Trys viename, arba Nė vieno trijuose

Trys viename, arba Nė vieno trijuose

Šie lietuviško kino metai gausiausi savo premjeromis. Drąsiai galima sakyti, jog kino kūrėjai tiesiog užpylė kino juostų srautu, todėl kai kurie iš jų iššoko iš glaustokų recenzijų rėmų. Dabar pasitaikė proga užglaistyti iš karto tris spragas. Be to, šie trys filmai glaudžiai susiję viena – „pirmumo ir išskirtinumo“ – linija.

Aivaras Dočkus

Spalį buvo išleistas pirmojo lietuviško skandalingo-šokiruojančio-erotinio filmo „Tyli naktis“ DVD. To paties mėnesio viduryje mūsų kino teatruose startavo pirmasis po kažkiek ten metų lietuviškas detektyvinis trileris „Vardas tamsoje“. Lapkričio 1-ąją į didžiuosius ekranus įsiveržė pirmasis lietuviškas begėdiškas seno filmo pergarsinimas-pokštas „Pistonai. Filmas“. Visų šių trijų „pirmųjų“ juostų reklamos klykė nesavu balsu apie sensacingą išskirtinumą ir revoliucinius mūsų kino industrijos pokyčius. Bet… Ar kinomanų viltys pasitvirtino?

„Tyli naktis“: tuščias geismas šokiruoti

Latviui-lietuviui Mariui Martinsonui neramu. Rašo knygas. Ekranizuoja. Suka filmus. Po to leidžia knygas. Dėl idėjų originalumo pernelyg nesivargina. Gvelbia iš pirmtakų viską, kas įdomiausia (tiksliau, kas buvo įdomu prieš penkerius ar dešimtį metų), ir tempia ant lietuviško kurpaliaus. Taip holivudinė „Avarija“ ir grupelė jos pasekėjų virto „Nereikalingais žmonėmis“. Taip skandinaviškoji „Dogmos“ „Šventė“ ir būrelis panašių filmų tapo „Tylia naktimi“…

Jos siužetas nedvelkia novatoriškais fokusais, todėl jokios šoko terapijos čia nėra. Vienintelis kontrastas, kuris galėtų paveikti, tai šios istorijos vyksmo momentas – Kalėdos. Gražiausia šventė, per kurią į paviršių ima plaukti visas vienos šeimynėlės š… Bet ponas Maris nusprendžia iš karto išpilti visą įmanomą š… Kad mažai nepasirodytų. Kad pritrėkštų vargšą žiūrovą prie ekrano. Ir gauna atvirkščią perkrovimo efektą be charakterių vystymo, poelgių motyvų, reakcijų nuoseklumo.

Daug keiksmų ir dirbtinumo. Pilna neįtikinamos aktorių vaidybos. Tad rezultatas – dramos arba, kaip dabar populiaru įvardyti, – „dramedijos“ parodija. Nespėji suvirškinti vieno – še tau kitas patiekalas. Tikra puota.

O juokingiausia, kad aktoriai patys nesuvirškina viso to muilo, kurį į akis pila banalus, labiau „serialinis“ siužetas. Kostas Smoriginas dar kažkiek atlaiko. Visi kiti komiškai skęsta, nerasdami už ko užsikabinti.

Filmavimo stilius, montažas ir muzika tik dar labiau tempia į dugną. Nes visur bandoma kažką kažkur matyto negrabiai kopijuoti ir sudaryti įspūdį, kad tai be galo originalu.

„Vardas tamsoje“: kūrybinė grupė – aklavietėje

„Vardas tamsoje“ buvo reklamuojamas kaip pirmasis naujųjų laikų lietuviškas detektyvas. Renatos Šerelytės romano ekranizacija.

Nežinau, kokie buvo tie senieji mūsų detektyviniai filmai, bet norisi tikėti, kad jie bent jau buvo… tikri detektyviniai filmai. Nes „Vardas tamsoje“ labiau primena vidutinę nevykusio lietuviško kriminalinio serialo dalį su armija žinomų aktorių. Knygos skaityti neteko, todėl vėl norisi tikėti, kad medžiaga arba istorija galėtų būti pakankamai užkabinanti. Klausimas – kaip ją išrikiuos scenaristas ir sustyguos režisierius? Agnė Marcinkevičiūtė lyg ir stengiasi įmantriai sunarplioti siužetą, bet jis išmėtytas padrikai, atskiros detalės sulimpa garsiai girgždėdamos, o kai kur kadaruoja pavėjui. Detektyve svarbiausia įtampa, bet čia jos beveik nėra. Ją sukurti bandoma, tačiau šioji krečia piktus pokštus ir suka aplinkui, nesiteikdama užeiti vidun. Kaip dažniausiai nutinka mūsų filmuose, išlenda vienas kitas truputėlį įsimintinas personažėlis. Vienas kitas aktorius nusprendžia, kad jam būtų į naudą sukurti įdomų antraplanį herojų, todėl paieško ryškesnių bruožų. Porelė padoresnių scenelių įrodo, jog režisūra filme taip pat egzistuoja. Ir štai ką mes jau išmokome kurti per ilgus metus – tam tikro laikmečio įvaizdį. „Vardas tamsoje“ čia kaip ir niekur nesumeluoja. Gaila, tačiau to aiškiai mažai, kad jam priskirtume detektyvo veislę.

Rezultatas – skystoka dramelė su nesunkiai nuspėjamu finalu. Ko gero, tikrasis detektyvas – mįslingai neapčiuopiami aktoriniai darbai, rūke tarp literatūros ir kino pasiklydę dialogai. Kai kur ir vėl bus galima skaniai pasijuokti iš neorganiškų situacijų ir nežinia ką vaizduojančių aktorių.

Ar vertėjo šias filmo užuominas stumti į kino teatrus? Galbūt, nes pabandyti visada verta. Ypač kai yra gabių anonsų ir triukšmo aplink premjerą kūrėjų, sugebančių talentingai pristatyti tuščią šovinį kaip paralyžiuojantį cheminį ginklą.

„Pistonai. Filmas“: turbūt pirmas ir paskutinis

Tiesą pasakius, nesu aš tų „Pistonų“ – interneto trumpulių gerbėjas. Įgarsinti filmų ištraukas pakeičiant jų prasmę – senas mokyklinis „bajeris“, kuriuo prieš gerą dešimtmetį naudojomės kurdami humoristinius siužetus laidai „Kinas plius kinas“. Vienas iš sėkmingesnių pokštų, kur juodaodis plokštelių pardavėjas dainuoja Laimučio Purvinio „gabalą“, kaip reikiant „pramušė“ internautus ir sulaukė nemažai peržiūrų.

Tai puikus įrodymas, jog, pasukiojus linksmus plaučius, ne taip jau sunku pretenduoti į „YouTube“ tautosakos lobynus.

O čia dar šių dienų aktualijos, pagardintos riebiais keiksmais. Skandalas. Sensacija. Revoliucija. O gal – rusiškojo Goblino vertimų ir įgarsinimų pamėgdžiojimas? Arba labai patogaus „kepti ir kepti“ formato humoro laida. Neprieštarauju, tokios formos tvarinys internete ir net TV ekrane gana sėkmingai gali egzistuoti. Bet „Pistonų“ filmas didžiuosiuose ekranuose…

Siaubingai nuobodu po 15-os minučių, kai užstringa šio neoriginaliai originalaus sumanymo autorių fantazija. Ir ausys atbunka nuo sušaudymo keiksmažodžiais. Magija išsisklaido, ir matai tik keistai kvailoką pasityčiojimą iš seno filmo. Daugiau nieko. Nebent juokinga iš to, kad nejuokinga. Kam visa tai? Gal draugų kompanijai prie buteliuko. Bet ir tai – kas ištvertų tokią ilgą kelionę į niekur? Aš neištvėriau ir antrą kartą šiemet (pirmasis – „Laiškai Sofijai“) palikau kino salę. Tokių kaip aš būta ir daugiau. O ir šiaip seanso metu nedaug kas entuziastingai žvygavo.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 11 (221)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Rytų Prūsijos dailė – Vilniuje

 

Lapkričio 21-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.–XX a. pirmos pusės tapyba iš Aleksandro Popovo rinkinio“ sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo.

Parodoje pristatomi 78 dailininkai, eksponuojama 116 tapybos darbų.

Kaip pasakojo ekspoziciją vilniečiams pristačiusi klaipėdietė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė, „šie paveikslai atstovauja ryškiausiems Rytų Prūsijos dailės istorijos reiškiniams – Karaliaučiaus meno akademijai ir Nidos dailininkų kolonijai, supažindina su čia gimusių, nuolat šiame krašte gyvenusių ar tik epizodiškai jame buvojusių dailininkų kūryba. Ekspozicijoje dominuoja peizažai, vyrauja įvairių Rytų Prūsijos vietovių – Romintos girios, Sembos pakrančių, Aistmarių nerijos, Kuršių nerijos vaizdai. Kūriniuose skleidžiasi kartais rūstus, kartais paslaptingas ar nuostabiai atviras miškų, laukų, vandenų ir kopų žemės grožis“.

Grupelė bendraminčių kraštotyros ir istorijos mėgėjų 2009 m. Klaipėdoje įkūrė VšĮ Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugiją „Nidden“, kurios tikslas – dailės darbų, sukurtų Rytų Prūsijoje ir vaizdingai bylojančių apie regiono gamtą, praeitį, gyventojus, paieškos, rinkimas bei sklaida.

Vienas aktyviausių draugijos narių, jos pirmininkas A.Popovas beveik dešimtmetį renka dailės kūrinius, susijusius su Rytų Prūsija. Šiuo metu rinkinyje yra arti 1000 tapybos ir grafikos darbų, atstovaujančių beveik 300 dailininkų. Draugija „Nidden“ pristato rinkinio kūrinius plačiajai visuomenei, rengia parodas. Jau įvyko per dešimt parodų Nidoje, Rusnėje, Kaliningrade, Klaipėdoje ir Kaune.

Šiemet pagal A.Popovo dailės rinkinį draugija parengė pažintinį šviečiamąjį leidinį „Kelionė į prūsiškąjį „Barbizoną“, kuris spalio pabaigoje buvo pristatytas klaipėdiečiams.

„Rytų Prūsijos dailė pasižymėjo plačiais tarptautiniais meno ryšiais, joje glaudžiai pynėsi Europos mene plitusios stilistinės kryptys ir tendencijos. Sudėtinga krašto istorija nunešė užmarštin daugelio čia kūrusių dailininkų vardus, didžioji dalis kūrinių buvo prarasti, dalis pateko į privačias rankas, tik vienas kitas – į muziejus. Šiame kontekste A.Popovo rinkinys turi ne tik estetinę, bet ir istorinę-pažintinę reikšmę, – įsitikinusi K.Jokubavičienė. – Plati stilistinė parodoje eksponuojamų kūrinių skalė – nuo akademizmo, realizmo, vėlyvojo impresionizmo iki ekspresionizmo ir naujojo daiktiškumo. Keli jau XX a. antroje pusėje sukurti darbai, atstovaujantys vėlyvojo ekspresionizmo kryptį, atskleidžia ypatingą Rytų Prūsijos dailės tąsos po 1945 m. bruožą – negalėdami vykti į pamėgtas vietas, dailininkai tapė „prisiminimų“ paveikslus…“

Vilniuje paroda veiks iki 2014 m. kovo 30 d., po to sugrįš į Klaipėdą ir papildyta kitais kūriniais iš A.Popovo rinkinio bus pristatyta Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje kaip ilgalaikė ekspozicija.

Paroda susiejo laiką ir vietą

Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) „Prospekto fotografijos galerijoje“ Vilniuje lapkričio 20-ąją pristatyta LFS Klaipėdos skyriaus narių kūrinių paroda „Ne / ta vieta, ne / tas laikas“, veiksianti iki gruodžio 14-osios.

Joje eksponuojamos Vakarų Lietuvos fotografų Vyto Karaciejaus, Algimanto Rutkausko, Vitalijaus Janušonio, Romualdo Vaitkaus, Jono Strazdausko, Artūro Šeštoko ir Algimanto Tirliko fotografijos, liudijančios, kad laikas ir vieta yra tampriai susiję abipusės priklausomybės ryšiais ir stipriai veikia vienas kitą.

Kaip aiškino viena iš šios parodos kuratorių (kitas – LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas) menotyrininkė Danguolė Ruškienė, autoriai šįkart siūlo daugiaprasmį vaizdų suvokimo būdą: „Viena vertus, jų pateikti darbai konstruoja gana aiškias temos interpretacijas, kita vertus – paliekama neribota erdvė subjektyviai laiko ir vietos temos traktuotei. Fotografų kūriniai čia jau nebeveikia kaip nuorodos. Jie šiuo atveju tampa atsargiomis užuominomis į pagrindinių egzistavimo sąlygų analizavimo variantus“.

Mistifikuotas, iš esmės prieštaraujantis fotografijos prigimčiai V.Janušonio Baltijos jūros pasaulis, kuriame laikas ne sustabdomas, o priešingai – ištęsiamas iki amžinybės. J.Strazdauskas fiksuoja žmogaus veiklos pėdsakus, atvėrus žemės gelmes. Ribinius momentus tarp įėjimo ir išėjimo renkasi A.Tirlikas, kurio pinholiniai objektai / subjektai atitrūksta nuo materialaus pagrindo, gerokai praplėsdami asociacijų lauką. Pasikeitimo momentą – perėjimo iš realybės į fikciją, iš gyvenimo į sceną – nužymi V.Karaciejus. Dramatizmo išraiškos su nostalgijos prieskoniu atpažįstamos A.Rutkausko archyviniuose darbuose. Intriguojanti tradicijos ir nūdienos sandūra atsiveria A.Šeštoko fotografijose, svetimos vietos ir naujo žvilgsnio sąveika – R.Vaitkaus Paryžiaus vaizduose.

„Kaleidoskopinio pobūdžio, daugiau ar mažiau realistiškų vaizdų išklotinėje dviejų pagrindinių egzistavimo sąlygų tema išryškėja ne tik gana skirtingi temos suvokimo rakursai, bet ir atsiveria skirtingi komunikacijos kanalai. Analizuojamos situacijos ar požiūriai gal ir negalėtų vadintis unikaliais, bet stereotipiškiems sprendimams vietos taip pat beveik nebelieka“, – teigė D.Ruškienė, apibendrindama klaipėdiečių fotoparodą „Ne / ta vieta, ne / tas laikas“.

