Kelios pastabos apie „čia ir dabar“

Kelios pastabos apie „čia ir dabar“

Gytis Skudžinskas

„Erozijos“ bienalės parodų kuratorius

Laikas yra labai keistas dalykas. Atrodo, visai neseniai Klaipėdoje pradėta organizuoti fotografijai ir paralelinėms meno formoms skirta bienalė „Erozija“. Bet šiemet tai jau ketvirtasis renginys, bylojantis, kad nuo pirmosios parodos prabėgo šešeri metai.

Daugiau domėjimosi!

Pati fotografija taip pat visuomet gana komplikuotai apibrėžė savo santykį su laiku. Pretenduodama sustabdyti lemiamą ir pačią esmingiausią akimirką, ji siekė papasakoti gana sudėtingas ir ilgas istorijas. Pačios parodos suvokimas ir įsisavinimas iš suvokėjo taip pat reikalauja laiko resursų, bet ir vėl parodos atidarymo dieną teko išgirsti uostamiestyje dėl nežinomų priežasčių gerbiamo menotyrininko (gal tiksliau būtų – dailės kritiko) frazę: „Atėjau, pamačiau, išėjau“. Nežinia, kiek laiko prireiks „Erozijos“ bienalės rengėjams, kad parodos vertinimo kriterijų skalėje būtų eliminuoti tokie svertai kaip „atėjau“ ir „išėjau“ ir atsirastų „mąsčiau“, „analizavau“, „kontekstualizavau“.

Jau pačioje projekto sumanymo pradžioje buvo aiškiai apibrėžta, jog šioje parodoje vengiama amatininkiškumo be jokios idėjinės nuorodos ar savitikslio dailumo. Projekto rengėjams visuomet daug įdomesni buvo čia ir dabar pulsuojantys meno procesai su aiškia nūdienos refleksija. Nežinia, ar toks užsibrėžtas tikslas buvo ir yra laiku uostamiesčio kontekste, nes atrodo, kad dailumas vis dar išlieka vienas svarbiausių svertų laisvu stiliumi gyvenančiame mieste. Tiesa, labai nežymi kultūros aistruolių dalis nesibodi atidarymų metu ar bare prie alaus bokalo klausti ir diskutuoti apie vykstančias parodas ir menininkų pasirinkimo kriterijus. Deja, toji dalis, atrodo, yra tokia pat nedidelė, kaip ir prieš šešerius metus. Vis dėlto tikėdamas, kad užgriuvusi sniego lavina neužklojo paskutinių domėjimosi likučių, apibendrintai pristatysiu pagrindines „Erozijos“ bienalės rengimo ir vystymo gaires.

Žingsnis į priekį

Tenka pripažinti, kad rengdami parodas aiškiai suvokiame savo padėtį kultūros lauke ir, turėdami tokius finansinius bei fizinius resursus, nesitikime į uostamiestį atvežti šiandieninių meno pasaulio lyderių, o panašios ambicijos kitų parodų rengėjų deklaracijose atrodo, švelniai tariant, komiškai.

Tad „Erozija“ dažnai yra intuityvių ir rizikingų pasirinkimų rezultatas, leidžiantis rengėjus automatiškai apkaltinti spekuliatyvumu ir subjektyvumu.

Kita vertus, ankstesnių metų bienalės dalyvis Toumo Rainio po metų buvo apdovanotas pagrindiniu „Europos fotografijos mėnesio“, vykstančio šešiose valstybėse, prizu. Paula Murh ne tik laimėjo „Satori“ premiją, ji buvo pakviesta dirbti šio renginio pagrindine kuratore.

Todėl drąsiai galiu teigti, kad intuityvus pasirinkimas leidžia būti per žingsnį į priekį.

Šiemetė bienalė pažymėta paantrašte „La(o)st Image“ (praratas (paskutinis) atvaizdas) ir orientuota į esamą fotografijos bei apskritai kamera kuriamo meno situaciją, į perprodukuotą atvaizdu rinką, į įsivyraujantį amatininkiškumą fotomeno ar videomeno erdvėje.

Pati problematika tikrai nėra stulbinanti naujovė ar visai neartikuliuotas faktas, todėl rengiant parodą buvo paprasčiau išdėstyti ataskaitos taškus. O Klaipėdos terpėje, kur it grybai po lietaus dygsta nauji fotografijos ekspertai, surengiamos vestuvinei fotografijai skirtos parodos ar net minėtasis menotyrininkas drąsiai eksploatuoja fotopriemones, pasirinkdamas iki neįmanomybės perteklines temas ir vidutinišką technikos valdymą, toks priminimas ir akistata su nūdiena įgauna papildomų argumentų.

Prarasto atvaizdo metafora

Visų pirma reikėtų pastebėti, jog prarasto ar paskutinio atvaizdo metafora nėra tiesioginė nuoroda į atvaizdų naikinimą ar jų vengimą. Tokia nuostata vizualinės kultūros lauke dažniausiai tapatinama su nuostatos, kad menininkas – vienintelio ir unikalaus kūrino autoriaus eliminavimu, su meno kūriniui pasirenkamais antriniais vaizdo šaltiniais, su reprodukavimo, citavimo, konteksto išplėtimo galimybėmis.

