Menui kilniajam giedosime šlovę: S.Šimkaus konservatorijos 90-mečiui

Menui kilniajam giedosime šlovę: S.Šimkaus konservatorijos 90-mečiui

 

 

 

Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijai rugsėjo 30-ąją sukako 90 metų. Be to, šiemet sukanka 20 metų, kai šiai vienai seniausių technikumu, aukštesniąja muzikos mokykla vadintai Lietuvos muzikinio ugdymo įstaigų buvo grąžintas istorinis konservatorijos vardas.

Laima Sugintienė

Šias sukaktis mokykla ketina paminėti išskirtiniu, unikaliu renginiu. Jo programa norima priminti ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos muzikinei kultūrai reikšmingus faktus. S.Šimkus puikiai suprato, kad „mūsų kultūrinė ateitis (…) priklausys nuo to, ar pajėgsime plačia visuomenės minia išsiristi iš siauro rato miesčioniškų reikaliukų ir cackų į orbitą europietiškos, plačiąja to žodžio prasme gilios dvasios ir muzikos sritį“.

Koncerte – istorinis repertuaras

Tad 1925 m. gegužę įvykęs pirmasis iš konservatorijos bendruomenės sudaryto simfoninio orkestro koncertas, kurio programoje tarp kitų opusų skambėjo ir M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, yra ir lietuviško simfoninio orkestro gimimo diena. O praėjus vos penkeriems metams po mokyklos įsteigimo konservatorijos bendruomenė susitelkė Ch.Gounod operos „Faustas“ pastatymui. Ir tai padarė per tris mėnesius! Jubiliejinio koncerto programa atlieps turtingą mokyklos istoriją: skambės minėtoji poema ir „Fausto” fragmentai.

Abu kartus anuomet miestiečiai buvo pakviesti į tuometę Šaulių salę, kuri, talpinusi 800 klausytojų, buvo sausakimša. Todėl 2014 m. sausio 7 d. būtent šioje miestui istoriškai svarbioje meninėje erdvėje – dabar Klaipėdos koncertų salėje – ir įvyks jubiliejinis renginys „Menui kilniajam mes giedame šlovę“.

Įkūrėjo tradicijos gyvos

Į jungtinį simfoninį orkestrą ir mišrų chorą susiburs įvairių kartų konservatorijos absolventai, pedagogai ir mokiniai, Klaipėdos kamerinis orkestras, kurio didelė dalis taip pat yra arba absolventai, arba pedagogai (meno vadovas Mindaugas Bačkus, chormeisterė Jolanta Vyšniauskienė). Dalyvaus solistai Sigutė Stonytė (sopranas), Viktoras Gerasimovas (sopraninas), Kęstutis Alčiauskis (tenoras), Mindaugas Rojus (tenoras / baritonas), Almas Švilpa (bosas, Lietuva–Vokietija), diriguos Stasys Domarkas ir Tomas Ambrozaitis.

Ypač džiugina, kad visi jie entuziastingai palaikė idėją, noriai sutiko dalyvauti, nors kai kam teks atvykti net tik iš Vilniaus, bet ir iš užsienio. Tai dar vienas įrodymas, kad konservatorijos įkūrėjo dvasia gyva. Juk tai jis į dėstytojų sutartis įtraukdavo reikalavimą apie privalomą grojimą koncertuose, o jo mokiniai, nuvykę dirbti į Kauną, graužėsi, kad gauna algą, o darbo… nėra.

Jubiliejai – proga prisiminti savo šaknis, apžvelgti nuveiktus darbus, brėžti gaires ateičiai. Apie muziko kelią, pašaukimą mintimis dalijosi šventinio koncerto solistai ir dirigentai.

S.Domarkas neteko… garbanos

Baigęs dirigavimo specialybę Sankt Peterburgo konservatorijoje, beveik pusė amžiaus muzikoje, didžioji dalis dirbant muzikiniame teatre – būtent tiek metų šiam efemeriškam menui paskyrė klaipėdiečiams puikiai pažįstamas maestro S.Domarkas. Savo jaunystės mieste dirigentas išgyveno kūrybinį pakilimą, savotišką renesansą: nuo 1993 m. jis buvo Klaipėdos muzikinio teatro (KVMT) vyriausiasis dirigentas, tais pačiais metais subūrė Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, kurio parengtos programos labai praturtino uostamiesčio muzikinę panoramą. Nuo 1995-ųjų menininkas vadovavo KVMT.

S.Domarko iniciatyva KVMT nuo 1998 m. rengia tarptautinį operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kasmet vykstantį Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, Juodkrantėje, Plungėje, Kretingoje ir Karaliaučiuje.

Jis tapo viena žinomiausių uostamiesčio kultūros ir meno asmenybių, jo nuopelnai įvertinti Klaipėdos kultūros magistro žiedu.

S.Domarko kūrybinėje biografijoje – per 40 scenos veikalų pastatymų, daug originalių simfoninių programų. Ypatingą dėmesį maestro visada skyrė lietuviškų kūrinių ir jų autorių propagavimui. 1997 m. Klaipėdoje įvyko pirmojo nacionalinio veikalo nepriklausomoje Lietuvoje – Giedriaus Kuprevičiaus operos „Prūsai“ premjera, jis inicijavo ir A.Žigaitytės operą „Žilvinas ir Eglė“, tai buvo pirmoji nacionalinė Lietuvos opera, parodyta užsienyje – Lenkijoje.

Šiuo metu jis yra Plungėje vykstančio tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio meno vadovas. Plungė jam suteikė miesto garbės piliečio vardą.

Šiltai ir su meile dirigentas prisimena savo jaunystės uostamiestį, kur suspėdavo ir į tautinių šokių ratelį, krepšinio treniruotes, ir į matematikų olimpiadą, kur pirmosios meilės vedžiotos po kapines – muzikos mokykla buvo šalia dabartinio Skulptūrų parko. Kur, nusižiūrėjus į klarnetą pūtusį brolį Juozą, pučiant obojų, prasidėjo jo paties ilga muzikos pažinimo kelionė. Kadangi broliai buvo panašūs, direktorius J.Karosas liepė nusikirpti garbaną… Jam teko laimė mokytis legendinio mokytojo Kazimiero Biliūno klasėje. Šis visus mokinius labai globojo, visiems darė liežuvėlius, kviesdavo namo pietauti… Didelį įspūdį paliko teorinių dalykų mokytojas Bronius Šiaučiulis. Labai ryškiai prisimena pirmuosius koncertus, jų vykdavę labai daug, pamena A.Livontą griežiant. Baigęs tik tris kursus, vėl paskui brolį išvyko mokytis į Vilnių. Su tuo susijusi kriminalinė istorija, mat prisimelavo, esą atestatą užmiršo… Gana greitai supratęs, kad nebus obojininkas, vis labiau ėmė domėtis dirigavimu. O norint įstoti į tuometę Leningrado konservatoriją, reikėjo ypač daug teorinių žinių, jis gi nebuvęs nei solfedžio, nei harmonijos asas.

Tačiau S.Domarkui pavyko. Vienas pirmųjų įžvelgęs jame dirigentą buvo Jonas Aleksa, apie debiutinį koncertą rašęs, kad „dirigentų šeimos nariu tapo tikras profesionalas“.

„Tie, kurie paklysta ir muziką pasirenka atsitiktinai, geriau būtų, kad mestų. Talentas pats nedirba, reikia labai daug dirbti pačiam. Jei tai tik amatas – tokių žmonių muzika nemėgsta. Didelė laimė bendrauti su muzika. Tai labai svarbu suvokti tame amžiaus tarpsnyje, kai mokomasi konservatorijoje. Tuomet dažniausiai ir įvyksta persilaužimas, paklojami profesinio kelio pamatai“, – dėstė jubiliejiniame koncerte operos „Faustas“, kurią yra dirigavęs ne tik Kaune, bet ir Minske, fragmentus diriguosiantis maestro S.Domarkas.

T.Ambrozaitis surado save

Būtent pas J.Aleksą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje LMTA simfoninio dirigavimo mokėsi T.Ambrozaitis, prie dirigento pulto stosiantis pakaitomis su S.Domarku.

O į konservatoriją jis įstojo po septynerių metų, praleistų J.Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių chore „Gintarėlis“, kurio meno vadovas šiuo metu yra jis pats. Mat jo mokytojai – Pet-ras Mikutis ir šviesaus atminimo Juozas Kubilius manė, kad iš Tomo gali išeiti muzikantas. Išėjo. Šiandien jaunas dirigentas, gyvenantis tarp Klaipėdos ir Šiaulių, sukasi be poilsio dienų, sunku spėti sekti jo itin plačią veiklą. Ką tik įvyko įspūdingas „Gintarėlio“ 50-mečiui skirtas koncertas, o dirigentas jau repetuoja „Polifonijos“ veiklos 40-mečio programą. Jau porą metų jis energingai vadovauja šiam Šiaulių valstybiniam kameriniam chorui. Per trumpą laiką su „Polifonija“ Tomas spėjo paruošti daug įspūdingų koncertinių programų, atliko stambių formų chorinių drobių. Tai S.Rachmaninovo „Šv. Jono Auksaburnio Liturgija“, V.Juozapaičio oratorija „Mažvydas“, J.Haydno „Metų laikai“, J.Brahmso „Vokiškas requiem“, W.A.Mozarto Requiem, J.Rutter „Magnificat“, „Gloria“ ir „Requiem”, G.Sviridovo „Vainikas Puškinui“ ir kita.

Baigęs konservatorijos Chorinio dirigavimo skyrių (dėst. A.Purlienės klasė), mokslus tęsė LMTA, kur įveikė aspirantūros studijas. „Įtaką mano karjerai konservatorija, be abejo, padarė. Kai kurie joje dirbantys pedagogai yra savo profesijos, savo darbo fanatikai. Tuo laiku mokykloje dirbo dideli žmonės, autoritetai, savo pedagoginį darbą sujungdami su praktika scenoje. Džiaugiuosi, kad besimokydamas šioje mokykloje galėjau praktiškai pajusti, kas yra choras, prisiliesti prie jo. Esu dėkingas pedagogams už kantrybę ir „sudegintus“ nervus ruošiant mane tam keliui, kuriuo tai lengviau, tai sudėtingiau šiandien žingsniuoju. Jaunimui linkiu noro kurti, noro gyventi, kantrybės siekti ir pasiekti. Ir visą savo gyvenimą išlikti dėkingiems bei visada prisiminti mokytojus, kurie jums, mielieji, atidavė dalelę savęs, negailėdami nei laiko, nei jėgų, nei savo sveikatos“, – linkėjo T.Ambrozaitis.

S.Stonytė: buvau puikiai paruošta

Nacionalinės premijos ir „Kristoforo“ laureatė, Lietuvos operos bičiulių draugijos apdovanota Kipro statulėle, klaipėdietė S.Stonytė – viena žymiausių Lietuvos operos solisčių. Ne kartą kalbėta apie jos itin įtaigiai atliktus vaidmenis, išgirta vokalinė ir aktorinė kultūra, išnagrinėtas nepaprasta valia ir žmogiškumu paženklintas charakteris. Tarp jos sukurtų vaidmenų bene visos pagrindinės soprano repertuaro partijos: Violetta, Abigaille, Amelia, Aida, Ledi Macbeth, Leonora, Tosca, Margarita, Elisabeth, Senta, Liza ir Tatjana, Salomėja, naujausi įspūdingi jos vaidmenys Grafienė ir Dezdemona bei daugelis kitų. Vieno pokalbio metu ji paatviravo: „Kaip solistė, operos dainininkė išeisiu išdidi. Išeisiu su pagrindiniu vaidmeniu. Ir gerai sudainuotu. Galvojau, kad tai bus Grafienė. Tačiau teatro vadovybė vis skatina likti. Visada buvau solistė, kuri neprašė vaidmenų, o rinkosi iš siūlomų. Šiuo metu iš sopranų esu vyriausia, sakau – tegu jaunesni dainuoja… Tačiau vis esu kviečiama“. Ir štai – Dezdemona: „Mes esame Nekrošiaus pateptieji“, – sakė dainininkė, kuriai buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius „Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį“. Taikliau nepasakysi. Tai apibūdina visko, ko ji imasi, esmę.

O kur dar stambių formų koncertinis repertuaras, kuris apima kūrinius nuo J.S.Bacho iki A.Schönbergo, kameriniai vokaliniai kūriniai – su savo vyru pianistu J.Karnavičiumi solistė atliko ne vieną įsimintiną programą (R.Schumanno „Moters meilė ir gyvenimas“, O.Messiaeno „Poemos Mi“, R.Strausso ir S.Rachmaninovo dainos bei romansai).

S.Stonytė koncertavo Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Taivanyje, JAV.

Tačiau plačiajai visuomenei profesorė labiausiai žinoma kaip populiarių LTV projektų „Triumfo arka“ ir „Auksinis balsas“ vertinimo komisijų narė, kurios santūrūs, profesionalūs, geranoriški ir itin korektiški komentarai turėtų būti gyvas priekaištas pigaus populiarumo besivaikantiems kolegoms…

Du dešimtmečius solistė dėsto dainavimo specialybę LMTA. „Dėstytojas privalo būti autoritetas, jis turi būti kūrybingas, išprotėjęs, egzaltuotas. Jis turi prisiimti daugiau atsakomybės“, – teigė žymusis sopranas.

Visada džiugu, kai dainininkė atvysta į miestą, menantį jos pirmuosius muzikinius žingsnius. Ji baigė Nijolės Mameniškienės dainavimo klasę, būtent ši dėstytoja padarė didžiausią įtaką, kaip prisipažino solistė. O į konservatoriją ji pateko labai netikėtai –mokyklos draugė patarė jai stoti į dainavimą, nes girdėdavo, kaip ji chore garsiai dainuodavo… „Labai aukštai vertinu šią ugdymo įstaigą, – sakė dainininkė. – Didžiuojuosi, kad čia mokiausi, buvau puikiai paruošta. Galėjau konkuruoti su tais, kurie Vilniuje studijavo parengiamajame skyriuje, o kartais juos ir pranokdavau. Visapusiškai geras paruošimas, taip pat ir teorinis. Tiesa, mokiausi ketverius metus. Ir šiandien per stojamuosius į LMTA „šimkiukai“ vertinami aukščiausiais balais. Kiekvieną jauną žmogų, kuris pasirinko muziko kelią, labai gerbiu, nes jis sieks dvasinių ir profesinių aukštumų, pasiaukojamai dirbdamas visą savo gyvenimą.“

90-mečio koncerte solistė atliks populiariąją Margaritos ariją su perlais, dainuos ansambliuose.

V.Gerasimovas išmoko disciplinos

V.Gerasimovas, unikalaus, vienintelio Lietuvoje balso savininkas, taip pat yra klaipėdietis, dainavimo mokytis pradėjęs prof. S.Stonytės klasėje. „Daug semiuosi žinių iš koncertų su dėstytoja. Apima nuostabus jausmas, kai dainuojame duetu. Aukščiau visko yra pojūtis „čia ir dabar“, – pasakojo Viktoras.

Mokydamasis J.Kačinsko muzikos mokykloje, jis dainavo chore „Gintarėlis“ ir grojo fortepijonu, kurį vėliau studijavo S.Šimkaus konservatorijoje. „Apie „šimkinę“ teko daug girdėti besimokant muzikos mokykloje, todėl tuomet man tai buvo didelė svajonė, kurios atkakliai siekiau, – prisiminė dainininkas. – Visas gyvenimas sukosi apie muziką, buvau muzikos mokyklos septintoje klasėje ir troškau naujos patirties bei tobulėjimo. Sunkiai įsivaizdavau, jog šio meno pažinimas baigus mokyklą gali nutrūkti. Mokykloje buvau savotiškas, klasėje tokių nebuvo, todėl dažnai likdavau nesuprastas. Labai džiaugiuosi, jog yra tokia mokykla, kur galėjau mokytis taip, kaip norėjau, drauge su bendraminčiais, neapleisdamas ir bendrojo lavinimo. Bet kokios srities menininkui pirmiausia, mano įsitikinimu, reikalinga disciplina, kurią čia ir suvokiau. Atsakomybė – čia visada buvo aiškūs tikslai, kam ir kada turėjau pasiruošti. Man rūpėjo kokybė. Tekdavo nuolat išbandyti save konkursuose, seminaruose arba bendradarbiaujant su kitais muzikantais, taip galėjau įvertinti savo ribas ir duoti sau naujos inspiracijos tobulėjimui.“ Anot V.Gerasimovo, visi buvę dėstytojai prisidėjo prie jo „muzikinės skrynios“, o iš jų labiausiai – jo specialybės dėstytoja Biruta Vaišienė – ji iki šiol jam svarbi asmenybė ir gyvenimo mokytoja. O pati linksmiausia ir tarsi tau lygi visada likdavo dėstytoja Skaistė Čilinskaitė.

Sparčiai šiuo metu kyla jo karjera: Viktoro unikalus balsas skambėjo madrigalinėse operose, pažo vaidmeniu jis debiutavo KVMT C.Monteverdi operoje „Pompėjos karūnavimas“, o LMTA Operos studijoje parengė palankių spaudos atsiliepimų sulaukusį vaidmenį G.F.Händelio operoje „Kserksas“. V.Gerasimovas sukūrė vaidmenis Ch.W.Glucko operoje „Orfėjas ir Euridikė“, W.A.Mozarto „Figaro vedybose“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), G.F.Händelio operoje „Acis ir Galatėja“ (Tytuvėnų festivalis). Šiuo metu jis dalyvauja Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 20-mečiui skirtame koncertų cikle „Barocco Divertimento“, kuris vyks ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Viktoras yra ir istoriškai reikšmingo įvykio dalyvis – dainuoja Portugalijoje rastoje João de Sousa Carvalho operoje „Everardas II Lietuvos karalius“. Taip pat rengia Lietuvoje nestatytos G.F.Händelio oratorijos „Prisikėlimas“ sudėtingą Angelo partiją 2014 m. kovo mėnesį steigiamo Baroko operos teatro atidarymui.