Premjera – „Gaidos“ festivalyje

 

Spalio 26-ąją Nacionalinės filharmonijos salėje Vilniuje, „Gaidos“ festivalio baigiamajame koncerte, įvyko kompozitorės Loretos Narvilaitės kompozicijos „Miesto labirintas“ premjera. Kolegų nuomone, klaipėdietei kūrinys pavyko.

Miesto labirinto tema

L.Narvilaitės „Miesto labirintas“ (2013, 15‘) sukurtas sopranui, skaitovui ir simfoniniam orkestrui. Pastarojo kuriama garsų erdvė, kaip paaiškino autorė, – „tai pominimalistinis, urbanistinis peizažas, pagrįstas įvairaus intensyvumo orkestrinių spalvų blokų kaita“.

Miestas yra vienas esminių, vyraujančių šios kompozitorės kūrybos motyvų – amžinybės, gyvenimo metafora. Naujojo jos kūrinio idėja paremta žymių lietuvių autorių Jurgos Ivanauskaitės ir Algimanto Mackaus tekstais miesto tema. Žodžio prasmė ir įtaiga čia itin stipri.

„Vieno daug keliavusio žmogaus aš kartą paklausiau: „Kurie miestai yra didžiausi?“ Jis man atsakė: „Miestai, sutikti vaikystėje“, – rašė A.Mackus. „Per šimtmečių šimtmečius miestas darėsi vis tobulesnis labirintas, kad žmogus pats su savimi nebesusitiktų. (…) Kas išdrįs pasitraukti į mišką, tyrus, dykumą, kalnus, uoloje iškaltą atsiskyrėlio buveinę?“ – klausė J.Ivanauskaitė…

Sutelkė geriausias pajėgas

Kaip „Durims“ sakė L.Narvilaitė, jos kūrinys sukurtas „Gaidos“ festivalio užsakymu.

„Jį rašiau daugiau nei metus, tam skirdama atostogas, savaitgalius, vakarus. Šis darbas iš manęs pareikalavo nepaprastai daug jėgų, bet daug ir davė. Tai ne tik kūrinys, tai… gyvenimas, išreikštas garsais. O prasidėjo jis nuo miesto temos, man artimos jau keliolika metų, ir labai prasmingų J.Ivanauskaitės bei A.Mackaus tekstų, – pasakojo kompozitorė. – Aplinkybės lėmė, kad kūrinį atliko geriausios atlikėjų pajėgos: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas įstabios meninės asmenybės, mano seno bičiulio Modesto Pitrėno; koloratūrinis sopranas Lauryna Bendžiūnaitė, beje, mano buvusi studentė S.Šimkaus konservatorijoje, dabar pasirodanti garsiausiose Europos

scenose; ir klaipėdietis aktorius Darius Meškauskas, įtaigiai atskleidęs J.Ivanauskaitės tekstų gelmę.“

Sumanymas turi žavesio

Dalydamiesi įspūdžiais apie net keliomis premjeromis turtingą baigiamąjį „Gaidos“ koncertą, muzikos žinovai įvertino ir L.Narvilaitės „Miesto labirintą“.

„Pirmoje koncerto dalyje skambėjusi pasaulinė premjera – klaipėdietės kompozitorės L.Narvilaitės kūrinys „Miesto labirintas“ (soprano partiją atliko L.Bendžiūnaitė, o rašytojos J.Ivanauskaitės ir poeto A.Mackaus kūrybą ekspresyviai skaitė aktorius D.Meškauskas) sukėlė simpatijas jau nuo pat pirmųjų garsų – dinamiška, sužadinanti, mirgančios faktūros pradžia pranašavo nenuobodų muzikinį vyksmą. Labirintas – tai padėtis, iš kurios turi ieškoti išeities: apie tai byloja ekspresija, aukštas registras (soprano partijoje) ir į priekį besiveržianti, tarsi nuolatinio vidinio nerimo genama orkestro partija, jungiama su išraiškingais (tik, deja, dažnai sunkiai girdimais) apie egzistencines problemas, prisiminimus ir būties vienatvę prabylančiais tekstais. Kūrinio dramaturgiją sustiprina subtilus kontrastas tarp įasmenintų tekstų ir energingos, pozityvios orkestro partijos. Pats sumanymas pasitelkti skaitovą ir solistę turi žavesio, tik interpretacija garsiniu atžvilgiu nebuvo subalansuota. Vietomis skaitovo partija, greitai (teksto buvo daug) atliekama ir gožiama aktyvaus orkestro, atrodė tarytum tiesiog muzikalus skambesys, tekstą buvo sunku girdėti net ir įtempus ausis. Solistei (koks skaidrus, pasigėrėjimo vertas L.Bendžiūnaitės sopranas!) teko ne ką lengvesnė užduotis – jos išdainuojamų žodžių, ypač aukštame registre, taip pat dažnokai nebuvo girdėti. Be jokios abejonės, patobulinus interpretaciją, paieškojus geresnio garsinio balanso tarp solistų ir orkestro ir išryškinus tekstą (ir skaitomą, ir dainuojamą), patrauklus L.Narvilaitės kūrinys turėtų sėkmingai gyvuoti koncertinėse erdvėse“ (Kamilė Rupeikaitė. Apie baigiamąjį „Gaidos“ koncertą, lks.lt / Lietuvos muzikos antena, 2013 10 28).

Švytėjo spontanišku nuoširdumu

L.Narvilaitės „kūrinio koncepcija pasirodė išties įdomi – autorė pasirinko gražius ir prasmingus J.Ivanauskaitės bei A.Mackaus tekstus, patikėdama juos skaitovui (D.Meškauskas) ir sopranui (L.Bendžiūnaitė), o aktyvios rit-mikos, postminimalistine maniera parašyta orkestro partija sudarė ryškų kontrastą vokaliniams ir kalbamiesiems fragmentams. (…) Įspūdį kiek prislopino dirbtinoka skaitovo kalbėjimo maniera – riba tarp raiškumo ir hipertrofuoto „draskymosi“ yra plonytė ir labai slidi. Kita vertus, pavieniuose „Miesto labirintų“ fragmentuose teko susidurti su priešinga būsena – kad ir kaip besistengtum, išdainuojamo ar kalbamo teksto nepavyksta išgirsti, nes jis paskęsta orkestro garsų masėje (Aistė Valentaitė. „Gaidos“ finalo garsinis kaleidoskopas. lks.lt / Lietuvos muzikos antena, 2013 11 04).

Be kita ko, pastebėta, kad „dalis „Gaidos“ publikos pradėjo vaikščioti tik į simfoninius koncertus, nes jie būna įdomiausi. Juose du pagrindiniai šalies orkestrai – Lietuvos nacionalinis simfoninis ir Valstybinis simfoninis – pristato etapinius kūrėjų darbus. Tai muzikos gyvenimo įvykiai, – pripažino muzikologė Laimutė Ligeikaitė. – Šiemet simfoninės premjeros buvo ypač brandžios – seniai „Gaidoje“ girdėjome tiek daug gerų ir puikiai atliekamų naujų lietuviškų kūrinių“. (…) L.Narvilaitės kompozicija „Miesto labirintas“ švytėjo spontanišku nuoširdumu ir šiluma. Įkvėpta J.Ivanauskaitės ir A.Mackaus eilių, autorė sukūrė poetišką ir gyvybingą, kupiną gyvenimo džiaugsmo odę miestui (Asta Andrikonytė. „Gaida“ – aktuali scena ar muziejus? lrytas.lt, 2013 10 28).

„Durų“ inf.

Muzikinė rudens mozaika

Muzikinė rudens mozaika

 

Geriausias vaistas nuo rudeninės depresijos – dozė geros gerai atliktos muzikos. O jos buvo daug ir įvairios, nes pagrindinis koncertų rengėjas – Klaipėdos koncertų salė (KKS) – sulaukė netikėto pastiprinimo: ir Klaipėdos „Forum Cinemas“ įsijungė į 2013–2014 m. koncertų sezoną „Live in HD“. Tai tiesioginės vaizdo ir garso transliacijos iš Niujorko „Metropolitan Opera“.

Laima Sugintienė

Susipynė dvi sukaktys

Spalio 23-iąją įspūdinga programa „Vivat Verdi“ klaipėdiečiams prisistatė Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), šiemet mininti 80 metų jubiliejų. Ta proga vyksta daugybė renginių. Vienas jų pasiekė ir Klaipėdą.

Konceptuali programa, atliepusi viso muzikinio pasaulio aktualiją – žymiojo Italijos operos meistro 200-ąsias gimimo metines, buvo vienas iš projekto pliusų. Koncertui paieškota retesnių partitūrų, taigi jis buvo įdomus ir Giuseppe’s Verdi kūrybos pažinimo aspektu. Apskritai LMTA rado puikų būdą pristatyti visą muzikinį atžalyną, nes būtent opera leidžia parodyti plačiausią atlikėjų (instrumentalistai, choristai, solistai) spektrą. Juolab kad Lietuvoje noro dainuoti banga neslūgsta, ir šia proga pasinaudota pademonstruojant didžiulį būrį jaunųjų solistų. Kiekvienas jų savitas ir originalus, su didesne ar mažesne scenine patirtimi, kuri turėjo didelės įtakos atlikimo kokybei. Į sceną žengė studentai Lina Dambrauskaitė, Elzita Girčytė, Simona Liamo, Nelė Kovalenkaitė, Aistė Pilibavičiūtė, Joana Stanelytė, Kasparas Damulis, Maksimas Pogrebniakas, Antanas Zakarauskas, Erikas Klincevičius. Tarp jų (taip pat orkestre ir chore) ypač džiugu buvo išgirsti didelę pažangą padariusius Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos absolventus Jovitą Pavlovaitę ir Karoliną Glinskaitę (sopranai), baritonus Justą Kirstuką ir Roką Šveisterį.

Visi muzikinio ugdymo įstaigų kolektyvų vadovai susiduria su nuolatine dalyvių kaita. Tai didelis iššūkis. Tad reikia deramai įvertinti pirmus metus LMTA simfoninio orkestro meno vadovu ir dirigentu dirbančio Martyno Staškaus pasiekimą per nepilnus du mėnesius parengti šią solidžią programą. Nepaisant tam tikrų nesklandumų, sceninės kultūros dalykų, orkestras skambėjo gerai.

Bene silpniausia atlikėjų grandis – anemiškas choras (vadovai Dainius Puišys, Gintautas Venislovas, Jurijus Kalcas). Žinant chorų svarbą ir svorį operos meistro operose, šiam kolektyvui programa buvo sudėliota nepalankiai.

Sceną užleido legendai

Po savaitės, spalio 30-ąją, KKS pakvietė pasiklausyti programos „Pasaulinė fortepijono legenda Klaipėdoje“. Vos mėnuo prabėgo nuo kito pianisto, gilų pėdsaką Lietuvos džiazo istorijoje palikusio Viačeslavo Ganelino originaliai sumanyto koncerto, kuriame jis pirmą kartą Lietuvoje improvizavo matydamas ir girdėdamas muzikinius kūrinius iš „YouTube“. Ir štai – pats Paulas Badura-Skoda Klaipėdoje!

Monografinė koncerto programa šįkart buvo skirta Wolfgangui Amadeus Mozartui. Kvepėjo intriga: tradicinio, net istorinio braižo legendinis pianistas P.Badura-Skoda (Austrija) ir tradicijas laužantis bei itin savitomis interpretacijomis garsėjantis dirigentas Andreass Mustonenas (Estija). Intrigą kurstė ir prisiminimai, kaip netradiciškai Vienos genijaus „Requem“ prieš keletą metų interpretavo originalusis dirigentas.

Koncertą Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO), papildytas Liepojos simfoninio orkestro pučiamųjų grupe, pradėjo nemariąja Simfonija Nr.40 g-moll K550. Ir šįkart, prie pulto stojus jau trečią kartą šiemet Klaipėdoje besilankančiam šios programos iniciatoriui svečiui iš Estijos, visiems puikiai žinomas kūrinys atsivėrė kitu rakursu: orkestrinėje faktūroje dirigentas atskleidė gana modernius ir netikėtus tiems laikams harmoninius sąskambius, griežtesniu charakteriu buvo „paspalvintas“ Menuetas. Didelis šio koncerto atradimas – puikūs mūsų kaimynų latvių pūtikai.

Nekantriai laukėme į sceną įžengiančio devintą dešimtį einančio pianisto P.Baduros-Skodos, per savo ilgametę koncertinę praktiką skambinusio su tokio masto dirigentais kaip Wilhelmas Furtwängleris ar pats Herbertas von Karajanas. Per visą karjerą į klasicizmo epochos muziką gilinęsis pianistas ir šiam koncertui pasirinko du W.A.Mozarto koncertus fortepijonui ir orkestrui.

Ankstyvasis W.A.Mozarto Koncertas Nr. 9 Jenamy (Jeunehomme) KV271 Es-dur tryško meile muzikai ir muzikavimo džiaugsmu, šias emocijas labiausiai skleidė pats garbusis svečias.

Antrajame koncerte dviem fortepijonams ir orkestrui KV365 Es-dur, prisijungus jaunam baltarusių pianistui Rostislavui Krimeriui (tai dar vienas malonus šio koncerto atradimas), pynėsi dviejų skirtingų kartų pianistų braižas. Tembriškai juos siekta suvienodinti atgabenant dar vieną „Steinway & Sons“ firmos instrumentą. Atrodė, kad puikiai skambinusio R.Krimerio neslėgė didysis W.A.Mozarto muzikos žinovo autoritetas; jis muzikavo laisvai, buvo juntama lygiavertė partnerystė, o jų muzikiniai dialogai privertė nusišypsoti ne vieną klausytoją.

Klaipėdiečiams, turėjusiems ypatingą galimybę KKS išgirsti visus Mozarto koncertus (kai kuriuos net po du kartus), kuriuos atliko gana laisvomis traktuotėmis garsėjantis pianistas Alexanderis Paley, šis koncertas buvo tarsi prisilietimas prie istorinių, tradicinių, antikvarinių vertybių. Kaip įžanginiame žodyje ir sakė KKO meno vadovas Mindaugas Bačkus: vien pamatęs tokią legendą esi laimingas…

Jei ne V.Gerulaitis…

Lapkričio 6-ąją laukė edukacinis projektas „Muzikos istorija su Viktoru Gerulaičiu“.

