vienas iš atsitiktinumų, kurie aplankydavo kiekvieną savaitgalį. Pastarosios kelios savaitės buvo labai audringos – radęs naują darbą advokatų kontoroje ir persikraustęs gyventi į didmiestį, iš pradžių negalvojau, jog mano gyvenimas apsivers aukštyn kojomis: palikęs šiltus tėvų namus ir pradėjęs savarankišką gyvenimą, nutrūkau nuo grandinės. Kiekvieną savaitgalį aplaistydavau šampanu, vynu, viskiu ir degtine, mano draugijoje atsirado daug jaunų, perspektyvių ir linksmybių nevengiančių žmonių, aplinkui būriavosi žavios, pinigų ir dėmesio ištroškusios damos. Tiesa, kol kas dar neuždirbu tiek, kad galėčiau visas pavaišinti šampanu. Seras Soldis gali.

Jis yra jaunas, į trečią dešimtį įkopęs vyriškis, prie kurio prabangaus namo terasos vieną liepos rytą atsidūriau. Buvau susivėlęs, girtas, prasegtais marškiniais ir laikiau pustuštį vyno butelį. Negaliu paaiškinti, kodėl mano kojos parvedė ne namo, o prie sero Soldžio Erškėčio terasos, apaugusios vijokliais ir apšviestos degančiais fakelais. Pamenu, tąsyk sukniubau ant laiptų ir, nerangiai bandydamas išsitraukti cigaretę iš kišenės, spoksojau į priešais besidriekiantį ežerą. „Šitas ežeras kaip jūra“, – pagalvojau. Dievaži, ir dabar galiu pasakyti, kad tokio didelio ežero dar akyse nebuvau regėjęs.

Rymodamas ant laiptų netyčia užkliudžiau marmurinį vazoną, kuriame augo rožės. Šis griausmingai parvirto ant žemės, sukeldamas daug triukšmo. Pirmame namo aukšte užsidegė šviesos ir išgirdau žingsnius. Milžiniškos terasos durys atsivėrė ir tada mano apdrungusios akys pirmą kartą išvydo serą Soldį Erškėtį.

Nedidelio ūgio tamsiaplaukis, iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus, atrodė taip, kaip ir kiti pinigingi vyrukai, bet kai kurios eksterjero detalės smarkiai išsiskyrė: jis nešiojo tvarkingai pakirptus ūsus, jau seniai išėjusius iš mados, vilkėjo ilgą languotą chalatą ir mūvėjo minkštas, pūkines šlepetes. Jo žvitrios akys pažvelgė į sudužusį vazoną, o tada į mane.

– Ar pasiklydai, vyruti? – mandagiai paklausė. – Užeik vidun, užtaisysiu kokio gėrimo.

Pamenu, tokiam pasiūlymui labai neprieštaravau: porą kartų kažką mandagiai numykęs, atsistojau ir svirduliuodamas įžengiau į sero valdas. Taip jau susiklostė, kad tuose namuose esu iki šiol.

Seras Soldis tapo geriausiu mano draugu, artimiausiu žmogumi ir šeimos nariu. Nors su juo praleidžiame labai daug laiko sėdėdami terasoje ir iki paryčių gurkšnodami viskį, organizuodami keisčiausius teminius vakarėlius, pietaudami restoranuose ir lakstydami jo kabrioletu priemiesčio gatvėmis, negaliu pasakyti, kad šį žmogų pažįstu. Regis, seras visą laiką nuo manęs kažką slėpė. Jis tvirtai tikėjo, kad miegoti reikia tada, kai miršti: „Kai užsilankstysim, žmogau, tada ir nusnūsim“, – dažnai kartodavo. Sero gyvenimo būdas ir manieros buvo pernelyg senamadiškos nūdienai, o draugystė su juo perkėlė į kitą epochą: rodės, jog bendrauju su tarpukario džentelmenu. Reikia pripažinti, kad tas turbūt labiausiai žavėjo. O po to atsirado Ji.

