Nerijus Cibulskas

Nerijus Cibulskas


Gimiau 1987-aisiais. Gyvenu Vilniuje, kurio universitete 2010-aisiais baigiau lietuvių filologijos studijas ir kurį tariuosi pagaliau prisijaukinęs. Bet vis dar rašau apie mažą miestą, kuris iki šiol nepaleidžia.
Jeigu galima taip sakyti, tai šiuo metu tyrinėju, kaip sektųsi archeologinius kasinėjimus pritaikyti rašant eilėraščius. Nusprendžiau pradėti nuo vaikystės sluoksnio.
2012-aisiais pasirodė mano pirmoji poezijos knyga „Nutrinami“. Ir iš tikrųjų – egzempliorius, kurį jau daugiau nei metus nuolatos nešiojuosi rudame krepšyje, gerokai apsitrynė, nubluko. Na, bet bent taip galiu besiteiraujantiems iliustruoti, kodėl pasirinkau tokį pavadinimą.


Indianos

Nupjovė mėlyną tują, nukirto traškų pavėsį virš
niekad neužkasamos žvyro duobės, nugenėjo
užaugusios tvoros akmenis, kurių pašinai kasmet giliau
rausias po neužgyjančia, plevenančia oda. Žėručiai,
velnio nagų atplaišos.

Rankiojam juos visą vasaros rytą, be jokio atokvėpio,
ropodami aplink tuščio šulinio ratą, belsdami
vis kitokius taktus į aprasojusį rentinį, kol
daržo gale ima suktis kaulinis vilkelis – suspėju
nutverti akikraščiu – drėksdamas kietą, įdubusią
birželio oro pagalvę.

Kaitros tikas nukrečia serbentynus, į nupjauto
kriaušmedžio žievę įsikibusią, apeigų lazdos
įsitvėrusią prosenelę, kuri lėtai keliasi, lėtai eina atbula
į vėsią,
šviesos lašų prisisunkusią svetainę. Dar lėčiau man,
nekantraujančiam, ištiesia sujauktą delną.

Jo dugne boluoja gabalinis cukrus. Sunkus akmenų
vėjas slenka kiemu. Palubėj siūbuoja varinė žibalo lempa.
Jei Mirta būtų gyva, mes išvaikščiotume visus nendrynus, paskui
kaltume medžio kardus, pieštume
moterų veidus ant prisivogtų faneros lakštų. Šaltalankiais
pasišviestume klaidų taką iki tamsuojančio,
pelkėto karosyno.

Bent per visus šventus savęs paklausiu, kas nurėžė
mėlyną, išsikreivojusią tują. Kas nukirto
mus, narsiuosius dviejų kiemų indianas, klajojančius
kitoj įkaitusių rytmečio bėgių pusėj.


Pirmoji nerūdija

Dar kartą įsitikini – pirmoji niekuomet nerūdija,
nors nutrūksta
greičiausiai. Žinovai, pavyzdžiui, pirmo aukšto veteranas,
kiek įmanoma prisiskolinęs iš viso žaliojo miestelio,
bet vis tiek
negalintis nevogti iš tuščios bibliotekos, gargdamas juokias, atidžiai
verždamas aliuminį, amžinąjį desniuko ratą.

Čia jau reikia mažiausiai jūrinio, kad laikytųsi.
Tavo mazgai,
studente, per laisvi. Jos – saviti atominiai laikrodžiai.
Sukasi
tol, kol atpažįsta sužymėtas valandas. Visa kita – į vieną
sezoną įsispraudžianti guminė amžinybė. Nepraneša,
kai įsikerta į eilinį kelmą. Tada tikrai gali visam rišti.

Nepamenu, kiek kartų jau rišau. Iš pradžių šiek tiek
droviai,
pykdamas ant išdavikų pirštų, kurie sunkiai įprasdavo
prie šalto, neprisijaukinamo glotnumo.

Turbūt viskas būdavo aišku iš mano nutylėjimų:
vėl paleidau.
Ir tą rudenį, kai galutinai nutrūko, kai nuo Kiemelių leidaus dviračiu
ir nuoširdžiai norėjau patekti į kuo baisesnę avariją,
kad nebereikėtų pareiti namo.

Ir tą neaiškios spalvos vakarą, prie tamsuojančio varlinyko,
kuomet dviese su klasioku praganėm po keletą gerulių.

Mazgai niekada neatlaikydavo tokių krovinių svorio.

Dabar gali atrodyti, jog man tada ir jos nereikėjo,
o gal nebuvau
nusipelnęs. Bet iš tikrųjų yra kitaip – liko pati svarbiausia.
Kaip bet kuriam azarto pagautam vaikiui,
už priešpiečių pinigus
perkančiam ir laukiančiam tinkamiausio momento.

Grakšti, išglostyta ir banaliai paspjaudyta ant sėkmės.
Abejingai besiilsinti neišsipildžiusių norų įlankoj.

Didelė tigrinė blizgė, įsikirtusi į medinį atminties gabalą.

Archeologinis

Po naujųjų, kai prosenelė išėjo, šalutinėj gelžkelio atšakoj
liepsnojo keleivinis traukinys.

Prosenelė buvo nekilminga ir paralyžiuota,
bet jie vis tiek sukrovė šį metalinį aukojimo laužą.

Daug aštraus, gniaužiančio žiemos kvapo,
kurį pamažu nustelbė sau vietos nerandantys dūmai.

Tądien su savimi nešiojausi anglių pardavėjo Stepoko
padirbtą lanką ir strėles, kurios buvo be vinių.