Netrukus 20-metį minėsiantis Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas) bei muzikologas V.Gerulaitis pakvietė į pažintinę muzikinę kelionę laiku ir per chorinės muzikos žanrų kaitą parodė visą muzikos stilių raidą, pradedant viduramžių grigališkuoju choralu ir baigiant naujausiųjų laikų muzika.

Chorui teko nelengvas uždavinys – labai greitai, čia ir dabar „persikūnyti“ į vis kitos epochos stilistiką. Orlando Lasso, Giovanni’o Pierluigi’o da Palestrina’os, Johanno Sebastiano Bacho, Georgo Friedricho Händelio, W.A.Mozarto, Felixo Mendelssohno, Walterio Schumano ir kitų kompozitorių muzika – tai trumpas stabtelėjimas vis kitoje epochoje. Su šiuo uždaviniu choristai susidorojo puikiai ir dainavo nuoširdžiai mėgaudamiesi atliekama muzika. Manau, tuo jie užsikrėtė ir nuo garsiojo koncertų bei laidų vedėjo.

Tenepyksta mylimi choristai, tačiau jei ne V.Gerulaitis, šis koncertas būtų „vienas iš …“. Išradingi, kartais rimti, kartais – šmaikštūs, bet visada įdomūs ir emocionaliai bei artistiškai pateikti komentarai įvairių epochų ir stilių muziką tarsi karolius suvėrė ant siūlo. Negali nesutikti su prof. Daiva Kšaniene – su vedėju ir aiškiau, ir šilčiau.

Dar kartą klausiu (nors atsakymą žinau): kur muzikos mokyklų mokytojai su savo mokiniais? Toks gyvas koncertas atstoja vos ne pusmečio mokytojo triūsą klasėje…

Gera trukmė – apie valandą be pertraukos – dar vienas koncerto pliusas.

Ne tas formatas

Lapkričio 8-osios koncerte „Marių klavyrų aidai IV“ klausytojus atakavo šaunus medinių pučiamųjų desantas. Tituluotas įvairių konkursų laureatas lietuvių Šv. Kristupo pučiamųjų kvintetas (Giedrius Gelgotas (fleita), Justė Gelgotaitė (obojus), Andrius Žiūra (klarnetas), Paulius Lukauskas (valtorna), Andrius Puplauskis (fagotas) sulaukė „pastiprinimo“ iš Prancūzijos – Marselio pučiamųjų instrumentų kvinteto / „Quintette à Vent de Marseille“ (Thomas Saulet (fleita), Armelis Descotte’as (obojus), Danielis Paloyanas (klarnetas), Didier Huotas (valtorna), Frédéricas Baronas (fagotas).

Stiprūs atlikėjai, tikri savo amato meistrai – didžiausia šio koncerto vertybė. Juolab jie visi sugrojo kūrinių Klaipėdoje dar negirdėtai atlikėjų sudėčiai – dvigubam pučiamųjų kvintetui – dekstetui. Deksteto atliekamos skambėjo dvi iš keturių vakaro premjerų: Lucieno Guerinelo „Rives effleurees“ (prancūzų kalbos specialistai išvertė „Pražydę krantai“) ir Lino Rimšos „4Ten“. Šis įtaigus kūrinys pasirodė verčiausias užbaigti lietuviškai prancūziškus „Klavyrus“.

Dar dvi premjeras muzikantai sugrojo tradicinės sudėties: lietuvaičiai profesionaliai atliko Algimanto Kubiliūno „Kodėl?“, prancūzai Remigijaus Šileikos „Modalinėje impresijoje“ ieškojo Olivier Messiaeno derminių atspindžių.

Būtent vedėjo pasigedau šiame koncerte – be kelių muzikų nedaug kas salėje ką ir bežino apie šį kadaise tokį svarbų ir reikšmingą Klaipėdos šiuolaikinės muzikos forumą, kuriame pirmais smuikais griežė būtent Klaipėdos kompozitoriai. Tęstiniai, juo labiau šiuolaikinės muzikos projektai galėtų būti pristatomi koncertų vedėjo. Juolab kad šįkart švieslentė buvo kaip niekad neinformatyvi: jei ir buvo salėje prancūziškai mokančiųjų, tai net ir jiems būtų pravertusi informacija apie kūrinių dalis (beveik visi svečių atliekami kūriniai buvo cikliniai).

„Klavyruose“, giliau susipažinę su prancūzų muzika, praplėtėme akiratį. Tačiau, be jau minėtų, svečiai grojo lyg ir „ne to formato“ kūrinius: dar XIX a. gimusio Dariuso Milhaudo ar praėjusio šimtmečio pradžios prancūzų neoklasiko Jeano Francaixo ir Henri Tomasi.

Koncertas buvo ir kiek per ilgas, su pertrauka, po kurios neliko ir tų kelių mokytojų entuziastų, kurie su savo pučiamųjų klasės mokiniais buvo atvykę pasiklausyti išskirtinio lygio pūtikų.

Ne tik sostinei ir Kaunui

Šį rudenį savo valandos sulaukė operos gerbėjai: ypač džiugu, kad prie 1900 kino teatrų tiesioginių transliacijų 64 šalyse prisijungė ir „Forum Cinemas“ Klaipėdoje (ankstesniais metais – tik kino teatrai Vilniuje ir Kaune). Prieš septynetą metų Niujorko operos teatro „Metropolitan Opera“ (MET) pradėtos spektaklių transliacijos kino ekranuose neįtikėtinai išpopuliarino šį verslą. „Screen Digest“ duomenimis, 2012 m. operos sudarė net 36,7 proc. visų kino transliacijų Europoje (nors čia lenkiame pop-muzikos renginius – 11,3 proc.), o sėkmingiausiai į verslą įsitraukė „Metropolitan Opera“.

Jau ir Klaipėdos publika šį sezoną išvys 10 skirtingų žanrų bei šalių operų: keturias italų, tris rusų, po vieną prancūzų, vokiečių bei čekų kompozitorių. Transliuojama originalo kalba su angliškais subtitrais.

Lapkričio 9-ąją transliuota veristinė Giacomo Puccini „Toska“ – jau trečiasis spalį pradėto ciklo renginys.

Dar skambant įprastam prieš spektaklį orkestro derinimosi fonui, per Klaipėdos žiūrovų salę nuvilnijo šnaresys – visi pažino garsiąją Jono Meko skrybėlę – jis operą anapus Atlanto stebėjo gyvai. Pavieniai mėginimai prisijungti prie Niujorko aplodismentų vienijo čia ir ten sėdinčius klausytojus, kūrė buvimo „įvykio vietoje“ atmosferą.

Operos transliacija buvo išskirtinai aukštos kokybės, akivaizdu, kad ten dirbę žmonės buvo tobulai išstudijavę partitūrą, spektaklio mizanscenas ir kt. Greičiausiai net brangiausius bilietus įsigiję žiūrovai anapus neturėjo tokio komforto, kaip mes, ekrane stebintys dramatiškąją istoriją.

Luco Bondy režisuotame 2009–2010 m. sezono atidarymui skirtame spektaklyje šįkart buvo pristatyti nauji pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Vieną mėgstamiausių savo vaidmenų – Toską – dainavo Europoje mažiau žinoma, prieš dešimtmetį kontraktą su MET pasirašiusi amerikiečių dainininkė Patricia Racette, šiuo metu laikoma geriausia šios dramatinio soprano partijos atlikėja. Šį vardą ji patvirtino ir tą vakarą. Kavaradosio partiją atliko ir europiečiams puikiai pažįstamas Prancūzijoje gimęs italų kilmės tenoras Roberto Alagna, prieš gerą dešimtmetį užkariavęs žymiausių pasaulio operos teatrų scenas ir lig šiol jose karaliaujantis, atliekant pirmaeilius tenoro vaidmenis. Iš to, ką girdėjome, drąsiai galima teigti, kad dainininkas šiuo metu yra savo artistinės karjeros zenite. Skarpijos vaidmuo teko tik prieš ketvertą metų Rigoleto vaidmeniu sensacingai MET operoje debiutavusiam ir joje aukščiausiose pozicijose įsitvirtinusiam gruzinų baritonui George‘ui Gagnidzei.

Opera sukrėtė. Pirmiausia – pačiu aukščiausiu muzikiniu lygiu. Dainininkai ne tik tobulai atliko savo vokalines partijas, jie pakerėjo ir savo natūraliu, be operai būdingų štampų artistiškumu. Retas atvejis šiame žanre, kai solistų išvaizda atitinka herojų amplua, jų amžių: primadoniškų manierų P.Racette, bohemiškas R.Alagna ir niekšų niekšas G.Gagnidzė. Pastarasis buvo didžiausias to vakaro atradimas: dainininkas ne tik tobulai dainavo, bet visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele ir žvilgsniu buvo Skarpija. Išskirtinai charakteringi buvo ir antraeilių (koks netikslus terminas!) vaidmenų atlikėjai.

Puikus orkestras, viskam meistriškai vadovavo dirigentas Riccardo Frizza.

Pusvalandžio pertraukos. Jau vien dėl jų su žaviąja „Metropolitan Opera“ numylėtine Renee Fleming (beje, ji pati dainuos „Live in HD“ Antonino Dvorako „Undinėje“) galima eiti į šiuos renginius. Ko verta galimybė „pabuvoti“ teatro užkulisiuose, išgirsti tiesioginius pagrindinių partijų atlikėjų interviu (belieka stebėtis jų savitvarda prieš pat išėjimą į sceną) ar „dalyvauti“ legendinio maestro, MET meno vadovo Jameso Levine’o repeticijoje. Jis po dvejų metų ligų periodo šiemet su triumfu grįžo į sceną, o tą vakarą nuo neįgaliojo vežimėlio dirigavo G.Verdi „Falstafo“ peržiūroje… Vėl galvosūkis – ką rinktis gruodžio 14 d.: MET su J.Levine’u ar koncertą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT)?

Kino teatre džiugino rengėjų dėmesys publikai, stengtasi sukurti mini operos teatro įspūdį: klausytojai į salę žengė raudonu kilimėliu, skleidė raudonas užuolaidas. Ten kiekvienam jų (o buvo mūsų net 80 – daugiausia nuo šio sezono pradžios. O Vilniuje į kai kuriuos spektaklius bilietą gauti sunku…) buvo padėta programėlė. Štai čia ir tykojo vienintelis nusivylimas. Lankstuke informacija pateikta ne tik su rašybos klaidomis (akivaizdžiai trūko muziko žvilgsnio) – neteisingi teatro pavadinimas, operos herojų vardai ir kūrinių pavadinimai (Aleksandro Borodino „Kunigaikštis Igoris“ virto princu), bet dar ir klaidinanti – stebėjome ne premjerinį „Toskos“ spektaklį, iš 10-ies bus tik trys premjeros…

Patiems mažiausiesiems

Dažnai girdime nusiskundimus, kad vaikams skirtos muzikos, renginių yra mažai. Tik ne šį rudenį. Spalio 27-ąją KVMT pakvietė į edukacinės programos „Uvertiūra“ pristatymą. Taip pat šią spragą suskubo užpildyti net du uostamiesčio kūrėjai: lapkričio 10-ąją KVMT įvyko Vladimiro Konstantinovo muzikinio-teatrinio žaidimo vaikams „Neliūdnos varlės neprincas“ premjera, o lapkričio 16-ąją KKS pakvietė į edukacinį projektą „Grojame pasakėčią“, kuriam muziką sukūrė kompozitorė Laima Jedenkutė. Tai jau antra Klaipėdos brass kvinteto, kuris šįkart grojo ir šalmėjais (schalmei), bei aktoriaus Lino Zubės programa.

Tokių renginių ekspertė devynmetė Viltė (įsiklausykite, muzikai!) autoritetingai pareiškė, kad abu renginiai jai patiko: pirmasis, nes varlės labai linksmos ir fainos, viskas spalvinga. Tačiau labiau patiko pasakėčios: labai įdomu, kaip pateiktos muzikoje, nes dvi pasakėčias ji jau žinojo; patiko, kad buvo daugiau muzikos nei vaidinimo; patiko, kaip tūba palaikė ritmą ir buvo visa ko pagrindas (!);

ne tik muzikos, bet ir dailės besimokanti mergaitė nudžiugo, kad buvo ir piešinių, iš jų ji pasisėmė idėjų. Štai taip.

Sostinės „Arkos“ galeriją užliejo Klaipėdos dailė

Sostinės „Arkos“ galeriją užliejo Klaipėdos dailė

Dalia Bielskytė

Spalio 30-ąją Dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ Vilniuje atidaryta jubiliejinė Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus narių kūrybos paroda „40 kūrybos metų“.

Tai neeilinis įvykis šalies dailės istorijoje, tad nenuostabu, kad klaipėdiškių meno užlietos galerijos salės per pristatymą buvo pilnos žiūrovų.

Vilniečiai – išlepinta publika. Jie nuolat gali džiaugtis prabangiais vernisažais, patenkinančiais išrankiausią skonį. Tačiau „Arkoje“ atidaryta paroda – ypatinga. Čia eksponuojami LDS Klaipėdos skyriaus narių kūriniai, kurie sostinę aplanko itin retai. Parodai skirtos visos „Arkos“ galerijos salės. Jose pristatoma 70 autorių. Lankytojai supažindinami ne tik su dabartiniais klaipėdiškių dailės kūrėjų darbais. Jie gali apžvelgti jų kūrybą laiko perspektyvoje – parodoje eksponuojama po kelis kiekvieno dailininko kūrinius iš skirtingų kūrybos laikotarpių.

Tapyba, grafika, skulptūra, keramika, tekstilė – didžiulė visų vaizduojamosios ir taikomosios dailės rūšių ekspozicija kuria išsamų keturių dešimtmečių Klaipėdos dailės vaizdą, atskleidžia pajūrio regiono dailės ypatybes ir išskirtinumą. Parodos žiūrovai neslėpė susižavėjimo turininga ir įdomia kolekcija.