Šiandienėje situacijoje, kai atvaizdai uzurpavo visus informacinius kanalus ir žmonija pradeda objektus tapatinti su standartizuotais jų atvaizdais, menininkai dažnai kūrybiniam procesui pasirenka ne tiesioginį santykį su reikiama aplinka, bet jau egzistuojančią jos reprodukciją. Dar M.McLuhan pastebėjo, kad net apie meno kūrinius mes dažniausiai sužinome per kitos medijos perduodamą informaciją ir retai beturime tiesioginį santykį su pirminiu originalu.

Tad nekeista, kad neretas šiandienis menininkas antrinės informacijos naudojimą pasirenka kaip principinį savo kūrybos elementą. Dar daugiau. Tokios strategijos šiuo metu yra ne tik fotografijos ar paralelių meno formų, bet apskritai visos vizualiosios kultūros dominuojantis modelis.

Platesniame kontekste

„Erozijos“ bienalėje tipiškiausias tokios kūrybos pavyzdys būtų Sejmos Prodanovic projektas „Turizmas“, kuriame menininkė, keliaudama po kitas šalis, atsisako aplinkos fiksavimo, o į savo albumą renka turistinių brošiūrų atvaizdus. Taip menininkė niveliuoja savo personalinę patirtį bei aktualizuoja fotografijos – kaip informacijos nešėjos – paskirtį.

Kitas autorius Giuzepe Di Bella spaudoje reprodukuotų vaizdų panaudojimą savai kūrybai išplečia platesniame kontekste. Autorius Abu Graibo kalėjimo vaizdus, publikuotus žiniasklaidoje, paverčia pašto ženklais ir kartu su tipiniais Didžiosios Britanijos bei JAV atvirukais siunčia į įvairias pasaulio šalis. Šiuo atveju pagrindinis kūrinio motyvas dar papildomas politiniais bei informacijos perdavimo aspektais.

Kita svarbi, o kartu ir bene iliustratyviausia šios bienalės temą atspindinti strategija atsisako paties atvaizdo ir jį bando papasakoti tekstu. Suomė Milja Laurila nedemonstruoja vaizdų, kuriuos fiksavo jos mama, bet žiūrovui pateikia pasakojimus, kuriuos išgirdo kartu su mama vartydama fotografijų albumus. Autorė jau neprisimena situacijų, kuriomis buvo sukurtos fotografijos, ir tik iš mamos pasakojimo atkuria jas, todėl ir žiūrovui pateikia tik tekstines nuorodas, leisdama kiekvienam personaliai sukurti atvaizdą iš savo patirties.

Skleidžiasi paradoksai

Jurgis Paškevičius elgiasi kiek kitaip. Žiūrovai salėje neaptinka jokio kūrinio, tik nuorodą, kad autoriaus raštelis paliktas bilietų kasoje. Taip jis sureikšmina institucijos darbuotoją bei replikuoja tradiciniam fotosalonų veiksmui. Nemačiusiems šio menininko projekto išduosiu, kad raštelyje paliktas užrašas „Sky, sun, sea“, o tai dar viena nuoroda į fotografijos meno dogmas bei peizažinę tradiciją, kuri visai prarado savo aktualumą.

Vienas iš įdomiausių ir savičiausių šios „Erozijos“ projektų – Agatos Merzecovos darbų serija „Viskas, kas atrodo amžina, ištirpsta ore“. Autorė, pasitelkusi šešto ir septinto dešimtmečių mokslinių tyrimų medžiagą, permąsto tiek fotografijos istoriją, tiek sociopolitinių realijų trapumą. Visų pirma čia akivaizdi pačios fotomedijos studija. Mokslininkai, naudoję fotopriemones tiksliems topografiniams planams sukurti, realybę sugebėjo transformuoti iki simbolinių geometrinių struktūrų, o menininkė po kelių dešimtmečių šią medžiagą vėl grąžina į grynosios fotografijos lauką. Ir sąmoningai palikdama mokslo tikslams naudotos medžiagos „įforminimą“, dar nurodo į specifinę fotografinę techniką. Paralele menininkės darbuose skleidžiasi ir realybės suvokimo, ir traktavimo paradoksai, galime pastebėti, kaip mokslas ir keliapakopis fotografinis veiksmas priverčia visai kitaip traktuoti įgytas žinias.

Dar galima būtų atskirai nagrinėti likusiųjų parodos dalyvių darbus, bet dauguma jų vienokiomis ar kitokiomis konceptualiomis gijomis yra susieti su minėtomis kūrybinėmis taktikomis. Tad manau, kad žiūrovas, neskubantis „įeiti“ ir „išeiti“, taip tik pažymėdamas pliusą savo kultūros veikėjo simboliniame albume, sugebės jas atsekti ir lanksčiai interpretuoti menininkų paliktus ženklus.

by admin