Kelionė su karvėmis

Taip vieną naktį Markovaldo užsimerkęs gulėjo tarp miegančių prakaituojančių vaikų ir žmonos ir klausėsi tų silpnų garsų, kurie, atsimušdami nuo grindinio, pro žemą langą patekdavo į jo pusrūsį. Jis girdėjo smagius ir greitus kažkur vėluojančios moters žingsnius, nutylantį ir vėl pasigirstantį atliekų surinkėjo nunešiotų batų šliurinimą, kažkokio vienišiaus švilpavimą ir kartkartėmis dviejų draugų neaiškų pokalbį, iš kurio buvo galima tik spėti, ar jie kalba apie sopraną, ar apie pinigus. Karštą naktį tas triukšmas prarado aiškumą, jis tarsi ištirpo tvankume, užtvindžiusiame gatvių tuštumas, bet atrodė, kad jis vis dėlto nori įsiviešpatauti šioje apleistoje karalystėje. Pasigirdus kokio nors žmogaus žingsniams Markovaldo nuliūdęs pagalvodavo, kad tai nelaimės brolis, taip pat kaip ir jis šiuo atostogų metu pririštas prie tos cementinės ir dulkinos peklos skolomis, šeimos našta ir menka alga.

Jam atrodė, kad jis sapnuoja esąs atostogose. Pasigirdo tolumoje skambantys varpai, šuns lojimas ir netgi galvijų maurojimas. Bet jo akys buvo atmerktos, jis nemiegojo. Ištempęs ausis Markovaldo stengėsi dar kartą išgirsti taip geidžiamus garsus arba įsitikinti, kad jų nėra. Jis vėl išgirdo daugybės lėtų, netvarkingų, prislopintų žingsnių garsą, kuris artėdamas užgoždavo visus kitus garsus, išskyrus tą duslų varpų skambesį.

Markovaldo atsikėlė, apsivilko marškinius, apsimovė kelnes.

– Kur eini? – paklausė žmona, kuri miegojo užmerkusi tik vieną akį.

– Gatvėje galvijų banda. Einu pažiūrėti.

– Ir aš! Ir aš! – rėkė vaikai, kurie žinojo, kada reikia pabusti.

Tai buvo karvių banda, vasaros pradžioje varoma naktį per miestą į kalnų ganyklas. Dar visiškai neprabudę iš miegų vaikai išlėkė į gatvę ir pamatė pilkų ir dėmėtų nugarų laviną, užtvindžiusią šaligatvį, kuri slinko pro plakatais apklijuotas sienas, nuleistas žaliuzes, stovėti draudžiamų ženklų stulpus, benzino kolonėles. Karvės, sankryžose nulipdamos nuo šaligatvių, atsargiai statydavo kanopas, slinko snukius įbedusios į priekyje einančių pasturgalius, skleidė šiaudų, laukų gėlių bei pieno kvapą ir tilindžiavo varpais. Miestas, atrodė, jų nedomino, jos buvo pasinėrusios į savo drėgnų pievų, kalbų debesų ir upių brastų pasaulį.

Pasirodė piemenys, neramūs, suirzę nuo buvimo mieste, uždusę nuo trumpų ir bergždžių bėgiojimų šalia bandos, mojuodami lazdomis ir šūkčiodami. Šunys, kuriems viskas kas žmoniška buvo svetima, tarsi demonstruodami atsipalaidavimą bėgo pakėlę snukius, vis dėlto stropiai atlikdami savo darbą. Buvo aišku, kad ir jie nerimavo, nes kitaip būtų atsilikę ir turėtų pradėti uostinėti kampus, žibintų stulpus, dėmes ant grindinio, kaip tai daro kiekvienas miesto šuo.

– Tėti, – prabilo vaikai, – karvės kaip tramvajai? Jos stoja stotelėse? O kur karvių linijos žiedas?

– Jos neturi nieko bendro su tramvajais, – paaiškino Markovaldo. – Jos eina į kalnus.

– Ar jos užsimauna slides? – paklausė mažasis Pietro.

– Jos eina į ganyklą ėsti žolę.

– O už pievų gadinimą ar iš jų neima baudos?

Tik mažasis Mikelė nieko neklausinėjo, nes buvo už kitus vyresnis ir jau turėjo supratimą apie karves. Dabar jis stengėsi pats viskuo įsitikinti, apžiūrėti ragus, nugaras ir margus pagurklius. Taip jis ir sekė karvių bandą bėgdamas šalia ristele kaip aviganiai šunys.

Kai banda praėjo, Markovaldo paėmė už rankų vaikus ir ruošėsi grįžti miegoti, tik niekur nesimatė mažojo Mikelės. Nusileido į pusrūsį ir paklausė žmonos:

– Ar Mikelino grįžo?

– Mikelino? Ar jis nebuvo su tavimi?