Parodą atidarė „Arkos“ galerijos direktorė Dovilė Tomkutė, LDS pirmininkė Edita Utarienė, filosofas, geras Klaipėdos menininkų bičiulis Arvydas Juozaitis, klaipėdiškiai politikai. LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas, džiaugdamasis klaipėdietiškojo meno invazija Vilniuje, sakė: „Parodos tikslas – per individualią kiekvieno dailininko kūrybinę raidą apžvelgti bendras LDS Klaipėdos skyriaus narių kūrybos tendencijas, motyvus, kaitą. Tikimės, Vilniaus meno mylėtojams įdomu susitikti su pačiais geriausiais Klaipėdos dailininkų darbais. Tai unikali galimybė pamatyti istoriniais atspalviais žėrintį, 40 metų kurtą LDS Klaipėdos skyriaus kūrybinio gyvenimo paveikslą“.

Į Klaipėdos dailininkų vado kalbą atsakydama galerijos direktorė D.Tomkutė pažadėjo, kad „Arka“ savo erdves klaipėdiečiams atvers dažniau. Paroda veikia iki lapkričio 30-osios.

Gera idėja verta gero pristatymo

Gera idėja verta gero pristatymo

Valerija Lebedeva

Šiuo metu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikiančios parodos „Faces Of Polish Posters“ kuratorius, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto dėstytojas, architektas ir dizaineris Saulius Jusionis sakė: „Su studentais nuvykęs į plakatų bienalę Varšuvoje, Wilanowo plakatų muziejuje, jų klausiau, kas padarė įspūdį. „Atrodė, kad ir grįžus namo aplink bus tiek pat įvairios vizualiosios ir faktinės informacijos. O iš tiesų yra labai tuščia“, – kalbėjo jie. Pamaniau, kad būtų gerai atvežti tokią ryškią parodą į Klaipėdą – kad ją pamatytų kuo daugiau žmonių“.

Apie stimulus domėtis

– Klaipėdoje įsikūrėte prieš ketverius metus, prieš tai daugiau kaip du dešimtmečius praleidęs Vokietijoje, Kanadoje, JAV. Ar nepatyrėte panašaus įspūdžio, kaip tas, kurį minėjo studentai?

– Negali nieko lyginti. Žvelgiu į tai, kas vyksta Lietuvoje, nusiteikęs, kad šitaip ir turėtų vykti. Bet, aplankius kitą šalį ir grįžus, skirtumas, žinoma, juntamas. Ir jis nebūtinai turi žadinti atmetimo reakciją. Tai gali būti stipresnis stimulas domėtis, ieškoti, pažinti pasaulį už įprastų savo ribų. Kadangi dėl suprantamų ekonominių priežasčių labai tolimas keliones su studentų grupe surengti būtų sudėtinga, esu juos vežęs į kaimyninę Rygą, į Lenkiją. Mažai lietuvių žino, kad Rygoje, pavyzdžiui, yra didžiausia Europoje Art Nouveau stiliaus architektūros koncentracija. Lenkijoje labai juntama Vakarų įtaka – daug lemia žmonių skaičius: kai jis yra didelis, idėjų poveikis stipresnis. Čia gal irgi vienas kitas kokią idėją atsiveža, bet tai nėra taip juntama.

– Vienas iš parodos „Faces Of Polish Posters“ autorių Tomaszas Boguslawskis savo paskaitoje po vernisažo minėjo formos logikos, vizualiosios retorikos reikšmę – dalykus, kurie labai aktualūs šios srities profesionalams. Kokių specifinių profesinių sumetimų vedamas norėjote surengti parodą Lietuvoje?

– Matyti profesionalumą yra gerai. Pastebėjau, kad dažnas lietuvių dizaineris turi problemų dėl kompozicijos. Dirbant kompiuteriu, viskas atrodo vienaip, nes prieš akis turi konkretų mastelį. Mačiau ir tokių variantų, kai žmonės, sėkmingai dalyvavę dizaino konkursuose ir gavę premijų už savo darbus, susimaudavo parengę planšetus, kurie didesniu masteliu išryškindavo visas silpnąsias vietas: nesubalansuotą kompoziciją, išbyrėjusius, per smulkius šriftus…

Kokia prasmė būti geriausio konkursinio projekto autoriumi, jeigu nemoki jo pateikti? Kas iš to, kad turi puikių idėjų, jeigu nemoki jų įgarsinti? Kas iš tavo darbo, jeigu pristatydamas jį skaitai iš lapelio? Jeigu pasiūlyčiau šveicariško šokolado, įvynioto į laikraštį, ar taip jau ir norėtųsi jo ragauti?.. Gali būti genijus, bet jeigu nemokėsi šito parodyti, deja, tavo idėjos nublanks. Šiuo atžvilgiu man labai patiko Gdansko dailės akademijos profesorių studentams pateikiamos užduotys-galvosūkiai: panaudoti apibrėžtas formas kuriant naują išraišką, išreikšti naują mintį per pažįstamą pavidalą… Manau, jeigu užduotis įdomi, įdomus bus ir rezultatas.

Dizainas ir meilė

– Kokias užduotis savo studentams pateikiate pats?

– Įvairiausias. Nereikėtų iš anksto apsibrėžti: pirmąją paskaitą mokysiu to, trečią – ano. Gali paaiškėti, kad auditorija nėra pasirengusi būtent tokiam maršrutui. Jeigu žmogus nėra pasiruošęs priimti dėstomos informacijos, staigūs viražai nebus naudingi – užuot pakylėję į naują lygmenį, kels susierzinimą. Todėl visuomet atsižvelgiu į publiką.

Man pasirodė labai svarbu sudominti studentus tarptautiniais konkursais – užfiksuoti vertus dėmesio, nuolat domėtis profesinėmis naujienomis, galimybėmis pristatyti save. Jaunas žmogus, kurio biografijoje yra minimos prizinės vietos ar diplomai, pelnyti konkursuose Belgijoje, Šveicarijoje, Brazilijoje, Naujojoje Zelandijoje, gali konkuruoti su vyresniu profesionalu, kuris tokių konkursų turėjo vos du, ar ne? Jeigu per pusmetį dalyvausi vos viename konkurse, baigdamas studijas jau turėsi aštuonis. Todėl pasiūliau VDA Klaipėdos fakultete dėstyti dizainą anglų kalba. Šių paskaitų metu apžvelgiu visas profesines aktualijas, primenu privalomus žinoti vardus, komentuoju populiariausius ir verčiausius dėmesio dizainui skirtus interneto tinklalapius, kurių skelbiamas naujienas studentams privalu prenumeruoti, dizaino konkursų niuansus, kuriuos būtina perprasti.

Kuriozų neišvengsi. Sykį du vaikinai siuntė darbus į plakatų konkursą Danijoje. Eskizai buvo geri – maniau, gali patekti tarp lyderių. Tačiau studentai neskubėjo dalytis atsiliepimais. Sakau, tai ką, negi nesulaukėte jokių žinių? Pasirodo, jų darbai buvo atmesti, nes abu savo plakatuose padarė gramatinių klaidų. Kalbų žinios – viena iš spragų, kurių būti neturėtų. Norėdamas konkuruoti, turi būti visapusiškai pasirengęs.

– O tai prašosi azarto mokytis.

– Taip, kartais atsitrenkus į pasyvumo, apatijos sieną atrodo, kad paprasčiau būtų nieko nedaryti, rinktis minimalų aktyvumą, kuris neišsvies tavęs už komforto ribų. Per ketvertą metų, praleistų Lietuvoje, nutiko labai daug įvairių įvykių. Kartą pabandžiau juos surašyti užrašų knygelėje. Su studentais dalyvauta daugiau kaip dvidešimtyje konkursų, keliauta į Varšuvą, Rygą, Berlyną, Paryžių, Briuselį, Bambergą. Būna, pagalvoji, kam to reikia? Bet buvo ir istorijų, kurios atperka visas abejones. Viena studentė, nuoširdžiai susidomėjusi pramoniniu dizainu, su bičiuliais nuvažiavo į baldų parodą Milane. Ten susipažino su jaunu italu. Vyrukui padarė įspūdį jos užsidegimas fotografuojant Phillipe‘o Starcko ir Karimo Rashido kūrinius. „Ką, yra dar dizainerių, išskyrus italus?“ – per dantį traukė jis. Keliais mėnesiais vėliau šis italas vyko aplankyti naujosios bičiulės Suomijoje, kur ji buvo išvykusi studijuoti pagal ERASMUS mainų programą. O per diplomų įteikimą ši mergina papasakojo, kad su širdies draugu – tuo pačiu vaikinu vyksta atostogų į Pietų Italiją, o po to planuoja įsikurti Milane. Įdomus gyvenimas, meilė, nauji horizontai, ir visa tai – per interesą studijoms ir profesijai.

Namai prie lempos

– Lietuvą palikote 1988-aisiais, jau turėdamas solidžios profesinės patirties. Kaip pritaikėte ją svetur?

– Taip, prašiausi politinio prieglobsčio Vokietijoje, įsikūriau Miunchene. Sukausi tarp tarptautinės kūrybinės inteligentijos. Jeigu kokį vakarą niekur nenueini – katastrofa. Buvo populiaru leisti vakarus Anglų sode. Čia sutikau architektą, kuris šiek tiek maivydamasis man parodė skelbimuką „Süddeutsche Zeitung“ laikraštyje: firma ieškanti darbuotojo, privalu laisvai mokėti prancūzų, anglų ir, žinoma, vokiečių kalbas, išmanyti parodų organizavimą ir „Octanorm“.

– Kas yra „Octanorm“?

– Jis nežinojo, todėl sakė neisiąs, gal aš pamėginčiau? Nuėjau. Paklaustas apie „Octanorm“ – tai, kaip jau buvau supratęs iš konteksto, buvo parodų ir mugių įrengimo sistema, – pasakiau, kad konkrečiai su šia nesu dirbęs, bet esą tekę su kitokia… Įmonės vadovas nudžiugo sutikęs išmanantį žmogų. Šitaip ir pradėjau. Parodų verslas buvo labai išplėtotas – palankias sąlygas jam sudarė galimybė įmonėms išvengti tam tikrų mokesčių skiriant juos savo veiklos pristatymui. Tačiau politinio prieglobsčio man nesuteikė – Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, buvau paprašytas palikti Vokietiją. O ir šiek tiek pabodo. Pasvarstęs nusprendžiau kelti sparnus į Kanadą – man pasiūlė dirbti mano ankstesnio darbdavio partnerio firmoje.

– Buvo įdomu?

– Kelerius metus praleidau Toronte. Tiesą sakant, Kanada buvo ne tokia įspūdinga kaip Vokietija. Parodos, kurias teko organizuoti, buvo primityvesnės, keitėsi darbo pobūdis – atsirado tarpininkų grandis: mūsų paslaugas klientams pradėjo pardavinėti tokie vyrai lakuotais nagais ir geromis mašinomis. Tai man nebepatiko, pasiprašiau individualaus darbo. Pasiūlė kurti interjerą bankų tinklui. Keblumu, kad banko skyrių – gausybė, o visų brėžiniai – įslaptinti, siekiant išvengti plėšimų. Bet pavyko visai neblogai.

Vėliau kūriau menus, susidomėjau iliustravimu. Kad išmanyčiau spaudą, įstojau į George‘o Browno koledžą studijuoti šilkografijos. Mokykla turėjo puikią bazę, galima buvo išbandyti įvairias medžiagas, eksperimentuoti.

Su vienu kolega brandinau planus leisti iliustruotus albumus. Atsimenu, jis man pasakojo: „Žinai, yra tokia kompiuterinė programa, kur galima įsikelti nuotrauką, pakoreguoti spalvas“. Klausiausi tarsi kosmoso. Tai buvo 1994-aisiais. Jis kalbėjo apie „Photoshop“ grafikos redaktorių.

Tuo metu mano draugė vengrė man nežinant pildydavo mano dokumentus žaliosios kortos loterijai. Portretus iškarpydavo iš bendrų fotografijų. O gyvenant Kanadoje, šansas laimėti – labai didelis. Laimėjau. Ir apsvarstęs išvažiavau į Kaliforniją, kur buvo gyvenęs mano senelis. Giminės pasiūlė įsitraukti į šeimos verslą ir kurti interjerus.

Tai buvo labai įdomu. Ilgainiui išnaršiau ne tik visus tiekėjus, bet ir visas Santa Monikos dirbtuves, kūriau pats, mielai eksperimentavau, taikiau įvairiausias inovacijas, susipažinau su gausybe

žmonių. Pažįstu kiekvieną gatvę nuo Kanados šiaurės iki Meksikos. Ketverius metus tiesiog skyriau kelionėms. Galėjau pirkti namus, bet namas – problema, o problemų aš nenoriu. Ir šiaip turiu jau daug daiktų, kurių niekaip negaliu atsikratyti. Tai norisi kokį senovinį baldą įsigyti, tai dar ką.

O iš tiesų turi būti pasiruošęs tam, kad, sulaukęs darbo pasiūlymo iš Šanchajaus, pakiltum ir važiuotum.

Pažinojau daug amerikiečių, kurie turėdavo tokias paprastas halogenines lempas po penkiolika dolerių: įkiši į elektros lizdą, uždedi gaubtą, pasireguliuoji šviesą. Pasiūlo darbą kitur – išsitrauki lempą, susipakuoji ir važiuoji. Nėra namų jausmo. Man tai patinka, šito pavydžiu. Tačiau ilgainiui pasiilgsti senų bičiulių, norisi su jais papliurpti. Kelissyk buvau atvykęs į Lietuvą, į pajūrį, susitikau su vaikystės draugais, Vilniaus dailės akademijos rektoriumi Audriumi Klimu ir Klaipėdos fakultetui vadovaujančiu jo broliu Alvydu. Šitaip ir užsisuko.

 

Vizitinė kortelė

Gimė 1958 m. rugsėjo 14 d. Vilniuje.

Vilniaus dailės akademijoje studijavo architektūrą.

Nuo 1988 m. gyveno Vokietijoje, Kanadoje, JAV.

Šiuo metu gyvena Klaipėdoje.

Tapytojo K.Eulensteino keliais

Tapytojo K.Eulensteino keliais

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki gruodžio 8-osios galima ne tik pamatyti XIX a. pabaigoje Klaipėdoje gimusio tapytojo ekspresionisto Karlo Eulensteino paveikslus.