Naujausias įspūdingas jo darbas – Margaritos vaidmuo Ch.Gounod operoje „Faustas“ (Baltijos kamerinis operos teatras), o jubiliejiniame koncerte jis persikūnys į kitą personažą – taps Zybeliu.

Į darbų verpetą įsisukęs solistas džiaugiasi save atradęs ir pataria šį kelią rinktis tik tuomet, „kai be jo gyventi negalite“. „Priešingu atveju vėliau kankinsitės. Atsiverkite savo dėstytojui ir juo pasitikėkite – tai jūsų turtas. Tai jūsų akys ir ausys, kurios pasakys ne tai, ką norite girdėti, bet svarbiausią dalyką – tiesą. Daug dirbkite, darykite viską, ką galite, kad taptumėte geresniu menininku“, – patarė V.Gerasimovas.

A.Švilpai padėjo atsitiktinumas

Dėl didelio užimtumo jau beveik du dešimtmečius Vokietijoje, šalyje, kurioje yra maždaug 80 operos teatrų, gyvenantis A.Švilpa gimtajame mieste retas svečias. Ir šįkart surasti datą įtemptame solisto grafike nebuvo lengva – ką tik jis dalyvavo R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjeroje Sankt Galeno teatre Šveicarijoje, kur ją dirigavo M.Pitrėnas. Šio kompozitoriaus muzika yra vadinama operos Everestu, į kurį Almas sėkmingai kopia. Beje, būtent Olando monologas tapo koncerto kulminacija, kai žymusis bosas prieš penkerius metus, po studijų S.Šimkaus konservatorijoje, dėstytojo Vytauto Kliukinsko klasėje, baigęs mokslus Vilniuje (ten prisipažįsta pirmą kartą rimtai susidūręs su operiniu dainavimu, studijuodamas pas prof. V.Prudnikovą) ir Ciuriche, grįžo į Klaipėdą. Tuomet, 2008-aisiais, tarptautiniame muzikos festivalyje „Sugrįžimai“, Almą jo pedagogai, moksladraugiai ir giminės Klaipėdoje išgirdo pirmą kartą. Nuolat įvairiuose Vokietijos teatruose pagrindines boso partijas atliekantis solistas įtikinamai pademonstravo savo aukščiausią meistriškumą. Interpretuodamas W.A.Mozarto operų „Figaro vedybos“ ir „Don Žuanas“ arijas, atlikėjas pakerėjo puikia technika, nepaprastais artistiniais gabumais, dinamiškumu, judrumu, paslankumu bei raiškia artikuliacija (sunku patikėti, kad kažkada atlikėjas dėl to turėjo rimtų problemų). Žavėjo dainininko gebėjimas akimirksniu persikūnyti – kokie gi kontrastingi M.Glinkos Farlafo rondo iš „Ruslano ir Liudmilos“ (šį vaid-

menį jis efektingai atliko 2011 m. iškilmingai atidarant rekonstruotą Maskvos Didįjį teatrą) ir skausmingai dramatiškas Boriso monologas iš M.Musorgskio operos „Borisas Godunovas“!.. Džiaugėmės galėdami jį išgirsti 2009 m. festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kuriam solistas parengė net dvi programas – „Auksinės boso arijos“ ir „Su Wagneriu pas Thomą Manną“, po metų jis dar kartą grįžo į KVMT. Prestižinio Vilniaus festivalio 2012 m. atradimu spauda pripažino būtent A.Švilpą, kuris koncerte „Septyni persikūnijimai. Almo Švilpos rečitalis“ vėl pribloškė klausytojus savo balso galimybėmis ir persikūnijimo talentu. „Šimkiukų“ tandemas“ (pianistė Audronė Juozauskaitė taip pat yra Klaipėdos konservatorijos ugdytinė) atliko aukštojo vokalinio pilotažo reikalaujančią programą. O 2013 m. A.Švilpa dalyvavo R.Wagnerio savaitėje LNOBT.

Pirmasis jo vaidmuo profesionalioje scenoje (LNOBT) buvo Bazilijus G.Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Nuo 1996-ųjų Almas yra Eseno muzikinio teatro solistas (beje, dar viena „šimkiukė“ – Lietuvos operos primadona Sandra Janušaitė su Eseno „Aalto“ operos teatru šiemet pasirašė kontraktą dviem sezonams), operose atlieka pagrindines boso partijas. Yra sukūręs daugelį boso vaidmenų (Mefistofelis, Don Bazilijus, Figaras, Kunigaikštis Igoris, Eskamiljas, Zacharijas, Don Pizaras, Jonas Krikštytojas ir kt.), o pastaruoju metu vis aktyviau atlieka R.Wagnerio operų partijas.

Solistas taip pat yra dainavęs garsiajame Zalcburgo festivalyje, pagrindinėse Miuncheno, Berlyno, Dresdeno, Štutgarto, Vienos ir kitų miestų operos scenose. A.Švilpa dirbo su garsiais dirigentais – Danieliu Barenboimu, Kentu Naganu, Vladimiru Jurovskiu, Aleksandru Vedernikovu.

J.Karoso muzikos mokykloje baigęs akordeono klasę, Almas tik atsitiktinumo dėka įstojo į dainavimą: atnešęs dokumentus į priėmimo komisiją, ten sutiko tuometį Dainavimo skyriaus vedėją ir… apsisprendė būti dainininku. „Taip V.Kliukinskas tapo pirmuoju dainavimo mokytoju. Labai didelę įtaką mano muzikiniam vystymuisi turėjo ir kiti dėstytojai: tai vokalinio ansamblio discipliną dėsčiusi Ona Glinskaitė, harmonijos dėstytoja Rita Narušytė ir kiti pedagogai“, – sakė vienas pirmųjų užsienyje karjeros aukštumų pasiekęs „šimkiukas“. O muziko kelią besirenkančiam jaunimui jis linkėjo būti stropiems, ryžtingai bei kantriai siekti savo užsibrėžto tikslo.

Jubiliejiniame koncerte A.Švilpa atliks populiariuosius Mefistofelio kupletus bei serenadą iš Ch.Gounod „Fausto“. Vokiečių muzikos kritikas U.Hauke rašė: „Švilpos asmenyje matau absoliučiai „dievišką“ Mefistofelį – didingą savo balsu ir stotu, nepriklausomu nuo savo balso ir artistinių galimybių“.

K.Alčiauskis iš pradžių grojo

„Šimkinė“ mano gyvenime atsirado 1986 metais, kai, grojęs trimitu, įstojau į birbynės specialybę. Ši šauni mokymo įstaiga suteikė man puikų išsilavinimą, davė nuostabių žinių, padėjo suvokti, koks nuostabus menas yra muzika… Čia sutikau tikrai daug nuostabių žmonių, kurie savo šiluma, žiniomis tiesė ranką dar neapsiplunksnavusiam jaunajam menininkui. Didelis ačiū mano specialybės dėstytojui Sigitui Kusui, auklėtojai Zitai Stankūnaitei ir dar daugeliui kitų… Jaunuoliai, džiaukitės muzika ir gyvenimu, būkite laisvi ir niekada nebijokite klysti – tik tada būsite tikri menininkai“, – kalbėjo buvęs Lietuvos legendinio tenoro Virgilijaus Noreikos studentas, šiandien gerai žinomas tenoras K.Alčiauskis.

Jis per savo muzikinę karjerą sukūrė įsimintinų vaidmenų LNOBT, Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose, yra dažnas svečias Estijos nacionalinio operos teatro scenoje. Dainininko repertuare – Daktaras Abrenuncio, Pongo, Remendado, Gastonas, Goro, Tamino, Pedrillio ir kiti vaidmenys. Muzikos kritikė Beata Leščinska apie Kęstučio vaid-menis Kauno muzikiniame teatre rašė: „Puikus K.Alčiauskio kuriamas Karamelo vaidmuo J.Strausso „Nakties Venecijoje“ – spalvingas, įdomus; visuomet žavi ir solisto balsas, turintis, sakyčiau, prigimtinio lyrinio tenoro spalvų“. Kritikė išskyrė ir jo Tebaldą Ch.Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“.

Solistas dažnai kviečiamas atlikti tenoro partijas stambiuose oratorinio žanro kūriniuose. Vienas naujausių darbų – V.Juozapaičio oratorija „Mažvydas“, o už Evangelisto partiją J.S.Bacho „Pasijoje pagal Joną“ 2008 m. atlikėjui įteiktas Auksinis scenos kryžius. Šią partiją jis jau yra dainavęs bene dešimt kartų, ir ji dažniausiai pripažįstama šio didingo kūrinio kulminacija.

V.Noreikos ugdytinis yra sukaupęs ir didelį kamerinės muzikos repertuarą. Solistas kviečiamas koncertuoti tarptautiniuose festivaliuose, gastroliavo JAV, Olandijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Belgijoje, Šveicarijoje, Rumunijoje.

Už įsimintinus vaidmenis bei partijas K.Alčiauskis buvo dukart apdovanotas Kauno „Fortūnos“ premija, o 2007 m. jam įteiktas LNOBT apdovanojimas „Operos Švyturys“ metų solisto nominacijoje.

Jubiliejiniame vakare buvęs birbynininkas persikūnys į velniui sielą pardavusį ir jaunystę atgavusį daktarą Faustą.

M.Rojus: myliu, gerbiu, prisimenu

Artistiškas ir išvaizdus M.Rojus niekada nesiskundė publikos dėmesio ir meilės stoka, o po 2009 m. LTV projekto „Triumfo arka“ jo populiarumas dar labiau išaugo.

Pagrindines partijas atliekantis KVMT tenoras / baritonas sakė, kad į konservatoriją, matyt, atkeliavo Dievulio vedamas, nes vidurinėje mokykloje tikrai nebuvo suplanavęs, kad taps operos solistu. Ir vos tik įžengęs suprato, kad tai tikrai ta dvasia mokyklos, kuri pakerės ir ilgam užvaldys. „Myliu… Gerbiu … Atsimenu…“ – kažkodėl būtent tie žodžiai šauna į galvą išgirdus „Šimkinė“. Nuostabių, šiltų, teisingų pedagogų čia sutikau. Jums didžiulis AČIŪ, o labiausiai esu dėkingas savo vokalo dėstytojai Valerijai Balsytei už klasikinio dainavimo sampratą“, – pabrėžė M.Rojus.

Dainavęs daugelį pagrindinių partijų (Oneginas, Solistas, Žermonas, Markizas Aristidas de Fobla, Kunigaikštis Ipshaimas Gindelbachas, Džekas, Pelėjas, Herstvudas) artistas sukaupė ir nemažą lietuviško repertuaro fondą. Minėtini Juozelis G.Kuprevičiaus „Veronikoje“, Pjeras J.Gaižausko „Buratine“, Brolis V.Bartulio „Aušrinėje“, Žmogus su karve V.Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ ir kiti. Šiemet jų sąrašą solistas papildė Belkorės vaidmeniu G.Donizetti „Meilės eliksyre“.

„Mielas jaunime, tikėk savimi, tikėk dėstytojais ir niekados nepaliauk svajoti“, – linkėjo solistas, laukiantis išsipildant svajonės sudainuoti LNOBT.

M.Rojus jungtiniame projekte atliks lyriškąją, santūriąją Margaritos brolio Valentino kavatiną.

P.S. Dar neparašytas toks kūrinys, kuriame Klaipėdos konservatorija galėtų parodyti visus savo absolventus. O būtent tokia dedikacija pasirinkta šiai garbingai sukakčiai. Tad jos skyrių atstovai jau kuris laikas rengia „palydovinius“ koncertus. Vienas pirmųjų suskubo birbynininkas Vytautas Zelenis, pakvietęs į įspūdingą liaudiškos muzikos šventę. Jau įvyko Fortepijono skyriaus absolventų koncertas, kuriame skambino skirtingų kartų pianistai, baigę konservatoriją per pastaruosius 25 metus. „Muzikinę puokštę“ įteikė dabartiniai KU Menų fakulteto studentai ir dėstytojai, muzikavo įvairių skyrių pedagogai…

Jubiliejinio koncerto programoje skambės ir neoficialus konservatorijos himnas – S.Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“. Būtų šaunu, kad ir publika jį giedotų drauge.

Kultūros istorijos puslapiai: po senosios Klaipėdos smukles, restoranus ir kavines

Kultūros istorijos puslapiai: po senosios Klaipėdos smukles, restoranus ir kavines

 

Gyvas ir turiningas senosios Klaipėdos smuklių, restoranų bei kavinių istorijos puslapis, atskleidžiantis buvusių gyventojų pomėgius, skonį, silpnybes, spalvingai atkuriantis etnografinį, tautosakinį anų laikų koloritą.

Jovita Saulėnienė

Be istorinių smuklių, patrauklių restoranų su didžiuliais sodais, daugybės savito interjero kavinių (vien buvusioje Malkų, dabar Naujoji Uosto, gatvėje veikė net 17! ) sunku atkurti buvusią miesto atmosferą. Vien jų pavadinimai ko verti! „Baltoji gulbė“, „Pas briedį“, „Pas stirniną“, „Pas pranciškoną“, „Baltasis liūtas“, „Auksinis rutulys“, „Pas Traubę“, „Būrų stuba“ ir kitos viliojo savita muzika, kiekvienai būdingais patiekalais, galimybe įvertinti „aukštaprocentiniu gurkšniuku“ ten siūlomą „skystąją palaimą“… Mėgta per vieną vakarą apeiti daugumą jų. Tų „maršrutų“ autorių aprašyti įspūdžiai nepamirštami.

Praeitį menančios karčemos

Rytprūsių kraštovaizdžio būdinga detalė – smuklės, vadintos liaudyje karčemomis. Tai stovintys pailgi balkšvi su daugybe langų vienaukščiai pastatai palei buvusį 1649 m. atidarytą Brandenburgo-Prūsijos pašto kelią, vedusį nuo Klėvės per Berlyną, Mėmelį į Peterburgą. Kursavusios tuo keliu karietos veždavo ne vieną garsų kilmingą keliautoją, rasdavusį pakeleivinguose namuose nakvynę, maisto ir gėrimo. Smuklių savininkams buvo leidžiama daryti alų ir prekiauti juo… Paskelbus Prūsijos karaliui Friedrichui Wilhelmui ediktą, kuriuo įsakyta keliautojams nakvoti tik smuklėse, jų reikšmė išaugo. Apie čia virusį „gyvenimą“ išlikę nemaža pasakojimų, sukurta eilių, net dailininkai tapė pramogaujančiųjų scenas…

Klaipėdoje smuklės atsirado XV a. Augant miestui jų tik daugėjo. 1825 m. mokesčius mokėjo Klaipėdos 125 smuklių savininkai. Vėliau jų skaičius išaugo beveik iki 200.

Smuklės buvo nemažos. Štai netoli turgavietės veikusioje „Juodojo erelio“ smuklėje su sandėliais ir didžiulėmis arklidėmis buvo galima iškinkyti 50-60 arklių, o buvusioje Palangos, dabartinėje Šimkaus gatvėje, smuklėje „Baltasis žirgas“ iškinkydavo šimtą arklių. Iki šiol išlikę du senieji karčemos pastatai: Liepų g. 5 ir Turgaus aikštės 23.

Čia prisiminsime dvi buvusias populiarias miesto smukles.

Ne tik prie alaus bokalo

Krūmamiesčio smuklė „Hotel de Russie“ senuosiuose žemėlapiuose pažymėta Liepojos (dabar Herkaus Manto) g. 20. 1645 m. jai suteikta privilegija. Tai buvo mėgstama užeiga, kur miestiečiai rinkdavosi ne tik prie alaus bokalo. Didelėje smuklės salėje vykdavo simfoninės muzikos koncertai, pasirodydavo garsūs menininkai.

Įdomus šioje smuklėje apsistojusių keliautojų istorijos puslapis. „Hotel de Russie“ susijusi su Rusijos carų viešnage mieste. Smuklėje ne kartą buvo apsistojęs Petras I ir susidraugavęs su jos savininku. Išlikęs pasakojimas apie carienės Jekaterinos I nakvynę minėtoje smuklėje. Neapsikentusi triukšmo ir tabako dūmų, carienė pasirūpino, kad smuklės savininkas būtų uždarytas pilies kalėjime. Kitą dieną atvykęs Petras I jį išlaisvinęs. Šioje smuklėje nakvojo ir būsimasis Rusijos caras Pavelas, nuo kurio vizito mieste įsigaliojo žymių žmonių sutikimo tradicijos.

Mėgdavo stabtelėti Smiltynėje

Dar nuo kryžiuočių laikų ir Smiltynėje būta užeigos namų. Iš Smiltynės atsiverdavo nuostabi, ypač dailininkų pamėgta miesto panorama, dar kitų vadinama „vaizduotės sala“. Keliautojai viltingai žvelgdavo į kitą krantą ir siųsdavo signalą keltininkui perkelti juos per marias į miestą.

Ilgokas čia apsistojusių garsių keliautojų, palikusių įdomius prisiminimus Senojoje Smiltynės smuklėje, sąrašas. Tai L.Pasargė, O.Glagau, W.Humboltas… O A.Kotzebue, spalvingos biografijos diplomatas ir rašytojas, laukdamas palankaus oro persikelti į Klaipėdą, sukūrė eiles „Nieko nėra amžino“, kurioms buvo parašyta muzika. Mokėjo šią dainą visi klaipėdiečiai.