Prisimerkęs taikiausi į savo mažutėles baimes.

Keliolika šviesmečių ir vėl praeinu pro nepažymėtą
ritualo vietą. Nebeturiu ištikimos ginkluotės.

Tikriausiai prasmego viename iš kultūrinių sluoksnių,
kuriuos archeologai vis vien atkas.

Pasitaiko, kad jie suranda šukių, antgalių.
Bet ten greičiausiai nieko neaptiks.
 
Strėlės buvo iš lazdyno.

Fiesta

Mums kitaip nesimąstė.
Tais rudeniškais sekmadieniais į galvas iš drenų lašėdavo
tris akmenines vaizduotes pratašantis nuobodulys.

Kai šaltós popietės vaizdus įrašinėjantis kompas
neišnešdavo
normalios grafikos, o Neris imdavo keisti tėkmės kryptį, mes,
sostinės monopolio figūrėlės, stumdavomės prospektu.
Tai niekad nebuvo prasukamas, dažninis laikas,
kaip atrodo šiuo metu,
kaip galėtų atrodyti įsispoksant į to paties ankšto urvo
sienas,
tarp kurių palikta, pridiskutuota gal net daugiau nei
bukuose knygų pristatymuose.

Šiandien tai pavadinčiau mūsų viduržiemiu, prieš kurį ir po kurio nėra
jokio kito sezono. Jeigu pabandau – retsykiais atgaminu
tą legendinę Spartako misiją, reikiamos temperatūros
karštį,
kuris greitai varinėjamas įtemptose, vis dar man
priklausančiose gyslose.
Iki šiol jaučiuos puikiai pasisvečiavęs metalinėj erdvėj,
kurioje daužos
akli pašnekesių šūviai.

Todėl lengvai kontūzytas, išsitiesęs vidury mažo kambario,
skaičiuojantis valandas iki artėjančio rudens,
dabar iš naujo
vis stipriau išgyvenu didžiąją vienos dienos fiestą.

* * *

Kol tu sėdi prie aklo, drumsto karosyno, birželis
šimtus kartų persiverčia per galvą. Tartum perkirstas
juodasis jurginas, savo dalis išbarstęs švendruose, išmėtęs
įrodymus, kad viename kvadratiniam ryto centimetre
daugiau dulkėtos
vasaros negu tavo naivaus, bet jau bręstančio kraujo,
kurio plakimo
niekaip negali atsikratyti, kad ir kiek purtytumeisi.

Medituoji kamštinę plūdę, mėlyną laumžirgį,
medituoji tris
bevardžius gelžkelio medžius, kurių šaknys skuba,
leidžias vis giliau
nesutikdamos pasipriešinimo, ir krantas su viksvomis
akimirką virpa
tartum blogo sapno nukrėstas. Kitoje, nematomoje
pasaulio pusėj
vandenį (arba smėlynus) perduria susiraizgiusios gyvybės adatos.

Trūkteli žvilgantis valas —————     ——

* * *

Mūsų taip ir nesuskaičiavo, nesurašė, nesuvedė į jokius
statistikos labirintus, todėl atsisėsti ant kėdės
ir tvirtinti, kad esam du – melagingas, baustinas
parodymas.

Iš tikrųjų dar keletas seniausiai stovi kitoje, lyjančioje
naktinės magistralės pusėje, šaltai įsitikinę, kad
išmuštų mus iš pusiausvyros šokdami laukiniais žvėrimis
į juoduojančio kelio vidurį.

Iš tiesų maždaug penki kiekvieną savaitgalį stebi mane,
kai dresuoju astmos priepuolių krečiamą dulkių siurblį,
tave, kai stengiesi ir supanašėji su blizginamais suvenyrais.

Jeigu kuris prieina visiškai arti, įsiremia į nugarą –
kaltiname
ilgų darbadienių padovanotą nuovargį. Kurį laiką
skundžiausi – maudžia ties juosmeniu,
reikia nepersitempti.
Paskui – negyvu odos sluoksniu sėlinančios sukepusios
lūpos.

Vieną – bent jau mėginau sau tai įteigt – pastebėjau
įsipainiojusį į sunkią užuolaidą. Jis nervingai atplėšė
ir medinius langų rėmus tą tolimą vakarą,
kai niekas net neįtarė škvalo.

Tarkim, dabar galėčiau ir tau sklandžiai nupasakoti,
kaip akivaizdžiai jo nebuvo. (Škvalas užėjo
vėliau, visi ištvėrė įprastai – prie žvakių).

Bet kuris nors visuomet pasilieka visų likusių liudininku, šestiorka,
kurį su keiksmais siunčia žvilgčioti iškart pro visas
sostinės
spynų skyles. Liudininku, kad jie tikrai yra. Kitaip

nusiviltų, jog tik mes juos iš ilgos nevilties įsikalbėjom.

Vainius Bakas

Vainius Bakas

Gimiau 1989 m. Ukmergėje. 2003-iaisiais pasirodė pirmoji debiutinė mano poezijos knygelė „Lietaus spalvos“. 2010-aisiais išėjo antrasis poezijos rinkinys „Pretekstai“.
2012-aisiais baigiau Vilniaus universiteto lietuvių filologijos bakalauro studijas. Šiuo metu studijuoju literatūros antropologiją ir kultūrą (magistro laipsnis), dirbu kalbos redaktoriumi kultūriniame žurnale „Literatūra ir menas“. Įvairioje periodinėje spaudoje publikuoju literatūros kritikos, publicistikos straipsnius, poeziją. Nuo 2012 m. esu ir jauniausias Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Tačiau pati autobiografija, gyvenimas, matyt, yra kažkur tarp visų šių lakoniškai išvardytų faktų ir datų: įkvėpimai ir iškvėpimai, jaukūs, kartais nostalgiški rudens vakarai, giedros vasaros naktys, praleistos brazdinant gitarą, klausantis, kalbant, kūrybinės audros, štiliai ir t. t., ir t. t. Daugiau netuščiažodžiaudamas pasakysiu tik tiek, kad tikiu, jog visa tai vienaip ar kitaip atsispindi mano poezijoje, kurios pluoštelį ir siūlau paskaityti. 


