Kažkelintame laike – tarp originalumo ir fotoateljė

Paradui vadovauja dabartinis skyriaus pirmininkas fotomenininkas Remigijus Treigys. Kaip naujasis vadovas įsivaizduoja tolimesnę parodinę veiklą? Kuria linkme kreipti procesą – susidedantį iš didesnių, mažų ir smulkiausių dalelių? Pradedant (ir baigiant?) motyvacija dalyvauti parodose, ne tik tinkamu, bet ir įdomiu kūrinių pateikimu, konkursų rengimu, konkrečios temos išnarstymu ir išgvildenimu, projektų pristatymu žiniasklaidai ir visuomenei. Toks ciklas yra pakankamai apibrėžtas ir sykiu atviras ne vien besidominčiam fotografija žiūrovui, bet ir bet kuriam žmogui, kuris yra pasiruošęs (ar bent jau nieko prieš neturintis) priimti kvietimą apsilankyti meno pasaulyje.

Fotografijos galerija Klaipėdoje yra viena. Ji, daugelį metų buvusi ne meno, ne gyvenimo, netgi apskritai ne procese, turi į jį sugrįžti. Tuo noriu pasakyti, kad bet kurioje ekspozicinėje erdvėje pristatomas menas turi būti: a) kam nors reikalingas, b) kam nors aktualus,c) kuo nors aktualus. Nepamirškite, jog kūrybinei įtampai palaikyti reikalingi du tarpusavyje bendraujantys poliai. Pvz., organizatorius ir menininkas, menininkas ir žiūrovas.

Tačiau tai dar ne procesas. Tai tik pradžia. Procesui paskatinti turėtų rastis trečiasis elementas. Pastarasis gali būti menininkas, kurio kūrybinius sumanymus paveikė ir kaip nors „pakoregavo“ kolegos kūryba, arba poetas, pamatęs parodą ir taręs sau: „Galėčiau skaityti čia eiles”, arba studentas, atėjęs paprašyti patarimo ir galbūt gauti įvertinimą, koks jis bebūtų, sulaukti paskatinimo…

Grįžkime prie proceso. Konkursai, konfliktai, diskusijos, parodos, skirtos tam tikrai technikai, naujausių stilistinių tendencijų pristatymui ir pan., padėtų kiekvienam miesto fotografui pamatyti save iš šalies, paskatintų mąstyti, o ne vien tik pristatyti kūrybą. Vienoks yra mąstymas gaudant reportažinį kadrą, kitoks – režisuojant objekto estetiką ar dirbant su modeliu, dar kitoks – montuojant vaizdus kompiuteriu. Mąstymą kūryboje suprantu kaip sugalvotos idėjos pateikimą taip, kad pati idėja taptų įdomi ir būtų verta apie ją kalbėti. Idėjos juk tam ir plaukioja, kad kūrybingi žmonės jas materializuotų ir parodytų kitiems. Bent jau menininkams taip atrodo…

Taigi kalėdinėje, o tiksliau būtų ją pavadinti metų ataskaitine paroda, pasigendu to, kas fotografiją paverčia: a) fotografijos menu, b) menu apskritai. Galime netgi įvesti frazę – „tik fotografija“, kas reikštų tik fakto konstatavimą. Betgi į meną pretenduojantis faktas mus turėtų veikti šviesos kontrastais, kompozicija, rakursu, faktūra ir kuo tik nori, kad įrodytų buvęs vertingas realizuoti. Vis dar mėgstamas moters figūros ar jos kūno dalies paviršutiniškas užmuilinimas akto žanre (neva paslaptis) nei faktą išryškina, nei fotoišraiškos galimybių estetiką teigia. Stengiantis nupilti kelis minėtus zuikius sukuriama kažkas neapibrėžtino – „tarp“. T.y. įspūdis, jog įstrigta tarp originalumo, tarp individualumo, tarp savitumo, tarp intrigos ir fotoateljė.

O visu rimtumu tariant, pasigendu darbuose aiškiai išreikštos pozicijos. Pirmu atveju, kuo ši rožė skiriasi nuo milijono kitų fotobūdu įamžintų rožių? Antru atveju, ką šis socialinis fragmentas galėtų pasakyti daugiau, nei matyti per milijonus žiniasklaidos langų į tragišką žmogaus egzistenciją?

Antai tauragiškio R.Malycho sugriautos fermos motyvas su beviltiškai viršum nevilties zonos stirksančiu vandens bokštu atrodo pakankamai įtikinamas ir pranašiškas, tačiau pati idėja tarsi pakibusi tarp žemės ir dangaus, dialogui su žiūrovu pasirinktas žemės lopinėlis taip ir nepradeda komunikuoti.

Labiau pavykusiu laikyčiau E.Paplauskio iš Rytų (Indijos) parsivežtą kadrą, kuriame pats motyvas save nuolat režisuoja, kur nuolat rasis koks egzotiškas asilas ar šventas bastūnas, ar kokia aplaupyta siena, rasis jų šviesos, objektų kontrastas, o fotografui tereikia laiku spustelėti mygtuką, o pasaulis į fotoaparatą sulįs pats, ir visada kontrasto antrąja puse būsime mes, būsime ir atrasime tame egzotiką.

Save akmenų triptike įkomponavęs A.Darongauskas dar vienai Olandų kepurės istorijai suteikia realistinės romantikos dozę, sakytum, susitapatina su savo „augintiniais“.

Įspūdingai bangų paskandintą Klaipėdos uosto molą nufotografavęs A.Kalvaitis nugriebė marinistinę grietinėlę, o jo artimiausias „konkurentas“ parodoje V.Karaciejus šį kartą pateikia „Žemės esė“. Keturiomis horizontalėmis, kultūringai dideliame formate suraikytos bangos primena lavos kepalus, koralus bei kitas, tik nevandeniškas, materijas ir stipriai išsiskiria iš daugumos, visomis prasmėmis standartiniuose rėmuose surikiuotų motyvų, siužetų, fragmentų, personažų. Betgi lyrikos ir saulėlydžio čia gerokai padauginta…

Kaip matote ir nujaučiate, kaip daugelis ir tikėjosi, paroda vientisa, tačiau, tenka pripažinti, neįdomi.

Nuosekli, tačiau be idėjų. Nuoširdi, bet neįtikina. Su vadinamais gražiais vaizdais, tačiau be įvaizdžio. Be konkretaus braižo, kuris išskirtų Klaipėdos kūrėjus bent jau tarp jų pačių.

Betgi visa tai galima įgyti, surasti ir atrasti. Tai tegul 2006-ieji tampa iniciatyvos, kūrybiškumo, tarpusavio komunikacijos, dalinimosi patirtimi, idėjų metais!