Kiek žmonių – tiek kelių į Dievą

Kiek žmonių – tiek kelių į Dievą

„Dar keli potėpiai, ir bus baigta“, – neslėpė džiaugsmo tapytoja monumentalistė Angelina Banytė, su dažų kibirėliu ir teptuku palinkusi prie naujosios savo freskos. Praėjusią savaitę ji baigė ištapyti Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios apsidę.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Gyvenimo užsakymas

Dvejus metus kurta tris nišas jungianti ant sauso tinko natūraliais pigmentais nutapyta maždaug 140 kv. metrų freska – iš kelių dalių. Vienoje su į mus žiūrinčiu avinėliu ant rankų nutapytas Mozė priešais degantį krūmą. Kitoje – šv. Pranciškaus stigmų gavimo scena: šv. Pranciškus prie Lavernos kalno, ant kurio tupi jį rytais prikeldavęs erelis, o priešais – stigmas jam suteikęs liepsnojantis angelas Serafimas. Apsidės centre – kosminio Kristaus nukryžiavimo scena su Kalėdų žvaigžde viršuje, uolomis, dangumi, dramatiškais debesų kamuoliais… Freskas tarsi aprėmina šviesaus akmens plokštės, atvežtos iš Sinajaus kalno.

Pro onikso langus krentanti rami šviesa padeda kurti ypatingą, paslaptingą nuotaiką. Rytą pro juos saulė apšviečia freskoje ištapytą degantį krūmą, ir jis atrodo tarsi išties liepsnotų. Apsidės centras tada šešėlyje, o popiet pro stiklo duris sklindanti šviesa jį labiau išryškina. Vakarais onikso langai tamsėja, įgaudami mėlynos spalvos, tada freskos apšviečiamos iš apačios elektros lemputėmis. „Nėra ryškios šviesos – labai gražus, ramus apšvietimas“, – džiaugėsi A.Banytė šiuo ir kitais brolio Benedikto Jurčio bei italų architekto Rimmaudo Nunzio sumanymais, projektuojant, statant Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčią, iš vidaus primenančią apverstą kogą (anksčiau plaukiojo tokie laivai).

„Ir dėl freskos brolis Benediktas žinojo, ko nori, turėjo idėją su šiais personažais. Man buvo užduotis ją kuo teisingiau įgyvendinti, – pasakojo freskos kūrėja. – Skaičiau knygas, gilinausi į religinę literatūrą, biblinius siužetus, nes reikėjo surinkti ikonografinę medžiagą. Jos pasisemti broliai pranciškonai mane su piligrimais pasiuntė į Italiją – šv. Pranciškaus keliais. Ir tai man davė aplinkos pajautimą. Asyžiaus vienuolynas, Giotto di Bondone freskos Šv. Pranciškaus katedroje, Lavernos kalnas – viską pamačiau savo akimis, pajutau tenykštę dvasią, tikrą istorijos dvelksmą. O prieš tai buvau keliems mėnesiams nuvykusi pas savo studijų draugą skulptorių į Izraelį, ten šventomis vietomis vaikščiojau… Kitoks jau darbas, kai pažįsti tas vietoves, kurias tapai. Visi įspūdžiai tapant šią freską labai pravertė.“

Subtiliai ir teisingai

Tapyti šventovėje A.Banytei – nebe nauja, bet rimta užduotis. „Tema – sudėtinga, reikia ir subtiliai, ir teisingai viską padaryti… Esu religinga, bet tikiu aš savaip. Kiek žmonių – tiek kelių į Dievą, manau“, – sakė ji.

Iš pradžių ji norėjo vadinamą šlapią freską tapyti, betgi veikiančioje bažnyčioje nepatinkuosi. „Man patinka mišri technika – sgrafitas su freska. Toks bus koplyčios fasadas. Ten jau figūras tapysiu ant šlapio tinko“, – aiškino A.Banytė.

Tai bus dar vienas maždaug 100 kv. metrų dydžio monumentalus kūrinys. Jo projektinis piešinys tapytojos jau padarytas, nufotografuotas ir padidintas iki natūralaus dydžio ant tento, dabar dengia Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios fasadą. Jame vaizduojama truputį lietuviška Marija angelų karalienė, aplink ją – angelai groja, neša žinią į Žemę, dešinėje – šv. Pranciškus su avinėliu ant rankų, apelsinmedis žydi pilnas paukščių, o kairėje – Klaipėdos piliavietė, įplaukia kogas, prie laivo su lelija rankose – mūsų šventasis karalaitis Kazimieras, kol kas vienintelis Lietuvos šventasis. Po juo – Lozoriaus prikėlimo scena, o dešinėje – pranciškonai slaugo ligonį. Centre – povas, simbolizuojantis ir išdidumą, ir puikybę, ir šventumą; simbolių čia daug. Kaip aiškino dailininkė, tai tarsi Asyžiaus, kur palaidotas šv. Pranciškus, susiejimas su Klaipėda…

„Lauke tapyti pradėsiu kitą pavasarį. Sumontuos pastolius, kelsiuos nuo ankstyvo ryto ir dirbsiu, kol padarysiu. Kitąmet rudenį turėčiau užbaigti“, – dalijosi planais dailininkė.

Summa summarum šis jos didžiulis darbas užtruks trejus metus.