Senoji Smiltynės smuklė mena ir Prūsijos karališkąsias asmenybes. Tačiau karalienei Luizei, napoleonmečiu Klaipėdoje ieškojusiai prieglobsčio, atminimo lenta jau kabojo ant aukštosios kopos 1837 m. iškilusios smuklės. Šio kalno apačioje dar ir dabar ošia išsišakoję du galingi ąžuolai, pasodinti karalienės Luizės sūnaus Vokietijos kaizerio Wilhelmo I vizitui Klaipėdoje atminti. Naujosios smuklės istoriją papildo čia vykę debatai prieš rinkimus jau ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Ir daug ką galima būtų apie šios smuklės istorijas porinti…

Virė aistringas gyvenimas

Kalbėti apie senosios Klaipėdos restoranus ir kavines – tai tarsi sekti pasaką be galo. Tik pasakodami grįžtume ne nuo pradžios… Tose istorijose tiek personažų, tiek objektų, tiek išmonės, kad pasijunti kaip toje puotoje, kur „per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau“…

Pagaliau nusistovėjusios tradicijos. Štai kavinėje „Baltų kiemas“ rinkosi „jūrų vilkai“ – kapitonai prie garsiojo Inkaro stalo… Spąstai – vidury stalo „nuleistas“ blizgantis varinis inkaras. Kas prie jo prisiliesdavo, tas turėjo „statyti“ visiems sėdintiems prie jo. O kokios čia istorijos vyniojos… Atskira kalba būtų apie šeimos šventes, tradicines 17 val. vykusias arbatėles restoranuose ar kavinėse, šokių ir jaunimo vakarus ar koncertus „Sanssouci“ restorano sode… Kaip nepaminėti šokių Malkų gatvėje „Pas briedį“ („Aš šoksiu su tavimi iki dangaus“). Kavinėje „Smeltėje pas Jurganą“ įprastas vaizdas – „pilna girtų jūreivių. O dailios merginos viliojančiais žvilgsniais gundo“… Virė čia aistringas gyvenimas.

Savininkai, norėdami privilioti lankytojų, daug dėmesio skyrė interjerui. Paprastai juos kūrė garsūs architektai (pvz., „Centrinės kavinės“ interjeras įrengtas pagal žinomų architektų A.Niksdorfo ir H.Reismano projektus). „Baltų kieme“ sienas puošė ekspresio-nisto dailininko Karlo Eulensteino paveikslai. Išrankūs lankytojai buvo muzikai. S.Šimkaus ir Vytauto gatvių kampe įsikūręs Zomerio restoranas su dideliu sodu, kuriame buvo net 150 vietų, išlaikė dešimties muzikantų orkestrą, solistę. Ten skambėdavo klasikinė muzika. Restorane „Pas Traubę“ buvo populiarūs šlageriai. Kas iš lankytojų nesižavėjo „Rozamundės“ melodija? Tokių nebuvo.

Vertino vietinius gėrimus

Atskira kalba – siūlomi patiekalai. Jų neišvardysi. Kiekviena užeiga galėjo pasiūlyti savo firminį. Tik jis turėjo būti pagamintas skaniai. Štai kavinėje „Pas briedį“ populiariausios buvo keptos bulvės su kiaušiniais…

O kokią „skystąją palaimą“ siūlė Klaipėdos restoranai ir kavinės? Buvo nemaža atvežtinių gėrimų, bet labiausiai vertinti vietiniai, paplitę visuose Rytprūsiuose. Pirmiausia, aišku, legendinis „Meškinis“, ruošiamas iš geriausio medaus ir degtinės, užpilamos ant eglės pumpurų. Tai „maloniai gerkle nubėgantis gėrimas, tačiau jį skanauti reikia atsargiai, jei poveikis dar nežinomas“. Stiprus vyriškas gėrimas šaltais žiemos vakarais nepakeičiamas buvo grogas, kurio receptas toks: „Romo privalu, cukraus galima, vandens nebūtinai…“ O užplikyta romu ir portveinu vietoj vandens „Kazokų kava“ galėjo kiekvieną „sudoroti“.

Pasakojama, jog „aukštos prabos“ buvo ugninė pipirų degtinė „Pipirinis“, žolelių trauktine „nukaitinta“ degtinė „Mažasis gaisrininkas“, „Ruonis“ – punšas su baltuoju vynu, „Ledlaužis“ iš raudonojo vyno ir arako… Ir dar galybė silpnesnių gėrimų. Be skaniai geriamo dažniausiai pačių pasidaryto „derliaus alaus“, kurio receptai buvo perduodami iš kartos į kartą, būta ir vyndarių. Populiariausias buvo nuostabusis serbentų vynas, vadintas „Kūlvirsčių vynu“. Sakoma, kad jo prisiragavusieji į namus riedėjo kūlvirsčiais.

Beje, pasiryžusieji apsilankyti per vakarą keliolikoje tų užeigų, grįždavo savo kojomis ir įspūdžius išguldydavo popieriuje. O kitą dieną išsiruošdavo į užmiesčio kavines, kur vyravo šiek tiek kitokios tradicijos.

„si:said“ – savas krantas meno jūroje

„si:said“ – savas krantas meno jūroje

Valerija Lebedeva

Pirmuosius gyvavimo metus skaičiuojančios, bet jau keletą parodų surengusios naujos Klaipėdos galerijos „si:said“ įkūrėja Skaistė Kazarauskaitė užaugo uostamiestyje ir čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Galbūt todėl ne vien naujosios meno erdvės vardas, bet ir pašnekovės siūlomi palyginimai dvelkia vandens stichija. „Domėjimosi kultūra procesas man primena maudynes. Gali bristi gilyn, irtis paviršiumi, panirti bei grįžti į krantą atsikvėpti, jausdamas malonų nuovargį“, – sakė ji.

Gaivios spalvos logotipas su angliško kalambūro transkripcija kviečia į jaukią salę Galinio Pylimo gatvėje. Anksčiau čia sezoninį asortimentą kaitaliodavo drabužių parduotuvė, dabar kas mėnesį rengiamos parodos, kuriose savo aktualios, neretai ne tik publikai, bet ir kolegoms netikėtos bei iki šiol nepažintos kūrybos pavyzdžius pristato menininkai iš Lietuvos bei užsienio. Beno Šarkos, Rolando Marčiaus tapyba, Audriaus Jankausko plakatai, Viktorijos Dambrauskaitės komiksai, Eckarto Pscheidl-Jeschke fotografijos, Andriaus Ermino, Edvardo Racevičiaus ir Gintarės Radvilavičiūtės skulptūros – „si:said“ galerijos, duris lankytojams atveriančios parodų atidarymo metu bei kiekvieną ketvirtadienį 17–19 val., pirmasis pusmetis buvo dinamiškas ir intensyvus.

Praplėsti vieniems kitų ribas

– Skaiste, ką parodė patirtis, tavo sukaupta nuo galerijos veiklos pradžios?

– Kad tokios erdvės, kaip ši, Klaipėdai iš tiesų reikalingos. Jau kuris laikas iš pačių menininkų girdėdavau apie poreikį susikurti informacijos mainų ir bendradarbiavimo platformą. Visi apie tai kalba, bet realiai nelabai kas vyksta. O juk parodyti darbus kolegoms, praplėsti vieniems kitų ribas yra svarbu, net jeigu nenorima ar neketinama pretenduoti į dideles parodų sales. Man atrodo, kad Klaipėdos mieste, kurį labai mėgstu, trūksta konstruktyvios diskusijos meno tema. Jauni menininkai studijuodami gauna gerus pažymius, tačiau į parodų sales su savo darbais nepatenka – čia jie turi konkuruoti su tais pačiais juos vertinusiais dėstytojais. Dažnai girdžiu, kad skirtingų žanrų atstovai norėtų rasti sąlyčio taškų, bet kol kas šis procesas vangus.

– Ar ilgai brandinai galerijos sumanymą?

– Užpernai, kai buvo svarstoma, kad senamiestyje esantis buvęs Vydūno mokyklos pastatas galėtų tapti menininkų buveine, dalyvavau diskusijose šia tema. Gausiame būryje aptarinėjome galimas idėjas, gvildenome, kas galėtų būti aktualu visiems, ko trūksta. Natūraliai kilo mintis, kad reikalinga ekspozicinė erdvė. Kol parašiau projektą ir gavau Kultūros ministerijos finansavimą, Vydūno mokyklos pastatas buvo perduotas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetui.

Tad ieškojausi kitos vietos. Kiek-viena erdvė diktuoja savus eksponavimo sprendimus. O sumanytas turinys nesikeitė. Esu dėkinga visiems, kurie padėjo įgyvendinti šią idėją, prisidėjo prie galerijos „si:said“ kūrimosi.

Atviri daugiaplaniams kūrėjams

– Aštuonerius metus dirbi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC), pažįsti uostamiesčio kultūros žmones, nesi naujokė organizacinėje veikloje. Šiuo projektu leidaisi ieškoti naujų jos formų?

– Tai iššūkis man pačiai. Norėjau papildomos veiklos bei galimybės patirti, ką ir kaip galima pakeisti savo asmenine iniciatyva ir pastangomis. Visada įdomu stebėti, kaip, atrodytų, smulkmena gali lemti įpročių keitimąsi, paskatinti naujus sumanymus. Norėčiau, kad laisvės išbandyti save pojūtis Klaipėdoje būtų stipresnis. Renginių mieste netrūksta, bet naujovių dvasios stokojama. Atrodo, įstringame lokaliose smulkmenose ir, vis prisimindami auksinius Alfonso Žalio laikus, menininkų grupes „Prarastoji karta“, „Doooooris“, pamirštame gyvenantys čia ir dabar.

– Kokia galerijos „si:said“ koncepcija?

– Pavadinimui parinkau anglišką žodį „seaside“ – pajūris. O skambesiu jis primena posakį „see side“, kuris gali būti verčiamas kaip „matoma pusė“. Tai nusako ir galerijos orientyrus pristatyti menininkus, gyvenančius pajūryje arba atvykusius iš kurio kito „kranto“ ir mums jau pažįstamus vienokia ar kitokia savo kūrybiškumo briauna. Dažniausiai kuriantis žmogus – daugiaplanis, ir jo saviraiška gali būti įvairesnė nei tikimės. Štai pirmąją „si:said“ galerijoje įvykusią parodą surengė Benas Šarka, publikai labiausiai pažįstamas kaip teatralas, tačiau čia pristatęs tapybos darbų ciklą „Rojus smegenų žievės peizažuose“. Ši galimybė pristatyti savo kūrybą įdomi įvairių sričių menininkams. Išraiškos spektras – įvairus: galerijoje esame pristatę fotografiją, tapybą, skulptūrą, instaliacijas. Jau turime užklausų kitiems metams. Jų pradžioje planuojame trumpas atostogas – reikia įvertinti situaciją dėl patalpų ir jų finansavimo.

Apetitas ateina bevalgant

– Mieste nuolat kalbama apie tai, kad ugdyti domėjimąsi kultūra reikia nuo mažų dienų, antraip galimybė sužadinti suaugusiųjų publikos susidomėjimą yra menka. Ką apie tai manai?

– Ne vienerius metus dalyvavau kūrybiškumui ugdyti skirtame projekte „Kūrybinės partnerystės“ Klaipėdos miesto ir rajono mokyklose. Labai nustebau pamačiusi, kad miesto vaikai visiškai nenori eiti į teatrą. Viename projekte dirbau su septintokais. Iš gausaus būrio vos vienas berniukas pasisakė buvęs spektaklyje, ir tai – nuvesdintas prievarta ir daugiau niekuomet nenorėjęs. Jiems tai atrodo nuobodu.

Man susidarė įspūdis, kad ryškiausias orientyras net jauniausiajai kartai yra moderniosios technologijos ir finansai. Vienoje Klaipėdos mokykloje vaikai pusiau juokais, pusiau rimtai išdėstė man norintys, kad šalį okupuotų japonai arba vokiečiai. Mačiusi soviet-metį ir patyrusi Atgimimą, gerokai suglumau. „Taigi geriau gyventume“, – tuo metu idėją komentavo paaugliai. Išmokti anglų kalbą ir išvažiuoti į užsienį – populiariausias mano girdėtas jų atsakymas į klausimą apie ateities planus. Beje, bendraudama su kaimo vaikais, tokių nusistatymų nepastebėjau – stipresni bendruomeniniai ir šeimų ryšiai lemia kitokias vertybes.

Tačiau apskritai susidariau įspūdį, kad žmonių įpročius daugiausia iš tiesų lemia ekonominė gerovė. Sukantis kaip voverei rate nuo ryto iki vakaro už minimalų atlygį, sudėtinga ugdytis meno poreikį, sudėtinga netgi pasotinti saikingą apetitą jam – kultūros srityje nedirbantis žmogus renginiui ruošiasi kaip šventei, jis turi atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių ir nusiteikti kitokiems, dvasiniams. Tam reikia laiko ir galimybių.

– Kas savo ruožtu formavo tavo interesus?

– Nuo mažens labai mėgau teatrą. Dailės mokytoja liepdavo eiti į parodas, bet man tai neatrodė priespauda, atvirkščiai, nuoširdžiai patiko. Su bičiuliais paauglystėje aplankydavau visus nemokamus renginius. Savaitgaliai visuomet buvo skirti išeiti į vienokį ar kitokį renginį. Su malonumu prisimenu gausius koncertus Vasaros estradoje. Baigdama mokyklą nesijaučiau tvirta dėl tolesnio kelio. Likau Klaipėdoje ir studijavau lietuvių filologiją bei švedų kalbą. Studijos buvo įdomios, tačiau jaučiausi ne savo vietoje. Padirbėjau privačioje firmoje, ir tada atsirado galimybė įsidarbinti tuomet dar visai naujoje įstaigoje – KKKC. Čia ėmiausi įvairių organizacinių darbų. Netrukus supratau, kad pagaliau radau savo vietą, o panorusi sugretinti praktines žinias su teorija, studijavau UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrantūroje Vilniaus dailės akademijoje.

Svarbios patirtys

– KKKC išmėginai meno bei kino renginių organizavimą, rūpinaisi viešaisiais ryšiais bei interneto portalu, kuruoji rezidentūros programas. Kuri sritis pasirodė asmeniškai patraukliausia?

– Man nėra skirtumo. Įdomu matyti, kaip organizacija auga, tampa labiau žinoma, sulaukia vis didesnio visuomenės bei žiniasklaidos dėmesio. Manau, svarbu, kad žmonės meno įstaigoje jaustųsi laisvai, galėtų pasikrauti kūrybinių impulsų – nemėgstu veikiančių formaliai. Esu labai dėkinga kolegoms ir direktoriui Ignui Kazakevičiui už pagalbą, pasitikėjimą, galimybes, pamokas.

– Kas, tavo pastebėjimu, patinka klaipėdiečiams?

– Kinas. Nekomercinių filmų seansai visada sulaukdavo lankytojų – tiek pačioje centro veiklos pradžioje, tiek dabar. Suprantama, nes šiuo laikotarpiu mieste yra vienintelė tikra kino salė, kurios repertuaras šių filmų neaprėpia. Klaipėdiečiai labai mėgsta tapybą – dažnai užeina į Parodų rūmus pasiteirauti, kada artimiausiu metu turėsime tapybos parodą. Vienas iš jų mėgstamiausių žanrų taip pat yra ir teatras.

– Pokalbio pradžioje užsiminei apie kūrybos žmonių poreikį plėtoti skirtingų sektorių bendradarbiavimą. Ar pati esi jį išmėginusi?

– Daugelį metų bendradarbiauju su poetu, vertėju Vytautu P.Blože. Esame išleidę trejetą knygų: „Tu palikai mane užmigusį“ (2007), „aš ir kt. dykaduoniai“ (2009), „Metų laikai“ (2010). Šiuo metu intensyviai dirbame prie naujausio leidinio. Tai yra vienas iš didžiausių, svarbiausių ir reikšmingiausių mano leidybos projektų. Ir, žinoma, neįkainojama draugystė bei partnerystė.

Kartais manęs klausia, ar nenusibodo, ar nepavargau nuo meno? Yra labai daug nematomo darbo, apie kurį dažnas net nepagalvoja… Tačiau viską atperka nuoširdus lankytojų „ačiū“.

A.Raulinavičius: universalių dainininkų nėra

A.Raulinavičius: universalių dainininkų nėra

Jovita Navickaitė

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas XVI operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ šiais metais žiūrovams pasiūlė pasaulinį klasikos šedevrą, vieną populiariausių visų laikų komiškų operų – G.Donizetti „Meilės eliksyrą“. Kartu su ja uostamiesčio muzikinėje padangėje pasirodė naujas veidas ir vardas. Nemorino vaidmenį atlikęs kaunietis tenoras Aurimas Raulinavičius nuo rudens papildė Klaipėdos muzikinio teatro solistų gretas.

Gyvenimas – ne rožėmis klotas

– Vokalo studijas baigei Kaune, vėliau studijavai Olandijoje, Vilniuje. Kodėl šiandien esi Klaipėdoje?

– Ne paslaptis, jog teatrai etatais nesišvaisto ir neskuba jaunų solistų priimti į nuolatinį darbą. Sulaukęs Klaipėdos muzikinio teatro vadovybės pasiūlymo iškart po Nemorino vaidmens perklausos, jaučiausi tikrai pamalonintas. Vertinu tai, kaip man parodytą didelį pasitikėjimą ir kartu naujas galimybes.

– Kada tave patraukė dainavimas? Kas buvo tie autoritetai, kurie paskatino susidomėti muzika?

– Muzika, tiesa, ne klasikinė, man patiko nuo mažens, tačiau dainuoti ėmiau vėliau. Paauglystėje mėgau groti gitara. Bebaigiant vidurinę mokyklą, mano balso galimybes pastebėjo muzikos mokytojas. Jis ir pasiūlė pabandyti stoti į Kauno J.Gruodžio muzikos konservatoriją. Kadangi tuo metu ryškių ateities vizijų neturėjau, o muzika šiaip ar taip buvo prie širdies, nusprendžiau išbandyti jėgas. Įstojau iškart. Nuo to ir prasidėjo mano karjera, kūrybinis gyvenimas, kuris, atvirai kalbant, nėra toks jau rožėmis klotas.

– Atleisk už tokį klausimą, bet kiek tiesos ganduose, jog prieš atvykdamas į Klaipėdą dirbai degalinės operatoriumi?