Kristina Jokubavičienė

Lankymasis parodoje, kurią galerija surengė kartu su Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejumi (Vokietija), tampa savotiška virtualia kelione po vietas, šiandien pasikeitusias, tačiau ieškančiajam dar atveriančias praeities dvasią. Tai pasivaikščiojimas dailininko vaikystės ir jaunystės keliais, kuriuos jis mynė iki pat 1944-ųjų vasaros, kai paskutinį kartą lankėsi gimtinėje.

Paroda iš Liuneburgo

Jau kelerius metus P.Domšaičio galerija sėkmingai bendradarbiauja su Rytprūsių krašto muziejumi ir turi galimybę Klaipėdos visuomenei pristatyti pamirštų, dažnai net nežinomų iš Prūsijos Lietuvos ir Klaipėdos krašto kilusių dailininkų kūrybą. Daugelis dar tikriausiai prisimena prieš dvejus metus veikusią išties unikalią dviejų seserų tapytojų, gimusių Klaipėdoje, Annos ir Margarethes Sinnhuber parodą, taip pat atgabentą iš Rytprūsių krašto muziejaus. Ne vienas, tikiuosi, įsidėmėjo ir parodų kuratorių dr. Jörną Barfodą, muziejaus Liuneburge rinkinių saugotoją ir tyrinėtoją. J.Barfodo, puikaus Rytų Prūsijos dailės istorijos žinovo, straipsniai apie Karaliaučiaus meno akademiją ir Nidos dailininkų koloniją gražiai papildo draugijos „Nidden“ ką tik išleistą knygą „Kelionė į prūsiškąjį „Barbizoną“, parengtą pagal A.Popovo dailės rinkinį.

Paroda „Karlas Eulensteinas, ekspresionistas iš Klaipėdos“, tik kiek didesnės apimties, šių metų rugsėjį ir spalį vyko Liuneburge. Ji tęsė tenykščio muziejaus pradėtą dailininkų, kilusių iš Rytų Prūsijos, kūrybos pristatymų ciklą.

Parodoje P.Domšaičio galerijoje eksponuojami K.Eulensteino aliejumi, tempera nutapyti paveikslai ir akvarelės. Kūrinius parodai paskolino privatūs asmenys, gyvenantys Vokietijoje, keli darbai yra iš Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių. Didžiąją eksponatų dalį sudaro „prisiminimų“ paveikslai, kuriuose dailininkas vėliau iš atminties atkūrė prarastų prieškarinių kompozicijų motyvus arba brangius gimtojo miesto vaizdus.

Prieškariu buvo garsiausias

Įprasta sakyti, kad tapytojas K.Eulensteinas yra garsiausias iki Antrojo pasaulinio karo iš Klaipėdos kilęs dailininkas. Jis gimė 1892 m. rugpjūčio 25 d. gausioje garlaivio kapitono šeimoje, kuri gyveno 3-iuoju numeriu pažymėtame name Rojaus gatvėje (Paradiesstrasse), Didžiosios Vitės priemiestyje. Po tėvo mirties 1902 m. namas priklausė kapitono našlei Annai Eulenstein. 1942 m. Klaipėdos miesto adresų knygoje nurodoma savininkė – Maria Eulenstein, dailininko sesuo.

Vos už kelių žingsnių nuo dailininko namų pakrantėje kilo Locmanų bokštas, dar vadintas „skambančiu bakenu“ (arba vedline), nes jo varpas pranešdavo apie atplaukiantį laivą, tyvuliavo žvejų uostelis (Valgumas) ir prie jo prisišliejęs nedidelis uostas locmanų laivams. Žvelgiant nuo Locmanų bokšto apžvalgos aikštelės į miesto pusę, arčiausiai kilo katalikų bažnyčios bokšto smailė (Töpferstrasse, dab. Puodžių gatvė). Visus šiuos motyvus K.Eulensteinas, tapęs dailininku, fiksavo paveiksluose. Šiandien šiose vietose – ir išsiplėtusio uosto teritorija, ir keistos vėjingos plynės, ir daugiabučiai namai.

Nuo vaikystės K.Eulensteinas turėjo gabumų dailei ir muzikai, kurį laiką mokėsi groti smuiku. Tačiau anksti netekęs tėvo turėjo imtis rimtesnio užsiėmimo – kiek pasimokęs buhalterijos, dirbo pirklio kontoroje. Tačiau skaičiai ir suvestinės jaunuolio visai nedomino. Galbūt dalyvavimas savanoriu Pirmajame pasauliniame kare tuomet atrodė kaip galimybė keisti gyvenimą.

Įgyvendino seną svajonę

Po karo K.Eulensteinas apsisprendė ir įgyvendino seną svajonę – 1919 m. pradėjo studijuoti Karaliaučiaus meno akademijoje tapybą. Jos mokėsi pas patyrusius dėstytojus – Richardą Pfeifferį ir Arthurą Degnerį.

Akademijoje tais metais pasirodė ne vienas iš karo laukų grįžęs studentas. Vyrai, matę šilto ir šalto, nebijojo sakyti tiesos ir reikalauti konservatyvios dėstymo sistemos reformos, naujos studijų tvarkos, pažangių dėstytojų. K.Eulensteinas ir Ernstas Mollenhaueris, abu studentų komiteto nariai, aktyviausiai stojo už ekspresionizmo, modernios meno krypties, įtraukimą į akademijos mokymo programas. Sakoma, kad studentai norėję, jog tapybą dėstytų Maxas Pechsteinas, abiem gerai pažįstamas iš Nidos dailininkų kolonijos aplinkos. M.Pechsteino nesuviliojo perspektyva tapti Karaliaučiaus pažiba, bet studentai savo pasiekė: ketverius metus tapybą akademijoje dėstė ekspresionistas A.Degneris.

1923 m. baigęs dailės mokslus, K.Eulensteinas gyveno Karaliaučiuje kaip laisvas menininkas. Menininko profesija aukso kalnų nenešė, tad vertėsi sunkiai (tiesa, pinigų stygius lydėjo tapytoją visą gyvenimą), tačiau gelbėjo turtingas medienos pirklys, kartkartėmis pakviesdamas jauną menininką sočių pietų. Lankydamasis savojo mecenato namuose, K.Eulensteinas susipažino su šeimininko dukra Magdalena Stepath, artimųjų vadinta Lena arba Lenka. Nors pora susituokė tik po 40 metų, tai buvo viso gyvenimo meilė, atlaikiusi nemaža išbandymų.

Gimtinė visąlaik traukė

1926 m. apsigyvenęs Berlyne, menininkas irgi užsiėmė tik laisva kūryba. Stebina kitas momentas: daugiau nei penkiasdešimt metų didmiestyje pragyvenusio dailininko kūrybos palikime nėra nė vieno darbo Berlyno tema. Klausiamas, kodėl netapo sostinės vaizdų, K.Eulensteinas sakydavo: „Čia niekada nebūni vienumoje, o to reikia, kad giliai pajaustum peizažo dvasią“. Įsijautimas į aplinką, jos pažinimas tapytojui buvo itin svarbus, jis teikė kūrybai būtinų impulsų. Pasak K.Eulensteino: „Aš anksti išmokau stebėti ir matyti – mes gyvenome Klaipėdoje, ant marių kranto, taip arti vandens, kad įspūdžiai ir šiandien yra gyvi ir betarpiški, niekada jų nepamiršiu“.

Atrodo, kad gyvenant toli nuo gimtinės ryšys su ja tik stiprėjo. Iki 1944 m. kiekvieną vasarą K.Eulensteinas ilgoms atostogoms atvykdavo į Klaipėdą, Kuršių neriją. Klaipėdoje lankė artimuosius, rengė parodas, net trys jų vyko populiariame Roberto Schmidto knygyne (1925, 1932, 1933) miesto centre.

Kuršių nerijoje ilgesniam laikui tapytojas apsistodavo Nidoje, Hermanno Blode‘s svečių namuose, kur vasaromis būrėsi dailininkų kolonijos branduolys. Praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmetyje gyvenimas kolonijoje virte virė. Ne K.Eulensteino charakteriui buvo vien tik vienumoje klajoti kopų tyruose. Jis mėgo draugiją, pokalbius ir diskusijas apie meną prie vyno taurės. Tad visada buvo įvykių centre, visus pažinojo, o su E.Mollenhaueriu, kuris 1923 m. perėmė iš pasiligojusio uošvio H.Blode’s svečių namus ir rūpesčius dailininkais, artima draugystė jį siejo dar nuo studijų laikų. Savo ruožtu asmeninis žavesys, charizma traukė prie tapytojo žmones, ypač moteris. Tikras džentelmenas, jis buvo iš tų, kuriems tinka apibūdinimas „dvasios aristokratas“.

Patyrė dvigubą netektį

Trečiajame dešimtmetyje K.Eulen-steino kūrybinė karjera Berlyne klostėsi visai neblogai. Tuo metu jo kūryboje jungėsi tradicinės ir moderniosios tapybos formos. Jis buvo darbštus, nuolat tapė, dalyvaudavo parodose. Tamsoki, gilių, sodrių spalvų peizažai ir Kuršių nerijos žvejų ir valstiečių darbo bei poilsio scenos, kupinos paslaptingos jėgos ir vos juntamos melancholijos, sulaukdavo ir kritikų, ir žiūrovų susidomėjimo.

Ketvirtajame dešimtmetyje tapytojo kūryboje ryškėjo nauji bruožai, būdinga ekspresija paveiksluose įdomiai jungėsi su naujojo daiktiškumo statika. Tačiau šis dešimtmetis jam, kaip ir daugeliui tarpukario Vokietijos menininkų, kurių kūrybinė karjera klostėsi Veimaro Respublikos metais, buvo itin nepalankus. 1933 m. į valdžią atėjusi nacionalsocialistų partija pradėjo kampaniją prieš modernųjį meną. 1937 m. Miunchene pompastiškai atidaryta paroda „Išsigimęs menas“ demonstravo masėms modernistų „beviltiškumą“. K.Eulensteinui teko patirti visas modernaus meno persekiojimo pasekmes: ir dalinį profesinės veiklos draudimą, ir keliolikos paveikslų išmetimą iš muziejų bei galerijų.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje K.Eulensteinas patyrė dvigubą netektį – tėviškės ir kūrinių. 1944 m. vasarą jis paskutinį kartą lankėsi Klaipėdoje, o 1945 gegužę, likus keturioms dienoms iki karo pabaigos, Berlyno bombardavimo metu sudegė tapytojo dirbtuvė ir beveik visi tuo metu joje buvę kūriniai. Nebegalėdamas vykti į Klaipėdos kraštą ir Rytų Prūsiją, praradęs didžiąją kūrinių dalį, K.Eulensteinas atrado jėgų pradėti naują gyvenimo ir kūrybos etapą – kūrė portretus, iliustravo knygas ir tapė prisiminimų paveikslus, kuriuose kartojo buvusias kompozicijas ir motyvus. Už pasiekimus vaizduojamosios dailės srityje 1958 m. K.Eulensteinui buvo paskirta Rytų Prūsijos kraštiečių kultūros premija. Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį dėl pablogėjusios sveikatos dailininkas jau nebetapė, mirė 1981 m. birželio 23 d. Berlyne.

Kūrybos paslaptis

Vėlyvojo ekspresionizmo ženklu pažymėta pokarinė K.Eulensteino tapyba ypač dinamiška ir gili. Tuo metu dailininkas dažniau liedavo akvareles arba tapė tempera, nes šios technikos leido kurti greitai ir spontaniškai. Motyvai, nutapyti dinamišku, laisvu potėpiu, alsuoja sodriomis, švytinčiomis spalvomis, o formos, prisiminimų išgrynintos, tapo labiau apibendrintos.

Jis pamėgo monumentalius, priartintus, tarsi drobės plokštumoje netelpančius, fragmentuotus motyvus, virtuoziškai manipuliavo faktūromis, vienur palikdamas atvirus drobės plotelius, kitur klodamas daugiasluoksnes, išraiškingas faktūras, o daiktiškos formos tirpte tirpo sodrių spalvų dermėse.

Vokiečių meno istorikas Günteris Krügeris 1979 m. rašė: „Rytų Prūsijos ekspresionizmo išskirtinumą atskleidžiančios K.Eulensteino kūrybos paslaptis glūdi gamtoje, kurios apsuptyje dailininkas išaugo, kurios gaivalingą natūrą giliai jautė ir buvo taip stipriai jos paveiktas, kad, gyvendamas toli nuo tėvynės, tik jos vaizdą nešiojo širdyje ir įkūnijo paveiksluose“.

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (3)

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (3)

 

Tęsiame pasakojimą apie senosios Klaipėdos miestiečių laisvalaikį. Deja, negalėsime įsibėgėti ir detaliau atkurti, kas džiugino klaipėdiečių širdis ir kur skleidėsi jų siela. Per daug informacijos, išmonės ir judesio…

Jovita Saulėnienė

Didžiavosi kolekcijomis

Klaipėdiečių aktyvaus gyvenimo būdo pomėgių būta daug ir įvairių, o kai kurie jų buvo žinomi visoje šalyje.

Garsėjo pirklio Consentijaus vabzdžių kolekcija, kurioje buvo „ne tik beveik visi mūsų kraštuose gyvenantys vabzdžiai, bet ir daugybė rečiausių egzotiškų drugelių, pvz., Papilio Cleopatra, Myrmidone, Pandora, kuri 1794 m. pagauta netoli Karaliaučiaus, Thalia Huebneri…“ „Gausiais išmoningai sutvarkytais kampeliais, puoselėjamais įvairiais augalais, tarp kurių buvo nemažai itin retų, kilusių iš šiltųjų kraštų“, stebino pirklio Bremerio sodas. Jo sąraše būta 112 egzotinių augalų. Pirklys Heinrichas Roerdanzas didžiavosi didžiausia Prūsijoje monetų kolekcija…

Žiemos malonumai

Žiemą klaipėdiečiai mėgo pramogauti gamtoje. Eidavo čiuožinėti restorano „Sanssouci“ sode ir į prie buvusių Liepojos vartų veikusias Baumgarteno čiuožyklas. Labiausiai mėgo čiuožyklą ant tvenkinio priešais kareivines. Ten, pasak amžininkų, „vien romantiška vieta miško pakraštyje, apsaugota nuo ledinių vėjų, čiuožinėjimą vertė gryniausiu malonumu. Per garsiakalbius grodavo muzika, vakarais čiuožykla būdavo apšviesta. Mokytasi įvairių dailiojo čiuožimo figūrų – sukinių, skriejimo ratu, į priekį ir atgal, net šokti valsą. Keturi ar penki čiuožėjai susikibdavo už rankų, įsibėgėdavo ir giliai pritūpdavo ant vienos kojos, tuo pačiu metu kitą ištiesdami į priekį. Šią figūrą vadino „pistoletu“…

Čiuožykla pavirsdavo ir užšalęs piliavietės apsauginis griovys… Čiuožta ir ant Danės upės netoli Tauralaukio. Upės vingiai, paskui gardūs užkandžiai prie „Meškinio“ ar kitų pamėgtų gėrimų Danės pakrantėse įsikūrusiuose restoranuose teikė ypatingo žavesio…

XX a. trečiajame dešimtmetyje paplito slidinėjimas. Klaipėdos slidininkų klubo nariai dažniausiai rinkdavosi Juodkrantę. Kiti keldavosi į Smiltynę ir šliuoždavo iki Hageno kalvos ar Alksnynės.