Iš banalių
eilėraščių pluošto

Iš gulbių mokėmės mylėti(s)
apleistame kaštonų parke,
po tais senais skylėtais skėčiais,
kai debesys iš džiaugsmo verkia.

Ir tykiai du kaklus suglaudus
išbrist iš balto putų sniego,
kuriam kiti pasauliai maudos,
dainuot ir nesuprasti nieko.

Dainuoti ir save užmiršus
pajausti lapkritinę arktį,
kai šąla tvenkinių paviršius
ir neišeina išsiverkti.

Tik susipint kaklais ir būti,
kol išsitrins pasaulių ribos,
ir išgiedoti bent eilutę
iš pluošto banalios kūrybos.

Be partitūros

Viskas, ko šiandien taip tyliai prašai,
su atpildu duota.
Groja balkono turėklais lašai,
stingsta į gruodą.

Gruodą atleidžia, atleis dar nekart
žodžiai į tylą,
bando giliau ir giliau įsigert,
krenta ir skyla.

Nebesinori prieš nieką maištaut,
tilsta jau barniai.
Spalio lietus ir ši muzika tau
skamba nedarniai.

Slenka į nebūtį sapno riba,
nebesulaiko –
kas iš tiesų tu, paukšte raiba,
lesanti laiką?

Ar dar yra panašių į tave?
Esam panašūs?
Nuskamba ilgas akordas gatve –
krentantis lašas.

Kliudo judėti sparnai prie pečių,
vos bepaneši.
Kaip tu laikaisi? Dar tų pačių,
sukančių ašį.

Sunksta įmirkę sparnai ant kupros,
mėnesiai niūrūs.
Spalio lietus jau visai nusigros
be partitūros.

Sonetas,
krečiamas drugio

Giliai akis užmerkęs vėl regiu –
iš knygos atverstos į aukštį kyla,
mažais sparneliais plakdama į tylą,
poeto siela, virtusi drugiu,

ir ko ji čia po svetimus namus –
lyg ko ieškotų, teisintųsi – blaškos
aplinkui žvakę, kapsi karštas vaškas,
drugys tarsi pamėklė neramus,
man virš galvos grakščiai apsukęs ratą,
ant sienų, ant daiktų šešėlį meta
ir pats išnyksta žvakės liepsnoje,

jis virsta pelenais Nerono sodų,
o juk iš tolo taip gražiai atrodo
ugnis šiai žemei, lekiančiai į ją.


Nepraeinantis šaltis

– Ir iš kur šitas šaltis namuos?
– Iš manęs.

Mano veidas švelnus, kai jį glostai
iš kitos veidrodžio pusės,

nes išvirkščia žemės pusė yra švelni
kaip karakulio sapnas,
geroji pasaulio pusė glotni ir maloniai vėsi
kaip karsto pamušalas,
kurį liesiu tada, kai bus leista
liesti daiktus iš pat jų vidaus.

Iš vidaus paglostyti motinos pilvą,
pridėti delną ir justi, kaip lyja
ir neskauda visai,
jeigu įsčios gerai užrakintos,
jeigu užsklęstas gyvas vanduo,

nes aš esu šaltis, kuris įeina į vandenį
ir jame iš vidaus užsidaro.
Žiūrėk, jau traukiasi ežero paviršius –
tu niekada negalėsi įeit
į šį mėlyną kambarį,
kuris skamba drėgnu pirštu vedžiojant
jo sienas.

Ir kodėl į karstus niekas nesutelpa dviese?
Sako, ten ankšta nebus,
bet erdvė kažkodėl tik vienvietė.

Ir jokie kirviai, ir jokios knygos jau
neprakirs šito sąmonės ledo.

Per pusę skils lankai,
juosiantys Diogeno statinę,
nes šaltis plečiasi
kartu su visata

ir vyzdžiais,
žiūrinčiais į krentantį laiką:

iš tuščio pasaulio
į kiaurą.

Poezijos skaitymai.PO.

Baigės skaitymai, publika skirstosi,
liks nyki tuštuma aktų salėse.
Gal dar dilgčios kažkam kojų pirštuose,
o burna bus nuo žodžių apsalusi.

Ir norėsis visus juos nuplauti,
ir klausytis, kaip pulsas nurimo,
nors dar sudiegia kairįjį plautį
po kiekvieno gilaus įkvėpimo.

Nežinau, ar gali įžiūrėti,
kas artėja, kas slenka virš mūsų.
Plaukia debesys sunkūs, korėti
į šviesesnę gyvenimo pusę.

Nes kitoj, tamsesniojoje mudu,
išsiskirsčius kitiems, pasiliekam.
Pabučiuoti gal Kristaus, gal Judo,
dar bevardžiai, nežinomi niekam.

Pro tirštėjančius didmiesčio dūmus,
pro kas naktį garsėjančią tylą.
Ką gali išskaityt iš veidų mūs,
jeigu jie su mėnuliais išdyla.

