„Kelyje” sklendžia būtis

„Kelyje” sklendžia būtis

Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslai. „Klaipėdos uoste“ (1960).

KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ

Praėjusį penktadienį Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta vilniečio tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslų paroda “Kelyje”.

„Lošėjai“ (1999), „Kristus ir Judas“ (2000) iš ciklo „Kristaus kančios istorija“.
Retrospektyvinis žvilgsnis

Tai jau šeštoji lietuvių tapybos klasiko, garsaus Lietuvoje ir už jos ribų, paroda Klaipėdoje. Pastaraisiais dešimtmečiais turėjome progos dailininko kūrinius matyti įvairiose Klaipėdos parodinėse erdvėse. Tačiau retrospektyvinis naujausio pristatymo charakteris (eksponuojama bene šešios dešimtys paveikslų) suteikia parodai išskirtinumo.

Kelio metafora naudojama, kalbant apie dažno dailininko kūrybos raidą. Ji labai tinka, apžvelgiant platesnį laiko požiūriu kūrybos kontekstą. Šios parodos atveju kelio krypčiai turime papildančią nuorodą – nuo impresionizmo iki konceptualizmo.

„Ženklai I“ (1991). Algimanto Kalvaičio fotoreprodukcijos

Peržengė peizažo rėmus

Labai dažnai A.Stasiulevičius yra tiesiog vadinamas “Vilniaus tapytoju”, dailininku, kurio pagrindine kūrybos tema išlieka Vilniaus miesto motyvai.

Vilnių tapė, tapo ir tapys ne vienas dailininkas. Galime tuos kūrinius vadinti peizažais, patikslinant, kad jie urbanistiniai. Ir tuo nebus nieko pasakyta. A.Stasiulevičiaus kūriniai akivaizdžiai peržengia peizažo rėmus. Kas lemia, kaip atsitinka, kad konkretaus miesto peizažas tampa universalia žmogaus egzistencijos, jo būties metafora?

Prieš „istorijos perrašinėtojus“

Pirmiausia buvo artimiausia miesto dalis – namų ir kiemų sienos, – griūvančios, aptrupėjusios jos daugelį metų pasitikdavo dailininką, klajojantį vingiuotomis senamiesčio gatvelėmis.

Galbūt jų materialus daugiasluoksniškumas, atveriantis istorijos vyksmą, buvo paskata ieškoti naujų raiškos būdų, panaudojant koliažo principus? Neparankią istoriją norėta nubraukti – ir ant tapybinių sienų atsirado “istorijos perrašinėtojų” atvaizdų fragmentai, skiautės iš senų knygų. Ideologijos sergėtojams to užteko: tapytojas buvo visapusiškai svarstomas ir auklėjamas, nes jo Vilnius vis kažkaip netilpo į optimistinio socializmo kūrėjų miesto rėmus.

Veda žvilgsnį aukštyn

Sienos vedė tapytojo žvilgsnį aukštyn. Ir mes taip pat esame kviečiami pakilti nuo kasdienybės, aprėpti visą miesto panoramą, senojoje dalyje prismaigstytą bažnyčių bokštų bei atokiau išaugusius naujus rajonus.

Konkretaus miesto, įstatyto į tvirtą kompozicijos konstruktą, buvimo šiandien dramatizmas ir istorinės paralelės veriasi spalvų, faktūrų, taupių detalių ir išraiškingos visumos dėka.

Tačiau šis konkretus, turtingos istorijos miestas gali būti suvokiamas kaip abstraktus megapolis, sudėtinga struktūra, įgyjanti bauginančias gyvo organizmo apybraižas. Jo gyvybiškumo, kraupaus alsavimo įspūdį stiprina plati raiškos skalė: horizontalių ir vertikalių dinamiška ritmika, tapybinio paviršiaus daugiasluoksniškumas, kurį praturtina išplėtotas koliažinis principas, spalviniai deriniai. Visuma dekoratyvi, akivaizdžiai muzikali, tačiau skirta ne akiai glostyti.

Klausiant ir ieškant atsakymų, žvilgsnis neišvengiamai kilo aukštyn, į dangų. O jame – žvaigždynai, kurių vardai prikelia tolimus ir tobulus klasikinius laikus. Paprasto aiškumo ilgesys stipresnis greta šiuolaikinio miesto, patiriančio agoniją. Pasitelkus ritminę struktūrą, dailininkui tampa įmanoma gretinti, lyginti arba priešpastatyti paraleles: miestas dangus, dangus – miestas, kasdienybė, laikinumas ir amžinybė.

Nukryžiuoto miesto metafora

Naujausiuose, paskutiniųjų trejų metų paveiksluose, iš kurių ne vienas datuotas 2005-aisiais, atsiranda nauji motyvai. Mintis apie nuodėmę, gailestingumą ir atleidimą, kuri anksčiau slypėjo ritminėse struktūrose, konkretizuojama, įvedant kryžiaus, Nukryžiuotojo temą.

“Kristaus kančios cikle” miesto motyvas suskamba ypač naujai ir netikėtai. Jo magistralės gali klostytis kaip iš paukščio skrydžio pamatytas kryžiaus ženklas, sukuriant įspūdingą plastinę nukryžiuoto miesto metaforą. Pati Nukryžiavimo scenerija A.Stasiulevičiaus kompozicijose vyksta abstrahuoto miesto fone, tampančiame prasmingu skirtingų kultūrinių tradicijų ir jų harmoningos tąsos simboliu.

Praturtino lietuvių tapybą

Galbūt atsakymo į amžiną klausimą apie dailininko misiją paieškos buvo viena iš priežasčių, paskatinusių atsirasti paveikslams, kuriuose interpretuojami žinomi praeities tapytojų kūriniai. Niekada nebuvęs konformistas, dailininkas ir šiandien dažnai pasitelkia groteską, ironiją, vaizduodamas visuomenės gyvenimo grimasas.

Nors A.Stasiulevičiaus kūryba pasižymi ypač stipria individualia raiška, ir paprastame 1960 m. natiurmorte su liaudiška skulptūrėle, ir Vilniaus panoraminiuose ritmuose juntamas XX a. pirmos pusės lietuvių tapybos tradicijų tęstinumas, arsininkų dvasia. Jo kūryba, asmeninės nuostatos XX a. septintajame dešimtmetyje turėjo didelę reikšmę prieškario tradicijų išlaikymui ir tolesnei jų plėtotei, o eksperimentai grynosios formos srityje, nauja peizažo samprata praturtino šiuolaikinę lietuvių tapybą.

by admin