“Jis nusekė paskui bandą ir, kas žino, kur nuėjo”, – pamanė Markovaldo ir išbėgo į gatvę. Aikštėje karvių jau nesimatė ir reikėjo surasti kelią, kuriuo jos nuėjo, bet pasirodė, kad tą naktį daug karvių bandų buvo varoma per miestą ir kiekviena kitu keliu, kiekviena į savo ganyklą. Markovaldo susekė ir pasivijo vieną bandą, bet pastebėjo, kad tai buvo ne ta. Viename skersgatvyje pamatė lygiagrečiai einant kitą karvių bandą ir nubėgo ten. Piemenys jam pasakė, kad buvo sutikę kitą einančią priešinga kryptimi bandą. Ir, kol nenutilo paskutinio varpo skambėjimas, Markovaldo beprasmiškai lakstė po miestą.

Komisaras, į kurį jis kreipėsi su pareiškimu dėl vaiko dingimo tarė:

– Paskui karvių bandą? Bus nuėjęs į kalnus… vasaroti. Jam pasisekė. Pamatysi, grįš rubuilis, įdegęs.

Komisaro nuomonę patvirtino po kelių dienų grįžęs iš atostogų vienas įstaigos, kur dirbo Markovaldo, bendradarbis. Keliaudamas po kalnus jis sutiko ganantį karves berniuką, kuris prašė perduoti linkėjimus tėvui ir sakė, kad jam viskas gerai.

Markovaldo, kęsdamas dulkino miesto karštį, pagalvojo, koks laimingas dabar jo sūnus, šiuo metu tikriausiai gulintis eglės šešėlyje, švilpaujantis įsikišęs žolę į burną, stebintis besiganančias pievoje karves ir besiklausantis slėnio šaltinių čiurlenimo.

Tuo tarpu mama laukė nesulaukė, kada grįš sūnus:

– Ar jis grįš traukiniu? Ar jis grįš reisiniu autobusu? Jau praėjo savaitė… Jau visas mėnuo… Ims lyti… – negalėjo nurimti ji nekreipdama dėmesio į tai, kad prie stalo viena burna mažiau – jau palengvėjimas šeimai.

– Jam pasisekė. Jis dabar gryname ore ir kemša sūrį su sviestu, – taip kalbėjo Markovaldo ir kiekvieną kartą, kai gatvės pabaigoje pasimatydavo apgaubtas karščio baltai pilkų kalnų vaizdas, jis pasijusdavo tarsi šulinyje, kurio viršuje mirgėdavo klevų ir kaštonų lapai ir zvimbdavo laukinės bitės, o Mikelino ten viršuje, tarp gyvatvorių, apaugusių uogomis, aptingęs laimingas kaip inkstas taukuose.

Bet ir jis kas vakarą laukė sugrįžtant sūnaus. Tik negalvojo kaip motina apie traukinių ar reisinių autobusų tvarkaraštį: kiekvieną naktį įsiklausydavo į žingsnius gatvėje, o kambario langas jam buvo tarsi anga kriauklės, kurią priglaudus prie ausies buvo galima išgirsti garsus, sklindančius nuo kalnų.

Staiga vieną naktį pašokęs lovoje jis išgirdo, ir tai nebuvo iliuzija, tą su niekuo kitu nesupainiojamą kanopų brūžavimą ir varpų skambėjimą.

Jis ir visa šeima išbėgo į gatvę. Karvės sunkiai ir lėtai ėjo iš kalnų ganyklų namo. Vidury bandos ant vienos karvės, įsikibęs į antkaklį, apsnūdęs ir linguodamas galvą, jojo mažasis Mikelė.

Jis buvo nukeltas žemėn, apkabintas ir išbučiuotas. Atrodė lyg pritrenktas.

– Kaip jautiesi! Ar buvo gera?

– O… taip…

– Ar norėjai grįžti namo?

– Taip…

– Ar kalnai gražūs?

Stovėjo prieš suraukęs antakius. Jo žvilgsnis buvo griežtas.

– Dirbau kaip mulas, – tarė jis ir nusispjovė norėdamas pasirodyti esąs vyras. – Kas vakarą tampyti kibirus melžėjams nuo vienos karvės prie kitos, nuo vienos karvės prie kitos… Paskui ištuštinti juos į bidonus, greitai ir visą laiką vis greičiau, iki pat vėlumos… O anksti ryte ridenti bidonus prie sunkvežimių, kurie juos gabendavo į miestą… Ir skaičiuoti, visą laiką skaičiuoti: gyvulius, bidonus ir vargas tau, jeigu suklysi…

– Ar vaikščiojai pievomis? Kai karvės ganydavosi?..

– Niekada nebūdavo laiko. Visada reikėdavo ką nors daryti. Pienas, pakratai gyvuliams, mėšlas… Ir kam visa tai? Dėl to, kad nebuvau sudaręs darbo sutarties, kiek man mokėjo? Menkniekį. Bet jeigu dabar manote, kad tuos pinigus atiduosiu jums, klystate. Na, eime miegoti, nes esu mirtinai pavargęs.

Jis gūžtelėjo pečiais, šniurkštelėjo nosimi ir įėjo į namus.

Karvių banda tolo gatve kartu nusinešdama apgaulingus ir nykstančius šieno kvapus ir varpų skambėjimą.