Kai nuo lūpų bandai nukrapštyti
skiemenų prisiplakusį pieną.
Laikas duoda po vardą ir lytį,
ir tamsa vėl sujungia į vieną.

Vėl išblaško lietus įsijautęs,
vėl išbarsto žvaigždynais po grašį.
Rankoj liko eilėraščio skiautė,
o kitus iki vieno nurašė.


Slėgis

Šalta naktis, o slėgio, regis, tiek,
kiek slegia dangų laikantį Atlantą.
Toks melsvas liūdesys… dar pasėdėk,
tylėsim apie ką – abu suprantam.

Užgesęs langas, bet vis tiek šviesu,
ir nieks ugnies neužpučia, nors pučia
į veidą vėjas, suprantu – esu
per daug toli, kad rodosi – nebūčiau.

Kad rodosi – nėra nakties, dienos,
jokių ženklų, kaip jas gali atskirti.
Kad rodosi – užtenka tik vienos
karštos minties, kaip pergudrauti mirtį.

Kaip būt su ja per naktį tête-à-tête,
apglėbus neužmigt, sulaukti ryto
kitokio nei rutiniškam rate,
kaip niekad džiaugtis, kad ir vėl nušvito

Madonos veidas, dangiški skliautai,
dabar baltuoja, kaip anksčiau baltavo,
kad viskas, ką lieti ir ką matai,
yra vien sapnas, šičia nieko Tavo.

Čia nieko Tau priklausančio nėra,
tik sauja dulkių, tik buvimas mūsų.
Už nugaros praėjusi era,
sūnus, kuris Įstatymui pakluso.

Laikai jo delną, pervertą virbu,
ir tiek šviesos, net norisi apakti.
Gyventi noris, rodos, nesvarbu,
ką kužda laikas, trumpindamas dagtį…

Laikantis skliautą

Jau baigėsi duona, žaidimai, bet liko vilties –
po sunkmečio šito ramybė ateis ir per amžius
pavargusius glaus, ir žolė paminta atsities,
ir pieva plazdės kaip tavoji suknia susiglamžius.

Ir ims vėl švytėti balčiausi mėnulio takai,
kurių dar nepalietė mus paklaidinančios kojos.
Ir žodis, kurį taip nedrąsiai dar šiandien sakai,
taps kūnu brangiausiu, kurį man esi paaukojus.

Jau baigės eilėraščiai, vynas, bet vis dar yra,
kas sprūsta pro klausą, pro uoslę, lytėjimą, regą,
nuo ko negali atsitvert akmenim, kapinaičių tvora,
naktų barikadom – viduj kažkas raitos ir dega.

Ir rūksta žvaigždynai, nušvitę pasaulio skliautai
užgriūva praeivio pečius per siūles subraškėję,
prieš šimtmečius baigės, ką šiandien, atrodo, matai –
eini pavėjui ir maldauji jėgų eit prieš vėją.

Ir linksta prie žemės – kaip tavo šešėlis sunkus –
šis prieblandų metas ir tu neprašai nieko kito,
tik žodžiui gyvybės, kad žemėj tuštėjančioj bus
bent vienas galėsiantis griūvantį dangų laikyti.

Sodas

Debesų baltumas, obuolių raudonis
per birželio vėją išbučiuoja veidus,
kai sapnuoja žemę miegantis Adonis,
prie platano aukšto saulei nusileidus.

Prie jo šono guli jau giliai įmigus
moteris, iš lūpų jai užgimsta vėjas,
nuo kurio dvelkimo noksta saldžios figos
ir pražysta žvaigždės, šviesai pasiliejus

iš taurės mėnulio, užgesinus langus –
atvirus kaip žvilgsnis, pro pirštus praslydęs.
Guli mylimoji sau krūtis pridengus
figmedžių delnais lyg gyvaisiais skydais,

į kuriuos užlūžta laikrodžių geležtės,
atsitrenkus dūzgia dar ratuota bitė.
Ir nektaras žodžių – vos gali panešti,
prisimerkus šviesą iš toli matyti.

Pasiilgai sodo vos iš jo išėjus,
į ausies kriauklelę tavo lūpos pučia –
ir mintis, ir formas greit išbarsto vėjas.
Viskas, kas svarbiausia, lieka tarp eilučių…

Indrė Bručkutė

Indrė Bručkutė


Aš iš Klaipėdos. Esu kino dramaturgijos studentė. Rašyt rašau, kalbėt nemoku. Manau, kad trečią valandą nakties mūsų galvoje iš joje esančio minčių kapinyno prisikelia naujos idėjos. O tada arba išrašai, arba palaidoji.