Būta ir rogučių entuziastų. Mėgstamiausia užmiesčio vieta šiai žiemos pramogai buvo Giruliai. Sekmadieniais ištisos rogutininkų kolonos su arklių traukiamomis rogėmis skubėdavo ten. Ant kalnelio prie „Franco viešbučio“ buvo rogučių trasa.

Daugelis rinkosi ir Smiltynę, kur senasis Smiltynės kalnas iki blizgesio buvo „nupoliruotas“ rogutininkų. Už kurhauzo buvo įrengta rogučių trasa, o Alksnynėje – net 400 m ilgio kelias rogutėms. Anot vieno rogutininko, specialiai šiai trasai buvo užsakytos ilgos rogės su vairu ir „su tomis penkiavietėmis rogėmis išvystydavo didoką greitį“. Kartais būdavo parūpinamos arkliu pakinkytos rogės, prie jų prikabinamos dar dvi mažesnės rogutės…

Nuostabūs pasivaikščiojimai

Norintieji grįžti prisiminimais į gimtąjį Klaipėdos miestą galbūt turėtų keliauti pėsčiomis su mėgėjo lazda rankose, žinodami, jog ten veda daug kelių. Keistu, melancholišku, smėliu užpustytu keliu, kuriuo kadaise vaikščiojome tėvo ar motinos vedami už rankos, vėliau – su mokyklos draugais, paskui – su mylimaisiais ar mylimosiomis, po to – vieni… Jie visais laikais liks ten, senieji, gerieji keliai, kaip rašė klaipėdiškis rašytojas Rudolfas Naujokas. „Ten“ – tai keliai ir po miestą, ir už jo vartų. Ir net miesto vandenimis.

Kokie tie „senieji, gerieji keliai“, kuriuos, anot E.T.A.Hofmano, nusitempė „amžinai riedantis laiko ratas“? Tie „nuostabūs pasivaikščiojimai“, stabtelėjimas ir žvilgsnis į vieną ar kitą paminklą, įsiklausymas į iškilių žmonių balsą – visa tai leidžia geriau pažinti praeitį. Senosios Klaipėdos gyventojų pamėgti takai byloja ir apie aktyvų žmogaus santykį su savo miestu.

Svarbūs mums trijų krypčių jų širdies liudijimai – išsišakojantys trys pagrindiniai keliai, suteikiantys sielai atgaivos.

Per miestą ir užmiestį

Pirmasis kelias – tai senosios Klaipėdos kultūrinis žemėlapis, kuriame tarsi paveiksle iškyla senojo teatro kontūrai ir jo artistai, Karališkosios mokytojų seminarijos rūmai ir jų garsieji pedagogai muzikai, kultūrinio gyvenimo epicentras – Šaulių namų kiemas, Jono bažnyčios bokštas su garsiuoju vėjarodžiu ir joje vykusiais didingais koncertais, jaukiais miesto skverais ir aikštėmis, pirklių Consentiaus, Gerlacho ir kitų išpuoselėtais sodais… Net restoranais ar kavinėmis bei viešbučiais.

Antrasis kelias – užmiestis. Tereikia praverti miesto vartus ir pasirinkti kryptį. Nuo Liepojos vartų žingsniuoji Vynerio promenada iki Tauralaukio. Praeisi Karališkąją giraitę, menančią Rusijos ir Prūsijos karališkųjų didenybių susitikimą. Gali pasukti į miesto parką, kur nemaža istorinių ir kultūrinių ženklų… Netoli ir jūra. Pajūriu pasieksi norimą vietą – Melnragę, Olandų kepurę, Tauralaukį, Girulius ar net Karklę, o būdamas entuziastas – ir Nemirsetą.

Į užmiestį galima keliauti ir pro Kulių vartus, taip pasiekiant Joniškio užmiesčio įdomybes. O jei įsuksi pro Malūnų vartus, tai pasivaikščiosi po Vitės, Bomelsvitės rajonus…

Kelių iš tiesų daug. Ir pamatyti, ir sužinoti yra ką. Tai nepamirštami turistiniai maršrutai.

Vandens keliais

Trečiasis kelias – vandens kelias mažaisiais ir pramoginiais laivais. Juk Klaipėda – vandenų miestas. Iškalbingi net laivų pavadinimai – „Kuršių marios“, „Memel“, „Sandkrug“ ir kiti. Kur plaukti – Danės upe, Kuršių mariose ar jūroje „nuleisti inkarą“, – viskas anuomet priklausė nuo pasirinkimo. Gražios buvo susiformavusios iškylautojų laivais tradicijos…

Išlikę pasakojimų ir šviesių atsiminimų apie Danės upe pūkšėjusį „Tantės Annos“ garlaivį, skambant muzikai ir gurkšnojant arbatą nuo Biržos tilto iki Tauralaukio. Paskui – pasisėdėjimai Tauralaukio kavinėse… Daug tektų porinti… O vandens maršrutai Kuršių mariomis į Juodkrantę, Krantą ar net Karaliaučių. Kiek čia istorijų! Pagaliau pasiplaukiojimas ir Kuršių mariomis…

Tie „senieji, gerieji keliai“ klaipėdiečių sielą pripildydavo giedros. Šiandien klausimas vienas – kas liko iš jų? Ar jie atgis ir mūsų širdyse?

(Pabaiga. Pradžia – DURYS 2013 09 26, 2013 10 31)

Pasiplaukiojimas Kuršių mariose

Gražus oras viliojo mūsų draugiją paplaukioti. Sulipome į atvirą valtį su stiebu, burėmis, vairu ir, pučiant palankiam vėjui, nuplaukėme gana toli į marių vidurį. Staiga dangus apsitraukė debesimis, vėjo kryptis pasikeitė, bangos pakilo sulig namu, ir atsidūrėme mirtiname pavojuje. Norėjome kuo greičiau pasiekti krantą, tačiau greitai supratome, kokioje beviltiškoje padėtyje esame: šturmanas, atradęs mūsų butelius ir nusigėręs, be sąmonės gulėjo laivo dugne. Damos iš baimės puolė mūsų glėbin, valtis kas akimirką vis smarkiau siūbavo, ir, kai stiprus viesulas pavertė laivą ant šono taip, kad burės lietė vandens paviršių, mirtis atrodė neišvengiama. Tuomet vienas iš mūsų staiga šoko prie vairo ir su milžiniška jėga, kokią gali suteikti tik mirties baimė, sulaikydamas laivą pasuko jį atgal. Mūsų laimė, kad vėjas kaip tik tuomet truputį apsiramino, galėjome nuimti bures ir išsigelbėti.(…) Kuršių marios garsėja piktais pavojingais vandenimis, kurie pražudo daugybę laivų. Čia dažnai dūksta ir siautėja viesulas, nors jūra tuo metu būna visai rami. Prūsų nacionalinis keiksmažodis – „Kad tave kuršių orai užkluptų!“ – rodo šio vandens klastingumą. Man atrodo, kad staigūs viesulai, dėl kurių marios pasidarė tokios nesaugios, kyla dėl aukštų Neringos kopų – tai primena feną virš Šveicarijos ežerų…

Keliautojas Paulis Rozenvalis

„Žuvies akis“ juda pirmyn

„Žuvies akis“ juda pirmyn

Uostamiesčio menininkų grupė „Žuvies akis“ apie savo veiklos 10-metį šiemet visiems priminė įkurdama šokio teatrą „Padi Dapi Fish“ ir surengdama jo pristatymus gimtajame mieste bei Vilniuje. Po kelių mėnesių Klaipėdoje duris atvėrė Šokio galerija, po vienu stogu subūrusi čionykščius šokio profesionalus. Ką tik klaipėdiečiai spektaklį rodė Berlyne. Apie tai, užmojus ir viltis kalbėjomės su „Žuvies akies“ lyderėmis choreografe Agnija Šeiko ir meno vadybininke Goda Giedraityte.

Apie keliones po Europą

– Pirmiausia, kaip sekėsi Berlyne?

A.Šeiko: Su įvairiais trukdžiais, tačiau pavyko pristatyti spektaklį Berlyno publikai, kuri apie mūsų „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ atsiliepė labai palankiai.

G.Giedraitytė: Į Berlyną lapkričio 16 ir 17 dienomis vykome dalyvauti Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielės Žaidytės ir šokio kritikės Ingridos Gerbutavičiūtės jau antrą kartą surengtoje Lietuvos šiuolaikinio šokio pristatymo programoje. Šis kvietimas buvo didelis mūsų darbo įvertinimas, tačiau susidūrėme su netikėtomis organizacinėmis problemomis. Nors buvo išnuomota labai graži salė „Künstquartier Bethanien“, ji, deja, absoliučiai neatitiko šokio spektakliams keliamų techninių reikalavimų – nebuvo jokios techninės įrangos ir specialistų, kurie galėtų prižiūrėti techninį spektaklių paruošimą. Be to, erdvė buvo per maža šokio operai „Dykra“, todėl teko šį spektaklį atšaukti ir du vakarus rodyti duetą „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, už kurį jo kūrėja A.Šeiko šiemet buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Nors žiūrovų nebuvo gausu, sulaukėme labai vertingų ir gerų atsiliepimų. Antra vertus, dalyvavimas tarptautinėje arenoje visuomet yra gera patirtis, todėl džiaugiamės turėję galimybę prisistatyti vokiečių bendruomenei.

– Bet tai ne vienintelė jūsų kelionė šiemet? Minėjote, kad ruošiatės į Suomiją? Ką ten veiksite?

A.Šeiko: Gruodžio pradžioje ruošiuosi į Taliną – dalyvausiu naujo projekto aptarime su tarptautiniais partneriais. Svarstysime europinio šokio tinklo vaikams bei jaunimui plėtros ir bendradarbiavimo klausimus. Po Naujųjų metų švenčių tikimės atsakymo iš Prahos dėl gastrolių. Taip pat naujas pastatymas manęs laukia Suomijoje su Turku akademijos studentais. Kadangi „kedjos“ estafetę perdavėme Suomijai, tai rugpjūtį važiuosime į Alandų salas, Marienhamną.

G.Giedraitytė: Į Suomiją vyksime atstovauti Lietuvai „kedja“ suvažiavime. Bus puiki proga palyginti su mūsų šiemet rengtuoju. Jau kitą savaitę vykstu į „kedja“ partnerių susitikimą Kopenhagoje – aptarsime suvažiavimo klausimus. Taip pat esame pateikę nemažai paraiškų spektaklių gastrolėms užsienyje, tad, jei Dievulis palaimins, ir ateinančiais metais tikrai aktyviai judėsime.

Apie teatrą ir galeriją

– Kaip gyvuoja „Žuvies akies“ šiemet įsteigtas šokio teatras „Padi Dapi Fish“? Rugsėjį persikraustėte į kitas patalpas, bet ar sulaukiate daugiau publikos?

G.Giedraitytė: Esame sukūrę jau apie 30 įvairių spektaklių, dabar rodome maždaug 10 darbų. Nuolat trupėje darbuojasi šeši kūrėjai ir du vadybininkai. Nemažai atlikėjų pastaruoju metu kviečiamės ir iš šalies. Kadangi tik rugsėjį intensyviau ėmėmės repertuarinės veiklos, tai lyginti žiūrovų srautus dar sunku, tačiau naujos patalpos išsprendė daugelį problemų. Be to, tose pačiose patalpose veikia ir Šokio galerija, tad žiūrovų skaičius jau savaime turi potencialą augti.

– Kas jus paskatino įkurti Šokio galeriją ir ar šis sumanymas pasitvirtino?

A.Šeiko: Rudenį susibūrėme ir įsikūrėme labai gražioje salėje – jautiesi vos ne kaip Niujorke. Tokį sprendimą lėmė nepalankios sąlygos „Memelio mieste“. Nors buvo gaila, teko išsikraustyti. Dabar turime įkvepiančią kūrybai erdvę. Joje rodome tik vaikiškus spektaklius ir keletą repertuarinių. Tačiau kitus spektaklius rodome restauruotoje Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros Juozo Gudavičiaus salėje, vežame į Vilniaus menų spaustuvę ir kitur.

Šokio galerija vienija Beatos Molytės flamenko studiją, Aušros Krasauskaitės vaikų baleto studiją, vaikų meninę studiją „Žuveliukas“ ir šiuolaikinio šokio studiją. Sumanymas tikrai pasitvirtino – patogi vieta, graži aplinka, profesionalūs mokytojai pritraukia vis daugiau šokio mėgėjų.

Apie šokio premjerą

–Jūs, Goda, esate menotyrininkė, Agnija – šiuolaikinio šokio kūrėja. Todėl įdomi jūsų, kaip profesionalių, nuomonė apie premjerinius A.Krasauskaitės „Akvariumus“ – kaip jaunai choreografei pavyko įgyvendinti spektaklio idėją? Ar tai vienkartinis projektas?

A.Šeiko: Labai džiaugiuosi šiuo Aušros debiutu. Jos idėją kartu generavome, mąstėme. Džiugu, jog „Oberhaus“ biuras mus taip draugiškai įsileido, galėjome pažvelgti į keistą biurų gyvenimą iš vidaus. Projektas tikrai ne vienkartinis. Juolab kad Aušra turi ir daugiau kūrybinių sumanymų. Esame laimingi, jog ši talentinga choreografė yra su mumis.

