Keli gintarai būrų poeto karūnai
Kristina Jokubavičienė
Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės visai čia pat. 2014 m. sausio 1-ąją, kai visas miestas dar miegos po naujametės nakties, prie poeto paminklo Liepų gatvės skverelyje vėl rinksis ištikimiausieji, nebojantys pūgos, lietaus, lijundros ar kokių kitų pajūrio gamtos pokštų, ir tęs nepaprastai gražią tradiciją.
Esmingiau ar tik formaliai?
2014-ieji paskelbti K.Donelaičio metais. Jubiliejinė metinių programa įgyvendinama jau kelinti metai. Įvairių sričių Lietuvos ir kitų šalių menininkai savaip prisideda prie poeto atminimo daugiakalbio choro. Prieš metus, rašydama apie K.Donelaičiui paskirtą parodą, daugiau retoriškai, nei tikėdamasi rasti atsakymą, klausiau, ar solidi jubiliejinė dedikacija lietuvių raštijos ir kultūros pradininkui atsispindi dabarties mene kitaip, esmingiau ar tik formaliai? Ar tai netampa (apsiribojant dailės sritimi) tik teminių parodų atmaina, savotišku eiliniu vajumi, nors ir tokiai išskirtinei asmenybei paskirtu. Jau tiek būta įvairių datų ir jubiliejų, tiek kūrinių sukurta, tiek parodų atidaryta…
Šviesaus atminimo poetas Marcelijus Martinaitis 2012 m. pabaigoje rašė: „Dažnas galime daug ką pasakyti apie K.Donelaitį, net padeklamuoti pirmąsias, dar mokykloje išmoktas „Pavasario linksmybių“ eilutes, bet ką nors pasakyti apie jo kūrybos apsauginį vaidmenį šiandien sunkoka. Tas jo vaidmuo sovietmečiu buvo ryškesnis, turint mintyse tai, kiek buvo išleista net reprezentacinių leidinių. Todėl sunku kalbėti apie ypatingą poeto vietą dabartinėje sąmonėje. Nepriklausoma Lietuva to padaryti dar vis neįstengia. Lyg ir užtenka simbolio, ženklo, emblemos. Atrodo, kad K.Donelaitis yra ir be kokių nors atkuriamų išliekamųjų ženklų, jo kūrybos atnaujinimo kitu laiku, kitose kartose, vien tik šnekant apie jo visuotiną vertę.“ (Metai, 2013, Nr. 1).
Iš geriausio, ką turime
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, įgyvendindamas tęstinį tarptautinį projektą „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“, lapkričio pabaigoje pakvietė į trečiąją projekto parodą „Mažoji forma, gintaras“, „Klaipėdos galerijoje“ veikiančią iki sausio pradžios. Projektas prasidėjo 2011 m. tapytojų pleneru Tolminkiemyje (dab. Čistyje Prudy) ir po to surengta plenero paroda. Praėjusius, 2012 metus, galerijoje užbaigė grafikų paroda, skirta lietuvių literatūros pradininko jubiliejui. Visose projekto veikose dalyvauja Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkai, parodos pristatomos ir uostamiestyje, ir Kaliningrade, kituose šalies miestuose bei užsienyje.
Parodoje „Mažoji forma, gintaras“ dalyvauja 25 dailininkai. Jų kūrinius vienija du momentai: siekis paminėti K.Donelaitį ir tradicinis gintaras, vienas sąrašo „geriausia, ką turime“ objektų. Sumanymas įtraukti „privalomą“ medžiagą į mažųjų formų darbus netikėtas ir gal net perspektyvus. Rezultatas – kur kas kasdieniškesnis. Formalus gintaro, kaip medžiagos, įvedimas neprisidėjo prie naujų prasmių sukūrimo ar atvėrimo.
Nuo mažosios plastikos objektų iki vėrinių ar pakabučių – toks yra šios parodos formuojamas margas kūrybinės erdvės laukas. Kelios eilutės iš poemos „Metai“ (ir ne tik iš „Pavasario linksmybių“ dalies) tikrai išmoktos; jos, laisvai cituojamos, kartojasi darbų pavadinimuose, kaip nuolatinis priminimas, kam kurtas darbas. Greta kaip maldelė linksniuojami „Donelaitis, Donelaičio, Donelaičiui, Donelaitį“, „Metų“ ir keturių metų laikų motyvai labiausiai eksploatuojami. Ir viena, ir kita liudija arba nepasitikėjimą žiūrovais (o jei neatpažins?), arba nenorą ar negalėjimą giliau, plačiau, iš atstumo, iš šalies, iš vidaus apmąstyti ir išreikšti savąjį santykį.
Kai mažoka naujų idėjų
K.Donelaitį lengviausia sieti su senove, autentika, paprasta kaimo buitimi, juk visuotinai sakoma „būrų poetas“: tad ir jūros bangų nuplautas medis, ir įskilęs suoliukas, ir blusa, ir gintaro ar akmens duonos kepalai, ir karoliai kaip tik būrei moteriškei pasipuošti, jau nekalbant apie grėsmingai ant galerijos sienos pakibusį uodą mutantą. Įsijautus į „jau saulelė…“ vizijas, atrodo neįkvepia kitos šios išsilavinusios ir visapusiškai talentingos asmenybės veiklos sritys, galėjusios suteikti vertingų impulsų originalesnei minčiai ir meninei interpretacijai.
Pirmasis lietuvių poetas buvo Karaliaučiaus universiteto auklėtinis, rašė giesmes, komponavo muziką, meistravo muzikos instrumentus, konstravo barometrus, termometrus, mikroskopus, tekino stiklus, rūpinosi parapijos mokyklomis, atstatė bažnyčią, per pamokslus parapijiečiams skaitė savo hegzametrus, be lietuvių ir vokiečių, mokėjo graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas. Jau cituotame tekste M.Martinaitis taikliai klausė: „Ar ne lengviau statyti paminklus, rengti iškilmingus minėjimus, negu skaityti ir skaitant „tatai permanyti“?
Kuo dar įdomi paroda, jei joje mažoka naujų idėjų ir formos novatoriškumo? Iš dalies medžiagiškumu. Tai dažniausiai visada patrauklu taikomąjį atspalvį turinčioje ekspozicijoje. Aplenkus papuošalų dalį, kuri standartinė formos požiūriu ir ekspozicijos visumoje atrodo labiausiai atsitiktinė, lieka galimybė apžiūrėti, iš ko ir kaip atlikti parodoje eksponuojami kūriniai. Tradicinės ir tikros medžiagos, varis, medis, akmuo, geležis, oda, sidabras, gintaras apie poeto epochą, asmenybę ir jo reikšmę šiandien kartais byloja giliau ir prasmingiau, nei kūrinių prasmės ir formos.