– Tai tiesa. Kad žinotumėte, kiek šiandien garsių Lietuvos solistų studijų laikais yra dirbę statybose (juokiasi). Tiesa, be degalinės, dar esu dirbęs ir filharmonijos sargu – teko pačiam užsidirbti pinigų mokslams, tėvai negalėjo išlaikyti. Kai baigiau Muzikos akademiją, tapau laisvai samdomu menininku, dalyvaudavau perklausose ir ilgainiui gavau vaid-menų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), Kauno ir Panevėžio muzikiniuose teatruose.

Turėjo ypatingus mokytojus

– O kas buvo tavo dainavimo mokytojai ir kaip jie paveikė tavo karjerą?

– Mano įsitikinimu, be gero mokytojo niekas negali tapti geru muzikantu, juolab solistu. Vokalo mokytojas perteikia ne tik teorines žinias, bet ir sceninę patirtį. Didžioji dalis to, kaip šiandien dainuoju, – mano pirmojo mokytojo Gedimino Šmito nuopelnas. Mokydamasis pas jį, Kaune baigiau bakalauro studijas ir pirmąjį magistrantūros kursą, o antrąjį – jau Vilniuje, Virgilijaus Noreikos klasėje. Maestro V.Noreika buvo ypatingas mokytojas. Manau, jog Lietuvoje scenos žmonių su tokia patirtimi ir žinių bagažu reta, todėl pažintimi su juo labai džiaugiuosi.

– Pusmetį praleidai studijuodamas Olandijoje. Kokios patirties įgijai ten?

– Nors Olandija gyventojų skaičiumi yra penkiskart didesnė nei Lietuva, tačiau šalyje tėra vienas operos teatras Amsterdame. Visa kita – projektiniai teatrai, festivaliai. Viena, ką pastebėjau iškart, – tai visiškai kitoks muzikantų mąstymas nei Lietuvoje. Olandijoje nuo pat pirmųjų studijų metų solistai skatinami galvoti apie ateitį, skirtingų sričių muzikai stengiasi bendradarbiauti. Kiekvienas mokslus pradedantis solistas iškart susiranda sau pianistą korepetitorių, irgi studentą. Nuolat galvojama apie tai, ką žmonės veiks baigę studijas, skatinamas savarankiškumas, mokomasi praktinių profesijos aspektų. O Lietuvoje rengiant muzikus vis dar galioja „svajonių pasaulio“ principai, kurie, deja, nebeveikia, kai, baigus studijas, tenka registruotis darbo biržoje. Olandijoje dainininkai sąmoningai išmoksta daug užsienio kalbų – vieną dieną jie gali dainuoti itališkai, kitą – prancūziškai, vokiškai ir t.t. Dauguma jaunų menininkų nesusikuria sau barjero namai-užsienis, todėl jie daug keliauja ir dainuoja svetur.

– Kalbama, kad Lietuvos teatruose senieji vilkai į savo gretas naujokus priima sunkiai. Kaip buvai sutiktas Klaipėdoje?

– Yra sakoma, jog kuo didesnis teatras, tuo didesnės intrigos. Iš dalies tai tiesa. Kita vertus, jei gerai dirbi savo darbą, pasiūlymai, karjeros galimybės tave suranda, nepaisant to, ką kalba kiti. O Klaipėdos muzikinio teatro trupė iš tiesų labai draugiška. Visiškai nepajutau paslėptos konkurencijos ar panašių dalykų.

Svarbesnė žiūrovų nuomonė

– Pirmasis tavo darbas Klaipėdos muzikiniame teatre – Nemorino vaidmuo G.Donizetti operoje „Meilės eliksyras“. Kaip pats priėmei šį iššūkį? Vaidmuo ne iš lengvųjų, o ir režisierė pasitaikė reikli…

– Nemorino vaidmenį esu sukūręs lietuvių, italų kalbomis dar studijų metais, todėl jis manyje jau seniai „gulėjo“. Reikli režisierė man taip pat nebuvo naujiena. Kai išgirdau, jog Klaipėda ieško Nemorino, nusprendžiau dalyvauti perklausoje. Tiesa, ir mano pirmasis mokytojas G.Šmitas ne kartą buvo užsiminęs apie Klaipėdos muzikinį teatrą, tačiau anuomet šis miestas man kažkodėl atrodė labai toli. Klaipėdietiškas „Meilės eliksyras“, mano galva, pavyko – spektaklis šiuolaikiškas, spalvingas, malonus akiai. Gerą įspūdį paliko darbas su teatro šokėjais, choro dainininkais, į šį pastatymą įnešusiais labai daug spalvų. Pasisekė ir su scenos partnere Inga Šlubovska (Adinos vaidmens atlikėja, Latvijos nacionalinis operos teatras). Taip, pats vaidmuo nelengvas – Nemorinas kone visą laiką būna scenoje. Kiek apmaudu tik dėl to, jog Nemorino ir Belkorės duetas kūrinio pabaigoje buvo iškupiūruotas, tačiau toks režisierės sprendimas – tenka sutikti.

– Kokių atsiliepimų sulaukei po operos premjeros? Kiek apskritai jie tau svarbūs?

– Blogų kol kas neteko girdėti… Į žmonių nuomonę visuomet atsižvelgiu, tačiau to per daug nesureikšminu. Ne kartą esu patekęs į dviprasmiškas situacijas, kai vienam klausytojui mano dainavimas ypač patinka, o kitam aš atrodau sergantis. Todėl didžiausias kritikas sau esu aš pats. Kai tik galiu, stengiuosi įsirašyti repeticijas, spektaklius. Vėliau įrašus peržiūriu, perklausau ir matau, kas buvo blogai. Kartais perskaitau ir profesionalių kritikų recenzijas. Teneįsižeidžia jas rašantieji, bet, mano galva, jos gana šabloniškos, akademiškos ir sausos. Šiuo požiūriu man svarbesnė eilinių žiūrovų, klausytojų nuomonė. Žinoma, šiek tiek išprususių, besidominčių teatru. Būtent tokie žiūrovai dažnai pasako labai logiškų ir naudingų pastabų apie dalykus, kurių mes patys po keletą mėnesių trunkančių repeticijų nebepastebime.

Dainuoti reikia „su protu“

– Praėjusią žiemą Klaipėdoje viešėjęs Maskvos Didžiojo teatro tenoras Olegas Dolgovas užsiminė, jog šiandieninė operos solistų darbo rinka verčia dainininkus nuolat keliauti, ieškoti galimybių dirbti įvairiuose teatruose, neprisirišant prie vieno. Tokia realybė? Kaip pats vertini savo profesijos perspektyvas?

– Tenorų, kurie gerai dainuoja G.Puccini, G.Verdi muziką, negali būti daug – su tuo susijęs ir unikalus balsas, ir platus diapazonas, ir stiprus pasirengimas… Tai paprasčiausiai sudėtinga. Jei tenoras gerai padainuoja, pavyzdžiui, Otelą, jis, be abejonės, bus pastebėtas ir tikrai sulauks darbo pasiūlymų. Tuomet į žaidimą įsijungia ir solistams atstovaujančios agentūros, vadybininkai, o su tuo ateina ir didesni pinigai, nei gali mokėti teatrai. Tokiu principu dirba visi žymūs solistai. Šiuo metu man 33-eji – operos pasaulyje dar galiu vadintis jaunu solistu. Tai, jog šiandien esu etatinis Muzikinio teatro solistas, vertinu kaip privalumą – tai puiki galimybė paruošti ryškius vaidmenis, gilinti patirtį. Žinoma, galimybių padainuoti svetur irgi reikia ieškoti, tačiau viskam savas laikas. Rimtus, sudėtingus vaidmenis, tokius kaip Chosė G.Bizet operoje „Karmen“, gali atlikti tik subrendę, didelę sceninę patirtį sukaupę tenorai. Per anksti tokį gavus, galima ir balsą susigadinti.

– Įdomu, kaip galima balsą „sugadinti“?

– Tai labai paprasta. Kartais užtenka vienos netinkamai padainuotos natos, kad kelioms dienoms „išeitum iš formos“. Dainuoti visuomet reikia, kaip sakoma, su protu, ypač tai galioja spektakliams. Viena yra atlikti kelias arijas koncerte, o visai kas kita – sudainuoti operos partiją. Jei spektaklio metu balsą spausi, forsuosi, pabaigoje jis gali išvis nebeskambėti. Todėl būtina įvertinti savo jėgas ir net dainuojant rasti galimybę pailsėti. Tiesa, Vakarų šalyse generalinių repeticijų metu solistai dažniausiai nedainuoja visu pajėgumu. Džiugu, jog ir Lietuvoje ši praktika po truputį prigyja.

Kopijuoti – ne tas kelias

– Jei paprašyčiau išvardyti mėgstamus kompozitorius, partijas, tavo favoritai būtų?..

– Šiuo klausimu visiškai pritariu savo mokytojui V.Noreikai: dažnai būna, jog gauni vaidmenį, kuris iš pradžių tau atrodo netinkamas, tačiau, kai pradedi kurti, dainuoti, laikui bėgant jį pamilsti. Svarbūs, dideli vaidmenys tau turi bet kuriuo atveju patikti – jau vien dėl to, kiek pastangų reikalauja jų įvaldymas. Jei vaidmens nepamilsi, publika jo taip pat nepamils. Man pačiam labai artima G.Puccini muzika. Mėgstu ir R.Wagnerį – tai muzika, kuri negali nejaudinti.

– Įsivaizduok save operos teatro meno vadovu. Kokius tris kūrinius būtinai įtrauktum į teatro repertuarą?

– G.Puccini „Bohema“, G.Bizet „Karmen“… (ilgai galvoja dėl trečiojo), G.Donizetti „Meilės eliksyras“. Tiesa, tokiam repertuarui reikia labai stiprių solistų.

– Tenorai turi daugybę muzikinių atspalvių. Koks tavasis?

– Aš esu lyrinis tenoras, šiuo metu tinkamiausias turbūt G.Donizetti, W.A.Mozarto muzikai. Vis dėlto ateityje, manau, tas lyriškumas mažės, ir tembras įgaus daugiau dramatinio atspalvio, būdingo, pavyzdžiui, G.Puccini operoms.

– Klasikinėje muzikoje daug įvairių kanonų, taisyklių. Kiek joje lieka erdvės solisto interpretacijai?

– Erdvės interpretacijai visuomet yra – sugalvoti galima daug ką, tik klausimas, ar tai bus „skanu“. Be to, kiekviena interpretacija yra neatsiejama nuo dirigento. Taigi viskas priklauso nuo dviejų žmonių – dirigento ir solisto – noro ieškoti.

– Kai studijos jau baigtos, iš ko mokaisi šiandien – stebi kolegų darbą, klausaisi įrašų ar kaip kitaip?

– Ne tik jauniems, bet ir patyrusiems dainininkams labai svarbu turėti žmogų, kuris galėtų tave stebėti iš šalies, esant reikalui patarti ir pakritikuoti. Žinoma, tai turi būti žmogus, kuriuo gali besąlygiškai pasitikėti. Šiuo metu man talkina Klaipėdos muzikinio teatro vokalo pedagogas prof. Eduardas Kaniava. Daug laiko praleidžiu klausydamasis žymių šiuolaikinių solistų įrašų, jų interpretacijų. Klausytis, domėtis visuomet sveika, bet aklai kopijuoti negalima – tai ne tas kelias. Kiekvienam reikia atrasti savąjį.

Negali atlikti „popso“

– Tenorams scenoje dažnai tenka įsimylėjėlių, meilės kankinių vaidmuo. Ar nepabosta imituoti jausmus scenos partnerėms?

– Kaip tai banaliai beskambėtų, tam yra pasitelkiama specifinė technika, aktoriniai įgūdžiai. Kita vertus, visuomet egzistuoja dalelė tikro, nesuvaidinto jausmo. Rimtose operose, kuriose ryški dramatinė linija, išgyventi jausmus lengviau, nes pati muzika jaudina ir skatina įsijausti. Kiekvieno dainininko tikslas yra jausmus perteikti ne tik vizualiai, kūno plastika, bet ir atskleisti balso tembru. Tai nėra paprasta – vienų balse meilę išgirsti, kitų ne…

– Pokalbis vis krypsta į operos žanrą. Bet juk dainuoji ir kitką?

– Esu išbandęs kone visus muzikos žanrus. Pagal savo balsą ir patirtį tinkamiausias esu operai, tačiau ir operetėse pasirodau gerai. Tiesa, turiu prisipažinti, jog visiškai negaliu dainuoti „popso“ stiliumi. Balsas ištreniruotas taip, jog, dainuodamas prigimtiniu balsu, jaučiuosi, lyg zulinčiau, gadinčiau stygas. Iš dalies taip ir yra. Apskritai manau, jog gyvenime kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką geriausiai moka, t.y. specializuotis. Visiškai universalių dainininkų, kaip ir žmonių, nėra. Jei esi operos solistas, gali dainuoti ir operetėse, tačiau miuziklams reikia kitokių balsų. Ir atvirkščiai. Žinoma, muzikos istorijoje yra tokių pavyzdžių, kaip Placido Domingo – jo karjera be galo žaviuosi. Jis yra sudainavęs kone visas tenoro partijas – nuo W.A.Mozarto iki R.Wagnerio kūrinių, ir visos jos skambėjo puikiai. Pastaruoju metu atliko net Rigoleto vaidmenį. Tačiau tokių dainininkų – vienetai. Net Luciano Pavarotti specializavosi, jei taip galima išsireikšti.

– Panašu, jog dainuoji daug, o kai nedainuoji – klausaisi dainuojančiųjų. Turi kitų pomėgių?

– Domiuosi įvairia elektronika, kokybiška garso aparatūra, IT naujovėmis. Kai randu laiko, imu į rankas elektros schemas ir bandau pats ką nors sukonstruoti. Niekada nepraleidžiu progos pažiūrėti gerą filmą, ypač jei vaidina Anthony Hopkinsas, Seanas Connery, Jonny Deppas ar Meryl Streep. Paskutinis didelį įspūdį palikęs filmas – „The Way“ („Kelionė“).

– Pirmieji metai Klaipėdoje žada daug naujos veiklos?

– Klaipėdos muzikiniame teatre šiuo metu rengiu Alfredo partiją G.Verdi operoje „Traviata“, dalyvausiu naujose koncertinėse programose – „Vivat maestro Johann Strauss“, „Ekspresas į Naujuosius metus“. Po Naujųjų laukia „Itališkos muzikos koncertas“ su koncertmeisteriu Milo Longo, vėliau – J.Strausso operetės „Vienos kraujas“ atnaujinimas. Lygiagrečiai turiu vaidmenų operose bei operetėse LNOBT, Kauno ir Panevėžio muzikiniuose teatruose. Darbo daug – tereikia viską spėti.

– Ką šiandien galėtum pavadinti savo didžiausia pergale?

– (Ilgai svarsto)… Tai, jog esu čia. Klaipėda yra malonus posūkis mano karjeroje ir gyvenime.

Teatras vaikams: naujų kraštovaizdžių paieškos

Teatras vaikams: naujų kraštovaizdžių paieškos

Gitana Gugevičiūtė

Veik vienu metu į dviejų Klaipėdos teatrų – muzikinio ir dramos – scenas žengė režisierės bei dramaturgės Agnės Dilytės režisuoti spektakliai vaikams „Neliūdnos varlės neprincas“ ir „Dėdės Tito džiazas“.

Vienu metu – du

Daugelis mūsų paraleliai skaito dvi ir daugiau knygų; damos geba nerti vąšeliu ir sykiu žiūrėti mėgstamą serialą; dažnas aktorius derina darbą universitete su naujų vaid-menų kūrimu ir vestuvių vedimu bei seminarais verslininkams. Yra talentų, kurie vienu metu dešine ranka piešia, o kaire rašo; yra karvedžių, kurios rašo, klausosi radijo ir nurodinėja vaikui, kaip gyventi. Tai neatrodo keista, greičiau – šių laikų „normalybė“, tapatinama su aktyvumu, produktyvumu. Tačiau vienu metu (nu)dirbtì darbai nebūtinai vienodai kokybiški, o dviejų gyvybiškai svarbių darbų „gyvenimo treneriai“ apskritai nerekomenduoja dirbti kartu (jei jie tikrai svarbūs).

Kaune gimusi, Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigusi teatro režisūros magistro studijas A.Dilytė produktyvi tiek režisūros, tiek dramaturgijos srityse – pastatė virš dešimties spektaklių ir nemažai jų – pagal savo pačios pjeses. Menininkė itin dėmesinga vaikų auditorijai, o jos kūrybinis kelias, besidriekiąs išilgai Lietuvos, neleidžia nustebti, kad jos spektaklių (iškart dviejų!) pagaliau sulaukėme ir Klaipėdoje.

Esama panašumų

Abu premjeriniai A.Dilytės darbai muzikalūs, judrūs, spalvingi, prašmatniais kostiumais (jų išvaizda rūpinosi Artūras Šimonis). Pirmajam spektakliui ji sukūrė autentišką libretą (muziką jos tekstams parašė ir artistams diriguoja kompozitorius Vladimiras Konstantinovas). Antrasis atsirado režisierei ir dramaturgei žaidžiant garsaus vokiečių rašytojo Peterio Hackso apysakomis „Oro duobė“ ir „Nelaisvėje“ (šio spektaklio muzikos autorius – talentingas džiazo muzikantas Saulius Šiaučiulis).

Abiejuose spektakliuose galiojančios žaidimo taisyklės leidžia kūrybinei vaizduotei šėlti daugiau negu realiai šėlstama. Abu spektakliai aptariamuoju momentu dar „žali žali“. Esama ir daugiau išorinių panašumų, kuriuos būtų galima pavadinti stiliumi, jau lengvai atpažįstamu dailininko, scenografo A.Šimonio braižu; panašiomis intonacijomis bylojančiu A.Dilytės balsu. (Beje, su P.Hackso medžiaga dirbo ir A.Dilytės dėstytojas režisierius Gytis Padegimas, 1997 m. KVADT pastatęs vaidinimą „Oro duobė“.)

