Kažkas artimo…
Kristina Jokubavičienė
 |
| Atspindžiai: iš A.Semenichino paveikslų impulsyviai ir nuoširdžiai veržiasi kasdieniškų personažų ir keliais štrichais nužymėtos aplinkos vaizdai. Kristinos Kučinskaitės nuotr. |
Kažkas artimo – toks pojūtis nepalieka vaikštant po parodas, dar eksponuojamas Klaipėdos dailės parodų rūmų antrajame aukšte. Nors autoriai atstovauja skirtingoms šalims ir skirtingoms dailės tradicijoms, jų kūryboje išties, atrodo, yra bendrumo.
Be kasdienybės apnašų
Vilnietės tapytojos, dailės pedagogės Arūnės Tornau lyg ir nereikėtų iš naujo pristatinėti. Jos kūriniai prieš kelis metus jau buvo eksponuoti Klaipėdoje, apie jos kūrybą, parodas šalyje ir užsienyje, labai aktyvią bei produktyvią veiklą dailės edukacijos srityje nuolat girdime. Nemaža vaikų mokosi dailės iš A.Tornau kartu su bendraautoriais parengtų vadovėlių, ji nuolat rengia įvairius meninius projektus, dirba su romų vaikais, dėsto dailės mokykloje. Pedagoginiai talentai ir visuomeninė veikla visai netrukdo tapybai.
Kaip reta tarp dailininkų, A.Tor-nau moka puikiai ir iš esmės pristatyti savo kūrybą, tad žiūrovui užtektų įdėmiai perskaityti parodos anotaciją, kurioje autorė lyg ir pasakė viską, ką reikėtų žinoti prieš susitinkant su jos kūryba. Nors, teisybę sakant, išankstinė informacija visai nebūtina.
A.Tornau paveikslai iš karto įtraukia į nepaprastą spalvų ir faktūrų pripildytą erdvę, kurioje nelieka jokių kasdienybės apnašų. Tai darbai, kurie tiesiogine to žodžio prasme teikia relaksą, skatina svajoti, hedonistiškai pasinerti į mirguliuojančių spalvų potėpius… Nespėjau paklausti autorės per parodos atidarymą, bet abstraktūs, be jokios agresijos spaudoje „tapybos aristokrate“ pakrikštytos A.Tornau paveikslai turėtų būti labai populiarūs tarp perkančiųjų meną. Ko gero, dar pats laikas būtų nužiūrėti ir įsigyti kokią kompoziciją.
Intuityvi ir sensuali
A.Tornau tapyba spalvomis byloja apie nekonkrečius, vos nujaučiamus dalykus, greičiau nuotaikas ir būsenas. Ji pavergia daugiasluoksniškumu, subtilių spalvinių dermių mirgėjimu ar sodresnių potėpių intervencijomis.
Per potėpius, jų kuriamą banguojančią faktūrą ryškėja beveik apčiuopiama, bet vis iš rankų sprūstanti esmė, kuri galėtų įgauti patį bendriausią įvardijimą – natūra. Kas, kad kai kur atseksi driežo, žalčio, raudonžandžių rojaus obuoliukų, samanos motyvus, rasi eilėraščio ar rytietiškos kaligrafijos intarpus ar visai paprastus žodžius „aš tave myliu“. Prie kiekvieno darbo jauti, kad per nuolat kintančius spalvų sluoksnius gali pamatyti erdvę, atsiveriančią už jų. Kai kada tapytoja pati kilsteli skraistės kraštelį, lyg kviesdama gilyn, į vizijų, sapno-buvimo svajų laukuose būsenas.
Tokio šviesaus, atviro, nuoširdaus, tapybos prasme puikaus dialogo tarp kūrėjo ir žiūrovo seniai neteko patirti.