***

Jau beveik mėnesį mąstau apie tai, ką tau parašyti, nuo ko pradėti ir kaip pasakyti, jog atėjo metas viską nutraukti. Atleisk, kad visą mėnesį verčiau Tave nerimauti ir jaudintis. Nepyk dėl tos tylos, nes šis laikas padėjo apsispręsti ir viską sudėlioti į savas vietas. Žinau, kaip Tau skaudu, patikėk – aš taip pat jaučiuosi prastai, tačiau tvirtai žinau, kad mudviem jau nieko nebeišeis sukurti. Nebesu toks, koks išvažiavau. Lažinuosi, jog dabar manęs tikrai neįsivaizduotum šalia.

Su Ja susipažinau viename vakarėlyje pas serą Soldį Erškėtį. Tąsyk namas buvo sausakimšas, o terasoje koncertavo orkestras. Iškart atkreipiau dėmesį į merginą, sėdinčią ant laiptų ir ramiai žvelgiančią į ežerą. Ji vilkėjo baltą suknelę, išsiuvinėtą plunksnomis. Pamaniau, kad sero Soldžio terasoje nutūpė baltas paukštis. Galiu prisiekti, kad Jai būnant šalia aplink viskas ima švytėti. Tada atrodė, kad į juodą nakties katilą kažkas įpylė lašelį pieno. Stovėjau sustingęs ir spoksojau į tą baltą paukštį, bijodamas prieiti arčiau, kad nenuskristų. Pastebėjęs mano transo būseną, seras Soldis Erškėtis nusprendė griebtis iniciatyvos – priėjęs prie merginos, Ją užkalbino. Žinau, kad Tau nemalonu apie tai skaityti, bet esu atviras ir trokštu, jog žinotum mano pasirinkimo priežastis. Nenoriu, kad išsikeltum daugybę klausimų – į visus atsakysiu dabar.

Neminėsiu Jos vardo, gali vadinti Ją Plunksna, dėl kurios visiškai pamečiau galvą. Patikėk, mėnesio man užteko tam, kad apsispręsčiau, o per šį laiką įvyko, kas ir turėjo įvykti. Dabar Ji yra šalia manęs, nes seras, matydamas mano pamišimą, pakvietė Plunksną ilgesniam laikui apsistoti jo namuose. Pokalbiai iki ryto, vakarėliai, naktinės maudynės ežere – viskas trise. Tiesa, dienomis Plunksnos niekada nematau – į sero Soldžio namus Ji atplasnoja kiekvieną vakarą, o paryčiais, dar saulei nepatekėjus, iškeliauja. Mano gyvenimo ritmas visiškai persimainė – ir seniau su seru prarymodavome terasoje iki ankstyvo ryto, tačiau dabar gyvenimas verda tik naktimis. Neišsigąsk, veltėdžiu dar netapau – išėjau atostogų, o prie rimtesnių darbų prisėdu naktį, kai aplink ramu ir tylu.

Kadangi esi man svarbi, turiu pasakyti, kad dabartinė mūsų trijulė neišardoma ir vieninga atrodo tik man vienam. Pasidalinsiu vienu pastebėjimu: manau, kad serui Soldžiui Erškėčiui nepatinka mano naujoji draugė, su kuria esu pasiruošęs dalintis visu gyvenimu. „Tavo akys užpiltos, vyruti, – dažnai sako jis. – Su ta moterimi kažkas ne taip.“ Draugo nuomonės ignoruoti negaliu, tačiau širdžiai neįsakysi – jau įklimpau iki kaklo.

Vieną naktį, kai trise vakarojome sero svetainėje ir gurkšnojome viskį, pajutau tarp judviejų tvyrančią įtampą. Seras Soldis sėdėjo paniuręs, o viskio butelis ant stalo jau buvo pustuštis. Plunksnos akys palaimingai žibėjo, o man, stebėtojui iš šalies, pasirodė, kad Ji mėgaujasi sero liūdesiu. Terasos durys buvo plačiai pravertos ir Jos plunksninė suknelė lengvai plazdėjo. Nuo pat pirmos akimirkos, kai Ją išvydau, supratau, kad kalba tik Jos akys – Plunksna niekada nesišypsojo. Jos lūpos buvo tarsi puodelio rankena, be kurios jis teoriškai negalėtų egzistuoti, tačiau tai – ne kliūtis mėgautis pasakiško skonio kava. Žvilgtelėjęs į besišypsančias Jos akis, seras tvirtai kumštyje sugniaužė viskio stiklinę ir trenksmingai tėškė ją ant stalo. Tada turbūt pirmą kartą išvydau jį įsiutusį.