Ne sykį klausta apie spektaklių vaikams kūrimo specifiką A.Dilytė teigė, kad „vaikams dera kalbėti žaismingai, paprastai, lengvai ir pozityviai“, kad spektaklis mažiesiems „privalo būti šviesi, spindinti, pozityvi erdvė – jokios agresijos, vaikų „gąsdinimo“, kuo mažiau šiurkštumo ir panašiai“. Tokie yra ir šiedu. Kartu, deja, deklaratyvūs, paviršutiniški, vidujai neveiksnūs, nestokojantys pavienių (ir neaktualių) fragmentų, niekaip neįtelpančių į spektaklio „asorti dėžutę“ – artikuliuojamą temą.

Apie varlių pasaulį

Vienos dalies muzikiniame-teatriniame žaidime vaikams „Neliūd-nos varlės neprincas“ preparuojamas nelaimingumo sindromas, kuriuo serga ir dažnas lietuvis.

„Nežaisiu, nesvajosiu, nesijuoksiu, nekeliausiu, nedraugausiu… Esu nelaimingas ir tuo patenkintas“, – maždaug toks leitmotyvas apibrėžtų balos, kuriai vadovauja didžioji kūdrinė varlė Akvagordija (Arūnas Ramelis / Aurimas Raulinavičius), situaciją. Toji bala – kasdienė mūsų aplinka – išties nėra absoliučiai uždara, ir gyvenimo kokybė gali keistis priklausomai nuo požiūrio. Tačiau įtakingos pozicijos nenorinti prarasti Akvagordija atkakliai šalina „kitokio pasaulio ženklus“, kurie nepaliaujamai skverbiasi į monotonišką kasdienybę. Pirmiausia kaip permainų ženklas atskrieja strėlė, paskui užsuka varliukas Krantinukas (Vytautas Bytautas / Gintautas Platūkis), atrieda linksmuolė Spanguolė (Elena Anužienė / Ingrida Girdvainienė), atsklendžia apie savarankišką skrydį svajojusi Gandro plunksna (Inga Briazkalovaitė / Vitalija Trinkė). Akvagordijos vienvaldystei pasipriešina maža varlytė Kvaterina (Reda Jucevičienė / Liuda Montrimienė), kuriai norisi žaisti, linksmintis, keliauti, t.y. ne paversti žodeliu taip, – ji ir priverčia užrūdijusį mechanizmą judėti.

Istoriją apie varlių pasaulį pasakoja net 40 žmonių – visas Klaipėdos muzikinio teatro choras, kuriam choreografiją sukūrė balerina I.Briazkalovaitė. Dekoracijų nėra (jas čia atstoja šviesos, choreografiniai sprendimai, įdomūs kostiumai, išraiškingos jų detalės – pirštinės, akys, kepurės, dryžiai, žabo etc.) ir jų tikrai nepasigendama, nes erdvė išradingai užpildoma pačių artistų.

Emigracijos tema

O Klaipėdos dramos teatre A.Dilytė pasiryžo šių dienų aktualijoms adaptuoti P.Hackso knygą „Oro duobė. Nelaisvėje“, akcentuodama emigracijos temą. Apmaudu, kad šis ryžtas nuskambėjo mažų mažiausiai neryžtingai, o pozityvi, lengva, intelektuali, temperamentinga, moderni ir kartu romantiška literatūra, pilna humoro ir ryškių personažų, virto kažkokia painiava (vienų P.Hackso personažų vardai lengvai atiduodami kitiems; keičiamos jų tarpusavio santykių trajektorijos, nebelieka siekiamybių) bei klausimų serija: kodėl Henrietė (akt. Simona Šakinytė) neišvyksta nė su vienu iš artimųjų (leidžiama suprasti, kad ji nenori, nes tai, kuo jie užsiima, mergaitei neįdomu)? kas – dėdė Titas (akt. Vaidas Jočys) ar Henrietė – realų pasaulį paverčia stebuklų lauku? kam oponuoja ponia Filip (akt. Regina Šaltenytė) ir dėl kokių priežasčių spektaklio finale ji solidarizuojasi su a la protagonistais? kokią pamoką išmokę spektaklio finale pas mergaitę grįžta jos artimieji? galų gale, kam siaurinti literatūrinės istorijos begalybę iki deklaratyvios, štampais argumentuotos emigracijos problematikos, o veikėjus paversti kažkokiais vaikščiojančiais trafaretais?

Šiuo aspektu muzikinio-teatrinio žaidimo „Neliūdnos varlės neprincas“ dramaturginis stuburas, nors ir kamuojamas tarpslankstelinių disko išvaržų, daug tvirtesnis ir tiesesnis nei spektaklio „Dėdės Tito džiazas“ siužetinė ašis. Ir dar viena replika pastarojo spektaklio adresu. Vienas iš esminių jo kozirių – gyvas muzikavimas – liko nepanaudotas: artistiški muzikantai (Edmundas Federavičius, Laimonas Urbikas ir pats maestro S.Šiaučiulis) tiesiog atliko muziką ir jokio kito vaidmens (jei vaidmeniu nevadinsime saksofonininkui L.Urbikui suteiktos galimybės pereiti per sceną). Kai kas jų net nepastebėjo… Apmaudžiausia, kad tų lengvai pro akis praslystančių dalykų, iškart pamirštamų detalių – daug.

Kai viskas – dar „žalia žalia“

Būsime atsargūs ir labai žmogiški, jei sakysime, kad viskas dar „žalia žalia“. Kad teko matyti ne tuos spektaklius, kuriuos pristatė anonsai, nes tikroji premjera dar neįvyko, bet tikrai įvyks (tik jau kitais metais). Kad atsiras ir akcentai, ir loginiai kirčiai, ir esminiai veikėjų portretų štrichai.

Bet žmogiška ir abejoti: ar šiuokart teiginys, kad apie vaikams svarbius (aktualius) dalykus reikia „kalbėti žaismingai, paprastai, lengvai ir pozityviai“ nesuprimityvinamas? Ar veiksmo anemija, daugybę kartų žaisti teatriniai žaidimai ir yra tas interaktyvus, gyvas spektaklis? Kur tas pramuštgalviškumas ir ieškotojo dvasia, kurios įkvėpti Henrietė, dėdė Titas ir varlytė Kvaterina žygiuoja atrasti naujų kraštovaizdžių geografijos žemėlapyje ir savo pačių sielose? Kur ta „raudona gija“, kuri, kaip pasakytų dėdė Titas iš knygos, turi eiti per kiekvieną ilgesnę kalbą, šiuo atveju – spektaklį?

Keli gintarai būrų poeto karūnai

Keli gintarai būrų poeto karūnai

Kristina Jokubavičienė

Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės visai čia pat. 2014 m. sausio 1-ąją, kai visas miestas dar miegos po naujametės nakties, prie poeto paminklo Liepų gatvės skverelyje vėl rinksis ištikimiausieji, nebojantys pūgos, lietaus, lijundros ar kokių kitų pajūrio gamtos pokštų, ir tęs nepaprastai gražią tradiciją.

Esmingiau ar tik formaliai?

2014-ieji paskelbti K.Donelaičio metais. Jubiliejinė metinių programa įgyvendinama jau kelinti metai. Įvairių sričių Lietuvos ir kitų šalių menininkai savaip prisideda prie poeto atminimo daugiakalbio choro. Prieš metus, rašydama apie K.Donelaičiui paskirtą parodą, daugiau retoriškai, nei tikėdamasi rasti atsakymą, klausiau, ar solidi jubiliejinė dedikacija lietuvių raštijos ir kultūros pradininkui atsispindi dabarties mene kitaip, esmingiau ar tik formaliai? Ar tai netampa (apsiribojant dailės sritimi) tik teminių parodų atmaina, savotišku eiliniu vajumi, nors ir tokiai išskirtinei asmenybei paskirtu. Jau tiek būta įvairių datų ir jubiliejų, tiek kūrinių sukurta, tiek parodų atidaryta…

Šviesaus atminimo poetas Marcelijus Martinaitis 2012 m. pabaigoje rašė: „Dažnas galime daug ką pasakyti apie K.Donelaitį, net padeklamuoti pirmąsias, dar mokykloje išmoktas „Pavasario linksmybių“ eilutes, bet ką nors pasakyti apie jo kūrybos apsauginį vaidmenį šiandien sunkoka. Tas jo vaidmuo sovietmečiu buvo ryškesnis, turint mintyse tai, kiek buvo išleista net reprezentacinių leidinių. Todėl sunku kalbėti apie ypatingą poeto vietą dabartinėje sąmonėje. Nepriklausoma Lietuva to padaryti dar vis neįstengia. Lyg ir užtenka simbolio, ženklo, emblemos. Atrodo, kad K.Donelaitis yra ir be kokių nors atkuriamų išliekamųjų ženklų, jo kūrybos atnaujinimo kitu laiku, kitose kartose, vien tik šnekant apie jo visuotiną vertę.“ (Metai, 2013, Nr. 1).

Iš geriausio, ką turime

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, įgyvendindamas tęstinį tarptautinį projektą „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“, lapkričio pabaigoje pakvietė į trečiąją projekto parodą „Mažoji forma, gintaras“, „Klaipėdos galerijoje“ veikiančią iki sausio pradžios. Projektas prasidėjo 2011 m. tapytojų pleneru Tolminkiemyje (dab. Čistyje Prudy) ir po to surengta plenero paroda. Praėjusius, 2012 metus, galerijoje užbaigė grafikų paroda, skirta lietuvių literatūros pradininko jubiliejui. Visose projekto veikose dalyvauja Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkai, parodos pristatomos ir uostamiestyje, ir Kaliningrade, kituose šalies miestuose bei užsienyje.

Parodoje „Mažoji forma, gintaras“ dalyvauja 25 dailininkai. Jų kūrinius vienija du momentai: siekis paminėti K.Donelaitį ir tradicinis gintaras, vienas sąrašo „geriausia, ką turime“ objektų. Sumanymas įtraukti „privalomą“ medžiagą į mažųjų formų darbus netikėtas ir gal net perspektyvus. Rezultatas – kur kas kasdieniškesnis. Formalus gintaro, kaip medžiagos, įvedimas neprisidėjo prie naujų prasmių sukūrimo ar atvėrimo.

Nuo mažosios plastikos objektų iki vėrinių ar pakabučių – toks yra šios parodos formuojamas margas kūrybinės erdvės laukas. Kelios eilutės iš poemos „Metai“ (ir ne tik iš „Pavasario linksmybių“ dalies) tikrai išmoktos; jos, laisvai cituojamos, kartojasi darbų pavadinimuose, kaip nuolatinis priminimas, kam kurtas darbas. Greta kaip maldelė linksniuojami „Donelaitis, Donelaičio, Donelaičiui, Donelaitį“, „Metų“ ir keturių metų laikų motyvai labiausiai eksploatuojami. Ir viena, ir kita liudija arba nepasitikėjimą žiūrovais (o jei neatpažins?), arba nenorą ar negalėjimą giliau, plačiau, iš atstumo, iš šalies, iš vidaus apmąstyti ir išreikšti savąjį santykį.

Kai mažoka naujų idėjų

K.Donelaitį lengviausia sieti su senove, autentika, paprasta kaimo buitimi, juk visuotinai sakoma „būrų poetas“: tad ir jūros bangų nuplautas medis, ir įskilęs suoliukas, ir blusa, ir gintaro ar akmens duonos kepalai, ir karoliai kaip tik būrei moteriškei pasipuošti, jau nekalbant apie grėsmingai ant galerijos sienos pakibusį uodą mutantą. Įsijautus į „jau saulelė…“ vizijas, atrodo neįkvepia kitos šios išsilavinusios ir visapusiškai talentingos asmenybės veiklos sritys, galėjusios suteikti vertingų impulsų originalesnei minčiai ir meninei interpretacijai.

Pirmasis lietuvių poetas buvo Karaliaučiaus universiteto auklėtinis, rašė giesmes, komponavo muziką, meistravo muzikos instrumentus, konstravo barometrus, termometrus, mikroskopus, tekino stiklus, rūpinosi parapijos mokyklomis, atstatė bažnyčią, per pamokslus parapijiečiams skaitė savo hegzametrus, be lietuvių ir vokiečių, mokėjo graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas. Jau cituotame tekste M.Martinaitis taikliai klausė: „Ar ne lengviau statyti paminklus, rengti iškilmingus minėjimus, negu skaityti ir skaitant „tatai permanyti“?

Kuo dar įdomi paroda, jei joje mažoka naujų idėjų ir formos novatoriškumo? Iš dalies medžiagiškumu. Tai dažniausiai visada patrauklu taikomąjį atspalvį turinčioje ekspozicijoje. Aplenkus papuošalų dalį, kuri standartinė formos požiūriu ir ekspozicijos visumoje atrodo labiausiai atsitiktinė, lieka galimybė apžiūrėti, iš ko ir kaip atlikti parodoje eksponuojami kūriniai. Tradicinės ir tikros medžiagos, varis, medis, akmuo, geležis, oda, sidabras, gintaras apie poeto epochą, asmenybę ir jo reikšmę šiandien kartais byloja giliau ir prasmingiau, nei kūrinių prasmės ir formos.

Kalėdinis NERAMYBĖS palinkėjimas visais Holivudo žanrais

MENO LEIDINYS Nr. 12 (222)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Kalėdinis NERAMYBĖS palinkėjimas visais Holivudo žanrais

 

 

Aivaras Dočkus

Kažkas kažkada mus pristatinėjo kaip drąsią tautą. Bet iš tiesų mes esame žiauriai ramūs vabalėliai, išrausiantys interneto platybėse vieną kitą pagiežos tunelį, kai gauname progą pakomentuoti kieno nors sėkmes arba nesėkmes. Dėl viso kito jau seniai supratome. Niekas nuo mūsų nebepriklauso. Priklauso nuo tų KITŲ DIDESNIŲ mūsų, kurie kaip lėlių teatre tampo mažesniųjų virveles. O jeigu JIE dar leidžia mums timptelėti vieną kitą laidelį, negauti elektra per nagus ir įsimesti į kišenę kelis apvalius pinigus, tuomet pasigauname tolerantiškai aklų kurmių sindromą ir užgiedame šešėlinį tautos himną „Yra kaip yra“. Reikia kažkaip gyventi, išlaikyti šeimą, užsitikrinti socialines garantijas, užsibrėžti miniatiūrinius tikslelius, užsidaryti juose ir lakstyti tame pilkos žiurkės rate, nors oro šiame netiesos kalėjime yra vos pora gurkšnių niekingam egzistavimui.

Nebrendyliškai maištauju? Galbūt ir taip, nes prisimenu banalią amerikietišką frazę – blogis triumfuoja, kai gėris nieko nedaro. Todėl Kalėdų proga nusprendžiau KINOMANIŠKAI palinkėti neramybės tiems, kam jos išskirtinai trūksta. Tiems, kas nuo ramybės pritekliaus aplinkui gadina orą tyliais, bet nepakenčiamai dvokiančiais pirstelėjimais.

Linkiu NERAMYBĖS Lietuvos futbolo federacijos nemirtingam KRIKŠTATĖVIUI Kvedarui su visa jam ištikimų „bachūrėlių-mafinės blogio imperijos sitų“ kariauna. Mūsų futbolas paskerstas visais įmanomais samurajiškais būdais. Bet žaizdos užkamšomos plaunamais litais, klouniškais interviu ir tarybiniu įpročiu vieningai balsuojančių regionų atstovų – MATRICOS agentų komunistinėmis šypsenomis. Kvedaro – DARTO VEIDERIO blogio imperijos nepasiekia lazeriniai kardai, nustekenta mūsų džedajų rinktinė sistemingai grimzta TOLYN Į TAMSĄ, žaidėjai nurašomi kaip sugedę androidai, vaikus treniruoja „kvedarinės“ filosofijos TRANSFORMERIAI, kuriems svarbiausia padėti parašus po darbo valandų skaičiumi ir kuo lengviau susižerti kuo didesnį atlyginimą. Šios MATRICOS vyriausiasis agentas Julius neketina niekur trauktis, nors neramioje-normalioje valstybėje šulas su kriminalinės praeities bagažu į tokį sostą nebūtų pakilęs. Neramioje-normalioje valstybėje po pirmo kliedesių prifarširuoto interviu tokiam veikėjui būtų nuriedėjusi galva į jo kiauros kvalifikacijos vartus. Bet Kvedaras turi mirtiną ginklą – pačią UEFA sistemą – idealų ELIZIEJŲ, kuris be skausmingų pasekmių Lietuvos rinktinei neleidžia APOKALIPTO stiliumi nuiminėti skalpų. Julius „cezariškai“ užkariavo mūsų futbolą amžiams. KVEDARAS – BARBARAS. Amen. Visi jo klapčiukai – MATRICOS agentai dreba ir palaiko. Nes nori tvirtai laikytis už kėdžių. Kol jos kartu su Kvedaro sostu bus giliai įkaltos, tol Lietuvos futbolas merdės. BADO ŽAIDYNĖS tęsiasi.

Linkiu NERAMYBĖS Palangos ir Klaipėdos savivaldybių valdininkams. Vincas Kudirka apie juos suraitytų ne vieną romaną. Vasaros sostinės klerkai-orkai pila sau pagyras visais interneto ir žiniasklaidos čiaupais. Patys klastoja komentarus, patys kilnoja sau uodegas, o pražygiuoji pagrindine kurorto gatve ir …PAGIRIOS PALANGOJ. Pasitinka krūva vaiduokliškų pastatų, kuriuose klaidžioja nebent Taisonas su tigru. Holivudo kūrėjai susisuktų siaubo filmų gamybos gūžtą. Pasivaikščiojimas po mirties slėnį – štai kokį atrakcioną galima pasiūlyti turistams. Sveiki atvykę į TYLIĄJĄ KALVĄ. O po to nutinka KOŠMARAS GUOBŲ GATVĖJE – „basankėje“ ir prie magiško elio stiklo vienas nusivylęs-nusvilęs verslininkas paporina, kad viskas čia vyksta pagal gangsterišką taisyklę – „ranka ranką plauna“, geros iniciatyvos pradingsta panaudojus biurokratinius vaizdo efektus, draugiškiems ir giminiškiems sandėriams nutiesiamas raudonas kilimas. PAGAUK, JEI GALI.