Pinigais mes tikime


Nojui pasakos visada atrodė atgrasios. Kodėl jų pabaigoje rašoma „ilgai ir laimingai gyveno“? Juk vietoj to galėtume pratinti žmones prie elementaraus „laimingai pasimirė“, ir žmonės būtų dėkingi už nuoširdumą. Bent Nojus būtų buvęs dėkingas, nes prieš jį paliekant jau trečiai žmonai buvo įsitikinęs, kad kažkada anksčiau į jį buvo įdiegta klaidinga sistema. O be to, visas vedybinis gyvenimas atrodė kaip tikrų tikriausia pornografija – iš pradžių pasirašai sutartį, tada dar kelerius metus visi aplinkiniai stebi ir laukia, kada palūši, kada jūs abu palūšit, o vėliau dažnai tenka tiesiog suvaidinti gyvenimišką orgazmą, kad artimieji liktų patenkinti. Baisiausia, jog Nojus net nemėgo žiūrėti televizoriaus ir gerti alaus – tai darydavo žmona, todėl net ir visaverčiu vyru negalėjo jaustis.
Užtat viską išgelbėjo tai, kokioje dabartyje jis atsidūrė. Košmarai niekada nekamuodavo, nes už dvidešimt litų galėjai nusipirkti pigų butelį degtinės ir dar pigiai sukonstruotą, bet puikiai veikiantį sapną. Jame tu tikras vyras, jame tu eržilas, jame tu karalius, valdovas, vadas, jėga, galia, stiprybė. Todėl Nojus miegodavo beveik pusę dienos – tokie sapnai realybę darė tik dar labiau apgailėtiną.  Dėl praeities niekada nesijaudindavo. Hirošimos, Černobylio, okupacijos problemos – tai buvo viena didelė košė, kurią išsprogdinti gali su viena nedidele piliule, kurią visiems maloniai dalija ponios prie gatvės. Ponios visada paslėpusios savo akis, bet šypsena šviečia iš toli. Dabar visiems gimusiems kūdikiams nuo pat pradžių įkiša metalinius kabliukus į burną, kad įprastų būti patenkinti. O štai ateitis – ši sąvoka buvo panaikinta nuo žemės paviršiaus. Kam reikia ateities, jeigu gali pramiegoti ją ir dar pačiame maloniausiame socialiniame vaidmenyje?
Žinoma, žmogaus kūnas nefunkcionuoja taip, kad jis galėtų pramiegoti visą gyvenimą, kad ir kaip gundančiai tai skamba. Galbūt todėl šis nuostabus amžius sukūrė multifunkcinį pultelį. Tai vienintelis prietaisas, kurio nereikėjo reklamuoti. Kiekvienas apie jį girdėjo, kiekvienas jį matė, kiek-
vienas jį lietė, visi bent kartą panaudojo. O ir naudojimas labai paprastas. „Pirmiausia nusitaikykite tiesiai į savo žmoną. Ką joje norėtumėte pakeisti? Viršuje yra mygtukai su spalvomis – jeigu jums rūpi žmonos plaukai. Be abejo, mes nepamiršome ir sudėjimo – galite įvesti tikslų moters ūgį ir svorį, kurio ieškote, ir mes ją pataisysime akimirksniu. Ar prisimenate tas akimirkas, kai jūs grįžtate po darbo namo velniškai pavargęs ir jūsų moteris negali nustoti šnekėjusi? Jūs išgelbėtas, nes mygtukas „užsičiaupk“ nutildys ją kuriam laikui, o jeigu labai norite, gali išvis atimti balsą. Pastebėjote raukšles ant savo senyvos žmonos? Norėtumėte grąžinti laiką atgal? Tai taip pat ne bėda, nes su „prasukti“ ir „atsukti“ mygtukais galite vėl išvysti savo žmoną tokią, kokią tikėjotės visą gyvenimą išlaikyti, arba greitai susendinti ją, kad nereikėtų stebėti skausmingo senėjimo proceso.“
Kur dingo tikėjimas? Kur dingo moralė? Kur dingo vertybės, pasakyste? Viskas yra savo vietose, gerbiamieji. Kiekviename padoraus žmogaus name, kaip ir Nojaus, be abejo, buvo altorius. Virš altoriaus – paveikslas. Dažniausiai fotografuotas fotoateljė  arba per laptop’ą. Dažnai kiek padailintas fotošopu, bet ne tai svarbiausia. Štai paveiksle – Dievas. Toks, kokį jį mato vidutinis pilietis. Savo paties atvaizdas su pulteliu rankoje. Na, dar, žinoma, ant kryžiaus. Vis dėlto juk reikia šiokio tokio heroizmo.
Nojus gulėjo karste niūria mina. Nuo tų kabliukų, prikabintų vaikystėje, nusviro lūpos. Pasirodo, šiais laikais ir žmonos gali įsigyti pultelius. Pasirodo, per didelė miego dozė gali išvesti iš proto. Pasirodo, piliulės padaro tave tokį laimingą, kad nieko nebelieka – tik mirti iš laimės. Nojus mirė žiūrėdamas į savo paveikslą prie altoriaus. Laimingas veidas jame nerūpestingai mirktelėjo ir paspaudė „išėjimo“ mygtuką.


Žodynėlis

Nepažįstu gėdos, ji
Palėpėje slėpdavosi, kai eidavau žaisti,
Nepažįstu tos moters, kuri
Mano tėvo lovoje rėkė,
Nepažįstu tų medžių,
Ir tos balkono atbrailos,
Prie kurios stovėjau tris kartus
Vieną – dar nežinodama, kur eisiu,
Antrą- dar nežinodama, ar ten noriu eiti,
Trečią – velniop. Trečią buvau tiesiog apsvaigusi.
Nepažįstu nei skaičių
Nei formų, kurias jaučiu ant savęs,
Nepažįstu laiko, visada vėluoju,
Net gimti vėlavau,
Todėl dabar skaičiuoju minutes
Iki pažinimo.
Nepažįstu tų nuotraukų, kurios kabo
Mano galvoje,
Nepažįstu tų pirštų, kuriais rašau,
Ir tų žodžių, kuriais kalbu.
Bet užtat puikiai žinau, ką reiškia
Mano klaviatūroje
Mygtukas „escape“.