G.Giedraitytė: Ir aš šiuo projektu labai džiaugiuosi. Manau, Aušra pataikė į dešimtuką: tiek konceptualiai, tiek erdviškai, tiek stilistiškai. Ji puikiai suderino turinį, aplinką, scenografiją, muziką. Tai – spektaklis, atliepiantis „Žuvies akies“ ir „Padi Dapi Fish“ deklaruojamas vertybes: interdiscipliniškumą, netradicinės erdvės panaudojimą, publikos provokaciją. Neabejoju, kad šis spektaklis turi ateitį. Jau dabar esame jį pasiūlę dviem festivaliams Lietuvoje ir užsienyje. Linkiu Aušrai ir toliau darbuotis šia linkme.

Apie naujus užmojus

– Kokie „Padi Dapi Fish“ir Šokio galerijos artimiausi užmojai?

A.Šeiko: Išplaukti į plačius vandenis (juokiasi). O jeigu rimtai, tai gruodžio 15-ąją Klaipėdoje – spektaklio vaikams „Baltoji lopšinė“ premjera, kurią sausio viduryje pristatysime Vilniuje, festivalyje „Kitoks teatras“. Kurti vaikams yra sudėtinga, bet labai smagu. Šiuosyk tai bus kalėdinė staigmena mažiesiems klaipėdiečiams. Labai graži istorija, fantastiški kostiumai, artimas buvimas su šokiu…

Mūsų Šokio galerijos tikslas – auginti mėgėjus, kartu auginant ir publiką. Laukia šurmulingas kalėdinis laikotarpis. Pas mus apsigyvens Kalėdų Senelis su šokio programa, kurią norintieji galės net užsisakyti.

G.Giedraitytė: O kitąmet – vėl premjeros ir sklaida, repertuarinių spektaklių rodymas, tarptautinių gastrolių organizavimas. Pastarieji metai „užaugino“ mūsų komandą – daugelis atlikėjų baigė studijas ir drąsiai imasi patys statyti spektaklius. Tuo labai džiaugiamės, nes įvairėjame ir profesionalėjame. Įkūrus teatrą, šiek tiek išsigrynino ir veiklos kryptys. „Padi Dapi Fish“ orientuojasi į šokio spektaklių produkciją ir jos pristatymą, o „Žuvies akis“ – į tarptautinių ryšių palaikymą, festivalio „Plartforma“ tęstinumą ir kitų vizualinių projektų vystymą. Ateinančiais metais ir vėl planuojame rengti „Kaligrafijos ant burių“ ekspoziciją Danės upėje.

Apie kultūros fabriką

– Ar siejate savo ateitį su, laukiama, greitai pradėsiančiu veikti Klaipėdos kultūros fabriku? Dalyvausite konkurse dėl teisės įsikurti jame? O gal turite kitų planų?

A.Šeiko: Ilgai su juo siejome savo viltis… O kaip bus toliau, tikrai neaišku, nes visiškai neaiškus šio kultūros fabriko funkcionavimo modelis. Ir gąsdina kainos. Bet tikrai tikimės bent jau sceną spektakliams nuomotis ir pratinti publiką prie naujos erdvės. Klaipėdai tai galėtų būti galimybė įrašyti savo vardą į panašių kultūrinių fabrikų Europoje žemėlapį. Tik gaila, kad kol kas formuojama ne menininkui palanki erdvė, ne publiką skatinanti eiti į kultūros renginius, ne auginanti kultūrą situacija. Tai panašiau į verslo centro kūrimą. O kultūros fabriko atsiradimas, jame normaliai funkcionuojanti rezidencijų programa, pritraukianti tiek Klaipėdos, tiek užsienio menininkus, galėtų pakelti beužšąlančią Klaipėdos kultūrą, senamiestį.

…Ir visada yra kitokių planų – kad ir važiuoti visam teatrui į kokią Australiją ar Kanadą (juokiasi).

G.Giedraitytė: Viskas priklausys nuo sąlygų. Visa kultūrinė Klaipėdos bendruomenė kantriai laukia šio objekto, mūsų organizacija – ne išimtis. Bet esame ribojami finansinių pajėgumų. Antra vertus, bus labai svarbi pati šio fabriko atmosfera, jame dirbsiančio personalo bendradarbiavimo principai ir požiūris į menuomenę. Jei jis išliks toks, koks yra dabar, vargu ar norėsis ten būti. Bet jei sąlygos bus priimtinos, tikrai mielai įsiliesime į šį objektą su savo projektais. Esu įsitikinusi, kad Klaipėdos kultūros fabriko sėkmė priklausys nuo ten veiksiančių žmonių. Labai norisi, kad jis taptų Klaipėdos kultūrinio gyvenimo vizitine kortele bei kūrybinę bendruomenę vienijančiu, o ne skaidančiu veiksniu.

Apie politiką, kurios nėra

– Kalbant apie Klaipėdos kultūros politiką, kur ji stringa, kokios jos bėdos ir ko, jūsų galva, reikėtų imtis, kad mūsų kultūra klestėtų?

G.Giedraitytė: Šiuo metu kaip išorinis ekspertas dalyvauju įvairiose darbo grupėse Klaipėdos miesto savivaldybėje. Neretai tenka diskutuoti ir šiuo klausimu. Kaip ir anksčiau, esu įsitikinusi, kad Klaipėdos kultūrinis vyksmas yra gyvybingas. Tikrai vyksta nemažai įvairiausių renginių skirtingiems poreikiams. Problemas įžvelgčiau dvi – pakitę visuomenės vertybės ir gyvenimo tempas bei nesuformuluotas Klaipėdos kultūrinio lauko išskirtinumas. Manau, kad labai svarbu identifikuoti savo veidą, o Klaipėda, būdama uostamiestis, tam turi kuo puikiausias sąlygas. Norėtųsi savotiškų kultūros švyturių, kurie išskirtų mūsų miestą iš kitų Lietuvos ar net Baltijos šalių miestų. Manau, kad net ir iš esamų resursų, pakreipus jų strategiją ar komunikavimo rakursą, būtų galima pasiekti tam tikrų pokyčių. Antra vertus, pati publika tapo labai pasyvi. Didžioji gyventojų dalis apskritai nebeturi poreikio lankytis kultūriniuose renginiuose. Todėl matau labai svarbią nišą, kurią reikia puoselėti ir vystyti: tai vaikų kultūrinė edukacija, jų kokybiško kultūrinio vartojimo įgūdžių formavimas.

A.Šeiko: Manau, jog Klaipėdoje kultūros politikos apskritai nėra. Kaip Goda sako, yra daug renginių, bet tai kol kas yra įstaigų ir šiaip taip bandančių išgyventi nepriklausomų menininkų ar asociacijų nuopelnas. Juokingai maža kultūrai skiriama miesto biudžeto dalis. O juk mūsų miestas kultūra ir galėtų tapti išskirtinis. Ir išvis, kada politikai suvoks, jog kultūra apskritai yra prevencinė priemonė ir saugojant šeimą, ir auginant vaikus, ir ugdant jaunimą, ir gerinant miesto atmosferą, tada kas nors gal pasikeis. Jauni, talentingi, ambicingi menininkai palieka miestą. Klaipėdos universiteto Menų fakultetas silpnėja, nebepritraukia tiek studentų, kaip anksčiau. Mes turime konkuruoti nebe tik su sostine, bet ir su visa Europa, kurioje, pripažinkime, studijuoti ir kurti tikrai geresnės sąlygos. O mūsų mieste situacija negerėja, nes nėra kultūros politikos. Ir baisiausia, jog visuomenėje formuojama neteisinga nuomonė apie kultūrą ir menininkus. Pamenu vieną straipsnį, atrodo, pernai, kai buvo paskirstyta miesto biudžeto parama kultūriniams projektams: neva kaip gerai, nieko nereikia daryti tiems menininkams, tik parašai paraišką – ir gauni finansavimą. Jei nežinočiau, kaip iš tiesų yra, po tokių straipsnių ir aš pagalvočiau – tikrai, kokie niekšai, sau pasiima pinigus ir gyvena. Pirmiausia, reikia laimėti konkurse. Antra, tai tokios sumos, jog pastatyti gerą spektaklį beveik neįmanoma. Trečia, vietoj to, kad būtų formuojama nuomonė, jog reikia stiprinti finansavimą, nes tai pakeltų kultūros kokybę, o nuo to juk visai visuomenei geriau, yra skleidžiama visiškai neteisinga informacija.

Meras per Kultūros dieną buvo pažadėjęs savo dėmesį nukreipti į kultūrą, tačiau kol kas tai tik ir lieka pažadas. Kaip Kultūros ir meno tarybos narė, kartu su kolegomis bandau pajudinti klausimus ir dėl kultūros fabriko, ir dėl kultūrinių projektų finansavimo. Taip pat svarbus finansavimo skaidrumas. Džiaugiuosi naujų iniciatyvų ir reiškinių atsiradimu mieste – ir Klaipėdos jaunimo teatru, ir Apeirono teatru, ir jo nauja erdve buvusio „Pajūrio“ pastate, ir mūsų šokio teatru. Veiksmas vyksta. Tik vėlgi kultūros politikos nebuvimas lemia, jog dėl lobizmo vieniems skiriamas tikrai nemažas finansavimas, kiti turi pasitenkinti tais keliais litais, už kuriuos net muzikos ar kostiumų negali įsigyti. O jei būtų sudėliota strategija, prioritetai, galima būtų kalbėti apie kultūros plėtrą ir tobulėjimą mūsų mieste.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Po lėlininkų dangumi –trys nauji pasauliai

Po lėlininkų dangumi –trys nauji pasauliai

Peržvelgus 2013-ųjų rudens kultūrinį kalendorių, teatrinių įvykių gausa bruka mintį, kad Klaipėdoje prasideda riebios karvės metai. Ir spektaklių vaikams gausa leidžia džiūgauti, kad pagaliau mažieji žais ne skaldos gabalais, o auksiniais kiaušinaičiais, kurių pridėjo teatro višta auksinėmis kojelėmis.

Gitana Gugevičiūtė

Savo produktą – spektaklį vaikams „Šukianešiai“ (rež. Andra Kavaliauskaitė) – pristatė Apeirono teatras; dvi premjeras – „Arbatėlė“ (rež. Karolina Jurkštaitė) ir „Sudaužytas kiaušinis“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė) – mažiesiems žiūrovams parengė Klaipėdos lėlių teatras; trečią sezoną kuriantis teatras „Lino lėlės“ pakvietė į „Lietuvišką pasaką apie tris seseris“ (rež. Linas Zubė); Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras irgi metė savo kortą – vienos dalies muzikinį-teatrinį žaidimą vaikams „Neliūdnos varlės neprincas“, kuriam muziką sukūrė Vladimiras Konstantinovas, o libreto autore ir režisiere tapo Agnė Dilytė. Pastarosios režisierės bei dramaturgės dar vieną premjerinį spektaklį „Dėdės Tito džiazas“ pagal vokiečių rašytojo Peterio Hackso knygą „Oro duobė. Nelaisvėje“ jau netrukus išvysime Klaipėdos dramos teatro scenoje. Akivaizdu, visas jauniesiems žiūrovams skirtas scenos naujienas vienu užmoju mėginti apdoroti būtų nesveika. Tad šįkart pasižvalgysiu tik po lėlininkų dangų. Tik pasižvalgysiu.

Kaip atsitiktinumų virtinė

Komunikacijos aktyvumu su mažaisiais žiūrovais Klaipėdos lėlių teatras ryškiai skiriasi nuo kitų miesto teatrų (jei sau leisime nutylėti klounų teatro studiją „Dulidu“), o toną šiam bendravimui esamu momentu iš esmės duoda dvi režisierės – G.Radvilavičiūtė ir K.Jurkštaitė. Gintarės kūrybinėje biografijoje skaičiuojama gerokai per dešimt spektaklių, Karolinos karjeroje premjerinis spektaklis „Arbatėlė“ – trečiasis. K.Jurkštaitės pirmasis darbas (spektaklis kūdikiams iki 24 mėn. „Labas, mažyli!“), vertintas kaip originalus, novatoriškas projektas, orientuotas į auditoriją, kuriai iki tol Lietuvoje specialiai niekas spektaklių nestatė, paakino stebėti tolimesnį režisierės kūrybinį kelią ir užkrauti jai ant pečių savo lūkesčių, kad dabar vienas po kito rasis inovatyvūs, „revoliucingi“ spektakliai, naštą. (Pirmas įspūdis yra stipriausias ir jo atsižadėti nėra lengva.)

„Arbatėlė“ kviečiasi žiūrovus nuo 3-ejų metų ir jiems siūlo drauge dėlioti spektaklio dėlionę iš klounados principais grindžiamų vaizdų; tiesiog žaisti atradimo džiaugsmu, mėgautis netikėtumu, improvizacijos laisve, tempo ritmu ir pauzės prasme. Stebuklo ieškoma naudojant ne „įprastas“ lėles, o pasitelkiant bet kokį aplinkos elementą – kad ir skepetaitę, pirštininę lėlę ar balionus, kuriuos (kaip pagrindinius spektaklio veikėjus) ir „atranda“ arbatėlės seansui susitikęs dinamiškas, išraiškingas, plastiškas komiškasis aktorių Erikos Mažulienės ir Justinos Jukonytės duetas, priverčiantis tuščiagalvius personažus ne tik pademonstruoti kone visas prisitaikymo galimybes, bet ir sušokti aistringą tango.