Uostamiesčio senamiestis jau buvo aprašytas ir apverktas išmintingojo burtininko Užkalnio – Gendalfo NARNIJOS KRONIKOSE. Idealiai limpa pavadinimas: „SENAMIESTIS: SMOGO DYKYNĖ“. Ne per šventes – keli nykštukai, trys elfai ir penki bomžaujantys orkai. Kitaip tariant – VAIKŠTANTYS NEGYVĖLIAI. Vyriausieji goblinai palaimingai pučia ragą, o iš jo virsta džiazuojanti migla apie geresnį gyvenimą. Vilnius jau toli toli toli kažkur 3D ar net 4D formate, o Klaipėda – grynų gryniausia MELANCHOLIJA.

Linkiu NERAMYBĖS Klaipėdos dramos teatrui, kurio spektaklių režisūra ir vaidyba primena nesibaigiantį mėgėjų festivalį ar mokyklos vaidinimų vakarą. Jautiesi nejaukiai, nes keliavai „pasikultūrinti“, o patenki į cirko, kurio artistams nusiseka vos vienas kitas triukas, pasirodymą. Tikras kūrybinio sąstingio ĮSIKŪNIJIMAS.

Linkiu NERAMYBĖS visiems tariamiems etikos, estetikos ir moralės gladiatoriams. Mojuojate bukomis lazdomis, žvygaujate taisyklingai sukirčiuotomis frazėmis, o nematote, kaip visą miestą okupavusiuose reklamos plakatuose ūsuotas KUSTURICOS filmų herojus šypsosi virš antraštės „Gerai, kai tavęs namie laukia“. O laukia šio smagurio Radžio tėtušio ne žmona, ne vaikai ir net ne televizorius. Alaus butelis. Reikia nusiųsti serialo „REKLAMOS VILKAI“ scenaristams. Driokstelėtų miuziklą apie lietuviškų reklamų ypatumus „VARGDIENIAI: bobutės paskola“.

Beje, apie muziką. Linkiu NERAMYBĖS formuojantiems lietuviškos popmuzikos rinką ir klausytojų skonį. Ypač – lietingiausios radijo stoties superkirpėjui TODUI SVYNIUI, kuris jau daugelį metų maniakiškai pjauna trijų milijonų ausis, įsivaizduodamas, kad „popsas“ tai jis ir „žvagulinio plagiato“ fabrikėlis, apsitvėręs zombiškame EKVILIBRIUME. Klausytojai jau daug metų ryja tą patį žemiausio lygio narkotiką ir apsvaigę skraido aukštybių GRAVITACIJOJE.

Bet visiems gerai ir netopteli, kad, pavyzdžiui, grupė „PIKASO“ prieš 13 metų skambėjo šiuolaikiškiau nei dabar. ATGAL Į ATEITĮ. Ir nepykit, visagalio, kaskart – To dar nebuvo – koncertą surengiančio SEL’o gerbėjai. Klausydamasis jo įrašų, dažnai neišgirstu, ką jis ten deklamuoja. Taip „suvalgo“ žodžius, kad pusė teksto pradingsta įrašo ozono skylėse. Bet, nepaisant ir dutūkstantųjų formulės „bičo repas plius panos vokalas priedainyje“, Egis yra šioks toks mūsų sudriskusios popkultūros PAGUODOS KVANTAS arba BRĖKŠTANTI AUŠRA.

Linkiu NERAMYBĖS televizijos laidų prodiuseriams ir tiems, kas užsako jų sugedusius produktus, rėkiančius isteriškais vedėjų balsais, gąsdinančius utopinėmis temomis, naikinančius smegenų ląsteles bukais ir dar bukesniais tekstais. Tos pačios KRUVINOS SKERDYNĖS BENZOPJŪKLAIS, kaip ir prieš gerą dešimtmetį. Niekas niekur nepajudėjo. Todėl didžioji dalis mūsų jaunimo (tie, kurie neišlėkė į londonus, dublinus ir oslus) dalijasi TV – ignoravimo idėja „mes nežiūrime lietuviškų televizijos kanalų“. Aš taip pat nežiūriu, nes kai įsijungiu, norisi tapti Clinto Eastwoodo herojumi vesterne ir suvarpyti tuos genialiai netalentingus veidus blyksinčioje dėžutėje. MISIJA NEĮMANOMA: ŠMĖKLOS PROTOKOLAS. Siaubingos ir mūsų talentų projektų vertinimo komisijų šmėklos. Dainavimo specialistai ir specialistės, kurių muzikinis išmanymas užstrigęs ano amžiaus devintojo dešimtmečio „hituose“. Kūrybingi jiems nereikalingi. Jie ieško tobulai nuobodžių, teisingai ištraukiančių natą, operetiškai karikatūriškų. Visi kaip vienas privalo būti OPEROS FANTOMAI. O tie, kurie jau prasimušę ir net labai žinomi, savaitgaliais patiekiami „beždžioniukų diskotekos“ konkursuose. BEŽDŽIONIŲ PLANETA. Vieni vaidina preslius, merkurius, bondžovius, kiti (vertintojai) vaidina spilbergus, skorsezes, alenus. O svarbiausią vaidmenį atlieka kostiumai. Lietuviškų televizijų dainų konkursai – viena epinės trukmės kostiumų drama.

Linkiu NERAMYBĖS vietiniams ir apsimetusiems vietiniais „geriau meluojančių“ serialų ir filmų kūrėjams. Toliau TYLIĄ NAKTĮ rašykite LAIŠKUS SOFIJAI, braižykite VARDĄ TAMSOJE, šaudykite PISTONAIS ir mėgaukitės KRISTINA.

Ir nors ne į temą, bet negaliu nepalinkėti NERAMYBĖS tiems lietuviško kapitalo XXX iksams, kurie broliškoje Rygoje virto kryžiais. Iksams siūlau gerai apgalvotą naują šūkį – MAČETĖ ŽUDO su Rodrigezo filmo plakatu. Tik vietoj Mačetės – kitas vardas, tiksliau, tikrasis iksų pavadinimas. Šykštumas pražūtingas. Kaip ir melas.

O kai apie viską pagalvoji, juk taip gera apgaudinėti save ir kitus. Tikrai, nieko čia blogo. Jau Kalėdos. Palinkėsime vienas kitam ramybės ir išsiskirstysime. Filmo titrai.

D.Anzolini – karalius ne savo noru

D.Anzolini – karalius ne savo noru

Valerija Lebedeva

Iš trumputės pietų pertraukos beveik nieko neliko: „O, Madonna!“ – skėsteli rankomis dirigentas Dante Anzolini, pažvelgęs į laikrodį. Pokalbis užtruko vos pusvalandį, tačiau viešėdamas Klaipėdoje jis turi skaičiuoti kiek-

vieną minutę. Kruopštus planavimas, prisipažino Dante, nėra jo koziris. Ir apskritai, ar tai yra vertybė? Svarbiausių gyvenimo dalykų neapskaičiuosi. Tačiau kartais ištinka stebuklingas minčių ir ketinimų sinchroniškumas, po daugelio metų vėl atsiuntęs uostamiesčio kultūros padangės legenda tapusį užsienietį į Lietuvą.

Prieš pusvalandį savo ruožtu mindžikavau prie įėjimo į salę, žiūrinėdama ant sienų kabančias senas afišas tarsi infografiką apie greitai bėgantį laiką. Atrodo, štai tas visai pažįstamos sudėties ir pavadinimo koncertas vyko vos prieš mėnesį, o iš tiesų – jau prieš šešerius metus. Turėjau malonumą apžvelgti gana solidų Klaipėdos koncertų salės veiklos laikotarpį, mat, pasibaigus rytinei repeticijai, muzikantai neskubėjo skirstytis. Savaitgalį atvykęs D.Anzolini turėjo ką pasakyti kiekvienam iš jų – o gruodžio 6-osios koncerte, kuriuo buvo atidarytas tradicinis šventinės klasikos festivalis „Salve Musica“, atliekant Josepho Haydno oratoriją „Metų laikai“, dalyvavo dešimtys atlikėjų.

Choro „Aukuras“ kūrybinės veiklos 20-mečiui skirtame koncerte dainavo Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, kuriam vadovauja buvęs „Aukuro“ chormeisteris Tomas Ambrozaitis, skambėjo specialiai šio renginio proga Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninio orkestro pučiamųjų ir mušamųjų grupe papildytas Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Bačkaus, pasirodė solistai dainininkai Asta Krikščiūnaitė, Mindaugas Zimkus, Tadas Girininkas. Ir pats D.Anzolini, žmogus-kamertonas, kurio vardas ir pavardė jau yra muzika, glostanti šiaurietišką ausį.

Klaipėdos legenda

Klaipėda turi keletą XX a. pabaigos kultinių kultūros asmenybių, apie kurias kalbama tik aukščiausiojo laipsnio epitetais. Dante – vienas iš jų. Jis prisimenamas nuolatos po įsimintino bendradarbiavimo su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, „Aukuro“ choru ir Klaipėdos kameriniu orkestru dešimtojo dešimtmečio viduryje. Muzikantai, kuriems teko padirbėti su šiuo dirigentu, kalba apie jį su didžiule pagarba, akcentuodami išskirtinį jo komunikabilumą, aistringą kūrybingumą ir nuoširdumą, kuris atmintyje liko visam gyvenimui. Ši žavi istorija įgijo malonų tęsinį – suderinus planus, D.Anzolini vėl atvyko į Klaipėdą.

Argentinoje italo ir čilietės šeimoje gimęs ir augęs muzikas – nuolat keliaujantis kosmopolitas, namais vadinantis septynetą šalių. Naujuosius sakė sutiksiąs Brazilijoje – su širdies drauge ir sūnumi, kuris šiuo metu studijuoja JAV.

D.Anzolini gastrolių maršrutai plačiai driekiasi per Europą, JAV, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Dirigentas derina klasiką su šiuolaikine muzika, komponuoja ir pats. Jis glaudžiai bendradarbiauja su žymiu amerikiečių kompozitoriumi Philipu Glassu, atliko nemažai jo kūrinių. Itin sėkmingas buvo dirigento debiutas „Metropolitan Opera“ Niujorke 2008 metais, kai jis dirigavo Ph.Glasso operą „Satyagraha“. Lapkritį Rio de Žaneire D.Anzolini debiutavo kaip kompozitorius.

„Buvau atvykęs į Klaipėdą triskart, paskutinįsyk, man atrodo, prieš 16 metų. Tai neįtikima“, – pokalbio pradžioje tarstelėjo dirigentas.

– Ir, žinoma, atvykus po ilgos pertraukos, įvykę pokyčiai labiau krenta į akis negu gyvenant čia nuolat. Ką apie juos pasakytumėte?

– Taip, yra įdomių dalykų, kuriuos pastebėjau. Matau, kad miestas atsinaujinęs, pastebėjau naują kelio dangą, mačiau, kad yra atsiradę naujų įdomių parduotuvių, didžiulių pastatų. Nebuvau įėjęs į „Akropolį“, bet mačiau iš išorės, koks jis didelis. Visur jaukiau, švariau, namai gražiau nudažyti, M.Mažvydo alėja – sutvarkyta. Pasivaikščioti buvau vos triskart, bet ir važiuodamas į Klaipėdą iš Palangos oro uosto pastebėjau, kad žolė tvarkoma geriau nei būdavo anksčiau. Puiku, kad Klaipėda tapo gražesnė. Tiesą sakant, man ji visada patiko, bet pirmąkart atvykau, kai Nepriklausomybė buvo neseniai atkurta. Dabar matyti, kad kreivė tolydžio kyla aukštyn.

– O ką pasakytumėte apie žmones?

– Mes suaugome, – juokiasi. – Turiu gerą draugą, kuris sako šitaip: „I’m not older – I’m more classic!“ (angl. „Aš ne vyresnis – aš labiau klasikinis“). Žmonės čia – labai šaunūs. Jie labai gerų manierų ir labai šilti, kartais būna rezervuoti, bet kartu skleidžia tą ypatingą švytėjimą. Beje, nuėjau su Alfu (choro „Aukuras“ vadovu A.Vildžiūnu. – aut. past.) į koncertą, ir kažkas mane pamatęs sušuko: „Anzolini!“ Praėjo tiek metų, o žmonės atpažįsta… Nesuvokiama. Tai fantastiškas pojūtis, bet ir didžiulė atsakomybė, nes žmonės turi lūkesčių. Tą patį jutau būdamas Niujorke: publika tikisi kažko. Žinoma, gali mėginti atliepti šiuos pageidavimus, bet esame riboti… Aš esu ribotas… Visada sakau, kad vienintelis mano pranašumas yra tas, kad labai stengiuosi. Žinote, pirminė mano vardo forma italų kalba yra „Durante“ – žmogus, kuris ištveria sunkumus, kuris stengiasi. Taigi toks mano vardas. Ir tokia mano prigimtis.

Laisvė energijai!

– Sakote, jog esate ribotas, bet atrodytų, kad dirigentui šios ribos tarsi platesnės – juk dirbate su gausiais kolektyvais.

– Neneigiu, tai visiškai teisinga. Diriguodamas turi užtikrinti tarpusavio supratimą, kuriame ši asmenybių energijų suma sukurtų šį tą nauja. Jeigu muzikantai šito nepadarys, tu nepadarysi nieko! Aš visada stengiuosi padėti, bet nenoriu nurodinėti – siekiu formuoti skambesį. Bet, patikėkite, jeigu jie sukuria unikalų skambesį, tai jų galia, ne mano. Ką jie padarė per „Traviatą“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre prieš daugelį metų, buvo jų darbas, ne mano. Energija kyla iš muzikantų.

– Iš kur pats jos semiatės?

– Ruošiuosi, skiriu daug laiko analizei. Stengiuosi būti atviras, puoselėti dvasinę sveikatą. Galėčiau pateikti daug atsakymo variantų, ir visi jie bus iš dalies teisingi ir iš dalies juokingi. Visada buvau kupinas energijos – nuo mažens. Tačiau neretai reikia daug studijuoti, kad išgautum iš savęs vis daugiau, kad didžiulė energija neliktų užspausta. Žinau, kad ji kyla pirmiausia tuomet, kai darai ką nors neegoistiško – tiesiog padedi muzikai ir muzikantams. Energija gimsta, nes jie mato tavo pastangas. Tačiau tai nėra įtikinėjimas, tai kažkas gilesnio… Tai kažkas akyse, tai gyvenimo pozicija, nė nežinau, kaip apibūdinti.

Vienintelis dalykas, kodėl studijavau dirigavimą, buvo skambesys, kuris man patiko. Paprasta ir buka priežastis, bet tai – tiesa. O dirigento galios reikšmę suvokiau būdamas „Metropolitan Opera“ Niujorke. Tuomet pirmąkart pamaniau: „O Dieve, esu didžiausiame teatre, visi šie žmonės nuolat kupini muzikos“.

– Kai kuriate muziką arba pats ją atliekate, viskas yra kitaip?

– Visiškai. Tuomet jaučiu turintis galių rašyti. Galvoju ir einu iš proto. Kartais užtrunka daug valandų sudėlioti bent du garsus. Bet kartu nesijauti apribotas – kitaip nei dirbdamas su šimtu žmonių.

Kai esi vienas, vienintelis tavo priešas – tu pats. Kai esi apsuptas daugybės žmonių, priešų gal ir neturi, bet privalai susitelkti. Tai reikalauja didžiulės energijos ir koncentracijos, drauge – didžiulio skausmo filtro, nes jeigu esi labai jautrus kiekvienam, tai tave užgauna.

Kurti muziką – laimė

– Tarsi reikėtų būti labiau sutelktam į save?

– Negaliu to padaryti, todėl ir kenčiu. Tai sakau kaip faktą, bent jau man yra šitaip. Taip, koncentruojuosi į muziką, tačiau nuolat matau žmonių akis – kaip jie žiūri, elgiasi, dirba…

– Gal muzikos komponavimas jums yra savigydos, meditacijos forma?

– Tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurie, kaip patyriau pastaraisiais gyvenimo metais, daro mane laimingą. Kaip kad mano sūnus – jeigu jis dabar atsirastų čia, akimirksniu tapčiau laimingas. Šito nemoku paaiškinti. Panašiai yra su muzika. Kurti ją – nežinau, blogą ar gerą, žmonėms patinka, bet jie gali klysti, – yra labai savanaudiška, egoistiška. Bet kurdamas jaučiuosi gerai.

Jeigu paklaustumėte, kodėl diriguoju, paaiškinti taip pat būtų sudėtinga. Kai buvau mažas, mano šeima neturėjo pinigų įsigyti pianiną. Aš klausydavausi radijo. Kai išgirdau skambant orkestrą, supratau, kad noriu tokio garso! Nebuvo jokių ketinimų. Yra žmonių, kuriems patinka jaustis vadovais, o aš šito nemėgstu. Jokioje srityje. Bet man patinka padėti žmonėms. Mokyti – nelabai, nebent perteikti, ką moku labai gerai, bet ir tokiu atveju labai sudėtinga paaiškinti daugybę ilgus metus studijuotų dalykų – tai užtrunka valandas, o žmonės galbūt galvoja: „Gerai jau gerai, verčiau užsičiauptum“.

Sudėtinga, kodėl gyvenime pasirenki vieną ar kitą dalyką.

Kartais atrodo, kad pasirinkai, nes kitokio varianto nebuvo. Bet svarbu yra rinktis be racionalios strategijos. Viskas, kas yra iš tiesų svarbu, yra neišmatuojama. Skaičiais, žinoma, galima daug ką išreikšti. Bet čia jie netinka. Vidinį pasirinkimą lemia gilesnės priežastys.