Dekartui

Sakė vienas žmogus –
Mes skirti galvoti,
Tada nusičiurškė prie altoriaus
Ir pasišalino.
Sakė vienas žmogus –
Kas iš tos galvos, jei tokia sunki,
Tada paliko ją komise
Ir dingo.
Sakė vienas žmogus –
Mąstau, vadinasi, esu.
Ir po sekundės jo jau nebebuvo.

Mylintis ant betono

Jie sėdėjo ant betoninių plytelių
Užsidengę tik violončelėmis
Ir keliais kilogramais parako.
Pats laikas sprogti, – sakydavo vyras,
Kai dar nebūdavo girtas.
Jie talžydavosi naktimis,
Palikdavo dėmes ant asfalto,
Nušlitiniuodavo iki pirmojo baro,
Palikdavo kelis pirštus –
Nė skatiko neturėjo,
Tik kelis žvirblius kišenėje.
Palei stotį ieškodavo pamišusių
Dėl rašymo,
Dėl mylėjimosi,
Dėl kalbėjimosi,
Dėl ginčų paryčiais, kai taip bloga nuo minčių,
O jos vis lenda į vidų, tarsi musės
Prie supuvusios bulvės,
Dauginasi, pasisklaido po visą kūną ir neleidžia prisėsti.
Jie stovi prie teismo rūmų,
Musytės skraido aplink,
Jei šią dieną parsiduosim, – girta rėkia moteris,
Tik tam,
Kad jos nustotų zvimbti.
Parako nebeliko.
Tik keli pirštai ant baro padėti
Ir per jų betonines plyteles
Pradedančios dygti granatos.

Paieška

Neieškokit manyje ūžesio, sąskambio
Ir metų senumo pelėsių,
Neieškokit tinklainėje įstrigusio vėjo
Ir besitrankančių kaulų naktimis,
Neieškokit ašakų gerklėse, nespjaukit
Į mažumas ir strėlėmis nebadykit taikinio,
O Vidurys išdegęs išsiveržusių vulkanų.
Neieškokit atsiveriančių teroristų,
Bombomis išpuošusių kalėdines eglutes,
Ir apsirengusių prostitučių laukuose,
Besiganančių drugelių,
Mygtuko atgal,
Neieškokit kompaso, rodančio į šiaurę –
Ten nepalikom nieko.
Nieko nepratarė sukritikuotas poetas
Grubiais aplaižytais pirštais
Vartantis savo rinktinę,
Neieškokit galo, nes nerasit pradžios,
Ir sodų vidury neišgirsit mašinos
Isteriško signalo bei stabdžių.
Nestabdykit lošimų iš tų naktų,
Gėrimo,
Svaidymosi,
Mėtymosi,
Pagavimo,
Perdavimo,
Atsidavimo.
Neieškokit perėjose kursuojančių laivų,
Pilnų ar visaverčių keleivių,
Besimaudančių parduotuvės vitrinoje,
Nesimaudykit tuštumoje, jei nėra joje
Laikrodžio, besisukančio atgal,
Neieškokit gaivalų, galvijų ir gyvulių,
Keliaujančių ritmiškai į balsavimo būdelę
Ir atgal, krentančių ant stogo.
Kriskit ant medžių, lapų, prisisunkusių smogo,
Padengusio stiklą, plastiką, popierių,
Ant kurio, pasiruošusi rašyti, atveriu savo venas
Ir ieškau indėnų, aborigenų genčių,
Dar kruopščiai tatuiruojančių savo vaikus.
Iš hierarchijos neišlipom,
Įlipkit į pilną statinę medaus,
Vis tiek sulipę – neatkrapštysit
Nuo manęs tyškančių tepalų,
Kad negirgždėtų variklis.
Ir verda
Verda
Verda
Vis saldesnę uogienę iš mūsų
Kaip auką tam, kuris atrado neieškojęs.
Ir jūs neieškot.
Juk liepiau minti dviratį į niekur,
Sumindžioti bet kokią galimybę išsirengti
Ir dingti už 0.99 centus, nes lito dar
Neatradom.
 
Žiurkių lenktynės

Šimtas žiurkių, veriančių galvas ant smilgos,
Pakabinančių jas vidury Rotušės aikštės
Vardan mūsų grožio,
Vardan modernaus meno
Paaukoti kūdikiai ir nekaltumas.
Žiurkių lenktynės – kuri greičiau
Nuridens galvą.
Viena  jau visai arti finišo
Tik užduso, krito ir pasikabino
Ant kryžiaus
Už visų likusių žiurkių laisvę.

Moteriškumo degustacija

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Moteriškumo degustacija

Aistė Kisarauskaitė. 39 salto mortale. Noveletės.

Apostrofa, Vilnius, 2013, 192 p.

Dainius Vanagas

Gyvenimas mieste, grubiai, kone vadovėliškai tariant, yra specifinis buvimo pasaulyje būdas, pasižymintis nuolatiniu srauto, masiškumo pojūčiu, skuba ir pulsuojančiu ritmu, galimybių ir dirgiklių daugiu, galiausiai intensyvia veiklos, supančių žmonių ir informacijos cirkuliacija. Šie elementai, sumišdami su individualiais parametrais, sudaro įvairias jautrumo ir abejingumo kombinacijas, pradedant liguistu, paralyžiuojančiu opumu, baigiant visišku empatijos nunykimu, komunikacijos neįmanomybe.