Kultūriniai tiltai
Juos statyti lengviausia, jie, kaip liudija patirtis, yra patys patvariausi. Jau kelinti metai tokie kultūriniai tiltai tiesiami tarp Klaipėdos ir Kaliningrado miestų, paleidžiant jais ekspresą „Trys K“, t.y. labai sėkmingą projektą „Klaipėda-Kultūra-Kaliningradas“.
Ekspresas važiuoja vis greičiau, sulaukia vis daugiau keleivių, kurie kelionės metu prisigalvoja visokių pramogų.
Puiki pramoga ir trijų Kaliningrado dailininkų tapybos ir grafikos paroda, pavadinta „Vizualizacija“.
Kadangi menas bet kokia forma jau savaime vizualizuoja visokias idėjas, tai parodos pavadinimo nesureikšminkime. Sugalvojo pavadinti, tai pavadino; įdomiau, ką parodė.
Išeities taškas – natūra
Jevgenijus Pečerskis, nuo seno gerai žinomas Klaipėdos menininkų, nuolat dalyvaujantis bendruose „Trys K“ projektuose ir kituose renginiuose, parodoje eksponuoja autorine technika sukurtas abstrakčias kompozicijas, kurių išeities taškas – natūra, kaip ir A.Tornau paveiksluose.
Net artimas koloritas, atlikimo kultūra ir estetika, komponavimo ir technikos meistriškumas leidžia rasti sąsajas tarp šių dviejų autorių.
J.Pečerskio abstrakcijose taip pat kartais ryškėja pusiau konkretūs motyvai – žuvies šešėlis, medžio ženklas, kopų sutvirtinimų geometriniai raštai, besiklostantys į dekoratyvias, plokštumines kompozicijas, kurių gausa parodoje atrodo kaip beveik autorinis prisistatymas.
Nukelia į simbolistų laikus
Aleksejus Maslovas akivaizdžiai mėgsta mitologijos ir biblijos siužetus ir demonstruoja jų žinojimą. Jo kompozicijose matome ir Ledą su gulbe, ir Ijo, ir pietos variaciją, o „Baimėje“ (2005) – figūrą ant kryžiaus.
A.Maslovo paveikslų erdvė – tamsi ir tuščia, užpildyta tik dinamiškų potėpių, o figūrų vaizdavimo pobūdis artimesnis ekspresyviam realizmui.
Pabrėžtinai vertikalus formatas, sodri žalia spalva, lako sluoksnis „Ijoje“ (2005) atrodo nukelia į simbolistų laikus.
Simbolistinė, manieringa kūrinių raiška atsiskleidžia ne tik per motyvus, bet ir per spalvinį, formų ir kompozicijos sprendimą.
Kuria naiviąją realybę
„Luboko“ (rusų liaudiškosios grafikos) tradicijas, sumišusias su siurealistiniais vaizdiniais, savo tapyboje plėtoja Anatolijus Semenichinas.
Jo gudrios moterys su arbatos puodeliais prikelia atmintyje tapytojo B.Kustodijevo vešliąsias pirklienes, personažas su užmaukšlinta ausine kepure – K.Malevičiaus mužikus.
Iš nedidelių ir vienodo formato paveikslų impulsyviai ir nuoširdžiai, vienu atsikvėpimu, kaip vadinamosiose „tankutėse“ (t.y. „čiastuškose”), veržiasi kasdieniškų personažų ir keliais štrichais ar plokštumomis nužymėtos aplinkos vaizdai.
Tušti planai, dykros, menka palmė, vieniši statiniai be šešėlių, ornamento fragmentas, ant stalo pamestos kelios žuvelės kelia sąsajas su įvairiomis stilistinėmis tradicijomis.
Remdamasis jomis, A.Semenichi-nas kuria savitą, magiškumo nestokojančią naiviąją realybę, kurioje dera ir matisiškas arbūzo raudonis, ir nepadorus užrašas ant tvarkingai žalios tvoros. O ką, iš dainos žodžių neišmesi.