Nuo pat pirmosios – savo diplominio darbo „Dainavos šalis“ Druskininkų sanatorijoje 1974-aisiais A.Banytė yra ištapiusi bene dvi dešimtis freskų. Iš jų dvi – su Juozu Vosyliumi ir vieną – su savo mokytoja Sofija Veiveryte ir Natalija Daškova, kuri vadinasi „Mūsų kraštas“ ir buvo sukurta Vilniuje. Tapytoja džiaugiasi, kad beveik visos jos freskos tebėra, dvi Palangoje ji restauravo. Tik „Dailės“ kombinate buvusi išnyko kartu su juo…

Pakėlė nuotaiką

Dabar A.Banytė bando apsiprasti su žinia, kad rugpjūčio 1-ąją, per mūsų uostamiesčio gimtadienį, ji taps Klaipėdos kultūros magistrų ložės nare.

Garbingą titulą ir regalijas Klaipėdos miestas jai suteiks už išskirtinius nuopelnus monumentaliosios tapybos srityje, Klaipėdos ir kitų šalies miestų viešosiose erdvėse, visuomeniniuose interjeruose freskos, sgrafito, mozaikos technikomis sukurtas monumentalias kompozicijas, turinčias išliekamąją vertę, keičiančias mūsų aplinką, ugdančias kultūringą visuomenę.

Pilies muziejuje iškilmių metu A.Banytė bus apdovanota auksiniu žiedu su deimantais, pagamintu šiame muziejuje saugomo renesansinio žiedo pavyzdžiu. Klaipėdos kultūros magistrų ložėje ji bus 25-oji.

Žinia, kad ją taip aukštai įvertino miestas, kuriame dailininkė gyvena ir kuria beveik keturis dešimt-mečius, A.Banytei, jos žodžiais tariant, labai pakėlė nuotaiką.

Per savo kūrybinę biografiją visokių pagyrimo raštų už nuopelnus ji yra gavusi, net bene 1981-aisiais už „Mūsų kraštą“ buvo apdovanota TSRS valstybine premija, kurios atsiimti visos trys laureatės buvo pakviestos į Maskvą. Bet iki šiol jai mieliausias apdovanojimas – kolegos dailininko Sauliaus Bertulio sukurta „Jūros žvaigždė“, kurią 2009-aisiais jai įteikė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

„O dabar mane apdovanos miestas… Smagu. Ir sutapimas gi koks – užbaigiau freską koplyčios viduje – jau irgi etapas įveiktas. Juk nuo sgrafito Laikrodžių muziejaus kiemelyje ir freskos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje sukūrimo iki freskų ciklo Klaipėdos universitete buvo 10 metų pertrauka. Nuo darbo universitete man pradėjo gerėti gyvenimas, – šypsojosi dailininkė. – Tokią freską kaip Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje ištapyti – gyvenimo užsakymas. Tuo ir džiaugiuosi. Juk neturiu nei šeimos, nei vaikų. Mano paskirtis – tik dirbti, kurti.“

Kitoks planas

Paklausta, ką galvoja apie Klaipėdą, dailininkė susimąstė: „Galvoju, kad myliu šį miestą ir niekur kitur gyvenime nekelčiau kojos ilgesniam laikui. Vilniuje man gera, bet tas miestas man per didelis, žmonių ten per daug. Aš esu mažagabaritinių miestų gerbėja. Ir čia dar ta jūra… Visada norėjau prie jos gyventi nuo tol, kai pirmąsyk ją pamačiau 18-os. Su tėveliais nevažiuodavome poilsiauti į Palangą. Mama – našlė su keturiais vaikais, apie kokią Palangą?!. Aš čia jaučiuosi gerai. Mėgstu nueiti prie jūros, ten paskaityti knygą toliau nuo žmonių – savotiška meditacija“.

Ar sunku pragyventi iš kūrybos? „Pragyvenimui užtenka, o gyvenimui – ne, – šmaikštavo A.Banytė ir jau rimtai paaiškino: – Nes žmogui reikia ne tik duonos ir vandens. Nekalbu apie kokius nors Kanarus…“

O ko žmonėms reikia? „Ne meno, o Kanarų, vakarėlių, gyvenimo būdo žurnalų su spalvotomis turtuolių linksmybių nuotraukomis. Ne dvasinių dalykų. Vieniems – išgyventi, kitiems – gerai gyventi, tretiems – ypač gerai… Pinigas kaip virusas žmogų užvaldo. Bet gyveni tokį gyvenimą, koks tau skirtas. Pasvajoti apie viską galima… Tačiau mūsų kitoks gyvenimo planas – ne dėl pinigo…“

Vizitinė kortelė

Angelina Banytė gimė 1949 m. rugpjūčio 6 d. Mažeikiuose.

1961–1968 m. mokėsi tuometėje Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokykloje.

1961–1974 m. studijavo freską ir mozaiką Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

1973 m. pradėjo dalyvauti parodose.

1976 m. apsigyveno Klaipėdoje.

1977–1983 m. dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate dailininke-kūrybininke, buvo kombinato Meno tarybos narė.

1978 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.

1978 m surengė pirmąją individualią molbertinės tapybos parodą. Iki šiol yra surengusi dešimtis abstrakcijų, portretų ir daiktų natiurmortų parodų.

Sukūrė 20 freskų, kurių bendras plotas – daugiau kaip 800 kv. metrų. Jos freskų yra Vilniuje, Druskininkuose, Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose. Jos puošia ir Klaipėdos miesto ligoninę bei Klaipėdos universitetą, jų esama mokyklose, sanatorijose ir bažnyčiose.

by admin