Būtent jautrumo ir abejingumo sampyna yra dominuojanti tema debiutinėje žinomos menininkės Aistės Kisarauskaitės novelečių knygoje „39 salte mortale“: fragmentiškų, intymų moters gyvenimą skrodžiančių pasakojimų herojės (kone visos vardu Ana, nors siužeto lygmeniu rišlumo tarp tekstų nėra arba jis geriausiu atveju konceptualus) blaškosi po Vilnių, besiilgėdamos draugų ir mylimųjų, tačiau beveik niekada – dėl skirtingų kalbų ir lūkesčių, dėl netolygaus, visa ką niveliuojančio nuovargio, o gal tiesiog dėl neperkalbamos santykių logikos – prie jų nepriartėdamos. Ir tuomet nelieka nieko kito, kaip tik džiaugtis aplink plytinčiu įvairiaspalviu medžiagiškumu (uogos pamiškėje brėkštant rytui, dailios prekės, kava, sniegas), sąmonės užuovėjomis (atmintis, mistiniai tikrovės ekskursai), ramiai, neatsiduodant aistroms suvedinėti sąskaitas ir be perstojo mokytis atsisveikinimo, neprisirišimo meno. Mat pabaigos, trūkio, išsiskyrimo nuojauta A.Kisarauskaitės tekstuose juntama labai aiškiai: to, kas buvo – jau nėra, to, kas yra – greitai neliks. Šis nuolatinio kismo teroras, pastangų išlaikyti net menkiausią status quo bergždumas sukuria rezignacija, pralaimėjimu dvelkiančią atmosferą. Tiesa, knygos pavadinimas tarsi suponuoja kiek pretenzingesnį, aštresnį niuansą: salto mortale (liet. mirtina kilpa, pavojingas, drąsus žingsnis) – tai nuoroda į ribines situacijas, o tokių tekste išties nemažai – ligos, išsiskyrimai, praradimai, kiti radikalūs pokyčiai, tačiau visa tai pateikiama be įtampos ir intrigos, tarsi iš anksto žinant pabaigą, tarsi kitokia pabaiga nė negalima, tarsi kitaip nė nebūna. O knygos pavadinime figūruojantis skaičius „39“ (rinkinyje novelečių yra 34), autorės žodžiais, apskritai nieko nereiškia: „Tai tiesiog gražus skaičius. Gali gi kažkas būti tiesiog be jokios prasmės“.

Knygos struktūrą sudaro šeši skyriai, grupuojantys noveletes pagal tematiką, išraiškos priemones ir žiūros prizmę, pavyzdžiui, skyriuje „Drabužių spinta“ moterų jausenos, jų santykiai su priešingos lyties atstovais formuojami pasitelkiant audinių ir jų gaminių figūras – džinsus, pėdkelnes, fraką, patalynę ir t.t. Patys tekstai, autorės žodžiais tariant, „sulipdyti iš trupinių, kuriuos mes lengva ranka nušluojame nuo savo kasdienybės stalo, – parodų anotacijų, matematikos uždavinių, vynų apibūdinimų, piešimo terminų, pokalbių nuotrupų…“ (p. 9) Nors sumanymas gana žaismingas ir kai kuriais atvejais netgi pasiteisina („Ana matematikos pasaulyje“), dažniausiai įvairūs intertekstai noveletėse naudojami pernelyg mechaniškai, nemotyvuotai, taip sudarkydami tekstų rišlumą. Antai tekste „Someljė kursai“ naudojami 2010 metų geriausių vynų trisdešimtuko aprašai, kuriais apibūdinamos įvairios patirtys, pavyzdžiui, miegas ar seksas: „Pietų miegas buvo svaigus kaip pernokęs melionas, vyšnios, figos, medus, šokoladas [kursyvas – A.Kisarauskaitės] – pro pirštus teka lipnios saldžios sultys, atpjauta riekė tirpsta burnoje. Seksas buvo kaip gvazdikėlių, saldžių kepinių, trešnių ir džiovintų slyvų natos“ (p. 75).

Tekstuose dominuojanti juslė – rega. Sakiniai slysta daiktais, jų paviršiais, formomis, spalvomis, atspindžiais, vyrauja atrodymo, pasirodymo, žvilgsnio – kaip būdo skaityti pasaulį – diskursai. Turint omenyje, kad A.Kisarauskaitė

yra fotografė ir tapytoja, tokios perspektyvos pasirinkimas daugiau nei suprantamas. Palyginimai („nekokybiška kaip pikseliuota fotografija“ ir pan.), metaforos dažniausiai taip pat vizualinių menų kilmės, o tai ilgainiui įgrįsta, mat ima kartotis.

Bene ryškiausias motyvas, besikartojantis daugelyje novelečių, yra vyro-moters sąlytis ir sąveika. Prielankumas, konfrontacija ir įtampa tekstuose konstruojami asketiškai, tarsi punktyru, praleidžiant akivaizdybes. Tačiau pastarųjų tekstuose vis tiek per daug, kadangi situacijos perdėm trafaretinės, kasdieniškos ir tiek bendražmogiškos, kad prisiliesti, kaip dar neliesta, be galo sunku. Be to, tekstuose neretai stinga personažų įvairovės (moterų ir vyrų tipai, išskyrus kelias išimtis, be saiko kartojasi), perkeičiančio judesio, minties, rakurso šviežumo, apsiribojama pasyviu, kone dokumentiniu (tapybišku?) būsenų fiksavimu, kuris, tiesa, stilistiškai atrodo gana gerai, tačiau skurdokas reikšmės lygmenimis („Kava į lovą“, „Rusiškas žuvies sūdymo receptas“).