Kasdienybės stebuklų ir grožio paieškose šiandien dalyvauja nemažai režisierių, kai kurių jų darbai tampa net labai sėkmingu, įkvepiančiu pavyzdžiu, kaip minant taką proto ženklinamoje realybėje neatbukti ir be rožinių akinių pamatyti kitą – hiperrealybę (tokiu pavyzdžiu galėtų būti prieš keletą metų tame pačiame teatre Linos Beržinienės režisuotas spektaklis „Suraskim pasaką“, gaila jau išimtas iš teatro repertuaro). Tačiau netikėtesnio (komplikuotesnio) turinio, aiškios siekiamybės, idėjos (be tos, „norėjome, kad vaikai suprastų, jog gražūs dalykai visai čia pat, kad balionai gali turėti kojas, šokti“), įdomesnės režisūrinės koncepcijos spektakliui „Arbatėlė“ pritrūko. Tiek vidinė, tiek išorinė jo dramaturgija tapo panaši į atsitiktinumų virtinę, susijungiančią į neišradingą, nestilingą virsmų grandinę, o štampais apaugusi klounados vaidyba apeina giluminį vizualiosios kalbos meniškumą. Kaip 1966 m. rašė Balys Lukošius, „pantomima blizga, bet nejaudina; iš esmės, ji neaktuali“ (jis turėjo omenyje konkretų spektaklį, bet ir šiam komentaras tinka). Kompozitorė Aušra Vaštakaitė, maloniai stebinusi muzikine partitūra spektakliui suaugusiesiems „Šalia“, čia taip pat gana prėska – jos sukurtas garso takelis stokoja ryškesnio charakterio, yra audžiamas iš daugelio kažkada girdėtų arba į ką nors panašių motyvų, frazių, kurios susigeria į sunkių, keliasluoksnių kostiumų audinį (dailininkė – Viktorija Dambrauskaitė, kūrybinė konsultantė – scenografė Renata Valčik) arba efemeriškai išsisklaido nedidukėje teatro salėje.

Meniška, bet monotoniška

Beje, jei įdėmiau pasižiūrėtume, kaip žaidžia vaikai, kaip jie fantazuoja, ką atranda, kuo tiki, tikriausiai suvoktume, kad ne juos reikia mokyti ieškoti stebuklo. Tai mums reikia mokytis netrukdyti vaikams augti. (O kol jie tai daro, ženkime ir į antrąją Klaipėdos lėlių teatro šio sezono premjerą.)

G.Radvilavičiūtė naujajame spektaklyje „Sudaužytas kiaušinis“ prabyla ne visai įprasta spalvotų šešėlių kalba ir žiūrovą pasodina prie „stereoekranų“, kuriuose vaizdas vienu metu ir fragmentuojamas, ir defrag-mentuojamas. Čia, pasitelkus medžiagą ir apšvietimą, šešėlinės lėlės tampa itin gyvos (animacine prasme): jos deformuojasi, keičia savo formą, dydį. Spektaklyje gausu judrių detalių (akys, plunksnos, ragai, kibirai etc.), tačiau, nepaisant meniškumo ir originalumo, daugeliui Gintarės darbų būdingo savotiško įmantrumo ir rafinuotumo, spektaklis „Sudaužytas kiaušinis“ skamba monotoniškai. Tai lemia ir aklas prisirišimas prie formulinės pasakos kartojimosi, „tiradiškumo“, ir techninių sprendimų / galimybių skubotas išdemonstravimas.

Su režisiere G.Radvilavičiūte spektaklį drauge kūrė dailininkė V.Dambrauskaitė ir kostiumų konsultantė R.Valčik (tikriausiai turimi omenyje kostiumai, kuriuos žiūrovai pamato tik aktoriams išėjus nusilenkti. Gražūs.), kompozitorius Donatas Bielkauskas, fundamentalias dekoracijas pagaminęs Karolis Makauskas. Vaidina Renata Kutaitė ir Vytautas Kairys. Pastarajam – Klaipėdos lėlių teatro debiutantui – dėkoju už karvę ir kitus personažus, sugintus į spektaklio „Sudaužytas kiaušinis“ aptvarą. Bet už karvę labiausiai.

Efektų mažai – efektas didelis

Jau cituotasis B.Lukošius rašė: „Lėlių teatro novatoriškumas priklauso ne nuo lėliškųjų formų įmantrumo, o nuo aktoriaus talento, nuo talentingo dramaturgo ir išradingo režisieriaus“. Visi šie vaidmenys darniai sugyvena lėlininko L.Zubės asmenyje, draugiškai į kompaniją priimdami dar ir dailininką. „Lietuvišką pasaką apie tris seseris“ L.Zubė kūrė ir scenoje kuria vienas. Tik muzikinis spektaklio apipavidalinimas priklauso Algirdui Zigmantui.

L.Zubės lėlės iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastos – iš faneros, plokštuminės, vienspalvės, vos su viena kita detale. Tačiau kokios judrios, kokios aktyvios, kokios dvasingos jos tampa, paliestos lėlininko rankų, lydimos jo balso!.. Ir ne mataruojančios kojos ar besiskeryčiojančios rankos, lengvu štrichu brūkštelėti figūros (charakterio, tipažo) kontūrai čia svarbiausia – nereikia gerai išmankštinto vaizduotės raumenyno, kad pajustumei dvasinę ir minties energiją, sklindančią iš lėliškojo pasaulio, kuriame pagal mūsiškąjį analogą kryžiuojasi kasdienybės horizontalė (varstotas) ir būties vertikalė (dangus). Efektų mažai – efektas didelis.

Lengva, su rytietiškais atspalviais A.Zigmanto muzika neplėtoja autentiškų liaudiškų motyvų. Ji tarsi spektaklio šleifas, prislopinantis tą dramą, kuri vyksta scenoje: pavydo kamuojamos seserys kuciumi užmuša savo jaunylę seselę, ją pakasa miške po berželiu, tikėdamosi gauti josios stebuklingą sidabrinį dubenėlį su obuolėliu… Ir tik vanduo iš stebuklingo karaliaus šulinio prikelia kvailutę gyventi.

Daugeliui atrodys nepriimtina vaikiškai auditorijai kalbėti apie žudantį pavydą, rodyti jai veikėjus, atimančius gyvybę silpnesniam, geresniam, kitokiam. Šį klausimą spektaklis leidžia apžiūrėti ne tik iš etinės, estetinės pusės, bet ir jį žiūrint pamąstyti apie tautosakinę tradiciją ir dabarties medijose demonstruojamą nemotyvuotą žiaurumą, bausmės neadekvatumą nusikaltimui, apie esmines būties (gyvenimo ir mirties) kategorijas, gilintis į reiškinių priežastis ir esmę neprarandant skaidrios vilties, kad virš netobulo, įtampų kupino pasaulio visada yra dangus.

Jei teatras yra politika ir filosofija, tai „Lino lėlės“ man – romantiškas vilties teatras. Nekoketuojantis, nemoralizuojantis (bet nukreipiantis), neapgaudinėjantis. Eksperimentuojantis, bet ne eksperimentinis. Čia nebandoma su žiūrovu pasibučiuoti per stiklą.

Du vaidmenys – keturiems aktoriams

Du vaidmenys – keturiems aktoriams

Jūratė Grigaitienė

Nors lietuvių ir gruzinų tautų mentalitetas, kultūra, papročiai ir tradicijos labai skiriasi, o jas geografine prasme skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau galima atrasti ir nemažai panašumų: kažkoks sunkiai paaiškinamas graudumas, lyriškumas, geresnio ir gražesnio gyvenimo ilgesys, trapus žmogiškos egzistencijos laikinumo pojūtis… Tuo buvo galima įsitikinti lapkričio 13-ąją pažiūrėjus naujausią ir jau 60-ąją Pilies teatro premjerą – Tamaros Bartajos „Žaislinį pistoletą“, režisuotą Alvydo Vizgirdos.

Pasirinko kitą strategiją

T.Bartaja – šiuolaikinė gruzinų rašytoja, dramaturgė, scenarijų autorė. Jos pjesės sulaukė pripažinimo, pastatytos ne tik gimtojoje Gruzijoje, bet ir užsienio šalyse. Pati autorė neslepia, kad jos kūryboje galima rasti nemažai autobiografinių motyvų. Viena mėgstamiausių jos pjesių „Žaislinis pistoletas“ tapo nacionalinio konkurso „Naujoji Gruzijos drama“ nugalėtoja.

Į Lietuvą pjesių rinkinį iš Armėnijos sostinėje Jerevane 2010-aisiais vykusio pirmojo tarptautinio buvusių Sovietų Sąjungos respublikų šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Nūdienos reabilitacija“ parvežė tame projekte dalyvavęs klaipėdietis režisierius Virginijus Vyšniauskas. Taip beveik atsitiktinai pjesė „Žaislinis pistoletas“ atsidūrė režisieriaus A.Vizgirdos rankose, kuris ją pats išvertė iš rusų kalbos ir pastatė Pilies teatre.

Pjesėje tik du veikėjai – mergaitė Mėja (Medėja) ir garsus aktorius bei režisierius Ijo (Joramas). Dramaturgė remarkose pažymėjo, kad pjesę gali vaidinti šeši aktoriai. Kitaip tariant, trys Medėjos ir trys Joramai, kurie pasikeisdami spektaklyje sukurtų personažus skirtingais amžiaus tarpsniais – vaikystėje, jaunystėje ir senatvėje. Tačiau režisierius A.Vizgirda pasirinko kitą meninę strategiją.

Spektaklyje veikia ne du ir ne šeši, bet keturi personažai. Medėjos vaidmenį kuria Pilies teatro aktorės Vilija Gruodytė ir Vilma Ptašinskaitė, o Joramo – Ramūnas Šeputis ir Donatas Žilinskas. Dvi poros nesiekia atskleisti įvykusių personažo pokyčių skirtingais gyvenimo laikotarpiais, juolab kad ir vaidinančių aktorių amžiaus skirtumas nėra ypač didelis. Režisieriaus sumanymo esmė, kad aktoriai savo prigimtinėmis psichofizinėmis savybėmis, temperamentu, charakteriu, emocine raiška papildytų vienas kitą ir pasakojamą istoriją. Tokiu būdu scenoje atsiranda daugiau gyvumo, ryškesnių personažų charakterio spalvų, įvairesnių prisitaikymų ar išraiškingesnės kūno plastikos, išvengiama pasikartojimų ir monotonijos. Laikomasi epinio pasakojimo leksikos, kai istorija, greičiau, yra papasakojama nei suvaidinama. Aktoriai suvaidina tik ryškesnius, kulminacinius spektaklio epizodus: pvz., aktorių atranką, šokį, efektingą pistoleto panaudojimo sceną, Mėjos ir Ijo susitikimą po daugelio metų ir kt. Tokia scenine praktika, kai atsisakoma detalaus psichologinio vaidmens kūrimo modelio, siekiama suaktyvinti žiūrovų vaizduotę. Publika spektaklio metu priversta mąstyti, kelti sau klausimus ir analizuoti, nes siužetinė linija atskleidžiama ne tiesiogiai, bet per subtiliai scenoje pateikiamas užuominas. Aktoriai nesusitapatina su kuriamais personažais, žvelgia į juos tarsi iš šalies su švelnia ironija, šiek tiek atsiriboję. Todėl spektaklyje išlaikomas sąlygiškas, o ne buitinis lygmuo.

Išdaiga virsta drama

Siužetas nesudėtingas, bet nuoširdus ir jaudinantis. Žinomas aktorius ir režisierius, kurį beprotiškai įsimylėjusi 14-metė paauglė Mėja, rengia atranką pagrindiniam Džuljetos vaidmeniui jo statomoje Williamo Shakespeare’o dramoje „Romeo ir Džuljeta“. Mažo ūgio, ne itin išvaizdi mergaitė Mėja, negavusi trokštamo vaidmens ir, svarbiausia, galimybės būti arčiau savo dievinamo aktoriaus, sugalvoja neįtikėtinai naivų keršto planą, kuris kardinaliai pakeičia abiejų herojų likimus. Vaikiška išdaiga su žaisliniu pistoletu netikėtai virsta didžiule jaunų žmonių drama. Joramas visiems laikams išeina iš teatro ir pradeda rašyti pjeses, o Medėja, atvirkščiai, tampa tikra scenos žvaigžde, pasaulyje garsia dainininke. Personažai paradoksaliai apsikeičia vaidmenimis / socialiniais statusais, tačiau iki gyvenimo pabaigos išsaugo šiltus jausmus, prieraišumą ir meilę vienas kitam.

Dramatinę koliziją padeda kurti kompozitoriaus Gintaro Kizevičiaus muzika, aktoriaus D.Žilinsko grojimas akordeonu, gyvai skambančios dainos. Ypač daug emocijų sukelia ilgesinga gruzinų liaudies daina „Suliko“, atliekama Medėjos po daugelio nesimatymo metų itin tikroviškai scenoje atrodančių pietų kraštų vaisių – arbūzų – fone. Stilistiškai minimali ir švari scenografija atliepia pirmuosius ir paskutinius spektaklio fragmentus, kai brandaus amžiaus sulaukusi Mėja gauna keistą siuntinį iš jau, deja, mirusio mylimojo Ijo. Brangus siuntinys atgaivina vaikystės prisiminimus, kurie ir sudaro šios pjesės ir spektaklio struktūrinį pagrindą.

Paprastai ir nuoširdžiai

Iš šviesių, šiltų medaus spalvos medinių lentelių sukaltos dėžės su neryškiais užrašais ant šonų (scenografė Daina Ališauskaitė-Zinovičienė) funkcionaliai pasitarnauja aktoriams ir kaip kėdės / suoliukai, stalai ar kitos paskirties baldai. Jie akimirksniu virsta lagaminais, pakyla, skrynia, spinta, pašto siunta ir pan.

Aktoriai scenoje mažai tiesiogiai bendrauja vienas su kitu. Tačiau kiekvienas turi po keletą solinių numerių, kuriuose maksimaliai atsiskleidžia jų temperamentinga vaidyba, muzikiniai-vokaliniai ar choreografiniai gebėjimai. Aktorių sakomas tekstas neįkyriai paryškinamas vienu kitu spalvingu vaidybiniu epizodu. Žinoma, tobulėti tikrai dar yra kur, norint, kad spektaklis suskambėtų visu pajėgumu.

Šiandien žiūrovai teatre mato daug destrukcijos, todėl išsiilgę paprastos ir nuoširdžios gyvenimo istorijos. Turiu pagrindo ir vilties tikėti, kad jaudinančią meilės istoriją, kuri galėjo nutikti bet kam, jie premjeros vakarą išgirdo. Tik gaila, kad pjesės autorė gruzinė T.Bartaja dėl finansinių priežasčių, o gal ir dėl kai kurių tarnybų abejingumo taip ir neatvyko į savo kūrinio premjerą Lietuvoje, Klaipėdos Pilies teatre.