Komentarai

 

Alfonsas Vildžiūnas

Klaipėdos mišraus choro „Aukuras“ meno vadovas ir dirigentas

Retkarčiais susirašydamas su D.Anzolini laiškais, vis mąstydavau apie bėgantį laiką. Pamenu, kai šventėme „Aukuro“ penkmetį, atrodė, kad nuveikta tiek daug, kad gyvuojame tiek ilgai! O toliau veiklos sukaktys lėkė penkmečiais. Niekas nežinome, kiek laiko turime… Tad pamaniau, jog choro 20-metis būtų puiki dingstis pasikviesti Dantę. Nesu matęs žmogaus, kuris sugebėtų dirbti taip ramiai ir dalykiškai, kaip jis – bendraudamas, ieškodamas, patardamas; metodiškai, nuosekliai siekdamas rezultato jis jį pasiekia! Tai – dirigento idealas. Visiems muzikantams yra naudinga susitikti su dideliais menininkais. Šitaip gaunamas didžiulis kūrybinis impulsas, juolab kad seniai nebuvome dirbę su užsieniečiais dirigentais. Kiek-

viena repeticija su juo – tai tarsi kūrybinės dirbtuvės man ir atlikėjams, unikali patirtis, kurios nesulyginsi su jokia kita. Ar jubiliejaus proga galima tikėtis geresnės dovanos? Rinkdamiesi kūrinį, svarstėme apie W.A.Mozarto Mišias, tačiau paskui pamanėme, kad tai nebūtų pats tinkamiausias pasirinkimas jubiliejui. Ieškojome pasaulietinio kūrinio. Prisiminiau J.Haydno „Metų laikus“: kadaise pats dainavau juos diskantu „Ąžuoliuko“ chore, diriguojant Jonui Aleksai; iki šiol gabalais atsimenu vokišką oratorijos tekstą. Po to koncerto išdrįsau prieiti prie maestro – paprašiau pasirašyti ant programėlės. Turiu ją išsaugojęs. „Mielam Alfonsui – su viltimi dar ne kartą pasidžiaugti muzika“, – man užrašė J.Aleksa. Manau, pats metas vėl pasidžiaugti būtent šiuo kūriniu. Jį repetavome kartu su Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“, kuris pavasarį švęs 40-metį – tuomet oratoriją atliksime Šiauliuose ir, tikimės, vėl diriguojami Dantės.

 

Rūta Vildžiūnienė

Muzikologė

Buvau iš tų, kurie 1994-aisiais skubėjo į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą stebėti legendinės D.Anzolini statytos „Traviatos“. Iš tiesų, tokio spektaklio neturėjo net Vilnius: opera virto gyvu, pulsuojančiu organizmu, kūrinys sužėrėjo visomis briaunomis. Žinoma, bendradarbiavimo su D.Anzolini patirtis buvo nepaprastai svarbi miesto muzikantams. Anot jų, šiam temperamentingam dirigentui būdingas neprilygstamas takto jausmas. Mokėdamas dėmesingai, nuoširdžiai pagirti, jis sugeba kartu pareikalauti daugiau: šlifuoti detales, keisti nusistovėjusias interpretavimo klišes, praturtinti kūrinį naujais dramaturgijos niuansais. Taigi į festivalio „Salve Musica“ atidarymo koncertą ėjau iš anksto tikėdamasi ypatingos muzikos šventės. Ir vėl patyriau neišdildomų įspūdžių. Didinga Haydno oratorija D.Anzolini dėka tarsi tapo epine opera, sudėta į didžiules polifonines struktūras, solistų rečitatyvus ir arijas su įvairiaspalviais charakteriais, perteikiančiais metų ciklo įvykius, kasdienius darbus, šventes, žmogiškus tarpusavio santykius ir pan. Labai temperamentinga ir originali D.Anzolini interpretacija atskleidžia, kokios svarbios yra smulkmenos, artikuliacijos niuansai, muzikiniai štrichai, kokią lemtingą reikšmę gali turėti visų atlikėjų susitelkimas. Žinoma, orkestrui koncerte teko didžiausias krūvis, o choristai turėjo galimybių drauge su klausytojais pasigrožėti soliniais numeriais, ansambliais ir pačiu D.Anzolini – žmogumi, kuris meistriškai, jautriai, įžvalgiai suvaldo didžiulį būrį atlikėjų ir sudėtingą partitūrą. Viena apmaudu – kad uostamiesčio publika sunkiai atpažįsta vertybes, nesiveržia ten, kur privalėtų apsilankyti mažų mažiausiai kiekvienas muzikos pasaulio žmogus.

 

Vladimiras Konstantinovas

Dirigentas, kompozitorius, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris

Su D.Anzolini susipažinau pirmosios jo viešnagės Klaipėdoje metu, statant „Traviatą“. Tai buvo 1994-ieji, geležinės uždangos griūties euforija dar neišblėsusi, galimybė bendradarbiauti (ir bendrauti!) su Vakarų pasaulio žmonėmis žadino neribotų galimybių ir perspektyvų viziją. Dante’s atveju skirtingų dalykų nulemtas džiaugsmas buvo susiliejęs į tokį efektingą paveikslą, kad daugelis uostamiesčio muzikantų ir muzikos mėgėjų jį regi iki šiol. Atsimenu, vakarinės repeticijos, kurios prasidėdavo 18 val., baigdavosi apie vidurnaktį… Po to nusileisdavome į teatro bufetą ir ten aptarinėdavome, kalbėdavomės iki trečios ryto. Šiais laikais būtų sudėtinga tai įsivaizduoti. D.Anzolini yra fenomenalus dirigentas, turintis savitą bendravimo su muzikantais filosofiją, kuriai visiškai svetimas dirigento diktatoriaus modelis. Pamenate istoriją apie vieną labai garsų dirigentą, kuris lazdele išdūrė neįtikusiam orkestro muzikantui akį? D.Anzolini yra visiška tokio vadovo priešingybė, kitas polis. Jis niekuomet neprimeta savo valios, regis, nė neturi tokių intencijų; niekuomet neplūsta muzikantų, tačiau generuoja pagalbą visiems ir kiekvienam. D.Anzolini išskirtinis muzikalumas ir profesinis gebėjimas įsiskverbti į pačią muzikinės medžiagos esmę, ją perteikti, yra žinomas keturių kontinentų muzikantams ir klausytojams. Klaipėdos koncertų salėje atlikta J.Haydno oratorija „Metų laikai“ yra didžiulės apimties kūrinys. Šių dienų koncertinio gyvenimo standartai, regis, nebelabai priima tokį „metražą“, tad panašūs kūriniai atliekami tik išskirtiniais atvejais išskirtinėse vietose. Tačiau D.Anzolini ne tik jo nekupiūravo, bet ir per ekstremaliai trumpą laiką sugebėjo šiame grandioziniame muzikiniame tekste išryškinti visas detales, sujungdamas jas į darnų, logišką ir kartu nepaprastai emocingą skambesį. Rankų darbo kaip kokybės garanto alegorija čia puikiausiai tinka. Stebėjau, kaip jis dirbo Klaipėdoje, ką ten dirbo – arė. Daugybės laiko reikia, kad bent vienąkart atliktum visą oratoriją nuo pradžios iki galo. Lankiausi repeticijoje koncerto išvakarėse. Skirtumą tarp repeticijos skambėjimo ir finalinio varianto koncerte galėčiau prilyginti stebuklui. Man tai didžiulė mokykla. Na, ir žinoma, malonu girdėti Dantę sakant, kad pasaulyje yra dvi darbo vietos, kur jis mielai grįžta: „Metropolitan Opera“ Niujorke ir Klaipėda. Manau, esmė slypi bendravime su čia gyvenančiais kolegomis, kurie juo labai džiaugiasi.

Dėstytojų ir studentų kūrybos vakaras

Dėstytojų ir studentų kūrybos vakaras

Rūta Vildžiūnienė

Klaipėdos universiteto (KU) koncertų salėje Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros iniciatyva gruodžio 10-ąją surengtas dėstytojų ir studentų muzikos kūrinių koncertas, atskleidęs autorių gebėjimus ir menines ambicijas.

Graži nauja iniciatyva

Tai pirmasis tokio pobūdžio koncertas, kuriame savo muziką pristatė kūrybiškumo gyslelę, potraukį komponuoti turintys pedagogai. Be dviejų choro dirigentų – prof. Gedimino Purlio ir doc. Algirdo Šumskio, savo kompozicijas pateikė fleitininkas ir aranžuočių meistras doc. Rimantas Giedraitis, pianistas prof. Saulius Šiaučiulis, kompozitoriai doc. Jonas Paulikas ir prof. Remigijus Šileika.

Jaunajai kartai atstovavo taip pat įvairių muzikinių specialybių studentai, turintys smalsumo pasisukioti tokios veiklos baruose: būsimosios pianistės Kristina Būdvytytė, Adelė Daunoravičiūtė ir Viktorija Varanavičiūtė, liaudies muzikos atlikėjai Irmantas Mikalonis ir Gedvydas Puškorius, dainininko solisto kelią pasirinkęs Mykolas Treščenkinas, būsimoji muzikos pedagogė Neringa Zimkutė. Jie kompozicijos mokosi kaip pasirenkamo dalyko, kurį dėsto prof. R.Šileika.

Pagiriamasis žodis profesoriui

Mūsų dienomis daug kalbama apie kūrybiškumą bei būtinybę jį visaip ugdyti ir skatinti. Puiku, kad KU Menų fakulteto studijų programa siūlo galimybę studentams pasirinkti tokį dalyką, kuris iš dalies leidžia bent truputį pasisukioti komponuojamo kūrinio laboratorijoje. Tai galimybė suvokti, kaip sugalvotą ar išjaustą kompoziciją „surinkti“ ir užfiksuoti. Nepakanka norėti užrašyti savaip suprantamą gražią ir/ar prasmingą muziką (beveik visi studentų darbeliai pasižymėjo lyrizmu ir emociniu santūrumu). Svarbu pasirinkti sau artimą žanrą, apgalvoti pjesės turinį ir jos dramaturgiją, muzikinės kalbos specifiką, vystymo pobūdį, formos, stiliaus charakteringas detales, sudėlioti logiškus akcentus, tą idėją vykusiai užbaigti ir t.t.

Prof. R.Šileikos atsakomybė didžiulė – vesti savo auklėtinius naujais, neišbandytais keliais, nebrukant savo supratimo ir skonio, palaikant jų pačių pastangas ieškoti, bandyti, komponuoti, dėlioti įvairiausius muzikinės medžiagos elementus. O kaip to jaunojo kūrėjo neužgauti, sakant pastabas? Kaip paskatinti ir padėti užrašyti tai, kas taip neapčiuopiama tame efemeriškame garsų pasaulyje? Juk pats profesorius tame muzikos vandenyne nardo jau daug metų, pažįsta tiek įvairiausių muzikos srovių ir stilių. Kaip nesugniuždyti asmenybės viduje glūdinčio kūrėjo, kuris ateityje, pradėjęs nuo mažų kompozicijų, gali rasti savo kelią į didįjį muzikos pasaulį, pasirodyti jame su savitu muzikiniu žodynu, stiliaus pojūčiu ir pan.? Suprasdami pedagogo tikslus ir užduotis, galime pasidžiaugti, kad prisistačiusių studentų darbai buvo skirtingi, vadinasi, jiems buvo suteikta didelė laisvė savaip komponuoti.

Būtų gražu, kad toji kūrybinė ugnelė ateityje neišblėstų, o, tarkime, po metų kitame tokio pobūdžio vakare galėtume išgirsti naujų įdomių kompozicijų, matytume profesinį tobulėjimą, naudojamas naujas išraiškos priemones ir t.t. Džiaugiamės kolegos darbu, jo pakantumu, kantrybe ir organizuotu gražiu muzikiniu vakaru.

Smagus muzikantų sujudimas

Šiuo koncertu KU Menų fakultete buvo sukeltas nemažas meninis šurmulys. Vakaro metu savo kūriniais turėjo progą prisistatyti ne tik įvairių katedrų dėstytojai bei studentai. Jų opusus atliko kolegos ar studijų bendramoksliai, kuriems teko įsigilinti ir savaip perteikti draugų kūrybinius sumanymus.

Galbūt toks renginys paskatins ir kitus jaunus žmones „imtis plunksnos“ bei komponuoti, bandyti ieškoti savo viduje tūnančios kompozitoriaus gyslelės, padės skleistis meninės saviraiškos poreikiui, žadins norą perprasti ir suvokti nelengvą muzikos kūrėjo kelią, paskanauti rupios jo duonos.

Nesiimsime kruopščios skambėjusių kūrinių muzikologinės analizės. Kritinius straipsnius paliksime ateities laikams, jei studentai pasirinktų profesionalo kelią. Džiaugiamės, kad tokio pobūdžio studijomis yra tarsi metamas iššūkis šiuo metu taip suklestėjusioms technologijoms, neskatinančioms meninės saviraiškos ir kūrybinių ieškojimų. Koncerte turėjome progą išgirsti ir pajusti žybsint kūrybiškumo kibirkštėles.

Matėme gražias pastangas, siekiant prisiliesti prie gilios, nebanalios akademinės muzikos nervo. Tą vakarą galėjome klausytis gyvos muzikos, persiimdami atlikėjų ir kūrėjų jauduliu. KU Menų fakultete vyko rimta muzikos šventė.

Jaunosios kartos opusai

Dauguma studentų kūrinių buvo smulkios formos kompozicijos, kurias atliko patys autoriai (kaip nuostabu!), arba jiems talkino jų bendramoksliai.

Tai violončele grojantis Tomas Mikalauskas, smuiku – Ieva Rimkienė, fortepijonu – Karolina Mauliūtė, klarnetu – Paulius Norkus. Birbynę studijuojantys G.Puškorius ir I.Mikalonis sukūrė po dvi pjeses savo pasirinktam instrumentui. Solines kompozicijas patys įtaigiai ir pagrojo. V.Varanavičiūtės Fantazija fortepijonui atitiko programinį pavadinimą, o kompozicijos forma buvo grindžiama kontrastingų epizodų kaita. Būsimos pianistės K.Budvytytės „Ekstazė“ klarnetui solo pasižymėjo paslaptingumu. N.Zimkutė savo opusą, pavadintą „Andante“, paskyrė smuikui ir fortepijonui, šių instrumentų dialogui. Jautriai ir įtaigiai dvi savo pjeses fortepijonui paskambino M.Treščenkinas. Vykusi polifoninės sąrangos invencijos tema gražiai išryškėjo ir derėjo dvibalsiame kontrapunkte. Romantinė pjesė pasižymėjo lyrizmu, jį stiprino vos juntamas subtilus rubato. A.Daunoravičiūtės „Emocija“ violončelei ir fortepijonui keturioms rankoms pulsavo energija, kurios sėmėsi iš repetityvinės, minimalistinės muzikos raiškos būdų, aktyvaus ritmo.

Skirtingo stiliaus dėstytojų

Antroji koncerto dalis – dėstytojų kūryba stilistiškai buvo žymiai margesnė. Mat čia savo opusus pristatė skirtinguose veiklos baruose besidarbuojantys kūrėjai.

S.Šiaučiulis liko ištikimas savo džiazinei prigimčiai. Išgirdome dvi jo kompozicijas: „Ryto melodiją“ (parafrazę R.Žigaičio tema), kurią pats stilingai improvizavo solo, bei „Vizija. Lukas“: dedikacija Lukui Geniušui“. Nors antrasis kūrinys skirtas fortepijonui, tačiau šiame koncerte skambėjo autorinė aranžuotė instrumentiniam oktetui (premjera). Ją atliko visas būrys Instrumentinės katedros džiazo atlikėjų – dėstytojai ir studentai: Algis Kilis (sopraninis saksofonas), Laimonas Urbikas (baritoninis saksofonas), Paulius Bajorūnas (saksofonas), Donatas Bukauskas (trombonas), Artūras Staigys (trombonas), Paulius Lygnugaris (trombonas), Vykintas Jasaitis (elektrinė gitara), S.Šiaučiulis (fortepijonas). Daugeliui galėjo kilti klausimas, ar džiazmenas S.Šiaučiulis linki L.Geniušui (kuris puikiai groja F.Chopino ir kitų akademinio pasaulio kompozitorių kūrinius) ateityje, tai yra vizijoje, taip pat tapti džiazo atlikėju. (Tokią potekstę buvo galima įžvelgti.)

Šiame koncerte nuskambėjo dar viena premjera – R.Giedraičio parafrazė „Roksanos tango“ pagal kino filmo „Mulen Ružas“ muziką. Šią autorizuotą versiją dviem fortepijonams efektingai atliko studenčių fortepijoninis duetas – K.Būdvytytė ir A.Daunoravičiūtė. Kompozitoriaus A.Piazzollos į sceną „užkeltas“ tango šokis dažnai trykšta ne tik ryškiu temperamentu, bet ir leidžia atskleisti įvairias, dažnai dramatiškas nuotaikas. Tokią turtingą tango emocijų skalę teko išgirsti ir tą vakarą.

A.Šumskio penkių vokalinių miniatiūrų ciklas „Rauda“ baritonui ir fortepijonui taip pat skambėjo pirmąjį kartą. Autorius sukūrė labai skaudų ir dramatišką muzikos paveikslą, labiau priminusį mini spektaklį, kuriam pats sukūrė žodžius. Šią vidiniu monologu pagrįstą dramą labai artistiškai atliko solistas Mindaugas Gylys, o tiek pat reikšmingą fortepijono partiją – Irena Pečiūrienė.

Skyrė mediniams pučiamiesiems

Koncerto programoje svari dalis teko mediniams pučiamiesiems instrumentams, kuriems savo menines ir kūrybines ambicijas yra patikėję kompozitoriai profesionalai – J.Paulikas ir R.Šileika.

Gana seniai populiarumo sulaukė spalvingas, nestokojantis humoro J.Pauliko trijų dalių ciklas „Iš Mikės Pūkuotuko istorijų“, skirtas obojui, klarnetui ir fagotui. Muzikiniai charakteriai, tapomi garsais, leidžia kalbėti apie šios muzikos teatrališkumą. To paties autoriaus keturių dalių Kvintetas Nr.1 konstruojamas intelektualiais muzikinės drobės komponavimo principais, nes joje kompozitorius mėgaujasi serijine technika. Toks tiksliai apskaičiuotas ir išprotautas kūrinys nebūtinai turi „žavėti“ publiką. (Ši kompozicija sukurta prieš 40 metų.)