Vis dėlto retkarčiais A.Kisaraus-kaitei pavyksta rasti autentišką, išties paveikų skambesį, šokčiojančią kalbą ir ritmiką. Pavyzdžiui, tekste „Vienu lietimu“ pulsuoja nervingumas, nekantra, socialinis staccato, laiko persidengimai, aštrios dialogų nuotrupos; noveletėje „Naktinis dialogas“ ryškus lėkimas strimgalviais, situacijos savaimingumas, išslystanti kontrolė; „Viza“ išsiskiria poetiniu ritmu, laužytu, banguojančiu, pagaviu sakiniu; tekste „Kalėdų seneli…“ pirmą ir, galima sakyti, paskutinį sykį sutinkame išskirtinių (rinkinio kontekste) charakteristikų veikėją – trumparegę, kupiną pagiežos ir valdingumo savanaudę, kurios elgsenoje sumyšta vaiko nuoširdumas su žiaurumu. Tačiau autentiško santykio paieškos ne visada baigiasi sėkmingai, tarkime, tekste „Ana ir kambarys“ mistiškas gyvybės ir mirties persiklojimas (o galiausiai netgi sutaikymas) paremtas banalia, įvairiuose kultūros gaminiuose jau nuzulinta kliše apie negimusiojo (arba mirusiojo) specifinį buvimą (trukdymo režimu) tarp gyvųjų.

Moteris A.Kisarauskaitės knygoje „39 salte mortale“ nėra laiminga. Grumdamasi su praeities šleifais, ji ieško pastogių, užuovėjų, užmaršties akimirkų, būdų užsimerkti, kad stotų tamsa. Bet ji, tamsa, nesirodo: įvairūs šviesos pavidalai raižo akis, verčia reaguoti, kvėpuoti, vėl ir vėl keltis ir eiti. Ši knyga – tai laimės kapinės, sugriuvę jos miestai žmonėms, kurie patys šį bei tą čia pat yra palaidoję. Nes tuščia jų, laimingų žmonių, „jie nebeturi savo gyvenimo“ (p. 183), jie jau viską užmiršę. Pasisekė žalčiams.

Jaunųjų kūrybos konkursas: sveikiname laureatus!

Jaunųjų kūrybos konkursas: sveikiname laureatus!

Baigėsi 2013-ųjų „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas. Laikas susumuoti rezultatus.

Dienraščio „Klaipėda“ literatūriniam leidiniui „Gintaro lašai“ jauni rašytojai iš visos Lietuvos jau aštuoneri metai siunčia savo tekstus kasmečiam konkursui.

Jaunųjų kūrybos konkursas, savo pradžią skaičiuojantis nuo 2006-ųjų sausio, iškart susilaukė net patiems organizatoriams kiek netikėto populiarumo.

Kaip ir kasmet, šiemet buvo atrinkti stipriausi autoriai, kurių tekstai publikuoti „Gintaro lašuose“. Tokių šįkart buvo 17. Tarp jų – 11 poetų ir 6 prozininkai.

Šiandien su malonumu pristatome 2013-ųjų konkurso laureatus. Jais tapo Nerijus Cibulskas (pirmoji vieta), Vainius Bakas (antroji vieta) ir Indrė Bručkutė (trečioji vieta). Sveikiname! „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkurso nugalėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais: pirmosios vietos laimėtojas – 500 Lt, antrosios – 300 Lt, trečiosios – 200 Lt.

Kituose paskutiniojo šių metų leidinio puslapiuose pristatome laureatus ir kviečiame susipažinti su naujausia jų kūryba.

GL inf.

Knygų Kalėdos

Knygų Kalėdos

Jau tradicine tapusi Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“ šiais metais kviečia padovanoti naujų knygų kaimų ir miestelių bibliotekoms, praturtinti jų fondus. Į šią gražią akciją aktyviai įsijungė ir Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka.

Gruodžio 3-iąją bibliotekos darbuotojai išėjo į gatves su šūkiu – „Mes šildome jus – jūs sušildykite kaimų bibliotekas!“. Praeiviai buvo vaišinami karštais gėrimais, saldainiais ir kviečiami prisijungti prie „Knygų Kalėdų“ akcijos.

Klaipėdiečiai buvo ne tik raginami dovanoti knygų kaimų bibliotekoms, bet ir iškeisti knygą į kvietimą dalyvauti šventiniame renginyje, skirtame šiai akcijai. Jame gruodžio 7-ąją mažiesiems žiūrovams uostamiesčio klounų teatro studija „Dulidu“ pristatė premjerą „Arklio Dominyko meilė“. Šventiškai nusiteikę bibliotekos darbuotojai visus svečius vaišino pačių gamintu kvapniu kalėdiniu punšu. Adventinėje popietėje kalėdine muzika dalijosi Hermano Zudermano gimnazijos merginų ansamblis. Vėliau šventės dalyviai buvo pakviesti į kalėdines dirbtuvėles, kuriose kartu su floriste pynė adventinius vainikus.

Bibliotekininkai džiaugiasi, kad šiemet prie akcijos „Knygų Kalėdos“ prisijungė ne tik uostamiesčio gyventojai, mokyklos, organizacijos, bet ir politikai – bibliotekoje su dovanomis apsilankė klaipėdiečiai Seimo nariai Eligijus Masiulis ir Eugenijus Gentvilas.

Akcija „Knygų Kalėdos“ dar tęsiasi iki sausio 6-osios. I.Simonaitytės biblioteka jau surinko ir perduos Klaipėdos regiono kaimų bibliotekoms per 200 knygų. Bet jų gali būti daugiau, todėl visi kviečiami nieko nelaukti ir prisijungti – per šias Kalėdas dovanoti knygą kaimo bibliotekai.

GL inf.