– Tau smagu?! – suriko jis. – Žinai, kas mūsų laukia, ir smaginiesi?

Nesupratau, ką jis turėjo omenyje. To turbūt nesuprato ir Plunksna: plastiškai pakilusi nuo odinės sofos, Ji išėjo laukan. Mudu su seru likome vieni. „Nebūk kvailas, nes labai skaudžiai nusvilsi“, – tepasakė.

Nežinau, kodėl tas vakaras taip giliai įsirėžė mano galvoje, tačiau galiu prisiekti, jog nuo to karto sero elgesys pakito. Jis tapo neramus, atrodė, kad laukia kažko negero, ir žino tai, ko nežino kiti. Seras Soldis Erškėtis gėrė daugiau nei įprastai, o kartą, kai mėginau pradėti šneką apie sveikatos tausojimą, jis man atrėžė: „Mano dėka tapai nauju žmogumi ir iš tamsios olos išlindai į šviesą. Dabar su pasimėgavimu reikia gerti kiekvienos dienos taurę, nes jų ne tiek daug beliko“. Likau iki galo nesuvokęs šių žodžių prasmės, bet buvo aišku, kad seras laukia. Laukia to, kas pakeis ne tik jo, bet ir visų mūsų gyvenimus.

Mieloji, nenoriu, kad kankintumeis, smerktum mane ir ieškotum kaltų. Mūsų draugystė buvo tvirta ir ilga, tačiau didžiausias jos trūkumas – tai, jog viskas vedė į gražią ateitį ir turėjo šviesią perspektyvą. Šią vasarą, būdamas šiuose namuose supratau, kad man niekada nereikėjo perspektyvų ir ateities. Negąsdinsiu Tavęs, bet puse lūpų prasitarsiu: dabar jau žinau, ko laukia seras Soldis Erškėtis. Dienos lėkte lekia viena po kitos, įpindamos į gyvenimo vainiką įvairiausių žiedų, tačiau aplink sklinda visokios liūdnos šnekos. Tikiu, kad tai, kas su manimi įvyko, ir tai, kas dar žada įvykti, yra mažas nuotykis, o galbūt ir didelis įvykis, padėsiantis tašką mūsų istorijoje.

Laikykis,

Tavo K.

***

Jis sėdėjo sero Soldžio Erškėčio terasoje, ant sūpynių, gurkšnojo vyną ir rūkė. Naktis buvo neįtikėtinai giedra ir danguje žibėjo tūkstančiai žvaigždžių. Šį vakarą šiuose namuose neskambėjo muzika ir nebuvo prisirinkę svečių – buvo tylu kaip niekad. Jo ranką tvirtai suspaudusi laikė žavinga moteris, vilkinti plunksnomis išsiuvinėtą suknelę. Seras Soldis sėdėjo kiek atokiau, ant laiptų. Jie laukė.

– Jau vidurnaktis, – sumurmėjo seras. – Metas į dangų paleisti žibintą ir sugalvoti norą.

– Geriausia, kai pučia šoninis vėjas, – tyliai sušnabždėjo plunksninė moteris. – Tada nematai, kaip jis užgęsta ir nukrenta.

Seras Soldis patylėjęs pritarė:

– Taip, nesinori matyti, kaip tavo noras pajuodęs nukrenta į kažkieno daržą.

Visi trys vienu metu atsistojo ir laiptais nusileido prie ežero, kur laukė žibintas. Nebyliu susitarimu buvo nutarta, kad žibintą laikys seras ir plunksninė moteris. Jam tereikėjo jį uždegti ir paleisti į tamsų nakties dangų. Pažvelgęs į pilkšvas jos akis, jis suprato, koks bus noras. Po kelių akimirkų liepsnojantis žibintas, įvilktas į baltą popierių, kaip drugys nuplazdeno tolyn. Trise jie stebėjo plastišką žibinto šokį tamsiame dangaus skliaute: jis kilo vis aukščiau ir aukščiau, kol galiausiai tapo jonvabalio dydžio. Šiąnakt nepūtė šoninis vėjas. Trijulės akivaizdoje į svaiginančias aukštybes pakilęs žibintas užgeso ir nukrito į ežerą.