Panašios sąrangos, profesionaliai sukomponuota ir R.Šileikos pjesė „Modalinė impresija“, skirta medinių pučiamųjų kvintetui. Tai naujausias kompozitoriaus kūrinys. Autorius sėkmingai panaudoja visus instrumentus, jų tembrines galimybes ir derinius. Atskirų partijų muzikos kalba ir ritmika komplikuota, tačiau pabaigoje optimistiškai „sueinama“ į unisoną.

Du pastaruosius kūrinius atliko susibūrę penki jauni Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro muzikantai, savo kolektyvui sugalvoję humoro nestokojantį pavadinimą – kvintetas „Debesuota su pragiedruliais“… Tai gražių ambicijų turintys artistai, kuriems linkėtume puikios veiklos, įdomaus repertuaro ir naudingo bendradarbiavimo su mūsų kompozitoriais.

Margą dėstytojų ir studentų kūrybos koncertą užbaigė ir „pasaldino“ G.Purlio trys smulkios formos choriniai kūriniai: „Ave Maria“ (ž. liturginiai), A.Lešhorno–G.Purlio „Etiudas“ bei „Mergelių godos“ (ž. Stanislovo Sasnausko). Šias skirtingo turinio miniatiūras atliko KU Menų fakulteto merginų choras, kuriam dirigavo pats autorius ir kolektyvo meno vadovas.

Skambėję dėstytojų kūriniai pasižymėjo skirtingu muzikos braižu, įvairiu išraiškos priemonių arsenalu. Koncerto programa buvo puiki galimybė autoriams parodyti savo gebėjimus ir meninius sumanymus. Galbūt kolegų sveikinimai, pritarimai ar patarimai teiks peno kūrėjams ateityje ieškoti naujų būdų kalbėtis muzikos garsais, atskleisti savo kūrybines intencijas.

Kai plyšta erdvė ir atsiveria dangus

Kai plyšta erdvė ir atsiveria dangus

Raudonplaukė scenos primadona, Klaipėdos dramos teatro aktorė Nijolė Sabulytė savo jubiliejų šventė net dusyk…

Dalia Bielskytė

…Kartą – ramiai ir gražiai skaitydama savo mylimą Rabindranatą Tagorę Gerlacho palėpėje, kur tiesiog netilpo norintieji jos pasiklausyti. Kitąsyk – iškilmingai, vaidindama Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Moteris be kūno“ ir po jo priimdama glėbius gėlių, gerbėjų sveikinimus, pagarbą ir pripažinimą. Tai šiandien, anot aktorės, jau nebėra jai labai svarbu. „Svarbiausia mylėti žmones, – išmintingai šypsojosi ji. – Tik mylėdamas gali atverti jų širdis, o artistui tai – nepaprastai svarbu.“

Taip sveikinama primadona

Ne vienas, dalyvavęs jubiliejiniame vakare, pastebėjo: vyko du spektakliai… Viename vaidino Sabulytė, kitame – ji buvo Sabulytė. Plasnojanti, šviečianti, spinduliuojanti šviesiu liūdesiu, bet stipri – iš kur tiek jėgų? Po sunkaus dramatiško spektaklio apglėbti meile sveikintojų minią ir juos visus apvaidinti… „Žmonės sveikindami jaudinasi, virpa, akyse tvenkiasi ašaros… – dalijosi įspūdžiais jubiliatė. – Aš visus juos be galo myliu. Todėl ir apkabinti, ir pašnekinti kiekvieną man užteko ir noro, ir jėgų.“

Žinoma, juk šį kartą žmonės rinkosi ne tiek pažiūrėti pirmojo, daug kam jau matyto spektaklio, kiek antrojo – jie atėjo pagerbti N.Sabulytės ir kartu su ja vaidinti sudėtingo gyvenimo dramoje, paženklintoje ne vien premjeromis, šventėmis, jubiliejais, bet ir sunkiomis netektimis, išbandymais, kančia, uždegusiais liūdesį akyse, bet nenubraukusiais šypsenos nuo giedro veido ir neištrynusiais iš atminties poezijos – amžinosios palydovės ir guodėjos: „Nebijok tylėti. / Tyla – visų pavasarių motina. / Apglėbk ir priglausk / išnešiotiną / žodį. / Ir lauk. / Leisk žodžiams augt. / Tegul sotina / ir juos, kaip medį ir želmenį, neišmatuojami gelmenys… / Leisk žodžiui nokti…“ – deklamuoja ji H.Nagį ir taip nuostabiai, primadoniškai užsimerkia…

Aktorės kolegos surengė puokštę mini spektaklių, skirtų N.Sabulytei. Amžinasis N.Sabulytės partneris scenoje ir renginiuose Aleksandras Šimanskis aktorę pribloškė pasipiršdamas: „Kiekgi aš galiu Tavęs laukti?“ – klausė priklaupęs ant vieno kelio. Trys jaunos aktorės – Renata, Simona ir Toma – mėgino persikūnyti į savo kolegę-mokytoją, pasislėpusios po raudonų plaukų perukais, parodijavo garsiausius jos vaidmenis…. Sveikinti ėjo buvę bendraklasiai, Rotary klubo nariai, giminės, kultūros funkcionieriai, kitų teatrų kolektyvai, kitų konfesijų menininkai – delnai pavargo beplojant, akys – beverkiant, o žandai – besijuokiant… Seniai jau teatras nematė tokios tikros, gyvos scenos šventės… Taip sveikinama primadona.

Laikas scenoje nieko nereiškia

47 metai vieno – Klaipėdos dramos teatro – įsčiose. Šimtai vaidmenų… Jubiliejinį vakarą N.Sabulytė scenoje – grakšti, judri, gyvybinga, aistringa, drąsi moteris. Negi jos neveikia laikas? „Žinoma, nepalyginsi 20-mečio ir 50-mečio, – juokėsi aktorė. – Tačiau aktoriaus laikas neturi paliesti: ar jaunas, ar senas, į sceną išneši patirtis, kurių gal net nesi išgyvenęs. Aktoriui svarbu tik viena – užpildyti žodį savimi. Smulkmenos nublunka. Apskritai aktorius dažniausiai turi pamiršti save – savo netektis, išdavystes, nuovargį… Nes jis – tas, kuris turi pasakyti žodį. Įtaigiai. Nors tuo metu nebūtinai jaučia tai, kas tame žodyje yra. (pauzė) Dažniausiai – jaučia ne tai…“

Nijolė prisiminė, kaip švenčiant 50-metį jos paklausė: „Ar rudenėjant krentančių žiedlapių negaila?“ Ji labai nustebo. „Siela žmogaus nesensta,” – baksteli pirštu sau į krūtinę. – Žinoma, dabar aš jaučiuosi silpnesnė, nes tuokart dar buvo gyvas Laimutis (N.Sabulytės vyras Laimutis Uksas – aut. past.). Praėjo vos keli mėnesiai po jo mirties, ir kiek apvytau, bet… Aš nejaučiu tų metų – nejaučiu!“

Aktorius ir turguje – aktorius

Šiandien vaidmenų gausa teatre negalinti džiaugtis aktorė moja ranka: „Ne tai svarbu. Svarbu, kad po 47 metų, atiduotų teatrui, Klaipėdai, žmonės ateina manęs sveikinti ir myli. Ir atsimena vaidmenis. Mane atsimena. Aš nepavirtau reklamos bobute. Aš – aktorė. Ko daugiau galima norėti?“

Ir tai tiesa. N.Sabulytė – Klaipėdos simbolis. Ją pažįsta ir menininkai, ir pardavėjos, ir taksistai. „Klaipėdos vicemeras Artūras Šulcas sveikindamas pavadino mane raudonplauke senamiesčio siela – ir man tai labai patiko“, – šypsojosi primadona.

„Kai manęs klausia, kaip tu ištveri, visada pagalvoju – o ką jau čia taip turiu ištverti? Yra kam daug blogiau. Rankas turiu, kojas turiu. Vaidmens nedavė? Na ir kas?! Yra biblioteka, yra bažnyčia, yra žiūrovai – aktoriumi gali būti visur. Man jau seniai nebūtina scena. Aktorius – tas, kuris gali turgaus aikštėje pasitiesti kilimėlį, skaityti, vaidinti ir uždegti publiką. Aš tai galiu. Aktorystė – mano profesija ir mano gyvenimas.“

Tiems, kam su aktore teko susidurti artimiau, žino, jog tai tiesa. N.Sabulytė – ne skulptūra ant pjedestalo. Ji lengvai atveria kitus žmones, šalia jos nesijauti mažas, atvirkščiai – esi svarbus ir mylimas. „Talentas nėra tavo nuopelnas, – nei kuklindamasi, nei susireikšmindama sakė Nijolė. – Jis duotas iš aukščiau ir juo reikia dalintis. Negali jo savintis, slėpti ar juo nepasinaudoti. Aktoriui geriausias komplimentas yra išgirstas, taikinį – žiūrovą pasiekęs žodis. Kai baigi skaityti, o žmonės lieka savo vietose, nesiskirsto – tai tikras komplimentas. Ir aš, ačiū Dievui, tokių esu gavusi ne vieną.“

Žmonės stebisi, kad N.Sabulytė tiek tekstų skaito atmintinai. O, anot jos, tai visai paprasta – kai autorių užpildai savimi, teksto nebeįmanoma pamiršti. „Niekada nesimokau to, kas man visai neartima, – prisipažino ji ir padeklamavo Henriko Nagio „Mors atomica“: „Mes esam žvėrys negyvenamoj saloj. / Netilpę Nojaus arkon žvėrys, suvaryti / nematomų lankų, strėlių ir iečių. / Niekas neatsiuntė mums išsigelbėjimo laivo. / Niekas nerašė mums ugnies rašmenimis ant debesų“. Tekstus dažniausiai ji mokydavosi teatro kelionių metu, o pasirinkdavo intuityviai, nes intuicija yra vienas svarbiausių aktoriaus ginklų.

„Aš skaitau autorius, kurių knygose randu man artimų amžinųjų vertybių. Kūryboje ieškau savo gyvenimo prasmės“, – teigė ji, pridurdama, kad aktorius visada išlieka savimi, savyje randa ir išgyvena visus jausmus ir vertybes, kuriuos nori perteikti. Tačiau kiekvienas kūrinys skaitovą neabejotinai praturtina: „Poezijos skaitymas žmonėms aktorių pakylėja. Aukščiau savęs. Aukščiau kasdienybės.“

Paklausta apie menininkams būdingą transcendentinę būseną, Nijolė susimąstė, prisiminė nepamirštamą spektaklį „Elektrai skirta gedėti“ ir tyliai ištarė: „Kartais, dažniausiai į spektaklio pabaigą, staiga plyšta erdvė, tarsi dangus atsiveria. Tai būna retai, bet kartą patyręs to niekada nepamirši“.

Tas gyvenimas, džiaugsmo kupinas…

„Aš atėjau, matyt, su savo misija, – paklausta apie gyvenimo išbandymus, sakė Nijolė. – Šiaip tai turėjau negimti, – atvirai pasakojo iš mamos sužinotą istoriją. – Buvau neplanuota, tėvai neapsižiūrėjo… Bet prieš priimdama lemtingą sprendimą atsisakyti kūdikio, mama nuėjo išpažinties ir kunigas jai tarė: „Nedarykite to, gal kaip tik šis vaikas jums šluostys ašaras“. Ši jo pranašystė išsipildė su kaupu – taip ir gyvenu visą gyvenimą, rūpindamasi šeima ir šluostydama ašaras – laidojau tėvelius, slaugiau ir sesę, ir brolį, rėmiau jo vaikus… Taip jau numatuota.“

Nijolės gyvenime dosniai užderėjo tragedijų ir netekčių: „Anksti palaidojau seserį, brolį, mamą, vėliau – tėvelį, mano pirmasis vyras (aktorius Ričardas Poškus – aut. past.) žuvo, sulaukęs vos 45-erių, slaugau sūnų, šią vasarą ir antrąjį vyrą palaidojau…“

Atrodo, čia galime dėti tašką ir pasiimti nosinę – dabar brauksime ašaras, sodinsime pelargonijas ant gyvenimo ir laimės kapų. Bet ne – raudonplaukė galva aukštai pakelta. Ryžtingas, skvarbus žvilgsnis, tvirtas balsas. N.Sabulytė sugebėjo netapti sudėtingo likimo įkaite ir nepražūti gyvenimo dramose, nes visada turėjo begalinį saviraiškos poreikį ir tvirtą „aš galiu“. „Man visada rūpėjo ne save parodyti, – sakė ji, – o kalbėti apie dalykus, kurie yra svarbūs žmonėms, jautrūs, reikšmingi, kurie rūpi. Negaliu ir nenoriu prisiimti aukos vaidmens. Kartais aš užsidarau ilgam, nenoriu nei matyti žmonių, nei tarp jų būti. Mano kančia – tiktai man. O kai išeinu į viešumą – galva aukštyn, širdis atlapa, glėbys pilnas žmonių ir gėlių – taip, kaip per jubiliejų buvo. Dabar žinau: kai bloga, reikia pakentėti, reikia išlaukti. Dabar suprantu – reikia ne liūdėti, jog netekai, o džiaugtis, kad turėjai. Džiaugtis tuo, ką turėjai. O išėjusį žmogų – paleisti.“

Katarsis – vienatvėje ir kančioje

„Vienatvė yra sunki… – gyvenimo patirtimi dalijosi jubiliatė. – Daugybė žmonių apskritai negali būti vieni – jiems būtina su kažkuo dalintis….. O aš jau užgrūdinta ir žinau, kad vienatvę turi iškęsti pats. Vienatvėje žmogus giliausias. Vienatvėje žmogus ir teisia, ir teisina save. Aktoriui vienatvė ypač svarbi, nes būtent tada gimsta ir juodžiausios, ir gražiausios mintys. Vienatvėje staiga atrandi poetą, kurio niekada net nebūtum pastebėjęs… Randi tekstus, kurie staiga prabyla į tave, o tu gali jais prakalbėti į žiūrovus. Šurmulyje jų niekada nepastebėtum…“

Gyvenimiška laime aktorė abejoja ir jos nesureikšmina. „Laimės potvynis labai retai užlieja širdį. Dažniausiai, beje, tai nutinka vienatvėje skaitant poeziją. Katarsį galima pasiekti tik vienatvėje ir kančioje. Kančioje gimsta gražiausi darbai. Jei esi laimingas – skraidai, rūpiniesi savimi, suknelėmis, įdegiu, bet nieko nesukuri… Juk negali žmogus būti tik mėsos gabalas – yra siela. Ir, kol gyvenam, ji turi bent truputį per kūną persišviesti…“

Sau – nieko, ko nors – teatrui

„Norėtųsi Teatro dienų, bendrų teatrų švenčių, – svajoja jubiliatė, įkvėpta teatrinio bendrystės jausmo, patirto per jubiliejų. – Būdavo, švenčiame kartu su Muzikiniu teatru, su Kauno, kitų miestų teatrais. Ir viskas atrodo visai įmanoma – teatre puikus jaunimas… Jiems viskas įdomu. Jiems viskas rūpi. Jie nori veiklos…“

Turi sugrįžti teatro laikai, įsitikinusi pašnekovė. „Kitaip – kas mes esame? Teatro paskirtis – atverti širdis. O kad atvertum, pačiam reikia širdį turėti. Tavo skausmas, netektis, patirtis, rūpinimasis kitais – viską galima išgyventi teatre ir perteikti žiūrovui taip, kad jis pajustų, kad priimtų.“

Pokalbis tęsiasi ne vieną valandą, minoras keičia mažorą ir vis labiau atsiveria gelmė: „Kai pasižiūri į kitus žmones, verkiančius dėl kažkokių visai nereikšmingų dalykų, staiga supranti, kad jie dar nieko nežino. O tu jau šį tą žinai. Dabar aš jau žinau, kad mirtis – mano sesė. „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per mūsų sesę kūniškąją mirtį, nuo kurios joks žmogus pabėgt negali“ (Pranciškus Asyžietis „Sesės saulės giesmė“). Reikia priprasti, kad mirtis – natūrali ir jos nereikia bijoti. Galų gale dėkok už išbandymus, kad išeidamas galėtum kaip Nukryžiuotasis ištarti tyliai – atlikta…“

 

Vizitinė kortelė

Aktorė ir poezijos skaitovė Nijolė Sabulytė gimė Vilniuje 1943 m. lapkričio 2 d.

1966 m. baigė Valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos teatro ir muzikos akademija) ir nuo to laiko dirba aktore Klaipėdos dramos teatre (47 metus).

Scenoje sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų.

Tarp jų: Dorina (Moljero „Tartiufas“), Cica (M.Mitrovičiaus „Apiplėšimas vidurnaktį“), Daiva (K.Sajos „Abstinentas“), Mira (A.Nikolajo „Vyras ir žmona“), karalienė Sofija (B.Sruogos „Milžino paunksmėje“), Marcė (Žemaitės „Petras Kurmelis“), Vasilisa Karpovna (M.Gorkio „Dugne“), Kristina (J.O`Nylo „Elektrai skirta gedėti“), karalienė Elžbieta (F.Šilerio „Marija Stiuart”), Pamela (R.Kūnio „Viešbučio kambarys Nr. 13“), Kukienė (V.Krėvės „Raganius“), Agnė (M.Carr „Mėja“), ponia Sotanvil („Ožys“, pagal Moljerą), Marijona (I.Šeiniaus „Kuprelis“), Bela (P.Gladilinas „Iš miglos išniro angelas“), Ema (M.Matišičiaus „Moteris be kūno“).

Nusifilmavo Lietuvos kino studijos meniniame filme „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979 m., rež. H.Šablevičius).

Už nuopelnus teatro menui apdovanota Klaipėdos „Padėkos kauke“ (2013).

Sūnūs – Liutauras ir Mantvydas Poškai, anūkas – Mykolas.