– Tebūnie tai maža treniruotė prieš tai, kas mūsų laukia, – bičiulius paguodė seras Soldis Erškėtis.

– Būsime kartu tol, kol patekės ir užges, – sušnibždėjo plunksninė moteris.

Ta naktis turbūt buvo pati gražiausia jo gyvenime: iki pat paryčių jie prasėdėjo terasoje, šnekučiavosi, juokėsi, kvėpavo gaiviu nakties oru, gūžėsi nuo ežero dvelkiančios šalnos, planavo tai, kas jau nesuplanuojama ir prisiekinėjo, kad visada išliks draugais. Plunksninė moteris kvepėjo ramybe ir susitaikymu, seras Soldis buvo atsipalaidavęs ir linksmas, o jo nerimą pakeitė malonus jaudulys.

Ketvirtą valandą ryto jie persikėlė į didelį balkoną antrame namo aukšte ir užsidegė žvakes. Vis dar buvo tamsu.

– Jau artėja, – šiek tiek sunerimęs tarė seras. – Eisiu atnešti vyno.

Jis liko vienas su plunksnine moterimi. Paėmusi jo ranką, ji pažvelgė tokiomis akimis, kad, rodės, gali paskęsti jų liūdesio jūroje.

– Atleisk man, – tyliai pasakė.

Jis nesuprato:

– Dėl ko?

– Pamatysi.

Kai grįžo seras, įvyko keistas dalykas. Nei jam, nei serui Soldžiui Erškėčiui niekada neteko regėti nieko panašaus: plunksninė moteris, žvelgdama į juos liūdesiu alsuojančiu žvilgsniu, ėmė artintis prie marmurinių balkono turėklų, ir šoktelėjusi į viršų taip, kad jos suknelės plunksnos, grakščiai plazdėdamos, pašoko kartu su ja, apsivertė ore ir išsliuogė į tamsią naktį. Juodu nespėjo nei susigaudyti, nei mirktelėti, nei ištarti bent pusės žodžio. Išsižioję stebėjo keistą reginį: plunksninė moteris tolo nuo jų neapsakomu greičiu, į plačias ežero gelmes pažerdama tūkstančius šviesos spindulėlių, kurie sudužę ant vandens tiesė baltą taką į horizontą. Kelios plunksnos, nukritusios nuo jos suknelės, dar šoko paskutinį šokį ant balkono grindų, o jų šeimininkės jau nebuvo matyti: tolumoje jie įžvelgė mažą baltą tašką, kuris, atsirėmęs į horizonto liniją, lėtai kilo į dangų, nudažė jį švelniai rožine spalva, tokia, kokie buvo jos skruostai, ir… išaušo rytas. Tas baltas taškas spigino taip, kad net perštėjo akis.

Jie stovėjo netekę amo. Vyno butelis, kurį lig šios akimirkos seras Soldis Erškėtis tvirtai suspaudęs laikė rankoje, tėškėsi į grindis, apklodamas jas raudoniu ir šukėmis.

– Juk sakiau, kad su ja kažkas ne taip, – tarė seras.

Jis nežinojo, ką pasakyti Erškėčiui. Dabar buvo ramu: klausimai, į kuriuos beviltiškai bandydavo atsakyti, išsitrynė kaip purvas nuo šaligatvio po trenksmingo lietaus. Jie vis dar stebėjo baltą tašką danguje, kuris dangaus scenoje švytėjo taip ryškiai, kaip ir pridera paskutiniam pasirodymui. Po kelių akimirkų šviesa ėmė blėsti, baltas taškas akyse vis tamsėjo ir tamsėjo.

– Jau prasideda, – pasakė Erškėtis.

Daugiau seras Soldis Erškėtis nebekalbėjo: apkabinęs bičiulį, jis išpūtė paskutinės cigaretės dūmus ir laukė. Ilgai laukti nereikėjo: baltas šviesos kamuolys ėmė blykčioti taip, tarsi sakytų: „Sudie“, ir po kelių akimirkų užgeso. Aplink pasidarė tamsu ir šalta, maždaug už kilometro pokštelėjo šampano, kurio kažkas turbūt nebespėjo išgerti, kamštis. Tai buvo mažas nuotykis, o galbūt ir didelis įvykis, padėjęs tašką mūsų istorijoje.